Skirtingose valstybėse gyvenantys fiziniai asmenys ar buveinę turintys juridiniai asmenys

sukuria, keičia ir nutraukia teisinius santykius: sudaromos sutartys, padaroma žala ir t. t. Kilus
ginčui, kurio šalys yra skirtingų valstybių fiziniai ar juridiniai asmenys, visada tenka atsakyti į du
pagrindinius klausimus – kurios valstybės teisme turės būti sprendžiamas ginčas ir kurios
valstybės teisė bus taikoma tam atvejui. Pastebėtina, kad kyla ir daugiau su civilinio proceso
teisės normų taikymu susijusių klausimų, kai prireikia rinkti įrodymus užsienio valstybėje,
nustatyti užsienio valstybės piliečio, pareiškiančio ieškinį, civilinį procesinį teisnumą ir
veiksnumą, įteikti šaukimus ir kitus procesinius dokumentus užsienio valstybėje esantiems
asmenims, vienos valstybės teismo priimtą sprendimą pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje.

Šie klausimai yra civilinio proceso dalykas, tačiau jie turi ypatumų, kadangi civilinė byla turi
užsienio (tarptautinį) elementą. Civilinio proceso teisės doktrinoje nurodomi atvejai, kai civilinė
byla turi užsienio (tarptautinį) elementą:

1) viena iš ginčo šalių arba kitas byloje dalyvaujantis asmuo gyvena ar turi buveinę užsienio
valstybėje;
2) užsienio valstybėje yra šalių ginčo objektas, pavyzdžiui, nekilnojamasis daiktas;
3) teismo pranešimai ar šaukimai turi būti įteikti užsienio valstybėje esančiam asmeniui;
4) užsienio valstybėje yra įrodymai, reikalingi nagrinėjamai bylai;
5) būtina surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę ar gauti kitokią teisinę pagalbą;
6) teismo sprendimą, kurį prašoma vykdyti, priėmė užsienio valstybės teismas.

Nurodytais atvejais civilinės bylos nagrinėjimas peržengia nacionalinio civilinio proceso ribas,
nes bylą reikia nagrinėti taikant papildomus teisės šaltinius, reglamentuojančius civilinių bylų,
turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, nagrinėjimą. Jeigu civilinė byla turi užsienio (tarptautinį)
elementą, tai jau ne grynai nacionalinis, o tarptautinis civilinis procesas.

Kaip galėtume apibūdinti tarptautinį civilinį procesą? Ši sąvoka aiškinama įvairiai: 1) tarptautinis
civilinis procesas yra savarankiška nacionalinės teisės šaka; 2) tai sudedamoji tarptautinės
privatinės teisės dalis; 3)tarptautinis civilinis procesas yra sudedamoji tarptautinės viešosios
teisės dalis.

Tarptautinio civilinio proceso teisinio reguliavimo dalykas yra ypatingas – tai santykiai,
susiklostantys nagrinėjant tarptautinio pobūdžio civilinę bylą. Šiuo atžvilgiu tarptautinį civilinį
procesą reguliuojančios normos yra sudedamoji civilinio proceso teisės dalis, o ne atskira
teisės šaka. Be to, akivaizdu, kad LR CPK VII dalies, pavadintos „Tarptautinis civilinis
procesas“, normos ir yra skirtos procesiniams teisiniams santykiams, turintiems užsienio
(tarptautinį) elementą, reguliuoti. Tai leidžia pagrįstai teigti, kad tarptautinį civilinį procesą
pirmiausia reglamentuoja nacionalinė civilinio proceso teisė. Valstybės turi suverenitetą, todėl
negalima vienašališkai sureguliuoti, kokiu būdu vienos valstybės teismų sprendimai bus
vykdomi užsienio valstybėje, kokia tvarka bus įteikiami teismo šaukimai kitoje valstybėje
esantiems asmenims, kaip bus išreikalaujami užsienyje esantys įrodymai. Valstybės tokius
procesinius santykius reguliuoja sudarydamos tarptautines sutartis. Dvišalės sutartys, taip pat
daugiašalių konvencijų normos yra sudedamąja valstybių – atitinkamų tarptautinių sutarčių ar
konvencijų dalyvių, nacionalinės teisės dalis. Vadinasi, normos, reguliuojančios tarptautinio
pobūdžio bylinėjimąsi civilinėse bylose, yra sudedamoji nacionalinio civilinio proceso teisės
dalis. Šios normos reguliuoja teismo, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių
veiklą nagrinėjant ir sprendžiant tarptautinio pobūdžio civilines bylas bei vykdant jose
priimtus sprendimus.
Čia info iš e-mokymosi,kuriame nukopijuota Mikelėno cpt knygoje esanti info.Daugiau nieko
nėra šiais 1-2kl.Dar bus Driuko paskaita paskutinė,tai gal dar kokia info jis pasakystai tada dar
pridėsiu,todėl dar nesispausdinkit!!!