ANTUANAS DE SENT-EGZIUPERI

(1900—1944)

Antuanas de Sent-Egziuperi užima ypatingą vietą XX a. literatūroje. Jo gyvenimas ir

kūryba glaudžiai susiję. Kaip lakūnas ir rašytojas, jis labai savitai supranta mūsų dienų
pasaulį. Jo kūryba, tai filosofinis ir kartu be galo intymus, nuoširdus pokalbis su
skaitytoju apie opiausias žmogaus dvasinių vertybių ir buities problemas.

Antuanas de Sent-Egziuperi — lakūnas. Antuano de Sent-Egziuperi gyvenimas jau

seniai tapo legenda. Jis teikia nemaža medžiagos tikro herojaus portretui sukurti.
Sent-Egziuperi pasirenka lakūno profesiją tokiu metu, kai ji dar labai pavojinga. Visas jo
gyvenimas — tai žygdarbis. Kartu su savo draugais jis tiesia pirmąsias pro pašto linijas
per Prancūziją, Ispaniją, Sacharos dykumą, Pietų Ameriką, Atlanto vandenyną. Ne kartą
Sent Eksas (taip jį mėgo vadinti draugai bendražygiai) yra patekus į avarijas, bene keturis
kartus buvo sunkiai sužeistas, bet tai neišgąsdino jo, neprivertė atsisakyti pasirinkto kelio.
Antrojo pasaulinio karo metais Sent-Egziuperi buvo kovotojų prieš fašizmą gretose. „Kad
galėčiau egzistuoti, privalau dalyvauti... Vien atlikdamas savo pareigą, žmogus tampa
pilnaverčiu",— rašė jis. 1939 metais Sent-Egziuperi yra lakūnas žvalgas, kasdien atlieka
pavojingiausias kovines užduotis. Draugai, norėdami apsaugoti taip brangią Prancūzijai
rašytojo gyvybę, siūlo jam emigruoti prašo dirbti užfrontėje, bet Sent-Egziuperi
kategoriškai atsisako. „Tai didelė intelektualinė šlykštybė teigti, jog reikia saugoti tuos,
kurie turi „kokią nors vertę"... Jeigu jie iš tikrųjų žemės druska, jie turi susimaišyti su
žeme. Negali sakyti „mes", jeigu skiriesi nuo kitų",— tvirtina rašytojas. Majoras Sent-
Egziuperi iki galo liko lakūno kareivio poste.
1943—1944 metais, kada vyko kova dėl galutinio Prancūzijos išvadavimo, Sent-
Egziuperi tik nepaprasto savo atkaklumo ir pasiryžimo dėka gavo leidimą dalyvauti
kariniuose skridimuose. Jo sveikata jau buvo smarkiai pašlijusi, amžius viršijo karo
lakūnui nustatytą amžių. Devynis kartus jam buvo leista pakilti į orą. 1944 metų liepos 31
dieną Sent-Egziuperi devintą kartą išskrido iš savo bazės Šiaurės Afrikoje nufotografuoti
priešo pozicijas Prancūzijoje ir... nebesugrįžo. Manoma, kad jo lėktuvas buvo fašistų
pašautas virš Viduržemio jūros. Prancūzija buvo išvaduota po trijų savaičių.
Lakūno Sent-Egziuperi gyvenimas tikrai įstabus, tačiau dar įstabesnis yra jo Vidinis
pasaulis, per kurį atsiskleidžia nepakartojamas jo asmenybės žavesys.

„Vaikystė — tai didelė žemė, iš kurios visi mes kilę." Antuanas de Sent-Egziuperi gimė
senoje prancūzų aristokratų šeimoje. Anksti netekęs tėvo, jis augo švelnios, jautrios
motinos globoje Sent Moriso ir La Molės pilyse. Jį supo nuostabiai harmoningas pasaulis:
graži Pietų Prancūzijos gamta, artimųjų meilė, menas, muzika. Pats Antuanas, turėdamas
be galo lakią vaizduotę, mėgo pasakas, buvo nenuilstantis vaikiškų žaidimų kūrėjas,
žavėjosi naujausiais technikos išradimais. Net ir pirmasis pasaulinis karas nesudrumstė
giedros jo vaikystės nuotaikos, nes motina išsiuntė sūnų mokytis į neutralią Šveicariją.
Vaikystės motyvas užims didelę vietą subrendusio Antuano kūryboje. Ji atrodys jam
„saugiu uostu", nepasiekiama svajone, ji visada liks ryškiu kontrastu savanaudiškam ir
užkietėjusiam suaugusių pasauliui, kuris suteiks rašytojui tiek daug kančių. „Aš nesu
tvirtai įsitikinęs, ar tebegyvenau po to, kai praėjo vaikystė",— rašė jis vėliau laiške
motinai. Visą gyvenimą Sent-Egziuperi ilgėsis tos vaikystės harmonijos, kurios
nebesurado suaugusių pasaulyje. Tas ilgesys suteiks tam tikro liūdesio atspalvį ir visai jo
kūrybai.

Jaunystės klaidžiojimai. Antuano asmenybės formavimąsi didele dalimi ir nulėmė tas

ryškus kontrastas tarp jo harmoningos vaikystės ir disharmoningos XX a. tikrovės.
Susidūrimas su realybe buvo itin sunkus ir skausmingas. „Vos tik išaugi vyru, gerasis
dievulis tave palieka vienų vieną",— skundžiasi rašytojas.
Ilgai klaidžiojo ir blaškėsi Antuanas. Pasirinkdamas įvairias profesijas, jis ieškojo ne
materialinės naudos, o veiklos, kuri būtų verta žmogaus. 1918 m. jis bandė įstoti į
Aukštąją karinę mokyklą, vėliau penkiolika mėnesių mokėsi Paryžiaus Meno Akademijos
architektūros skyriuje. Įsitikinęs, kad tai ne jo pašaukimas, 1921 m. Sent-Egziuperi išėjo į
kariuomenę ir, patekęs į aviacijos pulką Strasburge, ten įgijo lakūno profesiją. Tačiau
Antuanas dar dirbs čerpių gamyklos tarnautoju, dar pardavinės „Sorer" firmos
sunkvežimius, kol pagaliau 1926 m. atras savo tikrąjį pašaukimą— taps pašto lakūnu
legendarinėje Latekoero oro linijoje. Tik dabar jis galės parašyti motinai, kurią visada
laikė artimiausiu žmogumi: „Jaučiuosi gerai. Mamyte, jūsų sūnus labai laimingas, jis
atrado savo pašaukimą".

Poetas pagimdė lakūną, o lakūnas—poetą. Dar vaikystėje Antuanas rašė eiles, kūrė
pasakas. Išėjęs į gyvenimą, jis pajuto savyje poeto „gyslelę", bet suprato, kad dar neturi
ko pasakyti žmonėms. „Pirmiau reikia gyventi, paskui tik rašyti",— tvirtino jis.
Aristokratiniai Paryžiaus salonai, kuriems Sent-Egziuperi priklausė pagal savo kilmę,
negalėjo tapti jam gyvenimo mokykla. Jis bjaurėjosi išoriniu jų blizgesiu ir vidine tuštybe.
Jo laiškai pilni paniekos tos „išrinktosios" visuomenės pseudokultūrai. ,,Aš myliu
žmones, kuriems gyvenimas atsiveria visa savo nuogybe",— rašo jis draugei, o laiške
motinai prisipažįsta, kad jame „vyksta visų vertybių pervertinimas".
Gilus nusivylimas savo aplinka verčia Sent-Egziuperi ieškoti tikrųjų gyvenimo vertybių
kitur, ir jis randa jas lakūno darbe. Garsus rašytojo biografas Marselis Mižo teisus,
sakydamas, kad lakūno profesijai „dirvą paruošė slapta vulkaniškos Sent-Egziuperi
natūros veikla, jo gražus nerimas, jo didi gyvenimo meilė". Negali būti jokių abejonių,
kad savo ruožtu lakūno patirtis, atvėrusi Antuanui naujus horizontus, subrandino jį kaip
rašytoją. Pats Sent-Egziuperi yra pasakęs apie save: „Prie knygos mane atvedė ne
lėktuvas. Aš manau, jeigu bučiau buvęs angliakasys, lygiai taip pat būčiau stengęsis
pasimokyti iš žemės įsčių". Bet galima drąsiai teigti, kad rašytojo pasaulėjautos ir kūrybos
ypatumus didele dalimi yra nulėmusi jo darbo specifika.

„Manęs — tokio, koks aš esu, reikia ieškoti tame, ką aš rašau." Antuano de Sent-
Egziuperi kūryba yra, anot jo paties, „sąžiningai patikrintas ir įprasmintas rezultatas" viso
to, ką jis galvojo ir matė. Panaudodamas savo ir savo draugų—įžymių Prancūzijos lakūnų
Gijome, Mermozo, Didje Dora ir kitų — patyrimą, rašytojas kuria ne nuotykių romanus
apie savo bendražygius bei jų fantastinį narsumą, o knygas beveik be siužeto, intrigos, kur
veiksmas tiktai padeda giliau suprasti gyvenimo esmę, atskleisti nepakartojamą savo ir
draugų vidinį pasaulį. „Vidinis gyvenimas yra vienintelis man reikšmingas dalykas",—
prisipažįsta jisai.
XX a. civilizacija padaro didelį šuolį pirmyn. Mokslo ir technikos laimėjimai pralenkė net
pačius drąsiausius lūkesčius. žmogus tapo gamtos viešpačiu, jis pakilo į kosmosą ir
nusileido į okeano gelmes. Materialusis pasaulis neatpažįstamai pasikeitė. Bet kokios yra
viso šito pasikeitimo pasekmės, kaip jos atsiliepia žmogui? Kame žmogaus esmė ir
paskirtis? Ar galime surasti mūsų nuolatos besikeičiančiame pasaulyje pastovias
vertybes? Šitos problemos visą gyvenimą kankino rašytoją ir jis, pasinaudodamas lakūno
patirtimi, apmąstė jas savo knygose „Pietų paštas", „Naktinis skridimas", „žemė, žmonių
planeta", „Karo lakūnas", nuostabioje pasakoje vaikams bei suaugusiems „Mažasis
princas", neužbaigtame romane "Citadelė" ir kitose.

„Pietų paštas." Romane „Pietų paštas" Sent-Egziuperi pasakoja lakūno Žako Berniso
istoriją, kurioje iš esmės atsispindi paties rašytojo išgyvenimai.
Žakas Bernisas—pilnas vidinio nerimo. Jis jaučia, jog, norėdamas išlikti kaip asmenybė,
turi atsisakyti sočios, bet tuščios kasdienybės. Jo skausmingo išsiskyrimo su mylima
moterimi priežastis yra ta, kad Ženevjeva negali apsieiti be „baltutėlių paklodžių", tai yra
įprastos jai aplinkos, daiktų, su kuriais ji yra suaugusi nuo pat vaikystės. Jai nesuprantami
Žako polėkiai. Juos skiria praraja.
Pabėgęs iš salonų ir tapęs oro pašto linijos lakūnu, Žakas Bernisas randa save
„paprastame ir gerame darbe, kuris suteikia jam naują gyvenimą, naują tvirtą ryšį su
žeme" (M. Mižo).
Skrisdamas su eiliniu pašto kroviniu, Žakas Bernisas žūva, bet jo auka labai prasminga.
Romanas baigiamas optimistiškai, tokiu pranešimu: „Iš Dakaro į Tulūzą: paštas
sėkmingai pristatytas. Dakaras. Taškas." Tiktai naudingas darbas pateisina žmogaus būtį.

„Naktinis skridimas." Pasiaukojančios žmogaus veiklos ir darbo išaukštinimui skirta

antroji Sent-Egziuperi knyga „Naktinis skridimas".
Lakūnas Fabjenas vairuoja pašto lėktuvą iš Patagonijos į Buenos Airesą, kiti du jo draugai
— iš Čilės ir Paragvajaus. Tai pirmieji naktiniai skridimai, pilni pavojų ir netikėtumų.
Lakūnui tenka galynėtis dėl savo važtos su „trimis gaivalų dievybėmis"— kalnais,
jūromis ir uraganais. Fabjenas, kaip ir Žakas Bernisas, žūva, vykdydamas savo pareigą.
Bet iki paskutinės akimirkos jo veide švyti šypsena. „Kaip gražu!"—mąsto Fabjenas. Jis
klajoja tarp žvaigždžių pačiame jų tirštyje, lyg pažirusių lobių karalystėje, kur, be jo ir jo
draugo, nėra nieko gyvo... Be galo turtingi, bet pasmerkti".

Ar tikslas pateisina aukas? Ar pateisinta Fabjeno auka? Ar vertėjo pradėti naktinius

skridimus ir statyti į pavojų žmonių gyvybę? „Nors žmogaus gyvybė ir pats brangiausias
dalykas,—mes elgiamės taip, lyg būtų už ją kas dar brangesnis... Bet kas?"— klausia
savęs atsakingas už oro pašto liniją direktorius Rivjeras, pagrindinis „Naktinio skridimo"
herojus. Rivjero paveikslu Sent-Egziuperi išreiškia svarbiausią knygos idėją.
Rivjeras yra asketo tipas. Tai be galo santūrus, valingas, griežtas sau ir kitiems žmogus.
Jo reiklumas dažnai peržengia teisingumo ribas. Jis baudžia lakūnus ir mechanikus net
tada, kai avarija ar koks nors sutrikimas įvyko ne dėl jų kaltės. Rivjeras atleido mechaniką
Rable, kuris per dvidešimt darbo metų pirmą kartą padarė klaidą, net neturėjusią jokių
tragiškų pasekmių. Jis neleidžia vienišam ir nelaimingam inspektoriui Robino draugauti
su lakūnu Peleranu, nes tarp viršininko ir jo pavaldinio neprivalo būti perdaug artimi
santykiai. „Ar aš teisingas, ar ne? Nežinau",— galvoja Rivjeras, Bet jis tvirtai žino, kad
„didis nusikaltimas nuolaidžiauti blogiui". „Jeigu aš griežtas — mažėja avarijų",— sako
jis.
Autorius ne kartą pabrėžia, kaip sunku Rivjerui. Daug lengviau būti gailestingu, mylėti,
atleisti, bet Rivjeras jautė turįs pareigą didesnę už meilę. „Jis buvo griežtas ne žmogui
pavergti, bet jo branduoliui išlupti, kad žmogus išsiristų iš savo kiauto", taptų laimingas,
pamiltų savo darbą. „Reikia, kad jie įprastų gyventi įsiręžę,— galvojo Rivjeras,— tokiu
gyvenimu, kuris teikia ir skausmo, ir džiaugsmo, juk tik šitoks gyvenimas ir teturi vertę".
„Tikslas gal ir nepateisina nieko, bet veikla išvaduoja nuo mirties",— tokia yra galutinė
Sent-Egziuperi išvada.
Fabjenui žuvus, Rivjeras nepasiduoda, neatšaukia naktinių skridimų. Autorius pavadina jį
„Rivjeru Didžiuoju", „Rivjera Nugalėtoju".
Rivjero tiesa "Naktiniame skridime" priešpastatyta Fabjeno našlės Simonos tiesai. „Ta
moteris buvo labai graži. Ji buvo gyvas liudijimas žmonėms, kad šventas laimės pasaulis
yra." Tačiau suderinti tas dvi tiesas Sent-Egziuperi šiuo metu atrodo neįmanoma, ir jis
aiškiai palaiko Rivjero pusę. Vėliau Sent-Egziuperi atsisakys šito kiek dirbtinio ir
asketiško prasmingos veiklos ir paprastų žmogiškų džiaugsmų priešpastatymo. O
skaitytojas, tur būt, turėtų pats spręsti, ar priimtina jam Rivjero tiesa ir tas kelias, kuriuo
jis siekia savo tikslo — padaryti žmogaus gyvenimą turiningą.

„Žemė, žmonių planeta." Ketvirtasis XX a. dešimtmetis — sunkus laikotarpis Sent-

Egziuperi gyvenime. Latekoero oro linija buvo likviduota. Daugelis Sent-Egziuperi
bendražygių neteisingai suprato „Naktinį skridimą" ir skersavo į rašytoją. Rašytoją slėgė
didėjanti fašizmo grėsmė, tragiškas Ispanijos likimas. „Pasaulyje, kur įsiviešpatautų
Hitleris, man nėra vietos", — pareiškia Antuanas.
Šitokiomis sąlygomis Sent-Egziuperi kuria savo trečiąją, liūdesio ir vilties persunktą
knygą „Žemė, žmonių planeta", už kurią Prancūzijos Mokslo akademija suteikė jam
„Didžiąją romano premiją".
„Žemė, žmonių planeta" neturi nuoseklaus siužeto. Tai intelektualinė lyrinė proza, joje
susipina filosofinės mintys, su meniniais vaizdais, dokumentinė medžiaga su autoriaus
prisiminimais. Atskiras dalis sulydo į darnią visumą lyrinio knygos herojaus, mūsų
amžininko Sent-Egziuperi, mintys, jo kilnus nerimas, abejonės ir viltys. Marselis Mižo
yra taikliai pasakęs, kad „šį kūrinį sąlygiškai galima pavadinti veikiančios ir
besiformuojančios minties romanu". Jame rašytojas bando dar giliau prasiskverbti į žemės
— žmonių planetos — ir žmogaus paslaptis.

„Mus neša viena, ta pati planeta." „Ar tu žinai, kad yra tokių kraštų, kur žmogus, vos
tik iš tolo pamatęs kitą žmogų, jau remiasi j petį šautuvą?"— su pasibaisėjimu konstatuoja
ir klausia autorius. Sent-Egziuperi nepakenčia smurto, prievartos, visų tų „plėšrių stabų",
kuriuos sukūrė sau XX a. „Galima įpūsti vokiečiams kvaitulį, jog tai esąs didelis daiktas,
kad jie vokiečiai ir Bethoveno tautiečiai. Tuo galima apkvaišinti visus, iki paskutinio
juodadarbio. Tai, žinoma, kur kas lengviau, negu juodadarbyje pažadinti Bethoveną", —
teigia rašytojas. Fašizmas, rasizmas, vis didėjanti žmonių neapykanta ir fanatizmas kelia
jam siaubą. „Kodėl mes turėtume vieni kitų neapkęsti? Mūsų visų bendra būtis, mus neša
viena, ta pati planeta..." — sako jis. Rašytojas norėtų, kad žmonės paduotų vieni kitiems
rankas ir susijungtų į vieną brolišką žemę. „Jei norime pamėginti išsiaiškinti žmogaus
esmę, turime užmiršti valandėlei nesutarimus... Žmones nesunku suskirstyti į kairiuosius
ir dešiniuosius, į kuprotus ir nekuprotus, į fašistus ir demokratus, ir toks jų išrikiavimas
yra. visiškai teisingas, nieko neprikiši. Bet tiesos darbas yra, kaip žinome, daryti pasaulį
paprastesnį, aiškesnį, o ne chaotiškesnį... Kam ginčytis dėl ideologijų?.. Ideologiniai
ginčai žlugdo Viltį, kad galimas žmogaus išgelbėjimas," Sent-Egziuperi pabrėžtinai
ignoruoja politiką ir aistringai ieško vienijančių pradų. „Mūsų išvadavimui pasiekti
užtenka išsiauklėti supratimą, kad mums visiems reikalingas bendras tikslas, ir to tikslo
geriausia ieškoti tame, kas mus visus jungia", — rašo jis.
Žmogiškųjų vertybių skalė. „žmogus — tu esi mano mylimiausias brolis", — pareiškia
Sent-Egziuperi „Žemėje, žmonių planetoje". Jam norėtųsi, kad visi žmonės pajustų tą
brolybės ryšį, bet jis žino, kad pasiekti tatai nelengva. Rašytojas mato, kokie pavojai tyko
XX a. žmogų, ir ryžtasi jį įspėti.
Vieną didžiausių pavojų Sent-Egziuperi įžiūri vulgariame kapitalistinio pasaulio
prakticizme, vienpusiškame materialinės gerovės, kaip idealo, išaukštinime. „Dirbdami
vien materialinių gėrybių dėlei, mes patys statome sau kalėjimą. Vieniši mes užsidarome
su savo supelėjusiais lobiais, dėl kurių tikrai nėra verta gyventi",— rašo jis. Su panieka ir
gailesčiu kreipiasi Sent-Egziuperi į eilinį valdininką: „Tu susirietei į kamuolį buržuazinio
gyvenimo ramioje buityje, rutinoje, ir dūsti savo provincinio gyvenimo prietaruose... Tu
nenori sielotis ar spręsti didelių problemų, tu vos benutuoki, kad esi žmogus." Antrojo
pasaulinio karo metais „Laiške įkaitui" Sent-Egziuperi toliau vysto šią mintį, susiedamas
ją su fašizmu: „Mūsų materialinius poreikius galėtų patenkinti ir totalitarinė tironija. Bet
mes ne galvijai, skirti šėrimui. Mums nepakanka vien suklestėjimo ir prabangos". Visiškai
nepriimtinas jam yra amerikietiškas gyvenimo idealas.
Rašytoją jaudina ne tiek skurdas, kiek tai, „ko negalima išgydyti, nemokamai dalijant
sriubą beturčiams". Žiūrėdamas į lenkų bedarbius, jis su širdgėla pažymi paskutiniame
„Žemės, žmonių planetos" puslapyje: „Man skaudu, kad kiekviename iš šių žmonių yra
žudomas Mocartas". Mocartas čia — vidinio žmogaus grožio ir jo neatskleistų galimybių
simbolis.
Sent-Egziuperi griežtai skiria materialines vertybes nuo tų, kurių už pinigus neįsigysi—
draugystės, meilės šypsenos: „Nenuperkama Mermozo draugystė... Nei tokios skridimo
nakties su daug tūkstančių žvaigždžių... Nei tos naujos šviesos, kurioje išvydai pasaulį po
sunkaus skridimo... — nepirksi už pinigus." Neįkainojamas yra kiekvieno žmogaus
vidinis pasaulis. Jis ir sudaro žmogaus esmę, jo pagrindinę vertę. Dvasinį žmogaus grožį
ir nori išgelbėti Sent-Egziuperi sumaterialėjusios XX a, civilizacijos akivaizdoje. Šitą
užduotį jam padeda atlikti lakūno darbas, jo draugų ir bendražygių pavyzdys.

Lakūnas ir pasaulis. Lėktuvas ir lakūno darbas praplečia Sent-Egziuperi akiratį. Pakilęs į

orą, rašytojas pirmą kartą išvydo „tikrąjį žemės veidą", suprato, kokiais nenutrūkstamais
saitais žmogus yra susijęs su žeme. „Aš jaučiu, kad žemė — tai mano atrama, kuri mane
palaiko, mane kelia, mane neša per nakties erdves". Ir kaip aukštai bepasiklystų lakūnas
tarpplanetinėje erdvėje, jis visada ieškos vienintelės savosios planetos — Žemės.
Lėktuvas ir lakūno profesija įprasmina gyvenimą, tampa rašytojui žmonijos būties ir
bendražmogiškos moralės modeliu. „Kiekvienas amatas, matyt, tiek yra taurus, kiek jis
jungia žmones. Yra tik viena tikra vertybė — tai žmogaus ryšys su žmogumi",—
pareiškia jis. Vežiodamas paštą iš vieno žemyno į kitą, lakūnas kaip tik ir stiprina žmonių
tarpusavio ryšius, o kovodamas prieš fašizmą, — jis gina humanizmą, gelbsti žmogų nuo
pražūties.
Lakūno darbas labai įtemptas. Jis kasdien reikalauja naujų drąsos, ištvermės, solidarumo
bei tikros draugystės įrodymų. Tačiau rašytoją traukia ne ta įtampa, ne pavojai ar stiprūs
pojūčiai, o lakūno veiklos prasmė: „Toreodorais aš nė kiek nesižaviu... Ne pavojus aš
myliu. Aš žinau, ką aš myliu. Gyvenimą". Neatsitiktinai rašytojas nuolatos lygina
romantinę lakūno profesiją su sunkiu, bet vaisingu artojo darbu, lėktuvą su plūgu.
„Lėktuvas nėra tikslas: jis yra tik padargas... Gyvybe rizikuoji ne lėktuvo dėlei. Artojas
aria ne plūgo dėlei. Kai dirbi tikrą žmogaus darbą, pažįsti •tikrus žmogaus rūpesčius", —
tvirtina Sent-Egziuperi „Žemėje, žmonių planetoje".
„Kiekvienas žmogus turi jaustis kaip sargybinis, atsakingas už visą imperiją."
Lakūno darbas išvysto ir ypatingai stiprų atsakingumo už save patį ir už kitus jausmą.
Sent-Egziuperi nenustoja žavėtis savo draugu, lakūnu Gijome, kurio „didybė — tai
atsakingumo jautimas". „Būti žmogumi — tai kaip tik ir reiškia būti atsakingu. Jausti
gėdą dėl skurdo, kuris tartum nė nepareina nuo tavęs. Didžiuotis kiekviena savo draugų
pasiekta pergale. Jausti, kad kiekviena tavoji plyta taip pat prisideda prie pasaulio
statybos",— aiškina Sent-Egziuperi. Kada Gijome po nelemtos avarijos Anduose penkias
dienas ir keturias naktis žygiuoja per sniegynus ir „pakelia tai, ko joks žvėris nepakeltų",
jis pabrėžia, kad darė tai vardan savo draugų, savo šeimos, kuriems jis buvo reikalingas ir
už kuriuos jis buvo atsakingas.

Žmogus ir mašina. Lakūno darbas priverčia Sent-Egziuperi apmąstyti „Žemėje, žmonių

planetoje" ir labai opią XX a, problemą— žmogaus santykį su mašina, kuri simbolizuoja
mūsų laikmečio civilizaciją.
Jau XVIII a. prancūzų švietėjas Žanas Žakas Ruso tvirtino, kad civilizacija sugadino
žmoniją, nes atitolino ją nuo gamtos. XX a. neorusoistinės krypties filosofai kartoja savo
mokytojo mintis, ypač pesimistiškai vertindami industrializacijos bei technikos pažangą.
Sent-Egziuperi, kaip ir Žanas Žakas Ruso, jaučia, kad žmogus su gamta turi kuo
glaudžiausiai sietis, bet jis nesutinka su teiginiu, kad mašina atitraukia žmogų nuo
gamtos. „Pažiūra, kad mašina' gadinanti žmogų, atsirado tikriausiai tik dėl to, — aiškina
jis, ..kad mes nepajėgiame teisingai vertinti savo laikų naujovių, taip ūmai įvykusių." Jo
giliu įsitikinimu, „mašina tik dar labiau sieja žmogų su didžiosiomis gamtos
problemomis". Šia prasme lėktuvas nė kiek nesiskiria nuo plūgo, o lakūnas nuo valstiečio.
Svarbu tiktai, kad mašina tarnautų žmogui, o ne žmogus mašinai.
Neišsenkamas yra „Žemės, žmonių planetos" minčių lobynas, ir baisu neatsargiu žodžiu
ar perdaug racionalia analize išsklaidyti neišsakomą intymumo, nuoširdumo ir
poetiškumo atmosferą, kuri susidaro betarpiškai tarp autoriaus ir skaitytojo.

„Mums reikia tiesti lieptus, tamsioje naktyje." Antuanas de Sent-Egziuperi puikiai

matė, kokiame prieštaringame ir netobulame pasaulyje jis gyvena. Jis nebuvo naivus
optimistas. Paskutiniai gyvenimo metai nepagailėjo jam skaudžių smūgių. Rašytojas
sunkiai išgyveno Prancūzijos kapituliaciją prieš fašistinę Vokietiją. Vienoje nuostabiausių
jo knygų „Karo lakūnas" atsispindi pralaimėjimo atmosfera. Liūdna yra 1943 m. parašyta
pasaka ,,,Mažasis princas". Rašytojas ilgisi taikos, meilės, nuoširdumo, kuriuos
simbolizuoja vaikystės pasaulis. Deja, suaugę žmonės, kurių širdyse iškerojo baobabai—
pikto daigai,— nebesupranta, kaip svarbu, kad mažojo princo planetoje kvaila avelė
nesuėstų rožės...
Rašytoją baugina ir rytojaus taika, jis žino, kad daug lengviau atstatyti karo sugriautus
miestus ir kaimus, negu žmonių bendrystę. Kartais jam atrodo, kad „mes žengiame j
juodžiausius pasaulio laikus..."
Tačiau ir sunkiausiomis valandomis nuo pesimizmo ir nevilties Sent-Egziuperi apsaugo
meilė gyvenimui ir tikėjimas prasminga žmogaus veikia. Net pačių tragiškiausių rašytojo
kūrybos puslapių potekstėje skamba žodžiai: „Koks stebuklingas dalykas yra žmogaus
buvimas šioje žemėje!" Sent-Egziuperi tiki, kad kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą,
kuris, esant palankioms sąlygoms, atskleis jo didybę, o svarbiausia,— rašytojas tiki
neišsenkama žmogaus dvasios galybe. „Tas alkis, tas žinių troškimas, kuris Ispanijos
kareivius varė, kulkoms švilpiant, į botanikos pamoką, kuris stūmė Mermozą skristi per
Pietų Atlantą, kuris kitą žmogų varo prie jo poemos, šis alkis rodo, kad žmogaus raida
nėra pasibaigusi, kad mums reikia įsisąmoninti save pačius ir pasaulį",— rašė Sent-
Egziuperi „žemėje, žmonių planetoje". Rašytojas aiškiai suvokė — mūsų pasaulyje
„vakarykštė tiesa mirė, o rytojaus tiesą dar reikia sukurti", „jokios visiems priimtinos
sintezės dar nematyti", todėl jis po kruopelytę rankioja tiesos grūdelius, kad galėtų
„nutiesti lieptus tamsioje naktyje", nes jis tvirtai žino, jog „tiesa žmogui yra tai, kas jį
žmogumi daro".

„Ką galima ir reikia pasakyti žmonėms?" Paskutiniais gyvenimo mėnesiais Sent-

Egziuperi kankino klausimas: „Ką galima ir reikia pasakyti žmonėms?" Rašytojas
nesurado visrakčio, kuriuo būtų atrakinamos visos būties paslaptys. Bet jis nenuilstamai
ieškojo „prarasto dvasinių jėgų šaltinio", kuris turės atnešti žmonijai taip ilgai lauktą
atgimimą. „Tėra tik viena problema, vienintelė pasaulyje — grąžinti žmonėms dvasinį
turinį, dvasinius rūpesčius",— tolydžio kartojo jis.
Antuano de Sent-Egziuperi kūrybinis palikimas yra neišsenkamas dvasinės didybės,
grožio ir poezijos lobynas, iš kurio dar ilgai semsimės jėgų ir įkvėpimo.