A P R I L Y NNE P I KE

Romanas
I angl kalbos vert
RASA KRULIKAUSKIEN
UDK 820(73)-93
Pi51
Versta i: Aprilynne Pike
Spells
HarperTeen, 2010
ISBN 978-609-403-168-7
Spells
Copyright 2010 by Aprilynne Pike
Vertimas lietuvi kalb, Rasa Krulikauskien, 2010
Virelio dizainas, Andrius Morkelinas, 2010
UAB MEDI AI NCOGNI TO, 2010
Skiriama Kenny
U visus maus ir didelius dalykus
bei tai, kas telpa tarp j.
Ai tau.
PIRMAS
SKYRIUS
Lorel stovjo prieais trobele, dbiojo j pamik, o
gerklje tarsi koks gumulas bt strigs. Kakur ten, mi-
ke, yra jis - stebi j. Tai, kad mergait jo nemato, dar nieko
nereikia.
Nepasakytumei, kad Lorel nenorjo jo ivysti. Kartais
sugaudavo save galvojant, kad per daug trokta j pamaty-
ti. Bendravimas su Tameniu buvo panaus braidym po
srauni up. Tik enk ingsn per toli, ir srov nebepaleis.
Lorel pasirinko likti su Deividu ir vis dar tikjo, kad toks
pasirinkimas teisingas. Tik nuo to tikjimo nebuvo n kiek
lengviau susitikti su Tameniu.
Ir rankos nenustojo drebjusios.
Buvo paadjusi Tameniui, kad aplankys j, kai gaus vai-
ruotojo teises. Nors tikslios datos ir nenurod, minjo, kad
tai vyks gegus mnes. O dabar beveik baigiasi birelis.
% 9 *r
Mergait prisivert paleisti vaikin, engteljo atgal.
Jautsi lyg bt turjusi priversti up tekti prie srov. Vis
dlto po keli sekundi jai pavyko - stovjo tylutliai, tik
akimis siurbsi j Tamen. Tie patys ilgoki, juodi plaukai,
skubi ypsenl ir tos uburianios alios akys. Lorelei stai-
ga pasidar nejauku, kiek susigdusi dl tokio aistringo pa-
sisveikinimo, nesumodama, k pasakyti, ji nudelb vilgsn
j batus.
- Laukiau tavs anksiau, - galop pratar Tamenis.
Dabar, kai stovjo alia vaikino, Lorelei atrod kvaila ir
juokinga, kad vis t laik baiminosi. Taiau vis dar prisimi-
n altuk pilve, kurj pajusdavo kiekvien kart vos pagal-
vojusi apie pasimatym su Tameniu.
- Atsipraau.
- Kodl neatvaiavai ?
- Bijojau, - siningai prisipaino mergait.
- Mans ? - ypsodamasis erzinosi Tamenis.
- Tarkime, tavs.
- Kodl?
Lorel giliai atsiduso. Jis nusipeln igirsti ties.
- Bti ia su tavimi per daug gera. Nebepasitikiu savi-
mi.
Tamenis ypteljo.
- Spju, neturiau dl i odi per daug sieisti.
Tamenis jau turjo tarti, kad mergait jo vengia. Dabar jis
turt bti ia - kad pasitikt Lorel pirmasis, o ji neino-
jo, diaugtis ar bijoti. Sumi jausmai taip svaigino - nieko
panaaus mergait dar nebuvo patyrusi ir net neabejojo,
kad nenort daugiau patirti.
Lorel susizgribo spaudianti maut, pernai Tamenio
duot ied, t pat, kur neiojo pasikabinusi ant kaklo, ant
plonos grandinls. Paskutiniuosius eis mnesius band
negalvoti apie aliaplauk. Kaip teko prisipainti - band,
bet nepavyko. Mergait prisivert atgniauti pirtus nuo to
mao iedelio, eidama miko link pasisteng natraliai, pa-
sitikiniai mosikuoti rankomis.
Kai ak eliai pasiek mergait, nuo medio emyn
msteljs kakas aliai juodas suiupo j. Lorel net k-
teljo - i pradi i baims, paskui - apsidiaugusi.
- Pasiilgai mans? - paklaus Tamenis vis su ta paia
kerinia ypsena, nedavusi mergaitei ramybs nuo pat pir-
mojo jdviej susitikimo.
Staiga pasirod, kad t paskutinij ei mnesi n
nebta. Vos ivydus Tamen, pajutus j taip arti, itirpo visos
baims, inyko visos mintys... igaravo visi apsisprendimai.
Lorel apsikabino vaikin, suspaud i vis jg. Niekada
nenorjo jo netekti.
- Leisiu sau manyti, kad taip, - atsiduss pareik fj
sargybinis.
Lorel uvert akis. Ilgas isiskyrimas tikrai nepakeit
io fj grauolio demonstruojamo narsumo.
- Tai kaip reikalai ?
- Puikiai. Gerai. Viskas gerai, - sulemeno mergait.
- Kaip laikosi tavo draugai? - kiek padvejojs pasiteira-
vo fj sargybinis.
- Mano draugai? - sukluso Lorel. - Gal galtumkiek
aikiau?
Nejuia ji paliet sidabrin apyrank ant rieo. Tamenis
pastebjo j judes.
- Kaip gyvuoja Deividas? - paspards em galop pa-
klaus jis.
- Puikiausiai.
- Ar judu?.. - Tamenis paliko kausim kyboti ore.
- Ar mudu vis dar kartu?
- Spju, kad taip, - vaikinas darsyk vilgteljo pra-
matni sidabrin apyrank. Sumis tarsi apniuko, kiek per
ilgai usiirjo t papuoal, bet tuojau pat veide suvito
ypsena.
Toji apyrank buvo Deivido dovana. Padovanojo j
pernai, prie pat Kaldas, kai jiedu oficialiai tapo porele.
Apyrank buvo padaryta lyg sidabrin vynmedio akel
su mauiais iedeliais, tviskaniais apie kritolines akutes.
teikdamas Deividas ne kain k tepasak, bet Lorel ta-
r, kad norjo perspjauti" fj ied, kur Lorel vis dar
kasdien neiojo. Nedrso nusimauti to iedelio ir, visai kaip
buvo prisiadjusi, kiekvien kart pagalvojusi apie j, pri-
simindavo ir Tamen. Vis dar buvo neabejinga jam. ird
plantys jausmai buvo sunkiai apibdinami - bent jau
daniausiai, taiau ir j utekdavo, kad mergait pasijust
kalta, kai imdavo galvoti apie fj sargybin.
Deividas buvo puikiausias vaikinas, kokio tik galima
tiktis. Puikiausias, iskyrus tai, kad jis nebuvo tas, kuo ir
negaljo kada nors tapti. Taiau ir Tamenis niekada nebt
taps toks, kaip Deividas.
- Taip, kartu, - galop ilemeno Lorel.
Tamenis tyljo.
- Man jo reikia, Tami, - velniu, taiau neatsiprain-
jani balsu pratar mergait. Negaljo - ir niekada nega-
lt - atsiprainti, kad pasirinko Deivid. - Jau anksiau
tau pasakojau, kaip viskas yra.
- Tikrai, - vaikinas perbrauk delnais jai per rankas -
auktyn, paskui emyn. - Bet dabar jo ia nra.
- Zinai, kad negaliau sau atleisti, - ji prisivert pa-
prietarauti. Taiau teisprdo vos girdimas nabdesys.
Tamenis atsiduso.
- Man teliko susitaikyti, tiesa?
- Nebent nortumpalikti mane vien.
Vaikinas viena ranka apkabino mergait per peius - da-
bar jau draugikai.
- Niekada ito tau nelinkiau.
Lorel apsikabino j, tviriau priglaud.
- O ia u k? - sumurmjo Tamenis.
- U tai, kad esi.
- Na, jau apsikabinimo tikrai neatsisakysiu, -- atsiliep
laimingasis. Kalbjo atsainiai, lyg juokaudamas, bet pri-
glaud mergait taip tvirtai, lyg beviltiko trokimo pa-
gautas. Visgi nelauk, kol ioji pasitrauks, nuleido rank ir
mosteljo takel.
- Eime, - pakviet. - ionai.
Lorelei net burna idivo. Atjo metas.
kiusi rank kien - neabejotinai kok imtj kart,
mergait uiuop ikil atviruk. Ankstyv gegus ryt
tas atvirukas, uantspauduotas vaku ir perritas spindin-
iu kaspinu, i kakur idygo jai ant pagalvs. Zinut buvo
trumpa - vos keturios eiluts, taiau jos visk pakeit.
Dl apgailtinai netinkamo dabartinio isilavinimo
esate kvieiama Avalono akademij.
Praome pirmj vasaros dien prisistatyti prie var-
t. Privaloma dalyvauti atuoni savaii trukms
mokymuose.
Apgailtinai netinkamas. Mama neapsidiaugt ivydu-
si tok vertinim. Kita vertus, mama pastaruoju metu per
"\l 14 '"
daug nesidiaug niekuo, kas susij su fjomis. I pradi,
kai tik Lorel prisipaino esanti fja, viskas atrod stulbi-
namai gerai. Tvai visad nujaut, kad j vaikinta mergait
kakokia kitokia. Net toki beprotik ties, kad Lorel yra
primestas vaikas - fj atala, palikta jiems auginti, kad pa-
veldt vent fj em, tvai prim stebtinai lengvai,
bent jau i pradi. Tio poiris nepasikeit, bet mama
per pastaruosius kelis mnesius vis labiau jaudinosi galvo-
dama, kad Lorel - ne mogus. Nustojo apie tai kalbtis,
paskui nebenorjo nieko ta tema net girdti, o reikalai visai
palijo tada, kai mergait gavo pakvietim. Ar veikiau jau
paaukim. Lorelei teko ilgai kalbinti, o tiui padti ti-
kinti mam, kol galop mama pasidav ir sutiko j ileisti.
Atrod, lyg bijot, kad Lorel kakokiu bdu gr" dar ma-
iau panai mog nei buvo anksiau.
Mergait buvo patenkinta, kad tvams nieko neusimi-
n apie trolius - n neabejojo, kad jei bt taip padariusi,
ia nestovt.
- Ar pasirengusi? - jausdamas, kad draug dvejoja, pa-
drsino Tamenis.
Pasirengusi? Lorel abejojo, ar kada nors galt bti la-
biau.;, ar maiau pasirengusi.
Tyldama ji nusek paskui fj sargybin per mik - ta-
kas vingiavo po mediais, ustojaniais sauls vies. Var-
gu ar tai i viso buvo takas, bet Lorel inojo, kur jis veda.
\ . 15 if
Greitai jiedu prieis prie nedidelio gumbuoto medio, to-
kios ries medis iame mike vienintelis, taiau i pai-
ros - niekuo neypatingas. Nors gyveno ia dvylika met,
iniuktinjo visus kampelius, t medj mergait buvo
maiusi tik syk, kai po kovos su troliais parve sueist,
beveik netekus smons Tamenj. Tsyk mergait savomis
akimis ivydo, kaip medis keitsi, spjo vilgtelti ir tai,
kas plytjo u jo. iandien engs pro vartus.
iandien pamatys Avalon.
engiant giliau miko tankm, i paskos prisijung vis
daugiau fj, tad Lorelei teko valdytis, kad nesigriot ir
nespoksot jas. Abejojo, ar kada nors pripras prie t gra-
i, tylomis sekani sargybini, kurie dar niekada nebuvo
pratar n odio ir net neirjo mergaitei akis. Jie visad
buvo alia, net tada, kai Lorel j nemat. Dabar jau ino-
jo. Akimirk nusistebjo pagalvojusi, kiek sargybini yra
priirj j nuo vaikysts, bet pasidar per daug skaudu.
Vienas dalykas buvo jos vaikysts paikas idaigas stebintys
tvai, o visai kas kita - j sergstinios bevards antgamti-
kos btybs. Nurijusi seiles susikaup, paband nukreipti
mintis kitur ir velg tik priek.
Greitai jie prijo t sen susisukus med, tankiai apsupt
visali sekvoj. Fj sargybiniai sustojo pusraiu ir, grie-
tai mosteljus eriui, fj sargybini vyresniajam, Tamenis
itrauk savo deln i Lorels rankos, suspaudusios j tarsi
spaustuvais, ir stojo alia fj. Stovdama tuzino sargybi-
ni apsuptyje mergait gniau kuprins dirus. Kai vyru-
kai vienas po kito pradjo glausti rankas prie medio ievs
toje vietoje, kur kamienas skilo dvi storas akas, Lorel
m daniau kvpuoti. Medis suvirpjo, o proskynoje spin-
dinti viesa aplink akas, regis, sutvisko rykiau.
kart Lorel buvo rytingai nusiteikusi neusimerkti,
stebti visus pokyius. Prisimerkusi ikent ryki vies,
bet vysteljs aibas privert bent trumpai akimirkai pri-
merkti akis. Kai vl suiuro, medis buvo virts skliautuotais
auktais auksiniais vartais, apraizgytais susivijusiais vynme-
diais, nustais purpuriniais iedais. Abipus vart stksojo
du tvirti stulpai, tvirtinantys juos prie ems, bet sauls nu-
tviekstame mike daugiau nieko nebuvo matyti tik var-
tai. Lorel atsiduso - n pati nesuprato, kad buvo sulaikiusi
kvap, bet tuojau ir vl ukando ad pamaiusi, kad vartai
prasivr.
Pro juos plsteljo aikiai juntama iluma, net u deim-
ties pd stovinti Lorel juto dvelkiant gyvybs ir augimo
aromat - atpaino j, nes nuolat paddavo mamai sodinin-
kauti. Tik is aromatas buvo stipresnis, lyg konservuotos
sauls viesos esencija. Pajuto, kaip kojos paios nea pir-
myn, ir jau beveik eng pro vartus, kai kakas trukteljo
u rankos. Lorel atpl vilgsn nuo vart ir nustebusi pa-
mat, kad pasitrauks i sargybini gret Tamenis velniai
sugrieb j u rankos. Prisilietimas prie kito delno privert
j vl sistebeilyti pro vartus.
Senoji iemos fja Deimisonas, tas pats, kur Lore-
l buvo sutikusi praeit rudenj, pam nuleist mergaits
rank ir udjo ant savosios tarsi koks dentelmenas i sen
kino film. Nuoirdiai, bet gana grietai nusiypsojs Ta-
meniui pareik:
- Ai, kad atvedei pas mus Lorel, Tami. Dabar j ve-
iuosi pats.
Tamenis isyk dar neatitrauk rankos.
- Atvyksiu pas tave kit savait, - pasak tyliai, bet ne
panibdomis.
Trijul kelias akimirkas stovjo tarsi bt sustojs laikas.
Paskui Deimisonas pakreip galv, syk linkteljo Tame-
niui. Sis atsak linkteljimu ir gro savo viet tarp pusra-
iu stovini sargybini.
Lorel juto jo vilgsn, bet veidas pats sukosi ryki
vies, besiliejani nuo auksini vart. Avalono trauka
buvo per stipri, kad delst netgi dl tokio stipraus apgailes-
tavimo, kur juto turdama taip greitai palikti Tamen, vos
spjusi su juo susitikti. Bet jis greitai pats j aplankys.
Deimisonas eng tiesiai po auksiniu skliautu ir pamo-
jo Lorelei eiti pirmyn paleisdamas jos rank, kuri laik u-
djs ant savosios.
- Sveika sugrusi, Lorele, - pasveikino velniu balsu.
Umusi kvap Lorel eng pirmyn ir perlipo per var-
t slenkst - po kojomis pirm kart pajuto Avalono em.
Netiesa, ne pirm kart, - primin pati sau. - A i ia pa-
tekau eme.
Kur laik nemat nieko, tik didiulio, visk ustojanio
uolo lapus ir tamsi puri em po kojomis, apaugusi
velia, smaragdo alumo ole. Deimisonas ived j i po
tankios lapijos, ir sauls viesa, nutvieskusi mergaits veid,
isyk suild skruostus, privert markstytis.
Jiedu stovjo tarsi kokiame sienomis apsuptame parke.
Pro gyv alum, ulipusi net akmenine siena, kai kur juo-
davo derlinga em. Lorel niekada anksiau nebuvo ma-
iusi tokios auktos akmenins sienos - norint toki pasta-
tyti be cemento turjo utrukti ilgus deimtmeius. Sode
augo mediai, aukti lapuoti vynmediai lipo, raizgsi j
kamienais ir akomis. Mergait mat, jog visi jie ydi, bet
nuo ilumos iedai buvo susikleid.
Atsisukusi Lorel suiuro vartus. Dabar jie buvo u-
sivr, o u auksini stulp buvo matyti tik tamsa. Vartai
stksojo parko viduryje, visai prie nieko nepritvirtinti -
tiesiog stovjo sau, o aplink juos spietsi gal dvideimt sar-
gybini - visos merginos. Lorel pakreip galv. Tai bent.
eng ingsn priek, ir ietys plaiais amenimis, regis, pa-
darytais i kritolo, sublizgo jai prie akis.
- Viskas gerai, kapitone, - Lorelei u nugaros nuaidjo
Deimisono balsas. - Jai galima irti.
Ietys dingo, ir mergait eng pirmyn n neabejodama,
kad jai vaidenasi. Taiau nesivaideno, i ties deinje pus-
je stksojo dar vieneri vartai. Lorel ingsniavo, kol apjo
net ketverius vartus, sujungtus tvirtais stulpais, kuriuos ji
atpaino maiusi kitoje vart pusje. Kiekvienas stulpas
jung dvejus vartus taip sudarydami lyg kvadrat, u kurio
plytjo keista juoduma, pro kuri, visgi buvo galima velgti
kitapus vart stovinius sargybinius.
- Nesuprantu, - tar mergait vl grusi prie Deimi-
sono.
- Tavieji vartai ne vieninteliai, - ypsodamasis paaiki-
no Deimisonas.
Lorel lyg per migl prisimin, kaip praeit ruden, tada,
kai ji atskubjo pas Tamen troli sudauyta ir sumuta bei
mesta Cetko up, jis pasakojo apie ketverius vartus.
- Ketveri vartai, - tyliai murmjo mergait, bandydama
nustumti al nemalonius prisiminimus.
- visas keturias pasaulio alis. Vienas ingsnis, ir gali
atsidurti namuose, Japonijos kalnuose, kotijos ploktikal-
nse arba prie Nilo ups ioi.
- Nuostabu, - nenuleisdama nuo vart aki avjosi
Lorel. - Tkstaniai myli vienu ingsniu.
- Tai pati paeidiamiausia Avalono vieta, - paaikino
Deimisonas. - Ir vis dlto gudriai sugalvota, kaip manai?
Beveik ygdarbis. Vartus pastat karalius Oberonas - tai
kainavo jamgyvyb, o karalien Izid juos paslp, priden-
g i kitos puss - ir tik prie kelis imtus met.
- Egipto karalien ? - netekusi amo paklaus Lorel.
- Ne, tik gavusi vard Egipto karaliens garbei, - yp-
sodamasis paaikino Deimisonas. - Nors labai nortume
galvoti kitaip, ne visos svarbiausios istorijos asmenybs yra
fjos. Nagi, mano bauguts susijaudins, jei dar ia lkuriuo-
sime.
- Kas tokios ?
Senasis kur laik klausiamai velg Lorel, paskui keis-
tai nusimin.
- Bauguts, - pakartojo. - Mano sargybins. Vis laik
bent dvi sekioja mane.
- Kodl?
- Nes a esu iemos fja, - Deimisonas ltai ingsniavo
juodemio taku, regis, sverdamas kiekvien od. - Esame
apdovanotos i vis fj reiausiais gebjimais, tad labai
gerbiamos. Mes vienintels galime atverti vartus, todl mus
saugo. Avalonas priklausomas nuo ms gali, tad iemos
fjoms negalima papulti pavoj, negalima leisti, kad jas
upult. Didiuls galios...
- ...udeda didel atsakomyb ? - pabaig Lorel.
Deimisonas, dabar jau ypsodamasis, atsisuko.
- Ir kas tave ito imok ?
Lorel sumiusi tyljo.
- Gal mogus voras ? - sumikiojo.
- Manau, kad kai kurios tiesos nesikeiia, - nusijuok
Deimisonas, o jo juokas nuaidjo tarp didiuli akmeni-
ni sien. Paskui jis apniuko. - Tai fraz, kuri labai danai
kartoja iemos fjos. Brit karalius Artras j itar, kai sa-
vomis akimis ivydo, kokio siaubingo troli kerto sulauk
Kamelotas. Karalius vis laik tikjo, kad tai jis utrauk
nelaim, kad jis galjo j atitolinti.
- Ar tikrai galjo? - sukluso Lorel.
Deimisonas linkteljo dviemsergtojoms, stovinioms
abipus didiuli medini dur, vedani kiaurai sienas.
- Greiiausiai ne, - tar Lorelei. - Bet vis tiek tai geras
priminimas.
Durys be garso prasivr, ir Lorelei visos mintys igaravo
i gaivos, nes jiedu su Deimisonu eng i udaros terito-
rijos ant kalvos.
Kiek tik akys umat, j visas puses drieksi nuostabaus
groio aluma. Tarp medi tankumyno vingiavo juodi
takeliai, tarp j margavo glmis nusagstytos pievos ir vai-
vorykts spalvomis raibuliuojantys lyg kokie miliniko
dydio balionai idayti visomis manomomis spalvomis
ar ant ems ppsantys muilo burbulai. Tolliau, isidst
ratu, kuris, regis, supo vis kalvos papd, buvo matyti ma-
ui nam stogai. Lorelei net pavyko velgti judanius
rykiaspalvius takelius, kurie greiiausiai buvo fjos.
- J ten... tkstaniai, - n nesuvokdama, kad prakalbo
balsu, nusistebjo Lorel.
- inoma, - diugiai atsiliep Deimisonas. - Beveik
visos fjos gyvena ia. Dabar ms jau daugiau nei atuo-
niasdeimt tkstani. - Kiek patyljs pridr: - Turbt
tau tai atrodo maai.
- Ne, - skubiai patikino Lorel. - Kaip ia pasakius...
suprantu, kad moni yra daugiau, bet... niekada nesivaiz-
davau tiek daug fj vienoje vietoje. - Mergait jautsi keis-
tai - tuo paiu metu lyg ir bt normali ir lyg visai nereik-
minga. inoma, buvo sutikusi ir kit fj - Deimison,
Tamen, er, kartkartmis mstelinius sargybinius, bet
mintis apie tkstanius fj buvo priblokianti.
Deimisonas apglb mergait per liemen.
- Pasivalgyti rasime laiko kit dien, - velniai persp-
jo. - Turime pristatyti tave akademij.
Lorel pagal akmenin sien nusek paskui Deimison.
Kai jie pasuko u aptvaro kampo, Lorel pavelg kaln ir
jai vl ukando ad. Gal u ketvirio mylios laito papd-
je i ilgo, plataus pastato dang kilo nenusakomo dydio
boktas, visai kaip i knygos apie Dein Eir. Kvadratinis,
statytas i pilk akmen ir puotas smailintais stogeliais,
jis atrod veikiau panaesnis j milinik bibliotek, o ne
pilj. Kiekvienoje sienoje blizgjo dideli langai, o stogas net
vilgjo nuo stoglangi, lyg koki briaunot brangakme-
ni. Visos sienos buvo apraizgytos vijokliais, margavo nuo
gli, kyani pro lapij, ir kitoki nenusakom ri au-
gal.
Deimisonas paaikino tai, ko Lorel i nuostabos ne-
steng paklausti. Parods pastat ranka prakalbo:
- Avalono akademija.
ANTRAS
SKYRIUS
Jiems einant akademijos link, Lorel mike pro medius
pamat dar vien pastat. Paioje auktos kalvos virnje,
kiek aukiau nei stksanti akademija, riogsojo grivanios
pilies liekanos. Lorel sumirksjo, prisimerk. Gal grivan-
ios liekanos nra visai tikslus apibdinimas. Pilis visikai
byrjo j gabalus, tik apraizg vijokliai, aliuojantys pro bal-
to marmuro plytas, laik sienas tarsi susiuv, o didiulio
medio lapija lyg koks baldakimas plytjo viruje, beveik
pus griuvsi udengdamas savo akomis.
- O koks ten pastatas? - susidomjo Lorel, kai griuv-
siai vl vysteljo pro medius.
- Tai iemos rmai, - paaikino Deimisonas. - A ten
gyvenu.
- Ar ten saugu? - suabejojo mergait.
- inoma, ne, - atsiliep fj senasis. - Tai viena pavo-
jingiausi viet visame Avalone. Bet man, kaip ir kitiems
rm gyventojams, ten niekas negresia.
- Ar rmai visai sugrius? - pasidomjo Lorel akies
krateliu sekdama vien griuvsi kamp, kuris atrod kaip
korsetas su aliais nriniais.
- Be abejons, ne, - atov Deimisonas. - Mes, iemos
fjos, rpinoms pastatu daugiau nei tris tkstanius met.
Tos sekvojos aknys, peraugusios pilies pamatus ir dal mar-
murinio pastato, niekada neleis jamnukristi.
- Kodl paprasiausiai nepasistatote nauj rm?
Deimisonas kelias akimirkas tyljo, mergait net susi-
jaudino, kad jos klausimas eid senol. Taiau prabils is
neatrod sieids.
- Lorele, pilis - ne vien namai. Ten saugoma daugyb
dalyk - toki, kuri negalime rizikuoti ir kilnoti tik tam,
kad patenkintume savo tutyb ir galtume grtis naujais
rmais. - ypsodamasis mosteljo atgal pilk akmenin
bokt. - Tamturime akademij.
Lorel atsisuko, naujomis akimis nuvelg pil. Vietoje
netvarkingai sulusios alumos, kuri mat prie tai, dabar
jau galjo iskirti tvark, lyg velgti ornament. Rpestin-
gai sursti sutvirtinimai kampuose, akn voratinkliai, re-
miantys plaiausias sienas - medis tikrai buvo taps pilies
dalimi. O gal pilis - medio dalimi. Visas statinys, regis,
ilsjosi parims isiktojusi akn glbyje.
Pasuk u kito kampo jie prijo tai, kas mergaitei i pir-
mo vilgsnio pasirod panau spygliuotos vielos tvor.
Apirjus i ariau tapo aiku, kad ta siena i ties gyva.
Sakos sukosi, rangsi ir vyniojosi viena apie kit taip mant-
riai, kaip nemanomai sudtingai iauginti bonsai. Prie var-
t stovjo du sargybiniai, vyras ir moteris, abu apsiarvav
paradiniais rykiai mlynais arvais ir dvintys spindinius
plunksnuotus almus. Sargybiniai emai nusilenk Dei-
misonui ir atvr kiekvienas savo puss vartus.
- Ueik, - paragino Deimisonas mergait, kai i nesi-
ryo engti pro vartus. - Tavs laukia.
Akademijos kieme virte vir gyvenimas. Deimtys fj
darbavosi. Kai kurios vilkjo nuostabias, plazdanias suk-
neles ar lengvas ilkines kelnes, laik rankose knygas. Kitos
dvjo prastesns medvilns drabuius ir nikusios kas bei
genjo. Dar kitos fjos skyn gles ir iekojo tankiuose kr-
muose ypating ri. Deimisonui ir Lorelei einant pro
al, dauguma fj, metusios darbus, lenksi iki juosmens.
Ir visos bent jau pagarbiai palenkdavo galv.
- Ar... - klausdama Lorel pasijuto kvailai, - ar jos len-
kiasi man?
- Visai gali bti, - atsak Deimisonas. - Bet tariu, kad
daugiausia lenkiamasi man.
Kasdienis fj senolio tonas privert mergaite atsipalai-
duoti. Be abejons, Deimisonui visai prasta, jog jamlen-
kiamasi. Net nestabteldavo priimti sveikinimus.
- Ar ir a turjau nusilenkti, kai atjai prie vart? - kiek
drebaniu balsu pasiteiravo Lorel.
- O, ne, - lyg ir laukes to klausimo atsak Deimiso-
nas. - Tu esi rudens fja. Turi lenktis tik karalienei. Lengvas
linkteljimas pagarbos enklan - i tavs daugiau nei gana.
Sumiusi Lorel tyliai ingsniavo, kol jiedu prajo dar
pro brel fj. Pastebjo tas kelias, kurios vos linkteljo
galvas. Sugavo j vilgsnius - fjos nuvelg j pavymui,
taiau mergait nelabai suprato, kokios iraikos buvo j
veiduose. Kai kurios atrod smalsios, kitos dbiojo rsiai.
O kai kuri veid mergait visai neperprato. Droviai nu-
lenkusi galv Lorel paspartino ingsnius, kad neatsilikt
nuo Deimisono.
Priartjus prie aukt paradini dur, keli patarnautojai
jas atvr, ir Deimisonas sived mergait erdv foj su
stiklinmis kupolo formos lubomis. Foj buvo tutesn nei
kiemas, ant krsl ir prie nedideli staliuk sdinios kelios
fjos stebeilijo knygas.
Viena vyresn fja - tik ne tokia sena, kaip Deimiso-
nas", - pagalvojo mergait, nors fj ami sunku nusaky-
ti, prisiartinusi prie atvykli pasisveikindama linkteljo
galv.
- Malonu jus matyti, Deimisonai. O ia, spju, Lore-
l, - pridr nusiypsojusi. - Vaje, kaip pasikeitei.
Lorel akimirk stovjo apstulbusi, paskui prisimin,
kad, prie ikeliaudama gyventi pas tvus, septynerius me-
tus pragyveno Avalone. Tai, kad ji neprisimena n vieno,
dar nereikia, kad kiti neprisimena josios. Keistai nejaukiai
pasijuto pagalvojusi, kiek daug fj, kurias prajo kieme,
prisimena praeit, kuri jos atmint niekada nesugr.
- Mano vardas Aurora, - prisistat fja. - Mokau pra-
dedaniuosius, kurie ino ir daugiau, ir maiau u tave, -
sukikeno pati sau. - Eime, parodysiu tavo kambar. Mes j
atnaujinome - pakeitme tai, kas jau iaugta, bet visa kita
liko nepaliesta - laukia tavs grtant.
- A ia turiu kambar? - nespjusi susivaldyti lepteljo
Lorel.
- inoma, - n neatsisukdama patvirtino Aurora. - ia
tavo namai.
Namai? Mergait apsivalg po asketik foj, vir
vedanius besisukanius laiptus su mantriais turklais, i-
buriuojanius langus ir stoglangius. Nejaugi ia tikrai buvo
jos namai? Viskas atrod svetima, ji ir jautsi lyg bt sve-
tima. Lorel atsisuko atgal, kur turjo sekti Deimisonas,
taiau is jo ramiausiai, n nesivalgydamas. Jo kambariai
iemos rmuose turbt dar didingesn.
Treiame aukte jie prijo koridori, kuriame buvo ma-
tyti tamsaus vynios medio durys. Ant j vilganiomis
raitytomis raidmis buvo irayti vardai. Mara, Katia, Fio-
na, Siera, Sari. Aurora sustojo prie dur, ant kuri kuo ai-
kiausiai buvo iraitytas vardas Lorel.
Mergait pajuto, kaip gniauia krtin, o kol Aurora
pasuko dur ranken, laikas, regis, vos slinko. Durys tyliai
prasivr, parodydamos prabang grietinls spalvos kilim
ir didiul kambar, kurio viena siena buvo visikai stiklin.
Kitos sienos buvo mutos viesiai aliu atlasu - nuo grin-
d iki pat lub. Stoglangis tssi beveik per pus kambario,
viesa per j sklido ant milinikos lovos, udengtos atla-
sine lovatiese ir pridengtos spindiniomis uuolaidomis,
tokiomis lengvomis, kad lamjo nuo lengviausio vjelio,
pstelinio per praviras duris. Kambarys buvo apstatytas
kukliais, bet akivaizdiai meistrikai padarytais baldais -
stovjo stalas, tualetinis stalelis ir spinta. engusi vidun
Lorel m dairytis aplinkui, iekodama ko nors pastamo,
ko nors, kas leist pasijusti namuose.
Nors tai buvo vienas graiausi kada nors mergaits
matyt kambari, nieko jame neprisimin. Nemsteljo
n menkiausias prisiminimas, n joks vaizdas i praeities.
Nieko. Upldo nusivylimas, taiau atsisukusi Auror ir
Deimison pasisteng nuslpti jausmus.
- Ai, - padkojo, tikdamasi, kad ypsena ne per daug
dirbtin. Ir koks skirtumas, kad nieko neprisimena. Dabar
ji ia. tai, kas svarbu.
- Paliksiu tave sikurti ir atsigaivinti, - pareik Aurora.
Nuvelg Lorels palaidinuk ir dinsinius ortus. - Aka-
demijoje gali vilkti, k tik nori, bet drabuiai spintoje gali
bti kiek patogesni. Tavo dyd spjome, bet jau rytoj dra-
buiai gali bti pataisyti - jei tik norsi. Tos... kelns... ku-
rias mvi - mediaga, atrodo, turt siaubingai trinti.
Igirdusi Deimison kikenant, Aurora surimtjo, net
atsistojo tiesiau.
- Jei ko reiks, paskambink iuo skambuiu, - pasak
rodydama. - Visas personalas tavo paslaugoms. Valand
laiko gali veikti k tik nori, paskui atsisiu vieno pagrindi-
ni dalyk dstytoj, kad pradtumte mokytis.
- iandien? - mergait kteljo kiek garsiau nei keti-
no.
Aurora skubiai dirsteljo fj senol.
- Deimisonas ir pati karalien dav nurodymus visikai
inaudoti laik, kur'praleisi pas mus. Turime jo toli grau
per maai.
Lorel linkteljo, juto, kaip susinervino, bet kartu u-
pldo ir diugus jaudulys.
- Gerai, - tarsteljo. - Bsiu pasiruousi.
- Tada palieku tave, - Aurora atsisukusi suiuro Dei-
mison, bet is mosteljo jai ranka.
- Dar kelias minutes pabsiu, paskui griu rmus.
- inoma, gerai, - atsiliep Aurora ir linkteljusi paliko
jiedu vienus.
Deimisonas stovjo tarpduryje ir valgsi po kambar.
Vos tik Auroros ingsniai nuaidjo koridoriumi tolyn, se-
nolis prabilo:
- Nebuvau ia nuo tada, kai prie trylika met ilydjau
tave gyventi pas dabartinius tvus. - Pakls akis j mergai-
t pridr: - Tikiuosi, neprietarauji, kad skubiname tave
kibti j mokslus. Turime tiek nedaug laiko.
Lorel papurt galv.
- Viskas gerai. Tik... turiu tiek daug klausim.
- Ir visi jie palauks, - ypsodamasis, kad kiek suvelnin-
t grietus odius, atrm senolis. Laikas akademijoje per
daug brangus, kad vaistytume plepalams apie Avalono pa-
proius ir visa kita. Ateityje dar laukia daug met mokytis
tokiems dalykams.
Lorel linkteljo, nors nebt garantavusi, kad pritaria.
- Be to, - elmikai dirsteljo Deimisonas, - esu tikras,
kad tavo draugas Tamenis bus daugiau nei laimingas, ga-
ldamas atsakyti visus tau ikilusius klausimus, - senolis
pasisuko eiti.
- Kada vl jus pamatysiu? - paklaus mergait.
- Ueisiu paimti tavs, kai praeis atuonios savaits, -
atsak is. - Esu tikras, kad tursime laiko visk aptarti, -
paadjo. Skubiai atsisveikins ijo ir utrenk paskui save
duris, paliks Lorel stypsoti visikai vieni.
Stovdama viduryje kambario Lorel pasisuko pusra-
iu - norjo visk gerai apirti. Neprisimin ios vietos,
bet galjo pasiguosti bent jau tuo, kad jos skonis nelabai
tepasikeit. alia spalva visada buvo mgstamiausia, ir pa-
prastumas jai buvo labiau prie irdies, nei mantrs orna-
mentai ir ratai. Baldakimas gal kiek per daug mergaitikas,
bet juk isirinko ji seniai.
Prijusi prie stalo atsisdo - pastebjo, kad kd tik vos
per maa. Atitraukusi stalius pamat storo popieriaus la-
pus, indelius su daais, plunksnakoius ir raymo ssiuvi-
n su savo vardu ant virelio. Keli sekundi prireik, kol
mergait suvok, kad vardas atrodo toks pastamas todl,
kad paraytas jos paios vaikika raysena. Drebaniomis
rankomis atsargiai atvert pirmj lap. Sraas su lotyni-
kais odiais - Lorel tar, kad augal pavadinimais. Vers-
dama lapus toliau, rado daugiau panai sra. Net ang-
liki odiai, rodos, vargiai tesuprantami. Kaip baisu buvo
suvokti, kad septyneri inojo daugiau nei dabar, sulaukusi
eiolikos. O gal dvideimties, - patais pati save, - ar dar
balain kiek man t met. Mergait band per daug negal-
voti, kokio ji i ties galt bti amiaus, nes tokios mintys
tik primindavo, kad septyneri fjos gyvenimo metai visi-
kai igaravo jai i atminties. Jautsi eiolikos, ir, kiek jai
buvo inoma, buvo eiolikos. Padjusi uraus atsistojo ir
nuingsniavo prie spintos.
Spintoje kabojo kelios vasarins suknels ir keli kulknis
siekiantys sijonai i lengvos, plazdanios mediagos. Auk-
tyn kylaniuose staliuose guljo kaimiko stiliaus palaidi-
nuks ir bliuzels trumpomis rankovmis. Lorel priglau-
d mediag prie veido - buvo miela justi ilko velnum.
Kelias pasimatavusi isirinko viesiai rausv suknel, o tada
m toliau tyrinti kambar.
Ne kain kiek spjusi apirti, prijo prie lango ir nuo
vaizdo, kur ivydo, net isiiojo. Prie akis plytjo didiau-
sias kada nors regtas glynas. Vis sivaizduojam spalv
gls drieksi eilmis, ied spalvos margavo visai kaip kie-
me prieais akademij. Bandydama kuo daugiau aprpti
akimis net atsirm delnais lango stikl. Mergait priblo-
k, kad kambarys su tokiu didingu vaizdu paskutiniuosius
trylika met paprasiausiai stovjo tuias.
Beldimas duris nustebino Lorel, tad i nuskubjo pa-
irti, kas ten, paskubomis dar spjo pasitaisyti suknel.
Dar akimirk sugaio - perbrauk plaukus ir tada atidar
duris.
- Spju, esi Lorel? - pareik auktas fj vaikinas sod-
riu ramiu balsu. Apirjo Lorel. - K gi, ne taip labai ir
pasikeitei.
Kiek nustebusi mergait steng tik bukai spoksoti at-
jn. Buvo maiusi savo nuotraukas, darytas vaikystje -
atrod be galo pasikeitusi!
Ilgis mvjo kelnmis, kokias paprastai neioja jogai, ir
tamsiai alius ilkinio audinio markinius, prasegiotus ant
krtins, bet tai nma neatrod geidulingai. Lorel pri-
simin, kaip pati renkasi palaidinukes, kurios atveria kuo
daugiau fotosinteze usiimanios odos, ir nusprend, kad
is atvejis panaus. Vyrukas elgsi beveik oficialiai, lyg jaus-
damas savo vert. vilgsnis visai netiko prie bas koj.
- Esu Jerdlis, pagrindini moksl profesorius. Ar gal-
iau eiti? - linkteljs galv pasiteiravo atjnas.
- Oi, inoma, - sukrutusi Lorel plaiau pravr duris.
Jerdlis eng vidun, o jam kandin pasirod dar viena
fja.
- Ten, - mosteljo profesorius Lorels stal. Kita fja
sukrov ant jo knyg stirt, emai nusilenk mergaitei, pro-
fesoriui ir nusisukusi nuskubjo koridoriumi.
Mergait atsisuko jerdl - is tebespoksojo j.
- inau, kad Deimisonas nori, jog kuo greiiau prad-
tum mokytis, bet jei atvirai, negalime imtis net pai pa-
prasiausi dalyk, kol neturi joki pagrind.
Lorel iojosi kak sakyti, bet suprato, kad vis tiek jau
iki aus klimpusi, ir usiiaup.
- Atveiau tau knygas, kuriose rasi paius pagrindus,
btiniausi informacij, kurios reikia, kad galtumpradti
studijas. Silau pradti nedelsiant.
Lorel nevalingai suiuro knyg krv.
- Visk perskaityti? - negaljo patikti.
- Ne. ia tik pus. Kai baigsi, atneiu dar vien rinki-
n, - paaikino vyrukas. - Patikk, ia tik kelios, kurias
spjau patikrinti. - Pavelg popierl, kur isitrauk i
rankins. - Viena ms padjj, - dirsteljo mergait, -
kokia ir tu jau btum buvusi, jei aplinkybs bt susiklos-
iusios palankiau, sutiko padti tau mokytis. Galsi kreiptis
j bet kuriuo dienos metu. Aikinti tokius elementarius
dalykus vargu ar bus sunku, tad nesivaryk, klausk jos bet
kada. Tikims, kad prireiks ne daugiau nei dviej savaii
prisiminti tai, k mokjai prie ivykdama i ms.
Nordama prasmegti skradiai em, Lorel stovjo su-
gniauusi kumius.
- Padjjos vardas Katia, - nekreipdamas dmesio
mergaits reakcij pasakojo jerdlis. - Manau, ji greitai pri-
sistatys. Neleisk, kad jos polinkis bendrauti trukdyt tau
mokytis.
Neatitraukdama aki nuo knyg stirtos, Lorel lyg su-
stingusi linkteljo.
- Taigi, palieku tave skaityti, - mesteljo profesorius
apsisukdamas ant pliko kulno. Kai visos knygos bus per-
skaitytos, imsims moksl klasje. - Stabteljs tarpduryje
pridr: - Patarnautojai gali pakviesti mane, kai baigsi, bet
n nesivargink, kol nebsi perskaiiusi vis knyg. Nra jo-
kios prasms, - n neatsisveikins ikulniavo pro duris ir
dar utrenk jas paskui save - trinkteljimas garsiai nuaid-
jo kambaryje tvyrojusioje tyloje.
Giliai atsidususi mergait prijo prie stalo, pervelg ke-
li senovines panai knyg nugarles: Herbologijospag-
rindai, Eliksyr kilm, Didioji gynybini augal enciklope-
dija, Troli anatomija. Nuo pastarojo pavadinimo Lorel
susirauk.
Mergait mgo skaityti, bet ias knygas vargu-ar bt
galima pavadinti lengvu skaitalu. Atitraukusi vilgsn nuo
knyg pavelg pro didiul, tarsi paveikslas lang. Pasteb-
jo, kad saul jau pradjo leistis vakarjaniame danguje.
Atsiduso. Tikjosi visai ne tokios dienos.
TREIAS
SKYRIUS
Sukryiavusi kojas Lorel sdjo ant lovos ir irklmis
karp popieriaus lapelius j popieriukus pastaboms ymtis.
Neprireik n valandos skaitymo, kad suvokt, jog reikia
griebtis lapeli pastaboms ymti. Ir dar ymekli. Metus
prasimokiusi su Deividu biologijos, mergait precizikai
laiksi metodiko mokymosi. Taiau kit ryt teko nusi-
minti suinojus, kad patarnautojai, kaip visi vadino tuos
tyliakalbius, paprastai apsirengusius tarnus, en ir ten zu-
janius po akademij, neturjo n alio supratimo, kas tie
lapeliai pastaboms. Beje, apie irkles jiems buvo tek gird-
ti, tad Lorel msi pati i plono kartono karpyti lapukus.
Apie ymeklius, deja, teko pamirti.
Nuaidjo tylus beldimas j duris.
- {eikite, - kteljo Lorel, susirpinusi, kad atsistojus
atidaryti dur popieriaus lapeliai isiskraidys aplinkui.
Durys atsivr, kyteljo maa viesi galvut.
- Lorel ?
Jau atpratusi mginti painti mones, i tik linkteljo
galv ir lauk, kol vienia pati prisistatys.
Trumpai lyg elfo kirpta galvut plaiai isiiep, ir Lo-
rel n nepajuto, kaip atsak tuo paiu. Pamaius jai skirt
ypsen labai palengvjo. Vakarykiai piets buvo tikra
katastrofa. Lorel buvo pakviesta nusileisti vakariens apie
septint. Ji nuskubjo laiptais emyn paskui fj, rodani
jai keli iki valgomojo. Lorel turjo susiprotti igirdusi
od valgomasis, o ne kavin, bet vis tiek nuskriejo baso-
mis, su vasarine suknute, suritais j uodeg plaukais. Vos tik
engusi j valgomj, suprato padariusi klaid. Visi vilkjo
susagstytais markiniais ir ilkinmis kelnmis arba ilgomis
vakarinmis sukniomis ir sijonais iki ems. Tai buvo oficia-
ls piets. Dar blogiau - Lorel nusitemp per vis kamba-
r prie Auroros, kad bt pasveikinta grusi ir pristatyta
rudens fjoms. imtai rudens fj, o atrod, kad geriau n j
vien nepakelti aki.
Pastabl ateiiai: Pietums reikia deramai apsirengti.
Taiau tai buvo vakar vakare, o dabar jai vytjo nuoirdi
ypsena.
- Ueik, - pakviet Lorel. Jai nelabai rpjo, kas toji
fja, nei kodl ji atjo, svarbu, kad buvo nusiteikusi drau-
gikai.
Ir dar suteik Lorelei prog padaryti pertrauk.
- Mano vardas Katia, - prisistat atjusioji.
- Lorel, - automatikai atsiliep mergait.
- Na, inoma, puikiausiai inau ir pati, - sukikeno Ka-
tia. - Visi ino, kas esi.
Susidrovjusi Lorel nudelb akis savo kelius.
- Tikiuosi, akademijoje tau patinka, - svetingos eimi-
ninks balsu dst Katia. - Kiek save pastu, kai tenka ke-
liauti, vis negaliu nusiraminti. Prastai miegu, - tarkjo ji
eidama artyn ir ssdama ant lovos alia Lorels.
Si veng jos vilgsnio ir netardama n odio tik prita-
riamai numyk stebdamasi, kaip toli fja, gyvendama Ava-
lone, galjo keliauti.
Ties pasakius, Lorel irgi miegojo prastai. Tikjosi, kad
tai tik dl naujos aplinkos, kaip ir minjo Katia. Bet kelis
kartus per nakt pakirdo paadinta komarik sapn, ir
ne tik prast apie trolius, atstaiusius autuvus Tamen,
kuris taip pat buvo nusitaiks Barn, ar vir galvos te-
linias ledines bangas. Prajusi nakt nuo Barnio bgo ne
ji - kaip bna sapnuose, kad bgi, ir pabgti negali - bgo
tvai, Deividas, Cels, Seris ir Tamenis.
Pabudusi i sapno Lorel paoko i lovos, pribgo prie
lango, prispaud kakt prie vsaus stiklo ir irjo emyn,
kur tamsoje iburiavo en bei ten isimiusios viesels.
Atrod taip prietaringa - atvykti j Avalon, kad imoktum
apsaugoti save ir brangius mones, ir kol tai darai - palikti
juos pavojuje. Kita vertus, jei troliai medioja btent j, tai
gal eimai saugiau, kai jos alia nra. Situacija nevaldoma,
visai nepastama. Lorelei nepatiko jaustis bejge - ir ne-
naudinga.
- K veiki? - susidomjo Katia, atitraukdama Lorel
nuo niri mini.
- Karpau lapelius pastaboms.
- Lapelius pastaboms ?
- Aha, padeda mokytis - naudojausi jais moni pasau-
lyje, - paaikino Lorel.
Katia pam vien lapuk.
- Ar tai tik nedideli popieriaus lapukai, ar yra dar ka-
kas, ko nematau?
- Ne. Tik lapukai. Labai paprasta.
- Tai kodl usiimi tuo pati ?
- Na... - Lorel papurt galv, paskui gteljo. - Man
juk reikjo lapeli.
Katia net ipt akis - ji nuoirdiai nieko nesuprato.
- Ar neturtumei mokytis kaip iprotjusi? Bent jau
taip sak Jerdlis.
- Taip, bet tie lapeliai pads man siminti, - laiksi savo
Katia. - Jiems karpyti laiko negaila.
- Ne tai noriu pasakyti, - Katia nusijuokusi prijo prie
sidabrinio varpelio, kur vakar rod Aurora, ir paskambino
juo. Skardus jo aidas kelias sekundes skambjo kambaryje,
regis, net oras atgijo.
- Oho, - tarsteljo Lorel, o Katia tik mslingai dbio-
jo IR-
Po keli sekundi tarpduryje idygo pusam mote-
ris - fja. Griebusi irkles Lorelei i rank, Katia pam dar
sn lap.
- Reikia juos sukarpyti tokio dydio staiakampiais, -
pareik duodama dar vien Lorels k tik atkirpt lapu-
k. - Tai labai svarbu, turite mesti visus kitus reikalus al.
- inoma, - tpteldama pasak moteris, lyg bt kal-
bjusi su karaliene, o ne su jaunute, gal perpus ar net dau-
giau u j jaunesne fja. - Ar nortumte, kad karpyiau
ia - galtumte turti tuos lapelius vos man baigus, o gal
netis kitur ir atneti, kai sukarpysiu visk?
Katia dirsteljo Lorel, patrauk peiais.
- Man netrukdys, jei liksite ia. Jai reikia gauti lapelius
kuo greiiau, vos tik sukarpysite.
- Bt gerai, - sumurmjo Lorel, jausdamasi nepato-
giai, kad prao suaugusios moters atlikti tok menk darb.
- Gali sstis ia, - parod Katia ilg suolel po langu. -
viesos uteks.
Moteris tik linkteljo, nusine popieriaus sn prie
lango ir tuojau pat msi juos karpyti j dailius, tiesius sta-
iakampius.
Katia jsitais ant lovos alia Lorels.
- Dabar parodyk, k darai su tais lapeliais, pairsiu,
kuo galiu padti.
- A pati galiu susikarpyti, - sunabdjo Lorel.
- Taip, be abejo, bet laik gali inaudoti ymiai geriau.
- Manyiau, kad ji taip pat gali geriau panaudoti laik, -
smakru rodydama moter atrm mergait.
Katia pakl akis, sispoksojo Lorel.
- Ji ? Nemanau. Juk tai tik pavasario fja.
Lorelei net kraujas uvir.
- K tuo nori pasakyti? Tik pavasario fja, bet vis tiek
turi jausmus.
Katia atrod be galo sumiusi.
- Niekada ir nesakiau, kad neturi. Bet tai jos darbas.
- Karpyti man lapelius pastaboms?
- Daryti visus darbus, kuri tik prireiks padti rudens
fjoms. Turtum laikytis tokio poirio, - tuo paiu skar-
diu nerpestingu balseliu dst Katia. - Mudvi tikriausiai
igelbjome j nuo paprasiausio sdjimo laukiant, kol
kokiai rudens fjai ko nors prireiks. Nagi, prie moksl, nes
vaistome brang laik, kur ta fja mums sutaupo. Rodyk,
k skaitai.
Lorel drybsojo ant pilvo ir stebeilijo knyg. Skaityti
jau nebepajg - knygose lindjo vis ryt, odiai plauk
prie akis, tad tiek ir tegaljo - spoksoti. Nuaidjo tylus
beldimas duris ir mantriai drointos vynios medio
durys atsivr, Lorel suiuro pagyvenusi pavasario fj
geromis, paraudusiomis akimis ir visikai simetrikomis
rauklelmis, prie kuri niekaip negaljo prasti.
- Atriume js laukia lankytojas, - vos girdimai suku-
djo fja. Pavasario fjoms buvo prisakyta alia Lorels lai-
kytis tylos ir vengti jai trukdyti.
Kitiems akademijos studentams, beje, taip pat. Lorel
niekada nemat n vieno j, tik Kati, iskyrus piet met,
kada j visi daugiausiai ir spoksodavo. Bet ji jau beveik bai-
gia paskutinij knyg, o tada - mokslai klasje. Mergait
kol kas nebt galjusi pasakyti, ar tai gerai, ar blogai, bet
gal gale turjo bti bent jau kitaip.
- Lankytojas? - nustebo Lorel. Kol mokymosi nuvar-
gintos smegenys suvok, kas sakoma, prajo kelios sekunds.
Paskui nesusilaik i diaugsmo nekteljusi: Tarnenis!
Lorel nulipo laiptais emyn ir pasuko kiek ilgesniu
keliu, kad praeit pro skliautuot stiklin koridori, apso-
dint vis vaivorykts spalv glmis. iedai atrod nuos-
tabiai. I pradi Lorelei gls tiek ir tereik - begalinio
groio spalvas, nusidriekusias per visus akademijos kieme-
lius. Taiau gls pasirod esanios daugiau nei puome-
na - jos buvo fj darbo priemon. Dabar, prasimokiusi
daugiau nei savait, mergait paino gles, inojo j pava-
dinimus - nejuia juos vardijo mintyse. Mlyni pentiniai,
raudoni vdrynai, geltonos frezijos, baltos kalijos, takuoti
antriai ir neseniai Lorels pamgtos orchidjos cimbidiai
minktais baltais iedlapiais, tamsiai roiniais viduriukais.
Eidama pro alj mergait brauk pirtais tropines gles,
mintyse vardijo pagrindinius j panaudojimo bdus. Gydo
apsinuodijim preparatais i gelton gli, laikinai stabdo
fotosintez, teisingomis proporcijomis sumaiius su rgtyn-
mis - fosforescuoja.
Mergaitei kol kas tai tebuvo sausas fakt kratinys, taiau
naudodamasi lapeliais pastaboms", kuriuos, kaip vliau
teko su ironija pripainti, pavasario fja sukarp ymiai dai-
liau, nei pati bt padariusi, tuos faktus ji simin.
Ijusi i glmis marguojanio koridoriaus, Lorel nu-
skubjo prie laipt ir beveik nustraksjo emyn. Pastebju-
si prie sienos alia jimo parimus Tamen kakokiu bdu
susivald nesurikusi jo vardo ir nepasileidusi tekina. Vos
pavyko susilaikyti.
Vietoje laisv marini ir kelni, kurias mergait jau
buvo pratusi matyti, vaikinas vilkjo prigludusi tunik ir
juodas kelnes. Plaukai buvo rpestingai suukuoti atgal, ir
net veidas atrod kitaip, nes ant jo nekrito susitariusios,
susivlusios sruogos. Kai mergait pakl rankas apkabinti
Tamen, is neymiu rankos judesiu sustabd j. Mergait
sumiusi stabteljo, vaikinas nusiypsojo ir nusilenk, pa-
garbiai nuleids galv, kaip darydavo pavasario fjos.
- Malonu tave matyti, Lorele, - vaikinas mosteljo du-
ris. - Gal pasivaikiosime ?
Akimirk i keistai dbiojo draug, taiau kai is dar-
syk linkteljo galva duris, mergait uiaup i nuostabos
pakibus andikaul ir nuingsniavo prie akademijos dur.
Jiedu pasuko pagrindiniu taku, kuris, uuot veds tiesiai,
kaip dauguma moni nutiest takeli, vinguriavo tarp g-
li ir alumyn kuokt. Ir, nelaimei, tarp kit besimokan-
i rudens fj. Mergait juto sminganius j vilgsnius,
ir nors kai kurios smalsuols band slptis u knyg, buvo
toki, kurios atvirai spoksojo.
Ilgai jo tyldami, Lorel paslapia dirsiojo atgal Ta-
men, kuris atkakliai myn keliais ingsniais atsiliks. Pa-
stebjo, kad vaikino lp kampuiuose aidia paslaptin-
ga ypsenl, bet palydovas netar n odio. Prajus pro
vartus, Tamenis, velniu rankos judesiu paliets mergaits
nugar, sustabd j ir linkteljo galva auktus krmus.
Mergait pasuko tenai, ir vos tik akademija dingo i aki u
ali kyani stieb, stiprios rankos pakl j nuo ems ir
m sukti.
- Kaip tavs pasiilgau, - tar Tamenis, jo veid pagaliau
nuviet ypsena, kuri taip patiko Lorelei.
Mergait apsivijo j rankomis ir ilgai, ilgai nepaleido. Ta-
menis primin jai gyvenim u akademijos sien, buvo tar-
si tiltas jos pasaul. T viet, kuri vis dar vadino namais.
Buvo keista suvokti, kad per kelias paskutinisias dienas tas,
kuris j labiausiai siejo su Avalonu, dabar tapo stipriausiai
siejaniu su moni pasauliu.
Ir, be abejons, Tamenis lieka Tameniu. Tuo viskas pa-
sakyta.
- Atsipraau dl to, kaip elgiausi, - tarsteljo vyrukas. -
Akademijoje labai paisoma nurodyt taisykli dlpavasario
ir rudens fj tarpusavio santyki. Labai nenoriau, kad
btumpakliuvusi bd. Na, veikiau jau a biau turjs
bd, bet kad ir kaip ten bt buv... geriau to ivenkime.
- Jei reikia, - susiraukusi Lorel sukio abu delnus jam
plaukus ir tol tar, kol tie kaip paprastai idriko sruogo-
mis. - Diaugiuosi, kad atvykai. Maniau, iprotsiu, jei teks
dar vien nakt krimsti mokslus.
- Neabejoju, kad sunku, - surimtjo Tamenis, - bet tai
labai svarbu.
Mergait nudelb akis emyn, basas, emtas pdas.
- Ne taip svarbu.
- Taip. Tu n nenutuoki, kiek daug nuveikiame su tuo,
k pagamina rudens fjos.
- Bet a visai nieko negaliu pagaminti! Dar n nepra-
djau mokytis klasje, - mergait atsidususi papurt gal-
v. - Nesivaizduoju, kiek galiu imokti per maiau nei du
mnesius.
- Ar negaltumgrti... kartkartmis ?
- Spju, kad taip, - Lorel pakl akis, - jei mane kas
pakviesti}.
- Oi, bsi... pakviesta, - tardamas t od, tarsi jis jam
bt pasirods juokingas, nusiiep Tamenis. - Patikk.
Jdviej akys susitiko, Lorel pasijuto lyg uhipnotizuo-
ta. Po keli tampos akimirk mergait nusisukusi eng
kelis ingsnius.
- Na, ir kur eisime? - paklaus bandydama nuslpti su-
miim.
- Eisime?
- Deimisonas sak, kad aprodysi man apylinkes. Turiu
tik kelias valandas.
Tamenis atrod visikai nepasiruos tokiam pokalbio
poskiui.
- Nesu tikras, kad jis tai ir turjo galvoje...
- Nieko kito ir neveikiau, tik mokiausi apie augalus, -
atr Lorel. Kiek patyljusi pridr: - eias. Dienas.
Nuo ryto iki vakaro. Noriu pamatyti Avalon!
Paslaptinga ypsenl vl nuvito Tamenio veide, jis
linkteljo.
- Labai gerai. Kur nortumnueiti ?
- A... net nesivaizduoju, - atsisuko mergait. - Kur yra
pati geriausia visame Avalone vieta?
Vaikinas atsiduso, lyg iojosi, bet nesiryo sakyti. Po ke-
li sekundi prabilo:
- Ar nori, kad bt ir eit fj, ar tik mudu?
Lorel nuvelg kalvos papd. Dalis jos troko bti su
Tameniu, bet nelabai pasitikjo savimi, bgtavo taip ilgai
pasilikti su juo vienu du.
- Ar negaltume pabti ir taip, ir anaip?
- inoma, kodl gi ne... - nusiypsojo Tamenis.
Mergait priglaud pirt prie lp:
- Ne, nesakyk, tiesiog vesk.
Tamenis parod emyn j lait.
- tai, eik pirma.
Lorel net drebjo i pasitenkinimo, kai akademija vis la-
biau tolo, majo, jiedu prajo pro vartus supanias auktas
akmenines sienas, greitai takas virto keliu, akojosi ir ved
aplink pastat, tik keliai buvo negrsti. Jie buvo suplkti i
to paties derlingo dirvoemio, kuris deng tak nuo pat
akademijos vart. Dirva vsino basas Lorels pdas, tar-
si spartino ingsnius. Eiti buvo deimt kart smagiau nei
kada nors anksiau.
Kuo labiau jiedu tolo nuo akademijos, tuo daugiau gy-
vybs knibdjo gatvse. Galop pasiek tarsi koki mug
atvirame ore, kur imtai fj briavosi, grdosi parduotu-
vi tarpduriuose ir spietsi aplink spindini preki pil-
nus kioskus. Viskas vytjo vaivorykts spalvomis, buvo
taip ryku, kad Lorelei prireik keli sekundi suvokti,
jog skaists spalvingi uorai, blykstelintys minioje, - tai
vasaros fj iedai. Viena, neina kakokiu styginiu instru-
mentu fja su priblokianio groio iedu, panaiu tropin
gl, prajo visai pro pat Lorel. Tos gls deimt plai,
gal smailjani rykiai raudon iedlapi su vytiniais
geltonais brkneliais buvo tokie panas eiuols, apie
kuri dar vakar moksi Lorel, iedlapius. Tik itie kokie
didiuliai! emesnieji linko beveik iki pat ems, o viruti-
niai skleidsi fjai vir galvos tarsi kokia milinika karna.
Kaip gerai, kad a ne vasarosfja, - pagalvojo Lorel pri-
siminusi, kiek turjo vargo slpdama prie metus prasisklei-
dus savo ied. - Tokio didiulio niekada nebiau sukiusi
po markinliais.
Visur, kur tik pavelgdavo, Lorel mat daugyb ryki,
tarsi tropini gli ied - begalin vairov. Vasaros fjos
ir apsirengusios buvo skirtingai. Jos vilkjo drabuius i tos
paios lengvos, spindinios mediagos, i kurios buvo siti
Lorels ir jos bendramoksli rbai, tik vasaros fj suknios
buvo kitaip sukirptos - ilgesns, laisvesns, su raukiniais ir
kutais bei kitais papuoimais, kurie plazdjo ore ir vilkosi
eme i paskos. Puoeivika, - nutar mergait. - Kaip ir j
iedai.
Atsisuko atgal pairti, ar neatsiliko Tamenis, bet jis
stypsojo jai u nugaros, per du ingsnius atsiliks nuo kai-
riojo peties.
- Bt gerai, kad rodytumkeli, - pareik Lorel, pa-
vargusi vis laik griotis atgal.
- A taip negaliu.
- Negali? - stabteljo mergait.
- Praau, nereikia kelti scen, - tyliai sumurmjo Tame-
nis pirt galais stumdamas j tolyn. - Taip reikia, ir vis-
kas.
- Tai vl tos pavasario fj taisykls? - kiek garsiau pa-
klaus Lorel.
- Lorele, praau, - maldavo vaikinas, o jo akys baugiai
aud aplinkui. - Pakalbsime apie tai vliau.
Mergait dbteljo j j, taiau Tamenis neirjo jai \
akis, tad Lorelei teliko kol kas nusileisti ir eiti pirmyn. Mer-
gait kuri laik bastsi tarp kiosk, avjosi iburiuojani
vjo varpeli skambesiu ir ilkiniais audiniais, ikabintais
prekeivi, apsirengusi kartais netgi puoniau nei minia.
- Kas ia? - susidomjo mergait, imdama priblokiant
deimant - turbt tikr - ir perliuk bei stiklini glyi
vrin.
- Puomena plaukams, - paslaugiai prioko auktas vy-
rukas tamsiai raudonais plaukais. Baltomis kaip sniegas
pirtinmis, kas Lorelei pasirod per daug oficialu, paliet
vrinio gal, kur u keli stiklini iedeli buvo gudriai pa-
slptos ukuts. Natralu, kad vyrukas buvo be iedo, ta-
iau apranga leido spti, kad jis taip pat yra vasaros fja.
- Galiau parodyti ?
Lorel atsisuko \ Tamenj, is nusiypsojs linkteljo.
Mergait atsisuko j auktj vyruk, is dail papuoal tvir-
tai priseg prie plauk ir nuved j prie didiulio veidro-
dio kitoje kiosko pusje. Lorel nusiypsojo savo atvaiz-
dui. Sidabrins spalvos vrinys kabojo j on nuo sklasty-
mo, drieksi ant pei. Papuoalas iburiavo spinduliuose
irykindamas natral mergaits viesi, sauls nubalint
plauk gro.
- Nuostabus, - aikiojo mergait.
- Norite isyk dvti ar sudti dut ?
- Oi, negaliu...
- Turtum imti, - tyliai patar Tamenis. - Graiai at-
rodo.
- Bet a... - mergait apjusi auktj pardavj sustojo
prie Tamenio, - ... neturiu kuo sumokti ir tikrai negaliu
leisti, kad tu sumoktum.
Tamenis tyliai susijuok.
- Lorele, u prekes ia nemokama. Taip daro tik... mo-
ns. Imk t papuoal - meistrui tai bus didiausias pagy-
rimas.
Lorel dirsteljo j netoliese stypsant pardavj, bet is
pokalbio negirdjo.
- Tikrai ?
- Taip. Pasakyk jam, kad papuoalas tinka ir kad neiosi
jj akademijoje -- tokio umokesio jis ir telaukia.
Tai buvo visai netiktina. Lorel nervinosi, niekaip ne-
galjo veikti sitikinimo, kad bet kuri akimirk priokusi
fja sargybin j suims. Bet Tamenis negalt jai ikrsti to-
kio pokto... o gal galt?
Mergait darsyk vilgteljo j veidrod, paskui nusiypso-
jo auktajampardavjui tikdamasi, kad toji ypsena neat-
rodo pernelyg priverstin.
- Tikrai, labai, labai grau, - pagyr. - Noriau neioti
grusi j akademij, jei galiau.
Pardavjas plaiausiai nusiiep ir neymiai linkteljo.
Kiek padvejojusi Lorel numyn tolyn.
Niekas jos nestabd.
Tik po keli minui mergait galutinai atsikrat jaus-
mo, kad kak pavog. Ji pradjo valgytis po kitus, beie-
kanius grybi - daugelis j taip pat imdavo prekes nuo
prekystali ir kiosk neduodami mainais nieko kita, tik
pagyras ir padkas. Kelias minutes stebjusi kitus apsipir-
kinjanius", ji prisivert apsiraminti.
- Turtume k nors irinkti ir tau, - pasak ji atsisukda-
ma j Tamen.
- O, ne. Tik ne man. A ia neperku. Mano turgaus aik-
t kiek tolliau, pajus emyn laitu.
- O kas ia ?
- Vasaros fj aikt.
- Oi, - kteljo ir vl persigandusi Lorel. - Bet a -
rudens fja. Negaljau imti to papuoalo.
Tamenis nusikvatojo.
- Ne, ne. iemos ir rudens fjos perka, kur tik usima-
no. J per maai, kad turt savo aikt.
- Ak, - atsiduso Lorel. Minutl pasvarsiusi paklau-
s: - Ar galiau apsipirkinti ir tavo aiktje?
- Manau, kad galtum, tik nesuprantu, kodl turtum
to norti.
- O kodl ne ?
- Ten ne taip grau, kaip vasaros fj aiktje. Na, pati
aikt grai, nes viskas Avalonc yra nuostabu. Bet pavasario
fjoms nereikia papuoal ir daili niekui. Mums reik a-
lingi rbai, maistas ir rankiai daugeliui darb atlikti. Ten
a sigyju ginklus, eliksyrus ir nuodus, kuri reikia sargybi-
nio darbe - visa tai atsiunia i akademijos. Vasaros fjoms
reikia pramatni daikiuk, tai j verslo dalis. Ypa t,
kurios vaidina teatre. Pairjusi atidiau, ypa kai kuri
parduotuvi viduje, rastum praktikesni preki. Da ir
rangos dekoracijoms, muzikos instrument, ranki pa-
puoal gamybai ir kitoki panai dalykli, - ypteljo
Tamenis. - Kioskai ikabinja visus pavitus ir panaius
ibanius niekuius, kad tie iburiuotu saulje ir traukt
pirkj dmes.
Abu nusijuok, o Lorels ranka pakilo paiupinti nau-
jj uk plaukus. vysteljo mintis - kain kiek jos kai-
nuot namuose, Kalifornijoje, bet mergait greitai t mint
nuvijo alin. Vis tiek nieko neparduos, tad nesvarbu.
Tolstant nuo turgaus centro minia retjo. Abipus plataus
eme plkto kelio rikiavosi namai. Stebdamasi Lorel vos
spjo dairytis alis. Kiekvienas pastatas buvo pastatytas
vien tik i to paties cukrinio stiklo, i kurio buvo padarytas
vitrininis langas Lorels kambaryje. Didesnieji permatomi
rutuliai, atsiveriantys gatvs pus, aikiai buvo gyvena-
mieji kambariai, kiek maesni pastelini spalv burbulai,
priglud i on ir galo, kaip Lorel tar, buvo miegamieji.
Plaiausios pastelini spalv ilkins uuolaidos, suklosty-
tos, ukitos u kiekvieno pastato, leido saulei rykiau ap-
viesti tuos spdingus statinius, taiau Lorel pastebjo,
kad nakt, norint daugiau privatumo, uuolaidas galima
utraukti ant stiklo. Kiekvienas namukas iburiavo saulje,
dauguma j buvo puoti kritolo karoli ir prizmi vri-
niais, kuriuose sauls spinduliai aid ir okiojo visai kaip
stiklins prizms, kurias mergait buvo susivrusi namuose.
Visa gyvenviet vytjo taip skaisiai, kad buvo net sunku
irti, ir tada mergait suvok, kad tai tie patys balionai",
kuriuos mat auktai ant kalvos, kai pirm kart ia lanksi
su Deimisonu.
- Kokie gras, - avjosi Lorel.
- Tai jau tikrai. Man patinka vaiktinti ten, kur gyvena
vasaros fjos.
iburiuojani nameli gretos vis retjo, nes Lorel ir
Tamenis vl leidosi kalvos laitu emyn. Platus kelias ved
per dobil piev, en bei ten nusagstyt glmis - tokias
pievas mergait buvo maiusi tik filmuose. Ir nors jau buvo
pripratusi prie Avalono oro - visad kvepianio vieia eme
ir ydiniomis glmis - ia, kur vjas, uorais glamonjan-
tis mergaits veid, laisvai neiojo aromatus, kvapas buvo
juntamas stipriau. Lorel giliai trauk gaivinamai dvelkian-
t vjel.
Supratusi, kad Tamenio nebra alia, mergait stabte-
ljo. Atsigr atgal. Pritps prie takelio vyrukas luost
delnus tankiai sulusius dobilus.
- K darai? - susidomjo ji.
Susidrovjs Tamenis staiga paoko.
- A... hmm... pamirau pirtines, - tyliai sumurmjo.
Lorel akimirka sumio, paskui pastebjo, kad dobilai lyg
ir vilga.
- Mvi pirtines, kad apsaugotumnuo iedadulki? --
spjo ji.
- Taip mandagiau, - atsikrenkts numyk Tamenis.
Lorel prisimin, kad visi vyrai Vasaros aiktje mvjo
pirtines. Dabar suprato kodl. Nenordama versti Tamen
jaustis nepatogiai, o jis akivaizdiai taip jautsi, mergait
skubiai pakeit tem.
- Kur keliausime toliau? - paklaus, kad matyt, kur
veda kelias, ranka prisidengusi akis nuo sauls.
- Vedu tave viet, kuri labiausiai mgtu visame Ava-
lone.
- Tikrai? - susiavjusi Lorel akimirkai pamiro, kad
pati pra j nustebinti. - Kur?
Vyrukas velniai nusiypsojo.
- savo namus. Noriu, kad susipaintumsu mano ma-
ma.
KETVIRTAS
SKYRIUS
Lorelei per nugar perbgo iurpas - band suvaldyti
nerim ir sumiim.
- Tavo mama?
- O... kas negerai?
- Pats sakei, kad fjos neturi motin.
Tamenis isiiojo, paskui vl usiiaup, susirauk - kaip
visada, kai bdavo sugaunamas sakant pusiau ties.
- Niekada neminjau, kad fjos neturi motin, - ltai
dliojo odius vyrukas. - Sakiau tik tiek, kad fj pasauly-
je viskas kitaip. Taip ir yra.
- Bet tu... a supratau, kad, na, kaip sakei, fjos atsiranda
i skl - sakei, kad fjos paios moka pasirpinti savimi! -
kiek pykteljusi tk mergait.
- Taip, mokame, - band numaldyti j Tamenis. - Tu-
riu galvoje, daniausiai. Motinyst fjoms ne visai tas pats,
kas moni pasaulyje.
- Bet tu turi mam?
Vyrukas linkteljo, ir Lorel aikiai mat, kad is nujau-
ia, koks klausimas nuskambs.
- Ar a turiu mam? Na, supranti - fj mam?
Tamenis kur laik tyljo, tad Lorel aikiai suprato, kad
jis nenori prabilti. Galop gteljo - vos pastebimai - ir
papurt galv.
Mergait apm siaubas ir nusivylimas. Nepadjo net
tai, kad, nepaisant {tampos namuose, buvo stipriai pasiil-
gusi mamos ir daugiau nei truputl ilgjosi nam. Akyse
susikaup aaros, bet mergait neleido joms riedti skruos-
tais. Apsisukusi ant kulno, diaugdamasi, kad aplinkui nra
n gyvos dvasios, numyn emyn nuo kalvos.
- Kodl neturiu? - piktai met klausim.
- Paprasiausiai neturi.
- Bet tu - turi. Kodl tu turi mam? - pati suprato, kad
kalba kaip aiktingas vaikas, bet jai tai nerpjo.
- Utat, kad esu ne rudens ar iemos fja.
Lorel stabteljo, atsisuko Tamen.
- Ir kas i to? Ar mudu gimme skirtingai?
Vaikinas papurt galv.
- Skla, i kurios gimiau, buvo pradta dviej ("j, tie-
sa?
Tamenis kiek nenoromis linkteljo.
- Tai kur tos fjos? Gal galiau...
- Neinau, - pertrauk j Tamenis. - Niekas neino.
Visi raai apie tai sunaikinti, - tyliai pridr.
-Kodl?
- Rudens ir iemos fjos nepasilieka su tvais. Jos yra
Avalono vaikai, karalikieji vaikai. Ne taip, kaip moni
pasaulyje, - vl pridr jis. - Santykiai ia kitokie.
- Tai tu bendrauji su savo mama ne taip, kaip a su sa-
vja namuose ? - paklaus Lorel. Suprato, kad, usiminusi
apie tai, kad ne Avalonas, o kakuri kita vieta yra namai,
suerzins Tamen, taiau buvo per daug supykusi, kad imt
tai galv.
- Ne tai turjau galvoje. Kai padaroma skla - tai tik
skla. Ji labai, labai brangi, nes joje slypi nauja gyvyb, ta-
iau su skla niekas nebendrauja. Bendravimas usimezga
tada, kai glis praysta ir atala grta namo pas tvus - ta-
iau grta tik pavasario ir vasaros fjos. Tavo... sklos ga-
mintojai...
- Tvai, - nukirto Lorel.
- Gerai. Tebnie tvai. Galbt jie bt nusivyl, jei su-
inot, kad nebsi j atala, kad niekada negri pas juos,
taiau diaugtsi prisidj prie visuomens gerovs. Jiems
buvai niekas. Nebt pasiilg, nes nepainojo tavs.
- Ir dl to turiau jaustis geriau?
- Taip, turtum, - vaikino ranka paliet jos petj, sustab-
d nespjus pasukti j plat pagrindinj keli. - Nes inau,
kokia esi nesavanaudika. Ar labiau nortum susitikti su
seniai prarastais tvais, kurie ilgus metus kankinosi ilgda-
miesi ir myldami tave, ar geriau, kad jiems visai neskaud-
jo irdies, kai tave tuo metu augino mons - tvai, kurie
tave dievino ?
Lorel sunkiai nurijo seiles.
- Apie tai nepagalvojau.
Tamenis velniai nusiypsojo, pakls rank mergaitei
prie veido, ukio plauk sruog jai u ausies ir priglaud
nykt prie skruosto.
- Patikk, ne pyragai tavs ilgtis. Niekam to nelink-
iau.
N pati nenordama Lorel prigludo prie Tamenio ran-
kos. Jis palinko j priek, kol kakta pasiek mergaits kakt,
delnais sum jos skruostus, paskui ltai perbrauk per kak-
l. Tik tada, kai nosies galiuku paliet jos nosj - vos brk-
teljo, tik tada mergait suprato, kad jis ketina j pabuiuo-
ti. Ir kad ji abejoja, ar nori j stabdyti.
- Tami, - sunabdjo mergait. Jo lpos jau buvo ia
pat.
Vaikino pirtai velniai spusteljo kakl, bet jis atlijo.
- Atsipraau, - tarsteljo. Pasuks galv dar pakteljo
kakt ir pasitrauks mosteljo plat per piev vedant
keli. - Eime. Turbt turiau po valandiuks ar panaiai
palydti tave akademij.
Lorel linkteljo, nors neinojo, koks jausmas iuo metu
stipresnis. Palengvjimas. Nusivylimas. Vienatv. Apgailes-
tavimas.
- Kaip... i kur galjo inoti, kad bsiu rudens fja? - pa-
klaus Lorel, bandydama uvesti neutral pokalb.
- Tavo glis prasikal ruden, - paprasiausiai paaikino
Tamenis. - Visos fjos suelia tuo met laiku, kai j galios
stipriausios.
-gli s?
- Ta gl, i kurios gimei.
- Ak...
Lorel nebesumojo, k daugiau paklausti, kad pokalbis
vl nepasisukt apie fj tvus, tad tyljo, band sugromu-
liuoti tai, k igirdo naujai, o Tamenis sek jai i paskos.
Jiedu pajjo kiek toliau, kol kelyje padaugjo praeivi ir
alikelje buvo matyti vis daugiau nam. ie jau atrod visai
kitaip nei tie, kuriuos mergait mat vasaros fj aiktje. J
sienos buvo aplusios vijokliais, kurie puo ir akademijos
sienas, tais paiais, kuri iedai prasiskleisdavo pasirodius
mnuliui. Taiau sienos - jau ne perregimos, kaip Lorels
akys spjo prasti, o statytos i medio ir ievs tvirtos sto-
gins, nameliukai, kelios trobels iaudais dengtais stogais.
Nameliai atrod aviai, neprastai - apie juos kalbti buvo
galima tik tokiais odiais, kokiais pasakose apibdinami
mai nameliai. Taiau ore tvyrojo jausmas, kad viskas ki-
taip.
- Kodl ie namai nepermatomi ? - paklaus mergait.
- Tai pavasario fj namai, - atsak Tamenis vis dar
ingsniuodamas prie jos kairiojo peties.
- Ir?..
- Kas ir?
- K tai reikia?
- Vasaros fjoms fotosintezs metu reikia perdirbti di-
diul kiek sauls viesos, kad galt sukurti viesos efektus,
kuri reikia fejerverkams. Jos turi bti saulje kiek mano-
ma ilgiau. Be to, - pridr po trumpos pauzs, - ituos na-
mus lengviau pastatyti ir priirti. Gal gale ms daug.
- Kiek pavasario fj ia gyvena?
- Tiksliai neinau, -- patrauk peiais Tamenis. - Ma-
daug atuoniasdeimt procent visos populiacijos.
- Atuoniasdeimt ? Tikrai ? O kiek yra vasaros fj?
Ak, gal kokia penkiolika procent. Galbt trupuiuk
daugiau.
- Oho, - apie rudens fjas mergait jau nebeklaus.
Suskaiiavo pati. Tamenis jai buvo pasakojs, kad iemos
fjos yra paios reiausios, gimsta vos viena per imtmet,
bet akivaizdu, kad ir rudens fjos taip pat gana retos. Lorel
suvok, kad ir anksiau spjo, jog rudens fj yra maiau
nei kit, taiau nesuprato, kiek maai j yra. Nenuostabu,
kad jos neturi savo gyvenviets.
Namuk dygo vis tankiau, aplink juos spietsi vis dau-
giau fj. Kai kurios buvo pirtintos, nesi sodinink
rankius, kuri keli, nors jos mama mgo sodininkyst,
Lorelei pasirod visai nepastami. Kitos fjos krutjo prie
nam, skalb drabuius, kurie atrod per daug pramatns,
kad brit j. Lorel pastebjo kelis veimlius, prikrautus
maisto - viei vaisi ir darovi, paruot patiekal, su-
vyniot vynuogi lapus ar kakoki didiuli gli ied-
lapius, kvepianius truput panaiai gardenijas.
Viena pro al skubanti pavasario fja nesi kerdiaus
lazd pana nag, ant kurio lenktojo galo kabaldavo nedi-
delis puodelis. Ant krtins turjo pasikabins ma ma-
iausiai deimt buteli su skysiu. Lorel klausiamai dirs-
teljo per pet, bet Tamenis ypsodamasis tik parod pirtu
pirmyn.
Mergait nusisuko ir suprato, kad girdtas emas gau-
desys kilo, darsi spigus, zvimbiantis. Kas tai, ji suvok tik
tada, kai tarsi i niekur upldo debesis zvimbiani vabz-
di. Dar spjo riktelti, kai pasijuto esanti labai sujudusi
bii spieiuje.
Kaip greitai atsiradusios, taip pat akimoju bits ir dingo.
Atsigrusi mergait dar akimis nulydjo spiei, silieju-
s j vabzdi debes, skrendant paskui pavasario fj, kuri
nesi lazd. Lorel prisimin skaiiusi, kaip gyvnai ir
vabzdiai bei kitos emesns gyvybs formos" gali bti pa-
veiktos ir netgi valdomos kvapais. Tuoj pat vertino, kokios
naudingos augal visuomenje gali bti prijaukintos bits,
taiau apmstymus nutrauk Tamenio juokas.
- Atsipraau, - kikeno jis. Lpose vis aid ypsenl. -
Oi, kad btummaiusi savo veid.
Lorel nejuia pykteljo, bet tar, kad jos veidas tikrai
atrod gana juokingai.
- Ar teisinga kryptimi einu? - paklaus, nors kelyje lyg
ir nebuvo nieko neprasta.
- Kai bus metas sukti, pasakysiu.
- Mes dabar pas pavasario fjas, tiesa? Kodl taip svar-
bu, kad eitumi paskos? Jauiuosi taip, lyg biau palikta
viena.
- Atsipraau, - kiek neramiai tarsteljo Tamenis. - Bet
ia taip prasta. Turi eiti paskui fj, kuri auktesn daugiau
nei vienu rangu.
Mergait sustojo, ir vaikinas vos neatsimu j.
- Tai kvailiausia, k esu kada nors girdjusi, - ir atsi-
sukusi I amen . - Nesielgsiu itaip.
Jos bendrakeleivis atsiduso.
- Klausyk, esi pakankamai privilegijuota, gali laikytis
savo taisykli, taiau a - ne. - Apsivalgs po mini, besi-
briuojani aplink juos, galop tyliai pridr: - Jei nesilai-
kysi taisykli, ne tau bus blogai - man.
Lorel nenorjo nusileisti, bet leisti, kad dl jos prin-
cipingumo bt nubaustas Tamenis - taip pat neketino.
Darsyk dbteljusi nudelbtas vaikino akis, mergait apsi-
grusi numyn tolyn. Vis labiau suvok, kaip stipriai isi-
skiria i minios - daug labiau nei vasaros fj aiktje. Be
to, kad turjo vairiausi ranki, visos fjos aplink atrod...
na... kaip Tamenis. Apsirengusios paprastais, lyg ir drobi-
niais drabuiais - kelnmis arba sijonais iki blauzd. Ir vi-
sos iki vienos graios bei tvarkingos. Prieingai nei stereo-
tipikai turt atrodyti darbo liaudis - ivargusiais veidais
ir apiplyusiais skarmalais, fjos buvo panaios aktorius,
apsimetinjanius, kad yra darbo liaudis.
Daug maiau mergaitei patiko tai, kad visi, kurie sugau-
davo jos vilgsn, nutildavo, nusiypsodavo ir nusilenkdavo,
visai kaip nusilenk Tamenis, ivyds Lorel akademijoje.
Jiedviem su Tameniu prajus, fjos vl imdavo iaukti.
Kelios pasisveikinusios su Tameniu netgi mgino kak
pasakyti. Sis tik numojo joms eiti alin, bet vienas odis ne-
prasprdo mergaitei pro ausis.
- Kas tas Maiytuvas ? - pasiteiravo ji vaikino, kai minia
kiek praretjo.
Sumis Tamenis tyljo.
- Trupu t j keista tau aikinti.
- Na gerai, tiek jau to, neaikink. Juk draugaujame ne
tam, kad aikintumman keistus dalykus.
Kandi mergaits paaipa privert Tamen nedrsiai yp-
telti.
- Tai pavasario fj odis, - neaikiai numyk jis.
- Oi, tik neisisukink, - pertrauk jj Lorel ir erzinda-
ma pridr: - Pasakyk, nes eisiu alia tavs.
Kai Tamenis vis neatsiliep, mergait sultino ingsn, o
tada greitai pasisukusi atsidr visai greta bendrakeleivio.
- Gerai, - sunabdjo Tamenis velniai stumdamas
mergait prieais save. - Maiytuvas - tai rudens fja. Tai
ne koks keiksmaodis, nieko panaaus, - skubiai aikino
jis. - Tiesiog tokia... pravard. Niekada nepavadintume ru-
dens fjos Maiytuvu tiesiai jai akis.
- Maiytuvas, - tiriamai nuts Lorel - patiko tarti t
od. - Tai todl, kad gaminame visokius eliksyrus, - nusi-
juok ji. - Visai tinka.
Tamenis gteljo.
- O kaip vadina vasaros fjas?
- Kibirktinmis, - Tamenis kiek susig.
Lorel nusikvatojo, ir kelios linksmai kaukjusios pava-
sario fjos prie vl imdamos kiek per daug nirtingai mo-
juoti rankiais nuvelg jiems pavymui.
- O kaip iemos fjas?
Tamenis papurt galv.
- Oi, niekada nejuokaujame apie iemos fjas. Nieka-
da, - jausmingai pridr. .
- O kaip js vadinats?
- aviais, - atov Tamenis. - Visi tai ino.
- Gal ir visi, gyvenantys avi kaime, - neatlyo Lore-
l, - bet a neinojau.
Mergaitei itarus avi kaimas" Tamenis net suniurz-
g-
- Na, utat dabar inai.
- K reikia tas pavadinimas ?
- Zavis kils nuo odio apavti. T mes ir darome.
Ties pasakius, tik tiek ir mokame. Taiau galiomis naudo-
jasi daugiausia tik sargybiniai.
- Mat kaip, - ypsodamasi tar Lorel. - avis. Kurgi
ne. O kodl tik sargybiniai naudojasi ta galia?
Tamenis sukikeno, gteljo.
- Gal todl, kad apavai fjas ne visada veikia. Todl tik
sargybiniai - btent tie, kurie dirba u Avalono sien, turi
prog pasinaudoti apavais su ne fj kilms padarais.
- Suprantama, - patenkinusi smalsum Lorel vl pa-
trauk pirmyn. velns pirtai vis paliesdavo jos liemen,
ved per tanki mini.
- ia, dein, - tarsteljo vaikinas. - Beveik atjome.
Lorel apsidiaug pamaiusi, kad reikia sukti onin
gatvel, kur daug maiau moni. Jautsi labai isiskirianti
ir dl to drovjosi, net gailjosi, kad nepapra to aukto
niekui pardavjo vasaros fj aiktje, kad supakuot
papuoal dut. ioje vietoje niekas daugiau nedvjo
nieko n i tolo panaaus.
- Ar jau atjome?
- tai ten namas, - mosteljo Tamenis. - Tas, su dide-
liais gli vazonais priekyje.
Jiedu prisiartino prie nediduko, dailaus namelio, statyto
i skobto medio kamieno, bet tas medis nebuvo panaus
niek, regt anksiau. Storas kamienas, uuot augs tiesiai
auktyn, ppsojo ir pltsi tarsi koks milinikas medinis
moligas. Viruje kamienas vl siaurjo, leido akas ir su-
l lapai teik namui pavs.
- Kaip jis taip auga?
- Magija. nam mano mamai padovanojo pati kara-
lien. iemos fjos gali paprayti medi, kad ie augt,
kaip tik jos usimano.
- Kodl tavo mama gavo dovan i karaliens?
- Kaip padk u puik tarnavim sodininke.
- Sodininke? Argi fj sodininki ne devynios galy-
bs?
- Oi, ne, tai labai siaura sritis. Viena gerbiamiausi pozi-
cij, kurias gali uimti pavasario fja.
- Tikrai? - nepatikliai numyk Lorel. Aplink akademi-
j buvo maiusi deimtis sodinink.
Tamenis kur laik keistai velg mergait, kol staiga
suprats net nuvito.
- Fjos sodininks - ne tas pat, kaip sodininkai moni
pasaulyje. Tie, kurie rpinasi augalais, ia vadinami prii-
rtojais. Taip, j yra daugyb. Manau, mano mam bt
galima vadinti... pribuvja.
- Pribuvja?
Jei Tamenis ir igirdo klausim - apsimet negirdjs.
Tyliai pasibeld uosines keistojo medio trobels duris.
Paskui, nelaukdamas atsakymo, jas atvr.
- A namie.
Namo viduje kakas suklyk ir aplink Tamenio kojas su-
siplaikst spalvingi sijonai.
- O, Dievuli, kas gi ia? - paiups jaun fj, vaikinas
ikl auktai vir galvos. - Kas gi ia? Spju, tai ermuk-
nl! - prispaud mergyt prie krtins, toji vl sucyp.
Mergait atrod ne vyresn kaip metuk, visai dar k-
dikis. Taiau vaikiojo tvirtai ir akuts velg protingai.
Protingai ir, Lorel n neabejojo, klastingai.
- Ar iandien buvai gera mergait? - paklaus Tamenis.
- inoma, - atsak maut, daug aikiau, nei Lorel tar
tok ma vaikel galint itarti. - A visada gera mergait.
- Puikumlis, - Tamenis apsivalg po trobel. - Ma-
ma? - paauk.
- Tami! Kokia staigmena. Neinojau, kad iandien u-
suksi.
Lorel pavelg kambarin {jusi pagyvenusi fj ir
kain ko staiga susidrovjo. Moteris buvo nuostabi grai,
kiek raukltu veidu, viesiai aliomis akimis - visai kaip
Lorels ir plaia, Tameniui skirta ypsena. Ji, regis, dar ne-
pastebjo mergaits, pusiau pasislpusios tarpduryje.
- Iki io ryto ir pats neinojau.
- Nesvarbu, - tar moteris abiemrankomis imdama Ta-
menio veid ir buiuodama jamskruostus.
- A ne vienas, - staiga tyliai tar Tamenis.
Moteris atsisuko Lorel ir, sekundl, jos veid apniau-
k susirpinimas. Paskui ji paino, nusiypsojo.
- Lorel. Tik pairk, nelabai ir pasikeitei.
Lorel taip pat ypteljo, taiau apniuko, kai Tamenio
mama nusilenk emai nunarindama galv.
Tamenis aikiai pajuto, kaip mergait sustingo, nes spus-
teljo mamai rank ir tar:
- Lorelei iandien jau gana mandagybi. ia ji - tik
mergait.
- Juo geriau, - ypsodamasi pritar moteris. Tada eng
pirmyn, sum delnais Lorels veid ir pabuiavo j abu
skruostus.
- Sveika atvykusi.
Mergaits akys prisipild aar. Tai buvo iliausias svei-
kinimas, kurio sulauk nuo pat atvykimo Avalon, isky-
rus Tamenio sutikim. Pasijuto be galo pasiilgusi mamos.
- Ai, - tyliai sukudjo.
- Ueikite, ueikite, nra reikalo stypsoti tarpduryje.
irti galima ir pro langus, - ragindama eiti vid kviet
Tamenio mama. - Kadangi neprivalome laikytis mandagu-
mo, gali mane vadinti paprasiausiai Roslina.
PENKTAS
SKYRIUS
Namo viduje viskas atrod panaiai kaip Lorels kamba-
ryje, ,tik rengta kiek paprasiau. Vdrynai, uauginti taip,
kad prasiskleid vakarais vytt - su uosio ieve ir levan-
d esencija, Lorel automatikai pacitavo mintyse *- kabojo
ant gegni ir velniai spavosi pirmyn ir atgal vjelyje, kuris
sisukdavo kambar pro eis atvirus langus. Uuolaidos
buvo ne ilkins - mediaga labiau primin drob, kam-
baryje esanios kds buvo aptrauktos panaia mediaga.
Grindys atrod panaesns minkt med, o ne kilim,
tad, prie engdama kambar, Lorel stropiai nusiluost
kojas stor kiliml. Ant sien pasvirusiuose rmuose ka-
bojo kelios akvarels.
- itie labai gras, - tar Lorel, lenkdamasi ariau ap-
irti vien akvarel, kurioje buvo vaizduojama gli lys-
v, sulusi auktais stiebais, ant kiekvieno kuri puikavosi
tuojau prasiskleisiantis pumpuras.
- Ai, - padkojo Roslina. - Tapyti pradjau ijusi j
pensij. Man patinka.
Lorel pasisuko kit pieinj - jame buvo Tamenis. Nu-
siypsojo, kaip puikiai Roslinai pavyko pagauti jo mslius
bruous. Akvarelje vaikino akys buvo rimtos, jis velg j
kak u paveikslo rm.
- Jums puikiai sekasi, - pagyr mergait.
- Nesmon. Tik linksminuosi, aidiu su likuiais nuo
vasaros fj darb. Beje, piedamas tok grauol kaip Ta-
menis, niekada neapsiriksi, - pasiteisino apkabindama s-
n per liemen.
Lorel pavelg juodu - Roslina, dar emesnio gio
nei Lorel, ididiai velg Tamen, o is supo ant klubo
maj fj mergait, kuri, regis, prilipo jamprie krtins.
Kai suprato, kad Tamenis turi gyvenim, kuriame jos nra,
akimirk Lorel net pasijuto nusivylusi, taiau tuojau su-
sivald. Didioji dalis jos gyvenimo taip pat prabgo be
Tamenio, tad bt savanaudika reikalauti i jo to, ko nei
norjo, nei galjo pasilyti pati. Nusiypsojusi vaikinui, nu-
vijo alin nirias mintis.
- Ar tai tavo sesuo? - rodydama maj fj paklaus
mergait.
- Ne, - tar Tamenis, o Roslina susijuok.
- Mano amiuje? - ypsodamasi paklaus. - Po perk-
nliais, inoma, ne. Tamis - mano jaunylis, bet jau ir jam
buvau iek tiek per sena.
- Tai Rovena, - kutendamas maylei onus, paaikino
vaikinas. - Jos mama yra mano sesuo.
- Mat kaip - tai ia tavo dukteria, - suprato Lorel.
Tamenis patrauk peiais.
- ia mes nelabai naudojame kitokius pavadinimus, ne-
bent mama, ttis, brolis ir sesuo. Be to, kad esame visi tarsi
viena eima, visi vieni kitiems padedame auginti vaikus, -
vaikinas vl pakuteno maut, ir toji sucyp i diaugsmo. -
Rovena ia gauna daugiau dmesio, nes artimesn nei kiti
gliai, bet tuo ms teiss nesibaigia. Visi esame eima.
- Mat kaip... - i mintis Lorelei ir patiko, ir baugino.
Smagu turti vis bendruomen moni, kurie laiko save
eima. Bet juto, kad jai trkt jos artimj, nepaisant to-
kios, reikia pripainti, gausios eimynos.
Ant Rovenos peties pamaiusi nedidel padarl, pana-
purpurin vover su roiniais lyg drugelio sparnais, i
nuostabos mergait net sumirksjo. Ji buvo tikra, kad prie
kelias akimirkas to padaro tenai dar nebuvo. Lorelei suiu-
rus, Rovena vilpteljo padarliui, paskui tyliai nusijuok
tarsi draugikai pajuokavusi.
- Tameni? - sunibdjo Lorel neatitraukdama aki
nuo to keisto vrelio.
- K? - sekdamas jos vilgsn paklaus vaikinas.
- Kas tai ?
- Tai jos pastamas, - atsak Tamenis vos nulaikyda-
mas ypsen. - Bent jau iuo metu. Ji keiia juos.
- Ar dar reikia sakyti, kad esu visikai sumiusi ?
Tamenis susirado taburet, prisdo, pastat Roven ant
grind. Ities kojas prieais save.
- Gali laikyti j ne tokiu jau sivaizduotu sivaizduojamu
draugu.
- Ar jis tik sivaizduotas?
- Tai iliuzija, - nusiypsojo, nes Lorel vis dar atrod
sutrikusi. - Rovena, - iltu balsu paaikino Tamenis, - yra
vasaros fja.
Rovena droviai ypteljo.
Rosimos veid nuviet plati ypsena.
- Mes labai ja didiuojams.
- Pirmasis vasaros fjos magijos pasireikimas paprastai
bna sivaizduojamo draugo sukrimas. Rovena pradjo
kurti draugus prajus vos kelioms savaitms, kai prasisklei-
d. Tai kakiek panau aidim aiktel ar namin gyv-
nl, tik smagiau. Bent jau mano aisliukai niekada itaip
nejuddavo.
Lorel atsargiai sek akimis t purpurin voverikt.
- Tai jis netikras ?
- Nedaug k tikresnis nei kuris nors kitas sivaizduotas
draugas.
- Nuostabu.
Tamenis uvert akis.
- ia dar nieko nuostabaus. Tau reikt pamatyti, ko-
kius didvyrius ji sukuria, kad igelbt j nuo pabais, ty-
kani po lova... kurias taip pat susikuria pati, - pridr
kiek patyljs.
- Kur mayls tvai ?
- i popiet jie vasaros fj miestelyje, - atsiliep Ros-
lina. - Rovena jau beveik pasiek ami, kai gali.pradti
mokytis, tad tvai nujo tartis su direktoriumi.
- Tokia maa?
-Jai beveik treji, - atov Tamenis.
- Tikrai? - sukluso Lorel apirindama ant grind
aidiani mergyt. - O atrodo daug jaunesn, - tyliai
pridr. Kiek patyljo. - Ir elgiasi kaip vyresn. Norjau
apie tai paklausti.
Rovena sistebeilijo Lorel.
- A esu visai tokia pat, kaip kitos mano amiaus fjos.
O gal ne? - atsisuko Tamen.
- Tu kuo puikiausia, Rovena, - iups maut jis pasi-
sodino j ant keli, o violetins ir roins spalvos padaras
sitais jam ant virugalvio.
Lorel prisivert nusisukti, nors pati neinojo, ar labai
jau nemandagu irti j daikt, kuris net nra tikras.
- Paklausyk, k pasakysiu apie Lorel, - Tamenis tar
Rovenai. - Ji ypatinga. Gyvena moni pasaulyje.
- Visai kaip ir tu, - kuo ramiausiai ipokino mayl.
- Ne visai taip, - nusijuok vaikinas. - Lorel gyvenai
monmis.
- Tikrai? - ipt akis Rovena.
- Taip. Ties pasakius, ji n neinojo esanti fja, kol per-
nai metais praydo.
- O kas tu manei esanti? - susidomjo maut.
- Galvojau, kad esu mogus, kaip ir mano tvai.
- Tai kvaila, - nepritariamai numyk Rovena. - Kaip
gali fja bti mogumi? mons keisti. Ir baiss, - prid-
r kiek patyljusi. Paskui dar suokalbikai nipteljo: - Jie
gyvnai.
- Rovena, mons visai nebaiss, - paprietaravo Tame-
nis. - Ir atrodo jie visai kaip mes. Jei nieko neinotumapie
fjas, taip pat pagalvotum, kad esi mogus.
- Oi, niekada negaliau bti mogumi, - rimtu balsu
pareik mayl.
- Na, tau niekada ir nereiks, - nuramino Tamenis. -
Bsi visame Avalone nuostabiausia vasaros fja.
Rovena nusiypsojo, santriai nuleido akutes, ir Lorel
n nesuabejojo, kad Tamenis teisus. Maoji fja puikavosi
minktais garbanotais rudais plaukais, ilgomis blakstieno-
mis - buvo tokia graut, kokios Lorelei dar neteko matyti.
Mayl pravr rausv burnyt, nusiiovavo.
- Metas mieguio, Rovena, - subruzdo Roselina.
Maoji paniuro, veidelis susirauk.
- Bet a noriu aisti su Lorele.
- Lorel dar sugr, - nukirto Roslina, nairuodama
i, lyg nordama patikrinti, ar tas paadas tikras. Lorel
skubiai linkteljo, nors pati neinojo, ar tai tiesa. - Galsi
miegoti Tamio lovoje, - pridr Roslina, kai maoji vis dar
mindiukavo vietoje. - Tikiuosi, neprietarauji, - pasisuko
Tamen, kuris purt galv.
Maosios fjos veidelis pastebimai nuvito ir, palikusi
Lorel su Tameniu vienus, Roslina nusived j siauru ko-
ridoriumi.
- Ar jai tikrai treji ? - pasitikslino Lorel.
- Taip. Ir labai normali, kaip savo amiaus fja, - tar
Tamenis atsilos plaiame fotelyje. Lorelei patiko stebti
j. Niekada nebuvo maiusi jo tokio atsipalaidavusio.
- Pasakojai, kad fjos kitaip auga, bet a... - mergait
nutilo.
- Netikjai? - ypsodamasis paklaus vyrukas.
- Tikjau. Tik paiai pamatyti yra visai kas kita, - Lo-
rel nuvelg Tamen. - Ar fjos i viso kada nors bna k-
dikiai ?
- Ne tokie, kokius turi galvoje.
- Ar buvau vyresn u Roven, kai ikeliavau gyventi su
savo tvais ?
Tamenis linkteljo, lp kampuiuose aid ypsenl.
- Tau buvo septyneri. Tik suj.
- Ir tu... mudu kartu jome j mokykl?
Tamenis sukikeno.
- Ir kokia man bt buvusi nauda i rudens fj moks-
l?
- Tai i kur tave painojau?
- Praleidau daug laiko akademijoje, kartu su mama.
Tarsi pajutusi, kad kalba pasisuko apie j, Roslina gro
kambar neina puodeliais su bangmini nektaru. Lore-
l jau buvo syk ragavusi jo akademijoje, kur jai paaikino,
kad tas saldus grimas Avalone labai mgstamas ir jo danai
sunku gauti. Dabar jo gavusi pasijuto pamaloninta.
- K reikia dirbti sodininke ? - paklaus Lorel, dabar
jau pasisukusi Roslina. - Tamenis sak, kad kakas pana-
aus pribuvj.
Moteris paniekinamai cakteljo lieuviu.
- Ak, tas Tamenis ir jo moni pasaulio odiai. Nega-
liu sakyti, kad inau, kas ta pribuvja, taiau sodinink yra
ta, kuri priiri dygstanius glius.
- tai kaip, - sumurmjo Lorel, bet vis dar buvo sumi-
usi. - Ar tvai ne patys pasirpina jais?
Roslina papurt galv.
- Neturi laiko. gliams reikia nuolatins ir labai rpes-
tingos prieiros. Visi mes turime kasdieni reikal ir, jei
kiekviena mama pasiimt atostogas metams ar daugiau ir
imt puoselti savo daigel, likt nepadaryta labai daug
darb. Be to, tada pora galt nusprsti padaryti skliuk
tik tam, kad metus laiko pailst nuo darb, o nauja gyvy-
b per daug svarbi, kad bt pradta dl tokios nerimtos
prieasties.
Lorel pagalvojo, k Roslina sakyt apie daugyb ne-
rimt prieasi, dl kuri vaik susilaukia mons, taiau
nutyljo.
- gliai auginami specialiame sode akademijoje, - to-
liau pasakojo Roslina, - kaip ir kiti svarbs augalai bei g-
ls. Pavasario ir vasaros gliai mokosi dirbti stebdami ki-
tus, danai i savo tv, tad Tamenis praleido daug laiko su
manimi akademijoje.
- Ir a buvau tenai ?
- inoma. Nuo tada, kai prasikal tavo glis, kaip ir ki-
tos rudens fjos.
Lorel pavelg Tamen - is linkteljo.
- Buvai akademijoje nuo pirmosios dienos. Jau sakiau.
Tvai tavs nepainojo.
Mergait niriai palingavo galva.
- Lorel niekaip nesusitaiko su mintimi, kad nepasta
tikrj tv, - tyliai paaikino Tamenis.
- Oi, nenusimink, - m raminti Roslina. - Atsiskyri-
mas yra btina aukljimo dalis. Tvai paprasiausiai prisi-
deda paskui.
- K? Kaip? - klausinjo Lorel, kiek susijaudinusi, kad
Roslina, pati bdama mama, visai atsainiai iri j neino-
mus Lorels tvus.
- Gali bti, kad tavo tvai buvo pavasario fjos, jie ne-
bt turj jokio supratimo, kaip mokyti jaun rudens fj.
Rudens fjoms privalu vengti atsitiktini ryi su emesnio
rango fjomis, - ramiu balsu dst Roslina, tarsi kalbt
ne apie save. - Jos privalo tobulinti prot, kad galt atlikti
darbus, kuri i j tikimasi. Rudens fjos ms visuomen-
je labai svarbios. Nors akademijoje praleidai nedaug laiko,
turjai pastebti.
Lorelei i galvos niekaip njo fraz atsitiktiniai ryiai".
Tv ir vaik santyki taip toli grau nepavadinsi. Ar bent
jau neturt vadinti.
Nors Tamenio namuose buvo jauku, Lorelei pokalbis
pasirod nemalonus, norjosi j ubaigti.
- Tameni, - staiga kreipsi j, - mes labai toli jome,
bijau, kad nespsiu laiku grti akademij.
- Oi, nesuk sau galvos, - atrm vyrukas. - Apjome ne-
menk rat, palietme tik paius apgyvendinto rajono pa-
kraius. Esame netoli nuo Karaliens miko, o jis ribojasi
su akademijos kiemu. Ir vis dlto, - ts atsisuks mam, -
mums reikt eiti. Paadjau akademijos darbuotojams,
kad pasivaikiojimas bus trumpas, - Tamenis dirsteljo
Lorel akies krateliu, taiau i nusisuko.
- inoma, - iltai atsiliep Roslina, nma nenumany-
dama, koki tamp sukl. - Ueik bet kada, Lorele. Labai
miela tave vl pamatyti.
Mergait prisivert nusiypsoti. Juto, kaip Tamenio pir-
tai spusteli josios ir traukia prie dur.
- Ar gri, Tami? - visai prie pat jiems perengiant
slenkst paklaus Roslina.
- Taip. Turiu grti prie vart kylant saulei, bet nakvosiu
namuose.
- Gerai. Kol gri, Rovena jau bus perneta. Paruoiu tau
lov.
- Ai.
Lorel atsisveikino, nusigrusi patrauk atgal pagrin-
diniu keliu, kuriuo jiedu atkeliavo vos prie valandiuk.
Tamenis paleido mergaits rank ir um savo viet keliais
ingsniais atsiliks - kak neaikiai sumurmjusi, Lorel
sukryiavo ant krtins rankas.
- Praau, nereikia, - tyliai sukudjo Tamenis.
- Nieko negaliu padaryti, - atr mergait. - Ji taip
kalbjo, lyg...
- inau, tu nepratusi prie toki kalb, Lorele, bet ia
viskas yra kaip tik taip. Esu tikras, kad n viena tavo bend-
ramoksli nesukt sau dl to galvos.
- Jos nieko neimano. O tu inai.
- Na ir kas ? Kas i to, kad inau, kaip viskas yra moni
pasaulyje? Manai, taip yra geriau?
- Bet taip ir yra geriau! - Lorel atsisuko - akis j ak su
Tameniu.
- monms - gal ir taip, - laiksi savo is. - Bet mo-
ns - ne fjos. Fj visai kitokie poreikiai, - dst tyliu,
tvirtu balsu.
- Tai sakai, kad tau itai patinka? Kad gerai paimti at-
alas i tv?
- Nesakau, kad kuris nors gyvenimo bdas geresnis.
Negyvenau su monmis tiek, kad imiau sprsti. Bet pati
pagalvok, - tar ddamas mergaitei ant peties rank, tarsi
nordamas suvelninti odius, - kas bt, jei imtume ia,
Avalone, gyventi taip, kaip js, mons ? Kiekvien kart,
kai pavasario fjos sulaukt rudens fjos atalos, ji pasilikt
gyventi su tvais. Jie turt iauginti j. Maoji fja turt
eiti mokytis j akademij - dvylika valand mokslo kasdien.
Tvai jos beveik nematyt. Nesuprast, k ji veikia. Juo la-
biau - neturt prie nam sodo, o jis reikalingas mokymui-
si, tad atalai tekt praleisti ne namuose keturiolika ar net
eiolika valand per dien. Tvai pasiilgt jos, o ji - tv.
Jie niekada nesimatyt. Galop tapt tarsi svetimi, iskyrus
tai, kad, kitaip nei dabar, tvai inot, ko netenka. O i-
tai skaudina, Lorele. Bt skaudinti tiek tvai, tiek maoji
fja. Pasakyk man - argi itai geriau?
Priblokta logikos mergait stovjo ir purt galv. Argi
gali bti, kad Tamenis teisus? Nenorjo n galvoti apie tai.
Ir vis dlto negaljo paneigti, kad toks bdas iaurus, bet
veiksmingas.
- Nesakau, kad mes gyvename teisingiau, - velniu bal-
su vl prabilo vyrukas. - Net nesakau, kad turtumsupras-
ti, bet nemanyk, kad esame beirdiai, jei atskiriame atalas
nuo tv. Tamyra sav prieasi.
Lorel ltai lingavo galva.
- O kaip tvai ? - paklaus ji tyliu balsu - pyktis igara-
vo. - Ar turi tt ?
Tamenis nudelb akis em.
- Turjau, - atsiliep dusliai, tarsi kiek prikims.
Mergait upldo kalts jausmas.
- Atsipraau, nenorjau... atsipraau, - ji paliet vaikino
petj - troko padaryti kak gera, paguosti.
Tamenis stovjo tvirtai sukands dantis, taiau vis tiek
prisivert nusiypsoti.
- Viskas gerai. Tik pasiilgau jo. Prajo vos mnuo.
Mnuo. Kaip tik tada Tamenis lauk Lorels grjtant
savo em. Bet neatjau. Mergaitei lyg krtinje bt pasi-
dar tuia.
- Ne... neinojau, - sumikiojo ir nutilo.
Tamenis ypteljo.
- Viskas gerai, tikrai. Matme, kad taip vyks.
- Tikrai ? Nuo ko jis mir ?
- Ties pasakius, nemir. Tai lyg ir mirties prieingyb.
- Kaip suprasti?
Vaikinas trauk oro ir neskubdamas ikvp. Kai vl
pakl akis Lorel, vl buvo kaip anksiau - lidesio n
enklo.
- Kada nors parodysiu. Kad suprastum, reikia pamaty-
ti.
- O gal galime...
- iandien jau nra laiko, - Tamenis pertrauk mergait
iek tiek sakmiu tonu. - Eime. Geriau parvesiu tave, kad
leist isivesti dar kada nors.
- Kit savait ? - su viltimbalse sukluso Lorel.
Tamenis papurt galv.
- Net jei turiau tiek daug Avalono atostog, niekas
tavs neatleist nuo moksl. Po keli savaii.
Avalono atostogos" Lorelei pasirod keistai trikdantys
odiai, bet ne taip jau labai, kaip mintis, kad liks kalinta
akademijoje aminai. Po keli savaii? Geriau jau bt sa-
ks, kad po keli imtmei. Mergait galjo tiktai tiktis,
kad kitas mokymosi etapas praeis greiiau nei sdjimas
kambaryje su krva knyg.
ETAS
SKYRIUS
Kit ryt Lorel apirinjo save veidrodyje svarstyda-
ma, kaip turt atrodyti patarnautojo lygio student. Po
neskms per pirmuosius pietus Avalone, ji kaip manyda-
ma stengsi tinkamai apsirengti, bet kai ko nors paklausda-
vo, k dvti, sulaukdavo ne daugiau kaip ypsenos ir pa-
raginimo apsirengti bet k, kas patogu". Kritikai api-
rjusi ukuosen - sum plaukus j uodeg, paskui atrio
kaspin - paleido juos ant pei. Kai vl ukavosi, kakas
pabeld j duris. Atidariusi mergait ivydo ypsant Katios
veid.
- Pamaniau, usuksiu, parodysiu tau, kur eiti - juk pir-
moji moksl klasje diena, - valiai ipokino fja.
- Bt nuostabu, - Lorelei net palengvjo, ji yptel-
jo. Nuvelg, k Katia apsirengusi - ilg, plazdant sijon
ir berankov palaidinuk apvalia ikirpte. Lorel buvo ap-
sivilkusi vasarin suknel iki blauzd, sit i lengvo au-
dinio, kuris plaikstsi vjyje ir einant plazdjo apie kojas.
Nusprend, kad apranga pakankamai panai j Katios, tad
nesijaus isiskyrusi i kit.
- Ar susiruousi? - paklaus Katia.
- Taip, - atsak Lorel. - Tik pagriebsiu kuprin, - usi-
met ant pei kuprin. Pastebjo, kaip nairai j nuvelg
Katia. Stora, juodais utrauktukais nailonin kuprin, jau
nekalbant apie antsiuv su transformeriais, kur juokauda-
mas prie kelis mnesius priklijavo Deividas - labai jau sky-
rsi nuo drobinio krepio ant draugs peties. Taiau Lorel
neturjo kur daugiau susidti lapeli su pastabomis, be to,
pastama, sena kuprin tarsi ramino.
Ijusios pro duris draugs po keli poski patrauk
ilgu koridoriumi, kur vienas greta kito rikiavosi cukrinio
stiklo langai, vytintys saulje, atspindintys mergaii silu-
etus prieingoje pusje esaniuose languose. Lorel atidiai
apirinjo tuos atvaizdus ir kur laik net nebeatskyr, ku-
ris yra jos. Katia buvo beveik tokio pat kaip Lorel gio,
tokia pat viesiaplauk, nors jos plaukai buvo trumpesni ir
dailiai bangavo apie galv. Dauguma akademijoje besimo-
kani fj da plaukus bes i rinkdamos maist, tad rau-
donplauks, aliaplauks ir mlynplauks fjos skaiiumi
toli grau lenk paprastas blondines ir brunetes. Keistas
poiris mad, kuris kitomis aplinkybmis Lorel gal net
bt nudiugins. Taip jau nutiko, kad turjo didiul pa-
tirt, kaip rengtis gatvs stiliumi.
Draugs prijo dvigubas duris, pro kurias sklido derlin-
gos, drgnos ems kvapas.
- iandien mokysims ia, - tar Katia. - Susitinkame
vairiausiose vietose, priklausomai nuo projekto. Taiau be-
veik pus laiko praleidiame ionai, - fja pastm duris,
nuaidjo iaukjimas.
U dur buvo kambarys, nepanaus joki kit Lorels
matyt klas. Bt paprasiausiai pagalvojusi, kad tai ilt-
namis. Visos sienos, kurios vytjo nuo grind iki lub be-
sidriekianiais langais, buvo apstatytos gli loveliais su a-
lumynais. Staiame laitiniame stoge buvo taisyti stoglan-
giai, kambaryje ilta ir drgna. Lorel tuojau apsidiaug,
kad vilki lengva suknute, ir suprato, kodl spintoje kabojo
tiek daug panai drabui.
Suol nebuvo, nors viduryje kambario stksojo ilgas sta-
las, nukrautas laboratorijos ranga. Menzrls, buteliukai,
laintuvai, stikleliai, net kakokie mikroskopus panas
prietaisai ir itisomis eilmis irikiuoti buteliai su spalvo-
tais skysiais - Lorel isyk sivaizdavo vir stalo palinkus
Deivid.
Ir joki suol. Lorel net nustebo, kaip jai palengvjo.
Primin tas dienas, kai moksi namuose.
Pamaius tiek fj, mergaitei per nugar perbgo iurpu-
liukas. Per kambar nuvilnijo sodrios alumos kiek prislo-
pintas urmulys - kambaryje bruzdjo gal imtas btybi,
grdosi aplink gli lovelius ar plepjo sustojusios rateliais.
Anot Auroros, padjjos, su kuriomis Lorel atjo mokytis,
galjo bti vairiausio amiaus - nuo penkiolikos iki ketu-
riasdeimties, priklausomai nuo j talento ir atsidavimo,
tad kiek Lorel panai bendramoksles, buvo galima tik
splioti. Painti ji beveik nieko nepainojo - vienas kitas
veidas buvo matytas per pietus. Dl to Lorel jautsi kiek
nepatogiai, nes net neabejojo, jog dauguma j atsimena i
anksiau - pasta j kaip fj, kurios ji pati, deja, neprisi-
mena.
Lorel stypsojo, lyg kojos bt priaugusios prie drgn
akmenini grind, o jos draug mostu parod brel fj,
sustojusi aplink augal, pana didiul granato krm.
- U keli minui pasirodys profesoriai, - tar Katia. -
Noriau apirti savo kriau, kol dar j nra. Neprieta-
rauji ?
Lorel papurt galv. Prietarauti? Vis tiek nesugalvo-
iau, k daryti.
Katia nuingsniavo prie gli lovelio su nediduku la-
puotu medeliu ir i krepio isitrauk ura ssiuvin.
Kriau, - automatikai pagalvojo Lorel. - Gydymui,
neutralizuoja daugum nuod. ied sultys apsaugo nuo
dehidratacijos."
- K su ja darai ? - susidomjo.
- Bandau priversti greiiau augti, - atsak Katia prisi-
merkusi tyrindama kelias rs ant nedidelio glio ka-
mieno. - Gana paprastai pagaminami vaistai, bet kakaip
nepavyksta tinkamai padaryti, - pamusi buteliuk su tam-
siai aliu skysiu ikl j prie saul. - Jei kada prireiks vais-
t - Maiytuvas js paslaugoms.
Lorel net sumirksjo, kaip atsainiai tai pasak Katia.
Juk Tamenis minjo, kad taip prasivardiuoja tik pavasario
fjos, taip elgtis netgi nemandagu. Regis, Katia taip negal-
voja.
f
- Tik va, kai reikia paprasiausiai sustiprinti koncent-
racij, man viskas ima maiytis galvoje, - n nepastebjusi
Lorels reakcijos tauk Katia.
Lorels vilgsnis klaidiojo po kambar. Kelios fjos ne-
veng irti jai akis, kitos suko vilgsn alin, o kai ku-
rios atvirai dbsojo, kol Lorel galop nusisukdavo. Taiau,
sutikusi vilgsn auktos raudonaks fjos su tiesiais tamsiai
rudais kirpiais, Lorel net nustebo, kad j itaip smaila-
kiuoja. Auktoji fja permet per pet ilgus plaukus ir, uuot
nusukusi vilgsn, demonstratyviai nusigr - atsuko mer-
gaitei nugar.
- Ei, Katia, - sunibdjo Lorel, - kas ji?
- Kas? - kiek isiblakiusi atsiliep toji.
- Ten, kitoje kambario pusje. Ilgais tamsiais plaukais.
Raudonos plauk aknys ir akys.
Katia skubiai dirsteljo.
- Oi, taigi ten Mara. Ar jau pamat tave? Nekreipk d-
mesio. Ji turi su tavimi sen sskait.
- Su manimi? - vos ne cypteljo Lorel. - Ji mans n
nepasta!
Katia prikando apatin lp - dvejojo: kalbti ar ne.
- Klausyk, - tyliai pradjo, - niekas nenori usiminti
apie tai, kiek daug tu neprisimeni. Mes mokame gaminti at-
minties eliksyr, - skubiai br odius neleisdama Lorelei
n prasiioti. - Imokstame, kaip t daryti vos pradjusios
mokslus. Padariau pirmj veiksming miin, kai buvau
deimties. Taiau tie miiniai skirti monms, troliams, su-
pranti - gyvnams. Jie neveikia fj.
- Panaiai kaip imunitetas kerams? - pasitikslino Lo-
rel.
- Ne visai taip. Jei fjos turt imunitet rudens fj
magijai, negaltume ruoti gydomj miini. Taiau gy-
vnams ruoti vaistai visai kitaip veikia augalus. Be to, kas
bdamas sveiko proto imt ruoti miin, kad itrint kitos
fjos atmint? Supranti, rudens fjos anksiau mokydavosi
ruoti nuodus - seniai, kol mans dar n nebuvo - bet tada
atsirado viena, kuri... nujo per toli, - beveik nibddama
pasakojo Katia. - Taigi, dabar tokie miiniai draudiami.
Netgi knygoms apie nuodus skaityti reikia gauti special
leidim. Tu - ypatingas atvejis, nes nenorjome, kad gal-
tumatskleisti paslaptis monms, netgi jei tai nutikt nety-
ia. Taiau dabar, kai tarp ms vaiktai tu - amnezija ser-
ganti fja - ties pasakius, magijos auka, mums draudiama
kiti tuos reikalus nos. Tu tarsi vaikiojantis tabu. Neno-
riu eisti. - Mosteljusi galva Mar paaikino: - Mara la-
biausiai dl to pikta. Prie kelerius metus ji padav praym
studijuoti fj nuodus ir gavo neigiam atsakym, nors yra
geriausia klass mokin ir puikiausiai ruoia miinius gyv-
nams.
- Ir dl to nekenia mans? - sumiusi paklaus Lorel.
- Nekenia, nes esi gyvas rodymas, kad yra miinys,
kokio ji nemoka pagaminti. Taiau uvis svarbiausia - ji
pasta tave, bent jau painojo. Beveik visos ia esanios pa-
inojome - daugiau ar maiau.
- Oi, - tyliai aikteljo Lorel.
- Kol dar nepaklausei, prisipainsiu, kad apie tave nebu-
vau net girdjusi, kol nebuvai pasirinkta skiepijimui. O ir
paskui painojau tik i tolo. Bet tai Mara, - tar rodydama
galva ten, kur tarsi didinga statula stovjo fja, - buvo gana
gera tavo draug.
- Tikrai? - lepteljo mergait jausdamasi kvaila, kad
apie buvusi draugyst girdi i paalinio asmens, ir kartu
niekaip nesuprato, kad i buvusios draugs susilauk tik to-
kio dbiojimo.
- Taip, bet Mara taip pat buvo viena kandidai tapti
skiepu, tad tikrai nusimin, kai vietoje jos pasirinko tave. Ji
tai laik pralaimjimu, nors, ties pasakius, tu paprasiau-
siai geriau atitikai reikalavimus. Vienas svarbiausi daly-
k - viess plaukai, - mojuodama ranka aikino Katia. -
monms patinka viesiaplaukiai kdikiai - taip buvo sa-
koma.
Lorel vos neuspringo, kosteljo, atsikrenkt ir tuo-
jau susilauk kit fj dmesio. Net Mara atsisukusi darsyk
dbteljo j buvusi draug.
- tariu, kad nuo tada stengiasi jrodyti, jog ji geriausia, -
vl usived Katia. - Ji tikrai talentinga, tapo padjja anks-
iau u mus visas. Ketina tapti specialiste. Manyiau, kuo
greiiau, tuo geriau, - Katia nusisuko j med. - Tada gals
mokytis su jais, - dar sumurmjo.
Lorel taip pat nusigr, bet akies kampuiu vis dirs-
iojo Mar. Liekna fja neskubdama, grakiai tarsi ba-
lerina atsirm darbastal, akys taip ir aud po kambar
lyg vertindamos ir, rods, jai ia kako trko. Ar juodvi su
Lorele kada nors galjo bti draugs?
J kambar ingsniavo grupel pagyvenusi fj, viena,
jusi pirmoji, suplojo rankomis, kad mokins atkreipt d-
mes.
- Praau susirinkti, - stebtinai tyliu balsu tar fja.
Garsas nuaidjo per vis kambar, nes visos staiga nuiuvo.
Nutilo per pus odio ir atsisuko mokytojas, vos tik ios
pasirod.
Na, - pagalvojo Lorel, - labai jau skiriasi nuo moni
mokykl."
Fjos m artintis i vis kambario kamp, susispiet ap-
linkui madaug dvideimt mokytoj. Visus paaukusi fja
pradjo usimim.
- Kas iandien pradeda nauj projekt?
Pakilo kelios rankos. Vos tik tai pamaiusios kitos fjos
prasiskyr, padar vietos paklusioms rankas engti pirmyn.
Fjos po vien, kartais grupelmis apibdino pradedam
projekt, jo tikslus, kaip planuoja dirbti, kiek laiko mano
prireiksiant ir kitas smulkmenas. Sulauk keli klausim i
mokytoj ir netgi i mokini.
Visi projektai atrod labai sudtingi, fjos vis kartojo
Lorelei nesuprantamas frazes - monastuolo receptoriai,
eukariotins atsparumo matricos ir kaprilio rgties hleoc-
rafto vektoriai. Po keli minui jau buvo sunku susikaup-
ti. Mergait apirinjo projektus pristatinjanias fjas.
Visos kitos tyliai stovjo, klaussi. Niekas nesisuktojo, vos
viena kita susinibddavo ir net tuomet, regis, kalbjosi
tik apie pristatom projekt. Truko gal pusvaland, kol visi
projektai buvo pristatyti, ir fjos liko tyliai stovti.
Buvo kiek nejauku.
- Ar kas nors baig projekt vakar ? - paklaus mokytoja
visoms baigus kalbti. Kilsteljo dar kelios rankos, minia
vl prasiskyr praleisdama fjas pirmyn.
Kai fjos atsiskait u baigtus darbus, Lorel dairsi po
kambar matydama visk tarsi naujomis akimis. ia esan-
tys augalai buvo lygiai taip pat vairs kaip ir augantys lau-
ke, taiau atrod tarsi surinkti atsitiktinai. Daugum supo
popieriaus priedangos, moksliniai prietaisai ar audinio
klosts, pridengianios saul. Tai buvo ne iltnamis, tikr
tikriausia laboratorija.
- Kai prajusi savait stebjau tavo projekt, neatrod,
kad eitsi gerai, - prabilo profesorius storu sodriu balsu
kreipdamasis maut tamsiaplauk, gana jaunai atrodan-
i fj.
- Nesisek, - paprasiausiai atsiliep toji n kiek nesig-
dydama ar nesivarydama. - Gal gale pasirod, kad pro-
jektas visikai netiks.
Lorel susig - lauk pasipilant paaip ir kikenimo.
Nieko panaaus nevyko.
Mergait apsivalg. Kitos fjos dmiai klaussi. Kelios
net linkiojo, kai maoji tamsiaplauk apibdino vairiau-
sias neskms prieastis. N viena fja neatrod n kiek
sutrikusi. Dar vienas, gana diugus skirtumas nuo to, kaip
bdavo namuose.
- Taigi, k esi suplanavusi dabar? - klausinjo tas pats
profesorius.
Jaunoji fja n kiek nesutriko.
- Turiu dar studijuoti, nustatyti, kodl serumas nevei-
k, bet kai tik baigsiu, noriau vl pradti projekt. Ketinu
surasti bd, kad viridefaeco eliksyras bt vl naudojamas
Avalone.
Mokytojas sekundl susimst.
- Manau, leisiau, - galop nutar. - Dar vien kart. O
neskms atveju turtum grti prie knyg.
Jaunoji fja linkteljo, prie grdama rat dar padko-
jo.
- Dar kas nors? - paklaus vyriausias mokytojas. Fjos
susivalg iekodamos pakelt rank, bet toki nebuvo. -
Prie skirstantis, - prabilo profesorius, - dar kai kas. Ma-
nau, jau supratote, kad Lorel gro pas mus, nesvarbu, kad
trumpam.
vilgsniai smigo mergait. Ji sulauk keli ypsen, bet
daugiausia tik smalsi dbiojim.
- Lorel bus su mumis dar kelias savaites. Praau, leis-
kite jai kada tik nori stebti, k veikiate. Atsakykite, ko ji
klaus. Nereikia aikinti vis smulkmen, ypa jei klausimas
pasirodys keblus, bet praau rasti laiko paaikinti k, kaip ir
kodl darote. Pamoka baigta, - profesorius suplojo delnais
ir fjos isiskirst.
- Kas dabar? - Lorel panibdomis paklaus Katios.
Kambaryje vl buvo girdti pokalbio urmulys, taiau po
valand trukusios tylos Lorelei pasirod priimtiniau nab-
dti.
- Eime dirbti, - paprasiausiai paaikino Katia. - Turiu
du ilgalaikius projektus - dirbu prie j dabar, o paskui kar-
tojimas.
- Kartojimas?
- Paprasiausi eliksyr ir serum gamyba kitoms Ava-
lono fjoms. Imokstame juos gaminti dar gana jaunos,
taiau pasitikima tik vyresnij student pagamintais pro-
duktais - jie ir platinami tarp fj. Turime usakym m-
nesiui, o a taip tupinjau apie t kriau, kad truput atsi-
likau nuo grafiko.
-Js visos paprasiausiai... dirbate? K tik norite?
- Na, sudtingesni projektai turi bti patvirtinti fakulte-
to dstytoj. Jie ia vis usuka ir patikrina mus. Taiau taip,
tu teisi - kok projekt rinktis, nusprendiame paios.
Visas procesas primin Lorelei tuos metus, kai ji moksi
namuose, padedama mamos, rinkdamasi dalykus pagal tai,
kas jai buvo domu, jai tinkamu mokymosi tempu. Prisimi-
nimai privert nusiypsoti, nors jau seniai buvo nustojusi
prayti mamos, kad leist mokytis namuose - prie to ne-
menkai prisidjo Deividas ir draug Cels.
Taiau Lorel neturjo Avalone jokio projekto, be to,
nebuvo panau, kad maklinjimas po kambar i ties k
nors padt imokti. Netgi po dviej savaii, praleist
mokantis augal panaudojimo galimybes, ji paprasiausiai
inojo nepakankamai, kad studentms uduot prasmin-
gus klausimus. Tad kai pamat kambar einant pastam
veid, net atsiduso i palengvjimo - kain ar pati anksiau
bt patikjusi, kad grietas pagrind dstytojo Jerdlio vei-
das sukels tokias emocijas.
- Ar ji pasiruousi? - uuot kreipsis Lorel profeso-
rius pasiteiravo Katios.
i nusiypsojusi stumteljo draug pirmyn.
- tai, atiduodu.
Lorel nusek paskui Jerdl prie stalo, ant kurio buvo
irikiuota ranga. Negais laiko pasisveikinimui, jis msi
egzaminuoti mergait i antrosios knyg krvos media-
gos, kuri Lorel skait i savait. Atsakindama ji nesijau-
t labai tvirtai, taiau Jerdlis jos atsakymais atrod paten-
kintas. Pasirauss per petj permestame krepyje itrauk...
dar knyg.
Lorelei i nusivylimo net veidas itjso.
- Maniau, kad baigiau skaityti, - nespjusi susivaldyti
lepteljo ji.
- Tu niekada nebaigsi, - atr profesorius, tarsi odis
baigti" bt nevartotinas. - Kiekviena kasta yra skirtingos
prigimties. Pavasario fj magija paremta bendravimu, em-
patija. Vasaros fjos turi puoselti estetin jausm, be meno
j magija bt nieko verta. Ms magijos esm - intelek-
tas, inios, gytos nuosekli studij metu. I ini galios
semiasi ir intuicija.
Lorelei ia nebuvo nieko panaaus magij. Tik sunkus
darbas.
- Beje, ia mano knygos, ne tavo.
Lorelei pavyko sulaikyti palengvjimo atods.
- Lorele.
Ji pakl akis - privert balso tonas. Ne grietas, koks
buvo vos prie akimirk. temptas, gal net nervingas, taiau
balse buvo justi velnumas - ko anksiau toli grau n su
iburiu nebtum rads.
- Esant prastiniam mokymui, dabar turiau mokyti
tave ruoti paprasiausius eliksyrus. Losjonus, valomuosius
serumus, maitinamuosius tonikus ir panaius dalyklius.
Viso to mokome naujokus, taiau tau teks grti pas mus
ir mokytis ito ne tokiu temptu metu arba imokti paiai.
O a ketinu supaindinti tave su gynybine herbologija. ito
reikalavo Deimisonas, ir a visikai sutinku su jo spren-
dimu.
Lorel linkteljo, pajuto, tarsi tuojau pat nort pulti
mokytis. Ne dl to, kad labai apsidiaug pagaliau sulauku-
si tikros pamokos, taiau dl to, kad tikrai buvo ko skub-
ti - grasino troliai. tai ko ji lauk!
- Daugumos dalyk, kuriuos rodysiu, tau nepavyks pa-
kartoti, tai virija galimybes, bent jau kur laik, taiau tai
tik pradia. Tikiuosi, kad stengsiesi kiek galdama - labiau
savo paios, ne mano labui.
- inoma, - kartai patikino Lorel.
- Liepiau tau skaityti apie augal vairov ir j panau-
dojim. Tai, ko tu galbt dar nesupratai, eliksyr, serum ir
panai dalyk gamyba - tai ne tik paprasiausias esencij
sumaiymas teisingomis proporcijomis. Visada yra bendri
nurodymai, jei nori vadink tai receptu, taiau vienos ru-
dens fjos eliksyro gamybos procesas ir rezultatas visada la-
bai skiriasi nuo kitos. Akademijoje mes mokome ne recep-
t, o to, kaip panaudoti intuicij, prigimtinius gebjimus ir
kaip naudojantis iniomis apie gamt pagerinti gyvenim
visiems, esantiems Avalone. Tai todl, kad pati svarbiausia,
nepamainoma ruoiamo eliksyro sudtin dalis esi tu - ru-
dens fja. Niekas kitas negali padaryti to, k gebi tu, net jei
labai rpestingai stengtsi pakartoti visk, k darai, - kis
rank j krep mokytojas itrauk nedidel vazon su aliu,
taiau dar neprasiskleidusiais pumpurais augaliuku.
- Turi pajusti, iki pat erdies, gamt, su kuria dirbi, - pa-
sakojo velniai liesdamas augaliuk, - umegzti su ja ry,
tok artim, tok glaud, kad ne tik inotum, kaip pajungti
savo valiai jos dalis, - mokytojas perbgo akimis buteliuk
eil ir irinks vien ulaino la ant pirto, - bet ir atra-
kinti viduje slypinias galias, leisti suklestti, kaip nepavyk-
t niekam kitam. - Jis rpestingai paliet drgnu pirtu
kiekvien usivrus pumpur, ir tie prasiskleid, suydo
rykiais purpuriniais iedais.
Pavelg plaiai ipstas Lorels akis.
- Pradsime ?
SEPTINTAS
SKYRIUS
Lorel atsiklaup ant suolo prieais lang, prispaud
nos prie stiklo ir prisimerkusi sistebeilijo j takel, vedanti
pagrindini Avalono akademijos vart link. Tamenis sak,
kad atvyks vienuolikt valand, taiau mergait niekaip ne-
galjo atsikratyti vilties, kad jis pasirodys anksiau.
Nusivylusi nubidzeno prie moksl - iandien band
pagaminti monastuolo serum, kuris aikiai siaubingai ne-
nusisek. Taiau Jerdlis reikalavo isiaikinti neskms prie-
astis iki smulkmen, tsti darb, net jei buvo aiku, kad jis
beviltikas - taip Lorel turjo imokti, ko nereikia daryti.
Atrod panau j laiko vaistym, taiau mergait jau inojo,
kad Jerdliui prietarauti neverta. Nepaisant demonstruoja-
mo grubumo, per pastarj mnes atsiskleid kita jo asme-
nybs pus: is mokslininkas buvo pakvais dl herbolo-
gijos ir niekas jo nediugino labiau u atsidavus student.
Ir jis buvo visada, visada teisus. Taiau kaip tik i taisykl
Lorelei kl abejoni.
Ji jau norjo sstis ir dti j serum nauj komponent, kai
kakas pabeld j duris. Pagaliau! Kelias akimirkas sugaiusi
vilgsniui j veidrodj, kaip atrodo plaukai ir rbai, Lorel
giliai atsiduso ir atidariusi duris ivydo Selij, paprasiausi
pavasario fj, kuri ne tik karp jai lapelius pastaboms, bet
per pastarsias kelias savaites pagelbjo mergaitei nudirbti
imtus smulki darb.
- Js kakas laukia atriume, - linkteldama galv tar
fja. Nesvarbu, kiek kart Lorel praydavo fj taip nesi-
elgti, ios visada rasdavo prog nusilenkti jai.
Mergait padkojo u ini ir sprdo pro duris. Sulig
kiekvienu ingsneliu jautsi vis lengvesn. Negalima saky-
ti, jog bt nemgusi pamok - prieingai, dabar jau visk
suprato geriau, ir mokslai trauk vis labiau. Mokydavosi su
Jerdliu kasdien po atuonias valandas, dar kelias valandas
stebdavo kitas rudens fjas ir kiekvien vakar dar tur-
davo skaityti bei mokytis gaminti eliksyrus, miltelius ir se-
rumus. Buvo usimusi nuo saultekio iki saullydio, tik
su viena trumpa pertraukle pavalgyti jau baigiantis dienai.
Katia tikino, kad ne visoms rudens fjoms teko tokia dalia,
nes kitos dirbo ir moksi tik" dvylika valand per dien.
Netgi tai Lorelei atrod kiek per daug.
Taiau kitos fjos bent jau turdavo laisvalaikio. Lore-
l - ne!
- Pripainsiu, kad darbo krvis, kurio i tavs tikimasi,
yra kiek per didelis, - vien dien pareik Katia - tai di-
diulis pripainimas i uolios ir itikimos rudens fjos. Ji
buvo kiek panai j Deivid. Taiau kai Lorel paband j
tokiais odiais pagirti, fja mirtinai sieid - palyginti j
su mogumi!
Taigi, kai prie tris dienas atjo Tamenio pakvietimas
Lorelei kartu praleisti popiet, ji vos nemir i laims. Tai
tik menka pertraukl, bet labai gera proga atsigauti ir pasi-
ruoti paskutinei varginaniai studij savaitei prie grtant
pas tvus.
Lorel buvo tokia isiblakiusi, kad vos nepralk ne-
pastebjusi Maros ir Katios, sustojusi prie turkl laipt
aiktelje, nuo kurios buvo matyti atriurnas.
- Jis ir vl ia, - nepatenkintai paptusi puikiausias ro-
ines lputes suniurzg Mara. - Nejau negali priversti pa-
laukti lauke ?
Lorel kilsteljo antak.
-Jei priklausyt nuo mans, susitiktume pas mane kam-
baryje.
Mara tik ipt akis, ji sispoksojo mergait, taiau i
jau per daug buvo pripratusi prie grsming altos it sta-
tula grauols vilgsni. Nuo to pirmojo sistebeilijimo la-
boratorijoje reikalai nma nepagerjo. Lorel daniausiai
i viso vengdavo irti j Mar. O t vienintel kart, kai
Lorel udav Marai klausim apie projekt, toji atsuko nu-
gar ir apsimet neigirdusi.
Auktai iklusi galv, netardama n odio Lorel nu-
ingsniavo tolyn.
Katia prisivijo draug.
- Nesuk sau galvos dl Maros, - draugikai patar. - As-
menikai a manau, kad pasielgei labai drsiai.
Lorel dirsteljo Kati.
- Kaip suprasti - drsiai ?
- Pastu nedaug pavasario fj - tik dirbanias akade-
mijoje, - gteljo draug. - Ir juo labiau kareivi.
- Sargybini, - patais Lorel n nesusimsiusi, kodl.
- Nesvarbu. Vis tiek, jie tokie... grubs, - tar fja ir
akies krateliu pavelg per laipt turklus atrium, kur
lauk Tamenis. - Ir j tiek daug.
Lorel uvert akis auktyn.
- inoma, judu jau seniai pastami, tad visai kitas rei-
kalas.
Lorel linkteljo, nors pasakyti odiai buvo tik i dalies
teisingi. Kiek mergait prisimin, painojo Tamen maiau
nei metus. Taiau tie metai buvo daug ilgesnis laiko tarpas,
nei ji galjo prisiminti painojusi kuri nors fj, su kurio-
mis dabar bendravo kasdien.
- K gi, pasimatysime vliau, - valiai tar Lorel - pa-
skutini keli savaii nuovargis atrod lyg blausus prisi-
minimas.
- Kiek utruksi ? - iptusi akis paklaus Katia.
Kiek tik galsiu" - pagalvojo i. Taiau draugei garsiai
atsak: - Neinau. Bet jei nepasimatysime vakar - iki ry-
tojaus.
Katia, regis, nepatikjo.
- Tikrai nemanau, kad turtum eiti viena. Gal Selins
galt tave palydti ?
Lorel vos susivald vl neuvertusi aki. Atsitiktinai
taip sutapo, kad Selins buvo vienintelis rudens fj vai-
kinas beveik to paties amiaus kaip ir Lorel. Nors buvo
geibaus stoto ir turjo spig balsiuk, is vyrukas i pasku-
tinij vaidindavo vis savo vadinamj dam" gynjo
vaidmen. Lorelei maiausiai reikjo, kad jis sukiotsi ap-
linkui bandydamas rodyti ess geresnis u visus kitus kada
nors sutiktus vyrus. O kaip tik taip Selins ir bt elgsis.
Mergait n nenorjo pagalvoti, kaip reaguot Tame-
nis.
Jos veide suvito ypsenl. K gali inoti - gal bt visai
domu. Neatrodo, kad Selins alia Tamenio itvert ilgiau
nei deimt sekundi. Bt smagu matyti, kaip aliaplau-
kis deda igeiblj viet. Bet tai vis tiek nebt taip smagu,
kaip leisti laik vienumoje su Tameniu.
- Patikk, Katia, man nereikia priirtojo.
- Jei taip sakai, - ypteljo Katia. - Smagiai praleisk lai-
k, - palinkjo nuoirdiai, taiau kiek abejodama.
Draugams ingsniuojant, takas vis siaurjo, kilo auk-
tyn, o po keli minui, kai jiedu ukop aukt kalv,
mergait net pagalvojo, kad kakas nutiko jos akims. Pla-
i kalvos virn visikai deng milinikas plaiaakis
medis. Karpyti, kiek pailgi lapai iek tiek primin uolo,
taiau kamienas, visai kitaip nei uol, buvo ne auktas,
ilakus, o nesivaizduojamai drtas, kreivas ir gumbuotas.
Lorel tar, kad prie galin net didiausios sekvojos
i nacionalinio parko Orike, plytinio alia jos nam, bt
atrodiusios kaip nyktukai. Nors buvo nepaprastai didelis,
iaip medis neatrod kuo nors ypatingas, taiau vos tik mer-
gait eng po jo ak pavsiu, net aikteljo, nes pajuto...
kak... kak, ko negaljo nei apibdinti, nei paaikinti.
Atrod, lyg oras bt sutirtjs, skuriavo aplink kn tar-
si vanduo. Gyvas vanduo, igaravs ore - mergait trauk j
save, gyvyb upild j i vidaus, sukosi aplinkui.
- Kas tai? - aikteljo Lorel vos atgavusi am. Net ne-
pastebjo, kad Tamenis prisiartino ir raminamai apglb
ranka juosmen.
- Tai vadinamasis Pasaulio medis. Jis... jis sudarytas i
fj.
- Kaip... - Lorel net nesugebjo suregzti klausimo.
Tamenis surauk kakt.
- Manau, tai... na, ilga istorija, - aikino vesdama mergai-
t ariau kamieno. - Prie ilgus imtmeius, kai dar nebuvo
- Tai kur keliausime ? - Lorel pasiteiravo Tamenio, kai
jiedu mjslingai tyldami praingsniavo akademijos kiemu
ir prajo pro vartus.
- Nejau nesupratai? - ypsodamasis paklaus is, rody-
damas didiul pint krep, kabant jam ant kairiojo pe-
ties.
- Sakiau kur keliausime", o ne k veiksime", - atr-
Lorel, taiau balse nebuvo n kiek susierzinimo. Buvo
taip gera palikti akademij, justi, kaip veid dvelkia gaivus
vjas, kokia minkta po kojomis em ir akies kampuiu
velgti paskui sekant Tamen. Norjo isksti rankas, suk-
tis juokdamasi ratu, bet pavyko susitvardyti.
- Pamatysi, - atsak vyrukas, pirtais velniai liesdamas
jai nugar, nukreipdamas, kur eiti taku, vedaniu toliau
nuo nam, pro kuriuos keliavo praeit kart. - Noriu tau
kai k parodyti.
moni, net ir fjos dar tik krsi Avalono mikuose. Kaip
sakome legendoje, tada dar net negaljome kalbti. Taiau
viena fja, pati pirmoji iemos fja, turjo daugiau gali
nei kuri nors anksiau ar po jos gyvenusi fja. Galios atjo
kartu su neimatuojama imintimi. Kai valdovas - iemos
fja - pajuto, kad jo dienos baigiasi, labai norjo perduoti
imint. Tad, uuot lauks, kol nuvys, jis ulipo j ios kalvos
virn ir meldsi Gajai - gamtos motinai, addamas, kad
atiduos gyvyb, jei ji isaugos jo imint medyje.
- Tai... jis... iame medyje? - negaljo patikti Lorel
engdama ariau gumbuoto kamieno.
Tamenis linkteljo.
- Jis yra medio pagrindas. Kitos fjos galdavo kreiptis
su klausimais, bdomis. Jei jos atidiai klausydavosi, puiant
vjui igirsdavo lamant lapus - valdovas dalijosi imintimi.
Bgo metai, ir paukiai imok fjas kalbos, o...
- Paukiai ?
- Taip. Paukiai buvo pirmosios btybs, kurias fjos
igirdo iulbant, tad i j imokome naudotis balsu.
- O paskui ?
- Deja, pradjusios kalbti ir dainuoti fjos galop pamir-
o, k reikia klausytis lamani lap. Kur j laik Pasaulio
medis buvo tik iaip didiulis medis. Tada karaliumi tapo
Efreisonas. Jis buvo isimokslins mogus, ir i senovini
tekst sudliojo legend apie Pasaulio med. Kai atkr vis
istorij, nebenorjo nieko daugiau, tik susivienyti su Pasau-
lio mediu ir perimti jo imint. Praleido io medio pav-
syje itisas valandas, rpinosi juo, adino i tingulio. Tada
ir suprato, kad pradeda girdti medio sakomus odius. I
medio jis suinojo sen senovs istorijas ir kiekviensyk
grs namo uraindavo, k igirds, pasakodavo pavaldi-
niams. O kai pajuto, kad liko visai nedaug laiko, nusprend
prisidti prie medio.
- K nori pasakyti tuo prisidti prie medio"?
-Jis... - dels Tamenis, - jis siskiepijo t med. augo,
tapo jo dalimi.
Lorel paband sivaizduoti, kaip tai atrod. Keista, bet
avu.
- Kodl jamreikjo taip elgtis?
- Fjos, tapusios Pasaulio medio dalimi, perleidia jam
savo smon. Medyje gyvena tkstani fj imintis. Tks-
taniai tkstani, - kiek patyljs pridr Tamenis. - Tos
fjos vadinamos tyliosiomis.
Staiga Lorelei praviesjo galvoje, ji net tyliai aikteljo.
- Tavo ttis taip pat prisijung prie medio. Jis - jo da-
lis.
Tamenis linkteljo.
Mergait eng nuo medio kiek tolliau, tarsi bt per-
engusi koki neleistin rib. Taiau po akimirkos itiesusi
rank pirtais velniai paliet kamien. Jerdlis buvo imoks
atsargiai lieiant pirt galiukais sijausti j bet kokio augalo
esm - tai buvo vien t pamok, kurias ji imoko ir greitai,
ir nesunkiai. Usimerkusi ir rankas prispaudusi prie ievs
mergait atsidav pojiams.
Nepanau n j jok kada nors anksiau patirt jausm.
Gyvyb ne ltai ir velniai sruvo per rankas, bet niokt
tarsi galinga up, trenk lyg galinga cunamio banga. Lorel
m tankiau kvpuoti, kai nusroveno kakas, lyg daina, kilo
auktyn ranka ir atrod, kad upildo j vis nuo galvos iki
koj. Atsisukusi, plaiai iptusi akis sispoksojo Tamen.
- Tai tavo tvas aminai gyvuos.
- Taip. Tik mes jo nepasiekiame, tad tas pats lyg bt
mirs. A... a pasiilgstu jo.
Lorel atitrauk rank nuo medio, padav deln Tame-
niui.
- Kaip danai fjos taip ieina i gyvenimo?
- Nedanai. Toks bdas reikalauja pasiaukojimo. Reikia
suaugti su mediu, kol dar turi jg gyventi. Mano tvui
buvo dar tik imtas eiasdeimt, bt nugyvens dar kokius
trisdeimt ar keturiasdeimt met, bet pajuts, jog silpsta,
suprato, kad turi veikti, - vaikinas lidnai nusijuok. - Tai
buvo vienintelis kartas, kai girdjau savo tvus ginijantis.
Kiek patyljs vl valiai prabilo:
- Jei nutari prisijungti prie medio, turi eiti vienas, tad
neinau, kuri medio dal pasirinko mano tvas. Bet kar-
tais, galiau prisiekti, matau jo veido bruous ten, trimis
akomis aukiau, - kalbjo Tamenis, rodydamas ak. Pas-
kui gteljo. - Turbt tuios viltys.
- Galbt ne, - tar Lorel, nes labai norjo pasakyti
kok paguodos od. Po ilgos, slegianios tylos sugalvojo
paklausti: - Kiek laiko trunka susiliejimas? - Mintyse pati
pie vaizdus, kaip pagyvenusi fja pamau nyksta, kaip jos
gyvyb susiurbia medis.
- Greitai, - atsiliep Tamenis, isklaidydamas Lore-
ls mintyse susikurt nir paveiksl. - Nepamirk, kad
mediu tapusios fjos, ir pati pirmoji tai padariusi, buvo
iemos fjos. Medis ilaik dal j neimatuojamos- jgos.
Mano, - kiek pritilo Tamenis, - mano tvas pasakojo, kad
reikia isirinkti medio dal ir visikai jai atsiduoti. Kai
mintys tampa varios, o ketinimai labai rimti - medis nu-
luoja tave - esi akimirksniu pakeiiamas, - mergait mat,
kaip vyruko akys vl nuklysta prie tos vietos, kur jis mansi
mats tvo bruous.
Lorel pasislinko kiek ariau.
- Sakai, medis bendrauja. Ar gali su juo kalbtis?
Tamenis papurt galv.
- Ne, ne su tvu. Kalbtis galima su visu mediu, jis ir
atsako vienu balsu.
Lorel nuvelg auktyn kylanias akas.
- Ar ^/galiau pakalbti su mediu?
- Ne iandien. Reikia laiko. Turi atjusi pasakyti me-
diui savo klausim ar papasakoti apie bd, tada tyliai
sdti ir klausytis, kol tavo lstels prisimins, kaip suprasti
medio kalb.
- O kiek tai trunka?
- Valandas. Dienas. Sunku nuspti. Ir dar priklauso nuo
to, kaip rpestingai klausaisi. Be to, kiek atvira esi atsaky-
mui.
Prie prasiiodama mergait ilgai dvejojo.
- Ar tu esi bands ?
Tamenis atsisuko j j, pasiirjo - tok atvir jo vilgsn
mergait buvo maiusi tik kelis kartus.
- Taip.
- Ar sulaukei atsakymo.
Jis linkteljo.
- Kiek utrukai laukdamas ?
- Keturias dienas, - kiek padvejojs prisipaino Tame-
nis. Paskui ypteljo. - A usispyrs. Nenorjau priimti
teisingo atsakymo. Laukiau tokio atsakymo, kokio nor-
jau.
Mergait paband sivaizduoti Tamen, tyliai sdint po
mediu keturias dienas.
- K atsak medis? - pasiteiravo panibdomis.
- Gal vien grai dien ir papasakosiu, - Lorelei idi-
vo burna - vaikino akys vis velg j, o aplinkui skuriavo
gyvas oras. Tamenis nusiypsojo ir parod tankiai sulu-
sios ols tak u keli metr nuo ksmingos Pasaulio me-
dio lapijos pavsio.
- Gal galime uvalgyti ia? - pasidomjo Lorel, neno-
rdama trauktis nuo medio kamieno.
Tamenis papurt galv.
- Nemandagu, - paaikino. - Medis turi bti prieina-
mas tiems, kurie ieko atsakymo - kiek tik manoma ilgiau.
Tai labai asmenika, - dar pridr.
Nors Lorel tiek galjo suprasti, ji vis dar buvo trupu-
t nusiminusi, kad teks i pavsio trauktis saul. Tamenis
suruo negausias vaies - tiesiog nebuvo reikalo daug val-
gyti, nes Avalono saul ir taip maitino. Jiedu abu sitais
ant ols, Lorel lepteljo ant pilvo ir diaugsi ia trumpa
pertraukle, kai paprasiausiai nereikia nieko daryti.
- Tai kaip sekasi mokslai ? - paklaus Tamenis.
Lorel susimst.
- Nuostabiai, - galop atsak. - Net nesivaizdavau, kiek
daug dalyk galite daryti su augalais, - mergait pasisuko
onu, kad irt tiesiai Tamen, pasirm ant alkns. -
O juk mano mama - natropat, tad, patikk, t reikia.
- Ar daug imokai ?
- Atrodo, - mergait susirauk. - Supranti - teorikai
mano galvoje kokia tona ini. Daugiau nei kada nors ma-
niau, kad galiau imokti vos per kelias savaites. Bet kol
kas nieko negaliu padaryti, - atsiduso Lorel ir vl atsigul
ant pilvo. - N vienas mano gamintas eliksyras neveikia.
Kai kurie pavyksta geriau, bet dar nepagaminau n vieno
teisingai.
- N vieno ? - paklaus Tamenis vos nuslpdamas balse
jaudul.
- Jerdlis sako, kad tai normalu. Sako, kad iki pirmojo
teisingo eliksyro pagaminimo gali praeiti met metai. Ne-
turiu tiek laiko, bent jau ne ia, Avalone, nes turiu apginti
savo tvus. Bet Jerdlis tikina, kad man sekasi gerai, - ji vl
atsisuko Tamen. - Sako, kad nors ir pati neatsimenu, jam
akivaizdu, kad mano inios atsinaujina. Nes visk simenu
netiktinai greitai. Tikiuosi, jis teisus, - sumurmjo Lore-
l. - O kaip tu? Tavo gyvenimas io metu turt bti y-
miai domesnis nei manasis.
- Ties pasakius, visai ne. Prie vart labai ramu. Per daug
ramu, - vaikinas sdjo prie krtins pritrauks kelius, ap-
kabins juos rankomis spoksojo Pasaulio med. - Paskuti-
niu metu teko daug valgyti.
- Kaip suprasti - valgyti ?
Vyrukas vos sekundlei dirsteljo Lorel ir vl sispok-
sojo med.
- Palikti vartus. Keliauti geriau apirti aplinkines e-
mes, - papurt galv Tamenis. - Jau kelias savaites nemat-
me n vieno trolio. Kakodl nemanau, jog j nra todl,
kad bt staiga nutar palikti Avalon ramybje, - tar ir
nervingai sukikeno. Paskui surimtjo. - Bandau suprasti,
kodl, bet tik bandyti ir tegaliu. A - ne mogus. Neinau,
kaip patekti moni pasaul. Todl negaliu gauti man rei-
kiamos informacijos. Kako... kako neinau, - tvirtai pa-
tikino. - Tiek tikrai suprantu. Jauiu tai, - gteljo vyru-
kas. - Tik neinau, kas tai, ir kur tos informacijos iekoti.
Lorel pavelg med.
- Kodl nepaklausi j? - tar rodydama galin.
Vaikinas papurt galv.
- Taip negalima. Medis - ne visainis, jis nepranaau-
ja ateities. Tai tik sukaupta tkstantmet imintis, taiau
esantys medyje niekada nebuvo ij i Avalono, - papurt
galv Tamenis. - itame reikale net Tylieji negali man pa-
dti. Turiu sutvarkyti j pats.
Jiedu guljo ant ems kelias minutes mgaudamiesi il-
ta saulkaita.
- Tami, - droviai kreipsi Lorel.
- Uhu, - numyk vaikinas - akys umerktos, atrod be-
veik prisnds.
- Ar... - nesiryo mergait. - Ar tu nepavargai bti pa-
vasario fja?
Tamenis staiga atsimerk, sekundl ipt akis, o pas-
kui vl usimerk.
- Kaipgi ?
Mergait tyljo - band sugalvoti, kaip paklausti nejei-
dus draugo.
- Visi pavasario fjas laiko emesnmis. Js turite lanks-
tytis, patarnauti, vaikioti i paskos. Tai neteisinga.
Tamenis kur laik patyljo, galvodamas brauk lieuviu
apatin lp. Galop prabilo:
- O tu - ar nepavargai nuo to, kad mons laiko tave
mogumi ?
Lorel papurt galv.
- Kodl ne ?
- Atrodau kaip mogus, - patrauk peiais mergait. -
Kaip dar kitaip galt bti.
- Nesupratai. Tu man aikini, kodl mons mano, kad
esi mogus. Noriu inoti, kodl tai tavs nejaudina.
- Nes visi nuolat ir galvojo, jog esu mogus. Pripratau, -
paaikino ir, vos spjusi itarti tuos odius, suprato, kad
pateko tiesiai Tamenio spstus.
Vyrukas isiiep.
- Matai ? Tas pats ir su manimi. A vis laik buvau pa-
vasario fja, visada elgiausi, kaip joms pridera. Bt pana-
u, jei klaustum, ar nepavargau gyventi. Tiesiog toks mano
gyvenimas.
- Bet ar tu bent kiek negalvoji, kad tai neteisinga?
- Kodl neteisinga?
- Nes esi toks pat, kaip ir visi kiti. Kodl buvimas vienos
ar kitos ries fja turi nulemti padt visuomenje?
- Manau, moni socialin padtis nustatoma taip pat
neteisingai. Gal net eidiamiau?
- Kodl taip manai ?
- Gydytojai, teisininkai - kodl jie taip gerbiami?
- Nes jie isilavin. O gydytojai, be to, dar gelbsti mo-
ni gyvybes.
- Todl jie gauna didesnius atlyginimus, uima auktes-
n padt visuomenje, tiesa?
Lorel linkteljo.
- Kuo skiriasi fj padtis pas mus? Rudens fjos yra la-
biau isilavinusios, jos taip pat gelbsti gyvybes. iemos fjos
daro dar daugiau - saugo Avalon nuo siverimo, sergsti
vartus, stebi, kad mons ms nesurast. Kodl joms ne-
turt bti u tai atlyginama?
- Bet juk tai lemia atsitiktinumas. Niekas savo noru ne-
sirenka bti pavasario fja.
- Gal ir ne, bet juk tu pasirinkai dirbti, kiek gali. Visos
rudens fjos taip daro. Juk nra taip, kad paprasiausiai s-
dtumir maiytumbet kokius eliksyrus. Pati pasakojai, kiek
daug mokaisi. Kiekviena rudens fja itaip kremta mokslus.
Net jei jos tapo rudens fjomis ne savo noru, vis tiek dirba
ir aukoja gebjimus, kad padt man. Jei tai neverta pagar-
bos, tai a tada jau nieko nesuprantu.
Tamenio odiai tarsi paaikino. Taiau Lorelei vis tiek
magjo ginytis.
- A ne tik dl to, kad rudens ir iemos fjos yra garbina-
mos, - atr ji, - o dl to, kad pavasario fjos eminamos.
Js tiek daug, - kalbjo mergait jusdama, kaip j iek tiek
grauia sin prisiminus, kad Katia visai neseniai aikino
jai t patj, tik gal ne tokiu tonu. - iemos fjos gal ir ap-
saugo Avalon, bet tik js, pavasario fj, dka. Js nudir-
bate beveik visus darbus. Noriu pasakyti, kad vasaros fjos
linksmina ir panaiai, bet kas gamina vis maist, kas stato
kelius ir namus, kas siuva ir skalbia? - kariavosi mergait,
jos balsas pradjo kilti. - Juk tai js. Pavasario fjos! Js ne
niekas - js viskas!
Kakas Tamenio akyse idav mergaitei, kad ji pataik
jautri viet. Jo andikaulis sitemp, prie atsakydamas vai-
kinas kelias akimirkas galvojo.
- Gal tu ir teisi, - prabilo tyliai, - bet taip yra, ir viskas.
Taip buvo visada. Pavasario fjos tarnauja Avalonui. Mes
laimingos galdamos bti naudingos, - pridr kiek idi-
diai. - A laimingas galdamas tarnauti, - dar pridr. -
Nieko panaaus, mes ne vergai. Esu visikai laisva fja. Kai
tik atliksiu savo pareigas, galsiu daryti, k tinkamas, eiti
kur tik panorjs.
- Argi tu laisvas? - netikjo Lorel.
- Taip.
- Ir kiek tu laisvas ?
- Tiek, kiek noriu pats, - kartai atr Tamenis.
- Ir gali eiti alia mans?
Vyrukas tyljo.
- Ar esi tiek laisvas, galtumbti man daugiau nei drau-
gas? Jei, - mergait labai aikiai pabr od, - kada nors
nusprsiau gyventi Avalone ir noriau bti su tavimi, ar
galtumsau leisti itai?
Tamenis nusisuko, ir Lorel suprato, kad jis ilgai steng-
si ivengti tokio pokalbio.
- Na? - neatlyo mergait.
- Jei tu to nortum, - galop prabilo.
-Jei A? noriau?
Jis linkteljo.
- Man neleidiama ito prayti. Tu turtum pasilyti
man pati.
Mergaitei net ad ukando, vaikinas velg tiesiai j.
- Kaip manai, kodl Deividas mane taip erzina?
Lorel nudelb akis sau kelius.
- Negaliu imti ir irti savo ketinim. Negaliu tavs
pagrobti". Turiu laukti ir tiktis, kad vien dien tu papra-
ysi pati.
- O jei ne? - vos girdimai sunabdjo Lorel.
- Spju, tada man teks laukti aminai.
ATUNTAS
SKYRIUS
Lorel stovjo savo kambaryje ir valgsi j daikt krv,
suverst ant lovos. Ji jau spjo vertinti fj gamintus rbus,
ir ne vien tik dl j groio - nieko panaaus nebtum ra-
ds moni pasaulyje. Dauguma drabui buvo pasiti i
ilkinio, plonyio lyg voratinklis audinio, kuris, kaip sak
kitos fjos - nors Lorel nebt galjusi galvos guldyti, kad
i jos nesiaip - ir buvo pagamintas i voratinklio. Kad ir
i ko tas audinys bt buvs nuaustas, jis leido siurbti sau-
ls energij visu knu, tad Lorelei nebereikjo vilkti plon
palaidinuki ir trump kelni kaip namuose.
O dar ta suknel, kuri buvo radusi viename vasaros fj
kioske, kai ijo trumpai pasivaikioti po ypatingai sun-
kios dienos. Suknel buvo nuostabi ir kaip tik jos dydio -
tamsiai mlynas drabuis, su gilia ikirpte apaioje, kad
leist skleistis iedui, iki keli aptempta, paskui platjanti
lyg undins uodega. Ant viraus prisitas plonyio audinio
virutinis sijonas vilnijo per vis drabu ir plazdjo nuo
menkiausio vjelio. Mergait jautsi truput kalta, kad pa-
m t sukni - kad ir kaip irsi, neturjo jokios progos
j apsivilkti, bet suknel atrod per daug grai, kad bt j
palikusi.
Lorel turjo daugyb ilg, em siekiani sijon, pa-
prasto kirpimo markini, primenani neiojamus Tame-
nio, ir kelet trump sijon bei sukneli, su kuriomis jautsi
lyg bt pasak knygos fja. Pam tiesiog dl smagumo.
Bet tik dalis t drabui bt tilp kuprin.
Fjos reikmen rinkinio nebt palikusi jokiu bdu.
I vis daikt, kuriuos gavo, is buvo pats brangiausias.
Madaug bat duts dydio rinkinyje - rytj teik Jerd-
lis - buvo deimtys esencij. Svarbiausia - keli trolius atbai-
dantys eliksyrai, pagaminti rudens fj, gudusi gerokai la-
biau nei Lorel. Dar keli augaliniai ekstraktai, padsiantys
apsaugoti namus ir eim. Turint galvoje, kad mergait vis
labiau tobuljo, turjo bet kokiu atveju padti. Nepalyginti
geriau nei likti tuiomis rankomis.
Tik tai, tas rinkinys um pus kuprins.
Mergaitei svarstant, k daryti su drabui krva ant lo-
vos, tarpduryje idygusi Katia vysteljo kak ant lovos.
- Regis, tau pravers itas, - juokdamasi tarsteljo.
Lorel pam rausv krep, pagamint i plono, lyg po-
pierius audinio. Vis dlto neapleido nuojauta, kad krepys
gerokai tvirtesnis nei atrodo.
- Ai, - padkojo draugei. - Jau ketinau skambinti Se-
lijai, paprayti, kad surast k nors tinkama.
Katia pairjo drabui krv ant lovos, paskui abejo-
dama nuvelg Lorels kuprin.
- Juk neketinai visko sugrsti j, tiesa?
- Ne, - ypteljo mergait.
- Gerai, - skardiai juokdamasi atsiliep Katia. - Ma-
nau, prireikt iemos fj magijos.
Lorel nusikvatojo - juokelis buvo suprantamas tik f-
joms. Atlaisvinusi direl krepio viruje mergait pastebjo
vienoje pusje puikiu riftu isiuvint K" raid.
- Negaliu imti - jis su monograma.
- Oi, tikrai, - vilgteljo Katia. - N kiek nemeluoju -
nepastebjau. Turiu toki devynias galybes.
- Tikrai ?
- Kuo tikriausiai. Gaudavau tok kiekvien kart, kai
sisdavau iskalbti patalyn. Spju, kad dabar jau naudoja-
mi kokie nors kiti krepiai.
Lorel pradjo kimti drabuius rausvj krep. Vis tiek
teko palikti kelet daikt, bet buvo nepalyginti geriau.
Kelias sekundes Katia velg netardama n odio, pas-
kui beveik droviai paklaus:
- Ar tikrai turi ikeliauti ?
Nustebusi Lorel suiuro j. Iskyrus kelis atvejus, ki-
tos fjos elgsi su ja graiai ir buvo gana kalbios, bet Lorel
nebt n vienos pavadinusi drauge. Akivaizdu, kad Katia
jautsi visai kitaip.
- Griu, - atsak mergait.
- inau, - Katia prisivert nusiypsoti ir vl pakartojo
klausim:
- Bet ar tau tikrai reikia grti ? A girdjau tik nuotru-
pas, bet sklinda gandas, kad tavo uduotis vykdyta. em,
kurioje yra vartai - jau tavo nuosavyb. Gal tau nebereikia
pas mones?
Lorel neatitrauk aki nuo lankstom drabui - ven-
g Katios aki.
- Viskas sudtingiau nei manai. Turiu eim, draug.
Negaliu palikti j vien.
- Galtumjuos lankyti, - valiai pasil Katia, bet Lo-
rel pajuto, kad draug kalba rimtai.
- Yra kai kas daugiau nei paprasiausias noras juos ma-
tyti, - surimtjusi pareik mergait. - Turiu juos saugoti.
Dl mans eima ir draugai atsidr pavojuje, tad turiu at-
likti pareig.
- Pareig monms ?
Lorel stipriau sukando dantis. Tai ne Katios kalt. Ji
nieko neino. Niekada nra maiusi moni. Staiga mer-
gaitei dingteljo mintis, ir ji nieko nesakiusi i maos kie-
nls kuprinje itrauk nuotrauk. Joje buvo jiedu su Dei-
vidu t pavasar vykusiuose okiuose. Apsivijs j rankomis
berniukas stovjo u nugaros. Fotografas pagavo Lorel
besisukani atgal, kvatojani, o Deividas ilgesingomis
akimis velg j. Tai buvo viena mgstamiausi mergaits
nuotrauk. Padav j Katiai.
Fjos veid nuviet ypsena.
- Tu jau susipainiojusi? - cypteljo fja. - Nieko nepa-
sakojai, - br odius plaiai iptusi susiavjimo kupi-
nas akis. Apsidairiusi aplinkui kiek tyliau pasiteiravo: - Ar
jis ne msikis? Girdjau apie gent, kuri sikrusi visai ne-
toliese, u vart, ir...
- Ne, - nutrauk draug Lorel. - Tai Deividas. Vaiki-
nas, apie kur pasakojau.
Katios veidas itso - ji negaljo patikti.
- mogus? - apstulbusi pralemeno ji. Vl pavelg
nuotrauk, tarp antaki sir pasibjaurjimo raukl. -
Bet... jis tave lieia.
- Tikrai taip, - kartai r mergait griebdama nuot-
rauk. - Jis mano draugas. Lieia mane, buiuoja ir... - pri-
sivert kelioms sekundms nutilti, - myli mane, - drsiu ir
ramiu balsu galop baig mint ji.
Katia kelias sekundes spoksojo draug, paskui iraika
jos veide suvelnjo.
- A tik jaudinuosi, kaip tu ten gyvensi, - tar vis vilg-
iodama priblokiani nutrauk. - mons niekada su
fjomis nesielg graiai.
- K turi galvoje?
Katios veide buvo matyti tik nuoirdus susirpinimas. Ji
patrauk peiais.
- Prajo daug laiko nuo tada, kai Avalonas pradjo bend-
rauti su monmis. inau, kartais tai btina. Bet, regis, san-
tykiai tarp fj ir moni visada baigiasi bloguoju.
Lorel loteljo atgal.
- Tikrai ?
- Taip. Sanzang, Secherezada, Gvinivr. O dar tas ne-
malonus nutikimas su Ieva.
Katia nepastebjo, kaip umirta nuotrauka isprdo i
sustingusi Lorels rank.
- Ir dar daug kit. Kiekvien kart, kai Avalonas susi-
deda su moni pasauliu, kas nors pakrypsta ne ta linkme.
Norjau pasakyti tik tiek.
- Mano eima myli mane. Deividas taip pat. Jie niekada
nepadaryt nieko, kas skaudint mane.
- Tik bk atsargi, - perspjo Katia.
Lorel dar kelias minutes tyldama krovsi daiktus, su-
vyniojo plauk papuoalus j vien ilgj sijon. Nuirin-
dama kambar, ar nepamiro ko nors svarbaus, ji atsisuko
Kati, kilsteljo antak.
- Ieva? Tu rimtai?
- inoma. Kodl gi ne? O k mons apie j pasakoja?
Lorel sdjo ant ilgos brokatu mutos kds ir lauk,
kai atsivr akademijos durys - eng Deimisonas ir nie-
kada nuo jo nesitraukianti sargyba. Kaip tik sargyba buvo
viena prieasi, kodl nesinorjo bti iemos fja. Lorel
ities nepageidavo, kad kiekvien jos ingsn persekiot.
Bti stebimai pus dienos - ir taip jau atrod daugiau nei
pakankamai.
- Lorele, brangioji, - itiess rankas prakalbo Deimiso-
nas. Suspauds mergaits delnus nusiypsojo tarsi beproti-
kai mylintis senelis, paskui sitais alia Lorel ant kds. -
Jerdlis pasakojo, kad esi puiki mokin.
Sulaukusi grietojo profesoriaus pagyrimo, mergait
ypteljo.
- Jis labai diaugsi galdamas man praneti, kad esi
nepaprastai talentinga, - ts Deimisonas. - Jei teisingai
pamenu, jis vartojo od fenomenali". Taiau n kiek ne-
nustebau, - tar apdovanodamas mergait dar viena ilta
ypsena. - Pajutau, kokia esi galinga, kai mudu buvome su-
sitik pernai.
- Oi, negali bti, - nustebusi lemeno Lorel. - Nieko
panaaus. A dar taip atsilikusi, kad niekada...
- Na, esu tikras, kad pasivysi. Tu dar galingesn nei ta-
rme, kai buvai tik glis. Reikia laiko, praktikos ir, neabe-
joju, tavo gebjimai pritrenkianiai atsiskleis. Gal net tapsi
tokia didinga, kaip... ne, nesvarbu, nekreipk dmesio. Pa-
prasiausiai tobulink savo jgdius. Esi stipri, - paplekno-
jo mergaitei per rank. - Apie tokius dalykus puikiausiai
imanau.
- Tiesa? - tyliai sumurmjo mergait, kiek nustebusi dl
tokios savo drsos. Taiau bdama taip beviltikai atsilikusi
nuo kit tokio pat amiaus fj, ji jau nieko nebesigdijo -
tik troko girdti tokius pasitikinius pareikimus.
Fj senolio ypsena pranyko, veidas apniuko.
- Tikrai, tiesa. O tau prireiks to, k imokai. Manau, kad
veikiau jau gana greitai, nei kada nors vliau. - Atsisuks j
Lorel labai rimtai pridr: - Diaugiuosi, kad atvykai, -
patikino. - Tau pavesta uduotis ymiai svarbesn nei ma-
nme. ios vasaros pamokos buvo varginanios, sunkios,
bet turi bti itverminga. Praktikuokis, tobulink jgdius.
Mums dar prireiks tavs moni pasaulyje.
Lorel pairjo j Deimison.
- Bet ar js nenorjote, kad grjiau j Avalon ir tsiau
mokslus ?
- I pradi - taip, - patvirtino vyras. - Bet padtis pa-
sikeit. Turime tavs prayti dar kai ko. Pasakyk, Lorele, k
inai apie erozij?
Lorel niekaip negaljo sivaizduoti, k tai turi bendra
su reikalais, kuriuos aptarinjo, taiau vis tiek atsak:
- Tai kakas tokio, kai vanduo arba vjas nunea em?
- Teisingai. Davus pakankamai laiko, vjas ir lietus gali
nuplauti aukiausi kaln, nuneti j jr. Bet, - tar pa-
kls pirt, - kalvos laitai, padengti ole, atspars erozi-
jai, o ups krantus sulaiko krmai ir mediai. Jie iskleidia
aknis, - tar isksdamas rankas, - ir laiko. Nors up plau-
na dirvoem, jei tik aknys stiprios, jos atsilaiko. Jei ne - jas
taip pat galop nunea ups tkm.
Beveik du tkstanius met saugojome gimtj em
nuo troli ir moni. Ten, kur erozija ksinasi pasiglemti
em, sodiname gl, kaip tave. Kai palikome tave tvams,
tiek ir tikjoms, kad paprasiausiai augsi, kaip dauguma
fj, ten, kur palikta. Tavo uduotis buvo uaugti ir pavel-
dti emes, o kartu ir moni tapatyb, kas labai padeda
norint nuslpti reikalus nuo troli. Neketiname tavs susi-
grinti akademij, kol nesulauksi pilnametysts moni
pasaulyje. Tik tavo vaidmuo dabar bus aktyvesnis.
Senolis udjo deln Lorelei ant rankos, ir mergait stai-
ga persmelk baim.
- Lorele, kakas telkiasi prie mus, ms em, ms
gentis, ir laikas ne ms sjungininkas. Reikia, kad suki-
tumaknis. Reikia, kad kautumeisi prie srauni up, kad ir
kas tai bt. Jei negali...
Staiga Deimisonas nusisuko, suiuro j kitapus didiu-
lio lango plytinius Avalono laukus. Po minutls vl pra-
neko.
-Jei negali, bijau, kad visa tai pavirs niekais.
-Js kalbate apie trolius, - atgavusi ad prabilo mergai-
t. - Kalbate apie Barn, - kelis mnesius nebuvo itarusi jo
vardo balsu - trolis nerod n jokio enklo nuo gruodio
mnesio, bet niekada neijo jai i galvos. Nuo praeito ru-
dens mergait krpiojo nuo eli ir baugiai dirsiojo
u kamp.
- Biau visikas kvailys, jei galvoiau, jog jis veik vie-
nas, - atsiliep Deimisonas. Vl atsisuks Lorel, pavel-
g j blykiai melsvomis akimis - tokios pat spalvos buvo
ir jo sidabrini plauk aknys, - Jei taip galvotum, nepro-
tingai elgtumeisi ir tu.
- Kas gali bti ivien su troliu? Kodl? - nesuprato mer-
gait.
- Neinome, - atov Deimisonas. - Aiku tik tiek,
kad Barnis gyvas ir kakur apsistojs.
- Bet manimi pasinaudoti jis nebegali. Negali priversti
mans parduoti jamem, - paprietaravo mergait.
Deimisonas lidnai nusiypsojo.
- Jei viskas bt taip paprasta. Yra labai daug bd pa-
sinaudoti tavimi. Net jei ir ino, kur yra em, vart buvi-
mo vieta jamneinoma. Gali bandyti tavo padedamas juos
rasti.
- O kamjamreikia inoti? Argi negali paprasiausi u-
griti su savo troli orda ir iukuoti vis mik?
- Galt pabandyti, bet nenuvertink ms sargybini
gdi, vart tvirtumo ir iemos fj magijos. Vartus su-
griauti galima, bet tam reikt didiuls, sukoncentruotos
jgos. Jei neinos, kur tiksliai yra vartai, nesunaikins j.
- Niekada neiduoiau, - kartai patikino Lorel.
- inau. Ir, manau, giliai irdyje Barnis taip pat suvokia.
Bet tai nesumains jo noro atkeryti tau. Nra kit toki
padar, kuriuose noras keryti bt taip giliai siaknijs
kaip troliuose. Kerto auksmas juose rykesnis nei kuri
nors kita emocija. Vien tik dl ito jis ateis tavs.
- Tai kodl iki iol neatsirioglino ? - paklaus mergait. -
Turjo tiek prog. Prajo jau daugiau nei ei mnesiai. -
Gteljusi peiais pridr: - Gal jau tikrai gavs gal.
Taiau Deimisonas papurt galv.
- Ar kada nors stebjai tok augal musgaud ? - paklau-
s jis.
Prisiminusi pernai vykus pokalb su Deividu apie mus-
gaudius, Lorel mintyse sukikeno.
- Taip, - atsak ji. - Mudvi su mama auginome toki,
kai buvau maa.
- Ar kada nors pagalvojai, kaip is augalas sugeba pagau-
ti vabzdius? - paklaus Deimisonas. - Mus greitesn,
pastebi besiartinantj pavoj, gali lengvai pakilti ir nuskristi.
Logika, kad visi musgaudiai turt mirtinai badauti. Tai
kodl taip nenutinka?
Lorel patrauk peiais.
- Todl, kad ie augalai kantrs, - tar Deimisonas. -
Jie tokie rams ir atrodo visai nepavojingi. Kol j pat sps-
t vidur neuklysta kokia pernelyg patenkinta musel, jie
ninieko nedaro. Tik tada, kai auka jau neturi joki ans
pasprukti, spstai usitrenkia. Troliai, Lorele, taip pat kant-
rs. Barnis lauks, lauks, kol tu atsipalaiduosi ir prarasi bud-
rum. Tada, ir tik tada, jis puls.
Lorel pajuto, kaip gniauia gerkl.
- Kaip galiu j sustabdyti? - paklaus ji.
- Kartok tai, ko imok Jerdlis, - atsiliep senolis. - Tai
bus didiausia gynyba. Bk ypa atsargi, kai nusileidia
saul.
- Barnis gali vaiktinti ir dien, - pertrauk Deimiso-
n mergait. - Tai jau patikrinta.
- Keistas dalykas, - tar senolis, taiau balse nebuvo jus-
ti jokio susierzinimo dl to, kad j pertrauk, - bet vis tiek
faktas tas, kad Barnis, kaip ir bet kuris kitas trolis, yra silp-
niausias dien, o tu bsi silpniausia tada, kai nusileis saul.
Bk atsargi po saullydio, nors tai j ir nesustabdys, bet
bent jau neteks uklupti netiktai. - Deimisonas atsitie-
s. - Ir tavo sargybiniams bus lengviau.
- Mano sargybiniams ?
- Po nutikimo prajus ruden mes paskyrme sargybi-
nius mikuose netoli tavo naujj nam. Seris nenorjo,
kad tau pasakyiau, bgtavo, jog tik dar labiau sibaiminsi,
bet, manau, turi teis inoti.
- Ar mane vl nipinja? - paklaus mergait jausdama,
kaip kyla ankstesnis pyktis.
- Ne, - tvirtai nukirto Deimisonas. - Esi paprasiau-
siai saugoma. Nebus joki fj, slapta dirsiojani pro lan-
gus ar idygstani prie akis netinkamiausiais momentais.
Taiau tavo namai - stebimi ir saugomi. Namas apsaugotas
nuo troli - kol esi viduje, tik pats stipriausias trolis gali
pasiekti tave. Bet nepamirk, kad mikas u tavo nam yra
daugiau nei iaip mediai. Sargybiniai budi, kad apsaugot
tave nuo upuolimo.
Lorel linkteljo, bet veidas buvo sitemps. Jai vis dar
nedav ramybs, kad anksiau didij dal pas mones pra-
leisto gyvenimo buvo stebima sargybini - ir kartais net
trinami jos prisiminimai. Net toks kiek laisvesnis asmens
sargybini buvimas isyk pasirod apribojantis laisv. Bet
kaip ji galjo ginytis? Buvo maiusi Barnio sit, stebjo,
kaip is auna j Tamenj, paskui nuoka dvylika pd pro
lang ir pabga, nors paautas Lorels. Trolis buvo jga, su
kuria reikia skaitytis, ir nors Jerdlis pasitikjo jos netvirtais
gdiais, pati Lorel nma. Jai reikjo pagalbos ir jokiu
bdu ito negaljo paneigti.
Deimisonas, kaip visada, buvo teisus. Spinduliavo i-
mint - net patys protingiausi akademijos mokytojai nu-
blankdavo tarsi vos spingsinios vaks prie skaisias kaip
saul Deimisono valgas. Pasirod kvaila, kad jis sdi ia,
ramina j, susidrusi su baimmis ir nepasitikjimu savi-
mi, kai Avalonas daug daugiau turt naudos i jo tiesiogi-
ns paramos.
- Kodl... - Lorel nukando klausim taip ir nebaigusi.
Ji danai stebdavosi, kodl, kai yra toks nedidelis iemos
fj pasirinkimas, Deimisonas nebuvo pasirinktas Avalo-
no valdovu. Bet tai jau ne jos reikalas.
- Tsk.
- Nieko tokio, - mergait papurt galv.
- Tu nortumsuinoti... - Deimisonas atidiai nuvel-
g mergaits veid, paskui nusiypsojo. Atrod kiek nuste-
bs, bet n kiek nesupyks. - Nori inoti, kodl a ne kara-
lius?
Lorel net atsiduso.
- Kaip js?..
- Kai kurie dalykai gyvenime yra ne daugiau nei atsitik-
tinumas, o is - vienas toki. Paskutinioji karalien buvo
keleriais metais vyresn u mane, taiau jau pakankamai su-
augusi, kad tapt sosto paveldtoja. O kai i atgul em, -
senolis nusijuok, - na, tada jau a buvau toli grau ne glis,
kur galima iauginti toms pareigoms. Gal jei nebt buvu-
si kit iemos fj, norini perimti karn... bet, dkui
lemiai, toki netrko n vienoje kartoje.
- Ak, - Lorel nesumojo, k ir sakyti. Atsiprayti atrod
kakaip netinkama.
- Mans tai nejaudina, - tar Deimisonas, tarsi vl per-
skaits mergaits mintis. - Praleidau daugiau nei imtmet
dirbdamas vienos didingiausi Avalono istorijoje karalie-
ns patarju, - senolio akys ybteljo. - Ar bent jau taip
jauiuosi, - sunkiai atsiduso jis. - O i, naujoji karalien...
na laikui bgant, galbt patirtis duos savo vaisi ir jos spren-
dimai pasitaisys.
Lorel priblok karaliens kritika, nors ir velni. Kiek
jai buvo inoma, niekas niekada nieko panaaus nebuvo
pasaks. Taiau visai suprantama, kad kita iemos fja turi
daugiau laisvs kalbti, k galvoja. Niekaip negaljo liautis
svarsiusi, kur karalien, senolio manymu, klysta.
Susimsts Deimisono veidas privert mergait prisi-
minti Tamenio tv.
- Deimisonai, ar ir js tapsite... tyliuoju?
is dbteljo j Lorel ir labai tyliai nusijuok.
- Nagi, ir kas tau apie juos papasakojo?
Truput susigdusi mergait nunarino galv ir tyljo.
Kai pakl akis, Deimisonas irjo ne j j, bet j lang ryti-
nje pusje, pro kur, jei tik inojai, ko iekoti, buvo galima
velgti pro kit, paprast medi virnes kyanias gum-
buotas Pasaulio medio akas ir tanki lapij.
- Tamenis, tiesa?
Lorel linkteljo.
- Nuo to laiko, kai ijo jo tvas, vaikinas per daug susi-
msts, tikiuosi, tu padsi jamvl pasijusti laimingam.
Ir vl Lorel pasijuto kalta, ir vylsi, kad Deimisonas ne-
inojo, kaip ilgai i laiksi nuoaliai, kai Tamenis jos lauk.
- Labai noriau pasekti Tamenio tvo pdomis, - kal-
bjo senolis. - Bet mano laikas prajo. Nebeturiu tiek i-
tverms, - atsisuks pavelg j mergait, ypsena nugin
nuo jo veido lides - nors ne visai. - A reikalingas ia.
Kartais tenka pasidti al savo paties trokimus - kad pa-
sitarnautum didesniam tikslui. Bijau, kad Avalonas - kaip
jau danai buvo nutik praeityje - balansuoja ant peilio a-
men. A... - jis dirsteljo sargybinius, taiau ie rpestin-
gai dairsi aplinkui. Nepaisant to, senolis kiek pritils ts
toliau: - buvau prie medio, klausiausi vjo.
Lorel klaus net nekvpuodama, aki neatpldama
nuo Deimisono.
- Man skirta uduotis. Kai kas, ko negali atlikti niekas
kitas... tik a. Taigi, turiu pasilikti.
Nespjus mergaitei imti klausinti, Deimisonas atsisto-
jo ir pasil jai rank.
- Eime?
Jiedu nujo pastamu taku, vedaniu i akademijos, prie
sien apsuptos aikts, kur buvo vartai, o sargybiniai isiri-
kiavo jiems i paskos. Lorel netvr smalsumu pamatyti,
kaip Deimisonas atidarys jai stebuklingus vartus namus.
Tikjosi, kad jis imsis ko nors pritrenkianio - kibirki
lities, viesos plipsnio ar bent jau senovinio ukeikimo,
bet Deimisonas paprasiausiai ranka atvr vilganius
vartus - ie n negirgteljo. Mets vilgsn fjas jam u
nugaros, senolis iki galo atstm vartus ir akimoju kitapus
vart puslankiu isirikiavo kita sargybini grup. Centre
stovjo eris - nuostabiai graus ir grsmingas, o jo dei-
nje - Tamenis. Visi nuo galvos iki koj arvuoti - vaizdas
bauginantis, bet Lorel jau buvo pratusi.
Deimisonas darsyk ities rank kviesdamas mergait
engti pro vartus. Paskutin sekund jis velniai spusteljo
jai pet ir palinko prie ausies.
- Grk, - sunabdjo. - Avalonui reikia tavs.
Bet kai mergait atsigr atgal, senolis jau vr vartus.
Dar dvi sekunds, Avalono vaizdai paskendo elyje ir din-
go visai.
- Paimsiu daiktus, - nustebino mergait Tamenis. Nu-
siypsojusi ji ities jamroinj krepj. Pavelgs j jj vaikinas
nusijuok. - Jau tos merginos, puoeivos.
Lorel ypteljo, atsisukusi dar kart pairjo j vartus.
Tik ie jau buvo vl virt paprasiausiai atrodaniu mediu.
Vis negaldama atsistebti viskuo, k buvo maiusi i vasa-
r, mergait papurt galv.
- Nors labai nenoriau, bet mums reikia skubti, - pa-
reik Tamenis. - Greitai ia atvaiuos tavo mama, tad bt
geriau, jei jos jau lauktum, - vaikinas apkabino Lorel per
liemen. Einant greta takeliu, ji juto, kaip kitos fjos pra-
nyksta mike.
Lorel jautsi nejaukiai, kaip ir visada, kai ateidavo me-
tas atsisveikinti su Tameniu. Jiedu tyldami ingsniavo, kol
prijo viet, nuo kurios buvo beveik matyti senieji Lorels
namai ir ilgas keliukas j link.
- Nieko dar nra, - tar Tamenis. - Bet tai tik minui
klausimas.
- Man... - mergaits balsas ulo, ir ji pradjo i nau-
jo. - Man labai gaila, kad nra laiko.
Tamenis velniai ypteljo.
- Diaugiuosi, kad tau gaila, - vaikinas palinko prie me-
dio, sulenks vien koj atsirm nugara kamien. Nei-
rjo mergait. - Kiek laiko dabar bsi tenai ?
Prisiminus Deimisono pasakytus odius, mergaitei
krtin nudegino kalt.
- Tu neteisingai galvoji, - band aikinti ji. - Privalau...
- Viskas gerai, - pertrauk j Tamenis. - Nieko bloga ir
nenorjau pasakyti. Tik pasidomjau, ir tiek.
- Ne taip ilgai, kaip paskutin kart, - jausmingai pa-
reik mergait.
- Kada? - paklaus Tamenis ir pavelg j - bejausm
kauk nukrito, bet vos akimirkai.
- Neinau, - sumurmjo Lorel neirdamas jam
akis. Negaljo pakelti jo vilgsnio - tik ne tokio atviro ir
paeidiamo. - O gal galiau iaip kada nors apsilankyti ?
Tamenis kur laik tyljo.
- Gerai, - tar galop. - Rasiu bd, kaip tai padaryti.
Tik atvaiuok, - kartai pridr.
- Atvaiuosiu, - paadjo mergait.
Igird, kaip greitkeliu atlks automobilis pasuka j
link ir artja, abu atsigr.
- Js karieta, - ypsodamasis tar Tamenis, bet burna
buvo sitempusi.
- Ai, - atsak Lorel. - U visk.
Vaikinas gteljo peiais, sukio rankas kienes.
- Nieko ypatinga nepadariau.
- Tu... - mergait band rasti odius, kurie padt isa-
kyti, k jauia, bet visi jie rodsi neteisingi. - A... - dabar
j pertrauk vienas po kito aidintys automobilio signalai. -
Tai mano mama, - tarsi atsipraydama tar ji. - Turiu eiti.
Tamenis linkteljo ir liko stovti n nekrusteldamas.
Sprsti - jos eil.
Kiek pamindiukavusi Lorel skubiai eng artyn, pa-
buiavo jam j skruost ir nudm nieko net nespjus pa-
sakyti. Skubjo takeliu prie automobilio, kuris tyliai lauk.
Sustojo. Tai ne mamos automobilis.
- Deividai, - dar spjo ktelti, ir t pai akimirk j
apglb rankos, priglaud prie krtins. Kojomis nebesie-
k ems, sukosi ore visai taip pat, kaip Tamenis j suko,
kai jiedu ijo i akademijos. Priglaudus skruost vaikinui
prie kaklo, tuojau iplauk prisiminimai apie tai, kaip jiedu
glaustsi ant sofos, ant ols parke, automobilyje ar Deivi-
do lovoje. Mergait prigludo prie jo ir, beveik susigdusi,
suprato, kad nuo to laiko, kai ivaiavo, vargu ar bent syk j
prisimin. Staiga isyk upldo dviej mnesi ilgesys, akys
papldo aaromis, rankomis spaud apsivijusi kakl.
velns pirtai pakl mergaits smakr, vaikino lpos
surado jos lpas - tokios minktos, joms nebuvo galima at-
sispirti. Nieko kita negaljo padaryti, tik atsakyti buin,
nors inojo, kad Tamenis, nematomas, bet ia pat, netolie-
se, stebi susitikim su alta iraika, kuri taip puikiai geb-
jo demonstruoti.
DEVINTAS
SKYRIUS
I nuostabos islyds i rankos duo nedidukas cukrinio
stiklo cilindras.
- A ia, - pavargusiu balsu kteljo mergait.
Pro duris sivers Deividas apsivijo j ranka, pakteljo
l skruost. Akimis nudelb prieais mergait ant stalo id-
liotus daiktus.
- K ia darai? - n neslp susiavjimo balse.
Iberdama i rankos ant stalo smulkias stiklo duenas,
Lorel atsiduso.
- Bandau pagaminti cukrinio stiklo buteliukus.
- K, rimtai - jie i cukraus?
Trindama pirtais smilkinius mergait linkteljo.
- Gali tas duenas suvalgyti, jei tik nori, - tar, nors n
nesitikjo, kad vaikinas ims ir taip padarys.
Deividas jtariai spoksojo j stiklo uki krvel, paskui
pam vien didesn gaball. Sekundl apirinjo, tada
palai ploki on - toliau nuo atraus smaigalio.
- Visai kaip deginto cukraus saldainis, - pareik dda-
mas uk atgal ant stalo. - Baisiai keista.
- Ne tiek keista, kiek varo nevilt.
- Kamjie skirti?
Pasisukusi fj reikmen lagaminl mergait im
vien buteliuk, gamint Jerdlio, ne jos. Jai dar nebuvo pa-
vyk pagaminti tinkamo. Padav stiklo ind Deividui.
- Kai kurie miiniai ar eliksyrai negali bti laikomi galu-
tinai paruoti. Tad tenka gaminti dvi atskiras dalis. Vos tik
jos sumaiomos, nesvarbu, kokio efekto tikimasi, jis vyksta
tojau pat. Taigi dvi sudedamosios dalys laikomos cukrinio
stiklo buteliukuose, kad atjus tinkamam metui jas sumai-
ytum arba, itikus pavojui, sutraikytum rankoje.
- Atrodo, skaudt, - pastebjo Deividas atsargiai ati-
duodamas buteliuk draugei.
Si papurt galv.
- Paprastai tas stiklas ne toks storas, kad pjaut. Net jei
taip ir nutikt, cukrus itirpt ir nereikt i rankos rankio-
ti stiklo uki - tai kodl nenaudojamas tikras stiklas. Jei
viskas gerai, tai panaudotus buteliukus paprasiausiai sutri-
name grstuvliu ar panaiai, tik reikia bti pasiruous bet
kam. Turiu bti pasiruousi bet kam", - tyliai pagalvojo
pati sau.
- Argi skysiai neitirpina cukraus ?
- Neatrodo, kad tirpint.
- Kodl?
- Neinau, Deividai, - sausai mesteljo mergait. - Pa-
prasiausiai netirpina.
- Nepyk, - velniai sumurmjo Deividas. Prisitrauk
rausv, minktai apmut taburet ir kartu su Lorele palin-
ko prie stalo. - Na, tai kaip juos darai?
Lorel giliai atsiduso ir pasiruo mginti darsyk.
- Turiu ituos cukranendrs miltelius, - aikino rody-
dama mediagin maiel su smulkiais alsvais milte-
liais, - ir maiau juos su puies sakais. - Kalbdama mer-
gait dar tai, k vardijo, ir band susikaupti, nors visai
prie ausies nopavo Deividas, nenuleidiantis aki jai nuo
rank. Lorel beveik jaut, kaip dzgia jo mintys, kai susi-
kaups bando suvokti. - Gauname tirt ir lipni mas, lyg
sirup, - pasakojo maiydama sidabriniu aukteliu, - ir
tada kaitiname.
Deividas linkteljo ir toliau stebjo.
- Tada imu tok nedidel iaud, - kalbjo Lorel im-
dama iaudel, pana kokteilin, tik stiklin. Neminjo
Deividui, kad jis padarytas i vientiso deimanto gabalo. -
Pamirkau j cukraus miinyje ir puiu, visai kaip paprast
stikl, - klausant atrod visai lengva. Dauguma Lorels am-
iaus Maiytuv jau seniausiai gamindavo savo pai bute-
liukus. Bet ji dar nebuvo spjusi tiek imokti.
Mergait jkvp, trauk vos truputl cukraus miinio
iaudel ir ipt, labai ltai, tuo pat metu susikaupusi
vaizduodamasi buteliuk, kok norjo pagaminti. Psda-
ma suko iaudel, ir nedidelis burbuliukas ant jo galo itso,
ilgjo, prieingai visiems rizikos dsniams tapo ne apvaliu
burbulu, o ilgu cilindru. Matinis, drumstas miinys pabalo,
paskui praskaidrjo.
Lorel pt iaudel dar iek tiek oro, kart apsuko
prie nenoriai atitraukdama burn. Iki ios vietos paprastai
sekdavosi gerai.
- Tai...
- Sa, - nutild draug Lorel imdama ma sidabrin
peiliuk, pana skalpel. Apipjov cukrin stikl pagal pat
iaudelio krat, paskui patrauk cilindr ltai atskirdama j
nuo krat. Atpldama nuo paskutiniojo sujungimo kra-
to mergait net sulaik kvpavim. Vis dar lankstus cuk-
rus ilinko, paskui itso ilg sil ir galop atsiskyr nuo
iaudelio.
Vos tik itaip nutiko, cilindras suduo.
- Prakeikimas! - kteljo mergait trenkdama iaudel
ant stalo.
- Atsargiau su tuo daikiuku, - perspjo Deividas.
Lorel tik pamojo ranka isklaidydama jo susirpinim.
- Jis nedta, - sumurmjo.
Sek ilga tyla, Lorel dbsojo stiklo ukes ir band nu-
sprsti, k dar ne taip. Gal jei bt traukusi truput dau-
giau cukraus sirupo, buteliukas bt ijs storesnis.
- Ar... galiau pabandyti? - dvejodamas papra Dei-
vidas.
-Jei labai nori, - atsiliep mergait, nors neabejojo, kad
draugui nieko neieis.
Bet Deividas nusiypsojo ir nuskuod prie kds, nuo
kurios Lorel k tik nulipo. Mergait stebjo, kaip jis ban-
do pamgdioti visus jos judesius, traukia truput lipnaus
sirupo iaudel ir atsargiai puia. Sekundl atrod, kad
pavyks. Pradjo formuotis mautis burbuliukas, nors jis dar
buvo labiau apvalus nei pailgas. Bet vos tik ipstas, bur-
bulas vos girdimai pokteljs sprogo, ir skystis be naudos
ibgo i deimantinio vamzdelio.
- K padariau ne taip? - paklaus Deividas.
- Nieko, - atov Lorel. - Tu paprasiausiai negali.
- Nesuprantu, kodl negaliau, - ginijosi vaikinas, i-
rdamas alsv gumull, nutsus nuo vamzdelio galo. -
Nesuvokiama, kad visk darome taip pat, o rezultatai tokie
skirtingi. Juk turt ieiti bent jau panaiai.
- Tai ne fizika, Deividai, ne mokslas. Man pavyksta, nes
esu rudens fja, tai ir visas paaikinimas. Na, gerai, - pasi-
teisino imdama iaudel i Deivido, - beveik pavyksta.
- Bet kodl?
- Neinau! - suirzusi kteljo mergait.
- Na, ar puti kakaip ypatingai ? Ar yra koks metodas,
kurio neinau? - visai nepasidav draugs pykiui vaiki-
nas.
- Ne. Darau tik tai, k matai. Joki slapt metod ar ko
nors panaaus.
- Tai k darau ne taip ?
- K darai ne taip? - paaipiai nusikvatojo Lorel. -
Deividai, juk neinau net k a darau ne taip! - ji klesteljo
ant lovos. - Avalone itisas tris savaites kasdien bent valan-
d praleidau mokydamasi psti stiklinius buteliukus. Ir ne-
pavyko pagaminti n vieno, kuris nesudut. N vieno!
Deividas prisdo alia jos ant lovos.
- Kasdien po valand?
Lorel suprato, kad jis svarsto, ar pakankamai mokyda-
masis taip pat imokt psti cilindrus, bet bent jau nepasa-
k ito.
- Mokytojai vis ramino, kad jei inosiu, i ko sudaryti
eliksyrai ir inosiu, k daryti, mano intuicija turt pati pa-
diktuoti, kaip daryti, bet itaip kol kas nevyko.
- Tai tu jau inai, kaip reikia daryti?
- itaip man vis kartojo mokytojai.
- Tarsi... instinktas?
Igirdusi tuos odius Lorel griuvo auktielninka ant
lovos ir susijaudinusi atsiduso.
- O, varge, instinktas, tai lyg keiksmaodis Avalone.
Jerdlis vis kal man tai galv: Turi paklusti instinktui, turi
pasitikti intuicija". Net pasitikslinau, k tie odiai reikia,
o reikia jie visikai t pat.
Deividas prigul alia, ir mergait pasislinko artyn, pri-
gludo prie sulenktos draugo rankos, pati apkabino j per
krtin. Kaip ji igyveno be ito itisas atuonias savaites?
- itai taip nervina. Avalone visi mano met pasiek kur
kas daugiau. Ir dar tobulja. Tiesiog dabar! - atsiduso Lo-
rel. - Niekada nepasivysiu.
- Neabejoju, kad pasivysi, - lpomis kutendamas kakl
tyliai sukudjo Deividas. - Visk isiaikinsi.
- Ne, man nepavyks, - lidnai atkirto mergait.
- Taip, pavyks, - pakartojo Deividas nosimi liesdamas
jos nos. Stipriai apkabino Lorel per liemen, ir jai neliko
nieko kita, tik nusiypsoti.
- Ai, - pasak.
Usimerkusi lauk vaikino buinio, bet beldimas duris
privert paokti.
- Gal galtumte nesivolioti lovoje bent jau tada, kai esu
namuose? - kandiai ipokino mergaits mama. - Zinai,
bent jau apsimesk, kad laikaisi taisykli.
Jau spjs paokti ant koj Deividas skubiai eng tris
ingsnius nuo lovos.
Lorel prisivert ltai pakilti.
- Palikau atviras duris, - pasiteisino ji.
- O, kaip gerai, - atsiliep mama. - Laukiu nesulaukiu,
k gi ivysiu kit kart eidama pro al. O dabar einu par-
duotuv, - skubiai dst ji neleisdama dukrai n prasiio-
ti. - Noriu, kad abu nusileistumte emyn. Praau.
Lorel irjo, kaip mama nueina - segjo puik sijon,
vilkjo palaidinuk, nesi solidiai atrodani rankin. Tai
tik vienas i daugelio pasikeitim, kuriuos pamat i Avalo-
ne grusi mergait.
Pirmasis netiktumas priblok. Deividas parve Lorel
i gimtins vakar ir ilaipino kieme prie nam alia juodos
Nissan Sentra, apvyniotos raudonu kaspinu.
- Manau, jei jau turime bti tau dkingi u ms da-
bartin finansin padt, tai privalome ir tau duoti tuo pa-
sidiaugti, - juokdamasis paaikino ttis, kai Lorel cypte-
ljusi apsikabino j. Deimisono duotas deimantas pernai
leido tvams neparduoti ems ir dar liko pinig, daugiau
nei reikjo tio gydymo ilaidoms padengti. Taiau tokios
asmenins dovanos mergait nesitikjo.
Kitas didelis pokytis jau buvo i anksto inomas. Tvai
buvo nusprend suremontuoti j nediduk nam ir prista-
tyti dar vien poilsio kambar - su daugybe didiuli lang
Lorelei - ir dar padidinti virtuv. Tai, kad mergaits nebu-
vo namuose vis vasar, suteik puiki prog tuo usiimti.
Darbai turjo bti baigti iki jai grtant, bet vos tik vakar
engusi pro duris Lorel turjo perlipti krv ranki. Su-
dar sutart darbininkai adjo baigti iki savaitgalio, bet
Lorel tuo abejojo.
Pats didiausias pokytis vis dlto buvo tai, kas j nuste-
bino dar labiau nei automobilis. Pavasar ttis sigijo papil-
domai vietos alia knygyno - ketino plstis. Taiau vos tik
Lorelei ivykus Avalon tvai nutar uuot plt knygyn
steigti nauj, natrali vaist parduotuv, kurioje eimi-
ninkavo mama. Gamtos vaistuose, kurie atsidar visai prie
pat grtant mergaitei, buvo prekiaujama namuose gamin-
tomis gydomosiomis priemonmis, daugybe vitaminini
preparat, olelmis ir natraliu maistu, be to, dar buvo
silomas platus pasirinkimas knyg apie sveik gyvense-
n - tiesiog i alia esanio dailiai rengto knygyno. Nors
daugyb laiko praleisdavo parduotuvse, mergaits tvai,
ties pasakius, dabar matydavosi daniau nei kada nors
anksiau per santuokos metus.
Tai puikumlis!" pagalvojo pati sau Lorel. Gal gale,
juk mama nusipelno turti kak, kas bt tik jos. Bet kol
Lorels nebuvo, mama tarsi... nutolo. Ttis, regis, niekaip
negaljo nustoti klausinjs apie Avalon, bet jiems mus
kalbtis mama staiga prisimindavo, kad turi kok darbel ki-
tame kambaryje. Lorel jautsi taip, lyg naujoji parduotuv
bt vieta mamai pasislpti. Per dvideimt keturias valan-
das, kurias mergait praleido namuose, mam mat tik per
skubius pietus ir dar syk kit, kai ji pralkdavo kokiu nors
reikalu.
Lorel atsiduso ir pakilusi nuo lovos timpteljo Deivid
u rankos.
- Eime, leiskims emyn.
- Taip, bet... - Deividas parod stiklo gaminimo ran-
kius ant Lorels stalo.
- iandien man jau uteks, - pareik mergait. - Nu-
veikime k nors smagaus. Iki mokyklos liko vos kelios die-
nos, - ji trauk Deivid prie dur. - Mama ryt prikep
bandeli su cinamonu, - band suvilioti draug.
kart Deividas leidosi vedamas, bet prie pajuddamas
dar ilgai velg mergaits stal.
Virtuvje vaikinas nuo keptuvs nuiupo bandel ir sto-
rai usitep j varks kremo glajumi. Ksdamas atsisuko
didiul virtuvs lang - vien naujai atsiradusi dalyk,
kuriais Lorel avjosi.
- Dar nesimaiau su Celse. Gal reikt jai paskambin-
ti ir paklausti, ar nort pairti film vakar, ar dar k
nors, - svarstydama Lorel vl udjo plastikin plvel ant
dubenlio su glajumi. Nuo jo kvapo mergait vis laik iek
tiek pykindavo.
- Tikrai, jei tik ji ne su Rajanu.
- Rajanu? - ddama glaj aldytuv nustebo mergai-
t. - Auktuoju Rajanu?
- Aha.
- Ar jie... kaip ir draugauja?
- Cels nelinkusi apie tai pasakoti - jei tik gali sivaiz-
duoti, bet jei jie dar ne kartu, tai greitai bus. Gal tau pavyks
k nors i Celss itraukti.
- Gal. Bet tai baisiai keista, - Lorelei buvo keista ne tai,
kad draug turi vaikin, dl ito ji net diaugsi, bet.tai, kad
ji pasirinko Rajan. Auktas, liesas istyplis buvo dar ir
nekalbus - visai niekuo neisiskiriantis. Lorel man, kad
prieingybs traukia, bet kart gal buvo per daug didels
prieingybs.
Ir dar, inoma, nedert pamirti to, kad Cels pasku-
tiniuosius kelerius metus buvo simyljusi Deivid. Bet jei
draugei jis neberpi, tai k gi - nuo to tik geriau.
Kelias minutes draugai tyljo - Deividas baig kramsno-
ti bandel su cinamonu, o Lorel, susimsiusi apie Cels,
spoksojo pro virtuvs lang. Pagaliau vaikinas nurijo pasku-
tin ksnel, giliai atsiduso.
- Vakar, visai prie pat vaiuojant paimti tavs, pama-
niau, kad maiau Barn.
- Pamanei? - ledinis altis sustingd mergaitei krti-
n. - Tik pamanei ?
- Aha, ten buvo ne Barnis. Tik tas vaikinas, kur turi
boulingo klub.
- Oi, prie kelis mnesius j pamaiusi irgi vos neapsiri-
kau, - mergait neramiai nusijuok, bet juokas nutilo, vos
tik ji pamat draugo veid.
- Kodl trolis negro, Lorele? - tyliai paklaus Deivi-
das.
velgdama pro didiul lang u namo plytinius mi-
kus, mergait papurt galv. Pagalvojo - kiek fj tenai
gyvena, stebi j tiesiog dabar. Gal atjo metas papasakoti
Deividui apie pokalb su Deimisonu.
- Neinau, - tarsteljo nutarusi pasikalbti vliau.
- Mes sugriovme planus. Didiulius planus. O jis ino,
kur gyveni.
- Ai, kad priminei, - ironikai pastebjo mergait.
- Atsipraau, visai nenoriu tavs gsdinti. Bet jauiuosi
lyg... neinau, tarsi kasdien vis labiau sitempt aplink mus
veriama virv. Vis laukiu, kol kakas nutiks. Ir viskas tik
blogja, - kalbjo vaikinas. - Man visur vaidenasi troliai.
Kai tik ivystu nepastam veid su akiniais nuo sauls,
svarstau, ar tai ne trolis. Kadangi i vasar turist netrko,
tai gali sivaizduoti, kokie beprotiki buvo ie keli mnesiai.
O dar kai tu ivaiavai... - jis pam Lorel u rieo, prisi-
trauk mergait artyn ir pabuiavo jos vies virugalv. -
Labai diaugiuosi, kad grai.
- Gerai, - Lorel apsikabino Deivido liemen ir pasistie-
b buiniui. Dabar jau reikjo kaip reikiant pasitempti -
vaikinas buvo vos ne visa pda auktesnis. Per paskutiniuo-
sius eis mnesius jis paaugo tris colius, be to, dar pradjo
kilnoti svarmenis. Daug apie tai nesigyr, bet Lorel tar,
kad po susidrimo su Barniu draugo pasitikjimas savimi
stipriai smukteljo. Kad ir kokia bt treniruoi prieas-
tis, mergait negaljo nesigrti rezultatais. Jai patiko Dei-
vido figra - alia jautsi rami, saugi.
Jei tik jai pavykt imokti tai, k pradjo Avalone, gal
tada jaustsi dar saugesn.
els cypteljo ir apsivijo rankomis Lorel, o i kvatojo
sikniaubusi draugs plaukus tik dabar supratusi, kaip la-
bai buvo jos pasiilgusi.
- Ketinau usukti vakar, - porino els, - bet paskui
pasakiau sau, kad pirma duosiu tau dienel pabti su Dei-
vidu. Jis be tavs klaikiai lidjo.
Lorel ypteljo. Jai tai visai patiko.
- Pirm mnes bdavo su manimi beveik kasdien ir be
perstogs taukdavo apie tave, bet paskui pradjau susiti-
kinti su Rajanu, ir Deividui visai paiuo stogas, tai per
paskutinisias kelias savaites beveik visai jo nemaiau. Li-
pamj vir, - suok Cels, o tuo metu priekambar, kur
draug stovjo, sirito rank ir koj kamuolys. - Paskutins
savaits prie mokykl visada baisiausios, - paaikino rody-
dama brolius, einanius ristyni ant grind.
Lorel taip ir nesuprato, ar tai tikra kova, ar tik aidimas.
Bet kuriuo atveju tikriausiai buvo saugiau pasitraukti i ke-
lio. Ji patrauk laiptais auktyn paskui vis dar iaukani
Cels fj stiliumi rengt draugs kambar. Lorelei ten
visada bdavo kiek nejauku - nuo sien, lub ir knyg nu-
garli i spdingos Celss surinktos knyg kolekcijos j
velgdavo kaip prastai nupietos fjos su drugeli sparnais.
- Na, nepasakyiau, kad atrodai labai degusi, - pareik
Cels ir nutilo laukdama atsako.
- Aha, - visai nesuvokdama, apie k kalba, numyk Lo-
rel. - K?
- Nedegusi, - pakartojo draug. - Neatrodo, kad b-
tum degusi. Beveik du mnesiai laukinje gamtoje - ma-
niau, kad kaip reikiant degsi.
Lorel buvo beveik pamirusi, koki istorij Deividas su-
kurp jai ivaiuojant - kad ji pasitraukia laukin gamt.
Ukamp, kur nra joki telefon nei interneto ryio. Me-
luodama elsei ji jautsi bjauriai, bet draug per daug ties-
mukai visk iklodavo, kad bt mokjusi laikyti paslaptis.
Ironika, bet tai buvo vienas geriausi jos bdo bruo.
- Ai, kremas nuo sauls, - neaikiai numyk Lorel. -
Daugyb kremo nuo sauls.
- Ir skrybl, kaip matau, - kandiai pastebjo draug.
- Aha. Ei, papasakok geriau, kaip tau su Rajanu, - Lore-
l skubjo pasukti kalb kitur.
els staiga rado kak domaus ant kilimo.
Lorel nusikvatojo.
- Celse, ar tik ne raudonuoji?
i nervingai sukikeno ir patrauk peiais.
-Ji s tau patinka? - neatstojo Lorel.
- Taip. Niekada nemaniau, kad galt, bet taip. "
- Tai nuostabu, - nuoirdiai patikino Lorel. - Tai... ar
js jau oficialiai laikomi pora?
- Kaip suprasti oficialiai laikomi pora"? - lepteljo
draug. - Ar reikia kaip nors ypatingai sussti ir pasikal-
bti, madaug taip: O, klausyk, tu man patinki, ir a tau
patinku, mums patinka kartu leisti laik, tai bkimpora" ?
Kaip tai atrodyt?
- Tai js jau... su Rajanu? - ipt akis Lorel.
- Manyiau, taip.
- Nebna manyiau" - arba taip, arba ne, - kilsteljo
antak Lorel.
- Na, mes daug buiuojams. Ar tai skaitosi?
- Ne tik skaitosi - tai jau reikia, kad esate pora.
- O, gerai, - tarsi palengvjus atsiduso els. - O a taip
jaudinausi, nes mes niekaip ypatingai nepasikalbjome.
- Buiuotis geriau nei kalbtis, - ypsodamasi pastebjo
Lorel. - Kaip tai nutiko ?
Cels tik gteljo peiais.
- Paprasiausiai. Na, kakaip. Supranti, juk inai, kad
buvau iki aus simyljusi Deivid - vis aminyb.
Lorel linkteljo, bet pagalvojo, kad bus geriau, jei nieko
nesakys.
- Galop pasidar taip, kad maiau vien tik j. Visada.
Nekeniau, kad esi su juo, bet man taip patiko, kad abu
esate laimingi, ir tuo pat metu buvo siaubinga jausti taip
draskomai prietaring jausm.
Lorel prisislinko kiek ariau ir udjo deln draugei ant
rankos. ia tema juodvi niekada anksiau nekalbjo, nors
Lorel nujaut, kad draugei turjo bti sunku. els nusi-
ypsojo, patrauk peiais.
- Tada nusprendiau, kad turiu liautis. Baigti visk, kas
susij su Deividu. Nustoti galvojusi apie j, nustoti spoksoti
j, netgi liautis j mgus.
- Kaip tai padarei? - paklaus Lorel, tuojau pat prisi-
mindama santykius su Tameniu.
- Neinau, tikrai. miau ir padariau. Buvo labai keista.
Met metus nriausi i kailio bandydama patraukti Deivi-
do dmes, priversti j pamgti mane. Tarsi nemaiau nieko
aplinkui. O paskui beveik nieko nedariau, kad nustoiau
maiusi vien tik Deivid - paprasiausiai leidau sau paste-
bti kitus mones. Tai buvo tikrai nuostabu, - mergait
dramatikai ipt akis. - Visur aplinkui pilna vaikin - ar
inojai itai?
- Bijau, kad a vis dar pastebiu tik Deivid, - nusijuok
Lorel.
- Taip ir turtum, - rimtai pareik draug. - Tai va, o
mudu su Rajanu pradjome daniau kartu leisti laik, pas-
kui jis pakviet mane kin, paskui papietauti ir neilgai tru-
kus mudu jau nuolat kartu.
- Ir buiuojats.
- Ir buiuojams, - entuziastingai patvirtino Cels. -
Rajanas puikiai buiuojasi.
Lorel uvert akis.
- Na, jau itai tikrai norjau igirsti, - paaipiai meste-
ljo.
- Ak, tik nereikia - visoms juk smalsu.
- N kiek!
- Smalsu. A visada norjau suinoti, kaip buiuojasi
Deividas.
- Hmm, tai vienas t klausim, kuri geriau neudavi-
nti.
- A ir neklausiu, - nusijuok Cels. - Tik sakau, kad
man jdomu.
- Tai jau klausimas.
- Ne, - mergait atsirm j lovos galvgal. - inoma,
vis tiek gali man papasakoti.
- Celse!
- K? Juk a tau papasakojau.
- Bet a nepraiau.
- Smulkmenas.
- Nepasakoju.
- Tai, vadinasi, jis laiosi"
- Nieko panaaus.
- Aha, ir isidavei!
- Tu visai proto netekusi, - atsiduso Lorel.
- Taip, - tampydama savo susisukusius lyg spyruokls
plaukus ir ypsodamasi pritar draug. - Bet a tau patin-
ku.
- Taip, - nusijuok Lorel. Pasilenkusi padjo galv
draugei ant peties. - Ir diaugiuosi, kad esi laiminga.
- Biau laimingesn, jei papasakotum, koks Deividas
lovoje.
Lorel netikdama dbteljo Cels, o paskui vo jai
pagalve.
DEIMTAS
SKYRIUS
Sukryiavusi kojas Lorel sdjo savo kambaryje, nar
po mokyklinius daiktus ir djo reikalingus j kuprin. Jau
prie savait, o gal net mnes (Lorel tiesiog neturjo ro-
dym) susiruos j mokykl Deividas isipleiks ant draugs
lovos stebjo j. Pamusi i pirkini krepio keturi spalvo-
t ymekli rinkin akimirkai priglaud juos prie krtins.
- Ak, ymekliai, - utrauk lyg kokioje melodramoje, -
kaip a js pasiilgau!
- Galsi vetis juos kartu kitais metais.
- Oho. Kitais metais. iuo metu negaliu n sivaizduoti,
kad vl teks itaip vargti, - Lorel pakl akis berniuk. -
Argi tai neturjo bti vasaros atostogos?
Deividas ities rankas, apkabino mergait ir pakls pa-
sodino ant lovos alia savs - i tik nusijuok.
- Kai tavs vis laik nebuvo alia, man irgi nelabai pa-
sijuto, kad atostogos, - pareik Deividas lodamasis ant
Lorels pagalvi.
Mergait susirang jamprie krtins.
- O dabar - atostogos baigiasi, - sudejavo.
- Diena dar nesibaig, - sunabdjo Deividas, nopavi-
mu kutendamas mergaitei ausj.
- Na, - pareik Lorel surimtjusi, - mano tvai sako,
kad i kiekvienos dienos reikia ispausti kuo daugiau.
- Visai sutinku, - erzinamai pritar Deividas, bet balsas
buvo kiek prikims. Pirt galais spusteljo mergaits pet,
lpomis velniai prigludo prie peties, ten, kur po palaidinu-
ks petnelmis bolavo nuoga oda. Lorel apglb jo kak-
l, perbrauk pirtais plaukus. Sitai mgo bene labiausiai.
Silkins sruogos vos strigo tarp pirt, bet patraukus kiek
smarkiau - ranka nuslydo.
Vos kvpuodamas Deividas lpomis surado Lorels
lpas, ir i leido sau panirti malon pasitenkinim, kur
visada pajusdavo vaikino glbyje. Nusiypsojo, kai is atsi-
trauks priglaud kakt prie mergaits kaktos.
- Ir kaip man tai pasisek ? - tyliai paklaus rank ud-
js jai ant nugaros.
- Skm ia niekuo dta, - atov mergait glausdama-
si ir velniai j buiuodama. Kart, antr, o trei syk jau
stipriau, mgaudamasi, kad gali justi vaikino lpas. Lorels
ranka klaidiojo po jo markinliais, juto, kaip padanjus
kvpavimui kilnojasi onkauliai. Sekundl net sudvejojo -
pagalvojo, kiek yra ans, kad tvai iandien parsiras namo
anksti - o paskui abiem rankomis pakl Deivido marki-
nlius, nutrauk nuo rank, paskui per galv. Tai buvo jos
mgstamiausios glamons - glaustis prie nuogos jo krti-
ns. Vaikinas visad buvo toks iltas, net vasar, kai Lorels
kno temperatra buvo beveik tokia pat kaip ir jo. Labai
patiko justi, kaip kartis sklinda jos knu visur, kur tik pri-
siliesdavo prie Deivido, kaip ltai skverbiasi visas kno
kerteles, kol galop visa maloniai suildavo, o kojos tingiai
ilsdavosi umestos Deividui ant koj.
Umerkusi akis Lorel lauk dar vieno Deivido buinio,
bet po keli sekundi atsimerk.
Deividas spoksojo j, lpos pusiau ypsojosi, bet akys
buvo rimtos.
- Myliu tave.
Mergait ypteljo - smagu girdti tokius odius. Kiek-
vien kart, kad Deividas juos tardavo, jie skambdavo taip,
lyg pirm kart.
- Ei, panele fja.
Lipdama laiptais emyn Lorel ypteljo. Tai ttis pra-
djo j taip vadinti, kai gro i ligonins. Jiedu visad buvo
artimi, bet kai pernai jo vos neprarado, atrod, kad kiekvie-
na minut su tiu yra dvigubai vertingesn. Ir nors nepa-
sotinamas tio smalsumas apie fj gyvenim kartais vos
nevarydavo mergaits kamp, jai patiko, kaip lengvai t-
tis priima j toki, kokia yra.
- Kaip pirmoji diena mokykloje?
Lorel nupdino prie sofos, pakeliui usukusi aldytu-
v nugrieb Sprite buteliuk.
- Gerai. Geriau nei pernai. Manau, esu geriau pasiruo-
usi mokytis chemijos nei biologijos.
- Skamba taip, tarsi vyko didysis lis, - pastebjo ttis
pakls akis nuo knygos.
- K skaitai? - susidomjo mergait dirsiodama kny-
g susiraiiusiais kampais.
- vaigdi dulkes", - kiek susigds atsiliep ttis.
-Vl?
Ttis gteljo. Fantastiniai romanai - ypa tie, kuriuose
veik fjos, buvo umusios pirmsias vietas skaitomiausi
knyg srae, kurio viruje puikavosi Neilo Geimeno pasa-
ka apie fjas.
- Kur mama? - paklaus Lorel, nors numan, koks bus
atsakymas.
- Inventorizuoja prekes, - nuaidjo atsakymas - tokio ir
tikjosi. - Turi pasiruoti rytojui.
- Taip ir maniau, - tarsteljo mergait.
Pavelgs lidn dukters veid ttis padjo knyg
on.
- Ar tau viskas gerai ?
Lorel patrauk peiais. Atsisds tiesiau ttis patapno-
jo viet alia savs kviesdamas mergait sstis. Atsidususi i
klesteljo ant sofos ir padjo galv tiui ant peties.
- Kas nutiko?
- Neinau. Tik... kakaip keista dabar daniau matyti
alia tave, o ne mam. ji vis laik parduotuvje.
Tio ranka tviriau suspaud mergaits pet.
- Ji tiesiog dabar labai usimusi. Norint pradti vers-
l reikia daug dirbti. Prisimeni praeit vasar, kai miausi
knygyno? Mans niekada nebdavo namuose, - sukikeno
ttis. - Ties pasaldus, jei biau daniau buvs, bent jau
man patinka, galvoti, kad biau nuvoks, kas dedasi. - Kiek
patyljs vl spusteljo dukters pet. - Turi suprasti, kai a...
susirgau, mama pasijuto visikai bejg. Beveik neturjome
jokio draudimo, ligonins sskaitos vis augo, ir jei nieko
nebt atsitik, ji paprasiausiai nebt turjusi galimybi
tave ilaikyti. Ji niekada neturjo supratimo, kaip tvarkytis
knygyne. Gal bt sudrusi gal su galu, bet tik i bdos.
Mama bijo vl patekti j toki situacij, be to, pripainki-
me - mudu ne jauni, - ttis atsisuko j dukr. - Ji stengiasi
dl tavs. Kad galt paremti tave, jei kas nors vl nutikt.
Lorel perbrauk kojos pirtu per sofos pagalvl.
- Bet kartais manau... - mergait kiek patyljo, paskui,
kol neapsigalvojo, vienu ypu ipokino: - Jai bjauru, kad
esu fja.
Ttis sukluso.
- K nori pasakyti ?
Sykj prasiiojus, toliau odiai liejosi patys.
- Viskas pradjo keistis, kai mama suinojo. Ji elgiasi
taip, lyg mans n nepainot - lyg biau kokia atklydl
j jos namus. Mes nesikalbame. Anksiau plepdavome vis
laik, apie visk. O dabar ji vengia mano vilgsnio ir vos tik
man jus palieka kambar.
- Brangute, turtum duoti jai kiek laiko susitvarkyti
parduotuvje. Tikrai manau...
- Tai prasidjo dar prie parduotuv, - purtydama galv
pertrauk mergait. - Mama nenori nieko n girdti apie
tai, kad esu kitokia. Kai gavau pakvietim Avalon, taip
diaugiausi - tokia galimyb pasitaiko tik kart gyvenime.
O ji vos leido man vykti!
- Ties pasakius, neleido todl, kad teko ikeliauti dviem
mnesiams su visikai nepastamais, nebtinai todl, kad
tai susij su fjomis.
- Ir vis tiek, - laiksi savo mergait. - Tikjausi, kad
reikalai pasitaisys, kai mans nebus. Kad gal bus lengviau
apsiprasti su mintimi, kai mans nebus alia, nuolat ms-
iojant jai prie nos. Bet niekas nepasikeit, - tyliai pasi-
skund Lorel. - Jei atvirai, tai tik pasidar blogiau.
Ttis kur laik svarst.
- Neinau, kodl mamai taip sunku susitaikyti su ia
mintimi, - galop tar netvirtu balsu. - Ji paprasiausiai ne-
supranta. Tai, kad esi fja, visai sujauk jos prasto pasaulio
vaizd. Gali prireikti kiek laiko. Praau, bk kantri.
Drebdama mergait pratisai kvp oro.
- Mama net neapkabino mans, kai grau. Bandau bti
kantri, bet atrodo, kad ji mans nebemyli.
- Ne, Lorele, - nuramino ttis spausdamas dukr prie
krtins. Lorel vos nulaik aaras. - Paadu, kad taip nra.
Tu ia niekuo dta, tai jai reikia susitaikyti su mintimi, kad
fjos apskritai egzistuoja. - Ttis pavelg mergaitei tiesiai
akis. - Mama myli tave, - tar tvirtai. - Myli tave lygiai
taip pat stipriai, kaip anksiau. Duodu od, - priglaud
skruost prie Lorels virugalvio. - Gal nortum, kad pasi-
kalbiau su ja?
Lorel tutuojau papurt galv.
- Ne, praau, nereikia. Mama ir be to turi dl ko jaudin-
tis, - mergait prisivert nusiypsoti. - Duosiu jai iek tiek
laiko, kaip sakei, bsiu kantri. Reikalai greitai pasitaisys,
tiesa?
- Tikrai taip, - plaiai ypsodamas entuziastingai pa-
tvirtino ttis, bet Lorelei nepavyko prie jo prisiderinti.
Kai atsistojusi ji numindiukavo prie virtuvs, ttis vl
pam knyg. Atsiklaupusi prie aldytuvo Lorel pradjo
krauti j jo dureles Sprite grimo skardines.
- Normalu, - paaipiai bambjo sau po nosimi. - Tei-
singai.
Paskui pastebjo piet likuius, supakuotus j varutlius
Tuppertuare indus aldytuve.
- Ei, tti, ar jau pietavai?
- A... ne ? - kvailokai sumurmjo is. - Norjau perskai-
tyti pirm skyri, bet usimirau.
- Labai nustebinai - tsiamai numyk mergait. - Gal
tau k nors pagaminti?
- Nebtina, - tar ttis stodamasis nuo sofos ir ryda-
masis. - Galiu baigti savo piet likuius.
- Ne, a noriu, - nepasidav Lorel. - Pagaminsiu.
Ttis keistai dbteljo j dukr.
- Sdk sau. A tik nubgsiu j savo kambar. Griu po
sekundls.
Mergait patrauk prie laipt, o ttis patrauks peiais
klesteljo ant kds prie virtuvs stalo ir vl atsivert kny-
gai-
Nusukusi vilgsn nuo neseniai pridarytos cukraus stik-
lo buteliuk uki krvos, nutsusios per vis stal, nuiu-
po lagaminl su fj priemonmis ir nuskubjo laiptais
emyn. Virtuvje buvo Tupperivare su kin maistu ir maka-
ronais, vienas mgstamiausi tio patiekal. Turt tikti.
Atidariusi lagaminl alia virykls, subr keptuvl kin
maist ir udeg virykls degikl.
Suvangjus dedamai ant virykls keptuvei, ttis pakl
akis.
- Tai tikrai nebtina tai daryti, - tar. - Puikiausiai pa-
yla ir mikrobang krosnelje.
- Aha, bet noriu pagaminti kai k ypatinga.
- Ypatinga? Ir kas tai galt bti? - kilsteljo antak t-
tis.
- Pamatysi, - atsiliep mergait. Padaui uvirus ir
mus burbuliuoti ji br pirtais nuo keptuvs kylaniuose
garuose.
Skonio pakeisti neketino - tai ne iaip prieskoni prid-
jimas. Mergait norjo sustiprinti jau esant skon. Moky-
tojai Avalone jai nuolat kartojo, kad jei tik ji pasta augal
ir pasitiki intuicija, gali padaryti beveik bet k. Turt bti
lengva. Tiesa?
Lorel atsipalaidavo, umerk akis - diaugsi, kad vi-
rykl neatsukta j virtuvs stal - ir greitai maisto dalels ant
jos pirt tarsi atgijo, maudsi garuose. Mergait pakreip
galv - juto esnako, sojos pupeli, imbiero ir pipir sko-
nius.
afranas, - kalbjo sau mintyse. - afrano aliejus ir iek
tiek alavijo. Tai irykins esnako skon ir imbier. Susikaup
lyg nujausdama, kad iki tobulumo dar trksta vieno dalyko.
Maurabragis", - galop nusprend. Gal todl, kad iame
augale buvo daug krakmolo, kuris pabr sojos skon. Ir k
gi - pipirai ir lieka pipirais. Jie ir taip pakankamai stiprs.
Mergait pam i lagaminlio grstuvl. pyl kelis
laus afrano aliejaus, iupsn alavij. Maurabragiai, beje,
buvo labai maame buteliuke su vos matoma skylute, pro
kuri isisunk maiau nei laas. Lorel ipurk t laelyt
akmenin dubenl, pasvarst, tada papurk dar syk. Su
piestele sugrdo maulytes alavijo sklas, mai tuos tris
komponentus, kol kvapas vos juntamai pasikeit. Dar kelis
kartus pamai dubenl ir kelis alius takuotus laus nula-
ino tiesiai burbuliuojanius keptuvj makaronus. Putoti
garai pakilo, bet pamaiius patiekal prasisklaid, nes tie
keli laai susimai su rudu padau.
- Gero apetito, - ikilmingai ddama lkt prieais tt
palinkjo Lorel.
Kiek nustebs ttis pakl akis nuo knygos.
- O, ai.
Nusiypsojusi Lorel gro prie virykls ir m tvarkytis.
Akies krateliu vis vilgiojo tt stebdamasi, ar ttis pa-
stebs nieko nepasakius.
Ilgai laukti nereikjo.
- Oho, Lorele, tai puiku! - kteljo ttis. - Spju, kad
virykl tikrai geriau nei mikrobang krosnel.
Ttis kirto taip apetitikai, kad mergait nusiypsojo,
nejuia didiuodamasi, kad po paskutinij keli savaii
neskmi kakas ities pavyko.
- Ar ia dar kako pridjai ? - pasidomjo ttis erdamas
burnon beveik pus lkts. - Terijakis dar niekada nebuvo
toks skanus. - Kiek palkjs sukimo dar vien maisto ku-
pin akut burn. - O valgiau it maist prie dvi dienas,
kai jis dar buvo vieias, - pareik maumodamas makaro-
nus.
Lorel atsisuko - veide viet suokai bika ypsenl.
- Gal kai ko ir pridjau.
- Nagi, nagi, turi pasakyti mamai, nes tai nuostabiausias
trokinys, kok tik kada nors valgiau.
Mergait nusiypsojo, sudjo keptuv ir Tupperivare in-
del plautuv, atsuko ilt vanden. Usimovusi gumines
pirtines pradjo plauti tuos du indus.
- Matai, noriu kad mama itai suprast, - aikino Lo-
rel pro bgant vanden vos girdimu balsu. - Tai, k ga-
liu daryt, nra skirta vien tik fjoms, galiu pasitarnauti ir
jums. Pagerinti maisto skon taip, kaip niekas kitas. Gami-
nu puikius vitaminus. Mano vitaminas C yra nuostabus, -
iplovusi indus mergait usuko vandeni. - Ar bent jau
bus toks, kai tik j tinkamai pagaminsiu. Noriu tiktai, kad
mama suprast - nepasikeiiau, likau kaip ir buvusi. Ne-
tapau (ja - visada ir buvau ja. A esu tas pats asmuo, juk
tu tai supranti, - pastebjo mergait atsisukdama. - Ar tai
ne... - taip ir liko isiiojusi.
Ttis miegojo - tylutliai knark padjs skruost ant
paskutini keli trokinio ksneli.
- Tti? pripuolusi mergait paliet jo pet. Kai is
neatsiliep, papurt - i pradi velniai, paskui stipriau.
K padariau! jau buvo pusiau ubgusi laiptais auktyn
paimti mao mlyno buteliuko su gydomuoju tonik, kai
prisimin visus maurabaragio vartojimo atvejus. Klesteljo
ant laipt ir mintyse pakartojo vadovlio itrauk: Esant
rimtai bdai, iupsnelis maurabragio nugramzdins bet kok
gyvn gil mieg. Umiegam ne akimirksniu, bet sutei-
kia pakankamai laiko pabgti. Iki iolei Lorel nebuvo tai-
kiusi savo tvams joki dalyk, kuri imoko apie augal
panaudojim gyvnams. Bet, ties pasakius, tvai ir buvo
gyvnai.
Lorel ltai apsisuko ir nukulniavo virtuv. Ttis dabar
knark jau garsiau.
Nuiupusi ind luost mergait atsargiai pakl jo gal-
v ir nuval nuo skruosto lipn pada. Paskui po ranko-
mis pakio vaigdi dulki" knyg ir galv padjo ant
rank. Tai jau tikrai ne pirmas kartas, kai umiega skaity-
damas. Prie virtuvs stalo - dar nebuvo tek, bet mergait
tar, kad klausim niekamneturt kilti. Paskutiniu metu
ttis sunkiai dirbo.
Nuneusi lkt virtuv mergait nubrauk trokinio
likuius iukli d. Turt iplauti ir lkt. Negali-
ma leisti mamai suprasti, kaip bandydama pasirodyti kuo
geriau Lorel susi mov. Padjusi lkt spintel mergait
darsyk pavelg j knarkiant prie stalo tt. Ji tikjosi", jog is
bent ryt atsibus. Net nesivaizdavo, k darys, jei jis nepra-
bus.
A esu didiausia netika i vis i'j."
VIENUOLIKTAS
SKYRIUS
Po savaits mokykloje, Lorel su Deividu kulniavo Mar-
ko knygyno link - susikib mojuodami rankomis iltame
tarsi paskutiniai vasaros atodsiai ore. segs buin vaiki-
nas iaip taip atsipl nuo draugs ir nuskubjo j darb
vaistinje, o Lorel atvr knygyno duris - jai tai padarius
linksmai skimbteljo varpelis.
Mergait pasitiko plaiai besiypsanios Mads akys.
- Lorele, - guviai pasisveikino, kaip ir visada ivydusi
j. Taip bdavo visada, ir Lorelei patiko. Kad ir kas nutikt
jos tvams, troliams, Avalonui ar dar kamnors, Mad visad
stovjo u prekystalio knygyne pasiruousi nusiypsoti ir
apkabinti.
Kai Mad j suspaud, Lorel net susijuok.
- Kur ttis ? - pasiteiravo valgydamasi aplinkui.
- Galiniame kambaryje, - paaikino Mad. - Apskaita.
- Kaip visada, - mesteljo Lorel skubdama prie suka-
mj dur knygyno gale.
- Sveikas, tti, - ypsodamasi tar, kai is pakl j dukr
akis. Nors abejodama, kad tai btina, dmiai j stebjo. Po
to maurabragio sukelto miego ttis neprabudo iki atuntos
ryto. Be to, kad skaudjo kakl, iaip jis atrod nenuken-
tjs. Mama tt ibar, kamper daug dirba ir vlai gulasi,
bet, laimei, daugiau nieko netar. Vis tiek nuo tos dienos
Lorel nebekio nag prie tv maisto. Atsargumas gdos
nedaro.
Mergait prisdo ant kds kitoje kompiuterio pusje ir
perbrauk pirtu nedidel knyg ymekli krvel.
- Kaip seksi mokykloje? - paklaus ttis.
- Puikiai, - ypsodamasi pareik mergait. - Leng-
va, - po Avalono viskas atrod lengva. Septynios valandos
moksl per dien? Joki problem. Valand ar dvi pasimo-
kyti vakare ? Niek darbas. Kelion Avalon labai pakeit
Lorels poir moni mokymosi sistem. Vienintelis
trkumas - mokyklose galt bti daugiau stoglangi.
- Ar iandien reiks mano pagalbos ? - valgydamasi po
galin kambar pasiteiravo tio.
- Nelabai, - atsak is stodamasis ir tiesindamas nuga-
r. - Ties pasakius, buvau ukliuvs u popieri - taip
ltai su jais einasi. - Pavelg ma langiuk u stalo. -
Nuostabi diena. Aiku, mons mieliau leidia laik lauke,
mgaujasi grynu oru uuot j ugrst knygomis knygy-
n iekoti, k paskaityti.
- Tavo knygynas neugrstas, - juokdamasi paprieta-
ravo Lorel. Akimirk patyljo. - Kaip manai - gal mamai
reikia pagalbos? - paklaus neirdama tiui akis.
Sis sekundl velg dukr, o paskui tarsi nereikmin-
gai pasiteiravo:
- Ar tau reikia pinig?
Lorel papurt galv.
- Ne, - atsiliep mergait. - Tik pamaniau... pamaniau
gal... taip galiau sumainti tamp tarp ms. Gal abi lau-
kiame, kad kita engt pirm ingsn, - baig tyliu lyg i po
emi balsu.
Ttis patyljo - pirtai nejuddami kybojo vir kompiu-
terio Idaviatros. Paskui jis nusim akinius, apjo aplink
stal ir apkabino dukter.
- tai kokia tu veikli, - sunabdjo aus. - Didiuo-
juosi tavimi.
- Ai.
Usimet ant pei kuprin ir, prie nueidama knygyno
jimo link, dar atsisuko pamojuoti atsisveikindama. Giliai
atsidususi prisivert daugiau nebelkuriuoti ir numyn tie-
siai kaimynystje esani Gamtos vaist" parduotuvl.
Per kelias savaites, nuo tada, kai gro i Avalono, Lorel
lanksi mamos parduotuvje vos kelis kartus, ir dmesys
smulkiausioms detalms kiekviensyk padarydavo mergai-
tei spd. Pastm duris - uuot nuaidjus mechaniniam
varpelio garsui, velniai skimbteljo dur kampu ugautas
sidabrinis skamballis. Ant palangi gliapuodiuose ve-
jo gls, o ramyb neantis fontanlis gurgjo taisytas kam-
pe esaniame japonikame akmen sodelyje. Parduotuvls
languose karojo net kritolins piramids. Akimirkai stab-
teljusi Lorel paliet vien j patenkinta, kad mama pasi-
gavo kambario puoimo idj i jos kambario ir panaudojo
j parduotuvje. Nors buvo justi tamp tarp jos ir mamos,
Lorel tar, kad jai patikt dirbti ia labiau nei knygyne -
o tai jau t sak.
Mergait atsisuko tuomet, kai pro karoliuk uuolaid
i galinio kambario pasirod didiule de neina mama.
Veidas buvo rausteljs, pati udususi.
- O, Lorele, tai tu. Gerai. Galiu t d sekundlei pa-
dti. - Trinkteljo d kambario viduryje, nusiluost
kakt. - Turbt manai, kad galt sisti prekes maesnse
dse. Tai ko nori? - paklaus lenkdamasi ir traukdama
d per grindis uuot j klusi.
- Usukau pairti, gal tau reikia pagalbos. Kaimynys-
tje prekyba nekruta, - pridr ir tuojau pasigailjo. Neno-
rjo, jog mama pagalvot, kad ji tik antroji.
- Oi, - tar mama ypsodamasi taip, kad bent jau atro-
d nuoirdiai, - tai bt puiku. iandien kraunu prekes,
tad dar viena pora rank visada pravers. - Nusijuokusi pri-
dr: - Ttis samdo padjjus, o a dar nepasiekiau tokio
lygio.
- Puiku, - apsidiaug Lorel nusiimdama kuprin ir
eidama ikrauti atvet preki. Mama paaikino, kas yra
dse - dauguma j Lorelei jau buvo pastamos, nes ilg
laik gyveno su natralija medicina usiimania mama,
paskui dar parod, kokia etikei sistema ant lentyn, kad
mergait galt visus buteliukus ir dutes dlioti vietas.
- Einu, upildysiu sskait ir pradsiu ruoti usakym
kitai savaitei, bet jei tik reiks pagalbos, ktelk, gerai ?
- Taip ir padarysiu, - atsiliep mergait ir nusiypsojo.
Mama taip pat ypteljo. Kol kas sekasi neblogai.
Lorel buvo nustebusi, kiek daug vaistuose panaudot
vaistingj oli atsimena nuo vasaros intensyvi moksl.
Pastab lapeliai tikrai pasiteisino. Traukdama i di ir
dliodama tinkamas vietas ant lentyn vairiausias gydo-
msias priemones, Lorel mintyse kartojosi j naudojim.
Tauki, aliejus naudojamas udegimams raminti, sutrumpi-
na piktoli gyvenim ir dar tinka silpstaniam regjimui
stiprinti. 'ieminis dais, proto atrumui ir valumui. Taip
pat tinka dekoratyviniams karpiams - dti vanden. Priso-
tina vanden deguonies. Aviei lap arbata - netekusiems
apetito mayliams. Maistingumui padidinti - pridti daug
cukraus. Kai reikia nemiegoti nakt, suteikia energijos.
Mergaitei ypa patiko riuoti homeopatinius vaistus,
kuriuos visai saugiai galjo vartoti ir fjos, jei tik jie buvo
ruoti cukruje, tik veikimas bdavo beveik visada visikai
prieingas nei monms. Pavyzdiui Ignatia amar mo-
nms naudojamas sielvartui gydyti, o fjoms - kaip rami-
namasis vaistas. Baltoji brien monms sumaina kar-
t, o fjoms labai gerai padeda nuo sualimo. Tamenis jai
pasakojo, kad sargybiniai, kurie saugojo vartus Japonijoje,
iemos metu, kai auktuose kalnuose tapdavo labai alta,
kasdien gr alt brieni arbat.
Prisiminimai apie Tamen kuriam laikui iblak mer-
gait - ranka taip ir liko sustingusi su Natrurn rnuriaticum
buteliuku, taip gal koki minut, kol prijusi mama paadi-
no mergait i prisiminim.
- Ar viskas gerai, Lorele ?
- K? Oi, taip, - sumurmjo i irdama mam, pas-
kui pasilenk paimti dar buteliuk i duts. - Tik usi-
galvojau.
- Gerai, - atsiliep mama kakaip juokingai velgdama
dukr. Atsisukusi sekundl lukteljo. - Ai, kad atjai
padti, - tar. - Esu labai dkinga, - itiesusi rank kakaip
nevykusiai onu j apkabino. Nerangus tas apkabinimas -
panaus, koks bna, kai veriau nortume paprasiausiai
paduoti rank. Tarsi koks privalomas.
Suskambo telefonas, ir su ilgesiu krtinje Lorel steb-
jo, kaip mama grta prie registratros. Buvo keista ilgtis
tos, kuri stovi tiesiai prieais j, bet taip mergait jautsi. Ji
ilgjosi mamos.
- Atsipraau, - tarsteljo balsas visai jai u nugaros.
Atsisukusi mergait ivydo senyv moter, kuri lyg ir
buvo maiusi mieste.
- Taip, klausau js.
- Gal galtumte padti?
Lorel pavelg mam, kuri vis dar kalbjo telefonu.
Atsisuko atgal moter.
- Taip, galiu pabandyti, - ypsodamasi pasak.
- Man reikia ko nors nuo galvos skausmo. Griau Advil,
bet dabar jau nebepadeda. Manau, kad organizmas prie jo
priprato.
- Taip nutinka, - supratingai linguodama galva pritar
mergait.
- Noriau ko nors natralesnio. Bet ir efektyvaus, - pa-
reik atjusioji.
Lorel paband prisiminti, k padjo ant lentynos vos
prie kelias minutes. Por sekundi palaik rankose ne-
didel buteliuk, pasvarst, gal reikt pavartoti to vaisto
paiai - nuo streso, patirto per paskutiniuosius mnesius,
Lorelei daugiau nei kelis kartus buvo siskaudjus! galva.
Prajusi tarp lentyn rado vis butel.
- tai, - padav j moteriai. - Kaina gal kiek didoka, bet
vaistas to vertas. Svarstau, gal reikt pagerti jo man paiai.
Pads daug geriau nei Advil.
Moteris nusiypsojo.
- Ai. Manau, tikrai verta pabandyti.
Moteris nusine butel prie prekystalio, o Lorel gro
riuoti Homeopatini vaist. Po minutls jos mama atsi-
ved moter ariau Lorels ir perliejusi vilgsniu mergait
pam vien i ali buteli.
- itie daug geresni, - paaikino. - Tai ciklamenas, mano
vyras geria jau senai, kai tik ueina migrenos priepuolis.
Veikia kaip sapnas.
Grtant prie prekystalio, mama paaikino moteriai,
kaip naudoti homeopatines piliules, ir greitai toji ikulnia-
vo savais reikalais.
Mama kelias sekundes pastovjo prie dur, pamojo
klientei, o paskui gro pas dukr.
- Lorele, - pradjo ji, ir mergait pajuto, kaip mama
stengiasi neparodyti susierzinimo, - jei neinai, k reko-
menduoti monms, pasitark su manimi. Netrauk nuo len-
tynos pirmo pasitaikiusio butelio. Geriau btumpalauku-
si, kol baigsiu pokalb telefonu. mons ateina ia iekoti
pagalbos, o visos ios ols veikia labai skirtingai.
Lorel pasijuto lyg maas vaikas, ibartas suaugusiojo,
besistengianio valdytis, kad neeist.
- Neiupau pirmo pasitaikiusio butelio, - paprietaravo
mergait. - Tas vaistas tikrai gerai padeda nuo galvos skaus-
mo. Pamiau j apgalvotai.
- Tikrai? - piktokai atr i narna. - Kakodl nema-
nau, kad nuo tokio galvos skausmo.
- K?
-- Pausinystalia yohimbe? Ar bent girdjai, kam naudo-
jama Pausinystalia yohimbe? Tai vyrikum sustiprinanti
olel.
- O varge, kaip suklydau! - kteljo Lorel pasibjaur-
jusi mintimi, kad galjo pasiimti buteliuk ir sau. inojo,
kad daugum vaist fjas veikia skirtingai, bet itas vaistas
buvo visai netiks pasirinkimas!
- Btent. Atsineiau t vaist tik todl, kad praeit sa-
vait buvo usuks vyrukas ir klaus, gal galiau specialiai
jamusakyti. Apie eiasdeimtmet banko valdytoj kai ko
geriau neinoti, - dar pridr.
- Atsipraau, - nuoirdiai tar mergait. - Neinojau.
- Ir nesitikjau, kad inosi. Tamia esu a. Tikrai diau-
giuosi, kad atjai padti, bet patarimas pirkti seksualum
skatinanias piliules vietoje vaist nuo galvos skausmo -
tikrai ne pagalba. Kai reikia patarimo, Lorele, paprayk.
Padavusi ne t oleli, gali k nors netyia nunuodyti -
nelygu kokia to mogaus sveikatos bkl. Praau, pagalvok
apie tai kit kart.
- A ir pagalvojau, - r Lorel staiga pykteljusi dl
tokio mamos poirio. - Man tie vaistai bt padj, - im-
pulsyviai pridr.
Lorels mama sunkiai atsiduso ir nusigr.
- A tik susimaiiau, - teisinosi mergait sekdama jai i
paskos. - Pamirau, kad ols mones ir fjas veikia skirtin-
gai. Padariau tik nedidel klaid.
- Lorele, praau, ne dabar, - mama nuskubjo u pre-
kystalio.
- Kodl ne dabar? - tk delnais per prekystal mer-
gait. - Kada? Namuose? Tu ir tenai nesikalbi apie tai, kad
esu fja.
- Lorele, nekelk balso, - mama kalbjo piktai - aikus
perspjimas, kad laikyt lieuv u dant.
- Mama, a tik noriu pasikalbti. Tai viskas. inau, kad
i vieta tam ne visai tinka, bet nebenoriu laukti. Pavargau
nuo to, kas vyksta tarp ms. Mes buvome draugs. Dabar
nenori nieko n girdti apie tai, kaip a gyvenu. Net neiri
mane! Tavo akys nuslysta pro mane. Taip tsiasi jau kelis
mnesius, mama, - mergaitei aaros jau gniau gerkl. -
Kada priprasi prie mans?
- Tai juokinga, Lorele, - atr mama ir pavelg tiesiai
dukrai akis tarsi nordama rodyti, kad i klysta.
- Tikrai ?
Mama atlaik mergaits vilgsn kelias sekundes, ir i pa-
stebjo, kad kakas mamos akyse pasikeit. Tik sekundlei,
bet ji jau pagalvojo, kad mama pasiduos ir tikrai pasikalbs
su ja. Bet paskui moteris sumirksjo, atsikrenkt ir atviru-
mo akimirka dingo. Nudelbusi akis mama pradjo raustis
po receptus ant prekystalio.
- Susidliosiu likusius vaistus vliau, - tyliai tarstel-
jo. - Gali eiti.
Tarsi gavusi antaus Lorel stovjo kaip apsvaigusi.
Mama j atstm. Kelis kartus skubiai kvpusi oro mergai-
t apsisuko ant kulno ir atidar duris, erzinamai sutilindia-
vo linksmas varpelis.
Vos usidarius durims, tiesiai veid sibteljo stiprus
vjo gsis, ir Lorel suprato, kad ji neturi kur eiti. Deivi-
das dirbo, Cels buvo maratono treniruotje. Pirma min-
tis buvo eiti pas tt, ir ji jau djo rank ant knygyno dur
rankenos, kai staiga stabteljo. Neteisinga sukirinti tvus,
neteisinga, kai vienas eidia, bgti pas kit. Sustojusi ato-
kiau, u didelio skelbimo, reklamuojanio naujj Noros
Roberts roman, mergait stebjo, kaip ttis ir Mad pa-
deda pirkjui susikrauti didiul stirt knyg. Vyras pasak
kak - Lorel negirdjo k, ir ttis uverts galv nusi-
kvatojo, paskui suvyniojo knygas j vyniojamj popieri, o
Mad velg j j j velniai ypsodama.
Darsyk vilgteljusi tt, Lorel nusisuko ir patrauk j
tuius namus.
DVYLIKTAS
SKYRIUS
Lorel su Deividu stovjo chemijos laboratorijoje ir ste-
bjo, kaip j pirmasis paymiu vertinamas eksperimentas
niekingai eina uniui ant uodegos. Deividas pertikrino
skaiiavimus, iekojo, kokj ingsn praleido ar k ne taip
apskaiiavo. Lorel rauk nos vir dvokianio skysio, bur-
buliuojanio vir Bunzeno degiklio.
-- Ar djome sieros rgties? - paklaus Deividas. - Juk
djome, tiesa?
- Taip, - patvirtino Lorel. - Penkiasdeimt mililitr.
Sudarinjome lygt tris kartus.
- Nesuprantu! - tyliai bambjo vaikinas. - Tirpalas tu-
rjo pamlynuoti - bent prie dvi minutes!
- Palauk dar kelias minutes. Gal pamlynuos.
- Ne. Jau aikiai per vlu. irk, tai ia raoma: Skys-
tis turi nusidayti mlynai per vien minut, kai pasiekiama
virimo temperatra*'. Visai susimovme. O dar sak, kad tai
lengvas laboratorinis, -- vaikinas perbrauk pirtais plau-
kus. Dl kakokios prieasties Deividas buvo nutars, kad
keturi pagilinto mokymosi kursai visai ne per daug vienam
semestrui. Lorel neatrod tuo sitikinusi. Mokykloje dar
tik vos kelios savaits, o draugas jau daugiau nei truputl
sitemps.
- Deividai, viskas gerai, - band raminti.
- Negerai, - sunabdjo is. --Jei dabar negausiu A ver-
tinimo, mokytojas Klingas neleis man mokytis sustiprinto
fizikos kurso. O a privalau ten patekti.
- Tau pavyks, - tar Lorel udjusi rank ant peties,
ramindama vaikin. - Nemanau, kad vienas netiks ekspe-
rimentas gali ukirsti tau keli patekti Klingo klas.
Deividas akimirk pasvarst, o paskui akys vl nuslydo
bendrai daromos uduoties lap.
- Zinai, pabandysiu dar syk, pairsiu, gal pavyks ras-
ti, kur suklydome.
Deividui buvo taip nebdinga nervintis dl niek, bet
dabar jis buvo ant palimo ribos. Lorel atsiduso. Giliai
kvpusi pakl pirtus vir garuojanios menzrls, pa-
kankamai atokiau, kad nenudegt pirt galiuk.
- Ar tas tirpalas turi tik pamlynuoti?
- Taip, o k? - Deividas net dbteljo, igirds ram
draugs ton.
Lorel nutild j, susikaupusi dar kelias sekundes ma-
kalavo ore pirtais vir gar. Skubiai dirsteljusi Deivid,
vis dar palinkus prie skaiiavim, Lorel usimerk ir kelis
kartus giliai atsikvpusi paband ivalyti mintis, kaip buvo
aikin mokytojai Avalone. Pirtai vos juntamai sudilgio-
jo - mergait band nustatyti, i ko sudarytas tirpalas, bet
nepavyko aptikti jokios augalins sudedamosios dalies. Re-
gis, bus sudtinga.
- Lorele, - visai prie pat ausies nipteljo Deividas. -
K darai ?
- Tu man trukdai, - ramiu balsu atsiliep Lorel, bandy-
dama neisiblakyti.
- Ar ia kokie fj burtai ? - domjosi vaikinas.
-Gal .
Deivido akys aud po klas.
- Nemanau, kad tai gera mintis.
- Kodl? Gal manai, kad sugadinsiu tavo puik eksperi-
ment? - kandiai paiep mergait.
- Man tik truput neramu, kad gali susprogdinti mokyk-
l, - vos girdimai sumurmjo vaikinas.
Mergait atitrauk rank nuo gar.
- Neketinu sprogdinti mokyklos, - kiek per garsiai i-
siiojo Lorel. Prie stalo u j sdinti grupel pakl akis,
nusteb susivalg.
- Nagi, - ramino mergait Deividas udjs deln jai ant
rankos. - Juk tame fj eliksyr gaminimo departamente
josi ne visai puikiai.
Vienas nulis Deivido naudai. Lorel nesijaut patobul-
jus! nuo grimo i Avalono, nors kasdien beveik po valand
mokydavosi. Deimisonas patarjai treniruotis, ir mergait
stengsi kiek galdama. Tik nesisek. Vis dar ne.
- Tai turiau mesti, k pradjusi ?
- Ne, inoma ne. Bet ar tau tikrai reikt eksperimen-
tuoti su uduotimi, kuri vertinama?
Lorel nesiklaus.
-- Pasaugok mane, gerai ?
- K ?
- Perspk, kai mokytoja Person irs.
- K darai? - paklaus vaikinas, nenuleisdamas aki
nuo mokytojos.
Lorel kio rank kuprin, atidar fj reikmen de-
ls dangt - ji nuolat voliojosi kuprins dugne. Pasiraususi
delje, atsuko nediduk buteliuk su valerijon aliejumi
ir uspaud jo la ant pirto galiuko. Pamusi kit bute-
liuk, ipurt ant delno iupsnel cinamono ievs milte-
li. Paptusi juos Lorel tryn aliejumi deln, sumai su
trintu cinamonu.
- Duok t ms aukteliuk, - nipteljo Deividui.
- Lorele, negali itaip.
- Galiu! Tikrai manau, kad kart pasiseks.
- Ne tai turjau galvoje. ia rimta uduotis. Mes tur-
tume...
Lorel pertrauk j itiesusi rank per stal siekdama il-
gakoio nerdijanio plieno auktelio, kur Deividas atsi-
sak perduoti. Nugramdiusi miin nuo delno, kol Dei-
vidas nespjo sustabdyti, ipteljo visk verdant skyst,
rpestingai imai viena kryptimi, paskui kita.
- Lorele!
- a, - nutild i, susikaupusi galvojo tik apie miin.
Jai bespoksant, skystis pradjo ltai mlynuoti. Kuo il-
giau mai, tuo mlynesnis jis darsi.
- Ar jau gerai? - paklaus Lorel.
Deividas tik irjo ipts akis.
Lorel atsisuko, vilgteljo atgal, kur kiti du mokiniai
jau buvo baig bandym. Mlyna spalva atrod beveik tokia
pat. Mergait toliau mai.
- Pabandyk padaryti, kad mokytoja tuojau prieit prie
stalo, - papra i. - Miinys per kartas, kad ilgai isilaiky-
t.
Deividas dbteljo mergait taip, kad Lorel net ne-
galjo nusakyti, kaip t iraik pavadinti, bet toli grau ne
patenkinta.
- Labai gerai, Deividai ir Lorele, - tar mokytoja Per-
son, netiktai prijusi i nugaros. - Ir kaip tik laiku. Tuojau
nuskambs skambutis.
Deividas pairjo, kaip ponia Person kak pasiymi
knygelje ir nusisuka.
- Palaukite, ponia Person!
Si atsisuko, o Lorel perspjamai dbteljo j draug.
- Taip...
Lorel ir mokytoja dmiai velg j Deivid.
Jo vilgsnis sekundl atrod rytingas, paskui aprimo.
- A tik norjau suinoti, ar saugu ipilti t skyst j
kriaukl?
- Taip. Nejaugi tai neprayta uduoi lape? Tik, i-
rk, nenusidegink, - tarsteljo eidama prie kito stalo.
Lorel ir Deividas tyldami sutvark stal, nuaidjus
skambuiui abu paoko. Ijus j koridori, Lorel padav
rank vaikinui.
- Ko pyksti ? - paklaus. - A tik padjau tau gauti ver-
tinim A".
- Apgaudinjai, - tyliai sumurmjo is. - Leidau jai pa-
rayti A" tik todl, kad visikai nebuvo kaip paaikinti, ko-
dl tai yra apgaudinjimas.
- Nesukiavau, - dabar jau sieid mergait. - Radau
bd, kaip padaryti, kad miinys pamlynuot. Argi ne to-
kia buvo uduotis ?
- Reikjo visk daryti pagal nurodymus.
- Nejaugi? O a maniau, kad svarbiausia rasti, k reikia
sumaiyti, kad gautume mlyn spalv. Ar ne tai svarbiau-
sia?
Deividas atsiduso.
- Neinau. Chemija man nesiseka.
- Ot ir sekasi, - pareik Lorel, bet nelabai tikinamu
tonu.
- Nesiseka. Tik jau ne taip, kaip biologija. Nieko nesu-
prantu. Mokoms dar cik dvi savaites, o man jau tos chemi-
jos iki kaklo gana. Tai koks tada bus visas semestras, - vai-
kinas vl atsiduso. - O iai pamokai tiek ruoiausi.
- inau, kad mokeisi, - atsiliep mergait. - Ir nusi-
pelnei gero paymio. Kas ia tokio, kad truputl padjau?
Manau, tavo pastangos pateisina t menkut klast. Be to, -
kiek patyljus pridr: - tu esi vienintel prieastis, kodl
usiraiau sustiprint chemijos kurs. Manau, kad teisinga
padti tau patekti sustiprint fizikos kurs. - Draugai kur
laik tyljo, paskui Lorel alkne velniai kumteljo Dei-
vidui paon. - Mokytoja sako, kad apie draug, su kuriuo
dirbi laboratorijoje, reikia galvoti kaip apie komandos nar.
- Ar esi tikra, kad tai ne apgaudinjimas?
- Deividai, kiek a inau, eksperimentas ir nepavyko dl
mans, - kiek pritilusiu balsu sukudjo mergait. - Ru-
dens fjos gebjimai ia galjo pakiti koj. Mokytojas sak,
kad pirmajamkartui dav lengv uduot. Viskas, k tur-
jome daryti - laikytis nurodym. Turjo pavykti. Tikrai
manau, kad nepasisek dl mans.
Vaikinas ilgai spoksojo j.
- Gal tu ir teisi, - galop tar. - Iki iol dar nebuvau taip
suklups darydamas uduot.
- Matai?
Dabar Deividas m kvatotis. Atsilo suolo atram,
paskui net nuslydo ant grindi}.
Lorel taip pat atsargiai sukikeno.
- Ar labai blogai, jei net neinau, ar turiau pykti, ar
tai pats nuostabiausias pasaulyje dalykas? - pareik Dei-
vidas. Apkabino mergait. - Vis tiek jau padarei. Ir padarei
teisingai.
Lorel ypteljo.
- Man pasisek, tiesa? - dabar jau juoksi ir ji. - Nesu-
simoviau.
- Nesusimovei, - pritar Deividas, paskui prisitrauks
mergait pabuiavo jai kakt. - Puikiai pasidarbavai.
- Ei, gal nesiglamykit!
Deividas atsisuko, bet tai buvo tik Cels, kuri ypsojosi
jiems i kito koridoriaus galo, o paskui vl nusigr Ra-
jan.
- Vis dar niekaip neprantu, - murmjo Deividas ypso-
damasis ir purtydamas galv.
- inau, - nepatogiai jausdamasi, kad spokso, kaip tiedu
buiuojasi, tar Lorel, bet vis tiek negaljo atitraukti aki.
- Stebiuosi - kiek laiko jiedu anksiau ivaist tuiai.
- Nebk bjaurus, - kiek surimtjusi pareik Lorel. - ji
laiminga.
- Tikiuosi.
- Reikt kak su jais nuveikti. Na, turiu galvoje mus,
visus keturis.
- Tarsi dvigubas pasimatymas?
- Aha. Niekur kartu nebuvomnuo tada, kai jiedu susi-
kukavo. Manau, vertt. Man patinka Rajanas. Jo puikus
skonis merginoms.
- Mano skonis geresnis, - nusikvatojo Deividas.
Lorel kilsteljo antakius.
- Na jau, bet kas, buiavs mane, turt pripainti, kad
a - pati skaniausia.
- Ne visi gali bti skans lyg nektaras, - erzinosi Deivi-
das buiuodamas mergait, rank udjs jai ant kaklo. -
Turi vien, nors ir keist privalum, - murmjo jai prie pat
i p, o ranka slydo emyn ir spaud Lorel prie savs.
- Ai! - kteljo mergait atsitraukdama.
Visikai sumiusiu veidu Deividas dbteljo j.
- Atsipraau? - nuskambjo tarsi atsipraymas ir kartu
klausimas.
Lorel nuvelg koridori.
- Ruoiuosi ydti, - nipteljo. - Manau, dar dvi ar
trys dienos iki iedo.
Deividas isiiep, paskui bandydamas nuslpti ypsen
sukosiojo. Nuslpti nepavyko.
- Nieko tokio, - nuramino Lorel. Numanau, kad tau
patinka. O dabar, kai jau inau, kas laukia, visai nesijaudi-
nu, tikrai. Tiesiog jautri vieta.
- Gerai, bsiu atsargus, - paadjo Deividas palinkda-
mas dar vienambuiniui.
Taiau abu staiga atsisuko, nes plaiai atsivrusios che-
mijos laboratorijos durys trenksi j alia esani sien. Ko-
ridori upild kurtinantis dm detektoriaus garsas, pro
dur ang m vertis mlyni dmai, keli mokiniai kosda-
mi nr i to dm debesies.
- Lauk, lauk, - pro es aidjo mokytojos Person bal-
sas, kai ji grdo pro duris likusius kelis antrojo kurso moki-
nius. Koridoriuje pasklido mlyna migla, mokiniai skuod
ijimo link. Paoks Deividas padjo Lorelei atsistoti.
- Nagi nagi, - paaipiai sumurmjo prisikis mergaitei
prie pat ausies, - kain kieno eksperimentas tai buvo?
Draugai pasiirjo vienas kit ir prapliupo juokais.
Lorel stovjo prie veidrod savo kambaryje ir spokso-
jo blykiai ydrus iedlapius, kurie kyojo jai truput vir
pei. Kai pernai ttis gro i ligonins, eima nuspren-
d, kad namai Lorelei turi bti saugiausia prieglauda ir jai
niekada nereiks slpti, kas ji tokia yra. Taiau priimti tok
nutarim - viena, o i ties nulipti laiptais su neprideng-
tais iedlapiais - visai kas kita. Po pusvalandio reiks eiti
mokykl, tad gal visai suprantama, jei mergait nusileist
su jau paritais iedlapiais.
Taiau ttis nusivilt.
inoma, mamai tik palengvt.
Lorel pavelg rankoje laikom juost. iemet nebe-
jaudina baim, kad serga kokia nors keista liga, taiau su
iedu susijs nerimas kakodl visai neprajo.
Sukandusi dantis mergait fja urio juost ant rieo.
- Nesigdinu to, kas esu, - pareik savo atspindiui.
Taiau pasukus dur ranken ir atidarius duris, kad visi pa-
matyt u nugaros plazdanius iedlapius, vis tiek susuko
pilv.
Nutipenusi iki puss laipt, apsigalvojo - nenorjo, kad
atrodyt, tarsi vogia vaiktanti po savo namus, ir likusi
laipt dal nutapnojo drsiai.
- Oho!
Lorels akys pasitiko Deivido vilgsn. Sis nuslydo iki
mergaits apnuogintos bambos ir vl smigo jai veid.
Palikus iedlapius nesuritus, ie kiek kilsteldavo auktyn
markinlius - tiek priekyje, tiek nugaroje. Deividui, re-
gis, itai patiko, tik Lorel buvo pamirusi, kaip nepatogu
neioti markinius, kurie plakasi apie juosmen, trina ma-
ulyius iedlapius prie iedo pagrindo. Kelios i Avalono
parsivetos palaidinuks turjo gilias ikirptes nugaroje,
puikiai tinkanias vilkti ydjimo metu, taiau iandien
mergaitei reikjo maskuotis.
- K tu ia darai ? - paklaus Lorel. - Nustebinai.
- A irgi diaugiuosi tave matydamas, - reikmingai
kilsteljo antak Deividas.
- Atsipraau, - suspaud draugui rank mergait. - Nu-
stebinai.
- Jau vakar inojau, kad tuojau praysi, tad stabteljau,
kad galiau padti. Maa k.
Nusiypsojusi Lorel apkabino vaikin. Kai jis ia, mer-
gait pasijuto geriau. Net jei draugas i ties atlk, kad
anksiau ivyst naujj ied.
Virtuvje Lorels mama tris prie kavinuko, aikiai
vengdama pavelgti dukrai akis. Taiau kai mama pyl
kav isineimui skirtus puodelius, akies kampuiu
mergait sugavo j slapta dirsiojant. Po j susidrimo
parduotuvje niekas nepasikeit. Joki atsipraym, bet
padtis bent nepablogjo. Tarsi Lorel tdien bt visai
neusukusi parduotuv, o tai kakaip atrod dar blogiau.
Santykiai, regis, iaugo tokius, kai problemas nekreipia-
mas dmesys viliantis, kad viskas ir taip praeis. Taiau ne-
prajo.
- Kur ttis? - paklaus Lorel.
Sis pamojo laikraiu nuo sofos, kurios pro svetains du-
ris nebuvo matyti.
- ia, - isiblaks atsiliep.
- Ji praydo, - pareik Deividas.
Igirdusi, kad ttis skubiai paoka ant koj, Lorel tek-
teljo delnu sau per kakt.
- Tikrai ? Nagi pairkime.
- Skundikas, - sunibdjo Deividui mergait.
Pagriebusi drobin krep mama pralk pro al kaip tik
tuo metu, kai ttis eng pro duris.
- A parduotuv, - tarsteljo vengdama irti akis.
- Bet argi tau ne?..
- Vluoju, - laiksi savo mama, nors balsas nebuvo grie-
tas. Lorelei tai atrod keista - tarsi moteris bt norjusi
pasilikti, ir negaljusi prisiversti. Mergait su tiu nulyd-
jo vilgsniais iskubani mam.
Lorel vis dar stebeilijo akis smegusi duris, trokdama,
kad ios atsidaryt ir mama grt.
- Oho, - apirinjo Lorel ttis. - Jis... jis didiulis.
- Juk sakiau, - atsiliep mergait inodama, kad jei ji
bt mogus, tai dabar skaisiai nuraust. Bti augalu -
savi privalumai.
- Tikrai. Bet... maniau... - ttis pasikas sprand. - Jei
jau atvirai, maniau, kad iek tiek perdedi, - ttis apsuko
mergait, o i juto, kaip vis labiau gdijasi. - Kaip tu juos
nuslpei nuo ms?
Puikus metas.
- tai taip, - tar mergait traukdama nuo rieo juost
ir apsukdama iedlapius aplink juosmen, glausdama prie
liemens. Patraukusi laisvai krintanius markinlius ant
juostos viraus, dar umet ilgus, iki juosmens plaukus.
-tai !
Ttis linkteljo.
- spdinga.
- Aha, - pritar Lorel imdama Deivid u rankos. -
Eime.
- O kaip pusryiai ? - sunerimo ttis, kai dukra nuo sta-
lo pagrieb kuprin.
Lorel tik dbteljo j.
- Atsipraau, taip jau pratusi.
- Mano maina, ar tavike? - pasiteiravo Deividas, kai
mergait udar duris.
- Tavo. Nelabai patogu vairuoti su prispaustu iedu.
- Teisingai, - Deividas atidar draugei keleivio puss
dureles. Netgi prajus beveik metams niekada ito nepa-
mirdavo.
- Nagi, - pratar vaikinas uvesdamas varikl, - iki
skambuio turime beveik pusvaland. Tiesiai mokykl? -
perbrauk ranka Lorelei per laun. - O gal pirma kur nors
kitur?
Kai Deividas pasilenks pabuiavo jai kakl, mergait
nusiypsojo.
- Mmm, kaip man trko ito kvapo, - jo lpos kilo
auktyn kaklu.
- Deividai, ttis pro lang dirsioja mudu.
- Mans tai netrikdo, - murmjo jis.
- Kurgi ne, tai juk ne tavo ttis. Pasitrauk! - juokdamasi
atr Lorel.
Deividas atsilo, jung atbulin pavar.
- Spju, kad galiu pakentti, kol pravaiuosime kelis
kvartalus, - atsisuks nam, pamojavo nedideliamplyiui
tarp svetains uuolaid.
- Deividai!
Plyys usivr.
- Tu nepakeniamas.
- Tavo tvai mane dievina, - kvailai nusiviep vaikinas.
Ir jie ities myljo vaikinuk. Lorel visada man, kad
taip yra gerai. Visgi kartais ji nebdavo tuo tikra.
TRYLIKTAS
SKYRIUS
Kit dien Lorel ir els sdjo ant terasoje taisyt s-
pyni prieais Lorels namus ir tingiai spavosi.
- Nekeniu etadieni, - subambjo els, galv pa-
djusi ant spyni atloo paguldytos rankos, saulkaitoje
primerkusi akis.
- Kodl? - panaiai isipleikusi susidomjo Lorel.
- Nes vaikinams visada reikia dirbti.
- Kartais ir tau bna lenktyns.
- Tiesa.
- Be to, tu gali ateiti ir pabti su manimi. Ar tai jau nie-
ko nereikia, - kumteljusi draug erzinosi Lorel.
els atsimerk ir paaipiai nuvelg draug.
- Tu nesibuiuoji taip gerai, kaip Rajanas.
- Tu neinai, - ypsodamasi atr Lorel.
- Dar ne, - lenkdamasi prie draugs pareik els.
Lorel tekteljo iai per rank ir abi kikendamos atsi-
lo.
- Tu teisi, - pritar els. - Mes neleidiamkartu tiek
daug laiko kaip anksiau, nebent tik kartu pietaujame.
- O tu dar paslaptingai dingsti beveik pus pietums skir-
to laiko, - kvatojo Lorel.
- A - usimusi mergina, - apsimestinai gindamasi
aikino els. - Oi, klausyk, kit penktadienj Rajanas savo
namuose kelia nemenk pasilinksminim. Tu ir Deividas
esate kvieiami. Tai toks lyg ir senamadikas atsisveikini-
mas su vasara, tik be alto vandens, visur prilendanio sm-
lio ir dmijani lau.
- Truput vluoja atsisveikinti, - pastebjo Lorel pa-
mirusi, jog ne visi taip puikiai suvokia, kada vasar keiia
ruduo.
- Hmm, na juk dar beveik vasara. Vis tiek gera prieastis
kelti vakarl. Rajanas turi geriausius vakarli rengimo na-
mus. Garso kolonls, didiulis poilsio kambarys. Tai bus
nuostabu. Judu turtumte ateiti.
- Tikrai, - pritar Lorel priimdama pakvietim u save
ir u Deivid. Jis neprietaraus, juk tai ji buvo ta, kuri veng-
davo naktini pasilinksminim.
- Nuostabu, - els prisimerk nuo sauls. - Ar dar tik
penkios valandos ?
Lorel nusijuok.
- Nustebiau, jei bt bent treia.
els artistikai patemp apatin lp.
- Pasiilgau Rajano.
- Gerai. Turi pasiilgti savo vaikino.
- Anksiau erzindavau merginas, kurios vos ne alpdavo
pro al prajus vaikinui. Taip ir nordavau rti, kad su-
augt ir paios tapt asmenybmis, o ne laukt, kad jas kas
apgint. Kartais net ir pasakydavau taip.
- Kodl nesistebiu? - pavart akis Lorel.
- O dabar pati esu viena j, - sudejavusi prisipaino
els.
- Iskyrus tai, kad esi asmenyb, - draug Lorelei atrod
didesn asmenyb nei kuris nors kitas pastamas asmuo.
- Tikiuosi. Bet rimtai, Rajanas tapo tokia svarbia mano
gyvenimo dalimi, - paklusi galv els vl suiuro Lore-
l. - Ar inai, kad tose dviejose lenktynse, kurias stebjo
jis, pasirodiau geriausiai? Kai jis netoliese, net bgu grei-
iau. O anksiau galvojau, kad bgu i vis jg. Dabar esu
ms komandos geriausia bgik. Tik Rajano dka! - pri-
djusi rank prie kaktos apsimet alpstanti, atsirm spy-
nes. - Jis nuostabus.
- Labai diaugiuosi, else. Nusipelnei gero vaikino, o
Rajanas, regis, tave rimtai siirjs.
- Aha, tikrai. Keista, tiesa?
Lorel tik nirpteljo.
- Ar manai, kad mudu per daug skubame ? - rimtai pa-
siteiravo els.
Lorel pakl antak.
- Na, kaip pairsi. O kur judu jau nuskubjote ?
- Oi, nieko nepagalvok, - mojuodama ranka puol ra-
minti Cels. - Norjau pasakyti, kad gal per greitai pasida-
viau giliems jausmams.
- Kaip tai ?
- Andien registravausi laikyti pasiekim vertinimo
test lapkriio mnes...
- Lapkriio? - pertrauk draug Lorel. - Kaip? Lap-
krit ? Mudu su Deividu nelaikysime iki pavasario.
- Nepagydoma moksliuke, - atmestinai paaikino Cel-
s. - Tai va, registruojantis buvo klausimas, kuriuos uni-
versitetus pageidauiau sisti savo testo rezultatus. Ir a at-
sakiau?.. - mergait klausiamai suiuro Lorel.
- Harvardas. Tu juk visada norjai studijuoti Harvar-
de, - n nesusimsiusi ipokino Lorel.
- Btent, - atsiliep Cels, sitaisydama ant spyni
sukryiavusi kojas po savimi. - Bet kai tik pradjau rayti
Harvardas, staiga... palaukite. Rajanas ketina stoti Kali-
fornijos universitet, o Bostonas tikrai toli nuo jo. Ar no-
riau bti taip toli nuo Rajano? Ir likau neparaiusi Har-
vardas.
- Nutarei sisti rezultatus kakur kitur? - atsisdo tie-
siau Lorel. - Kur? Stenford? Tu nekenti Stenfordo.
- Ne. Palikau tui langel. Dar nebaigiau registraci-
jos, - nutilo els. - Ar ir tu taip jautiesi? Dl Deivido?
- Aha, - pripaino Lorel. - A tikrai dl Deivido neva-
iuosiu Harvard.
- Tikrai, - nuts odius draug. - Todl nori vaiuoti
Berkl, kaip ir tavo tvai, tiesa?
Klausimas uklupo Lorel netiktai. Ji neaikiai linkte-
ljo, taiau mintys jau skrajojo po Avalon. Jai akademijoje
buvo palikta vieta - nemokamas mokslas, apgyvendinimas,
ilaikymas, joki stojamj, ir nors Deimisonas norjo,
kad ji kol kas padt apsisaugoti nuo troli, mergait man,
kad fjos tikisi, jog ji gana greitai sugr akademij visam
laikui. Bet kaip gali tai pasakyti elsei?
- Sakykim, Deividas grta rytus. Ar mestumsavo pla-
nus ir sektumj tenai?
Dar dveji metai", - tar sau mintyse Lorel bandydama
nuraminti kylant nemalon jausm. Vos pastebimai g-
teljo.
- Pagalvotumapie tai, tiesa?
- Gal, - nemstydama atr Lorel. Tik klausimas
reik daugiau nei pasvarstymas, ar ji sekt paskui Deivid
tkstanius myli. Sekti Deivid, vadinasi, palikti Avalon,
akademij, visk. Ar stojimas Avalono akademij reikt,
jog ji palieka Deivid? Mintis buvo nauja, ir nepasakytu-
mt, kad ji patiko mergaitei.
- Ar manai, kad judu su Deividu bsite kartu aminai?
Nes mons taip ir padaro, - skubiai br odius Cels, lyg
kalbt labiau sau, o ne draugei. - Susitinka mokykloje ir
staiga trakt brakt, ir jiedu neperskiriama pora.
- Neinau, - siningai prisipaino Lorel. - Negaliu
sivaizduoti, kad nemyliau Deivido. Tiesiog nesivaiz-
duoju, kaip galtume isiskirti, - tar. 0gal bsime iskirti?
Staiga i galimyb pasirod labai manoma.
- Tu paminjai t od i m" raids, - nusivaip Cels
atitraukdama Lorel nuo niri mini.
- Na, taip... taip, paminjau, - nusikvatojo Lorel.
- Ar tu simyljusi Deivid?
Vos pagalvojusi apie tai Lorel pajuto ilum visame
kne.
- Taip.
- Tai ar judu... na, supranti?
Keblus klausimas.
- Ne... ne visai.
- Kaip suprasti ?
- Taip ir suprasti, kad ne visai, - atkakliai tvirtino Lo-
rel.
els kur laik tyljo. Lorel tikjosi, kad ji ne pernelyg
sigilinusi svarsto, kokie yra Lorel ir Deivido kniki san-
tykiai.
- Manau, kad galbt myliu Rajan, - galop ji isklaid
Lorels nerim. - tai kodl man neduoda ramybs tas sto-
jimas j Harvard. Norjau ten mokytis turbt nuo deim-
ties met. Stoti Harvard, pasiekti magistro laipsn urna-
listikoje, tapti reportere. Bet dabar mintis apie buvim toli
nuo Rajano beveik nepakeliama.
- Tai gal jis turt sekti paskui tave Harvard.
- Nemanyk, kad ir ito neapgalvojau, - atr els. -
Jis nori bti gydytojas, kaip ir ttis, o Harvarde yra puiki
gydytoj rengimo studij programa.
- Tai sisk rezultatus Harvard, - pasil Lorel i vis
jg stengdamasi pamirusi save galvoti tik apie draugs
problem. - Dar turi beveik dvejus metus, kol reiks ap-
sisprsti. Per t laik daug kas gali nutikti. Rimtai, jei tam,
kad btumsu vaikinu, reikia atsisakyti svajons, tai gal isi-
rinkai ne t vaikin.
els susirauk, m knibinti kak pirtais.
- O k, jei vliau pasirodys, kad svajon ito neverta?
Deivido ir Tamenio veidai, regis, plauk Lorelei prie
akis, tolumoje stksojo akademija. Mergait gteljo ir
prisivert nuvyti vaizdinius.
- Tai gal tada svajon netikusi.
Kai Lorel ir Deividas penktadienio vakar privaiavo
prie Rajano nam, ie plyo nuo muzikos.
- Oho, - sulemeno Lorel.
Trij aukt melsvai pilkas pastatas turjo nuouln sto-
g ir skaisiai baltas langines. Didiuliai vitrininiai langai
puo pastato prieak ir velg tiesiai nuostabiai prii-
rim kiem su sedul gyvatvore pagal akmenimis grstus
takelius ir pietin sien apsivijusia gebene. Namas stkso-
jo visai ant akmenuoto kranto, ir Lorel tar, kad i kitos
namo puss atsiveria nuostabus vaizdas.
- Tikrai grau.
- Aha. Gera bti vieninteliu kardiologo vaiku.
- Matau.
Susikib rankomis jiedu nuingsniavo takeliu iki para-
dini dur. Miestelis maas, o namas - didiulis, tad mo-
ni vakarlyje nebuvo sausakima, bet pakankamai daug.
O tuos kampelius, kuri neum mons, upild muzika.
Lorel jau juto, kaip ima mausti ausis.
- tai, tenai, - tar bandydama perrkti muzik ir rody-
dama Rajan su Celse. Rajanas atrod visai normaliai -
rykiai raudoni markinliai, Hollister dinsai, bet Cels
aikiai persisteng. Garbanas buvo suklusi aukt uode-
g, ausyse spavosi ilgi auksiniai auskarai. Tamsiai mlyni
dinsai su dailiais juodais sandalais ir plona juoda palaidi-
nuk su spindiniais karoliukais puikiai pabr mergaits
vasarin deg.
Turbt terasoje prie Rajano baseino.
- Tik pairkit j! - kteljo Lorel apkabindama
draug. - Atrodai pasakikai!
- Tu taip pat, - pareik els.
Bet Lorel jau gailjosi, kad jai reikia vilkti ilg palaidi-
n, suriam nugaroje, kad paslpt ied. Buvo ilta, ir ji
jautsi tarsi kalinta drabuiuose.
- Ar galima nedievinti i nam? - kiojo Cels
tempdama Lorel al.
- Jie puiks.
- Man labai patinka ia bti. Turint tris brolius, kuriems
nra net dvylikos, namuose negalima turti daug dtani
daikt, - tarkjo els. - O ia jie laiko statulas ant kavos
stalelio. Per pietus taurs - ar gali patikti - jos tikrai stik-
lins.
Abi mergaits nusijuok.
Nusisukusi els pavelg, kaip Rajanas ir Deividas ne-
kuiuodamiesi juokiasi. Tarsi pajut, kad stebimi, abu atsi-
gr mergaites. Rajanas pamerk ak.
- Kartais, kai matau juos abudu itaip kartu, stebiuosi,
kaip galjo bti, kad itiek met nepastebjau alia esanio
Rajano, - els atsisuko Lorel. - Ir k a sau maniau?
Nusijuokusi i apkabino draug.
- Kad Deividas kartesnis ?
- Oi, tikrai, teisingai, - pavart akis Cels. - Eime, - ji
nusitemp Lorel j namo gal. - Turi pamatyti t vaizd.
KETURIOLIKTAS
SKYRIUS
Iki vienuoliktos Lorel buvo visikai ivargusi nuo oki
ir aikaus sauls trkumo. Su palengvjimu ypteljo, kai
alknmis prasiskyns keli Deividas atne jai plastikin
puodel su kakokiu raudonu punu.
- Ai, - imdama puodelj padkojo Lorel. - Rimtai,
esu visai idivusi ir pervargusi.
- Riteris spindiniais arvais tave ir vl gelbsti, - parei-
k vaikinas.
Paklusi prie lp puodel ji tuojau susirauk.
- Fe. Kakas padaugino alkoholio.
- Tikrai? Manai, mes etojo deimtmeio komedijoje?
- Nejuokauju, - Lorel negaldavo net sdti prie bend-
ro stalo su tvais, jei jie gerdavo vyn - tuojau imdavo py-
kinti. Bloga bdavo nuo bet kokio alkoholio kvapo.
- Na, spju, tada man teks imtis io reikalo ir igerti u
abu, - imdamas i mergaits puodel nutar vaikinas.
- Deividai!
- K? - nugurks nemenk gurkn atsiliep is.
- A vaiuoju namo, - uvert akis auktyn mergait.
- Puiku, - susikliukins dar vien grim atr Deivi-
das. - Vadinasi, tuojau galsiu grti atgal.
- Tu visai nusigersi.
- Oi, tik nereikia. Mano mama prie piet pateikia vyno
bent kart per savait.
- Ji tikrai taip daro ?
Deividas isiiep.
- Atiduok, - Lorel iupo draugui i rankos savo puo-
del.
- Kodl ? Juk tu negali gerti.
- Beveik garantuoiau, kad galiu, - atr Lorel siekda-
ma i rankins savojo fj rinkinio mao buteliuko.
- Kas ia? - prisislinko ariau Deividas.
- Vandens varintojas, - paaikino Lorel spausdama
vien skaidr la puodel ir atsargiai maiydama skyst.
- Ar pati gaminai?
- Noriau, - niriai atsiliep mergina. - Gavau akade-
mijoje.
Ji pavelg puodel. Raudonas punas praskaidrjo.
- Mat kaip, - tar. - Spju, kad daai taip pat laikomi
nevarumais.
Deividas pakreip puodel save ir pauost.
- inai, dauguma moni moka pinigus, kad jiems pri-
dt alkoholio grimus, o ne atvirkiai.
- A turiu savo nuomon apie tai.
- Tai kas ten liko? Saldintas vanduo?
Patraukusi peiais Lorel paragavo gurknel.
- Aha, beveik taip.
- Skamba apetitikai, bet man atrodo, kad savo puodel
papildysiu i puno dubens. Ai.
- Girtuoklis, - jampavymui kteljo Lorel.
Laikydama saldinto vandens puodel mergait nutapeno
tui koridori. Buvo gera pasitraukti nuo tos dusinan-
ios minios. Jei bt visikai sininga pati su savimi, bt
pripainusi, kad nori tik vieno - vaiuoti namo ir tktis
lov. Vakarlis tsis dar bent valand, o gal net dvi ar tris, ir
mergait inojo, kad Deividas nort likti iki galo.
Vis dlto dar galt itverti vien valand. Gal.
Mergait numindiukavo prie ilgo aukto lango tarp
dviej panai paveiksl su balerinomis ir priglaudusi
kakt prie vsaus paviriaus suiuro naktin dang. Akis
ukliuvo u kako, judanio u lango. Tamsus elis, vos
apviestas i namo sklindanios viesos, sujudjo dar syk.
Mergait siirjo atidiau, band nustatyti, kas tai ga-
lt bti. Ar gyvnas? Gal uo? Atrod per didelis. Sto-
vjo pusiau elyje, krintaniame nuo didelio medio,
tad mergait nevelg nieko daugiau, tik kno kontrus.
Paskui padaras pakl galv, ir blausus spindulys aikiai
nutviesk blyk, deformuot veid. Lorel atoko nuo
lango, krtin suspaud, vos gaud or. Ltai suskaiiavu-
si iki deimties, mergait vl dirsteljo ikiusi galv pro
palang.
Dingo.
Tai, kad trolio nebuvo, atrod taip pat grsminga, kaip ir
jo pasirodymas, tarsi ten, kur stksojo pabaisa, bt likusi
tuia skyl.
Ar a tik sivaizdavau? Rankos vis dar drebjo bandant
sivaizduoti t ikreipt veid - viena akis vos ne coliu e-
miau nei kita, perkreiptas burnos plyys, nemanomai kum-
pa nosis. Ne, tikrai j mat.
ird sugniau baim. Reikia surasti Deivid.
Prisivertusi likti rami, Lorel jo i vieno kambario
kit - iekojo. Vis labiau smaug baim, nes atrod, kad
mato visus, bet tik ne draug. Galop pastebjo j virtuvs
kamputyje su ukandiu vienoje rankoje ir puodeliu kitoje
plepant su breliu vaikin. Bandydama likti rami mergait
prijo prijo.
- Gal galiau pasikalbti? - paklaus sitempusi ypso-
damasi ir nusived Deivid kelis ingsnius on nuo brio.
Pasilenk prie pat ausies.
- Lauke yra trolis, - pasak drebanius balsu.
Deivido ypsena pranyko.
- Ar sitikinusi ? Supranti, mudu abu dl to nervinoms.
Bet juk jau senokai nematme jokio trolio.
Lorel stipriai papurt galv.
- Ne, maiau j. Tai ne klaida. Jis atjo mans. Oi, - ty-
liai sudejavo mergait. - Ir kaip galjau bti tokia kvaila?
- Palauk, palauk, - ddamas rankas draugei ant pei
ramino Deividas. - Neinai, kad tas trolis ia dl tavs. Ko-
dl jie turt dabar staiga nei i io, nei i to pulti?.Nesu-
prantama.
- Taip ir yra. Deimisonas man sak, kad taip ir nutiks.
Taip ir vyko! - mergaits rankos drebjo, o baimei vis au-
gant odiai birte biro i burnos. - Buvau tokia atsargi, ir
vien nakt, vos tik pamirau atsargum, jie prisistat. Visai
kaip sak Deimisonas. Troliai tikriausiai stebjo - lauk,
kol pamiriu fj duot lagaminl. A mus, Deividai. Esu
kvaila, kvaila mus!
- Kokia mus ? Lorele, turi nusiraminti. Tu nebeprotau-
ji. Neturi savojo lagaminlio?
- Ne! ia ir visa bda! simeiau j rankin kelis pagrin-
dinius dalyklius, dar norjau pasiimti kuprin ir palikti
tavo automobilyje, bet visikai pamirau.
- Gerai, - kalbjo Deividas traukdamas mergait toliau
nuo moni. - Pagalvokime minutl. K turi pasimusi ?
- Turiu por buteliuk monostuolo serumo. Jis umig-
do trolius.
- Puiku, tada mums viskas bus gerai.
Lorel papurt galv.
- Serumas veikia tik udaroje erdvje, ir suveikia ne tuo-
jau pat. Tinka tik pabgimui, o ne tokioje situacijoje. Jei
trolis jsigaus j namus, pus it vaik us, serumui n ne-
pradjus veikti.
Deividas giliai atsiduso.
- Tai k darysime ?
- Troliams reikia mans, bet jie nuds visus - akimoju,
jei tik pamanys, kad ito reikia. Turime nuvilioti pabais a-
lin, ir skubiai.
- Nuvilioti j j kur?
- mano namus, - atsak mergait, nors ta mintis jai vi-
sai nepatiko. - Ten saugu. Jie apkerti prie trolius, ir visi
sargybiniai ten. Dabar ten mums saugiausia vieta pasaulyje.
- Bet...
- Deividai, neturime laiko ginytis.
Vaikinas usiiaup.
- Gerai. Pasitikiu tavimi. Nykstami ia, - jis isitrauk
raktelius i kiens.
- Vairuosiu a.
- Lorele, patikk, jauiuosi visikai blaivus.
- Nesvarbu. Duok raktelius.
- Gerai. K pasakyti Celsi ?
- Man bloga. Kak suvalgiau. Ji ino, kad mano skran-
dis lepus.
- Gerai.
Jiedu pastebjo Cels ir Rajan okanius lt okj. Mer-
gaits galva buvo padta vaikinui ant peties, jis laik draug
tvirtai prispauds prie krtins.
- Eime, ir tiek, - paragino Lorel. - Nenoriu ito per-
traukti.
Deividas dels.
- Juk inai Cels. Ji jaudinsis, jei imsime ir dingsime, -
atsisuks pavelg Lorel. - Ji gali net sugalvoti pakeliui j
namus sustoti patikrinti, kaip laikaisi.
- Tu teisus. Einu, pasakysiu jai.
Kidamasi Lorel jautsi blogai, bet nebuvo kas daugiau
daryti. Ji vis atsiprainjo ir tris kartus patikino els, kad
nieko nereikia, tik grti namo ir pailsti.
Nusiypsojusi draug apkabino j.
- Ai, kad atjote. Pasimatysime vliau.
Taip pat apkabinusi draug, Lorel tikjosi tik viena -
kad jai pavyks primasinti trolius sekti jai i paskos. Jei i-
nakt kas nors nutikt Celsei ar bet kuriamkitam, dalyvau-
janiamvakarlyje, gailtsi vis gyvenim.
Deividas pam Lorel u rankos, jiedu pasuko j virtuv.
- onins durys yra ariausiai mano automobilio, - pa-
sak Deividas rodydamas j, - bet vis tiek teks galiuk pa-
bgti.
- Gerai, eime.
Jiedu kelias sekundes pastovjo prie virtuvs dur, ir
Deividas tvirtai apkabino mergait - beveik paspaud po
paastimi. Skubiai pakteljs j kakt paklaus:
- Pasiruousi ?
- Taip.
Abu kelis sykius giliai atsikvp, tada Deividas iupo
Lorelei u rankos ir pastm duris.
- Pirmyn, - sunypt jis.
Susikib jie nubgo prie Deivido Civiko, kuris stovjo
madaug u penkiolikos metr. Pralk pro kelis automo-
bilius, paskui atsidar dureles ir oko j sdynes.
- Kaip manai, ar pamat mus ? - paklaus mergait ki-
dama raktel degimo spynel ir uvesdama varikl.
- Neinau.
- Negaliu ivaiuoti, jei nepamat.
- Na, ir k silai daryti ? - paklaus Deividas pro lang
stebeilydamas tams.
Lorel skubiai kvp oro - vos drso pagalvoti apie tai,
k darys. Nelauktai ioko i automobilio ir strykiodama
m mojuoti rankomis.
- Ei! Ar ne mans iekote?
U koki ei metr nuo jos pakilo tamsus elis. Aik-
teljusi Lorel metsi atgal automobil ir jung atbulin
pavar. Apviestas automobilio ibint, mlynu darbiniu
kombinezonu ir siaubingu veidu trolis liuokteljo pirmyn.
Trenk rankomis per priekin bagains dangti kaip tik
tada, kai bgi perjungimo svirtis persijung.
- Varyk, varyk! - auk Deividas.
Lorel umyn greiio pedal ir taip staigiai atleido san-
kab, kad maina oko atgal ir vos neatsitrenk sunkve-
im, pastatyt u jos. Trolis nuvirto t viet, kur k tik
stovjo automobilis, bet jau stojosi ant koj. Lorel perjun-
g pirm pavar ir nuvairavo keliuk. Deividas atsigrs
spoksojo pro galin lang.
- Deividai! - kteljo mergait. - irk, ar kas neva-
iuoja. Negaliu sustoti prie Stop" enklo.
Vaikinas atsisuko ir puol valgytis abipus plytini
tams. Priartjus prie sankryos, Lorels koja pakibo vir
stabdio.
- Visur tuia. Vaiuok!
Lorel vl umyn greiio pedal, ir automobilis per-
skriejo sankry. Sukdama i gatvels, kuri ved nuo Raja-
no nam akmenuotojo papldimio keli, mergait stipriai
umyn ant stabdi. Automobilis m iuoti, sucyp pa-
dangos, bet Lorelei pavyko suvaldyti main - ibintai vie-
t ten, kur reikia.
- Jis k tik isuko i u kampo, - pasak Deividas, kai jie
pavaiavo keliu vos deimt sekundi. - Velnikai greitas.
- ia ribojamas greitis - trisdeimt penkios mylios. Ko-
kiu greiiu vaiuoti, kad pabgtume ? - paklaus Lorel, o
spidometro rodykl jau siek skaii keturiasdeimt penki.
- Policininkai inakt mums maiausiai rpi, - pasak
Deividas. - Gali paprasiausiai... Lorele, atsargiai!
Prieais juodu inirs didiulis elis sustojo viduryje
kelio. Lorel umyn ant stabdi ir automobilis nuslydo
per aligatv, nors mergait band j suvaldyti. Jie iuo,
vos neatsitrenk milinik padar - aikiai trol, ir slyste-
lj jampro pet nuskriejo akmenuot griov kitoje kelio
pusje. Maina sustojo, ratai sukosi be jokios naudos kasda-
miesi purv ir akmenukus.
Deividas dejuodamas band atsitiesti, nes buvo nublok-
tas prie prietais skydelio. Lorel stebeilijo tams, bet nie-
ko negaljo irti. Paskui jos akys sugavo dantyt miko
siluet vos u imto metr.
- Mediai, Deividai, - skubiai ibr odius Lorel, -
Turime bgti prie medi.
- Neinau, ar galiu bgti, - dejavo vaikinas. - Tikrai
stipriai susitrenkiau kelius!
- Gali, Deividai, - nervinosi Lorel. - Turi skubti.
Eime! - atidariusi dureles nusitemp vaikin i paskos. Po
keli netvirt ingsneli, is susim ir draugai susikib
rankomis nuskuod miko link.
- Jis uuos mane, - tar Deividas. - Mano kelis krau-
juoja.
- Tai tu ne prastesnis u mane, - atr mergait. - Tro-
lis uuodia tik mano ied. Liekamkartu. Nesiginyk.
Staiga mergait suvok, koki padar klaid - troliai tik-
riausiai puol todl, kad ji praydo. Nra jokios galimybs
apgauti juos - tik jau ne tada, kai pabaisos seka jos su nie-
kuo nesumaiom aromat. Mergait negaljo atleisti sau,
kad taip lengvai papuol spstus. Ji pati prisiauk bd.
Bgdama Lorel susirado rankinje buteliukus, kuriuo-
se esantys skysiai sumaiyti sudaro monostuolo serum.
inojo, kad atvirame ore jie nelabai efektyvs, bet turjo
kako griebtis - gal tai sultins persekiotojus. Jiedviem su
Deividu braunantis per krmus, atsilaisvino juosta ir ilin-
do iedas, bet mergait neketino sustoti pasitaisyti - gir-
djo, kad vienas trolis jau visai ia pat, o dar vienas artinasi
i deins. Deividas klupteljo - tai vis sueistas kelis, ir i
paskos bgs trolis suurzgs oko. Duriantis skausmas nu-
dieg mergaitei nugar, t viet, i kurios skleidsi iedas.
Sulaikiusi riksm, mergait pasisuko ir atvirame delne su-
traik abu monostuolo buteliukus tiesiai troliui j kakt.
Sis atlijo staugdamas i skausmo, didiulmis rankomis
tapnodamas sau per veid. Lorel liuokteljo alin, bet nu-
gar taip dieg, kad gerklje nebesulaik dejons, o tuojau
dar upldo leiktulio banga.
Kai draugai pasiek medius ant kalvos virns, beveik
nepakeliamai skaudjo kojas.
- Eime, Deividai, - skubino mergait.
Jiedu klupdami lindo gilyn j mik, akos kibo j drabu-
ius, plak od, drask veidus. Pribg nedidel proskyn
sustojo atsikvpti, dairsi sukdamiesi ratu.
- kuri pus? - paklaus Deividas.
Duslus urzgimas nuaidjo vienoje aiktels pusje.
- Tenai, - rodydama j prieing pus nuo garso atsilie-
p Lorel. Bet vos ji mosteljo, kitoje pusje nuaidjo dar
vienas kriokimas. Jiedu vl apsisuko, bet tuoj susidr su
treio trolio tamsiu siluetu - iltas kvapas i jo burnos gai-
viame rudens ore kl leiktul.
Deividas prisitrauk Lorel prie krtins, skaudiai pri-
spaud ied tarp j. Sukdamiesi ratu band sekti akimis
trolius, bet padarai buvo per daug greiti, liuoksjo aplinkui,
tai viena, tai kita kryptimi, atrod, kad aplinkui nardo juos
supantys pikti rykliai.
Ore nuaidjo metalo dergesys, mnulio viesoje blyks-
teljo peilio gelet. Lorel pajuto, kaip Deividas net nu-
stojo kvpavs.
Vaikinas skubiai spusteljo glbyje Lorel, paskui, pak-
ls rankas, pasitrauk on.
- Pasiduodu, - garsiai kteljo. - Pasiimkit mane, o j
paleiskite, ji nieko nepadarys.
Lorel aikteljo, sugriebusi u draugo markinli nu-
garos band traukti j atgal, taiau is vis tiek ingsniavo
priek.
Siaubingas juokas nuaidjo ore.
- Nieko nepadarys? - tar nirus aius balsas. - Kaip
manai, mogau, ar esame tokie kvaili ? Jei inakt kas nors ir
igyvens, tai tikrai ne ji.
Nespjus Deividui grti pas Lorel, tarp j siver du
troliai. Vienas buvo auktesnis u Deivid, plats peiai vos
tilpo iblukusiame kombinezone. Kitas atrod pakumps,
ilgais nutsusiais plaukais, ir net mnulio viesoje Lorel
mat, kad kaulo baltumo oda sutrkinjusi, snariai krau-
juoja. Lorel prisivert neusimerkti, kai auktasis trolis pa-
kls peil m artintis prie jos.
PENKIOLIKTAS
SKYRIUS
Lorel rankomis usideng galv ir norjo tik vieno -
kad Deividas pabgt, gelbtsi, nors puikiai inojo - jis
taip nesielgs. Paskui ausis ugul pratisas trenksmas ir pri-
reik dar keli sekundi suvokti - ji vis dar gyva.
Troliai kauk, riaumojo, valgsi aplink iekodami u-
puoliko. J peilius emyn nutrenk keistai atrodantis meta-
linis diskas, dabar smigs j medio kamien tiesiai u Lo-
rels, madaug ei coliai vir galvos. Visas mergaits knas
drebjo i palengvjimo, ji pirm kart gyvenime pagalvojo,
kad nualps - tik pavojus dar nebuvo prajs. Pasinaudojusi
akimirka, kai troliai buvo sutrik, Lorel puol ant pilvo ir
nuliau prie proskynos krato. Kakas didelis ir sunkus
trenksi j j ir nune tolyn, u didiulio medio. Ranka
udeng burn, nes mergait band rkti.
- Tai a, - sunypt j aus Deividas.
Deividas. Jis taip pat gyvas. Lorel rankomis apsivijo
draug, priglaud aus prie krtins, kur girdjo, kaip gar-
siai, palusiai greitai dunda irdis. Nuostabus garsas.
- Ar manai, kad galtume pasprukti? - kiek galdama
tyliau paklaus Lorel.
- Neinau. Turtume palaukti geros progos, nes jie vl
mus prigriebs.
Kai nosis pakl troliai m artintis prie j, Lorel tarsi
geleiniais gniautais sikirto vaikinui rank. Paskui ji i-
girdo dusl spragteljim, ir, net nespjus suvokti, kas tai,
Deivido ranka blok j ant ems, kur lepteljo ir jis pats.
Vos spjo pilvu paliesti em, mik upild vi papli-
pos - atrs, staccato garsai. Lorel usideng rankomis au-
sis ir prispaud veid prie drgn lap - band pasislpti
nuo vi aidjimo, bet tuojau upldo prisiminimai i
praeito rudens.
vi paplipas pertraukinjo skausmingi ksniai, tad
Lorel atsargiai vilgteljusi pamat, kaip troliai skuodia
mik, o i paskos juos vejasi zvimbianios kulkos.
- Bailiai, - tar ramus, tylus moters balsas.
Lorel pakl galv nuo ems, burna taip ir liko vos pra-
siiojusi.
- Galite ilsti, - tar tamsusis elis, vis dar velgdamas
troliams pavymui. - Jie negr - kaip gaila, kad atskubjau
nepasiruousi tikrampersekiojimui.
Deividas ir Lorel svirduliuodami atsistojo. Raukyda-
masi i skausmo Lorel kiek manoma palaidinuke prideng
ied. Momentas buvo ities kartas, tad sueidimas igara-
vo i galvos. Mergait pasvarst, kaip stipriai j sueid tro-
lis, taiau apirti bus galima ir paskui. Deividas kyteljo
i u medio, bet Lorel sugriebusi j u rankos trukteljo
atgal.
- Neksiu, - aikiu balsu tar moteris.
Lorel suprato, kad nra prasms mginti likti pasisl-
pus. Kad ir kas ji bt, ino, kad vaikai u medio. Lorel
ir Deividas atsargiai engteljo kelis ingsnius, kad pirm-
syk gerai apirt juos igelbjusi moter. i buvo keliais
coliais auktesn u Lorel, nuo koj iki galvos apsirengu-
si juodai: ilgarankoviai markiniai, bgimo kelns, juodos
odins pirtins ir koviniai batai. Stiliaus neatitiko tik veid-
rodiniai akiniai nuo sauls, atsainiai atsmaukti ant galvos,
kad prilaikyt plauk ele suteptus, sruogomis veid su-
panius, pakauyje pasistojusius katoninius plaukus. Mo-
teris atrod madaug keturiasdeimties, puikios sportins
formos, taiau ji nebuvo taip tvirtai sudta kaip trolis.
- Nekaltinu js, kad nervinats, - kalbjo moteris. -
N kiek nekeista po to, k teko patirti, bet patikkite - a
esu viena i geriei, - paklusi ginkl padar kelis judesius,
suspragsjo ginklo uraktai, ir autuvas nukeliavo dkl
prie klubo.
- Kas tu? - staiokikai paklaus Lorel.
Moteris nusiypsojo, balti dantys suspindjo mnulio
viesoje.
- Kli, - prisistat ji. - Kli Vilson. O js ?
- Tai buvo... tai bent buvo, - lemeno Deividas nekreip-
damas dmesio jos klausim. - Js buvote nuostabi. Su-
prantat, tik pasirodte, ir tie... na inote...
Paklusi antak Kli ilgai spoksojo vaikin.
- Ai, - galop sausai tarsteljo.
- Kaip js... - jau prasiiojo klausti Deividas, bet Lorel
skubiai j uiaup timpteljusi u rankos.
- Kas buvo tie padarai ? - paklaus Lorel nutaisiusi ne-
kalt balsel, bandydama nepasirodyti, kad apsimetinja. -
Jie neatrodo panas ... mones.
Deividas sumis dbteljo draug, bet skubiai mestas
jos vilgsnis nutryn nuo jo veido klausiam iraik. Ne-
paisant nieko Lorel nenorjo atskleisti, kas ji tokia, o svar-
biausia - neatskleisti savo paslapties iai nepastamajai,
kad ir kas ji bt, nors ir prisistaiusiai kaip geriet".
Kli kiek sumio.
- Jie... gyvn ris, kurios js niekad anksiau nema-
tte. Tarkime, taip. - Moteris sukryiavo ant krtins ran-
kas. - Vis dar negirdjau js vard.
- Deividas. Deividas Losonas.
- Deividas, - pakartojo moteris ir atsisuko Lorel.
Lorel pagalvojo, ar yra prasms bandyti nuslpti savo
vard. Neatrodo, kad bt labai sudtinga j suinoti. Ga-
lop sumurmjo:
- Lorel.
Kli ipt akis.
- Lorel Siuvel?
Mergait neramiai suiuro. I kur i moteris ino, kas ji
tokia?
- Na, - tyliai, beveik pati sau tarsteljo moteris, - tai
daug k paaikina.
Deividas igelbjo draug i sumiimo pakeisdamas
tem.
- I kur suinojote, kad mes ia? - be odi mosteljo
proskynos vidur.
- Sekiau tuos... padarus jau kelias valandas, - atsak
Kli. - Tik tada, kai pradjo persekioti js automobil, su-
pratau, k jie daro. Atsipraau, kad teko prileisti juos taip
arti, bet negaliu bgti taip greitai, kaip automobilis. Gerai,
kad jie numu jus nuo kelio kaip tik tuo metu, nes kitaip
niekaip nebiau spjusi laiku.
- Kaip js ?.. - pradjo klausim Lorel.
- Klausykit, - pertrauk j Kli. - Negalime ia tup-
ti ir pliurpti. Neturime jokio supratimo, kiek dar bastosi
t padar, - moteris prijo prie medio, kur buvo strigs
metalinis diskas. Ji itrauk ginkl ir pavelg j Deivid -
pirm kart tiesiai jam j akis. - Gal pavtumte mane?
Palydsiu jus ten, kur saugu, ir galsime pasikalbti, - at-
sisukusi smeig vilgsn Lorel. - Mums tikrai reikia pa-
sikalbti.
Lorelei proto balsas kudjo nepasitikti Kli, kad ir kas
ji tokia bt. Taiau moteris k tik igelbjo jiems gyvybes.
Be to, Deividas tik ir tetroko pasinaudoti pasilymu.
- Taip. Be abejo. inoma! - kiojo jis. - Mano maina
ten, apaioje, na... inote, kur ji. Kuo puikiausiai pavsiu
jus, hmmm, tik... na, tarsi ir strigome, bet... - vaikino bal-
sas nutilo, ir proskynoje sitvyrojo nemaloni tyla.
Kli sikio metalin disk plat dkl, pritaisyt prie
nugaros.
- sivaizduoju, kad mes trys galime laisvai istumti tavo
automobil. Eime, - ir moteris nuingsniavo tiesiai prie au-
tomobilio.
Deividas atsisuko Lorel, kuri stovjo rankomis apsi-
glbusi peius.
- Ar tau viskas gerai? - paklaus akimis skubiai ieko-
damas aizd.
Mergait linkteljo. Gerai" turbt ne pats tinkamiau-
sias odis, bet ji gyva. Su palengvjimu atsiduss vaikinas
apkabino draug, delnu skaudiai ukliudydamas ied.
Bet Lorel nekreip dmesio. Prigludo prie jo peties ir pa-
noro apsiverkti. Bet aaros palauks.
- Labai diaugiuosi, kad isigelbjai, - sunibdjo Dei-
vidas.
- A gyva, - paaipiai tarsteljo Lorel. - Ar isigelb-
jau - dar neinia. Kaip tavo keliai?
Deividas papurt galv.
- Rytoj skauds, bet bent jau vaikioti galiu.
- Gerai, - apsidiaug Lorel, vis dar gan greitai gaudy-
dama or. Paskui prisiminusi vaikino isiokim tekteljo
ranka jamper krtin.
- Ir k, po galais, sau manei tada pasiduodamas ? - pa-
klaus jo.
Deividas droviai ypteljo.
- Tuo metu tik tiek tepavyko sugalvoti.
- Na, daugiau nedrsk itaip elgtis.
Deividas ilgai tyljo, paskui tik patrauk peiais ir nu-
myn prie automobilio.
- Geriau jau eikim.
- Ei, - kteljo Lorel, ranka paliet vaikino skruos-
t. - Eik pirmas, a u sekundls, - sunibdjo ji. - Turiu
pasiriti ied. Bet, - grietai perspjo, - nieko jai nesakyk.
Nepasitikiu ja.
- Ta moteris igelbjo mus nuo troli, - atrm Deivi-
das. - J i buvo nuostabi!
- Man nesvarbu! Ji nepastama ir kak ino. Negali jai
nieko pasakoti! - Deividui tai buvo nauja - jis buvo ne i
t, kurie k nors slepia. - Eik, kol ji nieko netaria. Pasakyk,
kad pameiau rankin.
- Nenoriu palikti tavs vienos, - tvirtai atr vaikinas.
- Tik sekundl, - nepasidav Lorel. - Turiu pririti
ied. Praau, dabar jau eik. Ji iri mus, - Kli buvo pasie-
kusi kalvos papd ir tamsoje stebeilijo juodu. - Apsisuks
ir gr, jei greitai nepamatys tavs.
Ilgai pairjs ir spusteljs rank, Deividas nenoromis
pasuko u medi emyn nuo kalvos.
Lorel atmezg mazg ant liemens ir nulenk iedlapius
emyn. Vien viet ant nugaros vis dar dieg, lyg ten bt
atvira aizda. Sugrieusi dantimis tvirtai pririo iedlapius.
Vos tik nuleido ant j palaidin, nuskubjo i tankms -
vos prisivert nebgti. Myn emyn nuo kalvos, blausiai
apviestos mnulio, ir vos nesuriko, kai klupteljusi tiesiai
prie akis ivydo trolio veid. Atsilousi skubiai kepurn-
josi stodamasi ir tik tada suvok, kad pabaisa nejuda. Pri-
slinusi ariau suprato, kad ten tas pats trolis, kuris gavo
monostuolo serumo tiesiai kakt. Akivaizdu, kad serum
galima naudoti ir atvirame ore.
Apsisprsti turjo vos kelias sekundes. Kli nort pama-
tyti trol be smons - gal net pribaigt j. Bet rykiai rau-
donos nudegintos drs pabaisai ant veido buvo serumo
panaudojimo pdsakai - Kli bt supratusi, kad Lorel ar
Deividas kak jampadar. O jei toji moteris ir taip ka-
k ino apie Lorel, tai tik dar labiau pablogint reikalus.
Lorel negaljo rodyti trolio Kli neatskleidusi fj serumo.
Drebdama mergait atsistojo ir nuingsniavo nuo kalvos
n nesigriodama atgal, tik stebjosi - kiek ilgai dar veiks
serumas. Kuo greiiau isigaus i ia, tuo geriau.
Deivido automobilis kksojo ten pat, kur ir paliktas,
priekin padanga mirko purve, ibintai pliesk tiesiai nak-
t, o keleivio puss durels buvo plaiai atidarytos.
- Gana giliai klimps, - pareik Kli, tik trumpai vilg-
teljusi, kad sitikint, jog Lorel jau grusi. - Bet manau,
kad mudu, Deividai, istumsime, - moteris kumteljo jam
rank. - Atrodai tvirtas vaikinas.
Deividas atsikrenkt, tarsi bt ketins kak sakyti,
bet taip ir neitar n garso.
- Lorele, pavairuosi ? - paklaus Kli raitodamasi mar-
kini rankoves.
sliuogusi vairuotojo sdyn Lorel stebjo, kaip Deivi-
das seka paskui Kli prie mainos galo ir jiedu remia rankas
bamper. Mergait vis dar nesumojo, k ir galvoti. Prie
penkias minutes ji man, kad teks atsisveikinti su gyveni-
mu, ir jei ne Kli, be abejons, taip ir bt nutik. Tad ities,
k jie turt daryti? Palikti jiems gyvyb igelbjusi mo-
ter vien alikelje tik todl, kad ji i kakur ino Lorels
vard? Neliko nieko kita, tik veti j, kad ir kur ji bt pa-
norjusi. inoma, tada, kai automobilis pajuds. Bet viskas
taip keista. Lorel labai norjo turti daugiau laiko vertinti
situacijai.
Mergait suko vair, o Deividas su Kli stm. Po keli
bandym Civikas ltai isivadavo i purvyns, ir Lorel
nuvairavo j ant kelio. Utraukusi rankin stabd mergait
ilipo ir kartu su Deividu bei Kli puol apirinti automo-
bilio, iekodami paeidim. Arba, jei teisingiau, Kli api-
rinjo automobil, o Deividas spoksojo j.
- Mainai tikrai nekenkt nusiprausti, - pareik mote-
ris, - bet, atrodo, prisiminimui nieko neliks.
- Juo geriau, - sumurmjo Lorel.
- Taigi, - traukdamasi i ibint apviesto ploto tar
Kli, - keliausime ?
Deividas susivalg su Lorele, ir i linkteljo. Nebuvo
kaip tyliai parodyti, kad vos u penkiasdeimties pd guli
giliai migs trolis.
Visi sulipo automobil - Deividas skubiai atidar dure-
les, visai kaip ir an nakt, ir maina pajudjo. Po trumpos,
tylios kovos su Deividu prie vairo liko Lorel.
Vaiuojant Kli aikino, kur sukti.
- Dar kokia mylia ar panaiai, - pasak. - Mes vis laik
perkeliame stovykl. inakt leidiu jums atvykti tik todl,
kad rytoj ji jau bus kur nors kitur.
- Kokia stovykla? - susidomjo Deividas.
- Pamatysi, - atsak Kli. - Suk ia, dein.
- Nematau kelio, - sunerimo Lorel.
- Tau ir nereikia. Pradk sukti, tada pamatysi.
Ramiai linkteljusi Lorel pradjo vairuoti main dei-
n. Tuojau u didiulio krmyno mergait pastebjo kak
panaaus keli. Pasukusi j, vaiavo per tanki uuolaid
ak, kurios brauk per langus ir dureles. Vos tik veikusi
krmus pajuto, kad Civikas rieda vmis - akivaizdiai
vieiai padarytomis.
- Geras, - pasilenks pirmyn avjosi Deividas.
Koki minutl jie tyldami vaiavo tamsiu siauru ke-
liuku, ir Lorelei buvo vis aikiau, kad rieda tiesiai spstus.
Jei tik bt pasimusi kuprin! Kelias staiga suko dein,
ir apviestoje aiktelje prie akis ikilo trys namukai ant
rat. Prieais du namukus stovjo pora juod sunkveimi,
kuriems labai tikt pasirodyti baisiausi sunkveimi pa-
rodos arenoje. Utamsinti j langai atspindjo viesas keli
ant aukt kari pritaisyt ryki proektori, kurie ap-
viet vis stovykl balta viesa. Maesns lempos kabojo
vir kiekvieno jimo namuk ant rat. Jau u viesos rato,
prie kuolo, stovjo pririti du bri arkliai, o ant kelioninio
aliuminio stalelio guljo keli kardai ir didiuliai autuvai.
Sunkumas pilve Lorelei aikiai sak, kad jie su Deividu jau
palydjo galvas.
- Tai bent, - kteljo Deividas.
- Visur gerai, namie geriausia, - paaipiai mesteljo
Kli. - Sveiki atvyk stovykl.
Ilip i automobilio atvykliai nuingsniavo stovyk-
l - Kli rytingai, o Deividas su Lorele kiek atsargiau. Ap-
linkui zujo keletas moni - n nedirsteldami vaikin ir
mergin, dirbo vairiausius darbus. Kaip ir Kli, vilkjo dau-
giausiai vien juodai.
- Lorele, Deividai - tai mano komanda, - pristat Kli
rodydama aplink vaiktinjanius mones. - Ms ne-
daug, bet dirbame i peties.
Deividas eng ingsn artyn prie emos baltos palapi-
ns, kuri tarsi spindjo i vidaus, lyg ten bt uiebta de-
imtys ibint.
- Kas tenai? - paklaus tiesdama kakl, kai vidun smu-
ko vyras - prasivrus jimui akimirkai spindo rykus spin-
dulys, bet tuojau udanga vl usivr.
- Kaip sakoma, galiau pasakyti, bet vliau tekt jus
nuudyti, - pasak Kli taip rimtai, kad Lorelei net tapo
nejauku. Sustojusi alia vieno juodo sunkveimio, moteris
itrauk rusvai alsvos spalvos krep per pet.
- Eikit en, - paauk rodydama lauko stalel beveik
stovyklos centre.
Einant paskui Kli prie staliuko, Lorel sugrieb Deivid
u rankos. Dabar, kai jie jau ia, gal pavyks gauti atsakymus.
Vis vien jau nieko nebepakeisi - kas pradta, tai pradta.
Lorel nebuvo tikra, ar ji dabar didesniame ar maesniame
pavojuje nei tada, kai juodu persekiojo troliai.
Jiems prisdus, Kli i krepio isitrauk manilin vok
ir nusmauk nuo virugalvio veidrodinius akinius, kad jie
dengt akis. Stovykla buvo rykiai apviesta, bet tas gestas
Lorelei pasirod keistas, lyg i kino filmo. Kli raussi voko
viduje, paskui im vilgani fotografij, kuri stumteljo
Lorels link.
- K inai apie vyr? - paklaus.
Lorel spoksojo, perkreipt Deremajo Barnio veid.
EIOLIKTAS
SKYRIUS
Stengdamasi nedrebti, Lorel su siaubu velg veid,
kuris persekiodavo j komaruose vos ne visus metus. Ran-
ka, kuria laiksi Deivido, susigniau j kiet kumt.
- Praleidau kelerius metus iekodama jo... - tar Kli. -
Na, ir panai j j. Bet paskutin kart, kai susidrme -
prie kelis mnesius - jo kienje radome vizitin kortel
su keliais vardais, - moteris dbteljo mergait. - Vienas
vardas buvo tavo.
Lorels rankos pradjo drebti vien nuo minties, kad
Barnis neiojasi jos kortel.
- Ir js paprasiausiai nusirate mano vard ir paleidote
j keliauti savais keliais? - Lorel kalbjo tyliai, bet balsas
buvo panaesnis nyptim.
- Ne visai... - Kli akys bgiojo en ir ten, kol pasilenkusi
priek kio nuotrauk atgal vok. - Jis... pasirod stipres-
nis nei tikjoms. Pabgo.
Lorel ltai linkteljo, band kuo maiau drebti. Nepai-
sant to, k buvo saks Deimisonas, ji puoseljo menkut
vilt, kad Barnis po to vio pernai tikrai nusibaig. Taiau
nuotrauka - rodymas, nepaneigiamas rodymas, kad Bar-
nis vis dar sukiojasi aplinkui. Ir medioja j.
- Neatrodai nustebusi. Tad tu j pasti?
Meluok, meluok, meluoki - aukte auk proto balsas.
Bet kas i to? Isidav tapai akimirk vos atpainusi Bar-
n. Per vlu visk neigti.
- Kaip ir pastu. Pernai jis mane persekiojo.
- Nedaugeliui pavyksta nuo jo pasprukti, - Kli kalb-
jo ramiai, taiau paslptas klausimas buvo akivaizdus iki
skausmo. Kodl likai gyva?
Lorels mintys akimirksniu nuklydo pas Tamen, ji vos
neypteljo. Prisivert irti vien tak ant stalo.
- Man tiesiog pasisek, - atsak. - Padjo ginld netin-
kamu metu.
- it kaip, - Kli imintingai lingavo galva. - Saitas plie-
nas - vienintelio io vyruko baim. Ko jis norjo i tavs?
Lorel spoksojo veidrodinius stiklus ir labai norjo pa-
matyti moters akis. Teks imtis kai ko - ko tik prireiks, kad
nuslpt teisyb.
- Gali jai papasakoti, - po usitsusios tylos neikent
Deividas.
Lorel tik dbteljo j.
- Na, juk jie jau pardav j, niekas nebeatims...
Apie k jis kalba? Vaikinas ranka reikmingai spusteljo
jai laun. Praman istorijos - Deivido menas, Lorel su-
vis nemokjo meluoti. Geriausia, k gali, tai leisti imtis to
Deividui. Mergait usideng veid rankomis ir atsirm
draugo krtin, tarsi bt per daug susijaudinusi, kad gal-
t kalbti.
-Jos tvai rado t deimant, kai... remontavo namus, -
paaikino Deividas.
Lorel tikjosi, kad Kli nepastebjo tos menkos pauzs.
- Tok didiul. Tas vyras band Lorel pagrobti - gal
prayti ipirkos ar panaiai, - pasakodamas Deividas glost
mergaitei pet, brauk per nugar. - Labai siaubingas nuo-
tykis, - patikino jis moter.
Deividai, meluoji nuostabiai.
Kli ltai lingavo galv.
- Gali bti. Troliai visad gvieiasi lobi. Tokia j prigim-
tis. Ir dar - reikia pinig, kad galt veikti ms pasaulyje.
- Troliai? - nustebo Deividas toliau slapukaudamas. -
Tie, kurie gyvena po tiltais ir sauls viesoje virsta akmeni-
mis? Tai mus ir vijosi tie padarai?
- Ar a pasakiau troliai"? - sunerimo Kli, ir jos anta-
kiai juokingai pakilo vir akini nuo sauls rmeli. - Vaje.
Na, gerai, - atsiduso purtydama galv, - spju, jei jau ma-
tte juos, galite ir inoti, kas jie tokie i ties, - pavelg
Lorele, kuri buvo vl atsisdusi tiesiai ir luostsi menamas
aaras. - Gerai, kad tvai pardav deimant. Dabar Barnis
bent nepersekios j. Bet, - perspjo mergait, - tu, regis,
patekai j jo nuolatini mediojamj sra. Negali bti,
kad inakt troliai pasirod vakarlyje atsitiktinai. - Kiek
patyljusi pridr: - Netikiu tokiais dideliais atsitiktinu-
mais.
- Ko jam dabar reikia i mans? - skubiai susivalgiusi
su Deividu paklaus Lorel. - Deimanto nebra.
- Kertas, - paprasiausiai tarsteljo Kli. Atsisuko j
mergait - i juto jos griam vilgsn net per tamsius aki-
nius. - Tai vienintelis dalykas, kur troliai mgsta labiau u
brangenybes.
Lorel prisimin Deimison sakius beveik t pat, kai
jiedu kalbjo paskutin dien Avalone. Atrod gan keista
sipainiojus melagystes rasti tiesos grd.
Kli vl kio rank kuprin ir itraukusi nediduk pilk
kortel padav j Lorelei, kuri nedrsiai pam.
- Priklausau organizacijai, kuri gaudo... antgamtines b-
tybes. Daugiausia trolius, nes jie vieninteliai veriasi mo-
ni visuomen. Dauguma kit ito vengia bet kokia kaina.
tai ia mano komanda, bet ms organizacija tarptauti-
n. - Palinkusi priek moteris pridr: - Manau, kad tau,
Lorele, gresia didelis pavojus. Nortume pasilyti savo ap-
saug.
- Ir ko tikits u tai ? - vis dar tarindama paklaus mer-
gait.
Kli lpose tarsi vysteljo ypsenl.
- Lorele, Barnis nuo mans paspruko syk. Jis - ne vie-
nintelis, kuris trokta atsiteisti.
- Norite, kad padtume j sugauti?
- Tikrai ne, - purtydama galv nesutiko Kli. - Js, vai-
kai, be pasirengimo? Tik padtumte galvas. Ir, tik nesi-
eiskite, bet esat... sakykim, per mai.
Lorel jau iojosi prietarauti, bet Deividas stipriai su-
nyb jai koj ir mergait prikando lieuv.
Kli jau trauk i kuprins dar vien popieriaus lap, syk
tai buvo Kreento miesto emlapis.
- Noriau aplink tavo namus, ir tavo, Deividai, istatyti
sargyb... na, jei kas...
- Man nereikia sargybini, - r Lorel, prisiminusi
aplink namus jau stovinius fj sargybinius.
- Atsipraau? - nesuprato Kli.
- Man nereikia sargybini, - pakartojo mergait. - Ne-
noriu j.
- Lorele, niekas ten nestypsos. Tai tik tavo saugumui.
Esu tikra, kad tvai sutikt. Jei nori, galiu pakalbti su jais.
- Ne! - Lorel prikando lp, nes du vyrai, dirb neto-
liese, suiuro j j. Tada tekt pasakyti teisyb. - Tvai nieko
neino apie Barnj, - pareik ji. - Niekada nieko nepasako-
jau. Grau namo jiems dar nesupratus, kad buvau dingusi.
Kli neslp ypsenos.
- Tikrai? Iradinga mayl, tiesa? - Lorel vos susivald
nesviedusi igelbtoj triukinanio vilgsnio. - Bet rim-
tai, Lorele. Pastaruoju metu Kreento mieste troliai labai
sujud. Daug labiau, nei mes prat. Laimei, - kalbjo mo-
teris balsu, kuris tapo kiek aismingas, - turime reikal su
rimi, kuri lengva... sustabdyti, - ji patryn smilkinius. -
Ne taip, kaip kitus padarus, kuriuos medioti teko vos vie-
n kart.
- Kitus padarus? - sukluso Deividas.
Kli nustojo masaavusi smilkinius ir atriai dbteljo
vaikin.
- Ak, Deividai, ko tik nemaiau. T padar yra daugiau
nei kas nors galt patikti.
Vaikinas ipt akis ir jau iojosi kak sakyti.
- Bet bijau, kad inakt neturime laiko apie tai kalb-
tis, - tar Kli nepalikdama vietos klausimams. Pavelg
Lorel. - Noriau, kad pagalvotumdarsyk, - patar rim-
tai. - Nes manau, kad, pavykus ineti sveik kudai po
paskutiniojo susidrimo su troliais, nuvertini iuos pada-
rus. Jie greiti, klastingi ir stebtinai stiprs. Mes turime lai-
ko jiems sulaikyti, esame treniruoti profesionalai.
- Kodl tuo usiimate ? - paklaus Lorel.
- Kaip suprasti - kodl? Nes jie troliai! Medioju juos,
kad apsaugoiau mones, kaip igelbjau tave inakt. -
Moteris nutilo, po kiek laiko vl ts: - Siek tiek anksiau
netekau visko... visko... per tas nemonikas pabaisas. Mano
gyvenimo tikslas - padaryti gal j neamoms kanioms, -
Kli vl nutilo sekundlei, paskui suiuro Lorel. - Di-
diul svajon, suprantu pati, bet jei niekas nebandys, tai
niekada ir nevyks. Praau, padk mums, priimk silom
pagalb.
- Man nereikia asmens sargybini ar to, k js silote, -
laiksi savo Lorel. Mergait inojo, kad atrodo aiktinga,
bet daugiau neturjo ko sakyti. Fj sargybiniai - viena, bet
itai? Toji keistuol su karine stovykla ir didiuliais autu-
vais - Lorelei visai nereikjo, kad ji basty tusi aplink tikruo-
sius jos sargybinius. Kuo greiiau jai ir Deividui pavyks i
ia isikraptyti, tuo geriau.
Kli papt lpas.
- Gerai, - tar tyliai, - jei taip nori. Bet jei persigalvo-
si, turi mano vizitin kortel, - pairjo mergait, vai-
kin. - Tik noriu prisipainti, kad neketinu nuleisti nuo
judviej aki. Nenoriu, kad kas nutikt. Atrodote geri vai-
kai, - kiek patyljo prispaudusi pirt prie smakro, kelias
sekundes mst. - Prie jums ivaiuojant, - ltai nuts, -
kai k duosiu. Tikiuosi, suprasite, kodl taip elgiuosi, kaip
ir praym laikyti tai paslaptyje. Ypa nuo tv.
Lorelei tai visai nepatiko.
Kli pamojo vienampro al jusiamvyrui, ir tas atvilko
didiul d. Kelias sekundes joje pasiraususi moteris i-
trauk por pistolet juodos drobs dkluose.
- Nelinkiu, kad jums prireikt ginkl, - duodama kiek-
vienampo autuv tar Kli, - bet jei nesutinkate bti sau-
gomi, tai ia geriausia, k galiu dl js padaryti. Manau,
rinkiausi per didelj rpestingum, nei... mirtj.
Lorel dbteljo j autuv, kur Kli itiesusi laik ranke-
na j priek. Akies krateliu mat, kaip Deividas n nesudve-
jojs, be joki prietaravim paima savj, ir dar murmteli:
Gerumlis", taiau pati tik irjo ginkl. Paskui labai
ltai ities rank, paliet alt metal. Jis atrod ne visai
toks, kaip tas pistoletas, kuriuo taiksi Barn pernai, taiau
kai delne sugniau ranken, pojtis buvo toks pat. Galvo-
je sumkiojo Barnio vaizdiniai, visi paymti krauju -
Deivido kraujas ant jos rankos, kraujo dm, isiliejusi ant
Barnio peties, kai mergait j paov, ir dar baisesnis vaiz-
das - Tamenio veidas, kai j dusyk perskrod kulka i pisto-
leto, niekuo nesiskirianio nuo io.
Atitrauk rank, lyg i bt nudeginta.
-- Nenoriu, - tyliai sumurmjo.
- Gerbiu tavo apsisprendim, - tyliai pareik Kli. - Bet
vis tiek manau...
- Sakiau - nenoriu jo, - pakartojo mergait.
Kli vl papt lpas.
- Lorele, ities...
- Kol kas a j paimsiu, - tar Deividas siekdamas antro-
jo pistoleto. -- Pakalbsime apie tai vliau.
Kli dbteljo vaikin - veido iraika u t kvail veid-
rodini akini buvo nenuspjama.
- Manyiau, gerai.
- Bet... - prasiiojo Lorel.
- Nagi, - tyliu velniu balsu pertrauk j draugas. - Jau
beveik vidurnaktis, tvai jaudinsis, - apsikabins mergait
nusived j prie automobilio. - Oi, - stabteljs atsisuko
Kli, - ai. Ai u visk.
- Taip, - n neatsisukdama sumurmjo Lorel. - Ai. -
Ji nuskubjo automobil ir murkteljo vidun Deividui
nespjus atidaryti dureli. Dabar skaudiai gl nugar, ir
viskas, ko ji norjo, tai tik dingti kuo toliau nuo Kli ir jos
stovyklos, parsirasti namo. Uved mainos varikl, nors
Deividas dar tik roptsi vidun, ir vos tik jo saugos diro
sagtis spragteljo, mergait jung atbuline pavar ir apsuko
automobil. Kiek tik drso, greiiau nuvairavo iki pagrindi-
nio kelio ir vis laik iki kelio poskio galinio vaizdo veid-
rodlyje stebjo Kli - paskui i dingo i aki.
- Oho, - sukus greitkel atsiduso Deividas.
- Aha, - pritar mergait.
- Ar ji nepritrenkianti ?
- K? - Lorel visai ne tai turjo galvoje.
Taiau Deivido mintys jau buvo kitur. Pams Kli duot
ginkl atidar dkl.
- Deividai! Nedrsk jo iimti, - perspjo mergait ban-
dydama tuo pat metu stebti keli, nenuleisti aki nuo Dei-
vido ir ginklo.
- Nesijaudink. inau, k darau, - ims autuv pasu-
kiojo j rankose. - SIG SAUER, - pareik.
- Kas ? Koks Sig ?
- SAUER. Tai toks pavadinimas. Tikrai geras ginklas.
Brangus, - aikino vaikinas. - Nors ne toks puikus, kaip
Kli pistoletas. Matei t daikiuk? Automatinis. Galiu la-
intis, kad tai Glock 18.
- Tai graiausia. Tu k - i Nacionalins ginkl asocia-
cijos? - piktai suniurzg mergait. - I kur toks atsiradai?
Neinojau, kad taip domiesi ginklais.
- Mano ttis turjo kelet, - isiblaks aikino vaikinas,
vis dar glostindamas autuv. - Anksiau eidavom me-
diokl, kai dar buvau maesnis, kol tvai nebuvo isiskyr.
Ir dabar kartais pasiima paaudyti, kai bnu pas j. Ties
pasakius, taikliai audau. Mamai tai nepatinka, jai geriau
mikroskopas. Spju, kad tai viena prieasi, dl ko jie ne-
gali bti kartu, - Deividas kak patrauk, mergait igirdo
spragtelint.
- Atsargiai! - kteljo ji.
- Nesijaudink, yra apsauga, - vaikinas dar kak sprag-
teljo ir pasirod apkaba. - Super ilga apkaba, - dst vai-
kinas inovo tonu, tarsi tai jo ttis bt vardijs faktus apie
autuv. - Deimt vi vietoje atuoni, - itrauks vien
kulk pakl prie lango. - Keturiasdeimt penktas kalib-
ras, - tyliai vilpteljo. - Tokios kulkos gali pridaryti rim-
tos bdos.
Vaikino frazs sukosi mergaits galvoje tarsi koks ab-
surdikas raas. Keturiasdeimt penktas kalibras, ypa ilga
apkaba, deimt vi, rimta bda. Keturiasdeimt penktas
kalibras, ypa. ilga apkaba, deimt vi, rimta bda.
- Tai das, - pro sukstus dantis iko Lorel. Pda
stipriai umyn stabdius ir sustojo alikelje.
Deividas suiuro j - sumis ir dar kupinas jausm,
panai baim.
-Kas?
- Kaip suprasti - kas ?
- Kas negerai? - nuoirdus nekaltas balso tonas leido
mergaitei suprasti, kad draugas tikrai nenutuokia, ko ji nu-
siminusi.
Sukryiavusi vir vairo rankas Lorel padjo ant j kak-
t. Kelis kartus giliai atsikvpusi paband nusiraminti. Dei-
vidas nieko nesak, tik lauk, kol draug suvaldys jausmus
ir mintis.
Galop mergait prabilo:
- Nemanau, kad supranti, k man visa tai reikia, - tar.
Kai Deividas neatsak, ts toliau: - Dabar jie mus stebi.
Gal ir vis laik stebjo, neinau. Ir, ties pasakius, tikrai
manau, kad tu dabar bsi saugesnis. Bet i kur galime ino-
ti, kad toji Kli nemedioja fj?
Negaldamas patikti Deividas tik nirpteljo.
- Oi, baik, ji taip negalt.
- Kodl ne? - mirtinai rimtu balsu paklaus Lorel atsi-
sukdama vaikin.
- inoma, ne, - atsak is, tik balsas jau neskambjo
taip pasitikiniai.
- Ar ji kada nors minjo, kodl nori sugauti trolius? Ar
juos pribaigti, kaip kad galima nuspti?
- Nes jie bando nuudyti mus.
- Niekada itaip nesak. Minjo tik tiek, kad medioja,
nes jie troliai.
- Ar tai nepakankama prieastis?
- Ne. Negali paprasiausiai medioti ko nors tik todl,
kad padaras yra toks, ar kad panas j juos yra k nors tau
padar. Spju, kad nra ger troli, lygiai kaip ir galiu sp-
ti, kad nra blog fj. Tas faktas, kad ji mediojamuosius
pasirinko teisingai, dar nereikia, kad prieastis tai daryti
yra tinkama.
- Lorele, - ramiu balsu kreipsi j draug vaikinas udjs
rank jai ant peties. - Dabar tu jau usiimi odi aismu.
Manau, be reikalo iptei burbul i viso ito.
- Taip manai, nes esi mogus. Tas ginklas tau tikrai pa-
dar spd? O a negaliu juo avtis, nes bijau, kad vien
dien, jei Kli suinos, kas esu, jis atsisuks prie mane.
Deividas nutilo, veide msteljo siaubas.
- Neleisiau, kad taip nutikt.
Lorel aiiai nusikvatojo.
- Man labai malonu, bet ar tikrai manai, kad galtumj
sustabdyti ? J ir tuos visus, neinau k - nindzes, kuriuos
pasamd darbuotis su ja? - Lorel sunr pirtus su Dei-
vido. - Labai tikiu tavimi, bet abejoju, kad puikiai moki
gaudyti kulkas.
Deividas atsiduso.
- Nemgstu jaustis toks bejgis. Bet tai visai kas kita -
inoti, kad gyvenimas yra mano paties rankose, - ironikai
sukikeno vaikinas. - Esu kvaiteljs paauglys, tokiems kaip
a tenka vis laik rizikuoti, - surimtjs vaikinas kelias aki-
mirkas patyljo. - Taiau visai kas kita inoti, kad pavojus
gresia tau, Celsei, Rajanui ir kitiems, esantiems vakarlyje.
inakt viskas pasijuto taip aikiai, Lorele. Labai bijojau, -
nusijuok Deividas, - ne, turbt net buvau persigands.
Lorel nudelb akis j savo kelius, suko ant pirto mar-
kinli skvern.
- Atsipraau, kad jvliau j t ko tave, - sumurmjo.
- Ne, neatsipraink. Diaugiuosi, kad vlei, - abiem
delnais sum mergait u rank ir laik, kol toji pakl jj
akis. - Man patinka bti tavo gyvenimo dalimi. Nors per-
nai vos nepadjom galv, tai buvo pats smagiausias kada
nors turtas nuotykis, - nusijuok Deividas. - Na, gal i-
skyrus ios nakties nutikim, - pakls mergaits platakas,
pabuiavo jas abi. - Myliu u tai, kokia tu esi, myliu tave.
Lorel vos ypteljo.
- Manau, mums reikia pagalbos.
- Turime, kas padeda, - nesutiko mergait. - Jau eis
mnesius mano namus stebi fj sargybiniai.
- O kur jie inakt? - kiek pakeltu tonu paklaus Dei-
vidas. - Nebuvo t sargybini. Buvo Kli. Patinka tau ar ne,
ji mus igelbjo, ir manau, kad nusipeln bent trupuio pa-
sitikjimo.
- Gal nortum, kad griau atgal ir jai visk papasako-
iau? Prisipainiau, kad esu fja, ir kodl i ties Barnis
mane medioja? - kartai puol Lorel.
Deividas sum jos rankas ir laik jas suspauds savo del-
nuose. Taip visada darydavo, nordamas nuraminti mer-
gait. Ji susikaup, velg tik rankas, kelis sykius pratisai
atsikvp.
- inoma, nenoriu, - tyliai tar Deividas. - Nra jokios
prieasties, kodl ji turt inoti daugiau nei ino dabar.
Tik, manau, turtum pasitikti ja ir priimti pagalb. Ne
sargybinius, - paskubjo, kol Lorel nespjo paprietarau-
ti, - bet jei ji nori mus stebti, kai esi ne namuose, ar tai
labai blogai?
-- Manau, ne, - sumurmjo mergait.
- Lorele, inakt daugyb moni pastatme j pavoj.
Taip, inau, kad ateityje elgsims atsargiau, bet jei kakas
panaaus nutikt ateityje, ar nenortum, - vaikinas pakl
ginkl, kuris atrod saugiai paguldytas dkle, - turti dar
vien priemon apsiginti ?
- Argi tai tikrai geriausias bdas ? Ji k tik apginklavo du
nepilnameius, Deividai. Ar bent nutuoki, kaip itai nele-
galu?
- Bet juk tai ms pai labui! Nordami veikti teis-
tai, nieko negaltume paaikinti. Turime imti vadias savo
rankas. - Kiek patyljs pridr: - Kai pernai Tamenis nu-
djo tuos trolius, nesijaudinai dl jstatym.
Lorel ilgai tyljo. Paskui atsities, pavelg draugui
veid.
- Deividai, ar esi kada nors k nors nuovs?
- inoma, ne.
- Ar j k nors taikeisi ?
Vaikinas papurt galv.
- Matei, kaip k nors nuauna?
Dabar jau lidnai, labai ltai jis darsyk papurt galv.
- O man teko visk patirti, - mudama kumiu i krti-
n tar Lorel. - Kai pabgome nuo Barnio, vliau beveik
kasnakt kankino komarai. Dar dabar kartais sapnuoju.
- Ir a, Lorele. Tada i baims vos kelni nepridjau.
- Deividai, tave igsdino Barnis. O tu inai, kas mane
baugina komaruose ? A pati. Igsdinau pati save. Nes tai
pakliau ginkl, ,7/oviau.
- Privaljai.
- Manai, tai svarbu? Man nerpi, kodl tai padariau.
Faktas, kad oviau. Tas jausmas nepamirtamas. T akimir
k, kai pajunti atatrank, kai atmeta rank atgal ir pamatai
krauj ant prieais stoviniojo... niekada ito nepamirti.
Tad, Deividai, atleisk, jei nepalaikau tavo diaugsmo pri-
verstinai gavus dar vien autuv.
Deividas kur laik neatsiliep.
- Labai atsipraau, - paskui sunibdjo. - Nepagalvo-
jau, - patyljs neramiai atsidsjo. - Bet tu tikrai nesu-
pranti. Tu turi fj sargybinius, visokius eliksyrus. A netu-
riu nieko. Ar negali bent pabandyti suprasti, kodl jauiuo-
si saugesnis turdamas bent koki apsaug?
- Su ginklu jautiesi didelis ir galingas, tiesa, - drb Lo-
rel.
- Ne! Nesijauiu galingas ar vyrikesnis, ar dar kas nors
kvailo, kaip mons sako filmuose. Bet atsiranda jausmas,
kad bent ko nors imuosi. Tarsi kakaip padiau. Ar taip
sunku suprasti ?
Lorel jau iojosi sakyti, bet usiiaup. Draugas teisus.
- Spju, kad ne, - murmteljo.
- Be to, - atsargiai ypsodamasis pridr Deividas, -
pati inai, koks esu technologij myltojas. Mikroskopai,
kompiuteriai, autuvai - dievinu visa tai.
Prireik keli sekundi, bet mergait blausiai yptel-
jo.
- Tikra tiesa. Prisimenu, kaip tu pernai, kai praydau,
surengei vos ne kriminalin teismo ekspertiz, - dabar jie-
du abu nusijuok - nuo tokio juoko nebni laimingas, bet
bent jau pasijunti geriau.
SEPTYNIOLIKTAS
SKYRIUS
Jiedu suko Lorels kiem, akimirk padvejoj atsidar
dureles ir nuskuod j nam. Vos tik atsidr viduje, Lorel
atsisukusi utrenk duris - gal kiek per stipriai - j trinkte-
ljimas nuaidjo tamsiuose namuose.
- Lorele?
Draugai paoko, vilgsniai nukrypo prie laipt turkl,
kur umiegotomis akimis emyn velg mergaits mama.
- Ar viskas gerai ? Taip trenkei durimis.
- Atsipraau, niama. Netyia. Nenorjome tavs paa-
dinti.
Mama tik numojo ranka.
- Nemiegojau. U namo pjovsi kakokie gyvnai - u-
nys ar kakas panaaus. Kiekviensyk vos tik usnsdavau,
viskas vl prasiddavo. Kai nulipau emyn, usiplikiau puo-
del arbatos - triukmas nurimo. Tikiuosi, dabar jau viskas
gerai.
Deividas ir Lorel susivalg. Mergait labai abejojo,
kad u namo kovsi kokie nors unys.
- Ar pasilinksminote ?
- K? - sumiusi lepteljo Lorel.
- Vakarlyje. Ar smagu buvo?
Lorel buvo beveik pamirusi.
- Aha, - prisiverstinai linksmai patikino. - Nuostabus
vakarlis. Rajano namas tikrai pasakikas. Ir didiulis, - pri-
dr tikdamasi, kad balsas neskamba dirbtinai. - Tu gali
eiti miegoti, - skubiai pasil. - Mudu su Deividu eisime
irti film. Gerai ?
- Manau, taip, - iovaudama tar mama. - Tik tyliai,
sutarta?
- Taip, inoma, - atsiliep mergait, traukdama Deivid
j svetain.
- Sun pjautyns? - nepatikliai paklaus Deividas, kai
igirdo, kaip trinkteli udaromos mamos kambario durys.
- Suprantu, - nerimo kupinu balsu atsiliep mergait. -
Troliai inakt nerimsta, - dirsteljo pro aliuzes j tams.
inojo, kad nieko nepamatys, bet vis tiek pamgino. Neda-
v ramybs kalts jausmas. Nenorjo n bandyti skaiiuoti,
kiek moni ir fj i nakt pastat pavoj.
Prijs u nugaros Deividas apkabino Lorel per lieme-
n, prisitrauk j.
- Praau, nereikia, - sunibdjo ji.
Pavelgs savo rankas prie mergaits on vaikinas ati-
trauk jas, sukryiavo ant krtins - veidas buvo sumis.
- Ne, ne... - raminamai prabilo Lorel. - Tai ne dl tavs.
iedas, - sudejavo ji. - Labai skauda. - Dabar, kai naktinis
pavojus prajo, diegiantis skausmas nugaroje buvo viskas,
apie k ji steng galvoti. Narpliojo juostos mazg, band
atmegzti, bet vis dar drebjo rankos. Betampant juost aky-
se susikaup aaros - nieko daugiau nenorjo, tik greiiau
ilaisvinti sueistus iedlapius.
- Leisk man, - tyliai papra Deividas.
Mergait pasidav ir ramiai stovjo, kol mikls vaikino
pirtai darbavosi prie jos unarpliot mazg. Atvyniojs
juost, nugaroje truput pakl markinlius ir leido gle-
niems iedlapiams pakilti. Sukandusi dantis Lorel trk-
iojamai trauk or. Paleisti iedlapiai beveik taip pat skau-
djo kaip ir prispaudiami. Mergait usim delnais akis,
kad nepradt raudoti.
- Ar matai, kur sueista? - paklaus.
Deividas neatsak. Mergait atsisuko j. Draugo veidas
buvo sustings i siaubo.
- Kas? - vos girdimai sunabdjo Lorel.
- Atrodo, kad trolis nutrauk vis sauj iedlapi. Tie-
siog nupl juos. Matyti nudraskyti kratai.
Iptusi akis Lorel paband vilgtelti per kair pet, kur
turjo pleventi pastami viesiai melsvi iedlapiai. Vir de-
iniojo peties jie styrojo vietoje, bet kairje pusje nieko ne-
buvo lik. Didiuli iedlapi paprasiausiai... neliko. Lo-
rel apm keistas netekties jausmas. Aaros pradjo tekti
skruostais jai paiai dar nesuvokiant, jog pratrko raudoti.
Atsisukusi ji sikniaub draugui krtin ir galop pasidav
tnakt upldusiamsiaubui, sielvartui ir skausmui.
Vaikinas velniai apsikabino j per nugar, atsargiai pa-
dars tarp, kad nepaliest iedo. Jo ilta krtin sklaid
nuo alto oro ir baims apmus virpul, o iurktus, kelias
dienas neskustas skruostas brkteljo Lorelei per kakt.
Visame pasaulyje nebuvo kitos tokios vietos, kur Lorel
bt labiau norjusi likti.
- Eik ia, - sunibdjo Deividas traukdamas mergait
prie sofos. Jis prigul ant ono, o Lorel, galv padjusi jam
ant peties, susirang prie krtins. Tik tada, kai mergait
m lygiau kvpuoti, Deividas prabilo:
- Tai bent naktel, tiesa?
- Tai jau taip, - sudejavo Lorel.
- K darysime ?
- Neieik, - ji grieb vaikinui u rankos.
- inoma, ne, - atsak is glausdamas j ariau.
- Viskas bus gerai, kai pateks saul, - guodsi Lorel,
lyg bandydama tikinti save.
- Pasiliksiu per nakt, - tar Deividas. - Mano mama
supras. Pasakysiu jai, kad umigome irdami film.
Lorel nusiiovavo.
- Tai nebus labai toli nuo tiesos. Jauiuosi pervargusi.
- Be to, nesigdiju prisipainti, kad tikrai inakt neno-
riu daugiau lsti laukan.
- Lepis, - lepteljo Lorel kelias sekundes kikendama
i savo nevykusio juokelio, kol j priveik stiprus iovulys.
Deividas niekad i ties nesuprato, kaip sunku jai isilaikyti
valiai tokiu vlyvu metu. Jautsi lyg isunkta, visikai nete-
kusi energijos ir neturjo, kaip jos papildyti. Tokiu atveju j
palaikydavo tik valios jga.
- Miegok, - raminamai kalbjo Deividas, iltas rankas
udjs ant pei. - Bsiu alia, - paadjo.
Lorel prigludo vaikinui prie krtins ir leido sau atsipa-
laiduoti. Nors skaudjo ir vis dar gniau baim, j greitai
uvald miegas. Bet kartu su miegu atslino ir sapnai apie
trolius su peiliais, autuvais ginkluotus mones ir Derema-
j Barn.
Lorel pabudo tekant saulei, paband nepaadinti Dei-
vido, bet jis nebuvo giliai migs. Vaikinas atsimerk, pa-
velg j Lorel ir vl usimerk. Po keli sekundi akys vl
atsimerk.
- Nesapnuoju, - tar lidnu balsu.
- Nortum, - atov Lorel bandydama pasitaisyti mar-
kinius. - Negaliu net sivaizduoti, kaip atrodau. - ied vis
dar skaudjo, bet skausmas bent jau buvo nebe toks die-
giantis. Met tampiusi markinius emyn - nuo to tik dar
labiau dilgiojo iedlapius.
Pamats nuogus jos onus Deividas nusiiep ir jo ran-
kos nuslydo mergaits liemeniu, paskui pakilo kiek auk-
tliau nugara, kur puol glostinti nepaeistus iedlapius
deinje iedo pusje. Lorel nusistebjo, ar jis supranta, k
ji jauia - tarsi iedlapiai bt jos oda. Kartais vaikinas lies-
davo ied tingiai, lyg usimirs. Kartais ji jusdavo, kaip jo
ranka ilgliau usilieka ten, kur iedlapiai bdavo stipriai
apvynioti po rbais. Atrod iek tiek keista, kad jis taip
glostinja. Intymu. Tai daugiau nei laikyti u rankos. Netgi
daugiau nei buiuotis.
- Jis greitai nuvys, tiesa? - su vos juntamu apgailestavi-
mu paklaus Deividas tyrindamas didiul ied.
Mergait linkteljo, persisukusi pairjo atgal j iedla-
pius.
- Turt po savaits ar keli nukristi, - atsak. Jos bal-
se jokio apgailestavimo aikiai nebuvo. - Gal dar greiiau,
ypa po ios nakties.
- Ar su juo tikrai toks vargas ?
- Kartais.
Deivido ranka glost vien ilgesnij iedlapi nuo pat
pagrindo iki galiuko, paskui jis prikio deln prie nosies,
pauost.
-Ji e tokie... kaip ia pasakius... seksuals.
- Tikrai? Bet juk... tai augalo dalis. Sakyiau augalus.
- Augalus? - kvatodamas atsiliep Deividas. - Ar ia
toks terminas ?
- Pats supranti, k turjau galvoje, - uvert akis mer-
gait.
- Ne, nesuprantu. Turi t daikt ant nugaros ir tai yra
graiau nei kuri nors kada nors mano matyta gl. Kvepia
nuostabiai, tokia velni, vsi - smagu liesti. Ir dar, - prid-
r, - paslaptinga. Kaip tai gali bti neseksualu?
- Na, gal. Kaip pairsi, - ypteljo Lorel.
- Ai, - atsiliep vaikinas laiydamas pirt ir ant si-
vaizduojamos lentos raydamas sau deimtuk.
- Bet taip atrodo tik tau, nes nereikia jo neioti ant nu-
garos, - r mergait.
- Na, jis lyg ir mano, - gundomai atsiliep Deividas,
traukdamas mergait ariau savs.
- Tik todl, kad dalijuosi, - nepasidav ji.
velniai pabuiavs vaikinas pavelg Lorelei veid -
kaip tik tiek, kiek prireik, kad i pasijust kiek nesmagiai.
- Ar tavo mama skambino ? - paklaus keisdama tem,
kad nereikt daugiau kalbti apie j.
Deividas papurt galv.
- Dar ne, bet a jau geriau eisiu. Ties pasakius, - pasa-
k dirsiodamas j telefono ekran, - negavau joki inui,
tad mano mama dar mans nepasigedo. Jei pasiskubinsiu, ji
gal n nesupras, kad inakt praleidau ne namuose, - vaiki-
nas atsistojo. - Be to, tikrai nesu mgjas taip anksti keltis,
kaip tu. Prie darb dar galiau kelias valandas numigti.
- Kada tau j darb?
- Tik nuo vidurdienio iki penki. Nesijaudink.
Deividas dirbo kroviku vaistinje, kur jo mama buvo
vaistinink. Be abejons, darbuotojos vaikas gaudavo pri-
vilegij. Jo darbo grafikas buvo labai lankstus, tad tekdavo
darbuotis tik du etadienius per mnes, ir dar retkariais
ipuldavo sekmadienis. inoma, Lorel naudojosi panaio-
mis privilegijomis ir tv parduotuvse dirbdavo tik tada,
kai prireikdavo dvideimties doleri. Ar daugiau.
- Nemanau, kad yra koks nors bdas sulaikyti tavo
mam vakar namuose ? - paklaus Lorel.
Deividas tik uvert akis auktyn. Jo mama buvo pagar-
sjusi vakarli lit.
- Tik paklausiau.
- Ar dar turi Kli vizitin kortel?
Lorel staiga susidomjo kakuo ant grind.
-Aha.
- Galiau pairti ?
Pasvarsiusi Lorel itrauk kortel i kiens. Jau buvo
imokusi mintinai. Ant kortels storomis juodomis raid-
mis buvo urayta: Kli Vilson. Po vardu - telefono nume-
ris. Jokio darboviets pavadinimo, adreso, jokio paveiksl-
lio ar logotipo. Tik vardas ir numeris.
Deividas isitrauks mobilj telefon sived numer
adres knyg.
- Tiesiog taip saugiau, - paaikino. - Jeipamestumkor-
tel ar panaiai.
- Nepamesiu.
Bet galiu imesti j tyia. Galvojant apie Kli kakas vert
sitempti, tik niekaip negaljo suprasti, kas taip neramino.
Gal tik tie kvaili akiniai nuo sauls.
- Beje, - atsargiai usimin Lorel, - manau, iandien
teks vaiuoti senuosius namus. Vliausiai rytoj.
Deividas sustingo.
-Kai p? Kodl?
- Turiu praneti, kas nutiko, - paaikino mergait ne-
irdama jam akis.
- Nori pasakyti, kad Tameniui reikia inoti, kas atsiti-
ko?
- Ir eriui, - lyg gindamasi pridr Lorel.
Deividas susikio rankas j kienes ir nutilo.
- Ar a galiu vaiuoti ? - galop paklaus.
- Nenoriau, kad vaiuotum.
Vaikinas net kilsteljo galv.
- Kodl ne ?
Lorel atsiduso, perbrauk pirtais plaukus.
- Tamenis visada pasiunta, kai esi netoliese. Ir jei atvi-
rai, manau, kad tu taip pat susierzini. Man reikia prissti ir
rimtai pakalbti su jais apie Kli - visai nenoriu, kad judu
kibtumte vienas kitamj gerkles, kol kalbsiu. Be to, - dar
pridr mergait, - tau reikia j darb.
- Galiu pasiimti laisv dien, - altai mesteljo vaiki-
nas.
Lorel dabar jau dbteljo j j.
- Nereikia. Susitvarkysiu viena. Ir tau tikrai nra dl ko
nerimauti. A su tavimi. Myliu tave. Neinau, kaip dar ga-
liau tikinti.
- Tu teisi. Atsipraau, - atsiduso Deividas, apkabino
mergait, o paskui atsitrauks pavelg j. - Bsiu sinin-
gas - man nepatinka, kai vaiuoji pasimatyti su Tameniu.
Ypa viena. Mielai biau kartu. - Kiek padvejojs prid-
r: - Bet pasitikiu tavimi. Paadu, - gteljo peiais. -
Tiesiog spju, kad esu toks pat pavyduolis, kaip ir visi vai-
kinai.
- Na, esu pamaloninta, - tar mergait stiebdamasi, kad
pasiekt pabuiuoti Deivid. - Bet vaiuoju tik pasikalb-
ti. Ir apvalyti namus, - pridr suraukusi nos. - Turiu bent
ivdinti, ten jau kelis mnesius niekas nesilank.
- Vaiuosi automobiliu?
- Na, lyg ir ketinau skristi, - aismingai atsak mergait
rodydama nugar, - bet, regis, neieis.
- A rimtai.
- Gerai, - surimtjo mergait, nors nesuprato, kur link
jis suka. - Vaiuosiu.
Deivido veidas sitemp.
- O kas, jei jie tave seks ?
Lorel papurt galv.
- Negaliu net sivaizduoti, kad sekt. Pirmiausia vaiuo-
siu dien. Be to, beveik vis laik greitkeliu. Tikrai, jei tro-
liai net ir nusekt paskui mane iki pat ems, ten j laukt
nemaloni staigmena.
- Tas tiesa, - surauks antakius pritar Deividas.
- Bsiu atsargi, - paadjo Lorel. - ionai esu saugo-
ma ir nesustosiu, kol nuvyksiu viet.
Deividas prisitrauk mergait ariau.
- Nepyk, kad taip jaudinuosi, - tar. - Tik nenoriu, kad
tau kas nors nutikt. - Kiek patyljs pridr: - Nemanau,
kad ketini pasiimti... hmm... t daikiuk, kur dav Kli?
- Ne, - grietai nukirto mergait. - ito jau per daug.
Lauk! - kteljo ji stumdama vaikin prie laukuj dur. -
Lauk!
- Gerai, jau gerai, - juokdamasis gynsi Deividas. - I-
einu.
Lorel nusiypsojo, priglaud vaikin buiniui.
- Iki pasimatymo, - sunibdjo. Deividui ijus ji u-
rakino duris.
- Nemanau, kad i ties turjau tau sakyti - joki nakti-
njim su Deividu. Maniau, kad i taisykl akivaizdi.
Lorel paoko, paskui atsisuko j palinkusi ant laipt tu-
rkl mam.
- Atsipraau. Mes umigome irdami film. Nieko
nevyko.
Mama nusijuok.
- O tavo plaukai taip susivl tik nuo miegojimo ?
Lorel staiga ugriuvo nuovargis ir patirti igyvenimai,
ji sivaizdavo, kaip turt atrodyti, ir staiga viskas pasirod
juokinga. Ji kvatojo, prunkt, o paskui dar labiau sijuok.
Tuiai band suvaldyti kikenim.
Mama nulipo laiptais vis laik atrodydama lyg ir pyku-
si, bet tuo pat metu susiavjusi.
- Turiau atrodyti siaubingai, - braukdama pirtais per
plaukus kikeno Lorel. Jie vis dar buvo iurkts nuo plauk
lako, kuriuo vakar vakare buvo nusprendusi pasinaudoti.
- Na, sakykime, atrodai tikrai ne puikiausiai.
Atsidususi mergait pasim i aldytuvo sodos van-
dens.
- Mes tikrai umigome.
- inau, - ypsodamasi atsiliep mama. Ji nedideliu
grstuvliu nikusi tryn kramtom vitamin tabletes ma-
utje piestelje. - Buvau nusileidusi patikrinti. - Mama i-
pyl vitamin miltelius ant ems afrikietik nalaii va-
zonuose - itos gudrybs buvo imokusi i vyro, kuris kam-
baryje augino kanapes marihuanai - kad ir kaip tai bt
keista. Lorel stebjo mam ir staiga suvok, kad n viena j
nepasak nieko netinkama ar iurktaus. Bent jau kol kas.
Kelias minutes viskas atrod normalu. Lorel neinojo, ar
tuo diaugtis, ar apgailti t fakt, kad itaip nutinka taip
retai.
- Atsipraau, - vl pakartojo Lorel. - Kit kart pa-
bandysiu iprayti j lauk.
- Tai jau prayiau, - lyg erzindamasi atsak mama.
Igirdusios laiptais nulipant vilpaujant tt abi atsi-
suko. Jis pasilabino su jomis, paskui seg mamai buk ir
mainais gavo puodel kavos.
- Ar js iandien dirbate? - paklaus mergait.
- O iandien etadienis ? - paaipiai pasiteiravo mama.
- Blogieiai nenusipelno jokio poilsio, - ypsodamasis
dst ttis. Pavelg mam: - O mes labai, labai blogi. -
Jiedu nusikvatojo, ir akimirk Lorelei pasirod, kad jie vl
grjo j tuos laikus, kai pernai ji dar nebuvo praydusi. Kol
dar viskas nebuvo itaip netikusiai pasisuk, kol dar jie buvo
normali eima.
Mergaits ypsena dingo pamaius, kokiu keistu vilgs-
niu ttis apirinja j.
- Kas nutiko? - kai jis prijo ariau, paklaus mergait.
- Kas nutiko tavo iedui ? - susirpino ttis. - Trksta
iedlapi!
Lorel ryt maiausiai norjo eimynins diskusijos
apie jos iedlapius.
- Jie paprasiausiai kartais ikrinta, - paaikino. - Nra
labai gerai kasdien raiioti ied. Pagalvojau, gal...
- Gal tau reikt ydjimo metu likti namuose, kad taip
nenutikt? - pertrauk mergait ttis.
Lorel pamat, kaip isipleia mamos akys.
- Ne, inoma, ne, - paprietaravo ji. - Padtis visikai
kontroliuojama. Viskas kuo puikiausiai.
- Na, tau geriau inoti, - nenoriai pritar ttis. Jis toliau
gurknojo kav, bet pro puodelio krat vis stebjo dukr.
- Kadangi js darbe, - Lorel vl pasuko pokalb nori-
ma linkme, - tai gal neprietarausite, kad nuvaiuoiau j
senuosius namus?
- Ko ten? - panairavo j dukr mama.
- Reikia susitvarkyti, - bandydama ilaikyti atsain ton
dst Lorel. - Kai buvau ten rugpjio mnes, viskas at-
rod gan baisiai. Tikrai, reikt apsitvarkyti, kad koks nors
valkata neapsigyvent, - nejaukiai juokdamasi pridr ji.
- Maniau, kad jie neleidia, kad taip nutikt, - tar
mama.
- Na, taip, gal... bet neketinu prayti sargybini brio,
kad lyg kokios tarnaits tvarkyt mano namus.
- Manau, suprantama, - sikio ir ttis. - Namai tikriau-
siai turt bti sutvarkyti, - dirsteljo mam. - Kaip ma-
nai, gerai ?
Mama ispaud ypsenl.
- Tikrai. inoma, taip.
- Ai, - sumurmjo mergait nudelbusi akis. Jau iek
tiek gailjosi, kad apie tai prasiiojo.
ATUONIOLIKTAS
SKYRIUS
Lorel kelias minutes pasdjo automobilyje - tiesiog
spoksojo namuk. Jos namuk, ar bent beveik jos. Pasku-
tiniais metais ia bdavo labai danai - pakeliui j Avalon
ir i jo, panaiai kaip ir pernai ruden, kai buvo atvaiavusi
aplankyti Tamenio. Bet viduje nebuvo lindusi nuo to lai-
ko, kai beveik prie pusantr met persikraust Kreento
miest. Ten, kur pievel nebuvo apkritusi dvej met la-
pais, siravo ilgiausios ols, o ir krmai buvo sul tokie
aukti, kad beveik iki puss ustojo langus. Lorel atsiduso.
Kai djosi valymo priemones, apie kiem visai nepagalvo-
jo. Geriausias sprendimas bt kit kart ia atvaiuoti su
Deividu, oliapjove ir krmapjove, bet net ir labai norint,
prayti Deivido bus keblu.
Kit syk - dabar ji tikrai turi, k veikti. Atidariusi baga-
in mergait pasim kibir, piln kempini, skudur ir
visoki valymo priemoni, kurias tryt susikrov, ir patrau-
k prie paradini dur.
Durys girgteljo ant vyri, ji jo vidun. Buvo keista
vaiktinti po visikai tuius namus. Namai tam ir skirti,
kad bt apstatyti daiktais, gyvent mons, skambt
muzika, sklist kvapai. Didiausias kambarys, uimantis
beveik vis pirmj aukt, dabar atrod lyg tuias urvas.
Pilnas tutumos kambarys.
Lorel padjo kibir ant virtuvs spintels ir prijusi prie
plautuvs atsuko vanden. Sugurguliavusi i iaupo pasipyl
vario spalvos rdi pilno vandens srovel. Lorel kur laik
leido jam tekti, ir greitai kanalizacij nutekantis vanduo
tapo varus. Mergait nusiypsojo - tarp plik sien aidin-
tis tekanio vandens garsas keistai ramino.
Lorel vaiktinjo ratu po pirmj aukt - atrakinjo ir
atidarinjo visus langus, leido gaiviam rudenikamvjeliui
vertis vidun, istumti pridvisus, sugedus or, kuris ilgus
mnesius tvyrojo namo viduje. Langas dur deinje neat-
sidar, tad Lorel kelias sekundes plujo prie jo.
- Leisk, padsiu, - nuskambjo tylus balsas visai jai u
nugaros.
Nors ir tikjosi, Lorel vis tiek paoko. Pasitraukusi lei-
do Tameniui upurkti kako i mao buteliuko kiekvieno-
je lango pusje, ir tada lengvai pakl lango rm. ypsoda-
masis atsisuko.
- tai, praau.
- Ai, - ypsodamasi padkojo mergait.
Vyrukas nieko neatsak, tik kiek pasisuks atsirm sie-
n.
- Atvaiavau susitvarkyti namus, - paaikino Lorel ro-
dydama kibir su priemonmis.
- Matau, - Tamenis apsivalg po tui kambar. - Se-
nokai ia kas nors buvo. Ir a ia lankiausi prie ger imt-
met.
Jiedu kelias usitsusias akimirkas stovjo tarsi apgaubti
tylos debesies - nemalonios Lorelei, bet Tamenio, regis, ji
nma netrikd.
Galop Lorel eng ingsnel ir apkabino vyruk. Jis ap-
sivijo rankomis jai nugar, tuojau uiuop gumb - pari-
t ied - ir lyg nutvilkytas atoko.
- Atsipraau, - skubiai sumurmjo sukryiuodamas ant
krtins rankas. - Neinojau.
- Viskas gerai, - nuramino mergait, rankomis skubiai
knibindama mazg ant liemens. - Ketinau atsiriti vos tik
atidariusi langus.
Vos paleisti iedlapiai atsities, Lorel net neband u-
gniauti palengvjimo atodsio.
- Tai vienas puikiausi dalyk, todl ia taip gera, - va-
liai pareik.
Tamenis jau lyg ir ypsojosi, bet vilgsnio neatitrauk
nuo ydrai balt iedlapi.
- Kas, po galais, nutiko ? - paklaus engdamas mergai-
tei u nugaros.
- Hmm... tai dar viena prieastis, kodl esu ia, - prisi-
paino Lorel. - Tai tvams sakiausi vaiuojanti tvarkyti
namo, kad ileist.
Bet Tamenis vargu ar klaussi. Apimtas siaubo, sugniau-
s kumius tik irjo j mergaits nugar.
- Kaip ? - steng sunibdti.
- Troliai, - tyliai tarsteljo mergait.
Tamenis kilsteljo galv.
- Troliai ? Kur ? Tavo namuose ?
Lorel papurt galv.
- Pasielgiau kvailai, - tar ji bandydama suvelninti situ-
acij. - Vakar vakare vaiavau vakarl. Troliai mus rado,
vijosi ir maina nuriedjo nuo kelio. Bet man viskas gerai.
- Kur buvo tavo sargybiniai? - neatlyo Tamenis. - Juk
jie, pati inai, ne vien tam, kad stypsot prie tavo nam.
- Manau, jie gal... buvo usim kitais dalykais, - atsa-
k Lorel. - Kai grome namo, mama pasakojo kak apie
un pjautynes kieme.
-Juk tave galjo nuudyti! - kteljo Tamenis. Vl pa-
velg mergaitei nugar. - Ir, atrodo, vos to nepadar.
- Tokia... moteris rado mus kaip tik laiku. Ji nuvijo tro-
lius.
- Moteris? Kas tokia?
Lorel padav Tameniui vizitin kortel.
-Kl i Vilson. Kas ji?
Lorel nupasakojo visus praeitos nakties vykius, su ke-
liais pertrkiais, nes Tamenis vis nordavo tai , tai t pa-
tikslinti. Kai mergait baig pasakoti, jautsi taip, lyg bt
ities dar syk patyrusi tuos baisius imginimus. - O tada
ji padav mums ginklus ir ivaiavome, - baig pasakojim
Lorel. - Tai taip keista. Neturiu supratimo, kas ji tokia.
- Kas... - Tamenis nutilo, eng kelis ingsnius. - Ne-
gali bti... - vl m trypioti, galop nurimo, sustojo ant
krtins sukryiavs rankas. - Turiu apie tai pakalbti su
eriu. Tai... problema.
- O k man daryti? - sunerimo mergait.
- Gal nustoti bastytis naktimis ? - pasil vyrukas.
Lorel uvert akis.
- Ir dar. Neinau, ar pasitikti ta moterimi ? Jei nutinka
bda, o sargybini nra alia...
- Jie turt visada bti alia, - niriai atr Tamenis.
- Bet jei nra... jei pamatysiu t moter... ar pasitikti
ja?
- J i - mogus, tiesa?
Lorel linkteljo.
- Tada - ne. Nepasitikime ja.
Nustebusi Lorel spoksojo j vyruk.
- Tik todl, kad ji - mogus ? Ar nereikt tada to paties
sakyti ir apie Deivid? Arba mano tvus?
- Ar nori pasitikti ja?
- Ne, nenoriu. Gal. Neinau. Dar bent sakytum, kad ne-
verta pasikliauti ja, nes medioja nemogikas btybes, ar
todl, kad dav mums ginklus. Bet tu paprasiausiai nutari,
jog ji nepatikima tik todl, kad yra mogus. Taip nesinin-
ga-
Tamenis beviltikai ikl rankas.
- Tik tiek ir inau, Lorele. Neturiu daugiau joki fakt,
kurie padt man nusprsti.
- Ji igelbjo man gyvyb.
- Puiku. Vienas takas jos naudai, - Tamenis prijo, at-
sirm j sien alia mergaits.
Lorel atsiduso.
- Kodl taip nutiko btent dabar? - paklaus jusdama,
kaip neramiai suskamba balsas. - Supranti, beveik metai
prajo nuo susitikimo su Barniu, ir nieko nevyko. O paskui,
staiga vien nakt, bum! Troliai, Kli, net namuose troliai.
Viskas i karto ? Kodl ? - br klausimus mergait pasukusi
galv, kad matyt Tamen.
- Na, gerai, - nenoromis atsiliep is. - Nepasakytum,
kad visus metus nieko nevyko, - jis, regis, atsiprainjo. -
Nemanme, kad tau reikt inoti apie kiekvien trol, ku-
ris perjo Kreento miestu ar dirsteljo tavo pus.
- Tai j buvo ir daugiau? - sukluso Lorel.
- Keli. Bet tu teisi - tai pats geriausias, puikiausiai orga-
nizuotas puolimas, apie kok tik mums teko girdti.
- Negaliu patikti, kad buvo ir daugiau troli, - netik-
dama svarst Lorel. - Tikrai, nebekontroliuoju savo gyve-
nimo.
- Oi, baik. Nieko panaaus. Dauguma j niekad n ne-
prisiartino prie tavo nam ariau kaip per pus mylios. Sar-
gybiniai jais pasirpino. Nieko sudtingo.
- Nieko sudtingo, - pasiaip mergait. - Lengva tau
sakyti.
- Viskas kontroliuojama, - laiksi savo Tamenis.
- O kaip praeit nakt ? Taip pat kontroliuojama?
- Ne, - pripaino vyrukas. - Bet anksiau nebuvo nuti-
k nieko panaaus.
- Tai kodl dabar ?
- Geras klausimas, - lidnai ypteljo Tamenis. - Jei i-
noiau, gal tada paaikt ir atsakymai kai kuriuos mano
klausimus. Pavyzdiui, kodl troliai paskutiniu metu nu-
stojo trynsi iose vietose, arba kaip Deremajas Barnis su-
prato, kad vartai yra kaip tik ia, ir kas i ties duoda saky-
mus visame iame reikale. Tai tik keli klausimai i daugelio
dalyk, kuriuos vis dar bandome perprasti.
Lorel kur laik, tyljo.
- K man daryti? - paklaus ji.
- Neinau, - atsak vyrukas. - Spju, kad teks luktelti.
Bk atsargi, bandyk daugiau nepatekti toki situacij, kur
toji Kli galt vl pasirodyti netoliese.
- Oi, patikk, taip ir elgsiuosi.
- Kol kas, manau, tik tiek ir gali. Pakalbsiu su eriu.
Pairsime, gal pavyks k suinoti. Gerai?
- Gerai.
- Ai, kad atvaiavai man papasakoti, - tar Tame-
nis. - Tikrai diaugiuosi. Ir ne tik todl, kad tai proga pa-
matyti tave. Nors itai, inoma, miela. Oi, - tar kidamas
rank j kuprin, - turiu tau kai k. Deimisonas perdav, -
jis teik Lorelei didiul drobin mai. Pamusi mergait
sekundl velg j, paskui prapliupo juokais.
- Kas tai? - sumis paklaus Tamenis.
- Cukranendri milteliai. I j gaminu buteliukus elik-
syrams, ir jau beveik visus baigiau, - mergait papurt gal-
v. - Dabar galsiu sudauyti dar imt buteliuk, - lid-
nai pridr.
- Vis dar nesiseka? - bandydamas nuslpti susirpini-
m paklaus vyrukas.
- Ne, - valiai atsiliep mergait, - bet pavyks. Ypa da-
bar, kai turiu vis ton it milteli, - ypsodamasi parei-
k.
Tamenis ypsojosi, bet akys vis krypo on, kakur
mergaitei vir peties.
- Kas ? - droviai paklaus Lorel tiesdama kakl, kad pa-
matyt iedlapius.
- Atsipraau, - vl m atsiprainti Tamenis. - iedas
toks graus, o pernai vos spjau apirti.
Nusijuokusi mergait apsisuko, parod savo groyb ant
nugaros. Taiau kai vl atsistojo veidu draug, Tamenis
labai atidiai apirjo valymo priemones kibire. Mergait
prisimin pokalb su Deividu, koks seksualus jam atrodo
tas iedas. Jei jis adina tokius jausmus Deividui...
Daugiau nesisukiosiu.
- Tai kas ia? - pasiteiravo Tamenis pertraukdamas ne-
maloni tyl.
- Tik valymo priemons. Stiklo valiklis, grind plovimo
priemon, vairi paviri valiklis. - Mergait isitrauk
gumines pirtines. - O itos, kad nieko nenutikt, jei u-
tikt ant mans.
- Gal... galiau padti?
- A atsiveiau tik vien por pirtini, bet... - mergait
pam skudurl dulkms valyti - gali valyti dulkes.
- O gal a plausiu, o tu valysi dulkes ?
- Taigi ia tik dulks, - juokdamasi tar Lorel. - Tau
nereiks vilkti nriniuotos prijuosts ar kako panaaus.
Tamenis patrauk peiais.
- Gerai. Tik labai keista.
- Kodl keista? - nesuprato Lorel pripylusi j kibir il-
to muilino vandens ir usimovusi pirtines.
- Tai pavasario fj darbas. Keista matyti tave usiimant
ituo. Tik tiek.
Braukdama kempine per dulktus stalvirius Lorel juo-
ksi.
- Maniau, kad tau nepatogu, nes tai moterikas darbas.
- mons, - sumurmjo Tamenis nepritariamai purty-
damas galv. Paskui linksmai pareik: - Buvo metas, kai
iustydavau savo kambar.
Kur laik jiedu dirbo tyldami - Tamenis i pakampi
brauk voratinklius, Lorel veit virtuvs stalius ir spin-
teles.
- jei ketini labai danai ito imtis, tikrai turtumleisti,
kad atgabeniau tau valymo priemoni i Avalono, - pa-
reik vyrukas. - Mano mama ino toki m... rudens fj,
kuri gamina geriausias valymo priemones. Nereikt net
pirtini.
- Norjai pasakyti maiytuv? - paerzino mergait.
- A - karys, - atsiliep Tamenis, staiga prabils per-
dtai oficialiu balsu. - Nuo auros iki sutem mane supa
neiauklti sargybiniai. Atsipraau dl grubaus elgesio.
Lorel dbteljo j - vyrukas spoksojo su aisminga,
vos ne gundania ypsenle veide. Ji ikio lieuv, ir drau-
gas plyo juokais.
- Na, jei tai nesudaryt nepatogum, fj valymo prie-
mons bt labai gerai, - tar Lorel. - Kaip laikosi tavo
mama?
- Gerai. Ji mielai dar pasimatyt su tavimi.
- O Rovena? - apsimesdama, kad neigirdo uuominos,
toliau klausinjo mergait.
Dabar Tamenio veid nuviet plati ypsena.
- Per lygiadienio vent buvo jos pirmasis pasirodymas -
ji vaidino avingai. Moksi Gvinivrs vaidmens Kameloto
pastatyme.
- Lainuosi, kad atrod nuostabiai.
- Taip ir buvo. Turtumkada nors atvykti lygiadienio
vent.
Lorel staiga suvok, kiek galimybi jos laukia.
- Gal kada nors, - ypsodamasi pasak. - Kai viskas bus
ne taip... na inai.
- Visame pasaulyje nra saugesns vietos u Avalon, -
tar Tamenis.
- inau, - skubiai dirsteljusi pro lang atsak mer-
gait.
- Ko ten iekai? - susidomjo vyrukas.
- Kit sargybini.
- Kodl tai rpi ?
- Ar nepavargsti inodamas, kad tavs nuolat kas nors
klausosi ?
- Ne. Jie mandags. Palieka mums asmenins erdvs.
Netikdama Lorel tik nirpteljo nosimi.
- Prisipaink, jei eris bt su kokia nors mergina, tu
nipintum.
Tamenio veidas sekundl suakmenjo - vilgsnis sku-
biai nukrypo j lang.
- Puiku, - pripaino jis. - Tu laimjai.
- Tai viena prieastis, kodl net neinau, ar kada nors
vl galiau gyventi ioje trobelje. Niekada nebni tikrai
vienas.
- Yra kit privalum, - tarsi surimtjs kalbjo Tame-
nis.
- Oi, esu tikra, - nepasidav mergait. - Bet privatumas
neeina t privalum sra.
Vl kur laik tvarksi tyldami. I pradi Lorel net
gailjosi, kad nepasim kokio radijo aparato ar kako pa-
naaus. Taiau Tameniui, regis, tyla netrukd, o ir Lorel
greitai suprato, kad nra taip jau visikai tylu. Mediuose
lamjo vjas, tad pro langus sklido tarsi kokia muzika.
- Ar sunku? - staiga paklaus Tamenis.
- Kas? - atsisuko nuo lango, kur blizgino mergait.
- Gyventi su monmis? Dabar, kai jau inai, kas esi?
Lorel ilgai stovjo lyg sustingusi, paskui linkteljo.
- Kartais. O kaip tau? Ar nesunku gyventi mike taip
arti Avalono, tik kitapus vart?
- I pradi buvo sudtinga, bet dabar pratau. Be to,
esu tikrai arti nam. Danai grtu. Ir dar - turiu draug,
fj, kurie vis laik su manimi, - vyrukas nutilo, kelias se-
kundes lukteljo. - Ar tu laiminga? - nipteljo.
- Dabar? - patikslino mergait tokiu pat tyliu balsu -
rankose gniau popierinius rankluosius.
Lidnai ypsodamasis Tamenis papurt galv.
- inau, kad i akimirk esi laiminga. Matau i aki.
Bet ar esi laiminga, kai... bni ne ia?
- inoma, - skubiai atsiliep mergait. - Labai laimin-
ga, - nusisukusi m smarkiai trinti lang.
Tamenio veido iraika liko ta pati.
- Turiu visas slygas, kad jausiausi laiminga, - ts Lo-
rel, mgindama nutaisyti ram bals. - Puikiai gyvenu.
- Niekada ir nesakiau, kad neturi.
- Tu nesi vienintelis, padarantis mane laiming.
Vos pastebimas linkteljimas ir grimasa.
- Tai jau galjau tuo sitikinti.
- moni pasaulis nra toks nirus ir nuobodus, kaip
tu manai. Jis smagus, jaudinantis ir... - mergait iekojo tin-
kamo odio, - ir...
- Diaugiuosi, - tar Tamenis. Dabar jis prisiartino mer-
gaitei prie peties. - Nepraiau pateikti rodym, - nuoir-
diai patikino. - Tik norjau inoti. Ir tikjausi igirsti, jog
esi laiminga. A... a jaudinuosi dl tavs. Neabejoju, kad be
reikalo, bet vis tiek jaudinuosi.
Mergait apm gda, ji pamgino atsipalaiduoti, nes
nugara buvo kaip sustingusi.
- Man labai gaila.
- Aha, taip ir turt bti, - ypteljo Tamenis.
Juokdamasi Lorel papurt galv.
Akies kampuiu ji pastebjo, kaip vyrukas kelia rank,
tiesia prie jos, paskui vl nuleidia ir tarsi niekur nieko susi-
grda rankas kienes.
- Kas ? - paldaus mergait.
- Nieko, - nusisukdamas ir mindamas kit kambario
pus bambteljo vyrukas.
- Fj dulks? - prisiminusi pernai metus ir susitikim
Avalone vasaros pradioje paklaus Lorel.
Tamenis linkteljo.
- Nagi, parodyk.
Avalone buvo jau per vlu, bet dabar ji turjo puikiausi
prog.
- Pernai baisiausiai supykai.
- Oi, nereikia. Nekaltink mans dl vis nesmoni, ku-
rias ikriau pernai, - sugriebusi u rieo mergait patrau-
k vyruko rank savo deln.
Sis neatsilaik.
Delnas buvo velniai padengtas smulkiais blizganiais
milteliais. Mergait pasuko jo platak, kad dulkels pagau-
t sauls viesos ir suvilgt.
- Kaip grau.
Tik tada Tamenio ranka atsipalaidavo. aisminga yp-
senl nuvito veide, vyrukas perbrauk pirtu Lorels
skruost palikdamas vies sidabrin brkn.
- E i !
Rankos skubiai vysteljo, ir ant kito skruosto nutso dar
vienas brknys.
- Dabar gerai.
Ranka vl pakilo, taiksi nos, bet mergait dabar jau
buvo pasiruousi. Pirtais sugniauusi rie neleido pajud-
ti. Tamenis suiuro savo platak per gerus tris colius nuo
mergaits veido.
- spdingai.
Jis pakl kit rank taip greitai, kad Lorel jos n ne-
pamat, kol jis paliet jai nos. Lorel tekteljo jam per
rank, o tas tik kvatojo ir toliau brkiojo, kai mergait
tuo metu neskmingai band sustabdyti jo rankas. Galop
jam pavyko sugauti abi mergaits platakas ir prispaudus
jas prie on prisitraukti Lorele prie krtins. Mergait
ypsena tarsi itirpo, ji suiuro j Tamenj, kurio veidas buvo
visai ia pat.
- Laimjau, - sunibdjo is.
J akys susitiko, Tamenis ltai pasilenk artyn. Taiau jo
veidui nespjus pasiekti josios, Lorel atlo galv, nusuko
vilgsn.
- Nepyk, - sumurmjo.
Tamenis tik linkteljo ir paleido j.
- Ar ketinai susitvarkyti ir viruje? - paklaus.
Lorel nuvelg pusiau varius laiptus.
- Gal?
- Pasiliksiu padti tau, jei nori, - pasisil vyrukas.
- Noriau, kad liktumei, - atsiliep mergait. odiuo-
se slypjo gilesn prasm. - Be tik tada, jei pats nori.
- Taip, - nenuleisdamas vilgsnio patvirtino is. - Be
to, - pridr ypsodamasis, - tu neatsiveei kopi. Kaip
be mano pagalbos pasiektumlubas ? Juk tu vos nuo ems
atsipls glis.
Jiedu kartu darbavosi dar tris valandas, kol abu buvo vi-
sai supluk ir dulkti, taiau namai atrod daugiau maiau
varus. Bent jau kit kart, kai Lorel ryis tvarkytis, bus
ymiai lengviau.
Kai jiedu jo prie automobilio, Tamenis primygtinai
silsi neti kibir.
- Prayiau pasilikti, bet man tikrai bus geriau, jei ino-
siu, kad gri namo iki saullydio, - tar jis. - Ypa po to,
kas nutiko praeit nakt. Taip bus geriau.
Lorel linkteljo.
- Bk atsargi, - rimtai perspjo j. - Mes stebime tave,
kiek tik galime, bet nesame stebukladariai.
- Bsiu atsargi, - paadjo Lorel. - Visada buvau at-
sargi, - ji pastypsojo dar kelias sekundles, ir kart pirmas
ariau eng Tamenis - apsivijo j rankomis, laik tvirtai
priglauds, veidu prisispauds mergaitei prie kaklo.
- Greiiau grk, - sumurmjo. - Pasiilgstu tavs.
- inau, - prisipaino Lorel. - Pabandysiu.
Mergait sprdo u vairo, patais veidrodl, kad gal-
t matyti rankas kienes sugrdus, j stebint Tamen.
vilgsnis sugavo vos pastebim msteljim u storo me-
dio kamieno kiemo gale. Uteko akimirkos, kad paint
t aukt liekn fj sargybin, ulindus u medio. eris.
Nepasirod, netar n odio - tik spoksojo.
Lorel sudrebjo. eris neirjo Tamen - jis stebeilijo
ik
DEVYNIOLIKTAS
SKYRIUS
Lorel atidar sunkias dvivres mokyklos duris pirma-
dienio ryt - nekantravo ivysti Deivid. Po jos kelions j
gimtuosius namus Deividas paskutin akimirk ilk ap-
lankyti senelius, tad draugai nesimat vis savaitgal.
ypsena iblso, kai, atidariusi bendr spintel, pamat,
jog i tuia. Ji su Deividu danai atvaiuodavo kartu, bet
jei taip nenutikdavo, tai visad susitikdavo prie pamokas. Ir
po pamok.
Ir per pertraukas.
Bet iandien Deivido niekur nematyti. Lorel gal bt
maniusi, kad draugas vluos, bet jis neskambino pasakyti,
kad taip nutiks, o visada paskambindavo. Mergait pam-
gino atsikratyti nerimo. Deividas nebuvo mgjas praleisti
pirmj skambut, bet vis tiek kartais taip nutikdavo. Mer-
gait neskubdama isitrauk ispan kalbos vadovl, pa-
band apsimesti, kad usimusi, nenorjo atrodyti kaip ne-
turinti ko nusigriebti ir paprasiausiai stypsanti prie spinte-
ls laukdama vaikino.
Stoviniavo, kol iki skambuio liko trisdeimt sekundi,
paskui skubiai nukr, kad sptu j pamok.
Vos tik mokytoja baig pamok, ji kaip vjas iskrido
i klass, bet tik tam, kad vl rast tui spintut. Apm
baim, ir Lorel nulk prie jimo j mokykl - jau milijo-
n kart gailjosi, kad neturi mobiliojo telefono. Tvai tik-
rai bt igalj jai nupirkti, bet mama usispyrusi laiksi
nuomons, kad nra jokios btinybs, kol mergait nebaig
koledo.
Tvai.
- Gal galiau labai trumpai paskambinti? - papra
sekretors mergait. Sekretor padjo prieais j ant stalo
belaidj telefon. Lorel surinko Deivido mobiliojo telefo-
no numer, ir kai klaussi pirmojo, antrojo signalo, tampa
vis augo. Tik po ketvirtojo signalo sijung balso pato d-
ut. Nuaidjo pypteljimas, kad ji palikt praneim, bet
k ji galjo sakyti ? Jaudinuosi. Praau ateiti mokykl?
Nieko nepasakiusi mergait padjo ragel. Nutar apva-
iuoti miest, paiekoti draugo, bet, prie imdamasi tokio
beprasmiko veiksmo, turjo atsdti chemijos pamokoje.
Jei jis taip labai pavlavs pasirodyt mokykloje, bdama
klasje bent jau tuojau pat suinot.
Chemijos pamoka dar niekada nebuvo tokia ilga. Kol
mokytoja tarkjo apie poliatominius jonus, Lorels galvo-
je sukosi vis blogesni vyki scenarijai. Deividas nuudytas
troli. Deividas pagautas troli, kankinamas. Deividas pa-
gautas troli ir panaudotas kaip spstai jai privilioti ir tada
jau kankinama ji. Iki pamokos pabaigos visa tai jau ne tik
atrod tikima, bet ir visai manoma.
Lorel bgte nubgo socialini mokslu koridori, kur
po istorijos pamokos kaip tik pasirod els.
- Ar matei Deivid? - paklaus jos Lorel.
- Visada maniau, kad jis su tavimi, - papurt galv drau-
g-
- Negaliu jo rasti, - paaikino Lorel tramdydama bal-
s, kad is nedrebt.
- Gal jis serga, - svarst els - teko pripainti, visai
protingai.
- Aha, bet neatsiliepia telefonu. O visada atsiliepia.
- Gal miega.
- Gal, - pritar Lorel. Nusisukusi spintel itrauk
Amerikos literatros vadovl. Pavelg virel, ir staiga
mintis, kad teks skaityti kak, kas parayta prie imt-
met, pasirod didiausia pasaulyje beprasmyb. grdusi
vadovl atgal mergait pasim rankin. Tik patikrins, ar
Deividas namuose. Ilgai neutruks - jei paskubs, jos gal
net nepayms nedalyvavus pamokoje. Mergait jau siek
udaryti spintels duris, kai staiga nustebino per pet pa-
plojusi els.
- tai, kur jis, - parod j koridori. Deividas artinosi -
isiieps, akys slypjo u akini nuo sauls. Nesusivaldiusi
Lorel pasileido bgti. Atsitrenkusi j vaikin ji apsivijo ran-
komis ir kiek galdama stipriau suspaud.
- Na, sveika, - klausiamai suiuro j mergait Deividas.
Vis valand praleidusi sivaizduodama draugo mirt,
Lorel pajuto, kaip nuo kasdieniko jo balso tono pyk-
tis tarsi uverda krtinje. Abiem kumiais sugriebusi u
markinli papurt j.
- Mirtinai mane igsdinai, Deividai Adamai Losonai!
Kur, po galais, buvai ?
Deividas pavelg kitame koridoriaus gale esanias lau-
kujs duris.
- Eime i ia, - neatsaks pakviet.
- Kaip suprasti ?
- Einamkur nors, pasilinksminsime.
Mergait apsidair aplinkui, paskui tyliai paklaus:
- Bgsime i pamokos?
- Oi, baik. Juk dabar literatra. Kokie tavo paymiai?
A, A ir dar vienas A su pliusu? Einam!
Mergait pavelg draug, tariai kilsteljo antak.
- Nori pabgti, praleisti pamok, kad pasilinksmintu-
me ? Kas esi ir k padarei mano vaikinui ?
Deividas tik ypsojosi.
- Eime, - ragino i visos irdies. - Tik kartel.
- Gerai, - nusileido Lorel. Jai taip palengvjo pamaius
draug, kad nebuvo svarbu, kur jis nori eiti. Pasidav jo ai-
dimo taisyklms. - Taip ir padarykim!
- Puikumlis, - iupo u rankos draug Deividas. en-
g vos ne pasiokdamas - Lorel dar nebuvo jo tokio ma-
iusi. - Greiiau!
Teko pripainti, kad Deivido linksmumas buvo ukre-
iamas. Sugavo save visu balsu besijuokiant kartu su juo ir
bgant prie draugo automobilio.
- Kur vaiuosime ? - paklaus segdama saugos dir.
- Paslaptis, - blykiodamas akimis atsak vaikinas. Jis
pam ilg audinio juost. - Umerk akis, - tyliai pasak.
-Juokauji? - negaljo patikti Lorel.
- Na, baik, - ramino j Deividas. - Juk pasitiki manimi,
tiesa?
Lorel pairjo j - akini nuo sauls stikluose mat
savo paios atvaizd.
- Kamtie akiniai ? - paklaus. - Per juos nematau tavo
aki.
- tai ia ir reikalas.
- K? Saugaisi, kad mergina nematyt tavo aki?
- Na nesisaugau btent nuo tavs, - nusiypsojo jis. -
Bet vis tiek, man jie labai patinka.
- Deividai, man labai patikt, jei galiau matyti tavo
akis.
N nesudvejojs jis nusitrauk akinius ir pavelg j mer-
gait - atviru ir tiesiu mlyn aki vilgsniu. Visi Lorels
tarimai isisklaid, ir ji nusisukusi leido draugui uriti jai
akis.
- Pasitikiu, - tar.
Vos tik raitis atsidr ant aki, keleivio sdynje atsilo-
usi Lorel band sidmti kiekvien posk, kur tik Dei-
vidas sukdavo automobil, kad susigaudyt, kur esanti. Ta-
iau po penki minui tapo akivaizdu, kad draugas suka
ratus, tad ji pasidav. Greitai automobilis bumbteljo ali-
gatvio krat ir sustojo. Po keli sekundi atsidar durels,
ir Deividas jai atsargiai padjo ilipti viena ranka apglbs
per liemen, kita prilaikydamas pet.
- Deividai, - atsargiai prabilo mergait. - Nenoriu vis-
ko sugadinti, bet, tikiuosi, esame saugioje vietoje. Po tos
nakties... na... pats inai.
- Nesijaudink, - prikis burn prie ausies sukudjo
is. - Atsiveiau tave j saugiausi pasaulyje viet, - Deivi-
das nutrauk mergaitei nuo aki rait ir akimirk pro lapij
besiveriantis ir neemikas sauls vytjimas tarsi apakino
mergait. Jie stovjo nedidelje proskynoje, apsuptoje pas-
kutinij rudens gli - oranini saului, violetu mir-
guliuojani rudbekij ir kai kur mlynuojani alavij.
Viduryje ant tankios, alios ols lopinlio tysojo paklod
su keliomis pagalvlmis ir keli dubenliai pjaustyt vaisi.
Braks, nektarinai, obuoliai ir butelis putojanio sidro, ant
kurio sauls viesoje vilgjo susidar rasos laiukai. Lorel
nusiypsojo, atsisuko, kad sitikint - tikrai, visai u me-
di mat savo kiem. Saugiausia vieta pasaulyje.
- Deividai! Tai nuostabu! - vos gaudydama or kte-
ljo Lorel ir stiebsi pabuiuoti draug - diaugsi, kad jie
pakankamai toli, jog nesimatyt nuo nam, jei kuris tv
pareit namo pietauti, nors paprastai ie taip nedarydavo.
- Kada suspjai?
- Tai ir buvo prieastis, kodl mans ryt nematei, -
droviai paaikino vaikinas.
- Deividai Losonai, - apsimestinai grietai subar mer-
gait. - Ir kas pasaulyje dedasi, kad geriausias Del Norto
mokyklos mokinys bga i pamok?
Deividas patrauk peiais, paskui ypteljo.
- Kai kurie dalykai yra svarbesni u ini patikrinimo
testus.
Kiek padvejojusi, Lorel paklaus:
- Ar a... pamirau koki ypating prog?
Deividas papurt galv.
- Ne. Tik pamaniau, kad paskutiniu metu patyrme tiek
jtampos, kad beveik neleidiame laiko kartu smagiai.
Lorel apkabino rankomis Deivido kakl ir pabuiavo
j-
- Manau, tai tikrai pataisys reikalus.
- Taip ir buvau sugalvojs, - atsiliep vaikinas. - Ss-
kis. - Lorel sukryiavusi kojas sitais ant paklods, o jis
pats klesteljo alia. - Dar vienas dalyklis, - tar apkabin-
damas mergait per liemen kaip tik ten, kur baigsi mar-
kinliai. Lorel ypsojosi, kol Deividas knibinjo juostos
mazg, bet gal gale jampasisek ir galjo patraukti mar-
kinius, kad iedas laisvai suplazdt u nugaros.
- Dabar daug geriau, - pareik jis. Pripyl abiem po
taur sidro, ir draugai sitais pusiau gulomis ant pagalvi,
Lorel prigludo Deividui prie krtins.
- Tai nuostabu, - tingiai murmjo Lorel. Deividas i-
tiesjai nektarino riek, o kai nepadav jos rank, bet ties
ariau veido, ji nusijuok. Atlousi galv isiiojo. Paskui,
paskutin sekundl, palinko priek ir velniai sukan-
do vaikinui pirtus. Paleidusi rank, prispaud lpas prie
jo burnos. Jo pirtai slydo nuoga oda, nesiekdami dins
juosmens nei sijono apaios, glost velniai, atsargiai. Net
prajus metams jis liesdavo mergait, tarsi vis dar netikt,
kad nusipeln tokios garbs.
Vaikino lpos buvo obuoli ir nektarin skonio, o ols
kvapas persmelk jo drabuius. Lorel danai pastebdavo
j biologinius skirtumus, bet iandien, regis, buvo supana-
j. Prakvips gamtos aromatais ir persismelks vaisi sko-
niu Deividas atrod beveik kaip fja.
- Kaip tavo iedas? - paklaus jis mergaits velniai
glostindamas.
- Dabar gerai, - atsak i. - Pirmsias kelias dienas dar
skaudjo, bet, manau, viskas bus gerai, - pasukusi kakl pa-
band pamatyti sueistj pus. - Bet man nepatinka, kaip
gyja. Krateliai apdiv, nurud. Tikrai nelabai grau.
- Bet juk kaip reikiant sueid, - paguod Deividas. Pa-
buiavo mergait kakt. - Kitmet vl iaugs, ir bus graus
kaip visada.
- Oho, kitmet, - nuts Lorel. - Vargiai galiu sivaiz-
duoti, kas bus kitmet. Kartais atrodo, kad ie metai nieka-
da nesibaigs.
- O pernai ? Ar neatrodo, kad visa tai buvo prie imtme-
t ? Tiek daug nutiko, - nusijuok Deividas. - Ar btumga-
ljusi bent sivaizduoti, kad iandien mudu ia gulsime?
Lorel tik ypteljo ir papurt galv.
- Pernai maniau, kad mano dienos suskaiiuotos.
- Kaip manai, k veiksime kitmet ?
- Tikiuosi, t pat, - prigludo Lorel.
- Na, ne t pat, - vaikinas atsilo, sunr pirtus, kad
padt galv. Lorel pasisuko ant ono, pilvu liko prisiglau-
dusi draugui prie ono. - Juk kitmet baigiame mokykl.
Rinksims koledus, ir panaiai.
Lorelei net irdis apmir, ji nusuko vilgsn alin. Nuo to
laiko, kai els prabilo apie ini vertinimo testus, mintys
apie tolesn mokymsi mergaitei buvo per sunkios.
- Nemanau, kad mano ateitis susijusi su koledu.
- K? Kodl ne?
- sivaizduoju, kad fjos nors, jog griau Avalono
akademij, - kiek lidnai paaikino mergait.
Deividas pasirm ant alkns, kad galt irti drau-
- Visada maniau, kad nortumstudijuoti akademijoje -
kartkartmis, gal net visus metus, bet tai nereikia, kad ne-
gali stoti koled.
- O kokia prasm? - gteljo mergait. - Juk nepana-
u, kad galiau padaryti karjer. A - fja.
- Na ir kas ?
-Jie nort, kad usiimiau... fj veikla, - mergait ne-
aikiai sksteljo rankomis.
Deividas papt lpas.
- Kodl svarbu, ko jie nort? O ko nortum tu?
- A... turbt net neinau. K dar galiau daryti ?
- Lorele, tu esi daugiau nei paprasta fja. Turi galimyb
daryti tai, ko dauguma fj niekada negals. Gyventi kaip
mogus. Gali rinktis.
- Bet fjoms moni gyvenimas niekada neatrod svar-
bus. Viskas, kas rpi kamnors Avalone, tai, kad imokiau
bti rudens fja ir paveldiau em.
- Koks skirtumas, kas svarbu fjoms. Sprendi tu pati, tu
nutari, kas svarbu. Taip jau yra gyvenime. Koki vert kam
nors suteiki, tiek tai ir yra vertinga, - vaikinas nutilo. - Ne-
sileisk tikinama, kad mons nesvarbs, - tar vos girdimu
nabdesiu. - Jei manai, kad esame svarbs - taip ir yra.
- O k tu veiksi ?
- Ko norjai imtis, kol dar neinojai esanti fja?
Lorel patrauk peiais.
- Nebuvau nusprendusi. Svarsiau, gal bti angl kalbos
mokytoja ar dstytojauti kolede, - ypteljo mergait. -
Kur laik net norjau bti slauge. Manau, niekam dar to
neminjau.
- Kaip tai ?
Mergait uvert akis.
- Mano mama turbt gaut gal, jei nueiiau dirbti li-
gonin, - ji vilgteljo Deivid. - Visada norjau dirbti
tok darb, kuriame galiau padti monms, inojai?
- O k manai apie tai, kad btumgydytoja?
Mergait papurt galv.
- Tas ir yra - nemanau, kad rimtai domiuosi medicina...
beje, kaip ir mokymu. Bet mokytojai ir gydytojai padeda
monms, tad todl ir pamaniau, kad rinkiausi tokias pro-
fesijas. Bet tikrai neinau.
- Na, kad ir k nusprstu m, turtumto ir imtis. Taiau
turi daryti tai, ko nori pati.
- Kartais... kartais galvoju, kad nebekontroliuoju savo
gyvenimo. Supranti, ar i viso galiu rinktis ir nesimokyti
Avalono akademijoje? Juk kaip tik iamvaidmeniui ir esu
skirta.
- Na ir ko fjos griebsis ? Nutemps tave rkiani ir besi-
spardani Avalon? Kakodl abejoju.
Lorel ltai palingavo galva. Draugas teisus. Gal jai rei-
kt pasilikti.
Bet ar noriu likti?
Kol kas viskas, ko mergait norjo - tai gerai leisti laik
su Deividu. Jis atrod, lyg ketint pasakyti dar kak, taiau
apsivijusi rankomis kakl mergait uiaup j buiniu.
- Ai u tai, k padarei. Kaip tik ito man labai reikjo.
Tu, atrodo, visada inai, ko man reikia.
- Maloniai praom, - velniai ypsodamasis atsiliep
Deividas. Aplinkui ore tvyrojo pu, vaisi aromatai, drg-
nos ems kvapas ir dar kvepjo Lorels iedas. Viskas at-
rod tobula - vaikinas pabuiavo mergait darsyk - lpos
kaip visada tokios velnios, minktos. Jo rankos paniro j
Lorels plaukus, o ji vien kelj atrm jamj laun - knai
taip sulipo, tarsi dvi puikiai tinkanios dlions dalys. Ji no-
rjo, kad i akimirka niekada nesibaigt.
Deividas atsitrauk atgal ir dmiai apirinjo Lorel,
kol i droviai sukikeno.
- Kas yra?
Deividas, visada taip noriai besiypsantis, liko rimtas.
- Tu tokia grai, - sunibdjo. - Ir ne tik dl iors. Ta-
vyje viskas grau. Kartais bijau, kad tai pats nuostabiausias
sapnas, ir man vien dien teks pabusti. - Susijuoks prid-
r: - Ir tai, kad esi fja, nelabai guodia.
Jiedu abu nusikvatojo - juokas nuskardjo po laukym.
- K gi, - koketikai prabilo mergait, - teks tau rodyti,
kad esu tikra, - ji prisiglaud vaikinui prie krtins ir vl
pakl galv buiniui.
DVIDEIMTAS
SKYRIUS
Lorel ypsodamasi isities ant lovos. Diena buvo tokia
nuostabi - pertraukos jai tikrai reikjo. Su palengvjimu
atsidususi mergait iskt rankas ir alkne ukliud kak
atraus. Atsisukusi pamat jau pastam kaspinu perrit
staiakampio formos pergament. Nervingai paoko tik-
damasi, kad tai ne anksiau laiko atjs paaukimas j Avalo -
no akademij gruodio mnesio atostogas praleisti besimo-
kant. Nors diaugsi praleidusi vasaros atostogas Avalone,
visai nenorjo vis laik, vos tik gavusi atostogas mokyklo-
je, skubti mokytis j Avalon. Ji turi savo gyvenim!
Nenoromis patrauk kaspino kratus ir atidar sulanks-
tyt pergament. Baim isklaid uplds diugesys ir su-
sijaudinimas.
Esi nuoirdiai kvieiama dalyvauti Sauino ventje
ir pasitikti Naujuosius metus. Jei nutartumei dalyvau-
ti, praau bti prie vart lapkriio 1-j dien, ryt.
Vilkti drabuius, skirtus oficialioms progoms.
Apaioje, deiniajame kampelyje, berniukika raysena
buvo pakeverzotas prieraas:
Lydsiu tave. Tamis
Nieko daugiau.
Mergait paliet para apaioje. Jis sak tiek daug ir kar-
tu tiek maai. Nebuvo joki odeli myliu" ar nuoirdiai
tavo". Netgi ne visada tavo. Tamis". Bet pasira Tamis, o
ne Tamenis. Gal tai tik todl, kad laik pakvietim galjo
atplti kas nors kitas. O gal jis pastebjo, kad ji vadindavo
jj Tami u tik ypatingomis artumo akimirkomis.
O gal tai nieko nereikia.
Be to, tai jai turt maiausiai rpti. Kaip ji galt ke-
liauti? Deividui pasisakyti negalt. Tik jau ne po to, kai
mat, kokia buvo jo reakcija, kai paskutin kart vaiavo
pasimatyti su Tameniu. Staiga mergait nusistebjo - gal
iandienos staigmena - tik todl, kad vis savaitgal pra-
leido gimtinje. Jei imt ir leptelt, kad nori praleisti dar
vien dien Avalone - lydima Tamenio - turbt nelabai
patikt Deividui.
Bet vent Avalone! Tokios progos praleisti negalt.
Nort ten dalyvauti, net jei nebt Tamenio.
Nenorjo meluoti Deividui, bet iuo atveju gal taip ir
geriau. Yra dalyk, apie kuriuos vaikinui geriau neinoti. Be
to, Deividas taip avjosi Avalonu. Bt beveik savanaudi-
ka pasakoti jam, kur ji keliauja, kai jis negali vykti kartu.
Fjos niekada neleist mogui kelti ten kojos. Gal tikrai,
visk pasvrus, geriau, jei draugas paprasiausiai neinos.
Kuo daugiau Lorel apie tai galvojo, tuo labiau kilo ne-
rimas. Ji pakio pakvietim po pagalve ir bandydama u-
simirti atsisdo prie stalo ir isitrauk priemones cukraus
stiklo gamybai. Kai duo pirmasis buteliukas - lyg kokia
uuomina - Lorel atsiduso. msi dar vieno.
Lapkriio pirmoji buvo etadienis, Deividui tikriausiai
reiks dirbti. Tai tik naud, na, bent jau truput. Taiau
mergaits draug ratas ne kain koks. Jei ji nebdavo na-
muose, mokykloje, ar darbe, tai leisdavo laik su Deividu.
Na, dar kartais su Celse.
Cels! Juk galt pasakyti, kad kur nors eina su ja. Nuos-
tabi mintis dingo vos tik vysteljusi. Cels nemeluoja net
sau, tad tikrai nesigriebt melo dl Lorels.
Vis tiek mergait negaljo susitaikyti su tuo, kad praleis
vent. Ji net nenutuok, kas ten vyks, taiau garantuotai i-
nojo, k vilkt. Tai bt puiki proga apsirengti t tamsiai
mlyn suknel, kuri isirinko beveik baigiantis vienagei
Avalone. Nors tada j pamusi jautsi truputl kalta, dabar
atrod, kad tik taip ir turjo bti.
Usisvajojusi ir ypsodama, Lorel padjo deimantin
vamzdel ir apirjo savo dirbin. Nieko daugiau nebegal-
vojo, lyg usimirusi vis kartojo tuos paius judesius nuo
tada, kai rankoje duo pirmasis buteliukas.
Ant stalvirio rikiavosi keturi puikiausios formos cuk-
raus stiklo buteliukai.
pasitikjim savimi, deja, jis greitai igaravo, vos tik vl pa-
tyr neskm gamindama eliksyrus. Nuo pirmadienio ne-
pavyko pagaminti n vieno buteliuko. O dabar dar baigsi
monostuolo serumui reikalingos sudtins dalys, tad Lore-
l galjo tiktai maiyti tras ir skysius vabzdiams baidy-
ti - ne tai, kas galt praversti prie trolius. Taiau negaljo
nustoti mokiusis, net tada, kai nuo jos skms priklauso
tiek daug moni.
Lorel siaubingai nerimavo - inakt Helovyno ven-
t. Jai visai nepatiko mintis, kad aplinkui bastysis daugyb
kaukt moni. Kas galt sulaikyti trolius, kad ie neim-
t gsdinti miesto? Kas svarbiausia - mama ir ttis pasi-
ra dirbti savanoriais LIelovyno programoje - priiminti
imaldos prainjanius persirengusius vaikus. Lorelei bt
buv daug jaukiau, jei jie likt namuose, kur ji ir - dar svar-
biau - fj sargybiniai bt galj privelgti juos. Bet tada
reikt papasakoti tvams apie trolius, o tai tikriausiai ne-
ieit gera. Ypa matant, kaip Lorels mama ir taip jau be
galo sunkiai igyveno fj egzistavim. Ne, geriau jau tegu
jie skendi laimingoje neinioje. Be to, troliai nemedioja
tv - jiems reikalinga Lorel.
Tarsi nujausdama mergaits mintis, laiptais emyn nu-
lipo mama ir, pagriebusi kavinuk, pradjo pilti kelionin
puodel juod, beveik valand alusi kav.
T penktadien Lorel sdjo prie stalo virtuvje - tris
darydama ispan kalbos nam darbus. Iki semestro pabaigos
liko vos eios savaits, o sudurtiniai veiksmaodiai ir ne-
baigtas btasis laikas atrod visai nesuprantami. iedlapiai
sugleb karojo u nugaros - du jau buvo ikrit, ir paleng-
vjimas buvo net didesnis u nusivylim. Atrod pavojinga
ydti, kol persekioja troliai. Per kelias pastarsias savaites
daugiau nebuvo joki puolim, bet, kita vertus, juodu su
Deividu elgsi ypa atsargiai. Retai kada eidavo kur nors,
leisdavo laik Lorels namuose ir net mokykloje Lorel
nuolat tampsi kuprins dugne fj priemoni rinkin.
Mergait daug laiko skyr ir Avalono mokslams. ios sa-
vaits skm su tais cukraus stiklo buteliukais grino jai
- Turiu grti j parduotuv, - tar uoliai vengdama i-
rti j Lorels ied, ar teisingiau, jo likuius. - Neusibsiu
iki vlumos. Saldainius dalyti tau vakar pads draugai,
tiesa?
- Po pusvalandio, - atsiliep mergait. Pati itaip su-
galvojo. Apsaugoti vis negaljo, bet bent jau Rajanas ir
Cels bus saugs. Nepasakytum, kad Lorel tikrai juto, kad
troliai jiems grasina, taiau vakar ji jaudinosi ir baugi -
nosi dl visko.
- Pasismaginkit, - palinkjo mama udarydama puode-
l dangiu. Gurkteljusi susirauk.
- Fui, kokia siaubinga. Tiesa, saldainiai virutinje spin-
telje, - atsainiai mosteljo.
- Gerai. Ai, kad parodei, - nusiypsojo mergait, gal
kiek per daug stengdamasi, bet geriau per daug nei visai
nieko.
- Nra u k. Ten j daug, tai galite ir patys valgyti, -
mama kiek padvejojo, pavelg Lorelei akis. - Na, turjau
ne tave galvoje. Akivaizdu, kad saldaini nevalgai. Bet el-
s ir Deividas, na... inai... gal jau eisiu.
Nejaukiai pasijutusi mama nuskubjo pro Lorel. Visa-
da itaip - reikalai kur laik pasitaiso, paskui mamai kas
nors primena, koks i ties keistas tapo j gyvenimas. Lo-
rel atsiduso. Tokiomis akimirkomis ji visada pasijausdavo
prislgta. Nusivylimas, regis, vl ksinosi uplsti, kai u
Lorels deiniojo peties kosteljo mama.
- Hmmm... - atsargiai prabilo ji, - atrodo, vysta. - Ji
kakaip keistai irjo tris iedlapius, ikritusius, kol mer-
gait ruo nam darbus. Mama sekundl lukteljo - at-
rod, kad apsisuks ir maus pro duris, bet apsigalvojo - pa-
silenkusi pakl iedlap. Lorel net sulaikiusi kvap sd-
jo n nekrusteldama ir band nuspti - gera tai, ar ne.
Mama laik ilgj iedlap - Lorel neabejojo, kad didesn,
nei ji buvo kada nors maiusi ant kokio nors augalo, paskui,
kilsteljusi prie lango, irjo, kaip sauls viesa smelkiasi
pro j. Dar kiek patyljusi mama pavelg dukr.
- Ar galiu... ar neprietarautum, jei neiausi j parduo-
tuve ? - paklaus tyliai, beveik nedrsiai.
- inoma! - kteljo Lorel ir net susig, nes balsas
nuskambjo kiek per garsiai ir per linksmai.
Mama, regis, to nepastebjo. Linkteljusi rpestingai
sidjo iedlap rankin. Pavelgusi laikrod garsiai atsi-
kvp.
-- Dabar jau tikrai vluoju, - tar sukdama prie dur.
engusi por ingsni sustojo ir atsisuko. Tarsi suduus ne-
matomai sienai pribgo prie mergaits ir apkabino. I ties
apkabino j.
Tas apkabinimas buvo trumpas - vos kelios sekunds,
bet tikras. Daugiau netarusi n odio, mama ikurnjo lau-
kan - tik kulnai caksjo j medines grindis, ji atidar duris, ir
tuojau ios garsiai trinkteljo jai u nugaros.
Lorel ypsodamasi sdjo ant taburets. Maas ings-
nelis, o rytoj gal jau nieko nereik, bet mergait diaugsi
tuo, k jau turjo. Vis dar juto mamos rank ant nugaros,
skruosto ilum ir neym kvepal dvelksm. Tokj pasta-
m, tarsi seniai matyt draug, grus namo.
Staiga durys atsidar - taip netiktai paadino i svajo-
ni, kad ji suglam knygos lap ir vos susilaik neriktel-
jusi. Pritp u darbastalio virtuvje - girdjo, kaip prie jos
artinasi tyls ingsniai. Nejaugi troliui pavyko prasmukti
pro sargyb aplink namus? Deimisonas sak, kad jie su-
laikys visus, tik ne stipriausius trolius, taiau tai dar nega-
rantuota.
Lorel galvojo apie lauke esanius sargybinius. Kur jie?
ingsniai stabteljo laipt apaioje. Kakas stovjo tarp
jos ir galini dur. Pasinaudojusi akimirka mergait ities
rank ir iupo nuo spintels virtuvin peil.
Siaubas. Msininko peilis.
Gal pavykt atjn igsdinti, kokiu nors bdu voti
tuo peiliu ir, kol nespjo pagauti, sprukti pro galines duris.
Rizikinga, bet nebuvo jokio kito pasirinkimo. Jei pavykt
ibgti pro galines duris, kur j pastebt sargybiniai, ji
bt igelbta. Nuslinusi aplink darbastal prie ijimo i
virtuvs mergait priglaud prie krtins peil. ingsniai
vis artinosi.
I u kampo kyteljo pastama figra - Deividas.
- Ai! - kteljo jis atokdamas, itiess rankas prieais
save.
Lorel net sustingo, bet abiemrankomis vis dar spaud
msininko peil - isyk upldo ir baim, ir palengvjimas,
ir gda. Niurgzdama i pasilyktjimo ji trenk peil atgal
ant spintels.
- Kas man darosi?
Deividas eng ariau, prisitrauk mergait, tryn del-
nais jos rankas auktyn ir emyn.
- Tai a kaltas, - kalbjo jis. - Atjau anksiau. Maiau,
kaip tavo mama isuka i kiemo, tad tiesiog leido ueiti. Tu-
rjau pagalvoti, pasibelsti, ar...
- Tu nekaltas, Deividai. Tai a.
- Nieko tu nekalta, tai... tai tik viskas taip susidjo. Tro-
liai, Helovynas, Kli... - vaikinas perbrauk ranka draugs
plaukus. - Mums jau visai stogai pavaiav.
- inau, - atsiliep Lorel palinkusi prie vaikino, ran-
komis apsivijusi j per liemen. Nordama pakeisti tem,
tar: - Prie pat tau ateinant turjau miel akimirk su
mama.
- Oi, tikrai?
Lorel linkteljo.
- Beveik metus laukiau, kol santykiai bent kiek pagers.
Gal... jau pradjo taisytis.
- Pagers.
- Tikiuosi.
- inau, kad taip ir bus, - tar Deividas lpomis keliau-
damas per mergaits veid u ausies. - Esi per daug nuosta-
bi, kad ant tavs kas nors per ilgai pykt.
- A rimtai! - kteljo mergait. Jos kvpavimas pada-
njo, nes vaikino lpos jau keliavo jos kaklo onu.
- Oi, ir a rimtai, - pritar Devidas, o jo rankos slydo
mergaits nugara. - Labai labai rimtai.
-- Tu niekada nebni rimtas, - juoksi mergait.
- Bet iriu j tave rimtai, - patikino laikydamas rankas
jai ant klub.
Lorel tarsi tirpo jo glbyje, rankos laik apglbusios nu-
gar, bet po keli sekundi Deividas atlijo.
- Kas ? - sukluso mergait.
Jis parod j grindis. Ant kilimo guljo du iedlapiai.
- Gal reikt juos pakelti, kol neatjo els ir Raja-
nas ? - paerzino mergait.
- Nejuokauk. Iki rytojaus neliks n vieno. Ai Dievui.
- Galtume pabandyti nukraptyti visus tiesiog dabar, -
pasil Deividas galv krypiodamas i sofos pus.
- Nors ir labai viliojamai skamba, - atsiliep Lorel vel-
niai tapnodama pirtais draugui krtin, - Cels ir Raja-
nas bus ia bet kuri minut.
- Jie nelabai nustebt - patys nuolat trinasi net mokyk-
loje, - ypsojosi vaikinas.
Paklusi antak Lorel tik dbteljo j draug.
- Gerai jau, gerai, - Deividas dar syk pabuiavo j ir
nuj virtuv jiedu atsidar aldytuv. - Ar negaltum lai-
kyti kokio kito grimo, ne Sprite? Gal kokio nors Mountain
Deu>, Pepsi-Cola?
- Galiau. Mano akys ir plaukai pasidaryt nuostabios
spalvos, - paaipiai atsiliep mergait. Be to, nuo kofeino
man bt bloga.
- Nesakau, kad tau reikt gerti, - bambjo Deividas,
atidarydamas Sprite skardin ir duodamas j mergaitei. -
Paprasiausiai turtum, jei kas nors kitas usimanyt. - At-
sidars skardin vaikinas klesteljo ant kds prie baro. -
Cels turbt nesitiki, kad persireng prainsime saldaini
ar ko nors panaaus? - paklaus surauks nos.
- Ne, patikrinta, -- atsak Lorel. - Niekas nepersiren-
ginja, tik a.
- Tu persirengsi? - nepatikjo Deividas.
- Taip. Apsimetu mogumi.
Deividas tik uvert akis.
- Papuoliau, k ir sakysi. - Pavelgs j numest ispan
kalbos vadovl paklaus: - Mokaisi? Atrodo, tavo knyga
gerokai kenia.
- Mokiausi, kol nenutariau nudti tave msininko pei-
liu.
- Aha, buvo smagu. Reiks kada nors darsyk pakartoti.
Sudejavusi Lorel sum galv rankomis.
- Juk galjau tave nuudyti, - tar ji.
-Joki u bdu, - ypsojosi Deividas. - Buvau visikai pa-
siruos, - kyteljs rank u nugaros itrauk juod pis-
tolet.
Lorel net paoko nuo kds.
- Deividai! Atsineei j mano namus autuv?
- Taip, - kuo nekaliausiai atsiliep is.
- Nek jj i ia!
- Ei, ei, raminkis, - puol raminti draug skubiai kida-
mas pistolet j dkl, pritaisyt prie juosmens. - Juk anks-
iau taip nedarydavau. Tavo namuose saugu... na, bent jau
saugu tiek, kiek tik gali iomis dienomis bti. Bet... - apsi-
dair po kambar, tarsi bt tikjsis utikti kak klausan-
tis, - iandien ateina Cels ir Rajanas. O tas tavo nuolatinis
gsdinimasis, kad ateina Helovynas, iek tiek baims var
ir man. Norjau bti pasiruos, jei... tiesiog, jei kas nors...
Siningai, maniau, kad tas autuvas privers tave pasijusti
iek tiek saugesne. Akivaizdu, kad klydau.
Pakls akis sutiko Lorels vilgsn - iamteko atlaikyti
atsipraant, bet ryting vaikino spoksojim. Ji neatlaik
pirma.
- Atsipraau, tik nekeniu t daikt.
Deividas sudvejojo.
- Jei tikrai nori, nuneiu pistolet main.
Taip, odiai apie tai, kad reikia bti pasiruous, atrod
protingi. Taiau neapykanta ginklams pam vir.
- Bt labai miela, - tyliai tar mergait. aius skam-
butis duris privert j paokti. - Jie jau ia, - sunerimo. -
Kol kas paslpk t daikt, - prisak Deividui. - Nenoriu jo
daugiau n akyse regti.
Lorel jau buvo prie virtuvs dur, kai Deividas iupo j
u rankos.
- Tavo iedas, - sunibdjo. - A surinksiu tuos, ant
grind.
- Ot das. Palaukite! - kteljo mergait prie laukuj
dur. Nuvyniojusi al nuo rieo skubiai apvyniojo juosme-
n. Teko tik paslpti apvytusius iedlapius, kad nekrist
akis - vliau isprdusi vonios kambar gals apsivynioti
graiau.
Kol ypsodamasi ir tikdamasi, kad toji ypsena neatro-
do per daug dirbtin, Lorel atrakino duris Celsei ir Raja-
nui, Deividas spjo imesti iedlapius nuo grind.
- Sveikuiai, - pasveikino draugus ji.
Kvailai ypsanti porel buvo su neoniniais galvos rai-
iais, ant kuri ppsojo vytinios akys ant ilg spyruok-
li.
- spdinga, - kilsteljusi antakj abejingai mesteljo Lo-
rel.
- Bet ne taip kaip tavo, - parod Cels mergaitei u pe-
ties.
- K? - sukdamasi pairti atgal sunerimo Lorel -
gal ten styro iedlapiai. Vos atsisuko, kakas abipus galvos
pokteljo ir uvertusi auktyn akis ji pamat tokias pat si-
buojanias ten ir atgal dirbtines akis.
- Ai, - paaipiai sumurmjo mergait.
- Oi, baik, - digavo Cels. - Juk juokinga!
Paklusi antakius Lorel atsisuko j Rajan.
- Neirk j mane, - isisuko is. - Tai Celss mintis.
- Gerai, bsiu su jomis, - suokalbikai ypsodamasi su-
tiko Lorel. - Jei tokias pat atnete ir Deividui.
Cels ities ketvirt galvos rait.
- Puiku, - Lorel sitrauk draug vidun ir apsivalg
prieblandoje, o paskui, jus Rajanui, utrenk duris.
DVIDEIMT
PIRMAS
SKYRIUS
Ryto oras buvo altas, net atrus, saul met rykiai ro-
in elj - rytuose horizonte kop j debesuot dang.
Susigusi j varkel Lorel priebutyje isitrauk raktelius -
band tai padaryti kiek jmanoma tyliau.
- Kur keliauji?
kteljusi ji imet automobilio raktus. O taip stengsi
pasprukti nepastebta.
- Atsipraau, - ikis galv pro pagrindines duris mur-
mjo ttis. Jo plaukai styrojo kas sau, o ir pats atrod lyg
apkvaits - niekada rytais nebdavo valus. - Nenorjau
igsdinti.
- Viskas gerai, - lenkdamasi pasiimti rakteli nuramino
Lorel. - A tik pas Cels. - Ji galjo pasakyti tiui, kur
i ties vyksta, bet taip buvo lengviau. Maiau ans, kad
Deividas netyia suinos.
- Oi, tiesa, juk sakei vakar vakare. Kodl taip anksti ?
- Celsei j vakar pasimatymas su Rajanu, - melas pats
slydo mergaitei nuo lieuvio. Net nusistebjo, kad einasi
taip lengvai. - Norime kuo daugiau laiko praleisti kartu.
- Tada vaiuok. Pasismaginkite, - iovaudamas palin-
kjo ttis. - A einu atgal j lov.
Lorel nuskuod prie automobilio ir ivairavo ji atbul
kaip manoma greiiau, kad neatkreipt dmesio. Kuo grei-
iau i miesto, tuo geriau.
Galop ji apsisprend nieko nesakyti Deividui. Nekent
melo, bet neinojo, kaip kitaip galt pasielgti. Po tos pas-
kutiniosios nakties jis bt per daug jaudinsis, net nort,
kad ji niekur nevaiuot.
Arba lydt j su tuo kvailu pistoletu.
Baisiai nemgo, kad jis visur tamposi t daikt. Protingai
galvojant, negaljo jo kaltinti - vaikinas neturjo n menkos
dalels jos turimos apsaugos, bet praeit naktj ji kelis kartus
pastebjo, kaip Deividas siekia paslpto ginklo dklo vos
tik kas nors pabeldia j duris. O kadangi buvo Helovynas,
tai beldimas nuaiddavo kas kelias minutes. Nutar, jog bus
geriau, jei ji paprasiausiai nesakys, kur vaiuoja. Jie abu per
daug sijautrin.
Nesugalvojo jokio gero pasiteisinimo Celsei, tad jai visi-
kai nieko neusimin. Jei pasiseks, Deividas jos nepasiges,
ir nereiks aikintis draugei. Jei reiks, ivaiuos i vents
anksti. Ir ne tik todl, kad spt, kol Deividas negro i
darbo - visai nenorjo sutemus bti niekur kitur, tik sau-
giuose namuose.
Pakeliui Orik beveik nebuvo automobili, bet galinio
vaizdo veidrodlyje Lorel akylai stebjo alikeles - ieko-
jo bent kokio enklo, kad yra sekama. sukusi vieninte-
l Oriko degalin ir atidiai apirjusi stovjimo aiktel
nuskubjo tualet. Atsegusi kuprin isitrauk suknel.
Nebuvo jos apsivilkusi, iskyrus tkart, kai matavosi, tad
usitrauk per galv iugdant rb. Pasitaisiusi, kad gra-
iai gult ant liekno kno, pajuto, kaip ulieja diugesys.
Nakt nukrito paskutiniai keli iedlapiai, ir dramblio kaulo
spalvos nugara liko lygi, tik per vidur jo plonyt linija, lyg
koks randas - kaip ir prajusiais metais. Pro tualeto
-
duris
apsivalgiusi ir sitikinusi, kad degalinje vis dar tuia, apie
kulknis ir spiriamas basutes ant koj plakantis sijonui Lo-
rel nr prie automobilio. Nuo degalins buvo vos minut
kelio iki poskio, kur keliukas ved iki senosios trobels.
Mergait pastat automobil u didiuls egls, slepianios
j nuo pagrindinio kelio.
Tamenis jos jau lauk - ne miko pakratyje, bet paia-
me trobels kiemo viduryje. Stovjo atsirms vartus, ant
pei karojo ilgas juodas apsiaustas, kelius siekiantys bri-
diai buvo sukiti auktus juodus ilgaaulius batus. Vos pa-
maiusi vyruk Lorel m tankiau kvpuoti.
Ne pirm kart mergait nusistebjo - ar nedaro klaidos
ia atvaiuodama. Dar ne per vlu apsigalvoti.
Lorelei artinantis Tamenis stovjo n nekrusteldamas,
tik akimis sek mergait. Nieko netar, kol i sustojo prie-
ais j, pakankamai arti, kad jei bt norjs, bt pasieks
j prisitraukti ariau.
- Abejojau, ar atvaiuosi, - tar kiek trkinjaniu bal-
su, lyg bt ilg laik nekalbjs. Lyg bt stovjs altyje
per nakt ir lauks jos.
Gal ir lauk.
Ji galt pabgti. Tamenis atleist. Galop atleist. Mer-
gait pavelg draug. Stovjo kakoks lidnas, tarsi bt
nujauts, kad ji gali tuojau pat apsisukti ir dingti.
Pro medius sibteljs vjas nublok Tameniui ant
aki plauk kuokt. Pakls rank jis ukio ilgas sruogas
u ausies. Tik sekundl, kol alkn ustojo jo veid, vyru-
ko akys nuslydo, nuvelg j vis nuo galvos iki pirt ga-
liuk - taip niekada anksiau nesielgdavo. Ir per t menk
sekunds dal kakas vyko, pasikeit. Tik Lorel negaljo
vardyti, kas.
- Avalon? - velniai prispauds rank prie mergaits
juosmens medi link mosteljo Tamenis. Mergait pasie-
k rib, nuo kurio kelio atgal nebus - kakaip nujaut tai.
Pavelg Tamen - is irjo medius.
engdama pirmyn mergait veik nematom barjer.
Avalono gatvs knibdjo nuo fj. Net Tameniui r-
pestingai vedant, buvo sunkoka nardyti toje minioje.
- O k veikiate vents metu? - paklaus Lorel bandy-
dama apeiti tirtai susipietusi fj brel gatvs viduryje.
- vairiai. iandien eisime Didj vasaros teatr irti
baleto. Paskui visos renkams bendroje pievoje, kur lauks
muzika, vais ir okiai, - Tamenis kiek sudvejojo. - Tada
vieni lieka, kiti skirstosi - kas kaip nori, linksmybs tsiasi,
kol visi patenkinti grta prie kasdieni reikal. tai ia, -
nukreip rodydamas neaukt kalv.
Jiems kopiant prie akis pamau kilo amfiteatras. Vi-
sai kitaip nei akademija, statyta daugiausia i akmens, ar
stikliniai vasaros fj namai, io statinio sienos buvo gyvi
mediai, panaiai kaip to, kuriame gyveno Tamenio mama.
Tik ie juoda ieve dengti mediai buvo ne apvals ir gum-
buoti, o aukti, plokti ir persideng sudarydami kiet me-
din sien, ma maiausiai penkiasdeimties pd auk-
io, o viruje aliavo tanki lapija. Sienas puo ir masyviam
statiniui ventik nuotaik suteik rykiai tapyto ilko rie-
timai, pieiniai ant sien ir marmurins bei granitins sta-
tulos, idliotos be jokios tvarkos.
Lorel dar labiau nustebo, kai jiedu prijo ilg eil fj,
laukiani, kad patekt amfiteatro vid. Visos buvo pra-
matniai apsirengusios, nors Lorel nemat n vienos su
tokia puoia suknele kaip jos. Ir vl nepataik. Atsidususi
atsisuko Tamen.
- Stovsimia vis aminyb.
Tamenis papurt galv.
- Tai ne tavo jimas, - jis parod eils dein ir nuved
mergait per mini. Galop prasibrov iki nedidelio skliau-
to tarp amfiteatro sien madaug u penkiasdeimties pd
nuo pagrindinio jimo. Du aukti mlynomis uniformo-
mis vilkintys sargybiniai stypsojo abipus dur.
- Lorel Siuvel, - tyliai nipteljo sargybiniams Tame-
nis.
Vienas pavelg j mergait, paskui suiuro j vyruk. Ka-
kodl prie paklausdamas dar nudelb Tamenio rankas.
- Ar esi rudens fjos sargybinis?
- Apsaugininkas, - patais Tamenis, nepatogiai dirsio-
damas j mergait. - A Tamenis Roslinas. Klausyk, mo-
gau, kad tave kur Hekats akis umatyt, juk sakiau, kad
ia Lorel Siuvel.
Sargybinis iek tiek pasitemp, linkteljo savo porinin-
kui, kuris atidar duris.
- Galite ueiti.
- Sargybinis, apsaugininkas? - stebjosi Lorel ir vos
spjusi isiioti suprato, kad pasielg netinkamai. Prisimi-
n, kaip Deimisonas vasaros pradioje aikino apie sargy-
binius, bet apsaugininkas? Kakas nauja.
- Tai reikia, kad... lydiu tave, - surauks antakius ds-
t Tamenis. - Kai pasakiau tavo vard ir pavard, maniau,
supras, kas esi, ir netrukdys praeiti. Bet jis aikiai niekada
netarnavs dvare.
- Dvare ? - ir kodl kiekvienas pokalbis su Tameniu turi
baigtis fj kultros aikinimusi.
- Ne dabar, - velniai paprietaravo vyrukas. - Tai ne-
svarbu.
Ir tikrai, vos tik Lorel apsivalg po prabangaus amfi-
teatro vid, visi klausimai jai idulkjo i galvos - ji tik aik-
iojo i susiavjimo.
Amfiteatro sienos buvo apaugusios staiai kylani
auktyn kalvos virn. Mergait pasijuto bestovinti tarsi
plaiame balkone, iaugusiame i tankiai susivijusi ak,
besidriekiani nuo amfiteatro sien. Iskyrus tris mant-
riai raiytus auksinius krslus ant paauktinimo balkono
viduryje, visos kds buvo medins, dengtos raudonu ilku,
o j ranktriai augo tiesiog i grind. Kds buvo aikiai
idstytos, kad bt graiau, o ne patogiau sdti.
U penkiasdeimties pd Lorel mat prie pagrindinio
jimo besispieianias ir pirm aukt - tai buvo nieko
daugiau tik ole apaugs kalvos laitas - einanias fjas. Po
balkonu nebuvo joki kdi, fjos briavosi, spaudsi vie-
na prie kitos, kad patekt kuo ariau scenos, didesns nei
mergait buvo kada nors maiusi. Scen puo balto ilko
uuolaidos, vilganios nuo tkstani kristal, velniai be-
sispuojani vjyje ir nuvieiani vis teatr vaivoryk-
ts spalvomis. Vir galvos pro itempt perregim audin,
kuris puiant vjui bangavo ir siravo, vies liejo saul. Au-
dinys prideng saul, kad nespigint, taiau nestabd toki
nauding jos spinduli.
Ir visur, kur tik pasisukusi, Lorel mat tviskant deiman-
tus, aukso ilko klostes ir mantrius gobelenus, vaizduo-
janius Avalono praeit. Tamss ukampiai buvo apviesti
auksiniais rutuliais, panaiais t, kur pernai Tamenis pa-
naudojo Lorelei gydyti, kai i buvo mesta Cetko up. en
bei ten stksanius medinius ar akmeninius stulpus puo
gli vainikai ir krvos vaisi.
Giliai atsikvpusi Lorel pajudjo pirmyn - iekojo, kur
atsissti. Po keli sekundi ji atsisuko, nes pajuto, kad alia
nra Tamenio. Jis stypsojo prie skliautuoto jimo - atrod,
taip ir ketina ten likti.
- Ei! - kteljo mergait skubiai mindama atgal. - Ta-
ni i, eime.
Sis papurt galv.
- Bsiu ia, kol vyks pasirodymas. Tik tol. Paskui gri-
me linksmintis.
- Ne, - paprietaravo Lorel. Grusi prie jo, udjo ant
peties rank.
- Praau, eime su manimi, - papra tyliai.
- Negaliu, - atsak vyrukas. - Ten man ne vieta.
- Sakysiu, kad tavo.
- Susitark su karaliene, - paaipiai tarsteljo Tamenis.
- Ir susitarsiu.
- Ne, Lorele, - dabar jau neramiai nuskambjo jo bal-
sas. - Nereikia, nes bus tik daugiau bdos.
- Tada liksiu su tavimi, - tar ji duodama rank.
Tamenis vl papurt galv.
- Mano vieta ia. Ten, - parod raudonu ilku puotas
kdes balkono pakratyje, - tavo vieta.
- Tarni, juk ia ateis Deimisonas. Mes abu papraysime,
kad tau leist sdti prie mans. Neabejoju, kad leis.
Tamenio akys lakst tarp Lorels, po balkon vaiktin-
jani rudens fj ir gausybs pavasario fj, besiveriani
pro pagrindin jim.
- Gerai, - atsidsjs sutiko.
- Ai! - kteljo Lorel ir nepagalvojusi pasistieb ir
pabuiavo Tamen skruost. Pasigailjo isyk. Atokusi at-
gal, atrod n negali pajudti. Atsisuks Tamenis pavelg
jai tiesiai veid. Jis buvo taip arti, kad beveik lietsi j no-
sys. Mergait lpomis juto jo kvpavim ir nejuia palinko
artyn.
Tamenis nusisuko.
- Vesk, - tar taip tyliai, kad Lorel vos igirdo.
Vesdama paskui save Tamen, mergait nuingsniavo
balkono laiptais emyn - dabar jis jau sek. Bet nervingas,
beveik isigands vyrukas, sekantis jai i paskos, Lorelei at-
rod toks nepastamas. Jo visas aunumas buvo igaravs,
pasitikjimo n lao - atrod, lyg bt norjs prasmegti
apsiausto klostse.
Sustojusi Lorel atsisuko, pamusi u rank nekalbjo,
kol tas nepakl aki.
- Kas negerai?
- Neturiau ia bti, - sunabdjo jis. - Tai ne mano
vieta.
- Tavo vieta alia mans, - tvirtai atr mergait. -
Man reikia, kad btumgreta.
Jis vilgteljo Lorel - akyse buvo tiek baims, kiek
mergaitei dar nebuvo tek regti. Net tada, kai j paov
Barnis.
- ia man ne vieta, - jis laiksi savo. - Nenoriu bti
tokia fja.
- Kokia fja?
- Tokia, kuri pasigauna ne savo rango mergin, pasiduo-
da tuioms svajonms lyg koks paprastas gyvulys. Nesiel-
giu taip, prisiekiu tau, ne. Norjau tik pasitikti tave po pasi-
rodymo. Neplanavau itaip.
- Ir tai todl, kad esi pavasario fja? - atriai paklaus
Lorel. Minios triukme j pokalbis kain ar kambuvo gir-
dimas, bet mergait vis tiek kalbjo tyliau.
Tamenis atkakliai neirjo jai akis.
- Taip ir yra! Ne tik fjos laiko tave antrariu - oi, atsi-
praau, ketvirtariu - tu ir pats taip manai. Kodl ?
- Todl, kad taip yra, - sumurmjo Tamenis, vis dar ne-
irdamas mergait.
- Na ir kas, juk taip neturt bti! - sunypt Lore-
l. Sugriebusi Tamen u pei privert j pairti j. -
Tameni, juk esi dvigubai vertesnis u bet kuri rudens fj
akademijoje. Visame Avalone nra n vieno, kur noriau
turti alia. - Prie tsdama toliau mergait net sugrie
dantimis, nes inojo, kad skaudins draug, bet gal tik itai
jis igirs. - Jei tau rpiu bent puse tiek, kiek dediesi, tai tau
turt bti daug svarbiau, k manau a, o ne k mano kiti.
\ mergait velgianios akys patamsjo. Prajo nemaai
laiko, kol vyrukas linkteljo.
- Gerai, - tar vis dar tyliu balsu.
Mergait linkteljo, bet nesiypsojo. Akimirka ne i
linksmj.
Tamenis sek jai i paskos, jamaplink kojas plaksi juo-
dasis apsiaustas. Dabar eng tyldamas, bet rytingiau.
- Lorele! - nuaidjo pastamas balsas. Atsisukusi ji
pamat Kati a, pramatniai tviskania, figr pabriania
suknele. Blykiai roiniai iedlapiai, prie kuri buvo pri-
derinta suknios spalva, pleveno fjai vir pei. Jos viesiai
gelsvi plaukai dailiai gaub veid, o vir kairiosios ausies j
plaukus buvo smeigusi sidabrines ukas.
- Katia, - nusiypsojo Lorel.
- Tikjausi, kad atvyksi! - digavo i. - Tai pati geriau-
sia vent per visus metus.
- Tikrai? - paklaus mergait.
- inoma. Naujj met pradia! Nauji tikslai, nauji
mokslai, naujos klass. Laukiu tos vents visus metus, -
fja pam Lorel u paranks ir nusitemp j prie balkono
pakraio. - Manau, rytoj Mara pagaliau bus paauktinta
iki keliautojos, - kikendama pasakojo. Mergait akimis nu-
sek ten, kur stovjo juodaak rudens fja, vilkinti pritren-
kiam purpurin suknel su ikirpte - tokia gilia, kad Lo-
rel nebt idrsusi vieai pasirodyti. Kaip ir Katia, Mara
ydjo, tik iedas buvo kuklus, eialapis, panaus narcizo,
kaip ir suknia, purpurins spalvos.
Lorel atsigr, kad sitikint, jog Tamenis seka, ir kai
jis pairjo mergaitei akis, i skubiai ypteljo.
- Ar tu j atsivedei? - panibdomis paklaus Katia.
- inoma, - visu balsu patvirtino Lorel.
Katia nusiypsojo, tik kiek sitempusi.
- Kokia a kvaila. inoma, tau reikia gido. Niekada ne-
buvai ia. Turjau pagalvoti. Susitiksime po pasirodymo,
gerai? - diugiai pamojavo Katia ir nusisukusi dingo fj
brelyje - daugum j Lorel prisimin maiusi akademi-
joje. Kelios nesigdydamos atvirai spoksojo. Taip atidiai
apirindama balkon Lorel nepastebjo, kad fjos vog-
ia nuirinja j su Tameniu. Prireik tik minutls, kad
suprast kodl.
Katia ir Mara buvo ne vienintels ydinios fjos. Balko-
ne mirguliuojantys iedai buvo nedideli ir neivaizds, pa-
lyginti su tais, kuriuos Lorel buvo maiusi vasar, paprast
form ir spalv, visai kaip ir jos paios. Bet ydjo visos,
visos iki vienos fjos merginos.
Ji vienintel ne.
Lorel pagalvojo apie temperatr Avalone. Buvo kiek
vsiau nei tada, kai ji viejo ia vasar, bet tik truput. Ji
susimst - i kur fjos ino, kada praysti ? Gal tai priklau-
so nuo sauls? Nedideli temperatros pokyi? Gali bti,
kad Avalono oro temperatra kiek atidjo rudenin yd-
jim, ir galbt j prailgino, bet kiek ilgai jis tsiasi? Lorel
nutar daugiau suinoti apie ydjim, kai kit vasar vl
atvaiuos Avalon. Iki to laiko ji gali tik padaryti ivad,
kad Avalone ir Kreento mieste kakas yra kitaip. Dviem
dienomis anksiau, jei pora laipsni iliau, ir galbt jai ne-
bt reikj taip nepatogiai jaustis.
Rytingai paklusi smakr Lorel nujo prie balkono
krato. Pam Tamen u rankos, pavelg jam delnus. i-
noma, kakuriuo metu jis spjo usitempti juodas aksomi-
nes pirtines. Netgi jis pastebjo. Atkakliai nekreipdama j
niek dmesio, mergait pavelg emyn, j pagrindin sal,
apirinjo visk nuo fj iki dekoracij. Fjos buvo apsi-
rengusios daug paprasiau, Lorel nepastebjo vilgani
papuoal, bet pavasario fjos atrod visikai laimingos.
Jos glebsiavosi, laik apkabinusios vaikus, sveikinosi ir
net taip auktai mergaits ausis pasiek skambantis juo-
kas.
- Ar tai pavasario fjos? - paklaus Lorel.
- Dauguma, - paaikino Tamenis. - Yra kelios vasaros
fjos, kurios per jaunos vaidinti, bet beveik visos vasaros f-
jos dalyvauja vaidinime.
- Ar... - mergait nesiryo klausti, - ir Rovena tenai?
- Kakur ten. Su mano seserimi.
Neinodama, k daugiau pasakyti, Lorel linkteljo. Ne-
buvo pagalvojusi, kad j lyddamas Tamenis negals sdti
su savo eima. Upldo pastamas kalts jausmas. Per daug
lengva buvo patikti, kad Tamenis gyveno tik dl jos, kad
jis neturi gyvenimo, iskyrus tuos momentus, kai j keliai
susikirsdavo. Lengva pamirti, kad yra ir kit j mylini
moni.
Staiga minios gausmas pasikeit, ir visos balkone buvu-
sios fjos laukiamai suiuro auktyn.
Lorel pajuto Tamenio platak prie rankos, ir staiga jis
pusiau nuved, pusiau nutemp mergait prie kdi kelio-
mis eilmis toliau nuo balkono centro.
- Turt pasirodyti iemos fjos, - sunibdjo jis. -
Deimisonas, Jazmine ir jos didenyb karalien Mariona.
Lorelei ugniau gerkl, nusisukusi nuo Tamenio, vis
dmes kaip ir kitos fjos suteik skliautuot jim balko-
no viruje. N pati neinojo, kas j nustebino - ar tai, kad
fjos tik trys, ar tai, kad jos net trys. Anksiau ji galvojo
esant tik Deimison ir t dar nematyt karalien.
Pirmiausia pasirod mlynomis uniformomis vilkin-
i sargybini palyda - Lorel paino juos i paskutiniojo
karto, kai mat Deimison. Tuojau paskui juos sek pats
Deimisonas, vilkintis aliu rbu ir kaip paprastai ibu-
riuojania ypsena. Jis lydjo jaun mergait, gal koki
dvylikos met amiaus lygia ir tamsia kaip juodmedis oda.
Mergait vilkjo ypa pramatn rb i blykiai purpu-
rinio ilko. Paskui, jus karalienei, regis, visas amfiteatras
sulaik ada.
t
Karalien vilkjo iburiuojani balt suknel su vil-
ganiu leifu, kuris kilo nuo ems vos paptus velniam
vjeliui. Jos juodi it derva plaukai velniomis bangomis
drieksi per nugar iki pat juosmens. Ant galvos puikavosi
daili kritolin karna, o garbanose skendo saulje ibantys
deimant vriniai.
Taiau labiausiai Lorels dmes patrauk karaliens vei-
das.
viesiai alios akys kako iekojo minioje. Nors mergait
suprato, kad valdovs veidas bet kurio mad urnalo bt
pripaintas graiu, ji negaljo nepastebti papst lp,
vos pastebim raukli tarp antaki, kiek pakelto vieno an-
takio, tarsi ji jaustsi nusipelniusi t em nusilenkim -
visi aplinkui palenk nugaras.
Tamenis taip pat.
Tik viena Lorel liko stypsoti.
Kol karalien nepastebjo, ji pasiskubino taip pat nusi-
lenkti. Regi, spjo - valdovs vilgsnis nuslydo per mini
neukliuvs n sekundlei, ir rudens fjos vl atsitiesusios
gro prie ankstesnij pokalbi.
Mariona pasisuko taip, kad net sulamjo it suvilnijo
rbo klosts ir nueng prie paauktinimo, kur stksojo
trys vir kit ikil puoti krslai. Lorel stebjo, kaip Dei-
misonas paima maosios mergaits rankut, padeda jai pa-
kilti laiptais ir pasodina minkt kd karaliens kairje. Ji
sugavo senolio vilgsn, tas nusiypsojo ir kak sunibd-
jo maajai fjai, paskui nusisuko ir prisiartino prie Lorels
ir Tamenio. Deimisonui einant pro al minia nenustojo
dzgusi, netilo juokas - visi tik nejuia trauksi i kelio pa-
darydami jamtak.
- Brangioji Lorele, - pasisveikino Deimisonas, ibu-
riuodamas aliomis, priderintomis prie rbo akimis. -
Koks esu laimingas, kad atkeliavai. - Paplojo Tameniui per
pet: - Ir tu, mano berniuk. Per daug seniai tave maiau.
sivaizduoju, kad prie t vart persidirbi.
Tamenis nusiypsojo, atrod ne toks prislgtas.
- Tikrai, pone. Lorel su savo idaigomis neduoda
mums poilsio.
- Spju, kad taip ir yra, - ypsodamasis kalbjo Deimi-
sonas. Plaias amfiteatro erdves uliejo derinam stygini
instrument garsas. - Geriau jau eisiu sstis, - pareik jis.
Bet prie nueidamas dar pakl rankas prie Lorels veido,
velniai priglaud delnus prie skruost. - Taip diaugiuosi,
kad galjai prisidti prie ms, - tyliai sunibdjo. Paskui
nujo, tik rykiai alio rbo klosts nulamjo pro mini.
Tamenis timpteljo Lorel prie kdi tolimajame di-
diulio balkono gale, kur jiems mojo Katia.
- Kas toji maa mergait? - paklaus Lorel itempusi
kakl irdama, kaip Deimisonas prie ssdamas kak
paduoda maylei.
- Tai Jazmine. iemos fja.
- O, tai ji vien dien taps karaliene ?
- Vargu, - Tamenis papurt galv. - Ji per daug pana-
aus amiaus Marion. Taip pat nutiko su Deimisonu ir
Kora, ankstesnija karaliene.
- Ar visame Avalone yra tik trys iemos fjos?
- Tik trys. O danai dar maiau, - nusiypsojo Tame-
nis. - Mano mama dirbo sodininke pas Marion ir Jazmi-
ne. Jazmine praydo vos keli mnesiai prie mamai ieinant
j pensij. Labai nedaugeliui sodinink pavyksta pelnyti
garb rpintis dviem iemos fjomis, - vyrukas krypteljo
galv j jaunj fj. - Siek tiek painojau Jazmine prie tai,
kol ji ikeliavo j iemos fj rmus. Miela mergyt. Manau,
geros irdies. Deimisonas j dievina.
Kaip tik tada maut, bet ipuota fja eng i u sun-
kios udangos, nutsusios per vis scen. Minia nutilo.
- Pasiruok, - mergaitei aus sunibdjo Tamenis. -
Niekada nesi nieko panaaus maiusi.
DVIDEIMT
ANTRAS
SKYRIUS
Prasiskleidusi udanga atvr vaizd j daili miko pros-
kyn, kurioje rykiai spigino spalvoti proektoriai, metantys
emyn viesos ratilus. Lorel suprato, kad amfiteatre nebu-
vo joki galimybi ir jokio reikalo prigesinti vies. Scenoje
viskas tarsi vytjo i vidaus, spindjo rykiau, aikiau, atro-
d tikriau nei ariausiai mergaits esantys daiktai. Ji irjo
kaip uburta, tikrai - vasaros fj kerai veik, ne kitaip.
Viduryje scenos priklaupusios dvi fjos apsikabino, ir
orkestras ugrojo tyli romantik muzik. Fjos atrod
visai kaip prastos balerinos - vyras kavos spalvos oda, rau-
meningomis rankomis ir trumpai kirptais plaukais ir mo-
teris ilgomis liaunomis rankomis ir kojomis, katoniniais
plaukais, tvirtai suritais nugaroje. Porel pakilo ir pradjo
okti - tyliai, basomis kojomis.
- Be puant? - nibteljo Tameniui Lorel.
- O kas tie puantai ?
Aiku, inoma, be j, pagalvojo mergait. Bet vis tiek
neliko abejoni, kad tai baletas. Judesiai buvo grakts,
besiliejantys, su ilgais uoliais ir paklimais - bet kuriam
akrobatui tokie daryt garb. Nors kaip pagrindiniai tokio
svarbaus pasirodymo okjai atrod kiek negrakts. Pdos
kartais vilkosi, o judesiai atrod labai sunks. Bet vis tiek
oko gana gerai. Prajo kelios minuts, okjai atliko pas de
deux, ir tik tada Lorel suvok, kas buvo ne taip.
- Kas nutiko tam, su barzda? - paklaus Tamenio. Ba-
leto okjas buvo su juoda barzda, kuri tiko prie kostiumo,
bet tik po kurio laiko mergait pastebjo, kad ji ilga - be-
veik iki juosmens.
Tamenis tyliai sukosiojo, sekundl Lorelei net atrod,
kad jis visai neatsakys klausim.
- Privalai suprasti, - galop sunibdjo. - Dauguma fj
nra maiusios tikro mogaus. Jos sivaizduoja mones be-
veik taip pat ikreiptai, kaip ir mons fjas. Fjos... - jis
iekojo tinkamo odio, - joms domu, kaip mons augi-
na kail ant veido. Tai labai gyvulika.
Lorel staiga suvok, kad niekada nemat fjos su barz-
da. Si mintis jai net nebuvo ovusi. Pagalvojo apie Tamenio
veid - is visad atrod lygus ir velnus, niekad nieko pa-
naaus dygius erius, kokie daniausiai eldavo ant veido
Deividui. Tikrai, niekada anksiau nepastebjo.
- okjai, kurie vaidina mones, ir juda ne taip grakiai,
kad parodyt esantys gyvnai, ne fjos, - toliau aikino Ta-
menis.
Nukreipusi dmes vaidinim Lorel stebjo, kaip o-
kjai pakyla or ir leidiasi vos pastebimai vilkdami kojas.
inodama, kad tai daroma tyia, ji pripaino, kad reikia
bti talentingam, kad taip grakiai suvaidintumei negrak-
t. Piktas mintis apie aminai besipainiojanius stereotipus
mergait nugrdo giliai pasmon. Jos gali palaukti.
Scenoje pasirod dar du barzdoti okjai, ir okja pra-
djo slptis u partnerio.
- Kas vyksta? - paklaus Lorel.
Tamenis parod pirmuosius okjus.
- Tai Vir ir Lotosas. Jiedu meiluiai, o tai tenai - Vir-
s tvas, - vyrukas mosteljo vyresn fj su tankia ruda,
kai kur prailusia barzda, - liepia jai tekti u Svidrio. Beje,
tas moni paprotys, kai santuokas sudarinja tvai, juo-
kingas.
- Na, dabar jau nesudarinja. Bent jau ne tenai, kur gy-
venu.
- Vis tiek.
Lorel irjo, kaip du vyrai atsiskiria, ir Vir su Loto-
su oka lidn duet. Muzika Lorelei buvo niekur anksiau
negirdta, ji pajuto, kaip akyse kaupiasi aaros dl t po ne-
laiminga vaigde gimusi moni, kurie taip nuostabiai
oko sielvartingai grieiant orkestrui.
viesos scenoje sipliesk dar stipriau, ir Lotosas strykte-
ljo ant uolos - rankas laik plaiai iskts, lyg nordamas
k svarbaus pareikti.
- O kas vyksta dabar? - susiavjusi stebjo ir tampyda-
ma Tarneniui u skverno klausinjo mergait.
- Lotosas nusprend, kad rodys Virs tvui ess jos
vertas - atne aukso obuol i Hesperidi salos, dar ino-
mos Avalono vardu, - ypsodamasis pridr jis.
Scena itutjo, dekoracijos akimirk sumirguliavo, ir
tuojau atsirado milinikas glynas - kiekvien scenos lo-
pinl deng vis sivaizduojam spalv gli iedai. Lorel
aikteljo:
- Kaip jos tai padar?
Tamenis nusiypsojo.
- Dauguma i dekoracij - tik iliuzija. tai kodl vasa-
ros fjos atsakingos u linksmybes.
Palinkusi priek Lorel band apirti naujai atsira-
dusias dekoracijas, bet neturjo daug laiko, nes dirbtin
laukym tuojau prisipild rykiais vairiaspalviais kostiu-
mais vilkini okani fj. Mergait isyk suprato, kokie
akivaizdiai negrakts buvo mons" okjai. Fj brys
sukosi mantriais okio ingsneliais taip grakiai, kad bt
buv gda paiai Pavlovai. Po keli minui tokio netik-
tino okio, i scenos deins puss pasirod gana aukta,
prigludusiu vilganiu kostiumu vilkinti fja. okjos krito
ant keli, palikusios vietos okjai atlikti solo numer. Lo-
rel irjo profesionali baleto okj pasirodymus San
Fransiske, bet tokio talento ir graktumo proverio i ios
balerinos ji nesitikjo.
- Kas ji? - sunibdjo Tarneniui neatitraukdama aki
nuo scenos.
- Titanija, - atsiliep is.
- Toji pati Titanija? - Lorelei net ad ukando. Vyruko
ranka nuslydo mergaitei u nugaros, jiedu suglaud galvas,
kad galt nibdtis, bet Lorel vargu ar tai pastebjo.
- Ne, ne. Ji tik vaidina Titanija.
- Oi, - atsiduso Lorel truput nusivylusi, kad nepama-
tys legendins fjos pasirodymo. Nuostabios Titanijos
arabeskos viduryje i scenos kairs puss pasirod vyras
okjas - kart be barzdos. Suspigusios fjos puol emai
lankstytis ant scenos grind.
- Ar tai Oberonas? - paklaus Lorel, prisiminusi fj
karali, kuris legendose danai bdavo poruojamas su Ti-
tanija.
- Tik irk, jau susigaudai, - ypteljo Tamenis.
Oberon vaidinanti fja pradjo okti solo, judesiai buvo
ryks, beveik akipliki, taiau su tuo paiu, kaip ir Tita-
nijos vaidmen atliekanios fjos kontroliuojamu graktu-
mu. Greitai jiedu sukosi kartu lyg bandydami pasirodyti
vienas u kit geriau, muzika grie vis garsiau, stipriau,
kol pagaliau palusiai skambant dd orkestrui Titanija
suklupo ir isipleik ant grind. Pamojavusi ranka i ir dar
kelios fjos piktai dauydamos kojomis grindis ibgo i
scenos vejamos Oberono fj brio.
- Kodl jie pyksta ant 'litanijos? - paklaus Lorel,
- Ji - istorijoje labai nemgstamas personaas, - atsi-
liep Tamenis. - Titanija buvo rudens fja, ir dar pikto-
ji -- tada tapo karaliene, nes nebuvo iemos fjos. Netrukus
gim Oberonas ir perm valdi, kai jambuvo vos dvide-
imt met, beveik vaikas, jei galvojame apie sost, ir vis tiek,
daugelio moni nuomone, per vlai. Titanija sukl siau-
bing smyi Kamelote.
- Troliai j... sugriov, tiesa?
- Teisingai. Vliau mir karalius - kaip tik tada, kai jis
rod ess vienas didiausi Avaiono istorijoje karali. Tad
paprastai dl ios netekties kaltinama Titanija.
- Atrodo neteisinga.
- Gal.
Scena vl itutjo, atsirado miko dekoracijos. bgo
Lotosas, persekiojamas Virs, kuri slpdavosi u medi
kiekvien syk jamatsisukus. Jie vis suko painius ratus, kol
scen lk dar du personaai - Svidris ir labai dailut
fja.
- Na, dabar vl nieko nesuprantu, - sunabdjo Lorel,
kai toji fja band glaustytis prie Svidrio, o is vis stm j
alin.
- Tai Lazdyne. Ji myli Svidr. O Svidris persekioja Vir,
kuri myli Lotos ir nori sustabdyti j ir neleisti pavojing
kelion Hesperidi sal. Lazdyne bando tikinti Svidr,
kad jis ras laim su ja.
Kai Lorel pamat, kaip graut Lazdyne beviltikai
tampo Svidrio apsiaust, o is j atstumia, kakas tarsi
spragteljo jai galvoje.
- Palauk, - tar mergait. - Juk tai Vasarvidio nakties
sapnas".
- Taip, tai pjes, kuri tapo Vasarvidio nakties sapnu".
Kaip ir dauguma geriausi ekspyro pjesi, i parayta re-
miantis fj istorija.
-- Negali bti!
Kelios rudens fjos dirsteljo juos, tad Tamenis tyliai
suramino mergait.
- Jei siningai, - kalbjo jis tyliu, velniu balsu, - argi
manai, kad ekspyras pats vienas sugalvojo Romeo ir Diul-
jetos istorij? Prie tkstant met tai buvo Rojo ir Jazmi-
ns meils istorija, ekspyras j tik perpasakojo.
Lorel nenuleido aki nuo keturi fj svaiginanio
persekiojimo okio.
- I kur ekspyras suinojo fj istorijas? - ji dirsteljo j
Tamenj. - Juk jis buvo mogus, tiesa?
- O, taip, - tyliai sukikeno Tamenis. - Gyveno tuo metu,
kai Avalono valdovai vis dar valgydavosi j mones. Manau,
jiems padar spd raytojo pjess apie karalius - Lyr ir
Riard. Siaubingai nuobods pasakojimai, bet raymo sti-
lius - pritrenkiantis. Tad Avalono karalius liep ekspyr
atgabenti ia, kad jis nuostabiais odiais nupasakot kelias
istorijas. Tikjosi, kad jis pataisys kai kurias klaidas, nuti-
kusias fj mitologijoje. Vasarvidio nakties sapnas" buvo
pirmoji pjes po atvykimo Avalon, po jos sek Audra".
Bet po kurio laiko ekspyras pasipiktino, kad karalius ne-
leidia jamateiti ir ieiti kada panorjus. Taigi syk ijs jis
nebegro. Tarsi kertaudamas, pjesse daugiau neaprain-
jo fj. Ra apie jas kaip apie mones ir teig, kad sugalvo-
js jas pats.
- Ar tai tikrai tiesa? - nustebo Lorel.
- A taip mokiausi.
Veiksmas gro glt aiktel, kur Pakas - ypa gabi
rudens fja, kaip Lorelei paaikino Tamenis, Oberono
lieptas turjo pagaminti eliksyr, kuris priverst Titanija
pamilti pirm jos pamatyt padar - toks atlygis jos lauk
dl nevykusiai valdyto Kameloto. Kadangi Oberonas buvo
geranorikas karalius, jis band padti monms.
- Gal gale, - aikino Tamenis, - Oberonas negaljo
moni leisti Avalon pasiimti auksin obuol, bet ne-
norjo paleisti j tuiomis, band atsilyginti u patirtus
skausmus ir vargus.
Lorel linkteljo ir toliau atidiai stebjo balet. Pasako-
jimas tssi jau pastama linkme - dabar mergaitei buvo
aiku, kas vyksta - Lotosas ir Svidris abu persekiojo Lazdy-
ne, o Vir liko be mylimojo, visi sukosi, rait tokias mant-
rias figras, kad Lorelei m svaigti galva.
Paskui veiksmas vl persikl fj buvein ir, kai Pakas
laino eliksyro Titanijai akis, scen dramblojo gremz-
dikas padaras. Lorel nesuprato - ar tas pabaisa tik iliuzija,
ar taip puikiai padarytas kostiumas.
- Kas tai ? - paklaus ji. - Ar neturt bti vyras su asilo
galva ?
- Tai trolis, - atsak Tamenis. - Fjai nra didesns ne-
lovs, kaip pamilti trol. To ir nenutinka, nebent itinka
koks pamiimas ar kerais suadinama aistra.
- O kur toji dalis, kur vyrai stato pjes ? Juk tada ir turt
pasirodyti tas pabaisa.
- ekspyras it dal sugalvojo pats. Tikrojoje istorijoje
nra jokio keisto vaidinimo.
- Visada maniau, kad tai silpniausia pjess dalis. Ma-
niau, ji turt baigtis, kai meiluiai pabunda ir juos suran-
da, - pareik mergait.
- Taip ir yra, - ypsodamasis patvirtino Tamenis.
Lorel kur laik tyldama irjo, kaip okjai toliau
pasakoja istorij, ir viskas pradjo stoti savo vietas. Visai
prie pat baigiamj dal Titanija gro ir, ilgesingai virkau-
jant smuikams, suoko pat nuostabiausi solo, kok tik Lo-
relei teko matyti. Paskui apsisuko ir silydama savo karn
puol Oberonui po kojomis.
- O kas vyko dabar? - domjosi mergait, kai okis bai-
gsi. Nedrso klausti solo metu - per daug buvo grau, kad
nors sekundlei bt galjusi atitraukti akis.
- Titanija meldia Oberon atleidimo u blogus darbus
ir atiduoda jamkarn. Taigi ji pripasta, kad niekada ne-
buvo tikra karalien.
- Dl Kameloto ?
- Todl, kad ji buvo rudens fja.
Galvodama apie tai Lorel susirauk. Taiau vaizdas
scenoje pasikeit taip staiga - proskynoje pabud i ker
meiluiai diugiai oko dvigub pas de deux, o galop prie
j prisidjo ir visa okj trup. Kai jie eng priek nu-
silenkti, irovai pirmajame aukte visi kaip vienas pakilo
ir m ploti delnais. Tamenis taip pat atsistojo, paskui j
paoko ir Lorel - plojo taip smarkiai, kad net paskaudo
delnus.
Tamenis tvirtai sum j u rankos ir patrauk emyn,
kad sst.
- Kas yra? - itrauk rank mergait.
- Taip nedaroma, Lorele, - Tamenis aud akimis aplin-
kui. - Neatsistojama prie emesnio rango fjas. Tik prie
sau lygius arba viresnius.
Mergait apsidair. Draugas teisus. Beveik visi balkone
energingai plojo nuvitusiais, plaiai ypsaniais veidais,
bet nestovjo niekas, tik jiedu su Tameniu. Paklusi antak
dbteljo alia stovint vyruk ir nusisukusi scen toliau
stovjo pliaukdama delnais.
- Lorele! - tylutliai, bet grietai sudraud Tamenis.
- Tai pats nuostabiausias kada nors mano regtas da-
lykas, ir galiu parodyti susiavjim taip, kaip man atrodo
tinkama, - vis tebepiodama atkirto mergait. Met skub
vilgsn vyruk. - Ar ketini mane sustabdyti?
Atsiduss Tamenis papurt galv, bet nustojo bands
pasodinti usispyrl.
Plojimai pamau rimo, ir okjai grakiai ibgo i sce-
nos, o dekoracijos pamau tirpo altoje baltoje viesoje.
Scenos gilumoje isirikiavo gal dvideimt rykiai aliai vil-
kini fj.
- Bus dar? - paklaus Lorel, kai jiedu su Tameniu at-
sisdo.
- Ugnies okjai, - plaiai ypsodamas paaikino vyru-
kas. - Tau jie patiks.
Nuaidjo sodrus litaur dundesys. I pradi tai buvo
ltas, atkaklus dundjimas. aliai apsirengusios fjos ju-
djo pirmyn kartu lyg viena - ltais ingsniais, j takt su
bgnais. Kiekvienai eilei pasiekus scenos pradi, okjai
pakeldavo rankas sisdami auktyn vairiaspalvius viesos
spindulius. Po sekundls vir minios sprogdavo kibirki
litis - beveik balkone sdinij aki lygyje - nuostabios
gyvos spalvos liejosi vaivorykts ratilais - nuo rykumo
Lorel net prisimerkdavo. Buvo graiau nei bet kurie kada
nors matyti fejerverkai.
T akimirk, kai bgnai m dundti garsiau, pakeisda-
mi sudtingesn ritm nei pirmasis, pasikeit ir fjos ant
scenos. okis tapo akrobatinis, okjai jau ne jo, o strykio-
jo, okiojo iki scenos prieakio. Prisidjo treiasis bgnas,
paskui ketvirtas, o sulig greitjaniu ritmu okj judesiai
tapo kartligikai greiti.
Lorel lyg apavta irjo ugnies okjus, o tie, ro-
dydami spdingus gebjimus, oko, lankstsi, vartsi. Ir
kiekvien kart pasiek scenos pradi paerdavo dar vien
viesos lit. Spinduliai krito lyg lietaus laai ant irov.
sukosi ugnies kamuoliais po vis amfiteatr, skleid ry-
kias kibirktis, kurios prie ugesdamos blso ir rjo lyg
brangakmeniai. Lorel nebeinojo, kur irti - spoksojo
akrobatus, paskui sukosi fejerverkus, bt norjusi irti
tuo pat metu ir vienus, ir kitus. Paskui, kai bgn dun-
djimas tapo toks greitas, kad ji jau nesuprato, kaip fjos
spja, scenos priekyje susirinko visi okjai ir isyk i rank
paleido fejerverkus sukurdami kibirki uuolaid, kuri
viet rykiai kaip saul.
Vos begaldama kvpti - taip gniau gerkl - Lorel
paoko ir m ploti ugnies okjams taip pat energingai,
kaip ir baleto atlikjams. Tamenis tyliai atsistojo greta jos ir
syk nebesak n odio dl to, kad ji stovi.
Ugnies okjai nusilenk paskutin syk, plojimai prad-
jo rimti. Rudens fjos balkone pakilo ir pradjo judti i-
jimo link. Lorel mat, kaip pavasario fjos apaioje elgiasi
taip pat.
Mergait ypsodamasi atsisuko Tamen.
- Oi, Tami, tai netiktina! Ai, kad pasirpinai, jog
galiau atvykti, - ji atsisuko tui scen, dabar pridengt
sunkiomis ilkinmis uuolaidomis. - Tai buvo pati nuos-
tabiausia diena.
Tamenis pam Lorels rank ir padjo j ant savosios.
- vent dar vos tik prasidjo!
Lorel nustebusi pavelg j Tamen. Kelias sekundes pa-
siraususi rankinje dirsteljo i laikrod, kur atsive. Dar
galt praleisti vien kit valandiuke. Kai pairjo iji-
m, veide nuvito ypsena - dabar jau kupina azarto.
- A pasiruousi, - tar Tameniui.
DVIDEIMT
TREIAS
SKYRIUS
- Buvo nuostabu, - vl pakartojo Lorel, kai jiedu su
Tameniu prigul ant pagalvi prie em staleli, apkraut
vaisiais, darovmis, sultimis ir medaus patiekalais - nuo
spalv gausybs net galva svaigo. Ore skambjo muzika,
sklindanti i vis pusi, o pievoje jsitaisiusios fjos ilsjosi,
oko ir bendravo. - Net nemaniau, kad teatras gali bti toks.
O tie fejerverkai pabaigoje! Netiktinas pasirodymas.
Tamenis nusijuok, dabar, kai jiedu sitais pievoje, kur
fj klass maisi laisviau tarpusavyje, jau daug labiau atsi-
palaidavs.
- Diaugiuosi, kad tau patinka. Nebuvau Sau i no vent-
je jau kelerius metus.
- Kodl ne ?
Kiek paniurs Tamenis patrauk peiais.
- Norjau bti su tavimi, - tar neirdamas jai akis. -
vent atrodo ne tokia svarbi, jei einant j j reikt palikti
tave u vart. Ypa turint galvoje tas linksmybes saulei lei-
diantis.
- Kokias linksmybes ? - sukluso Lorel kiek isiblakiu-
si, nes tuo metu rykiai mlyno medaus dubenyje mirk di-
diul brak.
- Hmm... na, tau jos turbt pasirodyt neskoningos.
Lorel lukteljo, dabar jau buvo susidomjusi, paskui,
nesulaukusi atsakymo, paragino:
- Pasakok.
Tamenis vl patrauk peiais ir atsiduso.
- Maniau, kad pernai pasakojau. Apsklinimas - tai
dauginimasis, o seksas - tik linksmybs.
- Prisimenu, - atsiliep mergait, nesuprasdama, kaip
tai susij su vente.
- Tokiose didelse kaip i ventse dauguma moni...
linksminasi.
Lorel ipt akis, o paskui ji nusijuok.
- Tikrai ?
- Ko stebiesi? Nejaugi mons nieko panaaus nedaro
per ventes?
Lorel jau iojosi sakyti, kad ne, bet prisimin tradicij
pasitinkant Naujuosius dvylikt valand buiuotis. Nors,
garantuotai, tai ne tas pats.
- Manau, ne, - ji apsivalg po aplinkui veniani mi-
ni. - Ir niekamtai nerpi? Ar visos ios fjos nevedusios?
- Pirma, Avalone niekas nekelia vestuvi. Tiesiog suda-
romas ryys. Ir, jei jau klausi - ne, dauguma fj vienios.
Avalone pagrindin prieastis, kai sudaroma vadinamoji
santuoka - atal auginimas. Daniausiai fjos nra lai-
komos pasirengusiomis auginti atalas, kol joms sueina, -
Tamenis patyljo, pasvarst, - atuoniasdeimt, gal imtas
met.
- Bet... - nebaigusi klausimo Lorel nusisuko.
- Kas bet ? - atsargiai pasidomjo Tamenis.
Kiek padvejojusi mergait atsisuko.
- Ar fjos sueina bendrai gyventi jaunos? Tarkime...
ms amiaus ?
- Beveik niekada, - Tamenis, regis, suprato, ko mergait
klausia, nors i ir nesiryo idstyti atvirai - gr akimis
mergait tol, kol i neatlaikiusi vilgsnio nusisuko. - Bet tai
nereikia, kad jie nesusisaisto. Daug moni bna meilu-
iai. Ne didioji dauguma, bet tai gana prasta. Mano tvai
bendravo daugiau nei septyniasdeimt met, kol galop su-
jo gyventi kartu. Tas susijimas kiek skiriasi nuo moni
santuokos. Tai ne tik enklas, kad jiedu myli vienas kit,
bet ir ketina kurti eim - turti atal, tapti bendruome-
ns nariais.
Bandydama isklaidyti tarp jdviej tvyrani tamp,
Lorel sukikeno.
- Baisiai keista sivaizduoti, kaip imtamets fjos susi-
laukia vaik.
- ia toks amius yra vidutinis. Kai suaugame, dauguma
ms beveik nesikeiia, kol sukanka koks imtas keturias-
deimt ar imtas penkiasdeimt met. Bet paskui senstame
gana greitai - bent jau mums taip atrodo. Maiau nei per
dvideimt met galima pasikeisti ir, atrodius kaip trisde-
imtmeiui, pavirsti madaug eiasdeimtmeiu ar septy-
niasdeimtmeiu.
- Ar visi igyvena iki dviej imt met? - paklaus Lo-
rel. Mintis, kad teks gyventi du imtmeius atrod sunkiai
suvokiama.
- Panaiai. Kai kurios fjos gyvena ilgiau, kitos trum-
piau, bet amius nedaug skiriasi.
- Ar fjos mirta susirgusios ?
- Beveik niekada, - Tamenis pasilenk ariau ir perbrau-
k Lorelei nosies galiuk. - Tamjs ir esate reikalingos.
- K turi galvoje?
- Na, ne btent tave - rudens fjas. Kakas panaaus ...
ot velnias, kaip tai vadinama? Viebuiai? - jis atsiduso. -
Padk, neprisimenu - kur mons bna, kai suserga?
- Ligoninse? - pasil Lorel.
- Aha, - papurt galv Tamenis. - Oi, jau senokai taip
buvo, kad pamiriau reikaling moni od. Supranti, visi
mes kalbame ta paia kalba, tik kai kurie odiai taip ir lie-
ka svetimi, lyg kitos kalbos svetimybs.
- Bet su sargybiniais tu kalbjai kakaip kitaip, - paste-
bjo mergait.
- Ar tikrai nori dar vienos istorijos pamokos ? - erzinosi
Tamenis.
- Neprietarauiau, - tar ji ragaudama ant akels pa-
mauto nunokusio nektarino. Avalone, atrod, niekada ne-
sibaigia derliaus sezonas.
- Kalbjome gal kalba. Per ilg laik teko daug bend-
rauti su moni pasauliu - per vartus. Sargybiniai, pavyz-
diui, turi savo pavadinim gal kalba, bet t od pasisko-
linome i moni dar tada, kai jie t kalb vartojo. Dabar
jau vartojame iuolaikinius odius.
- O kodl visos fjos kalba anglikai ? Nejaugi nra vart
Egipte, Japonijoje?
- Nepamirk Amerikos - ypsodamasis primin Tame-
nis. - Teko bendrauti su Amerikos iabuviais, taip pat ir su
Egipto ir Japonijos gyventojais, - nusijuok vyrukas. - Ja-
ponijoje teko nemaai bendrauti su ainais - i tauta gyve-
no ten dar prie pasirodant japonams, - vl ypteljo jis. -
Nors net ainai nenutuok, kaip seniai tose emse gyveno-
me mes.
- imtus met? - spjo Lorel.
- Tkstanius, - ikilmingai pareik Tamenis. - Fjos
yra kur kas senesns u mones. Tik mons dauginosi ir i-
plito daug greiiau nei mes. jie paprasiausiai energingesni.
Tikrai daug geriau prisitaik igyventi ekstremaliomis oro
slygomis. Tik padedami rudens fj ms sargybiniai i-
tverdavo atiaurias iemas prie Hokaido vart. Todl mo-
ns ir um pasauli, tad mums reikia mokytis gyventi su
jais, bent truput sutarti. Ir kalba yra labai svarbi. kotijoje
turime mokymosi staig, kur, kaip inai, kalbama anglikai.
Kiekvienas sargybinis, kuriam tenka turti reikal moni
pasaulyje, privalo ten pasimokyti bent dvi savaites.
- Tai judu su eriu ten mokts ?
- Taip, ir kiti taip pat, - Tamenis vis labiau gyvjo, kalba
liejosi jau be drovumo, kuris visad atsirasdavo vos tik jam
engus Avalon. - Slaptas operacijas paprastai atlieka ki-
birktins, o maiytuvams labai retai prireikia kokios nors
sudedamosios dalies, kuri neauga Avalone. Dvaras stato-
mas prie vart, uima gan didel teritorij, tad kartu sau-
gomi ir vartai bei kontroliuojamas bendravimas su moni
pasauliu. Taip buvo prie daugyb ami, panaiai dirbame
ir dabar, kad sigytume tavo em.
Matydama tok Tamenio entuziazm, Lorel nusiyp-
sojo. Jis aikiai inojo apie moni gyvenim daugiau nei
kitos fjos, ne tik todl, kad gyveno alia moni, bet dar ir
vis gyvenim stebjo juos.
Jis supranta mane, nes domjosi monmis. Tamenis tie-
siogine prasme paskyr ilgus metus, kad suprast fj, kuri
turjo tapti kaip mogus. Buvusios karaliens paliepimu
Lorel paaukojo prisiminimus, o Tamenis j sek kaip tik
galdamas. Tas suvokimas priblok.
- Bet kuriuo atveju, - pasakojo Tamenis, - dvaras jau
daug imtmei yra pagrindin jungtis su pasauliu anapus
Avalono, tad natralu, kad kalbame kalba moni, kurie
gyvena netoliese. Taiau net ir dvaro ekspertai kartais ima
ir siaubingai suklysta, tad spju, jog neturiau labai blogai
jaustis kartais umirdamas vien kit odel.
- Manau, tau puikiai sekasi, - braukdama pirtu Tame-
niui per rank pastebjo Lorel.
Beveik nejuia jis udjo deln Lorelei ant rankos. Mer-
gait taip ir suiuro t rank. Atrod, kad nieko tokio, jog
ji ten guli, bet tai jau t reik - jai tai buvo visikai aiku.
Pakl akis - j vilgsniai susitiko. sivyravo ilga tyla, o pas-
kui Lorel itrauk savo deln. Jo iraika n kiek nepasikei-
t, bet vis tiek mergait jautsi blogai.
Paband uglaistyti nejaukum sipildama grimo i pir-
mo pasitaikiusio soio ir numauk ger gurkn. Skonis
buvo lyg cukraus sirupo, tik nudegino gerkl.
- O varge, kas ia? - paklaus stebeilydama j rubino rau-
donumo skyst taurje.
- A mrita, - atsak dirstelj Tamenis.
Lorel tartinai suiuro j.
- Ar tai toks fj vynas? - paklaus jausdama, kaip jai
jau mua galv.
- Panaiai. Tai nektaras i Igdrasilo medio. Jo patiekia
tik per Sau i no vent. Tradicikai geriama sutinkant Nau-
juosius metus.
- Skanumlis.
- Diaugiuosi, kad tau patinka, - nusijuok Tamenis.
Lorel atsiduso.
- A persivalgiau, - tik Avalone mergait kimdavo iki
soties. Dabar kaip tik ir pajuto, kad pilvas jau pilnutlis.
- Tai vais baigtos? - paklaus vyrukas, staiga vl ne-
drsiu balsu.
- O, taip. Visikai pasisotinau, - atsak mergait ypso-
dama ir sitaisydama patogiau ant pagalvi krvos.
- Gal tu... - Tamenis patyljo velgdamas pievos vidu-
r, - nortumpakviesti mane paokti?
Lorel staiga atsisdo.
- Ar a noriau pakviesti paokti?
Tamenis nudr vilgsn sau kelius.
- Atsipraau, jei per daug nemandagiai pasiliau.
Bet Lorel i pykio vargu ar girdjo.
- Net per vent tu negali pakviesti mans ?
- Ar tai reikia ne ?
Kakas jo balse Lorels pykt pavert gailesiu. Tai ne
Tamenio kalt. Bet ji negaljo paksti, kad net bdamas su
ja draugas elgsi paisydamas juoking socialini paproi.
Kilsteljusi smakr pasisteng ugniauti pasipiktinim.
Nenori jo bausti.
- Tameni, ar nortumsu manimi paokti?
- Labai, - jo vilgsnis suvelnjo.
Pavelgusi okjus Lorel susidrovjo.
- A nemoku, - atsargiai usimin ji.
- Pamokysiu... jei nori.
- Gerai.
Tamenis atsistojo ir pasil jai rank. Jau prie valand
buvo nusimets apsiaust, dabar vilkjo tik juodus bridius
ir ilgaaulius batus ir baltus laisvus markinius su raiteliais,
priekyje kiek pravarstytais, kad irykint degusi krtin.
Atrod lyg koks filmo herojus Veslis i Princess nuotakos*'
ar Edmontas Dantesas i Grafo Montekristo". Nusiypso-
jusi Lorel pam jo deln.
Jiedu prisiartino prie muzikant grupels - dauguma
grojo styginiais, kuri pavadinimo mergait n neinojo,
taiau atpaino medinius puiamuosius - fleitas ir sku-
duius, dar kak panaaus j paprast klarnet. Tamenis
gudusiai j ved, rod okio ingsnelius, kuriuos ji beveik
atsimin, o kojos judjo taip grakiai, kaip mergait n ne-
tar galinti. Ji okinjo, kilnojo kojas, strykiojo kartu su
kitomis porelmis ir net jei ir neatrod taip grakiai kaip
kiti, bt puikiai pasirodiusi panaiame moni pasio-
kime. Ji suoko dar vien ok, paskui kit, kol galop visai
pamiro, kaip ilgai jiedu oka. Saldiai kvepianioje pievoje
rinkosi vis daugiau okj, nes ir kiti palik vaies kilo ok-
ti, ir greitai Lorel pasijuto didiulje graki kn jroje,
sukosi, sibavo ir trepsjo pagal uburiani fj muzik, o
perregimi drabuiai pleveno iltame, aminai nesibaigian-
io Avalono pavasario ore.
Tamenis pam mergait u paranks ir jiedu ilgai su-
kosi, kol m svaigti galva, kol Lorel juokdamasi ir sun-
kiai gaudydama kvap prigludo jam prie krtins. Uteko
akimirkos, kad suvokt, kaip tvirtai prisiglaud. Tai buvo
visai kitaip nei glaustis prie Deivido. Pirma - Tamenis buvo
panaaus gio kaip ir ji. Stovint taip arti, j klubai lipte su-
lipo.
Lorel pajuto, kaip tvirtai j glaudia per nugar apka-
binusi ranka. Tikriausiai, jei ji bt bandiusi pasitraukti,
Tamenis bt paleids, bet Lorel n nemgino. Jo pirtai
perbrauk mergaits plaukus, paskui paglost sprand -
Lorel nejuia atlo galv. Tamenis atsargiai priglaud nos
prie mergaits nosies galiuko - ji juto, kaip gaiviai jis kv-
puoja jai tiesiai veid, ir pirtai patys prigludo prie nuogos
jo krtins tarp markini raiteli.
- Lorele, - Tamenio nabdjimas buvo toks tylus, kad
mergait net nebuvo tikra, kad i viso k nors girdjo. Ne-
spjus paprietarauti, jis j pabuiavo.
Tamenio lpos buvo tokios minktos, velnios, taip at-
sargiai liet jos lpas. Jo ir jos saldumas susiliejo. Aplink visi
oko lt vals, regis, net em m suktis liau, o paskui
sustojo - tik dl j.
Taiau tik akimirkai.
Iliuzija isisklaid, ir mergait nusisuko, prisivert engti
atgal. Pabgti i pievos. Toliau nuo Tamenio.
Upldo pyktis, jausm smyis, mergait myn tolyn
nuo proskynos. Tamenis sek i paskos, bet netar n o-
dio.
- Turiu eiti, - miglotai numyk Lorel neatsisukdama
vyruk. Ir tai nebuvo tuias atsipraymas. Negaljo pasa-
kyti, kaip ilgai jiedu oko, bet tikriausiai per ilgai. Jai reikia
grti. Lorel skubjo, kur, kaip ji spjo, buvo vartai, tikda-
masi, kad tuojau pamatys pastamas vietas. Optimistikai
tikjosi, kad Tamenio ranka palies jos liemen ir velniai
nurodys, kuria kryptimi eiti, kaip jis buvo dars jau daug
syki anksiau.
Deja, ne.
- Bent jau atsipraytum, - mesteljo Lorel. Ji nulido,
ir pati neinojo kodl. Galvoje tebuvo viena sumaitis.
- Man n kiek negaila, - atsiliep Tamenis nma neat-
sipraaniu balsu.
- Bet turtumgailtis! - vos sekundei atsisuko Lorel.
- Kodl? - erzinamai ramiu balsu paklaus jis.
Mergait atsisuko veidu j palydov.
- Kodl turiau gailtis? Kad pabuiavau mergait, ku-
ri myliu? A myliu tave, Lorele!
Ji paband neprarasti galvos, taiau buvo visikai nepa-
siruousi igirsti tokius odius. Tamenis kartais duodavo
suprasti apie savo jausmus - labai neaikiai, bet niekada
taip tiesiogiai neir, kad myli j. J flirtas dabar atrod
per daug rimtas. Turintis pasekmi. Per daug panaus i-
davyst.
- Kiek ilgai man reiks sdti ir laukti, kol pripainsi, k
jauti? Buvau kantrus. Met metus buvau kantrus, Lorele,
bet jau pavargau, - jis velniai sum j u pei, atsilo tik
truput, kad geriau matyt vis jos veid. - Pavargau laukti,
Lorele.
- Bet Deividas...
- Nekalbk man apie Deivid! Jei nori, kad pasitrauk-
iau, nes nepatinku tau, tai taip ir sakyk. Bet nesitikk, kad
imsiu jaudintis, dl to, k jauia Deividas. Man jis nerpi,
Lorele, - Tamenis nutilo, sunkiai garsiai kvpavo. - Man
rpi tik tu. Ir kai iri mane taip velniai, - tar jis kiek
labiau suspausdamas peius, - ir kai iri, tarsi labiau u
visk pasaulyje nortumbti pabuiuota, tai ir buiuoju. Ir
po velni t Deivid, - ipokino galop jau tyliai.
Lorel nusisuko - jai skaudjo galv.
- Tami, tu negali.
- O k nortum, kad daryiau? - paklaus jis tokiu tyliu
ir paeidiamu balsu, kad mergait negaljo atitraukti nuo
jo vilgsnio.
- Tik... palauk.
- Ko ? Kol mirs tavo tvai ? Kol nusibaigs Deividas ? Ko
turiu laukti, Lorele? - graudiai klausinjo Tamenis.'
Nusisukusi Lorel vl eng pirmyn, lyg beviltikai ban-
dydama pabgti nuo jo odi. Myn stai kalv, taiau,
uuot pamaiusi daugyb fj namuk, prie akis ivydo
baltutl papldim ir krant plaunanias rykiai mlynas
bangas. Kakas buvo keista - visai nesklido vandenyno kva-
pas, bet apsisukti negaljo - u nugaros jo Tamenis. Tad
mergait ingsniavo toliau, pdos klimpo vilgant per-
matom sml.
Sukryiavusi rankas ant krtins ji sustojo. Prijo vande-
n. Daugiau eiti nebra kur. plaukus sisuks vjas nupt
juos nuo veido.
- Man nepatinka, kai esi taip toli, - po ilgos pauzs pra-
bilo Tamenis. Jo balsas vl skambjo prastai, be kartlio. -
Jaudinuosi. inau, kad turi sargybinius, bet... man labiau
patiko, kol gyvenai savo emje. Man nepatinka tai, kad
turiu patikti tavo gyvyb kitoms fjoms. Noriau... nor-
iau keliauti ir saugoti tave pats.
Lorel jau purt galv.
- Nieko i to gero, - tar tvirtai.
- Nemanai, kad sugebiau? - paklaus Tamenis rim-
tai - Lorelei tai visai nepatiko.
- Nieko i to gero, - pakartojo ji, suvokdama, kad ji
mato vis j reikal kitaip nei jis.
- Nenori, kad rodyiausi moni pasaulyje, - tyliai pa-
reik Tamenis, ir jo odius nusine vjas.
Panibdtas teisingas kaltinimas skaudiai kirto, ir Lo-
rel nusisuko nuo draugo.
- Bijai, kad, man tapus tavo gyvenimo tarp moni da-
limi, turtum priimti sprendim. Dabar turi kas geriausia
abiejuose pasauliuose. Turi savo Deivid, - jis itar vard
paniekinamai, vl neslp pykio. Tai buvo geriau nei anks-
iau balse aikiai skambjs lidesys. Mergait beveik no-
rjo, kad draugas riktelt. Pyktis daug geriau nei lidesys,
kuris skaudina. - O tada tu atvyksti ia ir kada tik pano-
rjusi randi mane. Atlekiu vos vilpteljus, ir pati tai gerai
inai. Ar kada nors pagalvojai, kaip jauiuosi? Kiekvien
kart tau ivaiuojant, grtant pas Deivid vl draskai man
ird. Kartais, - vyrukas atsiduso, - kartais noriau, kad
tu negrtum, - jis nervingai sudejavo. - Ne, i ties ito
nenoriu, bet a tik... taip sunku, kai tu, Lorele, ivyksti. No-
riau, kad tai suprastum.
Mergaits skruostu nuriedjo aara, taiau ji nubrauk
j, pasisteng likti rami.
- Negaliu likti, - tar ir apsidiaug, kad balsas skamba
tvirtai, nedreba. - Jei atvykstu ia... kiekvien kart, kai at-
vykstu... paskui turiu ivaiuoti. Gal tau ir bt geriau, jei
nustoiau rodytis... bt lengviau.
- Turi grti, - tar Tamenis susirpinusiu balsu. - Turi
imokti bti rudens fja. Tai tavo prigimtin teis. Tavo li-
kimas.
- Kol kas man utenka turim ini, - laiksi savo Lore-
l. - Reikia tik praktikuotis, o t galiu daryti ir namuose, -
jos rankos drebjo, bet, bandydama nuslpti tai, sukryiavo
jas ant krtins.
- Tai ne pagal plan, - beveik papriekaitavo Tamenis. -
Turi grti reguliariai.
- Ne, Tameni. Neprivalau, - Lorel prisivert kalbti
ramiai, altai.
J akys susitiko ir atrod, kad n vienas neketina nusi-
sukti.
Lorel pasidav pirmoji.
- Turiu eiti. Kai sutems, man geriau bti namuose. No-
riau, kad palydtumprie vart.
- Lorele...
- Prie vart! - sak mergait, nujausdama, kad nega-
ls pakelti, kad ir k Tamenis pasakyt. Kakokiu bdu ji
sugadino vis dien ir dabar norjo tik vieno - kad viskas
greiiau baigtsi.
Tamenis net suakmenjo, bet veidas atrod lyg pralai-
mjusio. Lorel nusigr. Negaljo irti. Udjs rank
ant nugaros jis stumteljo mergait pirmyn, pirtais ant lie-
mens nurodydamas krypt - taip ir lydjo j atsiliks vienu
ingsniu.
Kai jiedu ptijo vartus supanias akmenines sienas,
Tamenis ranka mosteljo prie jimo stovintiems sargybi-
niams, ir vienas j nulk alin.
Po keli sekundi vyrukas prabilo:
- A... a noriu tik, kad btumsaugi, - atsipraindamas
tar.
- inau, - sumurmjo Lorel.
- O kaip toji Kli ? - paklaus Tamenis. - Ar matei j dar
syk ?
Lorel papurt galv.
- Jau sakiau, kad neinau, ar galiu ja pasitikti.
- Ar ji ino apie tave? - staiga Tamenis atsisuko tiesiai
veidu mergait. - Ar nutuokia, kad esi fja?
- Taip, Tameni. Ipasakojau jai visk isyk, vos tik suti-
kusi, - paaipiai mesteljo Lorel. - inoma, kad ne! Bu-
vau labai atsargi...
- Vos tik Kli supras, kas esi, - toliau kalbjo Tamenis
pertraukdamas mergait, - t pai akimirk, kai ji suinos,
tavo gyvenimas pavojuje.
- J i neino, - suriko Lorel patraukdama sargybini d-
mes. Bet jai tai nerpjo. - Net jei ir inot - kas tada? Ar
apsigalvos ir ims mane medioti? Nemanau, - atrod labai
keista ginytis ir dstyti nuomon, kuriai pati prietaravo
vos prie kelias savaites, kai kalbjo su Deividu, bet proto
balsas kakur dingo. - Man viskas gerai! - susierzinusi -
kavo mergait.
Igird ingsnius - tai artinosi sargybini grup - abu
isyk atsisuko. Tamenis nunarino galv, eng atgal, um
savo viet Lorelei prie peties. Taiau ji girdjo, kaip sunkiai
ir neramiai jis kvpuoja.
Sargybini komanda prasiskyr, kad praleist priek
jaunj iemos fj Jazmine.
- Oi, - nustebo Lorel, - maniau, kad jie atves... k nors
kit, - netikusiai baig sakin, kai mayl suiuro j vel-
niomis aliomis akimis.
Jazmine netar n odio - paprasiausiai nusisuko j
sien.
- Ar ji pati moka atidaryti? - sunibdjo Lorel Tame-
niui.
- inoma, - kiek kapotu balsu atsiliep is. - Tai nerei-
kalauja joki jgdi. Tiesiog turi bti iemos fja.
Sargybiniai nulydjo juos taku emyn prie ketveri var-
t. Tamenis tyliai sek paskui Lorel, bet visai jos neliet.
Lorelei nepatiko itaip eiti, bet neinojo, kaip to ivengti.
Jos du pasauliai, du gyvenimai, kuriuos taip sunkiai steng-
si atskirti, susidr. Ir nieko negaljo padaryti.
DVIDEIMT
KETVIRTAS
SKYRIUS
Tyls ir paniur Lorel su Tameniu prajo vartus. Pasi-
sveikino jau pastama sargybini komanda. Seris eng
priek ir spoksodamas Lorel kreipsi Tamen:
- Turime lankytoj.
- Troliai? - net sustingo is ir stumteljo mergait prie
iburiuojani vart. - Lorele, grk Avalon.
Seris pavart akis.
- Tami, ne troliai. Nejau manai, kad btume praleid
jus, jei ia laukt troliai?
Tamenis atsiduso, nuleido rankas.
- inoma, ne. Nepagalvojau.
- Tai tas moni berniukas, kuris buvo ia praeit ru-
den.
- Deividas? - silpnu balseliu paklaus Lorel. Kaip jis
suinojo?
Seris linkteljo, o Tameniui net andikaulis atkaro.
- Nuvesiu Lorel pas j, - eng jis pirmyn. - Kur jis
yra?
- Tolliau, - atsak Seris neaikiai modamas galva. - Te-
nai, prie namo.
- Tuojau griu, - pareik Tamenis pagriebs Lorel u
rankos ir tempdamas j prie namelio. Vos tik jiems i aki
dingo vartai, rank paleido.
- Noriu pasikalbti su juo, - prikimusiu balsu pareik
vyrukas.
- Ne! - nesutiko mergait. - Negali.
- Noriu inoti, kaip jis ketina tave apsaugoti, - pasiteisi-
no Tamenis neirdamas jai akis. - tai ir viskas.
- Grietai - ne, - sukandusi dantis spyrsi mergait.
- K dar ketini paaukoti dl Deivido? - suirzs kalbjo
Tamenis. - Akivaizdu, kad mane. O k dar? Savo gyveni-
m? Tv gyvybes ? Netgi jo paties gyvenim, kad tik nepa-
sirodyiau ir nesugadiniau js romano. Noriu tik pakal-
bti su juo.
- Tu nori j bauginti. Grasinsi. inau tave, Tameni.
- Gal ir grasinsiu, jei jau atsibeld ia, - suniurzg take-
l vilgiodamas vyrukas.
- Nepraiau, kad ateit, - tar Lorel, n pati nesupras-
dama, kodl pasijuto priversta teisintis.
Tamenis tyljo.
- Deividas turt bti darbe. Jis net neturjo inoti, kad
esu ia.
Staiga sustojs Tamenis atsisuko.
- Tu jammelavai ? - jo veidas buvo neskaitomas.
- A...
- Tu melavai jam, kad galtumatlkti pasimatyti su ma-
nimi, - nusijuok Tamenis. - Melavai dl mans. Jauiuosi
pagerbtas, - jo balsas skambjo atriai, bet slypjo dar ka-
kas. Lyg ir buvo patenkintas. Dkingas.
Lorel paniekinamai ypteljo, numyn tolyn.
- N nemanyk, kad tai dl tavs.
Tamenis grieb jai u rankos, apsuko taip greitai, kad
susvyravusi Lorel vos neprisiglaud jamprie krtins. Ne-
band jos apkabinti, tik laik u rank, o ji nepatogiai isi-
sktusi stovjo prieais j.
- Tikrai ne dl mans? Tada pasakyk, kad mans ne-
myli.
Lorel lpos sujudjo, bet neijo n garso.
- Pasakyk, - reikalavo Tamenis atriu balsu. - Pasakyk,
kad Deividas yra viskas, ko tau gyvenime reikia, - vyruko
veidas buvo visai prie pat jos veido, Lorel juto jo kvpa-
vim, - kad buiuodama j niekada negalvojai apie mane.
Kad nesvajoji apie mane, kaip a svajoju apie tave. Pasakyk,
kad mans nemyli.
Jausdamasi visai beviltikai, mergait pakl akis j.
Burna buvo idivusi lyg popierius, o odiai, kuriuos m-
gino itarti, taip ir nenuskambjo.
- Net negali pasakyti, - tar traukdamas j artyn, neleis-
damas tviriau atsistoti. - Tai mylk man, Lorele. Papras-
iausiai mylki
Tamenio veide atsispindjo toks trokimas, kad ji vargiai
tegaljo irti. Negali vl j palikti. Tik ne taip, ne dabar,
kai visk ino. Kodl negaljo geriau slpti savo jausm?
Kodl vis grdavo pas j ? Juk tas lakstymas labiau skaudino
Tamen, o ne j. Argi tai meil? Meil turt bti nesava-
naudika.
Tamenio lpos glaudsi mergaitei prie veido, klydinjo
plaukuose. Atrod, tarsi ilgai slpti jausmai, malinama aist-
ra staiga prasiver lyg galinga up. Ir srov ksinosi kartu
nusineti Lorel.
Ji prisivert atsimerkti. Nesvarbu, k jaut - negali likti
su Tameniu. Ne dabar. Kol gyvena moni pasaulyje, vis-
kas, kas susij su juo, bus lyg netikra. Jai tai netinka ir, nors
inojo, kad Tamenis prietaraut, galop jis pats imt ant jos
dl to pykti. Ji dar nebuvo pasirengusi palikti moni gyve-
nimo. Norjo baigti mokykl ir tada apsisprsti, k veikti
toliau. Ji turi eim ir draugus, turi gyvenim, kuriame Ta-
menio nra. Vl usimerkusi paband nuvyti alin svajones
apie vyruk. Tai nebt svajon, nes nesibaigt geruoju.
Ji turi atsikratyti Tamenio.
Dabar arba niekada.
- Nemyliu tavs, - sunibdjo mergait, vos besivaidy-
dama, nes jo lpos glamonjo jos kakl.
- Taip, Lorele, myli, - nabdjo jis kutendama lpomis
aus.
- Ne, - paprietaravo ji dabar jau tviriau, galop apsi-
sprendusi, k turi daryti. Udjusi abi rankas jam ant kr-
tins stipriai pastm atgal. - Nemyliu tavs. Man reikia
grti. Ir tu neisi su manimi.
Ji nusisuko, kol pati nespjo apsigalvoti.
- Lorele...
- Ne! Sakiau, kad nemyliu tavs. A... beveik nepastu
tavs, Tameni. Vos kelios popiets, kelion vent - tai dar
nra meil! - laiksi savo mergait. Neinojo, k daugiau
daryti. Tamenis teisus - palikti j kiekvien kart suteikiant
vilties dl ateities buvo iauru. Nenusakomai iauru. Ji turi
priversti Tamen patikti, kad jie niekada nebus kartu. Il-
gainiui tai bus ne taip skausminga. - Einu pas Deivid, -
svied paskutin ginkl ir nusisuko nespjusi pamatyti, ko-
kia vyruko reakcija. Neman, kad galt ramiai j irti.
Nuskubjo prie namelio tikdamasi, kad Tamenis bet
kuri akimirk sustos. Taiau pasiekus miko pakrat jis vis
dar myn jai ant kuln.
- Nustok mane seks, - sunypt mergait.
- Nemanau, kad gali man nurodinti, - atariai met
Tamenis.
Jiedu pasirod i miko kartu - Tamenis vos atsiliks a-
lia Lorels kairiojo peties. Mergaits ir Deivido akys susi-
tiko, bet jis jau buvo spjs pastebti Tamenj. vilgsnis vl
nuslydo j Lorel, tik syk skaudintas, kaltinantis. Paoks
nuo mergaits Sentra nuskuod prie savo automobilio.
- Deividai! - kteljo Lorel jau keldama koj bgti.
Tamenis lyg strl grieb j u rieo. Prisitrauks, nesp-
jus mergaitei pasiprieinti, stipriai prispaud lpas jai prie
burnos - tas buinys buvo toks skubus, reikalaujantis, kar-
tas, kad Lorel kelias sekundes neteko galvos ir tik paskui j
grubiai atstm.
Pavelg Deivid tikdamasi, kad is nieko nepaste-
bjo.
Bet is spoksojo tiesiai juodu.
Deividas ir Tamenis suiuro vienas kitam akis.
Tamenis vis dar laik Lorel u rieo. Mergait truktel-
jo rank.
- Eik i ia, - kteljo. - Noriu, kad dingtum! - jos bal-
sas pradjo drebti. - Tikrai! - auk mergait. - Dink!
Tamenio veidas buvo sitemps, sukands dantis jis vel-
g mergait. O i vos prisivert pavelgti jam akis. Gi-
lios lyg vandenynas vaikino akys buvo sklidinos idavysts
skausmo. Jos tyrinjo Lorel iekodamos nors menkiausio
enklo, kad ji ito nenori. Vilties kibirktis, rods, niekada
neuges.
Lorel atkakliai irjo jam akis. Taip geriau. Gal kada
nors... apie tai n negaljo pagalvoti. Jamreikia eiti sau. Pa-
likti j. Neteisinga toliau taip aisti.
Praau, eik, - beviltikai galvojo mergait. - Praau, eik,
kol neapsigalvojau. Eik.
Tarsi igirds nebylias jos mintis, Tamenis apsisuko, ne-
tars n odio tyliai nuingsniavo u medi ir dingo i
aki.
Lorel negaljo nuleisti aki nuo tos vietos, kur k tik
stovjo Tamenis. inojo, kad turi atsisukti. Kuo ilgiau i-
rs, tuo sunkiau bus kalbtis su Deividu.
Pagaliau atpl vilgsn. Deividas jau buvo prie savo au-
tomobilio dureli.
- Deividai! - paauk j. - Deividai, palauk! - jis susto-
jo, bet neatsisuko. - Nevaiuok, Deividai.
- Kodl ne ? - paklaus neatitraukdamas vilgsnio nuo
vairuotojo sdyns, neirdamas mergaitei veid. - Ma-
iau, kas vyko. Galiu tik sivaizduoti, ko dar nemaiau.
- Viskas ne taip, - aikinosi mergait, nors gda buvo
visai uvaldiusi.
- Tikrai? - atsisuko Deividas ir bereikmiu veidu suiu-
ro j j. Jei bt atrods lidnas ar net piktas, ji bt tai su-
pratusi. Bet atrod, lyg jamvis vien, lyg n kiek nerpt.
- Tikrai, - atsiliep Lorel, tik balsas buvo tylus.
- Tai kaip viskas buvo? Galiu tau pasakyti, kaip viskas
atrodo irint i mano tako. Tu melavai, kad ivaiuotum
pasimatyti su Tameniu, kad btum su juo!
- Nemelavau, - silpnai paprietaravo Lorel.
- Nieko nesakei, bet vis tiek - tai melas, - tar Deividas
ir sukands dantis nutilo - sitempusios rankos liko prie
automobilio dureli. - Pasitikjau tavimi, Lorele. Visada
pasitikjau. Ir nesvarbu, kad i ties nemelavai man, ne-
begaliu tikti tavimi, - jis pavelg j mergait. - Ijau i
darbo anksiau, nes jaudinausi dl tavs. Bijojau, kad tau
kas nenutikt. Kai tavo mama pasak, kad esi pas Cels, pa-
skambinau jai - ji n nenutuok, kur esi ir apie k kalbu.
Zinai, kokia man isyk ov mintis? Kad tavs, Lorele, ne-
bra gyvos! Maniau, kad tu mirusi!
Lorel prisimin, kaip pirmadien lygiai taip galvojo apie
Deivid, ir susigdusi stovjo nudelbusi vilgsn kojas.
- Paskui supratau, kad yra viena vieta - vienas asmuo, -
lidnai pabr jis, - pas kur galjai slapta ilkti. Atskubu
ia, kad sitikiniau, ar tau viskas gerai, ir randu judu besi-
buiuojant!
- A jo nebuiavau! - kteljo Lorel. - Tai jis.
Deividas tyljo, tik veido raumenys temptai dirbo.
- Gal jsyk ne, - tar lediniu balsu. - Bet maiau, kaip jis
buiavo tave, ir galiu prisiekti - tai ne pirmas kartas. Nagi,
paneik. Klausau tavs.
Mergait irjo j em, j automobil, medius - bet kur,
kad tik nereikt sutikti to kaltinanio vilgsnio.
- Taip ir inojau. Taip ir inojau!
Sds automobil utrenk dureles ir tuojau ukriok
variklis. Maina metsi atgal ir vos neukliud Lorels, kuri
kaip besta stypsojo ir negaljo n pajudti. Deividas atida-
r lang.
- A ne... - nebaigs sakinio nutilo. Tai buvo vienintelis
viso pokalbio metu parodytas enklas, kad jam sunku. -
Kur laik nenoriu tavs matyti. Neskambink. Kai... je-i nu-
sprsiu, kad esu pasirengs, susirasiu tave.
Galop leidusi aaroms plauti akis, Lorel velg, kaip jis
nuvaiuoja. Sekundlei atsisuko medius, bet ir ten niekas
jos nelauk. Atsisdusi automobil mergait padjo kakt
ant vairo ir pratrko raudoti. Ir kaip atsitiko, kad viskas pa-
krypo itaip blogai ?
Lorel sdjo ant lovos su gitara ant keli ir stebjo ant
lub aidianius elius. Taip sdjo jau dvi valandas, kol
nusileido saul ir kambaryje sutemo, barkino bet kokios
akordus, kurie, nors n kiek nesisteng, keistai primin mu-
zik, girdt tdien Avalone.
Sis jos gyvenimo rytas buvo geras, ne - puikus. O dabar?
ji sugriov visk.
Ir kalta tik pati. Per daug ilgai band sdti ant dviej
kdi. Leido nekontroliuojamai augti potraukiui Tame-
niui. Negana bti itikimai Deividui fizikai, jis nusipeln
ir emocinio atsidavimo.
Mergait prisimin, kaip atrod Tamenio veidas, kai ji
pasak, kad nemyli jo - su juo taip elgtis irgi neteisinga.
skaudino visus, ir tai, susilauk pasekmi.
Mintis apie tai, kad teks vis likus gyvenim - netgi li-
kusi savait - praleisti be Deivido, be galo skaudino. si-
vaizdavo j su kita mergina. Buiuojantis su kuo nors taip,
kaip j iandien buiavo Tamenis. Sudejavusi susiriet ant
ono, o gitara nuslydo alia mergaits ant lovos utiesalo.
Tai bt pasaulio pabaiga. Negali leisti, kad taip nutikt.
Turi bti bdas, kaip visk pataisyti.
Taiau dvi valandos apmstym nedav joki vaisi. Te-
liko viltis, kad vaikinas jai atleis. Kada nors.
Paband umigti. Paprastai bdavo nesunku, usnsda-
vo vos nusileidus saulei, bet iandien ji galjo tik sdti ir
stebti, kaip keiiasi skaiiai ant adintuvo vis labiau gau-
biant tamsai.
8:22
8:23
8:24
Lorel nulipo laiptais emyn. Tvai etadienio vaka-
rais visada usiimdavo apskaita, tad dar negr maiausiai
valand. Labiau i proio nei ialkusi atsidar aldytuv -
tokiu metu jokiu bdu negaljo valgyti. Udariusi j leido
sau mintyse pakeiksnoti Deivid ir Tamen. Nenorjo n
vieno j eisti, troko, kad abu bt laimingi. Jie abu jos
gyvenime labai svarbs. Kodl reikalauja, kad ji pasirinkt
tik vien j?
Akis sugavo kieme kak lyg sujudant, taiau, nespjus
net dorai siirti, duo didiulis vitrininis langas ir ant
grind pairo stiklo uks, o ore nuaidjo Lorels klyksmas.
Delnais usidengusi veid mergait krito ant sofos. Bet vos
tik usiiaup, kambaryje sivyravo tyla - niekas neauk,
nebuvo girdti jokio bildjimo, net ingsni.
Lorel spoksojo stiklo duenas ant virtuvs grind.
vilgsnis ukliuvo u didiulio akmens, kuris greiiausiai
lk per lang.
Akmuo buvo apvyniotas popieriaus lapu.
Lorel drebaniomis rankomis nuvyniojo popieri. Net
kvap ugniau perskaiius rykiai raudon keverzonc.
T pai akimirk paoko ir nulk prie lauko dur. Ati-
dariusi duris stabteljo, apsivalg po kiem. Gatvs ibin-
t apviestas kiemas atrod ramus - netgi nekaltai ramus.
Lorel apirjo kiekvien el, iekojo nors menkiausio
judesio.
Viskas ramu.
Pavelg automobil ir vl rankoje laikom popieri.
Tamenis teisus - ji vis laik band tvarkytis pati. Metas
pripainti, kad jai reikia pagalbos. Apsisukusi mergait pa-
sileido bgti - ne prie automobilio, bet prie medi, mi-
kelio u namo. Pamikje stabteljo - neinojo, kaip toli
sitais sargybiniai. Kiek padvejojusi pradjo aukti:
- Gelbkite! Praau! Padkite!
Saukdamasi pagalbos nubgo pagal medius iki kitos
kiemo puss. Bet negirdjo nieko, tik savo ksni aid.
- Praau! - kteljo darsyk, jau inodama, kad atsaky-
mo nesulauks.
Sargybiniai dingo. Ji neinojo nei kada, nei kur, bet jei
mikelyje bt buvusi bent viena fja, Lorel neabejojo,
kad ji bt atsiliepusi auksm. Mergait liko viena.
Apm neviltis, kad neapsiverkt, Lorel uspaud del-
nais akis. Dabar maiausiai reikia suskysti. Nubgusi prie
mainos smuko ant vairuotojo sdyns ir utrenk dureles.
Spoksojo tamsius, tuius namus. Jie saugojo ilgus mne-
sius, dar tada, kai neinojo apie sargybinius, apie galing
apsaug. Bet likti negaljo. Turjo skubti i saugomo rajo-
no. Suprato, kad ito tik ir laukia troliai. Bet kito pasirinki-
mo neturjo - per daug rizikavo. Rankos drebjo, bet mer-
gait sugebjo pataikyti spynel raktel ir uvesti varikl.
Pariedjusi atbula, jung pirmj pavar, sucyp smarkiai
besisukanios padangos, neramaus vilgsnio ji vis nenulei-
do nuo galinio vaizdo veidrodlio.
Toji pus mylios iki Deivido nam, atrodo, utruko va-
land valandas. Lorel sustojo prieais nam ir nuvelg pa-
stam pastat, kuris jai buvo kaip antri namai.
Dabar jautsi lyg svetima.
Kol dar neatkalbjo savs, Lorel ilipo i automobilio
ir nuskuod prie jimo. Girdjo, kaip skambutis nuaidi
svetainje, ir paband prisiminti, kada atjusi pas Deivid
paskutin kart skambino. Tai atrodydavo taip oficialu, vi-
sai nebtina.
Duris atidar Deivido mama.
- Lorele, - linksmai pasisveikino. Bet ypsena iblso vos
pamaius mergaits veid. - Kas nutiko? Ar gerai jautiesi?
- Ar galiu pasikalbti su Deividu?
Moteris atrod sumiusi.
- inoma, ueik.
- Ai, a palauksiu ia, - sumurmjo Lorel nudelbusi
vilgsn grindis.
- Gerai, - nenorom sutiko draugo mama. - Pakviesiu
j-
Teko ilgokai palaukti, kol durys vl atsidar. Bijodama,
kad tai vl Deivido mama, Lorel pakl akis. Taiau ten
stovjo Deividas - veidas tarsi akmeninis, akys aibavo. Jis
patyljo, giliai atsikvp ir engs j priebut udar paskui
save duris.
- Nesielk itaip, Lorele. Ijau tik todl, kad mama na-
muose ir ji dar neino, kas nutiko. Bet tau reikia...
- Barnis sugavo Cels.
Pyktis Deivido akyse staiga ugeso.
- K ?
Lorel padav jamratel.
- Prie vyturio. inau, tu ant mans pyksti, bet... - mer-
gaits balsas utilo, ji sunkiai, skausmingai trauk or, bet
baim pavyko nugalti. - Sitai svarbiau nei mudu. Svarbiau
nei ms santykiai. Man reikia tavs, Deividai. Negaliu su-
sitvarkyti viena,
- O kaip tavo sargybiniai? - atsargiai pasiteiravo vai-
kinas.
- J nra! Saukiau. Jie inyko.
Deividas padvejojo, paskui linkteljo ir nr atgal
nam. Lorel girdjo, kaip jis kak kteli mamai, paskui
vilkdamasis striuk su kuprine rankoje parskuba priebut.
- Lekiam.
- Gal tu vairuok? - pasil Lorel. - A turiu... kai k
padaryti.
Paiupusi i savo automobilio kuprin, Lorel sdo j
Deivido automobil.
-- Turime skubti pasiimti 1 amen j, - tvirtai ipokino
vaikinas.
Lorel jau purt galv.
- Lorele, man dabar nerpi, kas yra tarp jo ir tavs. Jis -
ms galimyb!
- Nieko panaaus - neturime laiko. Jei nebsiu prie
vyturio iki devintos valandos, Barnis nuudys Cels. Turi-
me, - Lorel pairjo j automobilio laikrodi, -- dvideimt
penkias minutes.
- Tada tu skubk prie vyturio, o a lekiu parveti Ta-
menj.
- Deividai, nra laiko!
- Tai k tada daryti! - piktas Deivido balsas nuaidjo
automobilyje.
- Susitvarkysiu, - tar Lorel, tikdamasi, kad taip ir
bus. - Tik pirma reikia sustoti prie mano mamos parduo-
tuvs.
Lorel beld Gamtos vaist' duris tol, kol i gali-
nio kambario, kuriame visada vesdavo apskait, pasirod
mama.
- Lorele, kas po ga...
- Mama, man reikia sassafro aknies, kinros skl ir
kvapiosios kanangos eterinio aliejaus - vandeniniu pagrin-
du, be alkoholio. Dabar pat, ir neklausink kam.
- Lorele...
- Mama, negaliu prarasti n minuts. Paadu, visk pa-
pasakosiu - visk, kai tik griu namo, bet dabar, maldauju,
pasitikk manimi.
- Bet kur tu...
- Mama, - sumusi abi jos rankas meld mergait, -
praau, paklausyk. Tikrai, paklausyk. Bti fja - tai daugiau
nei auginti ant nugaros ied. Fjos turi prie. Galing
prie, ir jei negausiu to, ko praau, jei nestosiu j kov, gali
ti mons. Padk man. Reikia, kad padtum, - maldavo
Lorel.
Apstulbusi mama akimirk pastovjo, paskui ltai link-
teljo.
- Spju, kad tai nesusij su policija?
Lorels akys pasruvo aaromis, ji neinojo, k dar pri-
durti. Neturjo laiko ginytis.
- Gerai, - rytingai tar mama eidama tarp lentyn ir
vilgiodama j abipus irikiuotus maus buteliukus. Greitai
surinkusi reikalingas priemones, padav jas dukrai.
- Ai, - padkojo mergait ir sukosi eiti.
Tvirtai udjusi rank ant peties mama sustabd j. Lo-
rel atsigr, ir mama iupo j j glb, tvirtai prispaud.
- Myliu tave, - sunibdjo. - Praau, bk atsargi.
Prigludusi jai prie peties, mergait linkiojo galva.
- Ir a tave myliu. - Kiek patyljusi pridr: - Jei kas
nors nutiks, neparduok ems. Paadi ?
- Kaip suprasti? - baimingai suiuro mama.
Bet Lorel nebelauk. Paband negirdti, kaip nerimas-
tingai skamba mamos balsas, kai i nusek paskui j iki
dur.
- Lorele ?
Mergait jau buvo u dur ir lipo j Deivido automobil.
- Vaiuok, - paliep bandydama nekreipti dmesio
mamos auksm.
- Lorele!
Ji atsisuko, nulydjo akimis ibalus motinos veid ir
tada i knygyno ilk ttis. Abu velg nuvaiuojaniam
automobiliui pavymui.
DVIDEIMT
PENKTAS
SKYRIUS
- Ar gavai, ko reikjo? - paklaus Deividas vaiuojant
prie Beteri Pointo vyturio.
- Turiu, - atsiliep mergait traukdama piestel ir grs-
tuvlj.
- K gamini ?
- Tu tik vairuok. Pairsim, ar man pavyks nesusprog-
dinti tavo mainos, gerai ?
- Geeeerai, - nelabai tvirtai nuts Deividas. Jiedu va-
iavo tyldami, tik Lorels grstuveiis grojo kakok pra-
gaiting duet su Deivido automobilio padang dzgimu.
Draugai vaiavo pietin Kreento miesto pus, o laikro-
dis ant prietais skydelio nenumaldomai skaiiavo laik
pirmyn.
8:43
8:44
8:45
Jiedu riedjo apleist automobili stovjimo aiktele
prie Beteri Pointo vyturio, ir Lorel prisimin buvusi ia
su else daugiau nei prie metus. Ji prisimin, kaip smagiai
ypsojosi draug aikindama apie pastat, kuris buvo jai
toks brangus. Kai Deividas pastat main ariausiai salos
esanioje vietoje, Lorels gerkl lyg kas ugniau, nes jai
nedav ramybs mintis, kad elss gali daugiau nebepama-
tyti.
Bent jau gyvos.
Lorel nuvijo t mint ir paband bent kiek apsiraminti,
kaip pavyko praeit savait, kai pagamino pirmj vykus
cukraus stiklo buteliuk. met miin kelias kinros sk-
las ir rytingai jas sutryn bandydama prisiminti tik laimin-
gas dienas su else, kovodama su baimmis, neleisdama
joms siverti.
Mergait nustebino Deivido delnas ant jos rankos.
- Gal reikt paskambinti policijai ? - paklaus jis.
Lorel papurt galv.
-Jei atvaiuos policija, elsei galas. Garantuoju. Ir poli-
cininkams turbt taip pat.
- Tu teisi. - Kiek patyljs paklaus: - O kaip Kli?
Lorel vl purt galv.
- Negaliu prisiversti pasitikti ja. Kakas tokio yra -
kakas negero.
- Bet Cels... - Deividas nutilo nebaigs. - Noriau,
kad su mumis bt dar kas nors - supranti, kas nors dar, -
pirtais skaudiai suspaud mergaitei rank. - Praau, ne-
leisk jiems pribaigti elss, Lorele.
Mergait br sutrintus .miltelius kaktuso - didiosios
karnegijos - spygli ir pakl miin prieais blausi gatvs
ibint vies. Atspindjo vies kaip tik taip, kaip ir tu-
rjo.
- Stengiuosi, kiek galdama, - tyliai atsak ji.
Supylusi miin stiklin buteliuk, Lorel atmatavo kelis
aliejaus laus kit buteliuk - monastuolo serumas baig-
tas. Atrod taip, kaip ir turt, ir nujaut, kad padar visk
gerai. Tikjosi, kad tai ne i nevilties. Jei suveiks, Derema-
jas Barnis ir jo nauji pakalikai umigs, ir, vos tik ivadav
Cels, jie gals atsiveti Tamen. Jis inos, k daryti. Lorel
sikio buteliukus striuks kien ir iupo dureli ranken.
Jau ir taip ivaist per daug laiko tupdami ia, stovjimo
aiktelje, kol ji gamino eliksyr.
- Palauk, - udjs deln jai ant rankos sustabd Dei-
vidas.
Lorels akys smigo laikrod ant prietais skydelio - jis
skaiiavo minutes per greitai, bet pasiliko. Deividas kio
rank j kuprin, o kai itrauk, laik ma SI G SAUER
pistolet, kur j Kli dav Lorelei. Mergait kelias sekundes
spoksojo j ginkl, paskui pakl akis j Deivid.
- inau, kad nekenti jo, - tar vaikinas tyliu, bet tvirtu
balsu. - Bet tai vienintelis dalykas, kuris, kaip inome, gali
sustabdyti Barnj. Ir jei prireiks ginti elss gyvyb, - jis pa-
guld ginkl j drebani Lorels rank, - inau, kad tursi
jg padaryti tinkam pasirinkim.
Lorels rankos taip drebjo, kad vos steng sugniauti
alt pistoleto ranken, bet linkteljusi galv ji jsikio gink-
l u dins juosmens ir patrauk striuk emyn, kad nesi-
matyt.
Ilip i automobilio draugai suiuro vytur, kur paia-
me viruje deg iburys. Tada mergait ir Deividas numyn
prie keliuko, vedanio pastat.
Takas buvo per tris pdas apsemtas vandens.
- O, ne, - sulaikiusi kvap ispaud Lorel. - Pamirau
apie potvyn, - ji spoksojo vytur, kuris liko madaug
u imto metr, atskirtas gurguliuojanio vandens. Jai pa-
vyks - ne taip jau toli, bet druska sigers odos poras. Tuo-
jau pat neteks jg ir guls paslika maiausiai savait.
Netars n odio Deividas pam Lorel ant rank.
Prijo vanden ir n akimirk nesudvejojs brido j savo
ilgomis tvirtomis kojomis lengvai irgliodamas per puto-
janias bangas. Vaikinas aikiojo, kai ledinio altumo van-
duo pasiekdavo kelius, launis, klubus, o po minutls Lo-
rel igirdo, kaip Deividas kalena dantimis - tik sekund,
nes paskui jis tvirtai sukando juos. Tik drebulio sulaikyti
nepajg - tirtjo visu knu. Lorel band kiek manydama
j suildyti, apsivijusi rankomis kakl prigludo visu knu,
bet net vjas inakt buvo nusiteiks prie juos - plak
striukes, vl mergaits plaukus ir iau vanden piktomis
bangomis.
Paiame tako viduryje, kur buvo giliausia - Deividui
iki liemens - didiul banga tk taip, kad vaikinas net
susvyravo ir jiedu vos neparkrito vanden. Taiau rytin-
gai suniurzgs Deividas rado kur pastatyti kojas ir brido
toliau.
Atrodo, prajo visa aminyb, kol vaikinas ibrido i van-
dens kitoje pusje, saloje, kur stksojo vyturys. Atsargiai
pastats Lorel ant ems, apsivijo save rankomis, sunkiai
gaud or.
- Ai, - tar mergait, nors numan, kad to odio ne-
pakanka.
- Gerai, girdjau, kad kart per metus atalti labai svei-
ka sielai, - atsak Deividas drebaniu balsu, ir jis pats visas
tirtjo.
- A...
- Gal nebegaikim, Lorele, - pertrauk j vaikinas. -
Troliai turi suinoti, kad esame ia.
Greitai jie stovjo prie dur. ios buvo plaiai atvertos.
Kakas j lauk.
- Gal pasibelsti? - sunabdjo Deividas. - Nelabai i-
nau kait vadavimo etiket.
Lorel pakl rank prie juosmens, patikrino, ar tebra
ginklas, kitoje pusje, kienje, - buteliukai.
- Tiesiog atidaryk duris iki galo, - pasak Lorel, nor-
dama, kad balsas taip baisiai nedrebt.
Deividas taip ir padar.
Tamsu.
- ia nieko nra, - sunibdjo jis.
Lorels vilgsnis klaidiojo po patalp. Ji parod nedi-
del viesos ruoel ant sienos prieais juos.
-Ji e ia, - pasak, prisiminusi Deimisono mint mus-
gaud. - Bet nematysime j, kol nepriartsime tiek, kad jau
bus vlu pabgti.
Nepaisydami, kad eina spstus, draugai ltai perjo per
kambar, tada atsargiai atvr duris laiptus. Blausi viesa
sklido kakur i viraus. Lorel ukl koj ant emutinio
laiptelio.
- Ne, - tar Deividas udjs jai ant peties rank. - Leisk
mane pirm.
Mergait upldo gda. Net po to, k ji padar, jis vis
dar pasirys paaukoti dl jos gyvyb.
Ji papurt galv.
- Barnis turi pirm pamatyti mane. Kad tikrai patikt,
jog atjau.
Jie palypjo auktyn vos penkis laiptelius, kai Deividas
aiiai aikteljo. Atsigrusi mergait pamat, jog paskui
juos vytur atjo dar du troliai. Tai buvo tie patys murzi-
ni, susivl troliai, kurie juos persekiojo nuo Rajano nam.
Abu vilkjo naujus juodus dinsus ir ilgarankovius juodus
markinius. Troliai laik nusitaik spindinius pistoletus
tiesiai Deividui nugar - nors ginkl jiems vargu ar reik-
jo. Lorel inojo, kad pajgt lengvai perplti j pusiau.
Vienas trolis atrod keistai nesimetrikas - pus kno,
kairioji, buvo susisukusi, kreiva, o deinioji bt tikusi net
pasaulinio garso kultristui. Kito trolio veidas buvo sp-
dingai panaus mogaus, taiau pei kaulai - nelygs, lyg
isukioti, vienas petys palinks pirmyn, kitas atgal, kojos
taip pat persuktos, tad jis judjo keistai vilkdamas kojas.
Plaiai iplts akis Deividas suiuro Lorel, bet i pa-
purt galv ir vl nusisukusi lipo auktyn. Jiedu pasiek
laipt vir, kur juos pasitiko dar du troliai, taip pat gink-
luoti. Sie atrod panaesni tuos banditus, pernai metusius
Deivid ir Lorel etko ups vandenis - skruostikauliai
buvo nukar, kreivai statytos nosys ir nevienodos akys.
Vienas netgi buvo su raudon plauk kupeta, suukuota
atgal nuo siaubingo veido. Bet, inoma, tai negaljo bti
senieji Barnio sbrai: Tamenis juos sudorojo. Nekreipdama
jokio dmesio j pabaisas, mergait pasuko u kampo laipt
viruje.
- Cels! - aikteljo vos pamaiusi draug.
Uritomis akimis Cels buvo priraizgyta prie kds, o
jai j galv nutaikytas autuvas.
- Pagaliau, - sudejavo ji.
- Sakiau, kad ateis, - niriai sududeno per daug gerai
pastamas balsas. - Sveika atvykusi, Lorele.
Mergaits vilgsnis nuslydo nuo elss prie vyro, lai-
kanio jai prie smilkinio autuv. Tas pats veidas, tos pa-
ios akys, persekiojanios j sapnuose - net prajus daugiau
kaip metams.
Deremajas Barnis.
Jis atrod taip pat - visikai taip pat. Pradedant plaiais
futbolo aidjo peiais ir baigiant kreivoka nosimi bei to-
mis tamsiomis akimis, kurios velg i kito kambario galo.
Net ir vilkjo tuos paius sulamdytus markinius ir kostiu-
mo kelnes, tad Lorel apm jausmas, kad tai jau kakur
maiusi, o gal paprasiausiai niekaip negali pabusti i vieno
baisiausi komar.
- Maoji princes. Netgi atsivedei kartu mirti sen ger
draug, moni vaik. spdinga, a suavtas.
Aplink stovintys troliai sukikeno. Bandydama nepri-
traukti dmesio, Lorel sugniau rank, sutryn cukraus
stiklo buteliukus - eliksyrai susimai. Stiklas skaudiai
smigo deln, tad teko prisiversti neisiduoti ir kvpuoti
normaliai, o reaguojantis serumas svilino pirtus, kol tapo
garais, kuri, Lorel tikjosi, Barnis nepastebs. Reikia vos
keli minui... jei serumas suveiks. Praau, kad pasisekt,
meld mergait mintyse.
- Niekas ia, Barni, neketina mirti. Ko tu nori?
Trolis nusikvatojo.
- Ko noriu? Atsikeryti, Lorele, - jis siaubingai isiie-
p. - K manai apie tai ? Pirma perausiu tau pet, kad i-
notum, koks jausmas, paskui keliausime t sen trob, ir
tu man parodysi, kur yra vartai. Paskui, jei dar iki to laiko
nenusibaigsi, gal ir nutrauksiu tavo kanias.
- O kaip mano draugai? - paklaus Lorel. Ji drsiai pa-
sitiko Barnio vilgsn. - Jei sutinku priimti kert, kas nu-
tiks mano draugams ?
Serumas degino pirtus, tad Lorel baisiai norjo itrauk-
ti rank i kiens ir nutrinti skyst. Bet per daug rizikinga.
Sukandusi dantis toliau spoksojo prieais stksant trol.
Apsilais lpas Barnis isiviep.
- Draugus paleisiu.
Buvo visikai akivaizdu, kad trolis meluoja, bet Lorel
apsimet, kad priima aidimo taisykles.
- Paleisk juos dabar, - pasil tempdama laik, - ir mes
galsime keliauti j em.
- Kurgi ne. Nemanau. Js, fjos, esate labai klastingi
padarai, ypa tada, kai pralaimite m. Tavo draugai gals
eiti, kai - ir tik tada - tu parodysi man vartus.
- Nieko nebus.
Barnis dabar nutaik ginkl j Lorel.
Si n nekrusteljo.
- Nemanau, kad bdama tokioje padtyje gali dertis, -
tk jis. - Bus taip, kaip noriu a. Suriiu tave, mesiu savo
Hummer visureig ir lksim Orik. Bus taip arba tuojau
jus ia pat pribaigiu. O dl peties - galima tuo pasirpinti
ir dabar, - tar nuleisdamas ginkl emiau, kad pataikyt
tiesiai mergaits pet. Lorel usimerk, visu knu sitem-
p laukdama kulkos.
- Ne, - kteljo Deividas ir patrauks Lorel ustojo j
savo knu. - Neleisiu tau ito.
Barnis nusijuok atriu, beveik iki kaul prasiskverbian-
iu juoku, nuo kurio Lorelei iurpo oda. Net po tiek laiko ji
vis dar visikai aikiai prisimin t juok.
- Neleisi ? Lyg tu, maasis berniuk, galtumman k nors
padaryti, - aipsi Barnis. Mosteljo kitiems troliams: - I-
veskit j i ia.
Vienas trolis iupo u peties Lorel, kad toji net negal-
jo pajudti, o raudonplaukis grieb u rankos Deividui, bet
is jau lauk. Apsisuks itrko i trolio gniaut ir trenk
kumiu. Nuaidjo smgis, kakas trakteljo, ir trolis nu-
svirduliavo kelis ingsnius atgal.
Lorel su siaubu stebjo, kaip Deividas susiima skauda-
m rank, o paskui vl apsisuka pulti. Mergait negaljo n
pajudti - net ktelti, kad palaukt, bt kantrus, bet
bt isidavusi. Deividas igelbjo j nuo Barnio vio, o
dabar vl pasirys kentti vietoj jos.
- Deividai ? - elss balselis buvo toks silpnas, skamb-
jo taip bejgikai, kad Lorel pajuto, kaip gniauia gerkl.
Kitas trolis buvo greitesnis - jo spyris koja pataik Deivi-
dui tiesiai krtin. Susiraukusi Lorel plsi, mgino pa-
bgti, nes girdjo, kad nuo smgio pda lo ma maiau-
siai vienas onkaulis, bet laikantis j trolis spaud geleiniu
kumiu. Mergait dirsteljo Barn - is stebjo visk su
aisminga ypsenle veide, pistolet vis dar laik nutaiks
Lorel. Ji negaljo paksti tos savimi patenkinto snukio
vypsenos. Vien irdama trol daug maiau gailjosi dl
ginklo, kur laik usikiusi u juosmens.
- Deividai! - vl sudejavo els, igirdusi aiman, ku-
rios Deividas nebesteng ugniauti.
- Viskas gerai, else, - kteljo Lorel, bet negaljo
nepastebti savo paios bals apmusio siaubo. - Praau,
bk rami, - maldavo draugs, ir, jos nuostabai, i nurimo,
nebemgino isivaduoti i stor gumbuot kakl sugniau-
usi pirt.
] kultrist panaus trolis smog bejgiui, susigusiam
Deividui, bet judjo keistai ltai ir nemikliai, tad kumtis
nuslydo Deivido skruostikauliu - vis dlto pakankamai
stipriai, kad prakirst od. Upuolikas susvyravo, pasisuko
ir drebsi ant grind.
- Stokis, stuobry neraliuotas! - sukriok Barnis, kai
kitas trolis sugrieb Deivid u rank, bet parkirts trolis
nejudjo. Tas, su inirusiais peiais, isitrauk virv su kil-
pa ir puol riti vaikin. Deividas trukteljo rank i trolio
gniaut ir pastm jj alin - trolis tksi ant grind be
smons kaip ir pirmasis.
- Kas po ga... - lemeno aikiai sumis Barnis. Raudon-
plaukis trolis sum Deivido rankas u nugaros ir pririo jj,
besispardant, prie laipt turkl. Deividas tampsi, band
isivaduoti, bet jamnesisek. Beviltikai velg Lorel, vei-
du liaug kraujas, bet mergait nenuleido aki nuo alia
jo stovinio trolio. Ltai, siaubingai ltai raudonplaukis su-
kniubo ant keli ir isities ant ems. Po keli sekundi
Deividas atsistojo - priritas prie turkl, jam po kojomis
guljo keturi troliai.
Barnis vis dmes sutelk Lorel.
Isitraukusi pistolet ji taiksi tiesiai troliui galv.
- Baigta, Barni, - tar vos laikydamasi, kad nepult
isterij, kuri vos jos neuvald. - Nuleisk ginkl.
- Na, na. Tu jau ne ta mergyt, kuri sutikau pernai, tie-
sa? - altai apirinjo Lorel Barnis. - Tada net nepajgei
iauti, kad igelbtumt savo draug i fj daro. Dabar
iguldei visus keturis mano vyrus. - Barnis isiviep, - Lau-
ki, kol krisiu ir a, tiesa?
Lorel tyljo, tik susikaupusi atkakliai taiksi pistoletu.
- Mans tas serumas neveikia, - keistai kvatodamas pa-
reik trolis. - Tarkim, sudariau sandr su paiu tonu, ir
dabar esu atsparus. - Kiek patyljs dbteljo tiesiai mer-
gaitei akis. - Ir kas dabar? - paklaus vis dar digauda-
mas.
Lorel mat, kaip jos puikusis planas virsta niekais.
- Laukiu atsakym, - tar Lorel stengdamasi nulaiky-
ti rankas, kad nedrebt ginklas, nutaikytas troliui kr-
tin. inojo, kad negali pasitikti, kad ir k jis pasakot,
bet band tempti laik. Daryti bet k, kad tik laimt laiko
pagalvoti.
- Atsakym? - nustebo trolis. - Tik tiek? Nusipiginai.
Atsakyiau tau ir be ginklo, - nutils trolis susidomjs nu-
velg mergait. - Klausk, kas taip neduoda tau ramybs,
Lorele, - erzinamai paragino.
- Kur mano sargybiniai ? Nuudei juos ?
Trolis nusikvatojo.
- Vargu. Nuskuod netikro zuikio pdomis. Puikiai pa-
spendiau pinkles. Sargyba mano, kad gelbja tave i mano
nag. Gr, vos tik supras, kad kraujo pdsakas niekur ne-
veda.
- Kieno kraujo? - drebaniu balsu paklaus Lorel.
Barnis isiiep.
- Niekieno... Nesvarbu.
- Kodl puolei dabar? - imetusi i galvos mintis apie
negyvus sargybinius klausinjo mergait. Dabar jau jiems
niekuo nebepads. - Kodl nepadarei to prie mnes?
Prie pus met? Kodl dabar, kodl su else?
Trolis papurt galv.
- Tavo mautis pasaulis toks paprastas. Manai, kad esi tu
su savo komanda ir a su keliais sbrais. Bet tu tik trumpare-
g mergiot - pastumdl, marionet. Kai yra tik keli aid-
jai, labai lengva visk suplanuoti, kuo puikiausiai sudlioti
vietas. Taiau tada, kai aidj daug, kai veikia daugyb
veiksni, reikia laiko, kol susidaro tinkama proga, - Barnis
gteljo. - Be to, tai puikus sportas. Norjau pagrobti tave
tiesiai i taip rpestingai saugom nam, bet sargybiniai
pridar bd, tad nustojau stengsis eiti sunkesniu keliu, -
trolis paglost Celsei plaukus, o iai pabandius muistytis
stipriau sugniau pirtais kakl. - els buvo daug maiau
apsaugota nei tu. J nuiupti nesunku. O tu, savo nelaimei,
tokia minktaird. inojau, kad ateisi. Taigi, - jis stipriau
prispaud pistolet Lorels draugei prie smilkinio, - dabar
turime domi dvikov. Ar spsi nuauti bais trol, kol tas
nenudjo tavo mielos draugs ? Leisk pastebti, Lorele, ma-
nau, kad tikrai galtumauti mane. Tik ar spsi padaryti
tai anksiau nei a ?
- Lorele, neinau, ko jis i tavs nori, bet nepasiduok, -
kteljo Cels.
- Usiiaupk, mergiote, - nutild j Barnis. Jis nuleido
pirt ant pistoleto gaiduko, ir Lorel engteljo pirmyn.
- Palauk, palauk... - isiiojo Barnis. - Dar neketinu jos
auti. Manau, darosi gana domu, - pareik ir taip greitai,
kad Lorel vos spjo pastebti, Barnis paleido elss kakl
ir i slapto dklo isitrauk dar vien pistolet, kur nutaik
Deivid.
Lorel vos galjo kvpuoti - inyko bet kokia viltis isi-
gelbti.
- Kai pernai mane varei kamp, imokau visada neio-
tis daugiau nei vien ginkl, tai taip, panele Siuvel, - jis vl
vis dmes sutelk j, tik ginklus laik nutaikytus els
ir Deivid. - Matai, tariau, kad surizikuosi draugs gyvy-
be, kad igelbtum savo ir draugo kailius, bet ar rizikuosi
dviej draug gyvybmis dl savosios ?
Gal ji dar galt dertis. Turi pamginti - nra kito pa-
sirinkimo.
- Gerai, - tar Lorel mesdama ant ems pistolet, ku-
ris garsiai tarkteljo. - Pasiduodu.
- Lorele! - auk Deividas. - Nedaryk ito! - jis vis
laik mgino isivaduoti i virvs.
- Nra kito kelio, - mergait ltai pakl rankas vir gal-
vos, kaip tik tada, kai laipt viruje garsiai sugirgdjo.
Barnis dabar nusitaik vienu pistoletu j Lorel, kitu - j
kak laipt viruje.
- Girdiu tave! - auk jis. - Tu, ten ant laipt, inau,
kad esi.
Lorel net sulaik kvpavim, bet nieko negirdjo.
Barnis pauost or.
- inau, kad esi ginkluotas, - riaumojo jis. - Uuodiu.
Dabar skaiiuoju iki trij - mesk autuv emn. Kai itar-
siu trys", nuausiu juos visus. Girdi mane?
Ilga tyla.
- Vienas.
Deividas trkiojamai trauk or.
- Du.
Cels pradjo muistytis kdje, o taip ilgai gniauta rau-
da supurt mergaits peius. Lorel beviltikai spoksojo j
pistolet, gulint prieais j ant ems, ir svarst, ar yra koks
bdas j pasiimti.
Laipt viruje kakas tarkteljo.
Ant ems nuiuo didiulis autuvas, jam i paskos -
apkaba su oviniais. Akivaizdiai patenkintas Barnis nu-
velg ginkl ir ltai j pasim prie tai nutrenks on
vien savo pistolet - naujas ginklas buvo didesnis.
- Taip geriau, - pareik. - Dabar pasirodyk, ir gal pa-
galvosiu, ar palikti tave gyv.
Nieko.
- Ar man vl skaiiuoti? - pagrasino Barnis. - Taip ir
padarysiu.
Laiptais nuaidjo greiti ingsniai. Atsisukusi Lorel net
nutirpo i siaubo, kai i u kampo kyteljo raudoni Kli
plaukai.
Barnio veidas itso i nuostabos.
- Tu? Bet...
Tai truko menk sekunds dal, kol Lorel mirkteljo,
ji igirdo vio trenksm, o kai atsimerk, Barnio kaktos
viduryje raudonavo kruvina skyl. Ausyse dar skambjo -
vi aidas. Nieko nesuprasdamas trolis dar nuvelg kamba-
r, ir tuojau pat atlkusi kulka blok jo galv atgal. Barnis
sukniubo ant ems. Ore pasklido rgtus parako kvapas
ir nuaidjo kartu prasivers Lorels ir elss riksmas. Se-
kunds slinko lyg valandos. Lorel trkiodama trauk or,
o els sudribo ant kds.
- tai k vadinu per plauk nuo ties", - lidnai pa-
reik Kli.
Lorel atsisuko j Deivid ir gelbtoj. Kli laik kakur
matyt ginkl, o dar mergait pastebjo u virvi, laikani
vaikino rankas, susiklusius markinius ir kyant pistoleto
dklo krat.
- M... m... matai, Lorele, - i siaubo, gal nuo alio, o gal ir
nuo to, ir nuo ano kalendamas dantimis pareik Deividas, -
inojau, kad neiojamas ginklas vien dien gali praversti.
Lorel stovjo it nustrusi - knas sustingo i palengv-
jimo, baims, pasilyktjimo ir patirto siaubo. Ji negaljo
nuleisti vilgsnio nuo raudonos balos, ltai besipleianios
po Barnio galva, nuo jo keistai, netikusiai sukniubusio kno
uklupus staigiai miriai. Nors ir inojo, jog isivadavus i
io trolio pasauliui bus tik geriau, nedav ramybs mintis,
kad ji atsakinga u i mirtj.
Lorel atsisuko j Kli, sispoksojo tuos nuolat dvimus
akinius. Nepasitikjimas, nenoras skambinti Kli staiga pa-
sirod paremtas kvaila, niekuo nepagrsta baime. Per sekun-
ds dal Kli igelbjo j nuo mirties. Ir ne tik j, bet dar du
jos geriausius draugus pasaulyje. Vargu ar gali tiktis kada
nors atlyginti i skol.
Ir vis dlto, nepaisant dkingumo, kakas Lorel sulaik.
Tiesiog visu knu juto, kad ia moterimi pasitikti nega-
lima.
- Paimk, - tar Kli ramiu balsu duodama mergaitei pei-
l. Ji net nusistebjo, kad moteris nemanomai rami, nors k
tik viu galv pribaig vyr. - Ilaisvink juos, tada leiski-
ts emyn. Turiu duoti enkl savo komandai.
Netarusi daugiau n odio, Kli nuskubjo laiptais e-
myn.
Lorel pribgo prie Deivido, pradjo pjaustyti virves.
ios lengvai pasidav atriems kaip skustuvas peilio ame-
nims.
- Nieko nesakyk, - nipteljo mergait. - Nei Celsei,
nei juo labiau Kli. K nors sugalvosiu. - Skubiai patryn
draugui on. - Vos tik grime main, pasirpinsiu on-
kauliais ir ranka, gerai? O dabar greiiau neamkudai i
ia.
I skausmo iblyks, perkreiptu veidu, Deividas linkte-
ljo.
Lorel nuskubjo prie kds, kur buvo pririta Cels, ir
greitai perr j laikanias virves. Ilaisvinti i virvi drau-
gs rieai buvo raudoni, ir Lorel net nusistebjo, kiek ilgai
Barnis laik j ia pasodins nukreips link galvos pistolet
ir laukdamas j. Nuvijusi tas mintis, nutrauk Celsei nuo
aki rait.
Sumirksjusi nuo viesos i pasitryn rieus, o Lorel jau
pjaust virves ant kulkni.
- Ar galsi paeiti ? - velniai paklaus Lorel.
- Manau, sugebsiu, - atsiliep kiek svyruodama drau-
g. Suiuro j Deivid.
- O tu irgi nekaip atrodai.
- Tau reikt pamatyti likusiuosius, - varganai ypso-
damas atsak vaikinas. Prisitrauks els apkabino stipriau
nei Lorel man, kad dabar jo onkauliai pakelt. Bet kal-
tinti jo dl to negaljo. - Taip diaugiuosi, kad likai gyva, -
tar mergaitei.
Lorel apglb abu draugus ir tik Deividui sudejavus
iek tiek atlijo.
- Labai gailiuosi, else, kad painiojau tave j i ko.
Niekada neketinau... nenorjau...
- Ko nenorjai? - trindama raudonas ymes ant kaklo
nesuprato i. - Kad mans vos nepribaigt? Tai jau tikiuo-
si, kad nenorjai. Praau, pasakyk, kad itai nesikartos kas-
dien, - els garsiai ikvp. - Kas ia vyko ?
Lorel bejgikai velg j Deivid.
- Na... hmmm, tu matai... reikalas tas, kad...
- ia, - pareik els ssdama ant tos paios kds, nuo
kurios j k tik atrio, ir sukryiuodama kojas. - Palauksiu
ia, kol sukurpsi kokj tikinam mel. - Mosteljo ranka
tolimiausi kambario kamp. - Gal judu su Deividu pasi-
tarkite ten, kampe, kad istorijos sutapt. Taip bt geriau.
Arba, - ji pakl pirt auktyn, - galite paprasiausiai pa-
pasakoti man, kad kiekvien ruden tau ant nugaros iauga
didiulis mlynai violetinis iedas, nes akivaizdu, kad esi
fja. O paskui dar galtumte paaikinti, kaip ie - rodos,
jis sak, troliai? - mediojo jus, nes nuo j slepi kakokius
ypatingus vartus. Nes a asmenikai manau, kad sakant tie-
s gyventi daug paprasiau.
I nuostabos isiioj Lorel ir Deividas tyldami styp-
sojo.
Sumiusi els irjo tai vien, tai kit.
- Oi, tik nereikia, - galop tar. - Nejaugi i ties mano-
te, kad nieko neinojau?
DVIDEIMT
ETAS
SKYRIUS
Kli perkl juos per vanden plaia plokiadugne val-
timi.
- Mano komanda pasirpins viskuo, kas liko vytury-
je, - aikino ji. - Judu palydsite draug prie automobilio,
paskui ir patys grite namo.
Valtis atsirm papldim, ir i Deivido lp isprdo
vos girdima dejon. Visi trys ilipo, ir abi mergaits, pa-
musios vaikin u rank, paband j nuvesti, kad Kli ne-
suprast, kaip smarkiai jis sueistas. Nors Kli ir igelbjo
jiems gyvybes, visi nutar, kad i moteris turt inoti apie
Lorel kuo maiau. Taigi reikia kuo greiiau nuvesti Deivi-
d toliau, kad Lorel galt pasirpinti juo niekieno neste-
bima.
- Lorele, - paauk Kli.
- Eikit toliau, - sunibdjo mergait draugams. - A
tuojau pasivysiu, - apsisukusi gro pas Kli.
- Man gaila, kad nespjau atlkti ia anksiau.
- Spjote kaip tik laiku, - atsiliep Lorel.
- Ir vis tiek - kai pagalvoju, kad galjau por minui
pavluoti... - atsidususi Kli papurt galv. - Diaugiuosi,
kad keli mano vyrai tave inakt stebjo. Noriau... - vis
purtydama galv patyljo ji, - kad btum man paskambi-
nusi. Beje, - nespjus Lorelei atsakyti pakeit tem mote-
ris, - kaip atjungei tuos kitus keturis trolius? Buvau nuste-
binta.
Lorel nesiryo k nors sakyti.
- Apirjau juos. Joki kaul li, joki vi, aizd
ar ko nors panaaus. Krito lyg ijungti - nemanau, kad grei-
tai pabus. Ar papasakosi man, k i ties padarei?
Lorel suiaup lpas - svarst, k ia pameluoti. Taiau
nieko doro neatjo galv. Buvo per daug pavargusi isi-
galvoti. Taiau neketino pasakoti Kli teisybs, tad tiesiog
tyljo.
- Gerai, - keistai ypsodamasi tar Kli. - Spju, turi savo
paslapi. Akivaizdu, kad manimi kol kas nepasitiki, - kal-
bjo velniu balsu. - Tikiuosi, vien dien pasitiksi. I tie-
s pasikliausi. Aiku, kad nesi bejg, bet galiau tau tiek
daug padti - daugiau nei tu numanai. Nors, - irdama
atgal j vytur tar ji, - turti gyvus egzempliorius labai ge-
rai. Labai gerai.
Lorelei nepatiko, kaip Kli itar: egzempliorius. Taiau
vis tiek tyljo.
Raudonplauk dar kelias usitsusias sekundes apiri-
njo mergait.
- Susisieksime, - tar tvirtu balsu. - rodei, kad esi nau-
dinga, tad tikrai galiau pasinaudoti tavo pagalba kitame,
visai nesusijusiame reikale, bet tai gali truput palaukti, -
nespjus mergaitei prasiioti, moteris apsisuko ant kulno
ir stipriomis rankomis sugriebusi kart lengvai liuokteljo
atgal valt.
Lorel dar pastovjo, kol Kli atsistm nuo smlto pa-
pldimio, paskui nusisuko ir m bgte vytis Deivid su
Celse. Pavijo juos kaip tik tada, kai draugai jau buvo prij
Deivido automobil. Lipdamas keleivio viet Deividas su-
dejavo, ir Cels grieb draugei u rankos.
- Turime veti j ligonin. Tikriausiai l onkauliai,
o t aizd po akimi reikia susiti.
- Negalime vaiuoti ligonin, - atr Lorel rausda-
masi po kuprin.
- Lorelei - perbalusi pasipiktino Cels. - Deividui rei-
kia pagalbos!
- Nusiramink, - tar Lorel ivyniodama mayt bute-
liuk su mlynu skysiu. - Draugyst su fja turi savo priva-
lum, - jai taip patiko tai sakyti Celsei. Atsukusi buteliuk
ikl laintuv, pasilenk vir Deivido, kuris garsiai ir sun-
kiai trauk or.
- Isiiok, - tar velniai.
Pramerks vien ak Deividas ivydo jau matyt buteliu-
k.
- O varge, - sumurmjo. - Tai pats nuostabiausias vaiz-
das i naktj.
Jis isiiojo, ir Lorel varvino j burn du laus.
- Dabar nejudk, - paliep ir usilaino vien laiuk
ant pirto. Atsargiai patryn juo aizd ant vaikino veido. -
Na va, geriau, - sunibdjo stebdama, kaip prasiskyrusi
oda suauga.
Atsistojusi suiuro j Cels.
- Ar tau kur nors skauda ?
Cels papurt galv.
- Jis gana graiai elgsi su manimi, turint galvoje... - ji
negaljo atplti vilgsnio nuo Deivido. - Palauk truput, -
pasilenkusi apirjo od po jo akimi. - Biau galjusi pri-
siekti...
Lorel nusikvatojo, tyliai sukikeno ir Deividas.
- Po keli minui bus sveikutliai ir jo onkauliai bei
ranka.
- Juokauji? - i susiavjimo iptusi akis netikjo
Cels.
Draug primin Lorelei, kaip reagavo Deividas pirm
kart suinojs, kad ji fja. Nusiypsojusi pakl mlynj
buteliuk.
- Labai geras dalykas - Deividas nuolat gauna nuo tro-
li kaulus.
Vaikinas suniurzg.
- Kodl nepasigydai savo rankos? - paklaus Cels.
Lorel pavelg nudegimus ant pirt ir nusistebjo -
kaip ji galjo tiktis k nors nuslpti nuo draugs. Sunku
buvo net tarti, kad jai skauda, nes, kitaip nei moni, jos
oda nudeginta neparausdavo. Ties pasakius, spalva buvo
visai nepasikeitusi. Taiau mayiai burbuliukai - psls,
patais ji save mintyse - ppsojo ant delno ir drieksi per
pirtus. Nustebusi spoksojo skaudanias rankas. Niekada
anksiau nebuvo turjusi psli.
Na, bent jau neprisimin.
- Tas vaistas tik monms, - tar tyliai. - Man reikia kai
ko kito, - paaikino. Minutl patyljusi pasiryo: - Klau-
syk, Celse... - nuts ltai.
Draug ir Deividas sukluso - taip rimtai nuskambjo jos
balsas.
Lorel giliai atsikvp.
- Tikrai labai diaugiuosi, kad inai, jog esu fja. Gera,
kai nereikia slptis nuo viso pasaulio. Taiau bet kuris i-
nantis savaime patenka pavoj. Taigi...
- Viskas gerai, Lorele, - nuramino els. - Ne naujie-
na. Viskas turi gerj ir blogj puses.
- Kai kas daugiau, - ts mergait. - Deja, panas su-
sidrimai vyksta danai. Jei tu... - patyljusi i udjo rank
Deividui ant peties ir apsidiaug, kai is jos nenumet, - jei
bsi kartu su mumis - spju, kad prisidsi, - negaliu garan-
tuoti, kad bsi saugi. Salia mans pavojinga bti, ir tai susij
ne vien tik su tavimi. Pavojuje gali atsidurti ir Rajanas. Su-
pranti - pagalvok, apie tai, kas vyko inakt. Nesakiau tau
nieko, bet tave vis tiek pagrob. Tad pagalvok, gerai pagal-
vok, ar tikrai nori ito.
Cels atsargiai vilgteljo j Lorel.
- Na, manau, truput per vlu galvoti. Dabar jau klim-
pau, koks skirtumas - noriu ar ne?
- Na...
Deividas ir Cels abu klausiamai suiuro Lorel.
- Galiau... - giliai atsidususi ji prisivert itarti: - Ga-
liau priversti tave pamirti visk, kas inakt vyko.
- Lorele, ne! - neilaik Deividas.
- Turiu duoti galimyb, - laiksi savo Lorel. - Never-
iu.
- Gali priversti mane pamirti? - tyliu plonu balseliu
cypteljo Cels. - Taip imiau ir pamiriau?
Lorel linkteljo galva, nors krtin spaud vien nuo
minties, kad tekt ito griebtis.
- Bet sprsti man paiai, tiesa?
- Taip, rinktis tau, - patvirtino Lorel.
Praslinko kelios tampos kupinos sekunds, paskui Cel-
s plaiai nusiypsojo.
- O vargeli, nesutikiau n u k pasaulyje.
Lorel lengviau atsikvp, priokusi ji apglb draug
abiemrankomis.
- Ai, - tar jai. Tik pati gerai neinojo, u k dkoja -
ar u tai, kad dalijasi su ja paslaptimi, ar u tai, kad nereiks
naudoti umarties eliksyro.
Visi susdo automobil - Lorel primygtinai silsi
vairuoti, nors Deivido onkauliai buvo beveik sveiki, ir pa-
trauk prie Rajano nam, kur Cels ir buvo susiruousi, kai
j pagrob Barnis. Celss mamos automobilis buvo rpes-
tingai patrauktas alikel, vos kelios deimtys metr nuo
Stop enklo. Stovjo sau tyliai ir ramiai. Niekas n nebt
tars, kokiomis aplinkybmis ta maina ten atsirado. Lore-
l ilipo kartu su drauge ir nulydjo j iki automobilio.
- Nerealu, - tar Cels. - Lipsiu automobil ir griu
atgal kasdienyb, lyg nieko n nebt nutik. Ir niekas, i-
skyrus mane, neinos, kad tai visikai kitas pasaulis. - Ji kiek
sudvejojo, paskui vl prabilo: - Nors, ties pasakius, supra-
tau, kad esi fja, dar pernai, - sukikeno. - Man kirba galyb
klausim. inoma, jei neprietarauji kalbtis apie tai.
- Neprietarauju, - atsak Lorel ir nusiypsojo. - Man
labai patinka, kad tu visk inai, tikrai. Nekeniu turti
nuo tavs paslapi, - pareik ir surimtjo. - Bet ne i-
nakt. Vaiuok namo, - patar udjusi rank draugei ant
peties. - Apsikabink namikius ir eik miegoti. Paskambink
man rytoj - bet kada, ir mudvi pasikalbsime. Papasakosiu
tau visk, k tik norsi suinoti, - pasak nuoirdiai. -
Visk. Joki daugiau paslapi. Paadu.
Cels plaiai isiiep.
- Gerai, sutarta, - pasilenkusi Cels apkabino draug. -
Ai, kad igelbjai, - pridr rimtu balsu. - Buvau taip
isigandusi.
Lorel usimerk, minktos Celss garbanos kuteno
skruost.
- Ne tu viena, - tyliai prisipaino.
Po ilgo apsikabinimo, Cels atsitrauk ir pasisuko prie
automobilio. Prie lipdama vid dar pastovjo, pairjo
j Lorel.
- Zinai, paskambinsiu tau, pavyzdiui, et ryto, ge-
rai?
- inau, - nusijuok i.
- Tik juokauju. Oi, - pridr Cels, - papasakosi, kur i
ties buvai i vasar, gerai ?
Turjo suprasti, kad Cels neukibs ant to pasakojimo
apie laukin gamt. Nusijuokusi tik darsyk pamojavo, kai
els udar dureles ir nudm savo keliu - tik padangos
garsiai gurgdjo nakties tyloje.
Kol Lorel kalbjosi su Celse, Deividas persdo j vairuo-
tojo pus. Lorel apjo aplink automobil, atsisdo keleivio
pusje. Jiedu vaiavo tyldami, gatvs ibint viesa vis nu-
viesdavo msl vaikino veid.
Lorel baisiai norjo, kad jis k nors pasakyt. Bet k.
Taiau Deividas tyljo.
- K sakysi mamai ? - paklaus Lorel tik tam, kad nu-
traukt tyl.
Vaikinas kur laik tyljo, ir Lorel jau pradjo galvoti,
kad jis visai neatsakys.
- Neinau, - galop atsiliep pavargusiu balsu. - Pavar-
gau meluoti, - dirsteljo mergait. - K nors sugalvosiu.
Deividas suko nam kiem, automobilio ibintai nu-
viet nam. Paspaud mygtuk ant skydelio, ir garao du-
rys ltai prasivr - dvi tuios vietos.
- O... Gerai, - atsiduso Deividas. - Mama ivaiavusi.
Man pasisek - nereiks visai nieko aikintis.
Ilip i automobilio jiedu stovjo vengdami irti vie-
nas kitam akis - ilgai ir nejaukiai.
- Na, gal a geriau persirengsiu, - prabilo Deividas nyk-
iu rodydamas onines duris. - Mama manimlabai pasi-
tiki, bet vis tiek stebtsi, kodl nutariau lapkriio mnes
isimaudyti, - nervingai nusijuok jis. - Ir dar apsirengs.
Lorel linkteljo, ir Deividas nusisuko.
- Deividai ?
Jis sustojo - ranka jau buvo ant dur rankenos. Atsisuko
atgal, bet tyljo.
- Rytoj vaiuosiu j senj em.
Deividas stovjo nudelbs vilgsn emyn.
- Turiu pasakyti Tameniui, kad daugiau su juo negaliu
matytis. Visai.
Deividas pairjo mergait. Veide - tampa, bet ka-
kas msteljo akyse, ir tai suteik Lorelei vilties.
- Kit vasar man reiks grti Avalon tsti mokslus
akademijoje - tai svarbu. Gal dabar, kai Barnis nebegyvas,
dar svarbiau. Man nepatinka tai, k jis kalbjo... apie esan-
ius aukiau nei jis. Net neinau, kokios gali bti ios nak-
ties pasekms. A... - galop ji prisivert nustoti mekenusi
bei t, giliai atsiduso. - Reikalas tas, kad nutariau mesti
mtytis tarp dviej pasauli. Gyvenu ia. Mano gyveni-
mas - ia, tvai - taip pat. ia esi tu. Negaliu bti dviejose
vietose. Renkuosi pasaul. - Patyljusi kalbjo toliau: -
Renkuosi tave. kart galutinai, - aaros jau vos ne riedjo
skruostais, bet mergait kalbjo toliau: - Tamenis... nesu-
pranta mans taip, kaip tu. Jis nori, kad biau kakas, kuo
dar nesu pasirengusi bti. Gal niekada ir nebsiu. O tu nori
to paties, ko ir a. Nori, kad rinkiausi pati. Man patinka
tai, kad tau rpi mano norai. Ir... a myliu tave, - Lorel
nutilo. - A... a tikiuosi, kad atleisi man. Bet net jei ir ne,
rytoj vis tiek vaiuosiu. Sakei, kad turiu rinktis, kokio gyve-
nimo noriu, ir a renkuosi. Renkuosi tave, Deividai, net jei
esu tau nereikalinga.
Deividas nenusisuko, bet ir nieko nepasak.
Mergait lidnai palingavo galva. Ji i ties ir nesitik-
jo sulaukti atsako nedelsiant - buvo per daug skaudinusi
draug. Nusisukusi nujo prie savo automobilio.
- Lorele ? - kol mergait spjo atsisukti, Deividas jau lai-
k jai u rieo ir prisitrauk. Jo lpos surado josios - tokios
iltos ir velnios, o rankos apsivijo, laik prispaudusios.
Mergait buiavosi visikai usimirusi, visos baims i-
lakst ir kn upldo palengvjimas. Barnio nebra. Ir ne-
svarbu, kas nutikt rytoj, inakt jie saugs. Cels igelbta.
Deividas - saugus. Ir jis jai atleis.
Si mintis diugino labiausiai.
Galop atsitrauks vaikinas perbrauk pirtu jai skruos-
t.
Mergait priglaud galv jamprie krtins, klaussi, kaip
lygiai, ritmingai plaka irdis - lyg jai vienai.
Deividas pakl jos smakr ir pabuiavo darsyk. Lorel
prisiliejo prie automobilio, j pasek ir Deividas, jo iltas
knas velniai glaudsi prie jos.
Jos tvai gali palaukti dar kelias minutes.
Kai Lorel galop pasiek nam duris, buvo jau vienuo-
lika valand. Udjusi rank ant dur rankenos lukteljo.
Vargiai tegaljo patikti, kad ryt ivaiavo pas Tamenj j
vent. Argi tai galjo vykti vos prie penkiolika valand?
Rodos, prabgo mnesiai.
Metai.
Pratisai atsidususi mergait pasuko ranken ir jo vi-
dun.
Abu tvai sdjo ant sofos - lauk jos. Vos tik prasivrus
durims, luostydama nuo veido aaras mama paoko.
- Lorele! - pribgusi ji apkabino dukr. - A taip jau-
dinausi.
Jau labai seniai mama nebuvo jos taip apkabinusi. Lorel
taip pat glaud mam, stipriai spaud apimta tokio saugu-
mo jausmo, lyg jokios fjos nei troliai visai neegzistuot.
Jautsi mylima ir nebereikjo jokio Avalono. Ta meil net
neturjo nieko bendra su Deividu ar Tameniu.
Lorel priglaud veid mamai prie peties.
Tai mano namai, - galvoje nirtingai msiojo tik i
mintis. - Stai kur mano vieta. Avalonas - nuostabus, ities
net tobulas, paslaptingas ir egzotikas, jaudinantis. Bet ten
nra meils, nra to jausmo, kad priklausai eimai, kurj pa-
vyko patirti tik su eima ir draugais. Avalonas jai dar nieka-
da neatrod toks dirbtinis, lyg kokia iliuzija. Metas rinktis
tikrus namus. Vienintelius namus.
Mergait igirdo prieinant ttj, pajuto, kaip jo rankos ap-
glbia jas abi - Lorel ir mam. Tada jau neabejojo - padar
tinkam sprendim. Negali gyventi dviejuose pasauliuose
vienu metu, o is pasaulis priklauso jai. Mergait nusiypso-
jo tvams ir klesteljo ant sofos. Tvai - alia jos.
- Tai kas nutiko ? - paklaus ttis.
- Ilga istorija, - nelabai deg noru pasakoti Lorel. -
Nebuvau visai sininga su jumis, tiesa, nelabai ilg laik.
Tada, giliai atsidususi, Lorel pradjo pasakoti apie tro-
lius - pradjo nuo praeito rudens, kai ttis buvo ligonin-
je. Paaikino, kodl Deremajas Barnis niekada nepasirod
baigti tvarkyti ems pardavimo dokument ir kodl jis bet
kokia kaina band t em sigyti. Papasakojo apie sargybi-
nius, kurie juos saugojo. Paskui - apie tas un pjautynes"
tankumyne u namo. Netgi papasakojo apie Kli - neliko
joki paslapi. Kai mergait baig kalbti apie ios nakties
vykius, ttis tik papurt galv.
- Ir tu visk padarei pati viena?
- Padjo visi - Deividas, Cels, - droviai numyk mer-
gait. - Ir Kli. Viena nebiau susitvarkiusi.
Patyljusi mergait pakl akis mam.
Pakilusi nuo sofos i ingsniavo prie lango.
- Mama, man labai gaila, kad nepapasakojau anks-
iau, - tar Lorel. - Tiktai maniau, kad tau ir taip sunku
susitaikyti su tuo, jog esu fja, nenorjau dar painioti ir tro-
li. Suprantu, kad prireiks laiko suvokti tam, k pasakojau,
bet nuo ios akimirkos nuo js nieko nebeslpsiu. Paadu,
jei tik js... jei tik klausysits ir... - niurkteljo bandydama
sulaikyti aaras, - mylsite mane.
Lorels mama atsisuko ir pavelg j j tokiu veidu, kurio
iraikos mergait n nebt mokjusi apibdinti.
- O, Lorele, kaip a gailiuosi.
Mergait tikjosi igirsti bet k, bet tik ne itai.
- K? Juk tai a melavau.
- Tu gal ir turjai nuo ms paslapi, bet manau, kad
btum papasakojusi, jei tik a biau klausiusis. Man dl
to labai gaila, - mama palinko prie dukters, apglb j -
mergait juto, kaip darosi gera - net nesitikjo, kad kada
nors galt itaip bti. Net pati nesuprato, kaip sunku buvo
visk slpti nuo tv.
Mama vl atsisdo ant sofos, apglb mergait per pe-
ius.
- Kai pasakei mums, kad esi fja, tai atrod keista, ne-
tiktina ir... dar kai kas - jauiausi tokia nereikalinga. Tu
buvai pasakika btyb, praleidai gyvenim saugoma t...
fj sargybini ar kaip jie ten vadinasi. Buvau tau nereika-
linga.
- Ne, mama, - purtydama galv atsiliep mergait. -
Man visada reikjo tavs. Buvai pati geriausia mama. Visa-
da.
- Tada pykau. Tikrai, neturjau dl ko, tai buvo netei-
singa, bet taip jauiausi. Pyktis isiliejo ant tavs. Nenor-
jau, - pridr ji, - bet taip jau atsitiko. Ir vis laik, - pasa-
kojo mama, - bijojai dl savo gyvybs, laikei toki didiul
paslapt. - Ji atsisuko j mergait. - Man labai gaila. A pa-
bandysiu - jau bandau pasitaisyti.
- Pastebjau, - ypsodamasi tarsteljo Lorel.
- Na, tai pasistengsiu dar labiau, - mama pabuiavo
dukrai j kakt. - Kai inakt ilkei i parduotuvs, bijojau,
kad tavs daugiau niekada nepamatysiu - n pati neinau
kodl. Ir vienintelis jausmas, kurj jauiau net per apmusi
baim - tai siaubingas apgailestavimas, kad tu neinojai,
kaip stipriai tave myliu. Ir kaip vis laik myljau, - mama
priglaud galv prie Lorels.
- A taip pat myliu tave, mama, - tar Lorel stipriai
apsivijusi rankomis mamos liemen.
- O a myliu jus abi, - ypsodamas siterp ttis ir stipriai
apglb jas, Lorel liko suspausta viduryje. Visi nusijuok,
ir mergait pajuto, kaip sklaidosi per visus metus susikau-
pusi jtampa. Teks pasistengti - niekas nepasikeis per vien
nakt, taiau pradia jau buvo padaryta. Ir to pakako.
- Nagi, - po minutls prabilo mama, - tu mums dar
nepapasakojai, kas i ties iandien vyko Avalone, - kalbjo
drovdamasi, nejaukiai, bet balsas skambjo nuoirdiai.
- O, buvo puiku, - usikirsdama atsak Lorel. - Nuos-
tabiausia, k esu maiusi.
Mama patapnojo sau per laun, ir mergait prigul pa-
djusi galv jai ant keli. Mama glost ilgus dukters plaukus,
visai kaip tada, kai i buvo dar maa mergait. Ir klausantis
abiemtvams, Lorel pradjo pasakojim apie Avalon.
DVIDEIMT
SEPTINTAS
SKYRIUS
Stovdama miko pakratyje dar niekada nesiaut taip,
lyg bt ant bedugns krato. Kelis sykius giliai atsikvpu-
si vis neskmingai band eiti, kol galop prisivert pakelti
kojas ir nuingsniuoti taku, vedaniu j mik, plytint u
gimtj nam.
- Tameni? - tyliai paauk. - Tami?
Mergait vis jo - suprato, kad nesvarbu, auks ar ne -
jis jau ino, jog ji ia. Visada inodavo.
- Tameni ? - vl paauk.
- Tamenio ia nra.
Vos nekteljusi i nuostabos, Lorel atsisuko j ten, i
kur sklido sodrus balsas.
Tai buvo Seris.
Jis atkakliai dbsojo j mergait - akys buvo tokios pat
tamsiai alios kaip ir Tamenio, tamsiai geltoni plaukai su
aliomis aknimis gaub oval veid, beveik siek peius.
- Kur jis ? - atgavusi ad pasiteiravo Lorel.
- Sakei jameiti sau, tai ir nujo, - patrauk peiais sar-
gybinis.
- Kaip suprasti - nujo?
- Tamenis daugiau nebudi prie i vart. Jis ia bdavo
tik tam, kad galt stebti tave, o dabar tu ivykusi. Jis gavo
nauj paskyrim.
- Nuo vakar! - kteljo mergait.
- Kai reikia, mes labai greitai tvarkome reikalus.
Lorel linkteljo. Svarbiausia prieastis, dl kurios atke-
liavo ia - norjo pasakyti, kad daugiau matytis negals, be
to, dar norjo paaikinti, kad Tamenis suprast. Nenorjo,
kad viskas baigtsi taip. Paskutinieji odiai, kuriuos ji ir-
k jam, dar aidjo mergaitei galvoje taip aikiai, kad jai net
buvo bloga nuo j. Noriu, kad dingtum. Taip, tikrai. Eik
saul}vk. ne tai norjo pasakyti, ne visai tai. Ji buvo pikta ir
isigandusi, o ia pat dar stovjo Deividas. Mergait ilgai,
pratisai, net drebdama atsikvp ir pirt galiukais patry-
n smilkinius.
Per vlu.
- Kas tau ia? - mintis pertrauk eris.
Jis siek mergaits rankos, o Lorelei n nedingteljo j
galv pasitraukti. Mintys galvoje sukosi vien tik apie Tame-
n, ir kaip baisiai jos odiai jskaudino j j.
eris apirinjo psles ant delno. Prisimerks suiuro j
mergait.
- Psl nuo monastuolo serumo. Ar naudojaisi juo?
- Per daug visko vyko, - purtydama galv sumurmjo
Lorel.
- Eime su manim, - tempdamas u rankos paliep e-
ris.
Lorel sek - buvo per daug sustingusi, kad prieintsi.
eris nuved j aiktel, kur pam dkl, labai pana
t, kur turjo Tamenis. Lorelei visai nepatiko bti ia be jo.
Viskas aplinkui primin Tamen. eris isitrauk buteliuk
su tirtu gintariniu skysiu, pasiguld mergaits deln ant
keli ir atsargiai spusteljo buteliuk, kad ivarvt didiu-
lis drumsto skysio laas.
- Po truput, neskubdami, - kalbjo eris atsargiai trin-
damas minktas psles. Nors Lorel juto, kaip skauda nuo
erio pirt prisilietim prie jautrios odos, tuojau prisidjo
ir aldantis poveikis. - Kai baigsiu, laikyk od nepridengt,
ir jei gali, prie saul.
Lorel spoksojo fj sargybin.
- Kodl tai darai ? - paklaus. - Juk nekenti mans.
eris atsiduso ir ispauds dar vien la jai ant delno da-
bar jau m trinti psltus pirtus.
- Nra taip, kad neksiau tavs. Negaliu paksti, kaip
tu elgiesi su Tamiu.
Negaldama pakelti kaltinanio jo vilgsnio, Lorel
suko akis alin.
- jis gyvena dl tavs, Lorele, ir tai ne gras odiai.
Kiekviena jo diena skirta tau. Net tada, kai isikraustei
Kreento miest., viskas, k jis kasdien daro, tai kalba apie
tave, jaudinasi dl tavs, svarsto, kas bus, jei dar kada nors
su tavimi susitiks. Ir net tada, kai pasakiau, jog man jau per
gerkl lenda jo kalbos apie tave, vis tiek buvo aiku, kad gal-
voja tik apie tave. Kasdien, nuolatos.
Lorel apirinjo pslt rank.
- O tu! - eris prabilo truput j garsiau. - Tu visai to ne-
vertini. Kartais manau, kad net pamirti, jog Tamenis yra,
nebent esate alia. Tarsi tau rpt tik toji, tau matoma jo
gyvenimo dalis, - jis pairjo j mergait ir padjo jos ran-
k vl jai ant keli. - Ar inai, kad pavasarj Tamenis palai-
dojo tv?
- inau, - skubiai palingavo galv mergait, beviltikai
nordama apsiginti. - inojau tai. A...
- Tai blogiausia dalis, - toliau kalbjo eris, pertrauks
mergait. - Pati blogiausia. Jis buvo visai neteks galvos.
Bet inojo, kad viskas vl bus gerai, nes turjai atvaiuoti
tu. Gegus mnes, - vis kartojo man. - Ji atvaiuos ge-
gus mnes".
Lorelei krtinje staiga tapo tuia.
- O gegus mnes tu nepasirodei. Lauk tavs, Lorele,
kasdien. O paskui, kai galop pasirodei birelio gale, tapai
akimirk - vos tik ivyds tave - tau atleido. Ir kiekvien
kart, kai tu atvaiuoji ir vl dingsti, grti pas t savo vai-
kin, mog, kiekvien kart dauai Tameniui ird, - su-
kryiavs ant krtins rankas eris atsilo. - Ir jei atvirai -
nemanau, kad tau tai rpi.
- Man rpi, - nuo emocij virpaniu balsu atsiliep Lo-
rel. - Tikrai rpi.
- Ne, n kiek, - vis dar ramiu ir lygiu balsu kalbjo e-
ris. - Tau paiai atrodo, kad rpi, bet jei taip tikrai bt,
nesielgtumtaip nuolat. Nustotumj tampiusi tarsi aisliu-
k.
Lorel kelias sekundes tyljo, paskui staiga paokusi pra-
djo ingsniuoti alin.
- Tikiuosi, atvaiavai melsti atleidimo ir vl suteikti de-
bes tui vili prie grtant pas savo moni berniuke-
l, - mergaitei dar nespjus dingti i aki r eris.
- Jei nori inoti - ne, - supykusi atsisuko Lorel. - At-
vaiavau pasakyti, kad nebegaliu gyventi dviejuose pasau-
liuose vienu metu. Kad turiu pasilikti moni pasaulyje, o
jis - fj. - Stabteljusi atsikvp, paband suvaldyti jaus-
mus. - Tu teisus, - dabar jau ramiai tar eriui. - Neteisin-
ga taip siverti jo pasaul ir vl dingti. Ir... tai turi baig-
tis, - mikiodama baig.
vt , W
eris ilgai velg j, paskui lp kamputyje pasirod lyg
ir uuomina j ypsen.
- Lorele, tai geriausias sprendimas, kok tik matau tave
priimant, - jis iek tiek palinko priek. - O stebiu tave nuo
tada, kai buvai maas daigelis.
Lorel susirauk. Ai tau, Didysis broli.
- I kur tos psls ? - atsistojs eris sukryiavo ant kr-
tins rankas.
Pavariusi akis Lorel nusisuko.
- Tai ne aidimas, Lorele, - eris iupo jai u rieo, ir
visai ne velniai. - Monastuolo serumas naudojamas tik
vienu atveju, ir tas atvejis tikrai ne pramoga.
Lorel dbteljo fj sargybin.
- Buvau patekusi nedidel bd, - trumpai tepasak. -
Susitvarkiau.
- Susitvarkei ?
- Taip. Zinai, nesu visikai bejg.
- Ar nenori papasakoti man, kas nutiko ?
- Viskas sutvarkyta, nesvarbu, - atov mergait trauk-
dama rank.
- Lorele, gal tu mans negirdi. Sakiau, kad tai ne aidi-
mas. Ar manai, kad mes aidiame? - piktai aibuodamas
akimis neatstojo eris. - Gal manai, kad tai troli ir tavo
varybos ? tariu, kad ta nedidel bda" - tai tas pats trolis,
kuris mediojo tave pernai. Tas pats, kuris ino, kad vartai
yra ioje emje. Tas, kuris n nesudvejos prie nuddamas
tave ar kuri kit fj, kad patekt Avalon. Tavo nedide-
l bda", Lorele, yra rimta grsm ms gyvybms.
Mergait atsistojo tolliau ir sukryiavusi ant krtins
rankas tyljo.
- A turiu dukter, inai itai? Dvej metuk mayl,
dar visai daigel. Noriau, kad ji turt tv dar bent imt
met - jei neprietarauji. Taiau galimybs, kad taip vyks,
paskutiniu metu gerokai sumajo, ir tik todl, kad tu lai-
kaisi to gyvnams bdingo mstymo, kad visk turi tvar-
kyti pati. Taigi, Lorele, darsyk klausiu: ar papasakosi man,
kas nutiko ?
eris nekalbjo n kiek garsiau, bet Lorels ausyse jo
balsas aidjo, tarsi tas bt auks. ito pakelti nebegaljo.
Patryn akis delnais, band sulaikyti raud, bet nieko tas
negelbjo - skruostai vis tiek papldo aaromis. Ji visk
sugadino. Nuvyl visus, kurie jai bent kiek svarbs. Netgi
er.
aius erio vilpimas privert mergait pakelti galv.
Jis kak pasak nesuprantama kalba, bet neatrod, kad tai
skirta jai. Suvaldiusi aaras apsivalg aplinkui, po supan-
ius j medius. Niekas nepasirod, tik eris vis dar stebei-
lijo j.
Lyg sustingusi Lorel linkteljo galv.
- Gerai, - tyliai tar. - Papasakosiu.
eris stebjo, kaip Lorel eina i proskynos, sda au-
tomobil. Papasakojo jam visk apie Barn. Atsak visus
klausimus.
Bent jau tuos, kuriuos inojo atsakymus.
eris lauk prigluds prie medio, kol mergaits auto-
mobilis, erzinamai mirkiodamas geltonu poskio ibintu,
pasuko greitkel.
- Dabar gal ilsti, Tami, - pakviet.
Tamenis eng i u medio, akimis nulydjo nuvaiuo-
jant Lorels automobil.
- Ai, kad likai pasislps, nors jau atrod, kad tuojau
pasirodysi, - paaipiai pareik eris.
Tamenis tik patrauk peiais.
- Ji nebt papasakojusi man tiek daug, jei btum s-
djs alia. Turjo sivaizduoti, kad tavs nra. Dabar tikrai
atskleid visk.
- Neturjo kito pasirinkimo, - sausai atsak Tamenis. -
Tik jau ne taip apklausinjama. - Patyljs kelias sekundes
pridr: - Tu j stipriai spaudei, eri.
- Tami, tau teko mane matyti griet. Dabar toks nebu-
vau.
- Taip, bet...
- Tameni, ji turjo tai igirsti, - grietai r eris. -
Mergait priiri tu, bet vartus - a. Ji turi inoti, kaip tai
rimta.
Tamenis stipriau sukando dantis, bet nesiginijo.
- Atsipraau, kad pravirkdiau j, - nenoromis mestel-
jo atsipraym.
- Tai kas toliau - kaip nutarta?
eris linkteljo.
Tamenis nusiypsojo.
- Tami, tai utruks kelis mnesius. Apsiimi nemenk
ik.
- inau.
- O Lorel atvaiavo ia atsisveikinti.
- inau, - tyliai pakartojo Tamenis. Atsisuk pavelg
er. - Bet tu j priirsi? Rpinsiesi, kad bt saugi?
- Paadu. - Patyljs dar tar: - Paskirsiu daugiau sar-
gybos prie jos nam. Jei Barniui vakar vakare pavyko nuvi-
lioti vis komand, vadinasi, j per maai. Pasirpinsiu, kad
kit kart bt pakankamai.
- Ar bus kitas kartas ?
eris linkteljo.
- Neabejoju. Barnis buvo akel, gal net aka, bet to-
kioms akoms reikia akn. Man nelabai smagu pripainti,
kad bijau to, ko dar neinome. - Jis met vilgsn Tame-
n. - Jei nebiau taip sitikins, visai neleisiau tau to da-
ryti.
Jiedu velg j tak, vedant prie tuio namuko su ap-
lusiu sodu ir apepusiomis sienomis.
- Ar pasiruos ? - paklaus eris.
- Taip, - patikino Tamenis, ir jo veid nutviesk ypse-
na. - O, taip.
PADKA
Kuo daugiau suinau apie leidyb, tuo labiau suprantu,
kad autorius nusipelno ne tiek jau daug pagyr. Dl mili-
jono prieasi esu dkinga Ericai Sussman, Susanai Katz,
Katei Jackson, Ray Shappelui, Cristinai Gilbert, Erinai Gal-
lagher, Jocelynai Davies, Jenniferei Kelaher, Elisei Howard,
Ceciliai de la Campa, Majai Nikolio, Alecui Shane ir dar
nesuskaiiuojamai daugybei moni i Harper Collins ir
Writers House, kurie nenuilstamai darbavosi, kad pasaul
ivyst i knyg serija.
Ypating padk siuniu savo riteriams spindiniais ar-
vais: daugiau nei nuostabiam redaktoriui Tara Weikum,
ypatingajam agentui Jodi Reamer ir paiai kantriausiai
pasaulyje reklamos agentei Laurai Kaplan. Js trijul taip
darbiai tris, kad esu dkinga u kiekvien akimirk.
Mano draugai, mano nuostabieji draugai - js visi ino-
te, k man reikiate ir k esate padar. Paadu, niekada js
neapleisiu. Dkoju Davidui McAfee, Patui Woodui, Joh-
nui Zakourui, Jamesui Dashneriui, Sarahai Cross, Sarahai
MacLean, Sarahai Rees Brennan, Carrie Ryan, Saundrai
Mitchell, R. J. Anderson, Heidi Kling, Stephenie ir visai
Feats of Aivesome raytoj debiutant grupei. Tai bent. js
nuostabs ir turite labai keist skon renkantis draugus,
dl ko esu jums dkinga. Betas Hannah, Emmai ir Betha-
ny - vis dar sisiu jums domybes. Ir dar dkoju autoriams
Claire Davis ir Williamui Bernhardtui, kurie padeda man
mokantis meistrikumo. Stengiuosi!
Mano eima ir vyro artimieji - niekas niekada nra tu-
rjs tokios paramos. Esu tuo sitikinusi. Milinikas ai
Audrey, Brennanui ir Gideonui - js mano sauls viesa ir
visad tokie liksite. Pagaliau, ir svarbiausia, dkoju Kenny.
Tu lydi kiekvien mano ingsn. Ir kiekvien paklydim.
Tai nelengva, bet tau, regis, ieina nesunkiai.
Pike, Aprilynne
1 Kerai: romanas / Aprilynne Pike; i angl kalbos vert Rasa Krulikauskien. -
Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIAINCOGNITO, 2010]. - 494, [2] p.
ISBN 978-609-403468-7
Sudie vampyrai - sveikos, sparnuotosios btybs! Js rankose -- naujausias litera-
tros fenomenas, kur skaito ir giria pati Stephenie Meyer. Kerai" - tai antrasis serijos
apie fjas romanas. Kaip ir pirmojoje dalyje Sparnai", pasakojama apie jaun fj Lorel,
kuri buvo dukrinta ir uauginta moni. Lorel gauna kvietim mokytis Avalono fj
mokykloje. Ten vl siiebia romantika intriga: ji myli emik savo vaikin Deivid, bet
negali atsispirti j mylinio fj sargybinio Tamenio kerams...
UDK 820(73)-93
Aprilynne Pike
KERAI
I angl kalbos vert Rasa Krulikauskien
Virel kr Andrius Morkelinas
Tekst tvark Stanislava Satkut
Maketavo Alma Liuberskien
31 sp. 1. Usakymas Nr.
Ileido OBUOLYS
(OBUOLYS yra registruotas leidybinis enklas,
kur pagal sutart naudoja UAB MEDIA INCOGNITO)
Butrimoni g. 9, LT-50220 Kaunas.
knygos@obuolys.lt | www.obuolys.lt