Aleksandras Diuma Trys Muskietininkai 1 Tomas LT 1984 NeReaLus Team

!
ALEKSANDRAS
DIUMA
I
R OMA NAS
Is pranczq kalbos verte ONA SAUDARGIENE
VILNIUS 1984
Relyzas:
www.nerealus.lt
"
Turinys
#$%&%$'())))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))*
+,&$-.,./0121,#101,34%$&%02%01,315%01.))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))6
++,#101,3/,&$/5+7+1,7%89+%'%.+.))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) !6
+++,%83+/0:+2%))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))"!
+5,%&1,#/&-.;,#1$&1,#/$#/&(,+$,%$%'+1,01.+0()))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) "<
5,9%$%7+%8.,'8=9+/&+0+09%+,+$,#101,9%$3+0171,>5%$3+/?+%+))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))*6
5+,21,3+3/0-@(,9%$%7+8.,7+835+9%.,A+++))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) 6!
5++,'8=9+/&+0+09%+,.%51,0%'81./))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) B6
5+++,35%$1,+0&$+>%))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) BC
+A,34%$&%02%01,@D3%.,+=$-=9(2%)))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) EB
A,.#F.&%+,./#&-0+17+9&%'/,%'G+82/)))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) H!
A+,+0&$+>%,8G.+'/I>%)))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) HH
A++,3G1$3G%.,5!72/$.%.;,@/9+0>/'1,J/$:1>%.)))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) <C
A+++,#10%.,@10%.2/)))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))CB
A+5,G'1>8.,+=,'/0>1))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) !K!
A5,&/+.+0+09%+,+$,9%$+%+)))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))!KC
A5+,%#+/,&%+;,9%+#,9%0:7/$+.,./>2/,+7>%+,+/=9121,5%$#1;,01$(3%'%.,281,#%.9%'@+0&+;,
9%+#,9%3%+./))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) !!6
A5++,#10L,@10%.2/,=/+'%))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) !""
A5+++,'/+78G+.,+$,5-$%.)))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))!*!
A+A,G->+1,#7%0%.))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))!*E
AA,9/7+10())))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) !6"
AA+,>$%M+/0(),5+0&/$))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) !BK
AA++,'/$7/I101,@%7/&%.)))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))!BH
AA+++,#%.+'%&-'%.))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) !E!
AA+5,#%5+7210%.)))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) !E<
AA5,#1$&%.))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) !HB
AA5+,%$%'+1,3+./$&%:+2%)))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) !<H
AA5++,%&1,G'10%))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) !C<
AA5+++,.8>$NG+'%.)))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) "!K
AA+A,%#$%0>1.,@/+/=9%0&)))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) ""K
AAA,'+7/3+))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))))) ""B
*
PRATARM
IS KURIOS PAAISKEJA, KAD ClA PASAKOJAMOS ISTORIJOS HEROJAI
NETURI NIEKO BENDRA SU MITOLOGIJA
Mazdaug pries vienerius metus, ieskodamas Karaliskojoje
bibliotekoje medziagos savajai Liudviko XIV istorijai, as aptikau ,Pono
d'Artanjano atsiminimus", kurie -kaip ir daugumas veikalq, rasytq toje
gadyneje, kada autoriai norejo pasakyti tiesq, nerizikuodami ilgesniam ar
trumpesniam laikui patekti | Bastilija,- buvo isspausdinti Amsterdame, pas
Pjerq Ruzq. Antraste suviliojo mane; as parsinesiau siuos atsiminimus namo,
savaime aisku, ponui knygq saugotojui leidus, ir godziai juos perskaiciau.
Neketinu cia smulkiai nagrineti sio |domaus veikalo ir pasitenkinsiu tik patars
su juo susipazinti tiems mano skaitytojams, kurie moka branginti praeities
vaizdus. Siuose memuaruose jie ras meistriska ranka nupiestus portretus, ir,
nors tie eskizai dazniausiai atlikti ant kareiviniq vartq ir smukliq sienq, vis delto
skaitytojai pazins juose Liudvikq XIII, Onq Austrijiet, Riselje, Mazarin| ir
daugel| kitq to meto didikq, kurie atvaizduoti tiek pat tiksliai, kaip ir pono
Anketilio
1
istorijoje.
Bet, kaip zinoma, ne visuomet skaitytojq mases domina tai, kas
jaudina |noringq poeto protq. Zavedamiesi jau minetomis siq memuarq
smulkmenomis, kaip, be abejo, zavesis ir kiti, mes buvome ypatingai sudominti
vieno dalyko, | kur| tikriausiai niekas pries mus nebuvo atkreips ne maziausio
demesio.
D'Artanjanas pasakoja, kad, pirmqkart atsilanks pas ponq de
Trevil|, karaliaus muskietininkq kapitonq, prieskambary jis sutiks tris jaunus
vyrus, tarnaujancius tame pagarsejusiame pulke, | kur| jis pats stengesi bti
priimtas, ir tie vyrai vadinosi Atas, Portas ir Aramis.
Prisipaz|stame, sie trys svetimi msq klausai vardai mus nustebino,
ir mums tuojau dingtelejo, kad cia tik pseudonimai,kuriais d'Artanjanas norejo
nuslepti, gal bt, garsius vardus, jeigu tik siq prasimanytq vardq nesiotojai ne
patys juos pasirinko tq dienq, kai is apmaudo, uzgaidos ar neturto apsigaube
paprastu muskietininko apsiaustu.
Nuo tol mes nenurimome, stengdamiesi surasti anq laikq rastuose
nors kok| pedsakq siq nepaprastq vardq, kurie taip suzadino msq smalsumq.
Vien, tik sqrasas knygq, perskaitytq siuo tikslu, uzimtq istisq skyriq, kuris gal
btq labai pamokantis, bet vargu ar |domus msq skaitytojams. Todel
tepasakysime tiek, kad tuo metu, kai, nusivyl tokiais bergzdziais ieskojimais,
jau ketinom juos mesti, pagaliau, vadovaudamiesi msq |zymaus ir mokyto
draugo Poleno Pari patarimais, radome rankrast| in folio, pazymetq Nr. 4772 ar
4773, tiksliai nebeatmenam, ir pavadintq:
,Grafo-de La Fero atsiminimai apie kai kuriuos |vykius Pranczijoje karaliaus
Liudviko XIII viespatavimo pabaigoje ir karaliaus Liudviko XIV viespatavimo
6
pradzioje."
Galima |sivaizduoti, koks didelis buvo msq dziaugsmas, kai,
sklaidydami s| rankrast|, paskutin msq vilt|, dvidesimtame puslapyje
aptikome Ato vardq, dvidesimt septintame - Porto ir trisdesimt pirmame -
Aramio.
Visiskai nezinomo rankrascio atradimas tokioj epochoj, kai istorijos
mokslas pasieks tiek aukstq issivystymo laipsn|, mums pasirode beveik
stebuklas. Tad mes skubejome issirpinti leidimq j| isspausdinti, kad-su
svetimu bagazu galetume kada nors prisistatyti | Epigrafijos ir Dailiosios
Literatros Akademijq, jei mums nepasisektq,-, o sitaip galejo atsitikti,-
patekti | Pranczijos Akademijq su msq paciq bagazu. Sis leidimas, turime
pasakyti, mielai mums buvo duotas; tai mes cia ir pazymime, noredami viesai
paneigti piktos valios zmoniq tvirtinimus, esq, mes gyvename prie tokios
valdzios, kuri gana nepalankiai zirinti | literatus.
Tuo tarpu teikiame msq skaitytojams pirmqjq sio brangaus
rankrascio dal|, atstatydami deramq jam pavadinimq, Ir pasizadame, jeigu si
pirmoji dalis susilauks tokio pasisekimo, kokio ji verta,-, o tuo mes
neabejojame,- netrukus isleisti antrqjq.
O kol kas - kadangi krikstatevis yra antrasis tevas - prasome skaitytojq savo
pasitenkinimo ar nuobodulio kaltininku laikyti mus, o ne grafq de La Ferq.
Tai isdest, eisime prie msq pasakojimo.
I TRYS SENOJO PONO D'ARTANJANO DOVANOS
Pirmqj| 1625 metq balandzio menesio pirmadien| Mengo miestelis,
kuriame gime ,Rozes romano" autorius
2
, atrode apimtas tokio visuotinio
sambrzdzio, tarsi hugenotai cia btq atej paversti j| antrqja Larosele
3
. Kai
kurie miestelenai, matydami moteris, begancias Didziosios gatves link, ir
girdedami vaikus, klykiancius ant slenksciq tarpduriuose, greitai dejosi sarvus,
ciupo kas muskietq, kas alebardq ir skubejo prie ,Laisvojo malnininko"
viesbucio, kur spietesi tolydzio vis didejanti, gausi, triuksminga ir smalsi minia.
Anuo metu tokie sqmysiai bdavo dazni, ir retai kuriq dienq tas ar
kitas miestas ne|rasydavo panasaus |vykio | savo metrasciq knygas. Didikai
vaidijosi vienas su kitu; karalius kovojo su kardinolu; ispanai kariavo su
karaliumi. Be siq .karq- viesq ar neviesq, slaptq ar atvirq - buvo dar ir vagiq,
elgetq, hugenotq, valkatq ir tarnq, kurie kovojo su visais. Miestelenai visad
apsiginkluodavo pries vagis, pries valkatas, pries tarnus, daznai pries didikus ir
hugenotus, kartais pries karaliq, bet pries kardinolq ar ispanus - niekuomet.
Taigi kaip tik del sio |sisaknijusio |pratimo ir anq 1625 metq
balandzio pirmqj| jau minetq pirmadien|, isgird triuksmq ir nematydami nei
dvispalviq, geltonos ir raudonos spalvos, zenkliukq, nei hercogo Riselje livrejq,
miestelenai nuskubejo prie ,Laisvojo malnininko" viesbucio.
O ten kiekvienas galejo pamatyti ir suprasti sio sqmysio priezast|.
Jaunuolis... Pasistenkime nupiesti jo portretq vienu plunksnos brkstelejimu:
|sivaizduokite Don Kichotq astuoniolikos metq. Don Kichotq be sarvq, be
B
grandijq ir be antslauniq; Don Kichotq su vilnone striuke, kurios melyna spalva
buvo |gavusi neaiskq zalsvq ir dangiskai zydrq atspalv|. Pailgas rusvas veidas;
issisov skruostikauliai - gudrumo pozymis; nepaprastai issivyste zandikauliq
raumenys - zyme, is kurios neapsirikdamas pazinsi gaskonq, net jeigu jis
neturetq beretes, o msq jaunuolis buvo su berete, kuriq puose lyg ir kokia
plunksna; zvilgsnis-atviras ir protingas; nosis pakumpusi, bet dailiai
apibrezta; gis - jaunuoliui per aukstas, o suaugusiam vyrui per zemas.
Ne|gudusi akis btq palaikiusi j| keliaujancio fermerio snum, jeigu ne ilga, prie
odinio dirzo kabanti spaga, kuri plakesi savininkui | blauzdas, kai sis ejo.
pescias, arba dauze pasisiaususio kuino sonus, kai jojo raitas.
Mat msq jaunuolis turejo arkl|, ir netgi tok| |sidemetinq, kad visi j|
|sidemejo. Tai buvo dvylikos ar keturiolikos metq bearniskis
4
skapas, sartas,
nusiurusia uodega ir patinusiais riesais. Sis kuinas, kad ir vezliojo, nuleids
galvq zemiau keliq,- del to ir apynasris buvo nereikalingas,- vis tiek dar
nueidavo per dienq astuonias Ije. Nelaime, geruosius sio arklio ypatumus taip
buvo nustelbs keistas jo plaukas ir nevykusi begsena, jog tais laikais, kada
visi buvo geri arkliq zinovai, minetojo sarcio pasirodymas Menge, | kur| jis
|zenge pro Bozansi vartus mazdaug pries ketvirt| valandos, visiems padare tok|
|spd|, kad nepalankumo seselis krito net ir ant jo raitelio.
Ir sis jausmas juo labiau slege jaunqj| d'Artanjanq (taip vadinosi sio
antrojo Rosinanto Don Kichotas), kad jis ir pats suprato, koks turi atrodyti
juokingas ant tokio arklio net ir geriausias raitelis. Ne veltui jis gailiai atsiduso,
priimdamas sia dovanq is gerbiamojo savo tevo. Jis zinojo, kad toks gyvulys
vertas ne daugiau kaip dvidesimt livrq. Tiesa, zodziai, kuriuos tevas pridre
prie dovanos, buvo ne|kainojami.
- Mano snau,- pasake gaskonq bajoras gryna Bearno tarme, nuo
kurios ir Henrikas IV niekad negalejo atprasti,- mano snau, sis zirgas gime
jsq tevo namuose mazdaug pries trylika metq ir visq tq laikq isbuvo juose; tai
turetq paskatinti jus j| pamilti. Niekad jo neparduokite, leiskite jam ramiai ir
garbingai numirti senatve; o jeigu josite juo | zyg|, saugokite, kaip saugotumet
senq tarnq. Karaliaus dvare,- kalbejo toliau senasis ponas d'Artanjanas,- jei
tik turesite garb ten patekti, garb, | kuriq pagaliau sena jsq kilme duoda
jums teis, prideramai saugokite savo ir saviskiq labui bajoriskq vardq, kur;
jsq proteviai daugiau kaip penkis simtus metq slovingai nesiojo. Saviskiais as
vadinu jsq gimines ir jsq draugus. Isskyrus kardinolq ir karaliq, nesilenkite
niekam. Tik drqsa, ar girdite, vien tik drqsa bajoras siandien gali prasiskinti
keliq. Kas suvirpa nors sekund, tas, gal bt, praleidzia progq, kuriq kaip tik tq
sekund likimas jam teikia. Js esate jaunas ir turite bti narsus del dviejq
priezasciq: pirma, js esate gaskonas, o antra, js mano snus. Nevenkite
progq ir ieskokite nuotykiq. As jus ismokiau valdyti spagq; js turite gelezines
blauzdas ir plienin rankq; kaukites bet kuria dingstimi; juo labiau kaukites,
kad dvikovos yra uzdraustos, vadinasi, tam reikia dvigubai daugiau drqsos. As
galiu jums, mano snau, duoti tik penkiolika ekiu, zirgq ir tuos patarimus,
kuriq kq tik isklausete. Jsq motina prie to dar prides is cigones gautq balzamo
receptq, kuris turi stebuklingq galiq isgydyti kiekvienq zaizdq, jei tik ji nesiekia
sirdies. Naudokites visu tuo ir gyvenkite laimingai ir ilgai... Man belieka pridurti
E
dar vienq zod|: noriu nurodyti jums pavyzd| - kalbu ne apie save, nes as
niekad nesu buvs karaliaus .dvare ir tik kovojau savanoriu religiniuose
karuose; noriu kalbeti apie ponq de Trevil|, kuris kadaise buvo mano kaimynas
ir dar vaikysteje turejo garb zaisti su msq karaliumi Liudviku XIII,- tesaugo
j| dievas! Kartais jq zaidimai virsdavo tikrais msiais, ir siuose msiuose
karalius ne visada bdavo stipresnis. Gautieji smgiai karaliaus sirdy |kvepe
pagarbq ir draugiskumq ponui de Treviliui. Veliau, nuvyks pirma kartq |
Paryziq, ponas de Trevilis kovesi su kitais asmenimis penkis kartus; nuo
velionio karaliaus mirties iki tol, kol jaunasis sulauke pilnq metq,- septynis
kartus, neskaitant karq ir apsiausciq, ir nuo jaunojo karaliaus pilnq metq iki
sios dienos - gal simtq kartq! Ir stai, nepaisant ediktq, |sakymq ir nutarimq,
jis - muskietininkq kapitonas, atseit, vadas cezariq legiono, kur| aukstai
vertina karalius ir kurio bijo ponas kardinolas, nors jis, kaip visiems zinoma,
nedaug ko bijo. Be to, ponas de Trevilis gauna desimt tkstanciq ekiu per
metus, taigi yra labai didelis ponas. Jis pradejo taip, kaip ir js. Keliaukite pas
j| su siuo laisku, sekite jo pavyzdziu ir elkites taip, kaip jis. Paskui senasis
ponas d'Artanjanas prijuose snui savqja spagq, svelniai pabuciavo | abu
skruostus ir palaimino j|.
Iseidamas is tevo kambario, jaunuolis sutiko savo motinq, laukianciq
jo su garsiuoju receptu, kuriuo, sprendziant is kq tik minetq patarimq, jam
buvo lemta ateity gana daznai naudotis. Atsisveikinimas su motina uztruko
ilgiau ir buvo jausmingesnis, negu su tevu - ne todel, kad senasis ponas
d'Artanjanas btq nemylejs savo vienturcio snaus, bet senasis ponas
d'Artanjanas buvo vyras, ir jam btq atrod negarbinga pasiduoti savo
jausmams, o ponia d'Artanjan buvo moteris ir dargi motina. Ji gailiai verke, ir,
pasakykime tat jaunojo pono d'Artanjano garbei, kad, nors jis labai stengesi
bti tvirtas, kaip ir derejo bsimam muskietininkui, sirdis |veike j| ir jis apsipyle
asaromis, kuriq tik pus vargais negalais pavyko jam nuslepti.
Tq paciq dienq jaunuolis iskeliavo su visomis trimis is tevo gautomis
dovanomis, kurios, kaip sakeme, buvo sios: penkiolika ekiu, arklys ir laiskas
ponui de Treviliui. Patarimai, savaime suprantama, buvo priedas.
Su tokiu vade mecum d'Artanjanas tiek moraliskai, tiek ir fiziskai
pasirode esqs tiksli kopija Servanteso herojaus, su kuriuo mes j| taip vykusiai
palyginome, kai istoriko pareiga verte mus nubrezti jo portretq. Don Kichotas
vejo malnus laike milzinais, o avinus - kariuomene; d'Artanjanas kiekvienq
sypsenq laike |zeidimu, o kiekvienq zvilgsn| - isskiu. Todel nuo Tarbo iki
Mengo jis jojo sugniauzs kumst| ir po desimt sykiq per dienq griebdavosi
spagos rankenos. Vis delto kumstis nesmoge ne | vienq zandq, o spaga
neislindo is maksties. Tiesa, nelaimingojo kuino vaizdas ne kartq sukele
sypsenq praeiviq veiduose, bet, kadangi virs arklio zvangejo didziule spaga, o
dar auksciau, virs spagos zaibavo ne tiek isdidzios, kiek rscios akys, tad
praeiviai tramde savo linksmumq, o jeigu jau linksmumas nustelbdavo
atsargumq, jie stengesi juoktis tik viena veido puse, kaip antikines kaukes.
Taip d'Artanjano didingumas ir jaudrumas isliko nepazeistas iki to
nelemtojo Mengo miesto.
Bet ten, lipdamas nuo sarcio prie ,Laisvojo malnininko" vartq, kur
H
niekas - nei seimininkas, nei tarnas, nei arklininkas - neatejo palaikyti
kilpsaicio, d'Artanjanas salia praviro lango pirmame aukste pamate graziai
nuaugus|, isdidq, nors truput| paniurusio veido bajorq, kalbant| su dviem
asmenimis, kurie, kaip atrode, pagarbiai jo klausesi. D'Artanjanas, zinoma,
savo papratimu pagalvojo, kad kalbama apie j|, ir eme klausytis. S| kartq
d'Artanjanas tik dalinai apsiriko: buvo kalbama ne apie j|, bet apie jo arkl|.
Bajoras, matyt, savo klausytojams skaiciavo visas jo savybes, o kadangi kiausy
toj ai,-kaip sakiau, rode pasakotojui didel pagarbq, tai jie kas akimirksn|
prapliupdavo juokais. Jau vien tik sypsenos uztekdavo jaunuoliui suerzinti,
todel suprantama, kok| |spd| padare jam toks triuksmingas linksmumas.
Taciau d'Artanjanas pirmiausia panoro pasizireti, kaip atrodo tasai
akiplesa, kuris is jo tyciojosi. Jis |smeige | nepaz|stamqj| savo isdidq zvilgsn| ir
pamate keturiasdesimt ar penkiasdesimt penkeriq metq amziaus vyrq, juodq
verianciq akiq, pablyskusio veido, didokos nosies ir dailiai pakirptq juodq sq;
jis vilkejo violetine liemene ir mvejo violetinemis kelnemis su tokios pat
spalvos raisciais, be jokiq papuosalq, tik su |prastinemis iskarpomis rankovese,
pro kurias buvo matyti marskiniai. Ir kelnes, ir liemene, nors nauji, atrode
suglamzyti kaip keliones drabuziai, ilgai buv uzdaryti lagamine. D'Artanjanas
visas tas smulkmenas sugavo akyliausio stebetojo greitumu, gal bt, net
instinktyviai nujausdamas, kad sis nepaz|stamasis ateity tures didel |takq jo
gyvenimui.
Taigi tq akimirkq, kai d'Artanjanas |smeige zvilgsn| | bajorq violetine
liemene, sis bearniskio kuino adresu paleido vienq sqmojingiausiq ir tiksliausiq
pastabq. Abu jo klausytojai eme garsiai kvatoti, o paties pasakotojo veidan
uzklydo ne|prasta jam, jei taip galima pasakyti, blanki sypsena. S| kartq
nebeliko abejoniq: d'Artanjanas tikrai buvo |zeistas. Tvirtai tuo |sitikins, jis
uzsismauke beret ant akiq ir, stengdamasis pamegdzioti dvariskiq manieras,
kurias |sidemejo Gaskonijoj, kai mate keliaujancius didikus, zingtelejo priekin,
viena ranka laikydamas spagq, o antrqja |sirems | sonq. Nelaime, juo artejo
jis, juo labiau pyktis akino j|, ir vietoj oriq ir didingq fraziq, paruostq
priesininkui issaukti, is jo lpq issiverze tik storzieviski, uzgauls zodziai, lydimi
|nirtingo mostagavimo.
Ei pone!-susuko jis.- Pone, kuris slepiates uz tos langines! Taip, js!
Sakykit, meldziamasis, is ko juokiates, ir mes pasijuoksim drauge!
Bajoras palengva nukreipe akis nuo arklio | raitel|, tarsi btq, reikej
siek tiek laiko suprasti, kad tai jam taikomi tokie keisti priekaistai. Paskui, kada
jam nebeliko jokios abejones, jis truput| surauke antakius ir po gana ilgos
pauzes su neapsakoma ironija ir |zlumu atsake d'Artanjanui:
- As ne su jumis kalbu, pone.
- Bet as su jumis kalbu!- susuko jaunuolis, |siutintas sito |zlumo
ir gerq manierq, mandagumo ir paniekos.
Nepaz|stamasis dar valandel zirejo |,-j| sypsodamasis, paskui,
atsitrauks nuo lango, letai isejo is viesbucio ir sustojo uz poros zingsniq nuo
d'Artanjano, priesais jo arkl|. Jo rami laikysena ir pasaipi veido israiska dar
labiau padidino linksmumq tq, su kuriais jis kalbejosi ir kurie pasiliko bestov|
prie lango.
<
D'Artanjanas, matydamas j| ateinant, per pedq istrauke spagq is
maksties.
- Is tikrqjq sis arklys yra arba, geriau sakant, buvo jaunysteje
geltonos spalvos,- tse pradetqj| arklio tyrinejimq nepaz|stamasis,
kreipdamasis | pasilikusius prie lango savo klausytojus ir tartum visai
nepastebedamas susierzinusio d'Artanjano, nors tas stovejo tarp jo ir jq,- si
spalva labai paplitusi botanikoje, bet tokio plauko arkliq iki siol retai pasitaiko.
- Is arklio juokiasi tas, kuris nedr|sta juoktis is jo savininko!-
susuko |siuts de Trevilio antrininkas.
- As nedaznai juokiuosi, pone,- tare nepaz|stamasis,- ta js
galejote pats matyti is mano veido. Bet vis delto as noriu pasilaikyti sau teis
juoktis, kada man patinka.
- O as,- susuko d'Artanjanas,- neleisiu jums juoktis, kai man tas
nepatinka!
- Is tiesq, pone?- paklause nepaz|stamasis dar ramesniu balsu.-
Na kq gi! Visiskai teisingai!-Ir, pasisuks ant kulnq, jis ketino gr|zti | viesbut|
pro vartus, prie kuriq d'Artanjanas atvykdamas buvo pastebejs pabalnotq
arkl|.
Taciau d'Artanjanas buvo ne tokio bdo, kad paleistu zmogq, kuris
isdr|so tyciotis is jo. Jis issitrauke spagq is maksties ir soko vytis, saukdamas:
- Atsigrzkit, atsigrzkit, pone saipoke, kad man nereiketq
smogti jums is uzpakalio.
- Man smogti, man!- susuko tasai, pasisukdamas ant kulnq ir
ziredamas | jaunuol| tiek su nusistebejimu, tiek ir su panieka.- Na, na,
mano mielasis, js proto netekote!
Paskui pusbalsiu, lyg pats sau kalbedamas, tare:
- Kaip pikta! Juk tai btq puikus radinys jo didenybei, kuris visur
iesko narsuoliq | savo muskietininkq gretas!
Vos tik jis pasake situos zodzius, d'Artanjanas |siuts puole ant
jo, ir, jeigu nepaz|stamasis nebtq vikriai atsoks atgal, tikriausiai jis btq
juokavs paskutin| kartq.: Nepaz|stamasis, matydamas, kad cia jau nebe
juokai, issitrauke spagq, nusilenke savo priesininkui ir rimtai stojo gintis.
Bet tq paciq akimirkq abu jo klausytojai, viesbucio seimininko lydimi, soko
ant d'Artanjano, tvodami j| kas lazda, kas lopeta, kas znyplemis. Puolimas
staiga pakrypo visiskai kita linkme, ir tuo metu, kai d'Artanjanas atsigrze
atremti sios smgiq krusos, jo priesininkas vis taip pat ramiai |sikiso spagq |
makst| ir, netaps dalyviu, pasidare tos kovos zirovu, s| vaidmen|
atlikdamas su jam |prastu abejingumu, taciau vis murmedamas:
- Kad juos kur velniai, tuos gaskonus! Uzkeikite j| ant jo
oranzinio arklio, ir tegu sau keliauja.
- Ne anksciau, kaip nudejs tave, baily!-sauke d'Artanjanas ir
gynesi kaip |manydamas, ne zingsnio nesitraukdamas nuo trijq savo priesq,
kurie j| kle tarsi spragilais.
- Dar viena gaskonybe!- sumurmejo bajoras.- Garbes zodis,
tie gaskonai nepataisomi! Na kq gi, pasokdinkite j| dar, jeigu jis btinai to
nori. Kai nuvargs, pats pasakys, kad jau gana.
C
Bet nepaz|stamasis dar nezinojo, su kokiu uzsispyreliu turi
reikalq. D'Artanjanas nebuvo is tq, kurie praso pasigaileti. Taigi kova truko
dar keletq sekundziq. Pagaliau, neteks jegq, d'Artanjanas paleido is rankos
spagq, kuriq lazdos smgis perlauze pusiau. Kitas smgis perskele jam
kaktq, ir -jis sukniubo ant zemes visas .kruvinas ir apalpo.
Kaip tik tuo metu ir atskubejo is visq pusiq zmones | kovos vietq.
Seimininkas, bijodamas skandalo, savo tarnq padedamas
nugabeno suzeistqj| | virtuv, kur jam buvo suteikta siokia tokia pagalba.
O bajoras gr|zo | savo vietq prie lango ir, truput| nekantraudamas,
zirejo | miniq, kuri, net neketindama skirstytis., matyt, labai j| erzino.
- Na, kaip jauciasi tasai padkelis?- paklause jis
atsigrzdamas, isgirds atidarant duris, ir kreipdamasis | seimininkq, kuris
kaip tik atejo pasiteirauti apie jo sveikatq.
- Ar jsq sviesybe gyvas ir sveikas?- paklause seimininkas.-
Taip, esu visiskai sveikas ir gyvas, mano mielas seimininke, ir klausiu jus,
kaip laikosi msq jaunuolis.
- Jam geriau,- atsake seimininkas,- jis buvo apalps. - Is
tiesq?- paklause bajoras.
- Bet pries apalpdamas jis sukaupe visas savo jegas ir pldo jus,
saukdamas dvikovon.
- Bet juk sis zalikas tikras velnias!-susuko nepaz|stamasis.
- O ne, jsq sviesybe, jis ne velnias,- atsove seimininkas, su
panieka raukydamasis.- Kol jis buvo apalps, mes j| iskreteme. Pasirodo,
savo rysuly jis turi tik vienerius marskinius,, o kapselyje tik dvylika ekiu. Ir
vis delto alpdamas jis tvirtino, kad jeigu panasus dalykas btq atsitiks
Paryziuje, jums btq tek atgailauti tuojau pat, o dabar teksiq atgailauti
veliau.
- Jei taip,- saltai tare nepaz|stamasis,- gal cia koks
persirengs karaliskasis princas.
- As visa tai jums sakau, jsq sviesybe,- pridre seimininkas,-
kad btumet atsargus.
- Ar |tzs jis neminejo kokio nors vardo?
- O kaipgi, minejo! Jis pliaukstelejo sau per kisen ir kartojo:
,Pamatysime, kq pasakys ponas de Trevilis, suzinojs apie s| jo globotinio
|zeidimq."
- Ponas de Trevilis?- paklause nepaz|stamasis susidomejs.-
Pliauksedamas per kisen, jis minejo pono de Trevilio vardq?.. Klausykit,
mano mielas seimininke, kai: jsq vaikinas buvo apalps, as esu tikras, kad
js neiskentet nezvilgtelejs ir | tq kisen. Kas gi joje buvo? - Laiskas
adresuotas ponui de Treviliui, muskietininkq kapitonui,
-Tikrai?'
-Taip tikrai, kaip, kad as turiu garb jums tai pranesti jsq
sviesybe!
Seimininkas, kuris nebuvo apdovanotas dideliu |zvalgumu, visai
nepastebejo, kaip nuo tq zodziq pasikeite nepaz|stamojo veidas. Pasitrauks
nuo palanges, kur visq laikq stovejo lengvai atsirems alkne, jis surauke
!K
antakius, lyg kuo susirpins.
- Po velniq!- sumurmejo jis pro dantis.- Nejaugi Trevilis btq
man atsiunts s| gaskonq? Jis dar toks jaunas! Bet juk spagos smgis lieka
spagos smgiu, nesvarbu, kokio amziaus btq tas, kuris jq smeigia. O vaiko
saugomasi maziau nei kurio kito. Kartais menka klitis uzkerta keliq
dideliam sumanymui.
Ir nepaz|stamasis susimqste.
- Klausykit, seimininke!- tare jis.- Ar. js neisvaduotumet
mans nuo sito pasiutelio? Uzmusti jo man sqzine neleidzia, o vis delto...-
pridre jis su salta, gresminga veido israiska,- vis delto jis man kliudo. Kur
jis dabar?
- Mano zmonos kambary, antrame aukste; ten jis dabar
tvarstomas.
- Ar jo manta ir kapselis pas j|? Ar jis nenusivilko liemenes?
- Visa tai kaip tik liko apacioj, virtuveje. O kadangi sitas jaunas
beprotis jums kliudo...
- Zinoma, kliudo. Jis cia, jsq viesbuty, kelia tok| skandalq,
kokio padors zmones negali paksti. Eikite, paruoskite man sqskaitq ir
|spekite mano tarnq.
- Kaip! Ar ponas jau mus palieka?
- Js tq gerai zinote, nes as jums buvau lieps pabalnoti mano
arkl|. Ar mano |sakymas |vykdytas?
- Viskas padaryta. Jsq sviesybe galejote pastebeti, kad jsq
arklys stovi prie vartq, parengtas kelionei.
- Gerai, o dabar atlikite, kq as jums sakiau.
,,Se tau!-pagalvojo seimininkas,- nejaugi jis bijotq sito
vaikezo?"
Bet |sakmus nepaz|stamojo zvilgsnis nutrauke jo mint|. Jis zemai
nusilenke ir isejo.
,Kad tik sis keistuolis nepastebetq miledi,- galvojo
nepaz|stamasis.- Ji netrukus turi atvykti; jau net pavelavo. Is tikrqjq bus
geriausia, jeigu sesiu ant arklio ir josiu jos pasitikti... O, kad galeciau
suzinoti, kas parasyta tame laiske Treviliui!
Ir nepaz|stamasis, vis murmedamas, patrauke | virtuv.
Tuo metu seimininkas, neabejodamas, kad tik del sito vaikino
nepaz|stamasis isvyksta is jo viesbucio, uzkope | savo zmonos kambar| ir
rado d'Artanjanq jau atgavus| sqmon. Tada, vis aiskindamas jam, kad
policija galetq prikibti prie jo uz kivircq su didiku,- nes, seimininko
manymu, nepaz|stamasis tegalejs bti didikas,- jis |kalbejo d'Artanjanq,
nepaisydamas jo nusilpimo, keltis ir keliauti toliau. D'Artanjanas pusiau
apsvaigs, be liemenes ir apraisiota galva, atsikele ir, seimininko
stumiamas, eme lipti zemyn. Bet, |zengs | virtuv ir mets zvilgsn| pro
langq, jis pirmiausia pamate |zeidejq, kuris ramiai kalbejo ant pakopos
kelionines karietos, pakinkytos pora stambiq normandiskq arkliq.
Jo pasnekove, kurios galva karietos durelese atrode lyg
paveikslas remuose, buvo dvidesimties ar dvidesimt dvejq metq amziaus.
!!
Mes jau minejome, kaip greitai d'Artanjanas |sidemedavo visus
bet kurio zmogaus veido bruozus. Jis pamate, kad si moteris - jauna ir
grazi. Ir tas grozis juo labiau stulbino, kad tokio visiskai nepamatysi
pietuose, kur lig siol gyveno d'Artanjanas. Tai buvo isblyskusi sviesiaplauke
moteris su ilgom, ant peciq dryksanciom garbanom, didelem melynom
akim, rausvom lpom ir baltom kaip alebastras rankom. Ji gyvai snekuciavo
su nepaz|stamuoju.
- Taigi jo eminencija |sako man...
- Nedelsiant gr|zti | Anglijq ir is ten tuojau pat pranesti jam,
jeigu hercogas isvyktq is Londono.
- O kokie daugiau nurodymai man?..- paklause grazioji keleive.
- Jie yra sioje dezuteje, kuriq atidarysite tik anapus Lamanso.
- Puiku. Na, o kq js ketinate veikti?
- As gr|ztu | Paryziq.
- Nenubauds sito |zlaus vaikezo?-paklause dama.
Nepaz|stamasis buvo beatsakqs, taciau nespejo ne burnos
praverti, nes tuo tarpu d'Artanjanas, viskq girdejs, puole pro duris.
- Sis |zlus vaikezas pats baudzia kitus!-susuko jis.- Ir
tikiuosi, kad s| kartq tas, kur| jis turi nubausti, nepaspruks nuo jo, kaip
pirma.
- Nepaspruks?-pakartojo nepaz|stamasis, suraukdamas antakius.
- Ne, damos akyse, manau, nedr|site begti.
- Atsiminkit,- susuko miledi, matydama, kad bajoras griebiasi
spagos,- atsiminkit, kad maziausias pavelavimas gali viskq prazudyti!
- Jsq tiesa!-susuko bajoras.- Vaziuokite savo keliu, o as
vykstu savuoju.
Ir, nusilenks damai, jis soko ant arklio; tuo tarpu smarkiai sudroze
arkliams karietos vezikas. Abu pasnekovai pasileido, suoliais, toldami |
priesingas puses.
- Ei! O kas apmokes jsq sqskaitq?-suriko seimininkas, kurio
pagarba keleiviui virto gilia panieka, kai pamate, kad tasai tolinasi
neatsiskaits.
- Apmokek, dykaduoni!-nesustodamas raitelis riktelejo savo
tarnui, ir sis sviede seimininkui po kojq du ar tris sidabrinius ir nusuoliavo
paskui ponq.
- Niekse! Baily! Sunbajori!- sauke d'Artanjanas, vydamasis
tarnq.
Bet suzeistasis buvo dar per silpnas, kad galetq pakelti tok|
sukretimq. Nenubegus ne desimties zingsniq, jam suspenge ausyse,
apsvaigo galva, kraujo debesis aptrauke akis, ir jis griuvo vidury gatves, vis
dar saukdamas:
- Bailys! Bailys! Bailys!
- Is tiesq bailys,--sumurmejo seimininkas, prieidamas prie
d'Artanjano ir siuo pataikavimu megindamas susitaikinti su vargsu vaikinu,
kaip pasakecios gerve su sraige.
- Taip, bjaurus nieksas...- susnibzdejo d'Artanjanas.- Bet ji labai grazi!
!"
- Kas?- paklause smuklininkas.
- Miledi,- sulemeno d'Artanjanas ir antrqkart apalpo.
- ,Na, tiek to,- tare seimininkas,- dviejq netekau, bet man lieka
sitas, ir esu tikras, kad jis pabus cia keletq dienq. Vienuolika ekiu
vis delto pelnysiu."
Kaip zinome, tik vienuolika ekiu dar buvo lik d'Artanjano
kapselyje.
Seimininkas tikejosi, kad jo svecias sirgs vienuolika dienq,
mokedamas po vienq ekiu per dienq, taciau jis nepazinojo savo svecio. Kitq
dienq d'Artanjanas atsikele penktq valanda ryto, pats nusileido zemyn |
virtuv, paprase kazkokiq gydomqjq zoleliq, kuriq sqrasas nepasieke msq
laikq, be to, dar vyno, alyvos, rozmarino ir, laikydamas rankoje motinos
receptq, pasigamino balzamo, kuriuo patepe gausias savo zaizdas, pats
keisdamas tvarscius ir atsisakydamas bet kokios gydytojo pagalbos.
Tikriausiai stebuklingojo cigones balzamo deka, o gal ir todel, kad nebuvo
jokio gydytojo, d'Artanjanas tq pat| vakarq pradejo vaikscioti, o rytojaus
dienq jau buvo beveik sveikas.
Taciau, kai reikejo moketi uz rozmarinq, alyvq ir vynq,- tai buvo
visa, .kuo pasinaudojo jaunuolis, nes jis laikesi grieztos dietos, tuo tarpu kai
jo sartukas, anot seimininko, suede tris kartus daugiau, negu btq galima
speti is jo gio,- d'Artanjanas rado kiseneje tik nusepus| aksomin| kapsiukq
su vienuolika ekiu, o laiskas ponui de Treviliui buvo dings.
Is pradziq jaunuolis eme kantriai ieskoti laisko, po dvidesimt
kartq isversdamas visas kisenes, israusdamas keliones kreps|, atrisdamas ir
uzrisdamas kapsel|, bet, |sitikins, jog laisko nera, jis treciq kartq |siuto, ir
kad kiek vel btq tek suvartoti naujq vyno ir kvepiancios alyvos porcijq,
nes, matydamas, kaip |sikarsciavo jaunasis svecias ir grasina viskq | sipulius
sudauzyti, jei nebus surastas jo laiskas, seimininkas jau buvo paciups
kuokq, jo zmona - sluotq, o tarnai - tuos pacius vezdus, kuriais buvo
naudojsi uzvakar.
- Mano rekomendacinis laiskas!- sauke d'Artanjanas.- Duokite
sen mano rekomendacin| laiskq, po simts velniq, arba as jus visus
pasmeigsiu ant iesmo kaip jerubes!
Nelaime, viena klitis sutrukde jaunuoliui |vykdyti savo
grasinimq: jo spaga, kaip jau sakeme, pirmose kautynese lzo pusiau, o jis
tai buvo visiskai uzmirss. Todel, kai d'Artanjanas tikrai istrauke jq is
maksties, pasijuto laikqs rankoje astuoniq ar desimties coliq ilgio spagos
nuolauzq, kuriq seimininkas rpestingai buvo |kiss | makst|. Likusiq
gelezies dal| jis buvo vikriai pasleps, ketindamas is jos pasidaryti virbq
lasiniams smaigyti.
Taciau si aplinkybe gal nebtq sulaikiusi smarkaus msq
jaunuolio, jei seimininkas nebtq nusprends, kad jo svecio reikalavimas
yra teisingas.
- Bet is tikrqjq,- tare jis, nuleisdamas kuokq,- kurgi tas
laiskas?
- Taip, kurgi tas laiskas?- sauke d'Artanjanas.- Pirmiausia |speju,
!*
kad tas laiskas yra ponui de Treviliui ir turi atsirasti, o jeigu neatsiras, ponas de
Trevilis privers j| surasti, patikekite!
Sitas grasinimas visiskai |baugino seimininkq. Po karaliaus ir
kardinolo ponas de Trevilis buvo tasai zmogus, kurio vardq gal dazniausiai
kartodavo ne tik kariskiai, bet ir miestelenai. Tiesa, buvo dar ,tevas
Zozefas
5
"... Bet jo vardas visuomet bdavo tariamas tik pakuzdom: tokiq
didel baim sukeldavo ,pilkoji eminencija", kardinolo Riselje draugas.
Taigi, svieds salin kuokq ir |saks zmonai mesti sluotq, o tarnams
vezdus, seimininkas, rodydamas pavyzd|, pirmas eme ieskoti dingusio laisko.
- Ar tame laiske buvo |deta kokiq nors vertybiq?-paklause
seimininkas po bergzdzio griozdimo.
- O kaipgi!-susuko gaskonas, kuris tikejosi, kad tas laiskas
praskins jam keliq | karaliaus dvarq.- Jame buvo visas mano turtas.
- Ispanijos bonai?-susirpins paklause seimininkas.
- Tai buto bonai pinigams gauti is privataus jo didenybes izdo,-
atsake d'Artanjanas, kuris, tikedamasis su situo laisku gauti tarnybq
karaliaus dvare, mane gal|s nemeluodamas duoti s| gal kiek per drqsq
atsakymq.
- Po velniq!- visai nusimins, susuko seimininkas.
- Bet tai nesvarbu,- kalbejo d'Artanjanas su gaskonui bdingu
aplombu,- tai nesvarbu, ir pinigai - niekis, taciau sis laiskas man buvo
viskas. Verciau man prarasti tkstant| pistoliq, negu s| laiskq.
Lygiai taip jis btq galejs pasakyti ir dvidesimt tkstanciq, bet
drovumas j| sulaike.
Seimininkas vis dar plkesi, ieskodamas laisko, tik staiga jo galvoje
svystelejo mintis.
- Tas laiskas anaiptol nera pamestas!-susuko jis.
- Kaip?!..- suriko d'Artanjanas.
- J| is jsq pavoge.
- Pavoge. Kas pavoge?
- Vakarykstis bajoras. Jis buvo nusileids | virtuv, kur gulejo jsq
liemene. Ten kiek laiko buvo vienas... Galiu eiti lazybq, kad tai jis pavoge
laiskq.
- Js taip manote?-paklause d'Artanjanas dvejodamas. Jis geriau
uz visus zinojo, kad sitas laiskas vertingas tik jam vienam, ir ne|sivaizdavo,
kuo jis btq galejs suzadinti kitq gobsumq. Juk nei tarnai, nei joks kitas
keleivis negalejo tuo laisku pasinaudoti.
- Tai js sakote,- kalbejo toliau d'Artanjanas,- kad |tariat tq |zlq
bajorq?
- As jums sakau, jog tuo esu tikras,- atsake seimininkas.- Kai as
pasakiau jam, kad jsq kilnybe esate pono de Trevilio globojamas ir net turite
laiskq siam garsiam bajorui, jis labai sunerimo, paklause mane, kur tasai
laiskas, ir tuojau pat nulipo | virtuv, kur, kaip jau buvo zinoma, gulejo jsq
liemene.
- Tad stai kas vagis!- susuko d'Artanjanas.- As pasiskqsiu ponui
de Treviliui, o ponas de Trevilis apskqs j| karaliui.- Paskui, iskilmingai istrauks
!6
is kisenes du ekiu ir padavs juos seimininkui, kuris su kepure rankoje j| lydejo
iki vartq, jis sedo ant savo raudo arkliuko, ir sis be jokiq kitq nuotykiq nunese
j| iki Sent-Antuano vartq Paryziuje, kur d'Artanjanas pardave j| uz tris ekiu,
taigi uz labai padoriq kainq, nes | keliones pabaigq visai j| buvo nuvars. Todel
pirklys, kuriam d'Artanjanas pardave arkl| uz minetq kainq, sake jaunuoliui
sumokejs tokiq negirdetq sumq tik del originalios plauko spalvos.
Taip d'Artanjanas | Paryziq |zenge pescias, nesinas mazu rysuleliu po
pazastimi, ir klaidziojo tol, kol susirado tok| kambar|, kur| pagal savo menkas
isgales |stenge issinuomoti. Tai buvo lyg ir kokia mansarda Duobkasiq gatveje,
netoli Liuksemburgo.
Davs rankpinigiq, d'Artanjanas tuojau |sikre savo bute ir likusiq
dienos dal| praleido apsidamas savo liemen ir kelnes apvadais, kuriuos jo
motina buvo nuardziusi nuo dar beveik visiskai naujos senojo pono d'Artanjano
liemenes ir jam slapta ]davusi. Paskui jis nuejo | Gelezies lauzo krantin |deti
savo spagai naujos geleztes; po to gr|zo | Luvrq ir pirmq sutiktqj| muskietininkq
pasiklause, kur yra pono de Trevilio rmai. Pasirode, kad jie besq Senosios
karvelides gatveje, atseit, kaip tik greta tos vietos, kur |sikre pats
d'Artanjanas; siq laimingq aplinkyb jis issiaiskino kaip savo sekmes
pradziq.
Paskui, patenkintas savo laikysena Menge, nejausdamas sqzines
priekaistq del praeities, pasitikedamas dabartimi ir kupinas vilciq ateiciai, jis
atsigule ir uzmigo milzino miegu.
Sis kietas provincialo miegas truko ligi devyniq ryto; atsikels
d'Artanjanas nuvyko pas garsingqj| ponq de Trevil|, jo tevo manymu, treciqj|
asmen| karalysteje.
II PONO DE TREVILIO LAUKIAMASIS
Ponas de Truavilis, kaip ir dabar tebesivadina jo gimines
Gaskonijoje, arba ponas de Trevilis, kaip jis pagaliau pats eme vadintis
Paryziuje, is tikrqjq pradejo savo keliq taip, kaip ir d'Artanjanas, atseit, be su
kiseneje, taciau turedamas tuos drqsos, sqmojo ir sumanumo isteklius, del
kuriq net skurdziausias gaskonq plikbajoris daznai is tevo paveldi svajonese
daugiau, negu turtingiausias perigurieciq ir berijieciq bajoras tikroveje. Tokiais
laikais, kada spagos smgiai krito kaip krusa, jo |zli drqsa ir dar |zlesne
laime |kele j| pacion virsnen tq staciq kopeciq, kurios vadinamos karaliaus
dvaro malone ir kuriomis jis uzbego, zengdamas per keturias pakopas is karto.
Jis draugavo su karaliumi, kuris, kaip visiems zinoma, labai gerbe savo tevo
Henriko IV atminimq. Pono de Trevilio tevas taip istikimai tarnavo Henrikui
karuose pries Lygq, -kad, neturedamas grynq pinigq,- o jq tam bearnieciui
trko visq gyvenimq, ir jis savo skolas mokedavo tik sqmoju, vieninteliu
dalyku, kurio jam niekad nereikejo skolintis,- taigi, neturedamas grynq
pinigq, kaip jau sakeme, karalius leido jam, uzemus Paryziq, prisideti prie
herbo auksin| litq raudoname dugne su siuo devizu: fidelis et forti
6
. Tai buvo
!B
didele garbe, bet menkas pelnas. Ir kai saunusis didziojo Henriko draugas
mire, snui jis paliko tik savo spagq ir devizq. Del sio palikimo ir nesutepto
vardo ponas de Trevilis buvo priimtas | jaunojo princo dvarq, kur jis taip puikiai
tarnavo su spaga ir buvo toks istikimas savo devizui, jog Liudvikas XIII, vienas
geriausiq fechtavimosi meistrq visoje karalysteje, paprastai sakydavo, kad, jei
kuris nors jo draugas ketintq kautis dvikovoje, jis patartq pirmuoju sekundantu
paimti j|, o paskui de Trevil|, kuriam gal net deretq suteikti pirmenyb.
Liudvikas XIII jaute de Treviliui tikrq prieraisumq, tiesa, prieraisumq karaliskq,
egoistiskq,, bet vis delto prieraisumq. Mat, tais nelemtais laikais buvo itin
stengiamasi suburti aplink save tokius uzgrdintus vyrus, kaip de Trevilis.
Daugelis btq galejs paimti sau devizu epitetq tvirtas, atseit, antrqjq de
Trevilio devizo dal|, bet mazai buvo bajorq, kurie galejo pretenduoti | epitetq
istikimas, atseit, | pirmqjq to |raso dal|. Trevilis buvo is siq pastarqjq. Jis buvo
vienas tq retai sutinkamq zmoniq, kurie geba paklusti aklai ir nesvarstydami,
kaip istikimas suo, kurie turi guvq zvilgsn| ir mikliq rankq, kuriems akys yra
duotos tik tam, kad pastebetq, jog karalius yra kuo nors nepatenkintas, o
ranka - kad nubaustq nepatinkant| kok| Bernq ar Moreverq, Poltro de Mere ar
Vitri. Iki siol Treviliui tik progos nebuvo pasirodyti, bet jis jos tykojo ir buvo
tvirtai pasiryzs ciupti jq uz kuodo, jei tik jinai kada nors paklius jam po ranka.
Taigi Liudvikas XIII ir paskyre de Trevil| kapitonu savo muskietininkq, kurie
aklu pasiaukojimu ar greiciau fanatizmu buvo Liudvikui XIII tuo, kuo
vadinamoji ordinarine sargyba buvo Henrikui III, o skotq gvardija Liudvikui XI.
Kardinolas siuo atzvilgiu nenusileido karaliui. Matydamas, kokiq gresmingq
rinktiniq vyrq kohortq Liudvikas XIII subre aplink save, sis antrasis arba,
tikriau, pirmasis Pranczijos karalius irgi panoro tureti savo asmens sargybq.
Taigi ir jis apsisupo muskietininkais, kaip Liudvikas XIII savaisiais, ir galima
buvo matyti, kaip sios dvi besivarzancios galybes visose Pranczijos
provincijose ir net visose uzsienio valstybese rinko sau vyrus, pagarsejusius
puikiais kovos zygiais. Riselje ir Liudvikas XIII, losdami vakarais sachmatq
partijq, daznai gincydavosi del savo kariq nuopelnq. Kiekvienas girdavo savqjq
kariskq isvaizdq ir narsumq, zodziais smerkdami mustynes ir dvikovas, tylomis
skatindavo juos kautis ir, jiems pralaimejus, patirdavo giliausiq sielvartq, o
pasiekus pergal - berib| dziaugsmq. Taip bent savo memuaruose pasakoja
zmogus, dalyvavs kai kuriuose siq pralaimejimq ir daugelyje pergaliq.
Trevilis |spejo silpnqjq valdovo stygq ir tik per savo apsukrumq
susilauke ilgai trunkancios ir pastovios malones to karaliaus, kuris negarsejo
savo istikimybe draugystems. Su savo muskietininkais jis prazygiuodavo pro
kardinolq Armanq Diuplesi Riselje tokia pasaipia veido israiska, kad jo
eminencijai net zili sai pasisiausdavo is pykcio. Trevilis puikiai suprato tq laikq
kariavimo menq, kada tekdavo gyventi arba savo priesq, arba savo tautieciq
sqskaitom jo kareiviai sudare nutrktgalviq legionq ir buvo klusns tik jam
vienam.
Atsilapoj, |siger, apsidrask karaliaus arba, tikriau, Trevilio
muskietininkai bastesi po smukles, pasivaiksciojimo ir viesq pasilinksminimq
vietas, garsiai skaudami, raitydami sus, zvangindami spagomis ir su
pasimegavimu uzkabinedami kardinolo gvardiecius, kai juos kur. nors
!E
sutikdavo. Paskui gatves vidury, kreciant tkstancius pokstq, bdavo
istraukiamos spagos. Pasitaikydavo kartais, kad kardinolo gvardieciai juos
nukaudavo, bet tada jie mirdavo |sitikin, kad draugai juos apraudos ir uz juos
atkersys. Bet dazniausiai jie kitus nukaudavo, gerai zinodami, kad jiems neteks
supti kalejime: ponas de Trevilis, aisku, juos isvaduos. Todel sie zmones visu
balsu ir gyre ponq de Trevil|, tiesiog dievino j| ir, nors visi buvo uzkietej
pramustgalviai, drebejo pries j|, kaip mokiniai pries mokytojq, klausydami
kiekvieno jo zodzio ir pasiruos zti, kad tik btq atpirktas maziausias jo
priekaistas.
Ponas de Trevilis pradzioje naudojosi sia galinga dalba karaliaus ir jo
draugq labui, paskui savo ir savqjq draugq labui. Beje, ne is vienq ano meto
memuarq,- o jq isliko tiek daug,- nematyti, kad s| kilnq bajorq net jo priesai
btq apkaltin, nors jis turejo jq nemaza tiek tarp valdanciq plunksnq, tiek tarp
zvanginanciq kardq; taigi kartojame: niekur nera pasakyta, kad sis kilnus
bajoras btq buvs kaltinamas uz tai, jog, girdi, ems atlyginimq uz istikimq
savo kariq suteiktq pagalbq. Turedamas nepaprastq gabumq intriguoti gal ne
blogiau uz didziausiq intrigantq, jis liko doras zmogus. Dar daugiau: nepaisant
varginanciq zygiq ir visq karisko gyvenimo sunkumq, jis buvo linksmq nuotykiq
megejas, dabita, galantiskiausias kavalierius, vienas prasmatniausiq to laiko
grazbyliq, mokanciq supinti |mantrq madrigalq. Apie de Trevilio meiles
pasisekimus ejo tiek pat kalbq, kiek pries dvidesimt metq apie Basompjerq
7
, o
tai jau s| tq reiske. Taigi muskietininkq kapitonas kele pagarbq, baim ir meil,
o tai yra auksciausia zmogaus laimes virsne.
Savo akinanciu spindejimu Liudvikas XIV uztemde visas mazqsias
savo dvaro zvaigzdes, o jo tevas, saule pluribus impar
8
, kiekvienam favoritui
leisdavo spinduliuoti savqja sviesa ir kiekvienam dvariskiui - asmeniskomis
vertybemis. Be karaliaus ir kardinolo ,rytiniq priemimq", Paryziuje anuo metu
buvo priskaitoma daugiau kaip du simtai mazesniq priemimq. Tarp siq dviejq
simtq priemimas pas Trevil| sutraukdavo daugiausia zmoniq.
Jo rmq kiemas Senosios karvelides gatveje buvo panasus | kariskq
stovyklq jau nuo pat sestos valandos ryto vasarq ir nuo astuntos valandos
ziemq. Penkiasdesimt ar sesiasdesimt muskietininkq, kurie, matyt, keisdavosi,
kad jq skaicius visada btq impozantiskas, nuolatos vaikstinejo ten,
apsiginklav lyg msiui ir viskam pasireng. Didziuliais laiptais, kuriq
uzimamame plote msq dienq inzinierius pastatytq istisus namus, aukstyn ir
zemyn siuvo kokios nors malones prasytojai, paryzieciai, is provincijos atvyk
bajorai, trokstq stoti | muskietininkq eiles, ir |vairiaspalvem livrejom
marguojantys liokajai,. nesq ponui de Treviliui savo seimininkq laiskus.
Laukiamajame ant ilgq sustatytq suolq ilsejosi isrinktieji, atseit, pakviestieji.
Cia ze kaip avily nuo ryto ligi vakaro, o tuo tarpu ponas de Trevilis kabinete
greta sio laukiamojo priiminedavo lankytojus, klausydavosi skundq, duodavo
|sakymus ir, kaip karalius is savo balkono Luvre, galedavo, priejs prie lango,
atlikti savo kariq ir ginklq apzirq.
Tq dienq, kai atvyko d'Artanjanas, susirinkimas atrode labai gausus
ir |spdingas, ypac zmogui, atkeliavusiam is provincijos. Tiesa, sis provincialas
buvo gaskonas, ir jo zemieciai, ypac anuomet, garsejo kaip nelengvai
!H
sugluminami zmones. Tik |ejs pro masyvius vartus, apkaltus ilgomis vinimis
su kvadratinemis galvutemis, patekdavai tarp ginkluotq vyrq, kurie vaiksti-
nedavo po kiemq, saukdami vienas kitq, vaidydamiesi arba zaisdami. Norint
prasiskinti keliq per visus tuos banguojancius verpetus, reikejo bti karininku,
|zymiu didiku arba grazia moterimi.
Taigi, atsidrs toj kamsaty ir spstyje, msq jaunuolis plakancia
sirdimi zenge pirmyn, spausdamas savo ilgq spagq prie liesq kojq, o kita ranka
prilaikydamas placiabryl skrybel ir gailiai sypsodamasis kaip provincialas,
stengiqsis paslepti sumisimq. Prasmuks pro tq ar kitq br|, jis lengviau
atsidusdavo, bet numane, kad kiti atsigrz ziri | j|, ir pirmq kartq gyvenime
d'Artanjanas, iki sios dienos apie save buvs gana geros nuomones, pasijuto
esqs juokingas.
Priejus laiptus, pasidare dar blogiau: ant pirmqjq pakopq keturi
muskietininkai buvo suruos |domiq pramogq, o desimt ar dvylika jq draugu
lauke aiksteleje, kada ateis jq eile prisideti prie sio zaidimo.
Vienas, stovedamas pakopa auksciau su nuoga spaga rankoje, neleido ar bent
stengesi neleisti kitiems trims lipti | virsq.
Tie trys vikriai j| puole spagomis. Is pradziq d'Artanjanas palaike
siuos ginklus fechtavimo rapyromis ir mane, kad jq smaigaliai apmauti, bet is
kai kuriq |dreskimq greit |sitikino, kad, atvirksciai, tos geleztes pakankamai
astrios ir smailios. Po kiekvieno |dreskimo ne tik, zirovai, bet ir patys veikejai
kvatojo kaip pamis.
Tas, kuris stovejo ant aukstesnes pakopos, puikiai gynesi nuo savo
priesininkq. Aplink juos susidare ratas: buvo susitarta, kad, gavs smg|,
suzeistasis iseina is zaidimo, uzleisdamas savo eil audiencijai gauti tam, kuris
j| suzeide. Per penkias minutes trys buvo dreksteleti: vienas | riesq, antras |
smakrq, trecias | aus|, o pats pakopos gynejas nebuvo paliestas; siuo savo
vikrumu, pagal susitarimq, jis pasistmejo per tris vietas laukianciqjq eileje.
Kad ir kaip sunku buvo nustebinti msq jaunqj| keleiv| arba tikriau
sakant, priversti, kad jis pasirodytq nustebs, vis delto sis zaidimas j|
nustebino; gimtineje, tame kraste, kur kraujas taip greit sibteli | galvq,
reikejo siokios tokios dingsties dvikovoms, bet siq keturiq zaidejq gaskonada
jam pasirode pranokstanti visas tas, apie kurias lig siol buvo girdejs dargi
pacioje Gaskonijoje. Jis taresi pateks | tq garsqj| milzinq krastq, kuriame
veliau atsidre Guliveris ir tiek prisikentejo baimes. O taciau iki tikslo buvo toli:
juk dar buvo likusi laiptq aikstele ir laukiamasis.
Aiksteleje niekas nebesikove - cia liezuvavo apie moteris, o
laukiamajame - apie dvarq. Aiksteleje d'Artanjanas nukaito, o laukiamajame
sudrebejo. Jo laki ir drqsi vaizduote, del kurios Gaskonijoj jis buvo pavojingas
jaunoms kambarinems, o kartais net ir jaunoms jq ponioms, niekad, net
kliedint, nebtq sukrusi jam ne puses tq meiles stebuklq ir net ketvirtadalio tq
drqsiq meiles zygiq, pagrazintq zinomiausiais vardais ir slapciausiomis
smulkmenomis. Taciau, jeigu aiksteleje buvo |zeistas jo padorumas, tai
laukiamajame buvo sukresta jo pagarba kardinolui. Cia, didziam savo
nustebimui, d`Artanjanas isgirdo garsiai kritikuojant politikq, kuri drebino visq
Europq, ir netgi smerkiant privatq kardinolo gyvenimq, nors tiek aukstq ir
!<
galingq magnatq buvo nubausta vien uz tai, kad bande j| patyrineti; o cia stai
tas didis zmogus, kur| taip gerbe ponas d'Artanjano tevas, buvo pajuokos
objektu pono de Trevilio muskietininkams. Vieni saipesi is jo sleivq kojq ir
sulinkusios nugaros; kiti dainavo dainuskas apie jo mylimqjq poniq d'Egijon ir
apie jos sesereciq poniq de Kombale, o dar kiti renge suokalb| pries kardinolo
pazus ir sargybinius,- visa tai d'Artanjanui atrode baiss ir ne|manomi dalykai.
Taciau jeigu tarp siq kandziq kardinolui skiriamq epigramq netiketai
pasigirsdavo karaliaus vardas - tuojau lyg kas ranka uzciaupdavo sitas
pasaipias burnas. Visi neramiai apsizvalgydavo, tarsi bijodami, kad jq kalba
neprasiskverbtq pro plonas de Trevilio kabineto sienas. Bet netrukus kokia nors
uzuomina vel nukreipdavo kalbq | jo eminencijq, vel suskambedavo juokas, ir
vel ne vienas kardinolo poelgis nebdavo paliekamas seselyje.
,Stai zmones, kuriuos tikriausiai tuoj patupdys | Bastilijq ir pakars,-
pasibaisejo d'Artanjanas,- o kartu su jais, be jokios abejones, ir mane, nes
nuo tos akimirkos, kai isgirdau juos ir jq klausiausi, mane palaikys jq
bendrininku. Kq pasakytq mano tevas, taip primygtinai mane moks gerbti
kardinolq, jei suzinotq, kad as esu tokiq bedieviq draugeje?"
Todel, kaip lengva numanyti, d'Artanjanas nedr|so prisideti prie
pokalbio. Jis tik zirejo ispts akis, klausesi istemps ausis, smarkiai stengesi
visais savo penkiais pojciais nieko nepraleisti ir, nors labai pasitikejo tevo
patarimais, savo potraukiq ir skonio vedamas, visus tuos negirdetus dalykus,
kurie cia dejosi, buvo greiciau links girti, o ne smerkti.
Bet kadangi pono de Trevilio dvariskiq miniai jis buvo visiskai
nepaz|stamas k cia matomas pirmq kartq, tad buvo paklaustas, kuriuo tikslu
atvyks. D'Artanjanas labai kukliai pasisake vardq, pabrezdamas esqs is to
paties krasto, kaip ir

ponas de Trevilis, ir paprase tarnq, besikreipiant| | j| su
situo

klausimu, isrpinti jam trumpq audiencijq pas ponq de Trevil| Tarnas
globejo tonu pazadejo perduoti jo prasymq, kai prieis eile.
Truput| atsikvosejs nuo pirmo |spdzio, d'Artanjanas, turedamas
laisvo laiko, galejo siek tiek pasizvalgyti | aplinkiniq drabuzius ir veidus.
Gyviausios grupes centre stovejo isdidus augalotas muskietininkas, apsitaiss
keistu apdaru, traukianciu visq demes|. Jis devejo ne uniformin| mundurq,
kuris, antra vertus, nebuvo privalomas tais mazesnes laisves, bet didesnio
savarankiskumo laikais, o tik zydraspalv, gerokai nublukusiq ir nutrintq lie-
men, ant kurios blizgejo puiki perpete, auksu issiuvineta ir tvaskanti lyg
saules atspindziai vandens pavirsiuje giedrq dienq. Ilgas skaisciai raudono
aksomo apsiaustas graziai krito nuo jo peciq, tik is priekio leisdamas matyti tq
nuostabiq perpet, prie kurios kabejo milziniska spaga.
Sis muskietininkas kq tik buvo sugr|zs is sargybos, skundesi
persals ir tycia kosciojo. Stai kodel jam ir tek pasiimti apsiaustq, aiskinosi jis
aplinkiniams, kalbedamas is auksto ir su panieka sukdamas sus, o tuo tarpu
visi kiti, ir labiausiai d'Artanjanas, entuziastiskai zavejosi jo auksu issiuvineta
peppete.
- Na kq gi,- kalbejo muskietininkas.- Jos darosi madingos. Tai
bereikalingas islaidumas, as ir pats zinau, bet tokia jau mada. Pagaliau juk
reikia kur nors isleisti gimdytojq pinigelius.
!C
- Ak Portai,- susuko vienas is esanciqjq,- nemeginkit msq
|tikinti, kad siq juostq |sigijot is tetusio dosnumo! Ar tik nebus jos padovanojusi
ta vualiuotoji dama, su kuria jus sutikau anq sekmadien| prie Sent-Onore
vartq?
- Ne, prisiekiu savo garbe ir duodu .bajoro zod|, as pats jq
nusipirkau ir uz savus pinigus,- atsake tik kq pavadintasis Porto vardu.
- Taigi,- pasake kitas muskietininkas,- lygiai taip, kaip as
nusipirkau siq naujq pinigin uz tuos auksinius, kuriuos mano mylimoji |dejo |
senqjq.
- Ne, tikrai,- atkirto Portas,- ir as galiu |rodyti, kad uz jq
sumokejau dvylika pistoliq.
Kilo dar didesnis klegesys, nors abejone neisnyko.
- Ar ne tiesa, Arami?- paklause Portas, kreipdamasis | kitq
muskietininkq.
Sis muskietininkas buvo visiska priesingybe tam, kuris j| uzkalbino ir
pavadino Aramio vardu: tai buvo vos dvidesimt dvejq ar dvidesimt trejq metq
jaunuolis, naivaus, svelnoko veido, juodq maloniq akiq ir rausvq skruostq, lyg
persikas ruden| apsidengusiq aksominiais plaukeliais. Jo ploni siukai ant
virsutines lpos brezesi tiesiq tiesiausia linija. Rodes, tartum jis bijo nuleisti
zemyn rankas, kad neisbrinktq gyslos, ir kartkartemis znaibe ausq galiukus,
kad jie neprarastq savo svelnaus rausvumo ir skaidrumo. Kalbejo jis mazai ir
letai, daznai lenkesi, tyliai juokesi, rodydamas savo dantis, kurie buvo grazs ir
kuriais, kaip ir visa savo isore, jis, matyt, labai rpinosi. ] savo draugo
klausimq jis atsake, linkteledamas galvq.
Sis pritarimas, matyt, issklaide visas abejones del tos nuostabios
perpetes. Ja visi tebesigerejo, bet daugiau apie tai nekalbejo; ir, kaip kartais
mintis netiketai nuplaukia kita vaga, staiga pokalbis nukrypo | kitq dalykq.
- Kokia jsq nuomone apie tai, kq pasakoja pono Sale arklininkas?
-paklause muskietininkas, nesikreipdamas | kq nors skyrium, o |
visus drauge.
- O kq gi jis pasakoja?- isdidziai paklause Portas.
- Jis pasakoja Briuselyje sutiks Rosforq, tq istikimiausiq kardinolo
tarnq, persirengus| kapucinu. Prakeiktas Rosforas, naudodamasis tokiu
maskaradu, apgavs ponq de Legq kaip paskutin| mulk|.
- Kaip paskutin| mulk|,- pakartojo Portas.- Nejaugi tai tiesa?
- As suzinojau is Aramio,- atsake muskietininkas.
- Tikrai?
- Juk js tq gerai zinote, Portai,- tare Aramis.- As juk vakar jums
pasakojau. Neverta apie tai kalbeti.
- Neverta apie tai kalbeti!-susuko Portas.- Sit kaip js manote?
Neverta apie tai kalbeti! Po simts velniq! Kaip greitai js sprendziate! Se tau!
Kardinolas liepia snipineti bajorq kazkokiam isdavikui, plesikui, pakaruokliui,
liepia isvogti jo laiskus, sito snipo ir siq laiskq padedamas, nukirsdina ponui
Sale galvq, remdamasis tuo paiku pretekstu, kad neva Sale norejs nuzudyti
karaliq ir Orleano hercogq apvesdinti su karaliene!.. Niekas negalejo atspeti
sios m|sles. Vakar, didziausiam visq pasitenkinimui, js mums atidengete siq
"K
paslapt|, ir, kai mes dar nespejome atsikvoseti, isgird siq naujiena, js mums
sakote: ,Neverta apie tai kalbeti!"
- Na, tai kalbekite, jei js to norite,- kantriai sutiko Aramis.
- Jei as bciau vargso Sale arklininkas,- susuko Portas,- as
truput| pamokyciau tq Rosforq!
- O jus gerokai pamokytq Raudonasis hercogas,- pridre Aramis.
- Raudonasis hercogas! Bravo, bravo! Raudonasis hercogas!-
skavo Portas, plodamas rankomis ir linksedamas galvq.- Raudonasis
hercogas - puiku! As paskleisiu s| vardq, mano brangusis, bkite ramus. Na ir
sqmojingas tas Aramis! Kokia nelaime, kad js negalejote zengti savo
pasaukimo keliu, mano brangusis! Btumet puikus abatas!
- O, tai tik laikinas atideliojimas!-tare Aramis.- Kada nors juo
bsiu. Js gerai zinote, Portai, kad tuo tikslu as tebesimokau teologijos.
- Jis padarys taip, kaip sako,- pridre Portas,- anksciau ar veliau
jis savo pasieks.
- Anksciau...- tare Aramis.
- Jis laukia tik vieno dalyko, kad vel galetq apsivilkti sutanq, kuri
kabo spintoje uz jo uniformos,- |terpe vienas muskietininkas.
- O ko gi jis laukia?- paklause kitas.
- Jis laukia, kad karaliene padovanotq Pranczijai sosto |pedin|.
- Is to nereikia kresti juokq, ponai,- tare Portas.- Aci dievui,
karaliene dar pakankamai jauna - gali j| mums duoti.
- Sako, lordas Bekingemas
9
esqs Pranczijoj,- tare Aramis su
gudria sypsena, kuri siai neva paprastai frazei teike gana dviprasmiskos
reiksmes.
- Arami, drauguzi mano, sj kartq js neteisus,- pertrauke j|
Portas,- ir sqmojq pamegimas jus visada vercia perzengti ribq. Jei ponas de
Trevilis jus isgirstq, jums neiseitu | sveikatq sie zodziai.
- Ar tik neketinate mane mokyti, Portai!- susuko Aramis, kurio
ramiose akyse tartum plykstelejo zaibas. - Mano brangusis, bkite arba
muskietininkas, arba abatas. Bkite tas ar kitas, bet ne vienas ir antras
drauge,- kalbejo toliau Portas.- Prisiminkite, Atas jums dar anqdien yra
pasaks: js mintate is visq edziq. O, tik prasau nepykti, to visai nereikia!
Jums gerai zinoma, kq js, as ir Atas esame sutar. Juk js lankotes pas poniq
d'Egijon ir stengiates jai patikti; js lankotes pas poniq de Bua-Trasi, ponios de
Sevrez pusseser, ir esat |sigij didel| sios damos palankumq. O dieve, js galit
nekalbeti apie savo laim, niekas nereikalauja, kad atskleistumet savo paslapt|,
- jsq kuklumas visiems zinomas. Bet jeigu jau turite siq doryb,
tai, po velniq, neuzmirskite jos, kai kalbama apie jos didenyb. Tegul kas nori
ir kaip nori plepa apie karaliq ir kardinolq, taciau karaliene yra sventenybe, ir
jeigu jau apie jq kalbama, tai tebnie sakoma vien gera.
- Portai, js taip |sitikejs savimi, kaip Narcizas; ]sidemekit tai,-
tare Aramis.- Js zinote, kad as nepakenciu niekieno pamokslq, isskyrus vien
tiktai Ato. O js, mano mielas, turite perdaug puikiq juostq, kad btq galima
tiketi jsq jausmq taurumu. Jei panoresiu, as bsiu abatas. Kol kas esu
muskietininkas ir kalbu tai, kas man patinka. Siuo metu as noriu jums
"!
pasakyti, kad js man |kyrejote.
- Arami!
Portai!
- Ei ponai, ponai!-pasigirdo is visq pusiq.
- Ponas de Trevilis laukia pono d'Artanjano,- pertrauke juos
liokajus, atidarydamas kabineto duris.
Po siq zodziq durys valandziuk liko praviros, ir visi staiga nusciuvo.
Stojusioj tyloj jaunas gaskonas perejo laukiamqj| ir |zenge pas muskietininkq
kapitonq, visa sirdimi dziaugdamasis, kad laiku isvenge to keisto ginco
atomazgos.
III AUDIENCIJA
Tuo metu ponas de Trevilis buvo itin blogai -nusiteiks. Vis delto jis
mandagiai pasveikino jaunuol|, nusilenkus| iki zemes, ir su sypsena isklause
maloniq jo zodziq. Bearnietiska d'Artanjano tarsena primine jam ir jaunyst, ir
gimtqj| krastq, o tokie prisiminimai dziugina visokio amziaus zmogq. Bet tuoj
pat, prieidamas prie laukiamojo durq ir duodamas ranka d'Artanjanui zenklq,
tarsi prasydamas leisti uzbaigti reikalus su kitais, pries pradedant su juo, jis
triskart susuko, kaskart vis keldamas balsq taip, jog jame suskambejo visa
gama intonacijq - nuo |sakmios iki rscios:
- Atai! Portai! Arami!
Du muskietininkai, su kuriais mes jau susipazinome ir kurie vadinosi
dviem pastaraisiais vardais, tuoj atsiskyre nuo brio ir |ejo | kabinetq, kurio
durys uzsidare, vos perzengus jiems slenkst|. Jq laikysena, nors ir ne visai
rami, buvo tokia laisva, kupina orumo ir nuolankumo, jog suzavejo
d'Artanjanq, kuriam sie zmones atrode esq pusdieviai, o jq virsininkas -
Griausmavaldis Jupiteris su visais savo perknais ir zaibais.
Kai abu muskietininkai |ejo, kai paskui juos uzsidare durys, kai
laukiamajame vel kilo klegesys, kuriam tq dviejq muskietininkq pakvietimas
tikriausiai suteike naujo peno, ponas de Trevilis, tylus ir surauks antakius, tris
ar keturis kartus perejo isilgai kabinetq, kiekvienq syk| zengdamas pro Portq ir
Aram|. Siedu stovejo nebyls ir issitemp, lyg per apzirq. Staiga jis sustojo
priesais juos ir piktai nuzvelge nuo galvos ligi kojq.
- Ar js zinote, kq man pasake karalius?..- susuko jis.- Ir ne kada
nors anksciau, o vakar vakare? Ar js tai zinote, ponai?
- Ne,- kiek patylej, atsake abu muskietininkai.- Ne, pone, mes to
nezinome.
- Bet mes tikimes, kad js suteiksite mums garb ir pasakysite,-
mandagiausiu tonu, zemai lenkdamasis, tare Aramis.
- Jis man pasake, kad nuo siol rinksiqsis muskietininkus is
kardinolo gvardieciq.
-Is kardinolo gvardieciq! O kodel?- gyvai paklause Portas.
-Todel, kad jis pastebejo, jog rgstqj| jo vynq reikia atmiesti
""
geruoju vynu.
Abu muskietininkai paraudo iki ausq. D'Artanjanas nezinojo, kur
detis, jis btq mielai prasmegs kiaurai zem.
- Taip, taip,- kalbejo ponas de Trevilis, vis labiau karsciuodamasis.
- Ir jo didenybe teisus, nes, prisiekiu savo garbe, muskietininkai
karaliaus dvare vaidina apgailetinq vaidmen|! Vakar, losdamas su karaliumi
sachmatais, ponas kardinolas su uzuojautos israiska, kuri labai man nepatiko,
papasakojo, kad uzvakar sie prakeikti muskietininkai, sie pramustgalviai,-
siuos zodzius jis pabreze su tokia ironija, kuri man dar labiau nepatiko,- sie
pagyrnai,- pridre jis, ziredamas | mane laukines kates akimis,- per ilgai
uztruk vienoj smuklej Feru . gatveje, ir jo gvardieciq naktine sargyba,-
atrode, kad jis tuoj suprunks man | veidq,- buvusi priversta suimti tuos
tvarkos ardytojus. Po velniq! Js turetumet kq nors apie tai zinoti! Suimti
muskietininkus! Js buvote jq tarpe, nesi-ginkite, jus pazino, ir kardinolas
paminejo jsq vardus. Tai mano kalte, taip, mano, kalte, juk as pats pasirenku
vyrus! Stai kad ir js, Arami: kuriems velniams mane prasete muskietininkq
liemenes, kai jums taip tinka sutana? Na-, o js, Portai, ar tam turite tokiq
puikiq auksu siuvinetq juostq, kad prie jos galetumet prisikabinti siaudin
spagq? O Atas... As nematau Ato. Kur jis?
- Pone,- lidnai atsake Aramis,- jis serga, sunkiai serga.
- Serga? Sakote, sunkiai serga? O kokia liga?
- Bijome, kad gali bti raupai, pone,- atsake Portas, noredamas |
pasnekes| |terpti ir savo zod|.- O btq labai nemalonu, nes tikriausiai tai
subjaurotq jam veidq.
- Raupai! Tai sauniq istorija pasakojate man, Portai! Jo amziaus
vyrui sirgti raupais! Ne, ne!.. Jis, matyt, suzeistas, gal bt, nukautas. O, jei as
tai zinociau!.. Simts perknq! Ponai muskietininkai, as nenoriu, kad js
valkiotumetes |tartinose vietose, vaidytumetes gatvej ir griebtumetes spagos
kiekvienoj kryzkelej! As nenoriu pagaliau, kad btumet pajuokos objektu pono
kardinolo gvardieciams, kurie yra sauns vyrai, rams, vikrs, kurie niekuomet
nepatenka | tokiq bkl, kad juos reiketq suimti, ir kurie, be to, ne nesiduotq
suimami! Esu tuo tikras! Jie geriau sutiktq zti vietoje, negu trauktis bent
zingsn| atgal. Gelbetis, begti, sprukti - tai geba tik karaliaus muskietininkai.
Portas ir Aramis drebejo is |nirsio. Jie mielai btq pasmaug ponq de Trevil|, jei
nebtq giliai jaut, kad, tik labai myledamas juos, jis taip kalba. Jie trype
kojomis kilimq, ligi kraujo kramte lpas ir is visq jegq spaude savo spagq
rankenas. Laukiamajame, kaip jau sakeme, visi girdejo saukiant Atq, Portq ir
Aram| ir is pono de Trevilio balso spejo, kad jis baisiai |pyks. Desimt smalsiq
galvq prisiglaude prie tapetq, ir veidai balo is |siutimo, nes prie durq prilipusios
ausys nepraleido negirdomis ne vieno skiemens is to, kas buvo kalbama, o jq
lpos vienq po kito kartojo visus uzgaulius kapitono zodzius susirinkusiems
laukiamajame. Vienu akimirksniu visi rmai nuo kabineto durq ligi gatves vartq
virto kunkuliuojanciu katilu.
- Stai kaip! Karaliaus muskietininkai duodasi arestuojami kardinolo
gvardieciq!- kalbejo ponas de Trevilis, sirdies gelmese tiek pat |siuts, kaip ir
jo kareiviai, kapodamas zodzius ir tarsi durklo smgiais varstydamas jais savo
"*
klausytojq krtin.- Stai kaip! Sesi jo eminencijos gvardieciai suima sesis jo
didenybes muskietininkus! Simts perknq! As jau apsisprendziau. Einu tiesiai |
Luvrq, atsistatydinu, atsisakau karaliaus muskietininkq kapitono vietos ar
prasausi paskiriamas kardinolo gvardijos leitenantu. O jei atsakys, tai, simts
perknq, einu | abatus.
Sulig siais zodziais laukiamajame murmesys virto viesulu: visur
girdejosi tik keiksmai ir piktzodziavimai. ,Simts velniq!", ,Po perknq!", ,Kad
tave griausmas!",- kryziavosi ore.. D'Artanjanas ieskojo akimis kokios
uzuolandos pasislepti ir jaute begalin| norq pal|sti po stalu.
- Tai va, ponas kapitone,- tare Portas, jau nebesivaidydamas.- Is
tikrqjq mes buvome sesi pries sesis, bet mus uzpuole is pasalq ir, dar mums
nespejus issitraukti spagq, du msiskiai krito negyvi, o Atas, sunkiai suzeistas,
ne kq daugiau buvo vertas. Bet js paz|state Atq, kapitone! Jis dukart bande
atsikelti ir dukart vel parkrito. Taciau mes nepasidavem. Ne! Mus nutempe
jega. Pakeliui pasprukome. O Atq palaikeme jau mirusiu ir ramiausiai palikome
msio lauke, manydami, kad neapsimoka su juo plktis. Stai kaip buvo. Po
velniq, kapitone, juk visq msiq nelaimesi. Didysis Pompejus pralaimejo
Farsalo ms|, o karalius Pranciskus I, kuris, kaip girdejau, sio to buvo vertas,
irgi pralaimejo kovq prie Pavijos.
- Ir as turiu garb jums pranesti,- tare Aramis,- kad vienq jq
nukoviau jo paties spaga,, nes manoji sulzo per pirmqj| puolimq. Nukoviau ar
nudriau, pone, kaip jums labiau patinka.
- As to nezinojau,- tare ponas de Trevilis kiek ramesniu balsu.-
Kaip matau, ponas kardinolas gerokai perdejo.
- Bet maldauju, pone,- kalbejo toliau Aramis, matydamas, kad
kapitonas jau atlyzo, ir isdr|ss kreiptis | j| su prasymu,- maldauju, pone,
niekam nesakykite, kad Atas suzeistas: jis baisiai nusimintq, jeigu tai suzinotq
karalius. O kadangi zaizda labai pavojinga - durklas, pervers pet|, |smigo
giliai | krtin,- tai tenka nuogqstauti...
Tq pat akimirksn| portjera prasiskleide, ir po jos spurgais pasirode kilnus ir
grazus, bet mirtinai isblysks veidas.
- Atas!- susuko abu muskietininkai.
- Atas!-pakartojo ir ponas de Trevilis..,- Js mane kvietet, pone,
- tare Atas ponui de Treviliui silpnu, bet visiskai ramiu balsu.-
Draugai man pasake, kad js mane kvietet, ir as paskubejau
atvykti. Laukiu jsq |sakymq, ponas kapitone!
Ir sulig siais zodziais muskietininkas, apsitaiss be priekaisto ir, kaip
visada, pasitemps, tvirtu zingsniu |ejo | kabinetq. Ponas de Trevilis, iki sirdies
gelmiq sujaudintas tokio narsumo, puole prie jo.
- As kq tik pasakiau siems ponams,- pareiske jis,- kad draudziu
savo muskietininkams be reikalo rizikuoti gyvybe, nes narss vyrai yra labai
brangs karaliui, o karalius zino, kad jo muskietininkai yra narsiausi vyrai
pasaulyje. Duokit rankq, Atai.
Ir, nelaukdamas, kol naujai atvykusis pats atsakys | s| palankumq,
ponas de Trevilis ciupo jo desin rankq ir is visq jegq paspaude, ne
nepastebedamas, jog Atas, kad ir labai valdydamasis, krptelejo is skausmo ir
"6
dar labiau isblysko, nors tai ir atrode ne|manoma.
Durys buvo paliktos praviros. Nors ir buvo laikoma paslapty, kad
Atas suzeistas, bet visi apie tai zinojo, ir jo atvykimas visus apstulbino.
Triuksmingas pasitenkinimas palydejo pastaruosius kapitono zodzius, ir is to
dziaugsmo dvi ar trys galvos pasirode tarp praskleistq 'portjerq. Be abejones,
ponas de Trevilis btq smarkiais zodziais sudrauds etiketo lauzytojus, taciau
jis staiga pajuto, kaip jo saujoj Ato ranka konvulsingai sutrkciojo, ir,
zvilgtelejs | j|, pamate, kad sis tuoj apalps. Ta pat akimirkq Atas, sukaups
visas savo jegas, kad |stengtq atsispirti skausmui, ir vis delto jo nugaletas
'krito ant grindq lyg negyvas
- Gydytoja!- susuko ponas de Trevilis -Gydytojq! Manqj| arba
karaliaus, geriausiqj|! Gydytojq! Arba, simts perknq, mano narsusis Atas
numirs!
Isgird pono de Trevilio sauksmq, visi puole | jo kabinetq, nes jis ne
nepagalvojo uzdaryti durq, ir kiekvienas eme tristi prie suzeistojo. Taciau
visos pastangos btq buvusios bergzdzios, jeigu ieskomo gydytojo nebtq buv
paciuose rmuose. Jis prasigrdo pro miniq, priejo prie apalpusio Ato ir,
kadangi visas sis triuksmas ir bruzdejimas labai jam trukde, pirmiausia grieztai
paprase kuo greiciausiai pernesti muskietininkq | gretimq kambar|. Ponas de
Trevilis tuojau atidare duris ir parode keliq Portui ir Aramiui, kurie ant rankq
isnese savo draugq. Paskui j| nuseke gydytojas, ir, gydytojui |ejus, durys
uzsidare.
Tada pono de Trevilio kabinetas, si visada taip gerbiama vieta,
valandelei virto laukiamojo dalimi. Visi plepejo, tusciazodziavo, garsiai skavo,
plsdamiesi, keikdami ir siqsdami velniop kardinolq ir jo gvardiecius.
Netrukus gr|zo Portas ir Aramis. Prie suzeistojo liko tik gydytojas su ponu de
Treviliu.
Pagaliau sugr|zo ir ponas de Trevilis. Suzeistasis atgavs sqmon.
Gydytojas pareisks, kad muskietininko bkle tokia, jog nesq pagrindo jo
draugams nerimauti, o apalps tik del to, kad prarads daug kraujo.
Paskui ponas de Trevilis ranka dave zenklq, ir visi isejo, isskyrus d'Artanjanq,
kuris nepamirso, kad jam paskirta audiencija, ir su gaskonui bdingu
atkaklumu pasiliko toje pat vietoje.
Kai visi isejo ir durys uzsidare, ponas de Trevilis apsisuko ir atsidre
akis | ak| su jaunuoliu. Tas |vykis siek tiek buvo sudrumstas jo minciq eiga. Jis
pasiteiravo, ko is jo nor|s atkaklusis prasytojas. Tada d'Artanjanas pasisake
vardq, ir ponas de Trevilis, is karto atsimindamas dabart| ir praeiti, viskq su-
voke.
- Atleiskite, mano brangusis zemieti,- sypsodamasis tare jis,- as
jus visiskai uzmirsau. Na kq gi, juk kapitonas yra lyg seimos tevas, tik jam
tenka didesne atsakomybe, negu paprastam seimos tevui. Kareiviai yra suaug
vaikai, bet kadangi as reikalauju, jog karaliaus, o ypac kardinolo, |sakymai
btq vykdomi...
D'Artanjanas negalejo nuslepti sypsenos. Is tos sypsenos ponas de
Trevilis suprato, kad pries j| stovi ne kvailys, ir, pakeisdamas kalbq, tiesiai
perejo prie reikalo.
"B
- As labai mylejau jsq gerbiamqj| tevq,- tare jis.- Kuo galeciau
patarnauti jo snui? Paskubekite: mano laikas priklauso ne man.
- Pone,- tare d'Artanjanas,- isvykdamas is Tarbo ir keliaudamas
cionai, vardan to draugiskumo, kurio neuzmirsote, as ketinau prasyti jus
muskietininko apsiausto, bet po viso to, kq cia per dvi valandas pamaciau,
supratau, kad tokia malone btq per didele, ir bijau, kad nesu jos vertas.
- Tai is tikrqjq malone, jaunuoli,- atsake ponas de Trevilis,- bet ji,
gal bt, nera jau tokia jums nepasiekiama, kaip manote, ar bent dedates
manqs. Taciau vienas jo didenybes nutarimas yra numats tok| atvej|, ir as
apgailestaudamas turiu jums pranesti, kad niekas nera priimamas |
muskietininkus, nedalyvavs keliose kautynese, neatliks garbingq zygiq arba
neistarnavs dvejus metus kuriame nors kitame pulke, ne tiek
privilegijuotame, kaip msiskis.
Nieko neatsakydamas, d'Artanjanas nusilenke. Jis dar labiau trosko
apsivilkti muskietininko uniformq, kai suzinojo, kaip sunku jq pasiekti.
- Bet,-kalbejo toliau Trevilis, smeigdamas | savo zemiet| tok|
veriant| zvilgsni, tarsi noredamas isskaityti jo sirdies gelmes,- gerbdamas jsq
tevq, mano buvus| draugq, as, kaip jau sakiau, noriu jums siek tiek padeti,
jaunuoli. Msq bearnieciai paprastai nera turtingi, ir abejoju, ar jq padetis btq
itin pasikeitusi nuo to laiko, kai as palikau savo gimtin. Taigi js, turbt,
pragyvenimui ne per daug atsivezete pinigq.
D'Artanjanas isdidziai atsitiese, lyg noredamas pasakyti, kad jis is nieko
neprasqs ismaldos.
- Na, gerai, gerai, jaunuoli,- kalbejo ponas de Trevilis.- Man sitos
manieros zinomos. As pats atvykau | Paryziq su keturiais ekiu kiseneje ir
bciau susikovs su kiekvienu, kuris man btq pasaks, kad negaliu nusipirkti
Luvro.
D'Artanjanas dar labiau issitempe. Pardavs arkl|, savo karjerq jis
pradejo, turedamas keturiais ekiu daugiau, negu ponas de Trevilis, pradedamas
savqjq.
- Taigi sakau, js turite taupyti, kq atsivezet, nors ir kazin kokia
btq suma. Taciau jums reikia dar ir tobulintis kovos mene, kuris bajorui yra
btinas. As dar siandien parasysiu laiskq Karaliskosios akademijos virsininkui,
ir nuo rytdienos jis priims jus be jokio mokescio. Neatsisakykite sios menkos
malones; net kilmingiausieji ir turtingiausieji msq bajorai kartais praso jos ir
negauna. Js ismoksite joti, fechtuotis ir sokti, uzmegsite gerq pazinciq, be to,
retkarciais aplankysite mane ir pasakysite, kaip sekasi, kuo galeciau jums
padeti.
Nors dvaro |mantrumai d'Artanjanui dar buvo visiskai svetimi, taciau
jis pajuto, koks saltas sis priemimas.
- Deja, pone,- tare jis.- Dabar as matau, kaip man trksta to
rekomendacinio laisko, kur| tevas buvo |davs jums |teikti.
- Is tikrqjq,- atsake ponas de Trevilis,- as labai stebiuosi, kad js
leidotes | tokiq ilgq kelion be sito btino palydovo, kuris mums, bearnieciams,
yra vienintele parama.
- As j| turejau, pone, ir, aci dievui, kaip reikiant parasytq!-
"E
susuko d'Artanjanas.- Bet man j| nieksingai pavoge.
Ir jis papasakojo visq nuotyk| Menge, atvaizdavo nepaz|stamqj|
bajorq su visomis smulkmenomis ir taip karstai bei |tikinamai, jog ponas de
Trevilis susizavejo.
- Keista istorija,- tare jis susimqsts.- Tai js, vadinasi, garsiai
kalbejote apie mane?
- Taip, pone. Tikrai as buvau neatsargus. Bet, kq gi, toks vardas,
kaip jsq, turejo man bti skydu kelioneje. Sprskite patys, ar daznai as juo
naudojausi.
Meilikavimas tada buvo madinga, ir ponas de Trevilis mego
smilkalus, kaip bet kuris karalius arba kardinolas. Jis negalejo nuslepti aiskaus
pasitenkinimo sypsenos, taciau ta sypsena greit uzgeso, ir jis vel gr|zo prie
Mengo nuotykio.
- Pasakykite man,- tare jis,- ar tas bajoras neturejo nezymaus
rando ant skruosto?
- Taip, lyg kulkos nudreskimq.
- Ar jis grazus vyras?
- Taip.
- Auksto gio?
- Taip.
- Pablyskusio veido, tamsiaplaukis?
- Taip, taip, visai toks pat. Is kur js paz|state tq zmogq, pone? O, kai as j|
surasiu kada nors, o surasiu btinai, prisiekiu jums, net ir pragare...
- Jis lauke moters?- pertrauke j| de Trevilis.
- Siaip ar taip, jis isvyko, valandziuk pasikalbejs su ta, kurios lauke.
- Ar js nezinote, apie kq jie kalbejosi?
- Jis |teike jai dezut, sakydamas, kad joje esq visi nurodymai, ir prase jq
atidaryti tik Londone.
- Sita moteris buvo angle?
- Jis vadino jq miledi.
- Tai jis!-susnibzdejo Trevilis.- Tai jis! O as maniau, kad jis dar Briusely.
- Ak, pone!-susuko d'Artanjanas.- Jeigu js paz|state tq zmogq, pasakykite
man, kas jis ir is kur, ir as is jsq daugiau nieko neprasysiu, net issizadesiu
jsq pazado padeti man |stot | muskietininkus, nes pirmiausia noriu jam
atkersyti.
- Saugokites, jaunuoli!-susuko Trevilis.- Priesingai, jei pamatysite j| einant
viena gatves puse, skubekite pereiti | kitq! Neatsitrenkite | tokiq uolq -
sudusite kaip stiklas.
- Ir vis delto,- atsake d'Artanjanas,- jei tik as kada nors j| sutiksiu...
- O tuo tarpu,- pridre ponas de Trevilis,- jei norite paklausyti mano
patarimo, neieskokite jo.
Staiga, netiketo |tarimo pagautas, ponas de Trevilis nutilo. Ar si gili
neapykanta, kuria taip garsiai reiskia jaunasis keleivis tam zmogui, neva
pavogusiam jo tevo laiskq, nors tai nelabai panasu | tiesq, ar tik si neapykanta
neslepia kokios nors klastos? Ar tik sis jaunuolis nera pasiqstas jo eminencijos?
Ar nenori jo |vilioti | kokius spqstus? Ar sis tariamasis d'Artanjanas nera snipas,
"H
kur| kardinolas stengiasi |vesti | jo namus, kad paskiau, |sigijs jo pasitikejimq,
prazudytq j|, kaip jau atsitiko su tkstanciais kitq. Jis vel pazvelge |
d'Artanjanq, tik s| kartq dar atidziau, negu pirma. Sio zvitraus veido israiska,
kupina isminties ir apsimesto nuolankumo, ne per daug j| nuramino.
,,As gerai zinau, kad jis gaskonas,- pagalvojo de Trevilis,- bet jis
gali savo gabumus skirti kardinolui, kaip ir man. Nagi, isbandysime j|.
- Mano drauge,- tare jis neskubedamas,- as noriu jums, kaip
savo seno biciulio snui,- nes as tikiu ta istorija apie laisko pavogimq,- as
noriu, sakau jums, atitaisyti tq saltq sutikimq, kur| is pradziq pajutote, ir
atskleisti jums msq politikos paslaptis. Karalius ir kardinolas yra geriausi
draugai. Jq tariamoji nesantaika yra tik kvailiq akims apdumti. As nenoriu, kad
mano zemietis, grazus jaunuolis, saunus vyras, kuriam lemta iskilti, taptq visq
sitq apgavysciq auka ir kaip koks mulkis patektq | zabangus, kuriuose jau ne
vienas zuvo. Atsiminkite, kad as esu istikimas siems dviem visagaliam
valdovam ir kad kiekvieno mano zygio tikslas yra visados tarnauti karaliui ir
kardinolui, vienam didziausiq genijq, kuriuos kada nors pagimde Pranczija. O
dabar, jaunuoli, |sidemekite tai, ir jeigu js ar del seimyniniq, ar del kitq
santykiq, ar pagaliau instinktyviai jauciate kardinolui neapykantq, kuri, kaip
mes matome, prasiverzia is kai kuriq bajorq sirdies, tuomet atsisveikinkime ir
skirkimes. As jums padesiu, kad- ir kur js btumet, bet nepriimsiu pas save.
Tikiuosi, kad mano atvirumas, siaip ar taip, jus padarys mano draugu, nes lig
siol esate vienintelis jaunuolis, su kuriuo taip atvirai kalbu.
,Jei kardinolas atsiunte man siq jaunq laput,- galvojo de Trevilis,-
tai, zinodamas, kaip jo neapkenciu, jis .tikriausiai pasake savo snipui, kad
geriausias bdas man |siteikti - ko pikciau sneketi apie j|; ir, zinoma,
nepaisydamas mano patikinimq, sis gudruolis dabar atsakys, kad jis slykstisi jo
eminencija."
Bet atsitiko visiskai kitaip

negu de Trevilis tikejosi. D'Artanjanas ko
paprasciausiai atsake:
- Pone, as atvykau | Paryziq kupinas lygiai tokiq pat ketinimq.
Tevas patare man niekam nesilenkti, tik karaliui, ponui kardinolui ir jums,
kuriuos jis laiko trimis pirmaisiais zmonemis Pranczijoje.
D'Artanjanas, kaip galima pastebeti, ponq de Trevil| prijunge prie anq dviejq.
Bet jis mane tuo nieko nepagadinsiqs.
- Taigi ponui kardinolui as jauciu giliausiq pagarbq,- toliau kalbejo
jis,- ir lenkiuosi pries jo darbus. Man juo geriau, pone, jeigu js, kaip sakote,
kalbate su manim atvirai, nes darote man garb, pripazindami, kad msq
paziros sutampa. Bet jeigu js manim ne visai pasitikit,- kas btq visai
natralu,- tai as jauciu, kad, sakydamas tiesq, pats sau kenkiu. Taciau kq
padarysi, js bent |vertinsite mano tiesumq, o jsq gera nuomone apie mane
brangesne man uz viskq pasaulyje.
Ponas de Trevilis liko be galo nustebintas. Toks |zvalgumas, toks
atvirumas j| suzavejo, bet anaiptol neissklaide jo abejoniq: juo daugiau sis
jaunuolis atrode pranasesnis uz kitus jaunus vyrus, juo labiau jis buvo
pavojingas, jei de Trevilis apsiriko. Vis delto jis paspaude d'Artanjanui rankq ir
tare:
"<
- Js esate doras jaunuolis, bet tuo tarpu as galiu jums pasitarnauti
tik tuo, kq anksciau pasiliau. Mano namai jums bus visuomet atviri. Veliau,
galedamas ateiti pas mane kiekvienu metu ir tokiu bdu isnaudoti kiekvienq
progq, js turbt pasieksite, ko trokstate.
- Vadinasi, pone,- tare d'Artanjanas,- js lauksite, kad as
pasirodyciau esqs to vertas. Na kq gi, bkite ramus,- pridre jis su gaskono
familiarumu,- jums neteks ilgai laukti.
Ir jis nusilenke, ketindamas iseiti, tarsi nuo siolei visa kita turejo
priklausyti tik nuo jo paties.
- Bet palaukite,- tare ponas de Trevilis, sulaikydamas j|.- As jums
pazadejau duoti laiskq Akademijos virsininkui. O gal isdidumas neleidzia jums
jo priimti, mano jaunas bajore?
- Ne, pone,- atsake d'Artanjanas.- Ir as pazadu jums, kad su siuo
neatsitiks, kaip su anuo. As saugosiu j| taip, kad jis, prisiekiu jums, pateks
adresatui, ir vargas tam, kuris bandytq is mans j| atimti.
Ponas de Trevilis, isgirds s| pasigyrimq, nusisypsojo ir, paliks savo
jaunq zemiet| lango ambrazroje, kur jie kalbejosi, sedo prie stalo ir eme rasyti
zadetqj| rekomendacin| laiskq. Tuo tarpu d'Artanjanas, neturedamas kq veikti,
eme pirstais barbenti | stiklq marso taktus, ziredamas | muskietininkus, kurie
ejo sau vienas paskui kitq, ir lydedamas juos zvilgsniu iki pat gatves poskio.
Parass laiskq, ponas de Trevilis j| uzantspaudavo ir pakils priejo prie
jaunuolio, noredamas j| |teikti. Bet tq paciq akimirkq, kai d'Artanjanas tiese
rankq, noredamas j| paimti, ponas de Trevilis be galo nustebs, pamate, kaip
jo globotinis staiga krptelejo, paraudo is pykcio ir puole laukan saukdamas:
- A! Simts perknq! S| kartq jis nuo mans nepaspruks!
- Kas?- paklause ponas de Trevilis.
- Jis, tasai vagis!-atsake d'Artanjanas.- Ak, nieksas! Ir jis isbego.
- Pamiselis!- sumurmejo ponas de Trevilis.- Jeigu tik...- pridre
jis,- cia nebus jo vingrybe pasprukti, pamacius, kad klasta nepavyko.
IV ATO PETYS, PORTO PERPET IR ARAMIO NOSIN
D'Artanjanas |siuts trimis suoliais persoko laukiamqj| ir puole prie
laiptq, kuriais mane nusileisiqs lyg viesulas, bet staiga |sibegejs atsimuse
galva | muskietininkq, einant| is pono de Trevilio pro salines duris, ir taip trenke
jam kakta | pet|, jog tasai suriko ar, tikriau, sustauge is skausmo.
- Atleiskite!- tare d'Artanjanas, noredamas begti toliau.-
Atleiskite, as labai skubu.
Nespejus jam nusileisti nuo pirmqjq laiptq, kazkieno gelezine ranka
sugriebe j| uz juostos ir sulaike.
- Js skubate!-susuko muskietininkas, isbals kaip drobe.-
Stumdote mane, sakote ,atleiskit" ir manote, kad to pakanka! Ne visai,
jaunuoli. Gal bt, isgirds ponq de Trevil| siandien kiek siurksciau mums
kalbant, js |sivaizduojate, jog su mumis galima elgtis taip, kaip jis elgesi?
"C
Apsirinkate, drauguzi: js ne ponas de Trevilis.
- Tikekit manimi,- atsake d'Artanjanas, pazins Atq, kuris,
gydytojo perristas, gr|zo namo,- tikekit manimi, as padariau tai netycia ir,
netycia uzgavs, pasakiau ,atleiskit". Man atrodo, kad to pakanka. O dabar as
jums kartoju - ir s| syk| gal visai, be reikalo,- kad, garbes zodis, as skubu,
labai skubu. Todel prasau jus leisti man eiti ten, kur as noriu.
- Pone,- atsake Atas, paleisdamas j|,- js esate nemandagus.
Matyt, is toli atvyks.
D'Artanjanas jau buvo nuzengs tris ar keturias pakopas, bet,
isgirds Ato pastabq, staiga sustojo.
- Po velniq, pone!-tare jis.- Kad ir kaip is toli as bciau atvyks,
ne jums mane mokyti mandagumo, as jus |speju!
- Gal bt,- pasake Atas.
- O, kad as taip neskubeciau!-susuko d'Artanjanas.- Kad
nesivyciau vieno zmogaus...
- Pone skubetojau, js mane surasite ir neskubedamas girdite?
- O kur, malonekite pasakyti?
- Prie Deso vienuolyno.
- Kelinta valanda?
- Apie dvylikta.
- Apie dvylikta, gerai, as bsiu ten.
- Pasistenkite, kad man nereiketq jsq laukti, nes penkiolika
minuciq po dvyliktos as jums bebeganciam apkaposiu ausis.
- Gerai!-susuko jam d'Artanjanas.- Bsiu ten be desimt minuciq
dvylikta.
Ir jis pasileido begti lyg velnio nesamas, tikedamasis dar pavyti savo
nepaz|stamqj|, kuris, letai zengdamas, negalejo nueiti labai toli.
Taciau prie gatves vartq Portas kalbejosi su sargybiniu. Tarp abiejq
pasnekovq buvo tarpas kaip tik vienam zmogui praeiti. D'Artanjanas tikejosi,
kad to tarpo jam uzteks, ir pasileido it strele, noredamas tarp juodviejq
prasmukti. Bet d'Artanjanas nepagalvojo apie vejq. Tuo metu, kai jis norejo
prabegti, vejas staiga isskleide Porto apsiaustq, ir d'Artanjanas tiesiai pataike |
j|. Portas, matyt, turejo priezasciq nesiskirti su sia pagrindine savo aprangos
dalimi, nes, uzuot paleids laikomq skvernq, jis taip stipriai ir atkakliai
patrauke j| prie savs, jog d'Artanjanas sukte |sisuko | aksomq.
Girdedamas muskietininko prakeiksmus, d'Artanjanas kaip aklas
grabaliojo klostes, stengdamasis issikrapstyti is po apsiausto. Jis ypac bijojo
pakenkti tos nuostabios, jau mums zinomos perpetes zavumui, bet, nedrqsiai
atmerks akis, apsizirejo, kad nosimi remiasi | Porto tarpument, atseit,
tiesiog | tq perpet.
Deja, kaip daugelis daiktq siame pasaulyje, kurie blizga vien is
pavirsiaus, perpete buvo auksu siuvineta tik is priesakio, o is uzpakalio ji buvo
paprasciausios jaucio odos. Portas, kaip tikras pagyrnas, negaledamas |sigyti
visos auksu siuvinetos perpetes, |sigijo bent pus. Dabar suprantama, kam ta
tariamoji sloga ir btinai reikalingas apsiaustas.
- Po velniq!- susuko Portas, is visq jegq stengdamasis atsikratyti
*K
d'Artanjanu, kuris spurdejo uz nugaros.- Ar pasiutote, kad sitaip puolate
zmones!
- Atleiskite,- tare d'Artanjanas, zvelgdamas is po milzino
pazasties,- as labai skubu. Vejuosi vienq zmogq ir...
- Turbt, akis paliekate namie, kai vejates, ar kq?- paklause
Portas.
- Ne,- atsake |sizeids d'Artanjanas,- ne, ir jos man leidzia matyti
tai, ko kiti nemato.
Ar Portas suprato, ar ne, bet, siaip ar taip, nebesuvalde savo pykcio.
- Pone,- tare jis,- as |speju: jeigu taip trinsites aplink muskietininkus, bsite
apkultas.
- Apkultas!-susuko d'Artanjanas.- Stipriai pasakyta!
- Sakau taip, kaip ir dera sakyti zmogui, |pratusiam zvelgti savo
priesams tiesiai | akis.
- Na kaipgi! As gerai zinau, kad js niekam neparodytumet
nugaros.
Ir jaunuolis, suzavetas savo sqmojo, nuejo, visa gerkle kvatodamas.
Portas net apsiputojo is pykcio ir jau buvo bepuolqs d'Artanjanq.
- Veliau, veliau,- susuko tasai,- kai nebeturesit apsiausto.
- Vadinasi, pirmq valandq uz Liuksemburgo.
- Puiku, pirmq valandq!-atsake d'Artanjanas, pasukdamas uz
gatves kampo.
Bet nei toje gatveje, kuriq kq tik prabego, nei toje, kuriq dabar
aprepe akimis, jis nieko nepamate. Kad ir kaip letai ejo nepaz|stamasis, jis
spejo nutolti ir dingti is akiq, o gal uzsuko | kuriuos nors namus. D'Artanjanas
teiravosi apie j| visus sutiktuosius, nusileido ligi kelto, gr|zo Senos ir Raudonojo
Kryziaus gatve. Nieko, nicnieko! Taciau sis pasivaiksciojimas jam isejo | naudq,
nes juo gausiau zliauge prakaitas kakta, juo labiau veso sirdis.
Tada jis eme galvoti apie kq tik praejusius |vykius. Jq buvo daug ir
visi nelemti: stai dar tik vienuolikta valanda, o rytas jau spejo jam atnesti pono
de Trevilio nemalon, nes sis tikriausiai jo keistq pabegimq palaike gerokai
|zliu.
Be to, jis susilauke dviejq padoriq dvikovq su dviem vyrais, kuriq
kiekvienas gali nukauti tris d'Artanjanus, zodziu, su dviem muskietininkais,
atseit, su dviem btybem, kurias jis taip gerbe, jog net savo mintimis ir sirdimi
aukstino jas labiau uz visus kitus zmones.
Padetis buvo lidna. Bdamas tikras, kad Atas j| nukaus, jis,
suprantama, nelabai nerimavo del Porto. Taciau, kadangi viltis yra tai, kas
paskiausia uzgsta zmogaus sirdyje, d'Artanjanas pagaliau eme viltis, kad gal
ir liksiqs gyvas po siq abiejq dvikovq, tik, aisku, sunkiai suzeistas, ir siuo
atveju, tikedamasis liksiqs gyvas, jis is anksto eme sau priekaistauti:
,,Koks as beprotis ir storzievis! Tas narsus ir nelaimingas Atas buvo
suzeistas kaip tik | tq pet|, | kur| as lyg avinas trenkiau galva. As tik stebiuosi,
kaip jis mans nenudejo vietoje... Jis turejo teis taip pasielgti: skausmas, kur|
as jam suteikiau, turbt, buvo baisus. O su Portu. . . na, su Portu, dievazi,
buvo linksmesnis atsitikimas..."
*!
Ir jaunuolis nenoromis eme juoktis, dairydamasis | salis - ar jo vienisas, be
regimos priezasties juokas ne|zeis kurio nors praeivio.
,Taip, su Portu linksmesnis atsitikimas. Bet vis tiek as esu vargsas
neismanelis. Na, ar galima taip pulti | zmoniq tarpq, jq ne|spejus! Ne! Ar
galima jiems zireti po apsiaustu, kad pamatytum tai, ko ten nera! Jis man
btq atleids, tikrai btq atleids, jei bciau jam nieko nesaks apie tq
prakeiktq perpet, tiesa, tik uzuominomis, taip, bet puikiomis uzuominomis! O,
as, prakeiktas gaskonas, svaidysiuos sqmojais ir pragare ant keptuves.
Klausyk, d'Artanjanai, drauguzi mano,- kalbejo jis pats sau, aisku, su deramu
meilumu,- jei liksi gyvas,- o tat nelabai |tikima,- tau ateity reikes bti
nepaprastai mandagiam. Nuo siol visi tavim turi geretis, rodyti pavyzdziu
kitiems. Bti paslaugiam ir mandagiam - nereiskia bti bailiu. Tik pazvelk |
Aram|! Aramis yra |knytas svelnumas ir mandagumas. O ar isdr|s kas
pasakyti, kad Aramis bailys? Zinoma, ne, ir nuo sio laiko as noriu visais
atzvilgiais sekti jo pavyzdziu. O, stai ir jis!"
D'Artanjanas, zingsniuodamas ir taip kalbedamas su savim, priejo
beveik prie pat d'Egijono rmq ir priesais pamate Aram|, linksmai
besnekuciuojant| su trimis karaliskosios gvardijos bajorais. Aramis irgi
pastebejo d'Artanjanq. Jis neuzmirso, kad sio jaunuolio akivaizdoje ponas de
Trevilis buvo taip |pyks .s| rytq. .Liudininkas, girdejs tuos priekaistus, kuriq
susilauke muskietininkai, anaiptol nebuvo jam malonus, ir Aramis dejosi jo
nematqs. O d'Artanjanas, priesingai, |sigilins | savo planus bti kuo
mandagiausiam ir paslaugiausiam, priejo prie keturiq jaunq vyrq ir zemai jiems
nusilenke, palydedamas s| sveikinimq ko meiliausia sypsena. Aramis truput|
linktelejo galvq, taciau nenusisypsojo. Beje, visi keturi tuojau nutrauke pokalb|.
D'Artanjanas nebuvo toks kvailas, kad nepastebetq, jog jis cia nereikalingas,
bet jis dar nebuvo pakankamai susipazins su aukstosios visuomenes
manieromis ir nezinojo, kaip garbingai issisukti is nepatogios padeties, | kokiq
paprastai patenka zmogus, kuris prieina prie mazai jam paz|stamq zmoniq ir
|sikisa | visiskai jo nelieciant| pokalb|. Taigi jis galvojo, kokiu bdu jam ko
padoriau pasitraukus, tik staiga pamate, kad Aramiui iskrito nosine ir jis, be
abejo, nepastebejs primyne jq koja. D'Artanjanui tai pasirode gera proga
istaisyti nejaukiq savo padet|: jis pasilenke ir ko meiliausiu veidu istrauke
nosin is po muskietininko kojos, nors sis laike jq tvirtai primyns, ir
|teikdamas jam tare:
- Stai, pone, nosine, kuriq, manau, jums btq gaila pamesti.
Nosine is tikrqjq buvo prasmatniausiai issiuvineta, su karna ir herbu viename
kampe. Aramis skaudziai nuraudo ir veikiau istrauke, negu paeme nosin is
gaskono rankq.
- Aha!-susuko vienas gvardietis.- Ar tu, kuklusis Arami, dar ir
dabar tvirtinsi, kad tavo santykiai su ponia de Bua-Trasi yra blogi, kai si miela
ponia yra tokia maloni, jog skolina tau savo nosines.
Aramis pervere d'Artanjanq vienu tq zvilgsniq, kurie zmogui aiskiai
duoda suprasti, kad jis |sigijo mirtinq priesq. Paskui, vel nutaiss apysald|
veidq, tare:
- Klystate, ponai. Si nosinaite ne mano, ir as nezinau, kodel siam
*"
ponui kvostelejo | galvq paduoti jq man, o ne kuriam nors is jsq. Geriausias
|rodymas, kad as sakau tiesq, yra ta nosine, kuriq turiu kiseneje.
Tai pasaks, jis issitrauke savo nosin, lygiai tokiq pat dailiq, is
ploniausio batisto, o tais laikais batistas buvo brangus. Taciau si nosine buvo
neissiuvineta, be herbo ir papuosta vien savininko monograma.
S| kartq d'Artanjanas nepratare ne zodzio. Jis suprato padars
klaidq. Bet Aramio draugai nesidave |tikinami jo |rodymq, ir vienas,
kreipdamasis | jaunqj| muskietininkq, neva rimtu balsu, tare:
- Jei taip yra, kaip sakai, mano mielas Arami, as bsiu priverstas
prasyti tave duoti man siq nosin, nes, kaip zinai, Bua-Trasi yra mano artimas
biciulis ir as nenoriu, kad kas nors paverstq trofejais jo zmonai priklausancius
daiktus
- Tu ne taip issireiskei,-atsake Aramis,-ir, pripazindamas tavo
reikalavimq esmes teisingu, as atsisakau j| patenkinti del jo formos.
- Klausykit, nedrqsai |sikiso d'Artanjanas,-as nemaciau, kad
nosine btq iskritusi is pono Aramio kisenes. Jis buvo primyns jq koja, stai ir
viskas. Todel as ir pamaniau, kad ta nosine jo.
- Ir apsirikote, mano mielas pone!-saltai atsake Aramis, ne kiek
nesidziaugdamas siuo pasitaisymu.
Paskui, kreipdamasis | gvardiet|, pasivadinus| pono de Bua-Trasi
draugu, jis tare:
- Beje, mielasis pono de Bua-Trasi biciuli... As prisiminiau, kad esi ne maziau
uz mane artimas grafo de Bua-Trasi draugas, taigi... si nosine galejo iskristi is
tavo kisenes, kaip ir is manosios...
- Ne, prisiekiu savo garbe!-susuko jo didenybes gvardietis.
- Tu prisieki savo garbe, o as patikinu savo garbes zodziu, ir tada, aisku,
vienas is mudviejq meluoja. Zinai kq, Montaranai, geriau pasidalinkim jq
pusiau.
- Nosin?
- Taip.
- Puiku!-susuko kiti du gvardieciai.- Karaliaus Saliamono
sprendimas! Is tikrqjq, Arami, js esat labai ismintingas!
Jauni vyrai garsiai nusikvatojo, ir, kaip nesunku speti, viskas tuo ir
pasibaige. Po valandeles pokalbis nutrko. Trys gvardieciai ir muskietininkas,
nuosirdziai paspaud kits kitam rankq, nuejo: gvardieciai | vienq, o Aramis |
antrq pus.
,Stai tinkamas momentas susitaikyti su siuo maloniu zmogum",-
tare sau d'Artanjanas, stovejs kiek nuosaliau pastarojo pokalbio metu. Ir, sio
gero jausmo skatinamas, jis pasivijo Aram|, kuris ejo visai jo nepaisydamas.
Pone,- tare jis,- tikiuosi, js man atleisite.
- Ak, pone!-pertrauke j| Aramis.- Leiskite pasakyti, kad siuo
atveju js pasielgete ne taip, kaip deretq isaukletam zmogui.
- Kaip, pone!-susuko d'Artanjanas.- Js manote...
- As manau, pone, kad js nesate kvailas ir gerai suprantate, nors
ir is Gaskonijos atvyks, jog niekas be reikalo nosiniq nemindzioja. Juk
Paryzius, po velniq, ne batistu gr|stas.
**
- Pone, js be reikalo stengiates mane pazeminti,- pareiske
d'Artanjanas, kurio vaidinga prigimtis pradejo nustelbti taikingus jo
pasiryzimus.- Taip, as is Gaskonijos, ir, kadangi js tai zinote, man nera
reikalo jums priminti, kad gaskonai ne perdaug kantrs. Taigi, kartq atsipras,
kad ir del padarytos kvailystes, jie bna tikri, jog padare jau ir taip dukart
daugiau, negu reikejo.
- Pone,- tare Aramis,- as jums tai pasakiau anaiptol ne
ieskodamas progos su jumis susivaidyti. Aci dievui, as nesu koks nors
museika, ir muskietininkas as tik laikinai. Kaunuosi tik tada, kai esu priverstas,
ir visada su dideliu pasibiaurejimu. Bet s| kartq dalykas yra rimtas, nes cia js
sukompromitavote moter|.
- Mes sukompromitavom!- susuko d'Artanjanas.
- Kam js taip nevykusiai padavet man tq nosin?
- Kam js taip nevykusiai jq ismetet?
- As jau sakiau ir dar pakartoju, pone, kad si nosine iskrito visai ne
is mano kisenes.
- Na, tai js sumelavote du kartus, pone, nes as maciau, kad ji
iskrito kaip tik is jsq kisenes!
- Ak, stai kokiu tonu js pradedate kalbeti, pone!.. Na, gerai, as
.jus pamokysiu, kaip reikia gyventi.
- O as jus pasiqsiu atgal misiq laikyti, ponas abate! Prasau traukti
savo spagq, ir tuojau pat.
- Ne, ne, mano mielas drauge, tik jau ne cia. Argi nematot, kad
mes esame pries d'Egijono rmus, kurie pilni kardinolo zmoniq? Kas mane
|tikins, kad ne jo eminencija, jums pavede pristatyti jam mano galvq. O as
tiesiog juokingai esu prisiriss prie savo galvos. Man atrodo, kad ji gana gerai
rymo ant mano peciq. Taigi as sutinku jus nukauti, bkite ramus, bet nukauti
tyliai, uzdaroje ir nuosalioje vietoje, ten, kur niekam js negaletumet pasigirti
savo mirtim.
- As sutinku, bet per daug nepasitikekite savimi ir pasiimkite
nosin - nesvarbu, ar jinai jsq, ar ne,- gal bt, turesite progos ja
pasinaudoti.
- Tamsta gaskonas?- ironiskai paklause Aramis.
- Taip. Ir gaskonai neatidelioja dvikovq is atsargumo.
- Atsargumas, pone, muskietininkams yra beveik nenaudinga
dorybe, bet btina baznycios tarnams, as tq zinau. O kadangi muskietininkas
as tik laikinai, tad esu links bti atsargus. Antrq valandq as turesiu garbes
jsq laukti pono de Trevilio namuose. Ten jums nurodysiu tinkamq vietq.
Jauni vyrai nusilenke vienas antram, paskui Aramis nuejo .gatve Liuksemburgo
link, o d'Artanjanas, matydamas, kad jau gana velu, nuejo link Deso
vienuolyno, kalbedamas pats sau:
,Tikriausiai as nebegr|siu is ten; bet jeigu ir bsiu nukautas, tai bent
zinosiu, kad mane nukove muskietininkas."
*6
V KARALIAUS MUSKIETININKAI IR PONO KARDINOLO GVARDIECIAI
D'Artanjanas Paryziuje neturejo ne vieno paz|stamo. Todel jis ejo |
dvikovq su Atu be sekundanto, nusprends pasitenkinti tais, kuriuos pasirinko
jo priesininkas. Be to, jis buvo pasiryzs prideramai, bet, aisku,
neparodydamas silpnumo, atsiprasyti muskietininkq, nes nuogqstavo, kad si
dvikova gali sukelti nemalonumq, kokie panasiais atvejais kyla visada, kai
jaunas ir stiprus vyras kaunasi su suzeistu ir nusilpusiu priesininku: nugaletas
jis padvigubina savo priesininko triumfq, o nugalejs bna kaltinamas
negarbingumu, perdaug lengvai pelnyta sekme.
Beje, arba mes blogai pavaizdavome msq nuotykiq ieskotojo bdq,
arba msq skaitytojas jau turejo pastebeti, kad d'Artanjanas anaiptol nebuvo
paprastas zmogus. Todel, kartodamas sau, kad jo mirtis neisvengiama, jis vis
delto nesutiko nuolankiai ir tyliai mirti, kaip btq padars kuris nors kitas, ne
toks drqsus ir ne toks nuosaikus zmogus. Jis apsvarste skirtingus charakterius
tq vyrq, su kuriais turejo kautis, ir jam eme aisketi situacija. Jis tikejosi
atsiprass tapti Ato draugu, nes grieztas jo veidas ir kilminga isvaizda jam
labai patiko. Jis taresi |bauginsiqs Portq ta perpetes istorija, kuriq jis, jeigu
nebus nukautas vietoje, galetq papasakoti visiems, o sis pasakojimas, sumania
forma pateiktas zmonems, padarytq Portq juokingq. Gudragalvio Aramio jis
nelabai bijojo, ir tuo atveju, jeigu jam is eiles tektq su juo susidurti, jis zt bt
pasiryzo j| sudoroti arba bent, kirsdamas | veidq, kaip Cezaris patardavo elgtis
su Pompejaus kareiviais, visam laikui suzaloti tq groz|, kuriuo Aramis taip
didziavosi.
Be to, d'Artanjanas turejo tuos tvirtus ryztingumo isteklius, kuriuos
jo sirdy isugde tevo patarimai, o jq esme buvo tokia: ,Nesilenkti niekam,
isskyrus karaliq, kardinolq ir ponq de Trevil|." Stai kodel jis nejo, o skriste
skrido prie Deso vienuolyno, savotisko pastato be langq, apsupto nederlingq
pievq ir tokios pat paskirties, kaip Pre-o-Klerkas
10
: ten paprastai kaudavosi
vyrai, negal| per daug gaisti laiko.
Kai d'Artanjanas priejo nedidel| tusciq lauko sklypq prie sio
vienuolyno sienq, Atas, atvyks vos pries penkias minutes, jau lauke jo; tuo
metu kaip tik ismuse dvyliktq. Taigi jis buvo nepapeikiamai punktualus, ir
griezciausias dvikovq kazuistas nebtq galejs jam nieko prikisti.
Atas, kur| visq laikq baisiai kankino zaizda, nors pono de Trevilio
gydytojas ir buvo jq naujai apriss, sedejo ant akmens ir lauke savo
priesininko, kaip visada, ramus ir kupinas didingo orumo. Pamats d'Artanjanq,
jis atsikele ir mandagiai zenge kelis zingsnius link jo. O d'Artanjanas savo
ruoztu priejo prie savo priesininko, laikydamas rankose skrybel, kurios
plunksna vilkosi zeme.
- Pone,- tare Atas,- as pasiunciau pakviesti dviejq savo draugq,
kurie bus mano sekundantai. Bet tiedu mano draugai dar neatvyko. Stebiuosi,
kad jie velinasi: jie niekada taip nedaro.
- O as, pone, neturiu sekundantq,- pareiske d'Artanjanas,- nes,
vos vakar atvyks | Paryziq, paz|stu cia tik ponq de Trevil|, kuriam mane
*B
rekomendavo mano tevas, tur|s garb bti siokiu tokiu jo biciuliu.
Atas valandel pagalvojo.
- Js paz|state tik ponq de Trevil|?- paklause jis.
- Taip, pone, tik j| vienq.
- Se tau!- pridre Atas, kalbedamas tiek sau, tiek d'Artanjanui.-
Se tau! Juk jus nukovs, as pagarseciau kaip vaikq edikas!
- Ne visai, pone,- atsake d'Artanjanas, pagarbiai nusilenkdamas.-
Ne visai taip, jeigu suteikiate man garbes kautis su jumis, nors ir
bdamas suzeistas, o zaizda jums, be abejo, labai kliudo.
- Garbes zodis, labai kliudo, ir turiu pasakyti, kad js man
velniskai jq uzgavot. Bet as laikysiu spagq kaire ranka, kaip kad visada
panasiais atvejais daroma. Tik nemanykite, kad darau jums malon: as tiksliai
kertu abiem rankom, ir jums del to net bus nepatogu, nes kairys yra labai
neparankus tiems, kurie tam nepasiruos. Gailiuosi, kad anksciau apie tai jsq
ne|spejau.
- Js tikrai esate labai malonus, pone,- tare d'Artanjanas, vel
nusilenkdamas,- ir as uz tai esu be galo dekingas.
- Man tiesiog darosi nepatogu...- atsake Atas su |mantriu
pagarbumu.- Verciau pakalbekim apie kq nors kita, jeigu nieko neturite
pries... Ak! Simts perknq! Kaip skaudziai js mane uzgavote! Petys net dega!
- Jeigu js man leistumet...- nedrqsiai tare d'Artanjanas.
- Kq, pone?
- As turiu stebuklingq balzamq zaizdoms gydyti, balzamq, kur| man
dave motina ir kur| pats isbandziau.
- Na ir kq?..
- Esu tikras, kad tas balzamas mazdaug per tris dienas jus
isgydytq, ir po trijq dienq, kai pasveiktumet, pone, man btq didele garbe
sukryziuoti su jumis spagq.
D'Artanjanas pasake siuos zodzius taip paprastai, jog tat suteike
garb jo mandagumui ir ne kiek ne|zeide jo drqsos.
- Dievazi, pone,- tare Atas,- stai pasilymas, kuris man patinka,
ne todel, kad as j| priimciau, bet kad per myliq jauti tur|s reikalq su kilniu
bajoru.. Taip kalbedavo ir elgdavosi Karolio Didziojo laikq riteriai, is kuriq
kiekvienas saunus vyras turi imti sau pavyzd|. Nelaime, mes gyvename ne
didziojo imperatoriaus laikais. Gyvename pono kardinolo laikais, ir po trijq
dienq jau btq zinoma, kad ir kaip saugotum paslapt|, sakau, btq zinoma, kad
mes turime kautis ir mums sukliudytq. Ak, nejaugi tie dykinetojai neateis?
- Jeigu js skubate, pone,-tare d'Artanjanas Atui taip pat
paprastai, kaip pries valandel buvo pasils atideti dvikovq trims dienoms,-
jeigu js skubate ir norite, uzbaigti su manim tuojau pat tai prasau nesivarzyti
Stai vel kalba, kuri man' patinka,- tare Atas, maloniai linkteledamas
d'Artanjanui .galvq,-Tai ne tik protq,, bet tikriausiai ir sird| turincio zmogaus
zodziai. Pone, as labai myliu tokius zmones, kaip js, ir jauciu, kad, jeigu mes
vienas antro nenukausim man bus veliau labai malonu pasikalbeti su jumis.
Palaukime, prasau jus, tq ponq, man nera kur skubeti, ir taip bus daug
korektiskiau. O, stai, rodos, vienas ateina!
*E
Is tikrqjq Voziraro gatves gale pasirode milzinas Portas.
- Kq?- susuko d'Artanjanas.- Jsq pirmas sekundantas - ponas
Portas?
- Taip. Ar jums tai nepatinka?
- Anaiptol...
- O stai ir antras.
D'Artanjanas atsigrze | tq pus, kur rode Atas, - ir pazino Aramj.
- Kaip?- susuko jis, dar labiau nustebs, negu pirmq kartq.- Jsq
antras sekundantas - ponas Aramis?
- Aisku. Argi nezinote, kad msq niekad neisvysi vieno be kito ir
kad muskietininkai ir gvardieciai, karaliaus dvaras ir miestas mus vadina Atu,
Portu ir Aramiu, arba trimis neisskiriamaisiais? Na, bet kadangi js atvykote is
Dakso ar is Po...
- Is Tarbo,- pataise d'Artanjanas.
- tad jums leistina sitos smulkmenos nezinoti,- uzbaige Atas.
- Garbes zodis,- tare d'Artanjanas,- jus labai vykusiai vadina,
ponai, ir sis mano nuotykis, jei tik apie j| pasklis kalbos, bent |rodys, kad jsq
draugyste anaiptol ne kontrastais pagr|sta.
Tuo metu Portas prisiartino ir rankos mostu pasveikino Atq, paskui
atsigrze | d'Artanjanq ir net apstulbo.
Tarp kitko pasakysime, kad jis savo perpet buvo pakeits kita ir
nusiems apsiaustq.
O-o!-susuko jis.- Kq gi tai reiskia?
- Su siuo ponu as kaunuos,- pareiske Atas, rodydamas ranka | dArtanjanq ir
tuo mostu lyg ir sveikindamas j|.
- Ir as,- susuko Portas,- su juo kaunuos!
- Bet tik pirmq valandq,- atsake d'Artanjanas.
- Ir as kaunuos su tuo ponu,- tare savo ruoztu Aramis, prieidamas
prie jq.
- Bet tik antrq valandq,- taip pat ramiai atsake d'Artanjanas.
- O del ko tu kausies, Atai?- paklause Aramis.
- Is tikrqjq ne pats gerai nezinau. Jis man uzgavo pet|. O tu,
Portai?
- Po simts, as kaunuos todel, kad kaunuos,- atsake Portas
rausdamas.
Atas, nuo kurio zvilgsnio niekas nepasprukdavo, pamate, kaip
gaskonas syptelejo.
- Mes susigincijom del rbq,- tare jaunuolis.
- O as kausiuos del vieno teologinio klausimo,- atsake Aramis,
zenklais prasydamas dArtanjanq, kad laikytq paslapty jq dvikovos priezast|.
Atas ir vel pamate sypsenq d'Artanjano lpose.
- Tikrai?- paklause jis.
- Taip, msq nuomones skiriasi del vienos Sv. Augustino pastraipos,
- pareiske gaskonas.
,,Is tikrqjq jis ismintingas zmogus",- susnibzdejo Atas.
- O dabar, ponai, kai js visi cia susirinkote, leiskite man jus
*H
atsiprasyti,- tare d'Artanjanas.
Istarus zod| atsiprasyti, Ato kakta apsiniauke. Porto lpomis perbego
pasaipi sypsena, o Aramis su panieka mostelejo.
- Js mans nesuprantate, ponai,- pareiske d'Artanjanas,
pakeldamas galvq, ant kurios tuo metu susvits saules spindulys auksine
spalva padabino svelnius ir drqsius jo veido bruozus,- as jus atsiprasau tuo
atveju, jei negalesiu atsiteisti visiems trims, nes ponas Atas turi teis nukauti
mane pirmas, ir tada as negalesiu jums atlyginti savo skolos, ponas Portai, o
jums, ponas Arami, priklausanti dalis visai niekais pavirsta. O dabar, ponai, as
pakartoju, atleiskite man, bet tik uz tai... ir pradekime!
Tardamas siuos zodzius, d'Artanjanas riter|skiausiu mostu issitrauke
spagq. Kraujas sibtelejo jam | galvq. Siq akimirkq jis butq galejs issitraukti
spagq pries visus karalystes muskietininkus lygiai taip, kaip dabar issitrauke
pries Atq, Portq ir Aram|.
Buvo penkiolika minuciq po dvylikos. Saule buvo pakilusi | pat
zenitq, ir dvikovai parinktq vietq uzliejusi kaitriais spinduliais.
- Karsta,- tare Atas, taip pat issitraukdamas spagq,- bet
negalesiu nusivilkti liemenes, nes vis dar jauciu, kad zaizda kraujuoja, o as
nenoreciau varzyti pono, rodydamas jam kraujq, kur| dar ne jis praliejo.
- Taip, pone,- atsake d'Artanjanas,- ir vis tiek, ar jis bus mano,
ar kieno kito pralietas, patikekite, man visada bus gaila matyti tokio narsaus
bajoro kraujq. Taigi ir as kausiuos su liemene, kaip js.
- Na gerai jau, gerai, uzteks tq meiliq zodziq,- tare Portas.-
Neuzmirskite, kad ir mes laukiame savo eiles.
- Kalbekite tik uz save, Portai, kai sakote tokias nesqmones,-
pertrauke j| Aramis.- Mano nuomone, visa tai, kq sie ponai sako, yra labai
puiku ir visiskai dera dviem kilniems bajorams.
- Malonekite, pone,- tare Atas, stodamas kovos padetin.
- As laukiu jsq zodzio,- atsake d'Artanjanas, sukryziuodamas
spagq.
Bet vos tik spagos suzvangejo susikirtusios, prie vienuolyno kampo
pasirode pono de Ziusako vadovaujamas jo eminencijos gvardieciq brys.
- Kardinolo gvardieciai!-vienu balsu susuko Portas ir Aramis.- Spagas |
makstis, ponai! Spagas | makstis!
Bet jau buvo per velu. Abu kovotojus pastebejo tokioje pozoje, kad
negalima buvo abejoti, kokie jq tikslai.
- Ei!- susuko Ziusakas, artindamasis prie jq ir duodamas zenklq
saviskiams eiti drauge.- Ei muskietininkai! Js susirinkote cia kautis? O kaipgi
su ediktais?..
- Js esate be galo kilns, ponai gvardieciai,- tare Atas, kupinas
apmaudo, nes Ziusakas buvo vienas is uzvakaryksciq uzpuolikq.- Jeigu mes
uztiktume jus kaunantis, dievazi, jums nekliudytume. Duokite mums valia, ir
js be jokio vargo turesite malonumo.
- Ponai,- tare Ziusakas,- labai apgailestaudamas, as pareiskiu
jums, kad tai ne|manoma: visq pirma - pareiga. Malonekit susikisti spagas ir
eikit su mumis.
*<
- Pone,- atsake Aramis, pamegdziodamas Ziusakq,- su didziausiu
pasitenkinimu mes paklausytume malonaus jsq kvietimo, jeigu tai pareigq
nuo msq. Bet, nelaime, tai yra ne|manoma: ponas de Trevilis mums tai
uzdraude. Tad eikite savo keliu, ir tai bus geriausia, kq galite padaryti.
Tokia pasaipa |siutino Ziusakq.
- Jei nepaklausysite,- tare jis,- mes jus priversime.
- Jie penkiese,- pusbalsiu tare Atas,- o mes tik trise. Mes vel
pralaimesim, arba mums reikes cia mirti, nes as pareiskiu jums: nugaletas
nebesirodysiu kapitonui | akis.
Atas, Portas ir Aramis tq pat akimirkq sustojo vienas salia kito, o
Ziusakas tuo metu surikiavo savo kareivius.
Sio akimirksnio d'Artanjanui uzteko pasiryzti; tai buvo vienas tq
|vykiq, kurie nulemia visq zmogaus gyvenimq. Reikejo pasirinkti arba karaliq,
arba kardinolq ir, syk| pasirinkus, to laikytis. Jeigu kausiesi - vadinas,
neklausysi |statymq, atseit, rizikuosi savo galva, atseit, is karto virsi uz pat|
karaliq galingesnio ministro priesu. Stai kq numate jaunuolis ir, pasakykime tai
jo garbei, ne sekundes nesuabejojo. Atsigrzdamas | Atq ir jo draugus, jis tare:
- Ponai, jei leisite, as siek tiek papildysiu jsq zodzius; js
pasakete, kad esate tik trise, bet man atrodo, kad mes esam keturiese.
- Bet js ne msiskis,- atsove Portas.
- Tai tiesa, - atsake d'Artanjanas,- drabuziais - ne, bet savo
siela - taip, turiu muskietininko sird|, as tai puikiai jauciu, mano pone, ir ji
mane veda.
- Pasitraukit, jaunuoli,- susuko Ziusakas, kuris, be abejo, is
d'Artanjano judesiq ir veido israiskos atspejo jo tikslus.- Js galite pasitraukti,
mes netrukdysime. Gelbekit savo kail|, tik greiciau!
D'Artanjanas nepajudejo is vietos.
- Tikrai js puikus vyrukas,- tare Atas, spausdamas jaunuoliui
rankq
- Na, ryzkites, greiciau!- pakartojo Ziusakas.- Is tikrqjq,- tare
Portas ir Aramis,- darykime kq nors.
- Sis jaunuolis labai kilnus,- tare Atas.
Bet visiems trims kele nerimo d'Artanjano jaunyste ir jo
neprityrimas.
- Msq bus tik trys, is kuriq vienas suzeistas, ir priedo - vienas
vaikas,- prabilo Atas,- o vis delto bus sakoma, kad msq buvo keturi vyrai.
- Taip, bet trauktis!..- susuko Portas.
- Ne|manoma,- sutiko Atas. D'Artanjanas suprato jq
neryztingumq.
- Ponai, vis delto isbandykite mane,- tare jis,- ir prisiekiu jums
savo garbe, kad nepasitrauksiu is cia, jei mes bsime nugaleti.
- Kuo js vardu, mano drqsuoli?- paklause Atas.
- D'Artanjanas, pone.
- Taigi, Atai, Portai, Arami ir d'Artanjanai, pirmyn!- susuko Atas.
- Tai kq, ponai, ar teiksites pagaliau ryztis?-treciq kartq susuko
Ziusakas.
*C
- Mes jau pasiryzome, ponai,- atsake Atas. , -' Ir kq gi nutarete?
- paklause Ziusakas.
- Turesime garbes jus pulti,- atsake Aramis, viena ranka
nusiimdamas skrybel, o kita issitraukdamas spagq.
- Stai kaip! Js priesinates!-susuko Ziusakas.
- Simts perknq! Argi tai jus stebina?
Ir devyni kovotojai |nirtingai puole vieni kitus, vis delto
nepamirsdami planingo veiksmq derinimo.
Atas pasirinko Kajuzakq, kardinolo favoritq; Portui teko Bikara, o
Aramis susitiko su dviem priesininkais.
D'Artanjanas atsidre pries pat| Ziusakq.
Jaunojo gaskono sirdis plake taip smarkiai, jog vos neissoko is
krtines, bet, aci dievui, ne is baimes - jos nebuvo ne. seselio,- o is
|karscio. Jis kovesi kaip |siuts tigras, desimt kartq apsisukdamas aplink savo
priesininkq, dvidesimt kartq keisdamas savo kovos taktikq ir vietq. Ziusakas
buvo, kaip anuomet sakydavo, ,megejas pazvanginti kalavijais", ir, reikia
pripazinti, labai |guds siame mene. Taciau jam buvo be galo sunku gintis nuo
vikraus, sokinejancio priesininko, kuris kas akimirkq nepaise nustatytq
taisykliq, puldinedamas vienu metu is visq pusiq ir sykiu atausinedamas
smgius kaip zmogus, jauciqs didziausiq pagarbq savo odai. Pagaliau si kova
isvede Ziusakq is kantrybes. ]siuts, kad jam nesiseka nugaleti to, kur| laike
vaiku, jis pradejo karsciuotis ir daryti klaidas. D'Artanjanas, kuris,
neturedamas praktikos, mintinai zinojo teorijq, pasidare dvigubai judresnis.
Ziusakas, noredamas greiciau baigti, smoge priesininkui baisq kirt|, net
pasvirdamas priekin. Bet d'Artanjanas mitriai atsikirto ir tuo metu, kai Ziusakas
losesi atgal, tarsi gyvate slystelejo pro jo durklq ir kiaurai pervere j| savo
spaga. Ziusakas sudribo kaip maisas.
Tada d'Artanjanas skubiu ir neramiu zvilgsniu apmete kovos laukq.
Aramis jau buvo nukovs vienq savo priesininkq, bet antrasis smarkiai j|
spaude. Vis delto Aramis buvo gana geroj padety ir dar galejo gintis.
Bikara ir Portas smarkiai cerskino spagomis. Portui buvo perverta ranka, o
Bikara - blauzda. Bet, kadangi nei vieno, nei antro zaizda nebuvo pavojinga,
jiedu kirtosi dar |nirtingiau.
Atas, vel Kajuzako suzeistas, vis labiau blysko, taciau nesitrauke ne
zingsnio. Jis tik paeme spagq kita ranka ir kovesi kairiqja.
D'Artanjanas pagal anq laikq dvikovos taisykles galejo kuriam nors
padeti. Akimis ieskodamas draugo, kuriam reiketq jo pagalbos, jis pastebejo
Ato zvilgsn|. Tas zvilgsnis buvo itin iskalbingas. Atas greiciau btq sutiks mirti,
negu sauktis pagalbos, bet jis galejo pazvelgti ir zvilgsniu jos prasyti. D'Ar-
tanjanas tai suprato ir gresmingu suoliu puole is sono Kajuzakq, saukdamas:
- ] mane, ponas gvardieti, as jus puolu. Kajuzakas atsigrze ir kaip
tik laiku. Atas, kur| palaike vien nepaprastas narsumas, suklupo ant vieno
kelio.
- Simts perknq!-sauke jis d'Artanjanui.- Prasau neuzmusti jo,
jaunuoli! Kai pagysiu ir bsiu visai sveikas, as suvesiu su juo senas sqskaitas.
Tik nuginkluokite j|, ismuskite jam spagq. Taip! Gerai! Labai gerai!
6K
Sis Ato sksmas pasigirdo tada, kai Kajuzako spaga nuleke per
dvidesimt zingsniq. D'Artanjanas ir Kajuzakas kartu puole prie jos: vienas
atsiimti, kitas - pagriebti, bet d'Artanjanas, bdamas vikresnis, pribego
pirmas ir primyne jq koja. Kajuzakas pribego prie to gvardiecio, kur| buvo
nukovs Aramis, ciupo jo spagq ir norejo gr|zti prie d'Artanjano, bet sutiko Atq,
kuris per tq d'Artanjano jam suteiktq poilsio valandel atsikvepe ir, bijodamas,
kad biciulis nenukautq jo prieso, norejo vel stoti | kovq.
D'Artanjanas suprato, kad |zeistq Atq, jeigu jam sutrukdytq. Is
tikrqjq po keliq sekundziq Kajuzakas krito su perverta gerkle.
Tuo paciu metu Aramis |reme spagq | pargriuvusio savo priesininko
krtin ir priverte j| prasyti pasigailejimo.
Beliko Portas su Bikara. Portas visq laikq juokavo, klausinejo Bikara,
kelinta dabar galetq bti valanda, ir sveikino j|, kad jo brolis gavs vadovauti
kuopai Navaros pulke. Bet, vis taip juokaudamas, jis nieko nelaimejo. Bikara
buvo vienas is tq geleziniq zmoniq, kurie krinta tik negyvi.
Taciau reikejo baigti. Galejo ateiti sargyba ir suimti visus
besikaunancius, tiek suzeistus, tiek ir ne, tiek karaliaus, tiek ir kardinolo vyrus.
Atas, Aramis ir d'Artanjanas apsupo Bikara ir ragino j| pasiduoti. Nors ir liks
vienas pries visus ir su perverta blauzda, Bikara norejo laikytis. Tada Ziusakas,
kilstelejs ant alknes, susuko jam, kad pasiduotq. Bet Bikara buvo gaskonas,
kaip ir d'Artanjanas; jis apsimete negird|s, tik nusijuoke ir, tarp dviejq puolimq
surads laiko, savo spagos galu parode | zem.
- Cia,- tare jis, parodijuodamas biblijos zodzius,- cia mirs Bikara,
vienas is tq, kurie drauge su juo buvo.
- Bet jie keturiese pries tave vienq. Pasiduok, as tau |sakau!
- Na, jeigu tu |sakai, tai kas kita,- atsake Bikara.- Tu mano
brigadininkas, ir as turiu klausyti.
Ir, atsoks atgal, jis perlauze ant kelio savo spagq, kad nereiketq jos
atiduoti, sviede jos gabalus per vienuolyno sienq ir sunere ant krtines rankas,
svilpaudamas kazkokiq kardinolininkq dainel.
Narsumas visada yra gerbiamas, net jeigu tq narsumq rodo priesas.
Muskietininkai atsaliutavo sauniam gvardieciui spagomis ir susikiso jas |
makstis. D'Artanjanas paseke jq pavyzdziu, paskui, Bikara padedamas, nes sis
vienintelis tesilaike ant kojq, nunese | vienuolyno prieang| Ziusakq, Kajuzakq ir
tq Aramio priesininkq, kuris buvo tik suzeistas. Ketvirtasis, kaip jau sakeme,
krito negyvas. Paskui jie skambtelejo varpeliu ir, nusinesdami keturias spagas
is penkiq, apsvaig is dziaugsmo, pasileido pono de Trevilio rmq link.
Jie ejo susikabin, uzimdami visq gatv ir sustabdydami kiekvienq
sutiktq muskietininkq, taigi pagaliau pasidare tikra pergales eisena.
D'Artanjano sirdis skendejo svaiguly, jis ejo tarp Ato ir Porto, meiliai juos
apkabins.
- Jei as dar ir nesu muskietininkas,- tare jis savo naujiems
draugams, zengdamas pro pono de Trevilio rmq duris,- tai bent galiu tartis
esqs jq mokiniu, ar ne tiesa?
6!
VI JO DIDENYB KARALIUS LIUDVIKAS XIII
Sis |vykis sukele didel| triuksmq. Ponas de Trevilis garsiai bare savo
muskietininkus, o patylomis sveikino juos. Taciau reikejo negaistant |speti
karaliq, ir ponas de Trevilis skubiai nuvyko | Luvrq. Buvo jau per velu: karalius
sedejo uzsidars su kardinolu, o ponui de Treviliui buvo pasakyta, kad karalius
uzimtas ir siuo metu negal|s jo priimti. Trevilis nuejo vakare, tuo laiku, kai
karalius lose kortomis. Karaliui sekesi, ir kadangi jo didenybe buvo labai
sykstus, tad tokia proga jis buvo puikiai nusiteiks; dar is tolo pamats Trevil|,
karalius tare:
- Eikite sen, ponas kapitone, eikite sen, as turiu jus isbarti. Ar
zinote, kad jo eminencija buvo atvyks man pasiskqsti jsq muskietininkais ir
atrode toks susijaudins, jog del to s| vakarq net susirgo. O, tie jsq
muskietininkai tikri pramustgalviai, velniai raguotieji!
- Ne, jsq didenybe,- atsake Trevilis, is pirmo zvilgsnio pamats,
kurlink krypsta kalba.- Ne, kaip tik priesingai, jie yra geriausi sutverimai,
rams kaip avineliai, ir as prisiekiu, kad jie tik vieno troksta: istraukti savo
kardus jsq didenybes labui. Bet kq gi daryti! Pono kardinolo gvardieciai
nuolatos iesko priekabiq, ir, vien tik saugodami pulko garb, vargsai jaunuoliai
yra priversti gintis.
- Pasiklausykit pono de Trevilio!- susuko karalius.- Pasiklausykit!
Galima pamanyti, kad jis kalba apie kazkokiq vienuoliq brolijq! Is tikrqjq, mano
mielas kapitone, man norisi atimti is jsq kapitono laipsn| ir j| atiduoti panelei
de Semro, kuriai as pazadejau abatijq. Bet nemanykite, kad taip ir pati kesiu
vien zodziais. Mane vadina Liudviku Teisinguoju, ponas de Trevili, ir tuojau pat,
tuojau pat mes pamatysime...
- O, kaip tik todel, kad pasitikiu tuo teisingumu, as kantriai ir
ramiai laukiu jsq didenybes sprendimo.
- Na, laukite, pone, laukite,- tare karalius,- ilgai laukti as jsq
neversiu.
Is tikrqjq laime pasikeite: karalius eme pralosineti, kq buvo
laimejs, tad apsidziauge, rads dingst| issisukti,- tebnie mums atleista uz tq
losikq issireiskimq, kurio kilmes prisipaz|stame nezinq. Taigi po valandeles
karalius atsistojo, dedamasis | kisen pinigus, kurie gulejo pries j| ant stalo ir
kuriq didzioji dalis buvo jo islosta.
- La Vjevili,- tare jis,- seskite | mano vietq. Man reikia svarbiu
reikalu pasikalbeti su ponu de Treviliu. A, beje... cia as turejau astuoniasdesimt
luidorq; padekite tiek pat, kad pralosusieji neturetq kuo skqstis. Visq pirma -
teisingumas!
Paskui jis atsigrze | ponq de Trevil| ir nuejo su juo prie vieno lango
ambrazros.
- Tai kq, pone,- kalbejo jis,- js sakote, kad jo eminencijos
gvardieciai pradejo kibti prie jsq muskietininkq?
- Taip, jsq didenybe, kaip ir visuomet.
- O kaipgi visa tai, sakykite, atsitiko? Juk js zinote, mano brangus
6"
kapitone, kad teisejas turi isklausyti abiejq pusiq.
- Ak, dieve mano! Visai paprastai ir suprantamai. Trys mano
geriausi muskietininkai, kuriq vardai zinomi jsq didenybei, kuriq istikimyb ne
kartq |vertinote ir kurie, galiu patikinti jsq didenyb, visa sirdimi pasiryz
jums tarnauti, sakau, trys geriausieji mano kariai - ponai Atas, Portas ir
Aramis - sumane pasilinksminti su jaunu gaskonu, kur| as s| rytq buvau jiems
rekomendavs. Jie ketino eiti, man rodos, | Sen-Zermenq ir buvo nutar
susitikti prie Deso vienuolyno,- bet staiga jiems sukliude ponas de Ziusakas ir
ponai Kajuzakas, Bikara ir dar du kiti gvardieciai, kurie atvyko tenai tokiu
gausiu briu, matyt, ne be blogq keslq pries ediktus.
- Aha! As tik dabar pradedu suprasti,- tare karalius.- Jie, be
abejo, patys buvo atej kautis.
- As jq nekaltinu, jsq didenybe, bet palieku jsq didenybei sprsti
paciam, ko galetq penki ginkluoti vyrai ateiti | tokiq nuosaliq vietq karmeliciq
vienuolyno apylinkese.
- Taip, jsq tiesa, Trevili, jsq tiesa.
- Bet, pamat mano muskietininkus, jie pakeite savo sumanymq, ir
jq tarpusavio neapykantq nustelbe vieno pulko neapykanta kitam, nes jsq
didenybe zinote, kad muskietininkai, kurie klauso karaliaus ir vien tik karaliaus,
savaime yra ponui kardinolui istikimq gvardieciq priesai.
- Taip, Trevili, taip,- lidnai tare karalius.- Labai skaudu, tikekite
manimi, matyti Pranczijoje dvi partijas, dvi galvas karalysteje. Bet visa tai
pasibaigs, Trevili, visa tai pasibaigs. Taigi js sakote, kad gvardieciai prikibo
prie muskietininkq.
- As sakau, kad, gal bt, sitaip atsitiko, bet neprisiekiu, valdove.
Jsq didenybe zinote, kaip sunku susekti teisyb. Nebent reiketq bti
apdovanotam siuo nuostabiu |zvalgumu, uz. kur| Liudvikas XIII yra pramintas
Teisinguoju.
- Jsq tiesa, bet muskietininkai buvo ne vieni: su jais dar buvo
kazkoks vaikas.
- Taip, jsq didenybe, ir vienas suzeistas; tuo bdu trys
muskietininkai, kuriq vienas suzeistas, ir vienas vaikas ne tik atsilaike pries
penkis smarkiausius pono kardinolo gvardiecius, bet dargi keturis pagulde.
- Bet juk tai pergale!-susuko karalius, visas nusvits,- tikra
pergale!
- Taip, valdove, tokia pat tikra, kaip ir anoji prie Se tilto.
- Sakote, keturi vyrai, is kuriq vienas suzeistas ir vienas vaikas?
- Vos pasieks jaunuolio amziq, bet jis irgi sia proga taip puikiai
pasirode, kad dr|stu j| rekomenduoti jsq didenybei.
- Kuo jis vardu?
- D'Artanjanas, jsq didenybe. Jis yra snus seniausio mano
draugo, snus zmogaus, kuris kartu su garbingo atminimo karaliumi, jsq
tevu, dalyvavo kare savanoriu.
- Ir js sakote, kad sis jaunuolis gerai pasirode? Papasakokit man
apie tai, Trevili. Js zinote, kad as megstu pasakojimus apie karus ir kautynes.
Ir karalius Liudvikas XIII isdidziai paraite sus, |siremdamas | sonq.
6*
- Jsq didenybe,- kalbejo toliau Trevilis,- kaip jau sakiau, ponas
d'Artanjanas yra bemaz vaikas, ir kadangi jis neturi garbes bti muskietininku,
tad buvo apsivilks miesteleno rbais. Pono kardinolo gvardieciai, matydami,
kad_ jis jaunas, o ypac kad nepriklauso pulkui, paprase j| pasitraukti, pries
jiems pulsiant.
- Taigi matote, Trevili,- pertrauke karalius,- jie pirmieji uzpuole!
- Visai teisingai, jsq didenybe, cia nera jokiq abejoniq. Jie ragino jj
pasitraukti, bet jis atsake visa savo sirdimi esqs muskietininkas ir visiskai
istikimas jsq didenybei, todel pasiliksiqs su ponais muskietininkais.
- Saunus jaunuolis!- susnabzdejo karalius.
- Ir tikrai jis pasiliko su jais. Jsq didenybe |sigijote puikq kar|, nes
kaip tik jis ir kirto Ziusakui tq baisqj| smg|, del kurio taip sirsta ponas
kardinolas.
- Ar tai jis suzeide Ziusakq?- susuko karalius.- Jis? Tasai vaikas?
Trevili, tai ne|manoma!
- Viskas |vyko taip, kaip as turejau garbes pranesti jsq didenybei.
- Ziusakas - vienas geriausiq spagos meistrq visoje karalysteje!
- Na kq gi, jsq didenybe, jis rado uz save pranasesn|!
- As noriu pamatyti s| jaunuol|, Trevili, as noriu j| pamatyti ir, jei
galima, kuo nors jam padeti,- mes tuo pasirpinsime.
- Kada jsq didenybe teiksis j| priimti?
- Rytoj dvyliktq, Trevili.
- J| vienq atvesti?
- Ne, atveskite man juos drauge visus keturis. As noriu jiems
padekoti visiems is karto: istikimi zmones retai sutinkami, Trevili, ir istikimyb
reikia apdovanoti.
- Dvyliktq, jsq didenybe, mes bsime Luvre.
- Beje, siauraisiais laiptais, Trevili, tik siauraisiais. Kardinolas neturi
zinoti...
- Klausau, jsq didenybe.
- Js suprantate, Trevili, |statymas lieka |statymu: siaip ar taip,
kautis vis delto uzdrausta.
- Bet sis susitikimas, jsq didenybe, perzengia |prastas dvikovos
ribas. Tai susidrimas ir geriausias |rodymas, kad tie penki kardinolo
gvardieciai stojo pries tris mano muskietininkus ir ponq d'Artanjanq.
- Tai tiesa,- tare karalius,- bet nesvarbu, Trevili, vis delto ateikite
siauraisiais laiptais.
De Trevilis nusisypsojo- Jis
:
pasieke, kad vaikas sukilo pries savo
mokytojq ir tai jau buvo daug. Jis pagarbiai nusilenke karaliui ir jam leidus,
isejo.
Tq pat| vakarq trims muskietininkams buvo pranesta apie jiems
suteiktq garb Kadangi jau seniai jie pazinojo karaliq, tad juos tai ne per daug
sujaudino, bet D'Artanjanas savo gaskoniska vaizduote mate bsimqjq laim ir
praleido nakt| regedamas aukso sapnus. Del to jau astuntq valandq ryto jis
buvo pas Atq.
DArtanjanas rado muskietininkq apsivilkus| ir pasirengus| eiti.
66
Kadangi priemimas pas karaliq turejo |vykti tik dvyliktq, tai jis buvo susitars
su Portu ir Aramiu susitikti smukleje prie Liuksemburgo arklidziq ir pazaisti
sviediniu. Atas pakviete ir dArtanjanq eiti drauge, ir sis sutiko, nors nemokejo
ir niekuomet nebande to zaidimo: mat, buvo tik devynios valandos lyto, ir jis
nezinojo, kur praleisti laikq iki dvyliktos.
Portas ir Aramis jau buvo atvyk ir zaide drauge. Atas, bdamas
labai mitrus visuose kno pratimuose, atsistojo su dArtanjanu priesingoj
aiksteles pusej ir pasile jiems zaisti keturiese. Bet jau is pirmo judesio, nors ir
mesdamas kairiqja ranka, Atas pajuto, kad tokiai mankstai jo zaizda dar
perdaug sviezia. D'Artanjanas pasiliko vienas. Kadangi jis pareiske dar
nemokqs taisyklingai zaisti, tai paskui visi tik siaip sau mete sviedin|,
neskaitydami taskq. Bet vienas sviedinys, paleistas stipruolio Porto rankos,
praleke taip arti pro d'Artanjano veidq, jog sis pamane, kad, jei sviedinys
nebtq praleks pro sal|, o pataiks jam | veidq, jo audiencija tikriausiai btq
nuejusi niekais, nes jis jokiu bdu nebtq galejs pasirodyti karaliui. O juk
gaskoniska vaizduote jam sake, kad nuo tos audiencijos priklauso visa jo
ateitis. Todel jis mandagiai nusilenke Portui ir Aramiui, pareiksdamas zaisiqs tik
tada, kai galesiqs pries juos atsilaikyti, ir nuejo uz virvines pertvaros, | galerijq.
D'Artanjano nelaime, zirovq tarpe buvo vienas jo eminencijos gvardietis,
kuris, dar |siuts uz vakarykst| savo draugq pralaimejimq, pazadejo
pasinaudoti pirmqja proga ir atkersyti uz juos. Taigi jam pasirode, kad tokia
proga atejo, ir jis, kreipdamasis ] savo kaimynq, tare:
- Nenuostabu, kad sis jaunuolis issigando sviedinio. Juk jis, be
abejo, kandidatas | muskietininkus.
D'Artanjanas atsigrze it gyvates |geltas ir |smeige akis | gvardiet|,
pasakius| tuos uzgaulius zodzius.
- Po simts vel prabilo tas, |zliai raitydamas sus.- Zirekit |
mane, kiek tik norite, ponaiciuk: kq pasakiau - pasakiau.
- O kadangi jsq pasakyti zodziai perdaug aisks ir nera reikalo jq
aiskinti,-patylom atsake d'Artanjanas,- tad as jus paprasysiu eiti kartu su
manim.
- Kada gi?- paklause gvardietis pasaipiu tonu.
- Tuojau pat. - Js, be abejo, zinote, kas as esu?
- Visiskai nezinau, ir man tai ne kiek nerpi.
- Klystate, nes, jei zinotumet mano pavard, gal bt, taip
neskubetumet.
- O kokia jsq pavarde?
- Bernazu, jsq paslaugoms.
- Puiku, ponas Bernazu,- ramiai atsake d'Artanjanas,- as jsq
lauksiu prie durq.
- Eikite, pone, as seksiu paskui.
- Neskubekite per daug, pone, kad kas nepastebetq, jog mes
iseiname drauge. Js suprantate, kad tam reikalui, kurio mes imsimes,
liudininkai nereikalingi.
- Gerai,- atsake gvardietis, nustebs, kad jo pavarde jaunuoliui
nepadare ypatingo |spdzio.
6B
Is tikrqjq Bernazu pavarde buvo zinoma visiems, isskyrus gal tik d'Artanjanq,
nes tai buvo viena dazniausiai minimq pavardziq kasdieniniuose susidrimuose,
kuriq jokie karaliaus ir kardinolo ediktai negalejo sutramdyti.
Portas ir Aramis buvo taip |nik | savo partijq, o Atas taip atidziai
juos stebejo, kad jie ne nepamate iseinant savo jaunq draugq, kuris, kaip buvo
saks gvardieciui, sustojo prie durq. Netrukus isejo ir gvardietis. D'Artanjanas
negalejo gaisti, nes dvylikta valandq pas karaliq buvo paskirta audiencija. Jis
apsizvalge aplinkui ir pamate, kad gatve tuscia.
- Garbes zodis,- tare jis savo priesininkui,- jsq laime, nors js ir
vadinates Bernazu, kad turite reikalo tik su kandidatu | muskietininkus. Taciau
bkite ramus, as stengsiuos padaryti, kq galiu. Ginkites!
- Bet,- pareiske tasai, kur| d'Artanjanas issauke | kovq,- man
atrodo, kad vieta ne visai vykusiai parinkta, ir mums btq patogiau kur nors uz
Sen-Zermeno abatijos arba Pre-o-Klerke.
- Jsq pastaba visai teisinga,- atsake d'Artanjanas,- bet, deja,
man liko nedaug laiko, nes lygiai dvyliktq turiu pasimatymq. Taigi ginkites,
pone, ginkites!
Bernazu buvo ne toks zmogus, kuriam reiketq dusyk kartoti tok|
malonq kvietimq. Tq pat akimirksn| spaga svystelejo jo rankoje, ir jis puole
savo priesininkq, tikedamasis j|, tok| jaunq, |bauginti.
Bet d'Artanjanas jau vakar turejo gerq pamokq ir, dar |kaitintas savo
pergales, kupinas laukiamos malones, pasiryzo nesitraukti ne zingsnio. Abi
spagos zvangedamos susikryziavo prie pat rankenq. Kadangi d'Artanjanas
stipriai laikesi vietoje, tad jo priesininkas zenge zingsn| atgal. Pasinaudojs
momentu, kai besitraukiancio Bernazu spaga nukrypo | sal|, d'Artanjanas
islaisvino savo- spagq, puole pirmyn ir suzeide priesininkui pet|. D'Artanjanas
tuctuojau pasitrauke zingsn| atgal ir iskele savo spagq, o Bernazu, susuks
jam, kad tai niekis, drqsiai puole pirmyn ir pats uzsoko ant spagos smaigalio.
Kadangi jis nesuklupo ir neprisipazino nugaletas, o tik traukesi prie pono La
Tremujo rmq, kur tarnavo vienas jo giminaitis, d'Artanjanas, nezinodamas,
kiek pastaroji priesininko zaizda yra pavojinga, stipriai spaude j| ir tikriausiai
btq pribaigs treciuoju kirciu. Bet staiga gatveje kils triuksmas pasieke
zaidimq vietq, ir du gvardiecio draugai, kurie buvo j| girdej kalbant su
d'Artanjanu, o po to mate iseinant kartu, isbego is zaidimq aikstes su spagomis
rankose ir puole nugaletojq. Tuojau pat pasirode Atas, Portas ir Aramis, ir tuo
paciu metu, kai du gvardieciai jau buvo bepuolq jq jaunqj| draugq, jie priverte
juos atsigrzti. S| akimirksn| Bernazu krito, o gvardieciai, lik tik dviese pries
keturis, eme saukti:
- Sen, de La Tremujo vyrai!
] tq sauksmq is de La Tremujo rmq pasipyle visi, kas ten buvo, ir
uzpuole keturis draugus. Bet ir sie savo ruoztu. eme saukti:
- Sen, muskietininkai!
Sis sauksmas niekada nelikdavo be atgarsio. Visi zinojo, kad
muskietininkai - jo eminencijos priesai, ir mylejo juos uz tai, kad jie
neapkente kardinolo. Todel Raudonajam hercogui, kaip j| buvo pavadins
Aramis, nepriklausanciq daliniq gvardieciai panasiuose susidrimuose paprastai
6E
remdavo karaliaus muskieitninkus. Is trijq pro sal| einanciq pono Dezesaro
kuopos gvardieciq du atejo padeti keturiems draugams, o treciasis nubego |
pono de Trevilio rmus, saukdamas:
- Sen, muskietininkai, sen!
Kaip paprastai, pono de Trevilio rmai buvo pilni jo pulko kareiviq,
kurie ir nubego padeti savo draugams. Kova virto visuotine, bet persvara buvo
muskietininkq puseje: gvardieciai ir pono de La Tremq | o vyrai pasitrauke |
rmus ir vos spejo uztrenkti duris, kad sykiu su jais ne|siverztq ir priesai. Su-
zeistasis Bernazu jau buvo cionai atgabentas pirmiau ir, kaip sakeme, atrode
sunkiai nukentejs.
Muskietininkai ir jq sqjungininkai buvo taip |sikarsciav, jog jau
taresi, ar nereiketq padegti pono de La Tremujo rmus ir nubausti |zlius jo
vyrus, kurie isdr|so uzpulti karaliaus muskietininkus. Toks pasilymas buvo
entuziastiskai priimtas, tik, laime, staiga ismuse vienuolika. D'Artanjanas ir jo
draugai prisimine audiencijq ir, apgailestaudami, kad toks puikus pokstas
bsiqs iskrestas be jq, pasistenge karstuolius sutramdyti. Tad buvo
pasitenkinta keliais grindinio akmenq smgiais | duris, bet durys atlaike. Tada
visi atlyzo. Be to, tie, kurie buvo laikomi sio zygio vadais, jau paliko
susirinkusius ir nuvyko | rmus pas ponq de Trevil|, kuris jq lauke ir jau zinojo
apie siq isdaigq.
- Greiciau | Luvrq!- tare jis.- ] Luvrq, ne valandeles negaistant, ir
pasistenkime pasimatyti su karalium, kol kardinolas dar nespejo jam visko
ispasakoti! Mes pavaizduosime jam s| reikalq kaip vakarykscio |vykio tsin|, ir
abu jie bus laikomi vienu.
Ponas de Trevilis, keturiq jaunuoliq lydimas, nuvyko | Luvrq, bet
muskietininkq kapitonas didziai nustebo, kai jam buvo pranesta, kad karalius
isvyks | Sen-Zermeno miskus elnio medzioti. Ponas de Trevilis paprase dusyk
pakartoti tq ziniq, ir kiekvienq syk| jo biciuliai mate vis labiau apsiniaukiant jo
veidq.
- Ar jo didenybe jau vakar buvo nusprends vykti | siq medziokl?
- paklause jis.
- Ne, jsq ekscelencija,- atsake karaliaus kamerdineris,- tik s|
rytq vyriausias medziotojas pranese, kad nakcia jam apsup elniq. Is pradziq
karalius pareiske nevyksiqs, bet paskui, negaledamas atsisakyti sitokio
malonumo, po priespieciq vis delto isvaziavo.
- O karalius ar matesi su kardinolu?-paklause ponas de Trevilis.
- Tikriausiai taip,- atsake karaliaus kamerdineris,- nes s|ryt
maciau pakinkytq jo eminencijos karietq. As paklausiau, kur jis ketina vykti, ir
man buvo atsakyta; ,] Sent-Zermenq."
- Mus aplenke,- tare ponas de Trevilis.- Ponai, as aplankysiu
karaliq s| vakarq, bet jums... jums nepatariu rodytis jam akyse.
Patarimas buvo labai protingas, o svarbiausia - duotas zmogaus, kuris
perdaug gerai pazinojo karaliq; tad keturi jaunuoliai ne nebande jo
nepaklausyti. Ponas de Trevilis paprase juos eiti namo ir laukti, kol atsiusiqs
ziniq.
Gr|zs | savo rmus, ponas de Trevilis pagalvojo, kad reikia
6H
pasiskubinti ir pasiskqsti pirmam. Jis pasiunte vienq savo tarnq pas ponq de La
Tremuj| su laisku, kuriame prase pasalinti is savo rmq pono kardinolo
gvardiet| ir isbarti savo vyrus uz tai, kad jie isdr|so pulti muskietininkus. Bet
ponas de La Tremujis, jau |spetas savo arklininko, kuris, kaip zinome, buvo
Bernazu giminaitis, atsake, kad skustis turetq anaiptol ne ponas .de Trevilis ir
jo muskietininkai, o kaip tik jis, ponas de La Tremujis, kurio zmones
muskietininkai uzpuol ir norej sudeginti jo rmus. Tarp siq dviejq didikq kils
gincas galejo ilgokai uzsitsti, nes kiekvienas, zinoma, atkakliai btq laiksis
savo nuomones, todel ponas de Trevilis sugalvojo, kaip visa tai uzbaigti: jis
nusprende pats nuvykti pas ponq de La Tremuj|.
Tuojau nuvyks | jo rmus, jis liepe pranesti apie save seimininkui.
Abu didikai mandagiai pasisveikino. Nors ir nebdami draugai, jie vis delto
gerbe vienas kitq. Abudu buvo kilnios sirdies ir garbingi zmones. Ponas de La
Tremujis, protestantas, retai tesimatydamas su karaliumi, nepriklause jokiai
partijai, tad, apskritai, santykiaudamas su zmonemis, nebuvo pries kq nors
saliskai is anksto nusistats. Taciau sio priemimo metu jis buvo nors
mandagus, bet saltesnis, negu paprastai.
- Pone,- prabilo de Trevilis,- mes abu manome tur| ko nusiskqsti
vienas antru, ir as atvykau pats, kad galetume kartu issiaiskinti s| reikalq.
- Mielai,- atsake ponas de La Tremujis.- Bet as jus |speju, kad
man viskas gerai zinoma: viskuo kalti jsq muskietininkai.
- Jus, pone, esate perdaug teisingas ir perdaug ismintingas
zmogus,- tare ponas de Trevilis,- kad nepriimtumete pasilymo, kur| as jums
tuojau isdestysiu.
- Malonekite, pone, as klausau.
- Kaip jauciasi Bernazu, jsq arklininko giminaitis?
- Labai blogai, pone. Be zaizdos rankoje, kuri siaipjau nepavojinga,
jis dar turi vienq giliq zaizdq plauciuose, ir-gydytojas sako, kad maza vilciq jam
pasveikti.
- O suzeistasis ar tebeturi sqmon?
- Taip.
- Ar jis kalba?
- Sunkiai, bet kalba.
- Gerai, pone, tad eime pas j|. Prisaikdinkime suzeistqj| dievu, pas
kur|, gal bt, greit bus pasauktas, kad mums pasakytq teisyb. As pasirenku j|
teiseju jo paties byloje, ir, kq jis pasakys, as tikesiu.
Ponas de La Tremujis valandel mqste; paskui, nusprends, kad
sunku btq sugalvoti ismintingesni pasilymq, sutiko.
Abudu nuejo | kambar|, kuriame gulejo suzeistasis. Matydamas tuos
du kilnius didikus, ateinancius jo aplankyti, jis megino kilsteleti lovoje, taciau
buvo per silpnas ir, siq pastangq isvargintas, krito atgal kone be sqmones.
Ponas de La Tremujis priejo prie jo ir dave jam pakvepuoti druskq, nuo kuriq
jis atsipeikejo. Tada ponas de Trevilis, nenoredamas, kad j| kas kaltintq turejus
|takos ligoniui, paprase ponq de La Tremuj|, kad jis pats klausinetq suzeistqj|.
Viskas |vyko taip, kaip buvo numats ponas de Trevilis. Svyruodamas tarp
gyvenimo ir mirties, Bernazu ne nemane slepti tiesos: abiem didikam jis
6<
papasakojo viskq, kaip ir buvo |vyk.
Ponas de Trevilis to ir tenorejo. Jis palinkejo Bernazu greit isgyti,
atsisveikino su ponu de la Tremuju, gr|zo ] savo rmus ir tuojau pat liepe
pranesti keturiems draugams, kad jis jq laukiqs pietq. Pas ponq de Trevil|
susirinkdavo aukstosios visuomenes zmones, zinoma, visi antikardinolininkai.
Tad suprantama, kad per visus pietus buvo kalbama tik apie tuos du jo
eminencijos gvardieciq pralaimejimus. O kadangi tq dviejq dienq didvyris buvo
d'Artanjanas, tad jam ir pasipyle visi sveikinimai, kuriuos Atas, Portas ir Aramis
mielai paliko jam vienam ne tik todel, kad buvo geri jo draugai, bet ir todel,
kad taip jau daznai susilaukdavo sveikinimq, jog si kartq galejo dal| savo
garbes jam skirti.
Apie sestq valandq ponas de Trevilis pranese, kad jam reikia vykti |
Luvrq. Jo didenybes paskirtoji valanda audiencijai jau buvo praejusi, todel,
uzuot prass leisti |eiti siauraisiais laiptais, jis su keturiais jaunuoliais sustojo
laukiamajame. Karalius dar nebuvo gr|zs is medziokles. Msq jaunuoliai kartu
su dvariskiq minia lauke mazdaug pusvaland|, tik staiga atsidare visos durys ir
buvo pranesta, kad karalius parvyksta.
Isgirds s| pranesimq, d'Artanjanas pasijuto drebqs visu knu.
Sekanti minute tikriausiai turejo nulemti visq tolimesn| jo gyvenimq. Jo akys
baimingai |smigo | duris, pro kurias turejo |eiti karalius.
Liudvikas XIII pasirode, zengdamas pirma visq. Jis vilkejo dar
dulketais medziokles drabuziais, buvo apsiavs ilgais batais, o rankoje laike
vytin|. Is pirmo zvilgsnio d'Artanjanas nusprende, kad karaliaus sieloje siaucia
audra.
Nors si bloga jo didenybes nuotaika buvo aiskiai matoma, taciau
dvariskiams tai nesukliude issirikiuoti jam praeinant: karaliaus
prieskambariuose geriau buvo susilaukti pikto zvilgsnio, negu visai likti
nepastebetam. Tad trys muskietininkai nedvejodami zenge zingsn| | priek|, o
d'Artanjanas, priesingai,- pasiliko pasisleps uz jq. Nors karalius ir pazinojo
Atq, Portq ir Aram|, bet praejo pro juos ne nedirstelejs, nepratars jiems ne
zodzio, tarsi btq niekados jq nemats. Kai karalius valandel |smeige akis |
ponq de Trevil|, sis taip tvirtai atlaike jo zvilgsn|, jog valdovas nusigrze
pirmas; paskui jo didenybe, kazkq murmedamas, nuejo | savo apartamentus.
- Blogi reikalai,- sypsodamasis tare Atas,- s| kartq mes dar
nebsime paskirti ordino kavalieriais.
- Palaukite cia desimt minuciq,- tare de Trevilis,- ir, jei po
desimties minuciq nepamatysite mans iseinant, gr|zkite | mano rmus, nes
ilgiau laukti nebus prasmes. Keturi jaunuoliai lauke desimt, penkiolika,
dvidesimt minuciq ir, matydami, kad ponas de Trevilis nesirodo, isejo smarkiai
sunerim.
Ponas de Trevilis drqsiai |zenge | karaliaus kabinetq ir rado jo
didenyb labai blogai nusiteikus|, sedint| minkstame kresle ir vytinio kotu
dauzant| sau per batus; bet tas ponui de Treviliui ne kiek nesutrukde kuo
ramiausiai pasiteirauti apie jo sveikatq.
- Bloga, pone, bloga,- atsake karalius.- As nuobodziauju.
Tai is tikrqjq buvo sunkiausia Liudviko XIII liga. Jis daznai paimdavo kur| nors
6C
savo dvariskiq uz parankes, privesdavo j| prie lango ir sakydavo: ,Nuobodu,
pone! Panuobodziaukim drauge."
- Kaip!- susuko ponas de Trevilis.- Jsq didenybe nuobodziauja!
Argi nepatyrete malonumo siandien medziodami?
- Koks ten malonumas, pone!- subumbejo karalius.- Prisiekiu
savo siela, viskas issigimsta, ir nezinau, ar zverys pedsako nepalieka, ar sunys
uosles nebeteko. Mes uzpjudome sen| desimtrag| elniq, vejames j| sesias
valandas, ir tada, kai jau beveik j| pasivejam, kai Sen-Simonas jau kelia prie
lpq ragq pergales skelbti, staiga visi zmones puola | sal| ir soka vytis-kazkokio
jauniklio elniuko. Pamatysite, as bsiu priverstas issizadeti sitos medziokles;
kaip jau esu issizadejs pauksciq medziokles. Ak, ponas de Trevili! As esu labai
nelaimingas: turejau tik vienq didsakal|, ir tas uzvakar nugaiso.
- Tikrai, jsq didenybe, as suprantu jsq sielvartq, tai didele
nelaime. Bet, man rodos, jums dar liko nemaza sakalq, vanagq ir kitokiq
medziokliniq pauksciq.
- Ir ne vieno zmogaus jiems mokyti! Ismirsta sakalininkai, tik as
vienas dar ismanau sakalq medziokles menq. Kai mans nebus, viskas
pasibaigs ir bus medziojama tik slastais ir kilpomis. Kad as bent tureciau laiko
kitus apmokyti! Bet kur tau! Ponas kardinolas neduoda man ne valandeles
ramybes, jis man kalba apie Ispanijq, jis man kalba apie Austrijq, jis man kalba
apie Anglijq! A, beje, del pono kardinolo. Ponas de Trevili, as jumis esu
nepatenkintas.
Ponas de Trevilis sito ir lauke. Jis seniai pazinojo karaliq ir suprato,
kad visi tie nusiskundimai buvo tik |zanga, savotiskas |sidrqsinimas, ir kad
pagaliau atejo laikas prasnekti apie tai, apie kq jis norejo kalbeti.
- Kuo gi as turejau nelaimes nepatikti jsq didenybei?- paklause
ponas de Trevilis, dedamasis itin nustebs.
- Ar tai sitaip js einate savo pareigas, pone?-kalbejo toliau
karalius, tiesiai neatsakydamas | pono de Trevilio klausimq.- Argi tam as
paskyriau jus savo muskietininkq kapitonu, kad jie nuzudytq zmogq, sukeltq
istisq miesto kvartalq ir kesintqsi padegti Paryziq? Ir js ne zodziu neuzsiminei
man apie tai! Bet kq gi,- pridre karalius,- as turbt be reikalo skubu
kaltinti: triuksmadariai tikriausiai jau kalejime, ir js atejote man pranesti, kad
teisingumas |vykdytas.
- Jsq didenybe,- ramiai atsake ponas de Trevilis,- priesingai, as
kaip tik ateinu prasyti, kad js tq teisingumq |vykdytumet.
- Kam?- susuko karalius.
- Smeizikams,- atsake ponas de Trevilis.
- A, stai dar naujiena!-atsove karalius.- Ar tik nepradesite mane
|tikineti, kad tie jsq trys prakeikti muskietininkai - Atas, Portas ir Aramis - ir
tas jsq naujokas is Bearno neuzpuole kaip padk vargso Bernazu ir
nesudorojo jo taip, jog jis siuo metu, gal bt, jau mirsta! Ar nesiimsite man
|rodineti, kad po to jie nebuvo apsiaut hercogo de La Tremujo rmq ir anaiptol
neketino jq padegti! Karo metu gal nebtq jau tokia didele nelaime, nes ten
tikras hugenotq lizdas, bet taikos metu tai neleistinas pavyzdys. Sakykite, ar
tik nebandysite visa tai paneigti?
BK
- Ir kas gi jsq didenybei papasakojo siq graziq pasakq?- ramiai
paklause ponas de Trevilis.
- Kas man papasakojo, pone! O kas gi kitas, jei ne tasai, kuris
budi, kai as miegu, dirba, kai as linksminuos, vadovauja visiems reikalams
viduje ir uz valstybes sienq, tiek Pranczijoje, tiek ir Europoje.
- Jsq didenybe tikriausiai kalbate apie dievq,- tare ponas de
Trevilis.- Nes as zinau tik vienq dievq, kuris gali bti tiek pranasesnis uz jsq
didenyb.
- Ne, pone, as kalbu apie valstybes ramst|, apie mano vienintel|
tarnq, apie mano vienintel| draugq - ponq kardinolq.
- Jo eminencija - tai dar ne jo sventenybe.
- Kq js norite tuo pasakyti, pone?
- Kad neklysta tik popiezius, o kiti, netgi kardinolai, gali suklysti.
- Js norite pasakyti, kad jis mane apgaudineja, js norite
pasakyti, Kad jis isdavikas. Vadinasi, kaltinate j|. Na, sakykite, prisipazinkite
atvirai, kad j| kaltinate!
- Ne, jsq didenybe. Bet as sakau, kad jis pats yra apgautas. As tik
sakau, kad jam kazkas suteike neteisingas zinias. As sakau, kad jis
pasiskubino apkaltinti jsq didenybes muskietininkus, kuriems jis yra neteisus,
ir kad jis ima zinias ne is tikrq saltiniq.
- Kaltina pats hercogas ponas de La Tremujis. Kq js ] tai
atsakysite?
- Galeciau atsakyti, kad jis siuo atveju pernelyg suinteresuotas ir
negali bti tikrai besaliskas liudytojas. Bet as to nesakau, jsq didenybe, nes
paz|stu hercogq: jis istikimas bajoras, ir as juo pasitikeciau, bet tik su viena
sqlyga...
- Kokia?
- Kad jsq didenybe patys j| pakviestumet, isklausinetumet, taciau
akis ] ak|, be liudininkq, ir kad as bciau jsq didenybes priimtas tuojau pat,
hercogui isejus.
- Stai kaip! -susuko karalius.- Ir js sutiksite su tuo, kq pasakys
ponas de La Tremujis?
- Taip, jsq didenybe.
- Js priimsite jo sprendimq?
- Be abejones.
- Ir sutiksite atlyginti tuos nuostolius, kiek jis pareikalaus?
- Pilnai.
- La Sene!-sktelejo karalius.- La Sene! ]ejo patikimas Liudviko
XIII kamerdineris, kuris visuomet stovedavo prie durq.
- La Sene,- tare karalius,- tuojau pat pasiqskite zmogq, pasaukti
pono de La Tremujo. As noriu s| vakarq su juo pasikalbeti.
- Jsq didenybe man duodate zod|, kad tuo metu su niekuo-
daugiau nesimatysite, tik su ponu de La Tremuju ir manim?
- Ne su vienu, bajoro zodis.
- Tad iki rytojaus, jsq didenybe.
- Iki rytojaus, pone.
B!
- Kuriq valandq |sakysite, jsq didenybe?
- Kuriq panoresite.
- Bet, ateidamas perdaug anksti, bijau jsq didenyb pazadinti.
- Mane pazadinti? Argi as miegu? As nebemiegu, pone, as tik
kartais snduriuoju, stai ir viskas. Tad ateikite anksti, kada panoresite, nors ir
septintq valandq, bet saugokites, jeigu jsq muskietininkai kalti.
- Jei mano muskietininkai kalti, jsq didenybe, kaltininkai bus
atiduoti | jsq rankas ir js pasielgsite su jais kaip tinkamas. Ar jsq didenybe
dar ko nors pageidauja? Prasau sakyti, as esu pasiruoss |vykdyti jsq
|sakymq.
- Ne, pone, juk as ne veltui vadinamas Liudviku Teisinguoju. Tad
ligi rytojaus, pone, ligi rytojaus.
- Tesaugo dievas iki rytojaus jsq didenyb!
Kad ir kaip blogai miegojo karalius, ponas de Trevilis miegojo dar
blogiau: dar tq pat| vakarq jis liepe pranesti trims savo muskietininkams ir jq
biciuliui, kad atvyktq pas j| rytq pus septyniq. Jis nusivede juos drauge, nieko
tikro nesakydamas, nieko nezadedamas ir neslepdamas, kad jq ir net jo paties
likimas kabo ant plauko.
Prie siaurqjq laiptq jis liepe jiems palaukti. Jei karalius vis dar bsiqs
|sirds ant jq, jie nepastebeti pasitrauksiq, o jei karalius sutiksiqs juos priimti,
beliksiq tik juos pasaukti.
]eidamas | atskirq karaliaus prieskambar|, ponas de Trevilis sutiko La
Sene, kuris jam papasakojo, kad vakar vakare hercogo de La Tremujo
nesurad jo rmuose, kad jis gr|zs namo perdaug velai, kai jau nederejo vykti
| Luvrq, kad jis atvyks tik dabar ir siuo metu esqs pas karaliq.
Pastarasis pareiskimas labai patiko ponui de Treviliui, nes jis dabar
galejo bti tikras, kad pasaline |taiga ne|siterps tarp pono de la Tremujo ir jo
audiencijq.
Is tikrqjq nepraslinko ne desimt minuciq, o stai karaliaus kabineto
durys atsidare, ir ponas de Trevilis pamate is ten iseinant| hercogq de La
Tremuj|, kuris priejo prie jo ir tare:
- Ponas de Trevili, jo didenybe pakviete mane, noredamas suzinoti,
kas ir kaip atsitiko vakar rytq prie mano rmq. As jam pasakiau tiesq, atseit,-
kad kalti buvo maniskiai ir kad as esu pasiruoss jus uz tai atsiprasyti. Kadangi
dabar sutinku jus, teikites priimti s| mano atsiprasymq ir visada laikykite mane
savo draugu.
- Ponas hercoge,- prabilo de Trevilis,- as taip pasitikejau jsq
teisingumu, jog nenorejau, kad kas kitas gintq mane pries jo didenyb, o tik
js. Matau, jog neapsigavau, ir dekoju jums uz tai, kad Pranczijoje dar yra
zmogus, apie kur| neapsirinkant galima pasakyti, kq as pasakiau apie jus.
- Gerai jau, gerai,- tare karalius, kuris girdejo visus tuos
komplimentus, stovedamas tarp dviejq durq.- Tik pasakykite jam, Trevili, nes
jis tvirtina esqs jsq draugas, kad as taip pat noreciau bti jo draugu, bet jis
man yra neatidus, kad stai greit jau bus treji metai nuo to laiko, kai j| maciau,
ir isvystu vien tada, kai pasiunciu jo pakviesti. Pasakykite jam tai mano vardu,
nes karalius pats to negali sakyti.
B"
- Aci, jsq didenybe, aci,- tare hercogas,- bet as noreciau
uztikrinti jsq didenyb, kad anaiptol ne tie,- zinoma, as nekalbu apie ponq
de Trevil|,- kad anaiptol ne tie, kuriuos jo didenybe kiekvienu metu kasdien
mato, yra jam istikimiausi.
- Ak, tai js girdejote, kq as sakiau! Juo geriau, hercoge, juo
geriau!- tare karalius, prieidamas prie pat durq.- A, cia js, Trevili. O kurgi
jsq muskietininkai? As jums uzvakar liepiau juos atvesti, kodel neatvedet?
- Jie apacioj, jsq didenybe, ir, jeigu leisite, La Sene juos tuoj
pakvies.
- Taip, taip, tegul jie tuctuojau ateina. Jau greit astuonios, o
devyniomis as laukiu vizito. Galite eiti, ponas hercoge, tik neuzmirskite
lankytis. ]eikite, Trevili.
Hercogas nusilenke ir isejo. Tuo metu, kai jis pravere duris, La Sene
vedami, trys muskietininkai ir d'Artanjanas pasirode virsutineje laiptq
aiksteleje.
- Eikite sen, mano drqsuoliai, eikite sen,- tare karalius.- As turiu
jus isbarti.
Muskietininkai nusilenk priejo, o d'Artanjanas seke paskui juos.
- Po velniq!- kalbejo karalius.- Kaip js keturiese per dvi dienas
isvedet is rikiuotes septynis jo eminencijos gvardiecius. To Jau per daug, ponai,
per daug. Jeigu sitaip eis toliau, po trijq savaiciq jo eminencija bus priverstas
pakeisti kuopq naujais kareiviais, o as turesiu |sakyti, kad visu grieztumu btq
laikomasi nuostatq. Vienq --dar nieko nesakau, bet septynis per dvi dienas...
Kartoju, to jau per daug, su kaupu per daug.
- Todel, jsq didenybe, patys matote, jie, labai susigraudin ir
didziai atgailaudami, ateina jsq atsiprasyti.
- Labai susigraudin ir atgailaudami! Hm! Hm!-tare karalius.- As
netikiu jq veidmainiskais gymiais, ypac ano ten, gaskono fizionomija. Eikite
sen, pone...
D'Artanjanas, suprats, kad jam taikomas sis malonus kvietimas,
priejo artyn, dedamasis itin nusimines.
- Sit kaip? O kodel man sakete, kad jis jaunuolis? Juk jis dar
vaikas, ponas de Trevili, tikras vaikas! Tai jis vienu kalavijo smgiu pagulde
Ziusakq?
- Ir dviem, smgiais parklupde Bernazu.
- Tikrai?
- Jau neminint to,- tare Atas,- kad, jeigu jis nebtq mans
isvadavs is Kajuzako rankq, as, gal bt, siandien netureciau garbes jsq
didenybei isreiksti savo nuolankiausios pagarbos,
- Vadinasi, jis tikras demonas, sis jaunas jsq bearnietis, po simts
raguotq kipsq, kaip sakydavo amzinatils| mano tevas! Tokiam amatui |sigyti
reikia daug svarkq prakiurdinti ir daug kalavijq nulauzti, O juk gaskonai, kaip
visada, neturtingi, ar ne tiesa?
- Jsq didenybe, turiu pasakyti, kad jq kalnuose dar neatrastos
aukso kasyklos, nors viespats turetq padaryti jiems tq stebuklq, kad btq
atlyginta uz tai, jog jie taip uoliai reme velioni jsq tevq kovoje del sosto,
B*
-Vadinasi, gaskonai ir mane padare karalium, nes as esu savo tevo
snus, ar ne tiesa, Trevili? Na kq gi, gerai! As to neginciju. La Sene. eikite
pazireti, gal, iskrats visas mano kisenes, surasite keturiasdesimt pistoliq; jei
rasite, atneskite juos man. O dabar, jaunuoli, prisidejs rankq prie sirdies, pa-
pasakokit, kaip visa tai atsitiko.
D'Artanjanas smulkiai papasakojo vakarykst| nuotyki: kaip jis,
negaledamas uzmigti is dziaugsmo, kad pamatys karaliq, atejo pas savo
draugus trys valandos iki audiencijos; kaip jie kartu nuejo | zaidimq aikst ir
kaip j| isjuoke gvardietis Bernazu, uz tq juokq vos nesumokejs savo gyvybe, o
ponas de La Tremujis, kuris cia buvo nieku detas, vos neprarado savo rmq.
- Taip, visiskai taip,- sumurmejo karalius,- ir hercogas man
papasakojo tq nuotyk|. Vargsas kardinolas! Septyni zmones per dvi dienas, ir
dar. jo brangiausieji! Bet jau uzteks, ponai, suprantate, jau uzteks: js
atsilyginote uz Feru gatv, ir dar su kaupu. Js turite bti patenkinti.
- Jei jsq didenybe patenkintas, mes irgi patenkinti.
- Taip, as patenkintas,- pareiske karalius, imdamas is La Sene
rankos saujq auksiniq ir dedamas juos d'Artanjanui | delnq.- Stai,- pridre
jis,- mano pasitenkinimo |rodymas.
Anuomet isdidumo sqvoka, taip placiai pasklidusi msq dienomis,
dar nebuvo madinga. Bajoras imdavo pinigus tiesiog is karaliaus rankq ir visai
nesijaute esqs pazemintas. Tad ir d'Artanjanas |sidejo keturiasdesimt pistoliq |
kisen ne tik nesivarzydamas, bet, priesingai, karstai dekodamas karaliui.
- Taip, taip,- tare karalius, pazvelgs | sienin| laikrod|,- dabar jau
puse devyniq, tad galite eiti, nes as jums sakiau, kad devyniomis kai ko laukiu.
Dekoju, ponai, uz jsq istikimyb. As galiu ja pasikliauti, ar ne tiesa?
- O, jsq didenybe!-vienu balsu susuko keturi biciuliai.- Del jsq
mes duotumes sukapojami | gabalelius!
- Gerai, gerai, bet verciau likite nesukapoti: tai daug geriau, ir man
tada bsite naudingesni. Trevili,- pusbalsiu tare karalius, iseinant
muskietininkams,- js neturite laisvos vietos muskietininkq pulke, be to, mes
esame nutar nepriimti | pulkq, kandidato neisband, todel patalpinkite s|
jaunuol| savo pusbrolio pono Dezesaro gvardieciq kuopoje. Simts perknq!
Trevili, as dziaugiuos, |sivaizduodamas, kaip raukysis kardinolas; jis bus
|siuts, bet man tai nesvarbu - as elgiuosi teisingai.
Ir karalius rankos mostu atsisveikino su Treviliu, kuris nuskubejo pas
savo muskietininkus. Jis rado juos drauge su d'Artanjanu besidalinancius
keturiasdesimt pistoliq.
O kardinolas, kaip sake karalius, tikrai |siuto; taip |siuto, jog
astuonias dienas neatejo losti su karalium. Taciau karaliui tat netrukde rodyti
jam meiliausiq sypsenq ir, kiekvienq kartq susitikus, svelniausiu balsu
paklausti:
- Kaip, ponas kardinole, jauciasi tas vargsas jsq Bernazu ir
vargsas Ziusakas?
B6
VII MUSKIETININKAI SAVO NAMUOSE
Isejs is Luvro, d'Artanjanas paklause savo draugq, kaip jam btq
geriau sunaudoti savqjq keturiasdesimties pistoliq dal|. Atas patare ,Pusies
kankorezyje" uzsakyti gerus pietus, Portas - pasisamdyti tarnq, o Aramis -
susirasti padoriq mylimqjq.
Piets buvo suruosti dar tq paciq dienq, ir tarnas jau padavinejo prie
stalo. Tuos pietus uzsake Atas, o Portas surado tarnq. Tai buvo pikardietis, kur|
saunusis muskietininkas sia proga pasamde tq dienq, pamats j| ant La
Turneles tilto bespjaudant| | vanden| ir besigerint| ribuliais.
Portas tvirtino, kad toks uzsiemimas aiskiai rodqs polinki viskq
apsvarstyti ir apgalvoti, tad jis pasirinks s| tarnq be jokios rekomendacijos.
Planse - taip vadinosi pikardietis - susigunde didingos isvaizdos bajoru, pas
kur| jis tikejosi tarnauti, ir jautesi kiek nusivyls, kai pamate, kad toji vieta jau
uzimta kito jo kolegos, vardu Musketonas. Portas jam paaiskino, kad, nors ir
istaigingus turedamas namus, jis issiverciqs be dviejq liokajq ir todel Planse
reikesiq eiti pas d'Artanjanq. Taciau, patarnaudamas per pietus, kuriuos
surenge jo ponas, ir pamats, kad sis apmokedamas issitrauke is kisenes sauja
auksiniq, Planse nusprende, kad jo laime neabejotina, ir dekojo dievui, pateks
pas tok| Krezq. Tos nuomones jis laikesi iki pasibaige puota, kurios likuciais
pats atsigavejo po ilgo pasninko. Bet vakare, klojant seimininkui lovq, Planse
svajones issisklaide. Lova buvo vienintelis baldas visame bute, susidedanciame
tik is prieskambario ir miegamojo. Planse atsigule prieskambary ant antklodes,
kuriq nusitrauke nuo d'Artanjano lovos, o d'Artanjanui nuo siol teko apsieiti be
jos.
Atas irgi turejo tarnq, kur| ypatingu bdu ismiklino pagal savo skon|
ir kuris vadinosi Grimo. Sis kilnusis didikas - savaime aisku, mes cia turime
galvoj Atq - buvo be galo tylus. Jau penkeri ar seseri metai jis gyveno
artimiausioje draugysteje su savo biciuliu Portu ir Aramiu. Jie prisimena daznai
j| mat sypsantis, bet niekuomet jo negirdej juokiantis. Jo zodziai bdavo
trumpi ir israisks; jis sakydavo tik tai, kq noredavo pasakyti, ir nieko daugiau:
jokiq pagrazinimq, puos menq, ornamentq. Kalbedavo vien apie reikalo esm,
be jokiq smulkmenq.
Nors Atas buvo vos trisdesimties metq ir pasizymejo kno bei sielos
groziu, taciau niekas negirdejo, kad jis btq turejs mylimqjq. Niekuomet jis
nekalbedavo apie moteris, bet nedrausdavo kalbeti apie jas, nors nesunku
pastebeti, kad tokie pokalbiai, | kuriuos jis |terpdavo tik vienq kitq zod| arba
mizantropiskq pastabq, jam buvo nemalons. Santrus, tylus, vengiqs zmoniq,
jis buvo lyg koks senis. Nenoredamas keisti savo |prociq, jis ismoke Grimo
vykdyti |sakymus, isreikstus paprastu mostu arba vien lpq krustelejimu. Jis
kalbedavo su juo tik itin svarbiais atvejais.
Kartais Grimo, kuris bijojo savo pono kaip ugnies, nors buvo
nepaprastai prie jo prisiriss ir kupinas pagarbos jo protui, manydamas puikiai
suprats savo pono norq, puldavo gautojo |sakymo vykdyti ir darydavo ne tai,
kq reikedavo daryti. Tuomet Atas gzteldavo peciais ir be jokio pykcio
BB
apkuldavo Grimo. Tq dienq jis siek tiek kalbedavo.
Portas, kaip jau galejome pastebeti, buvo griezta priesingybe Atui:
jis kalbedavo ne tik daug, bet ir garsiai. Beje, reikia pripazinti tq nuopelnq, kad
jam visiskai buvo nesvarbu, ar jo kas klauso, ar ne: kalbedavo vien todel, kad
jam malonu bdavo kalbeti ir malonu girdeti save kalbant; jis kalbedavo apie
viskq, isskyrus mokslq: sios srities venge del |sisenejusios neapykantos, kuriq,
pasak jo, nuo pat kdikystes dienq jauts mokslininkams. Isvaizdos jis buvo ne
tokios didingos, kaip Atas, ir, jausdamas, kad pastarasis uz j| pranasesnis, pa-
zinties pradzioje daznai bdavo neteisus siam bajorui, kur| stengesi pralenkti
bent savo rbq prasmatnumu. Taciau, nors ir paprastu muskietininko apsiaustu
Atas vilkejo, vos tik zengdavo zingsn|, atmets uzpakalin galvq, jis is karto
uzimdavo jam deramq vietq, nustumdamas issipusciusi Portq | antrq eil.
Portas guodesi bent tuo, kad pono de Trevilio laukiamajame ir Luvro
sargybos bstineje tarskedavo apie sekmingus savo meiles zygius, apie kuriuos
Atas niekad nekalbedavo. Pastaruoju metu, perejs nuo |zymiq teisejieniq prie
garsiq generolieniq, nuo valdininkieniq prie baronieniq, Portas ne nemane dar
kuo nors dometis, isskyrus vienq svetimos salies princes, kuri neva esanti jam
be galo palanki. Sena patarle sako: koks ponas, toks ir tarnas. Taigi pereikime
nuo Ato tarno prie Porto tarno - nuo Grimo prie Mus-ketono.
Musketonas buvo normandas, kurio taikingqj| Bonifaco vardq jo
ponas pakeite nepalyginamai skambesniu Musketono vardu. Jis stojo Portui
tarnauti su sqlyga, kad bus maitinamas ir rengiamas, bet, aisku, prabangiai;
be to, jis dar paprase kasdien dviejq laisvq valandq savo amatui, kad tuo bdu
galetq uzsidirbti kitiems reikalams. Portas prieme sias sqlygas: jos kuo
puikiausiai jam tiko. Jis sidino Musketonui liemenes is savo senq drabuziq ir
atsarginiq apsiaustq. Deka labai sumanaus siuvejo, kuris isversdavo senus
Porto drabuzius ir kurio zmona buvo |tariama norejusi priversti Portq nusileisti
is aristokratiskq jo |prociq aukstybes, savo ponq lyd|s Musketonas atrodydavo
itin oriai.
O Aramis,- kurio bdq, rodos, jau pakankamai ryskiai
atvaizdavome, pagaliau dar galesime tiek jo, tiek ir jo draugq bdo vystymqsi
stebeti ateity,- turejo tarnq, vardu Bazenas. Tikedamasis, kad jo ponas kada
nors |stos | dvasininkq luomq, jis visada vilkedavo juodai, kaip ir derejo
dvasininko tarnui. Jis buvo trisdesimt penkeriq ar keturiasdesimties metq
amziaus berijietis, svelnus, ramus, rubuilis, laisvalaikiu, kur| jam skirdavo
ponas, skaitqs dievobaimingas knygas ir, reikalui esant, mokqs gaminti tik keliq
patiekalq pietus, bet labai puikius. Siaipjau jis buvo nebylus, aklas, kurcias ir
istikimas netgi sunkiausiq bandymq metu.
Dabar, kai mes, nors ir pavirsutiniskai, jau paz|stame ponus ir
tarnus, pereikime prie jq bstq.
Atas gyveno Feru gatveje, uz poros zingsniq nuo Liuksemburgo; jis
nuomojo du mazus, svarius, padoriai apstatytus kambarelius gerai |rengtame
name, kurio dar jauna ir tikrai grazi seimininke veltui saude | j| meiliais
zvilgsniais. Keletas buvusios didybes liekanq sen bei ten spindejo ant sio
kuklaus buto sienq: pavyzdziui, spaga, turtingai inkrustuota, be abejo, dar is
Pranciskaus I laikq, kurios vien brangakmeniais nusagstyta rankena galejo bti
BE
verta dviejq simtq pistoliq; taciau Atas net ir sunkiausiomis valandomis
nesutikdavo jos |keisti arba parduoti. Sita spaga ilgq laikq viliojo Portq. Jis btq
paaukojs desimt| savo gyvenimo metq, kad tik btq galejs tokiq |sigyti.
Kartq, ketindamas eiti | pasimatymq su viena hercogiene, jis net bande jq is
Ato pasiskolinti. Netars ne zodzio, Atas iskrauste savo kisenes, surinko visas
savo brangenybes, pinigines, sagtis ir aukso grandineles ir pasile Portui, o
spaga, pasake jis, esanti pritvirtinta prie sienos ir galinti bti nuo ten nuimta
tik tada, kai jos savininkas kraustysis is buto.
Be spagos, cia buvo portretas, vaizduojqs Henriko III laikq didikq,
elegantiskai apsitaisius|, su Sv. Dvasios ordinu ant, krtines. Sitas portretas
turejo su Atu kai kuriq panasiq, giminingq bruozq, bylojanciq, kad sis |zymus
didikas, karaliaus ordinq kavalierius - jo protevis.
Pagaliau ant zidinio atbrailos stovejo puiki deze - nuostabus
auksakalybos krinys, su tokiu pat herbu, kaip spaga ir portretas, ir baisiai
nesiderinanti prie visos kambario apystatos. Raktq nuo sios dezutes Atas
visuomet nesiojosi. Bet vienq diena jq atrakino Porto akivaizdoje, ir sis galejo
|sitikinti, kad toje dezuteje buvo tik laiskai ir dokumentai - turbt, meiles
laiskai ir seimyniniai rastai.
Portas gyveno labai erdviame ir is paziros labai prabangiame bute
Senosios karvelides gatveje. Kiekvienq kartq, su kuriuo nors draugu eidamas
pro savo buto langus,- prie vieno jq visuomet stovedavo Musketonas su
paradine livreja,- Portas pakeldavo galvq ir, rodydamas ranka, sakydavo: ,Stai
mano bstas!" Bet namie niekuomet jo niekas nerasdavo, jis niekad
nekviesdavo uzeiti, ir todel niekas negalejo |sivaizduoti, kokius apciuopiamus
turtus slepia si puiki isore.
O Aramis gyveno mazame bute, susidedanciame is svetainiukes,
valgomojo ir miegamojo. Miegamasis, kaip ir visi kiti kambariai, buvo pirmame
aukste, su langu | mazq, vesq, zaliq, ksmingq sodel|, ne|zvelgiamq kaimynq
akims.
Kaip |sikre d'Artanjanas, mes zinome ir jau suejome | pazint| su jo
tarnu Planse.
D'Artanjanas is prigimties buvo labai smalsus, kaip ir apskritai visi
intrigoms gabs zmones. Jis dejo visas pastangas, noredamas suzinoti, kas is
tikrqjq yra Atas, Portas ir Aramis, nes po siais kariskais vardais tie jauni vyrai
slepe savo bajoriskas pavardes, ypac Atas, kur| is tolo jautei esant didikq.
Todel d'Artanjanas kreipesi | Portq, noredamas gauti ziniq apie Atq ir Arami, o |
Aram| - teiraudamasis apie Portq.
Nelaime, pats Portas apie tyliojo savo draugo gyvenimq zinojo tik
tiek, kiek ir visi. Buvo kalbama, kad jis patyrs didel nelaim meileje, ir baisi
isdavyste visam amziui uznuodijusi sio garbingo vyro gyvenimq. Kokia
isdavyste - niekas nezinojo.
Jei kalbesime apie Portq, tai, isskyrus tikrqj| jo vardq, kur|

kaip ir
abiejq jo draugq vardus, tezinojo vienas ponas de Trevilis, apie jo gyvenimq
nesunku buvo viskq suzinoti. Kadangi jis buvo pagyrnas ir plepys, tad j|
galejai kiaurai permatyti kaip kristolq. Ir stebetojas btq suklyds tik tada, jei
btq patikejs visu tuo, kq Portas pats prisnekejo apie save gera.
BH
O Aramis, nors ir atrode netur|s jokiq paslapciq, is tikrqjq visas buvo
apsigaubs paslaptingumu. Syksciai atsakinedamas | klausimus apie kitus, jis
nuleisdavo negirdomis visa, kas liete j| pat|. Kartq d'Artanjanas, ilgai jo
teiravsis apie Portq ir isgirds tuos gandus, kurie sklido apie muskietininko
sekm su kazkokia hercogiene, |sigeide suzinoti ir apie paties Aramio meiles
nuotykius.
- Na, o kaip js, mano brangusis biciuli,- tare jis Aramiui,- js,
taip puikiai pasakojqs apie kitq rysius su baronienem, grafienem ir
hercogienem?..
- Atsiprasau,- pertrauke j| Aramis,--as kalbejau tik todel, kad
Portas pats kalba apie tai, kad apie siuos grazius dalykus jis pats rekte reke
man girdint. Bet patikekite, mielas pone d'Artanjanai, jei 'as bciau tai
suzinojs is kitq saltiniq arba jeigu jis pats btq man tai patikejs kaip
paslapt|, nebtq diskretiskesnio nuodemklausio uz mane.
- As tuo neabejoju,- atsake d'Artanjanas.- Bet vis delto man
regis, kad ir js gana gerai susipazins su kai kuriais herbais. Apie tai liudija
toji issiuvineta nosine, kuri suteike man garb susipazinti su jumis.
S| kartq Aramis nesupyko, bet pasipuose kukliausia veido israiska ir meiliai
atsake:
- Mano brangusis, neuzmirskite, kad as noriu bti baznycios tarnu
ir vengiu bet kokiq pasaulietiskq pramogq. Ta nosine, kuriq js matete, buvo
dovanota ne man: vienas mano draugas netycia jq paliko pas mane. As turejau
jq paslepti, kad nesukompromituociau draugo ir jo mylimos moters. O as.
neturiu ir nenoriu tureti mylimosios, sekdamas teisingu pavyzdziu Ato, kuris,
kaip ir as, neturi sirdies damos.
- Bet, po velniq, juk js ne abatas, jei esate muskietininkas.
- Muskietininkas par interium
11
, kaip sako kardinolas,
muskietininkas pries savo valiq, mano mielas. O sirdyje as esu baznycios
tarnas, tikekite manimi. Mane cia |trauke Atas ir Portas, nes norejo, kad as kq
nors veikciau. Mat, pries pat |sventinimq turejau tok| mazq nemalonumq su...
Bet jums tai visai ne|domu, ir as tik gaisinu jsq brangq laikq.
- Visai ne, man tai labai |domu!-susuko d'Artanjanas.- Kol kas as
neturiu jokio darbo.
- Taip, bet as dar turiu atkalbeti savo maldas,- atsake Arq mis,- ir
parasyti eilerast|, kurio mane prase ponia dEgijon, paskui nueiti | Sent-Onore
gatv nupirkti poniai de Sevrez raudonq dazq veidui. Matote, mano mielas
drauge: js neskubate, o as labai skubu.
Ir Aramis, meiliai padavs rankq savo jaunajam draugu atsisveikino
su juo.
Kad ir kaip d'Artanjanas stengesi, nieko daugiau jam nepavyko
suzinoti apie tris savo draugus. Todel siuo tarpu ryzosi tiketi tuo, kas buvo
kalbama apie jq praeit|, vildamasis ateity issamiau ir tiksliau viskq suzinoti. O
kol kas Atq jis laike Achilu, Portq - Ajaksu, Aram| - Juozapu.
Apskritai keturi jauni vyrai gyveno linksmai: Atas losdavo, ir vis
nesekmingai. Taciau niekados is savo draugq nesiskolindavo ne vieno su, nors
jo pinigine visad bdavo jiems atvira. Jeigu jis losdavo skolon, tai paprastai jau
B<
sestq valandq ryto pazadindavo savo kreditoriq ir sumokedavo jam vakarykst
skolq.
Portui tik retkarciais uzeidavo pas losti. Tomis dienomis, kai
islosdavo, jis bdavo |zlus ir isdidus, o jei pralosdavo - kelias dienas kazkur
visiskai dingdavo, paskui pasirodydavo blyskiu ir ist|susiu veidu, bet su pinigais
kisenese.
Aramis niekados nelosdavo. Jis buvo blogiausias muskietininkas ir
nuobodziausias svecias prie stalo. Jam visad reikedavo kq nors veikti. Kartais
per pietus, kai kiekvienas, |kaits nuo vyno, paciame kalbos |karsty tikedavosi
pasedeti prie stalo dar dvi tris valandas, Aramis pazvelgdavo | laikrod|, meiliai
sypsodamasis, pakildavo ir atsisveikindavo su visais, pareiksdamas einqs
pasitarti su vienu teologu, kuriam paskyrs pasimatymq. Kitq kartq jis
skubedavo namo rasyti disertacijos ir prasydavo draugus jam nekliudyti.
Tada Atas sypsodavosi ta zavinga, melancholiska sypsena, kuri taip
tiko kilniam jo veidui, o Portas gerdavo ir prisiekinedavo, kad Aramis geriausiu
atveju bsiqs tik kaimo klebonas.
D'Artanjano tarnas Planse tauriai nese likimo jam skirtq laim. Jis
gaudavo kasdien po trisdesimt su, visq menes| gr|zdavo kasdien namo
linksmas kaip kikilis ir bdavo nuolankus savo ponui. Bet kai Duobkasiq gatves
bute papte nepalanks vejai, atseit, kai Liudviko XIII pistoliai jau beveik
istirpo, jis eme skqstis; Atui tie skundai atrode |kyrs, Portui - nepadors, o
Aramiui - juokingi. Atas patare d'Artanjanui atleisti si nenaudel|, Portas
pasile pries tai apkulti, o Aramis pareiske, kad ponas is savo tarnq privalqs tik
pagyrimus girdeti.
- Lengva jums kalbeti,- atsake d'Artanjanas.- Js, Atai, gyvenate
su Grimo it nebylys, draudziate jam kalbeti ir del to nepasakote vienas antram
blogo zodzio; js, Portai, taip istaigingai gyvenate, kad jsq tarnas Musketonas
liaupsina jus kaip dievq; arba pagaliau js, Arami, visuomet |niks | teologijos
studijas, |kvepiate giliq pagarbq savo tarnui Bazenui, tyliam ir dievobaimingam
zmogui. O as, neturedamas nei tvirto pagrindo po kojq, nei lesq, nebdamas
ne tik muskietininku, bet netgi gvardieciu, kaip as savo tarnui Planse |kvepsiu
meil, baim ir pagarbq?
- Klausimas rimtas,- atsake visi trys draugai.- Bet tai vidaus
reikalas. Tarnus, kaip ir moteris, reikia is karto pastatyti | tokiq vietq, kokioje
visad noretum juos matyti. Taigi pagalvokit apie tai.
D'Artanjanas pagalvojo ir nusprende del visa pikta apkulti Planse; tat jis |vykde
sqziningai, kaip ir kitus darbus. Paskui, gerai apkls, uzdraude jam
sauvaliskai, negavus leidimo, pasitraukti is pareigq.
- Nes,- pridre jis,- ateitis negali mans apvilti. As
nedvejodamas laukiu geresniq laikq, ir tu gali bti tikras savo laime, jei
pasiliksi pas mane. As esu perdaug geras ponas, kad sutrukdyciau tau bti
laimingam, atleisdamas tave is tarnybos, nors tu mane pats to prasai. Sis
veikimo bdas suzadino muskietininkq pagarbq d'Artarijano diplomatiniams
gabumams. Planse irgi buvo suzavetas ir daugiau nekalbejo nor|s iseiti.
Keturi jaunuoliai pradejo gyventi bendrai. D'Artanjanas,
neturedamas jokiq |prociq, atvyks is provincijos ir pateks | visiskai jam naujq
BC
aplinkq, tuoj |sisavino draugq |procius,
Ziema, buvo keliamasi apie astuntq valandq, o vasarq - apie sestq
ir einama pas ponq de Trevil| slaptazodzio suzinoti ir apskritai pasidairyti, kas
nauja. D'Artanjanas, nors ir nebuvo muskietininku, labai sqziningai atlikdavo
tarnybos pareigas: jis nuolat eidavo -sargybon, nes noredavo visada lydeti tq
savo draugq, kurio bdavo eile budeti. Muskietininkq kareivinese j| visi
pazinojo, ir kiekvienas laike geru draugu. Ponas de Trevilis, is pirmo zvilgsnio
|vertins j| ir nuosirdziai pamils, nuolat girdavo j| karaliui.
Trys muskietininkai irgi labai mylejo savo jaunqj| draugq. Siuos
keturis vyrus riso glaudi biciulyste, ir jie btinai matydavosi tris ar keturis
kartus per dienq - ar eidami dvikovon, ar siaip kokiu reikalu, ar pagaliau
ruosdami kokiq nors programq, todel jie be paliovos sekiojo vienas kitq kaip
seseliai, ir visada galejai sutikti siuos neisskiriamuosius, beieskancius kits kito
nuo Liuksemburgo iki Sen-Siulpiso aikstes arba nuo Senosios karvelides gatves
iki Liuksemburgo.
Tuo tarpu pono de Trevilio pazadai eme pildytis. Viena graziq dienq
karalius |sake ponui sevalje Dezesarui priimti d'Artanjanq kadetu | savqjq
gvardieciq kuopq. D'Artanjanas dsaudamas apsivilko gvardiecio uniformq; jis
btq paaukojs desimt savo gyvenimo metq, kad btq galejs jq iskeisti |
muskietininko apsiaustq. Ponas de Trevilis pazadejo jam siq malon po dvejq
metq bandymo, taciau sis laikas galejo bti sutrumpintas, jei d'Artanjanui
pasitaikytq proga kuo nors |siteikti karaliui arba atlikti kok| saunq zyg|.
D'Artanjanas pasitenkino siuo pazadu ir sekanciq dienq jau pradejo eiti
tarnybos pareigas.
Atas, Portas ir Aramis eidavo drauge su d'Artanjanu sargybon, kai
bdavo jo eile. Tuo bdu pono sevalje Dezesaro kuopa, priemusi d'Artanjanq,
tq paciq dienq |sigijo ne viena, o keturis zmones.
VIII DVARO INTRIGA
Keturiasdesimt karaliaus Liudviko XIII duotq pistoliq, kaip ir viskas
siame pasaulyje, turej pradziq, turejo ir pabaigq; jiems issekus, msq keturi
biciuliai pateko | sunkiq finansin bkl. Is pradziq Atas kur| laikq selpe
biciulius savo lesomis. Toliau seke Portas, kuris po vieno savo |prastiniq
dingimq dar tvarke visq reikalus beveik penkiolika dienq; pagaliau atejo eile
Aramiui, kuris mielai sito emesi ir, pardavs, kaip jis sakesi, savo teologines
knygas, gavo keletq pistoliq.
O paskui, kaip paprastai, jie kreipesi | ponq de Trevil| paramos, ir sis
dave jiems siek tiek avanso algos sqskaita; taciau trys muskietininkai, tur|
daug senq skolq, ir vienas gvardietis, dar jq netur|s, siais avansais neilgai
galejo verstis.
Pagaliau, matydami, kad netrukus visiskai liksiq be nieko, jie surinko
paskutinius astuonis ar desimt pistoliq, ir, juos pasiems, Portas nuejo losti.
Deja, tq dienq jam nesiseke: jis ne tik prakiso, kq turejo, bet pralose dar
EK
dvidesimt penkis pistolius, davs garbes zod| grqzinti skolq.
Tada nepriteklius virto skurdu. Zmones mate, kaip isalk draugai su
savo tarnais begiojo krantinemis, lankesi sargybinese, tikedamiesi, kad kuris
nors jq draugas pakvies juos pietq. Aramio nuomone, laimes dienomis reikejo
seti pietus | desin ir | kair, kad nesekmes metu bent retkarciais galetum juos
rinkti.
Atas buvo pakviestas keturis kartus ir kiekvienq kartq nusivesdavo
ten savo draugus sykiu su jq tarnais. Portui pasitaike sesios progos, ir jis taip
pat leido ir savo draugams jomis pasinaudoti; Aramiui tokiq progq pasitaike
astuonios. Mat, kaip jau galejome pastebeti, jis buvo maza kalbqs, bet daug
veikias zmogus.
O d'Artanjanas, ligi siol dar sostineje netur|s paz|stamq,
tesumedziojo vienus pusrycius pas savo zemiet| kunigq, kuris pavaisino tik
sokoladu, ir vienus pietus pas gvardijos kometq. Jis nusivede visq savo armijq
pas kunigq, kur jie surijo visq jo dviejq menesiq atsargq, ir pas tq stebukladar|
kometq; taciau, kaip sakydavo Planse, nors ir kiek valgai, vis tiek valgai tik
vienq kartq. Taigi d'Artanjanas pasijuto labai nejaukiai, galedamas savo
draugams pasilyti tik pusantrq pietq - mat, pusryciai pas kunigq teatstojo
pus pietq,- uz visas tas puotas, kurias sumedziojo Atas, Portas ir Aramis. Jis
taresi esqs nasta draugijai, nes, bdamas tikrai nuosirdus, jaunuolis uzmirso,
kad siq draugijq jis maitino visq menes|, ir susirpins jo protas eme
intensyviai dirbti. Jis padare isvadq, kad si keturiq jaunq, drqsiq, sumaniq ir
veikliq vyrq sqjunga turetq nusibrezti kitq tikslq, o ne vien svaistytis gatvemis,
mokytis fechtuoti ir svaidytis daugiau ar maziau sqmojingais juokais.
Is tiesq keturi tokie vyrai, kaip jie, keturi vyrai, pasiryz vienas
antram paaukoti viskq, pradedant pinigine ir baigiant gyvybe, keturi vyrai,
visada stojq kits uz kitq ir niekad nesitraukia atgal, skyrium ar visu briu vykdq
bendrai priimtus nutarimus, keturi kumsciai, grasinq keturioms salims arba
viena kuria kryptimi - slapta ar atvirai, tiesiu ar aplinkiniu bdu, gudrumu ar
jega,- btinai turejo praskinti sau keliq | uzsibreztq tikslq, kad ir kaip tvirtai jis
btq ginamas, kad ir koks jis btq tolimas. D'Artanjanq stebino tik viena: kodel
jo biciuliai ligi siol apie tai nepagalvojo.
Jis mqste apie tai ir netgi labai rimtai suko galvq, noredamas surasti
krypt| siai neprilygstamai keturgubai jegai, kuria,- jis tuo neabejojo,- kaip
Archimedo ieskota dalba, galetq pakelti pasaul|. Ir stai tuo metu kazkas tyliai
pasibelde | duris. D'Artanjanas pazadino Planse ir liepe jam atidaryti.
Is sitq zodziq ,d'Artanjanas pazadino Planse" skaitytojas tenesprendzia, kad
buvo naktis arba kad diena dar nebuvo isaususi. Ne! Kq tik laikrodis ismuse
-keturias. Pries dvi valandas Planse buvo atejs prasyti pietq, bet jo ponas
atsake jam patarle: ,Kas miega - pietauja." Ir stai Planse pietavo mie-
godamas.
Planse |vede | kambar| gana paprastos isvaizdos zmogq, kuris,
matyt, buvo miestietis. Desertui Planse mielai btq pasiklauss pasikalbejimo,
bet miestietis d'Artanjanui pareiske tur|s pasakyti kai kq labai svarbaus ir
slapto, todel pageidautq likti be liudininkq.
D'Artanjanas issiunte Planse, o savo sveciq paprase sestis.
E!
Valandel truko tyla, kurios metu abu vyrai zirejo vienas | antrq lyg
susipazindami; paskui d'Artanjanas nusilenke, tuo parodydamas, kad jis
klauso.
- As esu girdejs kalbant apie ponq d'Artanjanq kaip apie labai
drqsq jaunuol|,- tare miestietis,- ir si jo teisingai pelnyta slove paskatino
mane patiketi jam vienq paslapt|.
- Sakykite, pone, sakykite,- padrqsino d'Artanjanas, nujausdamas
kazkq pelninga. Miestietis vel kiek patylejo ir kalbejo toliau:
- Mano zmona yra karalienes skalbiniq tvarkytoja, pone; jai
netrksta nei isminties, nei grozio. Greit jau sukaks treji metai, kai mane
apvesdino su ja. Nors ji turejo mazq krait|, bet. ponas de Laportas, karalienes
kamerdineris, yra jos kriksto tevas ir globejas...
- Na, o kas toliau, pone?- paklause d'Artanjanas.
- Na, o toliau,- atsake miestietis,- toliau, pone, mano zmonq
vakar rytq pagrobe, iseinant jai is darbo kambario.
- O kas jsq zmonq pagrobe?
- Nieko tikra nezinau, pone, bet |tariu vienq zmogq.
- Kq gi js |tariat?
- Zmogq, kuris jq seniai seke.
- Po velniq!
- Bet, jei norite, as jums pasakysiu, pone,- kalbejo miestietis,-
kad esu tvirtai |sitikins, jog cia ne tiek meiles, kiek politikos reikalas.
- Ne tiek meiles, kiek politikos,- pakartojo d'Artanjanas, giliai
susimqsts.- Tai kq gi js |tariat?
- Nezinau, ar tureciau jums pasakyti, kq |tariu.
- Pone, |sidemekite, kad as nicnieko is jsq nenoriu iskvosti. Js
pats atejot pas mane. Pasisakete tur|s man atskleisti kazkokiq paslapt|.
Darykite, kaip jums patinka, dar ne velu pasitraukti.
- Ne, pone, ne! Js man atrodote garbingas jaunuolis, ir as jumis
pasitikiu. Taigi as manau, kad visa tai |vyko ne todel, kad mano zmona btq
kuo deta, bet cia |simais daug aukstesnes uz ja damos meiles dalykai.
- Stai kaip! Ar tik ne ponios de Bua-Trasi meiles dalykai?- susuko
d'Artanjanas, miestiecio akyse noredamas pasirodyti gerai nutuokiqs dvaro
intrigas.
- Auksciau, pone, auksciau.
- Ponios d'Egijon?
- Dar auksciau.
- Ponios de Sevrez?
- Auksciau, daug auksciau.
- Nejaugi...- d'Artanjanas nutilo.
- Taip, pone,- atsake issigands miestietis taip tyliai, jog vos buvo
galima girdeti.
- Su kuo?
- Su kuo gi kitu, jei ne su hercogu...
- Su hercogu...
- Taip, pone!-atsake miestietis, dar labiau- slopindamas balsq.
E"
- Bet is kur tai zinote?
- Ak... is kur tai zinau?
- Taip, is kur zinote? Visiskas pasitikejimas,.. arba.,, pats
suprantate...
- As tai zinau is zmonos, pone. is savo zmonos.
- O jinai is kur zino?
- Is pono de Laporto. Argi as jums nesakiau, kad ji yra pono de
Laporto, karalienes patiketinio, krikstadukte? Taigi ponas de Laportas paskyre
jq tarnauti jos didenybei, kad karaliaus apleista, kardinolo snipinejama, visq
apgaudinejama msq vargse karaliene turetu bent vienq zmogq, kuriuo galetq
pasitiketi.
- Ak, taip! Viskas jau aiskeja...- tare d'Artanjanas.
- Taigi mano zmona pries keturias dienas buvo parejusi pas mane.
Mat. jai buvo leidziama dukart per savait mane lankyti, nes, kaip jau as
turejau garbes jums sakyti, mano zmona labai mane myli. Taigi mano zmona
parejo ir slapcia man pasake, kad siuo metu karaliene labai nerami.
- Tikrai?
- Taip. Ponas kardinolas, kaip atrodo, jq persekioja ir engia labiau,
negu kada nors. Jis negali jai atleist! sarabandos istorijos. Js zinote
sarabandos istorijq?
- Na, po simts, kaipgi as nezinosiu!- atsake d'Artanjanas, kuris,
nors nicnieko nezinojo, dejosi viskq zinqs.
- Ir dabar prasidejo jau nebe neapykanta, o kerstas.
- Tikrai?
- Ir karaliene mano...
- Kq gi mano karaliene?
- Ji mano, kad ponui hercogui Bekingemui nusiqstas laiskas jos
vardu.
- Karalienes vardu?
- Taip, tikslas aiskus: pakviesti j| | Paryziq, o atvykus| |vilioti |
spqstus.
- Po velniq! Bet, mano brangusis pone, kuo cia deta jsq zmona?
- Visi zino, kad jinai pasiaukojusi karalienei, tad norima arba kuo
toliau nusalinti jq nuo valdoves, arba |bauginus isgauti jos didenybes paslaptis,
arba pagaliau, suviliojus pinigais, paversti jq snipe.
- Tai visai |tiketina,- pareiske d'Artanjanas.- Bet ar paz|state ta
zmogq, kuris jq pagrobe?
- As jums jau sakiau: man rodos, kad j| paz|stu.
- Jo vardas?
- Vardo nezinau. Man zinoma tik tiek, kad jis yra kardinolo
pakalikas, atsidavs jam kaip suo.
- Bet js j| matet?
- Taip, kartq zmona man j| parode.
- Ar jis neturi kokiq nors ypatingq zymiq, is kuriq btq galima j|
pazinti?
- O, zinoma! Tai orios isvaizdos ponas: juodi plaukai, tamsus
E*
veidas, skvarbios akys, balti dantys ir randas ant smilkinio.
- Randas ant smilkinio!- susuko d'Artanjanas.- Be to, balti
dantys, skvarbios akys, tamsus veidas, juodi plaukai, ori isvaizda. Juk tai mano
nepaz|stamasis is Mengo!
- Tai jsq nepaz|stamasis, sakote?
- Taip, taip, bet tai neturi nieko bendra su siuo reikalu. Ne, anaiptol
- juk tai labai suprastina s| reikalq! Ir jeigu jsq priesas - sykiu ir
manasis, as is karto |vykdysiu dvigubq kerstq. Stai ir viskas. Bet kur s| zmogq
sutikti?
- To as nezinau.
- Neturite jokiq ziniq, kur jis gyvena?
- Jokiq. Kartq as lydejau savo zmonq | Luvrq; jis isejo is ten, kai ji
ketino |eiti; tada ji man j| ir parode.
- Velnias! Velnias!-sumurmejo d'Artanjanas.- Visa tai labai
neaisku. Is ko suzinojote, kad jsq zmona pagrobta?
- Is pono de Laporto.
- Ar jis jums nepasakojo kokiq nors smulkmenq?
- Jis jq nezinojo.
- Ir is kitur nieko nesuzinojote?
- S| tq suzinojau...
- Kq gi?
- Tik nezinau, ar nebusiu perdaug neatsargus...
- Js vel apie tq pat|! Taciau noriu jums pasakyti, kad s| kartq jau
truput| per velu trauktis.
- As ir nesitraukiu, po velniq!-susuko miestietis, keikdamasis, kad
btq drqsiau.- Prisiekiu Bonasje garbe...
- Js vadinates Bonasje?-pertrauke j| d'Artanjanas.
- Taip, tai mano pavarde.
- Taigi js pasakete: ,Prisiekiu Bonasje garbe..." Atsiprasau, kad
jus pertraukiau, bet man rodos, kad siq pavard esu girdejs.
- Gal bt, pone. As esu jsq buto seimininkas.
- Ak, sit kaip!-tare d'Artanjanas, truput| kilstelejs ir
nusilenkdamas.- Js siq namq seimininkas?
- Taip, pone, taip. Ir kadangi js jau trys menesiai pas mane
gyvenat ir tikriausiai del svarbiq reikalq uzmirsote sumoketi man nuomq, o as
ne karto neatejau jsq trukdyti, tad galvoju, kad atsizvelgsite | mano
mandagumq...
- Kaipgi, kaipgi, mano brangusis pone Bonasje,- pareiske
d'Artanjanas,- tikekite manimi, as esu labai dekingas uz tok| elges| ir, kaip
sakiau, jei tik galesiu bti jums kuo nors naudingas...
- As jumis tikiu, pone, as jumis tikiu ir, kaip kq tik pareiskiau,
prisiekiu Bonasje garbe, kad visiskai jumis pasitikiu.
- Tad pagaliau baikite, kq pradejote man pasakoti. Miestietis
issitrauke is kisenes popieriq ir padave d'Artanjanui.
- Laiskas!- susuko jaunuolis.
- Kur| as s|ryt gavau.
E6
D'Artanjanas isskleid j| ir, kadangi jau buvo pradej temti, priejo prie lango.
Miestietis nuseke is paskos.
,Neieskokit -savo zmonos,- perskaite d'Artanjanas,- jums jq
sugrqzins, kai ji nebus reikalinga. Jeigu kaip nors bandysite jq surasti - js
zuvs."
- Stai kas visiskai aisku,- pridre d'Artanjanas.- Bet vis delto cia
tik grasinimas.
- Taip. Taciau sis grasinimas mane baugina. As, pone, nesu joks
karys ir bijau Bastilijos.
- Hm!- tare d'Artanjanas.- Betgi ir as zaviuosi Bastilija ne
daugiau uz jus. Jeigu cia btq tik spagos reikalas, tai dar nieko.
- O as, pone, siame reikale daug tikejaus is jsq.
-- Taip?
- Matydamas jus nuolat sauniq muskietininkq tarpe ir zinodamas,
kad jie yra pono de Trevilio muskietininkai atseit, kardinolo priesai, as
pamaniau, kad js ir jsq draugai, gelbedami msq vargs karalien,
dziaugsites gal| iskresti piktq pokstq jo eminencijai.
- Savaime suprantama.
- Be to, pamaniau, kad js, bdamas man skolingas uz tris
menesius nuomos, apie kuriq niekuomet nesu jums uzsimins...
- Taip, taip, js jau minejote man s| argumentq, ir as j| laikau gan
tvirtu.
- Be to, esu pasiryzs niekuomet jums nemineti nuomos, kol tik
teiksites pas mane gyventi...
- Labai gerai.
-Pagaliau, reikalui esant, ketinu jums pasilyti penkiasdesimt
pistoliq, jeigu - kas visiskai ne|tiketina - siuo metu js turetumet kokiq
finansiniq sunkumq...
- Puiku! Tai js esate pinigingas, mano brangusis pone Bonasje!
- Esu pasitur|s, pone, stai ir viskas! Surinkau siek tiek, du ar tris
tkstancius ekiu, is smulkmenq prekybos, o ypac |dedamas kiek kapitalo |
garsaus jrininko Zano Moke pastarqjq kelion. Tuo bdu, js suprantate,
pone... O, kas cia?-staiga susuko miestietis.
- Kas?-paklause d'Artanjanas.
- Kq as tenai matau?
- Kur?
- Gatveje, pries jsq langus, prie anq durq! Zmogus, apsigaubs
apsiaustu.
- Tai jis!- susuko sykiu d'Artanjanas ir miestietis, pazin savo
priesq.
- Ak, s| kartq,- susuko d'Artanjanas, puldamas prie savo spagos,-
s| kartq jis nebepaspruks!
Ir, traukdamas is maksties spagq, jis isbego is kambario.
Ant laiptq jis sutiko Atq ir Portq, einancius pas j|. Sie pasitrauke, o
d'Artanjanas kaip zaibas praleke pro juos.
- Kurgi taip skubate?- susuko abu muskietininkai.
EB
- Zmogus is Mengo!-atsake d'Artanjanas ir dingo.
D'Artanjanas ne kartq buvo pasakojs savo draugams apie nuotyk|
su nepaz|stamuoju, taip pat ir apie staiga pasirodziusiq graziq keleiv, kuriai
sis zmogus tikriausiai |teiks kazkok| svarbq rastq.
Atas visad mane, kad d'Artanjanas greiciausiai savo tevo laiskq
pamets maisatyje. Bajoras, anot jo,- o sprendziant is to, kaip d'Artanjanas
atvaizdavo nepaz|stamqj|, jis .galejo bti tik bajoras,- negalejo bti toks
zemas, kad pavogtq laiskq.
Portas visoj sioj istorijoj buvo links |zireti tiktai meiles
pasimatymq, damos skirtq kavalieriui arba kavalieriaus damai, pasimatymq,
kur| sutrukde d'Artanjanas ir jo sartas arklys.
O Aramis pasake, kad sios rsies dalykai esq tokie paslaptingi, jog
geriau btq | juos nesigilinti.
Taigi is tq keliq zodziq, istrkusiq d'Artanjanui, jie viskq .suprato.
Manydami, kad d'Artanjanas, pasivijs savo priesq arba j| pamets is akiq, galq
gale vis tiek sugr|s namo, jie lipo laiptais aukstyn.
]ej | d'Artanjano kambar|, rado j| tusciq: seimininkas, bijodamas
susidrimo pasekmiq (o susidrimas, be abejo, turejo |vykti tarp jaunuolio ir
nepaz|stamojo) ir remdamasis paties d'Artanjano pasakojimais apie savo bdq,
nusprende, kad protingiau btq issinesdinti.
IX D'ARTANJANO BDAS ISRYSKJA
Kaip Atas ir Portas buvo numat, d'Artanjanas po pusvalandzio
sugr|zo. Ir s| kartq jis nesurado savo nepaz|stamojo, kuris dingo kaip
uzkeretas. D'Artanjanas su spaga rankoje apibego visas aplinkines gatves, bet
nesurado ne vieno zmogaus, kuris btq panasus | ieskomqj|; pagaliau jis
griebesi to, nuo ko, gal bt, jam reikejo pradeti,- pasibelde | duris, prie kuriq
anksciau stovejo prisisliejs nepaz|stamasis. Taciau veltui jis desimt ar dvylika
kartq is eiles taukstelejo kabanciu plaktuku- niekas neatsiliepe, o triuksmq
isgirdusieji kaimynai, pasirod ant savo slenkscio arba iskis nosis pro langus,
patikino j|, kad siuose namuose, kuriq ir langai uzdarineti, jau sesi menesiai
niekas negyvena.
Tuo metu, kai d'Artanjanas begiojo gatvemis ir beldesi | duris,
Aramis irgi prisidejo prie savo biciuliq, ir d'Artanjanas, gr|zs namo, rado cia
visq draugijq.
- Na kaip?- paklause visi trys muskietininkai, pamat suplukus|
d'Artanjanq pykcio iskreiptu veidu.
- Kaip!-susuko jis, mesdamas spagq ant lovos.- Turbt, sis
zmogus yra pats velnias: jis dingo kaip smekla, kaip seselis, kaip vaiduoklis.
- Ar js tikite vaiduokliais?- paklause Atas Portq.
- As tikiu vien tuo, kq matau, o kadangi niekados nesu mats
vaiduokliq, tad jais ir netikiu.
- Biblija,- pareiske Aramis,- liepia mums tuo tiketi: Samuelio
seselis pasirode Sauliui - tai dogma. Abejojimas sia tikejimo tiesa man btq
EE
labai nemalonus, Portai.
- Nesvarbu, kas jis - zmogus ar velnias, knas ar seselis, iliuzija
ar realybe,- sis zmogus yra gims mano prazciai: jo pabegimas mums
sugadino puikq reikalq, ponai, nes buvo galima uzdirbti simtq, o gal ir daugiau
pistoliq.
- Kaip tai?- kartu susuko Portas ir Aramis. O Atas, istikimas
savajai tylejimo politikai, tik pazvelge klausiamai | d'Artanjanq.
- Planse,- tare d'Artanjanas savo tarnui, kuris tuo metu kystelejo
galvq pro praviras duris, tikedamasis isgirsti keletq pokalbio zodziq,-
nusileiskite zemyn pas mano seimininkq ponq Bonasje ir pasakykite, kad
atsiqstq mums pustuzin| buteliq Bozansi vyno, kur| as labiausiai megstu.
- Sit kaip! Tai js turite kreditq pas savo seimininkq?- paklause
Portas.
- Taip,- atsake d'Artanjanas,- nuo siandien. Ir bkite rams:
jeigu sis vynas bus blogas, mes pasiqsime Planse pas seimininkq paieskoti
geresnio.
- Reikia naudotis, bet neisnaudoti,- pamokomai tare Aramis.
- As visada sakiau, kad is visq msq keturiq d'Artanjanas yra
galvociausias,- tare Atas ir, isreisks siq nuomon, | kuriq d'Artanjanas atsake
nusilenkimu, tuojau vel nugrimzdo | savo |prastin tylq.
- Bet kas gi cia atsitiko?- paklause Portas.
- Taigi atskleiskit mums paslapt|, brangus drauge,- tare Aramis.-
Jeigu tik cia ne|painiota damos garbe: tuo atveju verciau pasilaikykit
siq paslapt| sau...
- Bkite rams,- tare d'Artanjanas,- niekieno garbe nenukentes
nuo to, kq as turiu pranesti.
Jis nuosekliausiai atpasakojo savo draugams pokalb| su seimininku ir
pridre, kad zmogus, pagrobs sio garbingo namq savininko zmonq, pasirode
esqs tas pats, su kuriuo jis susikirta ,Laisvojo malnininko" viesbutyje.
- Jsq reikalas neblogas,- tare Atas, kaip zinovas paragavs vyno
ir galvos linktelejimu parods, kad vynas geras.- Is sito zmogelio bus galima
istraukti penkiasdesimt-sesiasdesimt pistoliq. Dabar belieka nutarti, ar del
penkiasdesimt-sesiasdesimt pistoliq verta rizikuoti keturiomis galvomis.
- Bet neuzmirskite,- susuko d'Artanjanas,- kad | s| reikalq
|painiota moteris, moteris, kuriq pagrobe, kuriai, be abejo, grasinama, gal bt,
ji net kankinama, ir tik todel, kad istikima savo valdovei.
-Atsargiau, d'Artanjanai, atsargiau,- tare Aramis.- Mano
manymu, js truput| per daug karsciuojates del ponios Bonasje
likimo. Moteris yra sutverta msq prazciai, ir kaip tik is jos plaukia visos msq
nelaimes. Atas, girdedamas siq Aramio sentencijq, surauke antakius ir sukando
lpas.
- Man visai ne ponia-Bonasje rpi,- susuko d'Artanjanas,- o
karaliene, kuriq karalius apleido, kardinolas persekioja ir kuri mato, kaip viena
po kitos krinta jos draugiq galvos.
- O kodel ji myli tuos, kuriq mes neapkenciame labiau uz viskq
pasaulyje: tuos ispanus ir anglus.
EH
- Ispanija yra jos tevyne,- atsake d'Artanjanas,- ir visai
suprantama, kad ji myli ispanus, savo gimtosios zemes vaikus. O | antrqj| jsq
priekaistq as galiu atsakyti, jog esu girdejs, kad ji mylinti ne anglus, bet vienq
anglq.
- Ir, garbes zodis,- pareiske Atas,- reikia pripazinti, kad tas
anglas tikrai vertas myleti. As niekad nemaciau puikesnio vyro uz j|.
- Nekalbant jau apie tai, kad jis rengiasi kaip niekas kitas,- |terpe
Portas.- As buvau Luvre tq dienq, kai jis pabere savo perlus, ir, dievazi,
paciupau du perlus, kuriuos brangiai pardaviau: gavau po desimt pistoliq uz
kiekvienq. O js, Arami, ar paz|stat j|?
- Ne blogiau uz jus, ponai, nes ir as prisidejau, j| suimant Amjeno
sode, kur mane buvo |sivedqs ponas de Piutanzas, karalienes arklininkas.
Tuomet as dar buvau seminarijoj. Man atrode, kad visas sis reikalas labai
karaliq |skaudino.
- Ir vis delto,- tare d'Artanjanas,- jei tik zinociau kur yra
hercogas Bekingemas, as, nieko nepaisydamas, paimciau j| uz rankos ir
nuvesciau pas karalien, jau vien todel, kad |siutinciau kardinolq, nes
vienintelis, tikras, amzinas msq priesas, ponai, yra kardinolas, ir jei mes
galetume surasti bdq iskirsti jam kok| nors itin skaudq pokstq, tai,
prisipazinsiu, as mielai rizikuociau savo galva.
- Ir sis galanterijos pirklys jums, d'Artanjanai, sake,- prabilo Atas,
- kad karaliene mananti, jog Bekingemas esqs cion kvieciamas suklastotu
laisku.
- Ji to bijanti.
- Palaukite,- tare Aramis.
- Kas yra?- paklause Portas.
- Nieko, kalbekite. As stengiuosi prisiminti kai kurias smulkmenas.
- Ir dabar as esu |sitikins,- pareiske d'Artanjanas, - kad tos
karalienei atsidavusios moters pagrobimas risasi su. |vykiais, apie kuriuos
kalbame, ir, gal bt, su hercogo Bekingemo atvykimu | Paryziq.
- Sis gaskonas kupinas ]vairiausiq idejq,- zavedamasis tare
Portas.
- As labai megstu jo klausytis,- pasake Atas.- Man jo tarme
patinka.
- Ponai,- prabilo Aramis,- klausykite.
- Klausykim Aramio!- susuko trys draugai.
- Vakar as buvau uzejs pas vienq mokytq teologijos daktarq, su
kuriuo kartais tariuosi del savo studijq... Atas nusisypsojo.
- Jis gyvena nuosaliame kvartale,- kalbejo Aramis.-Tai btina jo
polinkiams, jo profesijai. Ir stai man iseinant is jo namq.
Cia Aramis stabtelejo.
- Na ir kas gi atsitiko,- pasiteiravo klausytojai,- iseinant is jo
namq? ..
Aramis, matyt, stengesi susitvardyti, kaip zmogus, kuris, pradejs
meluoti, staiga sustoja ties nenumatyta klitimi, bet trijq biciuliq akys buvo
|smeigtos | j|, ausys istemptos,- trauktis nebe|manoma.
E<
- Tas teologas turi duktereciq,- vel pradejo Aramis.
- A-a, jis turi duktereciq!- |siterpe Portas.
- Labai gerbtinq damq,- pridre Aramis. Trys draugai eme juoktis.
- Na, jeigu js juokiates ar abejojate,- tare Aramis,- tai nieko
nesuzinosite.
- Mes tikime kaip mahometonai ir tylime kaip katafalkai,- tare
Atas.
- Tai as pasakoju toliau,- vel tare Aramis.- Toji dukterecia ateina
kartais savo dedes aplankyti; ir stai vakar ji atsitiktinai buvo ten tuo paciu
metu, kaip ir as, ir man teko palydeti jq ligi karietos.
- Sit kaip! Tai jinai ir karietq turi, toji teologo dukterecia?-
pertrauke Portas, kurio svarbiausia yda buvo nemokejimas prikqsti liezuvio.-
Puiki pazintis, mano drauguzi!
- Portai,- kreipesi | j| Aramis,- as jums ne kartq sakiau, kad js
labai nediskretiskas ir tuo daug nustojate moterq akyse.
- Ponai, ponai!- susuko d'Artanjanas, nujausdamas sios istorijos
esm.- Reikalas rimtas! Pasistenkim nejuokauti, jeigu galime. Pasakokit,
Arami, pasakokit!
- Staiga kazkoks aukstas, juodbruvas, bajoriskq manierq zmogus...
nagi panasus | jsq nepaz|stamqj|, d'Artanjanai.,.
- Gal bt, tas pats,- tare d'Artanjanas.
- Gal bt,- atsake Aramis,-.taigi jis priejo prie mans, lydimas
penkiq ar sesiq vyrq, sekanciq uz kokiq desimt zingsniq, ir mandagiu tonu tare
man: ,Pone hercoge, ir js, ponia",- pridre jis, kreipdamasis | damq, kuriq
vedziau uz parankes...
- ] tq teologo duktereciq?
- Ak, nutilkite, Portai!-tare Atas.- Js nepakenciamas.
- ,Malonekite sesti | siq karietq ir nebandykite priesintis arba kelti
bent maziausiq triuksmq."
- Jis palaike' jus Bekingemu?- susuko d'Artanjanas.
- Manau, kad taip,- atsake Aramis.
- O tq damq?.- paklause Portas.
- Jis palaike jq karaliene!-tare d'Artanjanas.
- Visai teisingai,- atsake Aramis.
- Sis gaskonas tikras velnias!- susuko Atas.- Pro j| niekas
nepraslysta.
- Is tikrqjq,- tare Portas.- Aramis tokio pat gio ir siek tiek
panasus savo judesiais | grazqj| hercogq, taciau man atrodo, kad muskietininko
apranga...
- As buvau su placiu apsiaustu,- tare Aramis.
- Liepos menesi, po velniq!-susuko Portas.- Argi teologas bijo,
kad jsq kas nepazintq?
- As dar suprasciau,- tare Atas,- jei snipas apsiriktq, sprsdamas
is judesiq, bet veidas!..
- As buvau uzsidejs placiq skrybel,- paaiskino Aramis.
- O dieve mano!-susuko Portas.- Kiek atsargumo, studijuojant
EC
teologijq!
- Ponai, ponai,- pertrauke juos d'Artanjanas.- Negaiskime laiko
juokams! Issiskirstykime ir ieskokime pirklio zmonos: cia visos intrigos raktas.
- Tokio zemo luomo moteris! Nejaugi is tikrqjq taip manote,
d'Artanjanai?-tare Portas, paniekinamai atveps lpq.
- Ji yra de Laporto, patikimo karalienes kamerdinerio, krikstadukte.
Ar as jums to nesakiau, ponai? O pagaliau gal tai ir buvo jos didenybes planas
s| kartq pasiieskoti paramos kaip tik is tokio zemo luomo. Aukstos galvos is'
tolo matyti, o kardinolas - akylas.
- Kq gi,- tare Portas,- pirmiausia jums reikia sulygti su siuo
pirkliu, ir uz gerq kainq.
- Nera reikalo,- tare d'Artanjanas,- nes as manau, jeigu jis mums
nesumokes, tai puikiai atlygins kas kitas,..
Tq akimirkq jie isgirdo kazkq greitai begant laiptais; durys
triuksmingai atsidare, ir nelaimingasis pirklys |siverze | kambar|, kur vyko
pasitarimas.
- Oi ponai!-susuko jis.- Gelbekit mane, del dievo, gelbekit mane!
Keturi vyrai ateina mans suimti! Gelbekit, gelbekit mane!
Portas ir Aramis atsistojo.
- Palaukit!- susuko d'Artanjanas, duodamas jiems zenklq |sikisti |
makstis pusiau istrauktas spagas.- Palaukit! Cia reikia ne narsumo, bet
atsargumo.
- Taciau mes neleisime!..- susuko Portas.
- Tegul veikia d'Artanjanas,- tare Atas,- kartoju: is msq visq jis
galvociausias. As savo ruoztu pareiskiu, kad klausysiu jo |sakymq. Daryk, kaip
ismanai, d'Artanjanai.
Tq akimirkq keturi gvardieciai pasirode prieskambario tarpduryje,
bet, pamat keturis spagomis ginkluotus muskietininkus, nesiryzo toliau eiti.
- |eikite, ponai, |eikite!-susuko d'Artanjanas.- Js mano bute, o
mes visi esame istikimi karaliaus ir kardinolo tarnai.
- Tad js, ponai, nekliudysite |vykdyti |sakymq, kuriuos esame
gav?- paklause vienas is jq, matyt, sio brio vadas.
- Priesingai, ponai, mes jums padesime, jei bus reikalo.
- Kq jis cia kalba?- sumurmejo Portas.
- Tu, neismaneli, tylek!-atsake jam Atas.
- Juk js man prizadejote...- tyliai susnabzdejo vargsas pirklys.
- Mes galesime jus isgelbeti, tik bdami laisvi,- paskubomis ir
tyliai atsake jam d'Artanjanas.- Jeigu imsime jus ginti, mus suarestuos kartu
su jumis.
- Taciau man rodos...
- ]eikite, ponai, |eikite,- garsiai tare d'Artanjanas.- Man nera
jokio reikalo ginti sio pono. Siandien as j| pamaciau pirmq kartq ir dar kokia
proga... jis jums pats gali tai pasakyti... jis buvo atejs reikalauti is mans
nuomos uz butq. Ar ne tiesa, Bonasje? Atsakykite!
- Tikra tiesa!-susuko pirklys.- Bet ponas jums nepasake...
- Ne zodzio apie mane, ne zodzio apie mano draugus, ypac ne
HK
zodzio apie karalien, nes js tik prazudysite visus, o savs neisgelbesite!-
tyliai pasake d'Artanjanas.- Na, ponai, veskites s| zmogq!
Ir d'Artanjanas pastmejo visai suglumus| pirkl| | gvardieciq rankas,
sakydamas jam:
- Js esate nieksas, mano mielas! Js ateinate reikalauti is mans
pinigq, is mans - muskietininko! ] kalejimq j|! Dar kartq, ponai, sakau jums,
veskite j| | kalejimq ir laikykite po raktu kuo ilgiausiai, kol as spesiu surinkti
tiek, kad galeciau sumoketi jam nuomq.
Sekliai nezinojo ne kaip bedekoti ir issivede savo aukq.
Jiems belipant laiptais, d'Artanjanas staiga plekstelejo per pet| vyresniajam.
- Ar neisgertume viens | kito sveikatq?-paklause jis, pildamas du
stiklus Bozansi vyno, kuris buvo gautas is dosnaus pono Bonasje.
- Tai btq man didele garbe,- atsake sekliq vyresnysis.- Mielai
sutinku.
- Tad | jsq sveikatq, ponas... jsq pavarde?
- Buarenaras.
- Ponas Buarenarai!
- ] jsq sveikatq, ponas bajore! Leiskite man savo ruoztu paklausti
jsq pavardes.
- D'Artanjanas.
- ] jsq sveikatq, ponas d'Artanjanai!
- O visq pirmiausia,- susuko d'Artanjanas, entuziazmo pagautas,-
| karaliaus ir kardinolo sveikatq!
Sekliq vyresnysis gal ir btq paabejojs d'Artanjano nuosirdumu, jei
vynas btq buvs blogas; bet vynas buvo geras, ir jis patikejo.
- Na ir kokiq velniavq cia iskretet?-paklause Portas, kai tik
alguazilq
12
vadas isejo paskui-savo seklius, ir keturi draugai pasiliko vieni.- Fe!
Keturi muskietininkai leidzia suimti nelaimingqj|, kuris saukiasi jq pagalbos!
Bajoras geria su sekliu!
- Portai,- tare Aramis,- Atas jau sake, kad tu neismanelis, o
dabar ir as esu tos nuomones. D'Artanjanai, tu didelis zmogus! Kai bsi pono
de Trevilio vietoje, as prasysiu tavo protekcijos abatijai gauti.
- As nieko cia nesuprantu,- tare Portas.- Ir js pritariat tam, kq
padare d'Artanjanas?
- Visiskai, po velniq!-atsake Atas.- As ne tik pritariu tam, kq jis padare, bet
ir sveikinu j|.
- O dabar, ponai,- susuko d'Artanjanas, ne nesistengdamas
paaiskinti Portui savo elgesio,- visi uz vienq, vienas uz visus, stai msq skis,
ar ne taip?
-- Bet...- pradejo Portas.
- Istiesk rankq ir prisiek!- susuko vienu metu Atas ir Aramis.
Jq pavyzdzio nugaletas ir-patylomis keikdamasis, Portas istiese
rankq, ir vienu balsu keturi draugai pakartojo d'Artanjano pasakytq sk|:
- ,Visi uz vienq, vienas uz visus."
- Gerai, o dabar tegul kiekvienas eina namo,- paliepe
d'Artanjanas, tarytum visq gyvenimq jis tik ir btq |sakinejs.- Ir bkite
H!
atsargs, nes stai nuo sios akimirkos mes pradedame kovq su kardinolu.
X SPASTAI SEPTYNIOLIKTAME AMZIUJE
Spqstai - ne msq dienq isradimas; kai tik besiformuodama
visuomene isrado policijq, toji policija isrado spqstus.
Kadangi msq skaitytojai, gal bt, dar nesusipazin su Jeruzales
gatves
13
zargonu, o mes per visq tq laikq, kai rasome, stai jau apie penkiolika
metq su virsum, tik pirmq kartq pavartojome s| zod| tokiam dalykui pavadinti,
tad. paaiskinsime, kas gi yra tie spqstai.
Kai kuriuose nors namuose policija suima zmogq, |tariamq kokiu
nusikaltimu, s| suemimq ji laiko paslapty ir keturis ar penkis zmones patalpina
tykoti pirmame buto kambaryje; jie atidaro duris visiems, kas tik pasibeldzia,
ir, siems |ejus, uzdaro duris, o |ejusius suima; tuo bdu per dvi ar tris dienas
sugaudo beveik visus nuolatinius tq namq lankytojus.
Stai kas yra spqstai.
Taigi pono Bonasje bute buvo |rengti spqstai, ir kiekvienas, kuris tik
ateidavo tenai, bdavo suimamas ir apklausinejamas pono kardinolo zmoniq.
Savaime suprantama, kad tie, kurie ejo pas d'Artanjanq, buvo nekliudomi. Mat,
| jo butq antrame aukste vede atskiri laiptai.
Beje, pas j| ateidavo tik trys muskietininkai: jie visi, kiekvienas savo
keliu, ieskojo kokiq nors dingusios moters pedsakq, taciau nieko nesurado,
nieko neisaiskino. Atas net ryzosi paklausti ponq de Trevil|. Zinant |prastini
garbingo muskietininko nebylumq, suprantama, kad tokiu klausimu jis
apstulbino savo kapitonq. Bet ponas de Trevilis nieko nezinojo, nebent tiek,
kad tada, kai paskutin| kartq mate kardinolq, karaliq ir karalien, kardinolas
atrode labai susirpins, karalius neramus, o paraudusios karalienes akys
bylojo, kad ji buvo nemiegojusi arba verkusi, taciau si pastaroji aplinkybe j|
mazai nustebino, nes nuo savo vestuviq karaliene daznai nemiegodavo ir
daznai verkdavo.
Ponas de Trevilis ta proga Atui liepe istikimai tarnauti karaliui, o
ypac karalienei, prasydamas tai pranesti ir savo draugams.
O d'Artanjanas nekele ne kojos is namq. Savo kambar| jis paverte
stebejimo punktu. Pro langus mate visus, kurie ateidavo ir patekdavo |
spqstus. Vienoj vietoj praards parketq ir islups lentel taip, kad tik lubos
skyre j| nuo apatinio kambario, kuriame buvo tardoma, jis girdejo visa, kq
veike inkvizitoriai ir kaltinamieji. Pirmiausia suimtasis bdavo kuo smulkiausiai
apieskomas, paskui beveik visad sitaip apklausinejamas:
- Ar ponia Bonasje ne|dave jums ko nors perduoti savo vyrui arba
kam kitam?
- Ar ponas Bonasje ne|dave jums ko nors perduoti savo zmonai
arba kam kitam?
- Ar jis arba ji nepasake jums kokios paslapties?
,Jeigu jie kq nors zinotq, taip neklausinetq,- pamane d'Artanjanas.
- Dabar svarbiausia, kq gi jie nori suzinoti? Turbt, ar hercogas
H"
Bekingemas Paryziuje? Ar jis nesimate, ar neketina matytis su karaliene?"
D'Artanjanas sustojo prie sios minties, kuri, sprendziant is viso to, kq jis
girdejo, galejo bti teisinga.
Tuo tarpu spqstai veike be pertraukos, o d'Artanjano budrumas
nemazejo.
Rytojaus dienq, po to, kai buvo suimtas vargsas Bonasje, vakare,
isejus Atui is d'Artanjano pas ponq de Trevil|, vos tik ismuse devynias, ir
Planse, dar nepaklojs lovos, emesi savo darbo, staiga d'Artanjanas isgirdo
beldziant j duris is gatves. Durys tuojau atsidare ir vel uzsidare: kazkas |kliuvo
| spqstus.
D'Artanjanas puole prie tos vietos, kur buvo praardytos grindys,
atsigule knibscias ir eme klausytis.
Tuojau pasigirdo riksmas, paskui dejavimai, kuriuos buvo stengiamasi
nuslopinti. Apie tardymq nebuvo ne kalbos.
,Po velniq!-pagalvojo d'Artanjanas.- Atrodo, kad cia moteris! Jq
nori apieskoti, o ji priesinasi! Jie panaudojo jegq! Nieksai!"
Nors d'Artanjanas buvo atsargus, bet turejo tvardytis kiek
galedamas, kad ne|sikistq | scenq, kuri vyko apacioje.
- Bet juk as jums sakau, ponai, kad esu siq namq seimininke, as
jums sakau, kad esu ponia Bonasje; as jums sakau, kad tarnauju karalienei!-
sauke nelaimingoji moteris.
- Ponia Bonasje!- susnibzdejo d'Artanjanas.- Nejaugi as toks
laimingas, surads tai, ko visi iesko?
- Mes kaip tik jsq ir laukeme,- kazkas atsake jai. Balsas vis tilo;
kazkas eme smarkiai dunkseti. Auka priesinosi tiek, kiek moteris gali priesintis
keturiems vyrams.
- Pasigailekit, ponai, pasigai...- snibzdejo balsas, o paskiau buvo
girdeti atskiri garsai.
- Jie uzkemsa jai burnq ir tuoj jq issives!- susuko d'Artanjanas,
pasoks lyg ant spyruokliq.- Kur mano spaga? Puiku, ji cia pat, prie sono...
Planse!
- Kq |sakysit, pone?
- Bek ir surask Atq, Portq ir Aram|. Vienas is jq tikriausiai bus
namie, o gal ir visi trys jau gr|z. Tegul jie pasiima ginklus, tegul ateina tegul
begte atbega. Tiesa, prisiminiau... Atas pas ponq de Trevil|!
- As soksiu pro langq!- susuko d'Artanjanas.- Taip bus greiciau, o
tu sudek atgal lenteles, pasluok grindis, iseik pro duris ir bek, kur sakiau.
- Oi pone, pone, js uzsirausite!- suriko Planse.
- Tylek, neismaneli,- atsove d'Artanjanas ir, nusitvers uz
palanges, ne kiek neuzsigavs, nusoko is antrojo auksto, kuris, jo laime, buvo
gana zemas.
- Tuojau ir as pats |kilusiu | spqstus, bet vargas toms pelems,
kurios puls sitokiq kat!
Vos tik trinktelejo plaktukas, triuksmas tuoj nutilo, kazkas priejo,
durys atsidare, ir d'Artanjanas, iskels spagq, puole | pono Bonasje butq, kurio
durys, matyt, buvo su spyruokle ir, jam |ejus, pacios uzsidare.
H*
Ir tada tie, kurie tebegyveno siuose nelemtuose Bonasje namuose,
ir artimiausieji kaimynai isgirdo riksmq, kojq trypimq, spagq zvanges| ir
lztanciq baldq traskejimq. Po valandeles visi, kurie, sio triuksmo nustebinti,,
buvo pripuol prie langq pazireti, kas atsitiko, galejo matyti, kaip durys vel
atsidare ir keturi juodai apsireng vyrai ne isejo, o skriste isskrido lyg
isgqsdinti varnai, palik ant zemes ir ant stalo kampq savo sparnq plunksnas,
kitaip sakant, savo drabuziq skutus.
D'Artanjanas, reikia pasakyti, nugalejo be didelio vargo, nes vien
alguazilas buvo ginkluotas, bet ir tas gynesi tik del akiq. Tiesa, kiti trys megino
pritrenkti jaunuol| kedemis, taburetemis ir indais, bet du ar trys gaskono
spagos |dreskimai isgqsdino juos. Desimties minuciq pakako jiems nugaleti, ir
d'Artanjanas liko kovos lauko viespaciu.
Savo langus atsidariusieji kaimynai visai saltakraujiskai (o tat
Paryziaus gyventojams anais amzinq sqmysiq ir pestyniq laikais buvo labai
bdinga) vel uzdare, pamat, kad keturi juodi vyrai pabego: instinktas jiems
sake, kad siam kartui viskas baigta.
Be to, buvo velu, o tada, kaip ir dabar, Liuksemburgo kvartale
zmones anksti eidavo gulti.
Pasiliks vienas su ponia Bonasje, d'Artanjanas atsigrze | jq. Vargse
moteris gulejo atsilosusi kresle pusiau be sqmones. D'Artanjanas skubiai jq
nuzvelge.
Tai buvo zavinga dvidesimt penkeriq ar dvidesimt seseriq metq
moteris, tamsiaplauke, melsvaake, truput| riestos nosytes, nuostabiq dantukq,
rausvai opalines veido spalvos. Bet tiek ir tebuvo zymiq, is kuriq btq buv
galima jq laikyti aukstosios visuomenes dama; jos rankos buvo baltos, taciau
ne itin grakscios; kojos taip pat nerode, kad moteris btq aristokratiskos
kilmes. Laime, d'Artanjanas dar nesirpino tokiomis smulkmenomis.
Tuo metu, kai d'Artanjanas, apzirinedamas poniq Bonasje, kaip
buvo sakyta, atkreipe demes| | kojas, jis pamate ant zemes svelniq batisto
nosinait, paeme jq savo |pratimu ir viename jos kampe pamate tokias pat
raides, kaip ir toje nosinaiteje, del kurios jis vos nesusikove su Aramiu.
Nuo to laiko d'Artanjanas nepasitikejo nosinaitemis su herbais,
todel, netars ne zodzio, |dejo jq poniai Bonasje | kisen.
Tuo tarpu ponia Bonasje eme peiketis. Ji atmerke akis, baimingai apsidaire
aplinkui ir pamate, kad kambarys tuscias, o ji viena su savo isgelbetoju. Ji
tuojau sypsodamasi istiese jam rankas. Ponios Bonasje sypsena buvo
graziausia pasaulyje.
- Ak, pone!- susuko jinai.- Tai js mane isgelbejote! Leiskite jums
padekoti.
- Ponia,- atsake d'Artanjanas,- as padariau tik tai, kq, manimi
detas, btq' padars kiekvienas bajoras. Jums nera uz kq dekoti.
- O ne, ne, pone, ir as tikiuosi jums |rodyti, kad js pasitarnavote
ne kokiai nors nedekingai moteriai. Bet -ko gi is mans norejo tie zmones,
kuriuos is pradziq palaikiau vagimis, ir kodel cia nera pono Bonasje?
- Ponia, tie zmones kur kas pavojingesni uz vagis; jie kardinolo
agentai, o jsq vyro, pono Bonasje, nera namie todel, kad vakar j| sueme ir
H6
nusivede | Bastilijq.
- Mano vyrq | Bastilijq!- susuko ponia Bonasje.- O dievo mano, kq
gi jis padare, vargsas zmogelis! Juk jis niekam nenusikalto!
Ir kazkas panasaus | sypsenq pasirode- dar issigandusiame jaunos
moters veide.
- Kq jis padare, ponia?- atsake d'Artanjanas.- As manau,
vienintelis jo nusikaltimas yra tas, kad jis turi laim ir drauge nelaim bti jsq
vyru.
- Vadinasi, js zinote, pone...
- As zinau, kad jus buvo pagrob, ponia.
- Bet kas? Ar js zinote, kas? O, jeigu js tai zinote, pasakykite
man!
- Keturiasdesimt ar keturiasdesimt penkeriq metq vyriskis,
juodaplaukis, tamsiaveidis, su randu kairiajame smilkinyje.
- Taip, taip, teisingai! Bet jo pavarde?
- Ak! Pavarde? To as nezinau!
- O mano vyras ar zinojo, kad as buvau pagrobta?
- Jam apie tai laisku pranese tas pats zmogus, kuris jus pagrobe.
- Ar jis numano sio |vykio priezast|?-sumisusi paklause ponia
Bonasje.
- Man rodos, jis mane, kad cia kokia nors politine priezastis.
- Is pradziq as tuo abejojau, bet dabar manau taip, kaip ir jis.
Vadinasi, mielasis ponas Bonasje mans ne kiek ne|tare...
- O, visai ne, ponia! Jis per daug didziuojasi jsq ismintimi ir ypac
jsq meile.
Ir vel sios jaunos ir grazios moters lpos nezymiai syptelejo.
- Bet kaipgi js pabegote?-teiravosi toliau d'Artanjanas;
- Man pasitaike gera proga likti vienai; kadangi s| rytq suzinojau
savo pagrobimo priezast|, tad, pasinaudodama paklodemis, nusileidau pro
langq ir, tikedamasi, kad mano vyras namie, atbegau cia.
- Ieskoti jo globos?
- O ne! As gerai zinojau, kad vargsas mano mielas vyras negales
mans apginti, bet jis galejo bti mums naudingas kitam reikalui, todel norejau
j| |speti.
- Del ko?
- O, tai ne mano paslaptis, todel as jos negaliu jums patiketi.
- Beje,- tare d'Artanjanas,- atsiprasau, ponia, kad as, nors ir
gvardietis bdamas, vis delto patarsiu jums bti atsargesnei: man rodos, mes
nesame tokioje vietoje, kur galetume vienas antram atskleisti paslaptis.
Zmones, kuriuos as isvijau, gav paramos, sugr|s. Jeigu jie mus cia ras, mes
prazuv. As, tiesa, liepiau pranesti trims savo draugams, bet kazin ar juos rado
namie.
- Taip, taip, js teisus'.- susuko ponia Bonasje issigandusi.-
Bekime, pasislepkime!
Tardama siuos zodzius, ji paeme d'Artanjanq uz parankes ir gyvai
truktelejo.
HB
- Bet kur begti?-paklause d'Artanjanas.- Kur pasislepti?
- Pirmiausia iseikime is siq namq, o paskui pamatysime.
Ir jaunoji moteris su jaunuoliu, ne durq neuzdariusi, skubiai nuejo
Duobkasiq gatve, pasuko | Karaliskqjq lomq ir sustoju tik Sen-Siulpiso aiksteje.
- O kq dabar veiksime?-vel paklause d'Artanjanas. Kur norite, kad
jus palydeciau?
- Tiesq sakant, nezinau, ne kaip jums atsakyti,- tare ponia
Bonasje.- Norejau per savo vyrq iskviesti ponq de Laportq, kad jis mums
tiksliai pranestq, kas atsitiko Luvre per pastarqsias tris dienas, ir pasakytq, ar
man nera pavojaus ten pasirodyti.
- Na, o as!-tare d'Artanjanas. - Juk as galiu nueiti ir iskviesti
ponq de Laportq.- Zinoma. Tik, matote, ponq Bonasje paz|sta Luvre j| |leistq,
o jsq, deja, nepaz|sta ir ne|leis.
- Niekis!-atsake d'Artanjanas.- Js tikriausiai turite prie kurio
nors |ejimo | Luvrq savo istikimq durininkq, kuriam pasakius slaptazod|...
Ponia Bonasje |demiai pazirejo | jaunuol|.
- O jei as pasakysiu jums tq slaptazod|, ar js uzmirsite j| tuojau,
kai tik juo pasinaudosite.
- Garbes zodis, bajoro garbes zodis,- atsake d'Artanjanas tokiu
tonu, kurio nuosirdumu negalima buvo abejoti.
- Gerai. As jumis tikiu. Js atrodote saunus jaunuolis; be to, gal
bt, nuo jsq istikimybes priklauso jsq laime.
- As nereikalauju pazadq ir sqziningai atliksiu visa, kq galesiu, kad
pasitarnauciau karaliui ir. |tikciau karalienei,- tare d'Artanjanas.- Tad
pasinaudokite manim kaip savo draugu.
- Bet kur tuo laiku paslepsite mane?
- Ar js neturite paz|stamo, pas kur| ponas de Laportas galetq ateiti
jsq pasiimti?
- Ne, as niekuo nenoriu pasitiketi.
- Palaukite,- tare d'Artanjanas,- mes kaip tik esame netoli Ato
namq. Taip, tikrai.
- Kas tasai Atas?
- Vienas mano draugas.
- Bet jeigu jis namie ir pamatys mane?
- Jo nera namie, ir as, |leids jus | jo butq, pasiimsiu raktq.
- O jeigu jis gr|s?
- Jis negr|s. Pagaliau jam pasakytq, kad as atvedziau moter| ir toji
moteris yra jo bute.
- Bet tai mane labai sukompromituos! Ar js tai suprantate?
- Nesirpinkit! Niekas cia jsq nepaz|sta, be to, msq tokia padetis,
jog galima nepaisyti etiketo.
- Gerai. Eime pas jsq draugq. Kur jis gyvena?
- Feru gatveje, uz keliq
1
zingsniq nuo cia.
- Eime.
Ir jiedu nubego toliau. Kaip d'Artanjanas ir buvo numats, Ato namie
nerado; jis paeme raktq, kur| jam paprastai, kaip namq draugui, Atas leisdavo
HE
paimti, uzkope laiptais ir |vede poniq Bonasje | mazut|, msq jau aprasytqj|
butq.
- Jauskites kaip namie,- tare jis.- Laukite cia, uzsirakinkite duris
is vidaus ir atidarykite tik tada, kai isgirsite, kad kazkas tris kartus pasibelde,
stai sitaip, paklausykite.- Ir jis pabelde tris kartus: dukart pagreciui smarkiai,
o paskui, kiek palauks, treciqkart tyliau.
- Gerai,- tare ponia Bonasje.- Dabar mano eile duoti jums
nurodymq.
-Klausau.
- Nueikit | Luvrq ir pasibelskit | vartelius is Eseles gatves puses.
Paprasykit iskviesti 2ermenq.
- Gerai. Paskui?
- Jis paklaus, ko norite, ir js atsakysite jam siais zodziais: ,Turas ir
Briuselis." Tuomet jis klausys visq jsq |sakymq.
- O kq as turiu jam |sakyti?
- Iskviesti karalienes kamerdiner| ponq de Laportq.
- O kai jis iskvies ir ponas de Laportas ateis?
- Atsiqskite j| pas mane.
- Gerai, bet kur ir kada as vel jus pamatysiu?
- Ar jums labai svarbu vel mane pamatyti?
-Zinoma.
- Na gerai, tad leiskite man tuo pasirpinti ir bkite ramus.
- As pasitikiu jsq zodziu.
- Galite pasitiketi.
D'Artanjanas nusilenke poniai Bonasje ir nuzvelge siq mazut
zavingq btyb paciu meilingiausiu zvilgsniu; lipdamas laiptais zemyn, jis
girdejo, kaip trinktelejo durys ir dukart pasisuko raktas spynoje. Dviem suoliais
jis atsidre prie Luvro. Artejant prie varteliq is Eseles gatves puses, ismuse
desimtq. Visi msq kq tik papasakoti |vykiai truko mazdaug pusvaland|.
Viskas dejosi taip, kaip buvo sakiusi ponia Bonasje. Isgirds
slaptazod|, Zermenas nusilenke, ir po desimties minuciq pasirode de Laportas.
Keliais zodziais. d'Artanjanas paaiskino jam visq reikalq ir nurode, kur yra
ponia Bonasje. De Laportas, dusyk paprass pakartoti adresq, begte isbego.
Bet, nubegs vos desimt zingsniq, jis sugr|zo.
- Jaunuoli,- tare jis,- leiskite jums duoti vienq patarimq.
- Kok|?
- Js galite tureti nemalonumq del to, kas atsitiko.
- Manote?
- Taip! Ar kartais neturite draugo, kurio laikrodis veluoja?
- Na ir?..
- Nueikite pas j|, kad jis galetq paliudyti, jog pus desimtos buvote
pas j|. Juristai tai vadina ,alibi".
D'Artanjanui sis patarimas pasirode ismintingas. Kiek tik ko-
:
jos
nesa, jis nubego pas ponq de Trevil|, bet nejo kartu su visais | salonq, o
paprase j| nuvesti | pono de Trevilio kabinetq. Kadangi d'Artanjanas cia buvo
kasdieninis svecias, tarnas noriai patenkino jo prasymq ir nuejo pasakyti ponui
HH
de Treviliui, kad jaunasis jo zemietis tur|s pranesti svarbq dalykq ir prasqs
ypatingos audiencijos. Po penkiq minuciq ponas de Trevilis paklause
d'Artanjanq, kuo gal|s jam padeti ir kodel jis taip velai atejs.
- Atsiprasau, pone!-tare d'Artanjanas, kuris, pasinaudodamas
proga, kai liko vienas, spejo trimis ketvirciais valandos pasukti laikrod| atgal.-
As maniau, kad ne velu uzeiti pas jus, nes dabar dar tik dvidesimt penkios
minutes po devyniq.
- Dvidesimt penkios minutes po devyniq!-susuko ponas de
Trevilis, pazvelgs | savo sienin| laikrod|.- Negali bti!
- Pazirekite, pone,- atsake d'Artanjanas,- ir patys |sitikinsite.
- Is tikrqjq!- tare ponas de Trevilis.- O as maniau, kad jau daug
veliau. Na, o kq js norejote man pasakyti?
Tada d'Artanjanas papasakojo ponui de Treviliui ilgq istorijq apie
karalien. Jis isdeste visus savo bgstavimus del jos padeties, visa, kq buvo
girdejs apie kardinolo keslus pries hercogq Bekingemq, ir tat papasakojo taip
ramiai ir |tikinamai, jog ponas de Trevilis negalejo juo nepatiketi, tuo labiau
kad ir jis pats, kaip jau sakeme, buvo |zvelgs kazkokias naujas nuotaikas
kardinolo, karaliaus ir karalienes santykiuose.
Kai muse desimtq, d'Artanjanas issiskyre su ponu de Treviliu, kuris
padekojo jam uz zinias, patare ir toliau uoliai tarnauti karaliui ir karalienei ir
sugr|zo | salonq.
Nulips apacion, d'Artanjanas staiga prisimine uzmirss savo
lazdel; tad jis greitai uzbego aukstyn, |ejo | kabinetq ir vienu pirsto pasukimu
pastate rodykles | vietq, kad rytoj niekas nepastebetq, jog laikrodis atsilieka.
Dabar jau ramus, kad tures liudininkq savajam ,alibi" |rodyti, jis nusileido
laiptais ir tuojau atsidre gatveje.
XI INTRIGA UZSIMEZGA
Isejs is pono de Trevilio, d'Artanjanas susimqsts pasirinko
tolimiausiq keliq gr|zti namo.
Apie kq gi d'Artanjanas taip mqste, jog net pasuko is tiesaus kelio,
ziredamas | dangaus zvaigzdes, cia dsaudamas, cia sypsodamasis?
Jis mqste apie poniq Bonasje. Pradedanciam muskietininkui si
moteris buvo beveik meiles idealas. Grazi, paslaptinga, zinanti beveik visas
dvaro intrigas, kurios teike dailiems jos bruozams zavingo susirpinimo, ji
neatrode nepasiekiama ir tuo buvo itin patraukli naujokams |simylejeliams. Be
to, juk d'Artanjanas isplese jq is rankq tiems demonams, kurie norejo iskresti
jq ir ziauriai su ja pasielgti. Si neuzmirstama paslauga suriso juos tokiu
dekingumo jausmu, kuris labai lengvai |gauna kazkok| dar svelnesn| pobd|.
D'Artanjanui jau vaidenosi,- taip greit svajones skrenda vaizduotes sparnais,
- kad stai prie jo prieina jaunosios moters pasiuntinys ir |teikia jam
laiskel|, kvietimq pasimatyti, aukso grandinel arba ziedq su deimanto akim.
Mes jau sakeme, kad jauni vyrai nesidrovedavo priimti dovanas is karaliaus;
pridursime, kad tais ne perdaug grieztos morales laikais jie ne kq daugiau
H<
varzesi ir savo meiluziq. Jq damos beveik visada palikdavo jiems brangiq ir
svariq suvenyrq, tarsi noredamos atpirkti savo jausmq nepastovumq tq savo
dovanq patvarumu.
Anais laikais vyrai skynesi keliq moterq padedami ir ne kiek del to
nerausdavo. Tos, kurios buvo grazios, aukodavo savo groz|, is cia, turbt, ir
atsirado patarle, kad ,pati graziausia pasaulyje mergina gali dovanoti tik tai, kq
ji turi". Lobingosios dar pridedavo dal| savo pinigq, ir galima btq sumineti
gana daug tos galantiskos epochos didvyriq, kurie nebtq laimej nei pentinq
- pradzioj, nei kautyniq - veliau, jeigu jq meiluzes nebtq
prikabinusios prie jq balno daugiau ar maziau prigrsto kapselio.
D'Artanjanas neturejo nicnieko; jo provincialiskas neryztingumas,
drovumas - tas trapus ziedelis, svelnus persiko pkas - isdulkejo vejais nuo
tq ne perdaug dorovingq patarimq, kuriuos trys muskietininkai duodavo savo
draugui. Keistu anq laikq paprociu, d'Artanjanas Paryziuje jautesi lyg
uzkariautame mieste, beveik kaip Flandrijoje: ten - ispanai, cia - moterys. Ir
ten, ir cia - priesas, su kuriuo reikia kovoti, ir kontribucijos, kurias reikia imti.
Vis delto pasakysim, kad siuo metu d'Artanjanq stme daug
kilnesnis ir tauresnis jausmas. Tiesa, pirklys jam sake esqs turtingas; jaunuolis
lengvai galejo suprasti, kad tokio neismanelio, kaip ponas Bonasje, pinigq
skrynutes raktq laiko zmona. Taciau visa tai neturejo jokios |takos tam
jausmui, kuris gime, isvydus poniq Bonasje, ir meilei, prazydusiai jo sirdyje po
sio pasimatymo, bet koks naudos ieskojimas buvo beveik svetimas. Mes
sakome ,beveik", nes mintis, kad jauna, grazi, maloni ir sqmojinga moteris yra
sykiu ir turtinga, meiles pradziai anaiptol ne kenkia, o, priesingai, dargi jq
stiprina.
Isteklius leidzia patenkinti daugyb aristokratiskq |geidziq, kurie taip
puikiai derinasi su groziu. Plonutes baltos kojines, silkine suknele, svelniq
neriniq apykakle, grazs batukai ant kojq, puikus kaspinas plaukuose bjaurios
moters nepavers dailia, bet dailiq padarys grazuole, jau neminint rankq, kurios
nuo to visko daug laimi. Kad rankos, ypac moters, btq grazios, jos turi vengti
bet kokio darbo.
Be to, d'Artanjanas,- mes neslepem jo materialines bkles, ir
skaitytojas puikiai tat zino,- d'Artanjanas nebuvo milijonierius. Jis, tiesa,
tikejosi kada nors juo tapti, bet tasai jo paties nuskirtas laimingos permainos
laikas buvo gana tolimas. O kol kas - kaip skaudu matyti, kad mylimoji
troksta tkstancio tq moters laim sudaranciq mazmoziq, ir tu negali jai tq
mazmoziq parpinti. Kai moteris turtinga, o meiluzis vargsas, ji bent pati gali
nusipirkti tai, ko sis ne|stengia jai suteikti. Ir, nors paprastai visus tuos
niekucius ji |sigyja uz savo vyro pinigus, retai kada bna jam dekinga.
D'Artanjanas, ketindamas bti svelniausiu meiluziu, kol kas buvo
labai istikimas draugas. Paskends meiles svajonese apie pirklio zmonq, jis
neuzmirso savo draugq. Grazioji ponia Bonasje - tokia moteris, su kuria btq
malonu pasivaikscioti Sen-Deni lygumoje arba Sen-Zermeno mugeje drauge su
Atu, Portu ir Aramiu, pries kuriuos d'Artanjanas galetq pasididziuoti tokia savo
pergale. Paskui, po ilgo pasivaiksciojimo, atsiranda apetitas. D'Artanjanas jau
kuris laikas buvo tai pastebejs. Btq galima suruosti tuos jaukius, zavingus
HC
pietus, kada is vienos puses lieti draugo rankq, o is kitos - mylimosios kojel.
Pagaliau itin sunkiq valandq, kai padetis - be iseities, d'Artanjanas galetq
istiesti pagalbos rankq savo draugams.
O kaipgi su ponu Bonasje, kur| d'Artanjanas pastmejo | sekliq
rankas, garsiai issigyns jo, o patylomis pazadejs j| isgelbeti? Turime
prisipazinti msq skaitytojams, kad d'Artanjanas apie j| visai negalvojo, o jeigu
ir pagalvojo, tai tik noredamas palinketi jam sekmingai pasilikti ten, kur jis yra,
o kur - nesvarbu. Meile is visq aistrq pati egoistiskiausia.
Bet tegul msq skaitytojai bna rams: jei d'Artanjanas uzmirsta
savo seimininkq arba dedasi j| uzmirss, teisindamasis tuo, kad neva nezinqs,
kur jis nuvestas, tai mes jo neuzmirsome ir zinome, kur jis yra. Taciau kol kas
pasielgsime taip, kaip |simylejs gaskonas, ir prie garbingojo pirklio gr|sime
veliau.
D'Artanjanas, svajodamas apie savo bsimq meil, besikalbedamas
su naktimi, besisypsodamas zvaigzdems, ejo Sers-Midi ar, kaip tuomet buvo
vadinama, Sas-Midi gatve. Kadangi sitame kvartale gyveno Aramis, jam kilo
mintis aplankyti savo draugq ir paaiskinti, kodel buvo nusiunts Planse jo
pakviesti, kad tuojau pat atvyktq | spqstus. Jei Aramis tuo metu, kai pas j|
atejo Planse, buvo namie, tai be jokiq abejoniq jis nubego | Duobkasiq gatv ir
nieko daugiau ten nerado, tik, gal bt, kitus savo draugus. Tad nei jis, nei jie
negalejo zinoti, kas ten nutiko. Del tokio sutrukdymo btinai reikejo
pasiaiskinti. Stai kq garsiai kalbejo sau d'Artanjanas.
O sirdy jis galvojo, kad tai bsianti gera proga pakalbeti apie
graziqjq poniq Bonasje, kuri paverge visas jo mintis, jei ne sird|. Is to, kuris
pirmq kartq |simylejo, negalima reikalauti paslaptingumo: siq meil lydi toks
beribis dziaugsmas, jog jam btinai reikia issilieti, nes kitaip |simylejelis
uzdustq.
Jau dvi valandos, kai Paryzius paskendo tamsoj, ir gatves eme
tusteti. Visi Sen-Zermeno priemiescio laikrodziai muse vienuoliktq. Oras buvo
grazus. D'Artanjanas ejo siaura gatvele toje vietoje, kur dabar yra Asq gatve,
alsuodamas balzamo kvapais, vejo nesamais nuo Voziraro gatves, is sodq,
atgaivintq vakaro rasos ir nakties vesumo. Tolumoje, kazkur is smukliq, sklido
|silinksminusiq gerovq dainos, nors ir slopinamos sandariq langiniq. Priejs
gatveles galq, d'Artanjanas pasuko | kair. Namas, kuriame gyveno Aramis,
stovejo tarp Kaseto ir Servandoni gatviq. D'Artanjanas, perejs Kaseto gatv,
jau mate savo draugo duris, apklestas vesliq sikomorq ir kaprifolijq, kurios
virsuje sudare lyg didziul| zaliq gaubtq. Staiga d'Artanjanui pasirode, tarsi
kazkoks seselis isniro is Servandoni gatves. Seselis buvo uzsisups apsiaustq,
ir d'Artanjanas pradzioje pamane, kad tai vyras, bet is zemo gio, neryztingos
eisenos ir netvirto zingsnio jis tuojau pazino, kad tai moteris. Be to, moteris,
lyg nezinodama, ar cia yra tie jos ieskomi namai, stabteldavo, apsidairydavo,
gr|zdavo atgal, vel prieidavo. D'Artanjanq tat suintrigavo.
,O jeigu as pasilyciau jai savo paslaugas?-pamane jis.- Is
eisenos matyt, kad ji jauna, gal bt, ir grazi. O, taip! Bet moteris, kuri tokiu
metu begioja gatvemis, tikriausiai eina | pasimatymq su savo mylimuoju. Po
simts! Sukliudyti pasimatymq - netiks bdas pazinciai uzmegzti."
<K
Tuo tarpu jaunoji moteris ejo vis pirmyn, skaiciuodama namus ir
langus. Tam, beje, nereikejo nei daug laiko, nei vargo. Sioje gatves daly
tebuvo trys namai ir du langai | gatves pus: pirmasis - nedidelio pastato,
gretimo tam, kuriame gyveno Aramis, o antrasis - paties Aramio namq
langas.
,Dievazi!-pagalvojo d'Artanjanas, staiga prisimins teologo
duktereciq.- Dievazi, btq |domu, jei si velyvoji balandele ieskotq msq
draugo namq. Bet duodu galvq nukirsti, kad taip ir bus! Na, mano mielas
Arami, s| kartq as suzinosiu teisyb!"
Ir d'Artanjanas susigze tamsiausiame gatves kampe, uz akmeninio
suolo, stovincio kazkokioj nisoj.
Jaunoji moteris vis artejo; kad ji buvo jauna, neteko abejoti, nes, be
lengvos eisenos, jq dar isdave balsas: ji sukosejo, ir is sio kosulio buvo
numanu, kad-jos balselis tyras ir skambus. D'Artanjanas tuoj pagalvojo, kad
tas kosulys - sutartas zenklas.
Ar | s| velyvos ieskotojos kosul| kas atsake tokiu pat sutartu zenklu,
issklaidziusiu dvejones, ar be jokios pasalines pagalbos ji |sitikino pasiekusi
savo keliones tikslq,- tik stai ji ryztingai priejo prie Aramio lango ir tris kartus
lygiais protarpiais pabelde | langin.
- Tai pas Aram|,- susnabzdejo d'Artanjanas,- Stai kaip, pone
veidmainy! Dabar zinau, kaip js studijuojat teologijq!
Vos tik ji pasibelde, is vidaus tuoj atsidare langas ir pro langines
smekstelejo sviesa.
- Aha!-tare d'Artanjanas, besiklausqs prie lango.- Aha! Viesnios laukiama!
Tuojau atsidarys langine, ir dama |lips pro langq! Puiku!
Bet kaip d'Artanjanas nustebo, kai langines neatsidare. Akimirkq
blykstelejusi sviesa dingo, ir viskas vel paskendo tamsoje.
D'Artanjanas pagalvojo, kad taip ilgai negali trukti, ir vis zirejo, isplets akis,
ir klausesi, istemps ausis.
Ir jis neapsiriko: po keliq sekundziq pasigirdo, kaip is vidaus kazkas
dukart stuktelejo | langin.
Gatveje stovinti jauna moteris sudave vienq kartq, ir langines
prasivere.
Galima |sivaizduoti, kaip godziai d'Artanjanas zirejo ir klausesi.
Nelaime, ziburys buvo nunestas | kitq kambar|. Bet jaunuolio akys
jau buvo apsipratusios su nakties tamsa. Be to, kai kas tvirtina, kad gaskonq
akys kaip kaciq - geba matyti ir nakcia.
D'Artanjanas pamate, kad jaunoji moteris issitrauke is kisenes
kazkok| baltq daiktq ir skubiai j|. isvyniojo. Tai bta nosines. Isvyniojusi ji
parode savo pasnekovui tos nosines kampukq.
Tada d'Artanjanas prisimine nosin, kuriq buvo rads prie ponios
Bonasje kojq ir kuri savo ruoztu buvo jam priminusi kitq nosin, rastq prie
Aramio kojq.
- Kq gi, po velniq, si nosine galetq reiksti?
Is tos vietos, kur stovejo d'Artanjanas, nebuvo matyti Aramio veido
(mat, jaunuolis ne kiek neabejojo, kad cia jo draugas kalbasi su dama
<!
gatveje). Smalsumas nugalejo atsargumq, ir, pasinaudodamas tuo, kad abiejq
sios scenos veikejq demesys buvo sutelktas | nosin, d'Artanjanas islindo is
savo sleptuves ir zaibo greitumu, bet kuo tyliausiais zingsniais, pribego ir
pasislepe uz vienos kertes, is kur puikiausiai galejo zvalgyti Aramio kambario
vidq.
Mets ak| ten, d'Artanjanas vos nesuriko is nustebimo: su nakties
viesnia kalbejosi ne Aramis, o moteris; deja, d'Artanjanas gana gerai mate tik
jos figros kontrus, o veido |zireti negalejo.
Tq pat akimirksn| moteris kambaryje issitrauke is kisenes kitq
nosin ir ismaine | tq, kuriq jai kq tik buvo parodziusi viesnia. Paskui abi
moterys pasikeite keliais zodziais. Pagaliau langines uzsidare, moteris, stovinti
gatveje prie lango, apsigrze ir nuejo per tris keturis zingsnius nuo
d'Artanjano, leisdama ant veido savo apsiausto gobtuvq. Bet sio atsargumo ji
griebesi per velai: d'Artanjanas jau pazino, kad tai ponia Bonasje.
Ponia Bonasje! ]tarimas, kad cia jinai, jam buvo dingtelejs jau
tada, kai ji issitrauke nosin is kisenes; taciau kas galetq patiketi, jog ponia
Bonasje, nusiuntusi j| surasti de Laporto, kad sis nuvestq jq | Luvrq, dabar
begiotq Paryziaus gatvemis viena, pus dvyliktos nakties, rizikuodama vel bti
pagrobta?
Vadinasi, turejo bti koks nors labai svarbus reikalas; o koks gali
bti svarbus reikalas dvidesimt penkeriq metq moteriai? Meile!
Bet ar ji cia del savs, ar del kurio kito asmens leidosi | tokius
pavojus? Stai ko klausinejo save jaunuolis. Jo sird| kankino pavydo demonas,
lyg jis jau btq buvs tikras mylimasis.
Beje, buvo labai nesunku |sitikinti, kur skuba ponia Bonasje, reikejo tik jq
pasekti. Sis kelias buvo toks paprastas, kad d'Artanjanas, suprantama,
instinktyviai juo pasinaudojo.
Taciau, pamaciusi jaunuol|, kuris isniro is tarpusienio kaip statula is
nisos, ir isgirdusi paskui save zingsnius, ponia Bonasje suriko ir eme begti.
D'Artanjanas pasileido pridurmu. Jam buvo nesunku pavyti moter|,
besipainiojanciq savo apsiauste Taigi jq prisivijo, nespejusiq nubegti ne trecios
dalies tos gatves, | kuriq buvo pasukusi. Nelaimingoji neteko jegq ne tiek is
nuovargio, kiek is isgqscio, ir, kai d'Artanjanas padejo jai rankq ant peties, su-
kniubo ant keliq, saukdama dusliu balsu:
- Uzmuskite mane, jei norite! Vis tiek nieko nesuzinosite!
D'Artanjanas pakele jq, apkabins per liemen|. Bet pajuto, kad ji vos
pastovi ir gali tuoj apalpti, tad paskubejo jq nuraminti, sakydamas esqs
istikimas jos draugas. Sie zodziai poniai Bonasje nieko nereiske, nes tokius
patikinimus galima berti, turint ir blogiausius keslus. Taciau viskq nuleme
balsas. Jaunajai moteriskei sis balsas pasirode girdetas,. Ji pravere akis,
zvilgtelejo | zmogq, kuris jq taip isgqsdino, ir, pazinusi d'Artanjanq, susuko is
dziaugsmo.
- O, tai js, tai js!- tare jinai.- Aci dievui!
- Taip, tai as,- atsake d'Artanjanas.- As, kur| dievas siuncia jums
saugoti.
- Ar tik todel js mane sekete?-vylingai sypsodamasi, paklause
<"
moteris, kurios koketiskas bdas vel prasiverze aiksten, o baime dingo
tuctuojau, kai tik ji pamate, kad tas, kur| buvo palaikiusi priesu, yra jos
draugas.
- Ne,- atsake d'Artanjanas,- ne, turiu prisipazinti, kad tik
pripuolamai patekau | jsq keliq. Pamaciau, kad kazkokia moteris beldziasi |
mano draugo langq.
- ] jsq draugo?- perbrauke ponia Bonasje.
- Zinoma! Aramis - vienas geriausiq mano draugq.
- Aramis! Kas jis toks?
- Na jau! Negi dar imsite pasakoti, kad nepaz|state Aramio?
- Pirmq kartq girdziu s| vardq.
- Tai js pirmq kartq ateinat | siuos namus?
- Aisku!
- Ir nezinojote, kad cia gyvena jaunas vyras?
- Ne.
- Muskietininkas?
- Nieko nezinojau.
- Vadinasi, ne pas j| buvote atejusi?
- Visiskai ne! Juk js ir pats matete, kad asmuo, su kuriuo as
kalbejausi,- moteris.
- Tai tiesa; bet toji moteris.- Aramio drauge?
- To as nezinau.
- Juk jinai pas j| gyvena.
- Tai mans neliecia.
- Bet kas ji?
- O, cia paslaptis, tik ne mano.
- Brangioji ponia Bonasje, js zavinga, bet kartu ir paslaptingiausia
moteris...
- Ar tai man kenkia?
- Ne, priesingai, js dieviska.
- Jei taip, leiskite man atsiremti | jsq rankq.
- Mielai. O dabar?..
- Dabar palydekit mane.
- Kur?
- Ten, kur as einu.
- Bet kur js einate?
- Pamatysit, nes palydesit mane ligi durq.
- Ar reikes jsq palaukti?
- Veltui gaistumet.
- Ar js gr|site viena?
- Gal taip, o gal ne.
- O tas, kuris veliau jus lydes,- vyras ar moteris?
- Dar nezinau.
- Na, tai as suzinosiu!
- Kuriuo bdu?
- As palauksiu, kol pamatysiu, su kuo iseisite.
<*
- Jeigu taip - sudie!
- Kaip tai?
- Js man nebereikalingas.
- Taciau js pati prasete...
- Bajoro pagalbos, bet ne snipo sekiojimo.
- Per astriai pasakyta.
- O kaipgi pavadinti tuos, kurie sekioja zmogq, jam to nenorint?
- Nekukliais.
- Per svelniai pasakyta.
- Na kq gi, ponia, matau, kad reikia pildyti visus jsq norus.
- Kodel js praradote nuopelnq, taip nepasielgs is karto?
- O atgaila - ar ne nuopelnas?
- Js is tikrqjq gailites?
- Ne pats nebezinau. Viena aisku, kad as pazadu |vykdyti visa, ko
pageidausite, jei tik leisite man palydeti jus ten, kur einate.
- O veliau paliksite mane?
- Taip.
- Ir neseksite, kai as iseisiu?
- Ne.
- Garbes zodis?
- Bajoro zodis!
- Tad duokite rankq ir eime!
D'Artanjanas pasile poniai Bonasje rankq, o ji atsireme | jq pusiau
juokdamasi, pusiau virpedama, ir abu jie nuejo iki galo Laharpo gatve. Cia
jaunoji moteris tarsi eme dvejoti, kaip ir Voziraro gatveje. Bet is kai kuriq
zymiq ji pazino duris ir priejo prie jq.
- O dabar, pone,- tare ji,- as turiu cia |eiti. Tkstant| kartq dekoju
jums uz tai, kad teiketes mane palydeti ir apsaugoti nuo visq pavojq, kurie
galejo mane istikti. Bet jau laikas jums teseti zod|: as atejau | vietq, kur man
reikejo ateiti.
- O gr|zdama nieko nebijosite?
- Nebent tik plesikq.
- Argi tai menkniekis?
- O kq jie is mans paims? As neturiu su savim ne skatiko.
- Js uzmirsote tq graziq issiuvinetq nosin su herbu.
- Kokiq?
- Tq, kuriq as radau prie jsq kojq ir vel |dejau jums | kisen.
- Tylekit, tylekit, nelaimintasis! susuko jaunoji moteris.- Ar norit
mane prazudyti?
- Matote, kad jums dar gresia pavojus, nes del vieno zodzio imate
drebeti ir pripaz|state, kad, jei kas isgirstq tq zod|, js praztumet. Ak,
klausykite, ponia,- susuko d'Artanjanas, griebdamas jq uz rankos ir
perverdamas liepsnojanciu zvilgsniu,- klausykite, bkite nuosirdesne,
pasitikekite manim. Nejaugi ne|skaitote mano akyse, kokia pasiaukojusi ir
palanki jums mano sirdis!
- As tai matau,- atsake ponia Bonasje.- Todel js galite
<6
klausineti, ir as jums atskleisiu savo paslaptis, bet svetimos paslaptys - visai
kas kita.
- Gerai,- tare d'Artanjanas.- As ir jas suzinosiu. Jeigu sios
paslaptys gali tureti |takos jsq gyvenimui, tai jas zinoti privalau ir as...
- Sergek dieve!-susuko moteris taip" nerimastingai, kad
d'Artanjanas nejuciom krptelejo.- O, prasau jus, nesikiskite | mano reikalus,
nesistenkite padeti atlikti tai, kas man pavesta. Prasau jus vardan to jausmo,
kur| jums suzadinau, ir vardan tos jsq paslaugos man, kurios neuzmirsiu visq
savo gyvenimq. Patikekite mano zodziais. Nesidomekite daugiau manimi,' as
jums nebeegzistuoju, lyg js niekad nebtumet mans mats.
- O Aramis irgi turi taip padaryti, kaip as?-paklause |sizeids
d'Artanjanas.
- Stai jau antrq ar treciq kartq js minite s| vardq, pone, o juk as
sakiau jums, kad jis man nezinomas.
- Nepaz|state zmogaus, | kurio langq beldetes? Kq jus, ponia!
Manote, kad as toks lengvatikis!
- Prisipazinkite, kad js sukrete visq tq istorijq ir prasimanete tq
Aram|, noredami isgauti is mans paslapt|.
- As nieko neprasimanau, nieko nesukuriu, ponia. Kalbu grynq
tiesq.
- Ir js sakote, kad tuose namuose gyvena vienas jsq draugas?
- Sakau ir kartoju treciq syk|, kad tuose namuose gyvena mano
draugas ir tas draugas yra Aramis.
- Visa tai paaiskes veliau,- susnibzdejo jaunoji moteris,- o kol
kas, pone, tylekite!
- Jei galetumet |zvelgti mano sird|, atvertq jums,- tare
d'Artanjanas,- pamatytumet joje tiek smalsumo, kad pasigailetumet mans, ir
tiek meiles, kad tuojau patenkintumet mano smalsumq. Nera ko bijoti tq, kurie
jus myli.
- Js per greit imate kalbeti apie meil!-atsake jaunoji moteris,
kraipydama galvq.
- Todel, kad meile gime staiga ir pirmq kartq mano gyvenime. Juk
as dar neturiu ne dvidesimties metq. Ponia Bonasje vogciom pazvelge | j|.
- Paklausykite: as jau aptikau pedsakus,- tare d'Artanjanas.-
Pries tris menesius vos nestojau | dvikovq su Aramiu del nosines, panasios | tq,
kuriq js rodete moteriai, esanciai jo namuose, del nosines, pazymetos tokiais
pat inicialais, tuo esu tikras.
- Pone,- tare jaunoji moteris,- dievazi, js mane baisiai varginate
visais tais klausinejimais.
- Bet js, ponia, js, tokia atsargi, sakykite, jeigu jus suimtq ir
rastq tq nosin, ar tai jsq nesukompromituotq?
- Kodel? Argi tai ne mano
1
inicialai: ,K. B."-Konstancija Bonasje.
- Arba Kamile de Bua-Trasi.
- Tylekite, pone, prasau, tylekite! Jei tie pavojai, kurie man gresia,
jsq neatbaido, tai pagalvokite, koks pavojus gresia ir jums.
- Man?
<B
- Taip, jums. Uz pazint| su manim js galite sumoketi savo laisve,
savo gyvybe.
- Jei taip, as jsq nebepaliksiu.
- Pone,- sudejusi rankas, maldavo jaunoji moteris,- as kreipiuos |
jsq, kariskio, garb, | bajoro kilnumq ir prasau pasitraukti is cia! Girdite, stai
laikrodis jau musa vidunakt|; siq valandq mans laukia.
- Ponia,- tare jaunuolis nusilenkdamas,- as nieko negaliu atsakyti
tam, kuris mans taip praso; nurimkite, as einu.
- Bet js neisite paskui mane, neseksite mans?
- As tuojau pat einu namo.
- Ak, as zinojau, kad js esate saunus jaunuolis!- susuko ponia
Bonasje, paduodama jam vienq rankq, o antrqja imdama plaktukq prie mazq
dureliq, iskirstq akmens sienoje. . D'Artanjanas paeme istiestq rankq ir karstai
jq pabuciavo.
- Ak! Geriau bciau niekuomet jsq nesutiks!-susuko
d'Artanjanas su tuo naiviu siurkstumu, kuris moterims daznai labiau patinka uz
|mantrq mandagumq, nes leidzia |zvelgti minties gelmes ir parodo, kad
jausmas virsesnis uz protq.
- Ne,- beveik meiliai tare ponia Bonasje, spausdama rankq
d'Artanjanui, kuris nebepaleido jos rankeles,- as taip nepasakysiu, kaip js:
tai, kas nepavyko siandien, pavyks ateity. Kas gali zinoti: jei kada nors as
bsiu laisva, gal ir patenkinsiu jsq smalsumq...
- Ir mano meile taip pat gali gyventi tokia viltimi?-susuko
d'Artanjanas, nesitverdamas dziaugsmu!
- O, siuo reikalu as nenoriu susiristi jokiais pazadais. Tai pareis nuo
to jausmo, kur| js sugebesite man suzadinti.
- Vadinasi, kol kas, ponia...
- Kol kas, pone, as jauciu jums tik dekingumq.
- Ak, js perdaug zavi,- lidnai tare d'Artanjanas.- Ir piktam
naudojate mano meil.
- Ne, as naudojuos tik jsq kilnumu, stai ir viskas. Bet tikekite
manimi, yra zmoniq, kurie niekad neuzmirsta savo pazadq.
- O, js padarete mane laimingiausiu zmogumi Neuzmirskite sio
vakaro, neuzmirskite sio pazado.
- Bkite ramus. Kai ateis laikas, as viskq prisiminsiu. Dabar eikite,
susimildami, eikite Mans lauke lygiai dvyliktq, ir as jau pasivelinau.
- Penkias minutes.
- Taip, bet kai kada penkios minutes - penki simtmeciai
- Kai myli.
- O kas jums sake, kad mano reikalas nesusijs su meile?
- Vadinasi, jsq laukia vyras!-susuko d'Artanjanas.- Vyras!
- Stai ir vel prasideda gincas,- tare ponia Bonasje su sypsena, bet
jau kiek nekantriai.
- Ne, ne! As einu, pasitraukiu. As tikiu jumis, noriu, kad js
|vertintumet mano pasiaukojimq, net jei sis pasiaukojimas btq kvailyste.
Sudie, ponia, sudie!
<E
Ir, lyg ne|stengdamas kitaip atsiplesti nuo tos rankos, kuriq laike,
staiga, paleids jq, nubego tekinas, o ponia Bonasje, kaip ir anq syk|, tris
kartus is leto ir lygiais tarpais pabelde | langin. Pribegs gatves kampq,
d'Artanjanas atsigrze: durys atsidare ir vel uzsidare. Grazioji pirklio zmona
dingo.
D'Artanjanas ejo toliau savo keliu. Jis dave zod| nesekti ponios
Bonasje, ir jeigu net jo gyvybe btq priklausiusi nuo to, kur ji nuejo, arba nuo
to asmens, kuris turejo jq lydeti,- jis vis tiek btq gr|zs namo, nes buvo
davs zod| gr|zti. Po penkiq minuciq jis jau atsidre Duobkasiq gatveje.
,Vargsas Atas,- galvojo d'Artanjanas,- jis nesupras, kq visa tai reiskia. Jis
tikriausiai uzmigo, belaukdamas mans, arba gr|zo namo ir ten suzinojo, kad
pas j| buvo atejusi moteris. Moteris pas. Atq! Beje,- pridre jis,- ir pas Aram|
buvo moteris. Visa tai labai keista. ]domu btq suzinoti, kuo tai baigsis."
- Blogai, pone, blogai!-pasigirdo balsas, is kurio jaunuolis pazino
savo tarnq Planse. Mat, kalbedamasis garsiai pats su savim, kaip kad atsitinka
itin susirpinusiems zmonems, jis priejo prieang|, kurio gale buvo laiptai | jo
kambar|.
- Kaip tai blogai? Kq tu nori tuo pasakyti, neismaneli?- paklause
d'Artanjanas.- Kas atsitiko?
- Visokios nelaimes.
- Kokios?
- Pirmiausia, ponas Atas suimtas.
- Suimtas! Atas suimtas! Uz kq?
- J| rado jsq bute ir mane, kad tai js.
- O kas j| sueme?
- Sargybiniai, kuriuos atsivede tie jsq isvaikyti juodieji.
- Kodel gi jis nepasisake savo vardo? Kodel nepaaiskino, kad jis cia
nieku detas?
- Jis ne nemane taip daryti, pone; priesingai, priejs prie mans,
jis pasnabzdejo: ,,Siuo metu laisvas turi bti tavo seimininkas, o ne as, nes jis
zino viskq, o as nieko nezinau. Tegul jie mano, kad sueme j|, tai pades jam
laimeti laiko; po trijq dienq as pasisakysiu, kas esu, ir jie tures mane paleisti."
- Bravo Atas! Kilnios sirdies zmogus!- susnabzdejo d'Artanjanas.-
Tik jis taip galejo padaryti! O kq veike tie sargybiniai?
- Keturi nuvede j| nezinia kur, | Bastilijq ar | For-Levekq; du liko su
juodaisiais, kurie iskrate viskq ir pasieme visus popierius. Pagaliau dar du
kratos metu ejo sargybq prie durq, o kai viskas buvo baigta, jie isejo, palik
tuscius namus ir atviras duris.
- O Portas ir Aramis?
- As jq neradau namie, ir jie nebuvo atej.
- Taciau jie bet kuriuo metu gali ateiti. Juk tu prasei pasakyti, kad
as jq laukiu?
- Taip, pone.
- Tad zirek, niekur neik is cia. Jeigu jie ateis, pasakyk jiems, kas
atsitiko, ir tegul jie laukia mans ,Pusies kankorezio" smukleje. Cia pavojinga,
nes namus, gal bt, seka. As begu pas ponq de Trevil| pranesti jam apie viskq,
<H
o paskui eisiu ten su jais susitikti.
- Gerai, pone,- atsake Planse.
- Bet tu liksi cia. Nebijosi?- paklause d'Artanjanas, gr|zdamas
atgal ir stengdamasis padrqsinti savo tarnq.
- Bkite ramus, pone,- pareiske Planse.- Js mans dar
nepaz|state. As bnu drqsus, kai pasiryztu; svarbiausia - pasiryzti; be to, juk
as pikardietis.
- Taigi sutarta,- tare d'Artanjanas.- Tu geriau zsi, negu
pasitrauksi is savo posto?
- Taip, pone, as viskq padaryciau, kad tik galeciau jums |rodyti
savo istikimyb.
,,Puiku,- tare pats sau d'Artanjanas.- Pasirodo, kad tas metodas,
kur| as pritaikiau siam vyrukui, tikrai geriausias; progai pasitaikius, teks vel juo
pasinaudoti."
Ir kiek tik nese kojos, jau gerokai pavargusios nuo vaiksciojimo per
visq dienq, d'Artanjanas nuskubejo | Senosios karvelides gatv. Pono de
Trevilio nebuvo namie. Jo kuopa ejo sargybq Luvre, ir jis pats buvo drauge su
savo daliniu.
Reikejo kaip nors pasiekti ponq de Trevil|; btinai reikejo pranesti,
kas atsitiko. D'Artanjanas nutare pameginti kaip nors patekti | Luvrq. Pono
Dezesaro kuopos gvardiecio uniforma turejo jam atverti duris.
Tad jis nuejo Pti-Ogiusteno gatve, o paskui krantine, tikedamasis
pereiti Naujqj| tiltq. Vienu metu jam atejo | galvq mintis pasinaudoti keltu, bet,
nusileids prie upes, jis kystelejo rankq | kisen ir |sitikino netur|s kuo
uzsimoketi uz perkelimq.
Priejs Genego gatv, jis staiga pamate isneriant is Dofino gatves
du zmones, kuriq eisena j| labai nustebino.
Pirmoji is tq dviejq zmogystq buvo vyras, antroji - moteris.
Moteris savo isore primine poniq Bonasje, o vyras buvo nuostabiai
panasus | Aram|.
Be to, moteris buvo apsigaubusi tuo paciu juodu apsiaustu, kuris
d'Artanjanui vis dar vaidenosi Voziraro gatves langiniq ir Laharpo gatves durq
fone.
Dar daugiau, vyras buvo su muskietininko uniforma.
Moteris ejo uzsismaukusi gaubtuvq, o vyras prisidengs veidq
nosine, taigi, sprendziant is sio atsargumo, abiem rpejo, kad niekas jq
nepazintq.
Jie pasuko per tiltq. Tuo paciu keliu reikejo eiti ir d'Artanjanui, nes
jis skubejo | Luvrq. D'Artanjanas eme sekti paskui juos.
Dar nenuejs ne dvidesimt zingsniq, jis |sitikino, kad toji moteris
tikrai yra ponia Bonasje, o vyras - Aramis.
Tq pat akimirksn| visi pavydo pagimdyti |tarimai vel sukilo jo sirdyje.
Jis buvo dvigubai apgautas, apgautas draugo ir tos, kuriq jau mylejo
kaip meiluz. Ponia Bonasje saikstesi jam visais dievais nepaz|stanti Aramio, o
vos praslinko ketvirtis valandos po 'tos priesaikos, stai jis sutinka jq uz
parankes su Aramiu.
<<
D'Artanjanas ne nepagalvojo apie tai, kad su ponia Bonasje
susipazino tik pries tris valandas, kad niekas jos nerisa su juo, nebent tik
truputis dekingumo uz 'isvadavimq is juodqjq sekliq, norejusiq jq pagrobti, ir
kad ji nieko jam dar nebuvo pazadejusi. Jis jautesi lyg |zeistas meiluzis -
apgautas, isjuoktas. Is pykcio kraujas sibtelejo jam | galvq, ir jis pasiryzo
viskq issiaiskinti.
Jaunoji moteris ir vyriskis pastebejo, kad juos kazkas seka, ir
paspartino zingsn|. D'Artanjanas beveik begte pralenke juos, paskui gr|zo atgal
ir susitiko su jais tuo metu, kai jie ejo pro Samaritietes statulq, apsviestq
zibinto, liejancio sviesq aplinkui.
D'Artanjanas sustojo pries juos, o sie irgi sustojo.
- Ko js norite, pone?-
:
paklause muskietininkas, traukdamasis
zingsn| atgal, o jo svetimsaliska tarsena leido d'Artanjanui suvokti,
kad jis apsiriko.
- Cia ne Aramis!- susuko jis.
- Ne, pone, visai ne Aramis. Is jsq susukimo matau, kad mane
palaikete kitu, todel as jums atleidziu.
- Js man atleidziate?!-vel susuko d'Artanjanas.
- Taip,- atsake nepaz|stamasis.- Ir leiskite man praeiti, nes |
mane js neturite jokio reikalo.
- Jsq tiesa, pone,- atsake d'Artanjanas.- Turiu reikalq ne | jus, o
| poniq.
- ] poniq! Js jos nepaz|state!-tare svetimsalis.
- Js apsirinkate, pone, as jq paz|stu.
- Ak,- priekaistingai susuko ponia Bonasje,- js davete kario ir
bajoro garbes zod|, ir as maniau galinti tuo pasitiketi.
- O js, ponia, js.-.- suglums atsake d'Artanjanas,- js man
pazadejote...
- Atsiremkit | mano rankq, ponia,- tare svetimsalis,- ir eime
toliau.
Taciau d'Artanjanas, priblokstas, pritrenktas, sunaikintas viso to, kas
atsitiko, sukryziavs rankas, stovejo pries muskietininkq bei poniq Bonasje ir
nesitrauke.
Muskietininkas zenge du zingsnius priekin ir ranka atstme
d'Artanjanq | sal|.
D'Artanjanas soko atgal ir issitrauke spagq.
Tuo pat metu nepaz|stamasis zaibo greitumu issitrauke savqjq.
- Del dievo, milorde!- susuko ponia Bonasje, puldama | priesininkq
tarpq ir abiem rankom griebdama jq spagas.
- Milordas!- susuko d'Artanjanas, kuriam svystelejo nelaukta
mintis.- Milordas! Atleiskite, pone... Nejaugi js bsite...
- Milordas hercogas Bekingemas,- pusbalsiu pratare ponia
Bonasje.- O, dabar js galite visus mus prazudyti!
- Milorde, ir js, ponia! Prasau jus simtq kartq, atleiskite man! As
myliu jq, milorde, ir pavyduliavau; js zinote, milorde, kq reiskia myleti, tad
atleiskite man ir pasakykite, kuriuo bdu as galeciau paaukoti savo gyvast| uz
<C
jsq sviesyb.
- Js esate saunus jaunuolis,- prabilo Bekingemas, paduodamas
d'Artanjanui rankq, kuriq sis pagarbiai paspaude.- Js pasilete man savo
paslaugas, ir as priimu jas; eikite per dvi-' desimt zingsniq paskui mus iki
Luvro ir, jeigu kas mus sektq, uzmuskite tq!
D'Artanjanas, pasispauds po pazastimi nuogq spagq, praleido poniq
Bonasje ir hercogq dvidesimt zingsniq | priek| ir nuseke paskui juos, pasiruoss
tiksliai ispildyti Karolio I kilnaus ir elegantisko ministro |sakymq.
Bet, laime, msq didvyris neturejo progos |rodyti hercogui savo
atsidavimo: moteris ir grazusis muskietininkas pro Eseles gatves vartelius
nekliudomi |ejo | Luvrq.
O d'Artanjanas tuojau pat nuskubejo | ,Pusies kankorezio" smukle,
kur rado jo belaukiancius Portq ir Aram|.
Neaiskindamas jiems, kodel buvo juos sutrukds, jis tepasake tiek,
kad pats vienas sutvarks tq dalykq, kuriam issyk atrode reikesiq ir jq
pagalbos.
O dabar, msq pasakojimo traukiami, leiskite trims draugams gr|zti
namo ir pasekime vingiuotais Luvro koridoriais hercogq Bekingemq ir jo
vadov.
XII DZORDZAS V1LJERSAS, BEKINGEMO HERCOGAS
Ponia Bonasje ir hercogas nekliudomi |ejo | Luvrq. Visi zinojo, kad
ponia Bonasje yra viena karalienes patarnautojq, o hercogas buvo apsirengs
pono de Trevilio muskietininku, kurie, kaip jau minejome, tq vakarq rmuose
ejo sargybq. Be to, Zermenas buvo aklai atsidavs karalienei, o, jeigu kas btq
atsitik, ponia Bonasje btq apkaltinta, atsivedusi | Luvrq savo meiluz|, stai ir
viskas. Ji btq prisiemusi s| nusikaltimq.
Tiesa, jos geras vardas butq suterstas, bet kq reiske pasaulio
galinams kazkokios galanterininkes geras vardas?
]ej | kiemq, jie apie dvidesimt penkis zingsnius ejo pasieniu, paskui
ponia Bonasje pastme mazas salines duris, kurios dienq bdavo atdaros, o
nakt| paprastai uzrakinamos. Durys prasivere, jiedu |ejo ir pateko | tamsq; bet
poniai Bonasje buvo zinomi visi poskiai ir vingiai sioje rmq tarnautojams
skirtoje Luvro dalyje. Ji uzdare duris, paeme hercogq uz rankos, apgraibomis
zenge kelis zingsnius, uzciuope tureklus, paliete koja pakopq ir pradejo lipti
aukstyn. Hercogas suskaite, kad jie pakilo | treciq aukstq. Tada ji pasuko
desinen, perejo ilga koridoriq, vienu aukstu nusileido zemyn, dar paejejo kelis
zingsnius, |kiso raktq | spynq, atidare duris ir |vede hercogq | kambar|, kur
sviete tik naktine lempute.
- Pasilikite cia, milorde,- susnabzdejo jinai.- Tuojau ateis.
Paskui ji isejo pro tas pacias duris ir vel jas uzrakino. Tuo bdu hercogas
pasijuto esqs belaisvis tikrqja sio zodzio prasme.
Taciau reikia pasakyti, kad ir pasiliks vienui vienas, hercogas
CK
Bekingemas ne valandeles nejaute baimes. Ryskiausias jo bdo bruozas buvo
nuotykiq pamegimas ir meile viskam, kas romantiska. Drqsus, narsus ir
ryztingas, jis nebe pirmq karta panasiais atvejais rizikavo savo gyvybe. Jis jau
zinojo, kad sis tariamasis Onos Austrijietes kvietimas, kuriuo patikejs jis
atvyko | Paryziq, buvo vien spqstai, taciau, uzuot gr|zs | Anglijq, jis
pasinaudojo susidariusia padetimi ir paprase pranesti karalienei, kad
neisvaziuosiqs, pries tai su ja nepasimats. Karaliene is pradziq grieztai
atsisake, bet pagaliau eme nuogqstauti, kad hercogas, nevilties pagautas,
nepadarytq kokios kvailystes, ir jau buvo pasiryzusi priimti hercogq ir maldauti
j| tuojau isvaziuoti. Bet tq pat vakarq, kai ji taip apsisprende, buvo pagrobta
ponia Bonasje, kuriai ji pavede suieskoti hercogq ir atvesti | Luvrq. Dvi dienas
niekas nezinojo, kas jai nutiko, ir viskas pakibo ore. Bet, vos tik ponia Bonasje
atgavo laisv, ji pasimate su Laportu, vel viskas pajudejo, ir ji |vykde s|
pavojingq zyg|, kur|, jei nebtq buvusi pagrobta, btq atlikusi pries tris dienas.
Liks vienas, Bekingemas priejo prie veidrodzio. Muskietininko uniforma
nuostabiai jam tiko. Bdamas dabar trisdesimt penkeriq metq, jis ne veltui
garsejo kaip graziausias vyras ir elegantiskiausias kavalierius visoje
Pranczijoje ir Anglijoje.
Dviejq karaliq favoritas, tur|s daug milijonq, visagalis valstybeje,
kuriq savo nuozira galejo suaudrinti ir vel pagal savo uzgaidas nuraminti,
Dzordzas Viljersas, Bekingemo hercogas, gyveno tok| pasakiskq gyvenimq,
kuris net po keliq amziq liko neuzmirstas ir stebina palikuonis.
Pasitik|s savim, pasikliaudamas savo galybe, uztikrintas, jog tie
|statymai
:
kurie saisto kitus zmones, negali jo pasiekti, jis zenge tiesiai |
uzsibreztq tikslq, net jeigu sis btq toks aukstas ir stulbinantis, jog kitam vien
pagalvoti apie tai atrodytq beprotybe. Taip tad jam pasiseke keletq kartq
susitikti su graziqja ir isdidziqja Ona Austrijiete ir, apakinus jq, suzadinti jos
meil.
Taigi, kaip sakeme, Dzordzas Viljersas atsistojo pries veidrod|,
pasitaise savo grazias auksines garbanas, siek tiek priplotas skrybeles,
uzsiraite sus ir, dziaugsmo kupina sirdim, isdidus ir laimingas, kad arteja taip
seniai laukiama akimirka, nusisypsojo pats sau, puikybes ir vilties apimtas.
Tuo metu prasivere sienos apmusaluose pasleptos durys ir pasirode moteris.
Bekingemas pamate jq veidrody ir suriko - tai buvo karaliene!
Ona Austrijiete tada buvo dvidesimt seseriq ar septyneriq metq, atseit, visame
savo grozio spindejime.
Jos eisena buvo tikros karalienes ar deives; smaragdo atspalviais
zerincios akys buvo tobulai grazios, kupinos svelnumo ir kartu didingumo.
Lpos buvo mazos ir skaisciai raudonos, ir, nors apatinioji, kaip visq Austrijos
karaliskq princesiq, buvo truput| atsikisusi, atrode be galo zavingos, kai
sypsodavosi, bet sykiu mokedavo isreikst ir giliq paniekq.
Jos oda buvo pagarsejusi savo aksominiu svelnumu, rankos ir peciai
buvo stebuklingo, nepalyginamo grozio, ir visi tq laikq poetai apdainavo juos
savo eilese.
Pagaliau jos plaukai, sviess jaunysteje, o paskui virt kastoniniais,
truput| sugarbiniuoti ir gerokai pudruoti, nuostabiai graziai gaube jos veidq,
C!
kuriam net griezciausias kritikas btq galejs pageidauti nebent tik kiek
maziau rausvumo, o reikliausias skulptorius - truput| svelnesniq nosies linijq.
Bekingemas valandel stovejo apstulbs: niekados nei baliuose, nei iskilmese,
nei pasilinksminimuose Ona Austrijiete neatrode jam tokia grazi, kaip dabar,
apsivilkusi paprasta balto atlaso suknele ir lydima donjos Estefanos, vieninteles
jai belikusios palydoves ispanes, kurios karaliaus pavydas ir Riselje
persekiojimai dar neisgujo is rmq.
Ona Austrijiete zenge porq zingsniq | priek|; Bekingemas puole pries
jq ant keliq ir, karalienei nespejus sutrukdyti, pabuciavo jos rbq krastq.
- Hercoge, jus jau zinote, kad ne as jums rasiau.
- O taip, ponia, taip, jsq didenybe!- susuko hercogas.- As zinau,
kad buvau beprotis, neismanelis, patikejs, jog sniegas gali gyvybe prazydeti,
marmuras spinduliuoti siluma. Bet kq gi daryti: kai myli, lengvai tiki ir kitq
meile; be to, sioji mano kelione ne tusciai sugaista, nes stai as matau jus.
- Taip,- atsake Ona Austrijiete,- bet js zinote, kodel ir kaip as
sutikau su jumis pasimatyti. Neatjausdamas visq mano kanciq, js atkakliai
atsisakote apleisti s| miestq ir, pasilikdamas cia, statot | pavojq savo gyvyb ir
mano garb. As sutikau su jumis pasimatyti, noredama pasakyti jums, jog
viskas mus skiria: ir jrq gelmes, ir valstybiq nedraugiskumas, ir priesaikq
sventumas. Kovoti pries visa tai btq sventvagyste, milorde! As sutikau
pasimatyti su jumis pagaliau tam, kad galeciau pasakyti, jog mes daugiau
neprivalome matytis.
- Kalbekite, ponia, kalbekite, karaliene,- tare Bekingemas.- Jsq
balso meilumas susvelnina jsq zodziq ziaurumq. Js kalbate apie
sventvagyst! Bet sventvagyste kaip tik yra perskirti sirdis, kurias dievas
sutvere vienq kitai!
- Milorde,- susuko karaliene,- js uzsimirstate: as niekad
nesakiau, kad myliu jus!
- Bet js man niekad nesakete, kad nemylite mans, ir tokie jsq
didenybes zodziai tikrai btq per didelis nedekingumas. Nes, sakykite, kur js
rasite kitq tokia meil, kaip manoji; meil, kurios negali uzgesinti nei laikas,
nei atsiskyrimas, nei beviltiskas nusiminimas? Meil, kuriai pakanka pamesto
kaspino, atsitiktinio zvilgsnio, netycia issprdusio zodzio Jau treji metai nuo to
laiko, kai as pamaciau jus pirmq karta, ir treji metai, kai jus taip myliu. Norite,
as jums pasakysiu, kuo js vilkejot tada, kai pamaciau jus pirmq kartq? Jei
norite, as jums smulkiai nupasakosiu visas jsq tualeto puosmenas!.. As lyg
dabar jus matau: js sedejot ant priegalviq Ispanijos paprociu, apsivilkusi zalio
atlaso suknele, siuvineta auksu ir sidabru; placios nukarusios rankoves virs
alkniq buvo susegtos didziulemis deimantq sagemis, ir visoje grozybeje
matesi jsq rankos, sios dieviskos rankos. Jsq kaklq puose apvali mezginiq
apykakle, ant galvos buvo maza kepuraite, tokios pat spalvos, kaip ir suknele,
o ant kepuraites - gerves plunksna... O, taip, taip, as uzmerkiu akis ir matau
jus tokiq, kaip anuomet; atsimerkiu - ir matau jus tokiq, kokia esate dabar,
atseit, simtq kartq grazesn!
- Kokia beprotybe!-susnabzdejo Ona Austrijiete, nedr|sdama pykti
ant hercogo uz tai, kad jis taip gerai savo sirdyje issaugojo jos vaizdq.- Kokia
C"
beprotybe gaivinti tusciq aistrq tokiais atsiminimais!
- O kuo gi kitu as galeciau gyventi? Man nieko daugiau nelieka, tik
atsiminimai! Jie mano laime, mano turtas, mano viltis. Kiekvienq kartq, kai jus
matau,- vis naujq deimantq as paslepiu savo sirdies lobyne. Sis jau bus
ketvirtasis, kur| js pametet, o as pakeliau. Juk per trejus metus, ponia, as jus
maciau tik keturis kartus; apie pirmq kartq jau papasakojau, antrq kartq
maciau jus pas poniq de Sevrez, o treciq - Amjeno soduose.
- Hercoge,- rausdama susnibzdejo karaliene,- nekalbekit man
apie tq vakarq.
- O ne, ponia! Priesingai, kalbekim apie j|! Tai laimingiausias ir
dziaugsmingiausias vakaras mano gyvenime. Ar prisimenat kokia grazi buvo
naktis, koks svelnus, kvapq prisodrintas oras, koks melynas ir zvaigzdemis
nusagstytas dangus! Ak, tq vakarq as valandel galejau pabti vienas su jumis.
Tq vakarq js buvote nusiteikusi viskq man papasakoti: apie savo gyvenimo
vienatv, savo sirdies skausmus. Js buvot atsiremusi | mano rankq... stai |
sitq. Palenkus man galvq jsq link, puikieji jsq plaukai kuteno man veidq, ir
kiekvienas prisilietimas suvirpindavo mane nuo galvos iki kojq. O karaliene,
karaliene, js nezinote, kokia dangiska laime, koks rojaus dziaugsmas slypi
tokioje valandeleje!.. Turtus, garb, visas likusias savo gyvenimo dienas as
atiduociau uz vienq tok| akimirksn|, uz vienq tokiq nakt|! Nes tq nakt|, ponia, tq
nakt| js mylejote man, prisiekiu jums!..
- Gal bt, milorde, ir taip, nes vietos |taka, to nuostabaus vakaro
grozis, jsq zvilgsnio jega, pagaliau tkstanciai aplinkybiq, kurios kartais
susijungia isvien moters prazciai, susitelke pries mane tq nelemtq vakarq. Bet
matete, milorde,- karaliene atejo | pagalbq silpstanciai moteriai: vos dr|sote
istarti pirmq zod|, | kur| as turejau atsakyti, vos tik pradejote laisviau elgtis, as
pasisaukiau savo palydov.
- O taip, taip, tai tiesa. Ir bet kuri kita meile, isskyrus manqjq,
nebtq atlaikiusi sio bandymo. Bet manoji meile pasidare dar karstesne ir
amzinesne. Js tikejotes pabegti nuo mans, gr|zdama | Paryziq, js manete,
kad as nedr|siu palikti lobyno, kur| mano valdovas pavede man saugoti. Ak, kas
man viso pasaulio turtai, visi zemes karaliai! Po astuoniq dienq as vel gr|zau,
ponia. Tq kartq js neturejote man kq prikisti: as rizikavau savo karaliaus
malone, savo gyvybe, kad galeciau jus matyti nors vienq sekund; as net
nepalieciau jsq rankos, ir js atleidote man, matydama mane tok|
nusizeminus| ir atgailaujant|.
- Taip, bet smeiztai pasinaudojo tomis beprotybemis, del kuriq as
buvau nieku deta, js tai zinote, milorde. Karalius, kardinolo kurstomas, baisiai
|nirso: ponia de Verne buvo pasalinta, Piutanz istremta, ponia de Sevrez
pateko | nemalon, o kai js norejote atvykti kaip pasiuntinys | Pranczijq, pats
karalius, atsimenate, milorde, pats karalius tam pasipriesino.
- Taip, ir Pranczija uz tq savo karaliaus atsisakymq sumokes karu.
As negaliu jsq, ponia, matyti; na, gerai, tad as noriu, kad kiekvienq dienq js
girdetumet kalbant apie mane. Kaip js manote, koks tikslas ekspedicijos | Re
salq ir mano sumanytos sqjungos su Laroseles protestantais? Malonumas jus
pamatyti! As neturiu vilties su ginklu rankoje |zengti | Paryziq, as tq gerai
C*
zinau. Bet po sio karo seks taika, taikai reikes tarpininko, ir tuo tarpininku
bsiu as. Tada niekas neisdr|s mans nebepriimti, as gr|siu | Paryziq,
pamatysiu jus ir bsiu valandel laimingas. Tiesa, tkstanciai savo gyvybe
uzmokes uz mano laim. Bet kas man visa tai! Kad tik galeciau jus pamatyti!
Gal bt, visa tai - beprotybe, kliedejimas, taciau pasakykite, kuri moteris turi
aistringesn| garbintojq? Kuri ,karaliene turi istikimesn| tarnq?
- Milorde, milorde, save gindamas, js griebiates tokiq
pasiteisinimq, kurie jus dar labiau apkaltina. Milorde, visi jsq meiles |rodymai,
kuriuos norite man pateikti, yra beveik nusikaltimai.
- Tik todel, kad js, ponia, nemylite mans: jeigu myletumet
mane, visa tai jums kitaip atrodytq. O, jeigu js myletumet mane... jeigu js
myletumet mane, btq per daug laimes, ir as netekciau proto. Ak, ponia de
Sevrez, apie kuriq js kq tik kalbejote, ponia de Sevrez nebuvo tokia ziauri,
kaip js: Olandas jq mylejo, ir jinai neliko abejinga jo meilei.
- Ponia de Sevrez nebuvo karaliene,- susnabzdejo Ona Austrijiete,
nepajegdama atsispirti tokios gilios meiles israiskai.
- Vadinasi, js myletumet mane, jei nebtumet karaliene?
Sakykite, myletumet mane? Tad as galiu manyti, kad tik jsq padeties
kilmingumas vercia jus bti 'man tokia ziauria? Tad as galiu tiketi, kad jeigu js
btumet ponia de Sevrez, vargsas Bekingemas galetq viltis?.. Dekoju uz tuos
malonius zodzius, o mano grazioji karaliene, simtq kartq dekoju!
- Ak milorde, js blogai supratote, ne taip issiaiskinot mano
zodzius, as norejau jums pasakyti...
- Tylekite! Tylekite!-pertrauke hercogas.- Jei klaida man teikia
laim, nebkite tokia ziauri ir neatimkite jos is mans. Js pati sakete, kad
mane |viliojo | spqstus, gal bt, as prarasiu cia savo gyvyb, nes, keista, jau
kuris laikas mane kankina nujautimas, kad netrukus mirsiu...- Ir hercogo
lpose pasirode lidna ir kartu zavinga sypsena.
- O dieve mano!-susuko Ona Austrijiete tokiu isgqstingu balsu,
kuris aiskiai bylojo, kad hercogas jai rpi daug daugiau, negu ji issiduoda.
- As tai sakau, ponia, anaiptol ne tam, kad noreciau jus isgqsdinti. O ne! Net
juokinga tai, kq jums sakau, ir tikekite, tokiais sapnais as visai nesirpinu. Bet
kq tik istartieji jsq zodziai, toji viltis, kuriq beveik jau suteiket, viskq
isgelbetq, net mano gyvyb.
- Prisipaz|stu, hercoge,- pasake Ona Austrijiete,- ir mane
persekioja nujautimai, ir as regiu sapnus. Sapnavau, kad matau jus gulint|,
visq kruvinq, suzeistq...
- ] kair|j| sonq, peiliu, tiesa?- pertrauke Bekingemas.
- Taip, kaip tik taip, milorde, | kair|j| sonq, peiliu. Kas galejo jums
papasakoti, kad as tai sapnavau? As patikejau s| sapnq vien dievui ir tai tik
melsdamasi.
- Man daugiau nieko nereikia. Js mane mylite, ponia. Stai kas
svarbu.
- As myliu jus? As?
- Taip, js. Argi dievas siqstq jums tuos pacius sapnus, kaip ir man,
jei mans nemyletumet? Ar mes turetume tokius pat nujautimus, jei mudviejq
C6
gyvenimo nejungtq sirdis? Js mylite mane, o karaliene, ir js verksite mans.
- O dieve, dieve!-susuko Ona Austrijiete.- Tai virs mano jegq.
Hercoge, maldauju kaip dangaus, isvaziuokit, pasitraukit is cia. As nezinau, ar
myliu jus, ar ne, bet tikrai zinau, kad priesaikq nelauzysiu. Pasigailekite mans
ir isvaziuokite. Jeigu jus suzeis Pranczijoj, jeigu js numirsite Pranczijoj,
jeigu as galesiu pamanyti, kad jsq meile buvo jsq mirties priezastis - as
niekur nerasiu ramybes, as neteksiu proto. Isvaziuokit, isvaziuokit, maldauju
jus!
- O, kokia js dabar grazi! O, kaip as myliu jus!- susuko
Bekingemas.
- Vaziuokite! Vaziuokite! Maldauju jus! Veliau sugr|zkite. Sugr|zkite
kaip pasiuntinys, ministras, sugr|zkite, apsuptas kareiviq, kurie jus gintq,
tarnq, kurie jus 'saugotq. Tada man neteks drebeti del jsq gyvybes, ir as
bsiu laiminga, vel jus matydama.
- Nejaugi tai tiesa, kq js man sakote?
- Taip...
- Jeigu taip, duokite man kok| nors savo palankumo laidq, kok|
savo daiktq, kuris man primintq, jog tai buvo ne sapnas; kok| daiktq, kur| js
nesiojate ir kur| as galeciau taip pat nesioti: ziedq, karulius ar grandinel.
- Ir js isvaziuosite, jeigu duosiu tai, ko mans prasote?
- Taip.
- Tuojau pat?
- Taip.
- Paliksit Pranczijq ir gr|sit | Anglijq?
- Taip, prisiekiu jums!
- Tad palaukite, palaukite.
Ona Austrijiete |ejo | savo kambar| ir tuojau vel sugr|zo, nesdama
rankoje mazq rausvo medzio dezut su auksu inkrustuota monograma.
- Stai imkite, milorde hercoge,- tare ji,- imkite ir saugokite mano
atminimui.
Bekingemas paeme dezut ir vel puole ant keliq.
- Js pazadejote man isvykti,- tare karaliene.
- Ir istesesiu savo zod|. Jsq rankq, ponia, jsq rankq, ir as
isvaziuoju.
Ona Austrijiete, uzmerkdama akis, istiese jam rankq, o antrqja
atsireme | donjq Estefanq, nes jaute, kad jegos jq apleidzia.
Bekingemas aistringai prispaude lpas prie tos grazios rankos,, paskui
atsistodamas tare:
- Nepraeis ne sesi menesiai, ir as, jei tik bsiu gyvas, vel
pamatysiu jus, ponia, net jeigu del to visq pasaul| tektq apversti aukstyn
kojomis.
Ir, laikydamasis duotojo zodzio, jis isbego is kambario.
Koridoriuje jis sutiko poniq Bonasje, kuri jo lauke ir taip pat atsargiai ir
laimingai isvede is Luvro.
CB
XIII PONAS BONASJE
Visoje sitoje istorijoje, kaip skaitytojas galejo pastebeti, buvo vienas
veikejas, kuriuo, rodos, niekas per daug nesirpino, nors jo padetis buvo labai
nepavydetina. Sis veikejas - ponas Bonasje, pagarbos vertas kankinys tq
politiniq ir meiles intrigq, kurios taip glaudziai susipindavo draugen tais
riteriskq zygiq ir meiles nuotykiq laikais.
Laime,- prisimena tat skaitytojas ar ne,- laime, mes pazadejome
neisleisti jo is akiq.
Sekliai, suemusieji ponq Bonasje, nuvare j| tiesiog | Bastilijq ir ten,
drebant| is baimes, pravede pro br| kareiviq, uztaisanciq muskietas.
Paskui jis atsidre pusiau pozeminiame koridoriuje, kur palydovai
apibere j| nesvankiausiais keiksmais ir buvo jam itin ziaurs. Matydami, kad jis
ne bajoras, priziretojai elgesi su juo kaip su paskutiniu elgeta.
Mazdaug po pusvalandzio pasirods teismo sekretorius laikinai
pertrauke tuos jo kankinimus, tik jau anaiptol ne jo nerimq, |sakydamas
nuvesti ponq Bonasje | tardomqj| kambar|. Paprastai suimtieji bdavo tardomi
jq kamerose, bet pono Bonasje niekas tiek daug nesivarze. Du palydovai
sugriebe pirkl|, nusivare j| per kiemq, |vede | koridoriq, kur stovejo trys
sargybiniai, atidare kazkokias duris ir |stme | zemq skliautuotq kambar|,
kuriame buvo tik stalas, kede ir komisaras. Komisaras sedejo kedeje prie stalo
ir kazkq rase.
Sargybiniai privede kalin| prie stalo, o patys, komisarui davus
zenklq, pasitrauke tiek, kad negirdetq, kas bus kalbama.
Komisaras, kuris lig siol buvo |niks | savo popierius, pakele galvq
pasizireti, su kuo tur|s reikalq. Tas komisaras buvo atsiauraus veido,
smailianosis, su pageltusiais ir issisovusiais skruostikauliais, mazq, bet |zvalgiq
ir guviq akiq, savo isvaizda kazkaip primenqs sykiu ir kiaun, ir lap. Ant ilgo ir
judraus kaklo virs placiq juodq rbq apykakles styrojo galva ir kraipesi | visas
puses, tarsi vezlio galva is po kiauto.
Pirmiausia komisaras paklause ponq Bonasje, kuo jis vardu ir
pavarde, koks jo amzius ir uzsiemimas, kur gyvena.
Kaltinamasis atsake esqs Zakas Miselis Bonasje, penkiasdesimt
vieneriq metq, buvs pirklys ir gyvenqs Duobkasiq gatveje Nr. 11.
Tada, uzuot tards toliau, komisaras pasake jam ilgq kalbq apie tai, kaip esq
pavojinga menkam miestelenui kistis | politinius reikalus.
Be to, siq |zangq jis papilde, placiai destydamas apie galyb ir
darbus jo eminencijos kardinolo, to nepalyginamojo ministro, pralenkusio visus
lig siol buvusius ministrus, to puikaus pavyzdzio visiems bsimiesiems
ministrams: ne vienas negal|s likti nebaustas, nepaklauss jo valdzios ir
galybes.
Po sios antrosios savo kalbos dalies komisaras |smeige | vargsq
Bonasje vanago zvilgsn| ir patare jam pasvarstyti, kokia rimta esanti jo
padetis.
Pirkliui ir be svarstymo viskas buvo aisku; jis prakeike tq -valandq,
CE
kada ponui de Laportui kilo mintis j| apvesdinti su savo krikstadukte, o ypac tq
valandq, kai si jo krikstadukte buvo paskirta karalienes baltiniq tvarkytoja.
Esminis pono Bonasje bdo bruozas buvo gilus egoizmas, sumiss
su bjauriu sykstumu, begaliniu bailumu. Meile jaunajai zmonai jam tebuvo
antraeilis jausmas, negal|s nustelbti tq |gimtq jausmq, kuriuos kq tik
isvardijome.
Bonasje visgi apsvarste tai, kas jam buvo pasakyta.
- Bet, ponas komisare,- tare jis saltai,- patikekite, kad as labiau,
negu kas kitas, zinau ir vertinu nepaprastus nuopelnus nepalyginamojo
eminencijos, kurio mes turime garb bti valdomi.
- Tikrai?-nepasitikedamas paklause komisaras.- Na, jeigu js
sakote tiesq, tai kokiu bdu patekote | Bastilijq?
- Kaip as cia patekau arba, tikriau sakant, uz kq cia patekau,-
atsake ponas Bonasje,- jokiu bdu negaleciau jums pasakyti, nes ne pats
nezinau. Bet tik ne uz tai, kad bciau |zeids, o ypac dar sqmoningai |zeids jo
eminencijq kardinolq.
- Taciau js turejote kuo nors nusikalsti, nes esate kaltinamas
valstybes isdavimu.
- Valstybes isdavimu!-issigands susuko Bonasje.- Valstybes
isdavimu! Kaipgi vargsas pirklys, kuris nekencia hugenotq ir bjaurisi ispanais,
galetq bti kaltinamas valstybes isdavimu? Pagalvokite, pone, juk tat visiskai
ne|manoma?
- Ponas Bonasje,- tare komisaras, ziredamas | kaltinamqj| taip,
lyg jo mazos akutes sugebetq |zvelgti iki pat sirdies gelmiq,- ponas Bonasje,
js turite zmonq?
- Taip, pone,- atsake pirklys, sudrebedamas ir jausdamas, kad stai
dabar prasides painiava,- taip turiu... arba, tikriau sakant, turejau zmonq.
- Kaip tai ,turejau"? O kurgi jq padejote, kad dabar nebeturite?
- Man jq pagrobe, pone.
- Pagrobe?-paklause komisaras.- O!
Is to ,o" Bonasje suprato, kad jo byla darosi vis sudetingesne.
- Vadinasi, jums jq pagrobe,- kalbejo komisaras.- O ar js
paz|state tq zmogq, kuris jq pagrobe?
- Manau, kad paz|stu.
- Kas jis?
- |sidemekite, ponas komisare, kad as nieko netvirtinu, tik |tariu-
Kq gi js |tariat? Na, sakykit atvirai,
Ponas: Bonasje labai sumiso: ar jam geriau btq viskq pa-neigti-ar
viskq pasakyti? Jeigu .jis viskq ims neigti, komisaras gales pamanyti, kad jis
per daug zino ir nedr|sta prisipazinti, o jeigu viskq pasakys, tuo |rodys savo
gerq valiq. Tad jis pasiryzo viskq pasakyti.
- As |tariu aukstq, tamsiaplauk|, juodbruv|, orios isvaizdos vyrq,
kuris, matyt, yra zymus didikas. Kaip man atrode, jis kelis kartus vis seke, kai
as laukiau zmonos prie Luvro vartq, noredamas parsivesti jq namo. Komisaras
lyg truput| sunerimo.
- O jo pavarde?- paklause sis.
CH
- Ak, pavardes tai nezinau, bet, jei kada sutikciau tq zmogq, tuojau
pazinciau j| nors ir tarp tkstancio kitq, tikekite manimi.
Komisaro kakta vel apsiniauke.
- Sakote, pazintumet j| tarp tkstancio zmoniq? ..- paklause jis.
- Tai yra...- sulemeno Bonasje, suvoks, kad padare klaidq,- tai
yra...
- Js pasakete, kad pazintumet j|,- pertrauke komisaras.- Gerai,
siai dienai to uztenka. Pries imantis kitq zygiq, reikia kai kam pranesti, kad js
paz|state zmogq, pagrobus| jsq zmonq.
- Bet juk as nesakiau, kad paz|stu j|!- susuko Bonasje nusimins.
- As sakiau kaip tik priesingai.
- Isveskite kalin|!- |sake komisaras, kreipdamasis | sargybinius.
- O kur j| nuvesti?
- ] kamerq.
- ] kuriq?
- Ak dieve mano! ] bet kuriq, tik tvirtai uzdaromq,- atsake
komisaras taip abejingai, jog vargsq Bonasje net siurpuliai nukrate.
,,O varge, varge!-pagalvojo jis.- Nelaime uzgriuvo ant mano
galvos! Zmona turbt padare kok| nors baisq nusikaltimq, mane palaikys jos
bendrininku ir nubaus drauge. Ji tikriausiai prisipazino, pasisake man viskq
papasakojusi... Juk moterys tokios silpnos btybes! ] kamerq, | bet kuriq! Na,
zinoma! Naktis kaipmat praeis, o rytoj-ant rato arba | kartuves! O dieve
mano, dieve! Pasigailek mans!"
Sargybiniai, visai nekreipdami demesio | pono Bonasje aimanas, prie
kuriq, tiesq sakant, jie buvo priprat, is abiejq pusiq pagriebe j| uz rankq ir
issivede, o komisaras eme skubiai rasyti laiskq, kurio lauke cia pat esqs
sekretorius.
Tq nakt| Bonasje nesumerke akiq; ne .todel, kad jo kamera btq
buvusi per daug nepakenciama, bet del to, kad jis buvo per daug susirpins.
Visq nakt| jis issedejo ant suolelio, krpteldamas nuo kiekvieno kad ir
maziausio bildesio. O kai pirmieji svintancios dienos spinduliai |siskverbe | jo
kamerq, ausra pasirode jam apsigaubusi laidotuviq skraiste.
Staiga jis isgirdo, kaip zvangtelejo atstumiama sklende, ir net
pasoko persigands. Mane, kad stai jau ateina budelis vesti jo ant esafoto. Ir
kai pamate, kad ]ejo ne budelis, o tik vakarykstis komisaras su sekretorium, jis
vos nepuole jiems ant kaklo.
- Jsq reikalai, mano mielas, nuo vakar dienos labai susipyne,-
tare jam komisaras.- Ir as patariu jums pasakyti visq tiesq, nes vien tik
nuosirdus jsq atgailavimas gali permaldauti kardinolo rstyb.
- Juk as pasiruoss viskq pasakyti!-susuko Bonasje.- Bent jau
tai, kq zinau. Malonekite klausineti.
- Pirmiausia, kur jsq zmona?
- Juk as jums sakiau, kad kazkas jq pagrobe.
- Taip, bet vakar, penktq valandq popiet, jsq padedama, jinai
paspruko.
- Mano zmona paspruko!-susuko Bonasje.- O nelaimingoji! Bet,
C<
ponas komisare, ne mano kalte, kad ji paspruko, prisiekiu jums.
- O kq gi js veikete pas savo kaimynq ponq d'Artanjanq, su kuriuo
tq dienq ilgai taretes?
- Ak, taip, ponas komisare, tai tiesa, ir prisipaz|stu esqs kaltas:
buvau pas ponq d'Artanjanq.
- Koks buvo jsq atsilankymo tikslas?
- Norejau j| prasyti, kad padetq surasti mano zmonq. Maniau tur|s
teis jos ieskoti. Pasirodo, kad as klydau, ir todel prasau man atleisti.
- Kq gi jums atsake ponas d'Artanjanas?
- Ponas d'Artanjanas pazadejo man padeti, bet netrukus as
|sitikinau, kad jis mane apgavo.
- Js stengiates suklaidinti teismq! Ponas d'Artanjanas susitare su
jumis ir, laikydamasis susitarimo, isvaike policininkus, sulaikiusius jsq zmonq,
o jq paciq paslepe.
- D'Artanjanas pagrobe mano zmonq? Na, kq js cia man
pasakojate!
- Visa laime, kad ponas d'Artanjanas msq rankose, ir tuojau |vyks
jsq akistata.
- Garbes zodis, as nieko daugiau ne nenoriu!- susuko Bonasje.-
Man bus malonu isvysti bent vienq paz|stamq veidq.
- ]veskite ponq d'Artanjanq!- |sake komisaras dviem sargybiniam.
Sargybiniai |vede Atq.
- Ponas d'Artanjanai,- tare komisaras, kreipdamasis | Atq,-
pasakykite, apie kq js kalbejotes su siuo ponu?
- Bet juk cia visai ne ponas d'Artanjanas!- suriko Bonasje.
- Kaip? Cia ne ponas d'Artanjanas?- susuko ir komisaras.
- Zinoma, ne!- atsake Bonasje.
-Tai kas sis ponas?-paklause komisaras.
- Negaliu jums pasakyti, as jo nepaz|stu.
- Kaip! Js jo nepaz|state?
- Ne.
- Niekada jo nematete?
- Matyt maciau, bet pavardes - nezinau.
- Jsq pavarde?- paklause komisaras.
- Atas,- atsake muskietininkas.
- Bet juk tai ne zmogaus vardas, tai kalno pavadinimas!- susuko
vargsas tardytojas, pradejs netekti galvos.
- Tai mano vardas,- ramiai atsake Atas.
- Bet js sakete esqs d'Artanjanas,
- As?
- Taip, js.
- Ne as, o man buvo pasakyta: ,Js esate ponas d'Artanjanas
- O as atsakiau: ,Js taip manote?" Sargybiniai suriko, jog is
tikrqjq tai zinq. As nenorejau su jais gincytis. Maniau, gal apsirinku.
- Pone, js |zeidziat teismo orumq.
- Ne kiek,- ramiai atsake Atas.
CC
- Js esate ponas d'Artanjanas.
- Na, matote, js ir vel man tai kartojate.
- Bet,- savo ruoztu susuko ponas Bonasje,- as jums sakau,
ponas komisare, kad cia negali bti jokios abejones! Ponas d'Artanjanas yra
mano nuomininkas, taigi, nors jis ir nemoka man nuomos, o, gal bt, kaip tik
del to, as j| labai gerai paz|stu. Ponas d'Artanjanas yra jaunas vyras, vos
devyniolikos ar dvidesimt metq amziaus, o siam ponui - maziausia trisdesimt.
Ponas d'Artanjanas tarnauja pono Dezesaro gvardieciq kuopoj, o sis ponas yra
pono de Trevilio kuopos muskietininkas: pazirekit | uniformq, ponas komisare,
pazirekit | uniformq.
- Tai tiesa,- sumurmejo komisaras.- Po simts, tai tikra tiesa.
Siq akimirkq durys staiga atsidare, ir Bastilijos sargo |vestas
pasiuntinys padave komisarui laiskq.
- O, nelaimingoji!-susuko komisaras.
- Kaip? Kq js sakote? Apie kq kalbate? Tikiuos, ne apie mano
zmonq!
- Kaip tik apie jq. Kq ir besakyti - puikiai klostosi jsq reikalai!
- Ak!-beviltiskai susuko pirklys.- Ponas komisare, malonekite
man pasakyti, kaip gali mano reikalai pagereti ar pablogeti nuo to, kq daro
mano zmona tuo metu, kai as sedziu kalejime?
- Nes tai, kq ji veikia, yra judviejq sutarto plano tsinys! Pragarisko
plano!
- Prisiekiu jums, ponas komisare, kad smarkiai klystate: as nieko
nezinau, kq ketina daryti mano zmona, ir neturiu nieko bendra su tuo, kq ji
padare, o jeigu ji padare kvailysciq, as atsisakau, issizadu jos, as prakeikiu jq!
- Na, pone,- kreipesi Atas | komisarq,-, jeigu as jums cia
nebereikalingas, liepkite mane kur nors isvesti: jsq ponas Bonasje be galo
man |kyrejo.
- Nuveskite kalinius | jq kameras,- |sake komisaras, vienu ir tuo
paciu mostu rodydamas | Alq ir Bonasje,- ir tesaugo juos griezciau, negu
paprastai.
- Taciau,- ramiai, kaip visuomet, pareiske Atas,- jeigu js turite
reikalq | ponq d'Artanjanq, tai man neaisku, kuo as galiu j| pavaduoti?
- Darykite, kaip |sakiau!- susuko komisaras,- Ir viskas turi bti
laikoma didziausioj paslapty! Girdite!
Atas nuejo paskui sargybinius gzciodamas peciais, o ponas Bonasje
- taip aimanuodamas, jog net tigrq btq galejs sugraudinti.
Pirklys buvo nuvestas | tq paciq kamerq, kur jis nakvojo, ir paliktas
ten visai dienai. Ir visq dienq Bonasje verke kaip tikras pirklys: na kq gi, juk jis
ir pats mums sake nesqs karys.
Vakare, apie devintq valandq, kai jis pagaliau ryzosi atsigulti, staiga
koridoriuje pasigirdo zingsniai; tie zingsniai priartejo prie jo kameros, durys
atsidare, ir |ejo sargybiniai.
- Eikite drauge su mumis,- tare policijos valdininkas, |ejs paskui
sargybinius.
- Eiti su jumis!-susuko Bonasje.- Eiti su jumis tokiq velyvq
!KK
valandq! O kurgi eiti, dieve gailestingas?
- Ten, kur |sakyta jus nuvesti.
- Bet juk tai ne atsakymas.
- Tai visa, kq mes galime jums atsakyti.
- O dieve mano, dieve!- susnabzdejo vargsas pirklys.- S| kartq as
esu zuvs.
Ir, visiskai negalvodamas ir nesipriesindamas, jis nuseke paskui
sargybinius, atejusius jo isvesti.
Jie vede j| tuo paciu koridorium, kaip ir anksciau, paskui perejo
pirmqj| kiemq, dar vienq pastatq ir pagaliau atsidre prie didziqjq vartq, kur
lauke karieta, apsupta keturiq raitq sargybiniq. Bonasje buvo pasodintas |
karietq, greta atsisedo policijos valdininkas, uzrakino dureles, ir abu atsidre
tarsi kilnojamam kalejime.
Karieta pajudejo pirmyn palengva, lyg laidotuviq vezimas. Pro lango
virbus kalinys galejo matyti viso labo vien namus bei gatves grindin|, taciau
senas paryzietis Bonasje pazino kiekvienq gatv is stulpq, iskabq ir zibintq.
Privaziavus Sv. Povilo baznyciq, salia kurios bdavo vykdomos mirties bausmes
Bastilijos kaliniams, jis vos neapalpo ir dukart persizegnojo. Jis pamane, kad
karieta cia sustos. Bet ji nuriedejo pro sal|. Dar toliau pavaziavus, jis vel
pergyveno baisq siaubq. Jie kaip tik lenke Sv. Jono kapines, kur buvo laidojami
valstybiniai nusikalteliai. Tik viena mintis j| truput| nuramino: juk pries
laidojimq jiems paprastai nukertamos galvos, o jo galva dar tebebuvo ant
peciq. Bet, kai jis pastebejo, kad karieta pasuko | Grevo aikst, kai isvydo
smailq rotuses stogq ir kai karieta |riedejo po arkada, jis neabejojo, kad dabar
jau viskas baigta, ir bande atlikti ispazint| policijos valdininkui, o siam
atsisakius jos isklausyti, eme taip gailiai klykti, jog sis pagrasino uzkimsiqs jam
burnq, jeigu jis nenutilsiqs.
Tas grasinimas kiek nuramino Bonasje: jeigu btq norej Grevo
aiksteje |vykdyti jam bausm, nebtq vertej ne burnos uzkimsti, nes jie jau
beveik buvo privaziav bausmes vykdymo vietq. Bet karieta nesustodama
pravaziavo nelemtqjq aikst; dabar beliko baimintis tik Trauaro kryziaus
aikstes. O karieta kaip tik ir pasuko | tq pus.
S| kartq jau nekilo jokiq abejoniq: juk Trauaro kryziaus aiksteje buvo
vykdoma mirties bausme zemojo luomo nusikalteliams. Bonasje be reikalo
guodesi esqs vertas Sv. Povilo arba Grevo aikstes. Cia, prie Trauaro kryziaus,
baigesi jo kelione ir jo likimas! Jis dar negalejo matyti to nelemto kryziaus, bet
jaute, tarytum sis kryzius arteja prie jo. Kai beliko apie dvidesimt zingsniq, jis
isgirdo minios kleges|, ir karieta sustojo. Visos eiles pergyvenimq nukamuotas,
vargsas Bonasje to jau nebegalejo pakelti: is jo krtines issiverze silpna, lyg
paskutine mirstancio zmogaus aimana, ir jis apalpo.
XIV ZMOGUS IS MENGO
Minia susirinko visai ne todel, kad btq laukusi zmogaus, kuris
!K!
turejo bti cia pakartas, o noredama pasizireti jau pakartojo.
Tad karieta, valandelei stabtelejusi, vel pajudejo, prasiskverbe pro
miniq, paskum nuvaziavo Sent-Onore gatve, pasuko | Gerqjq vaikq gatv ir
sustojo prie zemq vartq.
Vartai atsidare, ir du sargybiniai paeme | savo rankas policininko
prilaikomq Bonasje. J| |stme | koridoriq, uzvede laiptais aukstyn ir paliko
prieskambary.
Visus judesius Bonasje atliko nesqmoningai.
Jis ejo kaip sapne, mate daiktus lyg pro miglq; jo ausys girdejo
kazkokius nesuprantamus garsus, ir, 'jei tq akimirkq jam btq atem gyvyb,
jis nebtq ne rankos pakels apsiginti, nebtq ne riktelejs, maldaudamas
pasigaileti.
Taip jis ir liko besed|s ant suolelio, atsisliejs nugara | sienq, nukors
rankas, toje pat vietoje, kur j| pasodino sargybiniai.
Taciau, besizvalgydamas aplinkui ir nepastebedamas nieko, ko
reiketq bijoti ir kas rimtai grestq jo gyvybei, matydamas, kad suolelis minkstas
ir patogus, sienos ismustos grazia Kordobos oda, o dideles raudono silko
uzuolaidos, suimtos aukso raisciais, kabo prie langq, jis suprato, kad jo
issigqsta veltui, ir pradejo sukioti galvq kairen ir desinen, judinti jq zemyn ir
aukstyn.
Jo judesiq niekas nevarze, ir jisai, atgavs siek tiek drqsos,
surizikavo istiesti vienq koja, paskui kitq; pagaliau, atsiremdamas abiem
rankom, jis kilstelejo nuo suolelio ir pasijuto bestov|s.
Tq akimirksn| kazkoks malonios isvaizdos karininkas praskleide
portjerq, pasikeite dar keliais zodziais su asmeniu, esanciu gretimam kambary,
ir, atsisuks | kalin|, paklause:
- Ar tai js Bonasje?
- Taip, ponas karininke,- suvapejo pirklys vos gyvas,- kq
|sakysite?
- ]eikite,- tare karininkas.
Ir jis zenge | sal|, praleisdamas pirkl|. Sis pakluso, nieko
neatsakydamas, ir |ejo | kambar|, kur jo, matyt, buvo laukiama.
Tai erdvus kabinetas, ant kurio sienq kabojo |vairiq rsiq puolamieji ir ginamieji
ginklai. Maziausias garsas negalejo cia patekti is lauko. Nors buvo tik rugsejo
pabaiga, bet zidiny jau dege ugnis. Kambario vidury stovejo keturkampis
stalas, apkrautas knygomis ir popieriais, ant kuriq buvo isskleistas milziniskas
Laroseles miesto planas.
Prie zidinio stovejo vidutinio gio zmogus, isdidus, pasipts,
verianciq akiq, placiakaktis, liesoko veido, kuris nuo smailos barzdos ir
uzraitytq sq atrode dar pailgesnis. Jam galejo bti ne daugiau kaip trisdesimt
seseri arba septyneri metai, bet plaukai, sai ir barzda jau buvo pradej zilti.
Spagos jis neturejo, bet visa isvaizda buvo panasus | kar|, o jo auliniai, dar
kiek dulkini batai rode, kad tq dienq jis kazkur jodinejs.
Sis zmogus buvo Armanas Zanas Diuplesi, kardinolas Riselje, ne
toks, koks mums dabar vaizduojamas,- atseit, kaip sulinks senis, skausmq
iskankintas, paliegs, kalbqs dusliu balsu, prasmegs didziuliame fotelyje, lyg
!K"
is anksto paruostame karste, gyvenqs tik savo proto jega ir palaikqs kovq su
Europa tik nuolatine savo minties |tampa,-, bet toks, koks jis is tikrqjq buvo
tuo metu: vikrus ir saunus kavalierius, jau ir tada silpnas knu, taciau
palaikomas tos dvasines galios, kuri padare j| vienu |zymiausiq jo epochos
zmoniq. Parems Nevero hercogq, Mantujos valdq reikalus sprendziant,
paems Nimq, Kastrq ir Uzesq, jis rengesi isvyti anglus is Re salos ir apsiausti
Larosel.
Is pirmo zvilgsnio negalima buvo numanyti, kad ,cia kardinolas; ir
tiems, kurie jo nepazinojo, is veido sunku buvo speti, kas pries juos stovi.
Vargsas pirklys sustojo prie durq, o tuo tarpu msq kq tik aprasytasis zmogus
|smeige | j| akis, lyg stengdamasis |siskverbti | jo praeities gelmes.
- Ar cia tasai Bonasje?-paklause jis, valandel patylejs.
- Taip, monsinjore,- atsake karininkas.
- Gerai, paduokite man tuos popierius ir palikite mus.
Karininkas paeme nuo stalo prasomus popierius, padave juos
kardinolui, zemai nusilenke ir isejo.
Bonasje pazino, kad tie popieriai yra jo tardymo protokolas,
surasytas Bastilijoje. Kartkartemis zmogus prie zidinio pakeldavo akis ir lyg
dviem durklais kiaurai perverdavo vargso pirklio sird|.-
Po desimties minuciq skaitymo ir desimties sekundziq stebejimo
kardinolui viskas buvo aisku.
,Sis zmogelis niekuomet nedalyvavo sqmoksle,- sumurmejo jis,-
bet vis delto paziresime."
- Js esate kaltinamas valstybes isdavimu,- is leto prabilo
kardinolas.
- Man jau sake tai, monsinjore!- susuko Bonasje, tituluodamas
savo tardytojq taip, kaip tasai karininkas.- Bet as prisiekiu jums, kad nieko
nezinau.
Kardinolas nuslepe sypsenq.
- Js susimokete su savo zmona, su ponia de Sevrez ir su hercogu
Bekingemu.
- Is tikrqjq, monsinjore,- atsake pirklys,- as girdejau zmonq
minint visus tuos vardus.
- Kuria proga?
- Ji sake, kad kardinolas Riselje atviliojs | Paryziq hercogq
Bekingemq, noredamas prazudyti j|, o drauge su juo ir karalien.
- Ji taip sake!- piktai susuko kardinolas.
- Taip, monsinjore, bet as jai sakiau, kad ji apsirinka sitaip
kalbedama ir kad jo eminencija nesugebetq...
- Tylekit, neismaneli!-nutrauke kardinolas.
- Tq pat ir mano zmona man sake, monsinjore.
- Ar js zinote, kas pagrobe jsq zmonq?
- Ne, monsinjore.
- Bet js kazkq |tariat?
- Taip, monsinjore. Bet tie |tarimai lyg ir nepatiko ponui komisarui,
ir as jau nieko nebe|tariu.
!K*
- Jsq zmona pabego, ar js tai zinojote?
- Ne, monsinjore. Suzinojau bdamas kalejime ir vis is pono
komisaro. Jis toks malonus zmogus. Kardinolas vel nuslepe sypsenq.
- Tai js nezinote, kas atsitiko su jsq zmona po to, kai ji pabego?
- Nicnieko nezinau, monsinjore. Reikia manyti, kad ji sugr|zo |
Luvrq.
- Pirmq valandq nakties jos ten dar nebuvo.
- Ak dieve mano! Tai kas gi jai atsitiko?
- Nesirpinkit, viskas bus suzinota. Nuo kardinolo nieko nenuslepsi:
kardinolas viskq zino.
- Jei taip, monsinjore, tad kaip js manote, ar kardinolas teiktqsi
man pasakyti, kur dingo mano zmona?
- Gal bt. Bet pirma js turite pasakyti visa, kq zinote apie savo
zmonos santykius su ponia de Sevrez.
- Bet, monsinjore, as nieko nezinau. Niekad nesu jos mats.
- Kai js ateidavot | Luvrq pasitikti zmonos, ar ji gr|zdavo tiesiai
namo?
- Beveik niekados. Ji vis turedavo reikalq pas kazkokius drobes
pirklius, ir as jq lydedavau.
- O kiek buvo tq drobes pirkliq?
- Du, monsinjore.
- Kur jie gyveno?
- Vienas Voziraro, o kitas Laharpo gatveje.
- Ar js uzeidavot pas juos drauge su ja?
- Niekados, monsinjore. As jos laukdavau prie durq.
- O kaip ji jums aiskinosi, kodel tik viena uzeinanti?
- Ji man visai nesiaiskindavo. Liepdavo palaukti, ir as laukdavau.
- Js esate labai nuolaidus vyras, mano mielas pone Bonasje- Ar
js zinote, kas pagrobe jsq zmonq?
- Ne, monsinjore.
- Bet js kazkq |tariat?
- Taip, monsinjore. Bet tie |tarimai lyg ir nepatiko ponui komisarui,
ir as jau nieko nebe|tariu.
- Jsq zmona pabego, ar js tai zinojote?
- Ne, monsinjore. Suzinojau bdamas kalejime ir vis is pono
komisaro. Jis toks malonus zmogus. Kardinolas vel nuslepe sypsenq.
- Tai js nezinote, kas atsitiko su jsq zmona po to, kai ji pabego?
- Nicnieko nezinau, monsinjore. Reikia manyti, kad ji sugr|zo |
Luvrq.
- Pirmq valandq nakties jos ten dar nebuvo.
- Ak dieve mano! Tai kas gi jai atsitiko?
- Nesirpinkit, viskas bus suzinota. Nuo kardinolo nieko nenuslepsi:
kardinolas viskq zino.
- Jei taip, monsinjore, tad kaip js manote, ar kardinolas teiktqsi
man pasakyti, kur dingo mano zmona?
- Gal bt. Bet pirma js turite pasakyti visa, kq zinote apie savo
!K6
zmonos santykius su ponia de Sevrez.
- Bet, monsinjore, as nieko nezinau. Niekad nesu jos mats.
- Kai js ateidavot | Luvrq pasitikti zmonos, ar ji gr|zdavo tiesiai
namo?
- Beveik niekados. Ji vis turedavo reikalq pas kazkokius drobes
pirklius, ir as jq lydedavau.
- O kiek buvo tq drobes pirkliq?
- Du, monsinjore.
- Kur jie gyveno?
- Vienas Voziraro, o kitas Laharpo gatveje.
- Ar js uzeidavot pas juos drauge su ja?
- Niekados, monsinjore. As jos laukdavau prie durq.
- O kaip ji jums aiskinosi, kodel tik viena uzeinanti?
- Ji man visai nesiaiskindavo. Liepdavo palaukti, ir as laukdavau.
- Js esate labai nuolaidus vyras, mano mielas pone Bonasje!-
tare kardinolas.
,Jis mane vadina: mielas pone!-pagalvojo Bonasje.- Po velniq!
Reikalai eina geryn!"
- Ar js pazintumet duris, pro kurias jinai |eidavo?- tare
kardinolas.
,Jis mane vadina: mielas pone!-pagalvojo Bonasje.- Po velniq!
Reikalai eina geryn!"
- Ar js pazintumet duris, pro kurias jinai |eidavo?
- Taip!
- Ar prisimenat numerius?
- Taip.
- O kurie?
- 25 numeris Voziraro gatvej 75 numeris Laharpo gatvej.
- Gerai,- tare kardinolas.
Sulig siais zodziais jis paeme sidabrin| varpel| ir paskambino. ]ejo
tas pat karininkas.
- Pakvieskite man Rosforq,- pusbalsiu |sake Riselje,- tegul jis
tuctuojau ateina, jeigu gr|zo.
- Grafas cia,- tare karininkas.- jis primygtinai praso leisti jam
pasikalbeti su jsq eminencija.
- Tegul ateina, tegul tuojau ateina!-susuko Riselje.
Karininkas skubiai isbego is kambario, nes paprastai visi kardinolo
tarnai stengdavosi greit vykdyti jo |sakymus.
,Su jsq eminencija!"-susnabzdejo Bonasje, klaikiai issprogins
akis.
Nepraslinko ne penkios sekundes, kai dingo tas karininkas, durys vel
atsidare, ir |ejo naujas asmuo.
- Tai jis!- susuko Bonasje.
- Kas jis?-paklause kardinolas.
- Tasai, kuris pagrobe mano zmonq.
- Perduokite s| zmogq tiems sargybiniams, kurie j| atvede, ir tegul
!KB
jis palaukia, kol as pasauksiu.
- Ne, monsinjore, ne, tai ne jis!- susuko Bonasje.- As apsirikau!
Jq pagrobe kitas, visiskai nepanasus | sitq. Sis ponas - garbingas zmogus.
- Isveskite s| mulk|!-tare kardinolas.
Karininkas paeme Bonasje uz parankes ir isvede | prieskambar|, kur
jo lauke sargybiniai.
Kq tik pas kardinolq |ejs asmuo nekantriai lydejo akimis Bonasje,
kol karininkas j| isvede, ir, kai uzsidare durys, skubiai priejo prie kardinolo.
- Jiedu matesi,- tare jis.
- Kas?-paklause jo eminencija.
- Jinai ir jis.
- Karaliene ir hercogas!-susuko Riselje.
- Taip.
- Kur?
- Luvre.
- Ar js tikrai zinote?
- Tikriausiai.
- Kas jums sake?
- Ponia de Lanua, kuri, Kaip zinote, visiskai yra istikima jsq
eminencijai.
- Kodel ji anksciau to nepranese?
- Gal atsitiktinai, o gal nepasitikedama, karaliene liepe poniai de
Siuzi nakvoti jos kambary ir visq dienq jos is ten neisleido.
- Taip... mes pralaimejome. Pasistengsime bent atsigriebti.
- As desiu visas pastangas, monsinjore, bkite tuo tikras.
- Kaipgi visa tai |vyko?
- Nakt|, pus pirmos, karaliene buvo su savo damomis.
- Kur?
- Savo miegamajame...
- Na?
- Tik staiga |teikia jai nosin, kuriq perdave skalbiniq tvarkytoja...
- Toliau?
- Karaliene labai susijaudino, ir, nors jos skruostai buvo parausvinti,
ji aiskiai isblysko...
- Toliau! Toliau!
- Tada ji atsistojo ir pasikeitusiu balsu tare: ,Ponios, palaukite
mans desimt minuciq, as greit gr|siu." Ir, atidariusi alkovo duris, jinai isejo.
- Kodel ponia de Lanua jums tuctuojau apie tai nepranese?
- Nieko tikro dar nebuvo zinoma. Be to, karaliene pasake: ,Ponios,
palaukite mans", ir ji nedr|so neklausyti karalienes.
- Kiek laiko karaliene uztruko?
- Tris ketvircius valandos.
- Ar ne viena dama jos nelydejo?
- Tiktai donja Estefana.
- O paskui ji sugr|zo?
- Taip, bet tik paeme mazq rausvo medzio dezut su-savo
!KE
monograma ir tuojau vel isejo.
- O veliau, kai ji sugr|zo, ar atsinese tq dezut?
- Ne.
- Ar ponia de Lanua zino, kas buvo toje dezuteje?
- Taip. Deimantai, kuriuos jo didenybe padovanojo karalienei.
- Ir ji sugr|zo be tos dezutes?
- Taip.
- Ponia de Lanua mano, kad ji bus atidavusi juos hercogui
Bekingemui?
- Ji tuo ne neabejoja.
- Kodel?
- Dienq ponia de Lanua, kaip karalienes rmq freilina, visur ieskojo
tos dezutes, o jos nerasdama, apsimete susirpinusi ir galq gale paklause
karalienes.
- Ir kq gi karaliene?
- Karaliene labai nuraudo k atsake, kad vienas deimantas iskrits is
apsodo ir ji nusiuntusi auksakaliui pataisyti.
- Reikes pas j| nueiti ir suzinoti, ar tai tiesa.
- Buvau nuejs.
- Na ir kq auksakalys?
- Auksakalys nieko apie tai negirdejo.
- Puiku! Puiku, Rosforai! Dar ne viskas prarasta, ir, gal bt... gal
bt, viskas bus dar geriau!
- Tikrai as neabejoju, kad jsq eminencijos genialus protas...
- Atitaisys savo agento padarytas kvailystes, ar ne?
- As kaip tik norejau tai pasakyti, jeigu jsq eminencija btumet
man leid uzbaigti fraz.
- O dabar... ar js zinote, kur buvo pasisleps hercogas
Bekingemas ir ponia de Sevrez?
- Ne, monsinjore, mano zmones negalejo man nieko tikro pasakyti.
- O as zinau.
- Js, monsinjore?
- Taip, ar bent speju. Vienas buvo apsigyvens Voziraro gatveje Nr.
25, o kitas Laharpo gatveje Nr. 75.
- Ar jsq eminencija norite, kad as liepciau juos suimti?
- Velu. Jie bus jau isvyk.
- Na, bet galima patikrinti..
- Paimkite desimt mano sargybiniq ir iskreskite abejus namus.
- Klausau, monsinjore.
Ir Rosforas skubiai isejo is kambario. Liks vienas, kardinolas
valandel pamqste ir paskambino treciq kartq.
Vel pasirode tas pats karininkas.
Karininkas vel |vede ponq Bonasje ir, kardinolui davus zenklq,
pasisalino.
- Js mane apgavote,- rsciai tare kardinolas.
- As?- susuko Bonasje.- As apgavau jsq eminencijq?
!KH
- Jsq zmona eidavo | Voziraro ir Laharpo gatv ne pas drobes
pirklius.
- Dieve mano, tai pas kq gi ji eidavo?
- Ji eidavo pas hercogien de Sevrez ir pas hercogq Bekingemq.
- Taip,- tare Bonasje, stengdamasis viskq prisiminti,- taip, is
tikrqjq jsq eminencijos tiesa. As daug kartq sakydavau savo zmonai: labai
keista, kad tie drobes pirkliai gyvena tokiuose namuose, kur nera iskabq. Ir
kiekvienq kartq mano zmona imdavo juoktis. Ak monsinjore!-kalbejo toliau
Bonasje, puldamas prie jo eminencijos kojq,- js tikrai esate kardinolas,
didysis kardinolas, genijus, pries kur| visi lenkiasi!
Kad ir koks buvo menkas triumfas laimeti pries tok| apgailetinq
sutverimq, kaip Bonasje, vis delto kardinolas valandel tuo megavosi. Paskui
tuctuojau, lyg kokia nauja mintis btq svystelejusi jo galvoj, su vos pastebima
sypsena lpose jis padave pirkliui rankq.
- Kelkites, mano drauge,- tare jis.- Js esate doras zmogus.
- Kardinolas paliete mano rankq! As palytejau didziojo zmogaus
rankq!- susuko Bonasje.- Didysis zmogus pavadino mane savo draugu! ..
- Taip, mano drauge, taip!-tare kardinolas tevisku tonu, kuriuo jis gebedavo
kartais prabilti, bet juo patikedavo tik tie, kurie kardinolo nepazinojo.- Js
neteisingai buvote |tartas, todel uz tai turi bti atlyginta; stai, imkite s| kapsel|,
kuriame yra simtas pistoliq, ir atleiskite man.
- Atleisti jsq eminencijai!- susuko Bonasje, nesiryzdamas imti
kapselio su pinigais, matyt, bijodamas, kad si tariamoji dovana nebtq vien
juokai.- Bet juk jsq valia buvo mane suimti, jsq valia mane kankinti, jsq
valia |sakyti mane pakarti: js esate viespats, ir as nedr|sciau ne prasizioti.
Atleisti jsq eminencijai? Kq js? Ir pamanyti baisu!
- O, mano mielas ponas Bonasje, matau, kad js labai kilnios
sirdies! Dekoju jums uz tai. Taigi imkite sitq kapsel| ir iseisite turbt ne per
daug nepatenkintas?
- As iseinu suzavetas, monsinjore.
- Tad sudie arba verciau - iki pasimatymo, nes tikiuosi, mes dar
pasimatysime.
- Kada tik monsinjoras panores; as visada bsiu istikimiausias jsq
eminencijos tarnas.
- Bkite ramus, mums daznai teks matytis, nes man be galo patiko
kalbetis su jumis.
- O, monsinjore!
- Iki pasimatymo, ponas Bonasje, iki pasimatymo.
Kardinolas pamojo ranka, ir Bonasje, nusilenks iki zemes, isejo atbulas.
Paskui, kada jis jau buvo prieskambary, kardinolas isgirdo j| saukiant visa
gerkle: ,Tegyvuoja monsinjoras! Tegyvuoja jo eminencija! Tegyvuoja didysis
kardinolas!"
Kardinolas sypsodamasis klausesi tq entuziastiskq pono Bonasje
jausmq prasiverzimo, paskui, kai pirklio sauksmai nuaidejo tolumoje, jis tare:
- Stai zmogus, kuris nuo siol paaukotq savo gyvyb uz mane.
Ir kardinolas labai atidziai eme tyrineti Laroseles planq, isskleistq,
!K<
kaip jau sakeme, ant jo rasomojo stalo, brezdamas piestuku linijq, kuria turejo
bti nutiestas garsusis pylimas, po pusantrq metq uzdars apsiaustojo miesto
uostq.
Kai jis sedejo, svarstydamas savo strateginius planus, durys atsidare
ir |ejo Rosforas.
- Na kaip?- gyvai paklause kardinolas ir staiga atsistojo, tuo
parodydamas, kokiq didziul reiksm jis skiria uzduociai, pavestai grafui.
- Is tiesq,- atsake sis,- jsq eminencijos nurodytuose namuose
tikrai gyveno jauna moteris dvidesimt seseriq ar astuoneriq metq ir vyriskis
trisdesimt penkeriq ar keturiasdesimties. Vyriskis pagyveno ten keturias
dienas, moteris - penkias. Moteris isvaziavo siqnakt, o vyriskis s|ryt.
- Tai buvo jie!- susuko kardinolas ir, pazvelgs | sienin| laikrod|,
pridre:- O dabar per velu juos vytis: hercogiene jau Ture, hercogas -
Buloneje. Dabar tik Londone bus galima j| uzklupti.
- Kq tuo reikalu |sakysite, jsq eminencija?
- Ne zodzio apie tai, kas atsitiko. Tegul karaliene jauciasi kuo
ramiausiai. Tegul ji nezino, kad mes atidengeme jos paslapt|. Tegul ji mano,
kad mes norime susekti kazkok| sqmokslq. Atsiqskite man kancler| Segje.
- O kaip, jsq eminencija, su tuo zmogum?
- Su kokiu zmogum?- paklause kardinolas.
- Su Bonasje,
- As padariau visa, kas buvo galima padaryti: jis dabar - savo
zmonos snipas.
Grafas Rosforas nusilenke kaip zmogus, pripaz|stqs didel| savo
mokytojo pranasumq, ir isejo.
Liks vienas, kardinolas vel atsisedo, parase laiskq, uzantspaudavo
j| savo privaciu antspaudu ir paskambino. Ketvirtq kartq |ejo tas pats
karininkas.
- Pasaukite man Vitre,- tare kardinolas,- ir pasakykite jam, kad
pasiruostq kelionei.
Po valandeles pries j| jau stovejo kviestasis zmogus, pasiruoss
kelionei - su ilgais batais, pentinuotas.
- Vitre,- tare kardinolas,- js tuctuojau isvyksite | Londonq. Ne
valandeles nesustosite kelyje. S| laiskq |teiksite paciai miledi. Stai rastas dviem
simtam pistoliq. Nueikite pas mano izdininkq ir paprasykite ismoketi pinigus.
Js gausite dar tiek pat, jei po sesiq dienq sugr|site, gerai atliks jums pavestq
uzduot|.
Neatsaks ne zodzio, pasiuntinys nusilenke, paeme laiskq, rastq
dviem simtam pistoliq ir isejo.
Stai kas buvo parasyta laiske:
Miledi,
Bkite pirmajame baliuje, j kurj atsilankys hercogas Bekingemas. Prie liemenes
jis tures dvylikos deimant karulius; prisigretinkit prie jo ir du nukirpkit.
Kai tik sie deimantai bus js rankose, tuojau praneskite man.
!KC
XV TEISININKAI IR KARIAI
Sekanciq dienq, po visq sitq |vykiq nebesulaukdami Ato,
d'Artanjanas ir Portas pranese ponui de Treviliui, kad jis pradingo.
O Aramis, gavs atostogq penkias dienas, isvyko | Ruanq, kaip
sakesi, seimos reikalais.
Ponas de Trevilis savo kareiviams buvo kaip tevas. Net menkiausias
ir nezymiausias is jq, vos uzsivilks muskietininko uniformq, galejo taip
pasikliauti kapitono pagalba ir parama, lyg btq tikras jo brolis.
Tad de Trevilis tuojau nuejo pas vyriausiqj| teisejq. Buvo iskviestas
karininkas, einqs Raudonojo Kryziaus poste sargybos virsininko pareigas, ir po
daugelio pasiteiravimq suzinota, kad Atas siuo metu yra kalinamas For-Leveke.
Atas perejo visus tuos bandymus, kuriuos, kaip mateme, pergyveno Bonasje.
Mes dalyvavome abiejq suimtqjq akistatos scenoje. Atas lig siol viskq slepe,
nes bgstavo, kad suimtas d'Artanjanas neturesiqs pakankamai laiko veikti.
Bet dabar jis pareiske esqs Atas, o ne d'Artanjanas.
Be to, jis pridre nepaz|stqs nei pono, nei ponios Bonasje, niekad
nei su vienu, nei su kitu nesikalbejs, desimtq valandq vakaro atejs aplankyti
savo draugo d'Artanjano, o ligi tol buvs pas ponq de Trevil| ir ten pietavs. Tai
galetq paliudyti apie dvidesimt liudininkq. Ir jis paminejo kelis zymius bajorus,
jq tarpe ir hercogq de La Tremuj|.
Ir antrqj| komisarq, lygiai kaip pirmqj|, suglumino tai, kq paprastu ir
tvirtu balsu pareiske muskietininkas, pries kur| jis mielai btq norejs
pasirodyti esqs pranasesnis, kaip kad paprastai valdininkai taip megsta
pasirodyti pries kariskius. Bet pono de Trevilio ir hercogo de La Tremujo vardai
verte j| pagalvoti.
Atas irgi buvo nuveztas pas kardinolq, bet, nelaime, kardinolas buvo
Luvre pas karaliq.
Tai buvo kaip tik tuo metu, kai ponas de Trevilis, apsilanks pas
vyriausiqj| teisejq ir pas For-Leveko komendantq ir negavs pasimatyti su Atu,
atvyko pas jo didenyb. Ponas de Trevilis, kaip muskietininkq kapitonas, bet
kuriq valandq galejo laisvai |eiti pas karaliq.
Mes zinome, kaip karalius |tarinejo karalien, o tuos |tarimus
sumaniai kurste kardinolas, kuris intrigq srityje daug labiau bijojo moterq,
negu vyrq. Svarbiausioji siq karaliaus |tarimq priezastis buvo Onos Austrijietes
draugyste su ponia de Sevrez. Sios dvi moterys kele jam daugiau rpesciq,
negu karai su Ispanija, kivircai su Anglija ar finansiniai sunkumai. Jo nuomone
ir giliu |sitikinimu, ponia de Sevrez padedavusi karalienei ne tik politiniuose,
bet ir meiles dalykuose, o tat ypac jam buvo skaudu.
Vos tik kardinolas pradejo pasakoti apie tai, kad istremtoji | Turq ir,
kaip visi tikejosi, ten gyvenanti ponia de Sevrez buvo atvykusi | Paryziq ir,
slapstydamasi nuo policijos, praleido cia penkias dienas, karalius tuoj
baisiausiai supyko. ]noringas ir savo zmonai neistikimas karalius norejo, kad j|
visi vadintq ,Liudviku Teisinguoju" ir ,Liudviku Skaisciuoju". Palikuonims sunku
bus gerai suprasti s| charakter|, kur| istorija aiskina remdamasi tik faktais, o ne
!!K
samprotavimais.
O kai kardinolas pridre, kad ponia de Sevrez ne tik buvo atvykusi |
Paryziq, bet dar ir karaliene vel uzmezgusi su ja rysius, rasydama laiskus sifru,
kuris tais laikais buvo vadinamas ,kabala", kai jis eme |rodineti, kad jam,
kardinolui, jau buvo bepavykstq isnarplioti visus slapciausius sitos intrigos
silus, taciau tuo metu, kai nusikaltimo vietoje jau buvo uztikta tarpininke tarp
karalienes ir istremtosios ir gauti visi |rodymai, staiga vienas muskietininkas
jega isdr|ss nutraukti kvotos eigq, su spaga rankoje uzpuldamas garbingus
|statymo saugotojus, kuriems buvo pavesta besaliskai istirti visq s| reikalq, kad
veliau jis btq pateiktas karaliui,- Liudvikas XIII nebeistvere: jis zenge zingsn|
karalienes apartamentq link, isbals ir neteks zado is pykcio, kuris s|
monarchq pastmedavo griebtis net ziauriausiq priemoniq.
O tuo tarpu kardinolas dar nebuvo ne uzsimins apie hercogq
Bekingemq.
Kaip tik tada |ejo ponas de Trevilis, saltas, mandagus, apsirengs be
priekaisto.
Pamats kardinolq, pazvelgs | persimainius| karaliaus veidq, ponas
de Trevilis suprato, kas cia atsitiko, ir pasijuto stiprus, kaip Samsonas pries
filistinus.
Liudvikas XIII jau buvo nusitvers durq rankenos, bet, isgirds
|einancio pono de Trevili zingsnius, atsigrze.
- Js kaip tik laiku ateinat, pone,- tare karalius, kuris, jei bdavo
gerokai susijaudins, nebegaledavo slepti savo jausmq.- Graziq dalykq as
girdziu apie jsq muskietininkus!
- O as,- saltai atsake ponas de Trevilis,- turiu pranesti jsq
didenybei graziq dalykq apie jsq teisininkus.
- Nagi malonekit pasakyti, kokiq?- isdidziai paklause karalius.
- Turiu garbes pranesti jsq didenybei,- vis tuo paciu tonu kalbejo
ponas de Trevilis,- kad kai kurie teismo valdininkai, komisarai ir policininkai,
zinoma, labai gerbtini zmones, bet, matyt, be galo nekencia kariskiq, vienuose
namuose leido suimti, viesai vesti gatve ir pasodinti | For-Leveko kalejimq,-
pagal |sakymq, kurio jie nemalonejo man parodyti,- vienq mano
muskietininkq arba, tikriau sakant, vienq jsq, valdove, muskietininkq,
nepriekaistingo elgesio ir slovingo vardo zmogq, kur| jsq didenybe teikiasi
pazinti - ponq Atq.
- Atq?-masinaliai pakartojo karalius.- Taip, is tikrqjq man girdetas
sis vardas...
- Teprisimena jsq didenybe,- tare ponas de Trevilis.- Ponas Atas
yra tasai muskietininkas, kuris per anq jums zinomq nelemtq dvikovq turejo
nelaimes suzeisti ponq de Kajuzakq. Beje, monsinjore,- pridre de Trevilis,
kreipdamasis | kardinolq,- ponas Kajuzakas, turbt, jau visai pasveiks, tiesa?
- Taip, aci!-atsake kardinolas, is pykcio kramtydamas lpas.
- Taigi ponas Atas nuejo aplankyti savo draugo,- kalbejo toliau
ponas de Trevilis,- vieno jauno bearniecio, jsq didenybes gvardijos kadeto is
Dezesaro kuopos, bet jo kaip lik tuo metu, pasirodo, nebta namie; vos Atas
spejo atsisesti savo draugo kambary ir paimti knygq, noredamas paskaityti ir
!!!
jo palaukti, staiga brys sekliq ir kareiviq apsupo namus, islauze kelerias
duris...
Kardinolas zenklu paaiskino karaliui: ,,Tai tuo paciu reikalu, apie kur|
as kalbejau..."
- Visa tai mums zinoma,- atkirto karalius.- Nes visa tai buvo
padaryta msq labui.
- Vadinasi,- tare Trevilis,- jsq didenybes labui buvo suimtas
niekuo ne kaltas mano muskietininkas; dviejq sargybiniq lydimas, lyg koks
plesikas, buvo vedamas pro |zliq miniq tasai garbingas zmogus,- kuris desimt
kartq liejo kraujq, tarnaudamas jsq didenybei, ir dar yra pasiruoss j| pralieti.
- Na, kq js!-tare jau ne taip ryztingai karalius.- Argi taip ir
buvo?
- Ponas de Trevilis nepasake,- kuo salciausiai prabilo kardinolas,-
kad tas niekuo nekaltas muskietininkas, tas garbingas zmogus, valanda pries
tai su spaga rankoje buvo uzpuols keturis komisarus, mano pasiqstus atlikti
tardymo vienos labai svarbios bylos reikalu.
- As prasau jsq eminencijq tai |rodyti!- susuko ponas de Trevilis
su jam bdingu gaskonisku atvirumu ir tikru karisku grieztumu,- nes kaip tik
tq valandq ponas Atas, kuris,- as turiu tai pasakyti jsq didenybei,- yra labai
aukstos kilmes, suteiks man garbes papietauti pas mane, kalbejosi mano
salone su hercogu de La Tremuju ir grafu de Saliu.
Karalius pazvelge | kardinolq.
- Protokolas gali paliudyti, kq as pasakiau,- tare kardinolas,
atsakydamas | nebylq karaliaus klausimq,- o nukentejusysis surase visa, kq
turiu garbes |teikti jsq didenybei.
- Nejaugi teismo valdininkq protokolq galima lyginti su kario garbes
zodziu?- isdidziai paklause de Trevilis.
- Na, na, Trevili, nutilkite,- atsake karalius.
- Jeigu jo eminencija |taria kur| nors mano muskietininkq,-
pareiske Trevilis,- tai juk pono kardinolo teisingumas tiek zinomas, jog man
paciam belieka prasyti, kad btq atliktas tardymas.
- Tuose namuose, kur buvo vykdoma krata,- vis taip pat ramiai
kalbejo kardinolas,- rodos, gyvena vienas bearnietis, sito muskietininko
draugas.
- Jsq eminencija kalbate apie ponq d'Artanjanq?
- As noriu kalbeti apie vienq jaunuol|, kur| js, ponas de Trevili,
globojate.
- Taip, jsq eminencija, tai tiesa.
- Ar js ne|tariate, kad tasai jaunuolis galejo duoti blogq
patarimq...
- Ponui Atui, dukart vyresniam uz save zmogui?- pertrauke ponas
de Trevilis.- Ne, monsinjore. Be to, ponas dArtanjanas irgi buvo tq vakarq pas
mane,
- Stai kaip!- susuko kardinolas.- Vadinasi, visi buvo tq vakarq pas
jus?
- Gal jsq eminencija abejojate, kad as tiesq kalbu?-paklause
!!"
Trevilis, parauds is pykcio.
- Ne, ne, saugok dieve!- atsake kardinolas.- Tiktai... kelintq
valandq jis buvo pas jus?
- O, tai as galiu visai tiksliai pasakyti jsq eminencijai: kai jis |ejo,
as, pazvelgs | sienin| laikrod|, pamaciau, jog yra puse desimtos, nors man
atrode, kad turetq bti veliau.
- O kelintq valandq jis isejo is jsq namq?
- Pus vienuoliktos. Valandai praslinkus po tq |vykiq.
- Bet, siaip ar taip,- atsake kardinolas, ne valandeles nesuabejojs
Trevilio teisingumu ir jausdamas, kad pergale slysta is jo rankq,- Atas juk
buvo suimtas tuose pat namuose Duobkasiq gatveje.
- Argi draugui draudziama lankyti savo draugq, mano kuopos
muskietininkui broliautis su pono Dezesaro kuopos gvardieciu?
- Taip, jeigu tie namai, kuriuose gyvena jo draugas, nera |tariami.
- Mat, kaip tik tie namai yra |tariami, Trevili,-pareiske karalius.- Gal js to
nezinojote?
- Is tikrqjq, jsq didenybe, as to nezinojau. Bet esu tikras, kad
jeigu jie ir |tariami, tai tik ne toji jq dalis, kurioje gyvena ponas d'Artanjanas.
As galiu patikinti jsq didenyb, kad ponas d'Artanjanas yra istikimiausias jsq
didenybes tarnas ir karsciausias pono kardinolo gerbejas.
- Ar tai ne tas pats d'Artanjanas, kuris anq dienq suzeide Ziusakq
per tq nelaimingq susidrimq prie karmeliciq vienuolyno?- paklause karalius,
ziredamas | kardinolq, kuris paraudo is apmaudo.
- O rytojaus dienq Bernazu. Taip, valdove, tas pats; jsq didenybes
atmintis nuostabi!
- Na, tai kq gi mes nutarsime?- paklause karalius.
- Tai greiciau jsq didenybes, o ne mano reikalas,- tare
kardinolas.- As laikau j| kaitq.
- O as neigiu jo kalt!-susuko Trevilis.- Bet jo didenybe turi
teisejus, ir jo teisejai issprs s| reikalq.
- Taigi,- pasake karalius.- Nusiqskime siq bylq teisejams: jq
dalykas sprsti, ir jie nusprs.
- Vis delto,- pareiske Trevilis,- labai lidna, kad siais nelaimingais
msq laikais tauriausias gyvenimas ir neabejotina dorybe negali apsaugoti
zmogaus nuo nesloves ir persekiojimq. Ir armija, dr|stu tvirtinti, nelabai bus
patenkinta, kad su ja taip siurksciai elgiamasi del kazkokiq policijos istorijq.
Sie zodziai buvo neatsargs. Bet ponas de Trevilis zinojo, kq darqs. Jis norejo,
kad |vyktq sprogimas, nes po sprogimo svysteli ugnis ir viskq apsviecia.
- Policijos istorijq!-susuko karalius, pakartodamas pono de Trevilio
zodzius.- Policijos istorijq! Kq js, pone, ismanote apie tai? Rpinkites savo
muskietininkais ir nekvarsinkit man galvos! Jsq beklausant, galima pamanyti,
kad pakanka suimti vienq muskietininkq, ir visa Pranczija jau atsiduria pa-
vojuj. Tiek triuksmo del vieno muskietininko! As |sakysiu suimti jq desimt, po
velniq! Simtq! Kad ir visq kuopq! Ir niekas tenedr|sta ne prasizioti!
- Jeigu jsq didenybe |taria muskietininkus,- tare de Trevilis,-
vadinasi, jie yra kalti. Taigi, valdove, as pasiruoss atiduoti jums savo spagq,
!!*
nes, apkaltins mano kareivius, ponas kardinolas, be abejones, pagaliau
apkaltins ir mane. Tad geriau bus, jeigu as eisiu | kalejimq drauge su ponu Atu,
kur| jau sueme, ir su ponu d'Artanjanu, kuris tikriausiai netrukus bus suimtas.
- Ar baigsit pagaliau, uzsispyreli gaskone!-susuko karalius.
- Jsq didenybe,- atsake Trevilis, ne kiek nenuleisdamas balso,-
|sakykite, kad grqzintq laisv mano muskietininkui arba kad j| teistq.
- J| teis,- atsake kardinolas.
- Juo geriau. Tuo atveju as prasysiu jsq didenyb leisti man bti jo
gyneju. Karalius pabgo skandalo.
- Jeigu jo eminencija,- pareiske jis,- neturi kokiq nors asmeniniq
motyvq...
Kardinolas suprato, kurlink kreipia s| reikalq karalius, ir uzbego jam
uz akiq.
- Atleiskite,- pareiske jis,- jeigu jau jsq didenybe laikote mane
salisku teiseju, tai as pasitraukiu.
- Klausykite, Trevili,- tare karalius,- ar js galite prisiekti mano
tevo vardu, kad to |vykio metu Atas buvo pas jus ir visai jame nedalyvavo?
- Prisiekiu jsq slovingojo tevo vaidu, o taip pat jsq paties,
karaliau, kur| as myliu ir gerbiu labiau uz viskq pasauly!
- Malonekite pasvarstyti, jsq didenybe,- tare kardinolas.- Jei
mes paleisime suimtqj|, negalesime suzinoti tiesos.
- Atas visada bus ten, kur reikia, pasiruoss atsakineti | visus
tardytojq klausimus,- prabilo ponas de Trevilis.- Jis niekur nepasisleps, ponas
kardinole, bkite ramus. As uz j| atsakau.
- Is tikrqjq jis nepabegs,- susuko karalius.- J| visada bus galima
rasti, kaip sako ponas de Trevilis. Be to,- pridre jis, nuleisdamas balsq ir
maldaujanciomis akimis ziredamas | kardinolq,- nereikia jq tarpe kelti
nerimo, tai geriausia politika.
Tokia Liudviko XIII politika Riselje pasirode juokinga; jis
nusisypsojo.
- ]sakykite, jsq didenybe,- tare jis,- js turite teis pasigaileti.
- Pasigailejimas taikomas tik kaltiems,- pareiske de Trevilis,
noredamas paskutin| zod| pasilikti sau,- o mano muskietininkas nekaltas. Taigi
jsq didenybe ne malon suteiks, bet |vykdys teisingumq.
- Ar jis For-Leveke?- paklause karalius.
- Taip, valdove, ir slapciausioje kameroje, kaip pikciausias
nusikaltelis.
- Po velniq!- sumurmejo karalius.- Kq gi daryti?
- Pasirasykite |sakymq paleisti, stai ir viskas,- pasake kardinolas.
- As neabejoju, lygiai kaip ir jsq didenybe, kad pono de Trevilio
patikinimo pakanka ir dargi su kaupu.
De Trevilis pagarbiai nusilenke, dziaugdamasis, bet drauge ir
bgstaudamas; jam geriau btq patik, jei kardinolas atkakliai btq
priesinsis, d ne nusileids taip staiga.
Karalius pasirase |sakymq kalin| paleisti, ir Trevilis, pasiems j|,
tuojau isskubejo.
!!6
Tuo metu, kai jis ejo is kambario, kardinolas draugiskai jam
nusisypsojo ir pasake karaliui:
- Koks nuostabus virsininkq ir kareiviq sutarimas jsq
muskietininkq tarpe! Is to didele nauda tarnybai ir ypatinga garbe visiems.
,Netrukus jis man iskres kokiq sunyb,- pamane Trevilis.- Niekad
negali zinoti, kq toks zmogus galvoja. Bet paskubekime, nes karalius tuctuojau
gali pakeisti savo sprendimq; siaip ar taip, daug sunkiau vel pasodinti | Bastilijq
arba | For-Levekq zmogq, kuris kq tik is ten isejo, negu palikti tebelaikomq ten
kalin|."
Ponas de Trevilis iskilmingai |zenge | For-Levekq ir islaisvino
muskietininkq, kuris visq laikq buvo toks pat ramus ir abejingas.
Paskui, vos sutiks d'Artanjanq, de Trevilis jam tare:
- S| kartq jums pasiseke. Uz spagos kirt| Ziusakui jau atlyginta.
Beliko dar tas, kur| smogete Bernazu. Per daug nepasitikekite ir saugokites.
Tiesq sakant, ponas de Trevilis buvo visai teisus, nepasitikedamas kardinolu ir
manydamas, kad dar ne. viskas baigta. Vos tik iseidamas muskietininkq
kapitonas- uzdare duris, jo eminencija jau kreipesi | karaliq.
- O dabar, kai mes vieni du,- tare jis,- pasikalbesime apie rimtus
dalykus, jeigu jsq didenybe leis. Valdove, hercogas Bekingemas isbuvo
penkias dienas Paryziuje ir isvyko tik s| rytq.
XVI APIE TAI, KAIP KANCLERIS SEGJE ILGAI IESKOJO VARPO,
NORDAMAS JUO PASKAMBINTI, KAIP KADAISE
Sunku net |sivaizduoti, kok| |spd| padare sie keli zodziai Liudvikui
XIII. Jis tai balo, tai raudo, ir kardinolas is karto suprato, vienu kirciu atsiems
visa, kq buvo prarads.
- Hercogas Bekingemas Paryziuje!-susuko karalius.- Ko gi jis cia
atvyko?
- Tikriausiai slapta susitarti su jsq priesais hugenotais ir ispanais.
- Ne! Prisiekiu, kad ne! Slaptai susitarti su ponia de Sevrez, su
ponia de Longvil, su visais Konde ir sutersti mano garb!
- O, jsq didenybe! Kaip js galite taip galvoti! Karaliene tokia
protinga, o svarbiausia, taip myli jsq didenyb.
- Moteris silpna, ponas kardinole,- pareiske karalius.- O jei
kalbesim apie jos didel meil, tai tuo reikalu as turiu savo nuomon.
- Ir vis delto as tvirtinu, kad Bekingemas buvo atvyks | Paryziq
grynai politiniais tikslais.
- O as esu tikras, kad visai kitu reikalu, ponas kardinole. Bet jeigu
karaliene kalta, vargas jai!
- Is tikrqjq,- tare kardinolas,- nors sunku man btq net pamanyti
apie tokiq neistikimyb. Bet jsq didenybe priminet vienq dalykq: ponia de
Lanua, kuriq as pagal jsq didenybes ]sakymq apklausinejau kelis kartus, s|
rytq pasake man, kad uzvakar nakt| jos didenybe karaliene ilgai nejusi gulti,
!!B
kad s| rytq ji daug verkusi ir visq dienq rasiusi.
- Taip, taip!-susuko karalius.- Rase tikriausiai jam. Kardinole, as
turiu gauti karalienes laiskus!
- Bet kaip juos gauti, jsq didenybe? Man rodos, kad nei as, nei
jsq didenybe negalime imtis tokios uzduoties.
- O kaip buvo pasielgta su marsalo d'Ankro zmonai'-susuko
karalius, be galo |pyks.- Iskrete jos spintas, o pagaliau ir jq paciq.
- Marsalo d'Ankro zmona buvo tik marsalo d'Ankro zmona,
florentiete avantiriste, ir tiek, o sviesiausioji jsq didenybes zmona yra Ona
Austrijiete, Pranczijos karaliene, atseit, viena didziausiq valdoviq pasaulyje!
- Del to ir jos kalte didesne, ponas hercoge! Juo lengviau ji uzmirso
savo aukstq padet|, juo zemiau ji puole. Be to, as seniai nusprendziau padaryti
galq visoms toms smulkioms politikos ir meiles intrigoms. Jos tarnq tarpe yra,
rodos, kazkoks Laportas...
- Kur|, turiu prisipazinti, as laikau svarbiausia viso sio reikalo
spyruokle,- |terpe kardinolas.
- Vadinasi, ir js, kaip ir as, manote, kad ji mane apgaudineja?
- As manau ir kartoju jsq didenybei, kad karaliene dalyvauja
sqmoksle pries savo karaliaus galyb, bet as nepasakiau, kad pries jo garb.
- O as jums sakau, kad ji kesinasi ir pries viena, ir pries antra. As
jums sakau, kad karaliene mans nebemyli. As jums sakau, kad ji myli kitq. As
jums sakau, kad ji myli tq nieksq Bekingemq! Kodel ne|sakete jo suimti, kai jis
buvo Paryziuje?
- Suimti hercogq! Suimti pirmqj| karaliaus Karolio I ministrq! Ar
jsq didenybe pagalvojote apie tai? Koks kiltq triuksmas! O jei dar tie jsq
didenybes |tarimai, kuriais as vis abejoju, bent kiek pasirodytq esq teisingi,
kokios baisios prasidetq paskalos, kokia negirdeta geda!
- Bet kadangi jis pats rizikuodamas atvyko lyg koks valkata ar
vagis, tai reikejo...
Liudvikas XIII nutilo, pats issigands to, kq norejo pasakyti, tuo
tarpu kai Riselje, istemps kaklq, veltui lauke to zodzio, kuris sustingo
karaliaus lpose.
- Reikejo?
- Nieko,- atsake karalius,- nieko... Bet per tq laikq, kai jis buvo
Paryziuje, js neisleidote jo is akiq?
- Ne, valdove.
- Kur jis gyveno?
- Laharpo gatveje, numeris 75.
- Kurioje tai vietoje?
- Netoli Liuksemburgo rmq.
- Ar js esate tikras, kad jis nesusitiko su karaliene?
- Manau, kad karaliene perdaug istikima savo pareigoms, jsq
didenybe.
- Bet jie susirasinejo. Juk jam karaliene rase visq dienq. Hercoge,
as turiu gauti tuos laiskus!
- Bet, jsq didenybe...
!!E
- Ponas hercoge, as noriu zt bt juos gauti!
- Taciau as turiu pasakyti, jsq didenybe...
- Nejaugi ir js, ponas kardinole, esate man neistikimas, jeigu vis
priesinates mano norams? Nejaugi ir js isvien su ispanais ir anglais, su ponia
de Sevrez ir su karaliene?
- Jsq didenybe,- atsidusdamas atsake kardinolas,- as tikejausi
esqs saugus nuo tokiq |tarimq.
- Ponas kardinole, js girdejote: as noriu tureti tuos laiskus.
- Yra tik vienas bdas...
- Koks?
- Pavesti siq uzduot| kancleriui Segje. Juk sis reikalas - jo
tiesiogine pareiga.
- Tegu j| tuctuojau pakviecia!
- Jis turbt pas mane, jsq didenybe. As kaip tik jau pasiunciau jo
pakviesti ir, isvykdamas | Luvrq, liepiau pranesti, kad jis atejs palauktq.
- Tegul j| tuctuojau pakviecia!
- Jsq didenybes |sakymas bus ispildytas, bet...
- Koks gi dar ,,bet"?
- Bet karaliene, gal bt, atsisakys klausyti.
- Mano |sakymq?
- Taip, jeigu ji nebus tikra, kad tai karaliaus |sakymai.
- Na gerai! Kad ji neabejotq, as pats jq |spesiu.
- Jsq didenybe, neuzmirskite, kad as padariau visa, kq galejau,
kad btq isvengta skyrybq.
- Taip, hercoge, as zinau, kad js esate labai atlaidus karalienei, gal
perdaug atlaidus. As jus |speju, kad mums dar teks veliau apie tai pasikalbeti.
- Kada tik jsq didenybe malones. Bet as visada jausiuos laimingas
ir dziaugsiuos, galedamas pasiaukoti ir kuo nors prisideti prie to sutarimo, kur|
taip trokstu matyti tarp jsq ir Pranczijos karalienes.
- Gerai, kardinole, gerai. O dabar liepkite pakviesti kancler|. As
einu pas karalien.
Ir Liudvikas XIII, atidars duris, |ejo | koridoriq, kuris junge jo ir
karalienes apartamentus.
Karaliene sedejo savo damq tarpe: cia buvo ponia de Gito, ponia de
Sable, ponia de Monbazon ir ponia de Gemene. Kampe buvo |sitaisiusi jos
kameriste ispane donja Estefana, atlydejusi jq is Madrido. Ponia de Gemene
garsiai skaite, o kitos atidziai klausesi skaitytojos, isskyrus karalien, kuri
suruose s| skaitymq tik tam, kad pati, dedamasi jo klausanti, galetq sekti savo
minciq gijq.
Sios mintys, kad ir paauksuotos paskutinio meiles atspindzio, vis delto buvo
lidnos. Netekusi savo vyro pasitikejimo, persekiojama kardinolo neapykantos,
nes jis negalejo jai atleisti uz tai, kad ji paniekino svelnius jo jausmus, Ona
Austrijiete turejo pries akis pavyzd| senosios karalienes, kuriq si neapykanta
kankino visq gyvenimq, nors, jeigu tiketum anq laikq memuarais, Marija Medici
is pradziq rodziusi kardinolui palankumq, o tuo tarpu Ona Austrijiete visados
buvo jam nepalanki. Ona Austrijiete mate, kaip krito jos istikimiausi tarnai,
!!H
artimiausi patiketiniai, brangiausi ir mylimiausi jos zmones. Kaip tie
pasmerktieji, ji nesdavo nelaim visiems, kuriuos tik paliesdavo; jos
draugiskumas buvo nelemtas zenklas, kad tuoj prasides persekiojimas. Ponia
de Sevrez ir ponia de Verne buvo istremtos, ir net Laportas neslepe nuo savo
valdoves, kad jis tikisi bsiqs suimtas.
Kai ji sedejo taip nugrimzdusi | giliausias ir tamsiausias savo mintis,
staiga atsidare durys ir |ejo karalius.
Skaitancioji tuoj nutilo, 'visos damos atsistojo, ir kambary |sigalejo
gili tyla.
Ne nepasisveikins, karalius zenge porq zingsniq ir priejo prie
karalienes.
- Ponia,- tare jis pasikeitusiu balsu,- jus tuojau aplankys
kancleris ir pranes jums apie kai kuriuos reikalus, kuriuos as jam pavedziau
atlikti.
Nelaimingoji karaliene, kuriai be paliovos buvo grasinama
skyrybomis, istremimu ir net teismu, isblysko, nors ir buvo pasirausvinusi
skruostus.
- Bet koks to apsilankymo tikslas, jsq didenybe?- neistverusi
paklause ji.- Kq gi pasakys man kancleris, ko jsq didenybe pats negaletq
man pasakyti?
Neatsaks ne zodzio, karalius pasisuko ant kulnq, ir beveik tuo paciu
metu budintis gvardijos kapitonas ponas de Gito pranese, kad atvyko kancleris.
Kai pasirode kancleris, karalius jau buvo isejs pro kitas duris.
Kancleris |ejo pusiau sypsodamasis, pusiau raudonuodamas.
Kadangi mums tikriausiai dar teks su juo susidurti sios istorijos tsinyje, tad ne
pro sal| bus msq skaitytojams jau dabar su juo susipazinti.
Sis kancleris buvo gana |domus zmogus. J| rekomendavo jo
eminencijai kaip itin istikimq tarnq Notr-Damo katedros kanauninkas de Ros le
Malis, kitados buvs kardinolo kamerdineriu. Kardinolas patikejo jo zodziais, ir
jam niekad neteko to gailetis.
Apie s| kancler| ejo |vairiausi gandai, tarp kitko, buvo pasakojama ir
sitokia istorija.
Audringai praleids jaunyst, jis uzsidare vienuolyne, noredamas ten
bent kur| laikq atgaileti savo jaunatves kvailystes.
Bet, |zengdamas | tq sventq vietq, vargsas atgailautojas nesuskubo
taip greit uztrenkti durq, kad pagundos, nuo kuriq jis bego, ne|siskverbtq cia
paskui j|. Jos nuolat j| kankino, ir vienuolyno virsininkas, kuriam per ispazint|
jis buvo pasisaks siq blogyb, noredamas pagal savo isgales apsaugoti j| nuo
pagundq, patare jam, ginantis nuo demono gundytojo, griebtis varpo virves ir
is visq jegq skambinti. Vienuoliai, isgird skambant varpq, zinos, kad vienq jq
broliq apsedo pagundos, ir visa brolija ims melstis.
Bsimajam kancleriui sis patarimas pasirode esqs geras. Jis gynesi
nuo piktosios dvasios vienuoliq maldomis. Bet velnias nesiduoda taip lengvai
isvaromas is ten, kur |sitvirtina: juo daugiau buvo daroma egzorcizmq, juo
labiau stiprejo pagundos. Tad varpas kurtinamai skambejo dienq ir nakt|,
skelbdamas visiems, kaip karstai atgailaujantis troksta marinti savo knq.
!!<
Vienuoliai ne valandeles nebeturejo poilsio. Diena jie tik ir begiojo
aukstyn bei zemyn laiptais | koplyciq, o nakt|, be poteriq ir psalmiq, jie dar
bdavo verciami dvidesimt kartq pasokti is lovos ir knipsciomis gulti ant
akmeniniq grindq savo celese.
Nezinia, ar velnias paleido is nagq savo grob|, ar vienuoliai pavargo,
bet po trijq menesiq atgailaujantis vel pasirode zmoniq tarpe ir pagarsejo kaip
baisiausias is visq apsestqjq, kokie tik kada yra buv pasauly.
Isejs is vienuolyno, jis griebesi teisininko profesijos tapo
parlamento pirmininku vietoje savo dedes, perejo | kardinolo pus,- o tai rodo
nemenkq jo |zvalgumq,- buvo paskirtas kancleriu, uoliai padejo jo eminencijai
neapksti karalienes motinos ir kersyti Onai Austrijietei, siunde teisejus Sale
byloje, padrqsindavo didziojo Pranczijos ekonomo pono de Lafema bandymus
ir pagaliau, |gijs visiskq, taip teisingai pelnytq kardinolo pasitikejimq, gavo s|
nepaprastq uzdavin|, kurio vykdyti jis ir atvyko pas karalien.
Kai jis |ejo, karaliene dar stovejo, bet, vos pamaciusi ji, vel atsisedo
| fotel|, dave zenklq savo damoms sestis ant priegalveliq bei minkstq keduciq ir
nepaprastai isdidziai kreipesi | kancler|.
- Ko jums reikia, pone?-paklause Ona Austrijiete.- Ir kuriuo tikslu
js cion atvykote?
- Karaliaus vardu, ponia, ir nepaisant tos gilios pagarbos, kuriq
privalau isreiksti jsq didenybei, as esu priverstas atlikti kruopsciq jsq laiskq
kratq.
- Kaip? Mano laiskq kratq!.. Mano? Bet juk tai nieksybe!
- Prasau man atleisti, jsq didenybe, bet siuo atveju as tesu
karaliaus |rankis. Ar jo didenybe nebuvo cia ir nepranese bti pasiruosusiai
siam vizitui'?
- Na, tai kratykite, pone. Matyt, as esu nusikaltele... Estefana,
duokit visq mano biurq ir stalq raktus.
Kancleris tik siaip sau apieskojo baldus, nes gerai zinojo, kad
karaliene ne ten buvo paslepusi tq dienq rasytqj| svarbq laiskq,
Dvidesimt kartq atidars ir vel uzdars rasomojo stalo stalcius,
kancleris, nors siek tiek neryztingai, vis delto turejo zengti paskutin| zingsn|,
btent, iskratyti paciq karalien. Taigi jis priejo prie Onos Austrijietes ir labai
sumiss, nedrqsiu balsu tare:
- O dabar man belieka atlikti svarbiausiqjq kratq.
- Kokiq?- paklause karaliene, nesuprasdama arba greiciau
nenoredama suprasti.
- Jo didenybe |sitikins, kad js siandien parasete laiskq. Jo
didenybe zino, kad tas laiskas dar neissiqstas, bet jo nera nei viename jsq
stale, o vis delto jis kur nors yra.
- Ar js isdr|site pakelti rankq pries savo karalien?-paklause Ona
Austrijiete, stodamasi ir smeigdama | kancler| beveik grasinant| zvilgsn|.
- As esu istikimas karaliaus valdinys ir |vykdysiu visa, kq |sakys jo
didenybe.
- Na kq gi, tai-tiesa!-susuko karaliene.- Kardinolo snipai teisingai
jam pranese. Siandien as parasiau laiskq, ir jis dar neissiqstas. Laiskas cia!
!!C
Ir karaliene prispaude savo graziqjq rankq prie krtines.
- Jeigu taip, tai duokite man tq laiskq, karaliene,- paprase
kancleris.
- As j| atiduosiu tik karaliui,- atsake Ona.
- Jei karalius btq norejs, kad laiskas btq jam atiduotas, jis pats
btq jus paprass. Bet, kartoju, jis ,man pavede is jsq pareikalauti jo,
karaliene, ir jeigu js atsisakysite...
- Kas tada?
- Karalius man pavede j| paimti is jsq.
- Kaip! Kq js tuo norite pasakyti?
- Kad as turiu placius |galiojimus ir kad, |tartino laisko
beieskodamas, gavau teis iskratyti net asmeniskai jus, karaliene.
- Koks siaubas!- susuko karaliene.
- Tad malonekite, ponia, bti nuolaidesne.
- Toks elgesys yra begediskiausia prievarta, ar js tai zinote, pone?
- Karalius |sake. Atleiskite man, ponia.
- As to nepaksiu! Ne, ne, verciau mirti!-susuko karaliene, kurioje
sukilo isdidus Ispanijos ir Austrijos valdovq kraujas.
Kancleris zemai nusilenke, paskui, aiskiai ryzdamasis nesitraukti ne
per sprind| ir |vykdyti jam pavestq uzdavin|, lygiai taip, kaip budelio tarnas
kankinimq kambary, jis priejo prie Onos Austrijietes, is kurios akiq staiga
pasipyle |nirsio asaros.
Karaliene, kaip jau sakeme, buvo labai grazi, todel kancleriui pavesti
tok| uzdavin| buvo gana rizikinga, bet karalius pavydedamas Bekingemui, taip
apako, jog kitiems nebepavydejo.
Netenka abejoti, kad tuo momentu kancleris Segje ieskojo akimis
garsiojo varpo virves, bet, nerasdamas jos, ryzos: kisti rankq ten, kur, kaip
karaliene pati prisipazino, buvo pasleptas laiskas.
Ona Austrijiete zenge zingsn| atatupsta ir taip isblysko jog galejai
pamanyti, kad tuoj kris negyva; bijodama suklupti kaire ranka ji atsireme |
uzpakaly jos stovint| stalq, o desiniqja istrauke is ancio laiskq ir padave j|
kancleriui.
- Stai, pone, tasai laiskas!-susuko karaliene nutrkstanciu ir
virpanciu balsu.- Imkit j| ir isvaduokit mane nuo slykstaus jsq buvimo.
Kancleris, kuris irgi virpejo del visiems lengvai suprantamo susijaudinimo,
paeme laiskq, nusilenke iki zemes ir pasisalino.
Vos tik paskui j| uzsidare durys, karaliene beveik apalpusi susmuko
ant savo damq rankq.
Kancleris nunese laiskq karaliui, neskaits ne vieno zodzio. Karalius
paeme j| drebancia ranka, pamats, kad adresas neuzrasytas, labai isblysko ir
pamazu isskleide, paskui, is pirmq zodziq suprats, kad laiskas rasytas
Ispanijos karaliui, greitai perskaite.
Tai buvo tikras puolimo planas pries kardinolq. Karaliene prase savo
brol| ir Austrijos imperatoriq, kurie jautesi Riselje politikos |zeisti, nes jis
nuolatos stengesi pazeminti Austrijos dinastijq, kad jie neva paskelbtq karq
Pranczijai ir btina taikos sqlyga pastatytq reikalavimq, jog kardinolas
!"K
pasitrauktq. O apie meil laiske nebuvo ne zodzio.
Karalius nudziugs paklause, ar kardinolas tebera Luvre. Jam
atsake, kad jo eminencija darbo kabinete laukias jo didenybes ]sakymq.
Karalius tuojau nuejo pas j|.
- ]sivaizduokite, hercoge,- tare jis kardinolui,- jsq tiesa, o as
suklydau. Visa intriga tikrai yra politinio pobdzio, ir siame laiske ne zodzio
neuzsimenama apie meil. Uztat jame daug kalbama apie jus.
Kardinolas paeme laiskq ir perskaite j| su didziausiu demesiu, o pabaigs
perskaite dar kartq.
- Taigi matote, jsq didenybe,- tare jis,- kaip toli nuzenge mano
priesai: jie grasina jums dviem karais, jeigu nepasalinsite mans. Is tikrqjq
jsq vietoje, valdove, as nusileisciau tokiems primygtiniams reikalavimams. O
as savo ruoztu jausciausi tikrai laimingas, galedamas pasitraukti nuo valstybes
reikalq.
- Kq js cia kalbate, hercoge?
- As sakau, jsq didenybe, kad si nepaliaujama kova ir
nepabaigiami darbai zudo mano sveikatq. As sakau, kad tikriausiai
nebe|stengsiu pakelti visq Laroseles apsiausties sunkenybiq, ir geriau btq, jei
toms pareigoms paskirtumet ponq de Konde ar ponq de Basompjerq, ar
pagaliau kur| nors kitq narsq vyrq, kuriam ir dera vesti karus, o ne mane,
baznycios tarnq, kur| sie reikalai nuolatos atitraukia nuo tiesioginio pasaukimo
ir vercia imtis tokiq dalykq, kuriems as neturiu jokiq gabumq. Tada, valdove,
js susilauksite daugiau sekmes valstybes vidaus reikaluose, ir neabejoju, kad
jsq garbe sustipres ir uzsienyje.
- Bkite ramus, hercoge,- atsake, karalius,- as jus suprantu. Visi
siame laiske pamineti asmenys prideramai bus nubausti, net ir pati karaliene.
- Kq cia kalbate, jsq didenybe! Sergek dieve, kad del mans
karaliene susilauktq kokiq nors nemalonumq! Ji visuomet laike mane savo
priesu nors jsq didenybe galite paliudyti, kad as visur karstai jq gindavau, net
ir pries jus pacius. O, jeigu ji btq pazeidusi jsq garb kaip neistikima jsq
didenybes zmona, tada btq kas kita, ir as pirmas pasakyciau: ,Jokio
pasigailejimo, valdove, jokio pasigailejimo nusikaltelei!" Laime, to nera, ir jsq
didenybe gavote tuo reikalu naujq |rodymq.
- Tas tiesa, ponas kardinole,- tare karalius,- ir, kaip visada, js
buvote teisus. Bet visgi karaliene nusipelne mano rstybes.
- Js patys, valdove, jq uzrstinote. Ir as nesistebeciau, jeigu ji is
tikrqjq supyktq: jsq didenybe buvote jai perdaug grieztas...
- As visada toks bsiu su savo ir su jsq priesais, hercoge, kad ir
kaip aukstai jie stovetq, kad ir koks pavojus man grestq uz grieztq elges| su
jais.
- Karaliene yra mano, bet ne jsq priesas, valdove. Priesingai, ji
istikima, nuolanki ir nepapeikiama zmona. Leiskite tad man uztarti jq pries
jsq didenyb.
- Tad tegul ji nusizemina, tegul pirmoji iesko bdo susitaikinti.
- Priesingai, jsq didenybe, js duokite jai pavyzd|. Juk js buvote
neteisus, |tardamas karalien.
!"!
- Man pirmam ieskoti susitaikymo?- susuko karalius.- Niekuomet!
- As jus maldauju, valdove!
- Pagaliau kaipgi man zengti pirmqj| zingsn|?
- Padarykite kq nors, kas btq malonu karalienei.
- Pavyzdziui?
- Suruoskit baliq. Js zinote, kaip karaliene megsta sokius. As jus
patikinu, kad jos pyktis neatsilaikys pries tokiq demesio apraiskq.
- Kardinole, juk zinote, kad as nemegstu visq tq aukstuomenes
pramogq.
- Uztat karaliene bus dar dekingesne, nes ji zino, kaip js tokiq
pramogq nemegstate. Be to, jai bus proga uzsideti tuos grazius deimantus,
kuriuos gimimo dienq jai padovanojote ir kuriais ji vis dar neturejo progos
pasipuosti.
- Paziresime, kardinole, paziresime,- pareiske karalius,,
dziaugdamasis, kad karaliene pasirode kalta tokiu nusikaltimu, kuris jam
nelabai terpejo, ir nekalta tuo, del ko jis itin bgstavo, ir todel mielai
noredamas su ja susitaikinti.- Paziresime. Bet, prisiekiu savo garbe, js
perdaug atlaidus.
- Jsq didenybe,- tare kardinolas,- palikite grieztumq ministrams,
atlaidumas - karaliq dorybe. Pasirodykite atlaidus ir pamatysite, kad jums
neteks gailetis.
Ir kardinolas, isgirds laikrod| musant vienuolika, zemai nusilenke,
prasydamas leisti jam iseiti ir maldaudamas susitaikinti su karaliene.
Ona Austrijiete, kuri po laisko atemimo tikejosi priekaistq, kitq dienq
labai nustebo, matydama, kad karalius megina su ja suarteti. Is pradziq jinai
norejo j| atstumti: moters isdidumas ir karalienes garbe buvo taip |zeista, jog ji
negalejo to greit pamirsti. Bet, savo damq patarimq |tikinta, pagaliau stengesi
apsimesti pradedanti viskq uzmirsti. Karalius pasinaudojo siuo pirmuoju
atlyzimo akimirksniu ir pasake jai netrukus zadqs suruosti baliq.
Vargsei Onai Austrijietei balius buvo toks retas dajykas, jog, kaip ir
numate kardinolas, tai isgirdus, pranyko paskutines jog pykcio zymes,- jei ne
is sirdies, tai bent jau is veido. Ji paklause, kuriq diena toji svente |vyks, bet
karalius atsake tuo reikalu tur|s susitarti su kardinolu.
Is tikrqjq kiekvienq dienq karalius klausinejo kardinolq, kada tur|s
bti tas balius. Ir kiekvienq dienq kardinolas kokia nors dingstimi delse paskirti
tiksliq datq.
Taip praejo desimt dienq.
Astuntq dienq po msq aprasytos scenos kardinolas gavo laiskq is
Londono, kuriame buvo tik sios kelios eilutes:
,As juos turiu. Bet negaliu isvykti is Londono, neturedama pinig. Atsiskite
man penkis simtus pistoli, ir, gavusi juos, po keturi ar penki dien bsiu
Paryziuje."
Tq paciq dienq, kai kardinolas gavo s| laiskq, karalius, kaip
paprastai, vel j| paklause apie baliq.
Riselje eme skaiciuoti pirstais, tyliai pats sau kalbedamas: ,,Ji sako
!""
atvyksianti po keturiq ar penkiq dienq, gavusi pinigus. Pinigams persiqsti reikia
keturiq ar penkiq dienq, o jai cion atvaziuoti - irgi keturiq ar penkiq dienq, tai
bus desimt; dabar pridekime dar siek tiek laiko nepalankiems vejams,
nelemtiems atsitiktinumams, moteriskiems negalavimams. Na, tebnie,
sakysime, dvylika dienq..."
- Tai kq, hercoge,- paklause karalius,- suskaiciavote?
- Taip, valdove, siandien turime rugsejo dvidesimtqjq; spalio treciq
miesto seninai rengia baliq. Viskas klostosi kuo puikiausiai, nes tada niekam
neatrodys, kad jsq didenybe pataikaujate karalienei.
Paskui kardinolas pridre:
- Beje, valdove, tos sventes isvakarese neuzmirskite pasakyti jos
didenybei, kad js norite pamatyti, kaip jai tinka deimantai.
XVII PON BONASJE SEIMA
Kardinolas jau antrq kartq, besikalbedamas su karalium, primine
tuos deimantus. Liudvikq XIII nustebino toks primygtinis prasymas, ir jis
pagalvojo, kad siame patarime slypi kazkokia paslaptis.
Karalius jau ne kartq pasijuto pazemintas tuo, kad kardinolas,
turedamas puikiq policijq,- nors ji dar nebuvo pasiekusi tokio tobulumo, kaip
siandien,- geriau zinojo, kas dedasi karaliaus seimoje, negu jis pats. Todel jis
tikejosi, kad, pasikalbejs su Ona Austrijiete, kq nors iskvos, o paskui gr|s pas
jo eminencijq, jau isgavs paslapt|, vis tiek, ar kardinolui jau ji bus zinoma, ar
nezinoma. Vienu ar kitu atveju tat begaliniai isaukstins j| ministro akyse.
Taigi jis nuejo pas karalien ir savo papratimu vel pradejo pokalb|,
grasindamas jos artimiesiems zmonems. Ona Austrijiete nuleido galvq ir
netrukde issilieti audringai srovei, nieko neatsakydama ir tikedamasi, kad
anksciau ar veliau ji isseks. Bet Liudvikas XIII ne to norejo: Liudvikas XIII
tikejosi sukelti gincq, is kurio kas nors paaisketq. Karalius buvo |sitikins, kad
kardinolas turi kokiq slaptq mint| ir rengia jam vienq tq baisiq staigmenq,
kokias tik jo eminencija mokejo paruosti. Savo-primygtiniais kaltinimais
karalius pagaliau pasieke trokstamqj| tikslq.
- Jsq didenybe!-susuko karaliene, isvesta is kantrybes tomis
neaiskiomis uzuominomis.- Kodel man nepasakote tiesiai, kq turite sirdy? Kq
gi as padariau? Sakykite, kuo gi nusikaltau? Negali bti, kad jsq didenybe
keltumet s| triuksmq; del laisko, kur| parasiau savo broliui.
Taip tiesiog uzkluptas, karalius nezinojo, kq atsakyti. Jis pamane,
kad dabar geriausias metas pasakyti karalienei tai, kq jis turejo pasakyti tik
baliaus isvakarese.
- Karaliene,- tare jis oriai,- netrukus bus balius miesto rotuseje.
As noriu, kad js pagerbtumet msq saunius seninus ir atvyktumet iskilmiq
rbais, o ypac pasipuosusi deimantais, kuriuos as jums padovanojau gimimo
dienq. Stai mano atsakymas.
Sis atsakymas buvo baisus. Ona Austrijiete pamane, kad Liudvikas
!"*
XIII zino viskq ir, tik kardinolo primygtinai prasomas,
slepe tai septynias ar astuonias dienas. Beje, toks karaliaus
slaptumas buvo jam bdingas. Karaliene baisiai isblysko, atsireme | mazq
staliukq savo graziqja ranka, kuri dabar atrode it-vaskine. Issigandusiomis
akimis ziredama | karaliq, ji nepratare ne vieno zodzio.
- Girdite, ponia?- paklause karalius, megaudamasis tokiu jos
sumisimu, bet neatspedamas jo priezasties.- Js girdite?
- Taip, jsq didenybe, girdziu,- suvapejo karaliene.
- Js bsite tame baliuje?
- Taip.
- Su deimantais?
- Taip.
Karaliene dar labiau isblysko, nors atrode, kad daugiau ne|manoma
isblyksti. Karalius pastebejo tat ir gerejosi su tuo saltu ziaurumu, kuris sudare
vienq nemaloninusiq jo bdo bruozq.
- Taigi sutarta!-pasake karalius.-Stai visa, kq as jums norejau
pasakyti.
- O kuriq dienq bus tasai balius?- paklause Ona Austrijiete.
Liudvikas XIII instinktyviai pajuto, kad jam nedera atsakyti | s|
klausimq: karalienes balsas buvo panasus | mirstancios balsq.
- Labai greit, ponia,-atsake .jis.- Taciau tiksliai neprisimenu kuriq
dienq. Paklausiu kardinolq.
- Vadinasi, kardinolas patare jums suruosti s| baliq?-susuko
karaliene.
- Taip, ponia,- atsake nustebs karalius.- Bet kodel js klausiate?
- Vadinasi, jis jums patare paprasyti mane, kad as ateiciau
pasipuosusi deimantais?
- Kaip cia pasakius, ponia...
- Tai jis, jsq didenybe, jis!
- Na, ar ne vis tiek, jis ar as? Argi cia koks nusikaltimas to prasyti?
- Ne, valdove.
--Tai js bsite?
- Taip, Valdove.
- Puiku,- tare karalius iseidamas. Puiku, as tikiuosi, kad js
.tesesite savo pazadq.
Karaliene padare reveransq, ne tiek Laikydamasi etiketo, kiek todel,
kad patys keliai linko.
Karalius isejo labai patenkintas.
- As prazuvau,- susnabzdejo karaliene.- Prazuvau! Kardinolas
viskq zino. Tai jis kursto pries mane karaliq, kuris dar nieko nezino, bet
netrukus viskq suzinos. As prazuvau! Dieve mano! Dieve mano!..
Ji atsiklaupe ant priegalvio ir, uzsidengusi veidq virpanciomis
rankomis, pradejo melstis.
Padetis is tikrqjq buvo baisi. Bekingemas jau sugr|zo | Londonq, o.
ponia de Sevrez jau buvo Ture. Zinodama, kad jq seka labiau, negu kada nors,
karaliene neaiskiai jaute, kad viena jos damq isduoda jq, tik nezinojo kuri.
!"6
Laportas negalejo pasitraukti is Luvro, o ji neturejo ne vieno zmogaus, kuriuo
galetq pasitiketi.
Todel, matydama gresianciq nelaim ir jausdamasi tokia visq
apleista, ji eme raudoti.
- Ar as negaleciau kuo nors padeti jsq didenybei?- staiga
pasigirdo svelnus, uzuojautos kupinas balsas.
Karaliene mai atsigrze, nes, sprendziant is balso, taip, be abejo,
galejo kalbeti tik draugas.
Is tikrqjq, prie vienq durq, vedanciq | karalienes kambarius, stovejo
grazioji ponia Bonasje. Kai karalius |ejo, ji gretimam kambary tvarke drabuzius
ir skalbinius ir, negaledama iseiti, viskq girdejo.
Karaliene sukliko verianciu balsu: bdama taip susijaudinusi, ji
nepazino jaunos moters, kuriq jai buvo parpins Laportas.
- O, nebijokite, valdove,- tare moteris, sudejusi rankas ir pati
verkdama del karalienes sielvarto.- As knu ir siela esu pasiaukojusi jsq
didenybei. Kad ir kokia esu jums tolima, kad ir kazin kaip esu menko luomo,
vis delto as manau suradusi bdq, kaip isgelbeti jsq didenyb is nelaimes.
- Js! O dangau! Js!-susuko karaliene.- Bet pazvelkite man |
akis! As esu apsupta isdaviku;. Ar gailu jumis pasitiketi?
- O valdove!- susuko jaunoji moteris, puldama ant keliq.-
Prisiekiu savo siela, as esu pasiruosusi numirti uz jsq didenyb.
Tas sauksmas issiverze is pat sirdies gelmiq, ir negalima buvo
abejoti jo nuosirdumu.
- Taip,- kalbejo toliau ponia Bonasje,- taip, cia yra isdavikq. Bet
as prisiekiu svenciausios mergeles vardu, kad nera jsq didenybei istikimesnio
zmogaus uz mane. Tuos deimantq karulius, kuriq reikalauja karalius, js
atidavet hercogui Bekingemui, ar ne tiesa? Tie deimantai buvo toje rausvoje
medzio dezuteje, kuriq jis laike rankose? Tiesa? Ar gal as apsirinku?
- O dieve mano! Dieve mano!- snibzdejo karaliene, is baimes
kalendama dantimis.
- Tuos deimantq karulius,- kalbejo ponia Bonasje,- reikia
susigrqzinti.
- Taip, zinoma, reikia!- susuko karaliene.- Bet kaip, kuriuo bdu
juos susigrqzinti?
- Reikia kq nors pasiqsti pas hercogq.
- Bet kq? Kuo galima pasitiketi?
- Pasitikekite manim, valdove. Suteikite man tq garb, karaliene, ir
as surasiu pasiuntin|.
- Bet juk reikes parasyti! ..
- O taip, btinai. Reikia poros jsq didenybes ranka parasytq zodziq
ir jsq antspaudo.
- Bet tie pora zodziq - mano pasmerkimas, skyrybos, istremimas.
- Taip, jeigu jie paklius | nieksq rankas! Bet as
:
patikinu, kad tie keli
zodziai pateks ten, kur reikia.
- O viespatie! Tad as turiu savo gyvyb, savo garb ir savo gerq
vardq atiduoti | jsq rankas!
!"B
- Taip, valdove, teks, ir as jus isgelbesiu!
- Bet kaip? Bent jau pasakykite man.
- Mano vyrq pries dvi ar tris dienas paleido is kalejimo; as dar
neturejau laiko su juo pasimatyti. Tai doras ir garbingas zmogus, nejauciqs
niekam nei meiles, nei neapykantos. Jis padarys visa, ko as panoresiu: man
paliepus, jis vaziuos pats, nezinodamas, kq veza, ir atiduos jsq didenybes
laiskq nurodytu adresu, net nenumanydamas, kad tas laiskas yra jsq
didenybes.
Karaliene karstai suciupo jaunq moter| uz abiejq rankq, pazirejo ]
jq, lyg noredama isskaityti, kas slypi jos sirdy, ir, graziose jos akyse matydama
tik nuosirdumq, svelniai jq pabuciavo.
- Padaryk tai!-susuko ji.- Ir tq isgelbesi mano gyvyb, isgelbesi
mano garb!
- O. nepervertinkit tos paslaugos, kuriq as turesiu laimes jums
suteikti. Man nera ko gelbeti, jsq didenybe, nes js esate tik nieksingu
sqmokslq auka.
- Tiesa, tiesa, mano vaikeli,- tare karaliene.- Tu neapsirinki.
- Tai duokite man tq laiskq, valdove. Maza liko.
Karaliene nubego prie stalelio, kur buvo rasaline, popierius ir
plunksnos, parase porq eiluciq, prispaude savo antspaudq ir |dave laiskq poniai
Bonasje.
- Beje,- tare karaliene,- mes uzmirsome vienq labai svarbq
dalykq.
- Kok|?
- Pinigus.
Ponia Bonasje nukaito.
- Taip, tiesa,- pasake ji,- ir as turiu prisipazinti jsq didenybei,
kad mano vyras...
- Kad tavo vyras neturi pinigq? Juk tai norejai pasakyti?
- Ne, pinigq jis turi, bet jis labai sykstus. Stai kokia jo yda. Taciau
nesirpinkit, jsq didenybe, mes rasime bdq...
- Mat, ir as neturiu pinigq...- tare karaliene. (Tie, kurie perskaitys
ponios Motvil memuarus, nusistebes siuo atsakymu.) - Bet palauk...
Ona Austrijiete nubego prie savo brangenybiq dezutes.
- Stai ziedas,- tare ji,- sakoma, kad jis labai brangus. As gavau j|
is savo brolio, Ispanijos karaliaus. Jis yra mano, ir as galiu daryti su juo, kq tik
noriu. Imk sitq ziedq, gauk uz j| pinigq, ir tegul tavo vyras vaziuoja.
- Po valandos jsq noras bus ispildytas.
- Tu matai adresq?-pridre karaliene taip tyliai, jog vos buvo
girdeti, kq ji sake.- Londonas, milordui hercogui Bekingemui.
- Laiskas bus |teiktas jam | rankas.
- O, mano kilnusis vaike!-susuko Ona Austrijiete.
Ponia Bonasje pabuciavo karalienes rankas, paslepe laiskq uz
korsazo ir isskrido lengvute kaip paukstis.
Po desimties minuciq ji jau buvo namie. Kaip kad sake karalienei,
savo vyro ji tikrai nebuvo maciusi, jam isejus is kalejimo. Ji nezinojo, kaip
!"E
pasikeite jo nuomone apie kardinolq ir kaip tas pasikeitimas dar sustiprejo, du
ar tris kartus atsilankius pas j| grafui Rosforui, kuris tapo geriausiu Bonasje
biciuliu ir be didelio vargo |tikino j|, kad jo zmonos pagrobimo priezastis buvo
ne koks nors nusikalstamas jausmas, bet tik politinis atsargumas.
Ji rado ponq Bonasje vienq: vargsas zmogelis stengesi siaip taip
sutvarkyti namus, kuriuose baldus jis rado beveik sulauzytus, o spintas beveik
tuscias. Matyt, teise nepriklauso prie tq trijq dalykq, apie kuriuos karalius
Saliamonas pasake, kad jie nepalieka pedsakq. Kai del tarnaites, tai ji pabego
tuojau pat, suemus jos seimininkq. Vargse mergina taip issigando, jog
nesustodama zygiavo is Paryziaus ligi pat savo gimtines Burgundijos.
Gerbiamasis pirklys, vos parejs namo, tuojau pranese zmonai
laimingai sugr|zs, o jo zmona tuojau atsake jam, sveikindama j| ir zadedama
pasinaudoti pirmqja laisva nuo darbo, valandele pasimatymui su juo.
Tos pirmos valandeles teko laukti net penkias dienas. Kitu metu
ponui Bonasje jos btq labai prailgusios, bet pasikalbejimas su kardinolu ir
Rosforo lankymasis suteike jam placiq temq apmqstymams, o juk zinoma, kad
niekas taip netrumpina laiko, kaip mqstymai.
Juo labiau kad Bonasje mintys buvo rozinio atspalvio: Rosforas
vadino j| savo biciuliu, savo brangiuoju Bonasje, ir nuolatos tvirtino, kad
kardinolas apie j| labai geros nuomones. Pirklys jau vaizdavosi esqs kelyje |
garb ir turtus.
Ponia Bonasje irgi nemazai mqste, bet, reikia pasakyti, anaiptol ne
apie tuscios garbes dalykus; jos mintys norom nenorom vis gr|zdavo prie
grazaus jaunuolio, kuris buvo toks saunus ir, kaip atrode, toks |simylejs.
Astuoniolikos metq istekejusi uz pono Bonasje ir nuolat gyvenusi apsupta savo
vyro draugq, nesugebejusiq |kvepti bet kok| jausmq siai jaunai moteriai, kuri
turejo daug kilnesn sird|, negu buvo galima tiketis is tokio luomo moters,
ponia Bonasje liko abejinga zemoms vilionems. Taciau bajoro titulas, ypac tais
laikais, dare didel| |spdi miestelenams, o juk d'Artanjanas buvo bajoras. Be to,
jis dar vilkejo gvardiecio uniforma, kuri, po muskietininkq uniformos, buvo
labiausiai damq vertinama. Taigi, kartojame, jis buvo jaunas, grazus, megstqs
nuotykius. Jis kalbejo apie meil kaip vyras, kuris myli ir troksta bti mylimas.
Viso to buvo net per daug dvidesimt trejq metq moters galvai apsukti, o ponia
Bonasje buvo kaip tik pasiekusi s| laimingq gyvenimo laikotarp|.
Taigi vyras su zmona, nors ir buvo astuonias dienas nesimat ir nors
per tq laikq nemaza pergyveno svarbiq |vykiq, susitiko, paskend kiekvienas
savo mintyse. Vis delto ponas Bonasje parode nuosirdq dziaugsmq ir prie
zmonos prisiartino isskestom rankom.
Ponia Bonasje atkiso jam kaktq pabuciuoti.
- Pasnekekime truput|,- tare ji.
- Kaip?- nustebs paklause Bonasje.
- As turiu pasakyti jums vienq labai svarbq dalykq.
- Beje, as taip pat turiu jums keletq gana rimtq klausimq. Prasau
man paaiskinti, kodel jus pagrobe.
- Siuo metu svarbu ne tai,- tare ponia Bonasje.
- O kas gi? Mano suemimas?
!"H
- Apie j| as suzinojau dar tq paciq dienq, bet kadangi js buvote
nekaltas ir ne|veltas | jokiq intrigq, o pagaliau nezinojote nieko, kas galetq
sukompromituoti jus arba kq kitq, tai as del sio |vykio per daug nesijaudinau.
- Lengva jums taip kalbeti, ponia!-tare Bonasje, |sizeids, kad
zmona juo taip mazai rpinasi.- Ar js zinote, kad as visa dienq ir visq nakt|
praleidau Bastilijos kalejime?
- Viena diena ir viena naktis greitai praejo. Nebekalbekim apie jsq
suemimq, o verciau gr|zkime prie to reikalo, del kurio as pas jus atejau.
- Kaip tai - ,del kurio as pas jus atejau?" Argi js neatejote
pasimatyti su vyru, kurio nematete istisq savait?- laba] |sizeids paklause
pirklys.
- Pirmiausia tuo tikslu, o paskui kitu.
- Kalbekite!
- Labai svarbiu reikalu, nuo kurio pareis, gal bt, visa msq ateities
laime.
- Nuo to laiko, kai as paskutin| kartq jus maciau
1
ponia Bonasje,
msq padetis labai pasikeite, ir as visai nesistebesiu, jei po keliq menesiq
mums daug kas pavydes.
- Taip, ypac jeigu js tiksliai |vykdysit tai, kq as jums pavesiu.
- Man?
- Taip, jums. Reikia atlikti vienq gerq ir sventq darbq ir tuo paciu
uzdirbti daug pinigq.
Ponia Bonasje zinojo, kad, uzsiminusi vyrui apie pinigus, ji paliete jo
silpnqjq stygq.
Bet zmogus, nors jis btq paprastas pirklys, desimt minuciq
pakalbejs su kardinolu Riselje, tampa jau visai kitu zmogumi.
- Daug pinigq?-perklause Bonasje, patemps lpas.
- Taip.
- Kiek mazdaug?
- Gal bt, tkstant| pistoliq.
- Vadinasi, tai, ko js is mans prasote, yra labai rimtas reikalas?
- Taip.
- Kq gi reikia atlikti?
- Js tuojau pat turite vykti | kelion. As jums duosiu laiskq, kur|
saugosit kaip savo ak| ir |teiksite tam, kam jis yra skirtas.
- O kurgi man reikes vykti?
- ] Londonq.
- ] Londonq! Js juokiates is mans! Londone man nera ko veikti.
- Bet kitiems reikia, kad js ten vyktumei.
- Kas gi tie kiti? As jus |speju, kad nieko daugiau nedarysiu aklai, ir
noriu zinoti, ne tik koks man gresia pavojus, bet ir kieno labui?
- Zymus asmuo jus siuncia ir zymus asmuo jsq laukia.
Atlyginimas prasoks jsq troskimus. Stai visa, kq as galiu pasakyti.
- Vel intrigos! Amzinai intrigos! Aci, mans daugiau jomis
neapgausit. Kardinolas apsviete mane.
- Kardinolas?- susuko ponia Bonasje.- Js matetes su kardinolu?
!"<
- Jis mane pakviete,- isdidziai atsake pirklys.
- O jus buvote toks neatsargus ir nuejote pas j|.
- Turiu pasakyti, kad man neteko rinktis, eiti ar neiti, nes mane
lydejo du sargybiniai. Reikia dar pridurti, kad tada, nepazinodamas jo
eminencijos, as bciau buvs labai patenkintas, jei bciau galejs isvengti to
vizito.
- Vadinasi, jis su jumis blogai elgesi, grasino jums?
- Jis padave man rankq ir pavadino mane savo draugu! Ar girdite,
ponia,- savo draugu! As esu didziojo kardinolo draugas!
- Didziojo kardinolo!
- O gal js norite paneigti s| jo titulq?
- As nieko nenoriu paneigti, as tik sakau, kad ministro malone
nepastovi, ir reikia bti pamiseliu, kad suristum savo likimq su ministru. Yra
valdzia didesne uz jo, nepriklausanti nuo zmogaus |geidziq ar atsitiktiniq
|vykiq. Prie tokios valdzios ir reikia slietis.
- Man labai gaila, ponia, bet as nezinau kitos valdzios, kaip tik
valdziq sio didziojo zmogaus, kuriam turiu garbes tarnauti.
- Js tarnaujate kardinolui?
- Taip, ponia, ir, bdamas jo tarnas, as neleisiu, kad js
dalyvautume! priesvalstybiniuose sqmoksluose ir padetumei intriguoti moteriai,
kuri nera prancze ir turi ispanes sird|. Laime, budrus didziojo kardinolo
zvilgsnis visa tai seka ir prasiskverbia ligi pat sirdies gelmiq.
Bonasje zodis | zod| pakartojo is grafo Rosforo girdetq fraz. Bet
vargse moteris, pasikliovusi savo vyru ir |sipareigojusi uz j| karalienei,
sudrebejo is isgqscio, pamaciusi tq pavojq, | kur| vos nepateko, ir tq beviltiskq
padet|, kurioje dabar atsidre. Taciau, zinodama savo vyro silpnybes, o ypac jo
gobsumq, ji neprarado vilties pasiekti savo tikslq.
- Ak, vadinasi, js esate kardinolininkas, pone!- susuko ji.- Js
tarnaujate tiems, kurie kankina jsq zmonq ir |zeidineja jsq karalien!
- Atskirq zmoniq reikalai yra niekis, palyginus su visuomenes
reikalais. As su tais, kurie gina valstyb!-pasipts atsake Bonasje.
Tai buvo antroji grafo Rosforo fraze, kuriq jis prisimine ir rado progq pritaikyti.
- O ar js ismanote, kas yra ta valstybe, apie kuriq kalbate?-
gztelejusi peciais, paklause ponia Bonasje.- Verciau likite paprastas
miestelenas be jokiq gudravimq ir eikite paskui tuos, kurie jums silo daugiau
naudos.
- Ehe!- tare Bonasje, suduodamas per issiptus| kapsel|, kuriame
suskambejo sidabras.- O kq js | tai pasakysit, ponia pamokslininke?
- Is kur tie pinigai?
- Nenumanote?
- Is kardinolo?
- Is jo ir is mano draugo grafo Rosforo.
- Grafo Rosforo? Bet juk jis mane buvo pagrobs!
- Gal bt.
- Ir js is to zmogaus priimat pinigus?
- Argi js nesakete man, kad to pagrobimo priezastis grynai
!"C
politine?
- Taip, bet jo tikslas buvo priversti mane, kad as isduociau savo
poniq, ir kankinimais isplesti is mans prisipazinimq, del kurio mano sviesiausia
valdove btq netekusi 'garbes, o gal net ir gyvybes!
- Ponia,- atsake Bonasje,- jsq sviesiausioji valdove yra isdavike
ispane, ir tai, kq daro kardinolas, yra teisinga.
- Pone,- pasipiktino jo zmona,- as zinojau, kad js bailys,
sykstuolis ir neismanelis, bet nezinojau, kad js esate nieksas!
- Ponia,- pareiske Bonasje, dar niekad nemats savo zmonos
supykusios ir pabgs seimyniniq barniq,- ponia, kq js sakote?
- Sakau, kad js esate nenaudelis!-atkirto ponia Bonasje,
matydama vel atgaunanti savo |takq vyrui.- Vadinasi, js griebetes politikos,
js, ir dar kardinolo naudai! Js uz pinigus parduodate velniui sielq ir knq!
- Ne velniui, o kardinolui.
- Vis tiek!-susuko moteris.- Riselje ar setonas yra vienas ir tas
pats.
- Tylekite, tylekite, jus dar gali kas isgirsti.
- Taip, js tiesq sakote, ir man btq geda uz jus, kad esate toks
bailys.
- Ko gi js pagaliau is mans reikalaujate?
- As jums sakiau: noriu, kad jus tuojau pat vyktumei | kelion ir
sqziningai atliktumet uzduot|, kuriq as jums teikiuosi pavesti. Ta sqlyga as
pasiruosusi viskq uzmirsti ir atleisti; dar daugiau...- ji padave jam rankq,- as
vel bsiu jsq drauge.
Bonasje buvo bailus ir sykstus, bet jis mylejo savo zmonq ir del to
susigraudino. Penkiasdesimties metq vyras negali ilgai pykti ant dvidesimt trejq
metq moters. Ponia Bonasje mate, kad jis dvejoja.
- Tai kaip, ar pasiryzote?- paklause ji.
- Bet, mano brangioji, tik pagalvokite, ko js is mans reikalaujate.
Londonas toli nuo Paryziaus, labai toli, ir, gal bt, vykdydamas jsq pavestq
uzdavin|, as susilauksiu pavojq.
- Na tai kas? Tq pavojq js isvengsite!
- Klausykit, ponia Bonasje,- pareiske pirklys.- As grieztai
atsisakau - bijau intrigq. As jau maciau Bastilijq. Brr! .. Baisus daiktas, toji
Bastilija! Vien pagalvojus apie jq, siurpuliai begioja visu knu. Man grase
kankinimais. Ar js zinote, kas yra kankinimai? Mediniai kyliai, kuriuos varo
tarp kojq pirstq, kol ima kaulai skeldeti. Ne, tikrai, as nevaziuosiu! O kodel, po
velniq, js pati nevaziuojate? Nes is tikrqjq, man rodos, ligi siol as klydau,
sprsdamas apie jus: js ne moteris, o vyras, ir dar vienas pasiuciausiqjq.
- O js esate boba, kvaila, atbukele boba! Ak, js bijote? Gerai!
Jeigu js tuojau pat nevaziuosite, as karalienes vardu liepsiu jus suimti ir
pasodinti | tq paciq Bastilijq, kurios js taip baiminates.
Bonasje giliai susimqste; mintimis jis blaiviai pasvere, kieno rstybe baisesne:
kardinolo ar karalienes. Kardinolo rstybe kur kas buvo pavojingesne. .
- Liepkite mane suimti karalienes vardu,- tare jis,- o as
kreipsiuos | jo eminencijq.
!*K
Tik dabar ponia Bonasje suprato per toli nuejusi ir issigando. Siaubo
apimta, ji valandel zirejo | s| atbukelio veidq, kuriame matesi ne|veikiamas
persigandusio kvailio pasiryzimas.
- Na gerai, tegul jau ir taip!- tare ji.- Gal bt, pagaliau ir jsq
tiesa. Vyrai geriau apie politikq nusimano uz moteris, o ypac js, ponas
Bonasje, nes jums teko snekuciuotis su kardinolu. Ir vis delto) skaudu,-
pridre ji,- kad mano vyras, kurio meile as tariausi galinti pasikliauti, taip
nemaloniai su manim elgiasi ir nenori patenkinti mano uzgaidos.
- Todel, kad jsq uzgaidos gali per toli nuvesti,- triumfuodamas
atsake Bonasje,- ir as jq prisibijau.
- Na kq gi! Man teks jq issizadeti,- tare ponia Bonasje
atsidusdama.- Gerai, nebekalbesim apie tai.
- Kad bent pasakytumet man, kq as tureciau veikti Londone,-
susigriebe Bonasje, truput| per velai prisimins, kad Rosforas liepe jam iskvosti
zmonos paslaptis.
- Kokia nauda, kad js zinosit,- atsake moteris, kuri del kazkokio
instinktyvaus nepasitikejimo pasidare atsargesne.- Reikejo vieno menkniekio,
kurio kartais |sigeidzia moterys, vieno pirkinio, uz kur| buvo galima gerokai
uzdirbti...
Bet juo atkakliau moteris stengesi uzsiginti, juo stipriau Bonasje
|sitikino, kad paslaptis, kurios ji nenori atskleisti, yra labai svarbi. Todel jis
nusprende tuojau pat begti pas grafq Rosforq ir pasakyti jam, kad karaliene
ieskanti pasiuntinio | Londonq.
- Atleiskite, kad as jus paliksiu, mieloji ponia Bonasje,- tare jis.-
Mat, nezinodamas, kad js ateisite pas mane, sutariau su vienu draugu
susitikti. As tuojau pat gr|siu, ir jeigu js palauksite mans bent pus minutes,
tai as, pasikalbejs su savo draugu, pareisiu ir, kadangi jau temsta, palydesiu
jus | Luvrq.
- Dekoju, pone,- atsake ponia Bonasje.- Js nesate toks drqsus,
kad galetumet bti man kuo nors naudingas. As lengvai sugr|siu | Luvrq ir
viena.
- Kaip jums patinka, ponia Bonasje,- tare buvs pirklys.- O ar
greit vel pasimatysime? ..
- Turbt, greit. Tikiuosi, kad kitq savait bsiu kiek laisvesne ir
ateisiu sutvarkyti msq daiktq, kurie tikriausiai gerokai nukentejo.
- Gerai, as jsq lauksiu. Js nepykstate ant mans?
- As? Ne kiek!
- Tad iki greito pasimatymo!
- Iki greito pasimatymo!
Bonasje pabuciavo savo zmonai rankq ir skubiai isejo.
- Taip,- tare ponia Bonasje, kai vyras uztrenke lauko duris ir ji liko
viena,- to dar betrko, kad sis kvailys taptq kardinolininku! O as juk patikinau
karalien, pazadejau nelaimingai savo valdovei... O dieve mano, dieve! Ji dar
palaikys mane tokia pat isdavike, kaip tos, kuriq knibzda visas dvaras ir kurios
atsiqstos snipineti karalienes. Na, ponas Bonasje! Niekad as jsq per daug
nemylejau, o dabar dar blogiau: as jsq neapkenciu! Ir, dievazi, atsiskaitysiu
!*!
su jumis!
Betariant siuos zodzius, staiga pasigirdo beldimas | lubas, ir ji pakele
galvq.
- Miela ponia Bonasje,- is virsaus susuko jai kazkieno balsas,-
atidarykit sonines dureles, ir as nusileisiu pas jus.
XVIII MEILUZIS IR VYRAS
- Ak ponia,- tare d'Artanjanas, |eidamas pro duris, kurias jam
atidare jaunoji moteris,- leiskite jums pasakyti: js turite pasigailejimo vertq
vyrq.
- Tai js girdejote msq pokalb|?- gyvai paklause ponia Bonasje,
neramiai ziredama | d'Artanjanq.
- Nuo pradzios iki galo.
- Bet kokiu bdu, dieve mano?
- Tik man vienam zinomu bdu, kuris dave galimyb isgirsti ir dar
gyvesn| jsq pasikalbejimq su kardinolo sekliais.
- Ir kq js supratote is to msq pokalbio?
- Tkstant| |vairiq dalykq: pirmiausia, kad, laime, jsq vyras yra
bukagalvis ir kvailys; paskui, kad js turite rpesciq, o as tuo esu labai
patenkintas, nes cia man pasitaiko proga pasilyti jums savo paslaugas, o regi
dievas, kad as del jsq pasiruoss sokti | ugn|; ir pagaliau tai, kad karalienei
reikia drqsaus, protingo ir istikimo zmogaus, kuris nuvyktq jos reikalu |
Londonq. As turiu bent jau dvi is tq trijq savybiq ir laukiu jsq |sakymq.
Ponia Bonasje nieko neatsake, bet jos sirdis smarkiai plake is
dziaugsmo, ir jos akyse suzibo slapta viltis.
- O kas gi man laiduos uz jus,- paklause ji,- jeigu as sutiksiu
pavesti jums siq uzduot|?
- Mano meile jums. Na, sakykite, liepkite: kq reikia daryti?
- Dieve mano, dieve mano!- susnibzdejo moteris.- Ar as galiu
patiketi jums tokiq paslapt|? Juk js dar beveik vaikas!
- Matau, jums reikia, kad kas nors uz mane laiduotu.
- Prisipaz|stu, kad man btq daug ramiau.
- Paz|state Atq?
- Ne.
- Portq?
- Ne.
- Aram|?
- Ne. Kas jie, tie ponai?
- Karaliaus muskietininkai. O gal paz|state ponq de Trevil|, jq
kapitonq?
- O taip! J| as paz|stu, ne asmeniskai, bet daug kartq girdejau
karalienei apie j| pasakojant, kaip apie narsq ir kilnq bajorq.
- Js, tikiuosi, nebijote, kad jis isduos jus kardinolui?
!*"
- O, zinoma, ne!
- Gerai, atskleiskite jam savo paslapt| ir paklauskite j|, ar galite
man jq patiketi, kad ir kokia svarbi, brangi ir baisi ji btq.
- Bet tai ne mano paslaptis, ir as neturiu teises jos atskleisti.
- Js kq tik norejote jq patiketi ponui Bonasje,- |sizeids tare
d'Artanjanas.
- Taip, kaip patikimas laiskas medzio drevei, karvelio sparnui, suns
kaklasaiciui.
-Na, o as... Juk matote, kad as jus myliu!
- Js taip sakote.
- As esu doras zmogus!
- Tikiu.
- As drqsus!
- O, tuo as esu tikra!
- Tad ismeginkite mane.
Ponia Bonasje, vis dar abejodama, pazvelge | jaunuol|. Taciau jo
akyse sviete tokia ugnis, balsas skambejo taip |tikinamai, kad ji negalejo juo
nepasitiketi. Be to, kitos iseities nebuvo, teko rizikuoti viskuo. Karalien galejo
prazudyti per didelis atsargumas, kaip ir per didelis pasitikejimas. Pagaliau -
reikia tai pripazinti - jq paskatino ryztis ir prabilti dar tas nesqmoningas
jausmas, kuris jq trauke prie sio jauno apgynejo.
- Klausykite,- tare ji,- as nusileidziu jsq prasymams ir pasitikiu
jumis. Bet prisiekiu dievu, kuris mus girdi: jeigu js isduosite mane, tai, nors
mano priesai ir atleistq man, as vis tiek nusizudysiu, ir js bsite mano mirties
kaltininkas.
- O as,- tare d'Artanjanas,- prisiekiu jums dievu, kad, jeigu mane
sugaus vykdant jsq duotus |sakymus, as verciau mirsiu, bet neisplepesiu ir
nepadarysiu nieko, kas galetq kam nors pakenkti.
Tada jaunoji moteris atskleide jam tq baisiq paslapt|, kurios dal| jis
jau buvo atsitiktinai suzinojs ant tilto prie Samaritietes.
Tai buvo sykiu ir nebylus juodviejq meiles pareiskimas.
D'Artanjanas spinduliavo dziaugsmu ir pasididziavimu. Ta paslaptis,
kuriq jis suzinojo, ta moteris, kuria jis mylejo, tas pasitikejimas ir meile
paverte j| milzinu.
- As vaziuoju,- tare jis,- tuctuojau vaziuoju.
- Kaip tai vaziuojate!- susuko ponia Bonasje.- O jsq pulkas, o
kapitonas?
- Prisiekiu savo siela, js privertet mane viskq uzmirsti, brangioji
Konstancija! Taip, jsq tiesa, man reikia gauti leidimq.
- Stai dar viena klitis!-lidnai susnabzdejo ponia Bonasje.
- O, siq klit|,- kiek pagalvojs, susuko d'Artanjanas,- as
nugalesiu, bkite rami!
- Kaip?
- Dar s| vakarq as nueisiu pas ponq de Trevil| ir paprasysiu, kad jis
isrpintq man tq malon is savo pusbrolio pono Dezesaro.
- O dabar dar vienas dalykas...
!**
- Koks?- paklause d'Artanjanas, matydamas, kad ponia Bonasje
nesiryzta kalbeti toliau.
- Js, gal bt, neturite pinigq?
- ,Gal bt"- nereikalingas zodis,- tare sypsodamasis
d'Artanjanas.
- Jeigu taip,- kalbejo ponia Bonasje, atidarydama spintq ir
istraukdama is ten kapsel|, kur| pries pusvaland| taip meiliai glamonejo jos
vyras,- paimkite sitq kapsel|.
- Kardinolo kapsel|!- garsiai nusikvatodamas, susuko d'Artanjanas,
kuris, kaip atsimenam, isems grindq lenteles, zodis | zod| buvo girdejas pirklio
ir jo zmonos pasikalbejimq.
- Taip, kardinolo kapsel|,- atsake ponia Bonasje.- Kaip matote, jis
gan padoriai atrodo.
- Po velniq!-susuko d'Artanjanas.- Tai bus dvigubai linksmiau:
isgelbeti karalien jo eminencijos pinigais!
- Js esate malonus ir meilus jaunuolis,- tare ponia Bonasje.-
Tikekite, kad josios didenybe neliks jums skolinga.
- O, as jau esu gausiai atlygintas!-susuko d'Artanjanas.-As jus
myliu, js leidziate man tai pasakyti. Tai tokia laime, kokios as nedr|sau tiketis!
- Tyliau!-sudrebejusi tare ponia Bonasje.
- Kas yra?
- Kazkas kalbasi gatveje.
- Is balso tai...
- Mano vyras. Taip, as pazinau!
D'Artanjanas pribego prie durq ir uzstme sklend.
- Jis ne|eis, kol as iseisiu. O kai mans nebus, js atidarysite jam
duris.
- Bet ir as tureciau pasisalinti. Kaipgi jam paaiskinsiu, kur dingo
pinigai, jei liksiu cia?
- Jsq tiesa, reikia iseiti.
- Iseiti, bet kaip? Jis mus pamatys.
- Tad reikia lipti pas mane.
- Ak!- susuko ponia Bonasje.- Js tai sakote tokiu tonu, jog man
net baisu darosi.
Ponia Bonasje istare tuos zodzius su asaromis akyse. D'Artanjanas
pamate tas asaras ir sumiss, susigraudins puole pries jq ant keliq.
- Pas mane,- tare jis,- js bsite saugi kaip sventykloje, duodu
bajoro zod|.
- Eime,- tare ji.- As tikiu jumis, mano drauge.
D'Artanjanas atsargiai atstme sklend, ir abu lengvi kaip Seseliai
|slinko pro dureles | koridoriq, tyliai uzkope laiptais ir |ejo | d'Artanjano
kambar|.
Atsidrs savo kambary, kad btq saugiau, jaunuolis uzreme duris;
paskui abu priejo prie lango, ir pro langines plys| pamate ponq Bonasje,
besikalbant| su kazkokiu zmogum, kuris buvo apsigaubs apsiaustu.
Pamats s| zmogq su apsiaustu, d'Artanjanas pasoko ir, pusiau
!*6
istrauks spagq, puole prie durq.
Tai buvo zmogus is Mengo.
- Kq js darote?- susuko ponia Bonasje.- Js prazudysite mus!
- Juk as prisiekiau s| zmogq nukauti!-atsake d'Artanjanas.
- Jsq gyvybe pavesta kitiems ir siuo metu jums nebepriklauso.
Karalienes vardu as draudziu jums leistis | bet kok| pavojq, isskyrus
tuos, kurie jus gali istikti kelioneje.
- O savo vardu nieko man ne|sakote?
- Savo vardu,- tare ponia Bonasje, smarkiai susijaudinusi,- savo
vardu as jus maldauju to paties. Bet pasiklausykim - man rodos, jie kalba
apie mane.
D'Artanjanas priejo prie lango ir atidziai |siklause.
Ponas Bonasje jau pravere savo buto duris ir, matydamas, kad
kambarys tuscias, sugr|zo prie zmogaus su apsiaustu, kur| buvo paliks vienq.
- Jinai isejusi,- tare jis.- Matyt, sugr|zo | Luvrq.
- Ar js esate tikras,- paklause svetimsalis,- kad ji nenumane, ko
isejote?
- Ne,- atsake savim pasitik|s Bonasje.- Ji didele lengvatike.
- O jaunasis gvardietis namie?
- Nemanau. Kaip matote, langines uzdarytos, ir joks sviesos
spindulys nesiskverbia pro plysius.
- Vis tiek reiketq |sitikinti.
- O kaip?
- Pabelsti | duris.
- As paklausiu jo tarnq.
- Eikite.
Bonasje gr|zo | savo kambar|, isejo pro tas pacias duris, pro kurias
neseniai paspruko abu pabegeliai, priejo prie d'Artanjano durq ir pasibelde.
Niekas neatsiliepe. Planse buvo perleistas Portui, kuris tq vakarq norejo
pasipuikuoti. O d'Artanjanas nerode jokiq gyvybes zenklq.
Kai Bonasje krumpliu pasibelde | duris, msq jaunqjq zmoniq sirdys
suspurdejo krtineje.
- Nera ne gyvos dvasios,- tare Bonasje.
- Vis tiek geriau uzeikime pas jus. Ten bus saugiau, negu Ant
slenkscio.
- Ak, dieve mano!-susuko ponia Bonasje.- Dabar mes nieko
neisgirsime.
- Priesingai,- tare d'Artanjanas,- mes dar geriau girdesime.
D'Artanjanas iseme tris ar keturias grindq plyteles, ir jo kambarys tapo
panasus | Dionizo
14
aus|; paskui patiese kilimq ant grindq, atsiklaupe ir dave
zenklq poniai Bonasje irgi pasilenkti prie sios angos.
- .Js tikrai zinote, kad nieko nera namie?- paklause
nepaz|stamasis
- Garantuoju,- atsake Bonasje.-Ir manote, kad jsq zmona...
- Sugr|zo | Luvrq.
- Nesikalbejusi daugiau su niekuo, tik su jumis?
!*B
- Esu tikras.
- Tai labai svarbu, suprantate?
- Vadinasi, zinia, kuriq as jums pranesiau, yra svarbi?..
- Labai svarbi, neslepsiu to nuo jsq, mano mielas Bonasje.
- Ir kardinolas bus manim patenkintas?
- Neabejoju.
- Didysis kardinolas!
- Ar esate tikras, kad jsq zmona, kalbedama su jumis, neminejo
jokiq vardq?
- Rodos, ne...
- Ar ji neminejo nei ponios de Sevrez, nei hercogo Bekingemo, nei
ponios de Verne?
- Ne, ji man tik sake norinti pasiqsti mane | Londonq vieno zymaus
asmens reikalu.
- Isdavikas!- susnabzdejo ponia Bonasje.
- Tylekite!-tare d'Artanjanas, imdamas jq uz rankos, kurios ji, to
nejusdama, neatitrauke.
- Ir vis delto,- pridre zmogus su apsiaustu,- js esate
neismanelis. Reikejo apsimesti, kad sutinkat atlikti siq uzduot|. Dabar
turetumet laiskq, valstybe, kuriai grasinama, btq isgelbeta, o js...
- O as?
- O js... btumet gavs is kardinolo bajoro titulq.
- Ar jis jums tai sake?
- Taip, as zinau, .kad jis norejo jus pradziuginti sia staigmena.
- Bkite ramus,- tare Bonasje.-Mano zmona mane dievina, ir dar
ne velu.
- Kvailys!-susnabzdejo ponia Bonasje.
-Tylekite!- tare d'Artanjanas, stipriau spausdamas jos rankq.
- Kaip tai ,dar ne velu"?-paklause zmogus su apsiaustu.
- As nuvyksiu | Luvrq, iskviesiu poniq Bonasje, pasakysiu, kad
apsigalvojs priimu jos pasilymq, gausiu laiskq ir nubegsiu pas kardinolq.
- Gerai. Skubekite. Netrukus as gr|siu pasiteirauti, kaip jums
pasiseke zygis.
Nepaz|stamasis isejo.
- Nieksas!- tare ponia Bonasje, apdovanodama savo vyrq dar ir
siuo epitetu.
- Tylekite!-vel pakartojo d'Artanjanas, dar stipriau spausdamas jos
rankq.
Staiga baisus riksmas pertrauke d'Artanjano ir ponios Bonasje
mintis. Mat, jos vyras pastebejo, kad dingo kapselis su pinigais, ir eme sauktis
pagalbos.
- O dieve mano!- susuko ponia Bonasje.- Jis sukels visq kvartalq.
Bonasje sauke ilgai, bet kadangi panass sauksmai, daznai girdimi,
nieko neatkviete | Duobkasiq gatv, o, be to, pirklio namai jau kuris laikas
turejo gana blogq vardq, tad Bonasje, matydamas, jog niekas neateina, pats
isbego is namq vis rekdamas, ir dar ilgai buvo girdeti jo balsas, tolstqs Bako
!*E
gatves link.
- O dabar, kai jo nera, laikas ir jums pasisalinti,- tare ponia
Bonasje.- Drqsos, o svarbiausia - atsargumo! Ir atsiminkite, kad js
priklausote karalienei.
- Jai ir jums!- susuko d'Artanjanas.- Nesirpinkit, grazioji
Konstancija, as sugr|siu nusipelns jos dekingumq, bet ar pelnysiu jsq meil?
Jaunoji moteris nieko neatsake, taciau uz jq kalbejo skaisciai nuraud jos
skruostai. Po keliq sekundziq d'Artanjanas isejo, irgi apsisiauts placiu
apsiaustu, is po kurio kovingai kysojo ilgos spagos makstis.
Ponia Bonasje ilgai j| lydejo tuo meiliu zvilgsniu, kuriuo moteris lydi
mylimq vyrq. Bet kai jis dingo uz gatves kampo, ji puole ant keliq, sudejusi
rankas:
- O dieve!-susuko ji.- Apsaugok karalien, apsaugok mane!
XIX ZYGIO PLANAS
D'Artanjanas nuejo tiesiai pas ponq de Trevil|. Jis zinojo, kad po
keliq minuciq tas prakeiktas nepaz|stamasis bus jau |spejs kardinolq, kurio
agentu jis, matyt, buvo. Tad jis visai teisingai nusprende, kad negalima gaisti
ne vienos akimirkos.
Jaunuolio sirdis buvo kupina dziaugsmo. Jam pasitaike proga sykiu
|sigyti ir garb, ir nemaza pinigq, o svarbiausia, si proga, lyg pirmas
padrqsinimas, suartino j| su moterim, kuriq jis dievino. Tuo bdu sis
atsitiktinumas kone is karto suteike jam daugiau, negu jis btq dr|ss prasyti
apvaizdq.
Ponas de Trevilis buvo svetaineje su nuolatiniais savo kilmingais
draugais. D'Artanjanas, kur| visi zinojo esant artimq zmogq, nuejo tiesiai | jo
kabinetq ir liepe pranesti, kad laukiqs jo svarbiu reikalu.
Vos prabego penkios minutes, ponas de Trevilis jau atskubejo. Tik pazvelgs |
dziaugsmu spindint| jaunuolio veidq, gerbiamasis kapitonas suprato, kad tikrai
|vyko kazkas nauja.
Visu keliu d'Artanjanas klause save, ar atvirai pasipasakoti ponui de
Treviliui, ar tiktai paprasyti j| leidimo slaptam reikalui. Taciau ponas de Trevilis
visad buvo jam toks palankus, toks istikimas karaliui ir karalienei ir taip visa
sirdim neapkente kardinolo, jog jaunuolis nutare viskq jam pasakyti.
- Js norejote mane matyti, jaunasis mano drauge?-paklause
ponas de Trevilis.
- Taip, pone,- atsake d'Artanjanas,- ir js, tikiuosi, atleisite man
uz sutrukdymq, kai suzinosite, koks tai svarbus dalykas.
- Sakykit, as jsq klausau.
- Kalba eina,- atsake d'Artanjanas, nuleisdamas balsq,- apie
karalienes garb, o gal ir jos gyvyb.
- Kq jus sakote?-susuko ponas de Trevilis, apsidairydamas aplink,
nes norejo |sitikinti, ar jie vieni, ir vel mete klausiamq zvilgsn| | d'Artanjanq.
!*H
- As sakau, pone,- kalbejo toliau d'Artanjanas,- kad atsitiktinai
suzinojau paslapt|...
- Kuriq js, jaunuoli, tikiuosi, issaugosit, net jeigu jums reiketq ir
gyvyb paaukoti.
- Taciau turiu jums, pone, jq atskleisti, nes js vienas tegalite
padeti atlikt uzdavin|, kur| man pavede jos didenybe.
- Ar si paslaptis jsq?
--Ne, pone. Tai karalienes paslaptis.
- Ar jos didenybe jums leido jq man patiketi?
- Ne, pone, priesingai: man |sakyta grieztai J4 saugoti.
- Tai kodel js norite atskleisti jq man?
- Todel, kad be jsq, kaip sakiau, nieko negaliu padaryti ir bijau,
kad js atsisakysite patenkinti mano prasymq, nezinodamas, kuriuo tikslu
prasau jsq malones.
- Pasilaikyki! savo paslapt|, jaunuoli, ir pasakykit man, ko norite.
- As noriu, kad is pono Dezesaro gautumet man penkiolika dienq
atostogq.
- Kada?
- Siqnakt.
- Js isvaziuojate is Paryziaus?
- Taip, vykstu atlikti tai, kas man pavesta.
- Ar galite man pasakyti kur?
- ] Londonq.
- .Ar kas nors suinteresuotas, kad js nepasiektumet savo tikslo?
- Kardinolas, man rodos, atiduotq viskq pasaulyje, kad tik man
sutrukdytq.
- Ir js vykstate vienas?
- Vienas.
- Jei taip, tai nenuvyksite toliau Bondi, duodu jums Trevilio zod|.
- Kodel?
- Jus nuzudys.
- As mirsiu atlikdamas savo pareigq.
- Bet liks ne|vykdyta, kas jums pavesta.
- Tai tiesa...- atsake d'Artanjanas.
- Tikekit manimi,- tare de Trevilis.- Tokiems zygiams reikia bent
keturiq vyrq, kad vienas pasiektq nurodytq vietq.
- Taip, jsq tiesa, pone,- tare d'Artanjanas.- Taciau js paz|state
Atq, Portq ir Aramj ir zinote, kad as galiu jais pasikliauti.
- Neatskleids jiems paslapties, kurios ir as nepanorau zinoti?
- Mes esame prisiek visam gyvenimui aklai vienas kitu pasitiketi ir
visada vienas del kito aukotis. Be to, js galite jiems pasakyti, kad visiskai
manim pasitikite; tada ir jie pasikliaus.
- As galiu pasiqsti kiekvienam is jq penkiolikos dienq atostogq
leidimus, stai ir viskas: Atas, kur| tebekankina zaizda, gaus leidimq vykti |
Forzo maudykles, Portas ir Aramis palydes savo draugq, kurio jie nenori palikti
tokioj sunkioj bklej. Pasiqsdamas jiems atostogq leidimus, as |rodysiu, kad
!*<
pritariu jq kelionei.
- Dekoju, pone. Js esate be galo geras.
- Tuctuojau eikite pas juos. Siqnakt viskas turi bti atlikta. A, beje!
Pirmiausia parasykite prasymq ponui Dezesarui. Gal bt, jus jau seka snipas,
todel sis jsq atsilankymas, apie kur| tikriausiai jau zino kardinolas, tuo bdu
bus pateisintas.
D'Artanjanas parase prasymq, ir ponas de Trevilis, imdamas j| is
jaunuolio rankq, patikino, kad ligi antros valandos ryto visi keturi atostogq
leidimai bsiq pasiqsti keleiviams | namus.
- Bkite toks geras, pone, ir nusiqskite mano leidimq pas Atq,-
tare d'Artanjanas.- Bijau, kad, gr|zs namo, galiu uztikti kokiq nemaloniq
staigmenq.
- Gerai, nesirpinkit. Na, sudie ir laimingos keliones! Beje!..-
susuko ponas de Trevilis, kviesdamas j| atgal. D'Artanjanas sugr|zo.
- O pinigq ar turite?
D'Artanjanas suzvangino kapseliu, kur| turejo kiseneje.
- Pakankamai?- paklause ponas de Trevilis.
- Tris simtus pistoliq.
- Puiku. Su siais pinigais galima nuvykti | pasaulio krastq.
Keliaukite!..
D'Artanjanas nusilenke ponui de Treviliui, kuris jam padave rankq.
Jaunuolis paspaude jq su pagarbiu dekingumu. Nuo pat atvykimo | Paryziq jis
negalejo atsigereti siuo puikiu zmogum, kuris visada jam atrode kilnus,
garbingas ir didziadvasis.
Pirmiausia d'Artanjanas apsilanke pas Aram|. Jis nebuvo nuejs pas
savo draugq nuo ano atmintino vakaro, kai seke poniq Bonasje. Dar daugiau:
nuo to laiko jis retai kada sutikdavo jaunqj| muskietininkq ir kiekvienq kartq,
pamats j|, pastebedavo jo veide kazkokio gilaus lidesio zymes.
Ir s| vakarq Aramis dar nemiegojo ir buvo paniurs, susimasts.
D'Artanjanui pasiteiravus, kokios sio gilaus lidesio priezastys, Aramis eme
teisintis tur|s sekanciai savaitei parasyti lotynq kalba komentarq
astuonioliktajam Sv. Augustino skyriui ir del to esqs didziai susirpins.
Abiem draugam taip besikalbant, |ejo pono de Trevilio tarnas ir padave
uzantspauduotq paketq.
- Kas cia?- paklause Aramis.
- Atostogq leidimas, kurio js prasete,- atsake tarnas.
- Juk as neprasiau jokio leidimo!
- Tylekite ir paimkite,- tare d'Artanjanas.- O stai jums, mano
drauguzi, puse pistolio uz trisq. Pasakykite ponui de Treviliui, kad ponas
Aramis nuosirdziai jam dekoja. Galite eiti.
Tarnas nusilenke iki zemes ir isejo.
- Kq tai reiskia?- paklause Aramis.
- Pasiimkite visa, ko reikia penkiolikos dienq kelionei, ir eikite
drauge su manim.
- Bet siuo metu as negaliu isvykti is Paryziaus, nezinodamas...
Aramis nutilo.
!*C
- Kas atsitiko jai, ar ne tiesa?-paklause d'Artanjanas.
- Kam?
- Moteriai, kuri cia buvo. Moteriai su issiuvineta nosinaite.
- Kas jums sake, kad cia buvo moteris?- mirtinai isbaldamas,
paklause Aramis.
- As jq maciau.
- Ir zinote, kas ji?
- Rodos, kad numanau...
- Klausykit,- tare Aramis.- Kadangi js tiek daug zinote, tai gal
zinote, kas istiko tq moter|?
- Manau, kad. ji sugr|zo | Turq.
- ] Turq? Taip, tai tiesa. Js jq paz|state. Bet kaipgi ji galejo sugr|zti
| Turq, nieko man nepasakiusi?
- Todel, kad bijojo bti sulaikyta.
- Kodel ji man nepranese?
- Todel, kad bijojo jus sukompromituoti.
- D'Artanjanai! Js man grqzinat gyvyb!- susuko Aramis.- As
maniau, kad ji mane niekina, apgaudineja. As buvau toks laimingas, vel jq
pamats! Negalejau tiketis, kad ji rizikuotq del mans savo laisve. Bet ko gi ji
buvo sugr|zusi | Paryziq?
- Del tos pacios priezasties, del kurios mes siandien vykstame |
Anglijq.
- O kokia ta priezastis?
- Kada nors suzinosite, Arami. Siuo tarpu as susilaikysiu nuo
bereikalingq zodziq, pasekdamas teologo dukterecios pavyzdziu.
Aramis nusisypsojo: jis prisimine pasakq, kuriq vienq vakarq buvo seks savo
draugams.
- Na kq gi! Jeigu ji isvaziavo is Paryziaus ir js tuo esate tikras,
d'Artanjanai, tai ir man niekas nebekliudo, ir as pasiruoss vykti su jumis. Js
sakete, kad mes tuojau vykstame? ..
- Kol kas pas Atq, ir, jeigu ketinate eiti drauge, prasyciau skubeti,
nes mes ir. taip sugaisome daug laiko. Beje, pasakykite ir Bazenui...
- Ar Bazenas vyks su mumis?- paklause Aramis.
- Gal bt. Siaip ar taip, btq gerai, kad jis mus palydetq pas Atq.
Aramis pasauke Bazenq ir liepe jam ateiti paskui juos pas Atq.
- Na, tai keliaukim,- tare jis, pasiimdamas apsiaustq, spagq ir tris
pistoletus; po to atidare tris ar keturis stalcius ir eme ieskoti kokio uzsimetusio
pistolio. ]sitikins, kad toks ieskojimas visiskai bergzdzias, jis nuseke paskui
d'Artanjanq, mintimis klausdamas save, is kur sis jaunas gvardietis taip puikiai
zino, kaip ir jis, kas buvo toji pas j| viesejusi moteris, ir geriau uz j| pat| zino,
kur ta moteris isvyko.
Pries pat iseinant, Aramis padejo d'Artanjanui rankq ant peties ir,
|smeigs | j| akis, paklause:
- Js niekam nekalbejot apie siq moter|?
- Niekam.
- Net Atui ir Portui?
!6K
- Ne zodziu neuzsiminiau.
- Puiku.
Ir dabar jau ramus del sio svarbaus dalyko, Aramis zenge toliau su
d'Artanjanu, ir netrukus abu |ejo pas Atq.
Jie rado j| vienoje rankoje belaikant| atostogq leidimq, o kitoje -
pono de Trevilio laiskq.
- Ar galite man paaiskinti, kq reiskia sis atostogq leidimas ir sis
laiskas, kuriuos as kq tik gavau?- nustebs paklause Atas.
Mano mielas Atai, kadangi js sveikatai btinai to reikia, as sutinku, kad js
penkiolika dien pailsetumet. Vaziuokite j Forzo maudykles arba j kitas, kurios
jums patinka. Linkiu greit pasveikti.
Jums palankus
Trevilis
- Sis leidimas ir laiskas rodo, kad jums, Atai, reikia vykti su manim.
- ] Forzo maudykles?
- Ten arba kur nors kitur.
- Karaliaus labui?
- Karaliaus arba karalienes. Argi mes nesame jq didenybiq tarnai?
Kaip tik tq akimirkq |ejo Portas.
- Po velniq!-tare jis.- Na ir keistas dalykas! Nuo kada
muskietininkai leidziami atostogq, jiems to neprasant?
- Nuo tada,- atsake d'Artanjanas,- kai jie turi draugq, kurie uz
juos praso.
- Sit kaip!-tare Portas.- Cia, matyt, yra kas nors nauja?
- Taip, mes iskeliaujame,- pareiske Aramis.
- ] kur| krastq?- paklause Portas.
- Dievazi, as nedaug tezinau,- atsake Atas.- Klausk d'Artanjanq.
- ] Londonq, ponai,- pareiske d'Artanjanas.
- ] Londonq!-susuko Portas.- O kq gi mes veiksime Londone?
- To as negaliu pasakyti, ponai. Jums teks pasikliauti manim.
- Bet | Londonq vaziuoti,- pasake Portas,- reikia pinigq, o as jq
neturiu.
- Ir as,- tare Aramis.
- Ir as,- pridre Atas.
- O as jq turiu!-pasake d'Artanjanas, issitraukdamas is kisenes
savo lob| ir dedamas j| ant stalo.- Siame maiselyje yra trys simtai pistoliq.
Pasiimkime kiekvienas po septyniasdesimt penkis. Jq uzteks nuvykti | Londonq
ir sugr|zti. Beje, nesirpinkit, mes ne visi pasieksim Londonq.
- O kodel?
- Todel, kad kai kurie is msq tikriausiai pasiliks kely.
- Nejaugi mes vykstame | zyg|?
- Ir dargi | labai pavojingq, turiu jus |speti.
- Po simts!- susuko Portas.- Na, jeigu jau mes rizikuojame
netekti galvos, tai as bent noreciau zinoti del ko.
!6!
- Ar daug is to laimesi?- paklause Atas.
- Vis delto,- pareiske Aramis,- as pritariu Portui.
- O karalius ar prats jums duoti ataskaitq? Ne. Jis tiesiog sako
jums: ponai, Gaskonijoj ar Flandrijoj kovojama, traukite | kovq, ir js einate.
Del ko? Js nekvarsinat sau galvos.
- D'Artanjanas teisus,- tare Atas.- Stai trys msq atostogq
leidimai, kuriuos atsiunte ponas de Trevilis, ir trys simtai pistoliq, kuriuos
nezinau kas atsiunte. Eime zti ten, kur mus siuncia. Ar verta tiek daug
klausineti? D'Artanjanai, as pasirengs vykti su tavim.
- Ir as,- pritare Portas.
- Ir as,- sutiko Aramis.- Beje, as mielai isvykstu is Paryziaus:
man reikia siek tiek issiblaskyti.
- Na, progq issiblaskyti turesite, ponai. Bkite rams!- uztikrino
d'Artanjanas.
- O kada isvykstame?- paklause Atas.
- Tuojau pat,- atsake d'Artanjanas.- Negalima gaisti ne minutes.
- Ei Grimo, Planse, Musketonai, Bazenai!- sktelejo keturi
jaunuoliai savo tarnams.- Istepkite batus ir atveskite arklius!
Anuomet kiekvienas muskietininkas savo ir tarno arkl| laike
vyriausioje bstineje, tarsi kareivinese.
Planse, Grimo, Musketonas ir Bazenas paskubomis isbego.
- Dabar paruoskime zygio planq,- tare Portas.- Kur pirmiausia
vykstame?
- ] Kale,- atsake d'Artanjanas.- Tai tiesiausias kelias | Londonq.
- Jeigu taip,- pradejo Portas,- tai sit kokia mano nuomone.
- Kalbek.
- Keturi vyrai, keliaujq drauge, gali sukelti |tarimq. D'Artanjanas
kiekvienam is msq nurodys, kq daryti. As isjosiu pirmas Bulones link kelio
apzireti. Atas isjos po dviejq valndq Amjeno keliu; Aramis seks paskui mus
pro Nuajonq, o pats d'Artanjanas jos tuo keliu, kuriuo nores, persivilks Planse
drabuziais; tuo tarpu Planse jos su mumis, apsivilks d'Artanjano gvardieciq
dalinio uniforma.
- Ponai,- tare Atas,- o as manau, kad panasaus reikalo niekad
neverta pavesti tarnams; net bajoras kartais gali isduoti paslapt|, o tarnas
beveik visuomet jq parduoda.
- Porto planas man atrodo nevyks,- pareiske d'Artanjanas,-
todel, kad as ne pats nezinau, kq turiu jums nurodyti. As gabenu laiskq, stai ir
viskas. Neturiu ir negaliu padaryti trijq sio laisko nuorasq, nes jis
uzantspauduotas; Tad, mano manymu, reikia joti visiems kartu. Tas laiskas cia,
sitoje kiseneje.- Ir jis parode, kurioje kiseneje laiskas.- Jeigu mane uzmus,
vienas is jsq paims j|, ir js keliausite toliau; jeigu ir j| uzmus, ateis eile
antram, ir taip toliau. Kad bent vienas nuvyktq | vietq. Stai kas svarbu.
- Bravo, d'Artanjanai! Pritariu tavo nuomonei,- tare Atas.-
Pagaliau reikia bti nuosekliems. As vykstu | maudykles, js mane lydite.
Vietoj Forzo vandenq as vykstu | pajr| - juk galiu laisvai pasirinkti. Sakysime,
mus nori sulaikyti - as parodau pono de Trevilio laiskq, o js atostogq
!6"
leidimus. Mus puola - mes ginames, mus teisia, o mes atkakliai tvirtiname,
kad neturejome kito tikslo, kaip keletq kartq pasinerti | jrq. Su keturiais
zmonemis skyrium lengva susidoroti, o keturi zmones drauge - tai jau brys.
Mes savo keturis tarnus apginkluosime pistoletais ir muskietomis; jeigu pries
mus pasiqs armijq - mes stosime | ms|, o kas isliks gyvas, kaip sako
d'Artanjanas, tas nugabens laiskq.
- Gerai pasakyta!-susuko Aramis.- Tu ne daznai kalbi, Atai, bet
kai prabyli, tai lyg sventas Jonas Auksaburnis. As priimu Ato planq. O tu,
Portai?
- Ir as,- atsake Portas,- jei d'Artanjanas jam pritaria.
D'Artanjanui pavestas laiskas, todel jis savaime yra sio zygio vadas; tegul jis
sprendzia, o mes vykdysime.- Tad stai,- tare d'Artanjanas,- as
nusprendziau, kad mes priimame Ato planq ir po pusvalandzio isvykstame. -
Priimta!-choru susuko trys muskietininkai.
Ir kiekvienas, istiess rankq, atsiskaite is maiselio po septyniasdesimt penkis
pistolius ir eme ruostis sutartq valandq isjoti.
XX KELION
Antrq valandq ryto msq keturi nuotykiq ieskotojai isvyko is
Paryziaus pro Sen-Deni vartus. Kol dar buvo naktis, jie jojo tyledami; pries
savo valiq jie nesmagiai jautesi tamsoje, ir visur jiems vaidenosi spqstai.
Bet vos susvito pirmieji dienos spinduliai, draugq liezuviai atsiriso:
kartu su saule gr|zo ir linksmumas. Jie jautesi tarytum kautyniq isvakarese:
sirdys stipriau plake, akys juokesi. Buvo jauciama, kad gyvenimas, su kuriuo,
gal bt, teks atsisveikinti, vis delto yra neblogas dalykas.
Tiesq sakant, raiteliq brys atrode gan |spdingai: juodi
muskietininkq arkliai, tvirta jq eisena - eskadrone |gytas siq kilniq kario
biciuliq |protis eiti lygiu zingsniu - btq savaime isdav net griezciausiai
saugojamq inkognito.
Uzpakaly seke tarnai, apsiginklav iki dantq.
Viskas sekesi gerai iki Santiji, kur jie atvyko apie astuntq valandq
ryto. Cia reikejo papusryciauti. Jie nusoko nuo zirgq prie viesbucio, kurio
iskaboje buvo atvaizduotas Sv. Martynas, atiduodqs elgetai pus savo
apsiausto. Tarnams buvo |sakyta nenubalnoti arkliq ir bti pasirengusiems
tuojau pat joti toliau..
Draugai |ejo | bendrq kambar| ir susedo uz stalo.
Prie to paties stalo sedejo ir pusryciavo kazkoks bajoras, kq tik
atvyks Damarteno keliu. Jis uzmezge kalbq apie lietq ir grazq orq. Msq
keleiviai jam atsake. Jis isgere | jq sveikatq. Jie mandagiai jam atsilygino tuo
paciu.
Bet tuo metu, kai Musketonas |ejo pranesti, kad arkliai paruosti, ir
visi kelesi nuo stalo, nepaz|stamasis pasile Portui isgerti | kardinolo sveikatq.
Portas atsake, kad jis noriai isgersiqs, jei nepaz|stamasis savo ruoztu sutiksiqs
!6*
isgerti | karaliaus sveikata. Nepaz|stamasis susuko, kad jis nezinqs kito
karaliaus, isskyrus jo eminencijq. Portas pavadino j| girtuokliu. Nepaz|stamasis
issitrauke spagq.
- Js kvailai pasielget,- tare Atas.- Bet nieko nepadarysi, dabar
jau velu trauktis atgal. Nukaukite s| zmogq ir kaip galima greiciau pasivykite
mus.
Ir visi trys, uzsok ant arkliq, pasileido joti, kiek tik arkliai |kabina, o
tuo tarpu Portas zadejo priesininkui prakiurdinti j| visais fechtavimosi mene
zinomais bdais.
- Vieno jau nebera!-nusuoliavs penkis simtus zingsniq, tare Atas.
- Bet kodel sis zmogus prikibo prie Porto, o ne prie kurio nors kito?
-paklause Aramis.
- Todel, kad Portas kalbejo garsiau uz kitus, ir anas ji palaike vadu,
- atsake d'Artanjanas.
- As visuomet sakiau, kad sis gaskonas yra isminties saltinis,- sumurmejo
Atas.
Ir keleiviai nujojo toliau.
Prijoj Bove, jie dviem valandom sustojo, noredami duoti arkliams
atsikvepti ir Porto palaukti. Po dviejq valandq, nesulauk Porto nei jokios zinios
apie j|, vel iskeliavo.
Uz mylios nuo Bove, toje vietoje, kur kelias suspaustas tarp dviejq
atslaiciq, jie pamate astuonis ar desimt zmoniq, kurie, naudodamiesi tuo, kad
sioje vietoje nebuvo grindinio, dejosi taisq keliq, o is tikrqjq kase duobes ir
gilino patizusias provezas.
Aramis, bijodamas sitoj dirbtinej makalynej susipurvinti batus,
siurksciai juos apibare. Atas norejo j| sulaikyti, bet buvo per velu. Darbininkai
eme tyciotis is keleiviq ir savo |zlumu isvede is kantrybes net saltakrauj| Atq,
kuris tiesiai ant vieno is jq pavare savo arkl|.
Tada visi tie zmones pasitrauke | griov| ir ciupo ten pasleptas
muskietas. Del to msq septyniems keleiviams teko pereiti tiesiog per ugn|.
Aramiui kulka pataike | pet|, o Musketonui |strigo | minkstqjq vietq, zemiau
strenq. Taciau tik jis vienas nukrito nuo arklio, bet ne todel, kad btq buvs
sunkiai suzeistas, o .del to, kad, negaledamas pamatyti zaizdos, jis, be abejo,
laike jq daug pavojingesne, negu ji buvo is tikrqjq.
- Tai spqstai,- tare d'Artanjanas.-Nesaudykim ir jokim pirmyn.
Aramis, kad ir suzeistas, |sikibo | karcius savo zirgui, kuris nunese jj paskui
kitus. Musketono arklys taip pat juos prisivijo ir suoliavo greta.
- Dabar turesim atsargin| arkl|,- tare Atas.
- As mieliau pasirinkciau skrybel,- atsake d'Artanjanas.- Kulka
manqjq nusviede. Laime, kad joje nebuvo laisko.
- Po simts! Jie nuzudys vargsq Portq, kai jis jos pro sal|,- pareiske
Aramis.
- Jei Portas tvirtai stovetq ant kojq, jis btq jau mus pasivijs,-
atsake Atas.- Matyt, bekovodamas -girtuoklis issipagiriojo.
Ir jie suoliavo dar porq valandq, nors arkliai buvo tokie pavarg, jog
rimtai galejai nuogqstauti, kad jie netrukus visai sustos.
!66
Keleiviai pasuko | salin| keliq, tikedamiesi tuo bdu sutikti maziau
kliciq, bet, pasiekus Krevkerq, Aramis pareiske nebegal|s toliau keliauti. Is
tikrqjq, nors is elegantiskos isvaizdos ir mandagiq manierq taip neatrode, jis
galejo atvykti iki sios vietos tik todel, kad buvo nepaprastai istvermingas. Jis
tolydzio balo, ir reikejo j| prilaikyti, kad nenukristq nuo arklio. Draugai nukele
Aramj prie smukles durq, paliko drauge su juo Bazenq, kuris siaipjau
susiremimuose daugiau kliude, negu padejo, ir iskeliavo toliau, tikedamiesi
pernakvoti Amjene.
- Po velniq!-tare Atas, kada lik vienudu su d'Artanjanu ir dviem
tarnais, Grimo ir Planse, jie vel isjojo | keliq.- Po velniq! Daugiau mans
neapgaus, ir duodu zod|, kad iki pat Kale niekas nebeprivers mans nei
prasizioti, nei spagos istraukti. Prisiekiu...
- Neprisiekinek,- tare d'Artanjanas,- o suoliuokim, jei msq
arkliai dar nesa.
Ir keleiviai sureme pentinais arklius, kurie, taip energingai paraginti,
atgavo jegas. Vidurnakt| jie atjojo | Amjenq ir sustojo ,Auksines lelijos"
viesbutyje.
Seimininkas atrode padoriausias zmogus pasaulyje ir sutiko
keleivius, laikydamas vienoje rankoje zvakid, o kitoje naktin kepurait. Jis
norejo patalpinti abu svecius puikiuose kambariuose, kiekvienq atskirai. Deja,
sie kambariai buvo visai priesinguose namo galuose. D'Artanjanas ir Atas
atsisake. Seimininkas pareiske nebetur|s kitq kambariq, kurie btq tinkami jq
prakilnybems. Taciau keleiviai atsake miegosiq bendrame kambaryje, ant
patiestq ciuziniq. Seimininkas spyresi, bet keleiviai nenusileido. Teko patenkinti
jq pageidavimus.
Vos tik jie pasiklojo patalus ir uzreme duris, kazkas is kiemo
pasibelde | langin. Jie paklause, kas ten, pazino savo tarnq balsus ir atidare
langq.
Is tiesq tai buvo Planse ir Grimo.
- Arkliams saugoti uztenka vieno Grimo,- pareiske Planse.- Jei
ponai leis, as atsigulsiu cia skersai durq. Tokiu bdu jie bus tikri, kad niekas
prie jq neprieis.
- O ant ko gi tu atsigulsi?- paklause d'Artanjanas.
- Stai mano patalas,- atsake Planse. Ir jis parode siaudq kl|.
- Eiks,- tare d'Artanjanas.- Tavo tiesa; seimininko veidas man
nepatinka, perdaug jau jis saldus.
- Ir man jis nepatinka,- pritare Atas.
Planse |lipo pro langq ir atsigule skersai durq, o Grimo nuejs
uzsidare arklidej, pazadejs, kad penktq valandq ryto visi keturi arkliai bsiq
pabalnoti.
Naktis praejo gana ramiai. Tik apie antrq valandq kazkas bande
atidaryti duris, bet Planse tuojau pat pabudo ir suriko: ,Kas ten?" Jam kazkas
atsake apsiriks ir nuejo.
Ketvirtq valandq pasigirdo baisus triuksmas arklidese. Grimo norejo
pazadinti arklininkus, o tie eme j| musti. Atidar langq, keleiviai pamate vargsq
vaikinq gulint| be sqmones, sakiakociu perskelta galva.
!6B
Planse nuskubejo | kiemq ir norejo pabalnoti arklius. Bet arkliai buvo
visiskai supluk ir nusivar. Tik vienas Musketono arklys, praeitq dienq begs
penkias ar sesias valandas be jojiko, btq galejs dar tsti kelion, taciau per
keistq apsirikimq veterinorius, matyt, pakviestas seimininko arkliui nuleisti
kraujo, atliko siq paslaugq Musketono arkliui.
Visa tai pradejo kelti nerimq: tos bedos, sekancios viena po kitos,
galejo bti atsitiktines, bet taip pat galejo bti ir suokalbio isdava. Atas ir
d'Artanjanas isejo is viesbucio, tuo tarpu Planse nuejo pasiteirauti, ar negalima
btq kur apylinkeje nupirkti trejeto arkliq. Prie vartq stovejo du pabalnoti,
pailsej ir stiprs arkliai, kokiq kaip tik ir reikejo. Jis paklause, kur yra jq
savininkai. Jam buvo atsakyta, kad jie nakvoj siame viesbutyje ir dabar
atsiskaitq su seimininku.
Atas nuejo sumoketi uz nakvyn, o d'Artanjanas ir Planse stovejo
prie lauko durq. Seimininkas buvo nuosaliame, zemame .kambaryje, | kur|
pasikviete ir Atq.
Ne|tardamas nieko bloga, Atas |ejo, issieme du pistolius ir padave
seimininkui. Sis sedejo prie rasomojo stalo, kurio vienas stalcius buvo
istrauktas. Paems is Ato pinigus ir pavarts juos rankoje, jis staiga susuko,
kad pinigai esq netikri, ir pasake reikiq jj ir jo draugq suimti uz netikrq pinigq
dirbimq.
- Niekse!- susuko Atas, artindamasis prie jo.- As tau ausis
nukaposiu.
Tq akimirksn| keturi iki dantq ginkluoti vyrai |siverze pro sonines duris ir puole
Atq.
- As patekau | spqstus!- is visq jegq suriko Atas.- Bek,
d'Artanjanai, spausk!- ir jis dukart issove is pistoleto.
D'Artanjanui ir Planse nereikejo dusyk kartoti. Jie atriso prie vartq
stovincius arklius, soko ant jq ir, paspaud pentinais, pasileido suoliais.
- Ar nezinai, kas atsitiko Atui?- paklause d'Artanjanas
suoliuodamas.
- Ak, pone!- atsake Planse.- As maciau, kaip du krito nuo jo
sviq, ir pro stiklines duris man pasirode, kad jis kirtosi su kitais dviem.
- Narsuolis Atas!-susnabzdejo d'Artanjanas.- Ir kai pagalvoji, kad
reikia j| sitaip palikti!.. Pagaliau uz dviejq zingsniq, gal bt, ir msq laukia toks
pat likimas. Pirmyn, Planse, pirmyn! Tu drqsus vyras!
- As jums sakiau, pone,- atsake Planse,- kad pikardiet| pazinsi ne
is karto. Be to, as cia savam kraste, ir tai mane padrqsina.
Ir, dar smarkiau paragin arklius, jie, niekur nesustoj, atvyko |
Sent-Omerq. Sent-Omere jie dave arkliams atsikvepti, nepaleisdami is rankq
pavadzio, nes bijojo, kad vel kas neatsitiktq, ir cia pat, stovedami gatveje,
truput| uzkando, o paskui nujojo toliau.
Liko tik simtas zingsniq ligi Kale vartq, bet krito dArtanjano arklys,
ir negalima buvo jo pakelti. Is jo akiq ir snerviq pasipyle kraujas. Beliko Planse
arklys, taciau ir tas sustojo lyg |bestas, ir nieku bdu nebebuvo galima jo
pavaryti.
Laime, kaip sakeme, jie buvo uz simto zingsniq nuo miesto. Palik
!6E
arklius ant vieskelio, abu nubego | uostq. Planse atkreipe d'Artanjano demes| |
kazkok| bajorq ir jo tarnq, einancius per penkiasdesimt zingsniq pirma jq.
Jie greit pasivijo s| bajorq, kuris, matyt, labai skubejo. Jo auksti auliniai batai
buvo dulketi, ir jis teiravosi, ar negaletq tuoj pat isplaukti | Anglijq.
- Tai btq visiskai lengva,- atsake isplaukti pasiruosusio laivo
kapitonas,- taciau s| rytq gautas |sakymas neisleisti nieko be atskiro pono
kardinolo leidimo.
- As tok| leidimq turiu,- atsake bajoras, issitraukdamas is kisenes
rastq.- Stai jis.
- Duokite j| vizuoti uosto virsininkui,- tare kapitonas,- ir
malonekite plaukti su manim.
- Kur galima rasti uosto virsininkq?
- Jis savo namuose, uzmiesty.
- O kur tie jo namai?
- Ketvirtis mylios nuo miesto. Stai matyti is cia, ten, anos kalvos
papedeje, tasai su skalno stogu:
- Gerai!-pasake atvykelis.
Ir, savo tarno lydimas, jis pasuko keliu | uosto virsininko namus.
D'Artanjanas ir Planse seke paskui j|, atsilik per penkis simtus zingsniq.
Isejus is miesto, d'Artanjanas pagreitino zingsn| ir prisivijo bajorq giraites
pakrasty.
- Pone,- tare jam d'Artanjanas,- man rodos, js labai skubate?
- Labai skubu, pone.
- Man labai gaila,- kalbejo toliau d'Artanjanas,- bet kadangi ir as
labai skubu, tad norejau jus prasyti vienos paslaugos.
- Kokios?
- Leiskite man eiti pirmam.
- Negaliu, pone,- atsake bajoras.- As nujojau sesiasdesimt myliq
per keturiasdesimt keturias valandas ir rytoj vidurdien| turiu bti Londone.
- As atlikau tq pat keliq per keturiasdesimt valandq ir ryt desimtq
valandq ryto turiu bti Londone.
- Labai gaila, pone, bet as atvykau pirmas ir neisiu antras.- Labai
gaila; pone, bet as atvykau antras ir eisiu pirmas.
- As karaliaus reikalu!- susuko bajoras.
- As savo reikalu!- atsake d'Artanjanas.
- Bet, man rodos, js ieskote priekabiq.
- O ko gi daugiau?
- Ko jums reikia?
- Norite zinoti?
- Zinoma.
- Tad stai: as noriu to leidimo, kur| js turite. Mat, as neturiu, o
man jo labai reikia.
- As manau, kad js juokaujate.
- As niekad nejuokauju.
- Praleiskite mane.
- Ne, js nepraeisite!
!6H
- Mano mielas saunus jaunuoli, as jums praskelsiu galvq! Ei
Liubenai! Pistoletus!
- Plause,- tare d'Artanjanas.- Sutvarkyk tarnq, o as susidorosiu
su ponu.
Pirmojo pasisekimo padrqsintas, Planse soko ant Liubeno ir,
bdamas stiprus bei vikrus, pagulde j| ant menciq ir prireme keliu krtin.
- Baikite savo darbq, pone,-pasake Planse.- As savqj| baigiau.
Tai matydamas, bajoras issitrauke spagq ir puole d'Artanjanq, bet jis susidre
su |gudusiu priesininku.
Per tris sekundes d'Artanjanas kirto jam tris spagos smgius, po
kiekvieno kircio sakydamas:
- Sitas uz Atq! Sis uz Portq! O sis uz Aram|.
Po trecio smgio bajoras sudribo kaip maisas.
D'Artanjanas pamane, kad jis nebegyvas ar bent apalps, ir
prisiartino paimti leidimo. Bet tuo metu, kai jis tiese rankq, noredamas
apieskoti jo kisenes, suzeistasis, kuris buvo nepaleids is rankq spagos, dre
smaigaliu jam | krtin, sakydamas:
- O sis jums.
- O sis uz mane! Paskutinis uzsigardziavimui!-susuko |siuts
d'Artanjanas, prismeigdamas j| prie zemes ketvirtu spagos smgiu | pilvq.
S| kartq bajoras uzmerke akis ir neteko sqmones.
Iskrets kisen, kurion mate |dedant leidimq, d'Artanjanas paeme j| sau.
Leidimas buvo isduotas grafo de Vardo vardu.
Mets paskutin| zvilgsn| | grazq jaunuol|, kuriam tebuvo vos
dvidesimt penkeri metai ir kur| jis ruosesi sitaip palikti gulint| be sqmones, o,
gal bt, ir visai negyvq, d'Artanjanas atsiduso, pagalvojs apie keistq likimq,
verciant| zmones zudyti kits kitq del svetimq interesq ir daznai del tokiq
zmoniq, kurie net nezino apie jq egzistavimq.
Taciau netrukus sias mintis nutrauke Liubenas, kuris kiek
|stengdamas bliove, saukdamasis pagalbos.
Planse griebe j| uz gerkles ir is visq jegq suspaude.
- Pone,- tare jis,- kol as j| sitaip laikysiu, jis nebandys saukti, esu
tikras. Bet, vos tik j| paleisiu, jis tuctuojau vel ims klykti. Matau, kad jis
normandietis, o normandieciai uzsispyr.
Is tikrqjq, kad ir kaip tvirtai spaudziamas, Liubenas vis dar megino
isrekti kazkokius garsus.
- Palauk!-tare d'Artanjanas.
Ir paems nosin, uzkimso jam burnq.
- Dabar,- pasile Planse,- pririskime j| prie medzio.
Sqziningai atlik s| darbq, jie atvilko grafq de Vardq prie jo tarno.
Jau pradejo temti,, todel buvo aisku, kad suzeistajam ir priristajam prie medzio
teks likti miskelyje iki rytojaus.
- O dabar,- pasake d'Artanjanas,- pas uosto virsininkq!
- Bet js, rodos, suzeistas?-paklause Planse.
- Niekai! Rpinkimes tuo, kas skubiausia, o paskui ziresime mano
zaizdos, kuri, tiesq pasakius, neatrodo man labai pavojinga.
!6<
Ir sparciais zingsniais abu pasileido | gerbiamojo virsininko namus.
Jam buvo pranesta, kad atvyks ponas grafas de Vardas.
D'Artanjanas tuoj buvo |vestas | kabinetq.
- Js turite leidimq su kardinolo parasu?- paklause virsininkas.
- Taip, pone.- .|sake d'Artanjanas,- stai jis.
- O! Jis visiskai pagal taisykles ir dar su puikia rekomendacija.
- Tai visai natralu,- tare d'Artanjanas.- As esu vienas is jo
istikimiausiqjq.
- Atrodo, kad jo eminencija nori sutrukdyti kazkam patekti |
Anglijq?
- Taip, vienam bearniskiui bajorui, pavarde d'Artanjanas, kuris
isvyko is Paryziaus su trimis savo draugais, ketindamas pasiekti Londonq.
- Ar js j| paz|state asmeniskai?- paklause virsininkas.
- Kq?
- Tq d'Artanjanq?
- Puikiausiai.
- Nurodykit man visas jo zymes.
- Nieko nera lengviau.
Ir d'Artanjanas iki smulkiausiq bruozeliq pateike grafo de Vardo
zymes.
- Ar jis vyksta su tarnu?
- Taip, j| lydi tarnas, vardu Liubenas.
- Jie bus sekami, ir, jei pavyks juos suciupti, jo eminencija gali bti
ramus: mes juos pristatysime | Paryziq su gera apsauga.
- Ir tuo js, ponas virsininke,- pareiske dArtanjanas,- pelnysite
kardinolo malon.
- Ar sugr|z js matysite j|, ponas grafe?
- Be jokios abejones.
- Malonekite pasakyti jam, kad as esu jo istikimas tarnas.
- Btinai pasakysiu.
Ir, dziaugdamasis siuo pazadu, virsininkas patvirtino leidimq ir
padave d'Artanjanui.
D'Artanjanas, negaisdamas laiko meiliems zodziams, nusilenke
virsininkui, padekojo ir isejo.
Atsidr lauke, d'Artanjanas su Planse pasileido tekini ir didele
uzuolanka apej miskeli, sugr|zo | miestq pro kitus vartus.
Laivas tebestovejo, pasiruoss isplaukti. Prieplaukoje lauke
kapitonas.
- Na, kaip?-paklause jis, pamats d'Artanjanq.
- Stai mano leidimas, pasirasytas uosto virsininko.
- O tasai kitas bajoras?
- Jis siandien neplauks,- atsake d'Artanjanas.- Bet nesirpinkit,
as apmokesiu kelion uz abu.
- Jei taip, galime keliauti,- pareiske kapitonas.
- Keliaukime!-pakartojo d'Artanjanas.
Ir abu su Planse |soko | valt|. Po penkiq minuciq jie jau buvo laive.
!6C
Ir kaip tik laiku. Nuplaukus pus mylios, d'Artanjanas pamate sviesos
blykstelejimq ir isgirdo sv|.
Tai buvo patrankos svis, skelbiqs, jog uostas uzdaromas.
Reikejo pasirpinti zaizda. Laime, kaip ir mane d'Artanjanas, ji buvo
nelabai pavojinga. Spagos smaigalys pataike | sonkaul| ir nuslydo pavirsiumi.
Marskiniai tuoj prilipo prie zaizdos, ir issiverze vos keli lasai kraujo.
Bet d'Artanjanas jautesi mirtinai isvargs. Ant denio jam buvo
patiestas ciuzinys, ir jis, krits ant jo, uzmigo.
Kitq dienq austant jie buvo tik uz trijq keturiq myliq nuo Anglijos
kranto. Per visq nakt| pte silpnas vejas, ir laivas plauke gana letai.
Desimtq valanda laivas ismete inkarq Duvro uoste.
Pus vienuolikos d'Artanjanas |zenge | Anglijos krantq ir susuko:
- Pagaliau as cia!
Taciau tai buvo dar ne viskas - reikejo pasiekti Londonq. Anglijoje
pastas buvo gerai sutvarkytas. D'Artanjanas ir Planse pasisamde po arkl|, o
keliq jiems rode palydovas. Ketvirta valandq jie atvyko prie sostines vartq.
D'Artanjanui Londonas nebuvo paz|stamas, be to, jis nemokejo ne zodzio
angliskai, taciau ant popieriuko parase Bekingemo vardq, ir zmones jam
parode hercogo rmus.
Hercogas su karalium buvo isvyks | Vindzorq medzioti.
D'Artanjanas issikviete patikimq hercogo kamerdiner|, kuris,
lydedamas hercogq visose kelionese, puikiai kalbejo prancziskai. D'Artanjanas
jam pasake, kad atvyks is Paryziaus tokiu reikalu, kuriuo sprendziamas
gyvybes ir mirties klausimas, ir kad jam tuctuojau reikiq pasikalbeti su
hercogu.
D'Artanjanas kalbejo taip |tikinamai, jog Patrikas,- taip vadinosi sis
ministro ministras,- ne valandeles neabejojo. Jis tuctuojau liepe pabalnoti du
arklius ir pats sutiko palydeti jaunqj| gvardiet|. Planse buvo nukeltas nuo arklio
visiskai sustyrs. Vargsas vaikinas jautesi leisgyvis is nuovargio, o d'Artanjanas
atrode tarsi gelezinis.
Atvyk | pil|, jie suzinojo, kad karalius ir Bekingemas uz dviejq trijq
myliq su sakalais medzioja pelkese.
Po dvidesimt minuciq jie jau buvo nurodytoj vietoj. Netrukus
Patrikas isgirdo hercogo balsq. Jis sauke savo sakalq.
- Kaip man pranesti hercogui, kas atvyko?- paklause Patrikas.
- Pasakykit: jaunuolis, kuris vienq vakarq norejo susivaidyti su juo ant
Naujojo tilto, priesais Samaritiet.
- Keista rekomendacija.
- Matysite, kad ji yra ne blogesne uz kitas.
Patrikas pavare suoliu arkl|, pasivijo hercogq ir minetais zodziais
pranese jam, kad jo laukiqs pasiuntinys.
Bekingemas tuctuojau suprato, kad kalbama apie d'Artanjanq, ir,
numanydamas, kad Pranczijoje atsitiko kas nors svarbaus ir apie tai jam
pranesama, jis tik paklause, kur yra tas zmogus, atvezs jam ziniq. Is tolo
pazins gvardiecio uniformq, jis paleido arkl| suoliu ir tiesiai prijojo prie
d'Artanjano. Patrikas is mandagumo pasitrauke | sal|.
!BK
- Ar tik neatsitiko kokia nelaime karalienei?- susuko Bekingemas,
tuo sksniu atskleisdamas visq savo rpest| ir meil.
- Nemanau, bet speju, kad jai gresia didelis pavojus, is kurio Jq gali
isgelbeti tik jsq sviesybe.
- As?-susuko Bekingemas.- Kaip! Nejaugi as bciau toks
laimingas, kad galeciau jai kuo nors patarnauti! Kalbekite! Kalbekite!
- Stai laiskas,- pasake d'Artanjanas.
- Laiskas? Kas j| siuncia?
- Manau, kad josios didenybe.
- Josios didenybe!-pakartojo Bekingemas, taip isbaldamas
,
jog
d'Artanjanas pamane, kad jis tuoj apalps. Hercogas perlauze antspaudq.
- O kas cia?- paklause jis, rodydamas d'Artanjanui vietq, kur
laiskas buvo kiaurai perdurtas.
- Ak!-atsake d'Artanjanas.- As ne nepastebejau. Matyt, j|
prakiurde grafo de Vardo spaga, smigdama man | krtin.
- Js suzeistas?- paklause Bekingemas.
- Niekai!-atsake d'Artanjanas.- Tik |brezimas.
- O dangau! Kq as perskaiciau!-susuko hercogas.- Patrikai,
pasilik cia arba geriau surask karaliq, kad ir kur jis btq, ir pasakyk jo
didenybei, jog as nuolankiai j| prasau man atleisti, nes nepaprastai svarbus
reikalas saukia mane | Londonq. Jokime, pone, jokime.
Ir jie abu suoliais pasileido | sostin.
XXI GRAFIEN VINTER
Kelyje hercogas issiteiravo is d'Artanjano, jei ne visa, kas atsitiko,
tai bent visa, kq d'Artanjanas zinojo. Sugretindamas tai, kq isgirdo is jaunuolio
lpq, su savo paties prisiminimais, jis galejo susidaryti gana aiskq vaizdq,
kokia rimta toji padetis, kuriq nurode ir karalienes laiskas, nors ir labai
trumpas ir miglotas. Bet labiausiai j| stebino tai, kad kardinolas, tur|s tokiq
svarbiq priezasciq neleisti siam jaunuoliui |kelti kojq Anglijon, nesugebejo
kelyje jo sulaikyti. Atsakydamas | s| hercogo stebejimqsi, d'Artanjanas
papasakojo jam, kokiq buvo griebtasi saugumo priemoniq ir kaip jis buvo
priverstas palikti kelyje suzeistus ir krauju papldusius tris savo draugus, kurie
pasiaukodami jam padejo pasprukti, gavus tik vienq spagos smg|, kuris
pervere karalienes laiskq ir uz kur| jis taip baisiai atlygino ponui de Vardui.
Klausydamasis d'Artanjano, kuris visa tai pasakojo itin paprastai, hercogas
kartkartemis nustebusiu zvilgsniu pasiziredavo | jaunuol|, tarsi negaledamas
suprasti, kaip toks atsargumas, drqsa ir pasiaukojimas gali derintis su veidu,
dar neisgyvenusiu ne dvidesimties metq.
Arkliai leke kaip vejas, ir po keliq minuciq jie jau buvo prie Londono
vartq. D'Artanjanas mane, kad atvyks | miestq, hercogas ims leciau joti, bet
sis ir toliau dme lyg pasels, mazai tesirpindamas, kad gali uzlekti ant
pasipynusiq zmoniq. Is tikrqjq, jojant per Siti du ar tris kartus taip ir atsitiko,
!B!
taciau Bekingemas net nepasuko galvos pasizireti, kas istiko tuos, kuriuos jis
parbloske. D'Artanjanas seke |kandin, is visq pusiq girdedamas sauksmus,
kurie skambejo lyg prakeiksmai.
]jojs | savo rmq kiemq, Bekingemas nusoko nuo arklio, uzmete
pavad| jam ant kaklo ir, paliks j| vienq pat|, pasileido | prieang|. D'Artanjanas
paseke juo, nors truput| ir nerimavo del tq kilniq gyvuliq, kuriuos jau ismoko
vertinti. Kaip jis nudziugo, pamats, kad trys ar keturi tarnai jau isbego is
virtuviq bei arklidziq ir tuojau nuskubejo prie zirgq.
Hercogas zenge taip greit, jog d'Artanjanas vos spejo sekti paskui.
Jis perejo keletq labai prabangiai |rengtq meniq, kokiq didziausi Pranczijos
ponai ne |sivaizduoti negalejo, ir pagaliau |ejo | miegamqj|, kuris buvo tikras
skonio ir prabangos stebuklas. Sio kambario alkove buvo apmusalq pusiau
pasleptos durys, kurias hercogas atrakino aukso rakteliu, nesiojamu ant kaklo
su to paties metalo grandinele. Is kuklumo d'Artanjanas truput| atsiliko, taciau
Bekingemas, zengdamas per siq durq slenkst|, atsigrze ir, matydamas, kad
jaunuolis nesiryzta |eiti, pasake:
- ]eikite ir, jeigu turesite laimes bti priimtas jos didenybes,
pasakykite jai, kq pamatysite.
Sio kvietimo padrqsintas, d'Artanjanas |zenge paskui hercogq, kuris
po to uzdare duris.
Abu atsidre mazoj koplytelej, apmustoje persisku silku su aukso
ataudais ir skaidriai apsviestoje daugybes zvakiq. Ant kazkokios lyg altorius
pakylos, po melyno aksomo baldakimu, apvainikuotu baltomis ir raudonomis
plunksnomis, stovejo natralaus dydzio Onos Austrijietes portretas, taip tobulai
padarytas, jog d'Artanjanas suriko is nustebimo. Galejai pamanyti, kad
karaliene tuoj ims ir prabils.
Ant altoriaus, apacioje portreto, buvo padeta dezute su deimantq
karuliais.
Hercogas prisiartino prie altoriaus, priklaupe tarsi kunigas pries
kryziq ir atidare dezut.
- Imkite,- tare jis, istraukdamas is dezutes platu melynq kaspinq,
visq zerint| deimantais,- stai tie brangs deimantai, kuriuos as prisiekiau
pasiimti drauge | karstq. Karaliene man juos dovanojo, karaliene ir atsiima:
teesie jos valia, kaip Dievo valia, visados ir visur.
Paskui vienq po kito jis eme buciuoti siuos deimantus, su kuriais jam
dabar reikejo skirtis. Staiga baisus riksmas issiverze is jo krtines.
- Kas atsitiko?-neramiai paklause d'Artanjanas.- Kas jums,
milorde?
- Viskas zuvo!- susuko Bekingemas, isblyksdamas kaip numirelis.
- Trksta dviejq deimantq. Stai jq belik tik desimt.
-Ar pametet juos, milorde, ar gal spejate, kad juos kas pavoge?
- Man juos pavoge,- atsake hercogas,- ir tai kardinolo darbas.
Va, matote, kaspinai, ant kuriq jie kabojo, nukirpti zirklemis.
- Jei js, milorde, galetumet numanyti, kas pavoge... Gal bt, jie
tebera to asmens rankose.
- Palaukite, palaukite!- susuko hercogas.- As juos buvau
!B"
uzsidejs tik vienq kartq, pries astuonias dienas, karaliaus baliuje, Vindzore.
Grafiene Vinter, su kuria as buvau susipyks, siame baliuje priejo prie mans.
Sis susitaikinimas buvo tik pavydulingos moters kerstas. Nuo tos dienos as jos
nebemaciau. O juk ta moteris yra kardinolo snipe!
- Nejaugi jq yra visame pasaulyje?!-susuko d'Artanjanas.
- O, taip!- atsake Bekingemas, is pykcio sukands dantis.- Taip,
jis baisus priesas. O kada bus tasai balius?
- Kitq pirmadieni.
- Kitq pirmadien|! Liko dar penkios dienos - laiko daugiau, negu
mums reikia. Patrikai!- susuko hercogas, atidarydamas koplyteles duris.-
Patrikai!
Kamerdineris pasirode ant slenkscio.
- Pasauk auksakal| ir sekretoriq!
Kamerdineris dingo, netars ne zodzio-matyt, buvo |prats aklai ir
beatodairiskai vykdyti savo pono paliepimus.
Nors pirmas buvo pasauktas auksakalys, bet anksciau atejo
sekretorius. Nenuostabu, nes jisai gyveno cia pat rmuose. Jis rado
Bekingemq, sedint| uz stalo miegamajame ir savo ranka berasant| kazkokius
|sakymus.
- Ponas Dzeksonai,- tare jam hercogas,- js tuctuojau
nuvaziuosite pas lordq kancler| ir pasakysite, kad as jam pavedu asmeniskai
|vykdyti siuos |sakymus. As pageidauju, kad jie btq tuojau paskelbti.
- Bet kq as atsakysiu, jei lordas kancleris mane paklaus, kokios
priezastys galejo paskatinti jsq sviesyb griebtis sitokiq nepaprastq
priemoniq?
- Kad toks yra mano noras ir kad as niekam neprivalau aiskintis del
savo veiksmq.
- Ar tok| pat |sakymq lordas kancleris tures perduoti ir jo didenybei,
- sypsodamasis paklause sekretorius,- jei kartais jo didenybe
susidometq, kodel ne vienas laivas negali isplaukti is Didziosios Britanijos
uostq?
- Js teisus, pone,- atsake Bekingemas.- Tada tegul jis pasakys
karaliui, kad as nutariau paskelbti karq, ir tai pirmasis mano nedraugiskumo
veiksmas pries Pranczijq.
Sekretorius nusilenke ir isejo.
- Na, siuo atzvilgiu jau galime bti rams,- tare Bekingemas,
-atsigrzdamas | d'Artanjanq.- Jei deimantq karuliai dar neissiqsti | Pranczijq,
jie pateks ten veliau uz jus.
- Kaip tai?
- As kq tik paskelbiau |sakymq, kuriuo draudziama isplaukti bet
kuriam laivui, esanciam siuo metu jo didenybes uostuose, ir be atskiro leidimo
ne vienas jq nedr|s pakelti inkaro.
D'Artanjanas nustebs pazvelge | s| zmogq, kuris neribotq, karaliaus
jam patiketq valdziq naudojo savo meiles reikalui. Bekingemas is jaunuolio
veido israiskos suprato jo mintis ir nusisypsojo.
- Taip,- tare jis,- taip! Ona Austrijiete - mano tikroji karaliene.
!B*
Vienas jos zodis - ir as isduociau savo krastq, isduociau savo karaliq,
isduociau savo dievq. Ji prase mane nesiqsti Laroseles protestantams pagalbos,
kuriq as jiems buvau pazadejs, ir as nesiunciau. As sulauziau savo duota zod|,
bet ar ne vis tiek - juk |vykdziau jos norq. Ir sakykite, ar ne dosniai esu
atlygintas uz savo klusnumq - juk uz tai gavau s| jos portretq!
D'Artanjanas apstulbo - ant kokiq plonq ir nezinomq gijq kartais
pakimba tautos likimas ir zmoniq gyvenimas.
Jis dar buvo giliai susimqsts, kai |ejo auksakalys. Tai airis,
nepaprastai geras savo amato meistras, kuris pats prisipazindavo uzdirbqs is
hercogo Bekingemo po simtq tkstanciu livrq per metus.
- Ponas O'Reili,- tare hercogas, |sivesdamas j| koplytelen,-
pasizirekite | siuos deimantus ir pasakykite man, kiek vertas kiekvienas is jq.
Auksakalys vienu patyrusio zmogaus zvilgsniu |vertino jq dailq apsodq,
apskaiciavo deimantq vert ir nesvyruodamas atsake:
- Penkiolika simtq pistoliq kiekvienas, milorde.
- Per kiek dienq btq galima pagaminti du sitokius deimantq
karulius? Js matote, cia dviejq trksta.
- Per astuonias dienas, milorde.
- As uzmokesiu tris tkstancius pistoliq uz kiekvienq. Man jq reikia
poryt.
- Bus padaryta, milorde.
- Js esate nepaprastai brangus zmogus, ponas O'Reili. Bet tai dar
ne viskas: siq deimantq negalima niekam patiketi. Reikia, kad jie btq
pagaminti siuose rmuose.
- Ne|manoma, milorde. As tik vienas galiu padaryti juos tokius, kad
niekas nepastebetq jokio skirtumo tarp naujq ir senq.
- Ne, mielasis pone O'Reili; js esate mano belaisvis ir net
noredamas negaletumet dabar iseiti is mano rmq. Taigi ryzkites. Nurodykite
man savo pameistrius, kurie bus jums reikalingi, ir |rankius, kuriuos jie turi
atsinesti.
Auksakaliui, kuris gerai pazinojo hercogq, buvo aisku, kad priesintis
beprasmiska, ir jis tuojau pat susitaike su savo likimu.
- Ar man leidziama pranesti apie tai zmonai?- paklause jis.
- O, js galesit net matytis su ja, mielasis pone O'Reili. Jsq
nelaisve anaiptol nebus sunki, bkite ramus. Taciau uz kiekvienq sutrukdymq
reikia atlyginti. Tad be siq dviejq deimantq kainos paimkite dar tkstancio
pistoliq cek|, kad jums btu lengviau uzmirsti tq nemalonumq, kur| as jums
padariau.
D'Artanjanas negalejo atsipeiketi, stebedamasis siuo ministru, kuris
taip laisvai zarste zmones ir milijonus.
Tuo tarpu auksakalys parase zmonai laiskq, drauge pridedamas
tkstancio pistoliq cek| ir prasydamas jq uz tai atsiqsti jam gabiausiq jo
pameistr|, nurodyto svorio ir rsies deimantus ir reikalingus |rankius.
Bekingemas nusivede auksakal| | jam skirtq kambar|, kuris per
pusvaland| buvo paverstas dirbtuve. Paskui prie kiekvienq, durq jis pastate
sargybin|, |sakydamas, kad jie neleistq niekam |eiti, isskyrus jo kamerdiner|
!B6
Patrikq. Nera .reikalo mineti? kad auksakaliui ir jo padejejui buvo visiskai
uzdrausta bet kokia dingstimi iseiti is kambario.
Sutvarks visa tai, hercogas sugr|zo pas d'Artanjanq.
- Dabar, mano jaunasis biciuli,- tare jis,- Anglija priklauso mums
abiem. Ko js noretumet, ko pageidautumet?
- Patalo,- atsake d'Artanjanas.- Siuo metu, prisipaz|stu, man
labiausiai jo reikia.
Bekingemas paskyre d'Artanjanui kambar| greta savojo. Jis norejo
tureti jaunuol| cia pat ne todel, kad juo nepasitiketq, bet kad turetq zmogq, su
kuriuo galetu nuolat kalbetis apie karalien.
Po valandos Londone buvo paskelbtas |sakymas neisleisti j
Pranczijq jokio laivo, net ir vezancio pastq. Visi padare isvadq, kad tuo
paskelbiamas karas tarp abiejq karalysciq.
Uzporytojaus dienq, apie vienuoliktq valandq, du deimantu karuliai
buvo pagaminti ir atrode tokie panass, jog net Bekingemas negalejo atskirti
naujq nuo senqjq, ir labiausiai |gud sio amato zmones btq lygiai taip
apsirik, kaip ir jis.
Tuoj pat jis liepe pasaukti dArtanjanq.
- Stai,- tare hercogas,- deimantu karuliai, kuriq js atvykote, ir
bkite man liudininku, kad as padariau visa, kq gali padaryti zmogus.
- Bkite ramus, milorde. As papasakosiu visa, kq maciau. Bet, jsq
sviesybe, js atiduodate man deimantus be dezutes?
- Dezute jums kliudytq. Be to, dabar ji man juo brangesne, nes tik ji viena
man liko. Pasakysite, kad as' jq sau pasilikau.
- Tiksliai |vykdysiu visa, kq man pavedate, milorde.
- O dabar,- pasake Bekingemas, |smeigs akis | jaunuol|,- kuo as
galeciau kada nors jums atsilyginti?
D'Artanjanas paraudo iki ausq. Jis mate, kad hercogas nori jam kq
padovanoti, ir jam buvo tiesiog sleikstu pagalvoti, kad uz jo draugu ir jo paties
kraujq bus uzmoketa anglisku auksu.
- Pakalbekim atvirai, milorde,- atsake d'Artanjanas,- ir is anksto
viskq pasverkime, kad nebtq nesusipratimq. As tarnauju Pranczijos karaliui
ir karalienei ir priklausau gvardieciq kuopai, kuriai vadovauja ponas Dezesaras,
o jis, kaip ir jo pusbrolis ponas de Trevilis, yra itin istikimi jq didenybems. Be
to, as nieko nebciau atliks, jeigu ne noras |siteikti vienai asmenybei, kuri yra
mano sirdies valdove, lygiai kaip karaliene yra jsq sirdies valdove.
- Taip,- pasake hercogas sypsodamasis,- ir as, rodos, netgi
paz|stu jq. Tai...
- Milorde, as nepasakiau jos vardo!- skubiai pertrauke jaunuolis.
- Tiesa,- sutiko hercogas.- Tad jai as turiu bti dekingas uz jsq
pasiaukojimq.
- Js teisingai pasakete, milorde. Nes dabar, kai karas jau cia pat,
as turiu jums prisipazinti, kad jsq sviesybe esate man tik anglas ir tuo paciu
priesas, su kuriuo mieliau noreciau susitikti msio lauke, negu Vindzoro parke
arba Luvro koridoriuose. Taciau tat nesukliudys tiksliai |vykdyti visa, kas man
pavesta, ir, jei prireiks, del to gyvyb paaukoti. Bet as pakartoju: jsq sviesybe
!BB
tiek pat turi pagrindo dekoti -man uz tai, kq padarau dabar, antrqkart su jumis,
susitikdamas, kiek ir uz tai, kq padariau jums pirmojo susitikimo metu.
- Mes sakome: ,Isdidus kaip skotas",- tyliai tare Bekingemas.
- O mes sakome: ,Isdidus kaip gaskonas",- atsake d'Artanjanas.-
Gaskonai yra Pranczijos skotai. D'Artanjanas nusilenke hercogui ir norejo
iseiti.
- Kaip? Js ketinate isvykti? Kuriuo keliu? Kaip?
- Tiesa...
- Dievazi! Tie pranczai nieko nepaiso!
- As buvau uzmirss, kad Anglija yra sala, o js - jos karalius.
- Eikite | uostq, paklauskite, kur yra brigas ,Zundas", ir |teikite s|
laiskq kapitonui. Jis nugabens jus | mazq uostq, kur tikrai niekas jsq nelaukia;
ten paprastai sustoja tik zvejq laivai.
- Kaip tas uostas vadinasi?..
- Sen-Valeri. Bet palaukite. Ten atvyks, |eisite | menkq smukl be
iskabos, be pavadinimo, tikrq jreiviq lindyn. Apsirikti negalesite, nes ji tik
viena ten yra.
- Paskui?
- Paklausite seimininko ir pasakysite jam: Forward.
- Kq tai reiskia?
- ,Pirmyn"-tai slaptazodis. Seimininkas duos jums pabalnotq arkl|
ir nurodys keliq, kuriuo turite joti. Pakely js rasite keturias tokias arkliq
pamainas. Jei noresite, kiekvienoj stoty palikite savo Paryziaus adresq, ir visi
keturi arkliai bus jums atvesti. Du is jq turejote progos matyti ir, man rodos,
|vertinot juos kaip tikras zinovas: tai tie patys, kuriais mes atjojome. Tikekite
manim, ir kiti nebus uz juos blogesni. Sie keturi arkliai yra paruosti lyg zygiui.
Kad ir koks isdidus btumet, neatsisakykite priimti vieno is jq sau, o kitus
pasilyti savo draugams: juk siais zirgais js josite kariauti pries mus. Tikslas
pateisina priemones, kaip js, pranczai, sakote, ar ne?
- Taip, milorde, as priimu,- atsake d'Artanjanas.- Ir, jei dievas
duos, mes gerai pasinaudosime jsq dovanomis.
- O .dabar jsq rankq, jaunuoli! Gal bt, netrukus mes susitiksime
kovos lauke. Bet tuo tarpu, as tikiuos, mes skiriames kaip geri draugai.
- Taip, milorde, taciau vildamiesi netrukus tapti priesais.
- Bkite ramus, as jums tai prizadu.
- Pasikliauju jsq zodziu, milorde.
D'Artanjanas nusilenke hercogui ir greitai isvyko | uostq.
Priesais Londono Bokstq jis rado minetq laivq, |teike savo laiskq kapitonui,
kuris, davs j| atzymeti uosto virsininkui, tuctuojau isplauke.
Penkiasdesimt laivq buvo pasireng isplaukti ir. lauke uoste.
Praplaukiant pro vienq laivq, d'Artanjanui staiga smestelejo moteris
is Mengo, ta pati, kuriq nepaz|stamasis bajoras anuomet vadino ,miledi" ir kuri
jam, d'Artanjanui, pasirode tokia grazi. Taciau, upes sroves ir palankaus vejo
nesami, jie plauke taip greitai, jog bematant ji dingo jam is akiq.
Kitq dienq apie devintq valandq ryto laivas jau ismete inkarq Sen-
Valeri.
!BE
D'Artanjanas tuctuojau nuvyko | nurodytq smukl, kuriq pazino is
ten aidinciq sauksmq. Buvo kalbama apie karq tarp Anglijos ir Pranczijos, kaip
apie netolimq ir neabejotinq |vyk|, ir matrosai triuksmingai puotavo.
D'Artanjanas prasiskverbe pro miniq, priejo prie seimininko ir istare
zod| Forward. Seimininkas tuojau pat zenklu parode jam sekti paskui, isejo su
juo | kiemq, nusivede | arklid, kur jau lauke pabalnotas arklys, ir paklause, ar
jam dar ko nors nereikia.
- Noriu zinoti, kuriuo keliu man vykti,- pareiske d'Artanjanas.
- Jokite is cia | Blanzi, o is Blanzi | Nefsatel|. Nefsatelyje |eikite |
,;Auksiniq akeciq" smukl, pasakykite seimininkui slaptazod|, ir ten taip pat
gausite pabalnotq arkl|.
- Kiek as jums skolingas?- paklause d'Artanjanas.
- Viskas apmoketa,- atsake seimininkas,- ir dargi labai dosniai.
Keliaukite, ir tegul dievas jus lydi!
- Amen!-atsake jaunuolis, pasileisdamas suoliu.
Po keturiq valandq jis jau buvo Nefsatelyje.
Jis tiksliai laikesi gautq nurodymq. Nefsatelyje, kaip ir Sen-Valeri, jo
lauke pabalnotas arklys. Jis norejo is paliekamo balno perkelti pistoletus j tq,
ant kurio turejo joti, taciau ir siame balne rado tokius pat pistoletus.
- Jsq adresas Paryziuje?
- Gvardijos bstine, Dezesaro kuopa.
- Gerai,- atsake seimininkas.
- Kuriuo keliu joti?- savo ruoztu paklause d'Artanjanas.
- Ruano keliu. Bet lenkite miestq is desines. Ekui kaime sustokite.
Ten yra tik viena smukle ,Pranczijos skydas". Nesprskite apie jq is isvaizdos.
Jos arklidese rasite arkl|, ne blogesn| uz s|.
- Slaptazodis tas pats?
- Tas pats.
- Sudie, seimininke.
- Sudie, pone! Ar jums nieko daugiau nereikia?
D'Artanjanas papurte galvq ir nusuoliavo. Ekui kaime pasikartojo ta
pati scena: jis rado tok| pat paslaugq seimininkq, tok| pat pasiilsejus| ir
pabalnotq arkl|. Paliks, kaip ir anksciau, savo adresq, jis isjojo tokiu pat
greiciu | Pontuazq. Pontuaze paskutin| kartq pakeite arkl| ir devintq valandq
|leke zovada | pono de Trevilio rmq kiemq.
Apie sesiasdesimt myliq jis nujojo per dvylika valandq.
Ponas de Trevilis sutiko j| taip, tarsi btq issiskyrs su juo s| pat
rytq. Tik truput| stipriau, negu paprastai, paspauds rankq, jis pranese
jaunajam gvardieciui, kad pono Dezesaro kuopa einanti Luvre sargybq ir kad
jis gal|s vykti | savo postq.
XXII MERLEZONO BALETAS
Kitq dienq visas Paryzius kalbejo vien tik apie baliq, kur| ponai
!BH
miesto seninai ruose karaliui ir karalienei ir kuriame jq didenybes turejo sokti
garsqj| Merlezono baletq, megstamqj| karaliaus baletq.
Ir tikrai jau pries .savait rotuseje, prasidejo pasiruosimai siam
iskilmingam vakarui. Miesto dailide |taise pakylas, ant kuriq turejo sedeti
kviestosios damos; miesto krautuvininkai parpino salems du simtus balto
vasko zvakiq, kas anuomet buvo negirdeta prabanga; pagaliau buvo
pasamdyta dvidesimt smuikininkq ir paskirtas jiems dvigubas atlyginimas, nes,
pagal sutart|, jie turejo griezti visq nakt|.
Desimtq valandq ryto ponas de La Kostas, karaliaus gvardijos
leitenantas, dviejq policijos karininkq ir keliq sauliq lydimas, atvyko pas miesto
sekretoriq Klemanq ir pareikalavo atiduoti raktus nuo visq rotuses vartq,
kambariq bei palatq. Sie raktai buvo jam tuctuojau |teikti; prie kiekvieno jq
buvo numeriukas, kad galetum isskirti is kitq, ir nuo siol ponas de La Kostas
buvo |pareigotas saugoti visus vartus ir visas alejas, vedancias | rotus.
Vienuoliktq valandq atvyko gvardijos kapitonas Diuaje su penkiasdesimt sauliq,
kuriuos tuctuojau pastate rotuseje prie jiems paskirtq durq.
Treciq valandq atzygiavo dvi gvardieciq kuopos - viena pranczq, kita
sveicarq. Pranczq kuopa sudare puse pono Diuaje ir puse pono Dezesaro
vyrq.
Sestq valandq vakaro pradejo rinktis kviestieji. Atvykstantiems
sveciams buvo nurodomos vietos didziojoje saleje paruostose pakylose.
Devintq valandq atvaziavo konetablio zmona. Kadangi po karalienes ji buvo
zymiausioji sios sventes viesnia, tad jq prieme ponai miesto seninai ir |vede |
loz, esanciq pries pat. karalienes loz.
Desimtq valandq mazojoje saleje, | Sv. Jono baznycios pus, salia
miesto bufeto su sidabriniais indais, kuriuos saugojo keturi sauliai, buvo
karaliui pataisytas lengvas uzkandis.
Vidurnakt| pasigirdo garss sauksmai ir triuksmingi sveikinimai: tai
karalius vaziavo is Luvro | rotus spalvotq zibintq skaidriai nusviestomis
gatvemis.
Tuojau pat ponai seninai, apsisiaut gelumbes mantijomis, su
priekyje einanciais sesiais serzantais, kuriq kiekvienas laike rankoje deglq,
isejo pasitikti karaliaus ant laiptq, kur j| pasveikino pirkliq luomo seninas;
atsakydamas | s| sveikinimq, karalius atsiprase, kad taip velai atvaziavo,
kaltindamas ponq kardinolq, kuris uzlaiks j| ligi vienuoliktos valandos, kalbe-
damas apie valstybes reikalus.
Jo didenybe buvo apsirengs iskilmiq rbais; j| lydejo jo karaliskoji
aukstybe Orleano hercogas, didysis prioras grafas de Suasonas, hercogas de
Longvilis, hercogas d'Elbefas, grafas d'Arkuras, grafas de la Ros-Giujonas
ponas de Liankuras, ponas de Barada, grafas de Kramailis ir sevalje de Suvre.
Visi pastebejo, kad karalius atrode lidnas ir susirpins.
Vienas kabinetas buvo paruostas karaliui, kitas - jo broliui Orleano
hercogui. Kiekviename siq kabinetq buvo isdelioti maskarado drabuziai. Tas pat
buvo parengta ir karalienei bei konetablio zmonai. Jq didenybiq palydos
senjorai ir damos turejo rengtis po du tam tikslui paruostuose kambariuose.
Pries |eidamas | kabinetq, karalius |sake, kad jam tuctuojau pranestq, kai tik
!B<
pasirodys kardinolas.
Pusvalandziui praslinkus po karaliaus atvykimo, vel pasigirdo
sveikinimo sksniai: jie skelbe, kad atvyksta karaliene; seninai vel, kaip
pirma, su serzantais priesakyje isejo pasitikti savo aukstosios viesnios.
Karaliene |ejo | sal! Visi pastebejo, kad ji, kaip ir karalius, atrode lidna, o
svarbiausia - isvargusi.
Tq akimirkq, kai karaliene zenge | sal, prasiskleide mazutes lozes
uzdanga, kuri iki siol buvo uztraukta, ir pasirode isblysks kardinolas,
apsirengs ispanq didiku. Jo akys |smigo | karalien, ir velnisko dziaugsmo
sypsena nuslinko jo lpomis: karaliene buvo be deimantiniq karuliq.
Karaliene valandel uztruko saleje, klausydamasi miesto seninq linkejimq ir
atsakydama | poniq sveikinimus.
Staiga tarpdury pasirode karalius ir kardinolas. Kardinolas, kazkq
kalbejo jam pasnibzdomis. Karalius buvo labai isbals.
Karalius praejo pro miniq ir be kaukes, vos spejs susiristi liemenes kaspinus,
prisiartino prie karalienes.
- Ponia,- tare jis persimainiusiu balsu,- kodel js nemalonejote
uzsideti deimantiniq karuliq? Juk zinote, kad man btq labai malonu juos
matyti.
Karaliene apsidaire aplink ir uzpakaly pamate kardinolq, besisypsant|
velniska sypsena.
- Jsq didenybe,- tare karaliene susijaudinusi,- as bijojau, kad
sioj kamsaty jiems kas nors neatsitiktq.
- Ir blogai padarete, ponia! As jums padovanojau siq puosmena tik
tam, kad jq nesiotumet. Kartoju, ponia, js blogai padarete.
Karaliaus balsas virpejo is pykcio; visi nusteb zirejo ir klausesi,
nesuprasdami, kas darosi.
- Valdove,- tare karaliene,- as galiu nusiqsti | Luvrq jq atnesti,
nes jie yra ten, ir jsq didenybes, noras bus ispildytas.
- Pasiqskite, ponia, pasiqskite, ir kuo greiciau, nes po valandos
prasideda baletas.
Karaliene klusniai nusilenke ir nuejo su damomis kurios turej jq
palydeti | jos kabinetq.
O karalius gr|zo | savqj|.
Valandel saleje jautesi sumisimas ir nerimas.
Visi galejo pastebeti, kad tarp karaliaus ir karalienes kazkas |vyko,
taciau jie abu kalbejo taip tyliai, jog niekas nieko nenugirdo, juo labiau kad visi
is pagarbos buvo per kelis zingsnius pasitrauk. Smuikininkai grieze,
nerdamiesi is kailio, bet niekas jq nesiklause.
Karalius pirmas isejo is kabineto, apsivilks elegantiskiausiq
medziokles kostiumu; Orleano hercogas ir kiti didikai buvo apsireng taip, kaip
jis. Sis kostiumas karaliui labiausiai tiko, ir, sitaip apsitaiss, jis tikrai atrode
sauniausias savo karalystes bajoras.
Kardinolas priejo prie karaliaus ir padave jam dezute. Karalius jq
atvoze ir pamate du deimantas.
- Kq tai reiskia?-paklause jis kardinolq.
!BC
- Nieko,- atsake tasai,- bet, jei karaliene uzsides deimantus, kuo
as abejoju, suskaiciuokite juos, valdove, ir, jeigu jq bus tik desimt, paklauskite
jos didenyb, kas galejo jai pavogti stai situos du.
Karalius pazvelge | kardinolq, tarsi noredamas j| kazko paklausti, bet
nebuvo kada: is visq lpq issiverze pasigerejimo sksniai. Jei karalius atrode
sauniausias savo karalystes bajoras, tai karaliene neabejotinai buvo
graziausioji Pranczijos moteris.
Is tikrqjq medziokles kostiumas jai nuostabiai tiko; ji buvo su fetrine
skrybele, papuosta melynomis plunksnomis, pilksvai perlinio aksomo
liemenaite, susegta deimantq sagemis, ir melyno atlaso sijonu, issiuvinetu
sidabro silais. Ant kairiojo peties zerejo deimantq karuliai su tokios pat
spalvos kaspinu, kaip .sijonas ir plunksnos.
Karalius suvirpejo is dziaugsmo, o kardinolas is pykcio; taciau,
bdami tolokai nuo karalienes, jie negalejo deimantq suskaiciuoti; karaliene
juos uzsidejo, bet kiek jq - desimt ar dvylika?
Tuo metu smuikininkai dave zenklq, kad tuojau prasides baletas.
Karalius priejo prie konetablio zmonos, su kuria jis turejo sokti, o jo aukstybe
Orleano hercogas - prie karalienes. Visi sustojo | savo vietas, ir baletas
prasidejo.
Karalius soko priesais karalien ir kiekvienq kartq, praeidamas pro
jq, ryte rijo akimis siuos deimantus, kuriq negalejo suskaiciuoti. Kardinolo
kaktq ispyle saltas prakaitas.
Baletas truko valandq; jis buvo sesiolikos daliq.
Baletui pasibaigus ir visiems plojant, kiekvienas vede savo damq |
jos vietq, o karalius, pasinaudojs savo isimtine teise palikti damq, jos
nepalydejs, greitai priejo prie karalienes.
- Dekoju jums, ponia,- tare jis,-, kad patenkinot mano norq, bet,
man rodos, jums trksta dviejq deimantq, ir as jums grqzinu juos.
Sulig siais zodziais jis padave karalienei du deimantus, kuriuos buvo gavs is
kardinolo.
- Kaip, valdove!-susuko karaliene, apsimesdama nustebusi.- Js
man dovanojate -dar du deimantus! Juk tada as jq turesiu keturiolika!
Is tikrqjq karalius suskaiciavo: dvylika deimantq zerejo ant jos didenybes
peties.
Karalius pasauke kardinolq.
- Kq gi tai reiskia, ponas kardinole?- grieztu balsu paklause j|
karalius.
- Tai reiskia, valdove,- atsake kardinolas,- kad as norejau
padovanoti siuos du deimantus jos didenybei ir, nedr|sdamas pats to padaryti,
pasinaudojau siuo bdu.
- As juo labiau esu dekinga jsq eminencijai,- atsake Ona
Austrijiete su sypsena, rodancia, kad ji anaiptol nemano tiketi siuo gudriu
meilumu,- nes esu tikra, kad sie du deimantai kastavo jums tiek pat, kiek
dvylika kitq jo didenybei.
Paskui, nusilenkusi karaliui ir kardinolui, karaliene sugr|zo | kambar|,
kuriame ji vel turejo persirengti.
!EK
Sio skyriaus pradzioje atkreip demes| | msq cia |vestus
aukstuosius asmenis, valandel atsitraukeme nuo to, kuriam Ona Austrijiete
turejo bti dekinga uz s| negirdetq triumfq pries kardinolq ir kuris, suglums,
niekam nezinomas, pradings prie vienq sales durq susikimsusioj minioj,
zirejo | tq scenq, suprantamq tik keturiems asmenims: karaliui, karalienei, jo
eminencijai ir jam.
Karaliene sugr|zo | savo kambar|, ir d'Artanjanas jau buvo beiseinqs,
tik staiga pajuto, kad kazkas svelniai paliete jo pet|; jis atsigrze ir pamate
jaunq moter|, zenklu kviecianciq j| sekti paskui. Sios jaunos moters veidq
denge juodo aksomo kauke, taciau si atsargumo priemone, kuriq, tiesq sakant,
ji greiciau uzsidejo, saugodamasi kitq, o ne jo, nekliude jam -tuojau pazinti
savo nuolatin vadov, vikriq ir ismintinga poniq Bonasje.
Vakar jie tik probegom matesi pas durininkq Zermenq, kur
d'Artanjanas jq buvo iskviets. Jaunoji moteris taip skubejo pranesti karalienei
nuostabiq naujienq apie laimingq jos pasiuntinio sugr|zimq, jog abu |simylejeliai
vos spejo pasikeisti vienu kitu zodziu. Taigi dabar d'Artanjanas nuseke paskui
poniq Bonasje, apimtas dvejopo jausmo - meiles ir smalsumo. Visu keliu,
einant kaskart vis tustesniais koridoriais, d'Artanjanas norejo jq sulaikyti,
suciupti uz rankos, bent akimirkq ja pasigereti; bet vikri kaip paukstelis, ji
kiekvienq kartq issprsdavo is jo rankq, o kai jis noredavo prabilti, jos pirstas,
prispaustas prie lpq |sakmiu ir zavingu judesiu, jam primindavo, kad jis yra
tokios galios valdzioje, kurios privalo aklai klausyti ir kuri jam draudzia bent
kiek skqstis. Pagaliau, po |vairiausiq vingiq ir poskiq, ponia Bonasje atidare
duris ir |vede jaunuol| | visiskai tamsq kabinetq. Cia vel zenklu |sakiusi jam
tyleti ir atidariusi kitas, po uzuolaida pasleptas duris, pro kurias staiga
blykstelejo vaiski sviesa, ji dingo.
D'Artanjanas stovejo nejudedamas, nenusivokdamas, kur atsidre;
taciau netrukus | kambar| |siskverbs sviesos spindulys, silto ir kvapnaus oro
dvelkimas, plaukiqs is ten, du ar trys moteriski balsai, besisnekuciuojq
pagarbiai ir |mantriai, daug sykiq pakartotas zodis ,,didenybe" leido jam aiskiai
suprasti, kad jis yra kambaryje, susisiekianciame su karalienes, kabinetu.
Jaunuolis pasislepe seselyje ir lauke.
Karaliene atrode linksma ir laiminga, o tai, regis, labai stebino aplink
jq esancias damas, kurios buvo pratusios beveik visada matyti jq nulidusiq.
Karaliene aiskino, kad s| jos dziaugsmq suzadins iskilmiq puikumas, kad jai
daug malonumo suteiks baletas, o kadangi karalienei priestarauti negalima,-
nesvarbu, ar ji sypsotqsi, ar verktq,- tad visi kele | padanges Paryziaus miesto
seninq meilumq.
Nors d'Artanjanas ir nepazinojo karalienes, bet netrukus is skyre jos
balsq is kitq balsq, pradzioje is siek tiek svetimsaliskos tarties, o paskui is to
valdingo tono, kuris nejuciomis reiskiasi visq valdovq zodziuose. Jis girdejo,
kaip ji prieidavo ir vel nutoldavo nuo siq pravirq durq, ir du ar tris kartus
pamate, kaip kazkieno seselis uzstojo sviesq.
Ir staiga kazkieno ranka, dieviskai balta ir zavinga, islindo pro
uzuolaidq. D'Artanjanas suprato, kad cia jam. atpildas; jis puole ant keliq,
suciupo siq rankq ir pagarbiai prisispaude prie lpq; paskui ta ranka isnyko,
!E!
palikusi jo saujoje kazkok| daiktq, ir jis pazino, jog tai ziedas. Tuojau pat durys
uzsidare, ir d'Artanjanas pasiliko visiskoje tamsoje...
D'Artanjanas uzsimove ziedq ant pirsto ir vel eme laukti. Buvo aisku,
kad cia dar ne galas. Po atpildo uz jo pasiaukojimq turi sekti atpildas uz jo
meil. Be to, nors baletas ir. pasibaige, balius vos tik prasidejo: treciq valandq
tures bti vakariene, o Sv. Jono boksto laikrodis neseniai ismuse tris ketvircius
trecios.
Ir is tikrqjq balsai gretimame kambaryje pamazu eme tilti; paskui
jie nutolo. Po to durys | kabinetq, kuriame lauke d'Artanjanas, prasivere, ir
|bego ponia Bonasje.
- Js! Pagaliau!- susuko d'Artanjanas.
- Tylekit!- tare moteris, ranka uzspausdama jaunuoliui lpas.-
Tylekit! Ir iseikite tuo paciu keliu, kaip ir atejote.
- Bet kur ir kada as jus vel pamatysiu?-paklause d'Artanjanas.
- Suzinosite is laisko, kur| rasite, gr|zs namo. Eikite, eikite!
Ir sulig siais zodziais ji atidare duris | koridoriq ir isstme d'Artanjanq is
kabineto.
D'Artanjanas isejo, paklusnus kaip vaikas, nesipriesindamas, ne
vienu zodeliu nepriestaraudamas; o tai rodo, kad jis tikrai buvo |simylejs.
XXIII PASIMATYMAS
D'Artanjanas sugr|zo namo tekinas; nors jau buvo daugiau kaip
trecia valanda ryto ir reikejo pereiti bjauriausius Paryziaus kvartalus, jam vis
delto neteko patirti jokio nemalonumo. Visiems zinoma, kad girtuokliai ir
|simylejeliai turi kazkok| savo angelq sargq.
Prieangio durys buvo praviros; jis uzkope laiptais ir tyliai pasibelde,
kaip kad buvo sutarta su tarnu. Planse, kur| jis pries porq valandq buvo
issiunts is rotuses ir lieps jo laukti, atidare jam duris.
- Ar atnese man laiskq?-gyvai paklause d'Artanjanas.
- Niekas laisko neatnese, pone,- atsake Planse,- bet yra laiskas,
kuris atejo pats.
- Kq tu nori tuo pasakyti, mulki?
- Noriu pasakyti, kad, sugr|zs namo, nors raktq turejau kisenej ir
niekur su juo nesiskyriau, ant zaliosios staltieses jsq miegamajame radau
laiskq.
- O kurgi tas laiskas?
- As palikau j| ten, kur jis buvo, pone. Argi matyta, kad laiskai
sitokiu bdu atsirastq pas zmones. Jei dar langas btq buvs atdaras ar bent
praviras, nieko nesakyciau, bet ne - viskas buvo aklinai uzdaryta.
Pasisaugokit, pone: cia tikrai neapsieita be piktos dvasios.
Tuo tarpu d'Artanjanas |bego | kambar| ir atplese laiskq: jis buvo nuo
ponios Bonasje, ir stai jo turinys:
!E"
Jums norima isreiksti ir perduoti nuosirdzia padekq. Bkite sjvakar apie
desimtq valandq Sen-Klu pries paviljonq, esantj ties pono d'Estre namo
kampu.
K. B.
Skaitydamas s| laiskq, d'Artanjanas jaute kad jo sirdis tai issiplecia,
tai susispaudzia, veikiama tq maloniq spazmq, kurios kankina ir glamoneja
|simylejeliq sirdis.
Tai buvo pirmasis jo gautas laiskas, tai buvo pirmasis jam skirtas
pasimatymas. Jo sirdis, sklidina svaiginancio dziaugsmo, alpte alpo ant
slenkscio sio zemisko rojaus, kuris vadinasi meile.
- Na, jsq malonybe!-tare Planse, pamats, kad jo ponas tai
rausta, tai vel bqla.- Na, ar as neatspejau, kad cia koks nors nelemtas
reikalas?
- Tu klysti, Planse,- atsake d'Artanjanas.- Ir kad patiketum, va,
imk ekiu ir isgerk | mano sveikatq.
- Dekoju, pone, uz s| ekiu ir pazadu tiksliai laikytis jsq patarimq;
bet vis delto laiskai, kurie sitaip patenka | uzrakintus namus...
- Krinta is dangaus, mano biciuli, is dangaus.
- Vadinasi, js, pone, esate patenkintas?- paklause Planse.
- Mano brangusis Planse, as laimingiausias is visq zmoniq.
- Ir as galiu pasinaudoti jsq laime ir eiti gulti?
- Taip, gali eiti. - Telaimina jus dangus, bet vis delto sitas laiskas...
Ir Planse isejo, linguodamas galvq su tokia veido israiska, kuri
aiskiai bylojo, kad net d'Artanjano dosnumas ne|stenge issklaidyti jo abejoniq.
Liks vienas, d'Artanjanas vel eme skaityti savo laiskq, paskui
dvidesimt kartq pabuciavo tas jo grazios mylimosios ranka rasytas eilutes.
Pagaliau jis atsigule, uzmigo ir sapnavo aukso sapnus.
Septintq valandq ryto jis atsikele ir pasauke Planse, kuris po antro
sksnio atidare duris; is jo veido dar ne visai buvo isnykusios vakarykscio
nerimo zymes.
- Planse,- tare jam d'Artanjanas,- as iseinu ir gal visai dienai.
Taigi tu esi laisvas iki septintos valandos vakaro, bet septintq bk pasiruoss ir
lauk su dviem arkliais.
- Matyt,- atsake Planse,- mes vel norime, kad msq kailiai
pavirstq reciu!
- Tu paimsi savo muskietq ir pistoletus.
- Na, ar as nesakiau?- susuko Planse.- As taip ir maniau -
prakeiktas laiskas!
- Nurimk, mulki! Mes vyksime tik | paprastq iskyla.
- Ak, tokiai kaip ir ana, kur lijo kulkomis ir is zemes dygo spqstai.
- Pagaliau, jeigu js bijote, ponas Planse,- tare d'Artanjanas,- as
apsieisiu be jsq. Geriau keliauti vienam, negu tureti keliones draugq, kuriam
kinkos dreba.
- Js mane |zeidziai,- atkirto Planse.- Juk, rodos, matete, kaip as
laikiausi, kai reikejo.
!E*
-Taip, bet as manau, kad visa tavo drqsa issikvepe vienq kartu.
- Js pamatysit, kad, progai pasitaikius, man dar jos atsiras. Bet
jeigu norit, kad tos drqsos uztektq ilgam, tai prasau per daug jos neeikvoti,
pone.
- Ar siam vakarui tau dar jos pakaks?
- Tikiuos.
- Na, tai as tavim pasikliauju.
- Skirtq valandq bsiu pasiruoss. Bet as maniau, kad ponas tik
vienq arkl| turi gvardieciq arklidese.
- Gal bt, siuo momentu ten tera vienas, bet s|vakar jq bus
ketvertas.
- Atrodo, mes buvome isvyk arkliq pirkti?
- Tikrai taip,- atsake d'Artanjanas.
Ir, uzuot atsisveikins, jis pagrasino Planse pirstu ir isejo.
Ponas Bonasje stovejo prie savo durq. D'Artanjanas norejo praeiti
pro sal|, neuzkalbindamas garbiojo pirklio, taciau tas nusilenke taip meiliai ir
nuosirdziai, kad jo nuomininkas buvo priverstas ne tik jam atsakyti, bet ir
pasisneketi.
Pagaliau kaipgi neparodysi bent kiek nuolankumo vyrui tos moters,
kuri tq pat| vakarq paskyre tau pasimatymq Sen-Klu, pries pono d'Estre
paviljonq! Tad d'Artanjanas maloniausiu veidu prisiartino prie savo seimininko.
Pasnekesys savaime pakrypo | vargso zmogelio pergyvenimus kalejime. Ponas
Bonasje, nezinodamas, kad d'Artanjanas girdejo jo pokalb| su nepaz|stamuoju
is Mengo, papasakojo savo jaunajam nuomininkui, kaip j| persekiojs tasai
pabaisa ponas Lafema, kur| jis nuolat vadino kardinolo budeliu, ir ilgai deste
apie Bastilijq, apie jos sklqscius, kalejimo langelius, orlaides, grotas ir
kankinimq |rankius.
D'Artanjanas jo klausesi nepaprastai kantriai.
- Sakykit, ar suzinojot, kas tada buvo pagrobs poniq Bonasje?-
paklause jis, kai tasai baige kalbeti.- Juk as neuzmirsau, kad kaip tik sia
nelemta proga turejau laimes su jumis susipazinti.
- Ak,- atsiduso ponas Bonasje,- to jie, aisku, man nepasake, ir
mano zmona iskilmingai prisieke to' nezinanti. Na, o js, pone,- pridre
Bonasje nekalciausiu balsu,- kur buvote prazuvs per sias pastarqsias dienas?
As nemaciau nei jsq, nei jsq draugq ir manau, kad ne ant Paryziaus grindinio
prisirinkot tiek dulkiq, kurias Planse vakar vale nuo jsq batq.
- Jsq tiesa, mielas pone Bonasje, as ir mano draugai buvome
truput| isvyk.
- Ar toli?
- O, ne! Tik keturiasdesimt myliq. Palydejome ponq Atq | Forzo
maudykles; ten mano draugai ir pasiliko.
- Na, o js, zinoma, sugr|zote, kq?- paklause ponas Bonasje su
itin vylinga veido israiska.- Tokiems grazuoliams, kaip js, mylimosios
neduoda ilgq atostogq, ir msq, matyt, nekantriai laukta Paryziuje, ar ne?
- Dievazi, mano mielas pone Bonasje,- juokdamasis atsake
jaunuolis,- prisipaz|stu, kad tai tiesa, juo labiau kad nuo jsq, kaip matau,
!E6
nieko negalima nuslepti. Taip, mans lauke, ir, galiu jus patikinti, labai
nekantriai.
Seselis smestelejo Bonasje kakta, bet toks nezymus, jog
d'Artanjanas ne nepastebejo.
- Ir mes gausime atpildq uz msq skubejimq?- kalbejo toliau
pirklys, siek tiek pasikeitusiu balsu, ko d'Artanjanas irgi nepastebejo, lygiai
kaip pries akimirkq nepastebejo debeselio, apniaukusio garbaus zmogelio
veidq.
- O, kad issipildytq jsq pranasyste!-tare juokdamasis
d'Artanjanas.
- As tai sakau jums tik todel,- atsake Bonasje,- kad zinociau, ar
velai gr|site.
- Kam sis klausimas, brangusis seimininke?- pasiteiravo
d'Artanjanas.- Bene ketinate mans laukti?
- Ne, bet nuo to laiko, kai mane sueme ir apipiese mano namus, as
issigqstu kiekvienq kartq, kai isgirstu atidarant duris, o ypac nakt|. Nieko
nuostabaus! Juk as nesu karys!
- Na, tai neissigqskite, jei gr|siu pirmq, antra arba treciq valandq
ryto. Neissigqskite net ir tada, jeigu visai negr|zciau.
S| kartq Bonasje isblysko taip, jog d'Artanjanas negalejo to
nepastebeti ir paklause, kas jam yra.
- Nieko,- atsake Bonasje,- nieko. Tik po visq tu nelaimiq man
kartais staiga uzeina priepuoliai, ir stai kq tik as vel pajutau kazkok| drebul|.
Nekreipkite | tai demesio. Juk js turite kq veikti - jums reikia dziaugtis savo
laime.
- Jei taip, tai as tikrai turiu kq veikti, nes esu laimingas.
- Kol kas dar ne, palaukite, nes js pasakete, kad tai bus s|vakar.
- Na kq gi, aci dievui, sis vakaras ateis. Ir gal js laukiate jo taip
pat nekantriai, kaip ir as. Gal ponia Bonasje s|vakar aplankys savo seimos
zidin|.
- S| vakarq ponia Bonasje nebus laisva,- oriai atsake vyras.-
Tarnybos reikalai vercia jq pasilikti Luvre.
- Juo blogiau jums, mielasis seimininke, juo blogiau. Kai as esu
laimingas, noriu, kad ir visi btq laimingi, bet, matyt, tai ne|manoma.
Ir jaunuolis nuejo, garsiai kvatodamas is to savo sqmojo, kur|, kaip jam
atrode, tik jis vienas galejo suprasti.
- Linkiu smagiai pasilinksminti!-atsake Bonasje pakasynq balsu. i
Bet d'Artanjanas jau buvo per toli, kad galetq j| isgirsti, o jei ir btq isgirds,
tai, aisku, taip gerai nusiteiks, nebtq atkreips demesio | tuos zodzius.
Jis nuejo | pono de Trevilio rmus; vakarykstis jo vizitas, kaip prisimename,
buvo labai trumpas, ir jie mazai tegavo pasikalbeti.
Ponq de Trevil| jis rado svytint| dziaugsmu. Karalius ir karaliene
baliuje buv jam labai malons. Bet uztat kardinolas atrods visiskai nirus.
Pirmq valandq jis isvyko, teisindamasis negalavimu. O jq didenybes | Luvrq
sugr|zo tik sestq valandq ryto.
- O dabar,- tare ponas de Trevilis tylesniu balsu, apzvelgdamas
!EB
visus kambario kampus, nes norejo |sitikinti, ar tikrai juodu vieni,- o dabar
pakalbesim apie jus, mano jaunasis biciuli, nes aisku, kad jsq laimingas
gr|zimas kuriuo nors bdu siejasi su karaliaus dziaugsmu, karalienes triumfu ir
eminencijos pazeminimu. Dabar jums teks saugotis.
- Ko gi man bijoti, kol as turesiu laimes dziaugtis jq didenybiq
malone?- paklause d'Artanjanas.
- Visko, tikekite manim. Kardinolas ne toks zmogus, kad uzmirstq
piktq isdaigq, nenubauds isdaigininko, kuriuo, man rodos, buvo vienas mano
paz|stamas gaskonas.
- Ar js manote, kad kardinolas tiek pat nusituokia apie viskq, kiek
js, ir zino, kad Londone buvau as, o ne kas kitas?
- Po velniq! Js buvote Londone? Ar is Londono parsivezei tq
puikqj| deimantq, kuris zeri ant jsq rankos? Saugokites, mielasis
d'Artanjanai, prieso dovana - nelemtas daiktas. Apie tai yra net kazkoks
lotyniskas eilerastis... Palaukit...
- Taip, taip,- atsake d'Artanjanas, kuris niekaip negaledavo |sikalti
| galvq net pagrindiniq lotynq kalbos taisykliq ir kitados savo nemoksiskumu
|stumdavo neviltin mokytojq.- Taip, taip, turetq bti kazkoks eilerastis...
- Tikrai, yra,- tare ponas de Trevilis, truput| domejsis literatra,-
ir ponas Benseradas anq dienq man j| citavo... Palaukite... Aha! Prisiminiau:
Timeo Danaos et dona ferentes.
15

Tai reiskia: ,Saugokites prieso, duodancio
dovanas."
- S| deimantq man dave ne priesas, pone,- atsake d'Artanjanas,-
as j| gavau is karalienes.
- Is karalienes! Oho!- susuko ponas de Trevilis.- Is tikrqjq tai
karaliska dovana, verta maziausiai tkstancio pistoliq! Per kq karaliene |teike
jums siq dovanq?
- Ji pati man dave.
- Kur?
- Kabinete, greta to kambario, kuriame ji persirenge.
- Kuriuo bdu?
- Duodama man pabuciuoti rankq.
- Js buciavote karalienei rankq!-susuko ponas de Trevilis,
ziredamas | d'Artanjanq.
- Jos didenybe suteike man siq malon.
- Ir liudininkq akivaizdoj? O, neatsargioji, trigubai neatsargioji!
- Ne, pone, nurimkite, niekas to nemate,- atsake d'Artanjanas. Ir
jis papasakojo ponui de Treviliui, kaip visa tai |vyko.
- O moterys, moterys!- susuko senasis karys.- Paz|stu jas is
romantiskos jq vaizduotes. Visa, kas dvelkia paslaptingumu, zavi jas. Vadinasi,
js matet tik rankq, stai ir viskas. Sutiksite karalien ir nepazinsite jos; jinai
jus sutiks ir nezinos, kas js esate.
- Taip, bet is sio deimanto...- pradejo jaunuolis.
- Klausykite,- pertrauke j| ponas de Trevilis,- norite, kad as jums
duociau patarimq, gerq patarimq, draugo patarimq?
- Tuo suteiksite man garb, pone,- atsake d'Artanjanas.
!EE
- Tad stai: eikite pas pirmqj| auksakal| ir parduokite jam s|
deimantq uz tiek, kiek jis pasilys. Kad ir koks titnagas jis btq, vis delto
astuonis simtus pistoliq drqsiai duos. Pistoliai nepazymeti vardu, jaunuoli, o sis
ziedas turi vardq, baisq vardq, ir jis gali isduoti tq, kuris j| mvi.
- Parduoti s| ziedq! Mano valdoves dovanotq ziedq! Niekuomet!-
susuko d'Artanjanas.
- Tai bent pasukit akut | vidq, nelaimingas beproti, nes juk visi
zino, kad vargsas Gaskonijos bajoras neranda sitokiq ziedq savo motinos
skrynuteje.
- Nejaugi js manote, kad man reikia kazko bijoti?- paklause
d'Artanjanas.
- As manau, jaunuoli, kad zmogus, uzmingqs ant minos, kurios
knatas jau uzdegtas, gali jaustis saugiau uz jus.
- Po velniq!-tare d'Artanjanas, kuriam pradejo kelti nerimq
|tikinamas pono de Trevilio tonas.- Po velniq! Tai kq gi daryti?
- Saugokites visuomet ir visur. Kardinolas turi gerq atmint| ir ilgas
rankas. Tikekit manim, jis iskres jums kok| nors pokstq.
- Bet kok|?
- Ar as zinau? Bene jis nesinaudoja visomis setono gudrybemis?
Mazq maziausia, jus gali suimti.
- Kaip? Argi isdr|stq suimti zmogq, tarnaujant| jo didenybei?
- O ar daug jie varzesi suimti Atq! Siaip ar taip, jaunuoli, tikekite
zmogum, kuris jau trisdesimt metq tarnauja karaliaus rmuose: per daug
nepasikliaukite savo saugumu, kitaip - js zuvs. Atvirksciai,- ir tai as jums
sakau,- js visur turite matyti priesus. Jei kas su jumis nores vaidytis, venkite
jo, nors tai btq tik desimties metq berniukas; jeigu jus kas uzpuls dienq ar
nakt|, traukites visai nesigedydamas; jei zengsite per tiltq, apzirekite lentas,
kad viena is jq neprasmegtq po jsq kojomis; jeigu eisite pro statomq namq,
saugokites, kad akmuo nenukristq jums ant galvos; jeigu velai gr|site namo,
telydi jus jsq tarnas ir tebnie jis visad ginkluotas, jei tik, zinoma, js pasitikit
savo tarnu. Saugokites visq: draugo, brolio, mylimosios, ypac mylimosios.
D'Artanjanas paraudo.
- Mylimosios,- nejuciom pakartojo jis.- O kodel jos labiau, negu
kitq?
- Todel, kad meiluze - megstamiausioji ir tikriausioji kardinolo
priemone: moteris parduos jus uz desimt pistoliq. Prisiminkit Dalilq. Juk
skaitete sventqj| rastq?
D'Artanjanas pagalvojo apie pasimatymq, kur| jam s| vakarq paskyre
ponia Bonasje. Bet turime pasakyti, msq didvyrio .garbei, kad bloga pono de
Trevilio nuomone apie moteris nesukele jam ne maziausio |tarimq
del' jo graziosios seimininkes.
- Beje-paklause ponas de Trevilis,-kur dingo trys jsq draugai?
- As kaip tik norejau jus klausti, gal kq nors zinote apie juos?
- Nieko nezinau.
- As juos palikau kelyje: Portq - Santiji su dvikova panoseje;
Aram| - Krevkere su kulka petyje, o Atq - Amjene, apkaltintq pinigq
!EH
klastojimu.
- Na, matote!- tare ponas de Trevilis.- O js kaip pasprukote?
- Per stebuklq, ponas kapitone, turiu tai pripazinti: gavs spaga |
krtin ir prismeigs grafq de Vardq prie Kale vieskelio, kaip petelisk prie
apmusalq.
- Na, to betrko! De Vardas - kardinolo tarnas, Rosforo giminaitis!
Zinote, mielasis biciuli, man kilo gera mintis.
- Kokia, pone?
- Jumis detas, as stai kq padaryciau...
- Pavyzdziui?
- Kol jo eminencija mans ieskotq Paryziuje, as patyliukais vel
nujociau | Pikardijq ir suzinociau, kas atsitiko mano draugams. Po velniq! Juk
jie verti bent siokio tokio jsq demesio.
- Patarimas geras, pone, ir rytoj as isvyksiu.
- Rytoj. O kodel ne s| vakarq?
- S| vakarq turiu likti Paryziuje; btinas reikalas vercia.
- Ak jaunuoli, jaunuoli! Kokia nors meilute? Pasisaugokit, as jums
kartoju: moteris prazude mus praeity, prazudys ir ateity. Paklausykit mans,
keliaukit dar s| vakarq.
- Ne|manoma, pone.
- Js davete zod|?
- Taip.
- Na, tai visai kas kita; bet pazadekit man, kad rytoj isvyksite,
jeigu siqnakt jsq nenuzudys.
- Pazadu.
- Gal jums reikia pinigq?
- Dar turiu penkiasdesimt pistoliq. Tikiuosi, man uzteks.
- O jsq draugai?
- Manau, kad jiems dar neturetq trkti pinigq. Isvykdami is
Paryziaus, mes turejome kiekvienas po septyniasdesimt penkis pistolius
kiseneje.
- Ar as dar pamatysiu jus, pries jums isvykstant?
- Nemanau, pone, nebent atsitiktq kas nauja.
- Na, tai laimingos keliones!
- Dekoju, pone.
Ir d'Artanjanas atsisveikino su ponu de Treviliu, sugraudintas kaip
niekuomet jo tikrai tevisko rpinimosi savo muskietininkais.
Is eiles jis uzejo pas Atq, pas Portq ir pas Aram|. Ne vienas nebuvo
gr|zs. Tarnq taip pat nebuvo, ir niekas neturejo jokiq ziniq nei apie vienus, nei
apie kitus.
Jis btq pasiteiravs apie juos jq meiluziq, bet nepazinojo nei Porto,
nei Aramio mylimosios; o Atas visai jos neturejo.
Praeidamas pro gvardijos bstin, jis zvilgtelejo | arklides: trys
arkliai is keturiq jau stovejo vietoje. Planse, visai apstulbs, vale juos, ir du jau
buvo svaruteliai.
- Ak pone!- susuko Planse, pastebejs d'Artanjanq.- Kaip man
!E<
malonu jus matyti!
- O kodel, Planse?- paklause jaunuolis.
- Ar js pasitikit ponu Bonasje, msq seimininku?
- As? Anaiptol.
- Ak pone, kaip gerai!
- Bet kodel tu klausi?
- Todel, kad, judviem besikalbant, as judu stebejau, nors ir
negirdejau, apie kq kalbejotes. Ir, zinote, pone, jo veidas du ar tris kartus
pasikeite.
- Kq tu sakai!
- Js nepastebejot, dziaugdamasis tuo laisku, kur| gavote, o as,
priesingai, |baugintas keisto sio laisko atsiradimo, ne minutei nenuleidau akiq
nuo jo veido.
- Ir jis tau pasirode...
- Klastingas, pone.
- Is tiesq!
- Be to, kai tik js nuejote ir dingote uz gatves kampo, ponas
Bonasje ciupo skrybel, uzrakino duris ir tekinas pasileido | priesingq pus.
- Is tikrqjq, Planse, tu teisus. Tai atrodo labai |tartina. Bet bk
ramus, mes nemokesime jam nuomos, kol viskas paaiskes galutinai.
- Js vis juokaujate, taciau patys pamatysit.
- Kq padarysi, Planse. Nuo savo likimo nepabegsi.
- Ir js neatsisakote sio vakaro isvykos?
- Priesingai, Planse, juo labiau as pyksiu ant pono Bonasje, juo
noriau eisiu | pasimatymq, kur| man pranese sis laiskas, tiek tave |baugins.
- Na, pone, jeigu jau taip pasiryzote.
- Ir kuo tvirciausiai, mano drauguzi. Taigi devintq valandq lauk
mans cia, as uzeisiu tavs pasiimti.
Matydamas, kad nera jokios vilties |tikinti savo ponq atsisakyti to
sumanymo, Planse giliai atsiduso ir eme valyti treciq arkl|.
O d'Artanjanas, kuris is tiesq buvo gana atsargus jaunuolis, uzuot
gr|zs namo, nuejo pietauti pas tq pat| gaskonq kunigq, kuris sunkiq keturiems
draugams valandq pavaisino juos pusryciais su sokoladu.
XXIV PAVILJONAS
Devintq valandq d'Artanjanas buvo prie gvardieciq bstines; cia jis
rado gerai pasiruosus| Planse. Ketvirtas arklys jau irgi buvo atsiustas.
Planse apsiginklavo muskieta ir pistoletais.
D'Artanjanas turejo spagq ir du pistoletus uz dirzo. Jie abu soko ant
zirgq ir patylomis isjojo. Buvo jau visai tamsu ir niekas nemate jq isvykstant.
Planse jojo uzpakalyje per desimt zingsniq nuo savo pono.
D'Artanjanas, perkirts krantines, isjojo pro Konferanso vartus ir
pasuko Sen-Klu keliu, kuris anuomet buvo daug grazesnis, negu siandien.
!EC
Kol jie dar buvo mieste, Planse pagarbiai laikesi nuotolio, kur| pats
pasirinko; bet, kai tik kelias pasirode tustesnis ir tamsesnis, jis pamazel eme
artintis ir, |jojus | Bulones miskq, nejuciom atsirado greta savo pono. Is tikrqjq
mes neslepsime, kad didziuliq medziq sibavimas ir menulio atspindziai
tamsioje tankmeje kele jam smarkq nerimq. D'Artanjanas pastebejo, kad jo
tarnui darosi kazkas negera.
- Na, ponas Planse,- paklause jis,-kas jums?
- Ar jums, pone, neatrodo, kad miskai panass | baznycias?
- O kodel, Planse?
- Todel, kad ir cia, ir ten nedr|sti garsiai kalbeti.
- Kodel tu nedr|sti garsiai kalbeti, Planse? Ar todel, kad bijai?
- Taip, pone, bijau, kad kas neisgirstq.
- Kad neisgirstq. Juk msq pokalbis visiskai padorus, mielasis
Planse, ir niekas negaletq jam nieko prikisti.
- Ak pone!- atsake Planse, gr|zdamas prie savo pagrindines
minties.- Sito pono Bonasje antakiuose yra kazkas klastinga, ir jis taip
slyksciai kraipo lpas!
- Kuriems velniams tu vis galvoji apie tq Bonasje?
- Galvoji, kq gali, o ne kq nori, pone.
- Todel, kad tu bailys, Planse.
- Pone, nepainiokim bailumo su atsargumu: atsargumas - dorybe.
- O tu esi dorybingas, ar ne tiesa, Planse?
- Pone, ar tik ne muskietos vamzdis ten zvilga? Gal palenkime
galvas?
- Is tikrqjq,- sumurmejo d'Artanjanas, kuris prisimine pono de
Trevilio pamokymus,- is tikrqjq tas sutverimas galq gale ir man |varys baimes.
Ir jis paragino arkl| riscia.
Planse irgi pasivare pirmyn nelyginant seselis ir vel atsidre salia
savo pono.
- Ar mes sitaip ir jodinesim visq nakt|, pone?- paklause jis.
- Ne, Planse, nes tu jau atjojai.
- Kaip - as atjojau? O js, pone?
- As dar pajojesiu keletq zingsniq.
- Ir paliksite cia mane vienq?
- Tu bijai, Planse?
- Ne, bet as tik noriu pasakyti, kad naktis bus salta, kad nuo
persalimo gauni reumatizmq, o tarnas, sergqs reumatizmu,- blogas padejejas,
ypac tokiam apsukriam ponui, kaip js.
- Na gerai, Planse, jei tau bus salta, uzeik | vienq is tq smukliq,
kurias matai ana ten, ir rytoj sestq valandq ryto lauk mans prie vartq.
- As, pone, kuo pagarbiausiai pravalgiau ir prageriau tq ekiu, kur|
man s|ryt padovanojote, ir nebeliko ne pasiutusio skatiko tam atvejui, jeigu
man pasidarytq salta.
- Stai tau puse pistolio. Iki rytojaus.
D'Artanjanas nulipo nuo arklio, mete pavad| Planse ir greitai nuejo,
supdamasis apsiaustu.
!HK
- Dieve, kaip salta!- susuko Planse, vos tik jo ponas dingo is akiq.
Skubedamas kuo veikiau apsilti, jis pribego" prie vieno namuko, kuris visa savo
isore buvo panasus | priemiescio smukl, ir pasibelde | duris.
Tuo tarpu d'Artanjanas, pasuks tarpukiemiq taku, zenge toliau ir
pasieke Sen-Klu; bet, uzuot ejs didziqja gatve, jis aplenke pil|, |smuko | mazq
nuosaliq gatvel ir netrukus atsidre priesais nurodytqj| paviljonq dykvieteje.
Vienoje sios gatvikstes puseje traukesi aukstas mras, prie kurio kampo
niksojo sis paviljonas, o kitoje - pinuciq tvora saugojo nuo praeiviq mazq
sodel|, kurio gilumoje stovejo skurdi lsnele.
D'Artanjanas atvyko | pasimatymo vietq ir, kadangi jam nebuvo
pasakyta kokiu nors zenklu pranesti apie savo atvykimq, eme laukti.
Nebuvo girdeti jokio garso, ir galejai pamanyti esqs uz simto myliq
nuo sostines. Apsidairs aplink, d'Artanjanas atsisliejo | tvorq. Uz sios tvoros,
uz sio sodo ir lsnos tamsus rkas gaube savo klostemis neaprepiamas
tolumas, kuriose miegojo Paryzius, jaudrus ir issidrieks,- bedugne, kurioje
sen bei ten zibejo sviess taskeliai, gdzios sio pragaro zvaigzdes.
Bet d'Artanjanui viskas buvo pasipuos vaivorykstes spalvomis, visos mintys
sypsojosi, kiekviena tamsa atrode perregima. Pasimatymo valanda artejo.
Is tikrqjq po keliq minuciq is Sen-Klu varpines, is jos placiq gaudzianciq ziociq
issiverze desimt letq dziq.
Kazkas nelemta buvo sitame zalvario balse, kuris vaitojo nakties
gdumoje. Jo akys buvo |smeigtos | mazq paviljonq prie mro kampo; visos sio
paviljono langines buvo uzdarytos, tik vieno lango antrame aukste atvertos.
Pro s| langq liejosi svelni sviesa, sidabruojanti kelias virpanciais lapais liepas,
krvoje kpsancias anapus parko. Uz sio mazo, taip jaukiai apsviesto langelio,
aisku, jo laukia grazioji ponia Bonasje.
Sios saldzios minties liliuojamas, d'Artanjanas islauke pusvaland|
be jokio nekantravimo, |smeigs akis | siq zavingq mazut buvein; jis galejo
matyti dal| lubq su auksiniu karnizu, bylojanciu apie puosnq viso paviljono
vidaus |rengimq.
Sen-Klu varpine ismuse pus vienuolikos.
S| kartq kazkoks siurpulys perbego d'Artanjano gyslomis, ir jis pats
negalejo suprasti kodel. Gal tik saltis j| nusmelke, ir grynai fizin| pojt| jis
palaike dvasiniu.
Paskui jam dingtelejo mintis, kad jis blogai perskaite ir kad
pasimatymas turbt paskirtas tiktai vienuoliktq valandq.
Jis priejo prie lango, atsistojo sviesos ruoze, issitrauke is kisenes
laiskq ir dar kartq perskaite. Ne, jis neapsiriko: pasimatymas skirtas desimtq
valandq.
Tada jis sugr|zo | savo vietq; si tyla ir si vienuma jau pradejo kelti jam nerimq.
Ismuse vienuoliktq.
D'Artanjanas eme rimtai bgstauti, ar is tikrqjq kas neatsitiko poniai
Bonasje.
Jis triskart pliaukstelejo delnais - |prastas |simylejeliq zenklas; bet
niekas jam neatsiliepe, netgi aidas.
Tada, siek-tiek nepatenkintas, jis pagalvojo, kad gal jaunoji moteris
!H!
uzmigo, jo belaukdama.
Jis priejo prie sienos ir pabande ja uzkopti, aukstyn, bet siena buvo
naujai tinkuota, ir d'Artanjanas tik nusilauze nagus.
Tuo metu jis nukreipe akis | medzius, ant kuriq lapq vis dar krito
sidabrine sviesa. Vienas buvo palinks virs kelio, ir d'Artanjanui dingtelejo, kad
nuo jo sakq galima pamatyti paviljono vidq.
]lipti | med| atrode nesunku. Be to, d'Artanjanas buvo tik
dvidesimties metq, taigi dar nespejo uzmirsti moksleivio pomegiq. Vienu
akimirksniu jis atsidre tarp sakq, ir pro lango stiklus jo zvilgsnis |smigo |
paviljono vidq.
Baisus reginys priverte d'Artanjanq sudrebeti nuo galvos iki kojq. Ta
jauki sviesa, ta rami lempa, atvere siurpios netvarkos vaizdq: vienas lango
stiklas buvo iskultas, kambario durys islauztos ir kybojo ant kengiq; stalas,
kuris, matyt, buvo uztiestas puikiai vakarienei, gulejo apverstas; ant grindq
metesi sudauzyti buteliai, sutrypti vaisiai; viskas bylojo, kad siame kambaryje
vyko ziauri, ztbtine kova; d'Artanjanui net pasirode, kad sioje keistoje
maisalyneje jis mato drabuziq skiautes ir keletq kraujo demiq, raudonuojanciq
ant staltieses ir uzuolaidq.
Smarkiai plakancia sirdimi jis skubiai nulipo zemen, noredamas
pazireti, ar nepastebes dar kokiq smurto zymiq.
Jauki sviesele vis dar mirgejo nakties ramumoje. DArtanjanas
isvydo tai, ko nepastebejo issyk, nes tada jam nerpejo atidziau zvalgytis:
zemeje, kuri buvo vienur sutrypta, kitur israusta, jis pamate neaiskius zmoniq
bei arkliq pedsakus. Be to, matyt, is Paryziaus atvykusios karietos tekiniai
paliko minkstoje zemeje gilias vezes, kurios baigesi prie paviljono ir suko atgal
| Paryziq.
Beieskodamas toliau, d'Artanjanas rado prie sienos ir suplesytq
moteriskq pirstin. Toji puse pirstines, kuri nepaliete purvinos zemes, buvo
nuostabiai svari. Tai viena tq iskvepintq pirstinaiciq, kurias ]simylejeliai megsta
numauti nuo grazios rankutes.
Juo toliau tyrinejo d'Artanjanas, juo gausesniu ir saltesniu prakaitu
rasojo jo kakta, sird| gniauze baisus nerimas, alsavimas tankejo; bet,
stengdamasis nusiraminti, jis tikino save, kad sis paviljonas, gal bt, visai ne
tas, apie kur| rase ponia Bonasje, kad jaunoji moteris paskyre jam pasimatymq
prie sio paviljono, o ne jo viduje, kad jq galejo sulaikyti Paryziuje pareigos, o
gal ir vyro pavyduliavimas.
Taciau visi sie samprotavimai buvo sugriauti, paneigti, isblaskyti to
vidujinio skausmo, kuris kai kada apima visq msq btyb ir saukte saukia
toms msq galioms, kurioms lemta j| isgirsti, kad didi nelaime pakibo ties
mumis.
Tada d'Artanjanas tarsi pamiso: jis nuleke | vieskel| tuo paciu keliu,
kuriuo buvo atvyks, pribego prie kelto ir eme klausineti keltininkq.'
Apie septintq valandq vakaro keltininkas perkels per up moter|,
apsigaubusiq juodu apsiaustu; ji, matyt, labai stengesi, kad jos kas nepazintq;
bet kaip tik del siq jos pastangq keltininkas labiau ja susidomejs ir pamats,
kad ji jauna ir grazi.
!H"
Anuomet, kaip ir siandien, daugybe jaunq ir graziq moterq vykdavo |
Sen-Klu, nenoredamos, kad jas kas pazintq, taciau d'Artanjanas ne akimirkos
neabejojo, kad moteris, kuriq pastebejo keltininkas, kaip tik ir buvo ponia
Bonasje.
Prie lempos, degancios keltininko trobeleje, d'Artanjanas dar kartq
perskaite ponios Bonasje laiskq ir |sitikino neapsiriks: pasimatymas tikrai
buvo paskirtas Sen-Klu, o ne kitur, pries pono d'Estre paviljonq, o ne kitoje
gatveje.
Viskas isvien d'Artanjanui rode, kad nuojauta jo neapgavo ir kad
atsitiko didele nelaime.
Jis tekinas pasileido atgal prie paviljono. Jam atrode, kad gal tuo
tarpu, kai jo nebuvo, kas nors nauja atsitiko ir jis ras ten kokiq nors ziniq.
Gatvele tebebuvo tuscia, ir pro langq sklido ta pati rami ir jauki
sviesa.
Tada d'Artanjanas prisimine tq aklq ir nebyliq lsnq, kuri vis delto
tikriausiai mate ir, gal bt, galejo kalbeti.
Varteliai buvo uzdaryti, bet jis persoko per tvorq ir, nekreipdamas
demesio | priristo suns lojimq, priejo prie trobeles.
Pirmqkart pasibeldus, niekas neatsake. Trobeleje viespatavo tokia
pat kapq tyla, kaip ir paviljone; taciau si lsna buvo paskutine jo viltis, ir jis
atkakliai beldesi.
Netrukus viduje pasigirdo snarejimas, baikstus snarejimas, kuris
tarytum pats bijojo, kad j| gali kas isgirsti.
Tada d'Artanjanas liovesi belds ir eme maldauti tokiu nerimastingu
balsu, kupinu isgqscio, pazadq ir meilumo, kad ir baiksciausias zmogus btq
galejs nusiraminti. Pagaliau sena, sutrnijusi langine atsidare arba, tikriau
sakant, truput| prasivere ir tuojau pat vel uzsidare, kai tik blanki kampe
deganti lempele apsviete d'Artanjano perpet, spagq ir pistoletq rankenas.
Taciau, nors tai truko tik vienq akimirksn|, d'Artanjanas spejo pamatyti senio
galvq.
- Del dievo meiles, isklausykite mane!-susuko jis.- As cia laukiau
vieno zmogaus, kuris neatvyko. As mirstu is nerimo. Gal atsitiko cia netoliese
kokia nelaime? Sakykit!
Langas pamazu vel atsidare, ir pasirode tas pats veidas; tik jis buvo
dar blyskesnis, negu pirmq kartq.
D'Artanjanas atvirai viskq papasakojo, neminedamas vardq; jis
pasake, kad moteris paskyrusi jam pasimatymq prie sio paviljono ir kad,
nebesulaukdamas jos, jis |silips | liepq ir lempos sviesoje pamats baisiq
netvarkq kambary.
Senis atidziai klausesi ir pritardamas vis linkciojo; paskui, kai
d'Artanjanas baige kalbeti, jis krestelejo galvq su tokia veido israiska, kuri
neleme nieko gera.
- Kq
;
js tuo norite pasakyti?-susuko d'Artanjanas.- Del dievo
meiles! Sakykit, kq tai reiskia.
- Ak pone,- atsake senis,- nieko mans neklauskite, nes jeigu as
jums pasakysiu, kq maciau, tai tikriausiai neisvengsiu nelaimes.
!H*
- Vadinasi, js kazkq matet?- paklause d'Artanjanas.- Jei taip,-
kalbejo jis toliau, mesdamas jam pistol|,- del dievo meiles, pasakykite, kq
matete, ir bajoro garbe prisiekiu, kad ne vienas jsq zodis neissprs man is
lpq.
D'Artanjano veide senis |zvelge tiek nuosirdumo ir sielvarto, jog,
davs zenklq klausytis, tyliu balsu pradejo:
- Buvo mazdaug devinta valanda, kai isgirdau kazkok| triuksmq
gatveje. Noredamas suzinoti, kas tai galetq bti, priejau prie durq. Staiga
pamaciau, kad kazkas eina pas mane. As esu beturtis ir nebijau vagiq, todel
atidariau duris ir uz keliq zingsniq pamaciau tris vyrus. Tamsoje stovejo
pakinkyta karieta ir pabalnoti arkliai. Sie arkliai, matyt, priklause tiems trims
vyrams, apsirengusiems bajoriskai.- ,Ak, gerieji ponai!- susukau as.- Ko
jums reikia?"- ,,Ar turi kopecias?"-paklause mans tas, kuris atrode esqs
vyresnis.- ,Taip, pone, tas, su kuriomis skinu vaisius."- ,Duoks mums jas ir
eik vidun. Stai tau ekiu uz sutrukdymq. Tik atmink: jei pasakysi nors vienq
zod| apie tai, kq pamatysi ir isgirsi,- nes esu tikras, kad, nors ir kazkaip tau
prigrasintume, tu vis tiek ziresi ir klausysi,- galas tau!" Sulig siais zodziais jis
mete man ekiu, kur| as paemiau, ir nusinese mano kopecias. Uzdars vartelius,
apsimeciau gr|ztqs namo, o is tikrqjq tuojau pat isejau pro uzpakalines duris ir,
selindamas patamsy, prislinkau prie ano stai krmo, kuriame pasisleps
galejau viskq matyti, kitq nepastebimas.
- Trys vyrai be jokio triuksmo privaziavo karietq arciau ir islaipino is
jos mazq zmogel|, storq, zemq, apyzil|, prastais, tamsiais drabuziais; jis
atsargiai uzlipo kopeciomis, slaptai pritykojs, pazvelge | kambar|, patyliukais
nusileido zemyn ir pasnibzdomis tare: ,Tai ji!" Tasai, kuris su manim kalbejo,
tuojau pat priejo prie paviljono durq, atrakino jas raktu, kur| turejo atsiness,
vel uzdare jas ir isnyko; tuo paciu metu kiti du vyrai uzlipo kopeciomis.
Mazasis senukas pasiliko prie karietos dureliq, vezejas laike vadeles, o tarnas
- raiteliq arklius.
- Staiga is paviljono pasigirdo klyksmas, prie lango pribego
kazkokia moteris ir atidare j|, tarsi noredama issokti. Bet tuojau pat ji pamate
du vyrus ir pasitrauke atgal; abu vyrai puole paskui jq | kambar|.
Daugiau as nieko nemaciau, tik girdejau lztanciq baldq traskejimq.
Moteris klyke ir saukesi pagalbos. Taciau netrukus jos sauksmai nutilo. Trys
vyrai prisiartino prie lango, nesdami ant rankq moter|. Du is jq nulipo laiptais ir
|kele jq | karietq, o paskui |lipo ir mazasis senukas. Tas, kuris pasiliko paviljone,
uzdare langq, po valandeles isejo pro duris ir pasizirejo, ar moteris tikrai yra
karietoje; du draugai jau lauke jo raiti. Tada ir jis soko ant arklio. Tarnas
atsisedo | savo vietq salia vezejo; trijq raiteliq lydima, karieta greit nuvaziavo,
ir viskas pasibaige. Po to as nieko daugiau nemaciau, nieko negirdejau.
Tokios baisios zinios pritrenktas, d'Artanjanas stovejo lyg sustings
ir be zado, o jo sirdyje siautejo visi pykcio ir pavydo demonai.
- Zinote, pone,- tare senis, kuriam nebylus d'Artanjano sielvartas
padare gilesn| |spd|, negu vaitojimai ir asaros,- nenusiminkite. Juk jie
nenuzude jos, o tai yra svarbiausia.
- Gal bent apytikriai zinote,- paklause d'Artanjanas,- koks
!H6
zmogus vadovavo siam pragariskam darbui?
- As jo nepaz|stu.
- Bet jis su jumis kalbejo, js galejote j| matyti.
- Ak, js norite, kad as jums pasakyciau, kaip jis atrode?
- Taip.
- Aukstas, liesas, tamsiaveidis; juodi sai, juodos akys, is paziros
- bajoras.
- Tai jis!-susuko d'Artanjanas.- Ir vel jis! Visuomet jis! Matyt, jis
yra mano piktoji dvasia! O antrasis?
- Katras?
- Maziukas.
- O, tasai ne didikas, tikekite manim! Jis buvo be spagos, ir kiti
elgesi su juo nesivarzydami.
- Koks nors tarnas,- sumurmejo d'Artanjanas.- O vargsele,
vargsele! Kq jie jai padare?
- Js man pazadejote niekam nieko nesakyti,- primine senis.
- Ir pakartoju savo pazadq. Bkite ramus - as esu bajoras.
Bajoras turi tik vienq zod|, ir as jums j| daviau.
D'Artanjanas prislegta sirdim sugr|zo prie kelto. Tarpais jis negalejo
patiketi, kad tai btq buvusi ponia Bonasje, ir vylesi rytoj jq sutikti Luvre;
tarpais vel galvodavo, kad gal ji turejo kokiq intrigq su kuo nors kitu, ir
pavyduliaujqs meiluzis uzklups jq issiveze. Jis speliojo, krimtosi, beviltiskai
sielojosi.
- Ak, kad mano draugai btq cia!- susuko jis.- Bent galeciau viltis
jq surasiqs; bet kas zino, koks likimas juos istiko!
Buvo beveik vidurnaktis; reikejo surasti Planse. D'Artanjanas beldesi
paeiliui | visas smukles, kuriose buvo matyti bent silpnute sviesa, taciau Planse
nesurado ne vienoje.
Sestoje smukleje d'Artanjanas pagalvojo, kad ieskoti jo -
bergzdzias dalykas. Juk jis liepe tarnui laukti sestq valandq ryto, ir todel dabar
sis turi teis bti ten, kur yra.
Be to, jaunuoliui kilo mintis, kad, pasilikdamas arti tos vietos, kur
|vyko nelaime, jis gal isgirs kq nors apie s| paslaptingq reikalq. Taigi sestoje
smukleje, kaip jau rakeme, d'Artanjanas sustojo, paprase butel| geriausio
vyno, atsisedo tamsiausiame kampe ir nusprende laukti cia rytojaus. Taciau ir
s| kartq jo viltys nuejo niekais: nors jis ir labai atidziai klausesi, tarp keiksmq,
juokq ir pldimqsi, kuriais svaidesi amatininkai, tarnai ir vezejai, sudarq jam
garbingq kompanijq, jis neisgirdo nieko, kas galetq padeti susekti vargses
pagrobtos moteriskes pedsakus. Taigi, isgers savo butel| ir neturedamas kq
veikti, be to, nenoredamas sukelti |tarimq, jis buvo priverstas kuo patogiau
|sitaisyti savo kampe ir siaip taip uzmigti. Kaip prisimename, d'Artanjanas buvo
dvidesimties metq, o tokiame amziuje miegas turi negincijamq teisiq, kurias jis
|sakmiai pareiskia net labiausiai nusiminusioms sirdims.
Apie sestq valandq ryto d'Artanjanas pabudo prastai jausdamasis,
kaip visuomet bna po blogai praleistos nakties. Jo ranga neilgai truko; jis
apciupinejo kisenes, noredamas |sitikinti, ar bemiegant jo kas neapvoge, ir,
!HB
rads deimantq ant pirsto, pinigin kiseneje ir pistoletus uz dirzo, atsikele
sumokejo uz butel| vyno ir isejo pasizireti, gal s| kartq, is ryto, ieskodamas
savo tarno, tures daugiau laimes, negu nakt|. Is tikrqjq, pirmiausia, kq jis
pamate pro dregnq pilksvq rkq, buvo jo dorasis Planse laikydamas uz
pavadziq abu arklius, sis lauke jo prie mazos, skurdzios smukles, pro kuriq
nakcia d'Artanjanas praejo, jos netgi nepastebejs.
XXV PORTAS
Uzuot gr|zs tiesiai namo d'Artanjanas nusoko nuo arklio prie pono
de Trevilio durq ir greitai uzbego laiptais aukstyn. S| kartq jis pasiryzo
papasakoti jam visa, kas buvo atsitik. Tikriausiai siuo reikalu ponas de Trevilis
gali jam duoti gerq patarimq. Be to, ponas de Trevilis kone kasdien matosi su
karaliene ir gal gautq is jos didenybes kokiq nors ziniq apie vargs moter|, kuri
dabar, gal bt, turi atsimoketi uz pasiaukojimq savo valdovei.
Ponas de Trevilis isklause jaunuolio pasakojimq itin rimtai, o tat
aiskiai bylojo, kad visas sis |vykis jam anaiptol neatrode tik meiles intriga.
- Hm, - tare jis, kai d'Artanjanas baige pasakoti, - visa tai jau is
tolo kvepia jo eminencija.
- Bet kq gi daryti? - paklause d'Artanjanas.
- Tuo tarpu nieko, absoliuciai nieko. Geriausia btq, kaip jau
sakiau, kuo greiciau palikti Paryziq. As pasimatysiu su karaliene, smulkiai
papasakosiu jai apie vargses moters dingimq, nes ji tikriausiai dar nieko apie
tai nezino. Sios smulkmenos pades jai uzciuopti silo galq, ir, jums sugr|zus,
gal bt, as jau turesiu jums pranesti kokiq nors gerq naujienq. Pasikliaukite
manim.
D'Artanjanas zinojo, kad ponas de Trevilis, nors ir gaskonas, nebuvo
prats dalinti tusciq pazadq ir, jei kartais kq pazadedavo, visuomet istesedavo
daugiau, negu bdavo zadejs. Tad jis nusilenke labai dekingas uz praeit| ir uz
ateit|, o garbingasis kapitonas, kuris irgi buvo gyvai susidomejs siuo tokiu
drqsiu ir ryztingu jaunuoliu, draugiskai paspaude jam rankq, linkedamas
laimingos keliones.
Pasiryzs tuctuojau laikytis pono de Trevilio patarimq, d'Artanjanas
nuvyko | Duobkasiq gatv prizireti pasiruosimo kelionei. Artedamas prie
namq, jis pazino ponq Bonasje, su chalatu stovint| prie savo durq slenkscio.
Visa tai, kq vakare buvo pasaks atsargusis Planse apie klastingq seimininko
bdq, d'Artanjanas dabar vel prisimine ir pazvelge | j| atidziau, negu visada. Is
tikrqjq, be to gelsvo, liguisto blyskumo, rodancio tulzies issiliejimq ir
atsiradusio, galimas daiktas, pripuolamai, d'Artanjanas dar pastebejo jo veido
rauksliq susiklostyme kazkq klastinga ir nieksiska. Sukcius juokiasi ne taip,
kaip juokiasi doras zmogus, veidmainys verkia ne tokiomis pat asaromis,
kokiomis verkia atvirasirdis zmogus. Kiekvienas apsimetimas yra kauke, ir,
nors kazkokia tobula btq toji kauke, atidziau pazirejus, visuomet galima jq
atskirti nuo tikrojo veido.
!HE
Taigi d'Artanjanui pasirode, kad Bonasje devi kauk, ir netgi slyksciq
slyksciausiq kauk.
Todel, bjauredamasis situo zmogumi, jis norejo praeiti pro sal|,
neuzkalbindamas jo, bet ponas Bonasje, kaip ir vakar dienq, pats j| prasnekino.
- Na, jaunuoli,- tare jis,- rodos, mes nenuobodziai praleidziame
naktis? Septinta valanda ryto, po plyniq! Matyt, js aukstyn kojom apvertet
|prastq tvarkq ir gr|ztate namo tada, kada kiti iseina.
- Jums to negalima prikisti, ponas Bonasje,- atsake jaunuolis.-
Js esate tvarkingumo pavyzdys. Na kq gi, turint jaunq ir graziq zmonq, nera
reikalo vaikytis laimes: tada laime pati ateina jsq ieskoti, ar ne taip, ponas
Bonasje?
Bonasje isblysko kaip mirtis ir nusisiepe.
- Cha-cha! Js tikras pokstininkas!-atsake Bonasje.- Bet kurgi,
po simts, siqnakt tranketes? Atrodo, kad tarpukiemiq keliai ne kokie.
D'Artanjanas pazvelge | aulinius savo batus, iki keliq purvinus, bet
tuo paciu metu jo zvilgsnis nukrypo ir | pirklio pusbacius bei kojines; galejai
pamanyti, kad ir jie klampojo po tq paciq pelk - ir vieni, ir kiti atrode visiskai
panass.
Tada d'Artanjanui staiga dingtelejo viena mintis. Tasai storas, zemas
zmogelis, zilstelejs, tamsiais drabuziais apsirengs senukas, lyg ir tarnas, su
kuriuo nepagarbiai elgesi raitieji palydovai, buvo pats Bonasje. Vyras vadovavo
zmonos grobikams.
D'Artanjanq pagavo baisus noras ciupti pirkl| uz gerkles ir j|
pasmaugti, bet, kaip jau sakeme, jis buvo labai atsargus jaunuolis, todel
susivalde. Taciau jo veidas taip aiskiai persimaine, jog Bonasje issigando ir
bande pasitraukti zingsn| atgal, bet jis stovejo kaip tik prie tos durq puses, kuri
buvo uzdaryta, ir sutiktoji 'klitis priverte j| likti vietoje.
- Js turbt juokaujate, mano mielasis,- pasake d'Artanjanas.-
Man rodos, kad jeigu mano batams reikia sepecio, tai jsq pusbaciams ir
kojinems irgi sepetys btq ne pro sal|. Nejaugi ir js kur nors tranketes, ponas
Bonasje? Po velniq! Tai btq neatleistina jsq amziaus zmogui, be to, dar
turinciam tokiq jaunq ir graziq zmonai
- O, ne, sergek dieve!- atsake Bonasje.- Vakar as buvau Sen-
Mande pasiteirauti del vienos tarnaites, kurios man btinai reikia, o kadangi
keliai labai blogi, tai is ten ir parsiveziau visq s| purvq, kurio dar nespejau
nusivalyti.
Vieta, kuriq Bonasje nurode kaip tariamq savo keliones tikslq, buvo
naujas |rodymas, patvirtinqs d'Artanjanui kilusius |tarimus. Bonasje pasirinko
Sen-Mande todel, kad Sen-Mande ir Sen-Klu yra visai priesingose pusese.
Si prielaida jam buvo pirmoji paguoda. Jei Bonasje zino, kur yra jo zmona, tai,
panaudojus krastutines priemones, visad galima atristi jam liezuv| ir .isgauti
paslapt|. Reikia tik |sitikinti, ar si prielaida teisinga.
- Atleiskit, mielasis pone Bonasje, kad as taip staciai | jus
kreipiuos,- tare d'Artanjanas;-bet zinote, niekas taip nesuzadina troskulio,
kaip nemiga, tad as pasiutusiai noriu gerti; leiskite man pas jus isgerti stiklq
vandens; juk negalima kaimynui atsakyti tokios paslaugos.
!HH
Ir, nelaukdamas, kol seimininkas sutiks, d'Artanjanas greitai |ejo |
butq ir pazvelge | lovq. Patalas buvo ne nepaliestas. Bonasje nebuvo atsiguls.
Vadinasi, jis gr|zo namo tik pries valandq ar dvi; vadinasi, jis palydejo savo
zmonq iki paskirtos vietos ar bent iki pirmo sustojimo.
- Dekui, ponas Bonasje,- pasake d'Artanjanas, isgers stiklin,-
stai visa, ko as is jsq norejau. Dabar einu namo ir liepsiu Planse nuvalyti
batus, o kai pabaigs, as j| atsiqsiu jums, jeigu norite, kad ir jums pusbacius
nuvalytq.
Ir jis paliko pirkl| visiskai apstulbintq sitokio keisto atsisveikinimo ir
besvarstant|, ar tik jis ne|klimpo bemeluodamas.
Virsuje, ant laiptq, d'Artanjanas rado Planse, baisiai issigandus|.
- Ak, pone!- susuko Planse, pamats savo seimininkq.- Vel
naujiena! As laukiu nesulaukiu jsq.
- Kas gi atsitiko?- paklause d'Artanjanas.
- Kertu lazybq, kad niekada neatspesite, kok| sveciq as cia
priemiau, kai jsq nebuvo namie.
- Kada?
- Pries pusvaland|, tuo metu, kai js buvote pas ponq de Trevil|.
- Na, kas gi buvo atejs? Sakyk greiciau.
- Ponas de Kavua.
- Ponas de Kavua?
- Taigi.
- Jo eminencijos gvardijos kapitonas?
- Tas pats.
- Jis atejo mans suimti?
- Taip ir man atrode, pone, nors jis dejosi labai saldus.
- Sakai, jis buvo saldus?
- Saldus kaip medus, pone.
- Is tikrqjq?
- Sakesi atejs pas jus, siunciamas jo eminencijos; jo eminencija
link|s jums daug laimes ir prasqs atvykti | Pale-Rojalj.
- O kq tu jam atsakei?
- Kad tai ne|manoma, nes jsq nesq namie, kaip jis pats gal|s
|sitikinti.
! Kq jis atsake?
! Prase jus btinai uzeiti pas j| dienos metu. Paskui pasnibzdomis
pridre: ,Pasakyk savo ponui, kad jo eminencija jam nepaprastai
palankus ir kad, gal bt, visa jo ateitis priklauso nuo sio pasimatymo.
- Tokiq nevykusiq spqstq griebiasi kardinolas,- tare jaunuolis
sypsodamasis.
- Todel ir as pamaciau, kad cia spqstai, ir atsakiau, kad js labai
apgailestausite sugr|zs. ,,Kurgi jis isvyko?"- paklause ponas de Kavua.- ,]
Trua, | Sampane",- atsakiau as.- ,,O kada jis isvyko?"- ,Vakar vakare."
- Planse, mano biciuli,- pertare j| d'Artanjanas,- tu tikrai esi
brangus zmogus.
- Suprantate, pone, as pagalvojau, kad, jeigu jus noresite
!H<
pasimatyti su ponu de Kavua, jums visada bus lengva pasakyti, jog niekur
nebuvote isvaziavs. Tokiu atveju iseitq, kad as pamelavau, bet kadangi as ne
bajoras, tai man galima meluoti.
- Bk ramus, Planse, tu neprarasi teisingo zmogaus vardo: po
ketvircio valandos mes isvykstame.
- Kaip tik tai norejau jums patarti, pone. O ar galima paklausti, kur
mes vykstame?
- Aisku, kad visai ne | tq pus, kuriq nurodei ponui de Kavua. Be to,
tu irgi noretum kuo greiciau gauti ziniq apie Grimo, Musketonq ir Bazenq, kaip
as apie tai, kas atsitiko Atui, Portui ir Aramiui?
- Zinoma, pone,- atsake Planse,- ir as vyksiu, kada tik js
panoresite. Manau, kad provincijoje oras siuo metu mums bus sveikesnis, negu
Paryziuje. Taigi...
- Taigi sudek msq daiktus, Planse, ir keliaukime. As iseisiu pirmas,
susikiss | kisenes rankas, kad niekas nieko ne|tartq. Tu rasi mane gvardijos
kareivinese. Beje, Planse, as manau, kad tu esi teisus, nepasitikedamas msq
seimininku: jis tikrai baisus nieksas.
- Aha! Galite jau patiketi manim, pone, jei as kq sakau: as esu
fizionomistas!
Kaip buvo sutarta, d'Artanjanas isejo pirmas. Paskui, kad netektq
sau nieko prikisti, jis dar kartq uzsuko | savo trijq draugq butus. Is jq nebuvo
gauta jokios zinios, tik Aramiui buvo atsiqstas iskvepintas laiskas, parasytas
smulkiu, dailiu braizu. D'Artanjanas paeme j|, noredamas |teikti adresatui. Po
desimties minuciq Planse atvyko | gvardijos arklides. D'Artanjanas, kad
nereiketq gaisti laiko, savo arkl| jau buvo pats pasibalnojs.
- Gerai,- tare jis Planse, kai tas pririso lagaminq,- dabar
pabalnok kitus tris, ir keliaukime.
- Ar manote, kad mes greiciau josime, jei kiekvienas turesime po
du arklius?- gudriu veidu paklause Planse.
- Ne,-ponas juokdary,- atsake d'Artanjanas,- bet keturiais arkliais mes
galesime pargabenti tris msq draugus, jei dar rasime juos gyvus.
- Tai btq didele laime,-pareiske Planse.- Beje, niekad nereikia prarasti
tikejimo dievo gailestingumu.
- Amen!- uzbaige d'Artanjanas, sesdamas ant arklio.
Ir abu isjojo is gvardijos kareiviniq | skirtingas puses: vienas turejo
is Paryziaus joti pro Viletes, o antras -pro Monmartro vartus ir susitikti uz
Sen-Deni; s| strategin| manevrq abu |vykde su didziausiu tikslumu, ir jis
puikiausiai pasiseke. D'Artanjanas ir Planse | Pjerfitq atvyko drauge.
Reikia pasakyti, kad Planse dienq buvo drqsesnis, negu nakt|.
Taciau |gimtas atsargumas jo neapleido ne vienq akimirkq; jis neuzmirso ne
vieno nelemto pirmosios keliones nuotykio ir kely sutiktuosius laike priesais.
Todel jis nuolat kilnojo savo skrybel ir uz tai susilauke grieztq d'Artanjano
priekaistq, nes sis bijojo, kad del tokio perdeto mandagumo Planse gali kas
palaikyti kokio nors menko zmogelio tarnu.
Taciau praeiviai gal is tikrqjq buvo sujaudinti tokio Planse
mandagumo, o gal s| kartq jaunuolio niekas netykojo pakeleje, nes abu msq
!HC
keleiviai laimingai atjojo | Santiji prie ,,Gran-Sen-Marteno" viesbucio, kuriame
jie buvo apsistoj pirmosios keliones metu.
Seimininkas, matydamas jaunuol|, atvykstant| su tarnu ir dviem
atsarginiais arkliais, pagarbiai pasitiko j| ant slenkscio. Jie buvo jau nujoj
dvylika myliq, todel d'Artanjanas nusprende apsistotu vis tiek, ar ras cia Portq,
ar ne. Antra vertus, gal ir neatsargu buvo iskart teirautis, kas nutiko
muskietininkui. Tad, nieko neklausinedamas, d'Artanjanas nusoko zemen,
paliko arklius tarnui, |ejo | mazq kambar|, skirtq sveciams, nenorintiems sedeti
bendroje saleje, ir paprase seimininkq duoti butel| geriausio vyno ir kiek galima
skanesnius pusrycius; tai dar labiau sustiprino gerq seimininko nuomon, kuriq
jam |kvepe jo svecias is pat pirmo zvilgsnio.
D'Artanjano |sakymai buvo |vykdyti pasakiskai greit.
Gvardieciq pulke tarnavo pirmieji karalystes bajorai, ir d'Artanjanas, keliaujqs
su tarnu ir keturiais puikiausiais zirgais ir vilk|s nors paprastq uniformq, turejo
padaryti gerq |spd|. Seimininkas pats panoro jam patarnauti; tai matydamas,
d'Artanjanas liepe atnesti dvi stiklines ir uzmezge pokalb|.
- Na, mielasis seimininke,- pradejo jis, pripildamas abi stiklines,-
as jus prasiau geriausio vyno, ir jeigu js mane apgavote, tai, garbes zodis,
nubaudete pats save, nes as nemegstu vaisintis vienas ir kvieciu jus prisideti.
Taigi imkite stiklin, ir isgerkime. Bet | kieno sveikatq mes gersime, kad ne
vienas nepasijustq |zeistas? Na, uz jsq viesbucio klestejimq!
- Jsq malonybe teikia man garb,- pasake seimininkas,- .ir as
labai esu jums dekingas uz gerus linkejimus.
- Bet tik neapsirikite,- tare d'Artanjanas,- mano toste, gal bt,
slypi daugiau egoizmo, negu js manote: gero priemimo galima tiketis tik
tuose viesbuciuose, kurie klesti; o tuose, kurie skursta, viskas pakrik, ir
svecias tampa seimininko piniginiq sunkumq auka. Man tenka daznai keliauti,
ypac siuo vieskeliu, ir as noreciau, kad visi viesbutininkai btq turtingi.
- Is tikrqjq, pone,- pareiske seimininkas,- rodos, as ne pirmq
kartq turiu garb jus matyti.
- Kaipgi! As, gal bt, jau desimt kartq esu keliavs pro Santiji ir
maziausiai tris ar keturis kartus apsistojs pas jus. Beje, juk as esu cia buvs
mazdaug pries desimt ar vienuolika dienq, lydejau savo draugus
muskietininkus, prisimenat, tuos pacius, kuriq vienas susigincijo su kazkokiu
nepaz|stamu zmogumi, nes sis nezinia ko eme prie jo kabinetis.
- O taip, is tikrqjq!- susuko seimininkas.- Puikiai viskq prisimenu!
Jsq malonybe kalbate apie ponq Portq?
- Taip, tuo vardu buvo vienas mano bendrakeleiviq. Dieve mano!
Sakykite, mielas seimininke, ar jo neistiko kokia nors nelaime?
- Taciau js patys turejote pastebeti, jsq malonybe, kad jis
nebegalejo toliau keliauti.
- Taip. Jis pazadejo mus pasivyti, bet mes jo daugiau nemateme.
- Jis suteike mums garb cia pasilikdamas.
- Kaip? Jis suteike jums garb cia pasilikdamas?
- Taip, pone, sitame viesbutyje, ir mes net esame labai susirpin.
- Kuo gi?
!<K
- Kai kuriomis jo islaidomis.
- Na jau! Juk jis apmokes, kiek yra skolingas.
- Ak pone, ant mano zaizdq js liejate balzamq! Mes labai daug
jam patikejome skolon, o s|ryt dar ir daktaras pareiske mums, kad,
jei ponas Portas nesumokesiqs, jis reikalausiqs pinigq is mans, nes, girdi, as
siunts jo pakviesti.
- Argi Portas suzeistas?
- As negaliu jums to pasakyti, pone.
- Kaip negalite man pasakyti? Juk jus turetumet tai zinoti geriau uz
kitus.
- Taip, bet msq pareigos neleidzia mums sakyti visa, kq mes
zinome, ypac jeigu mus |speja, kad msq ausys atsakys uz msq liezuv|.
- Na gerai! O ar as galiu Portq pamatyti?
- Zinoma, pone. Uzlipkite laiptais | antrqj| aukstq ir pasibelskite |
pirmqj| numer|. Tiktai is anksto pasakykite, kad tai js.
- Kam gi sakyti is anksto, kad tai as?
- Kitaip jus gali istikti nelaime.
- O kokia nelaime mane gali istikti?
- Ponas Portas gali pamanyti, kad cia kas nors is namiskiq, ir
supyks persmeigti jus spaga arba persauti jums galvq.
- Kq gi-jam padarete?
- Mes papraseme j| pinigq.
- Po velniq, dabar suprantu! Tai toks prasymas, kokiq Portas labai
nemegsta, kai jo pinigine tuscia. Bet, kiek zinau, pinigq jis turi.
- Ir mes taip galvojome, pone. Msq |mone labai tvarkinga, ir
kiekvienq savait mes susumuojame savo pajamas; tad astuntq dienq
padavem jam sqskaitq, bet, matyt, pataikem blogq valandq, nes, vos tik
uzsiminem apie reikalq, jis pasiunte mus po simts velniq. Tiesa, isvakarese jis
lose kortomis.
- Kaip! Jis lose? Su kuo gi?
- Ak dieve, bala j| zino. Su kazkokiu pravaziuojanciu didiku, kuriam
jis pasile sulosti landsknechto partijq.
- Na mat. Vargsas tikriausiai viskq prakiso.- Net ir arkl|, pone, nes,
kai nepaz|stamasis rengesi isvykti, pastebejome, kad jo tarnas balnoja pono
Porto arkl|. Kai atkreipeme | tai jo demes|, jis pasake, kad mes kisames ne |
savo reikalus ir kad arklys priklausqs jam. Mes tuctuojau praneseme apie tai
ponui Portui, bet jis liepe mums atsakyti, kad mes esame nenaudeliai, jei
dr|stame abejoti bajoro zodziu,-, jeigu sis pasake, kad arklys jo, vadinasi, taip
ir yra.
- Is to paz|stu Portq!- sumurmejo d'Artanjanas.- Tada,-
pasakojo toliau seimininkas,- as liepiau jam pranesti, kad is visko matyti, jog
mums nelemta susitarti skolos mokejimo klausimu, todel as tikiuosi, kad jis
bsiqs toks malonus ir pereisiqs gyventi pas mano kaimynq - ,Auksinio erelio"
seimininkq; bet ponas Portas pareiske, kad mano viesbutis esqs geresnis ir kad
jis nor|s pasilikti cia. Sis atsakymas buvo perdaug meilus mano sirdziai, kad as
versciau j| isvykti. Pasitenkinau paprass apleisti kambar|, geriausiq visame
!<!
viesbutyje, ir persikelti | mazq grazq kambarel| treciame aukste. Bet ponas
Portas atsake, kad jis laukiqs atvykstant savo meiluzes, |zymiausios dvaro
damos, ir as tur|s suprasti, jog net ir tas kambarys, kuriame jis teikiasi
gyventi, esqs per menkas sitokiai kilniai poniai. Visiskai pripazindamas, kad jo
zodziai teisingi, as vis delto laikiausi savo; taciau jis, net nemalonedamas
svarstyti su manim sio klausimo, issieme pistoletq, pasidejo ant naktinio
staliuko ir pareiske, kad, vos tik uzsiminus apie bet kok| kelimqsi, jis
sutriuskinsiqs galvq tam, kuris isdr|siqs kistis ne | savo reikalus. Taigi nuo to
laiko, pone, niekas nebe|eina | tq kambar|, tik jo tarnas.
- Tai ir Musketonas cia?
- Taip, pone; jis buvo isvyks, bet po penkiq dienq sugr|zo irgi labai blogai
nusiteiks; matyt, ir jis turejo kelioneje nemalonumq. Nelaime, jis daug
paslankesnis uz savo ponq, .kurio labui cia viskq apvercia aukstyn kojom:
manydamas, kad gali negauti, ko praso, Musketonas nesiklausdamas ima visa,
ko tik ponui reikia.
- Ponas Portas parase laiskel| sitai hercogienei, liepdamas nunesti |
pastq. Jo tarnas dar nebuvo gr|zs. Kadangi jis pats negalejo iseiti is kambario,
tad buvo priverstas kreiptis | mane.
- Sena prokuroriene is Satle, ponia Koknar, kuriai maziausiai
penkiasdesimt metq ir kuri dar apsimeta pavyduliaujanti. Man jau is karto
pasirode labai keista: hercogiene, o gyvena Lokiq gatveje.
- Kaip js visa tai suzinojote?
- Mat, ji labai supyko, gavusi laiskq, ir pasake, kad ponas Portas
esqs vejavaikis ir kad tq spagos smg| jis turbt gavs del kokios nors moters.
- Tai jis gavo spagos smg|?
- Ak, dieve, kq as pasakiau?
- Js pasakete, kad Portas gavo spagos smg|.
- Taip, bet jis grieztai uzdraude tai sakyti!
- O kodel?
- Kodel! Todel, pone, kad jis gyresi persmeigsiqs tq nepaz|stamqj|,
su kuriuo jus j| palikot besigincijant, o isejo priesingai: tas nepaz|stamasis
pagulde ponq Portq ant menciq. O kadangi ponas Portas su visais labai isdidus,
isskyrus gal tik hercogien, kuriq tikejosi sugraudinsiqs, papasakodamas jai
savo nuotyk|, tad jis ir nenori niekam prisipazinti gavs spagos smg|.
- Vadinasi, del sio spagos smgio jis negali keltis is lovos.
- Ir dar koks smarkus tas smgis,- tikekite manim! Jsq draugo
siela turbt prismeigta prie kno.
- Tai js buvote, kai jie kovesi?
- Pone, is smalsumo as nusekiau paskui juos ir maciau dvikovq, bet
taip, kad besikaunantieji mans nemate.
- Ir kaipgi viskas |vyko?
- O, visa tai neilgai truko, patikekite! Jie sustojo, pasiruos kovai;
nepaz|stamasis padare ispuol| ir taip greitai, kad, kol ponas Portas pasirenge
atmusti smg|, spagos smaigalys per tris colius jau buvo jam |smigs | krtin.
Jis krito aukstielninkas. Nepaz|stamasis tuoj pat prikiso jam prie gerkles
spagos smaigal|, ir ponas Portas, matydamas, kad jo gyvybe priesininko
!<"
rankose, prisipazino esqs nugaletas. Tada nepaz|stamasis paklause, kuo jis
vardu, ir, suzinojs, kad jis Portas, o ne d'Artanjanas, padave jam rankq,
parvede | viesbut|, uzsoko ant arklio ir dingo.
- Vadinas, tasai nepaz|stamasis ieskojo vaidq su d'Artanjanu?
- Atrodo, kad taip.
- O ar nieko daugiau apie j| nezinote?
- Ne. Niekuomet nebuvau sutiks jo anksciau, ir po to daugiau jo
nemateme.
- Puiku. Dabar as zinau viskq, kq norejau suzinoti. Js sakote, kad
Porto kambarys antrame aukste, numeris pirmas.
- Taip, pone, geriausias kambarys visame viesbutyje; kambarys, kur| as jau
desimt kartq bciau galejs isnuomoti...
- Gana, nurimkit,- tare d'Artanjanas juokdamasis.- Portas jums
atsilygins hercogienes Koknar pinigais.
- Ak pone, tebnie ji prokuroriene ar hercogiene, man vis tiek, kad
tik ji atristq savo kaps|; bet ji grieztai atsake, kad jai nusibodo tie pono Porto
kaulijimai ir jo neistikimybe ir ji nesiqsianti jam ne skatiko.
- Ir js perdavet s| jos atsakymq savo sveciui?
- O, ne! Mes susilaikeme nuo to: juk. jis btq suzinojs, kokiu bdu
|vykdem tai, kq jis mums pavede.
- Tad jis vis dar laukia tq pinigq?
- Taigi, kad laukia! Vakar jis vel jai parase, bet s| kartq jo tarnas
nunese laiskq | pastq.
- Tai js sakote, kad prokuroro zmona sena ir bjauri?
- Jai maziausiai penkiasdesimt metq, pone, ir, kaip sako Pato, visai
negrazi.
- Na, jei taip, tai bkite ramus: ji atlys. Be to, Portas, turbt,
nedaug jums |siskolino?
- Kaip tai nedaug! Apie dvidesimt pistoliq, neskaitant daktaro. O,
jis nieko sau negaili; matyt, prats gerai gyventi.
- Na, jeigu jo meiluze j| apleis, tai, tikekit manim, jis susiras
draugq. Taigi, mano mielas seimininke, bkite ramus ir toliau rpinkites juo
taip, kaip reikalauja jo bkle.
- Js man pazadejote, pone, nekalbeti apie prokuroro zmonq ir
neuzsiminti apie zaizdq.
- Mes jau susitarem, ir as daviau jums zod|.
- O, juk jis uzmus mane, jei suzinos!
- Nebijokit, jis ne toks baisus, kaip atrodo.
Tai pasaks, d'Artanjanas eme kopti laiptais | virsq, truput|
nuramins seimininkq, kad sis nebgstautq del dviejq dalykq, kuriuos jis,
matyt, labai brangino - del pinigq ir gyvybes. Antrame aukste, ant durq,
labiausiai krintanciq | akis, juodu rasalu buvo uzrasytas milziniskas skaitmuo 1
d'Artanjanas pasibelde ir, isgirds patarimq eiti savo keliu, |zenge | kambar|.
Portas, guledamas lovoje, lose su Musketonu landsknechtq, noredamas labiau
|gusti; pries ugn| ant iesmo kepe kurapka, o abiejuose didziulio zidinio
kampuose ant zarijq snypste du prikaistuviai, is kuriq sklido vyne verdamos
!<*
zuvies ir troskinamos triusienos kvapai, maloniai kutendami uosl. Be to, visas
rasomasis stalas ir marmurinis komodos virsus buvo nustatytas tusciais
buteliais.
Pamats draugq, Portas suriko is dziaugsmo, o Musketonas,
pagarbiai atsistojs, uzleido jam vietq ir nuejo pasizireti prikaistuviq, kurie,
matyt, buvo pavesti ypatingai jo priezirai.
- Ak, po velniq, tai js!-tare Portas d'Artanjanui.- Sveiki atvyk ir
atleiskite man, kad nesikeliu jsq pasitikti. Bet,- pridre jis, truput| neramiai
ziredamas | d'Artanjanq,- ar jus zinote, kas man atsitiko?
- Ne.
- Seimininkas jums nieko nesake?
- As paklausiau, kur js, ir tiesiai cia uzlipau. Portas, matyt,
lengviau atsiduso.
- O kas gi jums atsitiko, mano brangusis Portai?- paklause
d'Artanjanas.
- Ogi tai, kad, puldamas savo priesininkq, kur| jau spejau pavaisinti
trimis spagos smgiais ir kur| norejau pribaigti ketvirtuoju, as suklupau ant
akmens ir susitrenkiau kel|.
- Is tikrqjq?
- Garbes zodis! Ir sito niekso buvo laime, nes kitaip bciau j|
nudejs vietoj, patikekit.
- O kurgi jis dingo?
- Nezinau. Jis gavo pakankamai ir issinesdino, neprasydamas
daugiau; o js, mano mielasis d'Artanjanai, kaipgi js laikotes?
- Vadinasi,- kalbejo toliau d'Artanjanas,- sis sutrenkimas ir laiko
jus lovoje, mielas Portai?
- Taigi, dieve, tik tai ir daugiau niekas. Tiesq sakant, po keliq dienq
as jau kelsiuos.
- O kodel neliepei, kad jus parveztq | Paryziq? Juk jums cia, turbt,
baisiai nuobodu.
- As kaip tik ir norejau tai padaryti, bet, mano mielas biciuli, turiu
jums prisipazinti ir kai kq pasakyti...
- Kq gi?
- Kadangi as cia baisiai nuobodziavau, kaip kad js sakete, ir
kadangi turejau kiseneje is jsq gautus septyniasdesimt penkis pistolius, tai,
noredamas pasilinksminti, pasikvieciau prajojant| bajorq ir pasiliau jam sulosti
Kauleliais. Jis sutiko, ir septyniasdesimt penki pistoliai is mano kisenes
persikele | jo; as jau nekalbu apie arkl|, kur| jis taip pat pasieme. O kaip jums
sekasi, mielasis d'Artanjanai?
- Kq gi, mano brangusis Portai, juk negalima noreti, kad visur
sektqsi,- pasake d'Artanjanas.- Js zinote patarl: ,Kam nesiseka losime,
tam sekasi meileje." Jums per daug sekasi meileje, todel losimas atsikersija.
Taciau kq jums reiskia sitokie negandai! Argi js, laimes lepneli, neturite savo
hercogienes, kuri, aisku, nevers jsq ilgai laukti paramos?
- Taigi matote, mielasis d'Artanjanai, kadangi man nesiseka losti,-
atsake ne kiek nesuglums Portas,- tai as jau parasiau, kad ji man atsiqstq
!<6
kokius penkiasdesimt luidorq, kurie man sioj padety btinai reikalingi...
- Na ir kq?
- Ir kq! Ji, turbt, isvyko | savo dvarq, nes nieko man neatsake.
- Is tikrqjq?
- Taip, jokio atsakymo. Vakar as jai paraskiau antrq laiskq, dar
|tikinamesn|, negu pirmasis... Bet stai, js atvykote, mielasis, pakalbekime
apie jus. As, .prisipaz|stu, jau buvau bepradedqs truput| nerimauti del jsq.
- Bet jsq seimininkas, kaip atrodo, elgiasi su jumis ne per
blogiausiai, mano mielasis Portai,- tare d'Artanjanas, rodydamas ligoniui
pilnus prikaistuvius ir tuscius butelius.
- Taigi, taigi!-atsake Portas.- Pries ketvertq dienq tas akiplesa
padave man sqskaitq, bet as j| ismeciau uz durq kartu su jo sqskaita ir dabar
cia esu lyg nugaletojas, lyg koks uzkariautojas. Ir todel, kaip matote,
bijodamas uzpuolimo, esu apsiginklavs iki dantq.
- Taciau,- tare juokdamasis d'Artanjanas,- man rodos, kad js
kartkartemis darote ispuolius.
Ir jis pirstu parode | butelius ir prikaistuvius.
- Deja, tik ne as!-atsake Portas.- Tas nelemtas sutrenkimas
neleidzia man pakilti is lovos. Musketonas eina zvalgybon ir parpina maisto...
Musketonai, mano biciuli,- pridre Portas,- matote, kad susilaukeme
pastiprinimo,- reikia padidinti maisto atsargq.
- Musketonai,- kreipesi | j| d'Artanjanas,- js turite suteikti man
paslaugq.
- Kokiq, pone?
- Atskleiskite savo gabumq paslapt| mano tarnui Planse. Juk ir as
galiu patekti | apsiaust|, ir tada bciau labai patenkintas, jeigu jis parpintq
man tokiq pat gerq dalykq, kaip js savo ponui.
- Dieve mano!- kukliai atsake Musketonas.- Juk tai labai lengva.
Reikia tik bti mitriam, stai ir viskas. As uzaugau kaime, ir mano tevas
laisvalaikiu megdavo truput| pabrakonieriauti.
- O kq gi jis siaip veikdavo?
- Jis, pone, turejo tok| verslq, kur| as visuomet laikiau gana
pelningu.
- Btent?
- Tai buvo katalikq ir hugenotq karq laikais. Matydamas, kad
katalikai naikina hugenotus, o hugenotai katalikus, ir vis vardan tikejimo, jis
susikre misriq tikybq, netrukdancia jam bti cia kataliku, cia hugenotu. Taigi
jis paprastai' vaikstinedavo, uzsimets muskietq ant peciq, anapus pakeles
gyvatvoriq ir, kai tik pamatydavo ateinant| vienui vienq katalikq, tuctuojau
protestantq tikejimas paimdavo jo sieloje virsq. Jis nutaikydavo savo muskietq
| keleiv| ir, kai sis bdavo tik uz desimties zingsniq nuo jo, pradedavo su juo
pasnekes|, kuris beveik visuomet baigdavosi tuo, kad keleivis, gelbedamas
savo gyvyb, atsiskirdavo su pinigine. Savaime suprantama, kad, pamats
ateinant| hugenotq, tevas tapdavo tokiu uoliu kataliku, jog tiesiog
nebesuprasdavo, kaip galejo pries ketvirt| valandos abejoti msq sventojo
tikejimo pranasumu. As, pone, esu katalikas, nes mano tevas, bdamas
!<B
istikimas savo |sitikinimams, mano vyresn| brol| isauklejo hugenotu.
- Ir kaipgi baige savo gyvenimq sis pagarbos vertas zmogus?-
paklause d'Artanjanas.
- Ak, labai lidnai, pone! Vienq dienq jis atsidre siaurame kelyje
tarp hugenoto ir kataliko, su kuriais jau anksciau buvo turejs reikalq; jie abu
j| pazino ir bendromis jegomis pakore ant sakos; paskui, atej | pirmqjq kaimo
smukl, kurioje gereme mudu su broliu, pasigyre tuo savo zygiu.
- O js kq padarete?- paklause d'Artanjanas.
- Mes isklauseme jq kalbos,- atsake Musketonas,- paskui, kai jie,
isej is smukles, pasuko | priesingas puses, mano brolis eme tykoti katalikq, o
as protestantq, ir po dviejq valandq viskas buvo baigta: mudu su broliu
kiekvienas atlikome savo darbq, stebedamiesi, koks |zvalgus buvo msq
vargsas tevas, is atsargumo isauklejs mudu skirtingame tikejime.
- Is tikrqjq, Musketonai, jsq tevas, matyt, buvo galvotas zmogelis.
Ir js sakote, kad laisvalaikiu jis brakonieriaudavo?
- Taip, pone, ir mane jis ismoke statyti kilpas ir meskerioti. Taigi,
pamats, kad msq nenaudelis seimininkas maitina mus bjauria mesa,
tinkama kokiems prasciokams, bet nederancia tokiems svelniems skilviams,
kaip msq, as tylomis griebiausi savo senojo amato. Vaikstinedamas princo
miskuose, emiau statyti kilpas, o begulinedamas jo didenybes tvenkiniq
pakrasciais, pradejau slapta meskerioti. Taip tad dabar, kaip ponas galite
|sitikinti, dekui dievui, mums netrksta nei kurapkq, nei triusiq, nei karpiq, nei
unguriq - lengvo ir sveiko maisto, patartino ligoniams.
- O vynas?-paklause d'Artanjanas.- Kas jums duoda vyno?
Seimininkas?
- Kaip cia pasakius... Ir taip, ir ne.
- Kaip tai - ir taip, ir ne?
- Vynq, tiesa, jis duoda, bet nezino, kad jam tenka si garbe.
- Paaiskinkit, Musketonai, jsq kalba itin pamokoma.
- Va kaip yra, pone. Likimo buvo lemta, kad, bekeliaudamas po
pasaul|, as sutikciau vienq ispanq, kuris mate daugyb krastq, o be kitq, ir
Naujqj| pasaul|.
- Kq bendra gali tureti Naujasis pasaulis su tais buteliais ant stalo ir
komodos?
- Kantrybes, pone, viskas savo laiku.
- Teisybe, Musketonai, pasitikiu jumis ir klausau.
- Tasai ispanas turejo tarnq, kuris kartu su juo keliavo po Meksikq.
Tarnas buvo mano zemietis, ir mes susidraugavome, juo labiau kad mudu ir
savo bdais buvome baisiai- panass. Labiau uz viskq megome medziokl, ir
jis man pasakodavo, kad tenyksciai gyventojai pampose tigrus ir laukinius
jaucius medzioja su paprasta kilpa, kuriq uzmeta ant kaklo siems baisiems
zverims. Is pradziq as nenorejau tiketi, kad btq galima sitaip issimiklinti ir
uzmesti kilpq per dvidesimt-trisdesimt zingsniq, kur tik panoresi; bet paciam
akivaizdziai tai pamacius, reikejo pripazinti, jog pasakojimas teisingas. Mano
draugas pastatydavo butel| uz trisdesimt zingsniq ir kiekvienq kartq ant
kaklelio uzmesdavo kilpq. As irgi pradejau lavintis, ir kadangi is prigimties turiu
!<E
siokiq tokiq gabumu, tad siandien metu lasq ne blogiau uz meksikiecius. Na, ar
dabar suprantate? Msq seimininkas turi didel| vyno rs|, bet su raktu jis
niekad nesiskiria. Taciau "sitame rsyje yra orlaide. Taigi pro tq orlaid as ir
|metu lasq. Dabar jau zinau gerqj| kampq ir semiu is jo. Stai, pone, kq bendra
gali tureti Naujasis pasaulis su buteliais ant stalo ir komodos. Dabar teikites
paragauti msq vyno ir atvirai pasakyti, kq apie j| manote.
- Dekui, mano drauge, dekui; as kq tik papusryciavau.
- Na kq gi,- tare Portas,- denk stalq, Musketonai, o, kol mudu
papusryciausime, d'Artanjanas papasakos, kq veike per tq desimt dienq,
paliks mus.
- Mielai,- atsake d'Artanjanas.
Kol Portas ir Musketonas ;pusryciavo su sveikstancio ligonio apetitu
ir tuo. brolisku nuosirdumu, kuris suartina zmones nelaimeje, d'Artanjanas
Jiems papasakojo, kaip suzeistas Aramis buvo priverstas .sustoti Krevkere,
kaip Amjene pasiliko Atas, besiginqs nuo keturiq vyrq, apkaltinusiq j| pinigq
klastojimu, ir kaip jis, d'Artanjanas, turejo persmeigti pilvq grafui de Vardui,
kad pasiektq Anglijq.
Taciau d'Artanjanas tuo ir baige savo pasakojimq; jis tik pridre,
kad, sugr|zs is Didziosios Britanijos, parsivede keturis puikius zirgus, vienq
sau, o kitus savo draugams; paskui jis pareiske Portui, kad jam skirtas zirgas
jau stovi viesbucio arklideje.
Tuo metu |ejo Planse ir pranese savo ponui, kad arkliai pakankamai
pailsejo ir bus galima nakvoti Klermone.
D'Artanjanas, dabar bdamas beveik ramus del Porto ir
nekantraudamas kuo greiciau suzinoti kq nors apie kitus du savo draugus,
paspaude rankq ligoniui ir pasisake vyksiqs toliau ieskoti kitq. Ketindamas
gr|zti tuo paciu keliu, jis pazadejo po septyniq astuoniq dienq uzsukti Porto
paimti, jeigu sis dar bus ,,Gran-Sen-Marteno" viesbutyje.
Portas atsake, kad tikriausiai sutrenktas kelis ne|eisiqs jam ligi to
laiko atsikelti. Be to, jis tur|s pasilikti Santiji ir laukti atsakymo is savo
hercogienes.
D'Artanjanas palinkejo jam greit susilaukti palankaus atsakymo ir, dar kartq
paveds Musketonui rpintis Portu ir atsilygins seimininkui, jis iskeliavo su
Planse, kuris jau buvo atsikrats vienu arkliu.
XXVI ARAMIO DISERTACIJA
D'Artanjanas nieko neprasitare Portui nei apie zaizdq, nei apie
prokuroro zmonq. Nors dar toks jaunas, sis msq bearnietis buvo labai
ismintingas vaikinas. Taigi jis apsimete tik|s visu tuo, kq jam papasakojo
pagyrnas muskietininkas, nes buvo tikras, kad jokia biciulyste neistvers, jeigu
draugo paslaptis bus atskleista, ypac kai toji paslaptis uzgauna jo savimeil; be
to, mes visuomet turime tam tikrq moralin| pranasumq pries tuos, kuriq
gyvenimas mums yra zinomas. Ir d'Artanjanui, kurianciam ateities intrigq
!<H
planus ir pasiryzusiam trimis draugais pasinaudoti kaip savo laimes |rankiais,
buvo ne pro sal| is anksto paimti savo rankon tuos nematomus silus, kuriq
padedamas jis tikejosi draugus valdyti.
Taciau visu keliu gilus lidesys spaude jam sird|: jis galvojo apie
jaunq ir graziq poniq Bonasje, kuri turejo jam atsilyginti uz.jo pasiaukojimq.
Bet skubekime pasakyti, kad jaunuolis lidejo ne tiek gailedamas savo
prarastos laimes, kiek bijodamas, kad siai vargsei moteriai neatsitiktq koks
negandas. Jis neabejojo, kad ji tapo kardinolo kersto auka, o, kaip zinome, jo
eminencijos kerstas visuomet bdavo baisus. Kokiu bdu d'Artanjanas pats
|sigijo sio ministro malon, to jis negalejo suprasti, ir tikriausiai jam tai btq
paaiskins ponas de Kavua, jeigu sis gvardijos kapitonas btq j| rads namie.
Niekas taip nesutrumpina laiko ir keliones, kaip mintis, kuri apima visas
mqstanciojo prigimties galias. Isorine zmogaus bsena tada panasi | snaudul|,
o ta mintis virsta lyg sapnu. Tada laikas nebeturi mato, erdve nuotolio.
Isvykstama is vienos vietos ir atvykstama | kitq, stai ir viskas. Is nueito kelio
jsq atmintyje nebelieka nieko, tik neaiskus rkas, kuriame smekscioja
tkstanciai miglotq vaizdq - medziai, kalnai, lygumos. Stai tokios
haliucinacijos apimtas, d'Artanjanas, davs arkliui valiq, nujojo sesias ar
astuonias mylias nuo Santiji ligi Krevkero ir, atvyks | s| kaimq, ne neprisimine,
kq buvo sutiks kelyje.
Tik ten jis atsipeikejo, krestelejo galvq, pamate smukl, kurioje
buvo paliks Aram|, ir, pavars arkl| riscia, sustojo prie durq.
S| kartq j| prieme ne seimininkas, bet seimininke; d'Artanjanas buvo
fizionomistas, jis apzvelge putnq linksmq seimininkes veidq ir suprato, kad
pries jq nera reikalo apsimetineti: is tokio dziugaus veido negalima laukti ko
nors pikta.
- Mieloji seimininke,- kreipesi | jq d'Artanjanas,- ar negaletumet
man pasakyti, kas nutiko vienam mano draugui, kur| mes buvome priversti
palikti cia pries dvylika dienq?
- Grazq jaunuol|, dvidesimt trejq ar dvidesimt ketveriq metq,
svelnq, meilq, dailaus sudejimo?
- Ir, be to, dar suzeistq | pet|.
- Taip, taip.
- Kur jis?
- Jis gi, pone, vis dar cia!
- Ak brangioji seimininke,- susuko d'Artanjanas, sokdamas zemen
ir mesdamas tarnui arklio pavad|,- js grqzinat man gyvyb! Kurgi tas mano
mielas Aramis? Prisipaz|stu: kuo greiciau noriu j| pamatyti, prispausti prie
sirdies.
- Atleiskite, pone, bet as abejoju, ar jis siuo metu gali jus priimti.
- O kodel? Ar pas j| moteris?
- Vajezau! Kq js sakote! Vargsas vaikinas! Ne, pone, pas j| ne
moteris.
- O kas gi?
- Mondidje klebonas ir Amjeno jezuitq virsininkas.
- Viespatie!- susuko d'Artanjanas.- Nejaugi jam, vargsui, taip
!<<
bloga?
- Ne, pone, priesingai. Bet po ligos j| apsviete dievo malone, ir jis
nusprende stoti | dvasininkq luomq.
- Tiesa,- pasake d'Artanjanas.- As ir uzmirsau, kad jis
muskietininkas tik laikinai.
- Ar js vis dar norite su juo pasimatyti?
- Labiau, negu bet kada.
- Tai prasau, pone, uzkopti laiptais, desineje is kiemo, trecias
aukstas, penktas numeris.
D'Artanjanas nuskubejo nurodyta kryptimi ir rado is lauko puses
laiptus, kokius dar ir siandien matome senoviskq viesbuciq kiemuose; bet
patekti pas bsimqj| abatq nebuvo taip lengva: Aramio kambario durys buvo
saugomos ne maziau kaip Armidos sodai; koridoriuje sargybq ejo Bazenas ir
bebaimiskai uzkirto jam keliq, juo labiau, kad po tiekos metq bandymq jis
pagaliau pasijuto prisiartins prie geidziamojo tikslo.
Is tiesq vargsas Bazenas amzinai puoselejo svajon tarnauti
dvasininkui ir nekantriai lauke tos valandos, kada Aramis nusimes pagaliau
muskietininko apsiaustq ir apsivilks sutanq. Tiktai kasdien jaunuolio kartojamas
pazadas, kad si valanda netrukus ateis, sulaike j| muskietininko tarnyboje,
kuri, jo manymu, neisvengiamai prazudys jo sielq.
Taigi Bazenas nesitvere dziaugsmu. S| kartq jo ponas tikriausiai
neissizades savo ketinimq. Prie fizinio skausmo prisidejusios dvasines kancios
padare seniai laukiamq |takq; Aramis, kentedamas ir knu, ir dvasia, nukreipe
pagaliau akis ir mintis | tikejimq, laikydamas dangaus |spejimu siq j| istikusiq
dvigubq nelaim atseit staigq mylimosios dingimq ir savo zaizdq.
Suprantama, kad, sitaip nusiteikus, d'Artanjano atvykimas Bazenui
buvo itin nemalonus, nes jo ponas vel galejo bti |trauktas | pasaulietiskq
minciq skur|, kuris taip ilgai j| nese. Taigi jis pasiryzo drqsiai ginti duris ir,
kadangi seimininkes isduota paslaptis neleido jam sakyti, jog Aramio nera
namie, pamegino kq tik atvykusiam sveciui |rodyti, kad btq be galo nekuklu
sutrukdyti jo ponui maldingq pokalb|, prasidejus| rytq ir, anot Bazeno, galint|
pasibaigti tiktai vakare. .Taciau d'Artanjanas, visiskai nepaisydamas Bazeno
grazbylystes ir nesiteikdamas pradeti ginco su savo draugo tarnu, viena ranka
atstme j|, o kita paspaude penktojo numerio durq rankenq.
Durys atsidare, ir d'Artanjanas |ejo | kambar|.
- Su juodu ilgu apsiaustu, apskrita, plokscia kepuraite, panasia |
tas, kurias devi dvasininkai, Aramis sedejo uz pailgo stalo, nukloto popieriaus
ritiniais ir milziniskais foliantais; desineje sedejo jezuitq vienuolyno virsininkas,
o kaireje - Mondidje klebonas. Uzuolaidos buvo pusiau uztrauktos; pro jas
skverbesi vien slepininga sviesa, tinkanti maldingiems apmqstymams. Visi
pasaulietiski daiktai, kurie galetq kristi | akis jauno vyro kambary, ypac kai tas
jaunas vyras yra muskietininkas, dingo tarytum uzburti: matyt, bijodamas, kad
sitoks vaizdas nesukeltq jo ponui minciq apie s| pasaul|, Bazenas isnese is
kambario spagq, pistoletus, skrybel su plunksnomis, |vairius visq rsiq ir
pavidalq mezginius bei papuosalus.
Vietoje viso to d'Artanjanui pasirode, kad tamsiame kampe ant
!<C
vinies kabo kazkoks plakimosi |nagis.
Sugirgzdejus durims, Aramis pakele galvq ir pazino savo draugq.
Taciau d'Artanjanas be galo nustebo, kad jo pasirodymas nepadare gilaus
|spdzio muskietininkui - tiek, matyt, jo dvasia buvo nutolusi nuo visa, kas
zemiska.
- Labq dienq, mielasis d'Artanjanai,- tare Aramis,- man labai
malonu jus matyti.
- Man taip pat,- atsake d'Artanjanas,- nors as dar nesu visai
tikras, kad kalbu su Aramiu.
- Su juo, mano biciuli, su juo paciu! Kas gi jus vercia tuo abejoti?
- Issigandau, be nebsiu pataiks | svetimq kambar|, ir is pradziq
man pasirode, kad |ejau pas kok| baznycios tarnq; paskui, rads jus su siais
ponais, vel apsirikau: pamaniau, kad js sunkiai sergate.
Abu juodieji zmones, suprat d'Artanjano mint|, pazvelge | j| kone
gresmingai, bet d'Artanjanas nekreipe | tai demesio.
- As, gal bt, jums trukdau, mielas Arami,- pridre d'Artanjanas,
- js, matyt, atliekate ispazint| siems ponams. Aramis siek tiek
paraudo.
- Js man trukdote? O ne, priesingai, brangusis biciuli, prisiekiu
jums. Ir |rodymui leiskite man pasakyti, kad as be galo dziaugiuosi matydamas
jus gyvq ir sveikq.
,O, pagaliau jis atsikvosejo!-pamane d'Artanjanas.- Jei taip, tai
dar neblogai."
- Matot, mano draugas neseniai isvenge dideles nelaimes,-
graudziu balsu pasake Aramis, rodydamas | d'Artanjanq abiem dvasininkams.
- Dekokite dievui, pone,-tare sie, kartu lenkdamiesi.
- As taip ir padariau, dvasiskieji tevai,- atsake jaunuolis, irgi jiems
lenkdamasis.
- Js atvykstate kaip tik laiku, mielasis d'Artanjanai,- pasake
Aramis,- ir, dalyvaudamas diskusijoje, padesite mums savo ziniomis. Ponas
Amjeno vienuolyno virsininkas, ponas Mondidje klebonas ir as svarstome kai
kuriuos jau seniai mus sudominusius teologijos klausimus; man btq labai
malonu suzinoti jsq nuomon.
- Kariskio nuomone ne perdaug svari,- atsake d'Artanjanas,
kuriam eme kelti nerimq sitokia pasnekesio linkme,- ir patikekite manim, js
galite pasikliauti siq ponq issimokslinimu.
Abu juodieji zmones vel jam nusilenke.
- Priesingai,- atsake Aramis,- ir jsq nuomone mums
bus brangi. Reikalas stai koks: ponas vienuolyno virsininkas tvirtina, kad mano
disertacija turi bti perdem dogmatiska ir didaktiska.
- Jsq disertacija! Tai js rasot disertacijq?
- Zinoma,- atsake jezuitas,- pries sventimus laikomiems
egzaminams disertacija privaloma.
- Sventimus!-susuko d'Artanjanas, nepatikejs, kq jam sake
seimininke ir Bazenas.- Sventimus!
Ir apstulbusiomis akimis jis apzvelge sedincius pries j| zmones.
!CK
- Taigi,- kalbejo toliau Aramis, atsisesdamas savo fotelyje tokia
grakscia poza, tarsi btq aukstos ponios miegamajame per rytmetin| priemimq,
ir geredamasis savo balta ir putnia lyg moters ranka, kuriq laike pakels, kad
kraujas is jos atiteketq,- taigi, kaip girdejote, d'Artanjanai, ponas vienuolyno
virsininkas noretq, kad mano disertacija btq dogmatiska, o as geisciau, kad ji
btq idealistine. Stai kodel ponas vienuolyno virsininkas pasile man
niekuomet dar nenagrinetq temq, kuri, pripaz|stu, teikia medziagos
placiausiems isvedziojimams:
Utraque manus in benedicendo clericis inferioribus necessaria est.
D'Artanjanas, kurio erudicija mums zinoma, isklause sios citatos ne
nemirktelejs, lygiai kaip ir anos, kuriq jam paminejo ponas de Trevilis del
dovanos, manydamas, kad d'Artanjanas jq gavs is pono Bekingemo.
- Tai reiskia,- pridre Aramis, noredamas palengvinti jam
uzdavin|,-, kad zemesniqjq laipsniq dvasininkai, btinai turi laiminti abiem
rankom.
- Puiki tema!- susuko jezuitas.
- Puiki ir dogmatiska!-pakartojo klebonas, kuris, bdamas
mazdaug toks pat stiprus lotynq kalbos zinovas, kaip ir d'Artanjanas, stropiai
seke jezuitq, stengdamasis zengti jo pedomis ir kaip aidas kartoti jo zodzius.
O d'Artanjanas buvo visiskai abejingas juodqjq zmoniq entuziazmui.
- Taip, puiki! Prorsus admirabile
16
!-kalbejo toliau Aramis.-, Bet ji
reikalauja giliai isstudijuoti baznycios tevq veikalus ir sventqj| rastq. O as su
didziausiu nusizeminimu prisipazinau siems mokytiems sventojo rasto
zinovams, kad budejimas sargybose ir apskritai visa karaliskoji tarnyba
priverte mane apleisti studijas. Taigi as jausciausi laisviau, facilius natans
17
,
pasirinks kitq temq, kuri siems sunkiems teologijos klausimams btq tas pat,
kas yra etika metafizikai ir filosofijai. D'Artanjanui visa tai buvo labai nuobodu,
klebonui taip pat.
- Tik pazirekite, kokia |zanga!- susuko jezuitas.
- Exordium
18
,- pakartojo klebonas, kad tik galetq kq nors
pasakyti.
- Quemadmodum inter coelorum immensitatem
19

Aramis skersomis
pazvelge | d'Artanjanq ir pamate, kad jo draugas ziovauja, vos
neissinarindamas zandikauliq.
- Kalbekime prancziskai, mano teve,- tare jis jezuitui,- ponas
d'Artanjanas geriau gales sekti msq pokalb|.
- Taip, as pavargs po keliones,- pareiske d'Artanjanas,- ir visi tie
lotyniski zodziai praslysta pro mano sqmon.
- Gerai,- truput| apmaudziai tare jezuitas, o tuo tarpu klebonas,
nesitverdamas dziaugsmu, kuo dekingiausiai pazvelge | d'Artanjanq.- Taigi
pazirekime, kq galima isvesti is sios glosos: Moze, dievo tarnas... ]sidemekite,
jis tik dievo tarnas! Moze laimina abiem rankom; jis liepia prilaikyti jam rankas,
kol zydai nugali savo priesus, taigi jis laimina abiem rankom. Be to, evangelija
sako: Imponite manus, o ne manum. Uzdekite rankas, o ne rankq.
- Uzdekite rankas,- pakartojo klebonas, padarydamas atitinkamq
mostq.
!C!
- O sventajam Petrui, kurio |pediniai yra popieziai,- kalbejo toliau
jezuitas,- priesingai buvo pasakyta: Prjrige digitos. Istieskite pirstus. Dabar
suprantate?
- Zinoma,- atsake Aramis su pasigerejimu,-, bet klausimas labai
subtilus.
- Pirstus!- pakartojo jezuitas.- Sventas Petras laimina pirstais.
Taigi popiezius laimina taip pat pirstais. O keliais pirstais jis laimina? Trimis
pirstais: vardan tevo, snaus ir sventosios dvasios.
Visi persizegnojo; d'Artanjanas pajuto tur|s pasekti jq pavyzdziu.
- Popiezius yra sventojo Petro |pedinis ir atstovauja trims
dieviskoms galioms; kiti, baznytines hierarchijos ordines inferiores
20
, laimina
sventqjq archangelq ir angelq vardu. O zemiausiojo laipsnio dvasininkai, tokie,
kaip msq diakonai, ir kiti, laimina slakstytuvais, kurie yra tarsi begaline
laiminanciq pirstq gausybe. Stai suprastinta tema. Argumentum omni
denudatum ornamento
21
Pagal jq,- pridre jezuitas,- as parasyciau du tokius
tomus.
Ir jis entuziastiskai pliaukstelejo delnu per Sv. Jono Auksaburnio foliantq, nuo
kurio svorio linko stalas.
D'Artanjanas krptelejo.
- Zinoma,- tare Aramis,- as sutinku, kad si tema labai grazi, bet
sykiu prisipaz|stu, kad ji ne pagal mano jegas. As pasirinkau kitq tekstq.
Sakykite, mielas d'Artanjanai, ar jis jums patinka: Non inutile est desiderium in
oblatione, arba, kitaip sakant: ,Siek tiek apgailestauti nekenkia, pasiaukojant
viespaciui."
- Sustokite!-susuko jezuitas,- si teze jau kvepia erezija; panasi
teze randama ereziarcho Jensenijaus knygoje ,Augustinus", kuriq anksciau ar
veliau sudegins budelio ranka. Saugokites, mano jaunasis drauge, js linkstate
| klaidingq mokslq. Js prazudysite save, mano jaunasis drauge!
- Prazudysite save,- pakartojo klebonas, skausmingai linguodamas
galvq.
- Js palietet anq garsqj| laisvosios valios klausimq, kuris sudaro
mirtinq pavojq. Tuo js prisiartinai prie pelagijieciq ir puspelagijieciq erezijq.
- Bet, dvasiskasis teve...- atsiliepe Aramis, truput| suglumintas siq
argumentq, kaip krusa krintanciq ant jo galvos.
- Kaip js |rodysit,- kalbejo toliau jezuitas, pertraukdamas j|,-,
kad reikia gailetis pasaulio, pasiaukojant dievui? Pasiklausykit sios dilemos:
dievas yra dievas, o pasaulis - velnias. Gailetis pasaulio - reiskia gailetis
velnio; stai mano isvada.
- Ir mano,- pridre klebonas.
- Bet malonekite...- pradejo Aramis.
- Desideras diabolum
22
, nelaimingasis!- suriko jezuitas.
- Jis gailisi velnio! Ak, mano jaunasis drauge,- suvaitojo klebonas,
- nesigailekite velnio, as jus maldauju!
D'Artanjanas pasijuto virstqs idiotu, jam atrode, kad jis atsidre
pamiseliq namuose ir kad greit pats taps tokiu pamiseliu, kaip tie,
kuriuos.mato pries save. Taciau jis turejo tyleti, nesuprasdamas, apie kq cia
!C"
kalbama.
- Na, isklausykite mane,- atsiliepe Aramis mandagiai, bet jau kiek
nekantriai,- as nesakau, kad gailiuos. Ne, as niekuomet neistarsiu siq zodziq,
nes jie btq priesingi tikejimo dogmoms...
Jezuitas pakele | dangq rankas, ir klebonas padare tq pat.
- Ne, bet sutikite su tuo, kad nedera aukoti viespaciui tik tai, kas
jau mums visiskai |kyrejo. Argi as ne teisus, d'Artanjanai?
- Aisku, teisus, po velniq!- suriko tasai. Klebonas ir jezuitas
pasoko nuo savo kedziq.
- Mano iseities taskas yra sis silogizmas: pasauliui netrksta
zavesio, as palieku pasaul|, vadinasi, as darau aukq; o sventasis rastas aiskiai
sako: ,Neskite aukas viespaciui."
- Tai tiesa,- tare abu priesininkai.
- O paskui,- kalbejo toliau Aramis, gnaibydamas savo aus|, kad ji paraustq,
kaip kad pirma kele rankas, kad jos pabaltq,-, o paskui as parasiau sia tema
rondo, kur| pernai parodziau ponui Vuatiurui
23
ir kur| sis didysis zmogus labai
isgyre.
- Rondo!- paniekinamai tare jezuitas.
- Rondo!- automatiskai pakartojo klebonas.
- Paskaitykit, paskaitykit!-susuko d'Artanjanas.- Tai mus truput|
isblaskys.
- Ne, juk tai religinio turimo eilerastis,- atsake Aramis,- tai
teologija eilemis.
- Velniava!-pasake d'Artanjanas.
- Stai!-tare Aramis su kuklia mina, nors ir ne be tam tikro
veidmainiskumo atspalvio.
Js, kur zavios praeities raudot nenustojai,
Velkate nastq savo nelemt dien,
Zirekit, ner jau negand lidn,
Jeigu tik Dievui asaras savas aukojai.
Js, kurie raudat...
D'Artanjanas ir klebonas atrode suzaveti. Jezuitas laikesi savo
nuomones.
- Saugokites pasaulietiskos dvasios teologiskame veikale. Kq sako
sventasis Augustinas? Severus it clericorum sermo.
24
- Taip, kad pamokslas btq suprantamas!-tare klebonas.
- Kitaip,- skubejo pertraukti jezuitas, matydamas, kad jo
talkininkas apsirinka,- kitaip jsq disertacija patiks ponioms, stai ir viskas; ji
susilauks tokio pasisekimo, kaip kokia nors ginamoji pono Patriu kalba,
- Duok dieve!-susuko Aramis su |karsciu.
- Stai matote!-pasake jezuitas,- pasaulis dar garsiai byloja
jumyse altissima voce
25
. Js dar klausote pasaulio balso, mano jaunasis
drauge, ir as bgstauju, kad malone jums dar netures reikiamos |takos,
- Bkite ramus, dvasiskas teve, as laiduoju uz save.
!C*
- Pasaulietiskas savimi pasitikejimas!
- As paz|stu save, dvasiskas teve, mano pasiryzimas
nepakeiciamas.
- Tai js nutaret btinai nagrineti siq tez?
- Jauciuosi esqs pasauktas |rodyti siq, o ne kuriq kitq tez; taigi as
jq nagrinesiu toliau ir tikiuos, kad rytoj js bsite patenkintas tomis
pataisomis, kurias padarysiu pagal jsq nurodymus.
- Dirbkite neskubedamas,- tare klebonas,- mes paliekame jus
puikiausiai nusiteikus|.
- Taip, dirva jau visa uzseta,- pasake jezuitas,- ir mums nera ko
baimintis, kad dalis seklos nukris ant akmens, kita - pakeleje, o dangaus
pauksciai sules likusiqjq, aves coeli comederunt illam.
,Kad tave maras griebtq sykiu su ta tavo lotynq kalba!"- sumurmejo
d'Artanjanas, jausdamasis visai nukamuotas.
- Sudie, mano snau,- tare klebonas.- Iki rytojaus.
- Iki rytojaus, jaunasis drqsuoli,- tare jezuitas.- Atrodo, kad js
tapsite vienu is baznycios sviesuliq; duok dieve, kad tas sviesulys nepavirstq
visa ryjancia ugnim!
D'Artanjanas, kuris istisq valandq grauze is nekantrumo nagus,
dabar jau eme kramtyti pirstus.
Abu vyrai juodomis sutanomis pakilo, nusilenke Aramiui ir
d'Artanjanui ir nuejo durq link. Bazenas, kuris visq laikq stovejo ir su
pamaldziu dzigavimu klausesi viso to ginco, pribego prie jq, paeme klebono
brevijoriq, jezuito misiolq ir nulydejo juos, pagarbiai eidamas priesaky ir
skindamas jiems keliq.
Aramis palydejo juos iki laiptq apacios ir tuctuojau sugr|zo pas
d'Artanjanq, kuris dar nebuvo atsipeikejs.
Lik vieni, abu draugai is pradziq nejaukiai tylejo; taciau juk reikejo
katram nors pertraukti tylq, ir kadangi d'Artanjanas, matyt, tvirtai buvo
nusistats palikti siq garb savo draugui, tad pradejo Aramis.
- Kaip matote,-tare jis,- as sugr|zau prie savo pagrindiniq idejq.
- Taip, malone jus paliete, kaip kq tik pasake tasai ponas.
- Ak, sitie sumanymai pasitraukti is pasaulio gime jau seniai, ir js
girdejote, kaip as daznai apie juos kalbedavau, ar ne, mano biciuli?
- Zinoma, bet, turiu jums prisipazinti, as vis manydavau, kad js
juokaujate.
- Juokauti is tokiq dalykq! Kq js, d'Artanjanai!
- Po simts! Juk ir is mirties juokaujama.
- Ir be reikalo, d'Artanjanai, nes mirtis - tai vartai, kurie veda |
prazt| arba | isganymq.
- Sutinku, bet, prasau, Arami, nesileiskim | teologinius gincus.
Jums turetq jau uztekti jq siai dienai. O as beveik visai uzmirsau tq truput|
lotynq kalbos, kurios niekuomet nemokejau; be to, prisipaz|stu, nuo desimtos
valandos ryto nieko nesu valgs ir velniskai isalkau.
- Tuojau pietausime, mano biciuli; tiktai neuzmirskite, kad siandien
penktadienis, ir tokiq dienq as negaliu nei matyti, nei valgyti mesos. Jeigu js
!C6
sutinkate pasitenkinti mano pietumis, tai galesite gauti virtq tetragonq ir
vaisiq.
- Kq js vadinate tetragonais?- sunerims paklause d'Artanjanas.
- Spinatus,- atsake Aramis,-, bet jums as pridesiu kiausiniq, nors
tai yra sunkus taisykliq pazeidimas; juk kiausiniai - ta pati mesa, nes is jq
issiperi visciukai.
- Nelabai puikios vaises, bet tiek to: noredamas pabti su jumis, as
pakentesiu.
- Esu dekingas jums uz pasiaukojimq,- tare Aramis.-, Jeigu jos ir
neatnes naudos jsq knui, tai, bkite tikras, suteiks naudq jsq sielai.
-Vadinasi, Arami, is tiesq jus stojate | dvasininkq luomq? Kq
pasakys msq draugai, kq pasakys ponas de Trevilis? Jie laikys jus dezertyru,
as jus |speju.
- ] dvasininkq luomq as ne |stoju, o gr|ztu. As buvau dezertyras,
apleisdamas baznyciq del pasaulio; juk js zinote, kad as pries savo valiq
apsivilkau muskietininko uniforma.
- Ne, as nieko apie tai nezinau.
- Js nezinote, kaip as palikau seminarijq?
- Nicnieko nezinau.
- Stai mano istorija. Net ir sventas rastas sako: ,Ispazinkite vieni
kitiems savo nuodemes"; todel ispaz|stu savo nuodemes, d'Artanjanai.
- O as is anksto duodu isrisimq; js matote, kad esu geras zmogus.
- Nejuokaukite is sventq dalykq, mano biciuli.
- Na, pasakokite, as klausau.
- Seminarija mane auklejo nuo devyneriq metq. Po trijq dienq man
jau btq sukak dvidesimt. As bciau taps kunigu, ir viskas btq baigta. Bet
stai kartq nuejau, kaip buvau prats, | vienus namus, kur man buvo malonu
lankytis,- kq padarysi, as buvau jaunas, silpnadvasis. Staiga, nieko
nepraness, |ejo ten vienas karininkas,, kuris pavydulingai ziredavo | tai, kad
as skaitydavau namq seimininkei sventqjq gyvenimus. Kaip tik tq vakarq as
buvau isverts Juditos epizodq ir kq tik perskaits savo eilerast| poniai, kuri
labai j| isgyre ir, palinkusi prie mano peties, skaite j| antrukart drauge su
manimi. Si, prisipaz|stu, kiek laisvoka poza nepatiko karininkui;- jis nieko
nepasake, bet, man isejus, isejo |kandin ir, pasivijs mane, tare:- ,Ponas
abate, ar megstate lazdos smgius?"- ,Negaliu jums atsakyti, pone, | s|
klausimq,- atsoviau as,-, nes ligi siol dar niekas neisdr|so man jq duoti. ,Na,
tai klausykite, ponas abate: jeigu dar kada uzsuksite | tuos namus, kuriuose
jus s|vakar sutikau, tai as isdr|siu."
As, rodos, issigandau, labai isblyskau, kojas man pakirto, ieskojau
zodziq jam atsakyti, bet nesuradau ir tylejau. Karininkas lauke atsakymo, o
nesulauks nusijuoke, atgrze man nugarq ir vel |ejo | tuos namus. As gr|zau |
seminarijq.
As esu tikras bajoras ir karsto kraujo, kaip js galejote pastebeti,
mano brangusis d'Artanjanai. ]zeidimas buvo baisus, ir, nors niekas nezinojo,
as jutau j| savo sirdies gilumoj. As pareiskiau savo vyresniesiems, kad
nesijauciu pakankamai pasiruoss sventimams, ir, mano prasymu, sventimai
!CB
vieneriems metams buvo atideti. As nuejau pas geriausiq fechtavimosi
mokytojq Paryziuje, susitariau su juo kasdien imti po vienq pamokq ir
kiekvienq dienq per istisus metus mokiausi fechtuotis. Paskui, metams sukakus
nuo tos dienos, kada as buvau |zeistas, pakabinau ant vinies sutanq,
apsirengiau kaip dera bajorui ir nuejau | baliq pas vienq paz|stamq poniq, kur
turejo bti ir mano priesas. Tai buvo Fran-Burzua gatveje, prie pat Forso
kalejimo. Mano karininkas tikrai buvo ten; as priejau prie jo, kai jis dainavo
meiles dainq, meiliai ziredamas | savo damq, ir pertraukiau j| antrojo kupleto
viduryje. ,Pone,- tariau jam,- ar jums vis dar nepatiktq, jeigu as lankyciausi
vienuose namuose Pajeno gatveje? Ar vis dar ketintumet apkulti mane lazda,
jeigu sumanyciau jsq nepaklausyti?"-Karininkas pazirejo | mane nustebs,
paskui tare: ,Ko jums reikia, pone? As jsq nepaz|stu."- ,As esu tasai jaunas
abatas,- atsakiau jam,-kuris skaito sventqjq gyvenimus ir eilemis vercia
Juditq."- ,Ak, prisimenu!- pasaipiai atsake karininkas.- Ko gi js is mans
norite?"- ,Noreciau, kad js surastumet valandel laisvo laiko ir iseitumet su
manim pasivaikscioti."- ,Rytoj rytq, jei norite, ir su didziausiu malonumu."-
,Ne rytoj rytq, o malonekite tuojau pat..."- ,Jeigu js btinai reikalaujate..."-
,Taip, as reikalauju."- ,Jeigu taip, tai eime. Ponios,- kreipiasi | jas karininkas,
- nesirpinkite. As tik nukausiu s| ponq ir gr|siu baigti paskutinio kupleto."
- Mes isejome. As j| nusivedziau | Pajeno gatv, kaip tik | tq vietq,
kur jis lygiai pries metus tq paciq valandq pasake man anq komplimentq, apie
kur| jums pasakojau. Buvo puiki menesiena. Mes issitraukeme spagas, ir pirmu
smgiu as j| nudejau vietoje.
- Po velniq!-tare d'Artanjanas.
- Kadangi ponios nebesulauke savo dainininko,- pasakojo toliau
Aramis,- ir kadangi j| surado Pajeno gatveje kiaurai persmeigtq spaga, tai visi
suprato, kad as ji sitaip sutvarkiau, ir kilo baisus triuksmas. Taigi as buvau
priverstas kuriam laikui issizadeti sutanos. Atas, su kuriuo as tuo metu
susipazinau, ir Portas, kuris, be fechtavimo, ismoke mane ir kai kuriq puikiq
kovos bdq, prikalbejo mane prasyti muskietininko apsiausto. Karalius labai
mylejo mano tevq, zuvus| per Araso apgulimq, ir man tas apsiaustas buvo
suteiktas. Taigi js suprantate, kad dabar man atejo metas gr|zti | baznycios
prieglobst|.
- Ir kodel btinai dabar, o ne vakar arba rytoj? Kas gi jums atsitiko
ir kas sukele tokias blogas mintis?
- Si zaizda, brangusis d'Artanjanai, buvo man dangaus |spejimas.
- Si zaizda? Kas per nesqmone! Juk ji beveik uzgijo, ir as esu
tikras, kad siandien jus kankina ne si zaizda.
- O kokia gi?- rausdamas paklause Aramis.
- Js turite sirdies zaizdq, Arami, daug skaudesn ir labiau
kraujuojanciq, zaizdq, kuriq padare moteris. Aramio akys nejuciomis
sublizgejo.
- Ak,- atsiduso jis, slepdamas savo jaudinimqsi po tariamo
abejingumo kauke,- nekalbekite apie siuos dalykus; ar man apie juos galvoti,
ar man kenteti meiles kancias? Vanitas vanitatum
26
Argi as, jsq nuomone,
galvos netekau?.. Ir del ko? Del kokios grizetes, del kambarines, kuriq
!CE
sekiojau, bdamas garnizone, fe!
- Atleiskite, mielas Arami, bet man atrode, kad js taikete
auksciau...
- Auksciau? O kas gi as, kad bciau toks garbetroska? Menkas
muskietininkas, nuskurs ir niekam nezinomas, nemegstqs bti priklausomas ir
jauciqsis visai ne savo vietoje tarp pasaulio tustybiq.
- Arami, Arami!- susuko d'Artanjanas, su nepasitikejimu
ziredamas | savo draugq.
- Dulke esu ir dulke pavirsiu. Gyvenimas pilnas pazeminimq ir
skausmo,- kalbejo jis, vis labiau niaukdamasis.- Visos gijos, risancios zmogq
su jo laime, trksta viena po kitos, o ypatingai aukso gijos. Ak mano brangusis
d'Artanjanai,- kalbejo toliau Aramis su nezymiu kartelio atspalviu balse,-
tikekite manim, slepkite savo zaizdas, kai jq turesite. Tylejimas - paskutinis
nelaimingojo dziaugsmas; niekam nerodykite savo sielvarto. Smalsuoliai
siurbia msq asaras, kaip muses suzeisto briedzio kraujq.
- Deja, mano brangusis Arami!-atsake d'Artanjanas, irgi giliai
atsidusdamas.- Js cia pasakojat mano paties istorijq.
- Kaip?
- Taip, is mans pagrobe moter|, kuriq mylejau, kuriq dievinau. As
nezinau, kur ji yra, kur jq, nuveze; gal bt, ji kalejime, gal bt, mire.
- Bet js galite bent tuo pasiguosti, kad ji paliko jus ne savo noru;
jeigu neturite is jos ziniq, tai vien todel, kad jai draudziama su jumis susisiekti,
tuo tarpu kai...
- Tuo tarpu kai?..
- Nieko,- atsake Aramis,- nieko.
- Vadinasi, js visiskai issizadate sio pasaulio? Tai jau nutarta?
Tvirtai ir galutinai?
- Amzinai. Siandien js mano draugas, rytoj js man bsite tiktai
seselis arba, tikriau sakant, visiskai nebeegzistuosite. Pasaulis tera kapas, ir
daugiau nieko.
- Po velniq! Visa tai, kq js cia sakote, labai lidna.
-Nieko nepadarysi! Mano pasaukimas mane veda, kelia mane
aukstyn.
D'Artanjanas nusisypsojo ir nieko neatsake. Aramis kalbejo toliau:
- Ir vis delto, kol as dar zemeje, noreciau pasikalbeti apie jus, apie
msq draugus.
- O as,- tare d'Artanjanas,- noreciau pasikalbeti apie jus, bet
matau, kad js visko jau atsizadejote: draugai - seseliai, pasaulis - kapas.
- Deja! Js patys tuo |sitikinsit,- atsiduso Aramis.
- Tad nebekalbekim apie tai,- tare d'Artanjanas,- ir sudeginkim s|
laiskq, kuris, be abejo, pranesa jums apie naujq jsq grizetes ar kambarines
neistikimyb.
- Kok| laiskq?-gyvai susuko Aramis.
- Laiskq, kuris atejo jums nesant ir kur| as apsiemiau jums
perduoti.
- Is ko gi tas laiskas?
!CH
- Et, is kokios nors apsiverkusios tarnaites ar is nusivylusios
grizetes; gal bt, is ponios de Sevrez kambarines, kuri buvo priversta sugr|zti |
Turq drauge su savo ponia ir kuri, noredama pasirodyti smaikstuole, pasieme
iskvepinto popieriaus ir uzdejo ant savo laisko antspaudq su hercogienes
karna.
- Kq js sakote?
- Na, nejaugi as bciau j| pamets!-klastingai tare jaunuolis,
dedamasis jo ieskqs.- Laime, kad pasaulis - kapas, zmones, o tuo paciu ir
moterys - seseliai, meile - jausmas, kur| js niekinat ir sakot ,fe"!
- O d'Artanjanai, d'Artanjanai!-susuko Aramis.- Js mane zudot!
- A, pagaliau radau!-tare d'Artanjanas. Ir jis istrauki is kisenes
laiskq.
Aramis pasoko, ciupo j| ir perskaite, tikriau sakant, ryte prarijo; jo
veidas spinduliavo.
- Matyt, tarnaites puikus stilius,- nerpestingai tare pasiuntinys.
- Dekui, d'Artanjanai!- lyg apkvaits, susuko Aramis.- Ji buvo
priversta sugr|zti | Turq; ji man istikima, ji mane tebemyli. Mano' biciuli, leiski
as tave pabuciuosiu; as nebetveriu is laimes!
Ir abu draugai eme sokti aplink garbingqj| sventq Jonq Auksaburn|,
sauniai trypdami ant grindq pabirusios disertacijos lapus.
Tq akimirkq |ejo Bazenas, nesdamas spinatus ir kiausinien.
- Bek, nelaimingasis!-susuko Aramis, mesdamas jam | veidq savo
kepurait,- gr|zk ten, is kur ateini, nesk salin sias baisias darzoves ir slyksciq
kiausinien! Uzsakyk kisk| su |daru, riebq vistgaid|, avienos kepsn| su
cesnakais ir keturis butelius seno burgundisko vyno.
Bazenas, spoksodamas | savo ponq ir niekaip nesuprasdamas sios permainos,
melancholiskai nuleido kiausinien | spinatus, o spinatus - zemen..
- Stai kada jums atejo valanda paaukoti savo gyvenimq karaliq karaliui,- tare
dArtanjanas,-, jeigu norite jam padaryti malonumq: Non inutile desiderium in
oblatione.
- Velniop su ta savo lotynq kalba! Mano brangusis d'Artanjanai,
gerkim, po simts pypkiq, gerkim vyriskai, gerkim issijuos, ir papasakokit man,
kas darosi tenai.
XXVII ATO ZMONA
- Dabar belieka suzinoti, koks likimas istiko Atq,- tare d'Artanjanas
|sismaginusiam Aramiui, kai papasakojo jam visa, kas atsitiko sostineje nuo jq
isvykimo dienos, ir kai, puikiai papietavus, vienas uzmirso savo disertacijq, o
antras- nuovarg|
- Argi js manote, kad j| btq istikusi nelaime?-paklause Aramis.-
Atas toks saltas, toks drqsus, ir taip puikiai valdo spagq.
- Taip, zinoma, ir as labiau, negu kas kitas, vertinu Ato drqsq bei
miklumq; bet mieliau atmusti spaga iet|, negu lazdq, bijau, kad Ato nebtq
!C<
apkl tarnai - sie zmones smarkiai musa ir negreit liaujasi. Stai kodel,
prisipaz|stu jums, noreciau kuo greiciau leistis | kelion.
- As meginsiu joti su jumis,- tare Aramis,- nors vargu ar
|stengsiu uzsesti ant arklio. Vakar pabandziau plaktis anuo vytiniu, kur| ten
matote ant sienos, bet is skausmo turejau nutraukti s| isganinga pratimq.
- Matot, mielas drauge, niekas dar nemegino sautin zaizdq gydyti
rimbo smgiais, bet js sirgote, o nuo ligos silpneja galva, todel as jus
pateisinu.
- O kada js isvykstate?
- Rytoj austant. Pailsekite gerai siqnakt, o rytoj, jei galesite,
vyksime kartu.
- Tad ligi rytojaus,- tare Aramis.- Nors js esate gelezinis, bet ir
jums reikia poilsio.
Kitq dienq d'Artanjanas, |ejs pas Aram|, rado j| bestovint| prie
lango.
- ] kq js taip zirite?- paklause d'Artanjanas.
- Ogi groziuos siais puikiais zirgais, kuriuos laiko arklininkai; juk
karaliskas malonumas tokiais zirgais jodineti.
- Na, mielasis Arami, tai ir jums teks sis malonumas, nes vienas siq
zirgq yra jsq.
- Kq js! O kuris?
- Tas is trijq, kuris jums patiks: man vis tiek.
- Ir visa, kas ant jo yra, taip pat mano?
- Zinoma.
- Js juokaujate, d'Artanjanai.
- As nebejuokauju nuo to laiko, kai js pradejote kalbeti
prancziskai.
- Ir sie paauksuoti deklai, ir masastine gnia, ir sidabru apkaltas
balnas - visa tai mano?
- Jsq, o antai tas, kuris kasa koja zem, mano, o anas, treciasis,
kuris nenustygsta vietoje,- Ato.
- Po velniq! Visi trys tokie puiks!
- Dziaugiuos, kad jie jums patinka.
- Turbt, karalius jums juos padovanojo?
- Tik jau ne kardinolas. Bet nesirpinkit, is kur jie, tik zinokite, kad
vienas is trijq yra jsq nuosavybe.
- As imu tq, kur| laiko rudaplaukis tarnas.
- Puiku!
- Dievazi!- susuko Aramis.- Nuo to, rodos, man visas skausmas
pradingo; sesciau ant tokio zirgo, kad ir su trisdesimcia kulkq kne. Ak, kokios
grazios kilpos! Ei Bazenai, eikit sen greiciau!
Ant slenkscio pasirode Bazenas, paniurs ir miegstas.
- Nusveiskit mano spagq, isvalykite skrybel ir apsiaustq ir
uztaisykite pistoletus!-tare Aramis.
- Pastarasis |sakymas nereikalingas,- pertrauke j| d'Artanjanas,-
jsq balno makstyse yra uztaisyti pistoletai. Bazenas atsiduso.
!CC
- Na, Bazenai, nurimkite,- tare d'Artanjanas.- Kiekvieno luomo
zmogus gali pelnyti dangaus karalyst.
- Ponas jau buvo toks geras teologas!-tare Bazenas kone
asarodamas.- Jis btq taps vyskupu, o gal ir kardinolu.
- Na, tik truput| pagalvok, mielas Bazenai, kokia prasme bti
dvasininku? Karo tarnybos del to vis vien neisvengsi. Tu gi pats pamatysi, kad
kardinolas dalyvaus pirmame zygyje su salmu ant galvos ir alebarda rankoje. O
ponas Nogare de La-valetas, kq tu apie j| pasakysi? Jis irgi kardinolas, o
pasiklausk jo tarnq, kiek kartq sis jam ruose tvarscius?
- Deja,- atsiduso Bazenas,- as zinau, pone, kad dabar viskas
pasauly aukstyn kojom apvirto. Per tq laikq abu jaunuoliai ir vargsas tarnas
nulipo zemyn.
- Palaikyk man kilpq, Bazenai,- tare Aramis.
Ir su |prastu grakstumu ir lengvumu jis |soko | balnq; taciau po keliq
tauraus zirgo poskiq ir kurbetq raitelis pajuto tok| nepakenciamq skausmq,
jog visas isbalo ir susverdejo. D'Artanjanas, kuris, tai numatydamas, nenuleido
nuo jo akiq, pribego prie jo ir nuvede | kambar|.
- Klausykit, mielasis Arami,- tare jis,- js gydykites, o as vyksiu
ieskoti Ato vienas.
- Js kaip is bronzos nulietas,- atsake jam Aramis.
- Ne, man tik sekasi, stai ir viskas! Bet kaipgi jus cia gyvensit be
mans? Nebebus samprotavimq apie pirstus ir palaiminimus, a?
Aramis nusisypsojo.
- Rasysiu eilerascius,- atsake jis.
- Taip, eilerascius, iskvepintus tokiais pat kvepalais, kaip ponios de Sevrez
kambarines laiskas. Ismokykit ir Bazenq eiledaros, tat j| paguos. O js kasdien
jodinekit po truput|, kad palengva priprastumet.
- O, del to nesirpinkit!-atsake Aramis.- Js rasite mane jau
pasiruosus| keliauti su jumis.
Jie atsisveikino, ir po desimties minuciq, paveds savo draugq
Bazenui ir seimininkei, d'Artanjanas jau jojo riscia Amjeno link.
Kokioj bklej jis ras Atq ir apskritai ar j| suras?
Padetis, kurioje d'Artanjanas paliko j|, buvo kritiska; gal bt, jis net
zuvo. Si mintis d'Artanjanq nulidino, jis atsidsejo keletq kartq ir tyliai
prisieke uz j| atkersyti. Is visq jo draugq Atas buvo vyriausias, taigi turejo,
rodos, bti maziausiai jam artimas savo pomegiais ir polinkiais.
Taciau d'Artanjanas mylejo j| labiau uz kitus. Kilni ir puiki Ato
isvaizda, dvasios didybes prosvaistes, kartkartemis nusvieciancios tq sesel|,
kuriame jis paprastai slypejo, nesudrumsciamai pastovi nuotaika, del kurios jis
buvo sugyvenamiausias draugas pasaulyje, tas jo prisiverstinis ir kandus
linksmumas, ta jo drqsa, kuriq btq galima pavadinti akla, jei ji nebtq reto
saltakraujiskumo isdava,- visos sios ypatybes d'Artanjanui ne tik kele pagarbq
ir zadino draugiskumq - jos tiesiog zavete j| zavejo.
Is tikrqjq Atas tomis dienomis, kai bdavo gerai nusiteiks, drqsiai
galejo lygintis net su tokiu elegantisku ir kilniu dvariskiu, kaip ponas de
Trevilis. Atas buvo vidutinio gio, bet taip dailiai nuaugs ir taip proporcingai
"KK
sudetas, jog, grumdamasis su Portu, ne kartq nugaledavo s| milzinq, kurio
fizinis pajegumas tarp muskietininkq buvo virts tiesiog priezodziu; jo veidas
su verianciomis akimis, tiesia nosimi ir Bruto smakru buvo neapsakomai
didingas ir malonus; jo rankos, kuriom jis visai nesirpino, stme | nevilt|
Aram|, kuris puoselejo savqsias migdoliniu muilu ir kvepianciu aliejum; jo
balsas buvo skvarbus ir sykiu melodingas. Bet nesuprantamiausia buvo tai,
kad, nors Atas visuomet stengesi atrodyti nepastebimas, mazas zmogelis, jis
puikiai pazinojo aukstqjq visuomen ir jos paprocius, ir geras isauklejimas
nejuciomis reiskesi net menkiausiuose jo poelgiuose.
Jei tekdavo paruosti pietus, Atas uzsakydavo juos geriau uz visus ir
kiekvienam sveciui paskirdavo vietq, atsizvelgdamas | tq padet|, kuriq jam
sudare jo proteviai arba jis pats. Jei iskildavo heraldikos klausimas, Atas zinojo
visas karalystes didikq seimas, jq genealogijq, jq giminystes rysius, jq herbus"
ir herbq kilm. Jis zinojo visas etiketo smulkmenas, visas stambiq zemvaldziq
teises, puikiai nusimane apie kurtq ir sakalq medziokles ir vienq dienq,
besikalbedamas apie s| did| menq, jis nustebino net pat| Liudvikq XIII, kuris
garsejo kaip tq dalykq zinovas.
Kaip ir visi tq laikq didikai, jis tobulai jodinejo ir fechtavosi. Negana
to, jis buvo taip labai issilavins ir net susipazins su scholastiniais mokslais,
anuomet bajorq taip retai studijuojamais, jog sypsojosi is tq lotynq kalbos
nuotrupq, kuriomis puikavo Aramis ir kurias dejosi suprantqs Portas. Porq ar
trejetq kartq, didziam draugq nustebimui, netgi pasitaike, kad, Aramiui
padarius kokiq elementariq klaidq, jis atitaisydavo veiksmazodzio laikq arba
daiktavardzio linksn|. Pagaliau jo dorumas buvo be priekaisto ir tai tokiais
laikais, kada kariskiai taip mazai paise savo tikejimo ir sqzines, meiluziai -
griezto msq dienq jautrumo, o varguomene - septintojo Dievo |sakymo.
Zodziu, Atas buvo nepaprastas zmogus.
Vis delto buvo galima pastebeti, jog si subtili natra, si grazi btybe,
sis rafinuotas protas nejuciomis grimzta | kasdienyb, kaip kad seni zmones
pamazu gr|zta | fizin| bei moralin| bejegiskumq. Savo dvasinio susmukimo
valandomis, o jos bdavo daznos, sviesi Ato asmenybe isblesdavo ir jo
nuostabios ypatybes dingdavo lyg tamsioj nakty.
Tada pusdievis isnykdavo, ir belikdavo vos zmogus. Nukarusia galva,
apsiblaususiomis akimis, sunkiai tardamas zodzius, Atas istisas valandas
spoksodavo tai | savo butel| ir stiklq, tai | Grimo, |pratus| klausyti kiekvieno jo
zenklo, isskaityti negyvame savo pono zvilgsnyje maziausiq jo norq ir tuctuojau
j| ispildyti. Jei keturiems draugams tokiu metu pasitaikydavo sueiti draugen,
vienas zodis, ir tas pats vargais negalais isspaustas, bdavo visas Ato |nasas |
bendrqj| pokalb|. Taciau jis gerdavo uz keturis ir tik dar labiau raukdavo
antakius ir darydavosi kaskart vis lidnesnis.
D'Artanjanas, kurio |zvalgq ir astrq protq mes jau paz|stame, kad ir
kaip domedamasis, lig siol ne|stenge patenkinti savo smalsumo, nesuseke jokiq
sios gilios apatijos priezasciq, nepastebejo jokiq su ja susijusiq aplinkybiq.
Niekuomet Atas negaudavo laiskq, niekuomet nedarydavo nieko, kas nebtq
zinoma visiems jo draugams.
Nepasakysi, kad s| lides| jam btq kels vynas, nes, priesingai, jis
"K!
ir gere, troksdamas isblaskyti tq savo lides|, nors sis vaistas, kaip jau
minejome, tik dar labiau j| slege. Negalima buvo priskirti sios nirios nuotaikos
nei losimui, nes, priesingai Portui, kuris dainomis ir keiksmais palydedavo visus
laimes nepastovumus, Atas ir isloss, ir praloss bdavo vienodai abejingas.
Kartq muskietininkq ratelyje jis per vienq vakarq islose tkstant| pistoliq,
paskui pralose juos ir dar iseigin|, auksu siuvinetq dirzq; paskui vel viskq
atsilose ir dar laimejo simtq luidorq, ir per visq tq laikq jo grazs, juodi antakiai
ne nekrustelejo, rankos neprarado savo perlamutrinio atspalvio, o jo kalba tq
vakarq buvo maloni ir rami.
Ir ne oro |taka, veikianti msq kaimynus anglus, apniaukdavo jo
veidq, nes sis lidesys paprastai bdavo kaip tik gilesnis graziuoju metq laiku;
birzelio ir liepos menesiai Atui bdavo klaikiausi.
Pastaruoju metu jis neturejo sielvartq ir gzciojo peciais, kai jam
kas kalbedavo apie ateit|; taigi jo lidesio priezastis slypejo praeityje, kaip
kazkas neaiskiai buvo minejs d'Artanjanui.
Del sio slepiningumo, gaubiancio visq jo asmenyb, Atas buvo dar
|domesnis zmogus, ir jo, net visiskai nusigerusio, ne karto neisdave nei akys,
nei liezuvis, kad ir kaip sumaniai bdavo uzduodami jam klausimai.
- Deja!- balsu galvojo d'Artanjanas.- Gal bt, vargsas Atas siuo
metu jau negyvas, ir del to kaltas esu as, nes as j| |traukiau | siq istorijq, kurios
jis nezinojo nei pradzios, nei galo ir is kurios nesulauke jokios naudos.
- Jau nekalbant apie tai, pone,- atsake Planse,-, kad tik jo deka
mes islikome gyvi. Atsimenat, kaip jis susuko: ,Spruk, d'Artanjanai, mane
suciupo!" O paskui, issovs is abiejq pistoletq, kaip baisiai zvangino jis savo
spagq! Tarytum dvidesimt zmoniq arba, tikriau sakant, dvidesimt |siutusiq
velniq!
Sie zodziai padvigubino d'Artanjano |karst|, ir, jis suragino arkl|,
kuris ir neraginamas nese savo raitel| suoliais.
Apie vienuoliktq valandq ryto keleiviai pamate Amjenq; pus
dvylikos jie buvo prie prakeiktojo viesbucio durq.
D'Artanjanas daznai galvodavo suruosti klastingajam seimininkui
tok| puikq kerstq, apie kur| vien svajojant jau btq galima pasiguosti. Taigi jis
|ejo | viesbut| uzsismauks skrybel ant akiq, kairiqja ranka nusitvers spagos,
o desiniqja caizydamas orq vytiniu.
- Ar paz|state mane?- paklause jis seimininkq, kuris artinosi jo
pasveikinti.
- Neturiu garbes, jsq sviesybe,- atsake seimininkas, apstulbintas
saunios d'Artanjano aprangos.
- A, js mans nepaz|state!
- Ne, jsq sviesybe.
- Na, tai as dviem zodziais jums priminsiu! Kq js padarete tam
bajorui, kur| mazdaug pries penkiolika dienq isdr|sote apkaltinti pinigq
klastojimu?
Seimininkas isblysko, nes d'Artanjanas atsistojo itin gres minga
poza, o Planse paseke savo pono pavyzdziu.
- Ak jsq sviesybe, nekalbekite man apie tai!- eme verkslenti
"K"
seimininkas.- O viespatie, kaip brangiai as sumokejau uz siq klaidq! Ak,
nelaimingas as!
- As klausiu, kas atsitiko siam bajorui?
- Teikites isklausyti mane, jsq sviesybe, ir bkite gailestingas.
Malonekite sestis.
Neteks zado is pykcio ir nerimo, d'Artanjanas atsisedo, rstus kaip
teisejas. Planse isdidziai atsisliejo | jo ked.
- Stai kaip viskas |vyko, jsq sviesybe,- pradejo seimininkas,
drebedamas is baimes.- Dabar as jus pazinau. Juk tai js isjojot, kai prasidejo
nelemtas gincas su tuo bajoru, apie kuri kalbate.
- Taip, tai as. Dabar matote, kad jums nera ko laukti pasigailejimo,
jei nepasakysite man visos teisybes.
- Isklausykite mane ir suzinosite tikrq tikriausiq teisyb.
- Klausau.
-As buvau valdzios |spetas, kad garsus pinigq klastotojas atvyks |
mano viesbut| su keletu palydovq, apsirengusiq gvardieciq arba muskietininkq
uniforma. Jsq arkliai, jsq tarnai, jsq isvaizda, ponai, viskas man buvo
smulkiai nupasakota.
- Toliau, toliau!-tare d'Artanjanas, kuris iskart suprato, is kur ejo
sie tiksls nurodymai.
- Taigi, klausydamas valdzios, atsiuntusios man | pagalbq sesis
zmones, as griebiausi priemoniq, mano ismanymu, btinai reikalingq
tariamiems pinigq klastotojams suciupti.
- Vel!- tare d'Artanjanas, kuriam sitas zodis ,pinigq klastotojas"
baisiai reze aus|.
- Atleiskite, jsq sviesybe, kad as kalbu panasius dalykus, bet jie
kaip tik mane pateisina. Valdzia mane |baugino, o js zinote, kad viesbucio
seimininkas turi taikstytis prie valdzios.
- Dar kartq as jus klausiu, kur sis bajoras? Kas j| istiko? Mire jis ar
gyvas?
- Kantrybes, jsq sviesybe, tuojau mes ir prie to prieisim. Taigi
atsitiko tai, kq js jau zinote ir kq jsq staigus isvykimas tarytum pateisino,-
pridre seimininkas su gudria israiska, kuri neliko d'Artanjano nepastebeta.-
Sis bajoras, jsq draugas, atkakliai gynesi. Jo tarnas, nelaime, susivaidijs su
valdzios pasiqstais zmonemis, kurie buvo persireng arklininkais...
- Ak niekse!-suriko d'Artanjanas.- Js visi ejot isvien, ir nezinau,
kodel as dar jsq visq nesunaikinu!
- Deja, ne, jsq sviesybe, mes nejom visi isvien, ir js tuo greit
|sitikinsit. Ponas jsq draugas (atleiskite, kad as nevadinu jo garbingu vardu,
kur| jis, be abejo, turi, bet man sis vardas nezinomas), taigi jsq draugas,
dviem savo pistoletq sviais pagulds du zmones, eme trauktis, gindamasis
spaga, kuria jis suzeide dar vienq mano zmogq ir pritrenke mane, smogs
ploksciqja spagos puse.
- Ar baigsi tu, budeli?-tare d'Artanjanas.- Kur Atas? Kas jam
atsitiko?
- Traukdamasis, kaip as jau sakiau jsq sviesybei, jis atsidre prie
"K*
rsio laiptq ir, kadangi durys buvo atdaros, istrauke raktq, uzsirakino ir
uzsibarikadavo viduje. Bdami tikri, kad visuomet j| ten galesime rasti, mes jo
daugiau nelietem.
- Suprantu,- tare d'Artanjanas,- js nenorejote jo visiskai
uzmusti, o tik j| |kalinti.
- J| |kalinti, dieve teisingas! Prisiekiu jums, jsq sviesybe, jis pats
save |kalino! Pirmiausia jis pridare nemaza bedq: vienq zmogq uzmuse vietoje,
kitus du sunkiai suzeide. Uzmustqj| ir abu suzeistuosius nusinese jq draugai, ir
daugiau nieko apie juos negirdejau. Atsikvosejs nuejau pas ponq
gubernatoriq, papasakojau jam visa, kas buvo atsitik, ir paklausiau, kq turiu
daryti su belaisviu. Bet ponas gubernatorius atrode lyg is dangaus nukrits: jis
man pasake visiskai nezinqs, kq cia jam kalbu, kad |sakymai, kuriuos gavau,
visai ne jo duoti, ir jeigu as dr|siu kam nors pasakyti, kad jis cia prikiso savo
pirstus, tai jis liepsiqs mane pakarti. Matyt, as apsirikau, jsq sviesybe, ir
sulaikiau visai ne tq; o tasai, kur| reikejo sulaikyti, paspruko.
- Na, o kurgi Atas?-suriko d'Artanjanas, kuris dar labiau |siuto,
isgirds, kaip valdzia | visa tai pazirejo.- Kas gi istiko Atq?
- Skubedamas atitaisyti savo kalt, del kurios nukentejo belaisvis,
- kalbejo toliau seimininkas,- as nuejau prie rsio, noredamas
isleisti j| is ten. Ak pone, tai buvo ne zmogus, tai buvo velnias. Pasiliau jam
laisv, o jis. atsake, kad cia jam spendziami spqstai ir kad pries iseidamas jis
paskelbsiqs savo sqlygas. Zinodamas aiskiai, kokiq atsakomyb uzsitraukiau,
as jam pareiskiau labai nuzemintai, pakeldamas rankq pries jo didenybes
muskietininkq, kad as pasiruoss priimti jo sqlygas. ,Pirmiausia,- tare jis,- as
noriu, kad man sugrqzintumet mano tarnq su visais jo ginklais." Sis |sakymas
buvo skubiai |vykdytas; js suprantate, pone, kad mes buvom pasiryz
padaryti visa, ko tik panores jsq draugas. Ponas Grimo (jis pasake savo
vardq, nors ir labai mazai tekalba), taigi ponas Grimo, nors ir labai suzeistas,
buvo nuleistas | rs|; tada .jo ponas vel uzbarikadavo duris, o mums liepe
pasilikti smukleje.
- Bet galq gale,- susuko d'Artanjanas,- kurgi jis"? Kur Atas?
- Rsyje, pone.
- Kaip, nenaudeli, js j| vis dar laikote rsyje?
- Saugok dieve! Ne, pone! Kur mes j| laikysime! Kad zinotumet, kq
jis ten veikia, tame rsyje! Ak, jeigu js galetumet j| is ten isvesti, as jums
bciau dekingas visq gyvenimq, as jus garbinciau kaip savo angelq sargq.
-Tai jis ten? As j| surasiu?
-Zinoma, pone. Jis uzsispyre ir neina is ten. Kiekvienq dienq ant
sakiq mes jam paduodame pro rsio orlaid duonos ir, kada jis pareikalauja,
mesos; taciau, deja, ne duonos ir ne mesos jis daugiausia suvartoja. Kart$ su
dviem tarnais as pabandziau ten nusileisti, bet jis baisiausiai |siuto. As
isgirdau, kaip jis uztaise pistoletus, o jo tarnas - muskietq. Paskui, mums
paklausus, kq jis ketina daryti, ponas atsake, kad jis ir jo tarnas turi
keturiasdesimt soviniq ir jie issaudysiq juos iki paskutinio, pries leisdami bent
vienam is msq |kelti- kojq | rs|. Tada, pone, nuejau skqstis gubernatoriui, o
sis man atsake, kad as susilaukiau, ko nusipelniau, ir kad tai mane ismokys,
"K6
jog nereikia |zeidineti garbingq ponq, apsistojanciq mano viesbutyje.
- Ir taip nuo to laiko...- pradejo d'Artanjanas, kuris negalejo
susilaikyti is juoko, matydamas gailiq smuklininko minq.
- Ir taip nuo to laiko, pone,- kalbejo toliau pastarasis,- mes
gyvename lidniausiq gyvenimq, kok| tik begalima |sivaizduoti; nes reikia jums
pasakyti, pone, kad visa msq maisto atsarga sudeta rsyje; vynas buteliuose
ir statinese, alus, alyva ir prieskoniai, lasiniai ir desros,- viskas yra ten, o
kadangi mums uzdrausta nusileisti | rs|, nebegalime duoti nei gerti, nei valgyti
keleiviams, uzsukantiems pas mus, todel diena is dienos msq viesbutis vis
labiau tusteja. Jeigu jsq draugas issedes rsyje dar vienq savait - mes
visiskai zuv.
:
- Ir gerai tau, nenaudeli! Argi is msq isvaizdos nematei, kad mes
padors zmones, o ne pinigq klastotojai?
- Taip, pone, taip, jsq teisybe,- atsake seimininkas.-, Bet
klausykit, klausykit, jis vel siunta!
- Turbt, j| kas nors suerzino,- tare d'Artanjanas.
- Bet kq gi daryti!-susuko seimininkas.- Pas mus kq tik atvyko du
anglai dzentelmenai.
- Na ir kas?
- Kaip tai kas! Js patys zinote, kad anglai megsta gerq vynq, ir
siedu pareikalavo geriausiojo. Mano zmona turbt paprase ponq Atq leisti |eiti
ir paimti vyno tiems anglams, o jis tikriausiai, kaip visada, atsisake. Viespatie!
Dar didesnis triuksmas pakilo!
D'Artanjanas is tikrqjq isgirdo baisq triuksmq toje puseje, kur buvo
rsys; jis atsistojo ir su seimininku, grqzanciu rankas, nusileido | veiksmo
vietq. Juos lydejo Planse, atkiss uztaisytq muskietq.
Abudu anglai nesitvere apmaudu: jie atliko tolimq kelion ir dabar
kone mire is alkio ir troskulio.
- Bet tai sauvaliavimas!-sauke jie taisyklinga pranczq kalba, nors
ir su. akcentu.- Tas pamiselis neleidzia siems geriems zmonems naudotis savo
vynu! Mes islausime duris; o jeigu jis visai pasius, na kq gi, mes j| uzmusime.
- Nurimkite, ponai!-pareiske d'Artanjanas, issitraukdamas is uz dirzo
pistoletus,- js nieko neuzmusite.
- Gerai, gerai,- pasigirdo uz durq ramus Ato balsas,- |leiskite cia
tuos narsuolius, ir mes paziresime.
Abu anglq bajorai, kad ir labai narss is paziros, nedrqsiai persimete
zvilgsniais. Atrode, lyg siame rsyje btq sedejs koks isbadejs zmogedra,
milziniskas liaudies pasakq didvyris, | kurio urvq niekam nevalia kojos |kelti.
Valandel truko tyla, bet galq gale abu anglai susigedo, kad reikia trauktis,
nieko nepesus, ir vienas, labiau |dks, nusileido laiptais penkias ar sesias
pakopas ir spyre koja | duris taip, jog, rodos, galejo pramusti net mrq.
- Planse,- tare d'Artanjanas, pakeldamas pistoletq gaidukus,- as
imuos to, kuris virsuj, o tu imkis apatinio. Ei ponai, js norite kautis! Gerai,
mes pasiruos.
- Dieve!-pasigirdo skardus Ato balsas.- Man rodos, cia
d'Artanjanas.
"KB
- Taip ir yra,- atsake d'Artanjanas, stengdamasis garsiau kalbeti,-
tai as, mano biciuli!
- Puiku!-tare Atas.- Jei taip, tai mes sutvarkysime tuos
triuksmadarius.
Anglai issitrauke spagas, bet, pasijut tarp dviejq ugniq, dar
valandel svyravo; .taciau puikybe, kaip ir pirmq kartq, nugalejo, ir po antrojo
spyrio durys perskilo isilgai.
- Pasitrauk, dArtanjanai, pasitrauk,- suriko Atas,- as tuojau
sausiu.
- Ponai!-tare d'Artanjanas, kuris niekuomet neprarasdavo blaivaus
proto.- Tik pagalvokite!.. Kantrybes, Atai!.. Js pradedate kvailus vaidus ir
tuoj bsite kulkq prakiurdinti kaip reciai. Stai mano tarnas ir as pavaisinsime
jus trimis sviais, tiek pat js gausite Ir is rsio; o paskui mes dar turime
spagas, kurias, patikekite, mano draugas ir as valdome pakenciamai. Leiskite
man sutvarkyti jsq ir savo reikalus. Js tuojau pat gausite vyno, duodu jums
zod|.
- Jei dar jo liko,- pasigirdo pasaipus Ato balsas. Smuklininkas
pajuto, kaip saltas prakaitas ispyle jo nugarq.
- Kaip tai-,jei dar liko"?-susnabzdejo jis.
- Uzteks dar, po velniq!-atsiliepe d'Artanjanas.- Nurimkite, negi
jie dviese isgers visq rs|. Ponai, |sidekite spagas | makstis.
- O js uzsikiskite uz dirzo pistoletus.
- Mielai. - Ir dArtanjanas parode pavyzd|. Paskui, atsigrzs |
Planse, zenklu liepe jam isimti kulkq is muskietos.
Tuo |tikinti, anglai murmedami |sikiso spagas | makstis. D'Artanjanas
jiems papasakojo Ato suemimo istorijq. Ir, bdami tikri dzentelmenai, jie
apkaltino seimininkq.
- Dabar, ponai,- tare d'Artanjanas,- gr|zkite | savo kambar|, ir po
desimties minuciq, duodu zod|, jums bus atnesta visa, ko tik pageidausite.
Anglai nusilenke ir isejo.
- Dabar as jau vienas, mano brangusis Atai,- tare d'Artanjanas,-
prasau atidaryti man duris.
- Tuojau,- atsake Atas.
Tada pasigirdo zemen krintanciq zagarq braskejimas ir rqstq
dundesys; tai buvo Ato priesakines uzdangos ir bastionai, kuriuos griove pats
apgultasis.
Po valandeles durys atsidare, ir pasirode isbals Atas; jis greitu
zvilgsniu apsidaire aplink.
D'Artanjanas puole prie jo ir karstai apkabino; paskui jis norejo
isvesti j| is sios dregnos sleptuves, taciau pastebejo, kad Atas svirduliuoja.
- Js suzeistas?-paklause jis.
- As? Nieko panasaus. Tik nusigers kaip lavonas, stai ir viskas. Ir
niekuomet dar zmogus taip uoliai nesidarbavo, kad galetq to pasiekti. Dievazi,
seimininke, as vienas isgeriau maziausia pusantro simto buteliq.
- Viespatie, pasigailek!-suriko seimininkas.-, Jeigu ir tarnas
isgere bent pus to, kiek ponas, tai as zuvs.
"KE
- Grimo - gerai isaukletas tarnas ir neisdr|stq lygintis su manim;
jis gere vien is statines. Tik, rodos, uzmirso jq uzkisti. Ar girdite? Bega!
D'Artanjanas nusikvatojo, o siurpulio kreciamam seimininkui staiga
pasidare karsta.
Tuo metu uz pono pasirode Grimo, uzsimets ant peties muskietq;
galva jam kretejo kaip girtiems satyrams Rubenso paveiksluose. Is priesakio ir
is uzpakalio jis buvo apsilaists kazkokiu riebiu skysciu, ir seimininkas tuoj
pazino, jog tai geriausia jo alyva.
Visa si procesija perejo didziqjq sal ir sustojo geriausiame viesbucio
kambaryje, kur| d'Artanjanas uzeme ne nesiklauss.
Tuo tarpu seimininkas ir seimininke puole su lempomis | rs|, | kur|
taip ilgai jiems buvo draudziama |eiti; ten jq lauke baisus vaizdas.
Uz |tvirtinimq, per kuriuos Atas prasiskyne sau spragq iseiti ir kurie
susidejo is zagarq rysuliq, lentq ir tusciq statiniq, sukrautq pagal visas
strategijos meno taisykles, vienur kitur buvo matyti alyvos ir vyno klanuose
beplduriuojq visq suvalgytq kumpiq kaulai, o kairysis rsio kampas buvo
perdem uzverstas sudauzytais buteliais; ir statine, kurios kranas liko
neuzsuktas, liejo pro siq angq paskutinius savo kraujo lasus. Nuniokojimo ir
mirties reginys, kaip sako senoves poetai, viespatavo ten kaip msio lauke.
Is penkiasdesimt desrq, kabejusiq palubeje, buvo lik vos desimt.
Tada seimininko ir seimininkes aimanos prasiverze ir pro rsio
skliautq; net d'Artanjanq jos sugraudino. O Atas ne galvos nepasuko.
Bet greit sielvartas virto |nirsiu. Seimininkas, apsiginklavs iesmu, puole |
kambar|, | kur| buvo |sitrauk abu draugai.
- Vyno!-tare Atas, pamats seimininkq.
- Vyno!-susuko apstulbs seimininkas.- Vyno! Juk js isgeret jo
daugiau kaip uz simtq pistoliq. As esu elgeta, as zuvs, sunaikintas.
- Gana!- tare Atas,- mes net troskulio nenumalsinome kaip
reikiant!
- Jeigu js btumet tiktai ger! Bet js sudauzete visus butelius!
- Js mane pastmete ant tos krvos, ir ji sugriuvo. Tai jsq kalte.
- Visa mano alyva dingo!
- Alyva labai geras vaistas zaizdoms gydyti, o juk reikejo vargsui
Grimo issigydyti zaizdas, kurias js jam padaret.
- Visos mano desros suestos!
-- Sitame rsyje begales ziurkiq.
- Js man uzmokesite uz visa tai!-reke nusimins seimininkas.
- Baisus niekse!-atsake Atas pakildamas, bet tuctuojau vel
susmuko - jo jegos buvo issekusios. D'Artanjanas atejo jam j pagalbq ir
uzsimojo vytiniu. Seimininkas pasitrauke zingsn| atgal ir apsipyle asaromis.
- Dabar zinosite,- tare d'Artanjanas,- kaip reikia elgtis su
sveciais, kuriuos jums dievas siuncia.
- Dievas! Geriau sakykite - velnias!
- Mano mielas biciuli,- pagrase jam dArtanjanas,-, jeigu js dar
spengsite cia mums ausis, mes keturiese uzsidarysim jsq rsyje ir paziresim,
ar ten is tikrqjq padaryta tokia didele zala, kaip js sakote.
"KH
- .Kq gi, ponai,- pareiske seimininkas,- taip, as nusikaltau,
prisipaz|stu, bet kiekvienai nuodemei juk yra pasigailejimas. Js esate didikai,
o as - vargsas smuklininkas, tad pasigailekite mans.
- Na, jeigu tu imi sitaip kalbeti,- tare Atas,- tai sugraudinsi mano
sird|, ir asaros ims piltis man is akiq, kaip vynas is tavo statiniq. Mes ne tokie
baiss, kaip atrodome. Na, eiks arciau, ir pasikalbesime.
Seimininkas baugiai prisiartino.
- Eiks, tau sakau, ir nebijok,- pridre Atas.- Tuo metu, kai
norejau tau uzmoketi, buvau pasidejs savo pinigin ant stalo.
- Taip, jsq sviesybe.
- Toje pinigineje buvo sesiasdesimt pistoliq. Kur ji yra?
- Atiduota teismo rastinei, jsq sviesybe; man pasake, kad tai netikri pinigai!
- Na, tai paprasyk, kad tau jq grqzintq, ir pasiimk sau tuos sesiasdesimt
pistoliq.
- Juk gerai zinote, jsq sviesybe, kad teismo valdininkai negrqzina
to, kas kartq pateko | jq rankas. Jeigu pinigai btq netikri, dar btq vilties, bet,
nelaime, pinigai tikri!
- Susitvarkyk su teismu pats, mielasai, cia ne mano reikalas, juo
labiau, kad man nebeliko ne vieno livro.
- Na,- tare dArtanjanas,-, o kur Ato arklys?
- Arklideje.
- Kiek jis vertas?
- Penkiasdesimt pistoliq daugiq daugiausia.
- Jis vertas astuoniasdesimt; paimk j|, ir reikalas bus baigtas.
- Kaip, js parduodat mano arkl|?- nustebo Atas.- Parduodat
mano Bajazetq? O kuo as josiu | zyg|? Ant Grimo?
- As jums atvedziau kitq,- tare d'Artanjanas.
- Ir puikq!-susuko seimininkas.
- Na, jeigu yra kitas, grazesnis ir jaunesnis, imk senqj| ir duoks
vyno.
- Kokio?- paklause seimininkas, jau visai pralinksmejs.
- To, kuris yra ten, rsio gilumoj, prie pinuciq; jo dar liko dvidesimt
penki buteliai, visi kiti suduzo, man uzgriuvus. Atnesk sesis.
- Tai kiaura statine, o ne zmogus!- sumurmejo seimininkas.-,
Jeigu jis cia pabus dar porq savaiciq ir sumokes uz tai, kq isgers, as pataisysiu
savo reikalus.
- Ir neuzmirsk,- pridre d'Artanjanas,- atnesti keturis butelius
tokio pat vyno ponams anglams.
- O dabar,- tare Atas,- kol mums atnes vyno, papasakokit,
d'Artanjanai, kas istiko kitus draugus.
D'Artanjanas papasakojo, kaip jis rado Portq, begulint| lovoje del
sutrenkto kelio, ir Aram|, sedint| prie stalo su dviem teologais. Jam baigiant,
sugr|zo seimininkas su vyno buteliais ir kumpiu, kuris, jo laime, kabejo ne
rsyje.
- Gerai,- tare Atas, pripildamas stiklin sau ir d'Artanjanui,- mat,
kaip su Portu ir Aramiu. Na, o js, mano drauge, kaip jsq reikalai ir kaip jums
"K<
sekasi? Atrodote nelinksmas.
- Deja, taip yra,- tare d'Artanjanas,- as esu nelaimingiausias is
msq visq!
- Js nelaimingas, d'Artanjanai?- paklause Atas.- Kaipgi lai
atsitiko? Papasakokit man!
- Paskui,- atsake d'Artanjanas.
- Paskui! O kodel gi paskui? Manot, kad as girtas, d'Artanjanai?
]sidemekit gerai stai kq: niekuomet mano galva nebna tokia blaivi,
kaip tada, kai as girtas. Pasakokit, as klausau.
D'Artanjanas papasakojo jam savo nuotyk| su ponia Bonasje.
Atas isklause jo ne nemirktelejs.
- Niekai, tai vis niekai,- tare jis, kai d'Artanjanas baige. Tai buvo
megstamas Ato zodelis.
- Js visuomet sakot - niekai, mano brangusis Atai,- pareiske
d'Artanjanas.- Bepigu jums taip kalbeti, juk js pats niekuomet nemylejote.
Uzgesusios Ato akys staiga suzerejo; bet tai buvo tik trumpas zaibas;
bematant jos vel tapo blausios ir neaiskios.
- Tai tiesa,- ramiai atsake jis,- as niekuomet nemylejau.
- Taigi js matote, akmens sirdie,- tare dArtanjanas,-, kad
neturite teises bti ziaurus mums, jautrios sirdies zmonems.
- Jautrios sirdys - pervertos sirdys,- tare Atas.
- Kq tuo norite pasakyti?
- As noriu pasakyti, kad meile - loterija, kurioje tas, kuris, laimi,
mirt| laimi! Tikekite manim, mano brangusis d'Artanjanai, js labai laimingas,
kad pralaimejote. As jums patarciau stengtis visuomet pralaimeti.
- Man atrode, kad ji mane labai myli!
- Jums tik taip atrode.
- O, ji tikrai mane mylejo!
- Kdiki! Nera ne vieno zmogaus, kuris taip, kaip ir js, netiketq,
kad jo mylimoji j| myli, ir nera ne vieno, kurio mylimoji nebtq apgavus|.
- Isskyrus jus, Atai, nes js niekuomet neturejote mylimosios.
- Tai tiesa,- tare Atas, valandel patylejs,- as niekuomet
neturejau mylimosios- Isgerkime.
- Bet jei taip, filosofe,- tare d'Artanjanas,- tai pamokykit mane,
paremkite mane. As ieskau patarimo ir paguodos.
- Ir stai vienq dienq, medziodama drauge su savo vyru,- greitai
pasakojo toliau Atas tyliu balsu,- ji nukrito nuo arklio ir apalpo. Grafas soko
jai padeti, ir, kadangi drabuziai trukde jai kvepuoti, jis perplove juos savo
durklu ir netycia apnuogino jos pet|. Atspekite, kas buvo ant jos peties,
d'Artanjanai?-paklause Atas, garsiai nusikvatodamas.
- Is kur as galiu zinoti?-atsove d'Artanjanas.
- Lelijos ziedas,- tare Atas.- Ji buvo pazenklinta |spaudu. Ir Atas
vienu mauku isgere stiklq, kur| laike rankoje.
- Koks siaubas!-susuko d'Artanjanas.- Negali bti!
- Tai tikra teisybe, mano brangusis. Sis angelas buvo demonas.
Vargse mergaite buvo vagile. Grafas buvo visagalis didikas; savo zemese jis
"KC
turejo teis pasmerkti savo valdinius myriop arba pasigaileti jq. Jis nuplese
grafienei drabuzius, suriso uz nugaros rankas ir pakore jq ant medzio sakos.
- O dieve, Atai, juk tai zmogzudyste!- susuko d'Artanjanas.
- Taip, tik zmogzudyste, ir daugiau nieko,- atsake Atas, isblysks
kaip mirtis.-, Bet, rodos, mums jau trksta vyno.
Ir, nutvers paskutin| butel| uz kaklelio, Atas prisikiso j| prie lpq ir vienu
mauku isgere ligi dugno, lyg tai btq buvs tik paprastas stiklas.
Paskui jis nuleido galvq ant abiejq rankq, o d'Artanjanas sedejo pries j|, siaubo
apimtas.
- Tai mane isgyde nuo zavejimosi graziomis, poetiskomis ir
mylinciomis moterimis,- pasake Atas, atsikeldamas ir, matyt, ne
negalvodamas baigti grafo apologijos.- Linkiu ir jums to paties. Gerkime!
- Vadinas, ji mire?- suvapejo d'Artanjanas.
- O kaipgi, po velniq!-atsake Atas.- Na, duokite savo stiklq.
Kumpio, nenaudeli!-susuko Atas.- Mes negalime daugiau gerti!
- O jos brolis?-nedrqsiai paklause d'Artanjanas.
- Jos brolis?- pakartojo Atas.
- Taigi, tas kunigas.
- As teiravausi apie j|, noredamas irgi pakarti; bet jis aplenke mane
ir pabego is savo parapijos.
- Ir js taip ir nesuzinojote, kas buvo tasai nelaimingasis?
- Matyt, pirmasis grazuoles meiluzis ir jos bendrininkas, garbingas
zmogus, kuris ir klebonu apsimete, gal bt, tik tam, kad isleistq savo meiluz
uz vyro ir aprpintq jos ateit|.
- Ak dieve mano, dieve!- susuko d'Artanjanas, pritrenktas sio
baisaus nuotykio.
- Ko gi nevalgote kumpio, d'Artanjanai? Jis puikus,- tare Atas,
atpjaudamas gabalq ir dedamas jaunuoliui | lekst.- Gaila, kad rsyje nebuvo
bent keturiq panasiq kumpiq! Bciau isgers dar penkiasdesimt buteliq!
D'Artanjanas nebegalejo tsti sito pokalbio; jis jautesi einqs is proto. Jis
nuleido galvq ant rankq ir apsimete mieganciu.
- Jaunuoliai nebemoka gerti,- pareiske Atas, su uzuojauta
ziredamas | j|,-, o juk sis dar vienas is geriausiq!..
XXVIII SUGR|ZIMAS
D'Artanjanq pritrenke sis baisus Ato pasakojimas, taciau daug kas
dar atrode jam neaisku tame pusiau prisipazinime; tuo labiau, kad j| atliko
visiskai girtas zmogus kitam pusgirciui zmogui. Vis delto, nors rkas ir
plaukiojo galvoje po dviejq trijq buteliq burgundiskojo, d'Artanjanas, nubuds
rytmet|, taip ryskiai prisimine kiekvienq Ato zod|, lyg jie, issprd is lpq,
vienas po kito btq |sirez | jo smegenis. Tos abejones - suzadino jam dar
didesn| norq suzinoti tikrq teisyb, ir jis |ejo pas savo draugq, tvirtai pasiryzs
atgaivinti vakarykst| pokalb|, bet rado Atq visiskai issiblaivius|; kitaip sakant,
"!K
Atas vel buvo |zvalgiausias ir nejzvelgiamiausias zmogus pasaulyje.
Jis, paspauds d'Artanjanui rankq, pirmas uzbego jam uz akiq.
- As vakar buvau labai girtas, mielasis d'Artanjanai,- tare jis,-
supratau tai s|ryt isvis dar apsunkusio liezuvio ir dar gana tankaus pulso; kertu
lazybq, kad prisnekejau visokiq nesqmoniq.
Ir, tardamas siuos zodzius, jis taip atidziai pazirejo j| savo draugq,
jog tas suglumo.
- Anaiptol,- atsove d'Artanjanas,- jei as gerai prisimenu, js
nieko ypatingo man nepasakojot.
- O, tai keista! Man pasirode, lyg as jums bciau papasakojs vienq
labai graudziq istorijq.
Ir jis pazvelge | jaunuol|, tartum noredamas |sismelkti | pacias jo
sirdies gelmes.
- Dievazi,- tare d'Artanjanas,- atrodo, kad as buvau dar girtesnis
uz jus, nes nieko neprisimenu. Atas nepasitenkino siuo atsakymu ir kalbejo
toliau:
- Js turbt pastebejote, mano mielas biciuli, kad kiekvieno
girtumas yra kitoks: vienas nulista, kitas darosi linksmas; as paprastai
nulistu ir, kai jau esu" girtas, pradedu pasakoti tas baisias pasakas, kurias
man mazam |kale | galvq kvaila aukle. Tai mano yda, ir, prisipaz|stu, didele
yda, bet siaipjau as esu neblogas gerovas. -
Atas visa tai kalbejo taip natraliai, jog d'Artanjanas sudvejojo.
- Ak, taip, is tikrqjq,- pasake jaunuolis, stengdamasis isgauti
tiesq,- dabar as lyg per sapnq prisimenu, kad mes kalbejomes apie
pakaruoklius.
- Aha, taigi matot!-atsake Atas isbaldamas, bet stengdamasis
juoktis,- taip ir maniau; pakaruokliai tai mano slogutis.
- Taip, taip,- pridre d'Artanjanas,- dabar as jau prisiminiau:
buvo kalbama apie... palaukit... apie moter|...
- Matote,- atsake Atas, isblyksdamas tarsi lavonas,- tai mano
megstama istorija apie sviesiaplauk moter|, ir, kai as imu jq pasakoti,
vadinasi, esu girtas kaip pedas.
- Taigi,- pakartojo d'Artanjanas,- istorija apie sviesiaplauk
moter|, aukstq ir graziq, melynak.
- Taip, kuri buvo pakarta...
- Pakarta jos vyro, jsq paz|stamo didiko,- uzbaige d'Artanjanas,
|beds akis | .Atq.
- Na, matot, kaip galima sukompromituoti zmogq, kai pats
nebezinai, kq sneki,- pasake Atas, gzciodamas peciais, tartum btq pats
savas gailejsis.- Is tikro as daugiau negersiu, d'Artanjanai, .tai pernelyg
blogas |protis.
D'Artanjanas nieko neatsake.
- Beje,- tare Atas, staiga pakeisdamas snekq,- dekoju uz arkl|,
kur| man atvedet.
- Ar jis patinka jums?
- Taip, bet jis nelabai istvermingas.
"!!
- Js apsirinkate; as vakar nujojau juo desimt myliq greiciau kaip
per pusantros valandos, ir jis neatrode labiau pavargs, negu, kad btq apjojs
Sen-Siulpiso aikst.
- Stai kaip! Js mane verciate jo gailetis.
- Gailetis?
- Taip, as jo netekau.
- Kaip tai?
- Ogi va kaip: s|ryt as nubudau sestq valandq; js miegojote kaip
uzmustas, ir as neturejau kq veikti; as buvau dar ne visai issipagiriojs po
vakarykstes puotos. Nuejau | didziqjq sal ir pamaciau ten vienq is msq
anglq, belygstant| su perpirkliu arkl|, nes vakar jo arklys krits. As priejau prie
jo ir, matydamas, kad jis silo simtq pistoliq uz sart|, pasakiau jam, kad as taip
pat turiu parduoti arkl|. ,Dargi labai grazq,- tare jis.- As j| maciau vakar, jsq
draugo tarnas laike j| uz pavadzio."- ,Kaip js manote, ar jis vertas simto
pistoliq?"- ,Taip, ar jus man j| atiduosit uz tiek?"- ,Ne, bet as galiu is jo
losti."- ,Js galit is jo losti?"- ,Taip."- ,Kuo?"- ,Kauleliais." Pasakyta -
padaryta, ir as pralosiau arkl|. A, tiesa,- pridre Atas,- paskui atsilosiau
balnq. D'Artanjanas nepatenkintas susirauke.
- Jums tai nemalonu?- paklause Atas.
- Atvirai kalbant, taip,- atsake d'Artanjanas.- Is siq arkliq mus
turejo pazinti msio dienq. Tai buvo dovana, palankumo zenklas. Js blogai
padarete, Atai.
- Na, kq cia, mielas drauge,- tare muskietininkas.- ]sivaizduokit,
kad esat mano vietoje. Man buvo baisiai nuobodu, ir, be to, garbes zodis, as
nemegstu angliskq arkliq. Jei svarbu tik, kad mus kas nors pazintq, tai uzteks
ir vieno balno: jis gana |sidemetinas. O del arklio, tai mes rasime kokiq nors
pasiteisinimq, paaiskinsime, kad jis krito. Po velniq! Juk arklys mirtingas!
Sakysime, maniskis susirgo |nosem ar piktsasiais.
D'Artanjanas vis dar buvo apsiniauks.
- Man labai nemalonu,- kalbejo toliau Atas.- Js, kaip matyti,
labai branginate tuos gyvulius, o as dar ne viskq papasakojau.
- Kq gi dar padarete?
- Praloss savo arkl| devyniais taskais pries desimt (matot, koks
metimas), as sumaniau losti is jsq arklio.
- Tikiuos, kad to sumanymo ne|vykdet?
- Priesingai, tuojau pat j| |vykdziau.
- Ir kq gi?- susuko d'Artanjanas, apimtas nerimo.
- Losiau ir pralosiau.
- Mano arkl|?
- Jsq arkl| - septyni pries astuonis. Vienos akies betrko... Zinote
patarl...
- Atai, dievazi, js isprotejot!
- Mano brangusis, reikejo man tai pasakyti vakar, kai as jums
pasakojau kvailas istorijas, o ne siandien. As j| pralosiau su balnu ir su visa
apranga.
- Bet juk tai baisu!
"!"
- Palaukite, tai dar ne viskas. As bciau puikus losikas, jei nebciau
toks uzsispyrs; bet losdamas uzsispiriu lygiai taip, kaip ir gerdamas, taigi as
uzsispyriau...
- Bet is ko gi js dar galejote losti, juk jums nieko nebeliko?
- Liko dar, liko, mano drauguzi. Mums liko dar sis deimantas, kuris
zeri ant jsq pirsto ir kur| as vakar pastebejau.
- Sis deimantas!-susuko d'Artanjanas, ciupdamas uz ziedo.
- Ir kadangi as esu zinovas, nes ir pats esu turejs keletq tokiq
ziedq, tad |vertinau j| tkstanciu pistoliq.
- Tikiuos,- sausai atkirto d'Artanjanas, pusgyvis is baimes,-, kad
js ne zodziu neuzsiminei apie mano deimantq.
- Priesingai, mielasis drauge. Supraskite, sis deimantas buvo mums
paskutine priemone pralostam turtui atgauti; juo as galejau atsilosti balnus ir
arklius ir dar islosti pinigq kelionei.
- Atai, js verciate mane drebeti!-susuko d'Artanjanas.
- Taigi as papasakojau apie jsq deimantq savo partneriui, kuris
taip pat j| buvo pastebejs. Po velniq, mano mielasis, js nesiojate ant pirsto
dangaus zvaigzd ir norite, kad jos niekas nepastebetq! Tai ne|manoma!
- Baikite, mano mielasis, baikite!- maldavo dArtanjanas,-, nes,
garbes zodis, savo saltakraujiskumu js mane zudote!
- Taigi s| deimantq mes paskirsteme | desimt daliq, po simtq
pistoliq kiekvienq.
- Ak, js norite pajuokauti ir mane isbandyti?- pasake
d'Artanjanas, kur| pyktis jau suciupo uz plaukq, kaip Minerva Achilq ,Iliadoje".
- Ne, po velniq, as nejuokauju! Noreciau pamatyti, kq js
darytumet mano vietoje. As dvi savaites nemaciau gyvo zmogaus veido ir
baigiau visai pakvaisti, besisnekedamas su buteliais.
- Tai dar joks pagrindas losti is. mano deimanto!-atsake
d'Artanjanas, nervingai gniauzdamas rankq.
- Isklausykite iki galo. . Desimt losimq po simtq pistoliq kiekvienas,
per desimt ejimq be teises atsilosti. Per trylika ejimq as pralosiau viskq, per
trylika ejimq. Skaicius trylika man visada buvo fataliskas, tryliktq liepos as...
- Velniop,- susuko d'Artanjanas, pakildamas nuo stalo. Per siq
istorija jam isgaravo is galvos vakarykscia.
- Kantrybes,- tare Atas,- as turejau savo planq. Sis anglas yra
originalas. Rytq as maciau j| besikalbant su Grimo, ir Grimo man prisipazino,
kad sis pasils eiti pas j| tarnauti. As emiau losti is Grimo, is tyliojo Grimo,
padalyto | desimt daliq.
- Na ir sumanumas!-tare d'Artanjanas, nenoromis ems kvatoti.
- Is paties Grimo, suprantate. Ir stai, padalins | desimt daliq s|
Grimo, kuris visas nevertas ne dukato, as atsilosiau deimantq. Sakykite dabar,
kad atkaklumas - ne dorybe!
- Dievazi, tai labai |domu!- susuko d'Artanjanas, leipdamas
juokais.
- Js suprantate, pajuts gr|ztant laim, as vel emiau losti is
deimanto.
"!*
- Ak, po velniq!- tare d'Artanjanas, vel apsiniaukdamas.
- As atsilosiau jsq balnq, paskui jsq arkl|, paskui savo balnq,
paskui savo arkl|, o paskui vel viskq pralosiau. Trumpai sakant, as vel atgavau
jsq balnq, paskui savo. Stai kokia dabar msq padetis. Tai buvo puikus
losimas, ir cia as sustojau.
D'Artanjanas atsiduso, lyg jam btq kas nukels nuo krtines visq
viesbut|.
-Vadinasi, deimantas man liko? -- nedrqsiai paklause jis.
- Nepaliestas, mielasis drauge, ir dar priedo abiejq msq Bucefalq
balnai.
- Bet kq gi mes veiksime su balnais be arkliq?
- Man atejo | galvq viena mintis.
- Atai, js mane bauginate.
- Klausykite, js labai seniai loset, d'Artanjanai.
- Ir visai nenoriu losti.
- Neissizadekite. Js seniai loset: jums turi sektis.
- Na ir kas?
- O stai kas. Anglas su savo draugu dar tebera cia. As pastebejau,
kad jam buvo labai gaila balnq; ;o jums, rodos, gaila arkliq. Jsq vietoje as
losciau is balnq ir atsilosciau arkl|.
- Bet jis nepanores tik vieno balno.
- Loskite is. abiejq, po simts! As nesu toks egoistas, kaip js.
- Js taip padarytumet?- neryztingai tare d'Artanjanas. Ato
pasitikejimas nejuciomis uzkrete ir j|.
- Garbes zodis, vienu losimu.
- Bet, matote, praloss arklius, as baisiai noreciau pasilaikyti
balnus.
- Tai loskite is deimanto.
- O, cia visai kas kita! Niekuomet, niekuomet!
- Po veIniq!-tare Atas.- As jums pasilyciau losti is Planse, bet
kadangi kartq taip jau buvo losta, tai gal anglas nebesutiks.
- Is tikrqjq, mano mielas Atai,- tare d'Artanjanas,- as nenoreciau
rizikuoti.
- Gaila,- saltai pasake Atas.- Anglo pinigine kimste prikimsta
pistoliq. Na, del dievo, pabandykite kartq, ilgai neuztruksit.
- O jei pralosiu?
- Js islosite.
- Bet jei pralosiu?
- Na kq gi, atiduosite balnus.
- Tegul bus taip, pabandysiu kartq,- nusileido d'Artanjanas.
Atas nuejo ieskoti anglo ir surado j| arklideje, kur jis godzia akim
zirinejo balnus. Proga buvo gera, ir Atas pasile savo sqlygas: du balnai pries
arkl| arba simtq pistoliq, pasirinktinai. Anglas greit paskaiciavo: du balnai su
visa apranga kastavo tris simtus pistoliq. Jis mielai sutiko.
D'Artanjanas drebedamas mete kaulelius, iskrito trys akutes.
Isblysks jo veidas isgqsdino Atq, bet jis tiek tepasake:
"!6
- Ne koks metimas, biciuli. Js, - pone, turesite arklius su visa
apranga.
Anglas triumfuodamas nepasirpino net sumaisyti kauleliq ir mete
juos ant stalo neziredamas - tiek jis buvo tikras savo pergale; d'Artanjanas
nusigrze, noredamas paslepti apmaudq.
- Zirek tu man!- pasake Atas ramiu kaip visada balsu.- Koks
nepaprastas atsitikimas! As tai esu mats tik keturis kartus savo gyvenime: dvi
akutes!
Anglas pazirejo ir nustebo, d'Artanjanas pazirejo ir nudziugo.
- Taip,- toliau kalbejo Atas,- tikrai keturis kartus: vienq kartq pas
ponq de Kreki; antrq kartq pas mane, mano pily... kai as dar turejau pil|; treciq
kartq pas ponq de Trevil|, kur jis mus visus nustebino; pagaliau ketvirtq kartq
smukleje, kur as pats meciau ir pralosiau simtq luidorq ir vakarien.
- Tai js, pone, atsiimat savo arkl|?- paklause anglas.
- Zinoma,- atsake d'Artanjanas.
- Vadinasi, as negalesiu atsilosti?
- Pagal msq sqlygas ne, js atsimenat?
- Tiesa; arklys tuojau bus atiduotas jsq tarnui.
- Luktelekit...- kreipesi Atas,- leiskite, pone, man pasakyti vienq
zod| draugui.
- Prasau.
Atas pasivedejo d'Artanjanq | sal|.
- Na,- paklause d'Artanjanas,- ko gi dar norit, gundytojau? Norit,
kadi as losciau, ar ne taip?
- Ne, as noriu, kad pagalvotumet.
- Apie kq?
- Js ketinate atsiimti arkl|, ar ne tiesa?
- Zinoma.
- Ir, taip darydamas, klystate; as imciau simtq pistoliq. Juk zinote,
kad galite pasirinkti arkl| arba simtq pistoliq.
- Taip.
- As paimciau simtq pistoliq.
- O as paimsiu arkl|.
- As jums kartoju, kad klystate. Kq mes veiksime dviese su vienu
arkliu? As juk negaliu sestis uzpakaly jsq, nes mes bsime panass | du
Emono snus, netekusius savo brolio; js nenoresite mans pazeminti,
risnodamas greta ant sito puikaus kovos zirgo. As, ne vienos sekundes
nedvejodamas, paimciau simtq pistoliq. Mums juk reikia pinigq sugr|zti |
Paryziq.
- Man gaila sio arklio, Atai.
- Be reikalo, mano biciuli: arklys gali suklupti ir kojq isnirti, gali
nuparkti arba paesti is edziq, is kuriq jau ede |nosem sergqs arklys - stai ir
nebera jsq arklio arba, tikriau sakant, simto pistoliq. Seimininkas turi maitinti
savo arkl|, tuo tarpu kai simtas pistoliq maitina savo seimininkq.
- Bet kuo gi mes sugr|sime?
- Msq tarnq arkliais, po velniq! Is msq veidq vis tiek bus matyti,
"!B
kad mes neprasti zmones.
- Graziai mes atrodysim ant savo kuinq salia Aramio ir Porto, kurie
isdidziai jos ant savo zirgq.
- Salia Aramio ir Porto!- susuko Atas ir eme juoktis.
- Kas gi yra?-paklause d'Artanjanas, nesuprasdamas, kodel toks
linksmas jo draugas.
- Nieko, gerai, kalbekim toliau,- pasake Atas.
- Vadinas, js patariat...
- Paimkit simtq pistoliq, dArtanjanai su simtu pistoliq mes kelsime
puotas ligi galo menesio. Mes -visi labai isvarg, ir mums ne pro sal| truput|
pailseti.
- Pailseti! O ne, Atai, gr|zs | Paryziq, as tuctuojau imsiuos ieskoti
tos vargses moters.
- Na, nejaugi manote, kad siam tikslui arklys jums tiek pat
naudingas, kiek skambios aukso monetos? Imkite simtq pistoliq, mano biciuli,
imkite simtq pistoliq.
D'Artanjanui bereikejo tik kokio nors pagrindo nusileisti. Sis
pastarasis atrode jam labai |tikinamas. Be to, priesindamasis. ilgiau, jis bijojo
pasirodyti Atui egoistu; taigi jis sutiko ir pasirinko simtq pistoliq, kuriuos anglas
jam tuojau pat sumokejo.
Dabar beliko galvoti tik apie isvykimq. Taikos sutartis su seimininku
kastavo jiems, be senojo Ato arklio, dar sesis pistolius; d'Artanjanas ir Atas
paeme Planse ir Grimo arklius, o abu tarnai isejo pesti, balnais nesini.
Kad ir menki buvo arkliai, abu draugai netrukus aplenke savo tarnus
ir atvyko | Krevkerq. Dar is tolo jie pamate Aram|, melancholiskai rymant| prie
lango ir, kaip ,sesute Anete" pasakoje, bezirint| | dulkiq debesis horizonte.
- Ei Arami, kq gi js, po velniq, cia veikiate?-susuko abu draugai.
- Ak, tai js, d'Artanjanai, tai js, Atai!- tare jaunuolis.- As
galvojau, kad greitai isnyksta sio pasaulio gerybes, o mano angliskas arklys,
kuris kq tik pradingo dulkiq skuryje, buvo man gyvas paveikslas, kaip
nepastovu visa tai, kas zemiska. Visq msq gyvenimq galima isreiksti trimis
zodziais: Erat, est, fuit
27
.
- Kitaip sakant?- paklause d'Artanjanas, jau numanydamas, kas
nutiko.
- Kitaip sakant, mane apgavo: sesiasdesimt luidorq uz arkl|, kuris,
sprendziant is to, kaip jis greitai dingo, gali nulekti penkias mylias per valandq.
D'Artanjanas ir Atas nusikvatojo.
- Mielasis d'Artanjanai,- kalbejo toliau Aramis,- prasau nepykti
ant mans. Zinote patys, nepritekliui nera |statymq; pagaliau as nubaustas
labiau uz visus, nes sis prakeiktas pirklys man nusuko mazq maziausia
penkiasdesimt luidorq. Ak, js tai mokate gyventi - jojate savo tarnq arkliais,
o jsq puikiuosius zirgus tarnai veda pamazu, nedideliais marsais.
Tuo metu furgonas, pries kelias minutes pasirods Amjeno kelyje,
sustojo, ir is jo islipo Grimo ir Planse, balnais ant galvq nesini. Furgonas gr|zo |
Paryziq tuscias, o abu tarnai vietoj uzmokescio uz vaziavimq girde vezejq visu
keliu.
"!E
- Kas gi cia?-paklause Aramis, isvyds juos.--Vien tik balnai?
- Ar nesuprantate?-paklause Atas.
- Mano draugai, js padarete lygiai taip, kaip ir as. Ne pats
nezinodamas kodel, ir as pasilikau balnq. Ei Bazenai, padekite mano naujqj|
balnq greta siq balnq.
- O kaip js pasielget su savo kunigais?- paklause d'Artanjanas.
- Kitq dienq as juos pasikvieciau pietq, mano mielas,- atsake
Aramis,- cia, tarp kitko, esama puikaus vyno; ir as juos taip nugirdziau, kad
klebonas uzdraude man issizadeti kario uniformos, o jezuitas pats eme
prasytis, kad padeciau jam |stoti ] muskietininkus.
- Tik be disertacijos!- susuko d'Artanjanas.- Be disertacijos! As
reikalauju panaikinti disertacijas!
- Nuo to laiko,- kalbejo toliau Aramis,- as gyvenu labai maloniai.
Pradejau poemq vienskiemenemis eilutemis; tai gana sunku, bet kiekvieno
dalyko verte gldi jo sunkume. Ji parasyta apie meil; as perskaitysiu jums
pirmqjq giesm: joje keturi simtai eiluciq, ir skaitymas trunka tik viena minut.
- Mano mielas Arami,- pareiske d'Artanjanas, kuris nekente
eilerasciq beveik taip pat, kaip ir lotynq kalbos,- prie sunkumo teigiamybiq
pridekite dar trumpumo ypatybe, ir galite bti tikras, kad jsq poema bus
dvigubai vertingesne. .
- Be to,- kalbejo Aramis,- mano poemoje pavaizduotos labai
taurios aistros, pamatysite patys. Vadinasi, mielieji mano draugai, mes
gr|ztame | Paryziq? Bravo! As pasiruoss: mes vel pamatysime msq gerqj|
Portq. Js negalite |sivaizduoti, kaip as pasigesdavau sio msq paiko milzino!
Jis tai jau neparduos savo arklio ne uz visq karalyst. As taip noriu j| pamatyti
ant to arklio ir naujam balne. Esu tikras, jis paneses ] Did|j| Mogolq.
Draugai dave valandq arkliams atsipsti. Aramis apmokejo savo
sqskaitq, patalpino Bazenq furgone su jo draugais, ir visi kartu isvyko pas
Portq.
Jj surado jau atsikelusi ir nebe tok| isblyskus|, kaip pirmqkart,
d'Artanjanui j| aplankius. Jis sedejo uz stalo, ant kurio buvo padeti piets
keturiems asmenims, nors Portas atrode esqs vienas; cia buvo puikiq mesos
patiekalq, rinktinio vyno ir nuostabiq vaisiq.
-Laiku pataikete, ponai,- tare jis atsikeldamas,- as kq tik
pradejau sriubq, ir js papietausite drauge su manim.
- Oho!- tare d'Artanjanas.- Cia jau ne Musketonas su savo kilpa
pagavo siuos butelius, va ir versiena, ir jautienos file.
- Stiprinuos,-tare Portas,-stiprinuos. Niekas .taip nenusilpnina,
kaip tie prakeikti sutrenkimai. Ar jums kada buvo taip atsitik, Atai?
- Niekuomet, tik as prisimenu, kad msq grumtynese Feru gatveje
as buvau suzeistas spaga ir po penkiolikos ar astuoniolikos dienq jauciausi
lygiai taip, kaip js.
- Taciau sie piets buvo skirti ne jums vienam, mielasis Portai?-
paklause Aramis.
- Ne,- atsake Portas'- as laukiau kaimynq - bajorq, bet jie
pranese neatvyksta; js juos pavaduosite, ir as del sio pasikeitimo nieko
"!H
nenustosiu. Ei Musketonai! Duoks kedes ir atnesk antra tiek buteliq.
- Ar zinote, kq mes cia valgome?-po valandeles paklause Atas.
- Po simts!- atsake d'Artanjanas.- As valgau prismaigstytq
versienq su artisokais ir smegenelemis.
- O as avienos nugarin,- pasake Portas.
- O as vistienos kepsn|,- tare Aramis.
- Js visi apsirinkate, ponai,- rimtai pareiske Atas,- js valgote
arklienq.
- Kq js kalbate!- susuko d'Artanjanas.
- Arklienq!- pakartojo Aramis biauredamasis. Vienas tik Portas
nieko neatsake.
- Taip, arklienq. Ar ne tiesa, Portai, kad mes valgome arkl|? Ir, gal
bt, su visa apranga?
- Ne, ponai, balnq as pasilikau,- prisipazino Portas.
- Dievazi, visi mes geri,- pasake Aramis,- lyg btume susitar.
- Kq padarysi,- tare Portas,- del sio arklio visi piano sveciai
jautesi pazeminti, ir as nenorejau jq |zeisti!
- O jsq hercogiene, turbt, vis dar pajryje, ar ne tiesa?-
paklause d'Artanjanas.
- Vis dar pajryje,- atsake Portas.- Taigi sis arklys taip patiko
provincijos gubernatoriui, vienam, is tq bajorq, kuriq siandien laukiau pietums,
kad as j| atidaviau jam.
- Atidavet!-susuko d'Artanjanas.
- Ak, dieve mano, tikrai atidaviau,-tare Portas,-nes jis, be
abejones, buvo vertas pusantro simto luidorq, o tas
:
sykstuolis dave man tik
astuoniasdesimt.
- Be balno?-paklause Aramis.
- Taip, be balno.
- ]sidemekit, ponai,- tare Atas.- Portas pelne daugiau uz mus
visus.
Pasigirdo garsus kvatojimas, kuris suglumino vargsq Portq; jam
tuojau buvo paaiskinta sio linksmumo priezastis, ir jis prisidejo prie jo, kaip
visada, labai triuksmingai.
- Tai mes visi dabar pinigingi?- paklause d'Artanjanas.
- Tiktai ne as,- pareiske Atas.- Man taip patiko ispaniskas Aramio
vynas, kad as liepiau sukrauti sesiasdesimt buteliq l tarnq furgonq, ir mano
kapsas smarkiai suplonejo.
- O as,- tare Aramis,- tik |sivaizduokite, viskq iki paskutinio su
paaukojau Mondidje baznyciai ir Amjeno jezuitams; be to, dar turejau kitq
|sipareigojimq, uzpirkau misias uz save ir uz jus, ponai, kurios, zinoma,
visiems bus labai naudingos.
- O mano sutrenkimas,- pradejo Portas,- manote, pigiai man
atsiejo? Nekalbant jau apie Musketono zaizdq, kuriai gydyti as turejau dukart
per dienq kviesti daktarq, emus| is mans uz vizitus dvigubai ta dingstimi, kad
zioplys Musketonas gavo kulkq | tokiq vietq, kuri paprastai rodoma tik
vaistininkams. As jam rimtai patariau ateity vengti zaizdq tokiose vietose.
"!<
- Na kq gi,- tare Atas, persimesdamas sypsniu su d'Artanjanu ir
Aramiu,- as matau, kad js pasielget kilniai su siuo vargsu vaikinu; taip ir
dera geram ponui.
- Zodziu sakant,- pridre Portas,- apmokejus islaidas, man liks
apie trisdesimt ekiu.
- O man apie desimt pistoliq,- pasake Aramis.
- Na, tare Atas,- tai mes bsime msq ratelio Krezai. Kiek jums
liko is jsq simto pistoliq, d'Artanjanai?
- Is mano simto pistoliq? Visq pirma, penkiasdesimt as daviau
jums.
- Argi?
- Po velniq!
- Ak, tikrai, prisimenu.
- Paskui sesis sumokejau seimininkui.
- Koks gyvulys tas seimininkas! Ir kam gi js davet jam sesis
pistolius?
- Juk js pats man sakete, kad jam duociau.
- Tiesa, as esu perdaug geras. Zodziu, kiek liko?
- Dvidesimt penki pistoliai,- atsake d'Artanjanas.
- O man,- tare Atas, istraukdamas is kisenes kelis smulkius
pinigus,- man...
- Jums nieko.
- Tikrai, tiek mazai, kad neapsimoka deti prie bendros sumos.
- Dabar suskaiciuokime, kiek turime is viso. Portas?
- Trisdesimt ekiu.
- Aramis?
- Desimt pistoliq.
- O js, d'Artanjanai?
- Dvidesimt penkis.
- Tai is viso bus?..- paklause Atas.
- Keturi simtai septyniasdesimt penki-livrai!-atsake d'Artanjanas,
kuris skaiciuodavo kaip Archimedas.
- Atvykus | Paryziq, mums dar liks keturi simtai,- tare Portas,-
neskaitant balnq.
- O msq eskadroniniai arkliai?-paklause Aramis.
- Hm. Uz keturis tarnq arklius mes nusipirksime du arklius
seimininkams ir paskirstysim juos burtais; uz keturis simtus livrq mes dar
nupirksime pus arklio tiems, kurie liks pesti, o paskui, iskrapste, kisenes,
atiduosime likucius d'Artanjanui, kuris turi gerq rankq, ir jis eis losti | pirmus
pasitaikiusius losimo namus, stai ir viskas.
- Na, tai pietaukime,- tare Portas,- viskas austa.
Ir, aprim del savo ateities, keturi draugai vel suteike garb
pietums, kuriq likuciai atiteko ponams Musketonui, Bazenui, Planse ir Grimo.
Atvyks | Paryziq, d'Artanjanas rado pono de Trevilio laiskq,
pranesant|, kad jo prasymq karalius patenkino ir maloniai leidzia jam stoti |
muskietininkq gretas.
"!C
Kadangi tai buvo didziausias d'Artanjano troskimas, nekalbant,
zinoma, apie norq surasti poniq Bonasje, jis, nesitverdamas dziaugsmu,
nubego pas savo draugus, kuriuos vos pries pusvaland| buvo paliks ir kuriuos
dabar rado labai nulidusius ir susirpinusius. Jie buvo susirink pas Atq
pasitarti: tai visuomet liudydavo, kad nutiko kas nors itin rimta.
Ponas de Trevilis kq tik jiems buvo praness, kad, jo didenybei
nutarus pradeti karo veiksmus geguzes I-jq, jie tur| tuojau pat pasirpinti
kariska apranga.
Keturi filosofai zirejo vienas | kitq visiskai suglum: drausmes
dalykuose ponas de Trevilis juokauti nemego.
- O kiek, jsq manymu, si apranga gali kastuoti?- paklause
d'Artanjanas.
- Kq cia ir kalbeti,- atsake Aramis,- mes apskaiciavome syksciai,
kaip spartieciai, ir tai isejo kiekvienam po pusantro tkstancio livrq.
- Keturiskart penkiolika - sesiasdesimt atseit sesi tkstanciai livrq,
- pasake Atas.
- Man rodos,- tare dArtanjanas,-, kad su tkstanciu livrq
kiekvienas... zinoma, as skaiciuoju ne kaip spartietis, o kaip prokuroras...
Zodis ,prokuroras" pazadino Portq.
- Klausykit, as turiu sumanymq!-tare jis.
- Tai jau sis tas. O as dabar neturiu ne seselio jokios idejos,- saltai
pareiske Atas.-, Bet dArtanjanas is dziaugsmo, kad tapo msiskiu, tikrai
neteko sveiko proto. Tkstantis livrq! As pareiskiu, kad man vienam reikia
dviejq tkstanciq.
- Keturiskart du - astuoni,- dabar jau suskaiciavo Aramis.- Taigi
mums reikia astuoniq tkstanciq livrq aprangai, is kurios, tiesq sakant, mes jau
turime balnus.
- Be to,- pridre Atas, palauks, kol d'Artanjanas, iseidamas
padekoti ponui de Treviliui, uzdare duris,- be to, mes turime tq puikqj|
deimantq, zerint| ant msq draugo pirsto. Po velniq! D'Artanjanas yra perdaug
geras draugas, kad paliktq bedoje savo brolius, nesiodamas ant bevardzio
pirsto tokiq brangenyb!
XXIX APRANGOS BEIESKANT
Is visq keturiq draugq labiausiai susirpin, aisku, buvo
dArtanjanas, nors jam, kaip gvardieciui, |sigyti aprangq buvo daug lengviau,
negu ponams muskietininkams, kilmingiems zmonems; taciau msq jaunasis
gaskonas, kaip pastebejom, buvo toli numatantis ir kone sykstus, bet kartu
(kaip isaiskinti s| priestaravimq?) beveik didesnis garbetroska uz Portq. Prie siq
tustybes sukeltq rpesciq prisidejo dar kitas, ne tiek egoistiskas. Nors jis daug
teiravosi apie poniq Bonasje, taciau jam nepasiseke gauti jokiq ziniq. Ponas de
Trevilis buvo kalbejs apie jq karalienei; karaliene nezinojo, kur yra jaunoji
pirklio zmona, ir pazadejo ieskoti jos, bet sis pazadas buvo labai miglotas ir ne
""K
kiek nenuramino d'Artanjano.
Atas niekur nejo is savo kambario; jis nusprende ne zingsnio
nezengti del savo aprangos.
- Mums lieka dvi savaites,- kalbejo jis savo draugams.- Na kq gi,
jei po dviejq savaiciq nieko nesurasiu arba, tiksliau tariant, mans niekas
neatras, tai as, kaip geras katalikas, nenor|s paleisti sau kulkos | kaktq,
susivaidysiu su keturiais jo eminencijos gvardieciais arba su astuoniais anglais
ir kausiuos tol, kol vienas is jq mane uzmus; sprendziant is priesq kiekio, tai
turetq neisvengiamai atsitikti. Tada zmones pasakys, kad as miriau uz karaliq,
ir tokiu bdu as atliksiu savo pareigq, net ir ne|sigijs aprangos.
Portas vaiksciojo po kambar|, suners rankas uz nugaros, ir,
linguodamas galvq, kalbejo:
- As |vykdysiu savo sumanymq.
Aramis, susirpins ir menkai tesugarbiniavs plaukus, tylejo,
Is siq nelemtq smulkmenq galima aiskiai matyti, kad draugai
pergyveno baisiq nevilt|.
Tarnai savo ruoztu, kaip Ipolito zirgai, prisidejo prie sio savo ponq
sielvarto. Musketonas ruose sausainiq atsargq, Bazenas, visuomet links |
pamaldumq, dabar neiseidavo is baznycios, Planse stebejo skraidancias muses,
o Grimo, kuriam jo ponas buvo |saks tyleti ir kuriam net bendras visq
nusiminimas ne|stenge atristi liezuvio, dsavo taip, jog galejo sugraudinti
akmenis.
Trys draugai,-, nes, kaip jau sakeme, Atas prisieke ne zingsnio
nezengti del aprangos,- iseidavo is namq labai anksti ir sugr|zdavo tik visai
velai. Jie slankiojo gatvemis, apzirinedami kiekvienq grindinio akmen|, tarsi
ieskodami, ar nepamete kuris praeivis savo pinigines. O susitik jie ziredavo
vienas | kitq nevilties kupinais zvilgsniais, lyg klausdami: ,Ar tu kq nors
suradai?"
Kadangi Portui pirmam atejo | galvq kazkoks sumanymas, kurio jis
atkakliai laikesi, tad jis pirmas ir pradejo veikti. Energingas buvo zmogus sis
msq garbingasis Portas. D'Artanjanas vienq dienq j| pastebejo bezingsniuojant
Sen-Le baznycios link ir, lyg kokios nuojautos vedamas, nuseke paskui. Portas
|ejo | sventq vietq uzraits sus ir suglosts barzdel, kas visuomet reiske itin
karingus jo uzmojus. D'Artanjanas, stengdamasis nepakliti jam po akiq, |ejo
paskui. Portas atsireme | pilioriq. D'Artanjanas, vis dar jo nepastebetas,
prisisliejo prie to pat pilioriaus is kitos puses.
Kunigas kaip tik sake pamokslq, ir baznycia buvo pilna zmoniq. Tuo
pasinaudodamas, Portas eme apzirineti moteris. Mus-ketono rpesciq deka
muskietininko isore anaiptol nerode jo vidinio nusiminimo; tiesa, skrybele buvo
siek tiek nutriususi, plunksna truput| isblukusi, auksiniai apvadai patamsej,
mezginiai apspur, bet prietemoje visos sios smulkmenos dingsta, ir Portas vis
dar buvo grazuolis Portas.
Ant suolo prie pat pilioriaus, | kur| jie abu su Portu buvo atsirem,
d'Artanjanas pastebejo jau pernokusiq grazuol juodu kyku, truput| pageltusiq
ir sausokq, bet tiesiq ir isdidziq; Porto akys vogciomis nukrypdavo | siq damq,
paskui vel nuklysdavo tolyn, | baznycios vidq.
""!
Is savo puses dama, tolydzio rausdama, mete greitus, zaibiskus
zvilgsnius | vejavaik| Portq, kurio akys tuojau pat imdavo nirtulingai klaidzioti
po baznyciq. Buvo aisku, kad si jo taktika labai skaudino poniq su juodu kyku,
nes ji kruvinai kramte lpas, tryne nosies galiukq ir piktai muistesi ant suolo.
Tai matydamas, Portas vel uzsiraite sus, antrqkart susigloste barzdel ir eme
rodyti zenklus graziai damai, sedinciai netoli choro, damai, kuri buvo ne tik
grazi, bet, matyt, ir kilminga, nes uzpakaly jos stovejo negriukas, atness
priegalvel|, ant kurio ji klpojo, ir tarnaite, laikanti krepsel| su issiuvinetu
herbu, skirtq |deti maldaknygei, is kurios ponia skaite misiq maldas.
Ponia su juodu kyku seke visus Porto akiq judesius ir |sitikino, kad
jos krypsta | poniq su aksominiu priegalveliu, negriuku ir tarnaite.
Tada Portas dar uoliau emesi zaidimo: jis mirkciojo, dejo prie lpq
pirstus, sypsojosi tokiu pavergianciu sypsniu, kuris is tikrqjq zudyte zude
atstumtqjq grazuol.
Pagaliau, musdamasi | krtin, lyg tardama mea culpa
28
, ji taip
garsiai pasake ,hm", kad visi, net ponia su raudonu priegalveliu, atsigrze | jq.
Portas tvirtai laikesi: jis viskq suprato, bet dejosi kurcias.
Ponia su raudonu priegalveliu padare gilq |spd| poniai su juodu kyku, nes
buvo labai grazi, ir ponia su juodu kyku mate, kad anoji yra jai pavojinga
varzove; ji padare gilq |spd| ir Portui, nes atrode daug grazesne uz poniq su
juodu kyku, ir gilq |spd| d'Artanjanui, pazinusiam, jog cia ta pati ponia is
Mengo, is Kale ir Duvro, kuriq jo persekiotojas, zmogus su randu, vadino
miledi.
D'Artanjanas, neisleisdamas is akiq ponios su raudonu priegalveliu,
seke toliau Porto zaidimq, kuris labai j| linksmino; jis atspejo, kad ponia su
juodu kyku yra prokuroro zmona is Lokiq gatves, juo labiau kad ir Sen-Le
baznycia buvo netoli nuo tos gatves.
Padars kai kuriq isvadq, jis, be to, atspejo, kad Portas stengiasi jai
atkersyti uz savo nepasisekimq Santiji, kai ji pasirode tokia nesukalbama del
savo pinigines.
Taciau d'Artanjanas pastebejo taip pat, kad niekas neatsako | Porto
meilybes. Visa tai buvo tik chimeros ir iliuzijos; bet argi aklai meilei, tikram
pavydo jausmui, yra kokia nors kita realybe, isskyrus chimeras ir iliuzijas?
Pamokslas pasibaige. Prokuroro zmona priejo prie slakstyk-los; Portas pralenke
jq ir, uzuot paners pirstq, |kiso | vanden| visq rankq. Manydama, kad cia del
jos Portas taip stengiasi, prokuroro zmona nusisypsojo, bet greit ir ziauriai
nusivyle: kai ji buvo vos uz trijq zingsniq nuo jo, jis nusigrze | sal| ir |smeige
akis | poniq su raudonu priegalveliu, kuri pakilo ir artinosi, negriuko ir
kambarines lydima.
Kai ponia su raudonu priegalveliu priejo prie Porto, jis istrauke is
slakstyklos rankq, nuo kurios tekejo svstas vanduo; grazioji maldininke savo
liekna rankele paliete didziul Porto rankq, sypsodamasi persizegnojo ir isejo is
baznycios.
To prokurorienei buvo per daug: ji neabejojo, kad siq poniq ir Portq
sieja meiles rysiai. Jeigu ji btq buvusi |zymi ponia, btq apalpusi; bet ji buvo
tik prokuroro zmona ir pasitenkino tuo, kad, tramdydama savo |nirt|, pasake
"""
muskietininkui:
- Stai kaip, ponas Portai! Js man nepasilote svsto vandens?
Isgirds s| balsq, Portas krptelejo, kaip zmogus nubundqs is simtamecio
miego.
- Po... ponia!- susuko jis.- Ar cia js? Kaip laikosi jsq vyras,
gerbiamasis ponas Koknaras? Ar jis vis dar toks sykstuolis, kaip ir anksciau?
Kurgi buvo mano akys, kad as jsq nepastebejau per dvi valandas, kol truko
pamokslas?
- As buvau uz dviejq zingsniq nuo jsq, pone,- atsake prokuroro
zmona,- bet js mans nepastebejote, nes nenuleidot akiq nuo tos grazios
ponios, kuriai kq tik padavet svsto vandens.
Portas dejosi suglums.
- Ak!- tare jis.- Js pastebejote...
- Reiketq bti aklai, kad to nepastebetum.
- Taip,- atsainiai pasake Portas,- tai viena mano paz|stama
hercogiene, su kuria man labai sunku susitikti, nes jos vyras baisiai pavydus; ji
man pranese siandien atvyksianti | siq menkq baznytel tokiame uzkampyje tik
tam, kad su manim pasimatytq.
- Ponas Portai,- kreipesi prokuroro zmona,- ar nebtumet toks
geras penkioms minutems pasilyti man savo rankq? As noreciau su jumis
pasikalbeti.
- Mielai, ponia,- atsake Portas, pats sau mirktelejs, kaip losikas,
ruosdamasis gudriam kirciui.
Siuo metu pro sal| praejo d'Artanjanas, sekdamas paskui miledi; jis
dirstelejo is sono | Portq ir pamate s| jo triumfuojant| zvilgsn|.
,,Ehe!- tare jis pats sau, samprotaudamas pagal nuostabiai
lengvabdiskq ano meto moral,- stai kas ligi skirto laiko tikriausiai |sigis visq
aprangq!"
Portas, paklusdamas j| vedanciai damos rankai taip, kaip laivas
vairui, atvyko prie Sen-Magluaro vienuolyno, mazai lankomos perejos su
kryzminiais sukamais varteliais abiejuose galuose. Dienos metu cia galima
matyti tik valgancius elgetas arba zaidziancius vaikus.
- Ak ponas Portai!-susuko prokuroro zmona, |sitikinusi, kad
niekas, be |prastiniq sios vietos lankytojq, negali jq nei matyti, nei girdeti.- Ak
ponas Portai! Js, kaip atrodo, esate baisus sirdziq pavergejas!
- As, ponia?- paklause Portas pasipsdamas.- Is ko js taip
sprendziate?
- Ogi zenklai, kuriuos kq tik darete, ogi svstas vanduo? Tikriausiai
ji kokia nors princese, ta ponia su savo negriuku ir kambarine?
- Js klystate,- atsake Portas,- ji tik hercogiene.
- O pasiuntinys, laukiqs prie durq, o karieta ir vezejas su paradine
livreja?
Portas nemate nei pasiuntinio, nei karietos, bet ponia Koknar
pavydzios moters zvilgsniu viskq pastebejo.
Portas gailejosi, iskart nepakels .ponios su raudonu priegalveliu |
princeses.
""*
- Ak ponas Portai,- atsidusdama tare prokuroro zmona,- js
esate grazuoliq islepintas.
- Betgi js pati suprantate,- atsake Portas,- kad su tokia povyza,
kokia mane apdovanojo gamta, man netrksta meiles nuotykiq.
- O dieve! Kaip tie vyrai greit uzmirsta!-susuko prokuroro zmona,
pakeldama akis | dangq.
- Man rodos, kad ne taip greit, kaip moterys,- atsake Portas.-,
Nes as-, ponia, galiu tai drqsiai pasakyti, buvau jsq auka, kai mane suzeistq,
mirstant| paliko daktarai; as, garsios gimines ainis, pasitikejs jsq
draugiskumu, vos nenumiriau is pradziq nuo zaizdq, paskui is bado skurdzioj
Santiji smuklej, o js ne karto nesiteiket atsakyti | liepsningus laiskus, kuriuos
jums rasiau.
- Bet, ponas Portai...- susnabzdejo prokuroro zmona, jausdama,
kad pagal tai, kaip elgesi anuomet kilmingos ponios, ji tikrai buvo kalta.
- As del jsq issizadejau baronienes de...
- As tai zinau.
- Grafienes de...
- Ponas Portai, pasigailekit mans.
- Hercogienes de...
- Ponas Portai, bkite kilniasirdis!
- Gerai, ponia, as nebaigsiu.
- Juk mano vyras ne girdeti nenori apie paskolq.
- Ponia Koknar,- pareiske Portas,- prisiminkite pirmqj| laiskq, kur|
js man parasete ir kuris giliai |strigo mano atmintin.
Prokuroro zmona suvaitojo.
- Be to,- tare ji,- suma, kurios js prasote, perdaug jau didele.
- Ponia Koknar, is visq as pasirinkau jus. Man reikejo tik parasyti
hercogienei de... neminesiu jos vardo, nes as niekad nedr|stu kompromituoti
moters; bet zinau, kad man reikejo tik jai parasyti, ir ji btq man atsiuntusi
pusantro tkstancio.
Prokuroro zmona isspaude vienq asarq...
- Ponas Portai,- tare ji,- as prisiekiu, kad js mane sunkiai
nubaudei, ir jeigu ateityje js atsidursite panasioj bklej, tai kreipkites tik |
mane.
- Kaip jums ne geda, ponia!-atsove neva pasipiktins Portas.-
Nebekalbekit apie pinigus, prasau jus, tai labai zema.
- Vadinas, js mans nebemylite!- letai ir lidnai pasake
prokuroro zmona. Portas didingai tylejo.
- Tai sitaip js man atsakot? Deja! As suprantu.
- Pagalvokit apie |zeidimq, kurio as is jsq susilaukiau, ponia: jis
pasiliko cia,- tare Portas, stipriai spausdamas rankq prie sirdies.
- Patikekit, as j| atitaisysiu, mielasis Portai!
- Pagaliau ko gi as jus prasiau?-kalbejo toliau Portas, gerasirdiskai
gzteledamas peciais.- Tik paskolos, ir nieko daugiau. Galq gale juk as nesu
zmogus be nuovokos ir zinau, kad js, ponia Koknar, esate neturtinga ir jsq
vyras turi kaip dele siurbti vargsus savo klientus, kad istrauktq is jq keletq
""6
ekiu. O jeigu js btumet grafiene, markize arba hercogiene, tada jsq poelgis
btq neatleistinas.
Prokuroro zmona |sizeide.
- Zinokite, ponas Portai,- pareiske ji,- kad mano skrynia, nors tai
tik prokuroro zmonos skrynia, yra, gal bt, daug pilnesne uz visq jsq
nusigyvenusiq pamaivq skrynias.
- Jei taip, tai js mane dvigubai |zeidet,- atsake Portas,
atitraukdamas savo rankq nuo jos rankos.- Jeigu js esate turtinga, ponia
Koknar, tai jsq atsisakymas nepateisinamas.
- Jei as sakau ,turtinga",- pridre prokuroro zmona, susigriebusi,
kad perdaug toli nuejo,- nereikia to zodzio suprasti raidiskai. Tikriau sakant,
as nesu turtinga, bet pasiturinti.
- Klausykit, ponia,- pareiske Portas,- nekalbekim, prasau jus,
apie tai. Js mans issizadejote. Bet koks msq draugiskumas dingo.
- Nedekingasis!
- Ak, tai js dar esate nepatenkinta!- prikiso Portas.
- Galite sau eiti pas savo graziqjq hercogienei As jsq nelaikau.
- Kq gi! Mano manymu, ji ne tokia jau bjauri!
- Klausyk, ponas Portai, as paskutin| kartq klausiu, ar js dar
mylite mane?
- Deja, ponia,- atsake Portas lidniausiu balsu, kokiu tik begalejo,
- kai mes isvykstame | zyg|, kuriame, kaip nujautimas man sako, as bsiu
uzmustas...
- O, nekalbekite tokiq dalykq!-susuko prokuroro zmona
pravirkdama.
- Kazkas lyg sakyte man sako...- toliau kalbejo Portas, vis labiau
nulisdamas.
- Verciau sakykite, kad js vel |simylejot.
- Ne, as jums atvirai sakau. Jokia kita moteris mans nedomina, ir
as sirdies gelmese net jauciu balsq, uztariant| jus. Bet po dviejq savaiciq, kaip
js zinote ar, gal bt, nezinote, prasides nelemtas karas, ir as bsiu baisiai
uzimtas aprangos reikalais. Paskui man teks nuvykti pas savo gimines |
Bretan pasirpinti siam zygiui pinigq.
Portas pastebejo paskutin sykstumo ir meiles kovq.
- O kadangi,- kalbejo jis,- dvaras tos hercogienes, kuriq js
matete baznycioje, yra greta manojo, tad mes keliausime, kartu.
- Tai js neturite Paryziuje draugq, ponas Portai?-paklause
prokuroro zmona.
- Tariausi jq tur|s,- atsake Portas, vel apsimesdamas nulids,-
bet |sitikinau, kad klydau.
- Js jq turite, ponas Portai, js jq turite!- susuko prokuroro
zmona, pati stebedamasi savo uzsidegimu.- Ateikite rytoj pas mus. Js esate
mano tetos snus atseit mano pusbrolis; js atvykstat is Pikardijos, is
Nuajono, js turite Paryziuj keletq bylq ir jokio advokato. Ar atsiminsite visa
tai?
- Atsiminsiu, ponia.
""B
- Ateikite pietq.
- Puiku.
- Ir laikykites tvirtai pries mano vyrq, kuris yra labai gudrus, nors
jau septyniasdesimt seseriq.
- Septyniasdesimt seseri! Po velniq! Grazus amzelis!-susuko
Portas.
- Js norit pasakyti: ,senyvas amzius". Taip, ponas Portai, vargsas
mano vyrelis gali kiekvienu momentu palikti mane nasle,- kalbejo prokuroro
zmona, reiksmingai zvilgtelejusi | Portq.- Laime, pagal msq santuokos sutart|
turtas tenka tam, katras lieka gyvas.
- Ar visas?-paklause Portas.
- Visas.
- Kaip matau, js esate apdairi moteris, mieloji ponia Koknar,-
pareiske Portas, svelniai spausdamas jos rankq.
- Tai kq, mes susitaikeme, mielasis pone Portai?-paklause ji
meilindamasi.
- Visam gyvenimui!- tokiu pat tonu atsake Portas.
- Tad sudie, mano vejavaiki!
- Sudie, mano uzmarsuole!
- Ligi rytojaus, mano angele!
- Ligi rytojaus, mano gyvenimo sviesa!
XXX MILEDI
D'Artanjanas nepastebimas seke paskui miledi; jis mate, kaip ji
|sedo | savo karietq, ir girdejo, kaip |sake vezejui vaziuoti | Sen-Zermenq
Beprasmiska btq pesciam sekti paskui karietq, kuriq riscia trauke
pora stipriq arkliq. Todel d'Artanjanas pasuko | Feru gatv.
Senos gatveje jis sutiko Planse, kuris stovejo prie kepyklos ir, matyt,
zavejosi labai apetitiskos formos pyragu.
D'Artanjanas liepe jam eiti | pono de Trevilio arklides ir pabalnoti du
zirgus, vienq jam, kitq paciam Planse, ir atvesti pas Atq. Ponas de Trevilis buvo
leids d'Artanjanui visada naudotis savo arklidemis.
Planse nuejo | Karvelides, o d'Artanjanas | Feru gatv. Atas buvo
namie ir lidnu veidu baige gerti butel| ano garsaus ispanisko vyno, kur| buvo
parsivezs is Pikardijos. Jis zenklu liepe Grimo atnesti stiklq d'Artanjanui, ir
Grimo, kaip visada, tuojau ispilde pono paliepimq.
D'Artanjanas papasakojo Atui, kas atsitiko baznycioje tarp Porto ir
prokuroro zmonos, ir kokiu bdu jq draugas siuo metu tikriausiai jau be|sigyjqs
aprangq.
- O as,- pareiske Atas, isklauss pasakojimo,- esu visiskai
ramus: tik jau ne moterys parpins man aprangq.
- Taciau, mano mielas Atai, js esate toks grazus, puikiai
isaukletas, kilmingas, kad nei princeses, nei karalienes neatsilaikytq pries jsq
meiles streles.
""E
- Koks dar jaunas tas d'Artanjanas,- tare Atas, gzteledamas
peciais. Ir dave Grimo zenklq atnesti antrq butel|.
D'Artanjanas ir Planse sedo ant zirgq ir nujojo | Sen-Zermenq
Visu keliu jam neisejo is galvos tai, kq pasake Atas apie poniq
Bonasje. Nors d'Artanjanas ir nebuvo labai sentimentalus, bet grazioji pirklio
zmona jo sirdy paliko gilq prisiminimq: jis tikrai, kaip sake, buvo pasiruoss eiti
| pasaulio krastq jos ieskoti. Taciau pasaulis apvalus - jame daug krastq, ir jis
nezinojo, | kuriq pus sukti.
O tuo tarpu jis pabandys suzinoti, kas ta miledi. Miledi kalbejosi su
zmogum juodu apsiaustu, vadinas, jinai j| pazinojo. D'Artanjanas buvo
|sitikins, kad tas zmogus bus pagrobs poniq Bonasje ir antrq kartq, kaip ir
pirmq. Taigi, pasaks, kad, ieskodamas miledi, jis tuo paciu metu iesko ir
Konstancijos, d'Artanjanas tik perpus melavo, o tai jau nedidelis melas.
Sitaip galvodamas ir retkarciais pentinais paragindamas arkl|,
d'Artanjanas atvyko | Sen-Zermenq Jis kq tik prajojo pro paviljonq, kuriame po
desimties metq buvo lemta gimti Liudvikui XIV, ir pasuko visiskai tuscia
gatvele, dairydamasis kairen ir desinen ir tikedamasis pastebeti kok| nors
graziosios angles pedsakq. Staiga salia dailaus namelio, kuris pagal anq laikq
paprot| neturejo ne vieno lango | gatv, prie pirmojo to namelio auksto
pasirode paz|stama zmogysta. Toji zmogysta vaikstinejo gelemis apsodinta
terasa, ir Planse pirmasis pazino jq.
- Pone,- tare jis, kreipdamasis | d'Artanjanq,- ar jus paz|state tq
vyrukq, kuris ana ten vepso?
- Ne,- atsake d'Artanjanas,- ir vis delto esu tikras, kad nebe
pirmq kartq matau s| veidq.
- As manau, po simts velniq!-pridre Planse.- Juk tai vargsas
Liubenas, grafo de Vardo tarnas, to paties, kur| pries menes| taip gerai
sudorojote Kale uoste, eidami pas virsininkq.
- Ak, taip!-pasake d'Artanjanas.- Dabar ir as j| pazinau. O kaip tu
manai, ar jis tave pazino?
- Tiesq pasakius, pone, jis tada buvo per daug issigands, kad
galetq aiskiai mane |siminti.
- Na, tai eik ir pasisnekek su juo,- pasile d'Artanjanas,- ir
besikalbedamas suzinok, ar mire jo ponas.
Planse nusoko nuo arklio ir nuejo tiesiai pas Liubenq, kuris is tikrqjq
jo nepazino, ir abu tarnai eme labai draugiskai snekuciuotis; tuo tarpu
d'Artanjanas paragino abu arklius | gatvel ir, apjojs aplink namq, sustojo
pasiklausyti pasnekesio uz lazdynq gyvatvores.
Valandel taip stebejs uz krmq, jis isgirdo ratq bildes|, ir pries j|
sustojo miledi karieta. Abejoniq nebuvo: karietoje sedejo pati miledi.
D'Artanjanas prigludo arkliui prie kaklo, noredamas viskq matyti, o pats likti
nepastebetas.
Miledi iskiso savo graziq sviesiaplauk galvut pro karietos dureles ir
kazkq |sake savo kambarinei.
Pastaroji - grazi dvidesimt ar dvidesimt dvejq metq mergina, zvali
ir guvi, tikra kilmingos ponios kambarine - nusoko nuo pakopeles, ant kurios
""H
ji anq laikq paprociu sedejo, ir nuejo link terasos; kur d'Artanjanas buvo
pastebejs Liubenq.
D'Artanjanas seke akimis kambarin ir mate, kad ji eina link terasos.
Tuo metu atsitiktinai kazkas pasauke | vidq Liubenq; Planse pasiliko terasoje
vienas ir dairesi | visas puses, akimis ieskodamas d'Artanjano.
Kambarine priejo prie Planse, kur| ji, matyt, palaike Liubenu, ir,
paduodama jam laiskel|, tare:
- Jsq ponui.
- Mano ponui?- nustebs paklause Planse.
- Taip, ir labai skubiu reikalu. Imkite greiciau.
Tai pasakiusi, ji nubego prie karietos, kuri jau buvo apsigrzusi | tq
pus, is kurios atvyko; ji uzsoko ant pakopos, ir karieta nuvaziavo. Planse
pavarte laiskel|, paskui, |prats klausyti be priestaravimq, nusoko nuo terasos,
pasuko | gatvel ir, paejejs dvidesimt zingsniq, susidre su d'Artanjanu, kuris
viskq mate ir jau skubejo jo pasitikti.
- Jums, pone,- tare Planse, duodamas jaunuoliui laiskel|.
- Man?..- paklause d'Artanjanas.- Ar tu tikrai zinai?
- Po velniq! Ar as tikrai zinau! Kambarine pasake: .,Jsq ponui." As
neturiu kito pono, tik jus, taigi... Dievazi, grazi mergiscia ta kambarine!
D'Artanjanas atplese laiskq ir perskaite siuos zodzius: ,Asmuo,
susidomejs jumis labiau, negu sugeba tai apsakyti, noretq zinoti, kada
galesite pasivazineti miske. Rytoj ,Auksinio lauko" viesbuty tarnas pusiau
juoda, pusiau raudona livreja lauks jsq atsakymo."
- Oho!- tare sau d'Artanjanas.- Koks sutapimas! Atrodo, kad
miledi ir as esame susirpin to paties asmens sveikata. Na kq gi, Planse, kaip
laikosi gerbiamasis ponas de Vardas Ar jis dar nenumire?
-Ne, pone, jis laikosi taip gerai, kaip tik galima laikytis su
keturiomis zaizdomis kne. Juk js, kalbant be priekaisto, 'keturiskart
persmeiget s| mielq bajorq, ir jis dar labai silpnas, nes neteko beveik viso
kraujo. Kaip as jums sakiau, Liubenas mans nepazino ir papasakojo nuo
pradzios iki galo visq msq nuotyk|.
- Puiku, Planse, tu esi tarnq karalius. O dabar lipk ant arklio, ir
vykimes karietq.
Tai truko neilgai: po penkiq minuciq jie pastebejo karietq, sustojusiq
salikelej; prasmatniai apsirengs raitelis stovejo prie dureliq.
Miledi ir raitelis taip buvo |sitrauk | pokalb|, kad niekas, isskyrus
graziqjq subret, nepastebejo, kai d'Artanjanas sustojo antroje karietos puseje.
Pokalbis vyko anglq kalba, kurios d'Artanjanas nemokejo, bet is tono jaunuolis
spejo, kad jaunoji angle labai |sirdusi; ji uzbaige pokalb| tokiu mostu, kuris
nepaliko jokiq abejoniq del sio pasikalbejimo pobdzio: ji taip smarkiai trenke
veduokle, jog tas moteriskas papuosalas subyrejo | tkstancius skiauteliq.
Raitelis garsiai nusikvatojo, ir tai, matyt, visiskai |siutino miledi.
D'Artanjanas nusprende, kad dabar tinkamas momentas |sikisti; jis
prisiartino prie antrqjq dureliq ir, pagarbiai nukeldamas skrybel, tare:
- Ponia, leiskite man pasilyti jums savo paslaugas. Man rodos, sis
ponas jus supykino. Pasakykite zod|, ir as apsiimu j| nubausti uz jo
""<
nemandagumq.
Isgirdusi jo balsq, miledi atsigrze, nustebusi pazvelge | jaunuol| ir,
kai jis baige kalbeti, labai taisyklinga pranczq kalba atsake jam:
- Pone, as mielai pavesciau save jsq globai, jei mane supykins
asmuo nebtq mano brolis.
- O, jei taip, atleiskite, ponia,- tare d'Artanjanas. - Suprantate,
ponia, as to nezinojau.
-Ko -cia. kisasi; tas vejavaikis?!- susuko,, prie dureliq
pasilenkdamas, raitelis,? kur| miledi pavadino savo giminaiciu.- Ko jis nedrozia
savo keliu?
-Js pats vejavaikis! - atsove d'Artanjanas, savo reztu
pasilenkdamas prie arklio kaklo ir atsakydamas is savo puses pro karietos
dureles-Savo keliu as nedroziu, todel, kad man patinka sustoti cia
Raitelis angliskai tare keletq zodziq savo seseriai.
- As jums kalbu -prancziskai, - tare d'Artanjanas raiteliui, -
todel malonekite man atsakyti ta pacia kalba. Js esate sios ponios brolis, bet,
laime, ne mano brolis. Galima buvo laukti, kad miledi, baili, kaip paprastai
bna moterys, |sikis | prasidejus| gincq ir neleis kivircui per daug issiplesti;
taciau atsitiko visai priesingai: ji pasitrauke gilyn | karietq ir saltai sktelejo
vezejui:
- Namo!
Dailioji kambarine mete nerimastingq zvilgsn| | d'Artanjanq, .kurio
grazi isvaizda, matyt, padare jai |spd|. jai; Karieta nuvaziavo, ir abu vyrai
pasiliko vienas pries kitq; Jokia medziagine klitis jq nebeskyre.
Raitelis pajudejo, noredamas sekti paskui karietq, bet d'Artanjanas, kurio
pyktis dar labiau suliepsnojo, pazinus, jog sis anglas yra tasai, kuris Amjene
laimejo jo zirgq, o is Ato vos neislose deimanto, ciupo arkl| uz pavadzio ir
sulaike.
- Ei pone, - tare jis, - mano manymu, js esate dar didesnis
vejavaikis uz mane, nes, matyt, uzmirsote, kad mes truput| buvome
susivaidij.
- A-a, - tare anglas, - tai js, pone! Nejaugi jums vis reikia losti
jei ne vienq, tai kitq losimq?
- Taip, ir tai man .primine, kad as dar turiu atsilosti. Mes
pamatysime, mano mielasis pone, ar js taip pat vikriai valdote spagq, kaip
stiklinait su kauliukais.
- Juk js matote, kad as be spagos, - atsake anglas. - Nejaugi
norite rodytis drqsuoliu pries beginkl|?
- As tikiuos, kad namie jus turite spagq,- atsove d'Artanjanas.-
Pagaliau as turiu dvi ir, jeigu norite, vienq galiu pralosti jums.
- Nera reikalo,- tare anglas.- As esu pakankamai apsirpins sios
rsies ginklais.
- Jei taip, mano gerbiamasis pone,- pridre d'Artanjanas,- tai
pasirinkite visq ilgiausiq ir s|vakar ateikite man jq parodyti. .
- Gal malonesite pasakyti kur?
- Uz Liuksemburgo. Tai puiki vieta sitokiems pasivaiksciojimams.
""C
- Gerai, as bsiu.
- Kelintq valandq js silote?
- Sestq.
- Beje, manau, js turite vienq ar du draugus?
- Turiu tris, ir jie laikys sau garbe sudaryti man partijq.
- Tris? Puiku! Koks sutapimas!-susuko d'Artanjanas.- Ir as turiu
jq lygiai tiek pat!
- Dabar pasakykite, kas js?- paklause anglas.
- As esu d'Artanjanas, gaskonas bajoras, pono Dezesaro kuopos
gvardietis, O js?
- Lordas Vinteris, baronas Sefildas.
- Taigi as jsq paslaugoms, ponas barone,- tare d'Artanjanas,-
nors jsq pavard labai sunku |siminti.
Ir, suragins pentinais arkl|, jis pasileido suoliais ir pasuko atgal |
Paryziq.
Kaip paprastai tokiais atvejais, d'Artanjanas nujojo tiesiai pas Atq.
Atas gulejo ant ilgos kanapos ir lauke, jo paties zodziais tariant, kol ateis pas j|
apranga.
D'Artanjanas papasakojo Atui visa, kas atsitiko, nutylejo tik apie
laiskq, rasytq ponui de Vardui.
Atas, suzinojs, kad jam teks kautis su anglu, liko suzavetas. Mes
jau sakeme, kad jis nuolat svajojo apie tai.
Draugai tuctuojau pasiunte tarnus pakviesti Porto ir Aramio ir
nusviete jiems visq reikalq.
Portas issitrauke is maksties spagq ir eme mankstintis, badydamas
sienq, kartais atsokdamas ir pritpdamas kaip sokejas.
Aramis, vis dar rasqs savo poemq, uzsidare Ato kabinete ir prase iki dvikovos
jo netrukdyti.
Atas zenklu pareikalavo is Grimo butelio.
O tuo tarpu d'Artanjanas svarste mazyt| planq, kurio vykdymq mes
matysime veliau ir kuris, atrodo, jam zadejo kok| nors zavq nuotyk|,
sprendziant is sypsenos, kada-ne-kada perbegancios jo lpomis ir
nusvieciancios uzsisvajojus| veidq.
1
,
%batas Anketilis (I7231806) daugiatomes Pranczijos istorijos autorius.
2 Zanas Klopinelis (XIIIa.), parass antraja dal[ sios poemos, kuria pradejo Gijomas de Lorisas.
3 Larosele miestas Atlanto vandenyno krante, hugenot tvirtove, kuria po atkaklios apsiausties 1628 m. paeme kardinolas
Riselje.
4

Bearnas sritis (provincija) piet Pranczijoj, Piren papedeje.
5 ZozeIas de. Tramble (gims 1577 m.}, zinomas ,tevo ZozeIo" arba ,pilkojo kardinolo" vardu. Buvo kardinolo Riselje patiketinis
intymiausiuose reikaluose. Ziaurus, energingas, garbetroska, tevas ZozeIas neuzeme jokios oIicialios vietos, taciau turejo didziul
[taka ir valdzia.
6 Istikimas ir tvirtas (lot.).
7 Basompjeras Fransua (15791646) Pranczijos marsalas ir diplomatas. Dalyvavo rm intrigoje pries Riselje ir, jai
suzlugus, visagalio kardinolo [sakymu dvylika met issedejo kalejime.
8 Daugeliui neprilygstama.
9 Bekingemas Dzordzas Viljersas, lordas (15921628)Anglijos politinis veikejas, karali Jokbo I ir Karolio I Iavoritas.
10 Pieva salia Sen-Zermen de Pre baznycios, Paryziaus universiteto student pasivaiksciojim ir dvikov vieta.
11 Laikinai (lot.)
12,Taip vadinami policijos agentai Ispanijoje
13,Paryziaus slaptosios policijos bstines vieta.
14,Sirakz tironas Dionizas Senasis (405307 pr. m. e) uolose [siruosdavo vieta, is kur klausydavosi kalini pokalbi.
15,,,Bijau danaj, ir dovana duotas." (Is Vergilijaus poemos ,Eneida".)
16,Tiesiog nuostabi !"#$%&
17,Lengviau plaukias !"#$%&
18,[zanga !"#$%&
19,Tai panasu [ dangaus begalyb !"#$%&
20,Zemesniojo laipsnio !"#$%&
21,[rodymas be joki puosmen !"#$%&
22,Gailiesi velnio !"#$%&
23,Vincent Voiture (15981648)[zymus an laik saloninis poetas.
24,Dvasininko kalba tebnie griezta !"#$%&
25,Garsiausiu balsu !"#$%&
26,Tustybi tustybe !"#$%&
27Buvo, yra, bus !"#$%&
28Mano kaltybe !"#$%&

Aleksandras Diuma Trys Muskietininkai 1 Tomas LT 1984 NeReaLus Team

Diunggah oleh

Informasi Dokumen

Judul Asli

Hak Cipta

Format Tersedia

Bagikan dokumen Ini

Bagikan atau Tanam Dokumen

Opsi Berbagi

Apakah menurut Anda dokumen ini bermanfaat?

Apakah konten ini tidak pantas?

Hak Cipta:

Format Tersedia

Aleksandras Diuma Trys Muskietininkai 1 Tomas LT 1984 NeReaLus Team

Diunggah oleh

Hak Cipta:

Format Tersedia

!

Anda mungkin juga menyukai