Anda di halaman 1dari 27

1. Kas yra filosofija: filosofijos klausimų kėlimo tradicija; žodžio „filosofija“ kilmė.

Filosofija atsirado VII a. pr. Kr. Graikijoje. Filosofija tuo metu aprėpė visus mokslus. Pagrindinis
filosofijos bruožas yra metafiziniai klausimai. Kiekvienas klausimas reikalauja atsakymo. Tačiau
filosofija nepateikia galutinio atsakymo, nes tie atsakymai kelia naujus klausimus. Lengviau
užduoti filosofinį klausimą, nei į jį atsakyti. Filosofiniai klausimai tiesiogiai paliečia kiekvieną.
Klausimai kyla kai pradedama kažkuo abejoti arba kai kas nors darosi neaišku ir norime sužinoti
tiesą, norime pažinti, ieškome atsakymo. Klausimų priežastis būna abejonė arba kritinis požiūris į
patirtus fenomenus. Filosofija (myliu išmintį) – tai mokslas, kuris tyrinėja klausimus, kurie negali
būti išspręsti visiškai ir kurie nuolat kyla iš naujo. Pvz.: Kas yra žmogus?
2. Radikalūs klausimai filosofijoje. Trys aspektai.
Filosofuoti reiškia radikaliai klausti. 1) Radikaliai klausti reiškia laikyti būti kritikuotina jos
visumoje. Kas klausia šio bei to, nėra filosofas. Pvz.: Kodėl tu naudoji tokią kosmetiką?
Filosofavimas kritiškai žvelgia į viską niekur nesustodamas, nieko netausodamas. 2) Radikaliai
klausti reiškia nepasitenkinti vienu atsakymu. Atsakymo reikia siekti, tačiau nevalia sustoti prie
vieno kurio nors. Radikaliam klausimui kiekvienas atsakymas yra žingsnis kitam klausimui. 3)
Radikaliai klausti reiškia leistis į filosofinių klausimų begalybę, nes tik paviršutiniškai žiūrint
atrodo, kad filosofinis klausimas yra apibrėžtas, iš tikrųjų jis siekia tiek toli, kiek siekia būtis.
3. Filosofavimo pradžios problema: filosofinių klausimų kilimas iš nuostabos ir abejonės,
ribinės situacijos.
Filosofinis klausimas prasideda tada, kai mūsų patyrimo pasaulis praranda savaimesuprantamybę ir
įprastumą. Tai atsitinka visų pirma “ribinėse situacijose“, kaip antai mirties akivaizdoje, kenčiant,
kovojant. Kai nustembame, pasirodo, kad kasdienis patyrimu pagrįstas žinojimas yra nežinojimas.
Savaimesuprantamybės praradimas patyrimu pagrįstą žinojimą daro abejotinu. Remdamasis
patyrimu pagrįsto žinojimo ir kasdienio patirtinio pasaulio kritika, žmogus siekia naujo, pamatinio
tikrumo. Jis siekia naujai pagrįsti žinojimo galimybę. Tačiau tai yra įmanoma tik tada, kai žmogus
abejoja radikaliai rimtai ir abejodamas prieina galutines išvadas. Tik taip jis gali įveikti abejonę.
4. Filosofijos apibrėžimas, apibrėžties du esminiai dalykai.
Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi. Filosofijos
apibrėžtis negali nustatyti filosofui ribų, kurių jis negalėtų peržengti. 1) Filosofija yra glaudžiai
susijusi su refleksija (mąstymu nukreiptu ne į išorinius daiktus, o į patį mąstymo procesą; būdus,
kuriais samprotaujame; prielaidas, kuriomis remiamės; sąvokas, kurias naudojame; sprendimus,
kuriuos darome.). 2) Filosofinė kritinė orientacija. Filosofas siekia įvertinti mąstymo priemones
(pvz.: sąvokas), klausdamas ar tos prielaidos ir principai pagrįsti, teisėti, neprieštarauja vieni
kitiems, ar jie yra teisingi.
5. Filosofija ir mitas, mitinio pasakojimo pretenzija.
Pačioje pradžioje filosofija atsiskleidžia kaip žmogaus gebėjimas mąstyti ir kaip susidaryti schemą.
Iki jos žmogus vadovavosi vien mitais. Kiekvienas žmogus apie save yra susikūręs mitą. Žodžio
„mythos“ graikų kalboje pirminė reikšmė yra žodis, sentencija, skelbimas. Vėliau šis žodis virto į
pasaką, legendą, prasimanymą... Mite vaizduojami pradiniai veiksmai rodo kaip atsirado dabartinė
egzistencinė esmė. Mitinis pasakojimas savitas tuo, kad jo neįmanoma išreikšti logine kalba. Mitas
remiasi savotiškomis, konkrečiomis universalijomis: jo herojus reiškia kiekvieną žmogų, jo
veikėjai vaizduoja visuotinę žmogišką situaciją. Mitas kalba apie žmogų ne kaip apie pavienį,
atskirą asmenį, bet kaip apie žmonių giminės atstovą. Istorinėje tikrovėje mitai nėra neutralūs
vienas kito atžvilgiu, netarpsta taikiai vienas šalia kito, tokiais jie tampa tik aprašyti, atsiradę
knygose. Realus istorinis pasaulis nėra ramus, kiekvienas mitas numitina kitus mitus, kaip netikrus,
neteisingus. Graikai buvo pirmieji, kurie atsisakė mitinio pasaulėvaizdžio. Jie suprato, kad
žinojimas yra nepaneigiama tiesa. Ji yra nepaneigiama ne todėl, kad visuomenė arba individas taip
manytų ar gyventų įsitikinę, bet kad pats žinojimas suteikia galimybę atmesti kiekvieną
prieštaravimą. Jie suvokė, kad žinojimas yra universali kategorija ir negali būti atmestas nei
žmonių, nei karalių; jis neišnyksta keičiantis laikams ir papročiams.
6. Filosofija kaip teorinis pasaulio aiškinimo būdas, naujų sąvokų atsiradimas.
Filosofija, kaip teorinis pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimo būdas, iš pradžių buvo bendras,
universalus mokslas. Iš pat pradžių filosofija siekė atsiriboti nuo dviejų dalykų. Pirma, nuo grynai
praktinių, vien instrumentinę, bet ne aiškinamąją vertę turinčių žinių, susijusių su materialia
žmonių veikla. Antra, nuo antropomorfinio, mitologinio pasaulio aiškinimo.
Pirmieji graikų mąstytojai absoliutų žinojimą arba pažinimą pavadino graikiškais žodžiais, kurie
tęsiasi per visą žmonijos istoriją: logos, sophia, aletheia, epistemė. Jų reikšmė: protas, žinojimas,
tiesa, mokslas. Tokiu būdu gimsta filosofija, kuri rūpinasi tiesa. Tiesa negali būti jokiu būdu
paneigta, nes ji yra pažinimo išraiška.
7. Tiesa ir visuma.
Ieškodami tiesos apibrėžimo, graikai VI a. pr. Kr. Pirmą kartą žvelgia į daiktų visumą, suvokdami
ją kaip tiesą. Taigi daiktų visuma yra nepaneigiama tiesa. Kosmosas yra daiktų visuma, kilusi iš
chaoso netvarkos. Chaosas yra neišmatuojamas, begalinis. Visi dievai ir pasauliai gimsta jo viduje.
Chaosas – plačiausia dimensija, kurią graikai galėjo išmąstyti. Chaosas – visumos išraiška.
Senosiose civilizacijose žmogaus ryšys su begalybe yra tamprus. Žmogaus egzistencija yra
persmelkta begalybės išgyvenimais. Tuo tarpu šiandieninis žmogus nemąsto apie visumą kaip
tokią. Jis rūpinasi konkrečiais daiktais, situacijomis. Konkretybė apsprendžia mūsų gyvenimą. Visa
tai ir kiti dalykai, pasauliai bei dievai randasi kartu vienoje vietoje ir tai vadinama daiktų visuma. Ji
apima praeitį, dabartį ir ateitį, regimus ir neregimus, kūniškus ir nekūniškus dalykus, žmogišką ir
dievišką pasaulį, visus pasaulio reiškinius, visų mūsų veiklą. Šioje visumoje egzistuoja
skirtingiausi dalykai, jie sudaro visumą, junginį. Visuma yra glaudžiai susijusi su tiesa. Norėdama
pažinti tiesą, filosofija žvelgia ne į vieną kurią nors realybės dimensiją, o į visumą, klausdama
kokia yra jos tiesa.
8. Physis, natura, gamta.
Aristotelis pirmuosius mąstytojus vadino fizikais arba fiziologais. Jo kalboje fizika savo studijų
objektu apima tam tikrą visumos dalį, kuri tampa realybe (tapsmas) ar tai būtų kūninė, biologinė,
psichinė. Už fizikos egzistuoja nekintanti realybė – Dievas, ir tas mokslas pavadintas metafizika.
Aristotelinė fizika, kaip ir moderni fizika, nėra mokslas analizuojantis visumą, o tik tam tikras
visumos sritis. Metafizika yra mokymas apie tai, kas sudaro fizinių būtybių pagrindą. Fizikos
terminas kyla iš žodžio Physis, kurį lotynai, o vėliau kitos tautos vertė į Natura. Lotyniškai žodis
Natura kyla iš žodžio Nascor (gimstu, esu gimdomas). Todėl Natura arba gamta yra būtis, kuri
gimsta arba atsiranda, todėl miršta arba išnyksta.
9. Daugio ir vienio santykis.
Daugis – visumoje egzistuojantys reiškiniai, būtybės. Filosofija žvelgia į visumą ir aprėpdama
neapsakomą fenomenų įvairovę nepasiduoda pagundai susikoncentruoti išimtinai ties kuria nors
viena. Ji mato, kad kiekvienas reiškinys koks jis bebūtų skirtingas nuo kitų, turi vienijantį elementą
– būtį arba buvimą, kaip visumos egzistavimo pagrindą. Daiktai nėra vien tik skirtingi vienas nuo
kito, bet ir identiški arba tapatūs (vienodi). Kiekvienas egzistuoja visumoje ir išlieka nors ir
skirtingais būdais toje visumoje. Jeigu šis tapatumas (tai, kas juos jungia ir vienija) nebūtų
apčiuopiamas, skirtingi daiktai negalėtų atsiskleisti kaip daiktų visuma. Visuma yra vienis, tai
tapatumas, kuris apjungia skirtingumus – daugio tapatumas.
10. Arche ir daugis.
Daiktai egzistuojantys pasaulyje ir esantys visumoje, nėra nejudrūs ir nekintantys, bet juda, gimsta,
keičiasi ir miršta, dauginasi ir išnyksta, kyla ir nugrimzta. Daiktai, kurie atsiranda, kuriuos
pastebime, neatsiranda iš niekur arba kitos dimensijos negu visuma ir išnykdami neišeina iš
visumos ribų. Jie negali ištrūkti iš visumos ribų. Daiktai, kurie egzistuoja visumoje, kyla iš vienio
(tai kas juos jungia ir vienija) ir sugrįžta į vienį. Ir šis vienis ne tik buvoja visumoje, bet yra
visumos centras, kaip žemė yra centras iš kurios išauga daugybė augalų. Kilmė, ištakos, būties
centras, principas, pradas – visi šie žodžiai nusako Arche sąvoką. Pirmosios filosofijos teorijos
remiasi mintimi, kad visa kas yra kyla iš bendrojo pirmo prado.
Daugybė daiktų tarp savęs yra skirtingi. Iš vienio kyla daugis ir ne iš kur kitur. Vienio
diferenciacijos procesas sutampa su daugio tapatumu. Daiktų tapsmas yra skirtingumų susidarymas
kylantis iš vienio. Pirmieji filosofai teigė, jog iš niekio gimsta niekis. Principas arba Arche iš kurio
kyla ir kuriame išnyksta būtis, pats negali iš kurio nors kilti ar išnykti, taigi jis yra amžinas. Jis yra
pavadintas dievišku, nes valdo ir apima visus dalykus arba visą būtį. Arche taip pat yra jėga, kuri
apsprendžia pasaulį arba principas, kuris valdydamas pasaulį jį kildina ir naikina.
11. Filosofijos klasifikacija Europoje. Senovės filosofijos laikotarpiai.
Senoji Europos filosofija suskilo i dvi dalis: senovės ir krikščioniškąją. Lūžis tarp šių erų įvyko ne
iš karto. Seniau jos egzistavo šalia viena kitos. Šio keblumo išvengė Europos filosofija suskildama
į tris dideles epochas: 1) Senovės 2) Viduramžių filosofija 3) Naujųjų amžių filosofija. Senovės
filosofijos periodai senojoje filosofijoje prasidėjo VI a. pr. Kr., kai imperatorius Justinianas uždarė
pagoniškas mokyklas. Senąją filosofiją galima suskirstyti į tokius laikotarpius: 1) Filosofijos
atsiradimo laikotarpis, kuriuo ji buvo vien kosmologinio pobūdžio. VI-V a. pr. Kr. Gamtos
filosofija vyraujančios šios srovės: gamtos filosofija, joninės filosofijos pitagorininkai, elijiečiai. 2)
Senovės švietimo laikotarpis IV a. pr. Kr. Prasidėjęs tuoj po švietimo laikotarpio ir glaudžiai su juo
susijęs, pasižymėjo kuo plačiausia problematika. Jis laikomas klasikiniu laikotarpiu, senovės
filosofijos viršūnė. 3) Didžiosios sintezės laikotarpis: Platonas ir Aristotelis. 4) Senovės mokyklų
laikotarpis, kuriuo svarbiausią vietą buvo užėmusios etikos problemos. III – I a. pr. Kr.
Helenistinės mokyklos: stoikai, epikūrininkai, skeptikai. 5) Religinio pobūdžio sinkretinis
laikotarpis. I a. pr. Kr. – V a. pitagorizmo atsigavimas, neoplatonizmas.
12. Filosofijos studijų objektas santykyje su realiaisiais mokslais.
Kiekvienas specialusis mokslas, priešingai negu filosofija, tiria vienokią ar kitokią tikrovės sritį
(pvz.: geologija – žemės sudėtį). Taigi įvairūs mokslai vykdo sistemingą tyrimo veiklą, kuri apima
žinių visumą, kurios tikslas yra eksperimentai, stebėjimo dedukcija – paaiškinti materialaus
pasaulio reiškinį. Specialieji mokslai tiria tik dalį tikrovės. Jie savo dalykus svarsto savo specifiniu
požiūriu. Filosofija studijuoja ne tą ar kitą tikrovės sritį, o pačią tikrovės visumą. Visa, kas yra,
domina filosofiją: medžiaga, gyvybė, siela, psichinis gyvenimas, dvasia, visa tikrovė. Šiuo požiūriu
palyginti su specialiaisiais mokslais, filosofija yra visuotinis mokslas, nes jos studijų objektas yra
visa tikrovė. Studijų objektas apima ne atskirus fenomenus, o bendruoju būties visumos aspektu.
Specialiųjų mokslų uždavinys yra atskleisti kokie dėsniai valdo tą ar kitą tikrovės sritį, o filosofijos
siekis yra atskleisti kas yra tos atskirosios sritys. Taigi visi mokslai yra susiję su filosofija, kaip
savo pirmine versme, ir visiems mokslams reikia filosofijos kaip savo atbaigimo. Filosofija
tarnauja atskirus mokslus suvesdama į vieningą pažinimą.
13. Filosofijos studijų metodas.
Skirtingas studijų objektas reikalauja skirtingų studijų metodo, pažinimo kelio. Atskirų būtybių
pasaulis, kurį analizuoja atskiri mokslai, yra patirtinė tikrovė. Taigi, specialiųjų mokslų metodas
yra empirinis, kuris remiasi patirtimi. Atskirų būtybių pasaulis nėra vienprasmiška sąvoka.
Gamtinė tikrovė, medžiaga, gyvybė suvokiama betarpiškai. Dvasinė tikrovė suvokiama tarpiškai
per savo objektyvias išraiškas (kalba, grožinė literatūra). Tačiau filosofijos būtis ir jos pirminės
priežastys bei principai nėra jokia prasme nepatiriama. Visa tai, ką aš galiu patirti, visada yra tas ar
kitas atskiras dalykas, bet ne pati būtis. Patiriamos tik būtybės, o ne pati būtis. Filosofijos metodas
greičiau yra pats filosofijos turinio, jos objekto gyvenimas, kuris ir nustato filosofijos metodo
pobūdį. Filosofija nėra empirinis mokslas, ji – neempirinis mokslas apie empiriją. Ji tyrinėja ne
patirtinio pasaulio atskiras sritis, o patyrimo apskritai galimybės sąlygas. Tik taip filosofija yra
pajėgi išsakyti visumą ir tuo pačiu padėti nustatyti realiųjų mokslų vietą.
14. Būties filosofija arba ontologija.
TI ESTIV – Kas tai yra? Kas yra gamta, judėjimas, kažkas? Taip klausdami mes priartėjame prie
graikiškojo TI ESTIV. Tuose klausimuose ieškoma ne vien tikslesnio apibrėžimo, bet kartu yra
paaiškinta kas yra tas kas, kokia prasme reikia jį suprasti. Tai, ką reiškia tas kas, vadinama
Quidittas arbas kas būtimi. Ši būtis seniau buvo apibrėžiama skirtingai. Taigi, esinio kas būties
ieškojimas apimamas klausimo kas yra esinys ir kiek jo yra, pirmą kartą tampa filosofija.
Aristotelis: anksčiau ir visada kur eina filosofija ir kur ji vis nesuranda kelio yra toks klausimas kas
yra esinys (TI TO ON). Filosofija yra mokslas, tyrinėjantis pirmuosius pradus ir priežastis. Ji
sudaro esmę ir būtį.
15. Talis Miletietis filosofinio mąstymo pradininkas, vienijančio elemento problema.
Jis sakė, kad viskas atsirado iš vandens. Taigi, vienijantis elementas ir visų daiktų pirminis
principas yra vanduo. Šis jo atsakymas pažadino žmonijos mintį klausti apie ARCHE. Talis
neklausė kas pasaulį sukūrė, o klausė koks pasaulis buvo nuo pat pradžios. Tokia tapo pirmoji
filosofijos problema. Pirminį pasaulio būvį laikė svarbiausiu. Talis skelbė, kad Physis yra vanduo.
Teigti, jog daugio vienijantis elementas yra vanduo, ir kad visi daiktai yra vanduo, yra tolygu
teigti, kad vanduo yra yra tai, iš ko daiktai gimsta ir kuriame jie išnyksta. Bet tas vanduo nėra
pojūčiais patiriamas vanduo, kuriame maudomės ar jį geriama. Pojūčiais patiriamas vanduo yra
vienas iš daugio pasireiškimo visuotinybėje. Todėl negali būti ARCHE. Šis Talio vanduo yra
neempirinis.
16. Anaksimandras Miletietis: apeironas ir tapsmas.
Jis pastebėjo, kad vanduo, apie kurį kalba Talis, yra vienas iš regimų pasaulio elementų. Pradžia
Anaksimandrui buvo kažkas daugiau negu pirmasis daikto raidos momentas. Jis buvo įsitikinęs,
kad tai, kas buvo pradžioje, nesiliauja buvę tik įgyja naujas formas. Anaksimandras taip pat ieškojo
pirminės medžiagos, tad jis pirmasis ėmė vartoti prado arba ARCHE sąvoką. Pirmines daiktų
savybes jis laikė pastoviomis, esminėmis, pagrindinėmis. Anaksimandro dėka pasikeitė ir Physis
prasmė. Šis terminas reiškė visa, kas tampa, auga, dauginasi. Jeigu daiktai gimsta, jie negali gimti
iš nebūties. Turi būti kažkokia tai priežastis. Turi būti ta pirminė substancija iš kurios atsiranda
daiktai. Ta substancija yra neapibrėžtis arba apeironas. Ji yra amžina, nenykstanti, nesenstanti.
Pirminę medžiagą Anaksimandras apibūdina tik kiekybiškai – ji yra beribė. Apeironas –
neapibrėžtis, visumos principas, nesuvokiamybė. Pradas yra beribis, nes jis negali išsieikvoti.
Apeirumas apima visas priešybes ir jis yra šių priešybių kilmės priežastis. Būtent tos priešybės
padaro, kad gali atsirasti įvairūs daiktai pasaulyje. Vienas momentas sunaikina kitą momentą.
Anaksimandras manė, jog tapsmas yra priešybių išsiskyrimas. Esant pirminei neapibrėžčiai, visos
priešybės yra susimaišiusios, o gamtoje yra viena nuo kitos atsiskyrusios. Jos atsiskyrė gamtos
tapsmo procese. Gamtos tapsmas – priešybių išsiskyrimas. Tapsmo procesą sukelia amžinas
judėjimas, kuris turi savo dėsnį.
17. Anaksimenas Miletietis apie daiktų pradą ir pokyčių priežastis.
Jis teigė, kad pasaulis yra beribis, o judėjimas – amžinas. Anaksimenui rūpėjo kas sudaro apeironą,
kas tai yra. Apeironas yra glaudžiai susijęs su oru. Jis sutapatino su apibrėžta žinoma iš patirties
medžiaga – oru. Oras vaidino tokį patį vaidmenį, kokį Talio pažiūrose turėjo vanduo. Oras
vienintelis iš visų medžiagos rūšių atrodė esąs begalinis kiekybiškai. Atrodė, kad jis ir kuria
neapibrėžtį. Tais laikais egzistavo hilozoizmas (medžiaga pati savyje turi galią judėti). Oras labai
lengvai kinta ir tai leidžia lengvai įsivaizduoti, kad iš jo atsirado visi daiktai. Anaksimenas suprato,
kad oras gali būti įvairaus tankio. Kada yra tolygiai pasiskirstęs, jis yra nematomas, o matomas
pasidaro tada, kai oras sutankėja arba išretėja. Tada jis įgyja kitą išvaizdą ir pereina į kitą
koncentracijos būvį. Sutankėdamas tampa debesimi, vandeniu, žeme, vėju ir net akmeniu. Tai
sustiprino įsitikinimą, kad gamta yra vieninga, visi daiktai sudaro vienovę, nes yra sudaryti iš tos
pačios orinės medžiagos ir gali pereiti į kitą koncentracijos būvį. Anaksimenas samprotavo apie
gamtoje vykstančių pokyčių priežastis. Judėjimas, kuris yra neatskiriamas nuo medžiagos,
sutankina ar suretina orą, sutankindamas arba nutolindamas jo daleles. Šiluma ir šaltis sukelia oro
būvio pokyčius. Anaksimenas pastebėjo ryšį tarp temperatūros ir medžiagos koncentracijos būvio.
18. Herakleitas: pasaulio pradas, kintamumas ir logas.
Jis ieškojo ARCHE ir tai atrado ugnyje. Ugnis tampa jūra, oru, žeme ir vėl virsta ugnimi. Ugnies
pokyčiai vyksta dviem kryptimis (aukštyn ir žemyn). Jam svarbu buvo tapsmas, kintamumas. Jis
mąstė ne tik apie gamtos pradžią, bet ir apie jos savybes. Ir atrado, kad svarbiausia jo savybė yra
kintamumas. Jis tą tikrovę pavaizdavo upe, nes viskas teka, niekas nestovi vietoje, viskas keičiasi,
negalima du kartus įbristi į tą pačią upę. Gamta yra nuolatinis mirimas ir gimimas. Tiesa yra tai,
kad kintame. Daiktų pastovumas tėra iliuzija. Tapsmas yra pagrindinis elementas. Kadangi daiktai
tampa santykiniai nesiliaujančioje daiktų kaitoje dingsta ribos tarp priešybių. Nėra tos aiškios ribos
visur yra tik tolydūs perėjimai. Kintamumas yra vienis. Pakeičia savo būtį, bet išlieka tas pats.
Visos savybes kinta ir vienos priešybės tampa kitomis. Herakleitas manė, kad viskas kinta, kad tik
dėl to ir yra pastovumas. Yra pastovi keitimosi tvarka. Gamta keičiasi pagal tam tikrą tvarką.
Vienas dėsnis valdo visus pokyčius, jis vienodai valdo ir žmogų, ir visatą. Žmogų valdo protas,
vadinasi ir visatą turi valdyti protas. Logas yra amžinas kaip pasaulis ir jis yra neatskiriamas
pasaulio veiksnys, jis yra tobulinusias dieviškas veiksnys.
19. Parmenidas: būties teorija, dedukcinis metodas, epistemologijos užuomazgos.
Parmenidas sakė, kad priešybės paneigia viena kitą ir jeigu reiškiniai yra prieštaringi, vadinasi jie
nėra teisingas būties vaizdas. Apie nieką gamtoje negalima sakyti kad yra, o tik kad tampa.
Gamtoje regimus daiktus negalime vadinti būtimi, nes kas gali liautis buvęs, tas nėra būtis. Būtis
neturi pradžios, ji negali turėti ir pabaigos, ji – amžina, tolydi, nuolat esanti, nes kiekvienas
pertrūkis būtų nebūtis. Ji yra nejudanti ir apskritai nekintanti, nes keistis ji galėtų tik tapdama
nebūtimi. Ji yra ir nedaloma. Būtis yra pastovi ir vienoda, ji yra tapsmo ir įvairovės priešybė.
Parmenino išvados nutolo nuo patirties ir reikalavo būtinai skirti būtį nuo reiškinių. Parmenidas
atmeta patirtį kaip pažinimo šaltinį ir visą žinojimą kildina iš apriori turimų bendrųjų prielaidų.
Pasitikėjo tik protu ir dedukcija. Pripažino tik mąstymą, juslinį pažinimą laikė nepatikimu, nes jis
teikia kintantį pasaulio vaizdą. Parmenino reikšmė: Vientisos ir nekintančios būties teorija. Gynė
požiūrį, kad būtis ir mintis yra neatskiriamos. Mintį skyrė nuo suvokimo. Taikė dedukcinį
dealekcinį metodą.
20. Empedoklis: medžiagos ir jėgų teorija.
Pastovūs dėmenys gali jungtis tarpusavyje ir išsiskirti. Jie patys nekinta, bet kinta jų dariniai, iš jų
sudaryti daiktai randasi ir nyksta. Dėmenys jungdamiesi vieni su kitais tampa įvairiaformiais
daiktais, yra tik maišymasis ir mišinių kaita. Empedoklis teigė, kad yra keturi kokybiškai skirtingi
pasaulio dėmenys. Tuos dėmenis pavadino stichijomis arba elementais. 1. Pirminė būsena.
Neveikia nei viena jėga, nėra išjudintos, išsimaišiusios. Puikiai dera tarpusavyje. Harmonija. 2.
Nesantaikos veikimo laikotarpis, kurio padarinys yra 3. chaoso ir visiško stichijos susimaišymo
laikotarpis. 4. Meilės laikotarpis. Meilė jungdama panašų su panašiu sutelkia stichijas ir vėl
sugrąžina į pirminę harmoningą būseną. Paskui vėl viskas vyksta iš naujo.
21. Demokritas Abderietis: atomizmas, subjektyvinė suvokimo teorija, determinizmo
pradžia.
Medžiaga yra sudaryta iš atomų. Atomai – nedalančios dalelės, kurios yra nekintančios, bet
judinamos erdvėje sudaro kintantį ir kaskart vis kitokį pasaulį. 1. Visa gamta sudaryta vien iš
daugybės atomų arba nedalomų dalelių. 2. Atomai turi tik kiekybines savybes, bet neturi
kokybinių. Vieną nuo kito atomus skiria tik trejopos savybės: forma, padėtis ir tvarka. 3. Visuotinė
atomų savybė yra judėjimas. Jis toks pat amžinas kaip ir patys atomai, nereikalingas joks išorinis
impulsas. Tas judėjimas tik vietos keitimas erdvėje, jis yra vienintelis atomų permainos rūšis. 4.
Atomai būna ir juda tuštumoje. Tuštuma leidžia paaiškinti daiktų didėjimą ir mažėjimą.
Demokratas atomus vadina būtimi, o tuštumą – nebūtimi. Atomai turi tik matematines savybes.
Neturi jutimo savybių. Iš tikrųjų egzistuoja tik atomai ir tuštuma, o saldumas, kartumas, šiluma,
spalvos... yra tik subjektyvūs dalykai. Subjektyvumas turėjo tam tikrą pamatą atomų sandaroje. Iš
čia kyla deterministinis pasaulio suvokimas. Niekas nevyksta be priežasties. Viskas turi kokį nors
pamatą ir būtinumą. Priežastis atomistai manė esant materialias ir mechanines. Atmetė tikslus, o
reiškinius aiškino tik priežastimis. Priežastis lygu būtinumas.
22. Sofistai, retorika bei reliatyvizmas.
Sofistai atsiranda V a. Kryptis – humanitarinė (dėmesio centre žmogus). Principinė nuostata –
reliatyvizmas, nėra nieko tikro, pastovaus. Pats originaliausias mąstytojas buvo Protagoras. Sofistai
buvo mokytojai ir auklėtojai, rengiantys žmones viešam gyvenimui. Reikšmę įgauna kai auklėjimo
tikslu tampa išsimokslinimas, o ne fizinė jėga. 1. Sofistams buvo priekaištaujama, kad jie moko už
pinigus. 2. Sofistai griauna tikėjimą ir papročius. Sofistų tikslas buvo išmokyti gebėti įtikinamai
ginti bet kokią tiesą. Prireikus netgi silpnesnį dalyką paversti stipresniu. Visa tai veda į tam tikrą
reliatyvizmą (melo pavertimas tiesa). Reliatyvizmas reiškėsi teisiniame mąstyme. Pozityvioji teisė
yra galingųjų įrankis silpniesiems engti. Įstatymas yra silpnųjų gynybinis pylimas nuo stipriųjų.
Teisėtvarka yra abipusis piliečių gyvenimo ir nuosavybės laidas. Taip pat reliatyvizmas reiškėsi ir
moralės, religijos srityse ir pažinimo teorijoje. Žmogus visada lieka supančiotas žodžių ir
nuomonių tinkle.
23. Sokratas Atėnietis. Etinės pažiūros: dora, gėris, nauda, laimė ir žinojimas.
Su juo prasideda klasikinės filosofijos periodas. Apie Sokratą sužinome iš jo mokinio Platono.
Sokratas nuolat kalbėdavo su miesto gyventojais, juos tarsi egzaminuodavo ir ragindavo teisingai
gyventi. Dėl to priešiškumas jam tik didėjo ir buvo nuteistas mirties bausme. Svarbiausias jo
klausimas filosofijoje yra gėrio ir dorybės problema. Jis įvedė elenktinį metodą. Jis pastebėjo, kad
miestelėnai galvoja, jog žino, kas yra gėris ir dorybės. Sokratas pastebi, jog jie tik tariasi žiną, o šis
tariamas žinojimas neatsilaiko prieš patikrinimą protu. Sokratas kelia tikrinančius klausimus ir tais
klausimais griauna savo pašnekovo tariamą žinojimą, kol tas galiausiai pripažįsta nieko nežinąs.
Taip susidariusi padėtis be išeities, kuri vadinasi aporia yra pokalbio kulminacinis taškas nuo kurio
prasideda tikro proto bendrybėmis pagrįsto žinojimo ieškojimas. Žinojimas, kurio ieško Sokratas,
yra praktinis žinojimas. Jo turinys – gėrio ir blogio pažinimas. Jis apsidraudžia nuo klaidų kritiškai
save tikrindamas. Jo tikslas – teisingas praktinis žinių taikymas. Aiškiai yra matyti, kad metodas
yra ėjimas nuo atskirybės iki bendrybės, aprėpiančios tiriamosios sąvokos esmę. Sokratas sako,
kad jis pasitiki tik savo logu, protu vertindamas bet kokį reiškinį. Jis teigė, jog šitoks filosofinis
pažinimas yra rūpinimasis savo siela. Iš sielos sandaros kyla viso žmogaus gerumas, nes yra tai,
kas visa parūpina ir viskuo rūpinasi. Siela yra žmogaus esmė, branduolys. Tik iš sielos kyla visa
kas žmogui yra gera, taip pat ir jo palaima (eudaimonija), kuri yra nes kas kita, o sielos tvarka ir
harmonija. Kiekvienas blogas veiksmas kyla iš nežinojimo kas yra gėris ir blogis. Žinantysis yra
geras. Savo filosofiją Sokratas laiko majeutika (pribuvėjos menas). Jis nori būti tik padėjėju ieškant
žinojimo bei pažįstant save patį, nes šituos dalykus turi pasiekti savo jėgomis, jų negalima suteikti
iš šalies.
24. Sokrato logika: elenktinis ir majeutinis metodas.
Sokratas įvedė elenktinį metodą. Jis pastebėjo, kad miestelėnai galvoja, jog žino, kas yra gėris ir
dorybės. Sokratas pastebi, jog jie tik tariasi žiną, o šis tariamas žinojimas neatsilaiko prieš
patikrinimą protu. Sokratas kelia tikrinančius klausimus ir tais klausimais griauna savo pašnekovo
tariamą žinojimą, kol tas galiausiai pripažįsta nieko nežinąs. Taip susidariusi padėtis be išeities,
kuri vadinasi aporia yra pokalbio kulminacinis taškas nuo kurio prasideda tikro proto bendrybėmis
pagrįsto žinojimo ieškojimas. Žinojimas, kurio ieško Sokratas, yra praktinis žinojimas. Jo turinys –
gėrio ir blogio pažinimas. Jis apsidraudžia nuo klaidų kritiškai save tikrindamas. Jo tikslas –
teisingas praktinis žinių taikymas. Aiškiai yra matyti, kad metodas yra ėjimas nuo atskirybės iki
bendrybės, aprėpiančios tiriamosios sąvokos esmę. Sokratas sako, kad jis pasitiki tik savo logu,
protu vertindamas bet kokį reiškinį. Jis teigė, jog šitoks filosofinis pažinimas yra rūpinimasis savo
siela. Iš sielos sandaros kyla viso žmogaus gerumas, nes yra tai, kas visa parūpina ir viskuo
rūpinasi. Siela yra žmogaus esmė, branduolys. Tik iš sielos kyla visa kas žmogui yra gera, taip pat
ir jo palaima (eudaimonija), kuri yra nes kas kita, o sielos tvarka ir harmonija. Kiekvienas blogas
veiksmas kyla iš nežinojimo kas yra gėris ir blogis. Žinantysis yra geras. Savo filosofiją Sokratas
laiko majeutika (pribuvėjos menas). Jis nori būti tik padėjėju ieškant žinojimo bei pažįstant save
patį, nes šituos dalykus turi pasiekti savo jėgomis, jų negalima suteikti iš šalies.
25. Platonas: dviejų pasaulių teorija.
Platonas sukūrė idėjų teoriją. Platonas pradeda kasdienio patyrimo pamatine kritika. Kol žmonės
pasilieka kasdienio patyrimo ribose, jie gyvena iliuzijų pasaulyje ir nieko nežino apie tikrąją būtį.
Platonas manė, kad už juslinio pasaulio turi būti būti kita tikrovė. Šią tikrovę jis pavadino idėjų
pasauliu. Jame slypi amžini ir nekintantys įvairių esybių matomų gamtoje pavyzdžiai. Jis pasaulį
dalija į dvi sferas: regimų daiktų pasaulis, kas netiesiogiai suvokiama, šešėliai, atspindžiai, ir tai
kas tiesiogiai suvokiama, daiktai ir gyvos būtybės; ir protu pasiekiamas pasaulis. Mokslo sfera.
Taigi, regimybės pasaulis yra juslumo sritis ir jis priklauso materialiam pasauliui. Tikrosios būties
sritis yra dvasios pasaulio sritis. Jis neturi nieko bendro su kintančių reiškinių regimybė ir
skleidžiasi ne per juslumą, o yra susijęs su tikrąja būtimi, kuri nekinta ir sudaro reiškinių pagrindą.
26. Platono pažinimo teorija. Kokias pažintines galias skiria Platonas? Pažinimo kaip
prisiminimo samprata.
Tampa aišku, kad pažinimas negali būti paaiškintas jusliniais pojūčiais. Pojūčiai rodo, kad mūsų
kūnas ir pojūčiais suvokiami daiktai yra susiję. Tačiau nuo pojūčių skiriasi mūsų pažįstančioji
dvasia (NOUS), kurią Platonas dar vadina siela, ir ta nekintanti ir sudaranti reiškinių pagrindą
tikroji būtis. Dvasią ir tikrąją būtį skiria pojūčių, iliuzijų pasaulis, bet jie negali būti tiltu tarp
dvasios ir tikrosios būties. Pažinimas įmanomas, nes siela ir tikroji būtis susilieja idėjose. Tai, ką
suvokiame juslėmis – fenomenai, kintantys reiškiniai. Nekinta fenomeno apraiškos – esmė, forma
– išmintis. Pojūčiais esmės patirti negalime, bet ji sudaro reiškinių pagrindą ir per juos reiškiasi. Už
juslinio pasaulio privalo būti kita tikrovė – idėjų pasaulis. Ryšys su idėjų pasauliu išreiškiamas 2
mitais: Anamnezės mitas (prisiminimas). Sielos esmė yra panaši į idėjas ir joms gimininga. Iki
įžengdama į nykstantį kūną siela matė idėjas, tai ji egzistuoja ir prieš gimimą. Bet sielos įžengimas
į kūną, pojūčiai nuslopino, tai ką ji matė. Apsivalant nuo pojutinių įtakų siela gali prisiminti idėjas
egzistuojančias idėjų pasaulyje. Taigi tikrasis pažinimas yra pasiekiamas prisimenant. Meteksės
mitas (dalyvavimas). Kosmosas atsirado dėl pasaulio kūrėjo (Demiurgo) veiklos. Šis kūrėjas
pagamino gamtos daiktus iš pirminės medžiagos nusižiūrėdamas į idėjas, todėl kaip idėjų atvaizdai,
gamtos daiktai dalyvauja jose. Jie egzistuoja dalyvaudami idėjose. Tikrasis pažinimas įmanomas
dėl to, kad siela ir tikroji daiktų būtis susilieja idėjose. Anamnezės požiūriu siela yra susieta su
idėjomis, kuriose gamtos daiktai dalyvauja meteksės požiūriu. Pojūtis yra tik išorinė dingstis
prisiminimui – pažinimui.
27. Platono trikampis. Anamnezė ir meteksė.
Yra du mitai: anamnezė (prisiminimas) ir meteksė ( dalyvavimas). Siela yra panaši į idėjas ir yra
giminingos. Siela egzistuoja idėjų pasaulyje prieš užgimdama žmoguje.
IDĖJA
DIEVAS
DVASIOS FILOSOFIJA
HEGELIS

ABSOLIUTAS

AŠ BŪTIS

PATYRIMAS

SUBJEKTAS SUBSTANCIJA
SIELA PASAULIS
TRANSCENDENTINĖ REFLEKSIJA ONTOLOGINĖ REFLEKSIJA
SAVIMONĖS FILOSOFIJA BŪTIES FILOSOFIJA
KANTAS ARISTOTELIS

28. Platono antropologija, sielos ir kūno santykis.


Antropologija – žmogaus būties problemiškumas. Žmogus – kūno ir sielos vienovė.
Sielos esmė yra panaši į idėjas ir joms gimininga. Iki įžengdama į nykstamą kūną, ji matė idėjas. Bet
sielos įžengimas į kūną, juslumas nuslopino tai, ką matė dvasia. Pasak Platono siela prieš
prisijungdama su kūnu pati priklausė idealybės sferai. Taigi esą yra tai, jog siela kažkada tiesiogiai
stebėjo tas amžinąsias daiktų esmės ir iš analogijos su šio pasaulio reiškiniais gali pradėti jas
prisiminti.
29. Platono idealios valstybės teorija. Valstybės luominė sąranga. Luomų funkcijos.
Žmogaus paskirtis išryškėja, ne asmens, o visuomenės gyvenime. Etikos klausimus Platonas svarstė
valstybės teorijos fone, bet ne valstybės, kokia ji iš tikrųjų yra, o kokia turėtų būti. Platono valstybės
teorija buvo normatyvinė „geriausios“ valstybės teorija, sukonstruota vadovaujantis gėrio ir
teisingumo idėjomis. Valstybė privalo siekti aukščiausių ir idėjoms būdingų pranašumų – visuotinumo
ir pastovumo – vadovaudamasi ne asmeniniais ketinimais, o bendraisiais principais. Valstybė turi būti
sutvarkyta kaip organizmas, kuriame kiekvienas privalo daryti tai, kas jam priklauso. Neleistina, kad
kiekvienas gyventojas savarankiškai siektų savojo gėrio. Valstybės dalys turi priklausyti nuo visumos,
o ne visuma nuo dalių, nes tik tada joje bus santarvė. Valstybė turi remtis žinojimu, nes norint daryti
gera reikia žinoti, kas yra gėris. Valstybė bus tobula tik tada, kai ją valdys labiausiai išsilavinę žmonės,
filosofai. Toks buvo intelektualistinis šios valstybės teorijos pobūdis. Valstybei gali priklausyti tik tie,
kurie jai reikalingi, tad ideali valstybė turi būti luominė:
o Valdovų luomas (filosofai) – rūpintis, kad visi piliečiai teisingai gyventų (išmintis).
o Karių luomas – valstybės ginimas nuo išorės ir vidaus priešų (narsa).
o Maitintojų luomas (amatininkai, valstiečiai) – aprūpinti bendruomenę (nuosaikumas)
Kiekvienas luomas turi skirtingus uždavinius, todėl ir gyventi turi skirtingomis sąlygomis. Trys luomai
atitinka tris sudedamąsias sielos dalis, todėl yra tiksli valstybės ir asmens analogija. Ideali valstybė
privalo būti hierarchinė, nes jos dalys nėra lygios tarpusavyje. Ideali valstybė yra asketiška, nes ji
siekia idealaus tikslo, kurio pasiekimas negarantuoja gyventojams tiesioginės naudos, prabangos,
laikinų gėrybių. Dviem aukštesniesiems luomams panaikinama asmeninė nuosavybė. Žemiausias
luomas neprivalo laikytis griežtų taisyklių, bet tik dėl to, kad nedalyvauja siekiant tobulumo.
30. Aristotelis, akto ir potencijos dialektika: aktualioji ir potencialioji būtis; aktyvioji ir
pasyvioji potencija.
Aristotelio filosofijos pamatas buvo dvejopas: iš Platono išmoko idealizmo, o polinkiu, požiūriu
buvo realistas. Jis neigė, kad anapus atskirų daiktų galėtų būti idėjos. Užtat jis pripažino, kad žinios
yra sukauptos bendrosiose sąvokose. Būtis yra atskirybė, ji egzistuoja, ji yra, o žinios –
visuotinybė. Žinios – tai sąvokos, kurios apibrėžia būtį. Akto ir potencijos perskyra yra svarbiausia
Aristotelio ontologinė perskyra. Kiekvienoje būtybėje yra du momentai: 1) Aktualioji būtis
(energija), tai momentas, kurio pagrindu būtybė yra tai, kas ji yra. Šį momentą vadiname aktu. 2)
Potencialioji būtis (jėga), tai momentas, kurio pagrindu būtybė gali būti kažkas kita negu tai, kas ji
yra. Šį momentą vadiname potencija. Potencija - tai kas gali būti. Judėjimas yra toje vietoje
(aktualiai), bet potencialiai jis gali būti kitoje vietoje. Aktyvioji potencija – gebėjimas sukelti aktą.
Pasyvioji potencija – gebėjimas priimti aktą, veikimą. Aktualiai daiktas yra vienis, potencialiai –
daugis.
31. Aristotelio būties teorija: substancija ir akcidencija.
Judėjimas erdvėje yra tik viena kaitos rūšis, kada kinta substancija, tada yra kiekybinis. Yra ir
kokybiniai pokyčiai. Substancijos santykiai su kitomis substancijomis. Visose šiose kaitose kinta
substancijos apibrėžtis, tuo tarpu pati substancija lieka lygi pati sau. Aristotelis dalina substanciją į
dvi dalis. Substancija yra savistovė būtybė, kuri tam tikra prasme „stovi savyje“, išlieka ir
nesikeičia kintant apibrėžtims. Substancijos apibrėžtys, kurios keičiasi yra nesavistovės būtybės,
jos ne „stovi savyje“, bet yra tik dėka kažko kito, dėka substancijos. Šias nesavistoves apibrėžtis
vadiname akcidencijomis. Akcidencijos ir substancijos santykis yra akto ir potencijos santykis.
Substancija yra potenciali akcidencijų atžvilgiu. Akcidencijos yra aktai, kurie apibrėžia
substanciją, tam tikri veiksniai, kurie įtakoja substanciją. Substancijos ir akcidencijos sąlygoja
viena kitą. Substancija yra reali tik dėl pilnutinės akcidencinės apibrėžties. Akcidencijos yra realios
tik substancijos dėka. Substancijos ir akcidencijos santykis yra dialektinis.
32. Aristotelio kategorijos, pirminė ir antrinė substancija, transcendentalijos.
Aristotelio raštuose kategorija reiškia teiginio schemą arba formą. Aristotelis sako, kad mes visada
kalbame apie daiktus. Pas Aristotelį yra 10 kategorijų: 1) Substancija 2) Kiekybė 3) Kokybė 4)
Santykis 5) Kur? 6) Kada? 7) Padėtis 8) Turėjimas 9) Veikimas 10) Kęsmas. Pirmoji kategorija yra
substancijos kategorija, tuo tarpu visos kitos žymi akcidencijas, substancijos ypatybes. Yra pirminė
substancija, kuri yra individuali, konkreti. Antrinė substancija yra pirminės substancijos esmė, t.y.
rūšis, kuriai priklauso individuali substancija (Petras yra žmogus). Antrine substancija – predikatu,
nusako pirminę – subjektą. Yra predikatų, kurie peržengia kategorijas. Tokie antkategoriniai
predikatai vadinami transcendentalijomis. Tai reiškia: būtybė, vienis, tiesa, gėris, grožis.
33. Dinaminis tikrovės aspektas: potencija ir aktualybė ir statinis tikrovės aspektas: forma ir
materija.
Substancijos nesikeičia, keičiasi tik akcidencijos, tačiau pasirodo, kad ir pati substancija yra
kintama. Gali vykti ne tik akcidencinis kitimas nekintančios substancijos pagrindu, bet ir
substancinis pačios substancijos kitimas. Mūsų kažkada nebuvo, bet ir kažkada nebebus, gimėme ir
mirsime. Vykstant akcidenciniam kitimui, substancijos kaip potencinio nesikeičiančio substrato
viena akcidencinė aktuali priežastis virsta kita. Bet kokiai kaitai reikalingas nekintantis substratas.
Šis substratas pasirodo kaip potencija kintančių, aktualių apibrėžčių atžvilgiu. Išvada: šis substratas
kaip pastovus substancinio pokyčio pagrindas neturi ir substancinės apibrėžties, nes jo substancinė
apibrėžtis turi kisti, taigi prieiname ribinę sąvoką: savaime, visiškai neapibrėžtą, pasyviai
potencialų substratą, kurį Aristotelis vadina materija. Materija yra bet kokios natūralios
substancijos galutinis neapibrėžtas, tačiau neapibrėžiamas pagrindas neapibrėžtos apibrėžiamybės
pasyviai potencialus pradas. Egzistuoja du dalykai: substancija yra dviejų momentų rezultatas. 1)
Substancinis aktualios apibrėžties vadinamos substancine forma MORPHE (forma). Jis apibrėžia
materiją kaip tam tikros rūšies substanciškai realią būtį. 2) Pasyviai potencialaus substrato
materijos kaip neapibrėžtos apibrėžiamybės prado HYLE.
34. Aristotelio hilemorfizmas: materija ir forma; esmė ir būtis; ontologinių perskyrų sistema;
ontologinis priežastingumas.
Substancijos nesikeičia, keičiasi tik akcidencijos, tačiau pasirodo, kad ir pati substancija yra
kintama. Gali vykti ne tik akcidencinis kitimas nekintančios substancijos pagrindu, bet ir
substancinis pačios substancijos kitimas. Mūsų kažkada nebuvo, bet ir kažkada nebebus, gimėme ir
mirsime. Vykstant akcidenciniam kitimui, substancijos kaip potencinio nesikeičiančio substrato
viena akcidencinė aktuali priežastis virsta kita. Bet kokiai kaitai reikalingas nekintantis substratas.
Šis substratas pasirodo kaip potencija kintančių, aktualių apibrėžčių atžvilgiu. Išvada: šis substratas
kaip pastovus substancinio pokyčio pagrindas neturi ir substancinės apibrėžties, nes jo substancinė
apibrėžtis turi kisti, taigi prieiname ribinę sąvoką: savaime, visiškai neapibrėžtą, pasyviai
potencialų substratą, kurį Aristotelis vadina materija. Materija yra bet kokios natūralios
substancijos galutinis neapibrėžtas, tačiau neapibrėžiamas pagrindas neapibrėžtos apibrėžiamybės
pasyviai potencialus pradas. Egzistuoja du dalykai: substancija yra dviejų momentų rezultatas. 1)
Substancinis aktualios apibrėžties vadinamos substancine forma MORPHE (forma). Jis apibrėžia
materiją kaip tam tikros rūšies substanciškai realią būtį. 2) Pasyviai potencialaus substrato
materijos kaip neapibrėžtos apibrėžiamybės prado HYLE. Ši Aristotelio ontologinė teorija
vadinama hilemorfizmu. Tokia ontologija siekia išaiškinti substancijos sąrangą ir suvokti
substancinį kitimą. Aristotelis žinojo, kad kiekvienos būtybės tobulumas visuomet priklauso nuo
akto. Potencija visuomet yra vardan akto. Esmė priima būties aktą ir kartu jį riboja. Būties aktą
kaip kiekvieno akto aktualumą ir kiekvienos tobulybės tobulumą įgyja ir riboja pasyviai
potencialių esmių sistema. Ši esmių sistema suskaido būties aktą į baigtinių būtybių kosmosą.
Taigi kiekviena substancija yra akto – potencijos vienybė kaip būties akto ir esmės vienybė. Esmės
ribotumas pasireiškia tuo, kad būties aktas išsiskaido į formą ir materiją ir taip įgyja materialios
natūraliosios substancijos apibrėžtį.
SAVYBĖ

BŪTIS

FORMA
IŠORINĖ

SUBSTANCIJA AKCIDENCIJA
ESMĖ

MATERIJA

KONKRETYBĖ

Priežastingumo principas domina filosofiją bent trejopai: 1) ontologiniu požiūriu priežastingumo


principą mėginama suprasti kaip būties principą, 2) transcendentaliniu (savimonės filosofijos) požiūriu
priežastingumo principą mėginama suprasti kaip transcendentalinį pažinimo principą, 3) mokslo
teorijos požiūriu priežastingumą stengiamasi suprasti kaip konkretaus mokslinio tyrimo metodinį
principą.
(Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) Tvirtino, kad aukščiausia realybės būtis – tai, ką suvokiame pojūčiais.
Sąmonėje nėra nieko, ko pirmiausiai nebūtų pojūčiuose. Protas, yra svarbiausia žmogaus ypatybė, bet
kol mes nieko nejaučiame jis yra visiškai tuščias, vadinasi žmogus neturi jokių įgimtų idėjų.
Substancija – tai, kas, kaip tikroji būtybė, yra tikrasis vienys savyje – ontologinis atomas. Substancija
– kiekviena tikroji būtybė, tikrasis vienys. Aristotelio nuomone, daiktų substancija gali glūdėti tik
pačiuose daiktuose. Kiekviena substancija susideda iš formos ir materijos.
 Forma – ypatingiausios daikto savybės. ir tikslas ir priežastis, tikslingai veikianti jėga
 Materija – medžiaga iš kurios padarytas daiktas.
Formos ir materijos daikte reiškiasi kartu. Nebūna nei grynos materijos, nei grynos formos. Materijoje
visada slypi galimybė įgyti tam tikrą formą – materija siekia įkūnyti joje glūdinčią galimybę.
Kiekvienoje būtyje aptinkame du momentus:
 aktualiosios būties momentas (aktualybė) – būtybė yra tai, kas ji aktualiai yra.
 potencialiosios būties momentas – (potencija) būtybė gali būti kažkas kita, negu tai, kas ji yra
(galimybė).
(tuščia stiklinė gali būti pripildyta. Aktualiai – tuščia, potencialiai – pilna). Kiekviena daiktą įmanoma
suprasti tik kaip dviejų aspektų rezultatą.)
35. Aristotelio judėjimo koncepcija. Priežasčių teorija.

KAS? Formali priežastis

VIDINĖ
IŠ KO? Materiali priežastis

PRIEŽASTYS
KAM? Tikslinė priežastis

IŠORINĖ

KAM
VEIKIANT? Veikiančioji priežastis

Būtybės priežastis yra pirmiausia tai, kas ją konstatuoja. Reikalinga materija – statybinė medžiaga.
Tačiau būtybės priežastis yra ir tikslas, tai kam būtybė egzistuoja. Tikslas sukelia būtybės kiltį
pasitelkdamas veikiamąsias priežastis. Filosofija klausia apie galutines priežastis. Klausimas apie
galutinį tikslą yra neišvengiamas. Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) Judėjimas – potencijos aktualizacija.
Judėjimas – kūnų judėjimas „natūralios vietos“ link. Atstumas negali pakeisti judėjimo jėgos, nes yra
santykis, o ne substancija. Judesys negali tęstis, jei nėra palaikomas nuolat veikiančios judinančios
jėgos. Pirmuoju judintoju laiko Dievą.
Priežastinį ryšį aiškina taip: gamtoje gyva būtybė gimdo kitą tos pačios rūšies arba tokios pat formos
būtybę, nors jų medžiaga yra ne ta pati. Priežastys priklauso nuo tikslų. Bet kokia raida turi keturias
priežastis:
 formos – tam tikrą daiktą sąlygoja jo forma (namą – planas)
 materialioji – kiekvienas daiktas sudarytas iš materijos (namas – plytos)
 tikslo – nėra nieko, kas neturėtų kokio nors tikslo (namas saugo)
 veikiančioji – bet kuriai raidai reikalingas judintojas, kuris ją varytų pirmyn (namą – statybininkai).
Ne medžiaga, o forma.
36. Aristotelio kosmologija (gamta kaip formų hierarchija); teologija (Dievo kaip pirmojo
judintojo samprata).
Aristotelis reiškinių pamatu laikė konkrečias substancijas, gamtoje ieškojo savaiminio jėgų veikimo,
jėgų veikimą aiškino kaip tikslo siekimą. Jis grįžo prie pasaulėvaizdžio, pagrįsto jusliniais
duomenimis. Žemę laikė nejudančiu pasaulio centru, apie kurį sukasi žvaigždžių sferos.
Jo supratime gamta buvo:
 substanciali
 apibrėžta kokybiškai
 dinamiška
 tikslinga
Dievas – pirmasis judintojas, kurio veikla yra pastovi, todėl ir sukeltas judėjimas yra pastovus. Dievas
yra galutinis pasaulio tikslas ir kaip pirmasis judintojas garantuoja, kad šis tikslas būtų pasiektas.
37. Aristotelio etika. Aukščiausio gėrio samprata. Dorybių klasifikacija. Dorybės kaip
vidurio tarp dviejų kraštutinumų samprata.
Nėra tikrai dorybingas tas, kuris nesidžiaugia doroviškai gerais poelgiais. Aristotelis mano, jog valia
gali ir yra morališkai įpareigota polinkius išugdyti taip, kad šie atitiktų protą. Tikrai geras žmogus būtų
tas, kuris pareigą harmoningai suderintų su polinkiu, t.y. visada su malonumu darytų tai, kas gera.
Tokia samprata pagrįsta klasikine dorybės sąvoka. Dorybė yra įgytas gebėjimas su malonumu daryti
tai, kas gera, remiantis pareigos ir polinkio harmonija. Todėl dorybingas žmogus kartu yra
laimingiausias žmogus, kadangi jo dvasia yra harmoningai suderinta su gyvūniškumu. Etika buvo
empirinė, normas kildino iš realios žmogaus prigimties. Teisingumo matas buvo gyvas gero ir
išmintingo žmogaus pavyzdys. Nėra kito gėrio nei realusis gėris. Aukščiausias pasiekiamas gėris –
eudaimonija – asmens tobulumas, kokį apskritai žmogus dėl savo prigimties gali pasiekti.
Aukščiausias gėris nėra nei idealus gėris, nei išorinis, nei visuomeninis, jis yra asmens tobulumas.
Tikroji žmogaus prigimtis yra protas, todėl eudaimonija, kaip žmogaus prigimtį atitinkanti veikla slypi
proto veikloje, kuri yra tobulo gyvenimo pamatas. Dorybė – moralinėmis pastangomis išugdytas
gebėjimas daryti tai, kas gera, remiantis pareigos ir polinkio harmonija. Proto veikoje galima skirti dvi
gyvenimo sritis:
 pažinimo – dianoetinės dorybės (išmintis, sveikas protas)
 praktinę – etinės dorybės (dosnumas, drąsa)
Dorybių yra tiek kiek yra žmogui būdingų veiklos sričių, nes kiekviena veikla turi savąją dorybę.
Kiekvienoje srityje reikia rasti vidurį tarp dviejų kraštutinumų. Taip kaip drąsa yra vidurys tarp
bailumo ir įžūlumo.
38. Aristotelio politika. Valstybės prigimties problema. Politinių santvarkų klasifikacija ir jų
vertinimas. Geriausia valstybinė santvarka.
Vieni žmonės iš prigimties labiau tinka valdyti, o kiti – tarnauti. Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) Laikė
politiką svarbiausia iš visų menų ir mokslų, nes jos tikslas yra piliečių aukščiausia gerovė. Politika turi
atlikti auklėjamąją funkciją, padėti pasiekti bendrą gerovę ir teisingumą. Žmogus yra politinė būtybė,
kuri turi priklausyti visuomenei, nes kitaip ji būtų niekas. Šeima ir visuomenė gali patenkinti
žemesnius gyvybinius poreikiu, tokius kaip maistas ir šiluma, santuoka ir vaikų auklėjimas, bet
aukščiausią žmonių bendrumo formą įkūnija valstybė.
Aristotelis išskiria tris geras valdymo formas:
 Monarchija – tėra vienas aukščiausias valstybės valdovas. Kad ši valdymo forma būtų gera, ji negali
virsti tironija.
 Aristokratija – valdo didesnė ar mažesnė valdovų grupė. Čia reikia saugotis, kad ši forma nevirstų
mažumos arba nedaugelio valdžia.
 Demokratija – daugumos piliečių valdžia orientuota į visuomenės gerovę. Geriausia valstybės
valdymo forma. Jos socialinis pagrindas – gausi vidurinioji klasė. Valdžia gali būti stabili tik ten, kur
vidurinioji klasė yra skaitlingesnė už turtuolius ir neturtėlius.
39. Parmenino ir Dekarto būties filosofija (ontologija).
Parmenidas sakė, kad priešybės paneigia viena kitą ir jeigu reiškiniai yra prieštaringi, vadinasi jie nėra
teisingas būties vaizdas. Apie nieką gamtoje negalima sakyti kad yra, o tik kad tampa. Gamtoje
regimus daiktus negalime vadinti būtimi, nes kas gali liautis buvęs, tas nėra būtis. Būtis neturi
pradžios, ji negali turėti ir pabaigos, ji – amžina, tolydi, nuolat esanti, nes kiekvienas pertrūkis būtų
nebūtis. Ji yra nejudanti ir apskritai nekintanti, nes keistis ji galėtų tik tapdama nebūtimi. Ji yra ir
nedaloma. Būtis yra pastovi ir vienoda, ji yra tapsmo ir įvairovės priešybė. Parmenino išvados nutolo
nuo patirties ir reikalavo būtinai skirti būtį nuo reiškinių. Pasak Dekarto, norint surasti tiesą, reikia
vieną kartą gyvenime suabejoti viskuo, kuo tik įmanoma. Reikia atmesti viską, kuo abejojame. Lieka
tik mąstymas. Mąstymas kaip procesas per kurį galima pažinti. Dekartas nesumaišo sielos su kūnu,
materija.
40. Demokrito ir Leibnizo atomizmo teorija.
Medžiaga yra sudaryta iš atomų. Atomai – nedalančios dalelės, kurios yra nekintančios, bet judinamos
erdvėje sudaro kintantį ir kaskart vis kitokį pasaulį. 1. Visa gamta sudaryta vien iš daugybės atomų
arba nedalomų dalelių. 2. Atomai turi tik kiekybines savybes, bet neturi kokybinių. Vieną nuo kito
atomus skiria tik trejopos savybės: forma, padėtis ir tvarka. 3. Visuotinė atomų savybė yra judėjimas.
Jis toks pat amžinas kaip ir patys atomai, nereikalingas joks išorinis impulsas. Tas judėjimas tik vietos
keitimas erdvėje, jis yra vienintelis atomų permainos rūšis. 4. Atomai būna ir juda tuštumoje. Tuštuma
leidžia paaiškinti daiktų didėjimą ir mažėjimą. Demokratas atomus vadina būtimi, o tuštumą –
nebūtimi. Atomai turi tik matematines savybes. Neturi jutimo savybių. Iš tikrųjų egzistuoja tik atomai
ir tuštuma, o saldumas, kartumas, šiluma, spalvos... yra tik subjektyvūs dalykai. Subjektyvumas turėjo
tam tikrą pamatą atomų sandaroje. Iš čia kyla deterministinis pasaulio suvokimas. Niekas nevyksta be
priežasties. Viskas turi kokį nors pamatą ir būtinumą. Priežastis atomistai manė esant materialias ir
mechanines. Atmetė tikslus, o reiškinius aiškino tik priežastimis. Priežastis lygu būtinumas. Kokybė,
esmė ar forma, šie vienetai Leibnizo buvo pavadinti formaliaisiais atomais arba monadomis.
Teigdamas, kad viskas yra sudaryta iš atomų ir todėl yra sankaupos, atomizmas kartu teigia, kad patys
atomai, kitaip negu tos sankaupos, nėra iš ko nors sudaryti. Kaip tikrosios būtybės, jie yra tikrieji
vieniai. Kaip tikrieji vieniai, jie yra bet kokių dalių ir junginių pagrindas. Nedalaus atomo vienio
pagrindas turi būti visai kitoks.
41. R. Dekartas: subjektyvistinė filosofijos orientacija.
Su Dekartu prasideda nauja filosofija. Naujųjų laikų filosofijos taškas yra subjektas. Objektas –
subjektyvus pasaulis. Filosofas žiūri į pasaulį ne iš išorės, o iš vidaus. Pasaulio jis ieško ne erdvės
platybėse, o savo sieloje. Dekartas nesumaišo sielos su kūnu, materija. Atsiranda dualizmas – sielos ir
kūno realybė. Žvelgdamas į sielą aptinka idėjas. Nežinant Dievo, negalima pažinti ir kitų dalykų.
Dekartas - subjektyvistinės filosofijos pradininkas. Filosofija pradeda žvelgti į pasaulį ne iš išorės, o iš
vidaus. Analizuojamas subjektas – mąstantis ir veikiantis žmogus, kurio žmogiškumo apraiška yra
siela. Žmogus savo sielą pažįsta geriau nei kūną, todėl visus tyrinėjimus reikia pradėti nuo jos, griežtai
atskiriant nuo kūno. Priėjo prie išvados, jog mes egzistuojame, nes mąstome, nes sielos pagrindinė
savybė yra būtent mąstymas.
42. R. Dekarto metodo samprata.
Dekartas kalba apie metodą ir į pirmą vietą iškelia abejonę. Norint surasti tiesą, reikia vieną kartą
gyvenime suabejoti viskuo, kuo tik įmanoma. Mes turime daug išankstinių nuostatų nukreipiančių mus
nuo tikrojo pažinimo. Jų atsikratyti galima tik suabejoję viskuo, kas kelia menkiausią nepasitikėjimą.
Reikia atmesti viską, kuo abejojame. Lieka tik mąstymas. Mąstymas kaip procesas per kurį galima
pažinti. Dekartas nesumaišo sielos su kūnu, materija. Atsirado dvi kryptys: dualizmas ir monizmas
(vienas principas arba dvasia, arba materija). Yra du keliai: 1) Pripažinti, kad egzistuoja materiali
kūniška substancija ir siekė įrodyti, kad mąsto ne siela, o kūnas. 2) Atsisakyti materialios substancijos,
parodant, jog kūnai, daiktai yra ne substancijos, o tik sielos, proto idėjos.
43. R. Dekartas: Dievo santykis su mąstančia substancija.
Nežinant Dievo, negalima pažinti ir kitų dalykų. Mąstymas kaip procesas per kurį galima pažinti.
Dekartas nesumaišo sielos su kūnu, materija. Atsirado dvi kryptys: dualizmas ir monizmas (vienas
principas arba dvasia, arba materija). Yra du keliai: 1) Pripažinti, kad egzistuoja materiali kūniška
substancija ir siekė įrodyti, kad mąsto ne siela, o kūnas. 2) Atsisakyti materialios substancijos,
parodant, jog kūnai, daiktai yra ne substancijos, o tik sielos, proto idėjos.
44. R. Dekartas: trys substancijos, dualizmas.
Atsiranda dualizmas – sielos ir kūno realybė. Žvelgdamas į sielą aptinka idėjas. Dekartas (1596-1650,
prancūzas) Metodas – abejoti visais iki šiol pasiektais filosofų laimėjimais. Per abejojimą jis
prasiskverbia iki beabejotino dalyko savimonės. Pagal Dekartą žmoguje egzistuoja idėjos – sąmonės
vaizdiniai. Jos kyla iš Dievo, nes Dievo idėja nekyla iš pasaulio, o ateina tiesiai į žmogų – yra įgimta.
Yra ypač reikšminga, nes be Dievo, negalima pažinti ir kitų daiktų. Idėjos gali kilti iš pačios sąmonės,
iš išorinio pasaulio arba jas sąmonėje gali įterpti aukštesnė instancija“. Substancija (dalykas,
egzistuojantis pats, be kieno nors pagalbos) suskirstoma į 3 dalis:
 Dievas – nesukurta, mąstanti, visiškai nepriklausoma – absoliuti.
 Dvasia – nemateriali, nedaloma ir neerdviška. Pagrindinė savybė – mąstymas.
 Kūnas – erdviškas, dalomas iki begalybės. Pagrindinė savybė – tįsumas.
Dualizmas – žmogaus suskirstymas į dvi dalis: kūną ir sielą. Daugumos filosofų dualizmas netenkino,
jie bandė paaiškinti pasaulį monizmo pagalba, nes tai atrodė paprasčiau ir nuosekliau.
Nuo dualizmo iki monizmo buvo einama 2 keliais:
 Pripažinti, kad egzistuoja tik materiali kūniška substancija, mąsto ne siela o kūnas.
 Atsisakyti materialios substancijos parodant, kad kūnai, daiktai yra ne substancija, o tik sielos (proto)
idėjos.
45. Tomo Hobso ir La Mettrie materialistinė filosofija.
T. Hobsas laikėsi požiūrio, kad be kūnų daugiau nieko nėra. Jis pripažino, jog egzistuoja dvi skirtingos
kūnų rūšys: pirmieji vadinami gamtiniais (sukurti gamtos), antrąją rūšį sudaro žmogus. Visi psichiniai
reiškiniai tėra mechaniniai judesiai. Judesys gali sukelti tik judesį ir tik pats judesio gali būti sukeltas,
ir pačios sukelia judesius. Esama panašumų tarp tokių reiškinių kaip judesys ir sąmonė, tarp judesio ir
valios impulso. Žmogus – tai mašina, pati užsukanti save. La Mettrie įvardijo materialistinę poziciją –
visatoje egzistuoja tik viena, materiali substancija ir žmogus yra tobuliausia jos dalis. Teigė, kad
žmogus yra mąstanti mašina, gyvas amžinojo judėjimo įsikūnijimas, o pripažinimo, jog organizuota
materija turi judėjimo pradą, kuris skiria ją nuo neorganizuotos, o visi gyvūnų skirtumai priklauso nuo
jų organizacijos įvairovės, užtenka substancijos mįslei įminti
46. Berkly subjektyvusis idealizmas.
Jis teigė, kad egzistuoja tik dvasia, tik viena substancija, ne materiali, bet dvasinė prigimtis. Idealizmas
– tai, kai filosofas tais dalykais laiko idealumą, t. y. nematerialumą: idėją, Dievą, Absoliutą arba
žmogaus sąmonę. Jis stojo prieš materialistus. Vienintelė mūsų suvokčių turinio, proto idėjų priežastis
– Dievas. Žmogus suvokia ne ,,materiją”, o konkrečius daiktus: namus, kalnus, upes. Tai yra ne kas
kita, kaip tai, ką suvokia žmogaus protas. Dž. Berklio daiktų būties interpretacija – charakteringas
s u b j e k t y v i o j o i d e a l i z m o pavyzdys.
47. Hegelis. Trys absoliutinės idėjos būties formos. Pasaulinis protas.
Tai, kas skiria protą, kaip save suvokiančią dvasią ir protą, kaip egzistuojančią tikrovę, kas skiria
pirmąjį protą nuo pastarojo ir neleidžia pasitenkinti juo, yra kažkokios abstrakcijos, kuri dar nėra
išlaisvinta iki sąvokos, pančiai. Atpažinti protą kaip rožę dabarties kryžiuje ir ja džiaugtis – tokia proto
įžvalga yra susitaikymas su tikrove, susitaikymas, kurį filosofija duoda tiems, kas kartą pakluso
vidiniam reikalavimui suvokti sąvokomis ir kartu išsaugoti tame, kas substancialu, savo paties
subjektyvią laisvę, taip pat likti su savo subjektyvia laisve ne ypatingybėje bei atsitiktinume, bet tame,
kas yra savyje ir sau... Absoliuti dvasia yra visos būties pradas (tai turinys be formos). Absoliuti dvasia
reiškiasi per savo priešingybę - materialųjį, juslinį pasaulį. Abs. Dvasios fenomenologija - jos virsmas
į materialius pavidalus. Daugiausia absoliučios dvasios yra žmoguje (prote), mažiausiai negyvojoje
gamtoje. Žmogaus kultūrinės veiklos formos (menas, religija, filosofija) - abs. Dvasios grįžimo į save
kelias.
(Mąstymas priklauso nuo antasmeninio proto raidos, kurią galime įžvelgti ne tik pažinimo, bet ir
religijos, teisės, valstybės istorijoje. Proto plėtra nežino jokių kliūčių.
Pasaulinis protas – idėjų loginė sklaida, kurių įgyvendinimo instrumentas yra konkretūs mąstytojai,
religiniai ir politiniai veikėjai. Pasaulinis protas kartu yra ir visos tikrovės pagrindas, jis persmelkia ją
visą.
Trys absoliutinės idėjos būties formos:
 Mąstymas – absoliutinė idėja plėtojasi„grynojo mąstymo stichijoje“ arba, kitaip tariant, logikoje.
 Gamta – absoliutinė idėja sudaiktina save, nutolsta nuo savo tikrosios esmės ir įgyja baigtinių kūnų
pavidalą.
 Dvasia – į ją idėja grįžta iš savo gamtiškosios tremties, pradėdama istorinę raidą. Siekdama pažinti
save ji panaudoja daugybę žmonių kartų.
Hegelio filosofinės sistemos tikslas – atskleisti visus pasaulinio proto loginius, gamtinius ir istorinius
plėtros aspektus.)
48. Kuo filosofija skiriasi nuo mokslo, meno, religijos ir ideologijos?
Filosofija save laiko proto mokslu. Filosofijos tiesą sudaro proto argumentacijos griežtumas, meno
tiesą – vaizdavimo tobulumas. Filosofijai rūpi teorijos bendrumas, menui – visuotinai reikšmingas
grožis kūrinio atskirume. Jei filosofiją vadiname mokslu, tai negalime šnekėti apie apibrėžtą mokslo
sąvoką, kurią filosofijai būtų pateikę kiti specialieji mokslai. Ideologija, menas, mokslas, religija
analizuoja dalykus tik savo specifiniu požiūriu, o filosofijai rūpi visa visuma.
49. Filosofijos ir religijos santykis, pagrindinės filosofijos funkcijos.
Pagrindinėmis filosofijos funkcijomis yra laikomas egzistencinis nuskaidrinimas, orientavimasis
pasaulyje ir transcendavimas. Religijos svarbiausias komponentas yra tai, kad žmogus per egzistencinį
saitą įsitikina, jog dieviškasis prasmės pagrindas apsireiškia ir tampa patiriamas pats iš savęs ir kad šį
vyksmą liudija mitai, tradicijos ir knygos. Tikėjimas suvokia save kaip Dievo dovaną. Tikėjimas yra
malonė. Filosofijai žmogiškoji praktika įgyja giliausią prasmę kaip moralinė praktika, kaip laisvas
apsisprendimas. Filosofijos galutinė instancija yra žmogaus protas. Dažnai religijos ir filosofijos
santykis suvokiamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis.
50. Skirtumas tarp filosofijos ir religijos.
Svarbiausias skirtumas yra šis: filosofija save laiko proto mokslu. Jos klausimai apie patirtinės tikrovės
visumos galimybės sąlygas kyla iš žmogaus proto pastangų. Todėl filosofija atmeta visus tuos
teiginius, kurie negali būti pateikti vien iš grynojo proto pozicijų. Religijos svarbiausias komponentas
yra tai, kad žmogus per egzistencinį saitą įsitikina, jog dieviškasis prasmės pagrindas apsireiškia ir
tampa patiriamas pats iš savęs ir kad šį vyksmą liudija mitai, tradicijos ir knygos. Tikėjimas suvokia
save kaip Dievo dovaną. Tikėjimas yra malonė. Filosofijai žmogiškoji praktika įgyja giliausią prasmę
kaip moralinė praktika, kaip laisvas apsisprendimas. Filosofijos galutinė instancija yra žmogaus protas.
51. Filosofija ir menas: sąsajos bei skirtumai.
Menas yra laisvas. Jo tikslas yra tik jis pats. Menas kai ką pateikia. Jis kai ką reiškia. Jis yra
komunikatyvus. Paprastai menai skirstomi į poeziją, muziką, vaizduojamuosius ir vaidybinius menus.
Meno medžiagą galime laikyti juslumu. Meno, kaip ir religijos bei filosofijos pagrindinės funkcijos yra
egzistencinis nuskaidrinimas, orientavimasis pasaulyje ir transcendavimas. Todėl menas, filosofija yra
susiję tarpusavyje. Filosofija pradeda nuo juslumo (patyrimo), tačiau tas pagrindines funkcijas atlieka
proto, sąvokos, mokslinės refleksijos terpėje. Tuo tarpu menas šias dvasios pagrindines funkcijas
atlieka juslumo terpėje. Filosofijos tiesą sudaro proto argumentacijos griežtumas, meno tiesą –
vaizdavimo tobulumas. Filosofijai rūpi teorijos bendrumas, menui – visuotinai reikšmingas grožis
kūrinio atskirume.
52. Filosofija ir ideologija: marksistinė ideologijos samprata.
Pagal Markso filosofiją, religija ir t.t. yra tik žmonių ekonominių santykių atspindžiai. Šį antstatą
Marksas pavadino ideologija. Viešpataujanti ideologija yra viešpataujančios klasės ideologija. Taigi
ideologija stabilizuoja ir pateisina esamus valdžios santykius. Marksui ideologija iš esmės yra
melaginga sąmonė. Markso ideologijos sąvoka yra aiškiai negatyviai nuspalvinta.

53. Filosofija ir ideologija: pozityvistinė ideologijos samprata.


Pozityvizmas yra požiūris, kuriam būdingi pirmiausia du dalykai: scientizmas ir empirizmas.
Scientistinis – empiristinis požiūris davė naują ideologijos sąvoką. Ideologija yra para – teorija. Tai
reiškia, kad mokslinių teorijų sritimi scientistai ir empiristai laiko tik specialiųjų mokslų sritį. Taigi
ideologiniai teiginiai yra teiginiai apie dalykus, kurie stebėjimu negali būti nei įrodyti, nei paneigti.
54. Filosofijos santykis su realiaisiais mokslais.
Filosofijos santykis su realiaisiais mokslais gali būti išreikštas formule: filosofija kelia tokius
klausimus, kurių nekėlimas sąlygoja mokslinio tyrimo sėkmę. Taigi tuo norima pasakyti, jog mokslo
sėkmė, be kita ko, priklauso ir nuo to, kad atsisakoma kelti tam tikrus klausimus. Realieji mokslai yra
empiriniai, nes jų objektas yra patirtinio pasaulio sritis. Nors filosofija ir prasideda nuo patyrimo,
tačiau ji neapsiriboja patyrimo sritimi. Ji klausia kas sudaro patyrimo pamatą. Filosofijai rūpi to, kas
empiriška, neempirinės sąlygos ir pamatai, nes empiriniai dalykai negali būti iki galo paaiškinti kitais
empiriniais dalykais. Tuo tarpu realiesiems mokslams rūpi to, kas empiriška, empirinės sąlygos ir
pamatai.
55. Christianas Wolffas. Finalizmas.
Finalizmas teigia, kad pasaulyje viskas turi savo tikslą (žmogaus, medžio, žvėries... tikslas). Tikslingos
pasaulio tvarkos samprata tiesiogiai siejasi su požiūriu, kad tvarka yra protinga, tikslinga, harmoninga.
Graikai kalbėjo, kad pasaulis yra sutvarkytas tikslingai tvarkingas. Finalizmo atstovai susieja
tikslingumą ir protingumą. Betiksliai veiklai protas nereikalingas. Reiškinių aiškinimas nurodant jų
tikslus yra visiškai natūralus, toks aiškinimas vadinamas finalizmu (teologinis tikslas, galas). Iki
naujųjų amžių vyravo finalizmas. Jis siejasi su organizmu, su požiūriu, kad pasaulis panašus į gyvą
organizmą.
(Christianas Wolffas – žymiausias finalizmo šalininkas. Finalizmas – požiūris, kad visi pasaulio
reiškiniai ir jis pats yra tikslingi, remiasi pasaulio darnos idėja ir yra siejamas su organicizmu –
požiūriu, kad pasaulis yra panašus į tam tikrą organizmą. Pagal Wolffą, pagrindinis pasaulio tikslas –
Dievo didybės apreiškimas, o gamtos įvykiuose nėra jokio būtinumo, nes visi daiktai yra tarpusavyje
susiję laisvu Dievo sprendimu. Daiktų ryšys paaiškinamas tikslų ryšiu – kiekvienas tikslas yra
priemonė kitam tikslui pasiekti. Taip atsiranda tikslų grandinės, kurias tiesia Dievas. Nors ne visi
finalizmo šalininkai taip dažnai minėjo dievą, be jo būtų sunku paaiškinti kas nustato daiktų ir
reiškinių, viso pasaulio tikslą. Neigiant pasaulio tikslingumą, jis, kaip ir žmogaus egzistavimas, tampa
ne tik betikslis, bet ir beprasmis. Finalistinis požiūris vyravo iki 17a.)
56. Holbachas d‘ Alambertas. Kauzalizmas.
Priešinga finalizmui teorija yra kauzalizmas (priežastis). Kauzalizmo šalininkai teigia: visi reiškiniai
turi savo priežastis. Paaiškinti pasaulį – tai nurodyti reiškinių priežastis. Priežastis suponuoja
būtinumą. Nei vienas daiktas neatsiranda be priežasties, o visada atsiranda remiantis kažkokiu
pagrindu ir dėl būtinumo. Kauzalizmo atstovai teigia, kad gamtoje nėra jokio tikslo, nėra protinga, yra
aklas būtinumas būdingas gamtai. Nuo XVII a. finalistinis požiūris buvo sukritikuotas ir įsigalėjo
kauzalistinis pasaulio suvokimas. Kauzalizmas – požiūris, kad visi reiškiniai turi priežastis, siejamas
su mechanizmu, todėl įsivyravo nuo 17 a. Kauzalizmo pradininku laikomas Demokritas, teigęs, kad nė
vienas daiktas neatsiranda be priežasties, visada remiasi kokiu nors pagrindu ir atsiranda dėl būtinumo.
Paaiškinti pasaulį – nurodyti reiškinių priežastis. Pirminė priežastis – materija, o ne Dievas. Negali
būti jokio atsitiktinumo, nes tai nėra tikslinga.
57. Simonas de Laplace‘s. Determinizmas.
Determinizmas – tai požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai, yra dėsningi. Ši
sąvoka apima finalizmu ir kauzalizmą, tiek priežastys, tiek tikslai gali sąlygoti, t.y. determinuoti
reiškinius. Tam tikri veiksniai apsprendžia žmogaus veikimą. Determinizmo atstovai neigė Dievo
buvimą. Pas deterministus yra tik būtinumas, negali būti atsitiktinumo. Deterministų nuomone,
žmogus jokios valios laisvės neturi, nes jeigu viskas pasaulyje yra būtina, tai būtini yra ir kiekvieno
žmogaus poelgiai ir sprendimai.
(Laplace‘s griežčiau suformulavo kauzalizmo koncepciją, iš ko kilo determinizmas. Determinizmas –
požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai, yra dėsningi, apibrėžti. Apima ir
kauzalizmą, ir finalizmą, nes tiek priežastys, tiek tikslai gali sąlygoti reiškinius. Determinizmo
šalininkai buvo įsitikinę, kad pasaulyje, kuriame egzistuoja griežta reiškinių tvarka, negali būti
atsitiktinumų, o atsitiktinumo įspūdis susidaro tik dėl žinių apie įvykį nulėmusias priežastis trūkumo.
Laplace‘s nuomone, visatos būvį reikia laikyti ankstesnio būvio padariniu ir vėlesnio priežastimi.
Gamtos sistemą Laplacas aiškina grynai kauzališkai, remdamasis vien natūraliomis priežastimis, o ne
už jos ribų esančiu tikslu. Į žmogų deterministai žvelgia kaip į jokios valios laisvės neturintį objektą,
nes viskas pasaulyje yra būtina, taigi ir kiekvieno žmogaus poelgiai ir sprendimai.)
58. Indeterminizmas. Johannas Gottlibas Fichtė. Būtinumas.
Indeterministų svarbiausias argumentas prieš determinizmą buvo žmogaus valios laisvė. Laisvė yra
aukščiausia kategorija. Indeterministai gindami valios laisvę įrodinėja, kad jeigu žmogus neturėtų
valios laisvės, tai jis negalėtų būti nei moraliai, nei teisiškai atsakingas už savo veiksmus. Fichtė
pripažino, kad gamtoje išties vyrauja būtinumas, tačiau jis pabrėžė, kad žmogus yra ne vien tik
gamtinė, bet ir dorovinė būtybė. Žmogus kaip gamtinė, juslinė būtybė nėra laisvas, tačiau kaip
dorovinio elgesio subjektas jis nepavaldus gamtos dėsniams ir turi laisvą pasirinkimo galimybę.
(Indeterminizmas – priešprieša determinizmui, kurios pagrindinis argumentas buvo žmogaus valios
laisvė. Vidinė laisvė – esminė buvimo žmogumi sąlyga. Jei žmogus neturėtų valios laisvės, jis negalėtų
būti nei moraliai, nei teisiškai atsakingas už savo veiksmus. Fichtė pripažino, kad gamtoje vyrauja
būtinumas. Žmogus yra ne vien gamtinė, bet ir dorovinė būtybė. Kaip gamtinė – nėra laisvas, nes
gamtiniame suvokiamame pasaulyje viešpatauja būtinumas, tačiau kaip dorovinio elgesio subjektas –
nepavaldus gamtos dėsniams ir turi laisvo pasirinkimo galimybę.)
59. Gamtos determinacija.
Gamtos dėsniai nedaug varžo žmogaus veiklos galimybes. Jis negali tuos dėsnius pakeisti, yra
priverstas jiems paklusti, bet tai nereiškia, kad negali aktyviai veikti. Žmogus gali pritaikyti gamtos
dėsnius savo tikslams ir tų dėsnių egzistavimas nepaverčia jo bevaliu gamtos vergu. Kuo geriau mes
pažįstame gamtą, tuo labiau išsiplečia mūsų laisvos veiklos galimybės. Dabar žmogus yra labiau
priklausomas nuo gamtos negu anksčiau, todėl jos pažinimas yra svarbi jo laisvėjimo sąlyga.
60. Materialistinė istorijos samprata (K. Marksas).
Marksizmo prioritetas – žmogaus lygybės idėja. Kalbama apie socialinę lygybę. Kryptis atsirado
Vokietijoj. Marksizmas dar vadinamas dialektiniu materializmu. Marksizmo išeities taškas (prielaida)
yra ta, kad žmogus suvokiamas ne abstrakčiai ir ne kaip asmuo. Marksui neturėjo reikšmės, kas yra
žmogus. Tai tik visuomeninių santykių visuma. M-as pripažįsta vien tik fizinę, biologinę žmogaus
prigimtį. Bet kokios kalbos apie Dievą, sielą m-as atmeta. Žmogus suvokiamas kaip biologinė būtybė,
civilizuota, todėl gyvenanti visuomenėj. Tuo ir skiriasi nuo gyvulių. Pagal Marksą, žmogaus ir
visuomenės pagrindas yra ekonomika. Tai, kas nėra ekonomika, yra dvasinės veiklos formos. Visose
tokiose formose marksistai įžvelgia ekonominį pagrindą, interesą. Ekonominiai interesai yra skirtingi,
todėl kad skirtinga žmonių socialinė padėtis. Social. nelygybės pagrindas yra gamybos priemonių
nuosavybė. Tie, kurie turi gamybos priemones, yra išnaudotojai, kurie jos neturi – išnaudojamieji arba
proletarai. Atsiranda klasių kova tarp išnaudotojų ir proletarų. Klasių kovos išdava – revoliucija, kuri
turi panaikinti privačią gamybos priemonių nuosavybę. Turi būti įvesta kolektyvinė gam. priemonių
nuosavybė.
(Idėją, kad istorinį procesą galima aiškinti materialiais veiksniais, pirmasis iškėlė Charle Lui
Montesquieu. Materialiais veiksniais, lemiančiais tautos dvasią ir istorijos vyksmą, jis laikė klimatą,
dirvožemį, landšaftą, gamybos, nuosavybės ir kitų socialinių veiksmų svarbą. Daugiausia prie
materialinio kauzalinio istorinio aiškinimo prisidėjo K. Marksas. Jis darė nemažai išlygų dėl idealių
veiksmų (visuomenės sąmonės) vaidmens istorijoje. Tuo tarpu kiti jo šalininkai nuosekliai redukavo
visus žmonių tikslus į jų materialius interesus.)
61. Susvetimėjimo problema K. Markso filosofijoje.
Aktyvus susvetimėjimas yra kapitalistinė gamyba, turtinės nuosavybės atsiradimas. Susvetimėjimo
procesą užtikrina industrinės visuomenės stambi serijinė, fabrikinė gamyba. Susvetimėjimą aiškina
kaip: Darbo produkto susvetimėjimas. Kapitalizmo sąlygomis darbas gamina ne tik prekes, bet save patį ir
darbininką kaip prekę. Darbo produkto susvetimėjimas aiškinamas kaip paties darbininko susvetimėjimas
savo produkto atžvilgiu. Susvetimėjimo santykis su gamybos procesu. Perėjimą nuo darbo produktų prie
gamybos proceso žymi tuo, kad tiesioginis darbo santykis su savo produktais yra darbininko santykis
su savo gamybos objektais. Rūšies susvetinimas. Susvetimėjimo procesas atitolina gamtą ir istorinį
patyrimą kaip neesminius ir šitaip iš esmės pažeidžia asmenybę. Pasaulis ir žmogaus gyvenimas
susvetinami, kai susvetimėja darbinė veikla bei jos produktai, kurie užima didžiausią aktyvaus
gyvenimo dalį. Susvetimėjimo pasekmės – individo apolitiškumas, asocialumas, negebėjimas
tinkamai įvertinti savo kaip piliečio atsakomybės ir galimybių.
62. Karlas Marksas, Ekonominis determinizmas.
Pagal ekonominio determinizmo nuostatą, visuomenės raidą lemia tik materialūs ekonominiai
veiksniai, bet ši teorija yra primityvi ir klaidinga. Žmonių tikslams ir idėjoms materialiosios jų
gyvenimo sąlygos neabejotinai daro įtaką, bet vien jos tų idėjų nelemia, be to idėjos pačios daro
poveikį materialiosioms sąlygoms. Taigi ekonominis determinizmas kaip konkreti forma, kuriai
kauzalizmo principas buvo taikomas socialiniams reiškiniams aiškinti, yra nepriimtinas.
63. Metafizikos kritika R. Karnapo filosofijoje.
Karnapas nagrinėja žinias. Teigia, jog be mokslo yra ir kitos žmogiškosios veiklos rūšys – religija ir
menas. Tačiau nėra ir negali būti mokslas. Metafizika išreiškia tam tikrą gyvenimo pajautą, kurią
visiškai teisėtai gali išreikšti ir religija, ir menas, tačiau metafizikai religijos ir meno dalykus suplaka
su mokslu ir gauna darinius, kurie mokslo požiūriu yra beprasmiai. Ši neopozityvistų metafizikos
kritika yra visiškai skaidri: Jie nekritiškai remiasi empiristine ir scientistine mokslo sąvoka. Iš šio
mokslo sąvokos jie išveda prasmės kriterijų. Viską, kas neatitinka šios mokslo sąvokos, jie pašalina
kaip beprasmybę.
64. Socialinių reiškinių determinacija: mikrosocialinis ir makrosocialinis...
Daugelis mąstytojų, politinės ekonomijos atstovų ir šveitėjų pabrėžė socialinių ir ekonominių veiksnių
svarbą visuomenės gyvenimui ir jo raidai. Pirmieji bandymai sukurti visuomenės raidos teoriją rėmėsi
finalizmu. Socialinių reiškinių ryšiai yra reguliarūs ir nuo žmogaus valios nepriklauso. Jei žmogus tas
sąlygas ar aplinkybes ignoruoja, jo veikla bus neefektyvi, bet kuo geriau jis jas pažįsta ir panaudoja,
tuo jo veiklos efektyvumas kyla. Socialinių reiškinių determinacija skiriama į du lygius:
Mikrosocialinis – individo ir mažos grupės veiksmų aiškinimas. Nagrinėjant šiuos reiškinius
naudojamas finalizmas, nes norint paaiškinti individo elgesį, būtina ieškoti motyvų ir tikslų.
Makrosocialinis – masinių, visą visuomenę ar didelę jos dalį apimančių reiškinių aiškinimas. Lengviau
ginti kauzalizmo pozicijas, nes apie individus nekalbama ir jų elgesio motyvacija nenagrinėjama.
65. Žmogaus gyvenimas. Fatalizmas.
Kalbant apie žmogaus laisves ir visuomenės dėsnių santykį išskiriamos dvi priešingos pozicijos.
Socialinis procesas traktuojamas kaip individų laisvų sprendimų ir veiksmų rezultatas. Jiems
socialiniai dėsniai įtakos turi, bet vienareikšmiai nesąlygoja. (Nėra jokio istorijos dėsnio, kuris lemtų
jos vyksmą). Individas neišvengiamai privalo paklusti Istorijai. Laisvė apibrėžiama kaip galimybė
pasirinkti pagal savo interesus, poreikius ir žinias, bet tikroji laisvė – tai įsisąmoninta būtinybė.
Fatalizmas – kažkas iš anksto nulemta, nepriklausoma nuo žmogaus valios, sprendimų ir veiksmų.
Taip antros pozicijos šalininkai (Spinoza, Hegelis) traktuoja žmogaus vaidmenį istorijoje. Tačiau
tikrasis istorijos subjektas, veikiantis ir pertvarkantis visuomenę, yra žmogus. Jis kuria naują, našesnę
techniką, daro tam tikrą poveikį visuomenės struktūrai, socialiniams santykiams.
66. Pažinimo šaltiniai: jutimas, suvokimas.
Pažinimo šaltinio problema – klausimas, iš ko atsiranda žinios. Posakis „pažinimo šaltinis“ matyt kilęs
iš mitologijoje esančio pažinimo šaltinio, iš kurio atsigėrus skaidraus vandens įgyji pažinimą. Filosofai
pažinimo šaltinio ieškojo žmoguje. Pažinimo procese žmogus pirmiausia remiasi juslėmis: regėjimu,
lytėjimu, klausa. Daugiausia informacijos gauna stebėdamas daiktus. Todėl galima teigti, jog pažinimo
šaltinis yra jutimas ir suvokimas. Jutimas – daiktų ir reiškinių savybių taip pat organizmo vidinių
būvių, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus, atsispindėjimas. Suvokimas – daikto ar reiškinio
visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus. Pačiu pažinimu filosofijoje laikomas ne
atskiro, individualaus objekto – atskirybės, o visos objektų klasės – bendrybės bruožų atskleidimas.
67. Racionalizmo ir empirizmo sankirta, pagrindiniai jų atstovai.
Racionalizmas – požiūris, kad pažinimo šaltinis yra protas. (Platonas, Demokritas, Dekartas, Spinoza,
Leibnizas, Hegelis) Racionalizmas vyravo antikoje iki renesanso laikų, nes tuo metu vyravo metafizinė
tematika, buvo ieškoma daiktų pradų, pirmųjų priežasčių. Manoma, kad protu galima įžvelgti tai, ko
nemato akys. Remdamiesi loginiais argumentais galime įrodyti tai, ko nežinome iš patirties. Juslės
leidžia mums pažinti tik išorinį daiktų pavidalą, neatskleidžia esmės. Juslinė patirtis negali būti tikrų
žinių šaltiniu, nes tikrosios žinios yra aiškūs ir ryškūs, protu suvokiami teiginiai. Pasaulio tvarka yra
protinga ir būtina, todėl tik protas gali ir privalo ją perprasti. Remdamiesi juslėmis mes galim pasakyti
kas yra dabar, bet ne kas turi būti. Žinių visuotinumą ir būtinumą nusako tik protas.
Empirizmas – požiūris, kad pažinimo šaltinis yra juslinė patirtis. (Aristotelis, Baconas, Newtonas,
Hume, Lokas). Įgyja įtaką 17 a., mokslo revoliucijos metu, kai gamtotyroje pradedamas taikyti
eksperimentinis metodas. Baconas teigia, kad grynai teorinis gamtos mokslas yra bevaisis ir turi būti
pakeistas pagrįstu stebėjimais ir eksperimentais. Pamatas – žmogaus protas tėra „švari lenta“, kurią
užpildo patarymas. Empiristai manė, kad žinios apie gamtą negali būti visuotinės, būtinos, besąlygiškai
tikros.
68. Klasikinė tiesos samprata.
Tiesa – teisinga mintis ar teorija. Teisinga mintis ar teorija atitinka tikrąją dalykų padėtį, faktus,
tikrovę, atitinka mąstomus dalykus, nurodo jų tikrai turimas savybes ar tikruosius jų tarpusavio
santykius. Kadangi šia tiesos samprata rėmėsi tiek Platonas, tiek Aristotelis, ji vadinama klasikine.
69. Akivaizdumo teorija.
Ši teorija buvo sukurta kaip alternatyva klasikinės tiesos sampratai, kuri kėlė abejonių. Akivaizdumo
teorija paremta „protu ir žiniomis“ – akivaizdžiais faktais, kurių nereikia įrodyti. Tokie faktai ypač
paplitę religijoje ir matematikoje, kur vadinami aksiomomis ar postulatais. Šios sampratos šalininkais
tapo racionalistai – Dekartas, kuriam jo garsioji frazė „Mąstau, vadinasi egzistuoju“ atrodė visiškai
akivaizdi ir neginčijama.
Tačiau ši tiesos samprata kelia abejonių:
Ginčytinas visuotinumas – ginčytinas yra šios tiesos sampratos visuotinumas. Daugelis teiginių apie
žmogų ir pasaulį nėra akivaizdūs. Dabartinėje filosofijoje abejojama Descartes’o absoliučiai
akivaizdžiu teiginiu “mąstau, vadinasi, esu”. Akivaizdumo sąvoka nėra paprasta. Akivaizdu tai, kas
intuityviai aišku. Loginiu požiūriu akivaizdūs tėra logikos dėsniai: jų neiginiai prieštaringi. Sutapatinus
tiesą su loginiu akivaizdumu, teisingais, reikėtų laikyti tik logikos dėsnius, bet ši išvada negali
patenkinti, nes ieškoma bendro žinių teisingumo kriterijaus, kurį būtų galima taikyti ne vien logikoje.

70. Loginės darnos teorija.


Paremta žinių loginiu neprieštaringumu, besireiškiančiu jų vidine darna, rišlumu (lot. Cohaerentia –
vidinė darna, rišlumas, todėl mokslinėje literatūroje galima sutikti ir kitą pavadinimą – koherencinė
tiesos teorija). Ši teorija artimesnė akivaizdumo teorijai nei klasikinei tiesos. Žymiausias šalininkas –
Leibnicas. Jis skyrė dviejų rūšių tiesas: Fakto – atsiranda iš patirties, gali būti išvestos iš proto tiesų.
Proto – intelekto produktas. Proto visiškai pakanka, atskleisti šio pasaulio dėsnius bei tvarką, nes
pasaulis yra sukurtas Dievo protingos veiklos dėka. Tapatybės dėsnis: protinga pasaulio tvarka
sutampa su logine tvarka. Norint įsitikinti mūsų žinių teisingumu, pakanka parodyti, kaip jas galima
išvesti iš loginio tapatybės dėsnio. Teisingais reikia laikyti teiginius, kurie logiškai suderinami su kitais
mūsų teiginiais. Koherencinė tiesos samprata problemiška dėl to, kad sunku nustatyti sudėtingos
teiginių sistemos neprieštaringumą. Yra prieštaringų teorijų, kuriomis toliau remiamasi.

Anda mungkin juga menyukai