1.FILOSOFIJOS SAMPRATA Mitologinis ir filosofinis tikrovs aikinimas.

Filosofija atsirado, kai mogui m nepakakti tradicini mitologini atsakym j jaudinanius klausimus. Aikindami pasaul senovs mons i kartos kart perduodavo mitus, kuriuose paprasto mogaus likim lemia dievai. Laikui bgant mito autoritetas m mati, nes po truput atsirado mokslas kuris paneig mitologij. Atsirado teorinis aikinimo bdas, kuris labai skyrsi nuo mitologinio. Jis atsirado 7a. graikai j vad. Filosofija-iminties meil(Pitagoras). Mitins ir filosofins pasauliur skirtumas: mitas-vaizduoja, filosofija- aikina. Filosofijoje kylama svok, bendrybs lyg. Teorikai aikinant vartojamos tikslios svokos, teorijos pradedamos grsti proto argumentais, rodymais. Mitinis aikinimas: 1) Mite veikia ir paprasto mirtingojo likim lemia su vairiais reikiniais tapatinami dievai ir pusdieviai. 2) Mite naudojamasi poetiniais vaizdiais. 3) Mitas yra paprastas pasakojimas. 4) Jis remiasi tradicija. Filosofinio ir mitologinio aikinimo skirtumai: 1. Dievus ir herojus, veikianius mite, keiia beasmens jgos, stichijos. Uuot kalbjus apie Poseidon, Tetid, kalbama apie vanden. 2. Aikinant teorikai, vartojami ne poetiniai vaizdiai, o tikslios svokos (svoka atomas). 3. Laisv pasakojim keiia teorija loginiais ryiais siejam teigini sistema. 4. Teorija remiasi ne tradicija ir tikjimu, o proto argumentais, rodymais. Filosofijos sampratos filosof darbuose. Kiekvinas filosofas pateikia skirtingus F. apibrimus. Platonas: f.- tai, kas ilaisvina mog i iliuzij ir veda tiesos sauls link. Hartmanui: F- tyrinja klausimus, kurie negali bti isprsti visikai ir kurie nuolat kyla i naujo. Jaspersui:f - tai nuostata, kuri veria painti, stebtis ir suvokti savo neinojim. Filosofijos ir mokslo, filosofijos ir teologijos santykis: panaumai ir skirtumai . I pradi F buvo tapatinama su visomis teorinmis iniomis apie pasaul ir mog-ji buvo universalus mokslas. Nuo 17a. vyksta mokslins minties pakilimas, nors f vidin diferenciacija prasidjo dar antikos laikais ir peraugo specialij moksl atsiribojimo nuo F proces. Kiekvien reikini srit dabar nagrinja konkretus mokslas. Mokslas ir filosofija: 1) Visuose moksluose esama kilimo, paangos, perimamumo. F-je paangos nra. 2) mokslas siekia objektyvumo, F-je subjektyvumas, jis neatsiejamas nuo asmenybs. 3) F.kelia fundamentalius klausimus, o atsakymai lieka atviri. Mokslas nekelia klausim, jei juos nemanoma atsakyti. 4) mokslininkas tyrinja, o filosofas msto. 5) mokslo inios apima atskirus objektus, apie kuriuos kiekvienam inoti nebtina, o filosofija apmsto bties visum. 6) filosofija nra vienodai vis pripastama. Filososfija prapleia mogas pasaulvaizd, leidia painti pat save. Filosofins teorijos yra pagrindas pltojant kit moksl teorijas. Filosofija ir teologija: Teologija aikina Diev ir jo santyk su pasauliu remdamasis daugiausia Apreikimo, v. Rato tiesomis. Filosofija, viduramiais nagrinjanti daugel t pai klausim, kuriuos gvildena ir teologija, remiasi proto, o ne Apreikimo tiesomis; logikos argumentais, o ne tikjimo dogmomis. Teologija yra proto mokslas ta prasme, kad ji siekia sistematikai pltoti tam tikr religin tikjim ir apibrti savo teigini prasm. Artima, kad kalbama apie bendrus visiems rpimus dalykus. Filosofinis apmstymas, analizuojantis bties struktr nepalieia mogaus asmenikai, o religija taip -ji suria j su anapusybe. Filosofijos kryptys pagal vairius poymius. Filosofija gvildena labai vairias problemas.Taiau, nepaisant visos filosofini tem ir problem vairovs, daugum j galima priskirti vienai i trij gan glaudiai tarpusavy susijusi problem grupi. Pirmajai grupei priskirtinos problemos, susijusios su bties prigimtimi ir jo daikt ar reikini tvarka. Keliami klausimai, kas yra visuotinis daikt pradas ar pagrindas, kas yra tikroji btis, t. y. realyb, o kas tik regimyb, j santykio klausimas. Filosofijos dal, nagrinjani iuos ir panaius klausimus, Aristotelis vadino pirmja filosofija. Laikui bgant ji buvo pradta vadinti metafizika, siekiant pabrti, kad ji nagrinja pamatinius ir abstrakius, juslmis nesuvokiamus daikt pradus, kuriuos dera gvildenti tik po to, kai iaikintos ne tokios bendros ir abstrakios fizikos problemos. Dar vliau (nuo XVII a.) greta odio metafizika" panaia, bet kiek siauresne reikm buvo pradtas vartoti ontologijos, t. y. bties teorijos, terminas .Ontologija nagrinja bendriausias, visuotines bties problemas. Sis terminas labai senas, o nuo I a. greta jo buvo pradtas vartoti vliau j pakeits terminas gamtos filosofija. Antrosios filosofijoje nagrinjam problem grups erdis yra klausimas, kaip reikia gyventi arba, kaip pasakyt Kantas, K a privalau daryti?" Filosofijos dalis, nagrinjanti iuos ir panaius dalykus, vadinama etika. Prie etikos liejosi politika, nagrinjanti valstybs valdymo bdus ir principus. Su ia disciplina, kuri vliau pradta vadinti politine filosofija, siejasi

istorijos filosofija. XIX a. i istorijos filosofijos isiskyr kultros filosofija. Treij didel filosofini problem grup sudaro painimo ir inojimo prigimties klausimai. Filosofija yra teorinis, argumentais paremtas inojimas. Filosofijos dalis, aikinanti iuos reikmingus dalykus, dabar vadinama epistemologija, gnoseologija arba tiesiog painimo teorija. Artima epistemologijai disciplina yra logika, nagrinjanti priimtinus, taisyklingus samprotavimo bdus. XIX a., o gal ir anksiau nuo epistemologijos atsiskyr savarankika tyrinjim aka mokslo filosofija, gvildenanti mokslo ini gijimo ir vertinimo bdus-, j struktr ir raid. Filosofija ir kultra, filosofija ir mokslas, menas Filosofija ir kultra. Kultra tai, kas iskiria mog i gamtos-elgesio ir bendravimo formos, visi materialins ir dvasins veiklos produktai. Kultra sudaro tai, k mogus iugd, m vertinti ir gerbti. Kultrai bdingas poiris pasaul ir mogaus viet jame. Idjos, patekusios mogaus smon, daro didel tak jo pasaulirai, veikia epochos kultr. Filosofija ir menas. moni pairos, vertybin orientacija atsispindi ir meno kriniuose bei visose kultros apraikose. Filosofijos daro didel poveik mogaus idealams, meninms idjoms. Nuo to pasireikia mogaus krybinis aktyvumas, mene, moksle, politikoje. Ikiliausi kultros veikjai savo idjas ipopuliarino meno kriniuose 2. FILOSOFIJA FILOSOFIJOJE: KRYPI SAMPRATOS: Filosofijos problemini krypi metafizikos, ontologijos, gnoseologijos, epistemiologijos-sampratos. Ontologija ir metafizika. Ontologija (bties teorija) - pagrindin filosofijos, kurioje svarstomi lieiantieji bt klausimai, teorija, gilinamasi bendrsias bties ypatybes, dsnius, bties pagrindines kategorijas arba ris, vykstani btyse permain bendriausiais atvilgiais prieastis. Anksiau dabartiniai ontologijos klausimai vadinosi pirmosios filosofijos arba metafizikos klausimais. (Platonas iuos kalusimus svarst savo dialektikoje; Aristotelis moksl, kuriame gvildenami ontologiniai klausimai, vadino pirmja filosofija. Pirmieji filosofijos traktatai paymti kaip einantys po fizikos - i ia pavadinimas metafizika. Ontologija daugelio iandien vadinama bendrja metafizika. Naujaisiais laikais metafizika suprantama kaip mokslas ne tik apie Aristotelio svarstytus dalykus, bet ir apie siel, pasaulio kilm, tiksl. Gnoseologija (painimo teorija) - filosofijos dalis, kurioje svarstomi pagrindiniai klausimai apie mogaus painimo vert, tiesos painimo atvilgiu. Domisi painimo faktais: kaip kokiu bdu painti pasaul. Gnoseologija vieni vadina kritika, bet tai per bendra ir neiaku. Kiti-epistemiologija-bet tai per siaura, nes iame moksle reikia galvoti ne tik apie atskir mokl svarstymais neapimtus kasdienio gyvenimo faktus. Gnoseologijos udavinys - padti kritikai nustatyti mokslins pasauliros pagrindus. Gnoseologija su ontologija pagal sprendiamus jose klausimus yra pagrindins filosofijos dalys. J visuma sudaro metafizik(pirmin filosofij) Epistemiologija (painimo, mokslo ini teorija) Filosofijos mokslo aka, kuri suvok save kaip pagrindin ir svarbiausi filosofijos mstymo disciplin, o pat painim traktavo kaip 3 nari: pastaniojo subjekto, painimo objekto ir painimo turinio santyk. Ji panai gnoseologij, nes j abiej tikslas susietas su painimu. Gnoseologija siekia itirti visus galimus painimo bdus, o epistemiologija-nustatyti, kaip gautas painimas veikia mog, kokia jo taka gyvenimui. 3. PAGRINDINS FILOSOFINS SVOKOS Racionalizmas-gnoseologijos kryptis painimo priemone pripastanti mogaus prot. Daikto esm ireikiani bendrj svok altinis-objektyvios proto idjos. Protas gali painti tikrov autonomikai, nepriklausomai nuo patyrimo(Dekartas). Empirizmas-gnoseologijos koncepcija painimo pagrindu pripastanti patyrim, kuris yra vienintelis painimo altinis. Pasaul manoma painti tik jutimais(Lokas, Hobsas, Berklis). Idealizmas- realistin filosofijos kryptis, aikinanti, kad daikto esm ireikiani bendrj svok atitikmuo yra savarankikai atskirai nuo daikt egzistuojani idj pasaulis (Platonas:btis-tai idjos). Materializmas-filosofijos kryptis, tvirtinanti, kad btis daiktika, tikrov galima paaikinti remiantis struktriniais jos pradais. Pirminis dalykas yra materija, bvis, gamta, o ivestinis smon, mstymas, idja (Hobsas). Monizmas- filosofin teorija, kuri pasaulio pagrindu pripasta vien substancij, prad (Materialistinio monizmo atstovai teigia, kad vienintel substancija - materija. Demokritui tokia substancija -atomas...). Dualizmas- paira, kad tikrov sudaro dvi lygiareikms savarankikos prigimtys arba pradai -mediaginis ir dvasinis (Dekartas skyr 2 substancijas: knikj (materija), kurios atributas tstumas, ir siel, kurios atributas - mstymas). Pliuralizmas- ontologija, tvirtinanti, kad egzistuoja daugyb viena nuo kitos nepriklausani bi (Leibnicas rodinjo, kad pasaulis sudarytas i monad, kuriose egzistuoja ir materialumas ir idealumas. Tarp monad nra fizinio ryio, joms bdingas atskirumas ir savarankikumas). Atomizmas- paira, teigianti, kad viskas sudaryta i nedalom daleli, kurios mediagos poiriu vienodos, skiriasi isidstymu, padtimi. Plaija prasme, tai visumos iskaidymas galutinius elementus(Demokritas). Holizmas- paira, kad bties pagrindas ne konkretus daiktas, o abstrakcija(Pitagoras:maiausiame pasaulio elemente turi tilpti vios pasaulio svybs). Pasaulio vienyb yra visa apimanti: viskas visa kame. Substancionalizmas-(substancializmas) filosofin paira, aikinanti, kad egzistuoja tik materials objektai.

4.TIKROVS (BTIES) SAMPRATA ANKSTYVOJOJE SENOVS GRAIK FILOSOFIJOJE. Bties (tikrovs) aikinimas: nuo daiktikumo link abstraktumo (monados, gamtos stichijos, apeironas, homojomerijos, atomai ir t.t.). Parmenido ir Herakleito bties sampratos ir bties pastovumo ar jos kintamumo problema. Filosofijoje bties svoka reikia pirmiausia tai, kam bdinga bti, kas bna, yra, egzistuoja. Heladoje filosofija atsirado VII-VI a. pr. Kr. Pirmieji graik filosofai labiausiai jiems rpjusi pasaulio prigimties tem perm i mitologijos Bent jau VII a. pr. Kr. graik mstytojus labiausiai domino pasaulio genezs problema. Tai, koks pasaulis yra dabar, didesni abejoni lyg ir nekl. Problemika atrod ne tiek jo sandara, kiek kilm. Prado termin vairs filosofai vartojo ne vienoda prasme: pradu jie vadino ir pirmin stichij, ir pirmj prieast, ir pagrind, ir element. Talis teig, kad viskas atsirado i vandens. Jam tai atrod svarbiausia stichija. Senovs graikai skyr vadinamsias keturias pasaulio stichijas: ugn, or, vanden ir em. Anaksimenas: juo laik or, Heraklitas ugn. Anaksimandras pirmasis m vartoti prado termin. Ir pirmasis i Jonijos filosof daikt pradu paskelb ne vien i inom stichij, o patirtyje tiesiogiai neduot, juslmis nesuvokiam mediagik esyb, kuri jis vadino apeironu. Apeironas- tai neapibrta berib btis, kuri Anaksimandras tapatino, regis, su erdve, i dalies- ir su laiku. Jonijos filosofai nesvarst, ar juslmis suvokiamas pasaulis yra tiek pat tikras, kaip ir daikt pradas. Jiems pasaulio tikrumas- savaime suprantamas dalykas. Pasaul Heraklitas traktavo kaip nuolat kintant, bet regimojo pasaulio kitimo jie n neman laikyti jo netikrumo poymiu. Parmenidas pirm kart ikl klausim, kas yra btis. Jis teig, kad btis yra tai, kas neatsiranda ir neinyksta, btis- tai, kas negali pavirsti nebtimi. Todl, jo nuomone, btimi galima vadinti tik tai, kas amina ir nekintama, nes bet koks kitimas reikia atsiradim ar inykim, taigi su btimi nesuderinam dalyk. Be to, btis turi bti nejudri ir nedaloma, nes tai, kas daloma, gali keistis, atimant i visumos vien ar daugiau dali. Pripain, kad btis yra amina, nejudri, vientisa, neskaidoma, eljieiai jai prieino empirin pasaul, kuris neturi t savybi ir todl turi bti laikomas ne bties, o nebties pasauliu. Tiksliau sakant nebties ivis nra. Pitagoras. Pitagorininkai anaksimandrik beribs bties (apeirono) samprat papild ribos (peiraso) samprata. Ta riba yra pirmiausia geometrin forma. Pitagorinink kosmosas jau stabilus, aikiai apibrtas. J gamta- tai tam tikra, dsninga tvarka isidst ir aikias formas turintys knai; j pasaulis- tai geometrijos pasaulis. Pitagorininkai buvo tikri, kad skaiiams paklsta ne tik forma, judjimas, bet ir laikas. Tikrov, j nuomone, tai matematins harmonijos viepatija. Pitagorika monados samprata. Monada yra viena ir daikt pradas yra ne pati monada, o skaiius.Monada buvo pradta traktuoti ne kaip abstraktus skaiius 1, ymimas taku, o kaip maas, dl maumo nematomas,taip pat ir nedalomas knas. Demokritas. Transformavo pitagorik monados samprat atomo - maiausi nedalom mediagos dalel. Atom yra vairi ri; daiktai susideda i atom. Demokrito atomai turi nemaai eljiei bties bruo: atomai yra amini, nekintami, nedalomi. Skirtumai: eljiei btis yra vientisa ir nejudri, o Demokrito atomai skiriasi savo forma, dydiu, padtimi ir tvarka; be j dar egzistuoja ir tutuma. Btent dl to, kad egzistuoja tutuma, atomai gali judti, ilgesniam ar trumpesniam laikui sudarydami vairius darinius arba, kitaip tariant, knus. Svarbiausi Demokrito tez galima suformuluoti taip: pasaulio pradai yra atomai ir tutuma. Tai, kad visi daiktai sudaryti i atom, slygoja pasaulio vienov. Visi regimi knai(kaip ir siela) yra laikini: jie atsiranda ir inyksta. Bet juos sudarantys atomai yra amini,- kinta tik j padtis ir isidstymo tvarka. Tikroji, amina ir tobula, vien tik protu pastama btis yra, aiku, tik atomai ir tutuma. Demokrito filosofins idjos turjo didel tak naujj laik gamtotyrai. Jos tapo mechanistinio pasaulvaizdio, t.y. poirio pasaul kaip mechanini daleli sistem, sivyravusio gamtotyroje, pagrindas. Homojomerija (gr. tai, kas turi panai dali)- Anaksagoro filosofijos terminas, kurio nra mus pasiekusiuose jos fragmentuose, taiau kur mums perteik vlesni Anaksagoro komentatoriai. Vis esamyb Anaksagoras sivaizdavo padalyt begalin daugyb skirtingos kokybs daleli, kuri kiekviena dalijasi be galo daug savo paios daleli. Homojomerija Anaksagoro manymu, ir yra kokybikai vienoda ir kokybikai originali dalel, turinti begalyb smulkesni daleli. Todl ji ir vadinama tuo, kas turi panaias daleles. 5. PLATONO BTIES KONCEPCIJA. Platono filosofijos itakos. Platonas laikomas objektyviojo idealizmo pradininku. Jo dialog metafizika ir etika padar nepaprastai didel tak visai filosofijos tradicijai. Jis buvo Sokrato mokinys. Po Sokrato mirties 387 m. kr Atnuose Akademij- iki pat Antikos pab. garsjusi filosofijos mokykl. Bandymas apibrti svokas ir aikiai nusakyti objektus, kuriuos mes pastame svok dka, ved Platon prie naujos filosofins idj teorijos, suvaidinusios didiul vaidmen filosofijos raidoje. Savo pairas jis dst Sokrato lpomis, daugiausia dialog forma. Tikroji ir netikroji btis. Daiktai turi bendr savybi todl, kad, jie dalyvauja idjose. Idja- tai daikto esm, slygojanti jo rin priklausomyb. Idjos nuo daikt nepriklausomos- daiktai gali inykti, o idjos nuo to nepakis. Visos idjos yra

aminos, nekintamos, beslygikos, tobulos. Daiktai tra idj eliai, jie laikini. Laikydami juslinio pasaulio daiktus tikrais, mes apsirinkame. Tikrove, btimi reikia laikyti tai, kas neatsiranda ir neinyksta. Todl tikrove, btimi reikia laikyti ne daiktus, o idjas. Tikrosios bties sritis yra dvasios pasaulio sritis. Per dvasios akis vyksta tikrasis painimas. Btis tai idjos, o daiktai, nors jie kur laik ir egzistuoja, visada paenklinti nebties stigma. Idj pasaulis ir idj hierarchijos esm. Idj pasaulis yra tikroji btis. Idja tai, kas vienija daiktus, objektus. Idjos egzistuoja paios savaime. Platono veikaluose pateiktoje bties hierarchinje srangoje emiausi viet uima beform materija, neapibrtumo ir blogio altinis (nors materija ir amina, ji priepastatoma Dievui, kuris yra geras ir tobulas. Visa, kas pasauly negera ir netobula, kyla i materijos). Auktesn padt bties hierarchijoje uima juslinio pasaulio daiktai. Jie nra amini kaip materija, taiau daiktai yra ariau tobulos bties. Dar auktesn viet uima idjos-jos nedalomos, tobulesns u siel. Tobuliausia esyb-Dievas, kur Platonas tapatina su Griu (Gris yra aukiau u idjas ir bt tai idj pasaul ir visa bt vienijantis principas, bties egzistavimo slyga). Dievas yra bties pradia, vidurys ir pabaiga. Idjos svokos samprata realistine ir nominalistine prasmmis. Realizmas fil. kryptis, tvirtinanti, kad daikto esm ireikianios bendrosios svokos yra objektyvios turi tikrovinius atitikmenis. Idjos svoka realistine prasme svokos egzistuoja realiai, kaip idja (nesvarbu, ar egzistuoja koks nors medis, ar ne). Nominalizmas fil. kryptis, tvirtinanti, kad bendrosios svokos, ireikianios daikt esm, yra sutartiniai pavadinimai. Jie neturi reali atitikmen tikrovje, yra tik bendri vardai vairiems daiktams ar savybms ymti. (Tvirtinama, kad daikt judjimas yra, bet svokos yra tik sutartiniai enklai, apibdinantys reikinius, kurie realiai neegzistuoja.). Idjos svoka nominalistine prasme egzistuoja kaip enklai; idjos medis nra, medis yra tik konkretus, pati savaime svoka neegzistuoja, svoka medis apibdina r, gimin. Platonikas dualizmas ir idealizmas Dualizmas - fil. koncepcija, laikanti materialin ir dvasin substancij lygiareikmiais pasaulio pradais. Stengiamasi suderinti idealizm su materializmu, neivengiamai patenka neisprendiamus prietaravimus, kurie dualizm veda idealizm. Idealizmas-fil. Kryptis, prieinga materializmui. Anot idealizmo, idjos, smons, mstymo, dvasios pradas genetikai ir funkcikai ess pirmesnis u materijos, gamtos prad. Idealizmas, kaip ir materializmas, yra ir bties, ir painimo interpretavimo principas. Idealizmas idj, dvasi, mstym laiko tikrove, btimi, taigi painimo rezultat klaidingai paveria painimo objektu. Bties traktavimu idealizmas artimas religijai (pasak Platono, pasaul sukr Demiurgas, kuris, bdamas geras, ir pasaul siek sukurti kiek galima geresn), nors su ja nesutampa, nes idealizmo poiris pasaul religijai pernelyg modernus, racionalistinis. Platono trikampis Painimas negali bti paaikintas tik juslumu. Juslumas rodo, kad ms knas ir juntami daiktai yra tarpusavy susij. Taiau nuo juslumo skiriasi ms pastanioji dvasia, kuri Platonas dar vadina siela. Kaip galimas tikrasis painimas? Ms dvasia (siela) yra tam tikra prasme udaryta ms kne ir tuo bdu atskirta nuo tikrosios bties. Dvasi ir tikrj bt skiria jutiminis pasaulis. Ir vis dlto mes ne tik juslmis suvokiame, bet dar ir pastame. mogaus dvasiai, i vienos puss ir tikrajai daikt biai, kuri sudaro reikini pagrind, i kitos jis priepastato trei momentidjas. Tai grynosios esms savaime, aminos ir nekintanios. Platonas man, kad idjos egzistuoja atskirai nuo sielos(dvasios) bei fizini (gamtos)daikt ir anapus j. Idjos yra daikt esmi amini provaizdiai. Idj vairov jungia ir virija grio ir groio idja, kaip idj idja. i idj idja Platono sistemoje yra absoliutas. Jis pateikia du mitus: Anamnezs (prisiminimas) mitas: sielos esm yra panai idjas ir joms gimininga; ir Metekss (dalyvavimas) mitas: kosmosas atsirado dl pasaulio krjo (Demiurgo) veiklos. is krjas pagamino gamtos daiktus i pirmins mediagos, neirdamas idjas. Tikrasis painimas manomas dl to, kad siela ir tikroji daikt btis susisieja idjoje (ar idjose). Anamnezs poiriu siela yra susieta su idjomis, kuriose gamtos daiktai dalyvauja Metekss poiriu. Juslinis suvokimas yra tik iorin dingstis prisiminimui. 6. ARISTOTELIO METAFIZIKOS ESM Platonikojo dualizmo kritika Aristotelio darbuose. Aristoteliui, geriausiam Platono mokyklos mokiniui, bendra Platono filosofijos linkm nekl abejoni. Jam buvo nepriimtina tik viena idj teorijos ivada idj pavertimas atskiru pasauliu, j visikas atskyrimas nuo daikt ir reikini pasaulio, kur jos turt paaikinti. tai i esms ir buvo nukreipta idj teorijos kritika. Pasak Aristotelio, jeigu idjose surandama daikt esm, tai klaidinga daiktus ir esmes atriboti ir priskirti dviem skirtingiems pasauliams, nes tada vienas i j jau negali nei pagrsti, nei paaikinti kito. Todl btina sutikti su tuo, kad suvokiamas daiktas ir idealus jo turinys neegzistuoja atskirai, vadinasi, filosofija savo ieities taku turi laikyti j vienyb. Aristotelis teig, kad platonikos idjos nepadeda nei daikt, nei j biai painti, nes j nra jose dalyvaujaniuose daiktuose. Aristotelis mgina veikti platonikj idjos ir realaus daikto dualizm. Todl jis teigia, kad daikt esm yra juose paiuose. Platonas, atskyrs idjas nuo daikt, negali paaikinti, koks j tikrasis santykis. Bties substancialumo idja. Daikto esm yra paiame daikte. I tikrj egzistuoja tik individuals daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime - jiems nereikia kokio nors pagrindo. Aristotelika substancijos samprata. Aristotelis laiksi sitikinimo, kad savaimin btis arba -vartojant vliau sumanyt lotynik termin -substancija" yra tik atskiri konkrets daiktai. Tiesa, bt galima suprasti vairiai: kaip daikt visum, bet taip pat kaip savybi, kvant bei vairiausio pobdio santyki visum. Taiau i vis i kategorij" tiktai daiktas" yra

substancija, o savybs, kiekiai ir santykiai gali bti susij su daiktais tik kaip j "vykis" (vadinami akcidencijomis). is sitikinimas, nepripastantis kitos savaimins bties anapus reali daikt ir tokiu bdu nutraukiantis ry su Platono idealizmu, buvo pamatinis Aristotelio principas. Substancija - tai tam tikra bties ris. daikto svok einanias bendrsias, rines savybes Aristotelis pavadino forma, o kitas - mediaga. Ir substancija, kaip jis j suprato, suskilo form ir mediag. Mediaga jis vadino tai, kas substancijoje nra forma: ji yra tai, kas i prigimties nesuformuota, neapibrta. Tik pirmoji", gryna mediaga dar neturi savyje jokios formos ir i tikrj yra neapibriama.Substancija - tai gijusi form materija. Substancijos painimo problema. Tikrasis painimas yra i prigimties svokinis: juk ms turima daikto svoka, o ne atsitiktiniai jo suvokiniai pasako mums, kas tas daiktas yra i tikrj: daikte pastame tai, kas yra jo svokoje. Arba jame pastame tik form. Tai buvo pirma svarbi ivada, gauta sutapatinus form ir svok. O tolesn ivada kad mediaga yra nepaini. ia kalbama ne apie antrine mediag, marmur ar bronz, o apie i pirmin mediag, kuri yra visikai nesuformuota ir nepaini. Bties kaita kaip galimyb ir tikrov, potencija ir aktas. Kadangi formos prigimiai bdingas veiklumas, Aristotelis j vadina aktu. Kadangi forma yra svarbiausias bties dmuo, tai energija, aktyvumas, veiklumas yra bties esm. Jei forma yra aktas, tai kas yra mediaga? Ji yra potencija (is odis dviprasmikas: jga ir galimyb), nes potencija yra akto prieyb ir papildymas. Prieingai veikianiai jgai, ji yra polinkis. Tapsm jis suprato kaip potencijos aktualizavim, o tikrov - kaip jau aktualizuot potencij, kurioje tapsmo procesas pasiek savo rib. Pavyzdiui, augalo augimas yra skloje slypinios potencijos aktualizavimas (energija"), o subrends augalas yra jau visikai aktualizuota potencija arba, kaip vadino Aristotelis, entelechija". Taigi materijoje esm terpta tik kaip galimyb (potencija), tik forma j aktualizuoja (paveria tikrove). Potencija (galimyb) virsta aktu (tikrove) dl 4 prieasi: 1) materialiosios (materijos buvimo), 2) formaliosios (aktyvios formos, kurianios tikrovs daktus), 3) veikianiosios (tai, kas vykdo materijos jungim su forma), 4) tikslo (nra nieko, kas neturt kokio nors tikslo). Daiktas virsta tuo, kas jis yra, materijai jungiantis su forma. Metafizini kategorij samprata. I viso yra 10 kategorij, kurioms suteikiama dvejopa prasm: ontologin (bties buvimo) ir teigini apie daiktus. Pagrindin kategorija - esm, yminti substancija, egzistuojani savarankikai. Kitos 9 kategorijos (kiekyb, kokyb, santykis, vieta, laikas, padtis, turjimas, veiksmas ir ksmas) reikia tai, kas savarankikai neegzistuoja, bet atskleidia substancijos esm. Substancijos turi pirmines ir antrines esmes. Pirmin esm reikiasi individualia daikto btimi. Antrins esms kyla i pirmini, taiau individualia btimi nesireikia, nes yra daikt gimins arba ries apibrtumas. 7. PLATONO IR ARISTOTELIO METAFIZIKOS TSA KRIKIONIKOJE FILOSOFIJOJE. Neoplatonizmas ir krikioni Banyios tvai. Neoplatonizmas idealistin vlyvosios antikos filosofija. Neoplatonizmo pradininkas Plotinas. Patristika tai ankstyvosios krikionybs tarpsnis, prasidjs po apatal gyvenamojo laikotarpio. Patristikai (apie II-VI a.) bdingos Banyios tv pastangos ipltoti ir tvirtinti krikionikj moksl pasitelkus antikos filosofij bei j apginti nuo pagoni ir gnostik. Tv veikalai danai buvo laikomi ne menkesniu autoritetu negu Biblija, taiau j mstymas ir sistemos, ir raidos poiriu neveiksmingas; tai veikiau perjimas nuo krikionikojo gyvenimo apologijos mokyklin teologij. Iimtis didiul tak padariusi Augustino kryba. Poskis nuo inojimo link tikjimo. Nuolatin krikionikosios filosofijos tema yra inojimo ir tikjimo santykis. Filosofini srovi tarpusavio ginai bei tai, jog kai kuriuos teiginius pasmerk Banyios autoritetai, rodo, kad mstymas greiiau pltojosi savarankikomis ir skirtingomis kryptimis. Svarbiausias Banyios udavinys per vis laikotarp buvo tvirtinti ir palaikyti tikjim. Nors protas ir tikjimas grietai nesuprieinami, taiau tikjimas paskelbiamas aukiau u inojim. Vadinasi, filosofija imama derinti su tikjimo dogmomis ir tampa teologijos tarnaite. Teologija aikina Diev ir jo santyk su pasauliu remdamasis daugiausia Apreikimo, v. Rato tiesomis. Filosofija, viduramiais nagrinjanti daugel t pai klausim, kuriuos gvildena ir teologija, remiasi proto tiesomis; logikos argumentais. Teologijos ir filosofijos klausimas viduramiais buvo labai aktualus ir galutinio, visus tenkinanio atsakymo taip ir nesulauk. Dl to, ar reikia tikti, kad inotum, ar inoti, kad tiktum, buvo ginijamasi ilgai ir atkakliai. Augustino Aurelijaus bties samprata. Platono pasekjas, dualistas, racionalistas, idealistas. Pagrindin mstymo kategorija Dievas. Tik Dievas yra tikroji ir aukiausioji btis, tik Jo btis yra imanentika (savaimin) ir amina. Dievas nematerialus Absoliutas, t. y. toks, kok vaizduoja v. Rato knygos. Visas pasaulis Dievo sukurtas tobulai per labai trump laik tik Dievui panorjus i absoliuios nebties i nieko. Dievas ne tik sukr pasaul, bet paskui nuolat j saugojo ir kr toliau. Yra du pasauliai - anapusinis dievikasis pasaulis, kuris yra visikai realus, Dievo sukurtas daiktikasis pasaulis. Nematerialius Dievas sukr tik angelus ir moni sielas, kurios gimstant jungiasi su knais. Idjos, t. y. daikt provaizdiai, nra savarankikos bekns formuots, tai Dievo mintys. Tos mintys (idjos) tobulos ir aminos paiame dievuke, o sukurti daiktai dl j materialumo netobuli ir laikini dalykai. Pasaul konstatuojantys faktai yra materija, laikas ir forma (aminos idjos). Laiko problema Augustino darbuose. Augustinas atsisako antikins, su kosmosu susietos laiko sampratos ir atsigria

subjektyvaus vidinio laiko suvokimo matmen. Aminybs ir laiko koncepcijos turin sudaro du momentai: a) laikas yra sukurtas kartu su praeinani, t. y. laikin, daikt pasauliu ir inyks kartu su Paskutiniu Teismu; b) objektyvaus laiko nra. Laikas ir sukurtas daikt pasaulis atsiranda kartu. Pats Dievas laiko nematuoja, nes Jis aminas. Taigi aminyb ir laikas ne tas pats. Laikas turi savo atkarpas, o aminyb ne. Dievuje nra ir negali bti joki anksiau ar vliau, nes Jis aminoji dabartis. Objektyviai nra nei praeities, nei dabarties, nei ateities. Laikas sukurtas kaip daikt kitimo matas. Laikas egzistuoja tik mogaus prote: praeitis sutampa su atmintimi, o ateitis su laukimu. Abu ie momentai smonje reikiasi kaip dabartis. Tomo Akvinieio bties samprata. Visa btis yra substancij, t. y. individuali daikt, aib. Kiekviena individuali btyb susideda i esms. Esms dalijasi substancij ir akcidencij. Akcidencijos, t. y. kokyb, kiekyb, santykis su vieta, laikas ir t.t., yra substancijos apibdinimas. Tai nra savarankiki dalykai ir egzistuoja tik substancijose. Vienintel btis, kurioje esm ir btis sutampa, yra Dievas. Visi daiktai yra gijusi form materija. Aktu (tikrove) materij paveria forma. Forma yra btybs esm ir turinys. Dievas, sukrs pasaul i absoliutaus nieko, savo krin nuolat valdo. Krinys, t. y. visa tikrov yra hierarchikas ir tarpusavy slygotas. emiausioji ir plaiausioji pakopa negyvoji gamta. Vir jos isidst augalai. Dar auktesn pakopa gyvnai, kurie sugeba jausti, bet neturi proto. Vir j mons, kurie, turdami proting siel, yra tarsi pereinamoji grandis grynai dvasin sfer. Dar auktesnj pakopoj bekniai asmenys angelai, tarp kuri taip pat yra sava hierarchija. Tobuliausia bties pakopa Dievas. Dievo buvimo grindimas Tomo darbuose. Pasak Tomo, ontologinis (btikasis) Dievo buvimas nemanomas, nes mes, mons, negalime Dievo esms painti. Kadangi Dievo buvimo nemanoma rodyti tiesiogiai i Jo esms, tai galima padaryti netiesiogiai. Taigi yra 5 keliai vedantys Dievo buvim: 1) judjimo samprata: visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito, nes nemanom, kad kas nors bt ir judantis, ir judinamas. Kiekvien judant daikt judina kas nors kitas, j yra begalyb, prieiname prie tokio, kurio jau niekas nejudina. Tas judintojas gali bti tik Dievas. 2) buvimas rodymas veikianios prieasties supratimu. Negali bti veikiani prieasi begalybs, nes turi bti pirmoji veikianioji prieastis tai Dievas. 3) aikinimas galimybs ir btinumo svokomis. Btin dalyk prieastys nra begalins, nes turi bti kas nors btina savaime, o ne dl kokios nors prieasties. Pirmin, savaimin prieastis Dievas. 4) skirting raikos laipsni, kurie pastebimi daiktuose, supratimas. Aukiausi raikos laipsni savybmis pasiymintys dalykai yra t savybi prieastis, vadinasi, yra tai, kas pasireikia kaip vis egzistuojani dalyk gerumo ir tobulumo prieastis. Tai ir yra Dievas. 5) rodymas daikt valdymo samprata: gamtos knai, neturintys proto, priklauso nuo kieno nors tikslo. is tikslas matomas i j kryptingos ieities. Patys tie daiktai nieko negali, vadinasi, jiems vadovauja kieno nors smoninga valia, tam tikra protinga btyb, kuri visa, kas gamtoje egzistuoja, nukreipia tam tikr tiksl. Ta btyb Dievas. Dievas aminas, nes Jis nejudinamas; Jis nesuyra, nes neturi pasyvios potencijos (materijos); Jis nemirtingas, nes nra knas; Jis neturi dali, nes Jis nra knas; Dievas neturi lyties; Dievo negalima apibrti. Neotomizmo esm. Neotomizmas dabarties katalikoji filosofija. Daug kam atrod, kad besiremianti aristotelizmu Tomo Akvinieio sistema iki iol nepranoktas mogaus minties laimjimas, vienintel tikra tobula krikionikoji filosofija, todl j reikia ne tik gaivinti ir propaguoti, bet ir nenukrypstamai jos laikytis nieko nekeiiant ir nepildant. Pati atomistin filosofija interpretuojama stengiantis laikytis aristoteliko metafizikos modelio. Metafizikai skiriama daugiausia dmesio, pagrindin jos svoka btis suprantama substancialistine prasme, taigi daugiau dmesio skiriama esms, o ne egzistencijos aikinimui, bties struktroje iskiriama formos reikm. Svarbiausia savo filosofijos dalimi, nustatania metodologinius visumos pamatus, neotomistai laiko bendrj metafizik, btent j vadina pirmja arba, pasak Aristotelio, tikrja filosofija. Jos objektas btis kaip btis, pastama kaip tai, kas perengia patirties galimybes. Aukiausioji metafizikos riba teologija. Metafizikos pradios takas patirtimi tiesiogiai gyjama pirmin bties svoka. Ji gyjama vadinamosios ontologins refleksijos bdu. Substancija suprantama kaip tai, ko btis slypi jame paiame, ne kitame, kas dl savs, ne dl kito. Ji yra nuolatin daikto prigimtis, jo tapatyb. Neotomistai pasauly mato daug substancij. Skiriamos dvasins ir fizins substancijos. Kuo maiau substancija materiali, tuo maiau ji turi akcidencij, tuo ji tobulesn. Asmenyb yra substancija, nes yra pati sau ir savyje. Dievas yra absoliuti substancija, neturi akcidencij. 8. R. DESCARTES'O DUALISTINS METAFIZIKOS ESM Painimo problema Descartes'o metafizikoje. Norint surasti ties reikia vien kart gyvenime suabejoti viskuo, kuo tik manoma. Abejoti galima ir reikia viskuo: ir tiesomis, ir nuomonmis, ir pojiais, ir ms mstomais daiktais. Kad pojiai mus apgaudinja nenauja ir lengvai patvirtinama, todl jais abejoti reikia ypa nuosekliai, kol suabejosime visos aplinkumos ir net savo pai egzistavimo tikrumu. Kas lieka itaip abejojaniam? Tik pats abejojimas. Jis yra toks abejoni nekeliantis faktas, kad vienintelis tegali liudyti mstymo akt. Tuo remdamasis, R. Dekartas ir formuluoja savo garsj cogito ergo sum (mstau, vadinasi, egzistuoju). mogus savo siel pasta geriau negu kn, todl filosofas, tyrindamas pasaul, turi pradti nuo sielos. Siel

reikia grietai skirti nuo kno. mogus vis pirma turi save suprasti kaip siel. Svarbiausia sielos savyb - mstymas. Siela, painusi save ir plsdama savo painim, aptinka savyje kai kuri dalyk idj. Viena i j - Dievo idja. Neinant Dievo negalima painti ir kit dalyk. Substancijos svoka Descartes'o darbuose. Skirtingai nuo vidurami mstytoj, kuri daugumas pripaino esant tik dvasin substancij, R. Dekartas mano, kad j yra dvi materialioji ir idealioji: pirmosios savyb yra tsumas ilg, plot ir gyl (t. y. stereometrin sklaida), antrosios mstymas. Taip ufiksuojama svarbiausia naujiesiems laikams nuostata materialybs savarankika btis. Egzistuoja 3 substancijos. Substancija - dalykas, kuris egzistuoja pats, be niekieno pagalbos. Pirmoji (absoliuti) substancija - Dievas. Tai nesukurta, mstanti ir visikai nepriklausoma substancija. Kitos 2 substancijos yra sukurtos, egzistuoja Dievo dka. Taiau sukurtame pasaulyje jos nuo nieko nepriklauso. ios dvi substancijos - tai siela (res cogitans) ir knas (res extensa). Svarbiausia sielos savyb - mstymas, o kno - tsumas. Descartes'o dualizmo ir idealizmo esm. Dualizmas - dviej substancij koncepcija, teorija pagal kuri tikrov susideda i dviej skirting bties srii. Egzistuoja 2 substancijos - mstanioji ir tsioji, siela ir knas. ios substancijos visikai tarp savs nesusilieia. Suartinti materijos ir dvasios sritis, susieti gamtos filosofij ir dvasios filosofij Descartes'ui atrod neleistinas dalykas. Idealizmo esm - idjos suvokimas kaip vaizdinio, kuriuo pasaulio daiktai reprezentuojami mogaus smonje. Smons pasaulis ir tikrovs pasaulis aikiai skiriami. Psichofizinis paradoksas ir galimi jo sprendimo bdai. Dekartas negaljo paaikinti sielos ir kno santykio. Teig, jog siela susijusi su knu, netgi kalba apie glaudi j sjung, bet abiej substancij savybs tiek skirtingos, kad paaikinti j sveikos pobd Dekartui buvo nelengva. Jis man, kad knai daro poveik sielos judesiams (afektams- jausm protrkiams). Dekartas taip pat neabejojo, kad valia daro povek knams. Leibnicas atmet poir, kad siela sveikauja su knu ir padar ivad, jog sielos ir kno veikla vyksta lygiagreiai (psichofizinis paralelizmas). Dekartas sukuria gyvybs dvasi teorij: ios dvasios galina perjim i to, kas fizika, tai, kas dvasika, ir atvirkiai. Tam tikr kno bsen turi atitikti tam tikra sielos bsena (paralelizmas). Vliau i problem pltojo okazionalistai, kurie teig, jog kno ir dvasios substancijos gali bti susietos tik Dvievo sikiimu. Descartes'o taka tolimesnei filosofijos ir mokslo pltrai. Descartes buvo subjektyvios metafizikos alininkas. Kaip matematikas pagarsjo jo (Kartezijaus) vardu vadinama koordinai sistema ir kaip analizins geometrijos pradininkas. Dekarto filosofijoje kylanios problemos skatino tolesn racionalizmo pltot. Dekarto filosofijoje gldi iuolaikini painimo teorij nagrinjamos tikrumo ir metodo problemos aknys. grietai skirdama mstym ir materij, dvasi ir gamtos pasaul, Dekarto filosofija padar didiul poveik naujj laik gamtamoksliniam mstymui ir technologiniam amiui. Filosofijoje band pagrsti nauj mechanin fizik: visus u mogaus esanius daiktus galima paaikinti kn judjimu ir susidrimu. 9. RACIONALISTINS BTIES TEORIJOS NAUJJ AMI FILOSOFIJOJE B. Spinozos pan(en)teistin ir V.B. Leibnitzo monadologin bties sampratos. Racionalizmo alininkai buvo Benedictas Spinoza, Gottfriedas Leibnizas, Georgas Heglis. Visi jie buvo sitikin, kad pasaulio tvarka yra protinga ir btina, todl protas gali ir privalo j perprasti. Spinoza. Spinozos substancija yra ne kas kita kaip visk apimanti visata, pasaulis, tapatinami su kuriania gamta, kuri is filosofas tapatino su Dievu. Substancija esanti vientisa, visk apimanti, tuo tarpu jos modusai (modos) kaip tam tikros substancijos bsenos yra laikini, kintantys ir vis dlto savo kitime paklstantys visumos valiai. Modos: kurianioji ir sukurtoji. Kurianioji- tai dievikumas. Modusai: baigtiniai (sukurtoji gamta) ir begaliniai (kurianioji gamta). Dievas yra gamta (Panteizmas- gamta ir dievas sutapatinami, Dievas itirps gamtoje). mog Spinoza suvok irgi tik kaip modus (moda), kuris turi elgtis pagal visumos diktuojamus statymus (dsnius). Spinozos teiginys atskleidiantis jo filosofijos esm: gamtoje nra nieko, k bt galima laikyti jos yda, nes gamta visuomet yra ta pati, ir visur ta pati yra jos jga ir veikimo galia, t.y. gamtos statymai ir taisykls, pagal kuriuos viskas vyksta ir keiiasi, todl turi bti vienas visokiausi dalyk prigimties supratimo bdas. Spinozos filosofijoje atsispindi grynojo monizmo idjos. Mes galime painti tiktai Dievo sukurtus atributus. Visa ko grindjas yra Dievas, dl to Spinoza yra laikomas idealistu.. Spinozai substancija ir yra Dievas, vienintel. Spinoza materijos nesudievino. Jei Dievas yra substancija ir reikiasi per atributus- tai tie atributai nustato substancijos bsenas- modusus. Spinoza gamtos ir dievo nesutapatina. Dievas reikiasi paioje gamtoje. Spinoza buvo panenteistas. Panenteizmas- Gamta itirpusi Dieve (Dievas aukiau u gamt). Ne gamta yra Dievas, o pasaulis yra Dieve. Leibnicas. Jam substancija - monada (knyta idja). Monados- tai labai maos sielos. Leibnico filosofijoje Dievas yra absoliuiai geras. Ta monada, kurioje esame mes, yra pati geriausia, nes kitose nra mstani moni. Paios maiausios sielos sikrusios materijoje turi veikti (turti materij), turi turti tak, i kur eina energija (veikimas)- pavadinta modomis (turi ir materialum ir sielikum). I monad sudarytas visas materialusis pasaulis. Monados bdamos bties pagrindunereikalauja nieko kito tik paios savs. Jos yra absoliuiai udaros. Monados yra takai be pavidal, jos yra aminos ir nedalios. Kinta tiktai substancijos modusai (kokybs)- bet tai vyksta tik substancijos viduje. Monados skirstomos tris ris: juodsias, pilksias ir baltsias. Tai monad kaip siel sugebjimas suvokti kitas monadas. Smoningiausios yra baltosios

monados- tai mogikumo esm. Pilkosios- gyvybikumo esm, juodosios- negyvj kn. Monados savyje turi percepcij ir apercepcij- jos yra u mogaus suvokimo rib. Monados yra substancionalios sielos. Jos gali dalyvauti i karto nustatytoje harmonijoje. Leibnicas pirmasis prabilo apie i anksto sukurtos harmonijos fizikin mechanizm- sinchronij. Leibnicas ved sinchroninio prieastingumo samprat. Leibnicas buvo sitikins, kad substancija negali bti erdvika, nes ji negali bti ko nors ir savs paios dalimi. Svarbiausias substancijos bruoas, pasak Leibnico, turs bti veikimas, jga, o ne erdvikumas. Sekdamas Pitagoru, jgos veikimo takus, arba vienetus, Leibnicas pavadino monadomis. Monad kaip vienet, arba substancij, samprata gana kebli. Viena vertus, jos yra tik veikimo vienetai, neturintys jokio erdvikumo, t.y. savotikas niekis. Jos, bdamos jgos takais, arba vienetais, fizikai nesveikauja. Kiekviena monada, fizikai nesveikaudama n su viena kita monada, jauia, ino, k veikia visos kitos ir visa j visuma. Jos, bdamos vienetai, yra ir vienis, visuma, yra nuo tos visumos neatsiejamos. Galima ir taip pasakyti: kiekviena monada reprezentuoja visum, ji yra viskas visume. Principas viskas visume iandien vadinamas holistiniu principu. Leibnico monadologin filosofija daniausiai vadinama pliuralistine, nes bties pagrindu laikoma ne viena ir ne dvi substancijos, o daugyb. Taiau (dstytojo poiriu- remiantis knyga) j teisingiau vadinti holistine- nors bties pagrindu pripastama daugyb santykinai savarankik monad, taiau kiekviena i j yra tarsi visuma, reprezentuoja visos visumos savybes, reikiasi pagal mint holistin princip viskas visume. i holistin monad savyb bnant vienetais, takais turti absoliuiai vis informacij apie vis pasaul ir t pasaul jausti danai vadinama mistika. Taiau sigilinus Leibnico teiktas monad savybes ima aikti, jog monad gebjimas jausti ir bti neatsiejamoms nuo visumos yra susij su sinchronizacijos reikiniu. Substancijos, pasak Leibnico, veikia koherentikai, dalyvauja vientisame sinchroniniame procese. Monadas Leibnicas pirmiausia suvok kaip sielikas, ir btent todl, pasak Leibnico, paprastose substancijose vienos monados taka kitai esti tiktai ideali, (...) viena sukurta monada negali fizikai paveikti kitos vidaus. Monadas Leibnicas vadino ir entelechijomis. Entelechijos svoka yra itin specifin, vartojama tik Aristotelio ir Leibnico darbuose. Entelechija yra tapatinama su siela. Entelechijos tikslas ess pasaulin tvarka, susiderinimas, harmonija. Entelechijos svoka Leibnico darbuose implikuota paioje monados svokoje. Monados fizikai nesveikauja tarpusavyje, bet jos savo vairaus lygio percepcijomis jauia viena kit ir dalyvauja i anksto nustatytoje harmonijoje. Monad-entelechij begalinio siekio, ilgesio tikslas ir yra ta i anksto nustatyta harmonija, idealus susiderinimas, sinchronija. Psichologijai Leibnico monadologija padar tak bent keliais aspektais. Vienas i j- monad kaip siel, entelechij susiderinimo, kolektyvinio vyksmo, sinchronizacijos idja. Antroji Leibnico metafizin idja, dariusi tak psichologijai, taip pat yra susijusi su monadologija. Sielikos monados viena kit juntanios percepcij (gr. suvokimas) dka. Btent percepcijos nustatanios monad santyk viena su kita ir su visuma. Jos esanios dviej ri: paprastosios, arba pilkj monad percepcijos, ir apercepcijos. Paprastosios percepcijos, pasak Leibnico, pai monad yra nesuvokiamos, praktikai automatikos, o apercepcijos- tai jau smoningas monad suvokimo lygis. Be abejo, es ir tarpiniai percepcij lygiai. Pilkj ir apercepcijas turini monad kontinuumas aprpia ir materij, ir pagaliau pasaul reflektuojani mogaus dal,t.y. prot. mogaus pasaulio ir savs painimas yra tokio lygio, kokio lygio jame vyrauja apercepcij turinios monados. 10. EMPIRISTINS BTIES SAMPRATOS NAUJJ AMI FILOSOFIJOJE MATERIALIZMAS Naujj laik filosofija kl naujas problemas, formavo nauj pasaulio samprat, taip pat formavosi nauji filosofijos principai, metodai.Isivyst 2 filosofijos kryptis , skirtingai aikinanios, kas yra pagrindinis pasaulio painimo altinis.Tos kryptis : EMPIRIZMAS ir RACIONALIZMAS. Empirizmo alininkai pasisak, kad kiekvienas mokslinis painimas prasideda nuo empirini reikini stebjimo ir tik vykdius jutimini reikini analiz, protas daro ivadas. Racionalistai, atvirkiai, pradini duomen iekojo paiame prote. Skiriamas : Materialistinis empirizmas ( Beconas, Hobsas, Lockas) jutiminio patyrimo pagrindu laikantis objektyviai egzistuojant pasaul. Idealistinis empirizmas (Berklis ) patyrim laikantis tik jutim visuma. Empirizmas pabria, kad mes painti galime tik tai, kas mums yra tiesiogiai duota, painimas remiasi patyrimu. Mums duota ioriniai arba vidiniai spdiai, kuriuos mumyse sukelia arba ioriniai daiktai ir reikiniai, arba vidiniai reikiniai, kurie susij su organikais ms kno jutimais . Taigi, EMPIRIZMAS- painimo teorijos kryptis, painimo pagrindu pripastanti patyrim, kuris yra vienintelis painimo altinis.Jusls mus sieja su tikrove. Tuo metu dauguma filosof siek paaikinti pasaul remdamiesi ne dualizmo, o monizmo koncepcija, kuri buvo nuoseklesn ir paprastesn. O btent, monizmo link tada buvo galima eiti dviem keliais :pripainti, kad egzistuoja tik materiali, knika substancija, ir siekti rodyti, kad msto ne siela, o knas; atsisakyti materialios substancijos parodant, jog knai, daiktai yra ne substancijos, o tik sielos ( proto) idjos. Pirmuoju keliu pasuko angl filosofas Thomas Hobbesas. Antrj keli pasirinko airi filosofas Georgeas Berkleys. Hobso materialistin samprata. Hobso filosofij galima vadinti materialistine. Materializmas tai filosofijos kryptis tvirtinanti, kad btis yra daiktika, kad pirminis dalykas yra materija, ir kad tikrov galima painti, paaikinti remiantis struktriniais jos pradais. Hobsas teig, kad vienintel realyb knai yra materials ir susideda i mayi daleli- korpuskuli.Visos kn savybs ir pakitimai yra materijos judjimo rezultatas. Gamtik pasaul Hobsas, kaip ir Dekartas, traktavo kaip kn, patiriani tik mechanines permainas, sistem.Taiau skirtingai nuo

Dekarto, Hobsas laiksi poirio, kad be kn daugiau nieko nra.Tiesa, jis prisipaino, kad egzistuoja dvi visikai skirtingos kn rys. Pirmosios ries knai vadinami gamtiniais, nes jie sukurti gamtos.Antrj r sudaro dalykai ir reikiniai, atsirad moni valia, i j susitarim ir sutari, vadinami valstybe. Hobsas, teigdamas, kad be kn daugiau nieko neegzistuoja, jis turjo omeny, kad joki kit, iskyrus knikj, substancij neegzistuoja.jeigu, pasak Dekarto, msto siela, tai Hobso pozicij galima ireikti taip: msto knikas mogus. Visi priekiniai reikiniai, kuriuos Dekartas vadino mstymu- suvokimai, norai, jausmai Hobso poiriu, tra mechaniniai judesiai. Schematikai T.Hobso koncepcij galima idstyti taip : judesys gali sukelti tik judes ir pats tik judesio gali bti sukeltas; tad ir smons bsenos yra judesi sukeltos ir paios sukelia judesius; esama panaumo tarp toki reikini kaip judesys ir smon, tiksliau- tarp judesio ir valios impulso. D.Loko materialistin samprata. D.Lokas pirmas naujaisiais amiais svarbiausia filosofijos dalimi m laikyti painimo teorij, jis didiausi dmes skyr painimo kilms problemoms.Pasak jo painimas remiasi patyrimu.Patyrimas ess 1) jutiminis( arba iorinis) gaunamas materialius daiktus veikiant jutimo organus, ir 2) vidinis ( refleksija), gaunamus savistaba. Lokas teig, kad mogus gimsta kaip vari lenta, o pirmuosius enklus joje bria juslin patirtis. D.Lokas pirmasis Naujj laik materialistas( teig, kad vienintel btis-materija). Lokas man, kad tai k matome, iupinjame, egzistuoja nepriklausomai nuo jusli, jie yra u ms.Btis egzistuoja objektyviai ( nepriklausomai nuo ms). Vienintel reali btis- materija(daiktikas, knikas pasaulis). Tai, k vadiname protu, Dievu yra tik prote kylanios idjos, kurios savaime neegzistuoja. Lokas teig, kad tiesiogiai pastame tik idjas, o ne daiktus. Nuo j, o ne nuo daikt prasideda painimas. Idjos yra dvejopos, atitinkanios dvejopas daikt savybes. Vienos idjos atitinka pirmines( objektyvias) savybes, kitos- antrines( subjektyvias) . Objektyvios savybs- tsumas, forma, judjimas ; subjektyvios- spalvos, garsai, skonis.Pirmines ir antrines savybes Lokas skyr dvejopu pagrindu : Pirmins savybs daiktams yra pastoviai bdingos, j nemanoma paalinti, o antrines savybes paalinti galima. Pirmins savybs yra suvokiamos vairiomis juslmis , o antrins savybs visada yra tik vienos jusls objektas. Idjos skirstomos pagal tai, ar jos yra paprastos ar sudtins .Paprastos idjostai viso painimo mediaga, jos kyla tik i patirties, o sudtins- susideda i paprast idj, jos nra tokios svarbios. D.Berklio subjektyvistin bties samprata. Kitas empirikas- D.Berklis savo Traktate apie mogikojo painimo principus pateikia svarbi argument, grsdamas filosofin pozicij, vadinam imaterializmu ( arba subjektyviuoju idealizmu). Pasak Berklio, visi sutinka, kad nei mintys, nei vaizduots sukurtos idjos neegzistuoja atskirai nuo proto.Tiesa, mons mano, jog juntami daiktai, pvz. namai, kalnai, ups egzistuoja ne prote, o atskirai nuo jo; jie gali kuo puikiausiai egzistuoti ir tada, kai mes j nesuvokiame.Taiau jie klysta. Berklis samprotauja madaug taip : kai a sakau, kad koks nors daiktas egzistuoja, vadinasi, a j matau ir juntu arba inau, kad galiau j suvokti, arba kad kokia nors dvasia (pvz. Dievas) j suvokia.Daikto egzistavimas reikia ne k kita, kaip jo suvokim arba suvokimo galimyb; Berklio argumentus schematikai galima pateikti taip : Daiktai yra savybi rinkiniai;kokio nors t savybi pagrindo- knikos substancijosjuose velgti nemanoma. Tos savybs sutampa su ms pojiais ir vaizdiniais ( idjomis). Todl daiktai yra idj rinkiniai arba, kitaip tariant, sudtingos idjos, egzistuojanios ms prote( sieloje). Berklis visikai tikras dl to, kad tsumas negali nei sutarpti su materija, nei bti jos savyb, nes tsumas, kaip ir forma bei judjimas, tra prote egzistuojanios idjos ir todl nei jos paios, nei j pirmavaizdiniai negali egzistuoti nesuvokianioje substancijoje.Taigi pati knikos substancijos svoka yra, pasak Berklio, prietaringa, vadinasi, ir beprasmika.Knik substancij nra, yra tik dvasins substancijos, paprastos ir nedalomos, vadinamos protais arba mogikosiomis sielomis. Trumpai tariant, pagal Berkl- subjektyviai egzistuojanti btis patiriama pojiais.Egzistuoja tik idjos ir dvasia, nra jokios materijos.Dvasia skiriasi nuo idj kaip tai, kas suvokia, nuo to, kas suvokiama, t.y. kaip tai kame egzistuoja idjos. Taip pat Berklis mgino rodyti , kad nebtina manyti, jog u idj slypi materials daiktai-objekt btis yra tik juslinis suvoktumas. Kai sakau, kad stalas, ant kurio raau, yra, vadinasi, a j matau ir juntu, ir jeigu ieiiau i kabineto, tai pasakyiau, jog stalas yra, turdamas galvoje, kad jeigu biau savo kabinete, tai galiau j suvokti.. Pagal Berkl- vienintel substancija- tai dvasin substancija.Pasaulis laikosi Dievo suvokimu, yra pasaulis, yra btis tiek, kiek j suvokia Dievas. D.Hjumo agnostin bties samprata. Brit filosofas- subjektyvus idealistas Davidas Humeas ( Deividas Himas, 17111776) paband paneigti ne tik knikos, bet ir dvasins substancijos egzistavim.Taigi Himas atmet tiek dvasins, tiek materialios substancijos egzistavim. Jis vienintelis painimo altiniu laik pojius, kuriems teik substanciali reikm.Jo nuomone, yra tiktai daugyb spdi, ir pati siela yra ne substancija, o vaizduots siejam paprast ir sudting idj srautas.taip pat teigia, kad tiesioginis ms painimo objektas-ms smons turiniai( percepcijos). Juos Hiumas skirsto spdius ir idjas. spdiai-tai gyvi jusliniai suvokimai, kuriuos turime, kai girdime, matome, lytime, jauiame... Idjos: Paprastos- kyla i refleksijos apie spdius; Sudtins kyla i paprast idj asociacijos bdu. Hiumo agnostin bties samprata : Jis teig kad empirinis painimas negali duoti ini. Pasaulio negalima painti nei protu, nei empiriniu metodu, taigi pasaulio negalima painti. Hiumas pasaulio egzistavim nei teigia, nei neigia, nes neva negalima rodyti nei vieno, nei kito..Galiausiai Hiumas padar ivad, kad pasaulio ivis negalima painti- tai agnostika. Taigi Hiumo filosofija-kratutinis skepticizmas(agnosticizmas) ,nes neigdamas painimo galimyb, kartu neigia ir kiekvienos substancijos, taigi ir realaus pasaulio, buvim ar nebuvim.Jis atsisako iorin pasaul pripainti poji prieastimi, nes mogaus prote yra poji turinys, o ne patys daiktai, kurie tuos pojius sukelia.

11. EMPIRIZMAS NAUJJ AMI FILOSOFIJOJE- SPIRITUALISTIN IR AGNOSTIN BTIES SAMPRATOS. Empirizmo esm: Pagrindiniai empirizmo atstovai buvo G.Barcleys, D.Hume ir D.Locke(pirmasis Naujj ami empirikas). Empirizmas priklauso gnoseologijai, jo tikras painimo altinis- jusls, o protas tik instrumentas empirini duomen apibendrinimui.Pirmiausia mogus painime remiasi savo juslmis regjimu, klausa, uosle, skoniu. Taiau juslmis galima painti atskirus reikinius, j savybes, o ne atskleisti bendrybs bruous(Aristotelis, Lokas).Empirizmas teikia pirmenyb betarpikam slyiui su daiktais. Empiristai painimo vyksme pagrindin akcent djo jutimin suvokimmstymas nieko naujo pridti negali. Mstymas yra tik vard ir pavadinim daiktams suteikimas. Pagrindinis painimo metodas- indukcija. Empirizmas turi ontologin iraik. G.Barkleyo spiritualizmas(subjektyvusis idealizmas) Berklis-airi filosofas ir dvasininkas. Kartu su Loku ir Hiumu buvo empirikai.Jo teorija priskiriama subjektyviam idealizmui(La Mettrie vadina spiritualizmu)t.y. pasak Berkeleyo visi sutinka, kad nei mintys, nei vaizduots sukurtos idjos neegzistuoja atskirai nuo proto.mons mano,kad juntami daiktai,pvz,namai,kalnai,ups egzistuoja ne prote, o atskirai nuo jo;jie gali egzistuoti kuo puikiausia kai mes j nesuvokiame.Taiau jie klysta.Berkleys samprotauja taip: kai a sakau, kad koks nors daiktas egzistuoja, vadinasi, a j matau ir juntu arba inau, kad galiau j suvokti, arba kad kokia nors dvasia(pvz.Dievas)j suvokia. Daikto egzistavimas reikia jo suvokim arba suvokimo galimyb.(Kasdienini patyrim objektai yra idj ir jutim kombinacijos i ia- Idjos btis yra bti suvokiamai)Juk bt absurdijka teigti, kad kokia nors idja ar pojtis egzistuoja nesuvokiami.Berkeleyo argumentus schemikai galima pateigti taip:1 Daiktai yra savybi rinkiniai2.Tos savybs sutampa su ms pojiais ir vaizdiniais(idjomis)3.Todl daiktai yra idj rinkiniai arba, kitaip tariant, sudtingos idjos, egzistuojanios ms prote(sieloje)Berkleys atsisak materialiosios substancijos parodant, jog knik ir daiktik substancij nra.Yra tik dvasins substancijos, paprastos ir nedalomos, vadinamos protais arba mogikomis sielomis. Nra jokios kitos substancijos iskyrus dvasi, arba tai, kas suvokia. Berkeleys siek rodyti knikos substancijos iliuzikum.Taiau remiantis panaiais argumentais galima buvo paneigti ne tik knikos, bet ir dvasins substancijos egzistavim.Tai paband padaryti brit filosofas(kils i kotijos)- Davidas Humeas (1711-1776).Berkeley teig, kad daiktai tra idj rinkiniai, o Humeo nuomone, ir pati siela yra ne substancija, o vaizduots siejam paprast ir sudting idj srautas. D.Humeo agnosticizmas: Hume tvirtino empirizm, taiau teig, kad empirinis painimas negali duoti ini .Kiek moni-tiek ir nuomoni. Vienam gali bti alta, tuo tarpu kitam- ilta. Kiekvienam patyrimas truputi kiriasi. Ieina kiek moni, tiek ir nuomoni. Gaudami skirtingus patyrimus, padarome skirtingas ivadas. Taigi jutimin empirika tiksli ini neduoda. Hiumo dsnis teigia, kad empirikoje visuotinumo nra, todl empirinis painimas nemanomas. Galiausia Humas padar ivad ,kad pasaulio painti ivis nemanoma(agnostika) Jis teigia, kad pasaulio negalima painti nei protu, nei empiriniu metodu, taigi pasaulio ivis negalima painti. Hume pasaulio egzistavim nei teigia, nei neigia, nes neva negalima rodyti nei vieno ,nei kito.Taip yra todl, kad mogaus prote tra poji turinys, o ne patys daiktai, kurie tuos pojius sukelia.Todl negalima tvirtinti, kad pasaulis yra arba jo nra ,o pats klausimas ar egzistuoja pasaulis yra nesusipratimas. Hume tvirtai laiksi nuostatos, kad bet koks smons turinys galiausiai susideda i juslini suvokim: spdi ir idj. spdiai- tai gyvi jusliniai suvokimai, kuriuos turime kai girdime, matome, jauiame, mylime(arba tai tiesioginiai pojiai stebint daiktus)Idjos-tai blanki spdio kopija: 1.Paprastos- kyla i refleksijos apie spdius, todl jos yra silpnesns spdi kopijos 2.Sudtins idjos- kyla i paprast idj jungimosi asociacijos bdu. Asociacija vyksta mechanikai, remiantis panaumu, laikinu ar erdviniu lygiagretumu, taip pat prieasties ir padarinio ryiu. Visas smons turinys susideda vien i aktuali, juslini suvokim, j kopij ir asociacijos mechanizm.Nra jokios dvasins nejuslins proto galios. Humo ivados:1Daiktai(substancijos) tra juslios smons suvokim serijos,2 Siela tera juslini suvokim raizginys.Hume teigia, kad metafizini problem nemanoma isprsti ne dl mogaus proto, o dl to, kad paios problemos yra visikai neapibrtos. Jos formuluojamos vartojant tokias svokas kaip substancija, ar siela, bet ios svokos neturi aikios prasms, kadangi nesusijusios su ms potyriais. O btent jie ir sudaro mogikojo painimo pagrind.Jis buvo tikras, kad visos mogaus idjos kyla i pirmini jutimini spdi,todl tik ryys su jais ir gali suteikti idjoms prasm. 12. BTIES PAINIMO PROBLEMA FILOSOFIJOJE Nagrinjant bties prigimties klausimus ir aikinant filosofinius klausimus formuluojami tam tikri teiginiai, teorijos. Jos turi bti paaikintos, taip pat reikia nurodyti i kur atsiranda moni inios. Atsiranda painimo altinio problema. Labai svarbs yra du painimo altiniai: a) juslinis patyrimas, b) protas. Racionalizmas, empirizmas ir skepticizmas (agnosticizmas) kaip bties painimo metodologins nuostatos. Racionalizmas gnoseologijos kryptis, laikanti, kad protas turi nuo patyrimo nepriklausani tikrovs painimo gali. Nra neisprendiam dalyk, yra tik neisprsti. Poirio, kad painimo altinis yra protas, alininkai filosofijoje vadinami racionalistais. Atstovai: Dekartas, Spinoza, Leibnicas. Empirizmas gnoseologin koncepcija, pagal kuri juslinis patyrimas ess vienintelis ini altinis. Visuotin ir btin ini pobd kildina tik i patyrimo. 1. Materialistinis empirizmas jutiminio patyrimo pagrindu laiko objektyviai

10

egzistuojant pasaul (Bekonas, Hobsas, Lokas) 2. Idealistinis empirizmas neigia, kad patyrimo pagrindas yra objektyvus pasaulis. Patyrimas tik jutim visuma (Berklis) Skepticizmas - (gr. skeptomai abejoju) filosofin koncepcija, abejojanti galimybe painti objektyvi tikrov. Skepticizmas labiausiai paplinta tais visuomens vystymosi laikotarpiais, kai senieji visuomeniniai idealai jau nebetvirti, o naujieji dar nesitvirtin. Skepticizmas kaip filosofin doktrina atsirado antikins visuomens krizs laikotarpiu kaip reakcija ankstesnes filosofines sistemas, kurios spekuliatyviais samprotavimais mgino paaikinti jutimin pasaul, neretai prietaraudamos viena kitai. Pirmieji skeptikai teig, kad mogikasis painimas ess santykinis, formaliai nerodomas ir priklauss nuo vairi slyg (gyvenimo aplinkybi, jutimo organ bkls, tradicij ir proi takos ir pan.). Abejojimas visuotinai pripaint rodom ini galimumu tapo antikinio skepticizmo etins koncepcijos pagrindu. Antikos skeptikai ragino susilaikyti nuo sprendim, kad bt galima pasiekti dvasin ramyb (ataraksij) ir tuo paiu laim, kuri ir esanti filosofijos tikslas. Taiau patys skeptikai toli grau nesusilaikydavo nuo sprendim ir ra veikalus, kuriuose kritikavo spekuliatyvines filosofijos dogmas ir pateikdavo argument (vadinam tropais) skepticizmo naudai. XVIIXVIII a. filosofijoje buvo vairi skepticizmo krypi. Apskritai skepticizmas suvaidino svarb vaidmen, atmetant vidurami ideologijos dogmatizm. Montenis, aronas, Beilis ir kiti savo veikaluose abejojo teolog argumentais, ruo dirv materializmui sisavinti. iuolaikinje filosofijoje tradicinius skepticizmo argumentus savotikai sisavino pozityvizmas, kuris laiko beprasmikais bet kuriuos sprendinius, apibendrinimus ir hipotezes, kuri negalima betarpikai patikrinti patyrimu. Tikjimas ir inojimas. Tertuljanas ,,tikiu, nes tai absurdas Tertulianas atmet bandymus suderinti apreikim ir protin painim ir pabr krikionybs bei pasaulietins kultros tarpusavio prieingum. Jis stengsi rodyti, kad protinis painimas yra a) nenaudingas, nes tiesa, bdama apreikta ir idstyta ventajame Rate, ir, be to, yra inoma, b) negalimas, nes tiesa pranoksta prot, ir c) alingas, nes skatina klaidinanius mokslus ir moralin nuosmuk. Vaizdingais odiais Tertulianas pavaizdavo praraj tarp krikionybs ir filosofijos: k bendra turs filosofas ir krikionis, Graikijos mokinys ir dangaus mokinys, tasai, kuris trokta emikos lovs, ir tasai, kuris siekia aminojo gyvenimo, tasai, kuris tik odiais skelbia, ir tasai, kuris darbus dirba? Es ms mokslas skelbia, jog Viepaties reikia iekoti atvira irdimi, o ne Platono ar stoik metodais; atjus Kristui nebra ko smalsauti, o turint Evangelij nebra ko iekoti, nes niekas negali painti tiesos be Dievo pagalbos ir niekas nepasta Dievo be Kristaus. Kiekvienas amatininkas krikionis yra surads Diev ir moka atsakyti kiekvien Diev lieiant klausim, tuo tarpu didiausias pagoni filosofas Platonas teigia, jog es sunku rasti pasaulio krj. Neigiam nusistatym mokslo atvilgiu Tertulianas grind pirmiausia tuo, kad mokslo umaios protu painti ties esanios nevykdomos. Tiesa esanti visai kitokia, negu protas j sivaizduoja; tai, kas protui atrodo es nemanoma, absurdika, ir yra tiesa. Kristaus prisiklimas i numirusij yra tikras kaip tik dl to, jog yra nemanomas" ; galima ir reikia tikti tuo, kas protui yra absurdas. Tiesai painti nereikia proto pastang, taiau reikia irdimi pasirengti apreikimui. Augustinas Aurelijus - Teocentristin pasaulira. Viskas, k Dievas daro, daro gerai ir nieko nebereikia taisyti. Kyla klausimas, jei Dievas toks geras, kodl jis sukr tok netobul pasaul ir suteik jam laikinum? A.Aurelijus aikina: Dievas sutvr em ir ved emje laik, nes emiko laikinumo plotmje atsiveria Dievo malon, jo valia. Kurdamas emik pasaul Dievas pasak: a gyvenu ne dl savs, a gyvenu, kad savo griu pasidaliniau su kitais. emiko pasaulio laikinumas - yra Dievo dovana, nes laikinume atsiveria unikalumas. A.Aurelijus apie mog: mogus pasaulyje uima ypating viet - jis tartum Dievo tarpininkas pasaulyje. Dievas kr mog pagal analogij su savim. Jis apdovanojo mog trimis savybmis: dvasikumu, protu ir laisva valia. Tuo visagalis mog iskyr i kit gyvn tarpo. Dievas palieka galimyb mogui rinktis jo gyvenime tiksl. Savo tiksluose mogus siekia laims. Laim laimei nelygu. Vieni laim link sieti su malonumais. Kuo j daugiau, tuo jauiasi laimingesnis. Itvirklis irgi laimingas. Malonumai nra tikrosios laims garantas. Kiti laim velgia moksle, iniose. Laim motyvuoja tuo, kad mokslas patenkina ingeidum. Gali turti daug ini, taiau jei tavo inios nukreiptos blog, o ne gr, tai laims neatne. Siekdami kako, mons vykdo pasirinkim. O pasirink tiki tuo pasirinkimu, vadinasi pasirinkimas mog atveda tikjim o tikjimas suteikia mogui tai, ko nesuteikia painimas tokiu bdu tikjimas suteikia mogui didiausios laims. Gyvenime neretai alia ger mogaus savybi pasireikia ir blogosios - vagia, meluoja. Kur yra blogio altinis? Kodl bdamas visagaliu Dievas leido blog? Blogio akn reikia iekoti paiame moguje, nes Dievas suteik mogui laisv rinktis. Tomas Akvinietis - XIII amiuje sukuriama ir nauja teologija bei filosofija, u kuri jos autorius Tomas Akvinietis (1225 1274) paskelbiamas ventuoju ir banyios mokytoju. Jis sukr i ties rimt, savo met visikai patenkinani teorij apie bt ir buvim, kurioje derama vieta buvo skirta ir dievui, ir pasauliui, ir mogui. Dievas, arba absoliutas, visa ko pradia ir pabaiga, nra tapatus n vienam i esam dalyk net ms mstymas apie diev, netgi tikjimas juo, nors ir labiausiai priartina mog prie dievo, neveda j, o tik priveda, priartina, kaip priartji prie savo gyvenimo pabaigos, bet negali pasakyti, kad jis baigtas, kad tai bt tiesa, kol nenumirei, t. y. netapai kita kokybe. Dievas ir yra tokia kokyb, kuri skiriasi nuo vis esam ir galim bti daikt tuo, kad jie visi turi tilpti jame, net materialumas (materija) ir racionalumas (protas), ir laisvumas (valia) Dievas yra ir vir to, kas materialu, ir vir to, kas yra protika, ir vir to, kas yra valika, vadinasi, yra virdvasikumas. Dievo esm yra tobulumas, kuris savybingas pats sau, dl ko i kito, mogui prieinamo, tobulumo gali bti

11

atpaintas tik pagal analogij (palyginim). Dievo tobulumas yra ir egzistuoja kaip absoliutus gris, kuris ms gali bti suprastas kaip galia viena absoliuiai visk suprasti (tiksliau bti suprantaniam) ir antra galia absoliuiai visk sugebti padaryti (tiksliau bti visikai laisvai veikianiam). Kadangi pasaulio sukrimas yra dievo, kaip absoliutaus grio, visiko gerumo iraika, kurdamas jis veikia ne savavaliaudamas, o suprasdamas taigi tvarkingai, dsningai, patikimai ir mogui, ir sau. Taigi pasaulis yra Dievo valia i nebties ikeltas dalykas, kupinas tam tikros tvarkos, kuri lm tai, jog Dievas savo vali pasauliui reik tam tikru bdu protingai. Atsekti t pasaulio daikt tvark tai dar ia, pasaulyje, pakilti Dievo link. Kelias Dievo yra dvejopas tikjimas ir inojimas. Tai du to paties kelio tarpsniai. Ginai dl mokslo ir tikjimo verts, Tomo manymu, yra nepamatuoti, nes ir tikjimas, ir inojimas neprietarauja vienas kitam yra netapats. O itaip yra dl to, kad ir vienas, ir kitas remiasi skirtingomis tiesomis: tikjimasapreikimo, inojimas rodymo, proto. Protas savo srityje yra visikai savarankikas ir gali pasiekti tikr inojim. Bet jame esama ir toki ties, prie kuri protas tik priveda, bet rodyti nepajgia jomis reikia patikti, jeigu j atvilgiu bsi nusiteiks geranorikai. K reikia tikti? Tikti, anot Tomo, reikia atsiduoti idjai knu ir siela: inoti, kad ji yra teisinga, ir elgtis, kaip ta idja reikalauja. O k reikia inoti? Painimo kelias sunkus. Sunkus vis pirma dl to, kad tai, kas atsiranda pastania jame kaip pastamas dalykas, yra tik to pastamojo dalyko vaizdas, vadinamas species, ir yra ne tai, kas pastama; o per k pastama, kas toliau turi bti dorojama, iekant tikrojo inojimo. Kaip tai galima padaryti? Siela turi dvejop paintin gali pasyvj ir aktyvj intelekt, arba pasyv ir aktyv supratim. Pastamas daiktas siel eina arba kaip juslin, arba kaip suvokimin painimo forma (species). Aktyvusis supratimas i t juslini, ir suvokimini duomen, sielos fantazij abstrahuoja, iluktena daikto esm, sukurdamas dvasin daikto paveiksl. Tas paveikslas nra apibrtas paintinis duo- muo, jis yra dvasios viesa, pervieianti painimo formas (species) ir irykinanti bei atidengianti toje species pagaut daikto esm bei pateikianti j pasyviajam intelektui. Tik dabar atliekamas tikrasis painimo aktas: esm tikrinti pagal jusli duomenis. itaip susijungia suvokiminis ir juslinis painimas, daikt vis pirma pastant dvasikai, kaip bendryb, ir tik tada sutikrinant j su konkreia at- skirybe. itaip painim garantuoja dvasios gimti protavimo sugebjimai, kurie savo ruotu siejasi su dievikuoju dvasikumu. tai kodl painimas yra jimas prie Dievo, dvasinio ir moralinio tobuljimo laidas. Tikjimas neprietarauja inojimui: inojimas tik atveda iki jam prieinamos ribos ir palieka mog sprsti: tikti ar ne. Jeigu jis geravalis (o kas nenors bti bent kuo panaus Diev, kuris yra absoliuiai geros valios!) jis tiks, itokiu bdu kildamas dar auktesnes dvasinio tobuljimo sferas. Scholastinio metodo esm ir jo veikimas Dekarto filosofijoje prielaidos. Scholastinis metodas svarstant kiekvien klausim, pirmiausia racionaliai inagrinjami argumentai u ir prie, o tada daroma ivada. Bdinga: atsivelgimas autoriteto nuomon, tikimybikumas(vienintelis painimo altinis yra tikjimas apreikimu). Nepatenkinamos moksl padties prieastimi Descartes'as laik tinkamo metodo stygi: es moksliniai tyrimai tik tada bus vaisingi, jei prie tai bus surastas tyrimo metodas. Metodas" tapo svarbiausia jo filosofijos idja ir pirmutiniu udaviniu. Nuo Atgimimo laik ne vienas mokslininkas iekojo naujo metodo, bet Descartes'as udavin suvok giliau: jo metodas turjo ne vien palengvinti painim, o pirmiausia utikrinti jo rezultat patikimum. Painimo patikimumo kriterijus Descartes'ui buvo aikumas ir akivaizdumas. Kas yra aiku ir akivaizdu (clair et distinct), tas yra tikra. Ligtolinio mokslo inios, iskyrus matematik, nebuvo, pasak jo, nei aikios, nei akivaizdios. Akivaizdios nebuvo nei scholastins spekuliacijos, nei patyrimu gyjamos faktins inios. Descartes'o mokslo idealas skyrsi nuo scholastikojo, taip pat ir nuo Bacono idealo; jis buvo ne spekuliatyvinis, bet racionalistinis. Aiku ir akivaizdu es tai, kas paprasta. Tik sudtingos mintys yra painios ir tamsios, tik jos bna klaidingos. Todl mokslui reikalingas metodas, atskleidiantis paprastus minties dmenis. Silogizmas iam reikalui netinka. udavin gals atlikti aritmetikoje taikomas analitinis metodas. Descartes'as j pritaik pirmiausia geometrijai ir sukr analitin geometrij (kurios idj kitados buvo uiuop okamininkai). Jis vylsi, kad ir kiti mokslai pasinaudos io metodo pranaumais. Jis pabr dar vien mokslinio metodo aspekt: tikslumo ir tikrumo poiriu visi mokslai tur supanati su matematika. O moksliniai matematikos pranaumai kyla i to, kad ji nagrinja tik kiekybines savybes. Taigi Descartes'as siek, kad visi mokslai apsiribot kiekybine analize. Skaiiais galima ireikti erdv bei (sprendiant pagal tuomet naujus Galilei'aus atradimus) -judjim. Tad Descartes'o idealas buvo visas daikt savybes paaikinti remiantis j forma ir judjimu, vis gamt nagrinti tik geometriniu ir mechaniniu atvilgiu. Analitinis metodas bei siekimas matematikai traktuoti reikinius sudar Descartes'o mokslo koncepcijos pamat. Bdamas sitikins, kad tas pats metodas tinka visiems mokslams, jis usimojo sukurti universalj moksl (mathesis universalis) racional, analitin, matematizuot, viena sistema aprpiant pasaulio painimo visum. Universalij problema scholastinje filosofijoje ir dabartyje. Universalijos(lot. universalis bendras)vidurami filosofijoje taip buvo vadinamos bendrosios idjos, svokos. Ginijantis dl universalij, buvo keliamas klausimas, ar jos yra objektyvios, realios, arba jos tik daikt vardai. Universalij realizmo poiriu, universalijos egzistuoja paios savaime. Daiktai egzistuoja tik kaip j bendrai esmei pavaldios formos. a) Kratutinio realizmo poiris Eriugena, universalijos egzistuoja iki daikt", idealiai; b) Nuosaikiojo realizmo poiris (Tomas Akvinietis) universalijos egzistuoja daiktuose"; Konceptualizmas: universalijos egzistuojanios iki daikto, daikte ir po daikto; Nominalizmas laiksi poirio, kad realiai egzistuoja daiktai, o universalijos tik mogaus prote. Todl j negalima suvokti nei kaip nuo daikt nepriklausani svok, nei kaip savavalik vard.

12

13. KANTO GNOSEOLOGIJOS ESM Transcedentalinio metodo I.Kanto filosofijoje kilms prielaidos ir paskirtis. Trancedentalinio metodo paskirtis suderinti empirizm su racionalizmu. Gnoseologija painimas, mokslas apie painim. I.Kantas isamiai nagrinjo painimo problem. Savo sukurtoje painimo teorijoje jis didel dmes skyr apriorinio painimo galimybs pagrindimui.I.Kantas svarbiausia uduotimi laik grynojo proto kritik, o ne doktrinos krim, todl jo teorija dar vadinam kritine filosofija.Taigi painimo pagrindas yra klausimas.Kantas teig, kad gamtos dsniai yra samprotavimo taisykls. Samprotavimo turinys yra substancija, painimas. Protas remiasi idjomis. Proto idjos yra trys: teologin, psichologin, ontologin. Protas nepasta, nesamprotauja, o tik reguliuoja. Pagal Kant protas gali bti teorinis ir praktinis, kuris suvokia daikt savyje, bet nesugeba painti. Praktinio proto formos yra menas, dorov, religija. Praktinis protas suteikia mogui sitikinim, bet ne inojim. Teorinio proto pagrindas - smon, o praktinio sin.Iki Kanto niekas nebuvo atliks tokios isamios painimo analizs. Kantas nustat, kad absoliuiai tikros inios ir vis pirma pamatiniai matematikos, gamtotyros teiginiai turi bti nepriklausomi nuo patyrimo. Taigi pamatiniai mokslo teiginiai yra aprioriniai. Kantas paymi,kad apriorinis teiginys vis pirma turi bti btinas(negalt bti kitaip nei yra). Mokslinio painimo procese nemanoma apsiriboti aprioriniais teiginiais. Btina pasitelkti ir aposteriorinius teiginius t.y. teiginius, kuri teisingumas yra rodomas empirikai atlikus tyrimus ar bandymus).Taiau aposterioriniai teiginiai negali bti laikomi fundamentaliaisiais, nes nra btini. Grietai atskiriami aprioriniai ir aposterioriniai teiginiai. Vis pirma aposteriorins inios pasiekia mus i juslins patirties. Apriorini ini tikrum tikrinti yra daug sunkiau. Vienas i bd tam pasiekti yra svok, sudarani apriorinius teiginius, tyrimas. Teiginiai, kuri teisingum galime patvirtinti ianalizav j sudaranias svokas vadinami analitiniais. Neanalitiniai teiginiai vadinami sintetiniais. Sintetiniai sprendiniai yra ipleiamieji. Jie prie subjekto svokos prideda predikat, kuris negalt bti igaunamas i svokos skaidymo. Sintetinio sprendinio atveju kalbama ne apie objekto svokas, kurias jau turime, bet apie tokias svokas, kurios dar tik turi vesti prie objekt. Skirtumas tarp analitini ir sintetini sprendini remiasi kritine esmine valga, kad protas ne tik gebjimas kurti taisykles, bet kad jis pats yra tai, kas nustato gamtai statymus, nes be jo negalt bti gamtos (gamta sintetinio vairi reikini, vykstani pagal taisykles, vienov). Aposterioriniai teiginiai yra sintetiniai. I.Kantas nagrindamas apriorini mokslo teigini analitikum nusprend, kad moksle formuojami aprioriniai sprendiniai beveik visi yra sintetiniai. io mstytojo nuomone yra mokslini sprendini, kurie yra aprioriniai analitiniai, bet jie atlieka tik pagalbin vaidmen, nes jie aikina inias, bet j neipleia.. Analitiniai sprendiniai yra aikinamieji: jie nieko neprideda prie subjekto, ia tereikia skaidyti objekt svokas, neklausiant i svok prieasties ar to, koki turime teis priskirti joms konkrei reikm. Transcendentalinis metodas Tokia formuluot parod,kad Kantas filosofin problem ikl naujovikai.Kanto ieities takas buvo faktas, kad mokslas yra. Filosofija privalo moksl analizuoti ir paaikinti slygas,kurioms esant mokslas galimas.Pirmiausia ji privalo nustatyti,kurie mokslo sprendimai yra aprioriniai.Remdamasis savo pasirinktja terminologija, Kantas veiksm pavadino transcendentaliniu. is metodas tyrinjo vaizdinius ir sprendinius analizuodamas ne prot, o jo krinius ir analizavo objektyv fakt moksl. Faktas Kantui buvo tokie mokslai kaip matematika, gamtotyra, bet faktu jis nelaik metafizikos, nes pamatiniai jos teiginiai yra ginytini. Proto antinomijos Antinomijos yra prietaravimai. Jos kyla i tariam rodym, kuriuos protas gali pateikti dviem viena kitai prietaraujaniomis tezmis apie pasaul.Kantas prieina keturias tezes keturioms antitezms.Rakt isprsti toms antinomijoms Kantas randa lygindamas antinomines tezes ir patyrimu paremt painim. Patyrimo reikiniai(daiktas man) ir patyrimo esm(daiktas sau) Kantas mano, jog daiktai (objektai) egzistuoja nepriklausomai nuo to,ar juos suvokiame, ar ne. Taiau, jo nuomone, kiekvien objekt galima ir reikia traktuoti dvejopai: kaip ms pastam reikin ir kaip daikt pat savaime. Reikiniai yra galimo patyrimo objektai, ir todl jie pains,o apie kai kuriuos i j galime turti netgi visikai patikim apriorini ini. Taiau daiktai patys savaime, nors ir yra tikri, lieka nepainti, nes, bdami anapus galimo patyrimo, jie yra anapus painimo. Reikiniu Kantas vadina fenomenais, o daiktus paius savaime noumenais.Reikinius galima traktuoti kaip daiktus mums, o daiktai patys savaime yra nepainus j pagrindas. 14. DIALEKTIKA KAIP PAINIMO METODOLOGIJA IR BTIES BEI MSTYMO VIENYBS IRAIKA Dialektika ir antidialektika (metafizika) senovs graik filosofijoje. Dialego, graikikai reikia disputas, diskusija. Senovs Graikijoje dialektika buvo diskusij menas, prietaravim panekovo samprotavimuose atskleidimas. Kaip grynj mokslo metod dialektik vardijo PLATONAS. Btent metod, vedant painim , PLATONAS vadina dialektika. is metodas reikia bet kok tikrosios bties inojim, kitaip negu fizika, tirianti vien empirinio pasaulio vyksmus. Platono poiriu, prisiminti galima dalyvaujant dialoge . jame itisai vartojamos svokos, kurios reprezentuoja idjas. Dialoge idjos turi bti atskleidiamos bei j tarpusavio santykis turi bti irykinamas vien dialektika, be pavaizdumo. Taiau tuo paiu dialektika yra bendroji vystymosi teorija ir mstymo metodas. Dialektika pasaul iri kaip tok proces, kuriame vyksta tobuljimas, todl ji yra toks tikrovs(bties) painimo metodas, logika, kuri nagrinja mstym ir painim j tapimo ir

13

vystymosi procese, nes daiktai ir reikiniai yra tai, kuo jie tampa vystydamiesi, ir juose, kaip tendencija, slypi j ateitis, tai, kuo jie taps. Trumpai tariant, dialektika- mokslas apie vystymsi, kitim, kakoki kait; Tuo tarpu, metafizikos svoka istorijos poiriu atsirado visai atsitiktinai : kai pirmajame pilname ARISTOTELIO rat rinkinyje 14 knyg, kuriuose nagrinjami bendrieji principai, buvo sudtos po fizikai skirt knyg, atsirado pavadinimas mokslo, tirianio anapus gamtos esanius dalykus. Metafizikoje Aristotelis nusigria nuo Platono, kurio idj teorij kritikuoja knygoje : niekuo nepadeda nei vis kit daikt,... nei pai biai painti, nes j nra jose dalyvaujaniuose daiktuose. Aristotelis mgina veikti platonikj idjos ir realaus daikto dualizm. Todl jis teigia, kad daikt esm yra juose paiuose. Aristotelio nuomone, daikt substancija gali gldti tik paiuose daiktuose. Todl Aristotelis skelbia kit dualizm : formos ir mediagos. Materija + daiktas = konkretus daiktas. Objektyvioji ir subjektyvioji dialektika. Kalbant apie dialektik, kaip vystymosi teorij, svarbu atskirti: Subjektyvij dialektik mokymas apie mogaus minties kitim, minties vystymsi; (Sokratas, Platonas, Zenonas Elejietis ir kt. ) Objektyvij dialektik- pasaulis kinta nepriklausomai nuo mogaus; ( pvz. Heraklitas). Dialektika kaip bties ir jos painimo vienov Hegelio panlogistinje filosofijoje. Hgelis dialektik apibria kaip jim nuo tezs ir antitezs prie sintezs, kuri t prietaravim veikia arba tapatybs netapatybs tapatyb, t.y mstydami tam tikr svok( tez) aptinkame joje vidin prietaravim, kuris j paneigia( antitez), taiau suvokdami, kad svoka ir jos paneigimas vienas nuo kito neatskiriami, j prietaravimas paalinamas ( sintez). Dialektikas anot Hgelio, yra ir bties bei mstymo santykis : judviej prietaravime gimsta vienyb. Hgelio filosofinje sistemoje metodas uima ypating viet.Hgeliui metodas yra filosofavimo forma ir turinys..Tas metodas dialektika, kurioje Absoliutas ir reikiasi kaip savimon.Dialektikos esm sudaro painimo giljimas, painimo kelias nuo visiko neinojimo arba nieko iki absoliuios tiesios. Dialektika yra ta filosofijos dalis, kuri: 1.nagrinja visuotin daikt, kn, reikini sry, prieastin slygotum ir protavimo ir tikrovs painimo metodas. G.Hegelio dialektikos dsniai ir j taikymo galimybs. Bendriausi dialektikos dsniai yra 3. Jie abstrakiai paaikina: kas ir kur yra vystymosi, judjimo(kitimo) altinis; koks yra judjimo(kitimo) mechanizmas; kaip judjime ir kitime atsiranda paanga ir progresas. Taigi dialektinis metodas i pradi tarnavo idjoms painti. Hgelis dialektik suvokia kaip dsningum, kuris yra mstymo ir paios tikrovs pagrindas. Skiriami 3 pagrindiniai Hgelio dialektikos dsniai : prieybi vienybs dsnis: Jei tikrov yra vystymasis, neivengiamai kyla klausimas, kas to altinis.O jis yra paiame daikte, ar reikiny, nes kiekvienas kitime ir vystymesi yra prietaring viena su kita neatskiriamai susijusi tendencij, prieybi vienyb( suma) . Btent i tarpusavio sveika ir yra judjimo, kitimo pagrindas, altinis.Kiekvienas daiktas, knas, reikinys yra prieybi vienyb, pvz. gyvi organizmai =augimas + senjimas, kintamumas ir paveldimumas; mstymas = protas ir iracionalumas, progresas ir regresas ; painimas = tiesa ir klydimas; kiekybini pakitim perjimo i kokybinius dsnis: Kiekybiniai pakitimai vyksta nepriklausomai nuo monijos, jie lti, laipsniki ir nenutraukiami (evoliucija), o kokybiniai yra staigs ir tik tada kai paeidiamas saikas. Saikas- filosofijos kategorija, reikianti organik kurio nors daikto kokybs ir kiekybs vienyb. Kiekvienam daiktui bdingos kintanios tam tikros kiekybins charakteristikos.Taiau pats j kintamumas btinai turi tam tikras ribas, u kuri kiekybiniai pakitimai sukelia kokybinius pakitimus ( ios ribos ir yra saikas) pvz. Ledas... 0 C.... Vanduo.... Garai 100C. Tarp 0 ir 100 laipsni Celsijaus yra saikas. neigimo neigimo dsnis(gal spiralinio vystymosi dsnis): Aminame judjime, kitime nuolat mirta , kas paseno ir atsiranda tai, kas paangu. Seno pakeitimas nauju ir sudaro vystymosi turin, o pats pasikeitimo momentas vadinamas neigimu.Neigimo neigimas reikia perimamum tikrovs ri kaitoje, naujybs ry su senybe. Praktin dialektikos reikm : Dialektinis supratimas turi mokslini mstymo princip, orientyr reikm, painimo kelyje, tai savotika mstymo apie bt vienov.Dialektikos vystymosi dsniai pleia painim biologijoje, mechanikoje, radiotechnikoje, astronomijoje, fizikoje, filosofijoje ir kituose moksluose, nes reikalauja niekada nepamirti istorinio ryio, o tuo paiu ir krybinio poirio i tikrov. 15. DETERMINIZMO PROBLEMA BTIES REIKINI PAINIME. Determinizmas poiris, kuris ireikia sitikinim, kad viskas turi savo prieastis ir prie tam tikr slyg jos sukelia pasekmes. Indeterminizmas aikinimas, kad mogaus valia negali bti visikai apibrta motyvais, charakterio polinkiais, visuomeniniais santykiais. Jis siejamas su chaosu bei principiniu negaljimu vienareikmikai bei tiksliai nustatyti jame vykstani proces. Prieastingumas yra tik tarptautiniu tapusio odio kauzualumas vertinys lietuvi kalb. Determinizmo ir prieastingumo svokos glaudiai susijusios. Taiau determinizmo svoka yra kur kas platesn nei prieastingumo. Prieastingumo principas tvirtina, kad visi reikiniai turi savo prieastis, o determinizmo principas teigia, jog visus reikinius dsningai lemia j prieastys ir skirtingos determinacijos formos ireikia form, kuriomis determinizmas realizuojasi, skirtumus. Aristoteliki prieastingumo tipai. Jis teig, jog yra keturios prieastys: materialioji (materijos buvimo), formalioji (savaime aktyvi forma, kuri kuria tikrovs daiktus), veikianioji (tai, kas vykdo materijos jungim su forma Dievas, mogus), tikslo (pati svarbiausia, nes, pasak Aristotelio, viskas vyksta tikslingai, tikslo siekiui pajungtos visos kitos

14

prieastys). Laplaso vartota determinizmo svokos samprata visikai atitinka iuo metu prieastingumo svokai teikiamas prasmes. Laplasinio determinizmo esm palyginti paprasta: absoliuiai visi reikiniai turi savo prieastis, ir, suinojus pasaulio element pradines buvimo slygas bei sveikas, i esms manoma apskaiiuoti vis objekt ir reikini bvius tiek ateityje, tiek praeityje, viskas pasaulyje es vienareikmikai susij, ir jeigu egzistuot protas, gebantis tas ssajas apskaiiuoti, nelikt tam protui nieko neinomo. Taiau io tipo determinizmo ilgainiui atsisak daugelis gamtotyrinink. Svarbiausia i prieasi buvo kvantins mechanikos sukrimas. Laplaso determinizmo principas nei makro, nei mikro pasaulyje negalioja. XIX a. pabaigoje, pripainus, jog pasaulis nra mechanin sistema ir kad vis gamtos proces nemanomanei aprayti mechanikos terminais, nei paaikinti mechanikos dsniais, Laplaso determinizmas prarado mokslin pagrind. Tikimybinis prieastingumas reprezentuoja biai imanentikus stochastinius procesus, kylanius sinchronijos usimezgimo ir jis griuvimo procesuose. Todl tikimybinis prieastingumas yra, vaizdiai tariant, taorin, pereinamoji grandis tarp sincroninio ir diachroninio prieastingumo tip. Btent tikimybinis prieastingumas reprezentuoja stochastini proces metu kylanius naujus laisvs laipsnius bei invariantins evoliucijos galimyb, o kartu naikina ar bent silpnina sinchroninio ir diachroninio prieastignumo tipams imanentik fatalizm kaip neivengiam btinyb. Diachroninis prieastingumas vadinamas dvilaikiu, i pradi prieastis, paskui pasekm tai du laiko momentai. Sinchroninis prieastingumas yra vienalaikis. Diachroninis prieastingumas turi prasm tik dinaminje laiko koncepcijoje. Sinchroninis prieastingumas galimas tik statinje laiko koncepcijoje. Sinchronijos usimezgimo ir nutrkimo bviuose vyrauja energetiniai ryiai, vardijami diachroninio prieastingumo svoka. Esant sinchronijai, joki energetini ryi tarp sistemos element nra, ir iuo atveju vyrauja sinchroninis prieastingumas. Taigi vis proces galutinis tikslas yra sinchronija, harmonija, ir btent tas galutinis tikslas grindia visus kitus aristotelikus prieastingumo tipus. Todl prieastingumo tip hierarchijoje aukiausi pakop turi uimti sinchroninis prieastingumas kaip galutinis tikslas ir nepaliaujamas siekinys. Sinchronizacijos procesuose neivengiamai atsiranda ir energetiniai ryiai, vadinami diachroniniu prieastingumu. Taigi sinchronizacijai usimezgant bei nutrkstant neivengiamas ir diachroninis prieastingumas. Taigi galima teigti, jog sinchroninis prieastingumas grindia diachronin prieastingum, o diachroninis prieastingumas realizuoja sinchronin prieastingum. Sinchroninio prieastingumo esm informacin pradin padtis. Sinchroniniu prieastingumu kaip tam tikra pradine programa grindiamas diachroninis prieastingumas (t. y. Prieasi pasekmi isiakojanios grandins), o diachroninis prieastingumas t sinchronij kaip siekiamyb realizuoja. 16. POZITYVISTIN PASAULIO PAINIMO PROGRAMA IR JOS KRITIKA Pozityvistins filosofijos kilms prieastys. Ne pozityvistai pirmieji pakviet kalbti apie tikrus dalykus. Dar graikai tikrais dalykais pirmkart pavadino ne daiktikj pasaul, o tai, kas mstoma. Per vis antik, ypa nuo Platono, per visus viduramius ir naujuosius amius pereina painimo tikrumo klausimas: kokiomis slygomis gamtos painimas gali bti laikomas tikru? Atsakymas klausim priklaus nuo to, racionalj ar empirin painimo bdus filosofas laik patikimesnius u kitus: jeigu racional, tai painimo rezultat tikrumo laipsnis diddavo, kai painimo produktai abstraktdavo; jeigu empirin - tai, painimui abstraktjant, tikrumo laipsnis menkdavo. Kadangi naujaisiais laikais materialiai reali dalyk painimas apskritai buvo laikomas svarbesniu u abstrakt samprotavim, tai dmesys empirinio painimo metodams buvo visuotinis. Ta tradicija labai stipriai paveik Kanto filosofij, suformavo ir naujausi laik empirinio tipo filosofij - pozityvizm. Mokslinio painimo pozityvistinje programoje esminiai bruoai. Gamtos moksl pagrindu reikia reformuoti moksl, bei vis paintin moni veikl ir sukurti patikim bd tikrom, teigiamoms pozityvioms inioms gyti. Pozytiviosios filosofijos tikslas - sukurti bendr mokslin metod. Pagrindin pozityvij ini igijimo slyga tirti realius daiiktus, realius jutiminiu bdu gautus faktus ir daryti tik tokiais faktais paremtas ivadas. Pozityvizmas prajo tris etapus. 1.Tai vis pirma aistringas abejojimas teisingumu vis ties, paremt tradiciniais loginiais iprotavimais. Tam daugiausia dmesio yra skyrs Donas Stiuartas Milis. Yra du pagrindiniai samprotavimo bdai- dedukcija ir indukcija. Dedukcijos atveju i bendros svokos ivedame dalin, kuri, jei ivesta teisingai, laikoma teisinga, Indukcijos atveju ivada apie kok nors sudting dalyk gaunama ne vis j sudarani paprastesni dalyk painimo pagrindu, todl ivada irgi tik tiktina. 2.Antrojo pozityvizmo raidos etapo ymiausi atstovai R.Avenarijus ir E.Machas - savo apmstym svarbiausiu klausimu laiko t aplinkyb, kad iorybs painimas - kol iors daiktai ar reikiniai tampa proto duomenimis apie juos - pereina juslinio apdorojimo stadij. 3.Treioji pozityvizmo raidos stadija, arba neopozityvizmas, yra kuriamas R.Karnapo, L.Vitgenteino, B.Raselo, Karlo Poperio. J apmstym esm susijusi su tuo faktu, kad ne tik tikras, t.y. mokslo pavidal turintis inojimas, ne tik apibrtai tikras, t.y. fakto pavidal turintis inojimas, bet ir kiekvienas kitas tikras ir prasmingas inojimas, kaip pasaulio painimas, egzistuoja ireiktas kalba, tam tikrais teiginiais apie tikrov. Mokslinio fakto samprata. Tai teoretizuotas empirinis faktas, paaikintas empirinis faktas. Tikrosios pozityvios inios - tai inios apie matematinius objektus arba apie empirin pasaul. Vienintels galimos inios tai pozityvios, mokslins inios. Metafizikai pabr, kad metafizins inios daug svarbesns negu empirinio mokslo inios.

15

Indukcija ir dedukcija painime. Indukciniu samprotavimu nuo teigini apie tam tikrus atvejus kylame prie bendro teiginio arba, remdamiesi keletu bendr teigini, ivedame i j dar bendresn teigin. Dedukcija yra toks samprotavimas, kai i bendro teiginio ir kit teigini ivedamas tiek pat ar maiau bendras teiginys. Racionalistai teigia, kad mokslo metodas tai dedukcija. Hipotetinis dedukcinis metodas padeda pltoti inias, bet vis pirma jis yra jau turim ini sutvarkymo bdas. vairaus pobdio ir bendrumo ivad dedukavimas i hipotetini prielaid yra ne tik mokslins teorijos pltojimo priemon, bet ir padeda nustatyti hipotetini prielaid teisingumo reikm. I bendros hipotezs ivedama maiau bendra hipotez ir t.t., kol dedukciniu bdu gaunamas teiginys kur galima empirikai tikrinti. 17. TIESOS PROBLEMA FILOSOFIJOJE Tiesa mogikojo painimo turinys; tikrovs atspindjimas mintyje, kurio tikrumo kriterijus gal gale yra praktika. Faktas filosofijoje yra lygus tiesai. Teisingumo apibdinimas lieia kaip tik mintis, o ne paius daiktus ir j kalbins iraikos priemones, tai taip pat mogikasis santykis. Platono ir Aristotelio filosofijoje teisingumas yra ketvirtoji doryb, kuri suderina kitas tris (imint, nars, saik). Tikslumas btina specialij moksl teigini ir princip slyga, kurie pltojasi vartodami tiksliai apibrtas svokas. Intersubjektyvumas tai, kas reikminga visiems. Tiesos klasikin teorija. Atsirado antikoje, jos autoriai senovs graik filosofai Aristotelis ir Platonas. Jeigu teiginys ar sakinys atitinka tikrov, jis yra tiesa. Vidurami mstytojai ties apiprdavo, kaip daikto ir minties atitikim. Toks tiesos apibrimas turi teigiam aspekt, nes teigini teisingum susieja su objektyvia tikrove. Tuo tarpu asmeniniai norai, sitikiminai turi pasitraukti antr plan ir nedaryti jokios takos painimo rezultat teisingumui. Taiau i teorija susilauk kritikos, nes tokiame tiesos apibrime buvo tam tikri neaikumai, ypa buvo neaiku k reikia atitikimo svoka, ar k reikia minties atitikimas tikrovei. Trksta tiesos kriterijaus. Akivaizdumo teorija. ios teorijos itakos slypi kasdienje kalboje. ymiausias poirio ties kaip akivaizdias inias alininkas buvo Dekartas. Kai sakome, kad tai akivaizdu, turime galvoje, kad ms suformuluotas teiginys nereikalauja rodymo, nekelia abejoni, yra savaime aikus. Akivaizds yra daugelis juslinio patyrimo dalyk, matematikos teiginiai ir religija. Taiau ginytinas akivaizdumo teorijos visuotinumas ir universalumas. Daugelsi teigini apie pasaul ir mog nra akivaizds. Kas akivaizdu vienam mogui, kitam, turiniam kit patirt ir informacij, visikai neakivaizdu. Logins darnos (koherentin) teorija. i teorija sieja ini teisingum su j neprietaringumu. ia svarbiausia ini loginis neprietaringumas, vidin login darna, koherentikumas (lot. Vidinis ryys, rilumas). Tokiu bdu tiesa sutapatinama su ini sistemos logine darna, koherentikumu, neprietaringumu. Koherentins tiesos sampratos alininkas yra Leibnicas. Jis man, kad pasaulio tvarka yra login, todl turi bti ir logini ties login tvarka. Visas proto tiesas galima ivesti i logikos tapatumo dsnio A=A. Buvo manoma, kad logikos dsniai yra bties dsniai. Norint sitikinti ini teisingumu, reikia ivesti jas i tapatybs dsnio, bet tai padaryti ne visada yra lengva. Teisingais reikia laikyti teiginius, kurie logikai suderinami su kitais ms teiginiais, taiau mokslikumui logikumo nepakanka, pvz., pasakoje teiginiai vieni kitiems neprietarayuja, bet j pavadinti tiesa negalime. Pragmatin tiesos koncepcija. J autoriai teisingum sieja su teiginio naudingumu mogikajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu. i samprat ivyst Deimsas. Jis teig, kad praktikai veikdami vadovaujams tam tikromis idjomis ir tikime, kad ms veiksmai bus efekryvs ir duos norimus rezultatus. Jei sulaukiame teigiamo rezultato, sakome, kad ta teorija, kuria vadovaujams, yra teisinga ir atvirkiai. odiai ir teiginiai yra nurodymai, kaip galime keisti egzistuojani realyb. Todl teorijas reikia laikyti instrumentu. Remiantis ia teorija, idjos yra naudingi, geri instrumentai, bet jiek elia tam tikras problemas. Konkreti teorija gali bti geras instrumentas vieniems, bet tuo paiu kenksmingas kitiems. Marksistin tiesos koncepcija (ji tikriausiai kitaip vadinama dialektiniu materializmu). i koncepcija susieja tiesos samprat su Aristotelio klasikine koncepcija, kuri ties suria su objektyvia tikrove. Tik Aristotelis nepateik patvirtinimo bdo, parodanio, kad i tikrj ms minties turinys atitinka joje ireikt objektyvi tikrov, t. y. trko tiesos kriterijaus t trkum upildo K. Markso teiginys, kad tiesos objektyvumo kriterijus yra praktika. poir dialektinis materializmas vyst toliau. Paintinis mogaus ir tikrovs santykis yra praktikinio santykio su ja dalis. Todl, praktika yra painimo pagrindas. mogikasis painimas atsiranda, formuojantis mogikajam santykiui su gamta gamybai, kurios neatskiriamas bruoas yra tikslingumas. mogus veikia pagal iankstin tiksl, pagal program. Vadinasi, jis veikia, turdamas ideal, mintimis ireikt, veiklos rezultat model, kuris ir yra mogui bdingas teorinis tikrovs painimas. Praktika yra painimo pagrindas ir ta prasme, kad nuo praktikinio teorijos sisavinimo visuomet priklauso mokslo problematika, t. y. kokias problemas sprendia mokslas ir kaip jas sprendia. Vadinasi, painimas kinta istorikai kartu su visuomens praktikine veikla. Esamos praktins veiklos ribose mokslas yra santykinai savarankikas ta prasme, kad tikrovs objektai, tapdami painimo objektais, visuomet mogaus proto rekonstruojami, ireikiami teoriniais modeliais. Keisdamas gamt praktikai, mogus keiia j ir teorikai. Mokslo tiesa, teorij objektyvumas rodomas tuo, kad praktinje veikloje jos virsta materialiais

16

daiktais. Tokiu bdu jas galima palyginti su materialia tikrove. Taigi tiesos objektyvumas suprantamas ne kaip jos naudingumas, o kaip jos atitikimas tikrovei. Tik dl to ji gali bti naudinga monms. Praktika, kaip tiesos kriterijus, yra visuomeninis procesas, nes gamybinje veikloje mons visada remiasi teoriniu painimu, kurio objektyvumas yra nuolatos tikrinamas. Taiau visos mokslo tiesos yra santykins: 1) jos niekada neduoda visais atvilgiais absoliuiai pilno tikrovs reikini vaizdo, nes reikini sveika yra begalin ir n vienas tikrovs reikinys neturi baigtinio savybi skaiiaus; 2) jos kinta istorikai kartu su visuomens praktine veikla. Neirint absoliutumo momento teorijose, absoliuti tiesa, kaip absoliuiai pilnas ir baigtinis koki nors reikini painimas, yra nemanomas. 18. LINGVISTINIS POSKIS FILOSOFIJOJE (EPISTEMIOLOGIJOJE) IR JO REIKM Lingvistika yra empirinis kalbos mokslas.Tai, k reikia iraika, priklauso nuo to, kaip ji vartojama konkreioje kalboje. Kaip iraika vartojama kalboje, parodo tos kalbos gramatika. Lingvistin filosofija tiria tie mokslin, tiek kasdien kalb, o ne idjas. Analitins filosofijos pradininkai buvo Bertranas Raselas ir D.E. Mras. Raselo poiriu, filosofin analiz turt tirti teiginio pagrind sudarani login form.Tokia analiz perteikt tiksli teiginio prasm. Pasaulis , anot Raselo, -tai atskir turini santykiai. poir jis pavadino loginiu atomizmu (atstovai Raselas ir Wittgensteinas) ;tai reikia, kad visus teiginius apie patirtin tikrov galima suskaidyti tuos paius maiausius, nebedalomus teiginius ir svokas, i kuri sudarytas teiginys.Teiginys bna susijs su faktu kai teisingas ar klaidingas.Jo teisingumas ar klaidingumas kyla i j sudarani dali teisingumo arba klaidingumo.Analizs tikslas- teiginius padaryti logikos poiriu tokius skaidrius, kad juose kaip elementuose likt tai, k mes tiesiogiai pastame, pasaulis projektuojamas remiantis prielaida, kad mano kalbos ribos yra ir pasaulio ribos. Kalbos vaidmuo painime: L.Vitgenteinas man, kad pagrindin filosofijos problema ne pasaulyje, bet kalboje ir ms poiryje j.Mes pastame pasaul tik todl, kad kalba, savo logine struktra atspindi pasaulio struktr.Filosofas parodo kaip ne pagal vieningas taisykles vartojama kalba gali sukelti nesusipratimus arba abejones, juk kiekvienas ms sakydamas sakin j supranta pagal tam tikras taisykles. Kiekvienas sakinys, ka dir pats migloiausias turi turti apibrt prasm, nes kitu atveju galima sakyti, kad jis neturi jokios prasms, pavyzdiui, jei sakysime a t mog gerai urakinau kambaryje, bet vienos durys liko atviros i to ieina, kad a ivis jo neurakinau.Reikia grinti odius i metafizinio kasdien vartojim.Visi klausimai, anot filosofo, kyla i nesusipratim, kadangi klausimai lieia odius, tai reikia paius odius ir nagrinti.Pagrindinis ms neteisingo supratimo altinis yra tas, kad mes neturime aikaus vaizdo apie odi vartojim. Verifikacijos principas: Teiginiai prasmingi tada, kai j turin galima patikrinti empirikai arba kai galima nurodyti, kaip j bt galima patikrinti.mes negalime verifikuoti dsni, bet galime juos patikrinti, tikrindami atskirus j atvejus, t.y. vieninius teiginius, ivestus i dsnio ir anksiau pagrst teigini.Taigi reikia kalbti ne apie verifikacij,o apie laipsnikai augant dsnio patvirtinim.verifikacins prasms kriterijus keiiamas konfirmaciniu; pagal j prasmingais laikomi tik tokie teiginiai, kuriuos galima empirikai patvirtinti. Falsifikacijos principas : Pagal princip moksliniais teiginiais dera laikyti tik tokius teiginius, kuriuos galima empirikai paneigti.Kitaip tariant, moksliniais galima laikyti tik tokius teiginius, kurie gali pasirodyti es nesuderinami su mokslo faktais, su stebjimo ir eksperimento rezultatais, taigi tik tokius teiginius, kurie draudia kak, kas i principo gali bti ar vykti irk tokiu atveju galima empirikai patikrinti.Teiginius, kuriuos galima empirikai paneigti, falsifikuoti, reikia laikyti turiniais empirin turin. 19. FILOSOFINS ANTROPOLOGIJOS KELIAMI KLAUSIMAI IR TEIKIAMI SPRENDIMAI. Filosofins antropologijos problematika. Antropologija [santropo... + s...logija] 1. mokslas apie mog, jo kilm, rases; 2. XX a. filos. koncepcija, siekianti pateikti vientis mogaus samprat, remdamasi specialij moksl (biologijos, psichologijos, etnologijos, sociologijos ir kt.) duomenimis. 3. rel. doktrinos dalis, aikinanti mogaus kilm, prigimt (esm) ir likim. Antropologija- kai filosofo pradiniu taku tampa ne abstraktus subjektas, o individualus mogus, ir iam individui parpsta jo individuali btis. ios srovs filosofai iorin tikrov (ypa socialin) prieina individui ir suvokia j kaip grsm jo subjektyvumui, jo trapiai individualybei. Jie iri juos supant pasaul ne altu tyrintojo vilgsniu- jie j igyvena. Platono mogaus kno ir sielos santykis Iskirtin padt empiriniame pasaulyje uima mogus. Mat jis turi ne tik kn, bet ir siel. Pasak Platono j sudaro 3 dalys: 1. protingoji, 2. impulsyvioji (teikianti gyvyb ir judejim), 3. juslin. (leidianti patirti pojius ir jausmus). Siela- nemateriali, nemirtinga ir tiesiogiai pastanti idjas. Ji ikyla vir empirinio pasaulio daikt. Su iuo pasauliu j sieja knas (tarsi kaljimas) , i kurio ji siekia isivaduoti, nes tik isilaisvinusi i materijos pani ji tampa geresn ir laimingesn. Siela (emiskajame gyvenime) yra sunkinama materijos, todl nra absoliuciai gera, nei tobula. Siela siekia Grio. (papildomai: ssaja su idja. -> idjos uima dar auktesn viet. Jos su materija neturi nieko bendra, isskyrus aminum. Palyginti su siela, idjos yra nedalomos, o siel sudaro 3 dalys. Todel idjos yra tobulesns u siel. ) Pasak Platono tiek siela, tiek visi daiktai siekia Grio- pasaulio galutinio ir aukiausio

17

tikslo (Gris ne tik idja, bet ir visas idjas vienijantis principas). Aristotelio kno ir sielos samprata. Materialistas, nagrinjo pamatinius ir abstrakius, juslmis nesuvokiamus daikt pradus, kuriuos dera gvildenti tik po to, kai iaiskintos ne tokios bendros ir abstrakcios fizikos problemos. Jam artimesnis buvo knas. Aristotelis idj neskiria. Kitaip nei pas Platon, auksciau u siel yra ne idja ir Gris, o grynasis Protas (Dievas). O daiktikas pasaulis nra sukurtas, o yra aminas. Tomo Akvinieio mogaus knas ir siela. (viduramiai) Jo poiriu Dievas sutampa su gamta (Dievas pg Akvinietprotinga asmenyb ir antgamtiska esyb, sukrusi pasaul, bet su juo nesutampanti). Siela yra vertingiausia mogaus dalis. Bties herarchijoje esybs idstomos pagal j tobulum ir artum Dievui. Tarp sielos ir Dievo yra dar viena pakopaangelai. Jie yra grynai dvasikos, bet ne tokios tobulos kaip Dievas btybs. Dievas ir mogus Liuterio teologijoje. Liuteris Martynas- vok. mstytojas, teologas, visuom. ir kultros veikjas, Reformacijos Vokietijoje vadas, protestantizmo (liuteronybs) pradininkas. Igyvendamas religin kriz, prijo ivad apie iganym vien tik tikjimu (sola fide). Konfliktuodamas su katalikybe dl indulgencij, paskelb 95 tezes (1517 Vitenberge), kuriose idst savo religin doktrin: iganymas priklauss ne nuo ger darb (mald, pasninko, v. viet lankymo, aukojimo), sakrament bei apeig, o nuo tikjimo nuoirdumo; Banyia ir dvasininkija, kaip tarpininkai tarp mogaus ir Dievo, nereikalingi, religini ties altinis ess tik v. Ratas (sola scriptura), o ne v. Tradicija. Religijos esm sudaro M. Liuterio paskelbtas nuteisinimas tikjimu (sola fide), t. y. tikjimas Jz Krist ir t, kad tik dl jo dievikosios malons (sola gratia), o ne Banyios pastangomis ar gerais darbais galimas nuodmingo mogaus pomirtinis igelbjimas. Tikjimas, kurio vienintelis altinis ess Apreikimas (sola scriptura), orientuojasi tiesiogin mogaus ry su Dievu. Todl svarbiausi kulto dalykai - Biblijos kaip tiesioginio Dievo odio skaitymas ir pamokslavimas. v. Rato autoritetas prieprieinamas Banyios autoritetui. Yra skiriami statymas (Valstyb) ir Evangelija (Banyia); Banyia pavaldi Valstybei, jai bdingi ne kosmopolitiniai, o tautiniai bruoai. Nra grietos ribos tarp dvasinink ir pasauliei, visi pripastami ventais Kristuje. Nra vienuolijos ir celibato, i 7 krikionybs sakrament pripastami Kriktas ir Komunija. Individualine mogaus samprata Machiavellio filosofijoje. individualizmas [pranc. individualisme < lot] pasaulira, filos. doktrina, perdedanti individo vert, laikanti individo interesus svarbesniais u visuomens interesus. 1469-1527, Svarbiausiu moni veiklos motyvu laik valdios ir turt trokim. Sukr politine doktrin - makiavelizm, patariani siekiant tikslo nepaisyti morals ir piliei laisvi: naudoti smurt, klast ir veidmainyst. Teig, kad religija trukdo mogui aktyviai veikti.- btent tie siekiai ir atskleidia jo individualin mogaus samprat. Prigimtin mogaus samprata Hobso filosofijoje Valstyb, moral - ne Dievo, o moni krinys, j tarpusavio susitarimo produktas. Pagal Hobs mons i prigimties yra agresyvs, link veltis i konfliktus ir todl turi bti nuolat tvardomi; teig, kad i sritis palyginti maa. Visi mons lygs prigimtinje bklje, visi yra lygs, o nelygyb sukuria valstyb ir jos istatymus. mogus is prigimties yra egoistas ir agresyvus. Prigimtin mogaus samprata Locko filosofijoje. Jo manymu, kitaip nei man Hobsas, mons link susitarti, j interesai suderinami ir todl j privataus gyvenimo sritis yra gana plati. Prigimtines teises mons turi k tik gim, juos jiems duotos Dievo. Jos yra svarbesns u moni nustatytus statymus (tuo klausimu Ruso turi t pai nuomon). Pozityvioji teis, paeidianti prigimtines mogaus teises, neturi galios (taip pat mano ir Ruso). I to ivada, kad asmuo yra pirminis individas visuomens atvilgiu, o svarbiausias politikos udavinys ginti jo teises. Prigimtin mogaus samprata Rousseau. Pasak Ruso, mogus laisvas. Bet laisvas mogus yra tik tas, kuris trokta to, k gali pasiekti, ir daro tai, ko trokta; toks mogus, kuris veikia sutinkamai su bendra valia, kuri jis suartina su tautos valia. mogus kaip dviej pasauli pilietis Kanto filosofijoje. KANTAS Imanuelis vok. filosofas ir mokslininkas, vok. klasikinio idealizmo pradininkas. Kritinio", arba transcendentalinio", idealizmo pradininkas. mogikoji egzistencija ioje filosofijoje paprastai traktuojama kaip tarpin grandis, jungianti anapus mogaus esani TRANSCENDENTIN bt su kasdieniu gyvenimu. Priklausomai nuo to, k nukreipta mogiskoji egzistencija kasdienyb ar transcendentin bt, galima kalbeti apie 2 skirtingus mogaus egzistavimo bdus- netikrj ir tikrj. Netikrasis- reikia mogaus prasmegim daikt pasaulyje, kai kitus mones ir pat save jis i esms traktuoja daiktikai, vertindamas juos kaip priemones savo praktiniams tikslams pasiekti. Toks egzistavimo bdas reikia susvetimjim, savojo a praradim, savs sulyginim su empirinio pasaulio daiktais. Tikroji (autentika) btis- reikia orientacij transcendentin bt, esanci u kasdienybs sferos rib. Tai bandymas atgauti kasdienybje prarast mogiskj esm, savo vidin laisv, pakilti vir daikt pasaulio. mogus atsiveria biai, patirdamas baim, skausm, kani, nevilt. Toki igyvenim, kuriems egzistencijos filosofai teikia ne psichologin, o metafizin prasm, metu mogus praregi, jam atsiveria bties bedugn, tai sukreia j ir padeda isivaduoti i vis labiau klampinanio kasdieni nereikming rpesi lino. 20. EGZISTENCINS MOGIKOSIOS BTIES PROBLEMOS IR J SPRENDIMAS Egzistencializmo kilm, teorins prielaidos: pagrindus dav fenomenologija. Fenomenologija atsisako nagrinti pasaul i koki nors pozicij, nusistato ssaj. Fenomenas-tikrov kokia ji yra.ioje filosofijoje yra laikoma absoliuiai viskas kas

18

egzistuoja, neegzistuoja, bet reikiasi mogui. Fenomenais galime laikyti netik smon ir pasamon, bet taip pat ir telepatij, stebuklus, sapnus, visk su kuo susiduria mogus. Tikrov reikia priimti toki kokia ji yra. E.Huselis teig, kad mogaus btis yra mogika, apsprsta mogaus gyvenimo vietovs, laikotarpio, tai perm ir egzistencin filosofija. jis atsisak objektyvumo svokos, pasaulis painamas tik subjektyviai ir intersubjektyviai. Egzistencin filosofija yra mogaus apsisprendimo filosofija. Ji siekia visuotinumo, nusileidia iki paprasto mogaus, jo gyvenimo ir jausm. Jos krypi (sekuliariosios ir religins) esminis skirtumas: sekuliaristai aikino kaip mons turi gyventi be Dievo, o relegistai band gyvenimo prasm prasminti per Diev. Pagr. keliam problem (asmenybs tragizmas, laisvs, pasirinkimo ir atsakomybs problema, ribini situacij problema) apibdinimas, teikiami sprendimai: 1. Btis yra ne abstrakti, o mogika. Apie mog kalba kaip apie vientis, knik daikt, tai apsprendia jo veiksmai, protas.Ikeliama kno svarba. 2. Laisvs ir atsakomybs problema.Egzistuoti-tai bti laisvam, o jei esi laisvas, tai privalai rinktis teisingai. mogus btent dlto ir yra mogus, kad jis yra laisvas ir gali rinktis.Laisv suprantama kaip situacin laisv, susijusi su apssisprendimu "arba...arba". Apsisprendimas-tai konkretus veiksmas apsisprendim gyvendinti. Egzistencin filosofija-tai gyvenimo filosofija. mogus ir savo veiksmais turi atsakyti prie save ir kitus mones arba prie Diev. 3. Ribini situacij problema.mogus privalo apsisprsti ne visada, tai reikalinga tik kritinse-ribinse situacijose(mirtis, kalts jausmas, grm egzistencijai). Rykiausios ribins situacijos kai reikia apsisprti "arba...arba". Gyvenimo prasms problema: gyvenimas pats savaime yra tikslas, mogus kuria savo laim, prasm, gyvenimas yra prasmingas vien dlto, kad ka-k veikiame, darome, kiekvienas padarytas darbas suteikia gyvenimui prasms. Gyvenimas siejamas su tikslais, bet gyvenimo prasm nra susijusi vien su tikslais, vien tuo neapsiribojama, turi reikms ir bendravimas su kitais monmis, ar a esu bent kam reikalingas.Ivados: 1.gyvenimas pats savaime yra prasmingas;2.gyvenimo pram nra susijusi vien tik su tiksl siekimu; 3.mogus jauia savo gyvenimo prasm tol, kol jis kam nors reikalingas; 4.negali bti neprasming gyvenim, nes viskas ufiksuojama, niekas niekur nedingsta. 21. MOGUS IR VISUOMEN. Remiantis sofistine filosofija mogus ir jo gyvenimas daugiau nebeatrodo priklaus nuo likimo, dievo valios, vidini gamtos jg, mogus jauiasi savarankikas, jo elges , skm ir laim lemia jo charakteris, sugebjimai, norai, inios.Tikroji svarbi problema mogaus santykis su sau lygiais ir su visuomene. Platonas pateikia idealios valstybs model, taip vadinam utopij. Valstybingumas kildinamas i individo silpnumo. Ideali valstyb turi bti luomin. Pasak Platono, siela suskirstyta 3 dalis, todl valstyb dalijama 3 luomus: valdov, sargybini(kari) ir maitintoj (amatinink). Valstybs valdymas patiktas jokio statymo nesaistom imini protui ir valiai. statymuose, Platonas nebesivadovauja idealaus valdovo paveikslu : valstybs gyvenimas reguliuojamas statymais. Aristotelis teigia, kad akstinas valstybei sukurti yra natralus mogaus polinkis bendruomenei. Kaip ir Platonas, Aristotelis sitikins, kad valstybs udavinys- dorovinis piliei tobuljimas.Panaiai kaip Platonas, Aristotelis santvarkos formas skirsto tris teisingas ir tris su jomis susijusias isigimusias : monarchija ir tiranija, aristokratija ir oligarchija, liaudies valdia ir demokratija.Pati tinkamiausia ir stabiliausia yra politija- tai miri forma. Dievikosios ir emikosios valstybs idja siejama su v.Augustinu, kuris savo veikale Apie Dievo valstyb pateikia istorijos samprat.Istorija suprantama kaip dviej valstybi kova: Dievo valstybs ir emikosios valstybs.Abi ios valstybs grindiamos skirtingu myljimo bdu : emikja savimeile, kuri iauga iki paniekos Dievui, ir dangikja Dievo meile, kuri ikyla iki savs paniekinimo.Nors i perspektyv atitinka Banyia ir valstyb kaip iorins raikos formos, taiau kiekvienoje j yra kitos dvasins santvarkos atstov.Todl realioje istorijoje abi valstybs visada sumiusios, o laik pabaigoje jos bus atskirtos, ir Dievo valstyb nugals. Machiavelliis grietai atskiria politik ir moral, tiksliau sakant moral pajungia politikai. Pagrindinis politikos tikslas- tik valstybs ilaikymas ir jos galios sustiprinimas; pati moral, religija- tai priemons atskirus pilieius padaryti paklusnius ir naudingus valstybei.Tam reikalingas tinkamas valdovas, pasiymintis valia valdyti. Machiavellio teorijoje valdovasbeslygikas piliei eimininkas. Hobbsui valstybs struktros elementai- individai bei j prigimtis.Prigimtinje bklje vienintel moni brimosi prieastis-j pai nauda. mogus siekdamas naudos sau daro al kitiems monms, todl prasideda kova. Siekdami taikos mons sudaro visuomenin sutart. Taip atsiranda valstyb, kuri apibriama kaip institucija, kurios valia, remiantis vis sutartimi, laikoma j vis valia.Aukiausi valdi savo rankose gali turti vienas asmuo arba susirinkimas. Valdia neapribota, nedaloma ir neatimama. Lockeas taip pat pripasta, kad i pradi buvo prigimtin bkl, o vliau buvo sudaryta visuomens sutartis. Siekiant ivengti vienvaldysts pavojaus valdia yra padalijama.Atskiriamos statym leidiamoji ir vykdomoji valdia.Valdovas susaistomas statym, kuris turi bti ne aukiau statymo, bet paklusti jam. Rosseu (..Ruso) visuomenin sutart laik tautos suvereniteto itaka. mogus jungdamasis bendrij, utikrina savo

19

laisv bei vis lygyb.tautos valia reikiasi statymais, o juos turi gyvendinti vykdomoji valdia.statymai tik tada yra veikiantys, kai jie priimami pagal bendr vali.Rosseu valstybs idealas- demokratija. 22. SOCIALINS XIX-XXa.TEORIJOS Demokratijos ir konservatyvizmo esm demokratij galima velgti dviem aspektais: politiniu ir visuomeniniu. Pagal pirmj, demokratija tai valdymo forma, grindiama aktyviu piliei dalyvavimu sprendim primime, o pagal antrj veiklus ir smoningas piliei dalyvavimas visuomeniniame gyvenime, gyvenimo bdas. Demokratijos principai: 1. moni lygybs utikrinimas. Demokratija nedaro skirtumo tarp moni, nes kiekvienas mogus yra pagrindinis demokratijos dsnis. 2. Brolybs idja. Brolybs svoka jungia savyje dvejop lygyb: socialin ir moralin. 3. Laisv yra teis. Demokratija stengiasi vykdyti aukiausi laisvs laipsn vienodai visiems monms. 4. Demokratija teikia pilieiams tiek laisvs, kad vieno mogaus laisv bt suderinta su kito mogaus laisve ir neprietaraut jo teisms. Konservatizmo alininkai buvo link pabrti bendruomens, tradicijos, hierarchijos reikm. Individas negali bti autonomikas visuomens atvilgiu. Saistomas vairi socialini sait, jis negali prieinti savs visuomenei ir kelti jai i esms abstrakiu protu, o ne konkreia istorine patirtimi ir tradicija grindiamus reikalavimus kad ji paisyt jo, es, universali, visur ir visada galiojani, teisi. Toki abstraki teisi paprasiausiai nra, o j reikalavimas yra pavojingas ikis nusistovjusiai socialinei tvarkai. Demokratinio valdymo tipai. Demokratija, kur patys mons tiesiogiai be joki tarpinink leidia statymus ir atlieka valdymo funkcijas, vadinasi tiesiogine demokratija. Tai tobuliausia demokratijos forma. ios formos didiausias alininkas buvo prancz filosofas Rousseau. Praktikai daug tinkamesn netiesiogin demokratija, t.y. tokia, kur liaudis galioja leisti statymus, skirti valdininkus ir atlikti kitas valdymo funkcijas savo irinktus mones atstovus. Socialins demokratijos (marksizmo) pagrindiniai teiginiai ir j kritika Pabriama materialini poreiki tenkinimo btinyb (reikia valgyti, gerti, turti, tai vadinamoji baz, tik po to galima atsidti visuomens veiklos antstolei). Darb Marksas suvokia kaip mogaus savivaldos akt, t.y. tik dirbdamas mogus atlieka savo paskirt. Daikt pasaulis (gamta) neturi likti neapdorotas mogaus darbas, mogus privalo prisitaikyti prie gamtos, nes gamta yra neorganins organiko kno knas. Dirbdamas mogus nusistato santyk su darbo objektu. Tuomet darbas tampa smoninga veikla. mogus yra universalus gamintojas, nes gamina ne vien fizini poreiki veriamas, bet turi galimyb valdyti vis daikt pasaul. Nuo jo valdymo ir apdorojimo priklauso ir paties mogaus esms realizacija. Joje praktika laikoma tik tiesos kriterijumi, o ne tiesos apibrimo pagrindu. Marksas labiau akcentuoja praktikos visuomenin pobd. Praktik Marksas laik vis mogaus materialin juslin daiktik veikl. Jis metafizik irjo neigiamai. Praktikai mogus turi rodyti savo mstymo teisingum, t. y. tikrum ir gali, iapusikum. Ginas, ar mstymas, kuris izoliuojasi nuo praktikos, yra tikras ar ne tikras - tai grynai scholastinis klausimas . Marksas ipltojo visuomenin poir praktik. Marksistin tikrov yra mogaus veikla praktika. Faizmo esm ir jo kritika Faistinei valdiai bdinga prievarta, grieta piliei ir visuomeninio gyvenimo kontrol. Faistai remdamiesi viduriniais sluoksniais plaiai naudojo socialin demagogij, prievartos priemones, propagavo nacionalizm, karines ekspansijas, rasin nelygyb. Faizmo ideologija buvo grindiama geopolitika, rasistinmis prancz raytojo .A de Gobino teorijomis, bei vokieio filosofo O penglerio idjomis. Faizmas atsirado jau karo metais , susiformavus galingiems monopolij susivienijimams, tarp verslinink ir valstybs atsirado ekonomin trintis. Daug kas tuo metu palaik faistus, nes tada jie atrod, kaip rytinga ir patikima jga, galinti atkurti po karo sugriauta tvark, pasiprieinti komunistiniam judjimui ar net j sutriukinti, veikti visuomens pakrikim. Faistiniams judjimams sigalti padjo j metodai. Jie kr sukarintas draugoves, demagogika propaganda formavo taut "skriaud jausm", ved grieta organizacin struktr ir disciplin, neginijm vado autoritet. Ontologins ir politins totalitarizmo kilms prieastys - nedemokratinio valdymo ris, kurioje atmetami ir paneigiami demokratijos principai. Vyriausyb neatsakinga savo tautai ir galutinai panaikina rib tarp viej ir privaij interes. Totalitarin vyriausyb imasi kontroliuoti visas moni gyvenimo sferas.Visur ir visada reikalaukama visiko vienbalsikumo ir vienmintikumo, o laisvamanyb yra baudiama ir persekiojama. Atvirosios visuomens samprata J suformavo Poperis savo knygoje Atviroji visuomen ir jos prieai. Mokslo metodu Poperis laiko sokratikj savo galimybi rib inojim. Kaip tik galimybi rib inojimas skatina j pasisakyti u racional vyki traktavim. K. Poperis renkasi kritin racionalizm. Kritinis racionalizmas suvokia savo ini ir argument ribotum, o asmuo, j pasirenkantis, negali remtis argumentais - greiiau tikjimu protu. Atvirosios visuomens bruoai: 1) monijos vienove, lygyb prie statym, taiau tai bus moralinis reikalavimas, nes nemanoma nepripainti, kad mons vairiais aspektais labai skiriasi. 2) mons patys priima moralinius sprendimus. 3) U juos prisiima atsakomyb. Atsakomyb supranta vien kaip atskir asmen atsakomyb, arba, tiksliau, bendr atsakomyb, padalyt lygias dalis - to reikalauja lygyb prie statym

20

4) monms reikalingos institucijos, ginanios mogaus kritikum, minties ir paties mogaus laisv . Akcentuojama parama ioms institucijoms. 5) reikalaujama i moni nuolatini pastang bti racionaliems, rpintis savimi ir prisiimti atsakomyb. Tai kaina, kuri reikia mokti u nuolatin ini daugjim, racionalum, kooperacij ir tarpusavio pagalb, taigi u galimyb ilikti ir gyventoj skaii.

21