Andrea De Carlo

MEILS ARKA
I

I TALU

KALBOS

VERT

INGA

TU LI EVSKAI T

VI L N I U S
19 9 9

Andrea De Carlo
Arcodamore
Bompiani, 1993
Milano
First published in 1993
All rights but Italian reserved
Copyright 1994 by Diogenes Verlag AG Zurich
Charibd, 1999
Visos teiss saugomos
Vertimas j lietuvi kalb, Inga Tulievskait, 1999
Dizainas, Romas Orantas, 1999

Andrea De Carlo
MEILS ARKA
Romanas
Serija: Naujas romanas
Redaktor Jolita Parvickien
Maketam Darius Kubilius
ISBN9986 - 745 - 21-7
UDK 850-3
De-01
Ileido Charibds" leidykla, SL 682
Kedr 6 - 401, 2009 Vilnius
Spausdino SPAB Spindulys"
Gedimino 10, 3000, Kaunas
Usakymas 947

Ceciliai Chailly

Mano pusbrolio gimtadienis buvo

deimt dien prie Kaldas
Mano pusbrolio gimtadienis buvo deimt dien prie Kaldas, jo
mona nutar surengti vent staigmen, ji paskambino man saky
dama, kad teisiog privalau ateiti. Nuo tada, kai isiskyriau ir gyve
nau vienas, jie skambindavo man maiausiai du kartus per mnes,
visada pasireng padti susitvarkyti, patarti, pakviesti vakarlius.
Stengiausi j nenuvilti, kad ir daug met nebendravome ir niekada
neturjome nieko bendra; kartais apsilankydavau j puikiai reng
tame bute miesto centre vakariens ar iaip ko igerti, pasakodavau,
kas nauja mano gyvenime. Vaidindavau jaunesnj brol, nors buvo
me beveik vienmeiai; pairti tvirta j santuoka ir prabangiai ap
statyta svetain mane drsindavo ir guosdavo, o smalss vilgsniai
kvpdavo veikti, nepaisant visko.
Todl t pusbrolio gimtadienio vakar leidausi jo monos uda
romas j miegamajame kartu su dar dviem deimtimis jaun mila
niei, vairi profesij atstov, mergin ir vaikin, j draug, su
derint nuo bat galiuk iki plauk galiuk; klausiausi j bals,
stebjau j judesius ir jutau ore tvyrant kak keistai svetim, tirt
ir slog lyg sultjusi kraujo apytaka.
Devint valand mano pusbrolio mona atjo pasakyti ", u
gesinti viesos ir udaryti dur; likome tamsoje kikendami, kosiodami ir nabddami, lamant brangioms mediagoms ir apgaubti

(7)

ger kvepal, lietaus permerkt bat ir kno prakaito kvapo. Jau

iausi pavargs: vis dien fotografavau stalines lempas, nuo baltos
studijos viesos pertjo akis. Biau mielai nusnds ant plaios
eimynins pusbrolio lovos, atsiskyrs nuo jo draug, tvankaus sle
giamo vents laukimo.
Paskui staiga siieb viesa, mano pusbrolis sustojo kambaryje;
visi suuko: Sveikiname!" - su tvardomu elegantik liniuotoj
minios sadizmu; maiau jo iblykus, netiktumo ikreipt veid.
Panirau stojusios tylos akimirk, laukiau, kada jo veidas isi
temps ypsen, toki pat, kokios dabar i vis pusi artjo prie jo.
Taiau jo veidas liko ikreiptas daug ilgiau, nei tikjausi, net atsiritus most, juoko, plojim, tiesiam ir kratom rank bangai. Paga
liau jis nusiypsojo, apsuptas veriam ir tiriam vilgsni, atlaisvi
no kaklaraiio mazg ir tar: Ai", - nors tebestovjo keistai si
temps.
Jodraugai tai irgi pastebjo, nors vis dar spraudsi artyn, stumia
mi susikaupusi ketinim; mano pusbrolio elgesys tramd j ver
lum kone sustingdydamas. Jo mona stovjo greta, nepajgdama
atpainti, irjo j nejuddama.
Paskui svei mostai, vilgsniai, balsai vl atkuto, uliedami ma
no pusbrol ir jo mon, sumaino tamp, pasklido po vis but,
pripildydami kiekvien prieinam jo kamp. Mano pusbrol trauk
mai sveikintoj ir dovanotoj skuriai; jis vyniojo dovanas, dko
jo, glbesiavo, kartojo vis tuos paius odius. Svetainje patiek
valgius, kuriuos jo mona buvo usakiusi pagaminti, atved pasi
sveikinti vien dar neumigus vaik, kakas atkimo vyn, kakas
jung muzik, vent pritvinko judesi ir kalb, taiau netapo links
ma ar smagi. Gerai painojau t milanietikos svetains dvasi be
nuoirdi jausm, santri, nuaust i tiriam vilgsni, keitimosi
informacija, ukoduot frazi, ironijos tarp odi, privalom s
saj. Vaiktinjau tarp moni i vieno kambario kit, stengiausi
susikaupti ties patiekalais ir vynu, laikytis atokiau nuo pusbrolio su
(8 )

mona bgtaudamas, kad jie nesugalvot mans su kuo nors su

paindinti; laukiau, kada pagaliau galsiu ieiti nepasirodydamas
nemandagus.
Apie vienuolikt valand pro liliuojani jo draug mini prisiyriau prie pusbrolio; tariau: A ieinu, dar kart sveikinu".
Jis vilgteljo laikrod, sugrieb mane u rankos, tar: Palauk,
a tave palydsiu".
Jo ydrose akyse isipltusiais vyzdiais, pirtuose, kuriais stip
riai sugniau mano rank, buvo kakokia keista skuba; atsakiau:
Gerai", - nieko nesuprasdamas. Norjau atsisveikinti su jo mo
na, stovinia kitame svetains kampe, bet jis jau temp mane prie
dur, tespjau linktelti. Jis irgi dr piru emyn, sujudino l
pas, itardamas: Palydsiu j," - lyg kalbt su kurija. Ji i tolo
linkteljo galv, kliuvusi tarp besinekuiuojani svei; mes
jau jome i svetains, koridoriumi laipt aiktel, pusiau apsi
vilk paltus.
Lifte pusbrolis pavelg mane dar dmiau nei pirma; tar:
- Klausyk, Leo, pridenk mane deimiai minui, kitaip neinau,
k daryti.
irjau j, stovint tik u keli centimetr neono viesoje, pri
bloktas vynu dvelkianiame jo alsavime ir vilgsnyje tvyranio ne
rimo. Buvau prats matyti j idid, ironik, racional, santr iki
altumo; paklausiau: Kaip pridengti?"
Jis atsak:
- Turiu susitikti su viena mergina. Buvome susitar pasimatyti,
nesitikjau tos staigmenos, - nutemp mane holu lauk alt rkuot gatv; neramiai valgydamasis paklaus: - Kur tavo maina?
Nuvediau j prie savo mainos, okte okome i vietos. Mano
pusbrolis rod keli; kalbjo: kair, kair. Leo, tik penkias minu
tes". Jis ties pirmyn rankas, kl rie, irdamas laikrod, lenk
si prie priekinio stiklo, lyg tai padt sutrumpinti keli.
Greitai vaiavau lapiu asfaltu, pro apgaravus stikl stengiausi
(9 )

irti keli, ventiliatorius veik visa jga, skleisdamas mainos sa

lone variklio kvap. Paklausiau:
- O kaip tavo mona? Ir sveiai?
- Juo blogiau jiems, - atsak mano pusbrolis, neirdamas ma
ne, palinks priek. Kalbjo: - dein, tiesiai, tiesiai.
Po keli minui suuko: Stok, stok/' - buvome prie siauro ir
ilgo pastato, lyg bangolauis skrodusio knibdant mainomis pros
pekt, buvusios tramvaj dispeerins, jau prie kelerius metus pa
verstos baru. Uvaiavau ant aligatvio, iokome automobili i
bint nuviestas, alio sustingdytas imetamsias dujas.
Prieais baro duris stovjo brys juodai apsirengusi moni, jie
kalbjosi, rk, mindikavo, viena akimi stebjo praeivius, kita - dvisraut main up prospekte, kako laukdami ar rengdamiesi eiti
vidun, neskubdami, be jokio regimo tikslo. Mano pusbrolis prasi
brov pro juos, valgydamas visas puses; paskui jo vid, a nu
sekiau i paskos.
Viduje buvo tvankus oras, prisodrintas Karib sal melodij, d
m, bals, mons gr stovdami prie baro ir prie lang, sdjo
prie staleli gilumoje. Vaikinai juodomis odinmis striukmis, se
nais juodais ar pilkais apsiaustais, keletas mergin skiauter su
iautais plaukais, afrikieiai, jiejuoksi ir oko padmavusioje prie
temoje, prospektu pravaiuojani main ibint viesoje retkar
iais irykdavo j siluetai. Tavieta man neatrod tokia, kur galjai
ueiti iekodamas paini; tvyrojo udaro rato nuotaika, susitari
mai vilgsniais i anksto inomomis slygomis.
Mano pusbrolis skynsi keli pro moni spst, sukiodamas
alis savo profil tiesia nosimi, jis vilkjo juod apsiaust pastatyta
apykakle, derant prie kit lankytoj aprangos. Gro prie mans,
tar Nra", velgdamas vos tvardomos panikos kupinu vilgsniu.
Atsakiau: Gerai, nusiramink". Bet jis n neman nusiraminti, to
liau dairsi visas puses; po akimirkos pamaiau j spraudiantis
dur link, prie einanij sraut, palieiant merginos rank. Ji bu
(10)

vo aukta, su skryble, juodu apsiaustu; vos pamaiusi mano pus

brol nusiypsojo ir apkabino.
Netiktas vidinis pagreitis imu pusbrol i pusiausvyros; jis vos
nesuklupo stiebdamasis pabuiuoti j skruost. Paskui m juo
kingai mostaguoti rankomis, parod sau kojas, pasak kak, kas
j prajuokino. Nepasisuko mans pristatyti, kita vertus, buvau gero
kai atsiliks minioje. irjau juos, nabdanius vienas kitam
aus, besidairanius ir besijuokianius, pagalvojau, kad nedera ki
tis, ijau laukti lauk.
Lauke buvo per alta ir per drgna, kad galtum stovti; vaikti
njau susikis rankas kienes asfalto sala tarp dviej main srau
t, automobili varikli unuodytame, virpinamame ore. Jauiausi
kaip kaskart, kai atsidurdavau u kakokios ribos, pajutau lides,
o kartu vos karsteljus diaugsm. Griau anglies dioksido priso
tint drgm, sukiojausi dairydamasis mainas, ilg siaur pasta
t, viduje pro aprasojusius langus matomus judanius mones; ma
ne erzino, kad pusbrolis atsitemp mane ia kaip priedang, o kartu
man tai visikai nerpjo. Atrod, biau galjs taip laukti be pa
baigos lauke prie baro, toli nuo muzikos, kalb, most, vilgsni,
prieasi, kurios vert mones susitikinti naktimis. Vaiktinjau
palei asfalto bangolau n nemgindamas suprasti, ar labiau lid
jau, nuobodiavau, pavydjau ar jauiausi pavargs; neirjau laik
rod, kad neinoiau, kiek minui prabgo.
Paskui grau prie jimo bar, mano pusbrolis stovjo tarpdu
ryje su auktja mergina, suuko: Leo, k veiki ten altyje?"
Atsakiau: Vaiktinju".
Mano pusbrolis pristat mane auktajai merginai tokiomis aplin
kybmis kone oficialiai; pasak: Manuela Duini, mano pusbrolis
Leo".
Itiesme vienas kitam rankas, abu irgi beveik oficials linkteljo
me. Manuela Duini tar: Ne pati tinkamiausia viena pasivaikio
ti". Ji buvo graaus veido, didelmis katoninmis besijuokianio
(11)

mis akimis, katoniniais plaukais su viesiomis sruogomis; nenu

stygo vietoje ant ilg, iblukusiais dinsais aptempt koj, graiai
perklinjo vis kno svor nuo vienos ant kitos, kartu dairydamasi
aplink, susikiusi rankas nesusagstyto apsiausto kienes.
Mano pusbrolis tar: Manuela skambina arfa, ji viena geriausi
pasaulyje". Matyt, jis dar igr; atrod, lyg nort sugaudyti pir
mus pro al lekianius odius.
Manuela Duini ypsojosi, velg i ono. Kakas praslinko dur
link, kakas pro jas ijo, ji mosteljo pasisveikindama.
- Top class, - tar mano pusbrolis. - I t, kuri kiekvienoje karto
je gimsta tik viena dvi, - jis vadovavo reklamos agentrai, t suprasdavai vos igirds j kalbant; buvo keliais centimetrais emesnis u
j, jutau nuolatin jo siek odiais ir veiksmais pakilti iki jos auktu
m, susilyginti su ja.
Manuela Duini tar:
- Madona. Gal turiau labiau pasibranginti, - ironija buvo sumi
usi su velniais, kukliais jos balso tonais, teikusiais odiams per
maining atspalv.
Mano pusbrolis atstat mane pirt, tar:
- Leo yra fotografas. Sakyiau, meninink susitikimas, - jis vis
velg Manuel Duini, ypsojosi, glost jos rank ir irjo mane;
stengsi palaikyti ry, neleisti jam nutrkti. Taiau kartu nerimavo
dl savo monos, draug, paliktos vents, kad ir apgirts, susijau
dins, besistengiantis usimirti: nerimas lygelektros srov kilo auk
tyn jo kojomis, per kn ir iilgai rank, suvirpindamas j pagal va
rikli gausm ir Karib muzikos garsus, pasklindanius kiekvien
kart, kai kas nors eidavo bar ar ieidavo i jo.
- K fotografuoji? - paklaus Manuela Duini savo skambiu muzi
kaliu balsu; ji atrod tikrai susidomjusi, klaus ne vien todl, kad
palaikyt pokalb.
- Still life, - atsakiau a. - viestuvus, kdes ir taip toliau.
Kakodl kalbjau taip, tarytum teisiniausi.
(12)

- O mones? - paklaus Manuela Duini.

- Beveik niekada, - atsakiau.
Ji tar:
-Juo geriau. Tie, kas fotografuoja mones, beveikvisi yra didiausi
niekai ir bjaurybs, - ji juoksi, juddama ant savo ilg koj, i al
io ir savo prigimtinio judrumo ingsniuodama po pus ar ketvirt
ingsnio.
- inau, k turi galvoje, - tariau; ji bendravo taip nuoirdiai, kad
be vargo jai nusiypsojau.
- Jie moka tave uvaldyti, - tar Manuela Duini. - Suspausti, i
tempti, ipsti ar suploti, kol pagaliau irykina paius banaliausius
bruous ir sutapatina su kuriuo nors i savo turim modeli. Paskui
parsinea negatyvus namo ir parduoda tave, lyg tikrai btum tokia,
kaip juose. Teisingai elgiasi primityvi geni mons, nesileisdami
fotografuoti, nes bijo, kad pavogs j siel.
- Taip, - sutikau, usikrts jos neapsimestiniu nuoirdumu, na
tralumu, i jos aki ir balso tryktaniu gyvenimu. Pasakiau: - Tie
sa. Todl ir fotografuoju daiktus.
Mano pusbrolis klaussi ms nedmiai, blakomas Manuelos
Duini veido iraikos, urmulio prie baro dur, laikrodio, kur
retkariais vilgiojo, paskubomis kilsteldamas rank. Nuo tos aki
mirkos, kai pabgome i jo vents, prajo daugiau nei pusvalandis,
jo laikas seko tiesiog regimai: judesiai darsi vis labiau sukaustyti,
vilgsnis vis labiau prislgtas. Staiga apsimet tik dabar pamats,
kiek valand, kteljo: Reikia bgti, arba tu pavluosi lktuv".
Pavelgiau j nustebs; jis suspaud mano rank su ta paia ner
vinga jga, kaip tuomet, kai norjo ieiti i savo nam.
Manuela Duini paklaus: Kur skrendi?"
Mano pusbrolis atsak:
- Leo u pusvalandio iskrenda Rom, turime bgti. Atleisk, jobalse girdjau tikr apgailestavim, sumius su melu ir skuba. Jis
pabuiavo Manuel Duini skruostus, a spjau tik paspausti jai ran
(13)

k, jis jau temp mane prie mainos; pajs deimt ingsni pasisu
ko mosteldamas: - A tau paskambinsiu, - ji kak atsak, judri,
nepriklausoma; vl jo bar.
Pakeliui namo mano pusbrolis nesiliov irjs laikrod. Tar:
- Ticiana mane umu. Niekada nepatiks, kad vis t laik sto
vjau lauke, atsisveikindamas su tavimi.
- Sugalvok k nors, - pasakiau. - Tau puikiai sekasi, - buvau su
irzs, kad jis spraud mane tarp savo monos ir Manuelos Duini,
kad taip mane painiojo; mane pykd jo mokjimas prasimanyti t
akimirk tinkamus pasiteisinimus. Pamaniau, kaip man tai nesisek
davo, kai dar buvau veds, ir kaip tai pakenk mano santykiams su
buvusia mona.
Jo galvoje neramios ir malonios mintys, rodos, be paliovos keit
viena kit: kartkartmis jis patogiai atsilodavo, nesdjo vis laik
palinks priek, kaip vaiuojant pirmyn, ypsojosi. Tar: Ji labai
miela, tiesa?"
- Kas? - paklausiau, bet buvo aiku, apie k jis kalba, pasakiau: Taip, labai.
Jis pavelg pro lang, paskui laikrod; tar:
- Mes susipainome per vien vakarl, mirtamai nuobodi
moni namuose, kalbjoms iki puss trij nakties susd kamba
ryje ant grind. Ten buvo dar du ar trys kiti mons, ji gerai j n
nepainojo, bet buvo tokia netiktinai spontanika ir paprasta. Kal
bjo apie vyr ir moter santykius, apie sapnus ir psichoanaliz ir
savo gyvenim taip atvirai, kad ukrt mus visus. Btum mats:
susd ant alt grind mes nebepajgme liautis kalbj. Tie patys
mons, kurie paprastai kalba tik apie savo darb arba k perskait
laikraiuose ar pamat per televizij. Dar niekada nebuvau sutiks
tokios moters tarp vis t saus mumij su pretenzijomis.
- Gerai, - pasakiau, nemokjau nutaisyti pritariamo balso. Galvo
jau, kad itaip j pridengdamas idaviau jo mon; galvojau, kad jis
kalbjo ties.
(14)

Jis buvo sujaudintas susitikimo su Manuela Duini, alkoholio, ke

lions pasimatyti su ja ir baims grti namo; suspaud mano pe
ius, tar:
- Po velni, Leo, ar tu suvoki, kaip mes atsiribojame nuo gyveni
mo todl, kad taip patogiau ar esame taip prat, arba tiesiog dl to,
kad neturime prog? Kaip sispraudiame kamp ir net galvoja
me, kad mums gera? Su pagalvlmis, patogiais krslais, viskiu ir
migdomaisiais, kad usimirtume? Aplink verda gyvenimas, o mes
pasitenkiname sivaizduodami j ar velgdami jo imitacij kine, ar
kartais perskaitydami apie j knygoje. Tik prisilieiame prie jo, lai
kas bga, o mes gyvename usibarikadav savo rpestingai apsta
tytose svetainse. Leo, ar tu suvoki, po imts velni?
- Taip, suvokiu, - atsakiau nordamas jam pritarti ir todl, kad
irgi taip maniau. Buvau apstulbs matydamas j tok nepana sa
ve, neatpastam, pakitusiais bruoais ir balsu, kurie man atrod
pastami be joki galim netiktum.
- Ok darome staiga tai suvok? - tar mano pusbrolis. - Susitai
kome, pasiduodame? Ar sukaup drs liaujams stebti ir puola
me staiai gyvenimo skur?
- A mginau pulti, - pasakiau. - Bet ne i drsos, tiesiog taip
atsitiko.
Vairuodamas dirsiojau j, negaljau suprasti, kiek pagrsti ku
pini susijaudinimo jo odiai, kokios jo nuotaikos aknys. Mano
galvoje dar sukosi baro prospekto viduryje viesos ir garsai, ir
Manuela Duini, jos balsas, skrybl, savita ypsena ir judesiai,
mano pusbrolio jai skirti mostai, paskutiniai vilgsniai ir grte
ljimai mums jau tolstant asfalto sala, skyrusi du naktinius ma
in srautus.
Mano pusbrolio gatv, prieingai - atrod tuia ir beveik nepa
keliamai tvarkinga, tarsi btume gr laiku pasaul be gyvybs
enkl. Pusbrolis irgi gro atgal: vl tapo beveik savimi, vos spjo
me nuvaiuoti tuos keliasdeimt metr. Sustojau prie jo nam, jis
(15)

vl pavelg laikrod, pamaiau, kaip vis greiiau skleidiasi jame

savisaugos dvasia. Tar:
- Po velni, jie jau seniai prapjov tort. K a jiems pasakysiu.
- Neinau, - atsakiau nieko negalvodamas. Man buvo lidna ma
tyti j sugrus vias, giliai paslpus buvus jaudul, tapus tokiu
atsargiu ir beveik blaiviu, ikyrus kiek velnesnius nei prastai bals
ir vilgsn.
Staiga jis isities lyg u virvels timptelta ll; tar:
- Pasakysiu, kad tau nuleido padang ir turjau padti pakeisti.
- Bet mes sugaiome kone valand, - pasakiau; sivaizdavau j
grtant, svei ir monos vilgsnius: bejausmiai judesiai ir balsai,
ypsenos be pdsako linksmybs.
- Nuleido dvi padangas, - tar mano pusbrolis. Jis ilipo, prit
ps pakio rankas po automobiliu, perbrauk jomis per rato stebul.
Paskui tepaluotomis rankomis paliet savo kakt ir skruost; tar: Ai, Leo. Neinau, k biau be tavs dars.
- Praau, - atsakiau.
Jis nujo prie dur, negaiuodamas jas atrakino, inyko viduje.

(16)

Buvo k tik pasibaigs mano gyvenimo

sstingio tarpsnis
Buvo k tik pasibaigs mano gyvenimo sstingio tarpsnis. Nuo ta
da, kai prie trejus metus isiskyriau su mona, kankinausi tarp kal
ts jausmo, kvpimo stokos, nuolatinio nerytingumo lyg ant sek
lumos imesta uvis. Neivaiavau Venecijpas savo naujj drau
g, nepasiliau jai persikelti pas mane Milan, negrau savo bu
vusi eim. Negailestingas skyryb kirtis vienu ypu nutrauk vis
mano geb k nors sprsti, paliko sutrikus, dvejojant, sukt cikli
ko dien ritmo. Dirbau, du kartus per savait lankiau karat treni
ruotes, kas antr vakar eidavau savo buvusius namus migdyti
vaik ir paskaityti jiems pasakos prie umiegant, tuomet j aukl
laukdavo virtuvje, o mano buvusi mona ruodavosi ieiti, reng
davosi, daydavosi ir sutrikusi stebjo mane i koridoriaus. Bla
kiausi tarp prietaring ketinim, veiksm, mini uuomazg, jaus
m, kurie i pusiaukels grdavo atgal.
Paskui atjo baisiai karta vasara, kartis sutirpd klijus, kuriais
buvo suklijuotas mano - sutrikusios uvies - kubilas, vanduo niok
damas isiliejo lauk: palikau mergin, dl kurios buvau paliks savo
mon, likau vienas ir pavelgiau mones taip, kaip niekada anks
iau neirdavau. Eidavau, kur pakviestas tik todl, kad kur nors
eiiau, slopindavau savo polink trauktis. Susipainau su daugiau
mergin nei kada nors anksiau, su viena po kitos, kartais taip atsi-

(17)

tinka; rpestingai stengdavausi niekamnesipareigoti, nesileisti trau

kiamas reikalavim ir vili verpeto. Nenordavau nieko garantuo
ti, aikinti, adti; nesirengiau ksti, kad mane varstyt ir narstyt,
o paskui apkaltint menkiausiais bdo ar elgesio trkumais. alindavausi gyvenimo natos, bgdavau pajuts bent menkiausi jos ap
raik; imokau vieniiaus budrumo. Neiekojaubuto, miegodavau
ant atveriamos sofos savo studijoje, tarp reflektori, trikoj, popie
riaus ritini, buvau tuo patenkintas; man atrod, kad esu laisvas,
apsuptas begals galimybi.
I naujj pastam laisviausiai jausdavausi su Antonela Sartori, urnaliste mgja. Ji paskambino prie mnes, pasil fotogra
fuoti aktori, sportinink ir kit garsenybi namus naujam interje
ro urnalui. Kalbjo silpnu balsu, bet jos santykiai su redakcija atro
d tvirti; man tai pasirod puiki proga isiverti i udaros viestu
v, bald ir ratins reikmen aplinkos - juos kasdien fotografuo
davau savo studijoje.
Be to, Antonela Sartori tebuvo dvideimt dvej, viesiaplauk, ga
na grai, bet keistai baugti - jos akys nuolat lakstydavo, ir net pa
prasiausiomis aplinkybmis ji elgdavosi lyg eidama per min lau
k. Rankinje neiodavosi ma mobil telefon, kuriuo lygiais lai
ko tarpais skambindavo namo pranedama, kur esanti, kiek utruk
sianti, kur paskui eisianti. Skambindama slpdavosi lyg rkyt ar
daryt kak nemalonaus. Kalbdavo tyliai, lindusi kur kamp ar
stovdama u dur, paskui sulenkdavo telefon ir siddavo ran
kin; kosiodavo, velgdavo pro al, stengdavosi j umirti.
Vaiavome fotografuoti dizainerio nam, aktoriaus nam, varje
t primadonos nam, filosofo nam, dirbti kartu pasirod visai ma
lonu. Aptardavome, kaip fotografuoti t ar kit interjer, paskui sutatydavau ibintus, ji tuo tarpu imdavo interviu; klausydavausi jos
nerving klausim, atsakaniojo odi, stebjau j isiblaks, su
sikaupdavau tik pabaigoje, kai tekdavo j du ar tris kartus nufotog
rafuoti interjero fone.
(18)

Po darbo aktoriaus namuose pakvieiau j pavakarieniauti egiptietikame restorane ir pasiirti rusiko filmo, sumontuoto beveik
tik i pauzi tarp dialog. Ijusi i kinoteatro, ji tar: Ne toks jau
nesuprantamas/' - tuo savo silpnu, laibu, trkiojaniu balsu. jo
me greta vienas kito mano mainos link, ji vilgiojo mane savo
maomis ydromis akutmis, jauiau, kaip virpa jos liauna ranka,
jauiausi beveik pareigotas j pabuiuoti, bet to nepadariau.
Paskui mes vl susitikome darbo reikalais, vl pakvieiau j res
toran; artjome vienas prie kito palaipsniui, neami silpnos, bet ne
nutrkstamos tkms. Skambindavau jai tik kas kelet dien, man
nerpjo, k ji veik tarp mano skambui. Kai nesusitikdavau su
ja, matydavausi su kitomis merginomis ir kiekviena proga iekoda
vau nauj paini. Kas antr savaitgal praleisdavau su savo vai
kais, atsiribodamas nuo likusio pasaulio. Nenorjau skubti, vargin
tis, isiokti; nenorjau nieko atrasti, nieko keisti, niekuo rizikuoti.

2*

(19)

Vis skambui iklausydavau per

savo telefono atsakikl
Vis skambui iklausydavau per savo telefono atsakikl js buvo
nuolat jungtas net tuomet, kai bdavau namuose, kaip tinklelis, tu
rjs sugauti visk, kas ksinosi pro j praslysti. Leisdavau telefonui
skambti, atsiliepti raytam savo balsui, suktis raymo juostelei.
Retkariais j perklausydavau, raudona viesel, mirksinti jam ra
injant paliekamus praneimus, kl keist jaudul: du tredaliai
diaugsmo, kad nenutrks ryys su pasauliu, vienas tredalis - me
diojamo vries siaubo.
Pusvaland po vidurdienio radau pusbrolio inut, jispasak: Pra
au, paskambink man darb".
Paskambinau; tar: Gal nortum kartu kur nors uksti?" Jo bal
se nebegirdjau to drsinamo, tviko tono, kuriuo paprastai kalb
davo su manimi; atrod sunerims, sutriks, iekantis pagalbos.
Atsakiau Gerai", nors niekur nenorjau eiti; sutarme susitikti
bare, apie kur abu inojome.
Kai atvaiavau, jis jau stovjo prie dur, o man einant per gat
v kviesdamas mojo rankomis. Apkabino mane, neprisiminiau,
kad kada anksiau btume apsikabin; i to, kaip spaud ranko
mis mano peius, jutau, kad reikia pasikalbti. Tar: Ueikime,
ueikime".
Atsisdome prie stalelio gilumoje, salje buvo pilna tarnautoj,

(2 0 )

kemani alt ms ir kartus sumutinius, skubani sugrti

savo staigas; usisakme du alaus ir du kimtus paplotlius. Ma
no pusbrolis vilkjo kitaip, nei buvo prats: juodu varku ir pil
kais markiniais, susegiotais iki paskutins sagos, be kaklaraiio;
buvo pakeits ukuosen - palei smilkinius plaukai nukirpti trum
pai, virugalvyje - pernelyg jaunatvikai suiauti apvaliam jo vei
dui. Sdjome prieprieiais, irjome vienas kit, nepajgdami
susigrinti to prajus kart patirto girto atvirumo. Pagaliau pa
sakiau: Na?"
Jis gurkteljo k tik atneto alaus, tar:
- Nieko. Klausi apie t mergin, kuri sutikome praeit nakt?
- Manuel Duini? - perklausiau. - Arfist?
- Taip, - tar mano pusbrolis, parims ant alkns. - Vakar su ja
maiausi.
Jis dirsiojo mane, apvelg piln moni sal, gatv u lango.
- Puiku, - pasakiau. Mane stebino toks pasikeitimas vaidmeni
mis po to, kai taip ilgai klausiausi jo ir jo monos patarim; nepaj
giau nutaisyti deramo vilgsnio ir balso.
Jis tar:
- Taip, bet bijau, kad bsiu gerokai klimps, - baig savo al,
usisak dar vien. Tar: - Po velni, ji man labai patinka. Manau,
kad pameiau galv.
- K gi, - pasakiau, - pasitaiko. Gal nevertt taip jaudintis.
ypsojausi ta vyrams bdinga smokslautoj ypsena, ilta ir su
prantania, kurios jis galbt lauk; bet kartu galvojau apie jo mon,
jos globjik velnum, kuriuo mane apgaubdavo; svarsiau, k rei
kt sakyti.
Mano pusbrolis tar:
- Leo, tai nelengva. Ji keista moteris, - jis vl gurkteljo alaus; jo
vilgsnis vis reiau klaidiojo aplink, vis daniau smigo mane.
- Kodl keista? - paklausiau.
- Keista, - pakartojo pusbrolis. - Gal todl, kad ji meninink ar
(2 1 )

dar kas, kad negaliu jos suprasti. Kartais man atrodo, kad mes labai
artimi, suprantame vienas kit ir panaiai, paskui vl susitinku j, o
ji elgiasi lyg biau tik pastamas, draugikai, bet atsainiai.
- Ar tarp js dar nieko nebuvo? - paklausiau. - Kniko?
Dabar jau kalbjome garsiai, siliej tarnautoj urmul; atjo pa
davjas su kartais paplotliais ir antru bokalu alaus mano pusbro
liui.
Mano pusbrolis tar:
- Tik buiniai skruostus. Esu beveik tikras, kad jai patinku, bent
man taip atrodo, taiau bijau isiokti. Ji mane baugina. Sudtinga
iki iprotjimo.
- Kodl? - paklausiau, laikydamas deginant pirtus kart pa
plotl.
Jis n nepaliet savojo, tik gr; tar:
- Uimta begale dalyk, rengiasi neinau kokiam koncertui, ku
ria muzik kakokiam raui, dsto muzikos mokykloje, lanko jog
ir shaolin ir dar oka su iprotjusiais negrais. Grta namo ketvirt
ar penkt ryto, jos telefonu nuolat atsiliepia kakokie kvailiai. O a,
supaniotas darbo ir eimos, vakarais turiu sdti namuose, irdis
dauosi lyg nort iokti. Spoksau televizori ir mielai ustaugiau lyg beprotis.
-Ji ino, kad tu veds? - paklausiau pilna burna. Buvau alkanas,
nieko nepadarysi.
- Ne, k tu, neino, - atsak. - To dar betrko, kad suinot, jog
a veds, - jis pam savo paplotl ir vl padjo; jutau, kaip nelais
vs jausmas surakina jo raumenis, nerimas priveria juos virpti.
Tar: - Man dar niekada nieko panaaus nebuvo nutik, kol esu ve
ds. N nemaniau, kad taip gali nutikti. Pasitikjau savimi. Supran
ti, galvojau, kad inau savo ribas. Kaip savo penkis pirtus. O suti
kau j, ir viskas lekia velniop.
- Ji tau labai patinka? - paklausiau.
- Velnikai, - atsak jis. - Nieko nebesuprantu. Kartais man alro(2 2 )

do, kad galiu visk irti blaiviai, sakau sau, po velni, tau ketu
riasdeimt, turi profesij, privalai galvoti apie savo eim, apie dar
b, negali taip suskysti. Paskui vl pagalvoju apie j ir nebesusivaldau visikai.
Linkteljau; irjau, kaip jis pliaukteli delnu sau per kakt, atsi
kanda paplotlio, vl padeda. Tar:
- Matei, kaip ji stovi? Ji lanko shaolin ir tai chi, ir dar velniai ino
k, matyti i to, kaip vaikto. Turi t pusiausvyr, ramyb. Ne da
nai sutiksi toki, kuri taip elegantikai vaikiot ir taip valdyt sa
vo kn. Ir toki moterik. Kai pamatai j su dinsais ir odine striu
ke, ji atrodo tokia liai berniokika, o paskui apsivelka sijon, ap
siauna auktakulnius batelius, pasidao ir virsta moterimi. velnia,
glena, imt kart moterikesne u mano mon su visais jos pagal
usakym sitais drabuiais. Nesitiki to. Ji tave staiai pakerta kiek
vien syk.
- Tai bent, - pasakiau. Nustebau, kaip dmesingai jis j ityrinjo,
sidmjo kiekvien smulkmen, simin, pakartojo man lyg nor
damas dar labiau siminti.
- Kart sutikau j centre su trim draugais negrais, ji taip keistai
pasisveikino, neinau, gal buvo ko prisirkiusi, vis laik juoksi.
Negrai irgi juoksi lyg kokie kvaitelj vaikai. Bet atrod baugina
mai. Neinau, gal ji su kuriuo nors i j mylisi, nenoriu n pagalvoti.
Vien vakar paklausiau, ar turi suadtin, atsak, kad ne. Daniau
siai ji atrodo tokia sudtinga, net bijau ko nors klausti. O kartais,
prieingai - tokia paprasta. Arba tik atrodo paprasta, neinau. Dar
jos neperpratau.
irjau j, o jis mane, mus uliejo ilta, klampi atvirumo ban
ga; paplotliai guljo nepaliesti.
Mano pusbrolis tar:
-Jos gyvenimas nelengvas, inai, eima, darbas, meils istorijos.
Kai groji tokiu lygmeniu, visada rizikuoji patirti beprotik stres,
sunku net sivaizduoti. Jos tvai jai nepadjo, tik trukd. O sutikti
(2 3 )

vyrai buvo tikri niekai. Paskutinis j - Mimas erinas, inai, tas i

terapins bendruomens.
- Grau, - tariau. Prisiminiau prie kelerius metus laikratyje skai
tyto straipsnio pavadinim, j kaltino iprievartavus vien savo glo
botini ir iki kraujo sumuus norjusius palikti bendruomen.
- Tas niekas, kals vaikas, - tar mano pusbrolis. - Ji dl jo vos
neiprotjo. Jie susipaino per vien labdaros koncert Kunjuje, ma
nau, i pradi ji laik j persekiojamu ventuoju. Ogal glaudsi kaip
prie tvo, nes savj matydavo labai retai. Arba paslapties trauka,
neinau. Bet jis - sadistas, prived j kone iki saviudybs, kiaul.
Pasakiau Varg". Stengiausi prisiminti, ar ji man paliko kanki
ns spd, nutariau, kad ne. Buvo tokia linksma, judri, nepanai
pasirengusi kam nors paklusti.
Mano pusbrolis igr al, klausiamai irjo man akis. Tar:
- Neinau, k daryti.
Pasakiau:
- Ir a neinau. Maiau j tik vien kart. Nemanau, kad turiu
patirties patarinti. Kai man taip atsitiko, suklydau visur, kur tik
galima suklysti.
- Tikrai? - paklaus; supratau, kad labiau u patarim norjo
igirsti mano nuomon. Jo draugai buvo tie, su kuriais susipai
nau gimtadienio vakar; i vis, kurie j supo, turjau atrodyti arti
miausias Manuelai Duini. Tar: - Be to, mano mona elgiasi lyg
turt et jausm. Ne, ji nieko nesako, tik taip keistai mane i
ri. inai, tuo kiaurai mataniu vilgsniu. Ir uduoda kok paprast
klausim.
- inau, - atsakiau. Prisiminiau veriamus savo buvusios monos
vilgsnius kiekvien kart, kai nordavau k nors nuslpti; jos su
kelt siaub, iki kaul smegen nusmelkiant iurp.
Mano pusbrolis kandiojo lpas; tar:
- Kakoks beprotnamis, bet negriau atgal, net jei mane umu
t. Jauiuosi taip, tarsi iki prajusio mnesio biau kaljs ledo lui
(2 4 )

te. Arba apkvaitintas raminamj. Nieko nemats ir negirdjs. Su

pranti, k noriu pasakyti?
- Taip, - pasakiau. - Panaiai galvojau, kai prie trejus metus pa
bgau su Marina.
- Taip, - tar jis, beveik mans neklausydamas; neprisimin t
skambui, kuriais anuomet jis su savo mona stengsi mane tikin
ti elgtis kaip suaugusiam vyrui ir grti eim. Tar: - Gyvenimas
bgo, o a nieko nemaiau ir negirdjau. Kartais pagalvoju: kur a
buvau anksiau? Kaip gyvenau?
- inau, - pasakiau, beveik sujaudintas jo balso ir most sutriki
mo, vertusio man atsiverti, nusimesti t poz ir ton skraist, kuria
visada dangstsi mums bendraujant.
Paskui jis pavelg laikrod, pakilo, tar Man metas".
Lauke paspaudme vienas kitam rankas; mano pusbrolis tar:
- Ai, Leo. Po velni, turjau su kuo nors pasikalbti. Biau
iprotjs.
- Vadovaukis savo nuojauta, - tariau. - Pasielk kaip nori. Manau,
ji ypatinga.
Jis linkteljo galva; nujome kiekvienas savo pus riaumojania
miesto sankrya.
Vliau vienas savo studijoje pasijutau keistai, lyg man trkt tos
gyvos, nevaldomos mano pusbrol apmusios tampos. jungiau vi
sas viesas, stereogrotuv djau kompaktin disk, pakumiavau
ir paspardiau kriau kampe, tas keistas jausmas neprajo. Susta
iau proektorius, pastaiau aparat 13x18, pastumdiau firminius
iebtuvlius ant spalvoto fono; negaljau deramai susikaupti.

(2 5 )

Su Antonela Sartori vaiavome fotografuoti

teatro reisieriaus nam
Su Antonela Sartori vaiavome fotografuoti teatro reisieriaus na
m. Mainoje ji sdjo sitempusi, spausdama rankose diktofon ir
bloknot, kreiama vidinio drebulio, kart stipresnio nei papras
tai. Nurimk/7- mginau suprasti, kas tai buvo: netikrumas, baim,
pagreitintas metabolizmas ar dar kas nors.
A rami," - atov ji su prieika gaida balse.
Paprame sarg praneti, kad atvykome, ji pasitais plaukus, lyg
turt laikyti baigiamj egzamin. Pusbalsiu pasakiau: Juk jis su
krios senis. Liaukis". Ji pervr mane lediniu savo ma ydr
aki vilgsniu.
Duris atidar kambarin; reisierius stovjo didelje, primenan
ioje muziej svetainje, apsimestinai nustebs itar O!", bet buvo
iai progai tinkamai apsirengs ir susitvarks, jo plaukai atrod lyg
senos damos, su melsvu atspalviu. Kai tik pradjau statyti viestu
vus, jis prijo ir akiplikai m aikinti, i kur geriausia fotogra
fuoti; sekiojo paskui mane i kambario kambar bgtaudamas, kad
ko nesugadiniau. Kalbjo: Praau atsargiau". Kalbjo: Nesujau
kite visko kaip paprastai".
Pagaliau prisdo ant sofos atsakinti klausimus, nepakeniamai
apgalvodamas kiekvien savo most ir krenkteljim. Apsimesti
nai jausmingu, skausmingu, pasipiktinusiu tonu pasakojo apie savo

(26)

namus ir savo ssajas su Milanu, kalbjo: Kaskart, kai pagalvoju,

kuo pavert miest, man nudiegia ird. Nudiegia. Ne vien kaip
menininkui, ne, pirmiausia kaip pilieiui. Kartais kyla noras ivykti
usien, visamlaikui, taip, tikrai turiau toki galimyb, bet mano
vieta, manau, yra ia. Dabar, kai iaikinta ir nugalta korupcija, rei
kia atgaivinti moral. Menininkai ir intelektualai privalo prisiimti
atsakomyb ir prikelti Milan". Norjau paklausti j apie milijardus,
sukitus jo vis dar nebaigt teatr mauzoliej; apie kitus milijar
dus, kasmet ivaistomus knytam scenoje, ipstam kritik ir i
ankstinio prielankumo aureole apgaubtam a"; apie laukiant teis
mo proces dl neteisto l pasisavinimo.
Antonela Sartori klaussi pritariamai linksdama, kartais ypte
ldama, nors truput pavluotai, jos maa sdyn nestygo krsle, ji
kas akimirk tikrino diktofon bijodama, kad jis galjo isijungti. Po
dvejoni ir nuogstavimo ydu vis aikiau maiau trap, bet tvirt
pasitikjim savimi, t abejoni nepaliest sluoksn lyg stiklo pluo
to tinkl lengvoje konstrukcijoje. Pakako matyti, kaip ji klausosi re
isieriaus, o paskui, nepaisydama jo atsakymo, perskaito kit pa
rengt klausim; pakako matyti, kaip ji greitu grietu judesiu per
braukia plaukus. Stebjau j, sdini tik u keli metr, kilnojau
trikoj su foroaparatu, stebjausi, kad galiu velgti j taip atsainiai,
o kartu vis labiau prie jos artti.
Pasibaigus interviu, reisierius atsisdo pozuoti prie savo darbo
stalo. T galvos palenkim jis, matyt, repetavo vis gyvenim; pasi
rm viena ranka, atsargiai, kad nesuplot papurent laku supurkt
plauk. Mok mane: Prayiau nefotografuoti i labai arti, lyg ko
kios uvies"; Prayiau nepadaryti dvigubo pagurklio"; Prayiau
pasistengti, kad mano vilgsnis nuo apvietimo neapsiblaust".
Kartojau: Nesirpinkite"; rinkausi kadr, lyg jis bt koks sun
kus krslas. Vliau, jau leidiantis liftu, Antonela tar: Gal galjai
bti truputuk mandagesnis".
Atsakiau: Praau, gal galtum nesakyti truputuk," - pagalvo
(27)

jau, kad tas protis kalbti deminutyvais kyla is poreikio sutraukti

savo jausmus, pritaikyti juos prie savo lieso kno ir silpno balso.
Ji palydjo mane fotolaboratorij, a palydjau j valykl atsi
imti drabui; kai privaiavome prie jos nam, ore tvyrojo alio
sustingdyta dulksna. Prie ilipdama i mainos ji sudvejojo, paskui
paklaus: Nortum ueiti ko nors igerti?"
Atsakiau Gerai", taip pat dvejodamas. K nors silydama, ji kal
bdavo abejingai, negaljau suprasti, ar i drovumo, kuris lyg tin
klas sulaikydavo kiekvieno jos judesio aistr, ar gimto altumo.
Ji gyveno name i ark, teras ir stiklo, jis lyg kosminis laivas kilo
vir aplinkini em pastat. sekiau kandin pro armuoto stiklo
duris, su smailia cementine briauna vir j, viduje kiekviena smul
kmena bylojo apie statybos norm nepaisym, slaptus susitarimus
tarp statybos mons ir savivaldybs, spekuliacijas - pastarojo so
cialist valdios Milane etapo poymius.
Kieme buvo poeminis garaas su staia rampa; prieangyje ir laip
tinje kvepjo daais, klijais ir naujomis statybinmis mediagomis,
parinktomis pasipuikuoti. Tyldami jome lift; Antonela Sartori
irjo skystj kristal ekranlyje siiebianius aukt numerius,
stovjo tiesi tarp banguot alvario sien. Paskutiniame aukte ji
ilgai kraptsi prie arvuot dur spynos, vos jusi priekambar
sksteljo savo laibomis rankomis lyg nordama pasiteisinti.
Nusekiau paskui j ilgu koridoriumi, ia tvyrojo Milanui neb
dinga tyla, miesto virpesiai nepajg prasiskverbti pro hermetikus
dvigubo stiklo langus.
Antonela Sartori jung vies svetainje, joje karaliavo mili
nikas televizorius; tar: Palauk truputuk," - ir paliko mane vie
n. Visuose buto kampuose suskambo telefonas; igirdau j atsi
liepiant Taip, taip", nutolstant ir prapuolant u kakuri dur.
jungiau milinik televizori: naujien laidoje kalbjo apie me
rus, savivaldybi taryb narius, viej staig administratorius,
ministerij sekretorius ir ministrus, kuriuos vairiuose Italijos mies
(2 8 )

tuose kaltino korupcija, kyininkavimu, turto prievartavimu sun

kinaniomis aplinkybmis, ryiais su mafija. Vieni j mavo u
spindini automobili stikl, kiti - apsupti mikrofon ir kamer,
treti - dar nieko nenujauiantys prie kelet mnesi vykusi ofi
ciali rengini filmuotose nuotrupose, j veidai primin sfinksus,
hienas, ekus, kiaules.
Ijau koridori, pakeliui stumteldamas kiekvienas duris. Jo
gale buvo didel trij lygmen svetain, pustut, ten stovjo tik dvi
skaidria polietileno plvele uklotos sofos. Sustingusiame ore tarsi
girdjau prislopint traukom daikt aid; sienose matsi vini sky
ls ir viesesni kvadratai ten, kur kakada, matyt, kabjo paveikslai.
Ant vienos sofos guljo vaikiku ratu paraytas ratelis: Nenudengink sof. Nedarink lang. Naudokis tik svetaine su televizoriumi. Neataldyk mano kambario emiau 22 laipsni. Pavelgiau pro vien i di
dij lang: aplink - paskend rke emesni seni namai.
Antonela Sartori sustojo tarpduryje nuo sutrikimo persikreipusiu
veidu. Paklausiau: Gal parodytum man savo but?"
Ji nenorjo, bet nuved mane koridoriumi, per vonias ir kamba
rius, tokius pat tuius kaip svetain. Praverdavo duris ir jau eidavo
toliau, spdavau tik vilgtelti vidun.
- Kodl taip tuia? - paklausiau. Eidamas paskui, irjau jos
sdmenis, i po trumpo sijono kyanias kojas juodomis kojinmis.
Atsak:
- Motina nori parduoti but. Kol kas viskas sustojo. Kai parduos nupirks man but Londone, - sukryiavo abiej rank smilius ir
didiuosius pirtus, paskubomis temp mane per likusias patalpas.
I priekambario laiptais ulipome palp dideliais langais, kur
dar buvo bald, kilim, dekoratyvinmis smulkmenomis apkraut
staleli. Tar:
- ia mano motinos. A gyvenu apaioje, - atsargiai pravr duris
balt miegamj, vonios kambar su hidromasao vonia ir lenty
nlmis, lyg parfumerijos parduotuvje nukrautomis kosmetikos
(2 9 )

indeliais; pro lang parod apvali teras, kurioje motina rytais b

giodavo.
Paklausiau: Turi tv nuotrauk?"
Ji palenk galv, pasiruousi gintis; jos plonos vervs virpjo.
Tar: Gal tau parodyti ir savo rentgeno nuotrauk?"
- Ne, - tariau. - Tiesiog smalsu. Parodyk, - pats nesupratau, ko
dl to praau; gal norjau upildyti painimo sprag, suartti su ja.
Ji atsiduso, tar:
- Yra tik sen. Jie jau penkeri metai isiskyr, - nutemp mane
atgal apai, nenoromis itrauk senos koridoriaus spintels stal
i. Im labai plonos viesiaplauks moters nuotrauk tar: - Ma
no motina.
irjau motinos nuotrauk iekodamas dukters bruo, m
gindamas perprasti jos elgesio itakas.
Antonela Sartori pam sen album, atvert pirmuosius lapus.
Ten buvo jos tv vestuvins nuotraukos, jie vilkjo pagal atunto
deimtmeio mad, jis - ilgasis, ji - skryblta, pasidaiusi ameri
kietiku stiliumi, abu su varkais labai siaurais peiais. Toliau pa
maiau jos motinos nuotrauk ir tvo nuotrauk - prie raomojo
stalo, kit moni apsuptyje. Vienoje nuotraukoje pamaiau Betin
Kraks, buvus socialist partijos generalin sekretori, kaltinam de
imtimis vairiausi nusikaltim, jis ypsojosi valdingai, akipli
kai, stovjo udjs rank tvui ant peties.
Pasisukau Antonel; jos veidas buvo be iraikos. Toliau ir
jau jos vaikysts nuotraukas, su balerinos sijonliu ji atrod tokia
glena, iblykusi, laiba. Pasakiau: Kokia velnut"; man ji neatro
d laiminga; pasakiau: Kokia plonyt".
Ji tar: Pakaks," - pam album man i rank, djo stali,
udar j.
Vl nusekiau paskui j vingiuotu koridoriumi. Parod man savo
kambar, jis atrod lyg suaugusio vaiko, lentynoje stovjo enciklo
pedija vaikams, keletas meils roman, pora kieninio formato kla
(3 0 )

sikos knyg, keletas amerikiei bestseleri, ant sienos kabjo r

mintos jos atostog akimirkos su draugais. Lova buvo siaura, u
klota ilkine dygsniuota antklode, su pagalv atremta porceliano
lle plaiu sijonu. Pasakiau: Kokia miela," - netiktai ulietas nuo
irdaus velnumo.
Ji skubiai pam ll, padjo j ant komodos, tar:
- Kambarin j ia pasodina.
Prijau pairti nuotrauk; tar:
- Gal liausiesi taip visk tyrinjs? - perbrauk per savo trumpo
siauro sijono onus, sukiojosi aplink tais atsargiais ingsniais, kuri
vis dar negaljau suprasti. Tai nebuvo vien atsargumas, rodsi, neri
mo banga nuo koj kyla visu jos knu, iki pat aki. Jos rankos jud
jo tarsi papildydamos ar palyddamos t bangavim; judjo aplin
kui greitais judesiais, irdamas nuotraukas jauiau nesuvaldom
virpul ir kakoki keist trauk.
Kai kuriose nuotraukose ji atrod visai neblogai: vienoje i j sto
vjo pusnuog tropik papldimyje su didesne krtine ir apvales
niais onais, nei galjai pagalvoti irdamas j apsirengusi, vie
siais, neprastai sutarytais plaukais. Kitoje sdjo dipe su ortais ir
markinliais, rudusi, liekna, spinduliuojanti lyg i lakuoto kelio
ni po Karib jros salas katalogo; treioje stovjo kartu su drauge
kakokio Amerikos miesto gatvje, abi vienodai vir bambos suri
tais markiniais. Dar buvo jos nuotrauk stambiu planu, blogai ikadruot, nuo paauglysts iki i dien; jos suadtini ar draug
nuotrauk, i j velg turting, sportik, nerpesting vaikin
veidai.
Ji strovjo greta, alsuodama siauromis nervmis; tar:
- Tau taip domu?
- Taip, - atsakiau. N viename i jos praeities fragment negal
jau irti nieko pastama, ta mintis man kl siaub, o kartu dar
labiau trauk prie jos. Apkabinau j per liemen, paklausiau: - Tau
keista?
(31)

- Neinau, - tar. Pavelg nairai; jos vidinis virpjimas persmel

k ir mane, kraujas pradjo greiiau tekti. Ji pam mane u ran
kos, tar: - Eime, - rytingai isitemp koridori.
Nusekiau paskui j virtuv su spintelmis, lentynlmis, kom
ponuotais buitiniais elektros prietaisais, spindini ir tvarking, lyg
niekas niekada nebt ia nieko gamins. Antonela mosteljo al
dytuvo link, tar:
- Gal ko nortum? A nealkana, - ji trauksi tolyn ir vl artjo prie
mans, pasiekiama ir nepasiekiama, pusiau ypsodamasi, provokuo
jamai, bukliai.
- Kur tavo motina? - paklausiau. Stengiausi kalbti kaip galda
mas natraliau ir draugikiau, buvo nelengva, ms tampa virpjo
tarp spindini sien, nenatralioje tyloje.
- Grta po keturi dien, - atsak ji, susiraukdama, lyg mgin
iau skverbtis udraust zon.
Linkteljau galv; velgiau aldytuv, velgiau j.
Ji buvo kartu arti ir toli, puol ir gynsi, labai velniai. Atidar
aldytuv, jis buvo tuias, apviestas kaip miestas apyauriu, ten
stovjo tik butelis mineralinio, guljo pakelis divsi ir ttel ma
jonezo.
Ji pasisuko mane, apsisiautusi plonu trokim ir dvejoni ydu;
apglbiau j per peius, pritraukiau prie savs ir pabuiavau nieko
negalvodamas.
Buiavoms apsupti balt sien, apviesti halogeno lemp, suko
ms ant marmurini grind, vis savo dmes sukaupiau jos l
pas, pilv, prisispaudus prie manojo, liaun liemen, glotnius ap
valius klubus, glen kn, kur lengvai biau galjs pakelti. Ma
ne trauk nuotolis tarp ms, ms kn ryys ir to ryio stoka.
Viliojo beveik automatikai lengvas ms apsikabinimas ir instink
tyviai sunki ms kalba; k tik matytos jos nutraukos, nam tutu
ma ir tyla, jos - ilepintos, trapios mergaits - rengimosi stilius, k
no formos po drabuiais, dabar galjau j geriau sivaizduoti.
(3 2 )

Ji buiavosi nesiprieindama, drgnas lieuvis spurdjo mano bur

noje; sustabd mano rank tik tuomet, kai mginau pakiti j po si
jonu. Isived mane i virtuvs vingiuotu koridoriumi svetain su
miliniku televizoriumi viduryje; djo vaizdo grotuv siaubo fil
mo juost, atsisdo greta ant lenktos sofos. Vl prisitraukiau j, pa
buiavau, palinks vir jos onu. Buiavoms ir nopavome vienas
kitam veidus, artimi, sutrik, bet neprarasdami blaivaus proto, akies
kampu matydami vieiant ekran. Jauiausi lyg keistai judiau
atgal, tas jausms buvo iltas, miglotas, malonus, nepareigojamas,
nereikalaujantis proto pastang. Ji leidosi buiuojama, leido glamo
nti krtin, kakl, pilv, sdmenis, kelius; karkartmis atsitrauk
davo, atkreipdavo dmes kuri nors filmo scen, apsimesdavo i
sigandusi, vl prisiglaudavo. Visk maiau vienodai nerykiai, per
daug arti ar per daug toli, kad galiau sutelkti vilgsn, ulietas per
lpas ir pirtus ateinani jausm. Kai mano ranka per giliai si
braudavo u jos markinli apykakls ar po sijonu, jos ranka j su
stabdydavo, velniai, bet tvirtai, ji dusliai itardavo Ne". Nesisten
giau jos versti ar perengti ribos, paklusau jai. Nesistengiau supras
ti, ko ji siekia, elgdamasi kaip penkiolikmet, ne kaip dvideimtme
t; nesistengiau suprasti, ar tai poza, ar tikra. Pats jauiausi kaip pen
kiolikmetis, tai ramino: tarytum laiko maina biau grs atgal, u
suaugusij gyvenimo reikalavim ir rpesi. Jauiausi lyg ijs
gyvenimo atostog, trokau, kad jos niekada nesibaigt.

3. 947

(3 3 )

Mano buvusi mona paliko praneim

telefono atsakiklyje
Mano buvusi mona paliko praneim telefono atsakiklyje: No
rjau paklausti apie Kald dovanas vaikams". Kelet kart per
klausiau juostel, norjau suprasti, ko jos balse daugiau: susier
zinimo, nepasitenkinimo, apmaudo, paslpto nuoirdumo, ar dar
ko nors. Per deimt kartu pragyvent met taip ir nepajgiau per
prasti jos balso, vilgsnio, elgesio; ji buvo labai santri, apsigau
busi gero aukljimo ir savikontrols skraiste. Gyvenant kartu tai
mane pykd, siutino, var i proto, dabar isiskyrus trikd, susi
pyn apdairumo, meils, kalts, nuotolio jausm. Kaskart, ma
tydamas ar girddamas j prislgt ar suirzusi, jauiausi kaltas;
ji tuo naudojosi apsimetindama, nutaisydama bals ir vilgsn:
kiek pajgdama stengsi mans nepaleisti, kiek galdama nau
dojosi vaikais.
Paskambinau jai, paklausiau: Kas atsitiko?" - agresyviai, o kar
tu abejingai, kaip paprastai kalbdavau gindamasis.
- Nieko, - atsak. - Norjau suinoti, kada atnei vaikams dova
nas, mes ivaiuojame rytoj po piet.
- Tuomet neturiu pasirinkimo, - atsakiau, jausdamas kylant su
sierzinim, ugous kalts jausm. Ji skrido Marok kartu su nau
juoju draugu ir jo vaikais, kaip paprastai iki paskutins akimirkos
neinodavau tiksli jos plan. Visk gaub velni migla to, kas pa

(34)

sakyta ir nutylta, paskutin akimirk keitsi planai, sprendimai, kas

t ar kit savaitgal rpinsis vaikais; nesupratau, ar tai strategija, at
sitiktinumas, ar jos bdas.
- Buvo problem su bilietais, - tar. - Iskrendame anksiau, kad
nepaklitume spst.
- Ateisiu vakar, - pasakiau, staiga pasijutau pavargs ir sudir
gs.
- Apie penkt, - tar. - Surengme nedidel vent, jie labai tavs
laukia. Rytoj reiks anksti keltis, dar turime marias darb.
- Gerai, gerai, - atsakiau piktai, bet pykt jau atmie lidesys,
kad vaikai taip anksti kelsis be mans ir ivaiuos taip toli.
Grau prie darbo. Reikjo nufotografuoti kdes, turjau baigti
iki vakaro, buvau padars tik pus. Dirbau ltai, kruopiai parink
damas apvietim ir matymo kamp, skambjo bliuzo melodija. Man
nieko nereikjo iradinti, fotografija neturjo stebinti, jaudinti ar
linksminti; dirbau lyg kartoiau atmintinai imokt nuobodi dai
n, galvoje ratu sukosi tos paios mintys. Retkariais atsitraukda
vau nuo darbo, pakumiuodavau ir paspardydavau kriau. Gal
vojau apie savo vaikus Maroke, apie didel ir tui Antonelos Sartori aldytuv, apie jos kojas juodomis kojinmis, apie ydr blyk
iojani jos aki vies, apie mano pusbrolio vilgsn mums kal
bantis bare.
Penkt valand atvaiavo bald mons meno direktoriaus pad
jja su dar viena kde. Ji buvo vardu Nadia, savotikai patraukli e
ma, tvirtai sudta juoduke; retkariais susitikdavome darbo reika
lais, kart prie jos mainos per klaid pasibuiavome lpas. A dir
bau, ji sukiojosi aplinkui, rk, juoksi, klausinjo, k galvoju veikti
per Kaldas, jos tamsi aki vilgsnyje ir putli lp kampuiuose
maiau uuomin atspindius. Gal dl mane apimanios tampos
buvo kaltas paauglikas nuotykis su Antonela Sartori, gal mintis,
kad esu beveik vienas ir beveik laisvas, o vents nenumaldomai
artja, o gal tik dl Nadios vilgsnio ir jos artumo pajutau jai elektro
3*

(3 5 )

magnetin trauk, kaip geleies gabalas magnetui. ilta viesa kam

baryje, pritvinkusi, pilna daikt erdv.
Staiga ji mans paklaus: Matei mano tatuiruot?" Papuriau gal
v, ji praseg dvi markinli sagas, apnuogindama krtin. Prie
pat liemenls petneos buvo itatuiruota maa mlynai raudona
petelik; perbraukiau j dviem pirtais, jos oda buvo balta, glotni,
ilta, virpanti sulig kiekvienu kvpteljimu. Nadia akimirkai nulei
do akis ir puol mane, lpas lpomis, krtin krtine, standia, tam
pria lyg gumine. Pasijutau pagautas elektromagnetins traukos, nepalikusios n akimirkos pagalvoti; apkabinau jos kakl, liemen, gla
monjau po markiniais ir po sijonu, nuslydome siena tiesiog ant
grind. N vienas neitarme n odio: trynms vienas kit, u
valdyti grynai knikos aistros, pripildiusios ms judesius, privertusios grind linoleum dauyti kelius, alknes, galvas, nuga
ras. Nesismoninau jos, tik jutau, kaip tampo mano plaukus, kan
dioja ausis, drasko apnuogintus onus; negaljau net siirti jos
veido, maiau tik lpas ir primerktas akis. Lyg biau myljsis su
abstrakia moterimi, nors viskas buvo taip konkretu; lygbiau my
ljsis su koncentruotu geismu, atsietu nuo drgnai kartos jos a
kumos, atsietu nuo vis greitesnio nopavimo.
Pagaliau isiskyrme lyg du suduliai, gailestingos audros i
mesti krant, tankiai alsuodami, raud, nusteb, kaip galjome taip
nesusivaldyti. Nadia tar: Viepatie, kas tau pasidar?"
O tau?" - paklausiau. Ji man visikai nerpjo dabar, kai irdis
pamau liovsi dauytis, ir neatrod, kad a jai nors kiek rpiau.
Neatskleidme jokios paslapties, ms suartjime nebebuvo joki
ker. Tik pajutau miglot diaugsm pagalvojs, kaip lengva myl
tis be sipareigojim, iekojim, aikinim ir vienaprasmi pasirin
kim, tiesiog laisva valia sutarus tai padaryti. Mes net nespjome
nusirengti, dabar tvarkms drabuius, juokms, kuo labiau rimome, tuo nejaukiau jautms.
Paskui vienas po kito nusiprausme maoje vonioje; nesikalbjo(3 6 )

me apie tai, elgms taip, lyg nieko nebt vyk. Pradjau fotogra
fuoti likusias kdes, jutau silpnum kojose ir sunkiai seksi susikaup
ti, kad veiksmai bt nuosekls. Nadia rk netoliese, sddama
ant vienos jau nufotografuot kdi irjo, kaip dirbu, spindin
iomis tamsiomis akimis. A kartais j nuvelgdavau, ji man atrod
tikras nesusipratimo siknijimas, kiekvienas jos atodsis, nirpteljimas, bat girgteljimas trikd mane, jauiausi itutjs, tro
kau, kad ji ieit. Pagaliau ji atsistojo, tar: A einu"; pasiirjau
laikrod, buvo septynios.
Mane apm siaubas, nustelbs visus kitus jausmus: prisiminiau
savo vaikus be dovan ir tvo, nuotol tarp j ir mans, laik, per
kur galiu j veikti, keli nuo studijos iki mano buvusi nam, susi
traukiant ir isitempiant lyg spyruokliniame teleskope.
Stumte istmiau pro duris Nadi su jos apvalia rankine, atsisvei
kinau su ja jau bgdamas laiptais per kiem gatv.
Gatvje eismas buvo kaip paprastai prie Kaldas, raudonos ir
baltos main viesos, imetamj duj tvaikas, varikli gaudesys,
aligatviais zujantys mons. Skersgatviu nubgau bulvar su par
duotuvmis, bgau pro daikt prikimtas vitrinas, prie pirkj juo
dais apsiaustais, kailiniais, su ryuliais ir ryulliais rankose sraut,
erdv man atrod briaunota, alta, svetima, beor, slopinanti mintis.
Dairiausi vitrinas, visas i eils, negaldamas prisiminti, k ren
giausi padovanoti savo vaikams; slydau vilgsniu per lles, drabu
ius, knygas, spalvotas dutes, lentynas, viesas, niekur ilgiau ne
sustodamas, nepajgdamas supaisyti savo jausm. Pagaliau jau
elektrotechnikos parduotuv, laikas mane negailestingai ai, nu
pirkau pirm pardavjo parodyt elektronin klaviatr ir neioja
m stereogrotuv, pamiau dideles kartonines des, itempiau jas
lauk, sunkias ir nepatogias, grau prie paliktos mainos.
Kaip manydamas greiiau lkiau sausakima gatve: vaiavau
prieinga eismo juosta, paiu neleistiniausiu bdu lenkiau kitas ma
inas, per raudon vies kirtau sankryas, mygau mainos signal.
(3 7 )

Prie savo buvusi nam paspaudiau pasikalbjimo renginio

mygtuk ties mano buvusios monos pavarde; tariau: ia a". At
siliep aukl, ji nepaino manobalso, paklaus: Kas?" Irkiau: Leo
emitoris," - norjau, kad greiiau atidaryt.
Ijau i lifto, bute palusiai pagavo loti maas terjeras, kur bu
vau padovanojs savo vaikams, aukl atidar duris, jis aibu kibo
man kojas. Pabandiau j nuspirti, ds su dovanomis slydo man
i rank, pasakiau: Begdis". Tada jis paino mane, m diaugs
mingai okinti; per vlai, kad praskaidrint mano nuotaik.
Koridoriaus grindys buvo nustos trupiniais, cukraus vaigdu
tmis, sausainiais, popierinmis stiklinaitmis, suglamytomis po
pierinmis servetlmis. Blyki pasiptusi aukl ltai rinko iukles,
tar: Sveiki," - n nepavelgusi mane; uo ksinosi kasti man
koj, man pavyko jam spirti neimetus di su dovanomis. Mano
buvusi mona stovjo svetainje kartu su kita jauna motina, panaia
j, jos atsisuko su vienoda nepasitikjimo iraika veiduose. Pad
jau dovanas ant sofos, nepajutau didesnio palengvjimo. Buvau la
pias nuo prakaito, iltame kambaryje prakaitavau dar labiau, likau
su odiniu varku. Tariau: Negaljau anksiau ateiti". inojau - ne
privalau teisintis, bet neradau kit odi, kalts jausmas, nerimas,
kad pavlavau, slopino mano mintis.
Mano buvusi mona nieko nepasak, man pasirod, kad ji ir ta
kita moteris skaito mano mintis, j veidai viet keistu dmesiu ir
apsimestiniu abejingumu, jis sklido po kambar kaip viesa nuo Ka
ld egluts u j nugar.
Nujau prie j pasisveikinti, skrosdamas slogi nuotaik, kiek
vienas ingsnis ir mostas vargino taip, lyg apsirengs plaukiau per
eer; paspaudiau abiem rankas vienodai oficialiai. Jos tyldamos
irjo mane vienodai altai, smalsiai, tariai. Kiekvien kart, atei
damas savo buvusius namus, jauiau t nenuoirdu tiriam vilgs
n, nuolatin mginim sibrauti ms santyki gelmes.
Paskui svetain bgo mano dukra kartu su kitu vaiku; pama
(3 8 )

iusi mane akimirk sustingo dvejodama - bgti toliau ar pulti prie

mans. Ji puol prie mans, pajutau palengvjim, sumius su gai
lesiu ir kalts jausmu, pasijutau niekam nereikalingas. Pakliau j
ant rank, pabuiavau, tariau: Linksm Kald, linksm Kald,
linksm Kald," - perdtai jausmingai, vaikikai kaip paprastai.
Jauiau savo buvusios monos vilgsn, nepastamos motinos
vilgsn, aukls vilgsn, mano dukters draugo vilgsn, k tik b
gusio mano maojo snaus vilgn: suvokiau save lyg kak sveti
m, stebim i alies nesikiant ir be didesnio prielankumo, sten
giantis pastebti visas klaidas.
Dukt sustingo mano glbyje, tar: Paleisk," - gal todl, kad jos
draugas irjo j. Palaikiau j dar akimirk, stengiausi suprasti, ar
pasunkjo nuo prajusio karto, pastaiau j ir pakliau mayl. Ma
no glamons jam irgi nepatiko, pasijutome dar svetimesni: jis m
spurdti, tar: Paleisk mane". Kaskart, kai juos pamatydavau, net
jei susitikimus skyr tik kelios dienos, jie man atrodydavo kitokie,
nepastami, kaskart jauiausi prarads galimyb stebti, kaip jie kei
iasi. Pastaiau j, mosteljau des ant sofos, pasakiau: ia jums".
Vaikai pavelg des, j dydis baugino, jie nepajudjo i vietos.
Pasakiau: Ar jums nedomu, kas ten?" - dabar jau siutau prakai
tu srvania kakta, smilkiniais, nugara, apsuptas vilgsni rato.
Dukra baugiai pamgino ivynioti savj d, ji buvo tvirtai
suvyniota ir nepatogi pakelti; po akimirkos tar: Tu atidaryk".
Tuomet nusivilkau vark ir miau vynioti d, jos pasiprieini
mas dar labiau siutino mane, jauiausi lyg kovoiau su usispyru
siu gyvnu. nirtingai nudrskiau popieri, prapliau d, skaid
ri plvel po kartonu, sutrupinau apsaugin putplast kampuose.
Ant grind pabiro popieriaus draiskanos ir balti rutuliukai; i
traukiau elektronin klaviatr, didel, juod, ploki, padjau ant
sofos prie dukters. Mano buvusi mona tar: Kaip grau," - oficia
liu tonu; dukt tar: Labai," - lyg stengdamasi man tikti.
Pasakiau dukrai: ia yra visoki gars, koki tik nori. Smuikas,
(3 9 )

saksofonas, kas tik patinka". Ji paklaus: Tikrai?" - ir velgdamas

jai akis supratau, kad ji dar per maa iai dovanai, tokiai altai,
technikai, beasmenei; jauiausi lyg biau atnes ginkl ar koki
nesuprantam ini i ateities. Paskui supliau mayliui skirto ne
iojamo stereogrotuvo d, biau norjs rasti jojek nors papras
tesnio, maiau sudtingo - medin aisliuk, skudurin ll ar k
nors kit, tinkam vaikui, kuriam dar tik treji su puse. Bet itraukiau
i jos stereogrotuv ir padaviau jam, jis irgi atrod lyg koks japoni
kas ginklas, nepagalvojau apie kaset, kurios jis galt klausytis, o
pardavjas neprimin man apie baterijas; snus pastat j ant grin
d ir irjo neinodamas, k su juo veikti.
jungiau dukrai padovanot klaviatr lizd: siieb deimtys
ali ir raudon vieseli lygkosminio laivo valdymo pulte. Paspau
diau du klavius, igavau fortepijono gars, jis atrod beveik tik
ras. Pagarsinau, paspaudiau kitus klavius: pasigirdo bgnai, smui
kai, sintetiniai puiamieji. Nebepajgiau sustoti, lyg krisiau laip
tais, kuri viena pakopa buvo statesn ir kampuotesn u kit, o
kiekvienas judesys ved prat. Dar pagarsinau, pamginau su
groti Jingle Bells neradau reikaling nat, netikr varpeli ir netikr
vargon balsai sudrebino langus. Mano buvusi mona tar: Patildyk!" mano dukt pasak: Oho," bet jai labiau rpjo aisti su drau
gu, kol jis dar neijo. Visk ijungiau, palikau ir nujau nusiprausti
voni, kuri kadaise pats iklijavau glazruotomis plytelmis.
Paskui mano dukters draugas ir jomotina ijo, manobuvusi mo
na liep auklei suguldyti vaikus. Tar:
- Mes jau pavalgme. Jei ko nortum, pasiiekok aldytuve.
Tariau:
- Ne, ai, - bet po akimirkos nujau pasiimti padklo su picos
gaballiais ir sriais sausainliais, valgiau juos sddamas prie sta
lo, mano buvusi mona tvark svetain ir varst spinteli duris ko
ridoriuje.
Paklaus:
(4 0 )

- O tu k veiksi? - nesustodama kaip paprastai, nesidomdama.

- Kada? - paklausiau, kaip visada pasirengs gintis.
- Per Kaldas, - atsak mano buvusi mona.
- Dar nenusprendiau, - pasakiau, - irsim.
Ji tar:
- Linkiu pasilinksminti. Gali vaiuoti koki egzotik al, juk
esi laisvas, - atrod graesn nei tuomet, kai gyvenome kartu, la
biau elegantika, dinamika, pasitikinti savimi; pagalvojau, kad ms
skyrybos gal gale ijo jai naud.
Pasakiau:
- Pagalvosiu. Nusprsiu paskutin akimirk, - mane erzino jos
abejingi patarimai, k turiau veikti; visai nesijauiau laisvas, ra
mus, abejingas, koks norjau atrodyti. Ms laikinas artumas mane
baugino, turjau valdytis, kad ilaikyiau pusiausvyr ir nekrisiau
niokiant verpet.
Ji mosteljo vaik kambario link, tar:
- Jie diaugiasi kelione, bet apgailestauja, kad negals praleisti
Kald su tavimi, - kalbjo velniai, gerai inodama, kad mane tai
eidia; taip stengsi mane valdyti, neleisti usitraukti aizdoms,
apsunkinti mano gyvenim. inojo, kad tam pasiduosiu, kad dl
vaik esu pasirengs pasiduoti bet kokiam antaui kiekvien aki
mirk.
jungiau televizori, trokau isklaidyti kambario tyl: pranei
njo paskutines naujienas apie nusikalstam politik veikl. Kai ku
rie j kone bgo teism koridoriais, ipurt ir blyks lyg dvesianios uvys, apsupti savo advokat, nutvieksti televizijos kamer;
pranejas skait naujus vardus, pareigas, ryius. Valgiau picos ga
ballius ir srius sausainlius nejusdamas alkio, sukrstas to, kas
nutiko su Nadia, kartu patenkintas ir sutriks.
Mano buvusi mona, pasilenkusi per em virtuvs pertvar, pa
klaus:
- Tu patenkintas?
(4 1 )

- Beveik, - atsakiau. - irsim, kas bus toliau. Manau, dabar

man pereinamasis laikotarpis.
- Argi tau ne kiekvienas laikotarpis pereinamasis? - tar ji. yp
sojosi neapibrtai, tolima, ironika. Niekada nesugebjau perprasti
jos vilgsnio: ji dmiai velgdavo mane, opaskui nukreipdavo akis
tol, lyg pajutusi nepakeliam nuovarg. Toks trkiojantis bendra
vimas gyvenant kartu varydavo mane i proto, nordavau supurty
ti j u pei, paklausti: Apie k galvoji?" Dabar ms pokalbis jau
buvo baigtas, abu gerai inojome, kad netrukus ieisiu pro duris ko
ridoriaus gale ir nusileisiu laiptais gatv.
T trukiojam bendravim nutrauk jos draugo skambutis. Ji at
siliep labai tyliai, nesupratau, ar kad girdjau a, ar kad su juo bu
vo dar santresn nei su manimi; trumpais sakiniais nabdjo ra
gel, nesistengdama odiams suteikti skambesio, neiduodama jaus
m ar ketinim. Apirinjau paveikslus, kuriuos palikau kabti ant
sien, velgiau pro langus, pro kuriuos irjau tkstanius kart.
Televizoriuje buvs socialist partijos sekretorius sukiojo savo di
diul galv prie kyri mikrofon mik, aikino savo tiesas ir mig
lotai grasino; bet kalbjo ne taip tvirtai, kaip prie kelet mnesi, jo
vagies akyse blykiojo baim, o reti plaukai buvo prilip prie smilki
ni.
Mano buvusi mona padjo ragel, tar: Sunku"; nesupratau galvodama apie ms al ar apie mane. Dabar jau buvome labai
nutol, n nepavelgme vienas kitam akis.
Nujau atsisveikinti su vaikais. Papuriau u pei mayl, apsi
mestinai mosteljau kelet smgi prie dukr, pasakiau:
- Nepersikaitinkite saulje.
- Nesirpink, - atsak ji, atrod labiau suaugusi nei prie kelias
minutes. Neusibuvau; pakteljau abu, ijau koridori.
Mano buvusi mona palydjo mane iki dur, tar: Pasistenk ge
rai pailsti".
Atsakiau: Pasistengsiu"; pasileidau laiptais emyn.
(4 2 )

Gatvje pajutau tutum, seniai taip nesijauiau. velgiau tam

sius aparmojusius main kbulus, pasijutau neturs kur eiti, be
atramos, uuovjos, krypties, prasms. Jauiausi nieko gyvenime ne
nuveiks, tikvaiksis kakok mira, paliks visk, k turjau, var
dan kako, kas sutirpo ir tapo neatpastama drgname altyje, ku
ris smelksi per drabuius iki pat kaul smegen.

(4 3 )

Baigiau fotografuoti nauj kvepal buteliukus

Baigiau fotografuoti nauj kvepal buteliukus, sudjau visk atgal
dutes, ijungiau viestuvus, sumeiau juostas krep, rengiausi
nuneti jas laboratorij. Man visada pavykdavo atlikti usakymus
paadtu laiku, gal dl to tais visuotins krizs metais vis dar tur
jau darbo. Bet netiktum stoka dabar mane labiau erzino nei guo
d, kl nerim be formos ir be krypties, jis vert blakytis po ankt
studijos erdv. Man atrod, kad sstingis trunka pernelyg ilgai, kad
jau seniai gyvenu be jokios rizikos, saugus po savo amato, pasikar
tojimo, nuspjamumo skraiste - atsvara vis uplstanioms dvejo
nms ir tutumos baimei. Trokau bgti, nesvarbu kur, norjau veikti;
umegzti kok nors ry su pasauliu, pasinaudoti pirma pasitaikiu
sia galimybe judti.
Paskambinau Antonelai Sartori, nors ryte buvau saks, kad nega
lsime susitikti, paklausiau, k veikia. Ji sutriko, nemokjo improvi
zuoti; tar:
- Einu vakarieniauti su draugais. Maniau, tu usims.
- Baigiau anksiau, - pasakiau. - Gal galiu prie js prisidti?
Man nerpjo, kad pasirodysiu kyrus; galvojau, kam dar gal
iau paskambinti, jei ji nesutikt.
Antonela Sartori tar:
- Neinau, ar tau patiks.
- Patiks, tikrai patiks, - atsakiau, jau engiau pro duris.
(4 4 )

Po pusvalandio stovjau prie jos nam, su vakariniu varku po

odine striuke. Pasikalbjimo renginyje pasigirdo jos balsas: Jau at
einame"; nepakviet ueiti. Vaiktinjau siaura gatve svarstydamas,
ko gyvenime iekau.
Po penki minui ji ijo su labai panaia save mergina, tik
apvalesnio veido, panaiai apsirengusia - turting, apsimestinai pa
dauik dvideimtmei stilius - ir vaikinu eiuku kirptais plau
kais. Ji pakteljo man skruost, supaindino mus rankos mostel
jimu, tar: Leo, Beba, Gigas". Paspaudme vienas kitam rankas, no
rjau, kad mano vardas bt ilgesnis.
Susdome Gigo automobil, em ir plat Porsche", jo gale bu
vo tik siauros atsargins sdyns. Antonela sdjo susitraukusi, lai
kydamasi atokiau nuo mans, palinkusi tarp priekini sdyni kal
bjosi su savo draugais man dar negirdtu guviu balsu. Matyt, jau
buvo papasakojusi apie mane, maiau juos susivalgant ir kikenant
lyg smokslininkus, kaip galima tik turint panaius tvus, panaius
drabuius, panaius draugus, namus, kalbos manier, lankant pa
naias mokyklas ir panaiai atostogaujant.
Vakarieniavome picerijoje, jie danai ten lankydavosi, klausiausi
j kalb apie mones, automobilius, motociklus, parduotuves, van
dens ir kaln sport, keliones, flirtus, eimynines problemas, miglo
tus planus. Kartais pavelgdavau save i alies stebdamasis, kaip
lengvai mokjau prisitaikyti prie j tono, sijausti nuotaik. Svin
gavau, buvau su jais ir nutols per vis aminyb, mane linksmino
mintis, kad sdiu ia kaip paikas dvideimtmetis tarp paik dvide
imtmei, didesnis savo gyvenimo eimininkas nei tuomet, kai tik
rai buvau dvideimties; kartais mus iskirdavo susvetimjimo ban
ga. Klausydamas j kalb apie niek jauiausi lyg atostogauiau, tik
staiga mane apnikdavo siaubas; j, ipaikint vaik, balsai man at
rod doms, o staiga - tiesiog nepakeniami. velgiau susiavjs
Antonel ir Beb, tokias glotnias, liaunas, tobulai suformuotas, be
gyvybs pdsako veiduose, lyg reklamos paveikslliai i plakato ar
(4 5 )

televizijos klipo; tik kartais nusmelkdavo tutuma. Buvau patenkin

tas daug labiau nei sddamas vienas, atskirtas nuo pasaulio, usi
dars darbo ir vis t pai mini rate. Stengiausi nesigilinti, atsipa
laiduoti. Galvojau, kad jau seniai reikjo pasirinkti lengvabdik
keli, netnoti kryminje reikalavim, kaltinim, aar, tiesos ie
kojimo, aikinimosi ugnyje. Galvojau, kad pavirutinikumas ir ne
imanymas ramina tkstant kart geriau u prot, siekiam, skati
nam, stumiant u rib. Galvojau, kad man patiko negalvoti; kad
tam reikjo kaskart vis maiau pastang.
Antonela draugavo su Beba ir Gigu nuo vidurins mokyklos lai
k: ji painojo kiekvien j gyvenimo ir bdo bruo ir tuo naudo
josi. Po dvejoni sluoksniu paslptas trapus jos pasitikjimas savimi
dabar ikilo paviri, su valdomo piktavalikumo, tramdomo puikavimosi prieskoniu. Ji stengsi suteikti atspalv savo bespalviam
balsui, kalbjo beveik nejudindama lp, delnu brauk per plonus
viesius plaukus, liesu pirtu bad draugams onus, erzindama juos
paaipiomis uuominomis.
Ji prispyr Gig papasakoti prajusios vasaros istorij, kai jis nu
vyko savo tv namus Monte Karle, kur dvi savaites vartsi papl
dimyje ir lakst po diskotekas, kabindamas kiekvien sutikt mergi
n, vakarais sitempdamas lov, o rytais imesdamas lauk bet ko
kia dingstimi. Paskui jamnusdo baterijos ir jis deimt dien tik mie
gojo, valg ir vl miegojo, nekeldamas i nam kojos, ir per deimt
dien priaugo deimt kilogram, tapo didiuliu lovos ir aldytuvo
moliusku. Jis pasakojo abejingai lengvai, smulkiai, nepraomas ir
neklausinjamas, monotoniku balsu kaip gidas muziejuje, automa
tikai eidamas privalomu keliu. Kalbjo: Laim, manikiai paliko
pilnas spinteles konservuoto maisto ir saldumyn. Su manim buvo
ir mamos uo, toks pusiau epileptikas bichonfrisc, jis iuendavo ir
kakodavo balkone, o kad nesiaust, suriau gal trisdeimt dui
saldaini su likeriu". Jis nepabrdavo n vienos savo minties, neat
rod, kad kuris nors i prisiminim j linksmino labiausiai; kalbjo
(4 6 )

tik nordamas tikti Antonelai ir Bebai, sukelti j reakcij, kuri ir

taip numat. Jos purt galvas ir kvykiojo, trauk j per dant ir vilg
iojo viena kit su jo odiais visikai nesisiejaniais vilgsniais.
Paskui abi merginos pradjo kalbtis apie madas, panirdamos
dizaineri, firm, vitrin, pardavj, utrauktuk, sag, siluet, kai
n pasaul. Gigas tar jau antr bandel su kumpiu, kartais pavelg
damas mane. Paklaus: K fotografuoji, madas?" Daiktus," - at
sakiau. Paklaus: O modelius?" - nesupratau, nusivyls, sutriks
ar abejingas.
Vliau abi merginos nujo tualet. Mes su Gigu pakaitomis dirs
iojome vienas kit; paskui jis tar pilna burna, beds mane savo
apsiblaususias akis:
- Norjau tavs paklausti. Tu su Antonela rimtai?
- Neinau, - atsakiau. - Mes dar menkai pastami.
- Nes jai tai labai rpi, - tar. - Prajusiais metais vienas toks j
labai skaudino. O dar ta istorija su tvu. Tikiuosi, ji tau ne vien tik
aisliukas.
- Ji man ne vien tik aisliukas, - atsakiau, suirzs dl tokio jo klau
simo ir todl, kad atrod visikai abejingas. - Kokia istorija su tvu?
Jis mosteljo ranka, nutraukdamas pokalb, Antonela ir Beba su
gro papurusiais plaukais, sitais kdse, kalba vl pasisuko apie
j draugus ir draug tvus su visomis nereikmingomis smulkme
nomis. Dabar jauiausi tviriau, inojau, kad Antonela man neabe
jinga; diaugiausi, kad j aidime ir man priklauso vaidmuo.
Paskui ijome, vainjoms gatvmis susispaud emuiame Gi
go Porsche", dabar pu visi vienodai beprasmikai juokaudami ir
plepdami. Antonela su draugais norjo eiti okius, bet sak, kad
dar per anksti. Iki Kald liko eios dienos; visose pagrindinse
gatvse rke mirksjo vaigdi formos viesels. Beba pasil va
iuoti diskotek, i kako apie j buvo girdjusi, sak, ten susiren
ka moni ir prie vidurnakt. Gigas puikavosi savo maina, grei
tindamas ir staiga stabdydamas, kalbjo, kad reikt patikrinti ais,
(4 7 )

vert mus linguoti. Ivaiavome u miesto didiojo iedo, vaiavo

me iilgai kanalo per pietvakari priemiest; tolstant nuo centro, r
kas darsi vis tirtesnis, vos galjai matyti keli.
Pagaliau atvaiavome; ilipome pilkoje plikoje priemiesio gat
vje, lauk i iltos, jaukios kalb ir bals nuotaikos. Beba pavelg
prie dur susibrusius mones; Kaimieiai," - tar savo gomuriniu balsu.
Viduje buvo sausakima, priemiesio vaikinai ir atuntojo deimt
meio kartos liekanos. Skambjo negr melodijos, diskokjus irgi
buvo negras su didiuliais akiniais, jis rkiojo mikrofon. Palub
je sukosi sena spalvot vies sistema, oras pritvinks em da
ni, kapojamas kyri bgno di.
Antonela, Beba ir Gigas valgsi aplink, j veid iraikos ir elge
sys rod atsiribojim nuo itos aplinkos, bet jau kit akimirk Beba
nujo oki aiktel, kiti du nusek i paskos, visi trys pradjo ok
ti. Jie sustojo savotiku trikampiu, matyt, jau prastu, kartodami vie
nas kito judesius, n vienas neturjo gero ritmo ar judesio jausmo.
Nujau okti kartu su jais vis labiau sismagindamas. Seniai neo
kau, bet karat treniruots padjo neprarasti formos, raumenys man
pakluso: kapojau sulenktomis rankomis, okinjau ir tupinjau, su
kau liemen, kilnojau alis kojas. Muzika buvo garsi, ritmika, lei
do improvizuoti, bet buvau vienintelis, taip smagiai improvizuojan
tis; kai kas slapta nairavo mane, kaip diskotekose prasta, mano
okis kl smalsum ir paaip.
Antonela neatrod linksma: ji vilgiojo tai mane, tai vl savo
draugus su kreiva ypsena. Suukau: Kas tau nepatinka?" Ji suu
ko: Kaip tu oki?!" Okaip turiau okti?" - suukau jai, pasijutau
toks svetimas, kad biau galjs bgti pro duris lauk ir niekada dau
giau su ja nebesusitikti. Ji suuko: itaip". Net aukiant jos balsas
skambjo silpnai, cyp tokiu pat auktu daniu, kokiu blykiojo
vilgsnis. Ji sil tokius pat judesius, kaip savo ir savo draug, jie
judjo lyg maie, panarin galvas, suglaud kelius, ikl arba bej
(4 8 )

gikai nukor prie on rankas. Pamginau pakartoti; jos vilgsnis

nepakito, jai vis laik rpjo, k pagalvos jos draugai.
Atsitraukiau nuo j, vl kartojau savo pusiau karat judesius, tik
ne taip smagiai, staiga pajutau, kaip kakas paliet mano pet. Pasi
sukau, ten stovjo Manuela Duini: su plastmasine stikline rankoje,
sutarytais katoniniais plaukais viesiomis sruogomis, aukta ir jud
ri, juodu trumpu sijonu, juodais markinliais, auksuota liemene. Ji
palinko prie mans, pro em dani dius suuko:
- Prisimeni?
Atsiaukiau:
- Aiku, prisimenu, - jausdamas uplstant keist sumiusijaus
m bang.
Manuela Duini ypsojosi, girta ar prisirkiusi, bendraudama taip
pat instinktyviai, kaip ir t vakar, kai eiiau j su savo pusbroliu.
Ji vl palinko prie mans, suuko:
p
- Tu vardu Leo, tiesa?
- Taip, - atsiaukiau pamalonintas, kad ji prisimena mano vard,
nustebintas jos melodingo balso, kvpavimo man aus daugybs
judani kn virpiname ore.
Ji valgsi aplink, gurknojo i savo stiklins, judjo pagal ritm,
bet neoko. Paskui paliet mano pet, pasviro ant jo lyg verkdama,
jauiau j kkiojant, jos knas prigludo prie mans, plaukai liet
skruost. Papleknojau jai delnu per nugar, apsuptas triukmo,
spsties, kario.
Po akimirkos ji isities, pirtais perbrauk aki kampus; nusi
ypsojo, vl m ritmikai judti.
Suukau: Viskas gerai?" - dvejojau: apkabinti j, paklausti, gal
nort ieiti, apsimesti, kad nieko nevyko.
Ji linkteljo galv, atkio man savo stiklin; gurkteljau dino su
tonik, vl miau judti. Norjau k nors pasakyti, bet nieko nesu
galvojau, neturjau kit tem pokalbiui, iskyrus savo pusbrol, ne
inojau, kaip galiau paklausti, kodl ji verk.
4. 947

(4 9 )

Ji gurknojo, judjo muzikos takt. Bet atrod sutrikusi, pasime

tusi, kartais pavelgdavo ten, kur aukt negr brelis sutartinai
oko lyg kok parodomj ok, apsupti vilgsni ir santri jude
si. Suuko:
- moni tikrai niekada nefotografuoji?
Atsiaukiau:
- Kodl klausi? - pakertas jos vilgsnio, balso skambesio, kno,
kuris judjo ritmingai, nors ji neoko.
- iaip sau, - atsak Manuela Duini. - Man reikia nuotraukos.
- Jei nori, galiu pamginti, - suukau nebdamas tikras, ar ji ma
ne girdi, nes tik lingavo galva ir velg kakur pro al.
Vienas i juodaodi prijs pam j u rankos, palinko prie jos,
paklaus: K veiki?" - be jokios intonacijos. Jis buvo dvimetrinis,
vaikiku veidu, liaunas, glotnus, lankstus it altys, su pusmnulio
formos auskaru ausyje, plauk kuoktai staiai styrojo ant galvos.
Manuela Duini kiek pasitrauk, tar: Geriu," - kilsteljo stiklin.
Mosteljo mane, tar: Leo, Tamba".
Tamba linkteljo n nepavelgdamas mane, demonstratyviai
gurkteljo i jos stiklins. Jis tankiai kvpavo, judjo uoliais, pa
raudusiomis akimis ir iplstomis nervmis, kaitinamas vidins che
mins reakcijos, neleidianios n valandlei sustoti. Apglb j per
juosmen, tar: Eik," - nusitemp alin.
Manuela Duini nusiypsojo man, leidosi nutempiama, smagi, lid
na, sunerimusi, suprakaitavusi, sutrikusi. Suukau: Paskambink
man dl nuotraukos. Telefon rasi knygoje. Leo ernitoris".
Ji suuko: Ai," - toldama dm, vies, kario, prakaito, ka
lani gars pritvinkusiu oru tarp kaitusi, apkurtusi moni, ban
guojani vienu ritmu.
Tik tuomet suvokiau, kad Antonela su draugais jau neoka greta.
Minioje j nesimat, nujau iekoti. Jie sdjo prie baro, valgsi tar
pusavyje ir duris; vos prijau, Antonela tar: Vaiuojam?"; jos bal
se ir akyse nepajutau ilumos.
(5 0 )

Paskambino mano pusbrolio mona,

ji kalbjo prastu nervingu balsu
Paskambino mano pusbrolio mona, ji kalbjo prastu nervingu bal
su, tar: Leo, esi?" inojo, kad mano atsakiklis visada jungtas, pats
buvau jai saks, neatsiliepiau. Jau kelet dien nesikalbjau su jos
vyru, bijojau, kad nepradtu klastingai apie j klausinti.
Ji tar: Praau, paskambink man, kai tik gri. Norjome pakviesti
tave vakar vakariens".
Pakliau ragel, tariau: Atleisk, a dirbau"; primiau kvietim,
visikai nenorjau kur nors eiti.
Atvykau pas juos, abu bu^o sitemp lyg urviniai vrys, vilkti
graius drabuius, geras manieras, mandagias kalbas apie or ir pa
dt alyje. Sukiojoms po kambar, kur po Kald egle jau kpsojo
krva graiai suvyniot dovan; mano pusbrolis nesitrauk nuo sa
vo jaunlio snaus, lyg nordamas juo prisidengti.
Paskui vaikai nujo miegoti, o mes susdome prie stalo, kiekvie
nas stumiamas lauk odis ar mostas turjo veikti milinik pasi
prieinim. Mano pusbrolio mona ivir darovi sriubos be drus
kos, pajuto po pirmojo aukto, tar: Be druskos," - labai lidnai
ne vien dl sriubos.
Gal todl mano pusbrolis tar: Netiesa, labai skanu"; pajutau pa
reig jampritarti, nuleids akis tariau: Labai skanu".
4m

(5 1 )

Valgme sriub be druskos, vengdami vienas kito vilgsni, no

rjau bti kur nors kitur. Stengiausi nukreipti kalb kuo toliau nuo
ms, pradjau pasakoti matyt film, per vlai suvokiau, kad jis ilga neitikimybi istorija, nutraukiau ties treija. Pusbrolio mona
paklaus, kaip man sekasi darbas; atsakiau: Gerai". Paklaus, kaip
mano meils reikalai, atsakiau: Gerai, gerai". Ji ypsojosi suspaus
tomis lpomis, sitempusi prie pratrukdama, akylai stebdama ma
no ir pusbrolio vilgsnius.
Mano pusbrolis gr vyn vis maiau valdydamasis, jobalsas da
rsi vis sausesnis ir provokuojantis. Jis pie katastrofik ms a
lies padt po met, jei politik korupcijos tyrimai bus atlikti iki ga
lo. Kalbjo:
- Neuteks kaljim, tikrai neuteks.
- Galsime dar pastatyti, - tar jo mona.
Jis pasak:
- Taip, bet kur ta riba? Po velni, tuomet tekt pasodinti ir mano
automobilio meistr, i kurio niekada negavau sskaitos, ir stoma
tolog, kuris vakar sidjo kien tris milijonus vien u Mikelinos
dant ploktel. Veriau prisipainkime, kad esame suki alis, vi
sada tokia buvome. Dabar atrodo, tarsi politikai - pirat gauja, lai
kiusi kaitais penkiasdeimt milijon ventj. Ok po velni veik
ventieji visus tuos metus? Kodl nemgino isilaisvinti dar nepasi
rodius visiems tiems teisjams?
- Buvo toki, kurie mgino, - pasakiau, - bet j mginimai atrod
beviltiki. Jiejautsi labai tvirtai, pasibjaurtini jveidai dar nuo pra
dins mokyklos laik velg mus i televizori ekran ir laikrai
puslapi.
- Ne pasiteisinimas, - tar mano pusbrolis. - Tiesiog korupcija
italams augusi krauj, nors juos ir piktina. Juk mes - katalikai!
Nusidedi, ipasti savo nuodmes, gauni iriim, vl nusidedi - ir
visi patenkinti. Gal vertt tapti kalvinistais? Ne ne, brangieji, juk
taip sunku laikytis taisykli.
(52)

- Tuios kalbos, - pasakiau, man atrod, kad jis kalba tik norda
mas i pasal smogti savo monai. Jauiausi bjauriai, prisiminiau,
kodl nuo vaikysts buvome vienas kitam tolimi. Prisiminiau jo an
gliko kirpimo kelnes, kalbas apie buriavim ir kaln slidinjim, t
instinktyv pykt, kuris man kildavo jau tuomet.
Jo mona tar:
- Kalbi taip tik todl, kad reklamos versl itiko kriz.
- Brangute, jei reklamos versl itiko kriz, ji greit itiks ir tave, atov mano pusbrolis. - Jei reklamos versl itiko kriz, kur kitais
metais gausime pinig kalnams t prakeikt aisl? Kurie jau kit
dien po Kald nieko nebedomina?
Jis rod peiliu des po egle, i apmaudo, pykio, bejgikumo
jam virpjo rankos.
- Liaukits, - pasakiau, kalbdamas daugiskaita jauiausi bailys.
- Matai, koks niekas tavo pusbrolis? - tar mano pusbrolio mo
na drebdama, pasisukusi mane, kad nereikt irti j.
Paskui atne i virtuvs kepsn, is irgi nepavyko, buvo sausas,
gyslotas lyg padas. Mano pusbrolis gerkliniu balsu tar: Puikus";
ji pairjo lyg nort jam galv sudauyti lkt. Suskambo tele
fonas, abu paoko; mano pusbrolis sustingo prie stalo iblyks, to
kiojodar nebuvau mats, mona pukl prie telefono. Skambino drau
g: mano pusbrolio mona itar Diulija", su palengvjimo ato
dsiu, pamaiau, kaip po suknele atsileidia jos pilvo raumenys. Ma
no pusbrolis taip pat atgijo, pairjo mane lyg skenduolis. Pavel
g laikrod, perbrauk ranka plaukus, nukirptus panaiai kaip Manuelos Duini, dar gurkteljo vyno. Jo mona gro savo viet, vis
taip pat sitempusi, paklaus, k veiksiu per Kaldas.
Atsakiau: Nieko". Griau visai to nenordamas, jauiausi pakliu
vs j tampos tinkl; norjau ieiti, neinojau, kaip tai padaryti.
Staiga vienas i vaik pravirko savo kambaryje kitame korido
riaus gale; mano pusbrolis ir jo mona pavelg vienas kit, lyg
rungtsi vilgsniais, ji pakilo.
(5 3 )

Vos ji ijo i kambario, mano pusbrolis tar:

- Atleisk, Leo, bet kartais jauiu, kad ilgiau neitversiu. Tas velnio
laikas lekia, o a negaliu jo sustabdyti, - jis kalbjo pusbalsiu, vilg
iodamas duris, su taure rankoje. Tar: - Kartais man kyla noras
pasmaugti j ir vaikus su visomis j dovanomis, kalnais, artjanio
mis Kaldomis, kurios visk nuluos lyg koks nevaldomas velnio
traukinys.
- Kaip sekasi su Manuela Duini? - paklausiau taip pat tyliai, irgi
vilgiodamas duris. Svarsiau, ar papasakoti jam, kad buvau suti
ks j diskotekoje, nutariau nesakyti.
- Niekaip, - atsak jis. Lingavo, prispauds deln kakur tarp
skrandio ir irdies. Tar: - Viskas taip sudtinga. Dien dar iaip
taip, telefonas ir visa kita, gali manyti, kad ji pasiekiama, nors vis
kakur laksto. Bet vakarais tiesiog einu i proto. Lyg stengiausi bgti
suritomis kojomis, mlas. Vis laik mginu sivaizduoti, kur ji,
k veikia, ir nieko negaliu padaryti.
- Ar buvote susitik? - klausiau, visai nenorjau apie tai kalbti.
Mano pusbrolis atsak:
- Uvakar pusvaland bare, paskui ji kakur nuvaiavo okti, o a
kaip prakeiktas turjau grti namo. Tantalo kanios, mlas.
- Negaljai ko nors sugalvoti? - paklausiau, svyruodamas tarp
kone fiziko pasidygjimo juo ir jo bsenos atgarsi savyje. Prisimi
niau, kaip a pats prie kelet met jauiausi lyg prakeiktas, prisimi
niau t laisvs trokim.
- K ia sugalvosi? - atsak pusbrolis, irdamas duris. - Mo
kjau, kai man nerpdavo, dabar nebemoku. Matei, kokia ji? Lyg
kiaurai matyt kiekvien mano od, kiekvien most.
Jis atsistojo, prijo prie lango, a nusekiau i paskos. Stovjome
pasisuk viena kryptimi, stebdami koridori lyg du smokslinin
kai. Mano pusbrolis tar:
- Su Manuela jauiuosi toks niekam tiks. Nesuprantu, kas per
velnias. Dar niekada nesijauiau toks sutriks moters akivaizdoje.
(5 4 )

Gal dl t jos praeities istorij ar elgesio. Neinau. An vakar ji

koneveik reklam. Vadino mus akalais, aidianiais moni jaus
mais.
- Jos tiesa, - pasakiau, priglauds smilkin prie alto lango stiklo.
Mano pusbrolis neatsikirto tuoj pat ir i peties, kaip paprastai.
velg mane keistai bejgikai po cinik, erzinam kalb apie m
s alies dabart ir ateit jo pasitikjimas savimi kakur igaravo.
- Galtum surizikuoti, - tariau. - Jei ji tikrai tau rpi.
Jo vilgsnyje pamaiau baim, tar: Galbt". Nujo prie stalo pa
siimti taurs, savo anglik bat padais girgddamas parketu. Su
gro prie mans, gurkteljo vyno, tar:
- Norjau tavs kai ko paprayti, - pro taurs krat velg dur
link, tyljo.
- Ko paprayti? - pagaliau paklausiau.
Jis tar:
- Gal rytoj vakare galtum uleisti man savo studij, - jo vilgsnis
staiga tapo dmus ir kyrus, jis smigo mane lyg mesdamas tyl
ik.
- Rytoj vakare? - paklausiau, pjutau, kaip keistas sunkumo jaus
mas ugula ird o kn ulieja stingdantis nepagrstas nerimas.
- Taip, - tar mano pusbrolis. - Pakvieiau j vakariens, bet po
to turiu kur nors nusivesti. Jau pats laikas, velnias, po trij dien
Kaldos. Juk negaliu jos vestis viebut ar savo biur. Tavo studi
joje daugiau romantikos, kvepia bohema.
- Juk tai fotografo studija, - pasakiau. - K tu jai pasakysi?
- Kad fotografija - mano slaptoji aistra, - atsak pusbrolis. - Kad
usiimu jakiekvien minut, likusi nuo darbo reklamos akalu. Gal
tai j pakers.
- O kur a miegosiu? - paklausiau. - Kur eisiu?
- Tau tereiks negrti iki puss dviej, daugiausia dviej, - tar.
- Antr mes jau bsime ij, juk turiu grti namo. Galtum kur
nueiti su viena i savo mergin. Pasilinksminsite, o antr valand
(5 5 )

studija bus laisva, paadu. Pasistengsiu j ten nusivesti kaip galima

anksiau.
- Neinau, - tariau, atstumtas geismo, pasididiavimo, nerimo,
netikrumo, apgauls plan jo balse ir akyse, jis velg mane ir
duris, aptaks odiai liejosi vienas per kit vien tiksl.
Jo mona sugro svetain, pamaiusi, kaip sustingstame prie
lango, ikart tar, kad kakas atsitiko. Paklaus: Sutrukdiau?"
- Kodl jis verk? - paklaus mano pusbrolis, mosteljs snaus
kambario link, nordamas isklaidyti tarim.
- Slogutis, - atsak jo mona. - Nenuostabu po vis t baisybi
per televizij, - jos akys lakst nuo pusbrolio prie mans, kiekvienas
lieso kno sitemps nervas ir raumuo gaud informacij.
Paskui ji m kraustyti nuo stalo, a jai padjau. Mano pusbrolis
liko svetainje, kai grau paimti tauri, sunibjo:
- Na, kaip? - stovjo prie sofos lyg laukiantis nuosprendio kalti
namasis.
Atsakiau:
- Ueik rytoj paimti rakto, - beveik nejudindamas lp, bijoda
mas, kad neigirst mona.
Jis tar:
- Velniai raut, tu igelbjai man gyvyb, - visai be balso. Per
kelias sekundes vl atgavo savo pasitikjim, monai einant kam
bar mirkteljo man.
Pasisveiavau dar penkias minutes, padkojau u vakarien, i
jau i j elegantik ir patogi nam, dabar toki atgrasi dl to,
kas juose vyko, kone bgte per alt rk pasiekiau main. sds
kiek palaukiau, neuvesdamas variklio; pusbrolio nerimas paliko
irdyje keist tutumos ir pilnatvs jausm lyg pro al lekianio trau
kinio sukeltas oro gsis.
Gatvje stabteljau prie telefono ir paskambinau Antonelai Sartori. Paklausiau:
-Jei ateiiau tavs aplankyti?
(5 6 )

Ji akimirk galvojo, tar:

- vakar a labai pavargusi. Bet rytoj vakare kvieiu tave vaka
riens.
- Pas tave? - paklausiau.
- Taip, jei nori - atsak ji taip velniai, kaip dar niekada negird
jau jos kalbant.

Pirm valand pusbrolis atjo pasiimti studijos rakto

Pirm valand pusbrolis atjo pasiimti studijos rakto; apsivalg,
susisups savo didel juod apsiaust pakelta apykakle, lyg reng
tsi isinuomoti patalpas. Atrod nepatenkintas rangos gausa, su
triks dl sienoje montuotos atveriamos lovos. Paklaus: Kaip ji
atsiveria?" Parodiau nelabai meiliai; tariau: Atleisk, bet man rei
kia dirbti".
Laipt aiktelje tar: Atsivesiu j ia pus vienuoliktos, vienuo
likt, antr valand ms jau nebebus," - ypsojosi laukdamas ben
drininkavimo ir pritarimo.
Pasakiau: Gerai," - beveik ivariau j.
Ketvirt valand po piet fotografavau kritolo taures ir ropines,
suskambo pasikalbjimo taisas, balsas tar: Manuela".
Sustingau prie dur su rageliu rankoje, nesuprasdamas, ar pasi
keit mano pusbrolio planai, vyko nesusipratimas ar dar kas nors.
- Manuela Duini, - pakartojo balsas.
- Ueik, - tariau; velgiau spindint ant juodo audinio kritol.
Ji atjo akimirksniu, i kiemo laiptins iki mans buvo tik vienas
laipt maras su puse. Tarpduryje tar:
- Sveikas, - aukta ir besiypsanti, didelmis akimis. Apsivilkusi
nutrinta vyrika juoda odine striuke, apsitempusi iblukusiais din

(58)

sais atrod dar didesn padaua nei tuodu kartus, kai buvome susi
tik. Apkabino mane, paklaus: -Trukdau?
- Ne ne, - atsakiau neinodamas, kaip pasielgti. Svarsiau, ar ma
no pusbrolis laukia mainoje, ar jie susitar susitikti vliau, ar jis
nieko neino.
Manuela Duini valgsi aplink tarp viestuv, trikoj, stov, po
pierini di, rii isiblakiusi ir smalsi. A irgi valgiausi, mgi
nau suprasti, kok spd jai paliko mano studija. Tar:
- Tikrai galtum mane nufotografuoti?
- Taip, - atsakiau. - Galiu pamginti.
Mane upldo keistas, palengvjimo ir vidins ilumos, kaistan
io kraujo, nepagrsto artumo jausmas.
- Kada? - paklaus, irdama kartu mane ir aplinkui.
- Kada tik nori, - atsakiau.
- Dabar? - paklaus. Ji atrod nerami, nesuvaldoma, bet akys vel
g ramiai, atvirai, visas jos elgesys buvo atviras.
- Taip, - atsakiau, netiktai ukluptas.
Ji mosteljo duris, tar:
- Tuomet einu atneti arfos. Ji mainoje, a i studijos, dariau ra
us.
Nusileidome kartu; prie vart stovjo senas didiulis automobi
lis. Manuela Duini atidar dureles, tar: tai ji". Dar niekada taip
arti nemaiau arfos: mane apstulbino keistas, raudon audin sup
tas rmas - juodas, alvario, natralaus medio; sunkiai traukiau j
i mainos.
Manuela Duini rod, kaip j pakelti, nebuvo lengva, audinys ir
glotnus medis slydo i rank, neradau, u ko nusitverti. Ji nusijuo
k, tar: Kartais to katafalko tieosiog nekeniu". Bet puikiai mokjo
su ja tvarkytis, energingai, velniai, nekantriai, baimingai ktel
dama Atsargiau" kiekvien kart, kai kildavo pavojus, kad galiu
trinktelti j main.
Iklme arf, padjome ant rateli, pertempme per kiem, laip
(5 9 )

tais mano studij, vid. Paskui Manuela Duini nujo pastatyti

mainos, a miau ruoti viesas. Jaudinausi galvodamas, kad foto
grafuosiu portret, kad viskas taip staiga, kad tai bus jos portretas,
padarytas studijoje, kur po keli valand j atsives mano pusbrolis,
man prakaitavo delnai, vaikiojau i vieno kampo kit nerasda
mas, ko iekojau.
Manuela Duini gropo deimties minui, neina kelioniniu krep
iu. Tar:
- Atsineiau drabui, gal reiks, - pastat j kamp. Dar tu
rjo popierin maiel, i jo itauk dvi bandeles, vien ities man,
pati atsikando kitos, ingsniavo po kambar savo ilgomis kojo
mis, su juoda odine striuke atrod padauikai. Perbrauk ranka
plaukus, ant j liko cukraus pudros pdsakas, ubiro jos ir ant
juodo golfo po striuke. Atseg krep, panar tarp markini ir
vark, nusivylusi tar: Neinau, k apsivilkti. Visikai nenoriu
persirenginti.
- Lik, kaip esi, - pasakiau. - Visai nereikia persirenginti.
Truput apgailestavau, pati mintis, kad ji gali nusirengti ir apsi
rengti mano studijoje kl man vidin virpul, bet negaljau jos si
vaizduoti atrodanios geriau, nei atrod dabar, ar artimesns savo
prigimiai.
Ji nusivilko odin striuk, numet j kamp. Usirk cigaret,
pavelg mane. Pasakiau:
- Prieik prie arfos.
Ji prijo prie arfos, paliet tarp rmo linkio ir tiess temptas sty
gas.
- Ji panai lank, - tariau, perkeldamas viestuv. - Didel apei
gin lank su daug styg.
Ji tar:
- I pradi tai ir buvo lankas. Lankas su viena virpania styga,
paskui j pamau daugjo, atsirado akustinis rmas ir visa kita.
Vl perkliau viestuvus, pertvarkiau fon, perstaiau sunk tri
(6 0 )

koj su 13x18. Dirbau ltai, k nors pakelti ar perstatyti truko ami

nyb. Pasakiau: Atsipraau, bet tai utruks"; stengiausi kalbti ra
miai, nerpestingai, neskubdamas.
Manuela Duini mosteljo 13x18, didel metalin d su dum
plmis ir juodu audeklu; paklaus:
- Kodl su ituo? - nusiypsojo.
- Jis man labiausiai patinka, - atsakiau. - Galiu komponuoti kad
r kaip pirmaisiais fotografijos istorijos metais. Kaip paveiksle. Dar
bas ltesnis, bet verta palaukti.
Pats nelabai tikjau tuo, k sakiau; man tai primin poz, pasiju
tau nepatogiai.
Ji tar: Aiku," - jau ne tokia tikra, nuleidusi akis. Iorinis guvu
mas ir atvirumas slp jos drovi prigimt. velgiau apverst jo
atvaizd languotame fotoaparato stikle, susijaudinau, matydamas
laukiani mano nurodym, toki netiktai paklusni.
Pasakiau: Padk rank ant rmo linkio". Jau seniai nefotografa
vau portret, iskyrus tuos bald fone Antonelos Sartori urnalui.
Neturjau jokios profesins priedangos, u kurios biau galjs pa
sislpti, tik juodj fotoaparato audekl.
- Modiljono? - paklaus. Padjo rank ant rmo linkio, perkl
kno svor, gavo velnesn iraik.
- Modiljono? - pakartojau, pakis galv po juoduoju audeklu.
Ji nusijuok, tar Taip jis vadinamas".
Nufotografavau, pakeiiau ploktel. Vl pavelgiau j i toliau,
kad nuotraukoje tilpt visa arfa. Mginau j suprasti palaipsniui,
suprasti arf, jos pirmykt, klasikin, barokin, jokiai epochai ne
priklausani form, toki jai artim, o kartu toki tolim neramiai,
judriai jos sielai, tai epochai, kurioje dabar fotografavosi.
Nufotografavau j stovini, i vairi pusi, paskui papraiau
atsissti taip, lyg skambint. Ji tar: Gerai"; atneiau sukam kdu
t. Ji atsuko j reikaling aukt, atsisdo, prastu judesiu prisitrau
k arf, perbrauk pirtais stygas. Pasigirdo taki, skambi, velni me
(6 1 )

lodija, aiaruojanti lyg muzikinis vanduo. Paskui nutilo, pavelg

mane laukdama. Pasakiau:
- Koks nuostabus garsas, - mano balsas nuskambjo grubiai, dus
liai lyg sudils audinys, biau norjs turti kitok.
- Tau patinka? - paklaus ji, ypsodamasi, droviai ir kartu suvok
dama savo vert. Tar: - Ji visai isiderino, - atsistojo, pam rakt,
pradjo tempti stygas, pati sitempusi, paklusi rank, ant pirt ga
liuk lyg lankininke: myn pedalus, keisdama ton, viena ranka su
ko styg laikiklius, kita ugaudavo stygas, kol igirsdavo pageidau
jam sskamb. Arfa buvo artima jos draug, bet po tuo regimai leng
vu bendravimu slypjo lit tramdytojos atsargumas, lyg kiekvie
n akimirk laukt kokio pavojingo netiktumo.
Kelet kart nufotografavau j toki, ribojamas 13x18 svorio ir
greiio. Artjau pamau, stumdiau trikoj su fotoaparatu, perstatinjau viestuvus, pakeldavau ir nuleisdavau juodj audekl, foku
savau, laukiau palankiausios akimirkos, liepdavau: Nejudk/' - keiiau plokteles; man atrod, kad vluoju paskui jos iraikas ir jude
sius, kuriuos norjau pagauti. Pasakiau:
- Arfa toks moterikas instrumentas, - jausmingai, lyg kalbiau
apie j pai. Mus skyr pusantro metro, vos pamgindavau labiau
priartti, mane uliedavo kartas drebulys. Pasakiau: - Su brandiu
egliniu pilvu ir velniais linkiais, tiesa?
- Bet groti ja nelengva, - tar. - Jei tavo silpnos rankos - nieko
neispausi. Ji tik atrodo velnus instrumentas. Kad gerai grotum,
turi bti vris. Tos blykios leipenos laibomis rankomis daugi
daugiausia pajgia sugroti kok glissando ir trump puoni ara
besk.
Ji vl atsisdo, perbrauk pirtais per stygas, melodija pairo kas
kadomis, upeliais, laais, pasruvo kriokleliais, vingiais, altiniais. Jos
rankos judjo lyg kin aidime, atrod, jos tik lieiastygas, one tampo
jas, pirtai, delnai, dilbiai judjo elegantikai darniai. Gal norjo pa
rodyti man, kaip skamba puoni arabeska, bet jos muzikalumas nu
(62)

galjo ir ji paniro garsus, kaip panyrama vanden ar sapn pa

saul. Paskui sustojo, nusijuok, tar:
- Ar apie toki arfos muzik kalbjai?
- Gal, - atsakiau. - Ji grai, kai taip groji.
- Arp bar, - tar; irjo mane palenkusi galv, paklusi vien
kel.
Pasakiau: Pabk itaip. Nejudk"; padariau vien nuotrauk.
Jauiausi sukaustytas, apsunks, tingus, prismeigtas prie ems to
savo aparatros svorio lyg pirmaisiais fotografijos istorijos metais.
Norjau susigrinti visk, k pasakiau apie 13x18 ir apie tai, kad
iuo aparatu gali kurti nuotraukas lyg paveikslus; norjau mesti j
alin ir isitraukti 6x6, arba net 35 milimetr, netgi nieko vert ki
enin muilin, pajgi greitai pagauti kiekvien man reikaling
sekunds dal.
Ji nebuvo koks daiktas, turjo daug prietaring prigimi, atsi
skleidiani priklausomai nuo viesos, regjimo kampo, laiko aki
mirkos. Kartais atrod kaip santri, iauklta orkestro muzikant,
kartais - jausminga mergait, pavelgs i kitos puss matei jos dro
v laukin baiktum, dar i kitos - jaun padau ir vl - miesto
poniut. Vien akimirkji atrod baugti, kit - agresyvi; vienos vie
sos apviesta buvo labai grai, kitos - kone bjauri. Jos veide matei
amiaus pdskus, o kai kurie dantys buvo utaisyti vino amalga
ma, nesirpinant estetika. Taiau visos ios ydos kartu tiko jai kaip
dorybs, apgaub jos patrauklum gyvybingumo ydu. Sukiojausi
vis ariau jos, vis labiau ja susiavjs, vis maiau profesionalus.
Staiga paklausiau:
- Seniai pasti mano pusbrol? - neilsdamas i po juodojo au
deklo. Nesupratau, kas galjo juos sieti, nebent tai, kad jie visikai
neturjo nieko bendra.
Ji atsak: Ne". Prisideg cigaret, ipt ydrus dmus vies,
pavelg mane.
- Kiek ilgai? - paklausiau. Buvau suprakaitavs, centrinis ildy(6 3 )

mas kaitino negailestingai, a vilkjau storus flanelinius markinius

ir odin liemen.
- Gal mnes, daugiau ar maiau, - atsak ji.
Ilindau i po audeklo, norjau atsikvpti ir nebenorjau kalbtis
per udangal, bet vos atsidengiau, mano pasitikjimas inyko kar
tu su argumentais, miau kraptytis prie viestuvo.
Manuela Duini irjo mane, biau norjs inoti, k ji galvojo.
Tar:
-Js danai susitinkate?
- Ne ne, - atsakiau gal kiek per greitai, pernelyg trokdamas nuo
joatsiriboti. Pasakiau: - Mes pastami nuo vaikysts, tik tiek. inai,
tokia automatin paintis. Ne draugyst ir ne sismonintas artu
mas, o kakoks primestas bendrumas.
Ji linkteljo galva, paskirsiusi savo dmes mano odiams ir ma
no fotoaparatui. Tar:
- Ir a turjau du pusbrolius, bet vienas j devyniolikos met i
oko pro lang. Antrasis skambina pianinu. Jis buvo pirmas berniu
kas, kur pabuiavau. iaip sau, nordama pabandyti, inai, kaip b
na, kai tau deimt ar vienuolika. O kit dien jau trankme vienas
kitam antausius jo tv namelyje kalnuose. Paeiliui vienas kitam
pliaukjome antausius ir juokms kaip du isterikai, kol sutino
skruostai.
- O dabar? - paklausiau sujaudintas jos atvirumo, lyg btume
seni artimi draugai.
- Nieko, - atsak. - Beveik nesusitinkame. Tokia jau mano eima.
Beveik visi muzikantai ir kiekvienas kas sau. eimos kis - kiek
vienas pats rpinasi savo karjera. N vienas t bjaurybi man nepa
djo, niekada. mons galvoja, kad mane rm ir palaik, i tikro jie
rpinosi tik savimi.
- Kuo groja tavo tvas? - paklausiau.
- Jis dirigentas, - atsak. - Mano motina visada juo rpindavosi
pirmiausia, mes, vaikai, bdavome antroje vietoje. Mano brolis vi(6 4 )

sikai nutrauk su jais ryius, jei gauna j laik - isiunia atgal net
neatpls.
- Kuo jis groja? - paklausiau.
- Smuiku, - atsak Manuela. - Gal girdjai. Arturas Duinis, vie
nas i keturi ar penki garsiausi pasaulyje, taip kalba. Ir su juo
beveik nebebendrauju, jis galvoja tik apie save ir savo karjer. A
lyg kokia prakeikta nalait. Cha, - ji nusiypsojo, ipt paskutin
dm, bato pad ugesino cigaret.
Jau nebeiekojau kadro, iurjau j i dviej metr atstumo, kiek
vienas jos odis ir judesys man kl nuostab, sumiusi su smalsu
mu, susiavjimu, ilgesiu. Pasakiau:
- Turbt sunku groti klasikin muzik. Niekada nesupratau, kaip
js prisimenate visas tas natas, kiekvien akimirk galite jas sugroti.
- Tamyra partitros, - atsak ji kone grubiai. - O natas atsimeni
ilgai kartodamas kaip ir visa kita.
Ji pradjo groti nerving, harmoning, verli melodij, kiekvie
na nata skambjo tempta, tiksli kaip maa strl, iauta paskui ki
tas, jau lekianias oru, traukianti paskui save kitas. irjo nema
tom tak erdvje, kakur tarp styg ir kambario gilumos, arfa lin
gavo tarp jos rank ir keli pagal most ir kvpavimo ritm. Plaios
lygkokio muzikuojanio gyvno pirt pagalvls greitai ugaudavo
stygas, delnai kartkartmis nuslopindavo gars ir nutoldavo nuo j,
dilbiai judjo ritmikai, su tobulai apskaiiuota jga. Ji velg kartu
patenkinta ir sutrikusi, lyg sekt paskui inom melodij, pagaut
j ir vl pamest, atsilikt ir vl pasivyt, pavergt j ir jai atsiduo
t, neprarasdama pusiausvyros ir nesitraukdama.
Nutempiau kamp stov su 13x18, skubiai susiradau Hasselblad", kaip pajgdamas greiiau djau juost, vl nusitaikiau. I arti
velgiau Manuelos Duini veid, jos rankas ant arfos styg, jauiau
si nepalyginamai laisviau, viskas atrod daug aikiau nei pirma. Ma
iau jos knu kylani tamp, per rankas iki pirt galiuk, ir aki
mirk, kai pirtai paliesdavo stygas, greitu judesiu stuktelddami
5. 947

(6 5 )

per jas, timpteldami ar nutildydami jas, iliedami jose slypinios

muzikos ritm, melodij, spalv atskleidianius lengvai ir tiksliai.
Fotografavau ne taip greit, kaip biau galjs kitu aparatu, bet jau
iausi lyg skrisiau, artinausi ir tolau, sukausi aplinkui, stiebiausi ir
tpiausi. Prakaitavau ir vargau suprasdamas, kad tik dalis to, k
matau ir girdiu, liks juostos elatino sluoksnyje, jautriame viesai
ir spalvai, bet kuriame garsui, temperatrai ir visiems kitiems la
kiems, neapiuopiamiems mane supusiems jausmams. Stengiausi
susilieti su muzikos ritmu, su tampa, jga, nuostaba, pykiu, per
Manuelos Duini pirtus jie skverbsi jos grojam muzik. Mginau
aminti kintamus jos vilgsnio atspalvius: linksmum, nusivylim,
susikaupim, atsiribojim.
Paskui ji suklydo per vien pasa, staiga atsistojo raudusi, tar
Gana".
- K skambinai? - paklausiau sukrstas muzikos, jos grojimo, to,
kaip dulkt, daiktais ugriozt kambar uliejo vis dar virpantys
ore vaizdai ir nuotaikos.
- Hendel, - atsak. - is tempas pats tinkamiausias, bet dar n
sykio nepavyko taip sugroti su orkestru ir dirigentu. Jie vis laik
diktuoja man lt, barokikai sunk temp, lyg Hendelis niekada
gyvenime nebt buvs linksmas ar guvus. Jiems terpi jie patys ir
j reikalai, nuolat laiko nuspaud stabd. Negali paksti, jei kas jau
iasi laisvas ir krybingas.
- Kvailiai, - pasakiau, pakertas balso, vilgsni, judesi aistros.
Jos nuotaika vl pakito, ji gro prie arfos, atsisdo, sugrojo kito
ki melodij, lyg ko iekot. Vl atsistojo, tar:
- Visikai praradau form. Po dviej savaii Feraroje groju Rosi
n, neinau, k reiks daryti, - staiga j uliejo jaudulio ir netikrumo
banga, m tankiai alsuoti, akys keistai sublizgo. Ji buvo be laikro
dio, be apyranki ar ied, prijusi pam mane u rieo, pavelg
laikrod, tar: - Reikia bgti.
Tarp to sutelkto artumo, kur jutau fotografuodamas j, ir papras
(6 6 )

to draugiko nuoirdumo nebuvo jokios ribos: stovjau prie j su

savo Hasselblad" neinodamas, k daryti. Galjau pasilyti ko nors
atsigerti, pradti nauj pokalb, parodyti savo darbus; bet aldytuve
turjau tik mineralinio, negaljau sugalvoti jokios pokalbio temos,
mano darbai buvo tik daikt nuotraukos. Pasakiau: Turiu iki io
vakaro baigti fotografuoti it kritol, kitaip man galas".
Padjau jai ukelti arf ant ratuk, iveti j kiem, gatv, at
sargiai stumti main. Darbuojantis kartu vl atsirado artumas,
gro tas slyio jausmas, kur patyriau fotografuodamas. Bet tai te
buvo to jausmo nuotrupos, jos vos nuspalvindavo judes ar vilgsn;
jutau, kad mano raumenys susting labiau, nei to norjau, judjau
lyg suvarytas.
Ji utrenk automobilio dureles, tar: Atleisk, kad paveriau ta
ve neiku". Mane kerjo jos galvos grteljimas, tas vilgsnis tiesiai
akis ir on, grakiai atmetant galv.
Pasakiau: A prats neioti daiktus". Buvo tamsu ir alta, bet ma
no skruostai deg.
Manuela Duini pavelg plaukiania pro al viesi automobi
li up, apkabino mane, tar: Ai u nuotraukas", ypsojosi atvi
rai, nuoirdiai, kaip atsisveikindama gera draug. Pasakiau:
- Kai tik bus padarytos - a tau paskambinsiu.
- Mano telefon rasi knygoje, - tar ji.
Paskui atsisdo main, uved varikl. irjau, kaip nuvaiuoja
nuo aligatvio negaildama amortizatori, kaip silieja nenutrks
tam automobili vakaro sraut, ir negaljau patikti, kad mano pus
brolis vliau j ia atsives. Negaljau patikti, kad kam nors pavyk
t j kur nors nusivesti, toki nepriklausom, laisv, judri. Stov
jau ant aligatvio, kol jos automobilio galiniai ibintai susiliejo su
daugeliu kit duj pritvinkusiame ore, o altis prasismelk mane,
uliet neisakom jausm.

(6 7 )

Ketvirtis po septyni paskubomis

sutvarkiau savo studij
Ketvirtis po septyni paskubomis sutvarkiau savo studij, suvynio
jau laidus, pastmiau prie sienos des su taurmis ir grafinais, ku
riuos tdien fotografavau. Nesistengiau palikti pusbroliui jaukaus
lizdelio. valgiausi aplink ir sivaizdavau j einant kartu su Manuela Duini, girtus ar bent jau pakauusius po vakariens; sivaizda
vau, kaip jie suartja. Svarsiau, gal reikt praneti pusbroliui, kad
ji iandien jau buvo pas mane atjusi, neinojau, ar tai pakeist jo
strategij, bet neturjau tamnei noro, nei laiko, ijungiau vies, u
dariau duris.
Karat treniruotje buvau isiblaks, abejingum keit agresy
vumas. Suerzinau mokytoj neteisingai kirsdamas sulenkta ranka,
paskui kitam mokiniui platakos kratu taip kirtau per kakl, kad
tas i netiktumo mirtamai iblyko. Minkta danga iklotos sals
grindys ir kolonos slopino garsus, atrod lyg akustin mano dva
sios bsenos iraika. Kartais pavykdavo galvoti tik apie smgius;
paskui prisimindavau savo pusbrolio vilgsn, kai pra studijos rak
to, Manuelos Duini vilgsn, kai skambino arfa, dabar jau ivykusi
savo vaik vilgsnius, Antonelos Sartori bals telefono ragelyje, kvie
iant mane vakariens. Kiekvienas suduotas, atremtas ar ivengtas
smgis gaudavo vienos i t mini form, mano raumenis nuo
ugriuvusio vaizdo sutraukdavo taip pat greitai ir galingai, kaip nuo
fizinio impulso.
(6 8 )

Pasibaigus treniruotei nusiprausiau po duu ir persirengiau, i

bgau gatv irdamas laikrod pakls rie. Sal buvo netoli
Antonelos Sartori nam, po dienos pirkimo orgijos gatvs atrod
itutjusios, atvaiavau greiiau nei per deimt minui.
Automobilio bagainje turjau didiul puokt raudon roi,
j man reikjo vakar fotografuojant stalo rankius; jos kiek apvyto ir
apsvilo nuo kaitri studijos viestuv, bet altoje vaizdo pasikalbji
mo taiso viesoje turjo atrodyti spdingai. Jas atne stalo ranki
mons meno direktor, kaip atneama vliava ar kitas pavojingai
perkrautas simboli daiktas; baigs fotografuoti, udariau jas vo
nioje, norjau nuo j atsikvpti.
Itiesiau puokt Antonelai Sartori, ji stovjo tarpduryje, spjusi
atrakinti visas arvuot dur spynas. Tar Ai", prastai bespal
viu balsu, ijudsiu supratau, kad ji labiau isigandusi nei laiminga,
neinojo, kaip paimti puokt. Ros buvo milinikos, j stiebai ma
iausiai metro ilgio; dar niekada gyvenime nedovanojau moteriai
roi, neinojau, kok spd jos gali sukelti.
Nusekiau paskui j priekambar, laikydamas roes, nerangus
lyg pasiuntinukas; ji mosteljo vir, tar: Sugro motina".
Jos motina jau leidosi laiptais i virutinio aukto, degusi, sausa,
liekna, apsirengusi jaunatvikiau u savo dukr. Ities man rank
stovdama ant antrojo laiptelio, tar: Kaip sekasi?" velg mane
ir milinik roi puokt, ji irgi atrod sumiusi.
Pasakiau: Ai, gerai"; mginau duoti roes Antonelai, ji veng
paimti. Pagaliau pasakiau: Gal pamerktum?" Antonela nenoriai pa
m puokt, ilgi stiebai j kone udeng, nune kakur kambar.
Motina vis dar irjonuo mane nuo antrojo laiptelio, gal mgi
no suprasti, kas a ir ko noriu i jos dukters, kodl atneiau t mili
nik roi puokt.
irjau j i apaios vir, stovjau preikambaryje, jis buvo
toks pat tuias, kaip ir kiti kambariai, paklausiau: Kaip seksi
kelion?"
(6 9 )

Ji nulipo paskutinius du laiptelius, jos dukt sugro, nusekiau

paskui jas svetain su televizoriumi, klausiausi motinos pasakoji
mo apie atostogas Santa Dominge. Ji kalbjo:
- Ten - rojus emje. Pasakika saul ir jra, o namukai stovi tie
siog papldimyje, - jai buvo apie penkiasdeimt, veidas, aptrauktas
plastins operacijos itemptos odos, atrod be jokios iraikos; kal
bjo kiriuotai, ramiai, nesupratau, dl tempto veido ar pereito dik
cijos kurso.
Dukt klaussi sddama ant sofos kratelio, sudirgusi, nepatikli;
stebjo mane ir savo motin, ms bendravim. Atrod, lyg jos tar
pusavyje varytsi: maiau, kaip iri viena kit, kaip stengsi vie
na kit atspindti.
Motina tar:
- Mankta, jra, saul. Puikus maistas - virjas buvo italas. Vaka
rais - okiai po vaigdtu dangaus kupolu, vaigds ten dvigubai
didesns nei ia, - ji godiai rk, trauk dmus pai plaui gilu
m, laik kojas, aptemptas jaunatvikais dinsais, vien ant kitos.
Neatrod, kad visada buvo turtinga ar visada tokia bus, jos pasako
jime skland nepatiklumo elis, dvelk abejon, ji troko nuste
binti.
Pasakiau: Kaip grau"; pagalvojau apie jos buvus vyr, mgi
nau sivaizduoti, kur jis dabar.
- Taip, - tar ji. - Bet po pirmos savaits idil baigsi: atvaiavo
imtas dvideimt ital msinink, apdovanot ia kelione u dau
giausiai parduot kumpi.
Ji sistebeilijo mane ir a miau juoktis, sdjau ant pusapvals
sofos onu j.
Nei motina, nei dukt nesijuok kartu su manimi: Antonela su
stingo kaip sdinti, nuotolinio valdymo pultu jung didj televizo
ri, perbgo kanalus. Motina tragiku balsu ts:
- Nesivaizduojate, kuo gali virsti imtas dvideimt msinink
tokioje vietoje.
(70)

- sivaizduoju, - atsakiau, nors, velgdamas jos smaili nos ir

judesius, kokiais prisidegdavo vien cigaret po kitos, matyt, nor
dama nuvyti alk ir ilikti tokia pat laiba, kaip jos dukra, lengvai
galjau j sivaizduoti esant turtingo msininko mona.
Ji tar savo dukrai: Gal ijungtum?" Imoktame balse kartais pra
siskverbdavo iurktus Alpi priekalni provincijos tonas, ji tap
davo grubi.
- Mama, juk tu jau visk papasakojai, - tar Antonela; ji tik pritil
d gars.
Didiajame televizoriuje beveik be garso sukosi reportaas: mir
gjo teismo rm vaizdai, mavo teisjai, skubjo verslininkai, ap
supti savo advokat, politikai teisinosi ar mgino prie televizijos
kameras nevykusiai juokauti, jiems nesisek. Antonelos motina ta
r: Dabar jau panau lin".
Stengiausi reaguoti kaip galima neutraliau: vos pajudinau galv,
neiraikingai, be prasms. Ji tar:
- Mes su vyru isiskyr penkeri metai, a nieko neginu. Bet nega
lima kaltinti vien tik politik. Juk kakas juos irinko, tiesa?
- Gal nebuvo pasirinkimo, - pasakiau, irdamas beveik be
garso besikeiianius ekrane vaizdus. Antonela sdjo sitempu
si kaip spyruokl, smelkiama savo vidinio virpulio, drebaniais
keliais.
- Teisjai vaidina didvyrius, - tar jos motina, n negirddama
mano odi. - Spauda juos liaupsina, mons palaiko, nesupranta,
kad taip viskas sugrius.
rudusi kaklo oda, iduodama jos ami ir dvasi, susiraukldavo kaskart net labiau u suvytusi platak od, kai tik ji nuleisdavo
smakr.
Nesirengiau ginytis, nuleidau akis. Galvojau apie j namo fasa
d, apie t niek, vis dar besitikini isaugoti, k buvo prisigrob,
veidus televizoriaus ekrane, galvojau apie savo gyvenim Milane,
apie savo draug, savo vaik gyvenim, lyg igyveniau t jausm
(71)

ugrobtoje teritorijoje, kol jos vyras su savo draugais buvo io pa

saulio viepaiai. Pasakiau: Jau buvome pasiek dugn".
Matyt, per pastaruosius mnesius ji isiugd apsaugin sluoksn:
iplt nerves, ipt pro jas dmus, tar:
- Dabar visi prikaiioja. Mano vyras nebegali nueiti restoran,
nuo gretim staliuk visi pakyla, lyg jis bt raupsuotas. Dar prie
pus met rikiavosi eil, kad nors penkioms minutms su juo susi
tikt ir prayt padti bet kokia kaina perkelti savo snn septin
t klas. Kaldoms atsisdavo tiek ampano buteli ir pyrag, kad
neinojome, kur dti. Odabar niekas nenori jo painti, visi apsimeta
aukomis. Lengva.
Antonela atsikrenkt, perbrauk sau per kel, lyg nort kak
pasakyti, bet nieko nepasak.
Jos motina vl kvp pilnus plauius dm, sitempusi, sausa,
kieta lyg sdyta silk. Tar: A jus palieku. Einu miegoti," - pakilo,
ities man rank, maloniu ir tvirtu mostu, tokiu pat imoktu, kaip
tartis.
Vos ji ijo, pasakiau Antonelai: Eime?" - mosteljau duris.
Ji atsak pro suspaustas lpas:
- Juk vakarieniausime ia, gal pamirai?
- Otavo motina? - paklausiau. Norjau ieiti ij nam, pavalgy
ti kur nors kitur.
- Mano motina viruje, - tar Antonela. - Mirtamai pavargusi,
nors atrod guv - ji kalbjo dar silpnesniu balsu, labiau sitempusi
nei paprastai, bet akys spindjo taip pat velniai, kaip vakar vakare
skambjo balsas.
- Ji nevalgys? - paklausiau sekdamas paskui j virtuv.
- Ne, - atsak. Paliet mano on, nervingai pasistieb, kad pabu
iuot mane lpas.
Virtuvje pamiau dantyt peil, iki puss sutrumpinau roi stie
bus, sukiau jas vaz, pyliau vandens. Antonela abejingai trypio
jo aplink, nepasisil man padti. Vilkjo trump plat lyg varpas
(72)

sijon, baltus markinius pstomis trumpomis rankovmis, matyt,

lanksi soliariume, nes atrod daug rudesn nei prie dvi dienas,
nenatraliai sodriai. Ji mane trauk: liaunas liemuo, regimai traps
mostai, alsavimas pro praviras lpas, lyg kiekvien akimirk laukt
kokios staigmenos, net baisiausios. Norjau palaikyti t trauk, ste
bjau jos judesius, mginau neprasmegti tutum, i kur jie kilo.
Ji atidar milinik aldytuv, ten guljo keletas ryulli i u
kandins ir du buteliai balto Alto Adids regiono vyno; tar: io
to nupirkau". vilgiojo mane, inojau, kad tai - ne drovumas ar
kuklumas, o tik nuolatin apdaira, nuo pasaulio atskiriantis atsar
gos, sutrikimo, gal net iskaiiavimo tinklas. Mai ryulliai aldy
tuve kl man kartu siaub ir velnum, apkabinau j per liemen ir
stipriai pabuiavau atsidkodamas; irdis palusiai dausi.
Ji paliet ranka mano pilv, tar: Palauk".
Atleidau glb, pavelgiau jos maas ydras lakstanias akutes.
Ji kvpavo keistai, lyg su kiekvienu kvpimu turt veikti nuolati
n vidin pasiprieinim ar tiesiognepajgt kvpti pakankamai oro,
man atrod, kad buiniai jai dar labiau trukdo.
Ji vl atidar aldytuv, itrauk butel vyno; tar: Tu atkimk".
Atkimau butel, ji valgsi aplink, jos akys okiojo ir aibavo,
jautsi padties eiminink, o kartu dvejojo. Grme tylomis, dide
lje, atrod, nenaudojamoje virtuvje, diaugiausi, kad buvau apsi
avs kietapadius pusbaius, vilkjau juod vark ir juodas kelnes,
o mano raumenys po karat treniruots vis dar buvo kieti. Jauiau,
kad ilaikysiu ibandym, neabejojau savimi. Galvojau apie Antonelos motin viruje, savo kambaryje, kuriame temperatra turjo
bti ne emesn kaip 22 laipsniai; namai skendjo tyloje.
Antonela ivyniojo du ryullius i ukandins: viename buvo
gabalas picos, kitame - keli gaballiai rkytos laios. Ji padjo pic
ant didels elektrins orkaits groteli, pasukiojo rankenles, paspau
d mygtukus ir gro prie mans igerti vyno. Tyljome, sunkiai b
tume rad, apie k kalbtis; stovjome greta, grme taur po tau(73)

r, irjome vienas kit ir dairms aplink, klausms, kaip girg

da ms batai ant lifuoto marmuro grind. Mano skrandis buvo
tuias, dien beveik nieko nevalgiau; altas, sausas, kvapnus balta
sis vynas gurknis po gurknio smelksi galv, suteikdamas mano
mostams keisto avesio. Antonela gr maais gurkneliais, tankiai,
dar niekada nemaiau jos taip darant; jos judesiai darsi vis jaus
mingesni, ji prisiartino, kad vl j apkabiniau, paskui atsitrauk ms
lingai ypsodamasi.
Buvau alkanas, paklausiau: Kaip pica?"
Ji prijo prie didiosios elektrins orkaits, pavelg pro didel
tams lyg televizoriaus ekranas stikl, tar: Dar truput". Perbrau
k delnu sau per on, apsisuko ant kuln, met greit vilgsn.
Apkabinau j per liemen, pabuiavau, paleidau, sipyliau dar alto
vyno, igriau, vilgiojau orkait. Puikiai valdiau savo mostus ir
laik kaip grobuonis aukos urve, staiga man galvoje msteljo Manuelos Duini paveikslas. Prisiminiau jos vilgsn ir ypsen, t savi
t grteljim galva. Tai truko tik akimirk, lyg radio trukdis, daug
trumpiau nei sporto salje. Po akimirkos atsigavau, grau viesi
virtuv prie Antonelos Sartori, jauiau jos smulkios liaunos figros
trauk. Ji tar:
- Dar neapsisprendiau, vykti Radastan ar vaiuoti pas Gig
Monte Karl. Mano vienas draugas dirba turizmo agentroje, galiu
svarstyti iki rytojaus.
Gurkteljau vyno, stengiausi suprasti, ar ji kvieia mane vaiuo
ti kartu. Paklausiau: Radastan Indijoje?" Vl prisiminiau Manuel Duini, utrenkiani savo automobilio dureles, pamojani man
atsisveikinant; prisiminiau jos diug nerim, atvir, ties, linksm
vilgsn.
- Aiku, Indijoje, - atsak Antonela Sartori. Ji kabjo paaugliku
paaipiu, liu balsu; tar: - Nedaug matei pasaulio, tiesa?
- A dirbau, - atsakiau. Stengiausi kalbti brandiai, kaip ketu
riasdeimtmetis su mergaiiuke, bet mano ankstesnis pasitikjimas
(74)

igaravo, jausmas, kad esu padties eimininkas kakur inyko. Pri

siminiau Manuelos Duini kalbos bd, jos pasakojim apie savo ei
m; pajutau t keist ilges, kur patyriau j fotografuodamas.
- A labai daug keliauju, - tar Antonela Sartori. - Nuo penkeri
met. Buvau jau visur, kartu su motina arba viena.
Ji m vardyti aplankytas vietas. Buvo apsvaiginta vyno, per
engusi savo siauro apsaugos rato ribas; rank mostai buvo kampuotesni nei paprastai, ji sukiojosi ant kuln, varst mane vilgs
niais.
Paklausiau: Kaip ten pica?" Jauiausi lyg eiiau lynu ar plonais
pastoliais, akimirka usimirimo - ir biau nugarmjs bedugn.
Ji pravr orkaits dureles, papurt galv. Bet jau prajo daugiau
nei ketvirtis valandos, kai ji djo ten pic, prijau pairti, pica
buvo alta, orkait neveik. Tariau: Ji neveikia," - viduje jauiau
kylant kvaitul.
Antonela sustingo lyg apkaltinta sunkiu nusikaltimu, gteljo
peiais tarsi mesdama ik.
- Ar iuose namuose niekada niekas nevalgo? - paklausiau. - Gal
nori tapti tokia, kaip tavo motina?
- Kuo ia dta mano motina? - tar Antonela Sartori, velg al
tai, beveik prieikai.
Pasakiau:
- Nesieisk, a tik pajuokavau, - mginau nusiypsoti, nepasi
duoti panikai. Padjau rank jai ant peties, pabuiavau skruost,
lpas. Pamiau alt pic, tariau: - Suvalgysiu ir toki. Labai skanu.
Ji nepatikliai nusek paskui mane prie stalo, sddama irjo,
kaip valgau. Paklausiau, gal nort; tar: Ne ne," - tiesi ant kds
kratelio, lyg jos gyvenimas bt atsietas nuo maisto.
Papasakojau apie savo kelion Japonij kartu su vienu pamiu
siu bald pirkliu; plepjau, kol ji pagaliau nusijuok, nusimet ne
patiklumo skraist. Pripildavau jos ir savo taures, vos tik vynas jose
nuslgdavo per tris pirtus emiau krato, gurknojau, stengiausi
(75)

ilaikyti savo mintis apibrtoje erdvje, neileisti j u savo tiesio

gini poji rato.
Atkimome antrj butel, Antonela padjo ant stalo lai, pada
lijo nelygiomis dalimis dvi lktes. Kalbjoms apie jos draugus
Beb ir Gig, apie madas ir atostogas, mane linksmino tas padties
lengvumas, pastang stoka. Lyg vaiuoiau automobiliu su auto
matine pavar de vingiuota, nuoulnia gatve emyn: nieko nerei
kjo rinktis ar sprsti, odiai ir mostai vijo vienas kit patys savai
me. Antonela sdjo vos u keli centimetr nuo mans, ranka at
mesdama viesius plaukus, knebindama lai savo lktje. Jos
vilgsnis vis maiau okiojo, kartais jame nuvisdavo kvietimas ir
subtili provokacija.
aidiau jos aidim, neatsiribodamas ir nesvarstydamas, tik kar
tais jausm tkm sutrikdydavo ikils pusbrolio paveikslas resto
rane su Manuela Duini, jis laik rank jai ant peties. Akimirkai su
trikdavau, paskui pasukdavau galv, imdavau garsiau kalbti, mos
teldavau - ir vl grdavau suartjimo su Antonela aidim.
Baig lai, abu jau buvome visikai girti, ms lieuviai pynsi,
mostai irgi. Pakilome nuo stalo, vl prisitraukiau j, delnais suspau
diau sdmenis, nuslinkau prie sijono krato. Ji tar: Eime/' - i
sprdusi pasuko prie dur.
jome pro didij beveik tui svetain, stmiau j vidun, l
pomis palieiau aus po viesiais plaukais. Paklausiau: Kur tavo
tvas?" Galvojau, kur dabar mano pubrolis ir Manuela Duini, k jie
i akimirk veikia.
- Neinau, - atsak ji, gindamasi, bet vynas buvo imus j i
prastos pusiausvyros.
Pasakiau:
- Nereikia taip jaudintis kaskart, kai kalbama apie tavo tv. Juk
tu dl to nekalta, - buiavau jos kakl, sprand.
- Btent, - tar ji. - Todl nereikia kalbti.
Supratau, kad liguistai kiuosi jos gyvenim, bet kaip galda(76)

mas stengiausi ilikti toje padtyje, lyg naras iekojau balasto, kad
neikiliau paviri. Galvojau apie jos tv vestuvines nuotraukas,
apie nuotrauk jos tvo, tuomet dar jauno, perspektyvaus valdinin
ko, bet jau vagies, apie proektori viesos iblykint jo veid ka
kokioje naujien laidoje. Kartu sivaizdavau savo pusbrol, ieinant
su Manuela Duini i restorano, jis - pus ingsnio prie j, skuba
atidaryti automobilio dureli, akyse spindi laukimas, pasibaisjau
leids paversti savo studij meils lizdeliu. Galvojau apie vos prie
kelias valandas ten grojusi Manuel, msli, aistring, apie jos prie
taring prigimt, atsiskleidusi, kai sukiojausi aplink, iekodamas
kadro, apie jos kalbos bd, lyg btume seni pastami. Jauiausi
kvailai, kad taip nepagalvojs palikau savo pusbroliui pirmenybs
teis, pasidaviau tik todl, kad jis jau turjo kakoki plan.
Antonela mosteljo ranka man prie akis, tar:
- Tu vis dar ia?
- A vis dar ia, - atsakiau, sibuodamas lyg laivo denyje. Pasa
kiau: - Susirpinau dl savo pusbrolio. Pastaruoju metu jis nekaip
jauiasi. Dirba reklamoje.
Mano rpesiai jai, atrodo, nerpjo; ji palinko buiuotis, spuste
ljo mano rank. Tar:
- Kokie bicepsai, kaip fotografui visai neblogai, - apirinjo ma
ne kone akiplikai; tar: - Eime.
Vl ijome vies, tui, tyl koridori, irjau jos sdme
nis, kojas, uodiau jos kvepalus, lieiau prakaituot deln, irjau
viesesnius staiakampius ten, kur kakada kabjo paveikslai.
Atjome jos - suaugusio vaiko - kambar su siaura lova roiniu
uklotu, pagalv atremta skudurinuke porcelianine galva, kur kiek
vienas maiausias daiktelis tvarkingai guljo savo vietoje lyg sustin
gusioje erdvje. Vynas jautrino mano pojius, oras atrod lyg me
dus, kiekvienas mostas palikdavo jame pdsak, nebepajgiau sto
vti, nebepajgiau bti atstu nuo Antonelos.
Prisitraukiau j ir pabuiavau, ugriuvau j, gulini ant ilkins
(77)

lovatiess. Uostinjau jos balzamu dvelkianius plaukus, kakl ir u

aus, kur buvo pasikvpinusi brangiais sintetiniais kvepalais, sto
vjusiais ant lentynls prie lovos; pirtu galais jauiau jos kn po
drabuiais. Seniai iekojau tokio kno, nuo tos akimirkos, kai miau
skirstyti moter knus pagal j ami, prigimt ir veikl. Jau daug
met iekojau ir lyginau, man vis laik atrod, kad kakur turi bti
dar glotnesnis, apvalesnis, gaivesnis knas, kurio galiau geisti. Sun
kiai nutraukiau jos aulinius, atsagsiau palaidin pstomis ranko
vmis, ltai nuvilkau, kiekvien mano judes vald ta pati savitvar
da, tas pats aidimas, kur aidiau su ja iki pat ios minuts. Pir
tais braukiau tik per jautriausi jos viet pakraius, vos kyteljau
rank po liemenle, paglosiau kojinmis aptemptas launis, atsi
traukiau, vl pradjau i naujo.
Bet ji n negalvojo laikytis prast rib, jos alsavime ir judesiuose
siieb neugesinama liepsna, ji atsagst mano markinius, ltai nu
vilko juos nutrauk, isiriet, pravr lpas, praskt kojas. Nuse
giau jos sijon, perbraukiau rankomis per launis, kojini gum, bal
tas ilkines kelnaites. Jos pilvas buvo stangrus ir plokias kaip i
kosmetikos reklamos urnaluose moterims, trump viesi lyties
plauk trikampis tiko kiekvienam labiausiai ikirptam madingam
maudymosi kostiumliui. Lyteljau jos launies vidin pus, bam
b, po balta oda isikiusius onkaulius, krt po liemenls ilku,
kakl.
Rankomis ir lieuviu braukiau per glotn jos kn, maniau, kad
to ir siekiau, bgdamas nuo gyvenimo natos ir reikalavim; joki
enkl ir pdsak, subtilios, nugludintos linijos. Vyravimo jaus
mas, nulemtas amiaus skirtumo, patirties, perspektyvos, galimy
b kautis nelygiaveriais ginklais netraukiant nieko, iskyrus pat
save. Galvojau apie savo bendraames, pavargusias, met ivago
tais veidais, daytais raudonais plaukais, sutikdavau jas vakar
liuose ar prie mokyklos laukdamas dukters, apie savo bendraam
es, atvirai ir be odi reikalavusias sipareigoti, paklusti, pasi
(78)

keisti, jos tikjosi to ir lauk, bet gal gale joms teko nusivilti, tuo
met tkdavo man veid savo nusivylim, apviltus lkesius ir
per t laik subrendusius naujus reikalavimus. Negaliau sakyti,
ar tai buvo mintys, gal tik mini uuomazgos, akinusios mano
lytjim ir reg, drsinusios veikti.
Kuo liausiai nutraukiau jos liemenl ir kelnaites, mane suko
prisilietim, kvap, kaitros ir palusio irdi plakimo skurys, m
s lto suartjimo atomazga. Vl jauiausi padties eimininkas, ap
svaigs nuo vyno; man patiko gulti su kelnmis ant jos nuogo k
no, valdyti kiekvien savo judes, jos judes. Jauiausi lyg knytas
gundymo technikos vadovlis, muzikantas, grojantis moter knais,
su begaliniu repertuaru pirt galiukuose; toji mintis teik man tok
diaugsm, kok buvau patyrs tik kelet kart gyvenime. Buia
vau jos blykiai roinius spenelius, glotnias paastis, kandiojau vel
nias aus kriaukleles ir lpas, griau jos slop alsavim ir kn kre
iant virpul. Tai, kad galiu valdyti ir susivaldyti, teik tok diaugs
m, kad paliets dir tariau: Jei nori, a nieko nedarysiu". Biau
pajgs: kartu buvau arti ir toli, uvaldytas savo jausm ir nuo j
atsiribojs.
Bet Antonela nenorjo, kad nieko nedaryiau, pakilusi ji atseg
dir, nusmauk mano kelnes, prisitrauk prie savs, balta ir roin.
T akimirk, kai nesuvaldomai artjau prie jos, vl prisiminiau Manuel Duini taip rykiai, kaip niekada anksiau. Vaizdai persideng,
nespalvota nuotrauka uklojo spalvot vaizd: vietoje Antonelos Sartori pamaiau Manuel Duini, vietoje savs - pusbrol, jie dar ly
giai t pat.
Antonelos kojos ir ir rankos apglb mane, buvau beprasmengantis jos kno kaitroje, traukiamas jos visa aprpusios aistros, bet min
tis apie Manuel Duini aibu pervr mano ird ir prot, privert
nusiristi alin su giliu lyg paskutiniu atodsiu.
Antonela pasuko galv ir pavelg mane, dvejodama ypsojosi.
A irgi pamginau nusiypsoti, atsikvpti, sutelkti savo vilgsn
(79)

jos veid ir kn. Apveriau knibsi, ji apsivert lengvai, lytel

jau nugar, sdmenis, tarp laun, laiiau jos stubur, pirtais vel
niai tapnojau kart drgm tarp koj. Mintis apie Manuel Duini
ir mano pusbrol mano studijoje sugro lyg nepakeliamas ilgesys ar
irdgla. Tai buvo irdgla, ugulanti tolumoje igirdus bals, ivy
dus nepasiekiam ypsen; ji ne silpo, o vis labiau gniau, beveik
dusino.
Lioviausi, atsisdau lovoje. Antonela apsivert, paklaus:
- Kas tau?
- Neramu dl pusbrolio, - atsakiau. - Jis nevykusiai simyljo.
Ji velg mane isipltusiais vyzdiais ir ltai alsavo, mgino su
prasti, a juokauju ar kalbu rimtai. Tar:
- Kiek tavo pusbroliui met?
- Kaip man, - atsakiau, kalbdamas su ja nepajutau palengvji
mo, nerimas kaskart vis didjo. Pasakiau: - Jis labai jautrus. ian
dien turjo eiti pasimatym, neinau, ar jinai myli j, nenoriau,
kad jis pamest galv ar dar k nors ikrst.
Mano tonas ir vilgsnis, matyt, grino j prast bsen: paju
tau, kaip jos knas sukietjo, tapo atsparesnis, jo aistra ir velnumas
kakur igaravo. Mosteljo telefon ant spintels, tar: Paskam
bink jam. Juk inai, kur j rasti?"
velgiau jos ritmingai besikilnojani krtin, krtys buvo vie
sios, graios formos, pasilenkiau j pabuiuoti; neinojau, k daryti.
Rodos, reikjo tik susikaupti, ir biau galjs vl pasinerti buvusi
aistr, bet vos pamgindavau, lyg skustuvo amenys mane perskros
davo irdgla ir ilgesys. sivaizdavau savo pusbrol, kuris vis ky
riau sukiojosi apie Manuel Duini, pasinaudodamas gimtu jos smal
sumu ir atvirumu, kad j uvaldyt; i pykio ir nevilties norjosi
aukti.
Pakliau telefono ragel, surinkau savo studijos numer. Neino
jau, k biau saks, jei pusbrolis atsiliept, nieko negaljau sugal
voti. Norjau tik sutraukyti jo gundymo abangas, paprayti, kad
(8 0 )

tuoj pat ieit ir palikt Manuel Duini ramybje. Niekas neatsilie

p: iklausiau savo balso atsakiklyje, skambant kvailai diksilendo
muzikai, raiau j, kad neatrodyiau toks sutriks. Pasakiau: ia
Leo. Ar tu esi?" - niekas neatsiliep. sivaizdavau j ant mano atver
iamos lovos Manuelos Duini glbyje, i mano stereogrotuvo visu
galingumu trenkiani muzik. Maiaukiekvienj judes ir vilgsn,
girdjau alsavim ir paklodi nares; jauiau, kad tuoj iprotsiu.
Padjau ragel. Antonela Sartori tar:
- Neatsako? - ji jau guljo po apklotu, suglaudusi kelius, kan
diodama lp.
- Neatsako, - pasakiau. Paglosiau jos pet, jauiausi kaip belais
vis. Pabuiavau j, biau norjs bgti nuogas kaip stoviu, okti
main ir beprotiku greiiu lkti savo studij.
Tar:
- Nesijaudink, jis kur nors linksminasi, - pakl apklot, sileisdama mane, prisitrauk artyn, jos veidas spindjo velnia aistra, ku
ri kiekvien akimirk galjo isiverti kaip ugnikalnis.
Taiau nepajgiau su ja myltis, niekaip. Mano mintys trumpam
susikaupdavo ties jos knu ir vl nukrypdavo Manuel Duini taip
greitai ir su tokia jga, kad nespdavau susivokti. Jauiau, kad mes
panaios prigimties, kaip kartais bna gyvenime; jauiau, kad pra
iopsojau j lyg koks kva. Mintis, kad mano pusbrolis su ja mylisi
darsi vis labiau nepakeliama, jauiausi lyg i tolo stebiau mog
udyst arba kaip naikina krin, ir nesikiiau.
Paokau, pasakiau:
- Klausyk, turiu eiti. Negaliu pasilikti. Apgailestauju.
- Dabar? - paklaus Antonela. Jos maose ydrose akyse staiga
suspindo tarimas, ugaul ir kiti alti jausmai.
- Taip, - atsakiau jau stovdamas, su kelnmis rankose. Pakarto
jau: - Apgailestauju, - bet inojau, kad tai jau nieko nepakeis; pasa
kiau: - Man labai neramu.
Ji palydjo mane prie dur vilkdama balt ilkin chalat, atraki6. 947

(8 1 )

no uraktus. Pasakiau Paskui paskambinsiu". Ji nieko neatsak, tik

irjo mane viena ranka sisprendusi on, ikart udar duris.
Lauke kaip iprotjs leidausi prie mainos, po striuke atsegiotais
markiniais, altyje stingstaniu prakaitu. okau vidun, uvediau
varikl, nurkau tuia gatve. Aplink nebuvo n vieno mogaus, vi
si sdjo namuose kaupdami jgas Kaldoms. ventins vies gir
liandos smelk mane aliu, nuo kiekvieno urao, dekoracijos, pa
puotos egluts grototoje vitrinoje ledjo irdis. Jauiausi lyg lenk
tyniauiau su laiku, iriausi prie nevaldom informacijos sraut.
Skubjau, kiekvienoje sankryoje nerimas virsdavo kampais ir tie
siosiomis, prievartavau variklio prigimt, apsuk rodykl vytavo
ties raudonja zona.
Pagaliau atvaiavau, tiesiog prie vart pamaiau japonik savo
pusbrolio dip; irdis beveik sustojo. Iki pat ios akimirkos tikjau
si, kad jam nepavyko, kad Manuela Duini isprdo jam i rank
arba pasak, kad laiko j tik draugu, pasil nueiti kin ar okius.
Ilipau i mainos, neinojau, k daryti po viso to palusio lki
mo. irjau savo pusbrolio dip, juod, blizgant lyg miegantis
plrnas, jis man atrod kaip simbolis buko akiplikumo, neta
yt, bet gerai apgalvot jausm, pastmjusi prayti mano pagal
bos, kad suviliot daug vertesn ir domesn moter u save. Prijs
pavelgiau mainos salon, atrod, matau jame Manuelos Duini
pdsakus, jauiu j per pilkas namo sienas iki pat savo studijos. si
bgjs spyriau dipo langel su beviltika jga, upldusia mano
kn, pajutau, kaip kietas pusbaio kulnas trenkia stikl, jis apsi
traukia voratinkliu, paskui pabla ir pabyra ukmis. Trkiodama
ukauk signalizacija, n nebandiau slptis, tikjausi, kad pusbro
lis igirs j, paoks nuo lovos mano studijoje, ateis pairti. Jis ne
atjo; po dvideimties sekundi signalizacija nutilo; dipas tylus
stovjo prie vart, dl imuto stiklo jis dar labiau panajo kako
k plrn.
Buvo beveik pirma valanda nakties, oras pritvinks rgios su
(8 2 )

stingusios drgms, kas penkios minuts sunkiai pravaiuodavo vie

nia maina. Vaiktinjau aligatviu, irdis dausi kakur gerklje,
svarsiau - laukti gatvje, kol mano pusbrolis su Manuela Duini i
eis, eiti kiem ir imti aukti, ulipti ir pradti baladotis studijos
duris, ilauti jas, jei neatidarys, grti pas Antonel Sartori, atsipra
yti, siprayti atgal jos lov. Man atrod, kad jau vlu k nors da
ryti, kad nebra k gelbti.
jau kiem: viet du mano studijos langai antrajame aukte.
Kankinausi stovdamas apaioje, irdamas juos, nesupratau, ko
dl taip elgiuosi, ko ia skubjau. Pagalvojau, juk tarp mans ir Manuelos Duini nebuvo nieko, tik paprastas instinktyvus prielanku
mas, n vienas mostas, sakinys ar odis nieko nesil ir neadjo.
Bet a stovjau ia ir irjau vir, tankiai kvpuodamas, kaitina
mas pykio, skaudamais raumenimis, smelkiamas skausmingos ne
vilties.
Ulipau antr aukt, atsargiai pritipenau prie savo studijos du
r. Priglaudiau prie j delnus ir aus, sulaiks kvpavim. I vi
daus sklido tyli muzika, ltas elektrins gitaros bliuzas, kurio da
nai klausydavausi fotografuodamas. Dabar ji man atrod kupina aliu
zij, ta staiga kylanti ir nesuvaldomai krentanti taki melodija. Pa
galvojau, kad reikjo paslpti grotuv, nepalengvinti pusbroliui jo
niekingo ukariavimo.
Kai taip sustings klausiausi, nenordamas nieko igirsti, muzika
staiga nutilo, igirdau ingsnius, spynoje pasisuko raktas. Atokau
al, bet per vlai, durys atsivr ir mano pusbrolis jau stovjo laipt
aiktelje, tar K ia, po velni, veiki?"
Neatsakiau, velgiau vidun, norjau pamatyti Manuel Duini.
Jis vilkjo palt, paakiai buvo ivagoti raukli, tar:
- inojai, kad man nepavyks, tiesa?
- Ne, kodl? - paklausiau, jausdamas viduje kylant malon pa
lengvjim, rimstant irdies plakim, svaigstant galv.
- N nespjai, kad ji iandien ia buvo, - tar mano pusbrolis. Jis
G*

(8 3 )

atrod ts labiau ant viso pasaulio nei ant mans tokiu tiu,
kuris paprastai nukrypsta prie pat save lyg didiulis klaustukas.
Paklausiau:
- Jos nra? - mosteljau vidun, norjau igirsti patvirtinim.
- Nra nra, - atsak pusbrolis.
Pasakiau:
- Ueik, pasikalbsime, - staiga tapau draugikas ir dosnus, pa
slaugus ir mylintis kaip tikras pusbrolis, pasirengs iklausyti ir pa
tarti.
Jis nenorjo ueiti, atidav man rakt. Tar:
- K, po velni, kalbtis, vaiuoju namo.
Nusekiau paskui j laiptais, jis jo netvirtai, matyt, igr ne ma
iau u mane, buvo sukrstas, lidnas lyg po avarijos. Paklausiau
Kas atsitiko?" ujauiamai, dar prie tris minutes biau galjs j
pasmaugti.
- Tas, kad vos jusi ji m juoktis, - tar, - ir paklaus, kur tu,
pasak, kad vos prie kelias valandas buvo ia fotografuotis.
- Norjau tave perspti, - pasakiau, - bet nespjau. Man irgi buvo
staigmena. Ji atjo nelauktai. Juk inai, kokia ji.
Dabar, kai stengiausi bti blaivus, nebegaljau valdyti nei savo
balso, nei judesi: sakiniai lipo vienas per kit kaip ir mostai, vis
norjau kak pabrti.
- Atrodo, inau maiau u tave, - tar pusbrolis. - iaip ar taip,
ai.
Ijome kiem, jauiausi lyg devynioliktojo amiaus sentimen
talioje komedijoje, tarsi uostyiau kartono kvap ir scenos dulkes.
Norjau dabar visk nuleisti juokais, kai nerimas isisklaid, o svai
gulys vl apgaub mane tarsi vytintis iltas ydas, norjau atrodyti
rimtas. Paklausiau:
- Ar ji tuoj ijo?
- Pabuvo pus valandos, - tar jis!- Tokia atidi, miela, aisminga,
bet vos pamginau j pabuiuoti, paklaus kodl, irjo mane,
(8 4 )

lyg biau nukrits i dangaus. Pasak, kad visada laik mane drau
gu ir kad privalome nesuterti io jausmo kitokiais jausmais, kad
yra pavargusi ir nort vaiuoti namo. Pasijutau lyg apspjautas, net
neparveiau jos, ikvieiau taksi.
- Tuomet a nekaltas, - pasakiau; stengiausi suprasti, kiek ia yra
mano kalts, ar ji prisimin mane taip, kaip a j, ar visikai apie
mane negalvojo.
- Neinau, - tar mano pusbrolis. - Visos moterys vienodos. Ma
tyt, dulkinasi su kuriuo nors i t savo velnio draug negr, o gal su
kuo kitu, nesupaisysi.
Ijome gatv, abu susiki rankas kienes, uvaldyti priein
g, bet tos paios kilms mini. Paskui mano pusbrolis pamat sa
vo dip imutu langeliu, ant aligatvio lyg mainos aaros pabiru
sias ukes. Tar: Po velni".
Atidar dureles, viduje buvo pilna mayi uki, suspindusi
ibint viesoje. Stovjau greta, jis delno kratu brauk jas nuo vai
ruotojo sdyns, linguodamas galv. Viskas atrod neapibrta, ma
tyt, n vienas tiksliai, patikimai nebejautme laiko. Stovjome ten,
altoje drgnoje gatvje, atsirm japonik, plastmase kvepiant
dip.
Paskui mano pusbrolis sipjov uke, tar:
- Viepatie, kas per suikta velnio naktis, - iulp kraujuojant
pirt, paskui atsisdo prie vairo, tar: - Vaiuoju miegoti.
Mosteljau atsisveikindamas, irjau, kaip i lto tolsta, variklis
riaumoja tarp gatv suspaudusi nam, nejauiau savo kalts, si
ns grauaties. Grau studij, apvelgiau netvark joje: pustutis
butelis vodkos, cigarei nuorkos lktutje, ant grind imtytos
ploktels, itrauktos i savo vok. Uodiau or, norjau pajusti, kur
prajo Manuela Duini, irjau kdes, norjau suprasti, kur ji sd
jo. Mginau atspti, i kurios taurs ji gr, gal i tos puspilns ant
lentynls; susiveriau joje likusi vodk, ji buvo ilta, pajutau jos
lp skon. Dar sipyliau i butelio, norjau palyginti, alkoholis su
(8 5 )

mio su tuo, kuris jau buvo manyje, dar labiau sujauk ir supainiojo
mano jausmus.
Nusiaviau batus, atveriau lov, nuvirtau j ant nugaros, nuka
rusiomis rankomis ir kojomis. Galva ir knas bangavo, lyg pldu
riuoiau audringo eero paviriuje, mintys virto virpaniais vaiz
dais, jie leidosi nuo lub ir inykdavo sienose. Norjau neumigti,
bet nepajgiau: eero bangos supo mane koncentriniais ratilais, jie
tolo nuo vidurio ir vl j sugrdavo, laikas virpjo stingdamas kaip
ir pavirius, ant kurio tysojau.

(8 6 )

Atsibudau nek blaivesnis nei vakare

Atsibudau nek blaivesnis nei vakare, galva buvo apsunkusi ir tu
ia lyg vytini dulkeli pilnas kambarys. Tas jausmas nebuvo ne
malonus, judjau taip pat lengvai, kaip ir galvojau, palikdamas to
kius pat iltus netikrumo, ilgesio, sutrikimo pdsakus.
Telefon knygoje miau iekoti Manuelos Duini telefono, jis ten
buvo, nustebau, kad taip lengvai j radau, kad man tai atrod nat
ralu. Paskambinau jai dar neapsirengs, tik su kelnmis, basomis
pdomis vaiktinjau po studij, kiek leido telefono laido ilgis. Ne
manau, kad biau taip pasielgs, jei mano jausmai nebt tokie
migloti; matyt, biau ilgai svarsts, dvejojs, krimtsis dl savo pus
brolio, lauks, kad ji pati man paskambint dl nuotrauk. Visada
buvau links negreitinti vyki, laukti, kad tai, kas gali atsitikti, atsi
tikt savaime; niekada nemokjau gaudyti prog, rikiuoti vyki ar
skatinti ryi. Kartais, nenordamas nieko spartinti, praleisdavau
nauding akimirk ir palankias aplinkybes, irdavau, kaip jos l
tai inyksta u horizonto, danai kartu patenkintas ir nusivyls, vie
nodai silpnai, glebiai.
Bet rytas jau buvo pusjs, o mano galva pilna alkoholio gar
ir paini prajusio vakaro jausm, todl surinkau Manuelos Dui
ni telefono numer, lyg tai bt pats natraliausias dalykas pa
saulyje.

(8 7 )

Atsiliep ne ji, atsak vyrikas balsas, duslus, svetimas, jis paklau

s: Kas skambina?"
Akimirka dvejojau, gal padti ragel, bet mano refleksai buvo per
nelyg sultj; tariau: Leo ernitoris. Atsipraau, ar yra Manuela?"
Neinau, - atsak vyrikas balsas, duslus, tingus, prieikas. Gir
djau, kaip telefono ragelis trinkteli deln, paskui staliuk, vyri
k bals, tariant: - enitoras skambina". Pagalvojau, kad tai turbt
tas pats auktas afrikietis, kur sutikau diskotekoje, kad mano pus
brolis sak ties; nusivylimas aliu pervr ird, iurpas perbgo
nugara.
Paskui atsiliep Manuela Duini, tar: Leo," - jos iltas draugi
kas balsas sutirpd mano nusivylim, bet jo nesunaikino, jis m
suktis manyje kartu su kitais jausmais.
Pasakiau:
- Jei tau dar reikia, nuotraukos jau padarytos. Einu laboratorij
j paimti, - biau norjs kalbti ltai, neapibrtai, taip, kaip su
kosi mintys mano galvoje, bet suvokimas, kad su ja yra vyras, vert
mane kalbti tiesiai, berti odius.
- Aiku, kad reikia, - tar ji, smalsi ir isiblakiusi, jau buvau gir
djs j taip kalbant.
Mginau j sivaizduoti, suprasti, ar ji apsirengusi, kaip apsiren
gusi, kur iri, kaip atrodo kambarys, kuriame dabar stovi, k vei
kia afrikietis, ar tarpusavyje susimirkioja ir susirodo enklais. Tar:
- Kada galiu jas pamatyti?
- Kada tik nori, - pasakiau, mano balsas linjo dl apnikusi
abejoni. Negaljau suprasti, ar nuotraukos tikrai jai reikalingos,
ar prisimin jas tik dabar, k galvojo, ar suklydau jai paskambin
damas.
Ji tar
- Dabar ieinu, po piet turiu reikal, rytoj ivaiuoju. Gal tu ga
ltum ateiti pas mane dvylikt.
Pasakiau: Manau, galiau," - nelabai diugiai, atrod, lyg ka
(8 8 )

ko prayiau, viduje sukosi suskystjs nusivylimas, sumis su tro

kimu j pamatyti, sutrikimu, trauka, alkoholio sukeltu atsainumu.
Bet ji nenorjo aisti, brangintis, pstis; tar:
- Jei tau tinka. Jei ne, pats sakyk, kur ir kada.
- Ne ne, man tinka, - pasakiau, paklausiau jos adreso, jau buvau
j nusiras i telefon knygos.
Dvylikt valand atvaiavau prie jos nam, su voku paskubomis
laboratorijoje perirt nuotrauk. Miestas aplink mane sukosi kaip
sunkiai suvokiamas tis, ausyse speng, triukmas ir ms jude
siai atrod nepakeliami. Prie dur paspaudiau pasikalbjimo taiso
mygtuk su urau Duini", gatve po belapiais platanais guotais
lk automobiliai, sunkveimiai, tramvajai. Manuelos Duini balsas
tar: Paskutinis auktas," - jis maloniai skambjo net i pasikalbji
mo taiso gelmi.
Ulipau penkt aukt per du laiptelius i karto, neskubdamas
skaitinjau lenteles ant dur, apirinjau suskilinjus tink, m
gavausi susitraukiania erdve ir senkaniu laiku, skyrusiais mane
nuo jos. Pagaliau ukopiau paskutin laipt mar, siauresn ir statesn u kitus, Manuela Duini jau stovjo laipt aiktelje, vl kito
kia nei tuomet, kai buvome susitik. Apkabino mane ir pabuiavo,
kaip visada nuoirdiai, tar: Ai, kad atjai". Ji buvo basa, su tais
paiais iblukusiais dinsais, storu vilnoniu megztiniu, sived ma
ne namus, ypsodamasi tar: Na?"
- Vakar vakare truput igriau, bet viskas gerai.
Nusekiau paskui j neinodamas, kalbti apie vakar vakar, apie
studij ir pusbrol; tyljau. Uodiau siauro, aukto, viesaus korido
riaus or, sidmdamas pakeliui pamatytus daiktus: skaidrios plast
mass automobilio formos telefon, kelet augal msingais lapais
ir stiklo lentynl, sen veidrod paauksuotais rmais, ant sien su
kabintas keturias ar penkias senas skrybles ir skryblaites.
Manuela Duini pirma mans jo pro vienerias duris, kvieiamai
(8 9 )

mosteljo, kartu laisvai ir droviai. Jos mansarda atrod lyg asimet

rika medin palapin, arba paslaptinga trobel, auka, erdvi, mau
medio lentelmis ikaltos lubos vienoje pusje leidosi iki pat sama
n alumo kilimine danga uklot grind. Pro du didelius stoglan
gius matsi pilkvas gruodio dangus ir aukto pastato stogas. Prie
vienos sienos stovjo arfa, kuri neme mano studij fotografuoti,
kitame kampe -- dar viena arfa, senesn, su puonia ir paauksuota
kolona. Stovjo apvalus stalas, du skirtingi krslai ir ema sofa, tele
vizijos kamera ant trikojo, maas televizorius ant stiklinio stalelio su
ratukais, stereogrotuvas su dviem dideliais garsiakalbiais, sena a
lia skrynia, medin etaer. Lentyna su knygomis, geltonas moder
nus peizaas ant sienos, maas neoklasikinis paveiksllis, jame mer
gait sm i altinio vanden.
Ltai ir dmiai valgiausi aplink, pakertas erdvs ir daikt, su
statyt lyg mintys skaidrioje galvoje. Stebjausi, kokios skirtingos
prigimties, stiliaus, kokybs ie daiktai ir kaip visi kartu jie supana
ja savo dvasia, stebjausi, kiek maai vietos jie uima kambaryje,
kiek laisvs palieka gyvenaniamjame. Iekojau afrikieio pdsak,
bet neradau, atrod, kad ia niekada nieko nebuvo, tik ji viena.
Pasakiau:
- Koks graus butas. Koks keistas, - kalbjau tyliai, atrod, lyg ia
tvyrot kakokia pusiausvyra, kurios negalima sugriauti.
Manuela Duini tar:
- Kai j isinuomavau, beveik taip ir atrod. Pakeiiau nedaug, - ji
apsivalg linksmai, didiuodamasi savo namais, buvo aiku, kad
jie negaljo taip atrodyti, kol jos ia nebuvo, bet ji nemgo poz,
puikavimosi, nusiypsojo su drovumo eliu lpose, mosteljo ka
kur tarp grind ir sienos, tar: - Sskis.
Nesusimsts a irgi nusiaviau batus ir atsisdau ant ems, atsi
rms peiais em sof.
Ji vaiktinjo po kambar savo grakia eisena, emaliuot dube
nl pyl vandens, pastat j ant cilindrins keramins krosnels,
(9 0 )

udeg trump vak, laino vanden kelis laus i buteliuko. i

rjau sddamas ant grind, lyg pakertas stebdamas kiekvien jos
most, prasmindamas kiekvien judesio atspalv.
- Kas tai? - paklausiau.
- Bigaradijos eterinis aliejus, - atsak daug negalvodama. Pasi
trauk nuo smilkal krosnels, bet nesisdo.
- I kur? - paklausiau, laukiau bet kokio atsakymo.
Ji prijo prie knyg lentynos, itrauk plon knygel baltais vire
liais, pasklaid. Skait greitai, lyg deklamuot eilrat:
- Distiliuojamas i apelsinmedio ied vienam litrui aliejaus rei
kia nuo tkstanio iki pusantro tkstanio kilogram iedlapi tei
giamai veikia apmus nesuprantamai baimei neviliai suirzus sielai
gali pagydyti senas vidines aizdas stiprina aur ir danai naudoja
mas kaip apsauga.
- Odar? - paklausiau uburtas jos balso, kaip skaitydama suposi
ant bas koj. Atrod, po kiekvieno jos odio girdjau aid, nesu
pratau, tai - tik akimirkos spdis ar ypatinga kambario akustika.
- Viskas, - atsak ji. - Man patinka jo kvapas.
Po kambar pasklido iltas, velnus, kiek karsteljs aromatas kaip
lengvas jos odi aidas.
- Man irgi, - tariau; krauj smelksi tirta tkm.
Ji padjo knyg viet, atsisdo prie mane, pariet kojas. vel
giau j taip pat dmiai, kaip dmiai mano uosl uod veln kvap
niojo aliejaus aromat. Tariau: Kaip keista".
- Kas? - paklaus ji, mes sdjome vienas prie kit lyg ant kilimo
rytietikoje palapinje, o kiekvien ms od lydjo aido uraitas.
- Viskas, - atsakiau. - Tu, itie namai, viskas, k tu veiki. Ir tas
aidas, palydintis kiekvien ms od.
Ji nusijuok, jos didels akys spindjo. Pakilo, prijo prie mikro
fono greta vienos i arf, itar: Bu"; slopdamas nuaidjo jos bal
sas. Ijung stiprintuv ant stalelio prie sienos, vl nusijuok.
A irgi nusijuokiau, susiavjimas ja nesumenko. Tariau:
(9 1 )

- Jei btum pasakiusi, kad toks kambarys - biau patikjs. Ga

ljai pasakyti, kad toks oras. Viskas vis tiek taip keista.
Ji vl atsisdo prie mane parietusi kojas, santriai laisva, lyg ju
dt nedidje asmeninje scenoje, neatlikdama n vieno atsitiktinio
judesio.
Pradjau traukti i fotolaboratorijos voko spalvotas skaidres, sten
giausi apgalvoti kiekvien savo judes. Manuela ieb torer, per
mano pet irjo kiekvien prie vies pakelt skaidr. Jauiausi
keistai, kartu natraliai ir bukliai, didiuodamasis nuotraukomis ir
nerimaudamas, ar jos pavyko. Laboratorijoje vilgteljau jas, pa
rs ant viestalio, blakomas mini apie artjant susitikim su ja,
nenumaniau, ar jos jai patiks, kaip paveiks jos nuomon apie mane.
Neinojau, ar teisingai pasielgiau atsisds ant ems, o ne prie
stalo, kartu jauiausi visikai patogiai ten, kur sdjau; stebjau sa
vo judesius ir palikau jiems visik laisv, visai nesivarginau. Trau
kiau i voko po vien skaidr, kliau j prie vies, velgiau Manuel Duini, vakar amint jautriame elatinos sluoksnyje, kartu
jauiauj alsuojant u keli centimetr man i deins, jutau jos kva
p, megztin, plaukus, rankas, apnuogintas iki alkni, nors ms
rankos tik kartais susiliesdavo. Nuotraukos buvo neblogos, ypa ma
o formato, man patiko apvietimas ir matymo kampas, pavyko pa
gauti vilgsnius ir judesius, nors studijoje jie atrod nepagaunami.
irindamas jas kartu su ja jauiau artumo, bendrumo jausm, j
dar labiau pagyvino guvus jos smalsumas, verts nopuoti man prie
ausies, tiesti rank ir plte iplti nuotrauk man i rank.
Kai perirjome visas, itar: Grau, - labai tyliai. Kelias atid
jo al, tar: - ia bjauriai atrodau".
Pasakiau: Netiesa"; taiau tai buvo tiesa, jose ji atrod sustingu
si, nepanai save.
irjo jas boddamasi, paskui paklaus: Ar galiau suply
ti?"
- Praau, - atsakiau. - Jos tavo.
(9 2 )

Ji pamgino suplyti skaidres 13x18 savo stipriomis velniomis

arfists rankomis, buvo nelengva, tuomet suglam jas ir numet
kamp. Kitomis skaidrmis nuoirdiai diaugsi, atsistojusi i
rinjo jas prie stoglang, vl atsisdo prie mans. Prisideg cigare
t, tar:
- Koks tu aunus. Pirm kart save atpastu. Paprastai galvoda
vau, kas ten tokia? Matai, ne veltui praiau.
- Taip, - atsakiau, mano lpas uliejo ypsena, pajutau ilum
irdyje ir pirt galiukuose. I lauko atsklido tramvajaus bildesys,
nesiliaujanio drebti, cypti, girgdti visais savo snariais miesto
garsai, kakur i toli ir emai. Paklausiau: - Jau daug j turjai?
- Kelet, - atsak ji. irjo mane i arti, atvirai ypsodamasi, jos
akys buvo dar didesns ir spalvingesns, nei tos, kurias prisiminiau.
Tar: - Nori pamatyti? Neinau, ar pavyks rasti.
Pasakiau: Paiekok"; ji pakilo i karto, nepasiremdama ranko
mis grindis. Atidar sen ali skryni, stovjusi prie nuolaidiosios lub puss, pasiraus joje. Pagaliau itrauk apiurus gelton
aplank, vl atsisdo prie mans.
Aplanke buvo nuotraukos i skirting laik ir viet, ji paskleid
jas prie mane. Tarp j buvo spalvotas urnalo puslapis: ji - graiai
susiukavusi, graiai apsirengusi, labai rimta. Kamputyje pama
iau dat, prie ketverius metus, paraas po nuotrauka skelb: Manuela Duini, 26 met arfist i Milano". Manuela parod man dvi
plonas linijas lp kampuiuose, tar: Kai jas pamaiau, pasibjau
rjau". Ji juoksi, nesisteng atrodyti imintinga ar protinga; man
patiko jos mokjimas kartais pasijusti kvaila, ijungti srov, kai to
norjo.
Radau nespalvot jos paaugls nuotrauk, apsivilkusios vyrik
frak, lieknos, romantikos, prie veidrod; Manuela tar: Fotogra
favo sesuo". Tenbuvo kelios reklamins nuotraukos, ji - sdinti prie
arfos klasikine poza, tar Fu" ir ipl jas man i rank; serija ban
dym 6x6 fotografo studijoje, kur ji su markinliais ir dviratininko
(9 3 )

kelnaitmis sdjo ant ems, atsirmusi nugara arf, rankomis ap

glbusi kolon. Tar: Tik pairk, kokia buvau stora. Siaubingi
metai, mirtamai nuobodiavau, - bet jos formos buvo jausmingai
apvalios tuo bejgiu, mieguistu, lidnoku jausmingumu, kuris u
liejomane nauja ilgesiobanga. Tar: - Fotografavo moteris. Variausi,
niekada niekur j nepanaudojau".
Toliau variau jos nuotraukas, j buvo nedaug, stebjausi, kad
kiekvienoje ji visikai kitokia. Negaljau perprasti jos kaitos, biau
norjs atkurti tuos etapus, kuriais atjo dabartin bsen. Pasa
kiau:
- Netiktina, kaip tu keitiesi.
- Visada buvau savotikas chameleonas, - tar. - Gyvenu peri
odais. Be to, mano isiov skruostikauliai, manau, padeda, tiesa?
- Taip, - atsakiau. Itiesiau rank ir palieiau vien skruostikaul,
jo kietas velnumas ir iluma nusmelk mano deln ir rank, kartu
su jos vilgsniu, pajutau, kaip oras kambaryje dar labiau kaista ir
tirtja. Palinkau prie jos, kaip palinkstama pajutus sielos trauk,
pabuiavau j skruost, kakl, kakt. Jutau, kaip nuryja seiles,
jutau jos kvpavim dar ariau savs, i storo vilnos golfo apykakls
tvosk kno kartis, igirdau j juokiantis, nesupratau tojuoko pras
ms. Atsitraukiau, nugara atsirmiau sof iseks.
Ji irjo mane palenkusi galv, ukritusiais plaukais, neinau,
laukdama kito mano protrkio, odi, dar kako. Gal per ilgai u
trukau, stengdamasis suprasti; ji atsistojo, paklaus: Tu alkanas?"
Jos balsas ir vilgsnis neatrod atal, taiau tvyrojo netikrumas,
dvejopai veiks ms bendravim, grasins igryninti, itutinti erd
v tarp ms, tkstant kart apsunkinti kiekvien judes ir od.
Tariau:
- Taip, labai, - nors nebuvau toks tikras; nusekiau paskui j vir
tuv, tai buvo tik nia koridoriuje, pusiaukelje dur link. Ji pripyl
puod vandens, pastat j ant ugnies, i jau atkimto butelio pyl
dvi taures raudono vyno. Grme stovdami, nugaromis atsirm
(9 4 )

priepriees sienas. Tariau: - Noriau nufotografuoti tavo namus,

o ne tuos, kuriuos fotografuoju dirbdamas.
- Tikrai? - tar ji, nesupratau, dvejodama ar isiblakiusi, nebu
vau tikras, ar girdjo mano odius. Ji pam pakel cigarei nuo
lentynls, pasilenk prisidegti nuo virykls liepsnos, pusiaukelje
sumiau j u rankos, patraukiau prie savs. I netiktumo ji atsidu
so, cigaret nukrito ant grind; prispaudiau j prie savs, igirdau,
kaip plaka jos irdis. Buiavoms susiglaud, u ms kriauklje
skimbiojo stalo rankiai. Kvpiaujos alsavim, svaiginamas saldaus
vyno ir dm kvapo i jos burnos, ulietas jausm bangos. Glosiau
jos plaukus, nugar, sdmenis, paastis per golfoviln, jos buvo drg
nos ir iltos, kaip rankos: tai pajutus mane nukrt keistas drebulys,
lyg prisilietus prie jos tikrj jausm, paslpt po laisvo, nerpes
tingo elgesio udanga.
Uvir vanduo, mes atsitraukme vienas nuo kito, Manuela su
br makaronus, gurkteljo i savo taurs. A irgi igriau, stebjau
kiekvien jos judes, iblukusiais dinsais aptemptas kojas, sdme
nis, kai pasisukdavo mane nugara, atrod, lyg jau kadaise biau
juos mats. Ji gro prie mans, krtin prie krtins, mes vl apsi
kabinome, glamonjoms, buiavoms. Laikiau prispauds j prie
savs; mintys ateidavo ir inykdavo miglotos, opaskui netiktai ai
kios. Galvojau apie mus skyrus nuotol ir kaip netiktai jis inyko,
apie afrikiet, ryte paklus ragel, apie savo pusbrol, apie Antonel
Sartori prajusi nakt. Tai buvo daugiau vaizdai nei tikros mintys,
nuotraukos mintyse, isipleianios ir prarandanios form, o pas
kui susitraukianios ir prapuolanios kakur smegen gelmse lyg
trumpi elektros impulsai.
Manuela vl atsitrauk patikrinti makaron, pasakiau:
- Tau neatrodo, kad buvome pastami dar prie susitikdami? kalbjau lengvai, raudonas vynas dar labiau sutirtino or, sekiau
paskui savo jausmus, n nebandydamas j suvaldyti, aikinti, gra
inti ar pavelgti juos i alies.
(9 5 )

Grteljusi ji pavelg mane su pastamu spindesiu akyse, ta

r:
- A taip pagalvojau t vakar, kai pamaiau tave su pusbroliu.
Prisiartins priglaudiau kakt jai prie smilkinio, alsavau jos plau
kus; tariau:
- Argi ne keista?
- Taip, - tar ji, nuslysdama tolyn, man patiko smalsumas jos aky
se, tas jai bdingas judesys, jos artjimas prie mans ir tolimas.
Ji nuko makaronus, i kriaukls pakilo gar debesis, pripilds
ma virtuvs ni iki pat maumedio lentelmis ikalt lub.
Valgme svetainje susd prie apvalaus stalo po vienu i stog
langi, pro kur krito silpna pilko dangaus viesa. Buvo nelengva
ilaikyti patirt velni, jauki, miglot nuotaik. Bt pakak kito
kio balso ar vilgsnio ir ms artumas subyrt ipulius; vytavo
me ir erdv vytavo kartu - i tutumos pilnatv. Manuela pasako
jo man apie oper, kur gros sausio penkioliktj Feraroje. Sak visi
kai praradusi form, turt repetuoti dien nakt, bet trksta laiko,
daug kitoki darb. Kalbjo, kad klasikin muzika jai kelia nerim,
sak, kad koncertuoja nuo eiolikos met ir nesugebjusi priprasti
prie tampos. Tar:
- Tai primena vaikiojim lynu be apsauginio tinklo apaioje.
Visi susd stebi kiekvien maiausi tavo judes, avisi, kaip slenki
pirmyn, bet tikisi, kad anksiau ar vliau prarasi pusiausvyr ir nu
krisi tiesiog j akyse. Vi^n pagalvojus man suspaudia ird. Kiek
vien syk prisiekiu niekada daugiau to nedaryti, o paskui ir vl lei
diuosi kalbama. Nekeniu ito darbo.
- K nortum veikti? - paklausiau valgydamas kiek pervirusius
makaronus. Man nepatiko tas aikus suvokimas, kaip laikau aku
t, kaip skamba mano odiai, norjau vl atsissti greta jos ant e
ms kaip pirma, klausinti j ir jos klausytis, nesilaikyti privalom
norm.
Atsak:
(9 6 )

- Groti savo muzik arba rok. Arba vaiuoti Airij ar Ameri

k, neinau. Susitikti su kitais muzikantais, laisvais savo dvasia. O
gal liautis groti. A nuo vaikysts prirakinta prie styg, - pasisukusi
ji pavelg dvi arfas didelio kambario nuoulniomis lubomis gilu
moje, j paslapting senovin form, dabar ji atrod grsminga, ta
r: - Kartais mielai jas sudeginiau.
Suprantu," - pasakiau. Nesivaizdavau jos darbo: repeticij, su
sikaupimo, mokymosi atmintinai, technikos pratyb, pastang, nuo
vargio, kuri dka pasiekiamas tas nuostabus studijoje girdtas leng
vumas ir lankstumas. Ji tar:
- Vis dien kankiniesi su atspalviais, galvoji, kaip juos igauti ir
tvirtinti, kad paskui galtumpakartoti. Ir niekada tai visikai nepa
vyksta, jie tvyro ore, vien akimirk yra, o kit - jau inyko. Gana
vien dien atsipalaiduoti, pasidiaugti gyvenimu ir viskas praras
ta. Lyg tapytum paveiksl, kuris iblunka vos baigtas, ir vis laik
turi kartoti kiekvien potp, jei nori, kad j kas nors pamatyt.
- Kaip tu pradjai? - paklausiau, mginau prasiskverbti pro jos
mintis ir painti j, kaip ten, virtuvs nioje. - Kodl pasirinkai arf?
- Vien dien j pamaiau, man patiko garsas. Mano visa eima muzikantai, brolis jau buvo garsus jaunasis smuikininkas. Netur
jau pasirinkimo. Tai buvo mano kraujyje ar bent jau galvoje.
Klausiausi nekramtydamas, pakertas josbalso, instinktyvi min
i, kiekvienas odis man pie jos paveiksl, atsiet nuo jos sklei
diamos traukos. Atrod, nieko apie j neinau ir inau daugiau,
nei apie save pat, norjau dar daug jos paklausti ir nieko nebeklausinti, paprayti papasakoti visas gyvenimo smulkmenas iki ms
susitikimo ir umirti tai, k jau igirdau, vl perirti visas jos nuo
traukas ir bti nemats n vienos i j.
Ji paklaus:
- O kaip tau ov galv fotografuoti daiktus?
- Man neov, - atsakiau. - Tiesiog taip atsitiko. Prie tai penke
rius metus fotografavau madas, bet nebegaljau paksti vis t ur7.947

(9 7 )

nal redaktori, dizaineri, reisieri, grimuotoj ir kit. Onuo ma

nekeni mane tiesiog pykino. Nuo j privalom dirbtini ypsen,
kaip vargi uhipnotizuot gazeli ties bado mirties slenksiu, Manuela prapliupo juoktis; panorau dar j prajuokinti. Pasakiau: Man buvo leiktu nuo j ilg laib rank, isiovusi mentikauli.
Jauiausi lyg apsstas.
Ji tar:
- Panaiai jausdavausi orkestre, kai daniau reikdavo groti. Ma
ne pykindavo maniakiki smuikinink mostai, kai traukdavo i dkl
savo smuikus, jiems grieiant tyktanios seils, enklai, kuriais visi
kalbdavosi slapta nuo dirigento. inai, tos menkos nereikmingos
smulkmenos, kurios lidina ir slegia, panaiai, kaip mokykloje, - ji
irjo mane didelmis, spindiniomis akimis, paklaus: - O pas
kui?
- Paskui miau fotografuoti portretus, - tariau. - I pradi ma
niau, kad tai pati laisviausia ir krybingiausia fotografijos aka. Bet
yra taip, kaip sakei, sibrauni svetimus gyvenimus, ikreipi juos,
ineioji po gaball. Vagi ir deformuoji.
- Ne visada, - tar ji. - Gali isineti ir domi dalyk, irykinti
nematomus bruous.
- Taip, bet pagaliau man kyrjo, - tariau. - Kiekvien kart ir
ti pozas t, kuriuos fotografuoji, ir paiam juos fotografuojant sto
tis tam tikra poza, vienokia, kai parduodi nuotraukas, kitokia, kai
jas tik aptarinji. Mane uliejo pozos. Jauiau, kad tuoj pasksiu.
Ji vl nusijuok, vien rank panardinusi plaukuose. Tar:
- Tuomet pasiuntei visus velniop ir pradjai fotografuoti daiktus?
Jos vilgsnyje ir balse jutau stulbinam artum, dar niekada nesi
kalbjau su niekuo, kas bt taip mane panaus. Tariau:
- Taip. Kds bent jau nepozuoja. Kdi gamintojai taip pat. Tai
nelabai domu ir teikia maai lovs, bet niekas man nesuka galvos
ir nepamokslauja, koks turiu bti. Dirbu savo darb, inau, kad dir
bu j gerai, ir to gana".
(9 8 )

- aunuolis, puikiai imanai savo darb, - tar, irdama man

lpas.
Suvokiau, kad kalbu apie savo darb kaip apie gyvenimo pasirin
kim. Gal jis toks ir buvo, buvau pasirys pasinaudoti kiekvienu
argumentu, kad kurstyiau jos palankum ir jausiau j taip arti,
kaip dabar. Pasakiau:
- Tai tu aunuol. Todl, kad esi tokia, kokia esi. Tikrai, - sumiau
jos rie, artjau prie jos lyg plaukdamas, nuslydau nuo kds ir ap
kabinau j i ono, vienu keliu priklaups ant grind.
Suskambo telefonas, ji mosteljo ranka. Lyg sakydama, kas per
velnias, paskui nujo atsiliepti. Tar: Ne'', Taip", Kada?" - pus
balsiu kitoje kambario pusje grieta, maloni, kantri, sudirgusi, ne
buvo sunku suprasti, kad kalbasi su vyru.
irjau j i alies, vl sddamas prie apvalaus stalo, erdv
tarp ms tapo skaidri ir tuia, kiekvienas mano judesys neval
domas, sunkiai laikiausi ant kds nenukrisdamas on. Atsisto
jau, prijau pasivalgyti po medin etaer: keletas sen parkeri,
besijuokianios Manuelos nuotrauka, daryta Poliaroidu" prie jos
nam dur, dvi karikos emblemos, ssiuviniai, indeliai su spal
votu raalu. Ant stalo guljo rytojui paruotos Kald dovanos,
sprendiant i ryuli formos - ploktels ir knygos su adresat
vardais, uraytais ant ma lipni gelton lapeli. Pasimeiau tarp
daikt form, paviri vingi, spalv sdrumo kambario prieblan
doje, kiekvienas daiktas skleid keist lidesio ir palengvjimo mi
in. Pamaniau, kad vis dar galiau ieiti i Manuelos Duini nam
taip pat lengvai, kaip ji islydo i mano glbio, kad tai dar nra ta
mano gyvenimo akimirka, kai reikt pradti siekti idealios der
ms lyg romantikame devynioliktojo amiaus romane. Galvojau,
kad pagaliau galiu valdyti savo gyvenimo tkm, velgti daiktus
i alies ir objektyviai, rinktis netrikdomas ir netransformuojamas
beribi jausm.
Manuela Duini padjo ragel, gro prie mans, tar: Atsipraau".
(9 9 )

Ji buvo suglumusi, velg telefon ant staliuko lyg is bt gyva

btyb.
Tariau: Viskas gerai," - puikiai suvokdamas, kaip grietai skam
ba mano balsas.
Ji mosteljo, tar:
- Skambino mano draugas senegalietis. Jam bloga, neinau, ko
dl verkia. Norjo pasikalbti.
- A j maiau, tiesa? - paklausiau apsimesdamas ramiu ir abejin
gu. - T vakar diskotekoje.
- Taip, - atsak ji, prislgta prietaring jausm, judri ant savo
ilg koj. Tar: - Pasakiau, kad po pusvalandio su juo susitiksiu.
- Aiku, - tariau. - Vis tiek man jau metas. Turiu marias darbo.
Pakls rie pavelgiau laikrod, naikinau sskambius, traukiau
ryius, stengiausi neirti jai akis.
Ji velg mane vos ypsodama, atrod nustebusi, gal nepaten
kinta, nebuvau dl to tikras, tar:
- itaip pabgsi? N neigrs kavos?
- Ne, ai, privalau baigti nuotraukas vakar, - pasakiau dar
aliau nei biau norjs. Pasakiau: - Man tikrai laikas bgti. Rytoj
Kaldos. Buvau prarads laiko nuovok.
Mus skyr metras, stengms nuspti vienas kito iraikas. Atro
d, kad tereikjo paklausti, kaip sekasi, o gal utekt vieno odio
ar ysenos, kad vl pradtume kalbti ir gal vl suarttume, bet li
desio ir palengvjimo miinys visikai uvald mane, aplipo lyg u
nuodytas medus. Nujau pasiimti savo odinio varko, tariau: Ti
kiuosi, greitai pasimatysime".
- Tikiuosi, - tar, dabar atrod sumiusi, net sieidusi, sek kan
din mans atitolusi. Tar: - Kiek skolinga u nuotraukas?
- Nieko, - atsakiau jau pusjs koridori. - Tai dovana. Man bu
vo malonu jas daryti. Tikrai.
Kalbjau paaipiai lyg treiarje komedijoje, klausiausi savs i
alies ir siutau i pykio.
(100)

Ji palydjo mane iki dur, akimirk pavelgme vienas kit i

arti, probgmais pasibuiavome, vos palieiau jos lpas ir tuoj atsi
traukiau, su paia kvailiausia ir droviausia ypsena tariau Iki". Lei
dausi laiptais neatsisukdamas, kaip manydamas greiiau.
Pajutau didesn palengvjim nei lides, kad mano trauka jai u
sivr greiiau ir tviriau, nei jos buto durys, jauiausi lyg pateks
pavojaus zon ir paspruks i jos be nuostoli ir neteki. Lkiau
laiptais emyn, viduje tvino saldus ir karsteljs nusivylimas, stip
rus, kaip tikras fizinis pasitenkinimas.

(101)

Kald dien ivaiavau Monte Karl

Kald dien ivaiavau Monte Karl su Antonela Sartori, jos drau
gu Gigu ir vokietaite, busimuoju fotomodeliu, kurijis prie dvi die
nas pakabino bare. Antonela Sartori nepyko, kad vidury nakties pa
bgau i jos lovos; ji pati paskambino man Ki vakar, tar: I
trinkime visk, kas buvo bloga". T akimirk, kai ji paskambino,
neinojau, kur eiti ir k daryti, sdjau sudribs krsle, apimtas ne
vilties ir tingulio, visikai atsiribojs.
Kald dien pus dvyliktos per itutjus miest nujau prie jos
nam, palaukiau gatvje, kad nereikt sveikintis su motina, po de
imties minui atvaiavo Gigas ms paimti su savuoju Porsche"
ir busimuoju fotomodeliu, pasipuousia kaip viesiaspygl Kald
eglut, kaspinli ir segtuk prikaiiotais plaukais. Tyldami vaia
vome autostrados link; galvojau apie savo atostogaujanius vaikus,
apie buvusi mon ir buvusios monos vyrik, apie Ki vakar,
kur kiekvienas mostas ir odis bdavo koncentruoti, pagreitinti, i
kreipti siekiant bendros derms. Galvojau apie Manuel Duini jos
keistame bute, kaip mes apsikabinome ir kaip buiavoms, kaip vis
kas nutrko; apie jos vilgsn man leidiantis laiptais. Bet nenorjau
galvoti, norjau ivaiuoti i Milano, buvau tylus, apsnds, pri
spaustas prie Antonelos Sartori galinje jos kvailo draugo Porsche"
sdynje, i grotuvo skambant beprotikam italikam repui.

(102)

Gigas vaiavo su pasitampymais, greitindavo kaip pamilis, no

rdamas suavti savo mergin, paskui staiga sultindavo, kalbjo,
kad reikia tvarkyti varikl ir nenori jo pervarginti, ilg kelio ruo
vaiuodavo imto deimties kilometr per valand greiiu. Antonela neirjo mane, tik sdjo prisispaudusi, persisvrusi priek
ddavo grotuv naujas kasetes, skleid mainos salone pranczi
k kvepal aromat. Negaljau suprasti, kodl ji nutar praleisti ven
tes su manimi: i inercijos, abejingumo, praktikumo, kilnia
dvasikumo, tiesiog todl, kad buvo pratusi prie savo tvo apgauli
ir idavysi. Gigas plepjo apie gyvenim ir planus, pra padti
jam tvarkytis su vokietaite. Vokietaits vardas buvo Astrid; ji tyljo,
itardavo tik Taip?" arba Ak", jos t" buvo labai minktas, o k" labai kietas.
Pakrantje vl pasirod saul, vingiuotu keliu leidoms Monte
Karl.
Gigo tv butas buvo auktame naujame daugiabuiame name, pro
langus matsi pakrantje susigrd panas namai, emiau - lopi
nlis pilkos jros. Kambariai buvo uversti kartoninmis dmis,
skryniomis, lagaminais su daiktais, baldais, paveikslais, porcelianu,
sukauptais per ilgus metus, kai jo tvas dirbo privaios klinikos di
rektoriumi ir nemokjo mokesi. Dabar, atjus neramiems laikams,
jie buvo saugiai paslpti. Gigas vis laik rpinosi, kad bt atsukti
visi iaupai, jungti elektros ildytuvai, viesa, televizorius, radijas,
kad met gale Monte Karlo valdios atstovams galt parodyti, jog
tvai tikrai ia gyveno. Kaskart, kai a arba Astrid netyia usukda
vome iaup ar ijungdavome vies, Gigas audavo junk!" - per
rkdamas bendr urmul; aukdavo: Reikia, kad skaitikliai sukt
si, tai btina!"
Naktimis myldavausi su Antonela, o i anapus brangaus karto
no pertvaros girdjau Gigo ir Astrid balsus ir odius. Antonela kar
tojo: Viepatie, girdi?" - taiau jos tai neglumino, prieingai - teik
(103)

pasitikjimo lyg per etadienin licjaus klass ekskursij. A irgi

buvau patenkintas, kad greta yra dar kakas, kad yra most ir kalb
rmai, ribojantys slapt mano baim. Tuose rmuose Antonela sta
iai siautjo, spyriojimosi ir vos palietus po sijono kratu sulaikyt
rank metas buvo jau taip toli, kad maniau j tik susapnavs. Man
patiko pasiduoti grynai aistrai. Variau j lengvai, naudojausi mei
ls technikos repertuaru, smaginausi apsimesdamas meils ker auka
ir jos mokytoju, vairiais kampais siterpdamas tarp jos balt, liau
n, imanktint laun.
Rytais miegodavome ilgai, paskui psiomis arba automobiliu
laistydavoms po bjaur miest; Astrid digavo matydama pra
vaiuojanius Rolls Royce" arba Jaguar", Antonela ir Gigas apsi
mesdavo, kad j tai nedomina. J draugai buvo ivaiav kalnus ar
labiau egzotikas vietas negu pajris, nebuvo k veikti, tik sdti
prie stalelio bare, skatyti laikraius ir urnalus namuose arba tu
iai plepti apie visk. Pagalvojau, kad ita patirtis neblogesn u
kitas - geriau nei sdti vienam savo studijoje Milane, apverkiant
tai, ko vis tiek neturjau.

(104)

Pirm Naujj met dien nuotolinio valdymo aparatu

perklausiau raus savo telefono atsakiklyje
Pirm Naujj met dien nuotolinio valdymo aparatu perklausiau
raus savo telefono atsakiklyje kaip ir kasdien nuo tos dienos, kai
ivykau i miesto, ten buvo Manuelos Duini inut. Ji kalbjo: ia
Manuela, kur tu esi?" - sutrikusiu, sujaudintu balsu. Po akimirkos
vl igirdau jos bals, nutvilkius iki irdies gelmi: Nedorli, i
nau, kad kakur svetimoteriauji, kai man taip velnikai reikia su ta
vimi pasikalbti".
Sdjau vienas svetainje ant sofos tarp bjauri bald ir di su
legaliai vogtais daiktais; paokau, irdis m dauytis dvigubai grei
iau, ausyse speng, kojos nestygo vietoje. Nesupratau, kodl Ma
nuela Duini kalbjo su manimi kaip su neitikimu suadtiniu, nei
kodl nuo vieno skambuio iki kito taip pasikeit jos nuotaika; ko
dl jai taip reikjo su manimi pasikalbti. Pabandiau paskambinti
jai, maigiau jos numerio mygtukus taip greitai, kaip tik pajgiau,
niekas neatsiliep. Padjau ragel, pajutau slegiam nuotolio, apgau
ls, vidini mechanini gniaut jausm.
Antonela, Gigas ir Astrid miegamuosiuose ilsjosi po bemiegs
nakties, bgdami nuo popiets tutumos, panir savo beprasmi
vilgsni, judesi, odi pasaulyje. Pirma mintis buvo eiti pasikal
bti su Antonela, bet neinojau, k j pasakyti, pagalvojau, kad tai
beprasmika, lyg vris narve ingsniavau palei lang, u kurio ma-

(105)

tesi balkonas. Galvojau apie Manuelos Duini bals mano atsakiklio

juostelje, apie jos netramdomus jausmus, apie laik, kurio prireik
t isisukti i Antonelos ir jos draug kompanijos ir sugrti trauki
niu Milan.
Neturjau laiko isisukinti, nenorjau, kad mane sulaikyt; tro
kau vieno - lkti Milan ir susitikti su Manuela Duini, suinoti, kas
jai nutiko ir kokia nevaldoma chemin reakcija mus sieja. N negal
vojau krautis lagamino, apsivilkau odin vark, nuo spintels prie
kambaryje pamiau Gigo Porsche" raktelius, ibgau lyg skuban
tis vagis.
Vaiavau autostrada pusiau guldamas emoje sdynje, grei
io rodykl beveik nenusileisdavo emiau imto atuoniasdeim
ties kilometr ribos, variklis gaud man u nugaros. Sustojau tik
vien kart prisipilti degal, i telefono kabinos pabandiau pri
siskambinti Manuelai, niekas neatsak. Svarsiau, kur ji galjo i
eiti, gal prapuol kur nors toli toli, o gal negalavo arba, neradusi
mans, nutar amiams mane pamirti. Svarsiau, kodl ji taip mane
trauk, ugodama visk aplink, kas privert mane pabgti i jos
nam, nieko neklausinjant, sumiusio lidesio ir palengvjimo ku
pina irdimi. Myniau greiio pedal iki galo, rankomis apglbs
siaur vair, tikjausi, kad mans nesustabdys policija ir neperkais
variklis.
Pagaliau pasiekiau Milan, miestas buvo tamsus, paskends rke
ir tutesnis nei ivaiuojant, mons dar buvo ivyk arba tnojo
namuose ilsdamiesi po nakties puotos. Stabteljau prie telefono b
dels, paskambinau Manuelai Duini, niekas neatsiliep. Penkias mi
nutes leidau telefonui skambti, pro al rke, genama aklo pykio,
pralkdavo reta maina. Kakur gilumoje ltai plak irdis, i nevil
ties norjosi rkti, bet buvo per alta.
Nuvaiavau prie jos nam, spusteljau dur mygtuk vildama
sis, kad ji jau bus sugrusi, pasikalbjimo taisas tyljo. Laukiau gal
valand: vaiktinjau aligatviu, valgiausi urakintas jos laiptins
(106)

duris, gatve pravaiuojanias mainas; tikjausi pamatyti jos auto

mobil. Buvo naktis, o rkas toks tirtas, kad tik paskutin akimirk
galdavau irti kapotus, pro al viena paskui kit lk nepas
tam main mklos, Manuelos Duini automobilio vis nesimat.
Pagaliau netekau vilties, sdau bjaur, nepakeniamai triukmin
g Porsche".
Usukau bar, kur su pusbroliu buvome j sutik jo gimtadienio
vakar, jis buvo udarytas, tamsus, vl tapo tramvaj dispeerine,
kuo ir buvo prie tapdamas baru. Apsukau rat psiomis lyg lid
nasis piligrimas. Negaljau patikti, kad Manuela Duini galjo leisti
laik tokioje udaroje ir tokioje tamsioje vietoje, kad visi garsai, vie
sos, moni judesiai, juokas sutirpo niek. Pasijutau lyg atvyks
galin laiko ir ervs stotel, perdaug inertikas, isiblaks ar kvai
las, kad kada nors galiau i jos itrkti. Grau prie beveik vogto
Porsche", ltai pasukau savo studij.
Atvaiavs pamaiau ant aligatvio prie dur stovint balt Ma
nuelos Duini automobil, pamaius j man sustojo irdis. Iokau n
gerai nepastats mainos, pabeldiau stikl, netikdamas, kad ten
ji. Tai buvo ji, isigando, paoko sdynje, paskui paino mane. Ili
po pavargusiu veidu, suiautais plaukais, tar:
- K veiki ia su ta ilaikytinio maina?
- Pamiau i vieno tokio, - atsakiau, j apkabinus knu berbgo
drebulys.
Vos j paleidau, pavelg mane palenkusi galv, jauiau jos ne
pasitikjim, paklaus:
- Kur buvai?
- Siaubingoje vietoje, - atsakiau. - Ir vis laik galvojau apie tave.
Kalbant mano balsas drebjo dl sumiusi kalts ir palengvji
mo jausmo; pamaniau, kad dar niekada nesame kalbj tokiu tonu,
ms santykiai dar niekada nebuvo tokie velnikai artimi.
- Kodl tuomet ijai? - paklaus ji, dmiai tyrindama mane i
bint viesoje, sunkiai itvriau jos vilgsn.
(107)

Pasakiau: Praau, ueik". Atidariau duris, traukiau j vid to

lyn nuo drgno nakties alio, tolyn nuo klausim.
Laim, studijoje buvo ilta, nors jautsi dulki kvapas ir buvo vi
sika netvarka. Buvo keista matyti Manuel vl vaiktinjani tarp
mano daikt po to, kai ji buvo ia su mano pusbroliu, stengiausi
apie tai negalvoti, tik irjau j. Tariau:
- Neturiu nieko nei valgyti, nei gerti.
- A nieko nenoriu,- tar, eidama ratu, lyg jai bt alta.
Ant elektrins krosnels ukaiiau vanden, itraukiau indel su
ramunlmis ir pustut stiklain medaus. Norjau itirpdyti prie
ik begalinio nuotolio alt ir nevilt, upldusi pagalvojus, kad
jau niekada jos nebesurasiu, trokau nors maiausio pastamo mos
to.
Manuela tar:
- ryt, kai buvau ijusi, mano namus sibrov vagys ar dar
kakas, - ji buvo labai iblykusi, dabar viesoje maiau, kad yra
isigandusi.
- Kaip tai kakas? - paklausiau, ird ugul nerimo elis.
- Taip, - atsak ji. - Jie visk apvert, bet nieko nepavog. Bent
man taip atrodo, nuodugniau neirjau. Tik apsidairiau, simeiau
lagamin drabui ir leidausi laiptais emyn. Neturjau su kuo
pasikalbti, valand valandas vainjau po miest. Skambinau tau
gal deimt kart, bet tavs vis nebuvo. Tik tas lyktus atsakiklis.
Numesdavau ragel, nekeniau jo, nekeniau tavs.
- Praau, nekalbk taip, - tariau. - Igirdau tavo inut autoatsakiklyje i popiet ir kaip galdamas greiiau parlkiau Milan.
Prijau prie jos, lyg nordamas susigrinti laik, kai ji vainjo
po miest, kupina baims ir trokimo su manimi pasikalbti.
- Kur buvai? - paklaus, laiksi atokiau.
Atsakiau: Monte Karle," - stengiausi kalbti ramiai, bet man ne
sisek, jauiausi, lyg ji permatyt mane kiaurai, kaip stiklin. Pa
miau j u rankos, tai irgi nepadjo, jauiau jos temptus raumenis.
(108)

Ji pairjo mane, apmaudiai ypteljo, tar: Buvai su mote

rimi?"
Tik akimirk sutrikau, galvoje mkteljo du ar trys galimi pasi
teisinimai, atsakiau: Taip". Ilaikiau jos vilgsn, jauiau, kaip k
nu perbga iurpas i diaugsmo, kad bent galiu sakyti jai ties - gal
panaiai jauiasi tas, kuris vardan sitikinim susidegina apsiliejs
benzinu arba nuoka nuo stogo.
Manuela isprdo i mano rank, tar:
- Nieke, galne, kals vaike, taip ir inojau, kad negaliu tavimi
pasitikti. inojau, kad esi niekas, nors dediesi toks malonus, esi
velnio veidmainis.
- Praau, nekalbk taip, - pakartojau. - Galvojau apie tave, kiek
vien dien. Vos igirdau tavo inut, puoliau atgal. Palikau visus
nieko nepaaikins, ivaiavau lyg akis idegs. Pavogiau main,
kad bt greiiau.
Mano balsas kimo tuo labiau, juo labiau stengiausi paaikinti sa
vo pradin saviudik atvirum, odiai pynsi, lyg biau pasku
tinis melagis, bailys, sukius.
Ji laik rankas juodojo varko kiense, kai vl bandiau j palies
ti, tar Nelsk!" savo aiiu balsu.
Bet a nesitraukiau nuo jos, mane laik prikausts jos vilgsnis ir
jos kaltinimai, lyg btume buv artimi, aaros jos akyse. Pasakiau:
- Galvojau, kad tu su tuo tipu i Senegalo. Pasijutau lykiai, kai
atjau pas tave su nuotraukomis, o tu pasakei, kad eini pas j.
- Ar negaljai paklausti? - tar ji, vis dar nepasiekiama, bet jau
kitokiu balsu. Tar: - Dabar jis man tik draugas. Jam buvo bloga.
- Bet anksiau js buvote artimi? - paklausiau, tyrinjau jos
vilgsn.
- Tai buvo tik iaip istorija, - tar. - Jie - grup draug, visi gi
mins. Susipainau su jais diskotekoje, nujau ten $u drauge, paly
ginti su pastamais bejausmiais milanieiais, man jie pasirod la
bai linksmi.
(109)

- Ir tu su juo susidjai? - paklausiau. Sukoms aplink, irjome

vienas kitam akis ir pro al.
- Nesusidjau, - atsak ji, lyg gintsi. Tar: - Tai buvo tik vaik
aidimas.
-Taip, geras vaikas, du metrai, - tariau, pavydas skverbsi i kiek
vieno odi garso.
Ji ypteljo sutrikusi, nestygo vietoje. Tar:
- Norjau pakvailioti. Vis vasar ir vis rugsj mokiausi ir gro
jau, nebegaljau itverti tos rimties.
- aunuol, - pasakiau, supratau, kad dabar a kalbu taip, lyg
mes btume buv artimi, nieko negaljau padaryti. Vanduo puode
beveik igaravo, ijungiau, net nebriau ramunli.
- Liaukis, - tar ji. Tai buvo panau dviej pavyd kov, kartu
stipri ir nepagrst, persvara atitekdavo pakaitomis tai vienam, tai
kitam. Tar: - Klausyk, seksas toje istorijoje tebuvo antraeilis daly
kas. Mes daugiau okome. Naktis leisdavome diskotekose, dieno
mis miegodavome ir rkydavome. Jie visada turi daug ols. Ir vi
sada apsine.
- Opaskui? - paklausiau, atsirms stov, jauiausi dar bjauriau
nei jos namuose, klimps apkartus jausm med.
- Paskui pamilau tave, - atsak ji.
irjo man akis i labai arti, prisislinkau prie jos jau nieko ne
galvodamas, pasibuiavome lpas ilgu, geidiamu buiniu, lyg po
aminybs po vandeniu vl btume inir paviri. Stovjome su
siglaud, pasinr miin i ms kn ilumos, nuotolio tarp m
s, alio u lango, kartlio, skubos, baims, kad daugiau nebepasi
matysime, mano studijos jaukumo, ms velnumo ir kietumo.
Manuela nusivilko vark, neirdama numet j ant kds, gir
djome, kaip jis nuslinko ant ems, pasikeit iorikai ir vidumi,
tapo moterikesn, velnesn, ilgu baltu kaklu ir po juodu plonos
vilnos megztiniu besikilnojania krtine. Vl prisiglaudiau j, g
riau jos alsavim, jauiau begalin malonum, palyginti su tik prie
(110)

kelias valandas girdtais trumpais Antonelos Sartori atodsiais, jau

iausi, lyg susilieiau labiau su savimi nei su ja.
Atveriau lov. Trokau turti geresn lov ir tikr kambar, o ne
uverst daiktais studij, diaugiausi ir tuo, nukritome ant lovos, ir
ji man pasirod minktesn, nei tikjausi. Mes niekur neskubjome,
neturjome jokio apibrto tikslo, buiavoms, glamonjoms, i
rjome vienas kit i labai arti, lyg kiekvienas mostas bt savaime
teisingas ir tobulas. Nutempiau jos megztin ir kelnes, ji nusivilko
likusius drabuius, irjau j iltoje vienintelio deganio viestu
vo viesoje, pakertas jos pilvo. Jis buvo toks, koki dar neteko ma
tyti, nebent paveiksle ar skulptros, taurus, apvalus pilvas lyg mei
ls sala, viesmeius nutolusi nuo tempto, lieso Antonelos Sartori
pilvelio. irjau j ir neinojau, k pasakyti, tik glamonjau ir
apirinjau, galvojau, kaip nuostabiai ji skyrsi nuo to grieto, sku
banio apsirengusios Manuelos vaizdio. Galvojau, kad ji yra gerai
apsaugota paslaptis ir kiek dar staigmen turt slypti joje.
Nuslydau pabuiuoti jos bambos, kirknies ir plaukeli, praskiau jos kojas, pavelgiau tarp j. Ji irjo mane, kai taip dmiai j
tyrinjau, tar: A nepratusi, kad mane taip apirint," - ypso
josi droviai, primerkusi akis, nesuglaud koj.
Apirinjau j, velniai glostydamas delnu od. avjausi jos for
momis, nuostabiai moterikomis lyginant su t mergaiiuki, su ku
riomis pastaruoju metu susidurdavau, neinojau, k turiau dary
ti. Mintis apie afrikiet, su kuriuo draugavo, kl man nerim, dar
viena, ne tokia apibrta dvejon, siterpusi tarp ms lyg spalvotas
filtras, trukd man suartti su ja taip lengvai, kaip biau norjs.
Bet jau artjau prie jos, ji tar: Ne, reikt kai kuo pasinaudoti";
tai dar labiau sujauk mano sumiusius jausmus, pavyd, nepasiti
kjim, trauk, nerim, kad leidausi traukiamas nevaldom terito
rij, atsakomybs jausm ir neivengiamo jausm, kas akimirk vis
kitas i j nustelbdavo likusius. Nebuvau tikras, ar ji kalba apie sar
g, ar apie k kita, tie veiksmai netilpo mano galvoje, jau j taip
( 111)

pat dmiai, kaip apirinjau pilv. Ji guljo romi, be to judrumo,

su kuriuo kalbdavo, juokdavosi, keitsi, provokuodavo, mesdavo
ik, guljo patikli, laukdama ir stebdama, kartu atvira man ir
udara. Buvome artimi, daug artimesni nei galjau tiktis, jos ilu
ma ir alsavimas bangomis uliedavo mano krauj, ltino mano jaus
m ir mini apytak, jos susipyn vien. Man atrod, kad tik per
ingsn idrsau engti keliu, vedaniu ilt ir trap lauk, kur prie
mane nusiaub kiti, tai inojau dar prie suvokdamas, kad man bus
nelengva i ten ieiti, bet jau vis gilyn nieko negalvodamas.
Myljoms neskubdami, nesiverdami, nebandydami pasipui
kuoti ar vaidinti. Sustodavome, tsdavome, greitindavome, ltinda
vome, ilg laik tik irdavome vienas kit, pakib beveik nejud
riame virpulyje, slydome vienas kit, ms akys buvo taip arti,
kad nebemat nieko apibrto, traukiami tikslo, kur buvo sunku
pasiekti, bet kurio sunku ir atsisakyti.
Pagaliau usndome tarp sujaukt paklodi, isek ir susivij,
kaip to geidiau lkdamas autostrada ir kuo negaljau patikti. Pa
sakiau jai Labanakt", spaudiau jos rie ir, nors beveik nieko apie
j neinojau, atrod, kad mes seniai pastami, nuo vaikysts augau
su ja, prisiminiau menkiausi judesio ir alsavimo atspalv.

(112)

Miegojau iki vlyvo ryto

Miegojau iki vlyvo ryto, atsimerks pamaiau stovini Manuel,
apsivilkusi tik golf, ji kuitsi tarp elektrins virykls ir spinteli.
Pasakiau jai Sveika"; mginau atsipeikti i miglotos sapn ilu
mos, priprasti prie minties, kad matau j taip arti, savo studijoje.
Ji tar Ei", tik dirsteljo mane. Judjo nerpestingai ir atsargiai
ant savo ilg balt koj, tar: Nerandu kavos".
Atsakiau: Jos nra," - paokau dar snduriuodamas, usitrau
kiau kelnes ir markinius, prijau jos pabuiuoti, prispaudiau del
n prie jos ono.
Ji buvo sitempusi, tar:
- Jau beveik vidurdienis. Tuoj turiu vaiuoti.
- Kur? - paklausiau, jausdamas viduje augani nevilt.
- Ferar, - atsak. - vakar pradedu repeticijas, dar nieko ne
moku.
Paklausiau: Ilgam?" Stengiausi kalbti ramiai, nesileisti sutrik
domas pirmos minties apie isiskyrim. Atrodo, man tai pavyko, oji
dar per maai mane painojo, kad suprast, pavyko man ar ne, bet
tai ne ramino mane, o tik labiau baugino.
- Dviem savaitms, - tar. Pakl nuo ems kelnes, usitrauk,
nusivilko golf, velgiau jos krtin, prisiminiau j i ios nakties,
apsivilko markinlius.
8. 947

(113)

Stovjome mano studijos netvarkoje, bijojau, kad kiekvien aki

mirk tarp ms gali atsiverti bedugn. Paklausiau:
- O tavo sujauktas butas?
- K galiu padaryti? - tar. - Jau pasiraiau su Ferara sutart. Be
to, viebutyje bsiu saugesn.
Nepasilenkusi ji sispyr neauktus aulinukus, trepteljo kulnais.
- Kodl saugesn? - paklausiau, mane nusmelk nerimas. - Kojie
iekojo? Kokia ia istorija?
- Nieko, - atsak ji. ypsojosi, toji ypsena netikino. Tar: - Nesi
jaudink. Matyt, iekojo aukso ir brangenybi, bet nerado, - ji apsi
vilko vark.
A irgi apsiaviau batus, apsivilkau vark, tariau:
- Padsiu tau pakrauti arf, - man spaud skrand, skaudjo rau
menis, nenorjau, kad ji ieit.
- Jijau mainoje, - tar, su juodu odos varku gro dalis jos grieto
vaizdio, neatrod, kad jai reikt pagalbos ar globos. Tar: - Jei
nori, galime kartu igerti kavos.
Nusileidome gatv, miestas po ventinio sstingio vl sukruto,
buvo labai viesu, nors plytjo vino pilkumo dangus. Policinink
maina kl Porsche", kur buvau paliks netoli dur, gatvs vidu
tyje, Manuela jau norjo sikiti, pasakiau: Apsimesk, kad nieko
nematei," - pamiau j u paranks ir mes prajome pro al. Nieka
da anksiau nebuvome j u paranks nei kaip nors kitaip, net ne
inojau, ar jai tai patinka. Stengiausi prisitaikyti prie jos ingsnio, tai
irgi buvo nelengva, i ono irjau jos veid.
jome bar gatvs kampe, usisakme du kapucino ir dvi ban
deles, atsisdome prie staliuko. Atrod labiau pratusi pusryiauti
bare nei namuose, jos mostuose slypjo mane bauginanti nepriklau
somyb. Po nakt patirto artumo dabar atrodme lygdu svetimi mo
ns, sunkiai bendravome. Paklausiau apie oper Feraroje, ji atsak,
kad Rosinis labai linksmas, o dirigentas ir dainininkai vieni geriau
si, bet mintis, kad teks dirbti operoje, kelia jai nerim. Tar:
(114)

- Tai panau atsiet nuo laiko ir nuo io pasaulio maneken vai

dinim. Operos irovai - tikri maniakai, juos apsds noras kartoti
ir gretinti. Kiekvieno pasao ra jie iklauso deimtis kart, o pas
kui ateina jo pasiklausyti, kad galt pastebti tavo klaidas. N ne
sivaizduoji, kaip dainininkai bijo premjeros.
- Gyvenime nedaug girdjau oper, - tariau. - Gal kart teatre ir
kart kine, dar kelet itrauk per radij. Po keleto minui man
pasidarydavo velnikai nuobodu, nesuprasdavau odi. Man tai
primena karikatr.
Jos atvirumas ukrt: neapsimetinjau ess melomanas, nesisten
giau atrodyti kitoks. Ji ypsojosi, tar:
- Yra labai grai. Kai dar buvau vaikas ir mano tvas diriguoda
vo koki oper, eidavau jos klausytis net penkis ar eis kartus i
eils. Sddavau viena loje ir irdavau spektakl, Bohme" ar
kok kit, man buvo atuoneri ar devyneri, ir kiekvien kart, kai
kas nors mirdavo ar kas jga iskirdavo simyljlius, upeliais liedavau aaras.
- tave pairjus nepasakytum, - pasakiau. - Net sunku sivaiz
duoti.
inojau, kad neturiu jokio pagrindo to sakyti, fotografuodamas
turjau progos sitikinti, kiek skirting veid ji turi.
- Man tai turjo didels takos, - tar. - Ta gausyb oper sufor
mavo mano melodramatik charakter.
- Tupanai visk, iskyrus melodramatik, - pasakiau, stengiausi
j toki sivaizduoti, svarsiau, ko dar apie j neinau.
Tar:
- Kart tvas leido man pairti operas Kaimo garb" ir Paja
cai" tiesiog i suflerio bdels. Sdjau ant medinio suolelio greta
suflerio su partitra viduryje scenos ir visk maiau i apaios - be
protikas jausmas. U nugaros grojo orkestras, garso bangos ritosi
ant tavs pro medini lent utvar lyg ems drebjimas, prie akis
buvo daininikai, jie kone lipo man ant galvos, dainavo taip griaus
8*

(115)

mingai ir taip arti, kad mano diafragma virpjo, lyg biau daina
vusi pati.
- Tuomet ir nutarei tapti muzikante? - paklausiau, stengiausi j
sivaizduoti.
- Neinau, - tar. - Tuomet norjau tapti aktore, net jau mokyda
masi muzikos, - dideliais ksniais ji baig valgyti savo bandel, i
gr paskutin kapucino la. Jos mintys jau nulk kitur, maiau tai
i aki. Tar: - Pradeda pykinti vien pagalvojus apie vakar ma
ns laukiant orkestr. Viepatie, koks komaras. Buvau prisiekusi
niekada daugiau to nedaryti, bet esu paskutin kvail. Ir turiu i
kako gyventi, jau seniai nekoncertavau.
- Kodl tau neramu? - paklausiau, mane avjojos dirglumas, tas
nepaprastai jautrus trapumas, kur dabar maiau.
- Todl, kad tursiu bti kartu su jais, - atsak. - Dalyvauti tame
sadomazochistiniame aidime. Reikt tau pamatyti tuos orkestro
muzikantus. Jie - pati bjauriausia moni ris, be jokio ryio su
realiu pasauliu, nuo vaikysts udaryti pasmirdusioje orkestro duo
bje. Ir nekenia i kitur atvykusi solist, ypa jei ie skiriasi nuo
j, yra laisvesni. Jau inau, kaip jie irs mane lyg kok nenor
mal vr.
Tariau:
-Juk tu ir esi nenormalus vris, - irjau j, apsivilkusi juod
odin vark, mvini juodus dinsus, avini juodus rokerio auli
nukus, katoniniais plaukais su viesiomis sruogomis ir stebjausi,
kad ji gali skambinti arfa Rosinio operoje.
Ji grteljo, pavelg man akis, tar: Tikrai?" Mes pasibu
iavome prie kampinio staliuko pustuiame bare, kiekviename
ms vilgsnyje ir judesyje slypjo keistas laukimas, kakas ne
paaikinta, nepaklausta, artima, svetima, linksma, slegiama, tik
ra ir netikra.
Paskui ji atsistojo, tar: Man reikia vaiuoti".
Grome prie mano nam. Gigo Porsche" nesimat, policininkai
(116)

jau buvo j nusive. Svarsiau, ar jis prane, kad pavogiau auto

mobil, k apie mano dingim pasak Antonela Sartori.
Manuela atidar savo mainos dureles, pasiraus po piln parti
tr krep, norjo sitikinti, ar nieko nepamiro. raudon audekl
susukta arfa tysojo per vis automobilio ilg atremta pagalvles,
kad per stipriai nesikratyt.
Stovjome ant aligatvio, irjome vienas kit pilkoje vie
soje, perdaug gerai matydami savo nakties ivargintus veidus, ir
staiga man pasirod, kad lieku krante, o vienintelis pasaulyje lai
vas ruoiasi iplaukti. Kartu nerimavau dl jos, neinau kodl,
bet man atrod, lyg jos akyse ir mostuose matyiau baims el.
Tariau:
- Gal galiu pas tave atvaiuoti? Paklausyti repeticij? Kartu pa
pietautume ar iaip pasivaiktintume, kai tau nereiks dirbti.
- Bt gerai, - tar. Ji neaid to aidimo, kai vienas i dviej
bga, kad kitas j gaudyt, nenorjo laikyti mans u pavadio, tar:
- A tau paskambinsiu.
Pasibuiavome, ji sdo main. Nuleido nuo smogo dulki papilkjus lang, tar:
- Gal galtum pakeisti dur spyn mano namuose?
- Tu jos dar nesutvarkei? - paklausiau. Man pasirod kvaila, kad,
uvaldytas traukos jai, mini apie j, anksiau to nepaklausiau; su
spaud ird pagalvojus, kad i karto tuo nepasirpinau.
- O k turjau daryti? - tar. - Ji nesulauyta, jie atrakino ir ura
kino, nieko nesugadin.
- Velniai raut, - tariau, viduje kilo dar didesnis, neapibrtas
nerimas. - Reikjo man pasakyti. Tuomet tai - ne paprasti vagys.
Reikjo praneti policijai.
- K ji padt, - tar Manuela. Ji vos ypsojosi, nairuodama
gatv. Ities man ryul rakt su ilgu raktu viduryje, paklaus:
Pakeisi?
- Taip, - atsakiau, ji uved main, mosteljo atsisveikindama
(117)

ranka, langelis jau buvo pakeltas, automobilis nutolo gatve ir dingo

u kampo.
N nepakilau studij, sdau main ir nuvaiavau Manuelos
namus tuo paiu keliu, kaip ir t ryt, kai veiau jai nuotraukas.
Sargas mans n nesustabd, kai jau pro jo langel; a pats gr
au atgal, paklausiau, gal kartais prajus ryt mat ar girdjo k
nors keista Manuelos bute. Jis atsak: Nieko. Panel mans jau klau
s". Paklausiau, gal prajusiomis dienomis pastebjo k nors keista;
jis tar: Ne, bet prie kokias dvideimt dien ia lanksi daug keis
t moni, lyg negr, lyg nenegr, kaimynai imt kart skundsi
dl muzikos".
Tariau: Labai ai," - nenorjau klausytis jo nuomons apie as
menin Manuelos gyvenim.
Leidausi laiptais auktyn, kart viskas atrod kitaip nei pirmj
kart, kai ten, viruje, ji lauk mans; ir dar neinojau, kaip sutiks
mane nei kas tarp ms vyks, kai lipau pas j, dar nepastam, per
dvi pakopas, lyg traukiamas magneto. Dabar su kiekviena pakopa
kilau ten, kur jos nebuvo, suspausta irdimi, abejingai ir sulig kiek
vienu laipteliu norjau bgti emyn, savo automobil, ir lkti pas
kui j Ferar.
Paskutinje laipt aiktelje pamaiau udarytas Manuelos buto
duris; kaip ji ir sak, nebuvo joki silauimo ymi. Atsirakinau jos
duotu raktu; spintos koridoriuje buvo atlapotos, varkai, apsiaustai,
nam apyvokos daiktai paskleisti ant grind. Sunkiai atpainau t
darni erdv, kurioje lankiausi pirm kart, ne dl netvarkos, o dl
kone apiuopiamos Manuelos stokos, erdv atrod nenatraliai tu
ia ir tyli.
Svetainje nuolaidiomis lubomis buvo neapsakoma popieri,
nuotrauk, daikt maiatis, jie guljo imtyti ant grind, stal, k
di. Visi staliai buvo itraukyti, kai kurie apversti ant grind, spin
tel atlapota, lentynos suverstos, dur stiklas sudauytas; visur dar
(118)

buvo juntamas tas niris ir skuba, su kuria ia buvo darbuotasi. si

vaizdavau Manuelos igst, kai ji atjo ia viena, t smurto jausm,
kur turjo patirti. Pasijutau dar kaltesnis, kad buvau taip toli nuo
jos, toks nepasiekiamas.
Miegamajame irgi viskas buvo imtyta, spinta atidaryta, itraukti
lovos staliai, pykio priepuoliui pastmjus iversti lauk drabuiai,
dirai, batai, i lentyn imtytos knygos, segtuvai atidaryti, juose
buv popieriai paskleisti tarp drabui ir asmenini daikt. Su to
kiu pat niriu nusiaubtos spintels vonioje, kvepal buteliukai, vais
t duts, makiao priemons imtytos ant grind. Kas ingsnis
girdjau nopavim to, kuris buvo ia, josunki ingsni aid, stuk
sjim, girgdjim, bravim jameinant i vienos vietos kit, ka
ko iekant ar tiesiog tik norint sugriauti ia rast harmonij.
Sukiojausi po Manuelos namus, tokius tuius bejos, i vieno kam
po kit, tarp nepastam jos gyvenimo fragment ir smulkmen,
vos pajgiau kvpuoti. Tai buvo keistas, nerim keliantis jausmas,
su kiekvienu ingsniu irdis tai sustodavo, tai vl imdavo palusiai
dauytis.
Ant grind rads staliaus metr imatavau dur spyn, ant grin
d numestu pietuku usiraiau matmenis ten pat guljus blokno
t, ijau iekoti geleies dirbini parduotuvs. jau gatve sitem
ps, dar labiau - grdamas su nauja spyna, eidamas per kiem, lip
damas laiptais, darydamas duris budriai dairiausi tartin moni
ir enkl. Bet nieko nesutikau, netvarka ir veriamas tutumos jaus
mas liko nepakit. Imiau senj spyn, galvojau, kiek kart ir ko
dl Manuela rakino j, apie jos skubjim pasimatymus, grim
kartu su kakuo vlai nakt, judesius ir vilgsnius laipt aiktelje,
judesius vos jus pro duris. Kruopiai staiau naujj spyn, pri
sukau vartus, lyg statyiau sien tarp savs ir praeities.
Neinojau, tvarkyti but ar netvarkyti: Manuela nepra to dary
ti, nenumaniau, kokia turt bti tvarka. Pakliau nuverstas kdes,
pastaiau spint dulki siurbl ir lyginimo lent, ugriozdusius ko
(119)

ridori, surinkau maiel spintels stiklo ukes. Vaikiojau tarp

imtyt popieriaus lap ir nuotrauk, kuo ilgiau buvau tarp j, tuo
labiau jauiau nenugalim j trauk. irjau juos i viraus, apirinjau atsiklaups, braukiau ranka. Man atrod nedora imti juos
skaityti ar irinti, bet tiek maai inojau apie Manuel, norjau
suprasti, ko iekojo tie, kas nusiaub jos namus, kokia prieastis juos
pastmjo tai padaryti. Pasukau dur link, pasirys ieiti ir utrenkti
jas paskui save; bet grau atgal miegamj, pritps miau dairy
tis, irdis dausi krtinje.
Ant grind mtsi muzikos enciklopedijos tomai, keletas met
leidini apie ital muzikus, atversti segtuvai su uraais namai, ma
ina, prekyba, straipsniai, partitr lapai, pabir i aplank su ura
ais kamerin muzika, soliniai koncertai, orkestras. irjau visk i
labai arti, sidmdamas kiekvien smulkmen, Manuelos darbo ir
kasdienio gyvenimo pdsakus, jos praeities pdsakus, vienos ir kar
tu su kitais, iki mums susitinkant. Prie drabui spintos mtsi kny
gos nuiurusiais vireliais: 1Ching ir Taro, Bodlero ir Verleno poezi
jos tomeliai, knyga apie tantr, Voltero Filosofijos odynas, ital kal
bos odynas, keletas roman, sena amerikietika knyga apie seks.
Jos, aiku, buvo atsinetos i paauglysts, kai ji, dar mergait, siek
painti save ir pasaul man atrod, kad matau j sklaidani lapus,
matau jos - skaitanios - vilgsn veid, kn.
Knygos apie tantr virelyje perskaiiau paantrat Seksojoga, u
tept mlynai, spalva metams bgant ibluko; pagalvojau, kada ji
uda tuos odius gal nenordama, kad knyga sukelt tarim
tvams. Viduje buvo pabrauktos eiluts ir enklai paratse, prie pa
straip apie kvpavimo technik, neigiamus ir teigiamus polius, mo
terikumo ir vyrikumo prieprie visuose pasaulio dalykuose. Prie
kai kuri sakini ar pastraip, kuri nesuprato, parayti klaustukai,
prie kit - auktukai. Ten pat guljo i ssiuvinio ipltas languoto
popieriaus lapas su urau
Devyniolika met?!
(120)

Mtsi ikarpos i aplanko su urau Spauda, straipsni pavadi

nimuose buvo jos vardas arba odis arfa", daugelis i j su jos
nuotrauka scenoje, vienos ar drauge su kitais muzikantais, skirtin
gais metais ir vairiuose miestuose. Skaiiau datas ir pagiriamuo
sius odius, stengiausi per laiko yd velgt t spd, kur apie
j susidar kiti. Ten buvo ikarpa i Bergamo balso, straipsnio auto
rius ra kone vien apie tai, kad atlikjos skambinimo maniera ir
jos instrumentas kupini kerinios aistros. sivaizdavau Manuel,
grojani Bergamo teatro scenoje, ir urnalist pirmoje eilje lyg
pusam smalsautoj pro rakto skylut; jutau, kaip Manuela jaudi
nasi skambindama, ir jos nuotaik nakt, vaiuojant namo su u
nugaros tysania arfa, neinia, kelint jau kart nuo tos dienos, kai
pradjo groti.
Rankiodamas jos gyvenimo nuotrupas tuiuose namuose ne
pajutau palengvjimo, kaip ir uoliuodamas per jos praeit i ten
likusiais pdsakais, keliais, kurie gal kada nors buvo susikirt su
manaisiais, o a apie tai n nenutuokiau. Jauiausi lyg biau ka
ko neteks, o ne kak gijs, kuo daugiau apie j inojau, tuo var
gingesnis jauiausi, atskirtas nuo prabgusi dien, mnesi, me
t srauto.
Ijau i kambario, nutars nieko daugiau neskaityti, umyniau
ssiuvin mlynais vireliais, ant vijos suvertais lapais, pakliau j,
tai buvo dienoratis, neikeniau jo nepasklaids. Pirmame atsivertusiame puslapyje perskaiiau:
Repetavau pirmj Mocarto koncerto takt (vis dar). Beveik patenkinta.
Meils ilgesys. Jis neskambina. iandien dvylikt, dvejojaniu balsu. Kve
pia ragais su kalts jausmu. Klausinti? Supykti? Usipulti? Priversti pa
vyduliauti? Atsisakyti? Nutraukti santykius? Kokia tai meil, jei jis tik
aidia? Ogal ir ne. Man gana igirsti jo bals, kad visk atleisiau. Dar
vienas vaikas? Kur dingo vyrai? Ar kas nors mane tikrai myli???
Klaustukai buvo labai dideli, sir lap. Kitame puslapyje ra
dau parayta: Kaip turiau elgtis? Apaioje - eiluts i I Ching.
(121)

42 = augimas

2 = imlumas!

9-e9-e8
8
8

- - - -

9-o-

Jei tikrai esigeros irdies, neklausink. Tauriausias iganymas! I ties

gerumas bus pripaintas tavo dorybe."
Toliau buvo kit enkl, skaii, sakini i I Ching, kit Manuelos kausim ir interpretacij. Mano vilgnis slydo jos rato vingiais,
veriau puslap po puslapio, irdis dausi, delnai prakaitavo, jau
iausi visai prastai. Puslapi viruje, deinje, paraytos datos buvo
nepilnos, vardai nepilni, negaljau suprasti, apie k ji kalba ar kada
tai vyko, vis tiek jauiausi siaubingai ir vis tiek negaljau sustoti.
Ant grind mtsi daugiau jos ratu primargint ssiuvini. Kai
kuriuose buvo tik sapn apraymai, vieninteliai su tiksliomis dato
mis, kiti - dienoraiai, kaip ir pirmasis. Pavariau juos, jauiausi
lyg vagis ir sukius, taiau mane nenumaldomai trauk ta velni,
plastanti, pavojinga jos gyvenimo vingi kaitra. Puslapis po pusla
pio, sakinys po sakinio, enklas po enklo jos ratas trauk mane
savo skur, skaiiau ir vis labiau maud ird.
Viename puslapyje buvo parayta:
Koncertas parke. Labaijaudinausi. Muzika susiliejosu supaniagamta,
atrod, arfagrojapati. Vis darjauiuosi sukrsta. Manyje dar skamba mu
zika.
Kitame puslapyje buvo parayta:
Nemiegu, nerkau. Valgau, raau, galvoju. Mes tiek maai pasakme
vienas kitam, taip maa teatsitiko. Bet viskas taip natralu, domu. Ogal
a tik svajoju ir mginu pakeisti tikrov pagal savo trokimus? Kakada
tiekdaug i visko tikjausi, dabar laikausi atstu, gal miau abejoti... Nejau
pirm kart mano svajon isipildys? Didysis trokimas pagaliau taps tik(122)

rove? Po itiek kani? Kaip numaldyti tarim, baimi, dvejoni jr?

Kaip ramiai pereiti iuo keliu nesigrioant? Nutrinti praeit, nusimesti
grandines. Ir abejones... ar tai tikrai tas, teisingas? Gal tai - tik dar viena
klaida? Taiau kokiatampa, jausmai. Jauiuosi kvailai dabar tai raydama.
Ar jis tas vyras, kuris mane papildo? Manau, taip. Aikiai tai jauiu. Ta
riau sau: Taijis". Betjis toks rimtas, net per daugmalonus irdmesingas.
Okartu lidnas, kakas jovilgsnyje. Manuela, k tu darai?
Apaioje buvo klausimas Tai jis? ir eiluts is I Ching.
Interpretacijoje parayta: Didelpriklausomyb apibria likimas, ku
ris susijs su laiku. Tauriausias rezultatas!"
9ketvirtoje vietoje: Jis skiria save ir savo artim. Yra aikusrskiriantis,
protingas.
9 viruje: palaiminimas i dangaus, iganymas! Nra nieko netinkamo.
Skaiiau tuos odius ir trokau, kad jie bt apie mane, bijojau,
kad jie apie kit, buvus prie metus ar mnesius, bet nedrsau ie
koti dat ar nuorod puslapyje prie tai ar po to. Mane stulbino jos
klausim paprastumas, jos kalbos naivumas, kiek vidini prietara
vim ir nerimo slypjo po regimu laisvumu. Mano gyvenimas man
pasirod labai ramus, jauiausi lyg saugomoje erdvje, i kurios tik
kartais iokdavau vien tam, kad vliau netekt gailtis, pasirengs
kaip mat atsitraukti ikilus maiausiampavojui. Pagalvojau, kad vis
k vertinau i alies, atsiribodamas, nepajgdamas matyti tikrj
spalv; kad niekada n vienos moters nemyljau impulsyviai, be
atodairikai ir niekada n nemginau to daryti, galvodamas tik apie
tai, kaip apsiginti nuo kit moni impuls ir santrumo stokos.
Veriau lap po lapo, vien dienorat po kito lyg eiiau per umi
nuot lauk inodamas, jog bet kuri akimirk galiu susprogti. Strim
galviais lkiau pavojinga vieno sakinio nuoulnuma, isigelbdavau nerdamas kit apmstym puslap, kelet akimirk mgaudavausi ess saugus, vl okdavau lauk ir bgau tolyn su one smigu
sia odio skeveldra, guljau kraujuodamas ties kuriuo nors bd
vardiu, paskui vl bgau ir okinjau, vis labiau sukrstas, nepai
(123)

sydamas gresianio pavojaus ir nebepajgdamas sustoti, nepajg

damas likti saugiame prieglobstyje.
Viename puslapyje Manuela para:
1.39. Kodl jis ijo taip staiga? I pavydo? I kerto? Ogal yra tik pa
virutinikas? Nerimtas?
Apaioje buvo eiluts i I-Ching, po jomis:
Meil, kuri taujauiu, mane alina. Kaipgaila.
Kitame puslapyje para:
Jauiuosi gerai. Visika derm. Padeda tai chi. Nebenoriu niekoprayti,
man nieko nereikia. Turiu savo darb, jis man patinka ir padeda ireikti
save. Mano draugai mane mgsta. Galiu apsieiti be vyro, jei jis ne toks,
kokio noriu.
Kitame ssiuvinyje jos ratas buvo pasiiaus i pykio ir nevil
ties:
Kvaily, nieke, kals vaike, kur tu esi? Su kuo povelni dabarlaistaisi?
Kodl mane visada apgauna? Kodl visada klinu? NIEKE! Skambinu
tau lyg kokia kvaia. Galvojau, kad su tavimi viskas bus taip lengva ir pa
prasta, nors mes apie tai n nekalbjome. Bet ir kart taip tik galvojau,
kaippaprastai.
Skaiiau tas eilutes dar ir dar kart, jos galjo bti skirtos man,
uvakar ryte, ar bet kam kitambet kuri kit dien ms gyvenime,
kurios nepraleidome kartu su kuo nors kitu, negaljau to suinoti ir
visai nenorjau suinoti. Akimis sekiau audring jausm padiktuo
tus odius, mane baugino jos emocij priklausomyb nuo maiau
sio aplinkybi vjo; ir jos jautrumas, valgumas, mokjimas pagau
ti pai nereikmingiausi most ar ton enklus. Skaitydamas jos
dienorat jauiausi taip, lyg iriau nesustojamai sruvenanio
vandens paviri: maiau bangeli ribuliavim, kaskart vis kitaip
atsispindini vies, nuolatin nenutrkstam kait, kas akimirk
besimainanias spalvas.
Kitame kito ssiuvinio puslapyje buvo parayta:
Siautulinga meil su . kaip visada. Jis nemoka kitaip, jam tai yra nuo(124)

proto galios irfizins priespaudos aidimas. Jam patinka elgtis su

menininke kaip su savo verge, toks jo kertas moterims. Jis j bijo, todl
siekia sutriukinti. Bet kodl a su tuo sutinku?
O po koki dvideimties lap:
. mane antauoja. Sako, kad jei nenoriu susilaukti su juo vaik, jis
turi dar keturis imtus moter, pasirengusi tai padaryti. Paiu niekin
giausiu bdu aidia manopriklausomybe. Iplmane imanogyvenimo
ir mano darbo ir dabar nori naudotis manimi, kaippatinka. Kartais jo ne
keniu ir niekinu, jis man lyktus netgi fizikai, bet neturiu jg pasi
traukti, kaip vargai jo terapins bendruomens nariai.
Pamaniau, kad per daug skaudu skaityti toliau, nedora Manuelos atvilgiu; nutariau liautis. Uveriau paskutin ssiuvin, pa
djau j ant ems, tariau: Gana, gana, gana", - kraujas man vir
gyslose.
Ant grind mtsi deimtys jos nuotrauk - mao formato, bly
ki spalv, kai kurios mauose plastmasiniuose vokeliuose i foto
laboratorijos. Stengiausi jas neirti, bet, perskaits jos dienora
ius, negaljau susivaldyti: ten buvo ji, labai liekna, su akiniais kaip
jauna intelektuale, kartu su panaiu vaikinu, ji papldimyje su po
zuojaniu vaikinu, ji su muzikant grupe vidurami miesto gatve
lje. Tenbuvo ji, vairiai apsirengusi, vairaus ilgio plaukais, per pen
kiolika pastarj met, keiiantis laikui, vietoms, madai, su tokiais
pastamais vilgsniais ir mostais.
velgiau jos nuotraukas tiesiog ant grind, n nesilenkdamas j
pakelti, imtytas be tvarkos. Mginau susieti jas su dienoraiuose
skaitytomis mintimis: su polkiais, nusivylimais, velniais jausm
vingiais, uraytais taip dmesingai ir nuoirdiai, ir man atrod,
kad visos jos gyvenime patirtos dvasios bsenos vis dar supa mane
tokios gyvos ir visos kartu apsiauia mane, trikdo savo pernelyg ai
iais balsais, kad galtum klausytis.
Suskambo telefonas, paokau, iupau ragel, pasakiau: Klausau?"
Kitame laido gale niekas nekalbjo. Suukau: Koks ia velnias?" (125)

jauiausi lyg apgulty sutriks. Niekas neatsak, igirdau padedant

ragel ir trumpus signalus.
Palikau nuotraukas, dienoraius - visk; keturis kartus naujojo
je spynoje pasukau rakt, nusileidau laiptais, grau savo studij.
Vliau prisiminiau vien Manuelos dienorai puslap, kur ji pa
ra:
Noriau inoti, kur tu esi i nakt, kai ia jau keturios ir negaliu
umigti. Noriau inoti, k tu veiki ir su kuo ir koks tavo veidas, ar jau
buvome susitik, o gal tik kada nors prasilenkme arba visada buvome
tolimi, bejoki slyio tak. Noriau inoti, ar mes susitiksime ir kada.
Jei susitiksime - per vlai ar paiu laiku, arba susitiksime net nepajgda
mi suprasti, kad tai buvome mes ir kokie buvome vienas kitam svarbs.
Manau, kad ikart tave atpainiau, dar daugiau - esu tuo tikra. Man
tereikt akimirk pavelgti tau akis, kad suprasiau, kas tu esi, ar tik
pamatyti einant kambar. Pakakt sekunds ar dar maiau. Bet kur tu
esi dabar? Kai jauiuosi tokia vienia, lidna ir praradusi vilt po vis t
baili, alt, abejing, siaubing, iauri ar tiesiog netinkam vyr?
Kur tu esi? Ar tikrai esi?

(126)

Manuela paskambino vlai nakt

Manuela paskambino vlai nakt, tar:
- Atleisk, kad taip vlai, buvau ijusi vakarieniauti su muzikan
tais.
- Ankstokai valgote, - atsakiau, laikrodis rod dvi; apsilanks jos
namuose nebegaljau apsimesti abejingas ar ramus. Paklausiau: Kaip seksi repetuoti?
Ji tar:
- Iki vidurnakio utrukome teatre, baisus jovalas, - jos balse py
nsi deimt skirting nuotaik, nuovargis, meil, isiblakymas,
linksmumas, nuobodulys, susijaudinimas dl darbo. Paklaus: - O
tu k veikei?
- Buvau tavo namuose, - atsakiau. - Pakeiiau spyn. Baisu, kaip
ten sujaukta. Ar tikrai nenujauti, kas tai galjo padaryti? Ar bent ko
iekojo?
Pusiau apsnds, mintyse aikiai maiau ant grind imtytas jos
nuotraukas, mintis apie . jos dienoraiuose; svarsiau, ar ji tai su
prato.
- Ne, - tar ji. - I kur galiu inoti?
Ji nenorjo apie tai kalbti, balse jutau isisukinjimo gaidel.
Paklausiau:
- Kaip tavo reikalai?

(127)

- Nekokie, - atsak. - Iki premjeros liko eios dienos, o dar nieko

neaiku.
Paklausiau:
- Kada pasimatysim? Noriau atvaiuoti.
- Kada tik nori, - atsak ji, bet nepasak kada; sunkiai seksi susi
kalbti per mus skyrus nuotol. Dar vienas kito gerai nepainojo
me, nemokjome bendrauti tik odiais.
Pasakiau: Paskambinsiu tau"; atsisveikinome.
Stengiausi vl umigti, bet negaljau. Variausi lovoje, kurioje tik
prie dien guljau apkabins Manuel, dabar ji man atrod pati ne
patogiausia lova pasaulyje, kieta, slidi, girgdanti, nesupratau, kaip
iki iol galjau j paksti. Jauiausi vienias, sunerims, kankinamas
pavydo. Keista, beveik niekada anksiau jo nejausdavau, net jei tu
rdavau pagrindo. Danai bdavau kaltinamas pavydo stoka, kai
kurios moterys nordavo mane ibandyti, kad pamatyt, kiek galiu
paksti, o galjau tikrai daug, sukeldamas nauj nusivylim ir kalti
nim bang. Dabar galvojau apie Manuel Duini, apie jos prot ei
nant pro veidrod iriesti nugar, apie jos vilgsn, kuriuo tarsi nor
davo pagauti tos akimirkos spd tvinkau pykiu ir kartliu, gal
vodamas, kad kakas tai mat dar prie mane arba gal mato dabar.
Mginau sivaizduoti jos kolegas muzikantus, dirigent, scenogra
f, reisieri, dainininkus ir visus kitus, susijusius su operos pasta
tymu; mginau sivaizduoti, kas sibrov jos namus, kad juos ap
verst. Ji man nieko nebuvo adjusi, a jos nieko nepraiau; nepasi
tikjau nuotoliu, naktimi, spektakliu, provincijos miesto viebuio
kambariais.
Toki mini pilna galva variausi lovoje, kai staiga igirdau ka
k brazdant prie dur. Sustingau ant ono, lioviausi net kvpuoti:
nuo dur sklido metaliniu daiktu gremiamo metalo garsas, kakas
kak kio spyn ir mgino j atrakinti.
Islinkau i lovos, kaip manydamas tyliau slinau prie dur, tem
ps visus raumenis, itemps ausis, stengdamasis igirsti maiausi
(128)

gars. Iki tos akimirkos mane valds pavydas virto altakraujo mog
udio instinktu, jo veriamas jau per kambar visikoje tamsoje,
nors galjau jungti vies, jau dur link pasirengs smogti, nors
galjau auktis pagalbos.
Taiau jau lyg aklas darbo rankiais uverstame kambaryje, u
kliuvau u viestuvo stovo, viestuvas krito su triukmu, lyg bt
kas sprogs, isitiesiau ant grind.
Tuoj pakilau, jungiau vies, iupau trikoj, okau prie dur. Ati
dariau jas, pasiruos i vis jg smogti trikoju, laipt aiktelje jau
nieko nebuvo: igirdau koj bravim apaioje, stiklint laukuj
dur trinkteljim. okau vytis, nuogas kaip stoviu, sugrs usi
tempiau kelnes, usimeiau vark, apsiaviau batus, jau tai daryda
mas inojau, kad per vlu, bet baigiau rengtis, irdis dausi, rankos
drebjo; lyg pamis ibgau lauk laiptais emyn, per kiem.
Galtvje pavelgiau kair ir dein, aligatviai buvo tuti, nesi
mat n vienos mainos. Bgte leidausi vien pus, paskui grau ir
nubgau kit. Bergdiai; i pykio spyriau sien, paskui iuk
li mai, vien i krvos iukli mai, smirstani ant aligatvio
nuo tada, kai meras buvo priverstas atsistatydinti, o pus miesto ta
rybos nari apkaltinti korupcija ir miestas paliktas gyventi kaip i
mano, kaip senas susidvjs variklis, kuris kakodl dar veik.

9. 947

(129)

Nuveiau fotolaboratorij kdi nuotraukas

Nuveiau fotolaboratorij kdi nutraukas, paskui strigau mai
n sraute. Milanieiai jau buvo sugr po veni miest ir pasin
r asmenini reikal skur, lyg iekodami atsvaros vieo gyveni
mo negandoms. Galvojau apie sujaukt Manuelos but, apie naktin
brazdjim prie mano studijos dur. Svarsiau, ar tiedu vykai kaip
nors susij, ar Manuelai gresia koks nors pavojus, kiekjos gyvenime
nerimo. Svarsiau, kur dabar mano vaikai, k jie viekia Maroke su
naujja mano buvusios monos eima, ar didij savo gyvenimo
dal leisdami be mans jie taps kitokie, nei a to noriau, o gal tai
jiems ieis tik naud.
Automobili srautas beveik nejudjo, viesoforai buvo suged, o
policininkai tik dar labiau trukd, slinkome pirmyn po metr per
minut. Sdjau kalintas mainoje kaip ir mano mintys, jos dirbo
tuia eiga kaip ir varikliai aplinkui. Prisiminiau Manuelos ssiuvi
nius, imtytus ant grind jos namuose, juose perskaitytus odius;
sit ir jg, kurie sugriov t pusiausvyr, pakerjusi mane pirm
kart ten apsilankius. Norjau inoti prieast, bet neturjau jokios
nuorodos, netiesioginio kalio, atsparos tako.
Lyg apsstas minkiau stabdi, sankabos, greiio pedalus, vis la
biau nerimaudamas dl Manuelos: maiau j sekam, stumiam
main, jai grasino pistoletu, maiau sujaukt jos kambar viebuty

(130)

je, itraukt i lizdo telefono laid. Maiau j antauojam, perse

kiojam, uspeist, baugint, bejg gintis, o a buvau u dviej
imt kilometr, su kiekviena akimirka toji mintis darsi vis nepakeniamesn, norjau palikti main ir bgti lauk.
Vos sugrs studij paskambinau jai viebut Feraroje, atsilie
ps bukas registrators balsas tar: Jos nra kambaryje". Palikau
inut, vos padjau ragel, irdis pradjo dar smarkiau dauytis, tks
taniai pavydo ir nerimo uki sukosi ratu lyg nesuvaldomai jud
rus, margaspalvis baims, abejons, netikrumo kaleidoskopas.
Norjau usimirti, susitvarkiau dvi spinteles, perskaiiau du ar
tris elio eilraius - nevykus kakokio pusgalvio vertim, pavar
iau fotokatalog; isivaliau dantis ir pasivaikiojau po kambar,
bet nesilioviau matyti Manuelos Duini judesi ir vilgsni, lyg nuo
trauk, kuri nepadariau, kai buvo atjusi mano studij. Atrod,
tik dabar suvokiau igst jos akyse, kai pasisveikinome; atrod, kad
nepadariau nieko, k biau galjs padaryti, kad u gryn pinig
primiau jos apsimestin nepriklausomyb ir pasitikjim savimi,
kur vaidino visam pasauliui.
Lyg pamis miau kumiuoti ir spardyti nuo lub nukabusi
kriau, sivaizdavau, kad muu tuos, kurie sibrov Manuelos na
mus, nepadjo. Pamiau irkles ir stovdamas prie veidrod isikarpiau plaukus, kuoktais, be jokios tvarkos ar simetrijos. Palikau
juos styroti, apipeiotas lyg po petyni, paskui padariau dvi ar tris
nuotraukas Poliaroidu", numeiau jas ant stalo vien greta kitos,
norjau pamatyti savo sielos veid.
Ijau, per main gausm psiomis pasukau Manuelos nam
link.
Jos asmeniniai daiktai ir popieriai man pasirod dar baisiau su
jaukti, netekties ir pavojaus jausmas dar stipriau suspaud man
ird. Neinojau, kur iekoti pirmiausia, nenorjau vl pradti skai
tyti dienoraius ar irti nuotraukas, nebuvau prityrs privatus
seklys. Apsidairiau, mgindamas suprasti, ar nusiaubta su kokia
9*

(131)

nors mintimi, ar vartyta ko nors iekant, ar tik norint bauginti, ir

kiek moni tam prireik. U lango dangus buvo vino spalvos,
sunkus, sustings, pro stoglangius krito maai viesos, nejungiau
viesos, vaiktinjau po namus dirbtins nakties pilkumoje, sten
giausi susivokti.
Paskui igirdau koridoriuje triukm, prisiminiau neurakins
dur.
Priokau prie sienos, sutrikimo ir pavojaus jausmas siknijo puo
limo instinktu stipriau, nei mano studijoje prajusi nakt; pakliau
nuo grind storos drobs stalties, pasukau dur link.
I koridoriaus sklido koj bravimas; vyrikas balsas itar da
bar jau visai arti: Ehei?"
okau i u kampo, umeiau stalties ant prieais ateinanios
stambios mogystos, i vis jg spyriau tarpukoj, delno kratu
kirtau per galv.
Stambi mogysta susmuko, pasigirdo staltiess slopinamas riks
mas, knibia isities ant grind. Spardiau j lyg kriau savo
studijoje, o ji tik dangstsi rankomis gindamasi, pasirito ant ono,
stalties nukrito nuo jos veido, visas mano pyktis akimirksniu iga
ravo, pamaiau, kad toji mogysta - mano pusbrolis.
Paklausiau: Ko tau ia reikia?" - per daug sukrstas, kad dar k
sakyiau ar pasilenkiau pasiteirauti, kaip laikosi.
- Ko tau, po velni, ia reikia? - suvokt jis gargianiu balsu.
Pasirm ant alkns ibals kaip popierius, i nosies varvjo krau
jas, kit rank spaud tarp koj. Sugarg: - Kas, po velni, tau ov
galv, tu mane umuei!
Pasilenkiau apirti j i arti, jis tik per plauk liko gyvas, juoda
sis apsiaustas ir drobin stalties suvelnino smgius. Pasakiau:
- Atjau pairti ito jovalo. Tavo darbas?
- Gal iprotjai? - paklaus mano pusbrolis kimiu balsu. Jis atsi
sdo, pakl vien rank prie nosies, neitraukdamas kitos i tar
pukojo.
(132)

Pasakiau:
- Vakar nakt prie mano studijos dur tavs irgi nebuvo? - man
drebjo rankos dl tokios nelauktos mano gynybinio smurto baig
ties.
- K, po velni, ia paistai? - atsak mano pusbrolis. - Gal tu visai
iprotjai, velniai tave raut!
Jis atsistojo, pagalvojau, perdaug raukydamasis i skausmo, atsi
rm koridoriaus sien. Tar: Su tuo savo velnio karate, udikas
maniakas".
Pasakiau: Apgailestauju". Pakliau nuo ems stalties, sudr
kinau j virtuvs kriauklje, padaviau, kad nusiluostyt nos. Pa
sakiau:
- Kai igirdau tave einant, buvau tikras, kad atjo tas niekas,
kuris ia visk apvert.
- O tu ia kuo dtas? - paklaus pusbrolis, nenoriai imdamas i
mano rank stalties. - Kas atsitiko? Idil su arfiste? Taip staiga?
Jis tikkartais pairdavo mane, daugiau dairsi sujauktus daik
tus, spausdamas prie nosies lapi stalties.
- Mes draugaujame, - atsakiau; tai sakydamas svarsiau, ar tikrai
taip yra, ar kartais neskubinu laiko ir nesupaprastinu aplinkybi.
- Kaip nuostabu, - tar mano pusbrolis, balsas per stalties skam
bjo dusliai. - Tikras gimin, tiesa? Nelaukdamas n akimirkos.
- Taip turjo atsitikti, - atsakiau. - Viena i t neivengiam isto
rij, kurios gal ilgus metus kakur snduriuoja tik ir laukdamos,
kada gals siknyti. Nieko nepadarysi. Apgailestauju. Jums juk vis
tiek nieko nebt pavyk.
- Labai ai, - tar jis. Prajo pro mane sulinks, vilkdamas vien
koj, nuvelg apverst svetain, tar: - Viepatie, ia tai bent. Daug
pavogta?
- Atrodo, nieko, - atsakiau. - Tai keisiausia.
Jis atsisdo ant vienos i kdi, kurias buvau sustats aplink ap
val stal, valgsi po kambar, laikydamas prie nosies prispaust
(133)

stalties, kartkariais vilgteldamas, kiek prarado kraujo. Tar: Tu

j idulkinai?"
- Mes draugaujame, - pakartojau, dar maiau tuo tikras nei pir
mj kart. Pasakiau: - Kodl nori bti toks vulgarus ir netaytas?
- Cha, o tu gal velnus ir rafinuotas, - atsak mano pusbrolis. Jis
atitrauk nuo nosies stalties, kad sustiprint spd, kraujas neb
go, tik nosis buvo mlyna ir raudona.
Atsisdau ant krslo ranktrio u poros metr nuo jo. irjome
vienas kit pro sujaukt ir sudarkyt erdv, pirma toki jaukiai
tvarking; nesikalbjome, mginome atsigauti. Pagaliau paklausiau:
- Kaip pavyko Kaldos kalnuose?
Mano pusbrolis atsak:
- unikai. Jauiausi, lyg vaidiniau spektakl savo vaikams, kai
mynams, draugams. Pusryiai, vis dien ant slidi, vakarien, ko
kia grai eima. Onakt miegamajame gulime kreiami tampos, kaip
du epileptikai.
Pasakiau: inau"; tai buvo vienintel tema, kuria kalbdami vie
nas kit supratome, kit neturjome.
- Bet viskas baigta, - tar mano pusbrolis. - Isiskyrme. Prie tris
dienas. Takas. Abu jau buvome su naktiniais. Pasakiau, kad never
ta toliau vaidinti, odiai iseko ir niekas mumis nebetiki.
- O ji? - paklausiau; svarsiau, gal Manuela veikia mus po vis
bst idraikytais savo gyvenimo pdsakais.
Mano pusbrolis padjo stalties ant apvalaus stalo, pasiiupinjo
nos.
- I pradi irjo mane kaip primuta, paskui m aukti,
kad sutinka, kad ir ji seniai nebegali to paksti, kad esu pats nie
kingiausias vyras pasaulyje, sugrioviau jos gyvenim ir ji mans
nekenia, kad dingiau jai i aki, kitaip pati mane imes. tai ir
viskas. Pabaiga.
- Velnias, - tariau, pribloktas to siaubo, kur girdjau banguojant
jo balse. - O tu?
(134)

- Susiradau kambar, - atsak jis; pasitryn kirknis, susirauk

kiek perdtai; tar: - Norjau pasikalbti su Duini, juk ji buvo viso to
pradia, skambinau, bet niekas neatsiliep.
- Ji ivaiavusi, - pasakiau. Nenorjau sakyti, kur ji dabar; man
nepatiko, kad jis j vadino Duini", nepatiko, kad norjo su ja pa
sikalbti. ildymas buvo ijungtas, tik dabar pajutau, kaip kamba
ryje alta.
- Opera Feraroje, tiesa? - tar pusbrolis; jis ir pats tai inojo, gal
jo puikuotis susipains su Manuela mnesiu anksiau u mane.
- Taip, - atsakiau. Norjau ivaryti j i Manuelos nam, beveik
nesigailjau per apsirikim j apkls.
Pirt galais jis liet savo nos, valgydamasis aplink; paklaus:
- O itas jovalas?
- Neinau, - atsakiau. Tvardiausi, norjau klausti, gal jis k nu
mano, kartu nenorjau, kad kitsi; dvejojau, atrodo, jis tai suprato
i mano vilgsnio. Uverts galv niurkiojo nosimi. Tar:
- Gal tai negrai. Tamba su savo draugais. Jie atrod paplauk,
neinau, ar tu juos matei. Gal siuto dl js meils istorijos.
- Gal, - pasakiau, tai, k maiau, man neprimin pavydo paakin
to siautjimo, veikta pernelyg bukai ir sistemingai.
- O gal tai erinas, - tar mano pusbrolis. - Jis panaus t, kuris
galt tai padaryti.
Staiga prisiminiau dienoratyje skaitytas Manuelos mintis apie
."; galvoje kaip palusios sukosi mintys, vieni vaizdai keiti ki
tus. Paklausiau: Mimas erinas?"
- Taip, - linkteljo pusbrolis. - Gal pasiunt kok buvus nar
koman i savo peraukljimo bendruomens, parankini jam pa
kanka.
- Kals vaikas, - tariau. - Ko jam reikjo?
- K a inau, - atsak mano pusbrolis. Jis pakilo, jau galjo jud
ti, pasilenk prie imtyt laik, dienorai, kojini, spalvot pie
tuk, ikarp i urnal, nuotrauk.
(135)

A irgi atsistojau, pasirengs ginti, o kartu trokdamas inoti; ta

riau:
- ia Manuelos daiktai, nenoriu, kad knaisiotumeisi.
- tai, irk, - tar mano pusbrolis. Pasklaids ant grind im
tytas nuotraukas, ities man tris ar keturias.
Dviejose, 10x15 formato, pamaiau koki keturiasdeimt penkeri met vyr, skaitant knyg nedidelio burlaivio denyje. Jis buvo
kresnas, stambus, su nepadoriai isiptusiu pilvu, ilais plaukais,
akiniais kauliniais rmeliais; jo rankos ir storas sprandas skleid bu
k gyvulik gyvybingum, atsispindint ir jo vilgsnyje. Jis pusiau
guljo laivo prieakyje pasirms alkne su knyga rankoje; velg
objektyv atsainiai liai, visikai nesirpindamas, kaip atrodys nuo
traukoje. Knyga buvo kakokia studija, penki imt puslapi ar
storesn, smulkiai paraytu pavadinimu, Manuelos automatinis fo
toaparatas nepajg jo perskaityti; laik j rankose kaip meiotojas,
pozuojantis padjs koj ant nuauto elnio galvos.
Kitose nuotraukose to paties burlaivio denyje buvo Manuela be
liemenls, nuostabiu rudusiu pilvu, matyt, fotografavo erinas.
Nenorjau jas irti, o dar maiau, kad irt mano pusbrolis;
pasakiau: Man nerpi, tai - Manuelos daiktai/' - padjau jas prie
kit ant grind imtyt daikt.
- iaip ar taip, sitikinai, - tar mano pusbrolis. - Garsusis dakta
ras Domenikas erinis. Gal jis j antauoja, gal ji ino k nors, ko
neturt inoti.
- Man nerpi, - pakartojau.
Tai nebuvo tiesa, matytos nuotraukos sukosi mano mintyse kartu
su kitomis, kurias galjau tik sivaizduoti: Manuela, fotografuojanti
erin burlaivyje, erinas, fotografuojantis j, jiedu vieni jros vi
duryje, agresyvs erino mostai, bandymas j palenkti. Ir detals:
storos erino rankos ir plats rieai, vir glt trumpiki ivirts
pilvas, raukls aplink akis lyg seno roplio, velnios Manuelos ran
kos, jos lanksts rieai, meilios akys. Jau neabejojau, kad btent jis
(136)

nusiaub jos namus, i pradi, kaip skaiiau jos dienoraiuose, j

antaavs; virpjau kreiamas pykio, dabar jau grynu pavidalu
tekanio mano gyslomis.
Mano pusbrolis tar:
- Po dviej met, praleist su tokiu tipu, nieko keista, kad ji kiek
savotika. Tai - maiausia, ko gali tiktis.
Jis toliau vaiktinjo tarp Manuelos Duini daikt nuleids akis,
nebegaljau paksti jo tono ir galvoje lekiani vaizd. Tariau:
- Gerai, man jau metas. Turiu urakinti, - kone nustmiau j dur
link. Praeidamas koridoriuje pro veidrod, jis vilgteljo savo vei
d, niurkteljo. Pasakiau: Eime?" - rankoje laikiau raktus, kojos
nekantravo lkti laiptais emyn.

(137)

Iki Feraros lkiau kaip galdamas greiiau

Iki Feraros lkiau kaip galdamas greiiau, klausydamas sen an
gl bliuzroko ra, smeigs vilgsn keli, tarp dviej betonini
utvar abipus kelio su vir j pakibusiu dangumi, papilkjusiu, su
nykusiu Po ups slniu. Norjau turti Gigo automobil, biau ga
ljs vaiuoti dar greiiau, lygiai su mintyse palusiai lekianiais
vaizdais.
Taiau utrukau tik dvi valandas, nors paskutinje kelio atkarpo
je rkas buvo toks tirtas, kad beveik nieko nemaiau; sustojau prie
Manuelos viebuio stoties aiktje. Mergina registratroje atsak,
kad jos nra; velg mane maomis abejingomis akimis, saugi u
savo pertvaros beveidiame bjauraus iuolaikinio pastato foj. Pa
praiau pasakyti teatro adres, grau main, migloje perkirtau
padrikus miesto sluoksnius, jie lyg apipuvusio svogno luktai su
po sveik erd - centr.
Teatras buvo Feraros erdyje, mainoms kelias j buvo ukirs
tas, tik po arkomis prie nam vaiktinjo mons. altis spaud
dar smarkiau nei Milane, oras atrod maiau utertas, bet drg
nas ir tirtas. mons po arkomis jo ltai, kaip ir dera Po ups
slnio provincijos mieste, jaukiame, udarame, su vieianiomis
konditerij, kavinuki, drabui, bat, papuoal, brangi bald
parduotuvi vitrinomis.

(138)

jau pro duris artistams, ulipau laiptais. Antrajame aukte zujo

scenos darbininkai su viestuvais, laidais, lentomis, aprengjai, r
bininkai, choristai, lakstantys koridoriumi tarp kambari ir laiptais.
Po drgno lauko alio ia buvo karta kaip sporto salje, dvok dul
kmis, prakaitu, leikiais kvepalais. Beveik visi atsisukdavo paly
dti mane vilgsniu automatikai smalsiai ir abejingai, nesiliaudami
kalbtis, apsaugoti ir padrsinti savo vaidmen.
Vienos i praeinani mergin paklausiau, ar yra Manuela Duini.
Ji, matyt, buvo reisieriaus ar choreografo padjja, rankoje laik s
siuvin ir valgsi susirpinusiomis akimis, paklaus: Js vardu..?"
atsakiau: Leo emitoris". Neskubdama nujo tos vietos link, kur
baigiasi koridorius ir prasideda ukulisiai, i ten sklido plaktuko d
iai ir skriedini girgdjimas. Likau laukti, vaiktinjau nervingai,
klausydamas ranki bildesio, tenor ir sopran gargjimo, i ka
kurio kambario atsklindanio tenor ir sopran treliavimo, vis tos
paios trimito melodijos, fleitos gars, pokalbi nuotrup. Kartkar
tmis praeidavo dainininkas ar daininink, pusiau apsireng scenos
kostiumais, kaip gaidiai ir vitos raumeningomis blauzdomis, na
rdami plunksnomis, jie velg prie save ir dairsi aplink, nesiliau
dami vaidin net tarp savj. Choristai ir statistai palyddavo juos
ilgais susiavjimo ir neapykantos vilgsniais, darbininkus - trum
pais nepakaniais ar ironikais vilgsniais. Tvyrojo lygiagretaus pa
saulio nuotaika, sustingusio, atskirto nuo normalaus gyvenimo; at
rod, ia nepatenka nei oras, nei saul, nei kvapai ar garsai.
Manuela pasirod po keli minui: maiau, kaip ji eina tarp ku
lis, i tolo man ypsosi. Pagalvojau, kad jai gali nepatikti toks ma
no sibrovimas jos darbo viet neperspjus, bet ji nustebo pati gy
vai, linksmai; paklaus: K ia veiki?" - apkabino ir pabuiavo
lpas, nesirpindama, kad visi aplink mus iri. Perbrauk ranka
mano beprotikai ikarpytus plaukus, tar: K ia pasidarei?"
Teatre ji irgi nebuvo tokia kaip visi, ne j stiliaus, nuotaikos, su
kirpimo, nepanai veidu, apranga, eisena, kalba tuos, kuriuos ma
(139)

iauaplink. Tar: Kaip gerai, kad tu ia/' - jos akys spindjo diaugs
mu; tar: Kokia maloni staigmena".
- Negaljau be tavs itverti, - pasakiau. Apkabinau ir prisitrau
kiau prie savs, jutau, kaip mano kn ulieja jaukumo, diaugsmo,
velnumo banga.
Ji paklaus: Nori pasiirti, kur repetuoju?" Buvo kupina ener
gijos, j linksmino kiekvien ms judes stebintys vilgsniai. Pa
m mane u rankos, nusived koridoriumi, paskui pro siaur ang
ukulisiuose, kur darbininkai kak kal ir temp lynus ties pakelta
scenos udanga. Sekiau lyg sapne, tutuma, kuri jauiau Milane,
beformis tunelis, kuriuo atlkiau pas j, jau buvo kakur labai toli, ir
man atrod, kad nra pasaulyje nieko graiau, negu atvaiuoti ne
pastam viet ir ten sutikti t, kurios iekojai, kupin toki pat
jausm, kaip tavieji. Nuo scenos ji mosteljo man erdv teatr, juo
siam lipdiniais ir auksu dekoruotomis lomis, parter raudonu
aksomu aptrauktomis kdmis, jos tolo lenktomis eilmis, nuo lu
b pakibus kritolin viestuv; susijaudinimo ir laukimo blyksniai
jos akyse skverbsi mane pro akis, od, kvpdavau juos su oru.
jome toliau, kambarl ukulisiuose, arfa um pus jo erd
vs. Ten stovjo piupitras su partitra, ant kds guljo jos juodas
odinis varkas. Tar: Matai, kokia repeticij sal?" - mosteljo ar
f, kaip gerai pastam, bet jau spjus kyrti asmen.
Paklausiau: Kaip sekasi dirbti?" Jauiausi kaip sibrovlis tame
bals, triukmo, judesio pasaulyje, kuris urmuliavo ia pat, u kam
barlio dur, ta mintis mane linksmino, kartu nesijauiau saugus.
- Neinau, - tar Manuela. - Dar nemoku savo partijos atminti
nai. Du kartus repetavau su daininike ir vien kart - su orkestru,
bet viskas ne taip lengva.
Ji atsisdo prie arfos, perbrauk pirtais stygas, pasigirdo melodi
ja; kartais vilgteldavo partitr, ypsojosi, ironizavo. Bet jautri
jos dvasia gerte gr t i kiekvieno teatro kampo sklindani tam
p, t energij, kuria pripild erdv joje buv mons.
(140)

Klausiausi jos, atsiliejs sien; galvojau, ar kada nors buvau taip

atsidjs savo darbui, leidsis pagaunamas to nenuspjamo gars
skurio, o ne slpsis u lengvai numanom melodij.
Ji sultino ritm, pasigirdo velni, tyra devynioliktojo amiaus
melodija. Tar:
- inai, dainininkai panas lenktyni irgus. Bijo menkiausio
elio. Kad ir ta storuliuke, kuriai turiu akompanuoti. Reikalauja
ltinti ir greitinti kaip jai patogiau, dirigentas prietarauja, jauiuosi
suspausta i abiej pusi.
ypsojausi nesuprasdamas, kaip tokia iuolaikika, judri moteris
susikalba su tais juokingais koridoriuje sutiktais gaidiais ir vitel
mis.
Ji atsistojo, pam odin vark, tar: Eime? iandien man jau
gana". Grome tuo paiu keliu, per scenos gilum, koridori, pil
nus moni laiptus. Manuela sveikinosi su jais, jie sveikinosi su ja, ji
visikai prie j nederjo su juodu odiniu varku lyg kokia gatvs
padaua, tarp balerin baltomis suknelmis ir daininink dar ne
baigtais scenos kostiumais. Pusbalsiu paklaus: Matei juos?" Kar
tu nusijuokme, buvo nuostabu jausti j taip arti, nesvarbu, kad ji
spektaklio dalis, o a - ne.
Ji negaljo kada sumaniusi ieiti i teatro, ujo kakok kambar
kakam prisistatyti lyg nekantraujanti mokin, privalanti atsiskai
tyti u savo veiksmus. Jos judesiuose maiau t priklausomybs ir
nepriklausomybs konflikt, impulsais ir protu pagrst rib ieko
jim, menininko disciplin ir temperamento protrkius; irjau j
pakertas.
Ijome po arkomis, jos nuotaika jau buvo pasikeitusi - msli, sva
jinga. Tar:
- Vakar sdau skambinti ir grojau ger pusvaland, paskui ijau
i kambario, u dur stovjo dirigentas ir klaussi. Neinojau, kad
jis visk girdjo, pasijutau lyg apvogta, norjau prasmegti skradiai.
- Kodl? - paklausiau, nustebintas jos jausmuose susipynusio vel
(141)

numo ir kartlio, netikt poski vingi, kuriais kilo ir leidosi jos

mintys.
- Nes neinojau, kad jis ten, - tar. - Jauiausi, lyg bt pamats
mane nuog, neinau.
Jos tonas avjo mane, o kartu neramino, atrod kartu paeidia
mas ir tvirtas, drovumas ir trokimas pasirodyti nuogai persipyn
jame lyg povandenins srovs. Paklausiau:
- O k pasak dirigentas? - vis dar sunkiai taikiau savo ingsn
prie jos, kartu buvome j tik t ryt, kai ji ivaiavo; dirsiojau jos
profil, jauiau jos on prie savojo, ingsniavome per skendjani
rke aikt.
- Nieko, - atsak Manuela. - Juoksi, ir tiek.
Ji jo greitai, lyg genama savo mini. Paklausiau:
- Tu alkana? Gal ueikim kur nors pavalgyti?
- Taip, - atsak ji. - ia netoli yra restoranas, ten paprastai vaka
rieniauja muzikantai.
Mosteljo kit aikts pus, kur laik jome tyldami. Paskui
tar:
- Mano tvas, kai dar buvau vaikas, irgi klausydavosi, kaip groju
gretimame kambaryje, bet niekada nieko nra man pasaks. Padr
sins ar dar k. Jis i pradi buvo pianistas, bet koncertuodamas
per daug jaudindavosi, todl tapo orkestro dirigentu. Gal baiminosi
toki vaik, kaip mes su broliu. Neinau.
Kai taip pasakojo, jos skambiame balse girdjau nerimo gaid, tarsi
daug syki bt visk apgalvojusi, bet vis dar kankintsi itardama
garsiai. Man buvo keista, kad ji turjo eim ir tv, atrod tokia sava
rankika, be niekieno pagalbos tapusi tokia, kokia buvo. Ji tar:
- Aiku, visose tose nesmonse su mano vyrikuoju a yra dide
l dalis jo kalts. Jo ir mano brolio. Analiz tai aikiai parod.
- Kodl, koks buvo tavo brolis? - paklausiau.
- Ilgus metus jis laik mane savo aisliuku. Vis laik erzino ir
kankino. Ulaudavo rankas ir sakydavo: Klaupkis prie karali",
(142)

turjo t sadistin polink. Bet a j dievinau. Jis buvo vyresnis septyneriais metais, stebuklingas vaikas, nuostabiai grojo smuiku, kai a
dar vaikiojau darel. Namuose vis laik lankydavosi urnalis
tai, imdavo i jo interviu ir fotografuodavo, kartais jis fotografuoda
vosi kartu su manimi. Per jo koncertus sddavau pirmoje eilje,
labai juo didiuodavausi. Paskui atuoniolikos jis netiktai ved ir
ijo i nam, inyko i mano gyvenimo. Nebegaljo paksti ms
tv, nutrauk su jais santykius.
Klausiausi ir supratau, kaip jai buvo nelengva, paklausiau:
- Kokia analiz?
- Trejus metus lankiausi pas psichoanalitik pagal Jung. Prie
por mnesi lioviausi, man atrod, kad nebeturiu k jam pasakyti.
Per pastaruosius susitikimus sukome ratu. Tai irgi baigiasi kaip mei
ls istorija.
- Suprantu, - atsakiau. Galvojau apie jos odius mano vyrikoji
pus", svarsiau, kiek jos sugebjimas atvirai kalbti apie save nu
lemtas analizs seans, o kiek paios prigimties, kiek tiedu dalykai
sumi. Pasakiau: - Niekada tuo per daug netikjau. Man nepatinka
formuls. Manyti, kad kakokioje knygoje, paraytoje gal prie im
t met, pateikti visi atsakymai.
- Mans nedomino knygos su parengtais atsakymais, - tar ji. Norjau suinoti, kas slypi manyje. Tave tai irgi turt dominti. Kiek
vienas protingas mogus, norintis suprasti save, turt idrsti apie
tai kalbtis.
- Gerai, bet ar btinai su psichoanalitiku? - paklausiau. - Profe
sionalu knysli, kuris tavs klausosi dl pinig ir visk, k jam pa
pasakoji, sukaiioja po savo klasifikacines lentynles, kad paskui pa
aikint, kas tu esi?
- Koks tu netaytas, - tar ji, pasirengusi pulti, kad apsigint. Ta
r: - Man tai buvo labai svarbu. Kol to nesimiau, galvojau - iprot
siu. Skambinau arfa, buvau sivlusi meils istorij be ateities, kraus
iausi i proto.
(143)

- O analiz? - paklausiau. - Visk pakeit?

Provokavau netgi labiau, nei galjau sau leisti, mintyse neinia
kodl sukosi lyktus Mimo erino veidas su akiniais kauliniais r
mais, atsainiai lus; inojau, kad tarp j buvo ryys.
- Taip, - tar ji. - Lyg biau leidusis kelion. Iekoti nuotyki
ten, i kur negrtama. Kita vertus, gyvenimas irgi tokia kelion.
- A ne prie keliones, - tariau, - tik nemgstu keliauti padeda
mas agentr. Kai organizuoja tas, kuris dedasi visainiu. Tas, kuris
nori tau visk paaikinti ir tave lydti.
Mintyse vl ikilo erino veidas: sivaizdavau, kaip silsi tapti
guru ir gidu, kaip antaavo ir baugino knygomis, kurias buvo
skaits, savo met nata, narkoman aukltojo smurtininko te
orijomis.
- Tu netaytas, - pakartojo Manuela. - Kalbi dorai neimanyda
mas.
velgiau j i ono, laikiau ranka apglbs liemen, sulig kiek
vienu ingsniu jauiau, kaip juda jos klubai; visikai nenorjau su ja
ginytis; tariau:
- Nereikia vis laik gintis. A tau ne prieas.
- I kur galiu inoti? - paklaus ypteljusi. jome siaura grsta
gatvele, suspausta tarp sen nam, ji dairsi stengdamasi prisimin
ti, kur restoranas, kurio iekojome; tar: - Tikiuosi, kad einame tei
singai, - dar gerai nepainojo Feraros, bet mokjo orientuotis, buvo
pratusi tvarkytis pati, neatrod panai pasitikini kelioni agen
tromis.
Paklausiau:
- Esi daug keliavusi?
- Pakankamai, - tar. - Nuo koki eiolikos met. Kai pradjau
koncertuoti. Prie trejus metus daug vainjau, per savait groda
vau dviejuose arba trijuose koncertuose skirtinguose miestuose. Vi
s laik, kai negrodavau, praleisdavau mainoje. Ryte siddavau
arf ir ivaiuodavau, paskui teatras, koncertas, nakt grdavau
(144)

Milan. Toks koncertuojanio muzikanto gyvenimas. Vaiuoji, susi

renki plojimus ir pinigus, kako ukremti, pernakvoji kokiame bjau
riame viebutyje arba grti namo.
- Vargel, - pasakiau, sivaizdavau j, skrodiani nakt savo
senu gremzdiku automobiliu.
- Taip jau yra, - tar ji. - Ilgus metus tai dariau negalvodama,
kartais net bdavo smagu. Apvaiavau pus Europos, buvau Kini
joje ir Piet Amerikoje, viena. Paskui mirtamai kyrjo.
Ijome aikt su nedideliu skveru viduryje, ten viet restorano
enklas. jome ilum, vies, bals urmul, didel kaimiko sti
liaus sal, piln moni ir dm. Prie vieno i stal sdjo vokieiai,
jie gr ir juoksi gerkliniais balsais, mums einant pro al kampinio
staliuko link pasisveikino su Manuela. Ji tar: Jie i orkestro," - kartu
nevaroma ir atsargi, jaut j stebinius vilgsnius.
Usisakme valgyti, gurkteljome raudono vyno, kai tik j atne
. velgme vienas kitam veidus, ulietus iltos viesos, i labai
arti, tas ryys buvo kitoks nei einant tamsoje ir irint i ono. Pa
miau j u rieo, stengiausi negalvoti apie vokiei balsus ir juok
prie muzikant stalo, jauiausi lyg vytuoiau tarp paprasto ir su
dtingo, laims ir rpesio, tarsi stoviau laivo denyje.
Manuela tar:
- Tau tinka tokia ukuosena. Atrodai lyg samdinys, - ji galvojo ne
vien apie mane, inojau, kad svarsto, ar nederjo prissti prie kit
muzikant stalo.
Pasakiau:
- Taip jau ijo. Buvau perdaug suirzs. Vis galvojau, kas galjo
nusiaubti tavo namus. Buvau perdaug piktas.
Ji velg mane, man pasirod, kad vilgsnyje matau jos jaus
mus. Matyt, ji tai suprato, paklaus:
- Manai, kad inau, kas tai padar?
- Neinau, - tariau. - Bet jis turjo rakt. Jam nereikjo silauti.
Ji velg tiesiai man akis, atrod draskoma prieik jausm.
10. 947

(145)

Paskui staiga pravirko: akys akimirksniu netiktai papldo aaro

mis, kaip t kart, kai susitikome diskotekoje prie Kaldas.
Bet kart buvau sukrstas deimteriopai labiau nei tuomet, jau
iausi jos jausm ir jos meils istorij dalis, negaljau paksti min
ties, kad lieku nuoalyje tuomet, kai jai bloga. Padjau rank jai ant
peties, pasakiau:
- Manuela, kas atsitiko? Praau, papasakok.
Ji atsak Nieko", verk parimusi ant rankos, nuleidusi galv. Ta
riau:
- Kaip tai nieko? Pasakyk, kas atsitiko, - man nerpjo vilgsniai
nuo kit stal, norjau atrasti ry su ja, prakalbinti j.
- Nieko, - pakartojo Manuela verksmingu vaiko balsu. - Man
skambino.
- Kas skambino? - paklausiau; pajutau, kaip raumenyse, irdyje,
galvoje kyla noras j ginti.
Padavja atne usakytus koldnlius, padjo prie mus lktes
i smalsumo negaldama atitraukti aki. Papuriau Manuel u ran
kos, tariau:
- Kas tau skambino? Pasakyk kas? erinas?
Ji pakl akis nustebusi, gal su palengvjimu, kad a tai pasakiau,
paklaus:
- I kur inai?
- inau, - atsakiau. Gerkliniai vokiei muzikant balsai ir juo
kas nepakeniamai r ausis, biau galjs atsistoti ir liepti jiems
nutilti.
- niuktinjai mano namuose? - paklaus Manuela; jos akys jau
buvo sausos, balse vl suskambo savigynos gaida, lyg plona siena
ikilusi tarp jos ir mans.
- Pasak mano pusbrolis, - atsakiau ir kartu neatsakiau. Mintyse
vl maiau erino nuotraukas, mano pusbrolio pakeltas nuo ems,
jo kreiv/ piktaval ypsen, pusiau nuog Manuel, kuri jis foto
grafavo. Tariau: - Ko tas lyktyn norjo?
(146)

Ji irjo savo koldnli lkt, stumd juos akute. Tar:

- Nieko. Pasak, kad turi susitikti ir pasikalbti.
- Apie k pasikalbti? Apie k, po velni, jis nori su tavim pasi
kalbti?
Manuela pakl akis, atrod dar neapsisprendusi, prieas a ar
draugas; pagaliau tar:
- Gal apie sskait veicarijos banke, kuri atidar mano vardu.
Ar dar apie k nors, nesivaizduoju.
- slaptint sskait? - paklausiau jau altesniu tonu, kalba pa
krypo nemalonia tema.
Ji pritariamai linkteljo galva, valgsi kitus stalelius baiminda
masi, ar niekas ms negirdi. Tar:
- N neinau, kiek ten pinig, a tik pasiraiau. Visk padar jis.
Gal jam reikia pinig, dabar tyrimas ukirto keli kitus pinig al
tinius, neinau.
- O kodl tu sutikai pasirayti sskait? - paklausiau, bet norjau
paklausti, kodl ji buvo su erinu, kas galjo j sieti su tokiu mo
gumi.
Tar:
- Tai atsitiko prie dvejus metus. Mes draugavome, jis papra
padaryti jam paslaug. Sak, nori atidaryti reabilitacijos centro s
skait, bet nenori painioti savo vardo. Tie pinigai nebuvo vogti.
- Tikrai? - paklausiau. Mane baugino toks naivus jos autonomi
kumo pagrindas, atsidavimas tam niekui, pasitikjimas juo, lojalu
mas jam, energija, kuri jis i jos siurb.
Ji tar:
- Klausyk, a to neinau ir nenoriu inoti. Nutraukiau su juo vi
sus santykius. Telefonu pasakiau, kad n nesvajot dar kada nors
man skambinti. Padjau ragel abu kartus.
- Taigi tuomet jis nusiaub tavo namus, - pasakiau. - Niekas.
Pradjome valgyti abu kartu kakaip nejuiomis, buvome ialk,
kupini tampos, kalbjoms ir valgme, kiekvien ksn ugerdami
io-

(147)

raudonu vynu, ms balsai skambjo vis garsiau, mostai darsi vis

iraikingesni, jausmai liejosi per kratus. Manuela tar:
- Gal tai ne jis. Gal kokie vagys - nerado nieko vertinga ir ijo, neatrod, kad ji pati tikt ia galimybe; irjo lkt, tik retkar
iais dirsteldavo mane.
Paklausiau:
- Ko tam kiaulei reikjo? Sskait? Kodl nepra anksiau?
- Mes jau metus nesikalbjome, - atsak Manuela, jis stengsi at
rodyti stipri ir nepriklausoma, bet jos akyse spindjo baim, balsas
virpjo. Tar: - Mes isiskyrme susipyk, jis per daug bailus, kad
bt idrss pasirodyti. Sek mane i toli, kiekvien kart, kai susi
tikdavau su kokiu ms bendru draugu, erinas vliau j itardydavo, norjo inoti, k veikiu, su kuo draugauju ir panaiai. Bet n
karto nepaskambino iki iol.
Mintis, kad dvejus metus ji buvo jo gyvenimo dalis, kad, kaip sa
k mano pusbrolis ir kaip skaiiau jos dienoraiuose, leidosi kone
sulugdoma, dabar, igirdus, kaip vadina j pavarde, atrod dar iau
resn ir nepakeniamesn. Tariau: Kiaul, niekas, kals ipera".
Paskui nuo vokiei stalo prijo viesiaplaukis vaikinas lygiais
plaukais, anglikai paklaus Manuelos, ar i nenort rytoj parepe
tuoti vienos operos dalies po orkestro repeticijos. Ji sutiko, supain
dino mus, persimet enklais su kitais prie stalo likusiais muzikan
tais, jos nuotaika pasikeit, ji vl tapo linksma, kupina teigiamos ener
gijos, baim beveik usimiro.
Mes valgme ir grme, Mimas erinas, jo skambuiai, nusiaubti
namai nuslinko kakur gilum; kitos mintys ugo anas, mes bu
vome labai arti ir io artumo pakerti. Kalbjoms apie jos darb ir
apie mano darb, apie karat, tai-i, dzen, ind muzik, keliones,
gyvenim namuose, okius, jausmus, meils istorijas, milanieius,
poras, eimas, Italij, pasaul, viebuius, traukos dsnius, nuobo
dul, linksmybes, lt laiko tkm ir jo bgim. Man atrod, kad dar
niekada su niekuo taip mielai nesikalbjau, niekada nebuvau suti
(148)

ks tokios aismingos, laisvos, protingos moters, kurios knas taip

dert prie jos galvos ir bt toks judrus. Kuo daugiau ji pasakojo
apie save, tuo labiau stebjausi jos iekojimais u numatomo ir tikro
rib, tais dalykais, kuri jau buvo pasiekusi, kai jos bendraamiai
dar sdjo namuose sikib mamyi sijono. Jos pasakojimas buvo
netolygus, okiojo pagal nuotaik ir aplinkybes, buvo aikus ir mig
lotas, linksmas ir neramus, priklausomai, kuri jos bdo dalis paim
davo vir.
Stengiausi jai prilygti, prisiminti sudtingiausias ar linksmiausias
savo gyvenimo nuotrupas, sukaupti vis savo dmes ir kritin dva
si, laikytis kuo toliau nuo nuvalkiot ties ir prast mini. Tai
nebuvo sunku, n vienas i mudviej nesisteng rodyti savo proto
ar neatitikimo tam, kas visuotinai priimta: buvome savimi, susikau
p kaip reta, dmiai siklausantys savo odius, kito odius, stebin
tys vilgsnius, bals skambes, mostus ir iraik kait.
Paskui Manuela tar: Eime?" - staiga ji vl virto instinktu, ap
galvotomis mintimis, a taip pat nenorjau ilgiau ia likti. Taupyda
mas laik, sumokjau prie kasos, atsisveikinome su vokieiais mu
zikantais, dar gerianiais ir kalbaniais prie savo stalo, ijome.
Miesto centras buvo itutjs, rkas dar altesnis ir tirtesnis nei
anksiau. Greitai ingsniavome senu grindiniu, u paranks, tyl
dami. Ptme i burnos, irjome, kaip stingsta ms kvapas, man
atrod, kad einu apkabins dar paslaptingesn moter nei ta, kuri
apkabinau Milane, dar artimesn ir tolesn.
- inakt nakvosime graiame viebutyje, - pasakiau; jome pro
vieianias senovikame elegantikame name rengto viebuio i
kabas.
- Jis brangus, - tar Manuela. - Juk galime pernakvoti mano vie
butyje.
- Nakvosime ia, - pasakiau. Timpteljau j prie stiklini dur su
priklijuotais kredito korteli lipdukais, jome senovini ark foj.
Buvo laisvas kambarys su dvigule lova; pasakiau, kad imame j,
(149)

itiesiau savo kredito kortel ir asmens paymjim. Negaljau pa

tikti, kad taip lengvai isipildys mano noras bti su ja saugiai, kad
tik u laktel plastmase dengto popieriaus gausiu tok paprast, o
kartu sudting dalyk, kaip miegamasis kambarys. Tarnautojas re
gistratroje nenustebo, kad neturime lagamin, padav mums rak
t ir parod laiptus nusitsusiu begalyb mostu.
Psiomis ulipome savo kambar kaip du vagys ar vaikai, su
jaudinti savo svajons, engme storu laiptus dengusiu kilimu. Kam
barys buvo didelis ir vaizdingas, auktas, padriko stiliaus, su dviem
didiuliais langais apviest kiem. Nusiavme batus, ms ryys
pasklido erdvje, judjome atskirti neveikiamo nuotolio. Po repeti
cijos teatre, tampos dl dirigento, pokalbio apie erin, vakariens,
pasivaikiojimo psiomis ji vis negaljo nurimti, sukiojosi po kam
bar, dairsi pro langus, jung ir ijung televizori, jo ir ijo i
vonios, atidar ir udar spintas, stengsi laikytis atokiau nuo ma
ns. Drebjau, nors kambaryje buvo ilta, pasimanktinau, kad su
iliau, - bergdiai.
Beprotikomis valios pastangomis prijau prie Manuelos, lyg b
iau turjs veikti atvirktin magnetin lauk; velgme vienas
kit i labai arti, praviromis lpomis, sumiusi traukos, nepasitik
jimo, pavydo, netikrumo, velnumo, kartlio vilgsniais. Paskui su
miau j u rie ir prispaudiau prie sienos, pakiau rank jai po
sijonu, nekantraujaniais pirtais pakilau launimis. Jauiau keist
nor j ukariauti, jos vilgsnis ir alsavimas kurst mane, kaip de
guonis kursto liepsn. Spaudiausi prie jos, ir man atrod, kad m
s slyio jga gali padti veikti visas vidines tampas; susmukome
ant grind, atsagsiau jos drabuius, buiavau j, laiiau kakl, au
sis, pagautas nesuvaldomo grobuoniko kario. Ji alsavo atsiduo
dama, nesiprieindama. Laikiau jos rankas prie grind, spaudiau
j visu savo svoriu, visais temptais raumenimis, rankomis ir vil
gsniu glosiau jos kn, kiekvien slapiausi joviet. velgiau jos
akis, smeigtas vien neapibrt tak, kaip ir tuomet, kai groda
(150)

vo, jos graias praviras lpas, maas krtis, paastis, rankas, meils
pilv, bamb, kelius, ilgas, glotnias, apvalias launis. Jauiau jos tam
pr kn, ir jis priklaus man, jauiau jos drgn ilt moterikum,
jauiau j i iors ir i vidaus, ir kuo ilgiau j jauiau, tuo labiau
man kaito kraujas, prisotintas klampi, miglot jausm, mini, su
miusi su gryn poji pertekliumi.
Apveriau j, svajingai nuolankiai ji leidosi apsukama ant pilvo,
jos oda atrod dar baltesn, nei j prisiminiau, apglbiau rankomis
jos launis, suspaudiau delnus ant sdmen, skverbiausi vis giliau
jai tarp koj. Stmiau ir traukiau j prie savs, mano nosis slidinjo
jos vagina, lieuvio galiuku lieiau veln jos klitoriaus galiuk ties
maj lp susikirtimu, jos vrsi kiekvienkart vis gilesniu, grei
tesniu, jaudresniu judesiu. Jauiau j alsuojant i vidaus tuo paiu
ritmu, kaip mano judesiai, jauiau jos vidin kaitr, jos salsvai sr
skon, ir man atrod, lyg kaskart velniai neriau jos kno ir jaus
m gelmes, lyg mane imest ir vl traukt jos bangavimas, kuris
kilo ir leidosi, nedamas mane kartu su ja. Jauiau j lyg muzikos
instrument, kuriuo grojau kaskart vis geriau, jis buvo kartu akty
vus ir pasyvus, kaip kiekvienas muzikos instrumentas, kartojo ma
no judesius ir atliep jiems, pakyldamas kvpavimo ritmu ir trum
pais skambiais kiojimais.
Paskui pajutau, kaip banga pakilo dar auktesn ir suduo, isi
liedama skambiausiu, ilgiausiu ksniu, suvirpindama Manuelos k
n, mintis, bals; pajutau j slenkant pirmyn, uguliau j, uvaldiau,
juddamas tuo paiu ritmu, vis labiau sutriks, suglums, aptems,
kol pagaliau pajutau palengvjim, nusiritome onus lapi nuo pra
kaito, tankiai alsuodami.
Paskui nusijuokme, atgavome kvap, guldami ant grind vel
gme lubas, irjome vienas kitam akis, glostme vienas kito
rankas, onus, plaukus, nusteb, pavarg, patenkinti, lyg btume
kop kalnus ar laimingai nukrit nuo motociklo.
Kalbjoms ilgai, guldami ant nugaros ar ono vienas prie kit,
(151)

tarp iurktok medvilnini paklodi, gelsvoje naktins lemputs

viesoje, o paskui tamsoje.
I viebuio ir gatvs neatsklido joks garsas, galjome mgautis
savo balsais taip arti vienas kito, savo kn artumu, nuo j sklin
dania iluma, ms odi traukos sukeltais virpesiais.

(152)

Mes net neutraukme uuolaid

Mes net neutraukme uuolaid, o kai atsibudome, kambar jau
buvo uliejusi balzgana viesa. Jauiausi taip, lyg biau nemiego
js, arba vis dar miegoiau; visa naktis atrod lyg vienalyt persipy
nusi jausm mas. Manuela ugul mane didelje viebuio lovo
je, isities pairti mano laikrod ant spintels, tar: Man metas
eiti. Po valandos repeticija," - maiau, kaip iors gyvenimas smel
kiasi jos mintis ir maiosi su belaike erdve, kurioje gyvenome iki
tos akimirkos. Pabuiavo mane, islydo i mano glbio ir i lovos,
nuoga nujo vonios kambario dur link.
Likau gulti ant ono, stebdamas jos ilgus, grakius ingsnius,
paskui iors gyvenimas uvald ir mano mintis, privert paokti i
lovos, skubiai apsirengti. Per nuotol patikrinau savo telefono atsa
kikl Milane, igirdau buvusios monos bals, klausiant, kada pasi
imsiu vaikus savaitgaliui, Gigo inut: Atsisiu tau sskait, kai
tik atgausiu main, nepraneiau policijai tik nenordamas skaudinti
Antonelos"; vienos mons, gaminanios televizori aksesuarus, me
no direktoriaus inut, jis klaus, kada galt atveti juos studij.
Prisiminiau sujauktus Manuelos namus, bjaur Mimo erino veid
burlaivio denyje, jo grsming bals, kalbant telefonu su Manuela.
Apsiaviau batus, jauiausi, lyg pasaulis bt mane uguls.
Nusileidome pusryiauti sal skliautuotomis lubomis, tik mudu

(153)

tarp tui staliuk, pro langus krintanti viesa privert prisimerkti,

dar apgaubti nakties, bet jau tolstantys nuo jos msjudesiai ir vilgs
niai buvo kit judesi ir vilgsni aidas ir atspindys.
Manuela tar:
- Kaip gera nieko neinoti apie kit mog. Ir kai jis nieko apie
tave neino.
- Taip, - atsakiau, irjau j, laikani rankoje divs.
- Kai kitas tau atrodo toks paslaptingas, - tarji. - Ir kupinas staig
men. Ir kai manai, kad tu jam atrodai tokia pati.
Pritariamai linkteljau galva, tikrai, juk mes buvome pastami
taip trumpai. Tariau:
- Kai gali jaustis kitoks, nei buvai anksiau. Kai niekas neiri
tave ir nelaukia, kad btum toks, koks visada buvai, - palieiau jos
rank, plaukus, sukrstas, kad nepastu jos, ir i baims, kuri dl
to jauiau, kad esu bejgis k nors pakeisti. Tariau: - Tavo namuose
maiau paskleistas tavo gyvenimo nuotrupas, jos mane baugino.
Mintis apie tai, k veikei prie mums susitinkant. Apie tavo patirtas
mintis ir jausmus.
- Tu neskaitei mano dienorai? - paklaus Manuela, netiktai
gindamasi.
- Jie ten guljo, - atsakiau. - Pamaiau juos imtytus ant grind.
Negaljau susivaldyti.
- Juk tai asmenika, - tar, atrod labiau nulidusi nei supykusi.
- Raau juos sau, jie neskirti skaityti.
- inau, - tariau, - tik norjau geriau tave suprasti. Skaiiau juos
kaip tavo geriausias draugas.
ypsojausi, kalbjau kaip manydamas iltesniu balsu, tikjausi,
kad jos vilgsnis vl taps velnus.
- Neturjai to daryti, - tar ji; nepajgiau suprasti, kokie jausmai
atsispindi jos balse. - Kai buvau dar vaikas, motina irgi slapta skai
tydavo mano dienoraius. Kart i to, k buvau paraiusi, suprato,
kad jau nesu nekalta mergait, ir pakl man siaubing scen. Tuo(154)

met tarp ms ikilo siena, per por met ji kone istm mane i
nam, - jos santykis su praeitimi buvo toks gyvas, atrod lyg kalb
t apie k tik nutikusius dalykus. Paskui pavelg laikrod man
ant rieo, tar: - Turiu eiti teatr, - pakilome, itiesiau jai rank, ji
nusiypsojo, bet nebuvau tikras dl nuotolio tarp ms, dl ms
judesi prasms ir verts.
Palydjau j iki teatro per miesto centr, vl piln gars ir jude
si. Manuela jo dar didesniais ingsniais nei paprastai, n nemgi
nau laikyti jos u paranks. Tariau:
- Ar tas niekas erinas neatvaiuos ia persekioti tavs? - man
atrod, kad tiek maai tegaliu pakeisti, kad ji tolsta nuo mans, kai
trokau jausti j kuo ariau.
- Ne, - tar ji.
- Jis tikrai neumir sskaitos veicarijos banke, - pasakiau. - Tik
rai neatleis po to, k padar tavo namuose.
Jauiau, kaip kraujas plsta man i irdies rank raumenis ir
atgal; kiekvien gatvje sutikt ferariet irjau kaip galim prie
.
- Jis n neino, kur a, - tar Manuela. - Kol esu ia, galiu bti
rami.
Taiau ji visai neatrod rami, jo pro mones, lyg skintsi sau ke
li per prieo valdas.
- Tuomet kodl tu tokia sitempusi? - paklausiau.
- Dl darbo, - tar. - Matei vakar tuos kalikus i orkestro? J bly
kius, bukus, tvarkingus veidus? Jie udaryti muzikoje lyg kaljime
ar ligoninje. Ir tuo didiuojasi, n nesistengdami itrkti. Lyg nuo
vaikysts turt kok virus ir nedaryt nieko, kad j isigydyt.
- O tu argi neturi to viruso? - paklausiau. - Dar stipresnio nei
kiti?
- Taip, bet a noriu gyventi, - tar ji pavelgusi lyg bt nepas
tama, uvaldyta mini, kuriose man nebuvo vietos. - Nebepakeniu ito darbo. Per ilgai j dirbu ir per anksti pradjau, jis man sveti(155)

mas. Vis gyvenim mokiausi, grojau, stengiausi kaip galdama ge

riau, visi sakydavo - aunuol, aunuol, bet mainais negavau nie
ko, iskyrus tamp ir nusivylim. Nieko nepasiekiau.
- Betgi tu netiktinai auni, - tariau. - Nemanau, kad daug toki,
kurios grot kaip tu. Anksiau ar vliau tu ikilsi, pamatysi.
- Kada? - paklaus ji. - Ko dar man laukti? Kol bsiu imto met?
-ji jo pirmyn tiesi, sieidusi, nusivylusi, troktanti bti kieno nors
dmesio centre, persekiojama fakt ir sitikinusi, kad yra atvirkiai,
nei sako. Tar: - Jei esi moteris ir nesi kek, ir neturi politinio unuga
rio, neatitinki kokio nors stereotipo, muzikoje nieko nepasieksi. Jei
nepasiduodi dirigent, organizatori, meno direktori, solist an
taui. T pasaul valdo niekingi vyrai, ir nieko ia nepadarysi.
- Bet viskas keiiasi, - pasakiau. - Pasikeis ir muzikoje. Tuos kiau
les jau sodina kaljimus, jie pradeda bijoti visur. Atsiras daugiau
erdvs. Kas nors geriau u tuos senus sukriousius niekus.
Taiau n a pats taip kalbdamas nebuvau tuo tikras; neinojau,
kodl taip kalbjau. Manuela tik vilgteljo mane; tar:
- Tu nesivaizduoji, kas yra klasikin muzika. Tai - pasaulis ana
pus pasaulio, lyg laiko rutulys, kur nepatenka nieko, kas vyksta tik
rame gyvenime. Jie gyvena grdami kaskart kartoti vis to paties lyg
rpestingai apsireng duobkasiai, vadovaujasi vien praeitimi ir de
monstruoja savo neimanym ir savo paniek visoms kitoms muzi
kos rims. Viskas hermetika, nepralaid, be menkiausio vjodvelk
teljimo ar dienos viesos spindulio. O kai groji iuolaikinius kom
pozitorius, jie atrodo dar negyvesni u tuos, kurie jau seniai mir.
Sakyk, kuo a ia dta? K veikiu su tuo prakeiktu beprasmiku in
strumentu?
Ji ingsniavo labai greitai, galjai matyti, kaip, artjant prie teatro,
sitempia kiekvienas jos pojtis, jos vilgsnyje ir kne velgti prie
bgimo tako vedamos lenktyni kumels susijaudinim.
Taiau galvojau apie jos odius, apie orkestro dirigent prieka
bes, ir viduje kilo su kiekvienu ingsniu vis stipresnis sitis, sumi
(156)

s su pykiu ant Mimo erino, jos brolio, vis vyr, kada nors j
nuvylusi, palikusi, inaudojusi, antaavusi. Paklausiau:
- itas dirigentas irgi toks pat? Jis irgi kabinjasi prie moter mu
zikani?
- Ne, - atsak ji, bet tas atsakymas nuskambjo netvirtai.
- Nors iek tiek? - paklausiau. - Juk ir jis mgina tai daryti.
- Nesakyiau, kad mgina, - tar Manuela, - bet ino turs gali ir
aidia su mumis kaip visi. Stovi nuoalyje ir iri, supranti? Kar
tais k nors pasako arba kokia nors dingstimi liepia pakartoti parti
j. Visada taip buvo, nuo tada, kai pradjau groti. Tas pasaulis toks
vyrikas, o jie visi tokie bjaurs. Kai pradjau koncertuoti, visada
stengdavausi atrodyti kuo maiau patraukli, turjau nuolat steng
tis, kad pasirodyiau gera muzikant, o ne patraukli mergina. Vilk
davau labiausiai beformius drabuius, kokius tik galdavau rasti,
apdribusius golfus, kelnes, sijonus iki ems, usidedavau akinius
storais rmeliais.
- Bet tau nesisek, - tariau, prisimindamas jos namuose ant grin
d matyt jos dar labai jaunos nuotrauk.
- Tikrai, - patvirtino ji. - Jie visi nesveiki - dirigentai ir muzikan
tai. Prisimenu, kai kart ijau vidury repeticijos, senas seiltas diri
gentas vis laik prie mans kibo, vis kartojo: Praau dar syk it
dal," - kakoks erotinis kankinimas. Tuomet neikentusi pasiun
iau j velniop ir ijau. Bet negali to daryti kiekvien syk, nebent
nortum ukirsti sau visus kelius.
Jau buvome didiojoje teatro aiktje, jos klausytis vis labiau truk
d pyktis, vis labiau kylantis vien pagalvojus, kad ji turi su tuo taiks
tytis, net jei kartais u tai bdavo atlyginta. Tariau:
-Jei tas dirigentas dar pabandys prie tavs kabintis, sulauysiu
jam rankas, pairsim, kaip tuomet diriguos.
- Liaukis, - tar ji ypteldama. - Nesijaudink, moku apsiginti
pati, man nereikia apsaugos.
- A nenoriu, kad gintumeis! pati, - atsakiau.
(157)

- iaip ar taip, man visada tekdavo tai daryti, - tar Manuela. Niekada i nieko negaljau tiktis pagalbos. Net kai buvau dar vai
kas. Mano tvas visada buvo ne i io pasaulio. Nemokjo net savs
apginti. Daug u j prastesni jo koleg pasiek daug daugiau vien
todl, kad sdo politikos veim, o jis tik stebjosi ir grausi, kad
taip yra. Jis niekada nepriklaus kritik ir administratori mafijai,
nors tik neseniai tai suvok.
- Visa laim, tiesa? - tariau. - Gal btum norjusi turti gudrut
tv oportunist?
- Taip, bet jis neteik drsos, - pasak Manuela. - itame suikta
me pasaulyje nesijauti drsus, kai turi sining ir nuolank tv.
Mano brolis protestuodamas tapo visikas beirdis. Jis labai talen
tingas, bet tikras niekas, prie niek nesustos.
Jau buvome po teatro arkomis, sukome aplink pastat prie jimo
artistams. Pagalvojau, kad kitas niekas, Mimas erinas, gal buvo
jai reikalingas tik dl to, kad atsvert sining ir nuolank tv.
jome kiem, sustojome prie geleines duris. Manuela tar: Ne
reikia taip pykti. Ko raukaisi? Dabar tai jau niekam nerpi". I kie
mo puss atjo kiti muzikantai, prie eidami vid linkteljojai sveikindamiesi.
Ji vl tapo linksma, pasirengusi groti, pasinerti Rosinio operos
pasaul anapus pasaulio; irjau j ir pasijutau vienias Feraros
centre, pasijutau kelyje per du imtus kilometr juo jos ir nuo tos
prietaringos tampos, uvaldiusios jos jautri siel. Nenorjau to
jausti, norjau sulaikyti laiko tkm ir plintani erdv, likti su ja.
Taiau apkabinau j, tariau:
- Paskambinsiu. Jei dirigentas mgins kabintis ar pasirodys tas
liuas erinas, pasakyk man, atlksiu per dvi valandas.
- Gerai, nesijaudink, - tar ji.
irjau, kaip ji inyksta viduje kartu su ateinaniais orkestran
tais, choristais, dainininkais. Tuomet jau buvau tikrai vienas Feraros
centre, n neprisiminiau, kur vakar vakare palikau main.
(158)

Grau Milan paiu laiku

Grau Milan paiu laiku, kad spiau pasiimti vaikus, per penk
tadienio popiets main kamius, kas akimirk vilgiodamas
laikrod prietais skydelyje; palikau main draudiamoje vietoje
ant aligatvio, per kelet kvartal nuo dukros mokyklos, bgte vei
kiau paskutin atkarp. Breliai vaik tolo aligatviais su savo ma
momis ir tiais, linksmi ir priirti, pajutau dar didesn nerim,
kad vluoju pasiimti savj. Kai atskubjau prie mokyklos varteli,
jie buvo lik vieninteliai, stovjo kartu su savo aukle lidnais pa
mestinuk veidais. Pasakiau: Apgailestauju. Atvaiavau i kito
miesto". Pamiau i aukls lagamin ir un, ji priekaitingai irjo
mane, tar: Turiu bgti, nes pavluosiu traukin".
Grome prie mainos mau varganu breliu: vaikas u rankos ir
uo su pavadliu, mergait su kuprine, prigrsta knyg ir ssiuvi
ni. Paklausiau: Kodl privalai neiotis vis t lamt?" Ji sieid,
tar: Juk ia mano daiktai". Galvojau apie Manuel, k ji dabar vei
kia, udaryta Feraros operos teatre, kupina nerimo, baims, susijau
dinimo, su kuriuo palikau j tik prie kelias valandas.
Keli policininkas kaip tik baig irayti man baudos talon, ltai
pasisuko mus su bloknotu rankoje. Susodinau vaikus ir un, ta
riau Labai ai", nuvaiavau nuo aligatvio kunkuliuodamas pyk
iu, kliudiau mainos dugn, bet man tai nerpjo, norjau kuo

(159)

greiiau itrkti i automobili srauto, mechaninio triukmo, ribot

judjimo galimybi, dienotvarks, kurios privalu laikytis.
Prekybos cente netoli studijos nupirkau tai, kas galjo praversti
savaitgaliui trise; vaikai met veiml visok lamt, koks pakli
davo jiems po ranka, jei tik buvo mat jo reklam per televizij. Sten
giausi nors i dalies juos valdyti, maiau ujauiamus poni su ki
tais veimliais vilgsnius, girdjau lojant prie vitrinos pririt un;
sukausi kair ir dein, gindamasis nuo most ir bals, su kiek
vienu garsu mano viduje kakas sukildavo.
Paskui pagaliau atvaiavome prie mano studijos, ulipome laip
tais apsikrov ryuliais kaip brys beduin, durys buvo praviros,
stakta ilauta ir suskaldyta. Mano maasis snus bgo vidun kar
tu su unimi, dukt jo ltai kaip ir a; visi keturi sustojome prie
dur, studija buvo suversta baisiau nei pas Manuel.
Gal minut stovjome irdami, netikdami savo akimis, su plas
tikiniais pirkini maieliais, kuprine ir lagaminu, irjome apara
t 13x18, stovus ir trikojus, ant grind numestus viestuvus, tks
taniai skaidri, negatyv, spalvot ir juodai balt nuotrauk gul
jo imestos i stali ir iblakytos kartu su tuiais aplankais, ir
jome korteles, sskait kopijas, kojines, glaudes, markinius, ba
tus, telefon knygutes, skyryb liudijimus ir kitus daiktus - visk,
k su tokiu vargu buvau sutvarks.
Dukra paklaus: Kas tai padar?" dar labiau nei a sutrikusi dl
tokio neprasto gerai pastamos vietos pasikeitimo.
Pasakiau: Neinau, nesijaudink. Nieko baisaus".
Ji neatrod padrsinta, laiksi ariau mans; maajam - priein
gai, buvo labai linksma, jis puol prie mano darbo ranki, kuriuos
visada stengiausi nuo jopaslpti; uo sukinjosi aplink. Apsidairiau,
atrodo, i mans irgi nieko nebuvo pavogta, iskyrus sen sugedus
Leica", kur laikiau staliuje. Taiau tas, kas buvo atjs ia visko
sujaukti, dirbo akinamas baisaus siio, nesupratau, ar nordamas
pasirodyti, ar i gryno vrikumo, vertusio j plyti nuotraukas ir
(160)

priraytus lapus, nutraukyti nuo vyri dureles, skaldyti plastmass

indus ir dauyti stiklinius.
Stovjau sustings; dabar, su vaikais, is upuolimas man pasi
rod dar nepakeniamesnis, ltai uliejo buku kerto trokimu.
Laipt aiktelje igirdau triukm, puoliau pro duris pasiren
gs udyti: ten stovjo pasiuntinukai i televizori aksesuar ga
myklos, atne daiktus, kuriuos turjau fotografuoti. Jie padjo d
es, irjo apverst studij, viduryje sdinius vaikus lyg klaus
dami, ar tai kakokio padkusio j aidimo pasekm. Pasakiau
jiems palikti daiktus, kad nieko neatsitiko, stengiausi atrodyti ne
sutriks.
Paskui su vaikais nusileidau pas nam sarg, norjau suinoti,
ar nemat nieko lipant laiptais. Sarg papurt galv, persisvr pa
irti vaikus, abejingai apvelg kiem. Su vaikais nuvaiavau
staliaus dirbtuves ir geleies reikmen parduotuves, nusipirkau
medio lenteli ir metalini apkaust durims. Stengiausi juos pra
linksminti; pasakiau: Kartais gerai visk sujaukti. Suprantate, kad
yra daugyb daikt, kurie tau nereikalingi, ir toki, kuriuos buvai
visai pamirs". Vaikai irjo mane, dukters sutrikimas perjo
mayliui.
Taisiau duris, jie tuo metu irjo nauj Tarzano" serij, Tarza
nas avjo batais ir turjo radijo sistuv, bet vis tiek kalbjo veiks
maodi bendratimis. Kaliau, tvirtinau, griau, svarstydamas, ar
Mimas erinas savo rankomis sukl vis t dabar mane supani
netvark, ar pasiunt savo parankinius. Svarsiau, ar jis pats, ar kas
nors i jo parankini atsek Manuel iki mano studijos, ar dabar se
k j Feraroje; ar ji inojo didesni paslapi nei sskaita veicarijos
banke.
Paskambinau jai viebut, jos nebuvo; paskambinau teatr, bu
dinti pasak, kad vyksta repeticija ir ji nieko negalinti pakviesti. Jau
iausi lyg spstuose, reikjo gaminti vaikams vakarien, neturjau
jokios galimybs judti ar veikti, jokios sklends, pro kuri galiau
11. 947

(161)

ileisti beform viduje kylani tamp, sukelt beformio mano stu

dij nusiaubusio smurto.
Paruoiau tris kepsnius su aldyt pupeli garnyru, vaikai val
gydami irjo televizori. Paskui pamginau sutvarkyti kamba
r, bet neturjau kantrybs visko sudlioti atgal vietas; kaiiojau
visk stalius ir spintas kaip pakliuvo, kad tik patraukiau i ke
lio. iukli kibir meiau visk, ko man nereikjo arba nepatiko,
dabar turjau toki prog, meiau visas per laik susikaupusias
atliekas, iaip taip sutvarkiau dal studijos, suvalgiau savo alt
kepsn, uo sukiojosi aplink tikdamasis gauti gaball, vaikai py
kosi, kuri program irti. Ijungiau televizori, m klykti abu,
pasijutau dar blogiau.
Pagaliau man pavyko juos suguldyti, dukr itraukiamame fote
lyje, o maj savo atveriamoje lovoje. Diaugiausi, kad jie su ma
nimi, man patiko j skruostai, umerktos akys, kvpavimas, jude
siai per miegus. Jauiausi kvailai, tik tiek galdamas jiems pasilyti,
palyginti su visais vasarnamiais, nameliais mediuose ir tropik sa
lomis, kurias jiems svajojau parodyti. Man buvo lidna, nejutau jo
kio lengvumo ar laisvs. Jauiausi baugintas ir kalintas, kupinas
nerimo ir pykio, neinojau, kaip j ilieti, trokau vl pamatyti Manuel Duini, neinojau, kaip j pasiekti.
jungiau televizori, beveik be garso, kad nepaadiniau vaik,
ekrane pasirod Mimas erinas pokalbi laidoje. Jis sdjo krsle
greta kit laidos svei, su varku ir kaklaraiiu, ne toks ruds, bet
akys velg kaip nuotraukose, kurias man parod pusbrolis. Jis mo
javo storomis rankomis, sukiojo didel galv ant trumpo plataus
sprando, atsilodavo krsle, pasitaisydavo kelnes ir vl palinkdavo
priek. Prisislinkau prie televiziroaus, kiek pagarsinau, koncentruo
ta alta panieka trauk mane jo mostai ir balsas.
U jo nugaros slinko vaizdai i terapins bendruomens netoli
Kunjaus: laidos vedjas santriai pasakojo apie paires, laborato
rijas, aljas, miegamuosius ir namukus, buvusius narkomanus, ku
(162)

rie prie televizijos kameras dirbo, vaikiojo, aid. erinas kartais

siterpdavo, kad patikslint kok skaii ar vard, pritariamai link
iojo galva kiekvien kart, kai j rodydavo stambiu planu.
Paskui operatorius dar labiau pritrauk jo veid, laidos vedjas
prabilo dar santriau, ekrane pasirod ilgaplaukio barzdoto jaunuo
lio, apsirengusio pagal atunto deimtmeio mad, nuotrauka. Lai
dos vedjas tar: Paolas Milezis, prie dvideimt met kartu su Mi
mu erinu krs Naujojo kelio" bendruomen, tkstantis devyni
imtai atuoniasdeimt etaisiais nuudytas narkotik prekeivi,
negaljusi paksti, kad kakas stengiasi i j nag iplti itiek
jaunuoli". Publika prapliupo griausmingais plojimais, televizijos
kamera pritrauk erino akis, jis irgi plojo, suko galv al, kl
plat deln luostytis aar.
Ikart po to buvo reklamos pertraukl, bet likau prie televizo
ri, patogiai sitaiss ant grind, pavargs, apdujs. Reklamos per
traukl baigsi, laidos vedjas vl kalbjo su erinu. Paaikjo, kad
jis kuria politin grup, pavadint taip pat, kaip terapin bendruo
men, numato plstis ir susijungti su kitomis grupmis visoje Itali
joje, sukurti nacionalin judjim. Kalbjo su laidos vedju ramiai,
rpestingai rinkdamas odius, nuslopins ai bespalv bals, to
liau mostagavo rankomis, lyg nordamas suteikti savo odiams k
n. Kalbjo: Mes, kiek leis ms jgos"; kalbjo: Nenordami nie
ko mokyti"; kalbjo: Aiku, palyginti su didiosiomis politinmis
jgomis, esame tik maa musel". Vis laik vartojo daugiskait ko
ne nuolankiai atsakindamas vedjo pastabas; juoksi, kai to reik
jo, sdjo kukliai sudjs rankas.
Tai tebuvo priedanga, kaip ir balti markiniai, geltondryis kak
laraitis, alsvas megztinis ir mlynas varkas, kuriuos, be jokio sko
nio, usitrauk ant savo storo kno, abejingas proektori viesai,
vertusiai prakaituoti vedj ir kitus sveius. Tereikjo vienam i sve
i suabejoti jo peraukljimo metodais, kai priedanga nukrito: bal
sas suskambo grsmingais sakiniais, veidas paraudo nuo priplduir
(163)

io kraujo, netiktai pasirod trumpi, nudil, smails lyg plrios

uvies dantys.
Jis kio savo terapins bendruomens nuopelnus kaip taranus,
paskui kuriuos bgo pstininkai; auk: Mes igelbjome tkstan
ius jaunuoli i gatvs, tai ms vizitin kortel!" auk: Su mu
mis buvo toks mogus, kaip Paolas Milezis, jis mir u geresn Itali
j!" auk: Niekas negali uginyti ms galiojim!" Paskui prisi
min irovus, nuleido bals, tar: Savo kailiu patyrme, k reikia
ms kova"; tar: Brangiai sumokjome u tai, ko siekme". Kal
bjo apie savo nuudyt draug, kalbjo apie teismo proces dl i
aginimo ir patirtus nuostolius kaip apie politins kanios epizod;
kalbjo: Jie prie niek nesustojo, kad ms atsikratyt", bet kai
vieno i jo buvusi peraukljamj, baigusio gyvenim saviudy
be, tvas pradjo j kaltinti, jis vl isikreip pykiu: mojavo neval
dydamas judesi, iieps rod smailiuosius dantis, auk: Tylk,
tokie mons, kaip tu, neturi teiss kalbti!"
Laidos vedjas tariamai stengsi j sutramdyti, itikrj palaik j;
jis stebjo irovus salje, o irovai salje stebjo vedj ir plojo
erinui, plyojo j palaikydami kiekvien kart, kai j puldavo prie
ininkas. erinas jautsi vis tviriau, palaikomas kit reakcijos au
k: Mes pasireng vadovauti ios alies atsinaujinimui!" - atsilodavo krsle ir vl palinkdavo pirmyn, iergdavo storas kojas ir mo
javo rankomis, atpalaidavs vis savo lum, kur Manuela prie
kelerius metus nufotografavo miegant laivo denyje.
velgiau j vos per kelet centimetr nuo ekrano, ir man atrod,
kad is mogus yra vulgarumo, bailumo, smurto, apgauls, nedo
ros, netikr princip ir visko, ko gyvenime nekeniau, miinys. Ne
galjau patikti, kad tokia moteris, kaip Manuela, galjobti dvejus
metus su tokiu vyru, kaip jis, tikti tuo, k jis kalbjo, paksti jo elge
s, jo bals, t jo vidin bjaurast. Kuo ilgiau j irjau, tuo aikiau
maiau, kad j trauk btent jo bjaurastis; gailestis, neviltis, pasi
lyktjimas, nuoskauda - tokius jausmus jis jai turjo kelti nuo pat
(164)

pirmos j susitikimo dienos. Jauiau tai kone fizikai, sddamas

ant ems prie televizori, savo studijoje, kuri jis nusiaub arba
liep nusiaubti; supratau, kaip jo mostai, vilgsniai, balso tonai ga
ljo veikti gynybin Manuelos sien ir pasiekti pai joje plazdju
sio beribio dosnumo, dmesio, smalsumo erd. Mane sum dar
didesnis pyktis, dar didesnis kerto trokimas ir bejgikumo jaus
mas; ijungiau televizori, mginau vl tvarkytis toje absurdikoje
netvarkoje.
Paskui pakumiavau ir paspardiau kriau, smgiai skambjo
per garsiai, galjo paadinti vaikus; nusirengiau, atsargiai palindau
po antklode atveriamoje lovoje greta savomaojo snaus. Stengiausi
nejudti, kad nepaadiniau jo, mintyse perkraiau visus savo die
nos veiksmus. I tampos virpjo kojos, stingo raumenys; akyse vis
ikildavo bjaurus Mimo erino veidas su maais atriais dantimis,
Manuelos veidas, galimi j veiksmai.

(165)

etadien nusiveiau vaikus kalnus

etadien nusiveiau vaikus kalnus, biau norjs likti Milane,
kuo ariau Manuelos. Bet j veidai viet gelsva pilkuma - prasta
Milano vaik veid spalva, ilautos durys ir nusiaubta studija ne
leido jaustis ramiai: norjau juos kur nors iveti, atriboti nuo savo
istorij.
Susiradau viebut Aostos slnyje, kur buvo galima apsistoti su
unimis, per dvi valandas uvaiavau tkstanio ei imt met
r aukt, isinuomojau slides sau ir dukrai, mayliui - rogutes, vis
dien vainjoms paiu nuoulniausiu laitu. Stengiausi negalvoti
apie Manuel, nuotol, erin, grasinimus; padrsinamai kiojau
dukrai, utempdavau kaln sn, po to sekdavau paskui, liuodamas plgu, uo lk u mans sniego debesyje. Linksminausi, kai
pavykdavo umirti kankinam nerim.
Vakare sugulme visi kartu, buvau toks pavargs, kad galvoje ne
liko vietos mintims. Paskambinau Manuelos viebut Feraroje, pa
likau jai inut; ji nepaskambino, o gal miegojau taip giliai, kad nie
ko negirdjau.
Sekmadien grome Milan, kalnuose praleidome dar beveik vi
s dien, nuveiau vaikus j motinos namus. Ji su savo vyrikiu
sdjo svetainje k tik i kakur sugr; pasisveikinome, mano

(166)

dukra ikart pasak: inai, kakas silau tts studij!"

Mano buvusi mona ir jos vyrikis pairjo mane nusteb, su
nerim. Pasakiau: Nieko baisaus, tik viskas baisiai apversta. Nieko
baisaus". Paspaudiau jiems rankas, apkabinau vaikus, paglosiau
un ir skubiai ijau. Mano eimyninis gyvenimas buvo keistokas:
kiekvien kart, kai imdavau priprasti prie vaik, j bals, bendra
vimo ilumos, savaitgalis baigdavosi, ir jusdavau gyvenimo tutu
m, kol jis vl prisipildydavo visai kitoki mini ir jausm.
Grau savo studij, netvark, kur tik maa dalis buvo kiek
sutvarkyta, autoatsakove radau Manuelos inut: A Milane".
Ikart paskambinau jai, linija buvo uimta, ibgau lauk nelauk
damas n akimirkos, okau main.
Kai paskambinau jai i apaios, ji tepasak Ueik", neatrod nu
stebusi ar nudiugusi.
Kopiau per du laiptelius, gerai neinodamas, kas toliau. Jos du
rys buvo atviros, Manuela sdjo koridoriuje ant ems, tarp im
tyt daikt, pritraukusi prie krtins kelius, apkabinusi juos ran
komis; ji buvo su akiniais, skaidriais rmeliais, atrod keistai ne
grai ir rimta lyg student ar jauna mokytoja, tokia nepanai t
jausming moter, su kuria Feraroje praleidau nakt, ar sudirgu
si, rafinuot muzikant, kuri sutikau prie teatro. Dvejodamas pa
klausiau:
- Kaip sekasi?
- Gerai, - atsak ji, irjo mane i apaios.
Paklausiau:
- Kodl su akiniais?
- Nes nematau, - atsak. - Paprastai neioju kontaktinius lius,
bet kartais jie man kyri.
Pagaliau ji atsistojo ir pabuiavo mane; nesupratau, kuris i ms
labiau tikjosi, kad kitas pirmas engt ingsn. Tariau:
- Diaugiuosi tave matydamas, - ranka palieiau on.
- A irgi, - tar Manuela, ji nukreip akis al, nujo svetain.
(167)

Nusekiau paskui j didel kambar nuolaidiomis lubomis, kur

viskas dar buvo imtyta ant grind, kaip ir t kart, kai atjau ia
vienas ir apsiriks primuiau savo pusbrol. Pasakiau:
- N nesivaizduoji, kaip be tavs ia lidna. Ir kaip viskas prime
na tave.
- Tikrai? - paklaus ji. Vaikiojo aplink akiniuota ir beveik ne
grai.
Pasakiau:
-Jie buvo atj ir mano studij. Visk ivert dar baisiau, nei ia.
Pasisukusi pavelg mane: pamaiau, kaip iblyko, vyzdiai
isiplt taip, kad akys u akini atrod beveik juodos. Paklaus:
-Kada?
- Uvakar, - atsakiau. - Panaiai kaip ia, tik neturjo rakt ir
ilau duris. Ivert visk i vis stali ir spint, bet nieko nepa
m, tik sen fotoaparat, jis buvo sugeds.
Ji prikando lp, paklaus:
- K tu darei?
- Nieko, - pasakiau. - Sutaisiau duris.
Ji atrod labai isigandusi, pamiau j u rankos, pasakiau:
- Dabar jau nra ko jaudintis. Reikia tik nutarti, k su tuo nieku
darysim, - bet nesijauiau ramus, stovdamas tarp jos dienorai ir
praeities nuotrauk, tarp Mimo erino nuotrauk ir lap, kur ji ra
apie j kaip ir apie visus kitus savo gyvenimo mones.
Ji tar:
- Kaip gali bti toks tikras, kad tai padar jis? - velg mane
susikiusi rankas kienes.
- Esu tuo tikras, - atsakiau. - Prie du vakarus maiau j televizi
joje. Esu tuo tikras.
Prisiminiau lyki dirbtin ypsen, stor intelektualu persiren
gusio mueikos kn, jo polink vaizduoti auk ir slptis u nuu
dyto draugo, u jaunuoli narkoman i terapins bendruomens.
Manuela krpteljo, lyg biau j drs, tar:
(168)

-Jis negalt to padaryti dl savo politini ambicij ir plan pra

turtti.
- Btent todl, - pasakiau. - Jis dl politikos nori tave bauginti.
Gal i baims, kad tu atskleisi visas jo padarytas bjaurastis. Kas ino,
k dar inai, ko neturtum inoti, be tos istorijos apie sskait vei
carijos banke.
Ji gteljo peiais, pasilenkusi surinko molins vazos ukes. Vien
kalbjimas apie erin met tarp ms el, jauiau, kaip bendra
vimas itoje nesutvarkytoje erdvje darosi vis sunkesnis. Manuela
tar: Noriu sutvarkyti namus. Rytoj turiu grti Ferar, nenoriu
visko taip palikti".
Pasakiau: A tau padsiu"; ji atsak Nereikia", bet a vis tiek
miau kaiioti vietas tuius stalius, dti lentynas spintas, i kur
jos buvo itrauktos. N nesupratau, ar darau tai nordamas jai pa
dti, ar siekdamas atstatyti ry su ja; ar ji tuo buvo patenkinta, ar
bt norjusi, kad palikiau j vien.
Ji rinko nuo grind laikus, laikrai ikarpas, partitras, foto
grafijas, ssiuvinius, skirst juos atskiras krveles. Judjo ltai, kar
tais atsidusdama, lyg bt patyrusi sunkai atlyginam al. Tar:
- Noriau visk imesti, bjauru.
inau, - pasakiau. - T pat jauiau savo studijoje. Tik ten buvo
daugiausia darbo dalykai, beveik nieko asmenika.
Ji irjo mane klpdama ant ems, atrod, visai jos nepas
tu, keistai jauiausi bdamas ia, jos namuose. Paklaus:
- K perskaitei mano dienoraiuose?
Jos akys velg kiaurai; pasakiau:
- Tavo mintis. Jos tokios graios ir gyvos. Neturtum to gdytis, praeities pavydas, apgailestavimas, praradimo jausmas vl sugro
mano kraujo apytak, girdjau j atspind savo balse.
Manuela irgi j igirdo; tar:
- Tai buvo tik iaip mintys. Atjusios galv, paprasiausiai jas
uraydavau. Dauguma j - i psichoanalizs laikotarpio. Dar tu
(169)

rjau sapn ssiuvin, kas ryt vos atsibudusi uraydavau savo

sapnus.
Pasakiau:
- Atrod, lyg skaityiau tavo mintis kaip tik t akimirk, kai jas
galvojai. Baisu. Lyg paimtum liofilizuotus alumynus, dtumjuos
vanden ir matytum, kaip tiesiog akyse jie atgauna viei alumy
n form ir spalv.
Ji nusijuok, bet tai buvo tik juoko elis; tar:
- Raau dienorat nuo dvylikos met. Visada raiau, kur papul
davo: mokyklinius ssiuvinius, ura knygeles ar bet kur.
- O a niekada nieko nesu paras, - pasakiau. - Gal todl tavo
mintys man paliko tok spd.
Ji irjo mane palenkusi galv, paskui pavelg popierius,
kuriuos laik rankoje. Tar:
- Kas mano dienoraiuose tokio baisaus?
- Kad tu turi praeit, - pasakiau, nuleids akis ant grind im
tytus ssiuvinius. - Ir ji buvo labai domi.
- Jauiuosi lyg kokia sen, kuri nori atrodyti jauna, - tar. - Arba
kek.
- Tu tiek daug patyrei, - pasakiau. - Ir taip tiksliai uraei savo
jausmus.
sivaizdavau j vlyv nakt, vien i tolim nakt jos mistinje
trobelje ar kokiuose nors namuose, kur tuo metu gyveno; maiau j
bgant aligatviu, skubani pasimatym su kakuo.
Ji tar:
- inai, itisus metus daugiausiai galvodavau apie darb. Netu
rdavau laikojausmams. Rengdavausi koncertams, prilipusi prie ar
fos, arba vaindavau koncertuodama. Nervai nuolat bdavo tempti,
kiekvien akimirk galdavau palti, kitiems dalykams nedaug te
turjau laiko.
- Juk inai, kad tai netiesa, - pasakiau. Supratau, kaip kvaila pa
vyduliauti jos praeities, bet inojau, kad ji visada buvo tokia, kaip
(170)

dabar, su tokia pat tampa, savimone, pasmone, skvarbumu, neri

mu, nuoirdumu akyse, kaip dabar.
- K tuomet kalbti apie tave? - tar. - Juk gyvenai deimt met
ilgiau u mane. Turi du vaikus, kas ino, k dar esi nuveiks, kol
mes susitikome.
- A to neprisimenu, - pasakiau, tai buvo tik pusiau tiesa: svyra
vau tarp kintam ties - nuolatinis judjimas. Tariau: - Kai pagal
voju, jauiuosi lyg niekada nieko nebiau patyrs. Lyg visada b
iau buvs atstu, be grtamojo ryio, kaip ir tas, kuris iri film.
Niekada nemokjau taip, kaip tu, fiksuoti to, kas vyksta, t pat aki
mirk. Viskas ikildavo atmintyje jau vliau, stebdavausi, kad tai
vyko. is kartas pirmas, kai kak patiriu ir tai suvokiu ia ir dabar.
Tu esi mano pirmoji ir vienintel sinchronin moteris.
Ji velg, lyg nordama suprasti, kas a esu; tar: Koks tu keis
tas/' - irjo mane priklaupusi ant vieno kelio.
Prijs pabuiavau j lpas, susijaudinau pajuts jos lieuv, go
mur, gerkl, pasiekiau pai jos siel. Ji leidosi buiuojama, tokia
jau buvo, niekada nekliud mano veiksmams. Leido jiems lietis, kol
ie pagaliau j uvaldydavo, ir jos alsavimas, po drabuiais virpan
tis knas, jausmas, atsispindintis kartais apsiblausianiose akyse tap
davo mano. Myljoms tarp jos praeities fragment; popieriaus la
pai, fotografijos, ssiuviniai - po alknmis, po jos plaukais ir nuga
ra, susting laike, neprieinami man vilgsniai ir mostai. Strn jude
siais ir trokimu lytti stengiausi atsiliepti su kiekvienu jos kvpte
ljimu atsklindanius iltus, verlius, glenus jausmus.
Nenorjau, kad tai baigtsi, jauiau begalin ilges, biau norjs
pratsti t akimirk aminai, kad n vienas i ms jausm netapt
praeitimi. Norjau likti su ja, nepaisydamas realybs, atsiribojs nuo
bganio laiko, u kintam daikt ribos, u t ark, kuriomis virsta
jausmai, ugimdami ir isekdami. Isilaisvinau i jos rank ir koj,
tariau: Gal ko igerkime ar suvalgykim?"
Ji visai nenustebo, atrod, kad galime bendrauti be odi ir ai
(171)

kinim, kartais mums tai pavykdavo. Nuogi nujome ma virtu

v nioje, pakeliui buiuodamiesi, trindamiesi vienas kit iilgai
sien, kiekvienas jos judesys buvo toks pat velnus, iltas, plasti
kas, kaip ir tuomet, kai myljoms. Manuela padjo ant mlyno me
dinio padklo mandarin, sausaini, du indelius jogurto i aldytu
vo, a tuo metu glosiau jos plaukus ir peius, ji kas akimirk atsi
sukdavo mane, i labai arti irjau jos sdmenis, nugar, rankas,
platakas, grai kaktos linij.
Paskui sugrome jos miegamj, pirmas okau lov, kad gal
iau irti, kaip ji artja pro stoglang krentanioje mnulio vieso
je. velgiau, kaip ji sdasi ant lovos, velniai judindama klubus; pri
sitraukiau j prie savs, mandarinai, sausainiai, jogurtas pabiro ant
antklods ir ant grind. Mes vl myljoms, tarp judesi dabar ir t
ankstesni nebuvo didelio skirtumo, tarsi mums bt pavyk perdrksti plon apvalkal, o jo turinys bt pasklids po paius ne
reikmingiausius ms judesius. Laikas sustojo, ms galvos buvo
tuios ir kupinos mini, ms onus smigo maiausios nerimo,
vaizd, atspindi duenos, jos tekjo gyslomis, sukosi galvoje, kol
pagaliau itirpdavo.
Paskui ant sujaukt paklodi valgme mandarinus, nuo lovgalio usitraukme antklodes sutrik, be aiki kontr, vis dar su
stojusiame laike, nors jis jau ne mus kartu nakties gelmes. U
sienos garsiai kalbjosi vyras ir moteris, gal filipinieiai, buvau per
daug pavargs, kad jie man trukdyt. Manuela utrauk stoglangio
uuolaid ir vl krito lov prie mans; sapnas apgaub mus kaip
beribis velni jausm debesis.

(172)

Atsibudau Manuelos kambaryje

Atsibudau Manuelos kambaryje, pro stoglangio uuolaidls kra
tus vid smelksi viesa. Ji dar miegojo, ne visada buvo tokia anks
tyva, kaip galvojau; igirdusi, kaip sujudjau, pasisuko mane, atsi
merk, tar: Kas tu toks ir k veiki mano lovoje?"
Nusijuokiau kartu su ja, pasakiau: Kas tu tokia?" Tikrai stebjo
ms atsidr greta, dar nebuvome prat vienas prie kito.
Ji pakilo, apsivilko markinlius ir usitemp juodas elastines kel
nes, jos aptrauk kojas ir sdmenis kaip antroji oda. Nujo voni
sidti kontaktini li, gro visai kitokia nei prajus vakar. Lai
kas dabar jau lk nesuvaldomai; tik retkariais mginome jam pa
siprieinti, o kartais aplenkdavome j mintimis.
Prie apvalaus stalo svetainje grme kav su pienu ir valgme
sausainius tyldami, pasimet tarp prajusios nakties ir naujos die
nos jausm. Suskambo telefonas, Manuela nujo atsiliepti, tar:
Klausau? Klausau? Eik velniop," - ji padjo ragel.
Valgme toliau, nors jau nebuvome alkani; nepatikliai vilgiojo
me vienas kit i savo most priedangos. Paklausiau:
- Ar kartais ne tas liuas erinas? - man nusmelk ird.
- I kur galiu inoti, - tar Manuela, pasislpusi u savo balintos
kavos puodelio.
Vl suskambo telefonas, kart a paokau pirmas; pakliau ra

(173)

gel, irkiau: Kas skambina?" - gerkliniu sarginio jos nam uns

balsu.
Kitame laido gale niekas neatsak; irkiau: Kals vaike, suiup
siu tave ir isukinsiu visus pirtus, vien po kito". Bet ryys jau
nutrko, kitame gale nieko nebebuvo.
Manuela pavelg mane susijaudinusi, tar:
- Nebk toks juokingai baisus.
- Argi tavs nebaugina tai, k daro tas kiaul? - pasakiau. Jau
iausi jos vilgsnio imutas i pusiausvyros, per daug trauktas
sudting jos jausm aism, pernelyg nuo jos atribotas. Pasakiau: Gal dabar rengiesi j ginti?
- Mes n neinome, ar tai jis, - tar Manuela. - Ir liaukis painioti
pavyd su viskuo kitu.
- Kuo ia dtas pavydas? - paklausiau.
- Dtas. Tu visikai apsstas, - tar ji. - Kiekvien kart, kai kalbi
apie erin, tavo veidas tampa panaus udiko, lyg jame bt su
sikaupusios visos pasaulio blogybs.
- Juk taip ir yra, - pasakiau. - Ar tau negana to, k jis padar?
Negana, kad nusiaub tavo namus po to, kai sugriov tavo gyveni
m?
- K tu inai apie mano gyvenim, - tar ji. Pradjo nurinkinti
indus nuo apvaliojo stalo neirdama mane.
Nusekiau paskui j koridori, neinas puodeliais, pasirengs ginti
ir pulti, kupinas pykio ir praradimo jausmo. Pasakiau:
- Tuomet tu pati man paaikink. Paaikink, kaip galjai susidti
su tokiu, kaip erinas, ir gyventi su juo dvejus metus.
- Pirmiausia tai truko ne dvejus metus, - tar ji, skalaudama po
kranu puodelius. - I viso tai tetruko vienerius metus. Mes ia isiskirdavome, ia vl susieidavome.
- Vis tiek tai labai ilgas laikas, - pasakiau lyg brangaus daikto
savininkas, sukiojantis j prie vies, kad pamatyt brimus ir ski
limus, pairt, kaip j paliet laikas ir kit rankos.
(174)

- K gi, - tar Manuela dar labiau gindamasi. - Toks gyvenimas.

- Kas tave taip trauk prie jo? - paklausiau, beveik jga spausda
mas j kamp.
- Niekas, - tar ji. - Kai susipainau su juo, man buvo taip nuobo
du ir jauiausi tokia sugniudyta. Penkerius metus gyvenau su mar
kizu, buvusiu aktoriumi, jis tvirtino, kad usiima investicijomis, o is
ties nieko neveik nuo ryto iki vakaro. Decas di Montramitas. vis
k velg i aukto, tik tai ir paveldjo i savo kilmingos eimos. A
negyvenau, tik vis laik grojau ir mokiausi.
- Ir tau prireik patentuoto nieko, kad pradtum gyventi? - pa
klausiau. - Tokio, kuris savo terapinje bendruomenje agino mer
ginas ir kruvinai sumudavo vaikinus? Prirakindavo juos diovyk
loje? Tikiuosi, skaitei tai laikraiuose?
- J iteisino, - tar. - Tu pats neskaitei laikrai.
- Juk inai, kodl j iteisino, - pasakiau. - inai, kokias politines
priedangas jis visuomet turjo. Ir kaip lykiai mokjo antauoti.
Dabar tai jau virto siiu, persmelktu susirmimo, kur erinas
buvo tik simbolis viso to, ko negaljau gauti i jos praeities, to, ko
negaljau valdyti jos dabartyje.
Ji irjo mane, nugara atsirmusi kriaukl, ir man atrod, kad
iri ne mane, o vidin savo sitikinim veidrod. Tar:
- Klausyk, jei negali mans suprasti, palik mane. Man ir taip buvo
sunku ir visikai netrksta tavo scen.
- A tik stengiuosi suprasti, - pasakiau jau ne taip agresyviai, ne
tiktai sunerims, lyg prisiliets prie trapaus taiso.
- Tuomet pasistenk mane suprasti, velniai raut, - tar ji. - Buvau
pasinrusi psichoanaliz, turjau sekti vis t pasmons sraut,
aikintis miglotas prasmes ir taip toliau. Iekojau, tyrinjau, gal tai
buvo susij su mano ryiais su tvu ir broliu, neinau. Ilgai gyvenau
muzikoje, nuo visko atribota ir atskirta. Paskui puoliau tikrj pa
saul i vis jg. Ir nebepajgiau i jo itrkti. Mano gyvenime tai
buvo bjauriausia istorija. Jis buvo lyktus tipas, ir ms bendravi(175)

mas buvo lyktus. Bet gal man reikjo painti pat bjauriausi gy
venimo aspekt, kad paskui galiau nuo jo atsiriboti. Toks mano
kelias.
Jauiau, kokia ji nuoirdi ir kiek vargo, kiek kani jai kainavo
toks gebjimas bti atvirai; kaip ji pasiek j palaipsniui, be niekieno
pagalbos, per spstus, puldinjimus, bandymus sugriauti pasaul.
Taiau tai nesusilpnino mano praradimo jausmo, prieingai - jis da
rsi vis maiau pakeniamas; tariau:
- Gal tuomet reikt ibandyti mogudyst ir kraujomai, kad
paintum juos ir galtum atsiriboti. Leisti, kad tave uvaldyt nie
kingiausi jausmai ir daryti baisiausius dalykus.
- Niekada nesu padariusi nieko baisaus, - tar Manuela. - Tik
norjau gyventi, o ne egzistuoti kaip balzamuota mumija. Jos balse
dabar jau suskambo kovos gaida, ji nesireng liautis gynusi savs ir
savo praeities.
Neinojau, k ji veik su juo, bet mane var i proto mintis, kad
Mimas erinas kiekvien padt mokjo pasukti savo naudai, pasi
naudodamas ms alies itiimu ir dviprasmikumu, tikr staty
m stoka ir stoka t, kurie galt priversti j laikytis, alibi, antau,
painiava, gailestingumu, itiimu, u kuri galima paslpti baisiau
sius nusikaltimus. Tikbiau norjs grti atgal, prie srov per m
nesius, metus, dienas, kad suiupiau j likus akimirkai, kol jis su
tiks Manuel, ir sulauyiau jamkojas.
- Kur tu j radai? - paklausiau, nors jau inojau tai i savo pusbro
lio ir nenorjau igirsti nieko naujo. - Geltonuosiuose puslapiuose,
rubrikoje kiauls"?
- Koncertavau jo bendruomenje prie Kunjaus, - tar Manuela.
- Kai baigiau, jis teik man gli ir pasak krv kompliment, pa
kviet kelet dien ten pagyventi.
- Ir tu i pirmo vilgsnio tapai nugalta? - paklausiau. sivaizda
vau j skambinani buvusiems narkomanams, smeigtu tol vilgs
niu, kaip paprastai irdavo skambindama; sivaizdavau erin,
(176)

sdint pirmoje eilje, ididiai sijautus bendruomens vadovo

vaidmen, smeigus j plrno vilgsn.
Ji tar:
- Ne, bet po viso to itiimo, veidmainysts, tutumos, kurioje
penkerius metus gyvenau su Decu, jis man atrod bent jau tas, kuris
kak veikia. Po penkeri met su markizpalaikiu, kuris keldavosi
pus dvyliktos, valand pusryiaudavo, paskui eidavo nusipirkti
laikraio, pasivaikiodavo, paskui pietaudavo ir skaitydavo laik
rat, po to priguldavo pailsti, ovakare paskambindavo kokiam sa
vo draugui ar pastamam, silydamas kok nususus sandr.
- Kaip galjai igyventi su juo penkerius metus? - paklausiau. Tu, tokia linksma ir nenustygstanti?
- Todl, kad esu itikima. Todl, kad keiiuosi, - tar ji. - Todl,
kad prie tai penkerius metus draugavau su stuobriu jaunuoju
kompozitoriumi, kuriam buvau tik daiktas, ir Decas i pradi
man pasirod jo prieingyb. Buvo toks dmesingas ir manda
gus. Aikino, kaip elgtis prie stalo, patarinjo, kokius drabuius
ir kok makia rinktis, dar niekada nebuvau sutikusi tokio d
mesingo vyro. Jis vis kalbjo apie eim ir kokia ji jam yra reik
minga, bet vos pastojau, n minuts nedvejodamas nuve mane
klinik, kad sunaikiniau kdik. Nes namuose nebuvo laisvo
kambario, supranti? Tuomet pasijutau blogai. Pasijutau stumta
mogudyst, per silpna, kad idrsiau to nedaryti. O visi ms
draugai irjo mane lyg klausdami, kas atsitiko. Jiems viskas
atrod taip paprasta ir priimtina, elgsi su manimi kaip su kokia
superjautria beprote.
- Koks liuas, - pasakiau; biau norjs prieiti prie jos, pakeisti
jos balso ton ir vilgsn, bet praradimo jausmas dabar jau plito vi
somis kryptimis. Pasakiau: - Koks bjaurus bailys.
- Kiekvienas daro tai, k gali, - tar ji. - Jis tik buvo silpnas. Nei
nojo, kad tikrasis gyvenimas yra ne kalbos ir pozos. Tai a suklydau,
palaikydama j tuo, kuo nebuvo.
12. 947

(177)

Mintis, kad ji taip gina savo praeit, jaudino mane, o kartu buvo
nepakeliama; pasakiau:
- Po velni, nejaugi po tokios bjaurios istorijos negaljai susirasti
ko nors geriau u erin?
- erinas man atrod Deco prieingyb, - tar. - Jis vadovavo
tkstanio moni bendruomenei, kovojo, kad gaut pinig jai
ilaikyti, iekojo darbo narkomanams, stengsi atitolinti juos nuo
narkotik. Jis buvo vrikai energingas, niekada nenustygdavo
vietoje, et valand ryto jau bdavo ant koj ir nesustodavo iki
nakties, nurydavo kav, kai puodelis dar bdavo per kartas pri
siliesti.
-Jis tau atrod idealistas? - pasakiau. - Tarsi koks gyvulikas ven
tasis?
Su kiekvienu odiu tampa tarp ms vis augo, lyg kokiame po
zicij kare, kur kiekvienas vis kariau gina save pat; nemokjau
ilaikyti nuotolio, nemokjau liautis mintyse regti vis smulkesni
vaizd.
- Na, jis kiekvien mokdavo apsukti, - tar Manuela. - Vaiz
davo auk. Naudojosi narkotik prekeivi nuudyto Paolo Milezio istorija ir naudojosi bendruomene kaip priedanga visiems sa
vo bjauriems darbams, kuriuos idarinjo su savo draugais so
cialistais ir ministerijos fondais. Jis tai mokjo, o a buvau naivi,
galbt man reikjo kliti, nes toks buvo mano kelias, iaip ar taip,
a kliuvau.
Klausiausi jos stovdamas koridoriuje, su kiekvienu nauju itartu
odiu, su kiekvienu nauju vaizdu, kuris papildydavo kitus, jau bu
vusius mano galvoje, kakas viduje susitraukdavo. Maiau nuotrau
kas, kuri nebuvau mats: ji, atsirmusi med kalnuose, melancho
likai, patikliai ypsosi erinui; maiau erin, ryjant kav i ga
ruojanio puodelio; erin, lakstant po savo bendruomens name
lius, sakinjant ir dauant peraukljamiesiems antausius, netay
t, o kartu subtiliai mokant pasinaudoti talentu antauoti; erin,
(178)

grubiai apglbus Manuel; j, leidusi save apkabinti. Vis labiau

pykau ant jos, piktinausi, kad sutiko dalyvauti tame aidime. Pasa
kiau:
- Bet labiausiai tave trauk jo brutalumas, tiesa? Tave trauk jo
gyvulika jga, jo vrikumo aura? Tau patiko bti auka! okti
gaivalik skur, kad atsvertum t udar klasikins muzikos tvai
k, Deco itiim ir savo tvo nuolank naivum?
Ji sustingo, priblokta mano balso aistros, tar:
- K tu apie tai inai?
- inau, - atsakiau, ir jau nebegaljau sustoti, tsiau lyg risiausi
laiptais emyn, savojuodiausi mini rs. Pasakiau: - Kalbi apie
savo keli, savo analiz ir panaiai, o imi vergauti pirmam pasitai
kiusiam budeliui, apsimetaniam auka, sijautusiam pasaulio an
tauotojo vaidmen.
- A niekada niekamnevergavau,- tar ji, drebdama i tampos,
su lktelmis rankose. Paskui tampa virto atviru pykiu, isiliejo
jos balse ir vilgsnyje; ji irk man: - Kok ia velnio film suki apie
mane? Kas tau, po velni, leido?
- Nesuku jokio filmo, - irkiau a, kupinas pagieos, neinia ko
dl ulietas jausm, kuri nebepajgiau suvaldyti. Irkiau: - A taip
galvoju, ir takas. Galiu sau leisti, k tik noriu.
- Tuomet gali sau tai leisti su kokia nors kita, kvaily! - irk Manuela. - Niekas neturi teiss taip kalbti apie mano gyvenim! - dre
baniomis rankomis ji laik lktutes, jos akys vl suaibavo ir ji me
t jas mane, tik per plauk pavyko ivengti smgio; irk: - Tu
mlo gabalas, Leo, eik lauk i ia! Eik velniop!
Jos pyktis buvo toks stiprus, kad manasis atslgo; prijau prie jos,
pasakiau:
- Praau, nedaryk to. Nusiramink, - mginau j paliesti.
Taiau j uvalds pyktis nevaldomai augo; siutusi atstm ma
no rank, jos akys skleid bauginam vies, irk:
- Neliesk mans, nieke!
12

(179)

A vl mginau atstatyti tarp ms buvus ry, perengti udar

rat; pasakiau: Praau, liaukis/' - ir itiesiau jai rank.
Ji spyr man paslpsnius, irk:
- Tu dar didesnis niekas u erin, tu irgi lyktus bailys! Nori
sugriauti mano gyvenim, surinkti pakankamai duomen, kad pas
kui galtum mane vadinti keke!
- K ia kalbi? - irkiau a taip sukrstas, kad beveik nejauiau
skausmo. Rkiau: - Juk kalbi su manim! Praau, eik! - nusekiau
paskui j svetain, negaljau patikti, kad viskas palaipsniui nusi
ris iki tokio lygio.
Ji irk dar garsiau: Nepersekiok mans!" - spyr man koj,
pamusi nuo spintels pelenin svied mane. Vos spjaupasitraukti,
pelenin nukrito ant grind, o keista stiklo mas suskilo tkstan
ius smulk gaballi, kurie pabiro tarp imtyt daikt. Vl pam
ginau prie jos priartti, jauiausi lyg kovoiau su audra ar nevaldo
ma stichine nelaime, kuri pats nejuia sukliau. Nebeturjau per
spektyvos, i kurios galiau apmstyti tai, kas vyksta, buvau nu
stumtas t pat lyg, stumdymsi, spardymsi, dauymsi, isi
gands, netikintis, suvrjs dl jos ir savo paties veiksm ir dl to,
k rkme, ir dl pykio, apmaudo, paniekos, kuri spindjo ms
akyse ir skambjo ms balsuose.
Manuela isprdo man i rank, bgo voni ir utrenk duris
taip stipriai, kad apie staktas nutrupjo tinko gaballiai, greita ir pa
lusi pasuko rakt urakte, trak trak - lyg galutinis atribojimas nuo
jos gyvenimo, i ten irk man: Ieik, nieke!" Bet a visikai nesi
rengiau itaip pasitraukti: delnais dauiau duris, rkiau: Tu pasiu
tusi kvail! Tau ne psichoanalitiko reikt! Keli man leiktul!"
Akimirk lioviausi dauytis ir igirdau j viduje kkiojant taip
graudiai, kad tas graudulys, atsimudamas keramines sien ply
teles, sustiprjs sklido iapus dur. Pasilenkiau pasiirti pro rak
to skylut: pamaiau j pasilenkusi ir kone teatralikai beviltikai
raudani vir kriaukls. Toji neviltis smigo man ird lyg strl;
(180)

vl puoliau dar stipriau dauyti duris, miau jas spardyti, aukiau:

Ieik! Ieik arba ilauiu duris!"
Ji suprato, kad tikrai tai padarysiu, todl pravr jas ir stovjo
nejuddama, virpdama i pykio, nuoskaudos velg mane, susi
vlusi, pilnomis aar akimis. Pasakiau:
- Pasistenkime nusiraminti. Juk nieko baisaus neatsitiko. Mes tik
kalbjoms.
Ji tar:
- Atsitiko tai, kad esi niekas, ir dabar jau neverta apsimetinti
gailestingu. Maiau, kaip irjai. Eik lauk. Nebenoriu tavs matyti.
Niekada.
- Neieisiu, kol nepasikalbsime, - pasakiau, kiau tarpdur ko
j, kad ji negalt vl usirakinti. Pasakiau: - Bent jau pasikalbki
me, - stipriai tempiau u rankenos, stengdamasis kalbti ramiu to
nu. Manuela temp i prieingos puss, paskui, pamaiusi, kad jai
nepavyks, ioko lauk, man pavyko suiupti j u vieno rieo, pas
kui u kito, laikiau juos tvirtai suspauds, o ji i vis jg stengsi
isivaduoti, taiau jai nepavyko, nes laikiau j taip, lyg tai bt gy
vybs ar mirties klausimas. Pagaliau ji nuleido rankas, atpalaidavo
raumenis, bet jauiau j kreiant vidin virpul; tar man: Eik lauk,
Leo," - tokiu altu ir grietu balsu ir vilgsniu, kad atleidau gniau
tus ir paleidau j, pasitraukdamas per ingsn atgal. Ji dar akimirk
tyldama irjo mane, paskui sugro voni ir trinkteljo duri
mis ir urakino jas dukart pasukdama rakt.
Likau dairytis po svetain pernelyg sutriks, kad galiau galvo
ti; paskui pmiau savo odin vark ir pasukau prie dur, ijau pro
jas, ltai nulipau laiptais. Negaljau suprasti, kas vyko, dabar jau
beveik nurims, bet visikai sugedusia nuotaika: ar tikrai elgiausi
niekingai, ar tik per daug giliai sibroviau kraujuojani jos jausm
teritorij; ar mginau j suprasti, ar norjau j uvaldyti, ar atsklei
diau jos bdo bruo, kuris vis tiek anksiau ar vliau bt iry
kjs, ar a pats pasirodiau ess blogesnis, nei maniau ess. Nega(181)

jau suprasti prigimties tos pagieos, kuri Manuela iliejo man ir

kuri a pajutau jai: ar j sukl nesusikalbjimas ar per didelis artu
mas vienas kitam, meil ar noras valdyti, netikrumas ar praradimo
jausmas. Nesupratau, kuris i i jausm yra stipresnis ir kodl at
rod, kad paskui kiekvien i j lyg elis slinko jo prieyb; nesu
pratau, ar norjau grti atgal ir pasibelsti Manuelos duris, ar pasi
alinti nuo j kaip galdamas greiiau, kad daugiau niekada su ja
nebesusitikiau.
Negaljau tuo patikti dabar, kai tikrai pajutau skausm paslps
niuose, kojose ir rankose, kuriuos man trank Manuela, kai mgi
nau j persekioti. Man atrod absurdika, kad viskas atsitiko taip
staiga, kad ms santykiai pasikeit per tok trump laik, kad taip
nieko vienas kitam ir nepaaikinome. Biau norjs turti kok ne
alik liudytoj, kuris man bt galjs atkurti vis vyki eig, ob
jektyviai juos vertinti ar bent jau pasakyti savo nuomon.
Tokios nuotaikos ijau gatv, man u nugaros usitrenk namo
durys. Nujau pus gatvs, vis dar dvejojau, ar nereikt grti at
gal; perkirtau mediais apsodintus tramvaj bgius gatvs vidury
je, vos nepakliuvau po sunkveimiu. Paskui atsigriau Manuelos
namus, galvojau apie t pirm kart, kai atjau pas j su k tik iry
kintomis jos nuotraukomis voke, kaip iekojau jos vardo prie pasi
kalbjimo renginio, kaipjos valus draugikas balsas atsklido i me
talins dels; apie visa tai begalvodamas staiga suvokiau, kad u
keli metr nuo jos nam laiptins dur stovi baltas BMW, i kurio
mane stebjo kakoks tipas.
Laik nuleist mainos lang, nors buvo tikrai alta, ojo akis den
g tamss akiniai, nors viesos tikrai nebuvo per daug; jis stebjo
mano judesius, kol ms vilgsniai susitiko; tuomet greit nusigr
, pakl lang; prie vairo greta sdjo dar vienas asmuo, bet vie
sos atspindiai ir automobili srautas trukd man j irti, nebe
galjau net matyti, ar jie vis dar mane stebi.
jau aligatviu, viduje keistai alo ir kaito, lydytas pyktis tekjo
(182)

po suledjusi jausm sluoksniu. Laikiausi ariau sienos, slpda

masis u kit praeivi ir pravaiuojani main, jau pirm pasi
taikiusi parduotuv. Tai buvo k tik atidaryta sporto preki par
duotuv. Pavelgiau pro slidi marki lipdukais aplipdytas duris:
baltas BMWtebestovjo u keli metr nuo Manuelos nam laipti
ns dur, langas vl buvo nuleistas, tipas su tamsiais akiniais vl
dairsi pro j, nors jau nebegaljo mans matyti.
Parduotuvs savininkas man u nugaros paklaus: Kopageidau
tumte?" Staiga atsisukau, mano vidinis altis t akimirk nugaljo
kart, pavyko atsakyti normaliu balsu. Pasakiau: Ar turite skersi
ni, toki, kuriuos galima taisyti tarpduryje?" Jis linkteljo galv,
nujo parduotuvs gilum jo atneti. Vl pasisukau gatv - baltoji
maina nejudjo i vietos. Kvpavau ltai, okas po susidrimo su
Manuela ukirto visas mano mintis; maiau tik faktus ir man atro
d, kad suvokiu juos aikiau, nei galima suvokti.
Parduotuvs savininkas tar: tai, praau"; jis padav skersin,
nustebs, kad neprieinu prie prekystalio. Prijau, pamiau j ran
kas, buvo gana sunkus, pasakiau: Taip, tinka". Padaviau jam pini
gus, jis imu kasos ek; vis vilgiojau duris bgtaudamas, kad
baltoji maina nenuvaiuot.
Ijau, kaip galdamas ariau glausdamasis prie kit praeivi,
skersinis pusiau kyojo i plastikinio parduotuvs maielio. Per
jau dal gatvs su pirmja main banga, u kurios galjau pasi
slpti, prisiglaudiau u vieno i ten augusi platan. Bet baltame
BMWsdjs tipas vis dar sdjo ikis galv ir mane pastebjo;
pasisuko kit, is jung varikl, okau nordamas ukirsti jiems
keli, t akimirk atvaiavo tramvajus, jis pralk pro mane pa
skleisdamas dulki ir metalo kvap, kai bgau kit gatvs pus,
automobilis jau vaiavo tolyn. Lyg iprotjs okau paskui j, nu
meiau alin maiel, rankoje ikliau skersin, lkiau kaip pagrei
tintame animaciniame filme per gatv ir aligatviu, ukliudiau
kelet praeivi su pirkiniais, mons sustodavo ir irjo man pa
(183)

vymui, viesoforo akis buvo raudona, bet netrukus suibo alia,

mainos ltai pajudjo, baltasis BMWpradjo sukintis tarp j, cy
pianiomis padangomis ir kriokianiu varikliu, pasuko dein.
Nukirtau aligatvio kamp ir ibgau prie j, pakls skersin, tren
kiau priekin stikl i vis jg, kiek turjau rankose, pasisukda
mas visu knu, kad dar sustipriniau smg, stiklas suskilo, patai
kiau oninio lago rm, igirdau dtanio stiklo skambes ir su
siduriani metal derges, akimirk maiau, kaip du tipai vi
duje susig ir maina pralk pro al. Meiau paskui skersin,
is atoko nuo bagains, BMWpasuko i kelio ir nubruo ratu
aligatv, pro sudauyt stikl jie negaljo gerai matyti, vos nepar
trenk ponios, jusios per gatv su atsiimtais i valyklos drabu
iais rankoje, vl trenksi aligatv ir sustojo.
Lyg iprotjs okau bgti prie jos, praeinani, pravaiuojan
i, stovini prie parduotuvi moni vilgsni koridoriumi, ir
dis plak du tkstanius di per minut, adrenalino kiekis krau
jyje pakilo iki maksimumo, ausyse , lyg niokt vanduo, ir kai
pribgau main, tipas prie vairo sdjo ivirts sdynje, kitas su
tamsiais akiniais buvo ilips ir irjo mane, storas, nusigands,
bet sugniaus kumius, trumpomis kojomis, trumpomis ranko
mis, pasirengs pulti. Spyriau jam krtin pagautas tokio igry
ninto pykio bangos, kad jauiausi, lyg skrisiau, pamaiau, kaip
jis krenta atgal ir nugara trenkiasi main. Taiau jis buvo atspa
rus, lyg guminis "ikart atoko nuo jos ir puol mane kumiais,
taikydamasis veid, smgis pataik kakl aukiau peties. Visi
kai praradau koordinacij ir sugebjim mstyti, miau j spardyti
ir kumiuoti be jokios technikos, stovjau per daug arti ir visai
nesijauiau skrendantis, su kiekvienu smgiu jauiau milinik
pasiprieinim, lyg smgiuoiau kriau, prikimt vis gyveni
mo blogybi, viso pasaulio smurto, nejautros, veidmainysts, dvi
prasmybi, apgauls, melo.
Jis vl trenksi main, tamss akiniai nukrito ant ems, pasi
(184)

rod bjaurios pilkvos akys, jos man primin erino akis i nuotrau
k Manuelos namuose, sugriebiau jo rank, usukau u nugaros ir
pradjau lauti su visu viduje susikaupusiu pykiu, rkiau: Sakyk,
kas jus pasiunt, bjaurybe, sakyk, kas jus pasiunt". Jis vokt ir
kriok stengdamasis itrkti ir spardydamasis, jauiau, kaip pasi
prieinimas jo storame kne pamau slopsta ir jis po truput glemba, taiau akys ir toliau velg bukai, o lpos usispyrusiai nenorjo
prabilti.
Ilipo ir tas., kur sdjo prie vairo, jo nosis buvo kruvina, kakta
perrta, jis atrod plonesnis ir ne toks tikras, kaip pirmasis. Nust
miau pirmj on, oniniu smgiu spyriau plonajam, pataikiau
laun, delno kratu trenkiau jam per raktikaul, jis truput atsitrau
k, buvo daug trapesnis u pirmj, bet ir jis man atrod nenormaliai
atsparus, jo akyse nieko negaljau iskaityti. Jis pakl rankas, tar:
Po velni, nagi, liaukis. Liaukis," - balsas skambjo dusliai, balsiai
atrod lyg suspausti tarp dur.
Kitas vl puol mane, tarsi i pareigos, trenk kumiu man pet,
be vargo vl sumiau j u rankos, usukau j jam u nugaros. Ir
kiau: Klausyk, kalbk, nes nurausiu tau rank"; tikrai biau nuro
vs, sukau ir jauiau, kaip sitempia sausgysls, nebeturjau etikos
ar kit stabdi, norjau tik, kad jis itart erino vard. Bet jis tyl
jo, nopavo ir pasyviai prieinosi, jo plonasis bendras vl tar: Po
velni, liaukis"; aplink mus susibr mons, buvs vilgsni kori
dorius isilenk ratu, jie spaudsi vis ariau mans, girdjau balsus,
sakanius: Patraukite j"; sakanius: Paleiskite j"; sakanius: K,
po velni, jis ia daro?" sakanius: Ar kas nors pakviet policij?"
Neturjau jokio noro susidurti su policija, storulio veide nesi
mat joki pasidavimo enkl, nors tuoj tuoj galjau sulauyti ran
k, jis atrod panaus kamikadz buvus narkoman, pasiryus
veriau mirti nei itarti savo boso vard, mane uliejo toks bepras
mybs jausmas, kad kaip galdamas stipriau pastmiau j alin,
pamaiau, kaip jis nuliuoia mainos kapotu, beveik krinta ant
(185)

ems, paskui ltai atsitiesia atsirms savo bendr, a nujau taip

pat labai ltai.
Prie Manuelos nam valgiausi aplink po gatv, kuri taip men
kai painojau, visi mons ant aligatvi, mainose, prie parduotu
ves irjo mane kaltinamai smalsiai, altai, su pasibjaurjimu. Spy
riau stovinios mainos rat; jauiau vidin virpul dabar, kai pyk
tis jau buvo beveik atvss, o suledj jausmai suilo iki kno tem
peratros.

(186)

Vidurdien sdjau savo studijoje ant grind

su alaus skardine rankoje
Vidurdien sdjau savo studijoje ant grind su alaus skardine ran
koje, suskambo pasikalbjimo renginys. Nenorjau atsiliepti, bet vis
tiek atsiliepiau, nieko gero nesitikdamas. Tai buvo mano pusbrolis,
jis paklaus: Tu vienas?"
- Taip, vienas, - atsakiau. - Ueik.
Jis ulipo, prie atvir dur paklaus:
- Galima? - vilkjo panaia mano lakno striuke, tik mink
tesne, veidas buvo beveik nenatraliai ruds. Pastebjo mano
vilgsn, tar atsipraydamas: - Buvau Kanaruose, filmavome ka
i maisto reklam, - akimis iekojo, kur galt atsissti; tar: Ten buvo pritrenkianti maneken i Danijos, - ypsojosi nelabai
tikinamai.
Norjau klausti, ko jam reikia; nebuvo malonu j matyti, nema
niau, kad mano mintyse yra jam vietos. Jis tar:
- Norjau suinoti, kaip laikaisi. Paskutin kart isiskyrme ne
labai graiai.
- Gerai, - atsakiau, n neapsimesdamas draugikas. - O tu?
- iaip sau, - tar. - Iekausi buto, kol kas gyvenu viebutyje. Kai
noriu pasimatyti su vaikais, veduosi juos kin ar valgyti msaini,
j motina neleidia kojos namus kelti.
Po rudimu jis atrod pavargs, sutriks, iekantis atramos. Pa

* (187)

klausiau: Neatsissi?" - pamiau i aldytuvo dar dvi skardines

alaus, padaviau jamvien.
Jis nusivilko striuk, atsisdo krsl su alumi rankoje; irjo
netvark aplinkui, kurios tik ma dal jau spjau sutvarkyti. Po ke
leto minui tar:
- Klausi, ar vertjo tai daryti? Kol jauiausi lyg kalintas, tenor
jau vieno - pabgti. inai, kaip mokinys, kuris skundiasi mokykla.
Bet ino, kad mokykla stovi ir stovs, nepaisant jo skund ir gudry
bi, supranti? Tik staiga nebra mokyklos ir nieko nebra, atsiduri
gatvje ir neinai, kur priglausti galv.
Lingavau pritariamai galv vos ypsodamas, tarsi biau galjs
jaustis u j pranaesnis vien todl, kad toks pat dalykas nutiko man
trejais metais anksiau. Pagalvojau, kad tuomet patirtas praradimo
jausmas neturjo nieko bendra su jokiu prarastu tikrumu, jokia ta
riamai tikra vieta, jokiu tariamai man priklausaniu daiktu.
Mano pusbrolis patrauk peiais; tar:
- Mes, vyrai, tiek triukmaujame ir tiek kalbame, bet nesugebame
padaryti lemiamo sprendimo, net jei mus kas tempt unrs virv
ant kaklo. O moterys tyli, ir negali suprasti, k jos galvoja, tik staiga
paaikja, kad jau nieko negali padaryti, negali jpriversti apsisprsti.
- Ne visada taip, - pasakiau, maniau, kad tai tiesa. Pasakiau: Manau, tai priklauso nuo aplinkybi.
Jis sdjo nuleids galv, paleista i rank skardin statmenai kri
to ant grind, irjo, kaip ji okinja ant grind linoleumo. A irgi
itutinau savj, nujau paimti kit dviej. Stebjausi, kaip sult
js jo vidinis ritmas, kaip sunkiai mintys valdo kn. Tar:
- Kakoks siaubas, Viepatie. Man trksta vaik, trksta daik
t, menkiausi nieknieki. Viebutyje bijau net skustis barzdos.
Pasiiriu veidrod ir klausiu, kas ten? Kur jis dabar eis? Kas j
pasta?
- Laikui bgant praeis, - pasakiau, ir kuo ilgiau mes kalbjoms,
tuo kvailiau jauiausi vaidindamas guodj, kupinas susiraizgiusi
(188)

jausm. Tariau: - Viskas praeina, tereikia sutikti toki, kuri tave tik
rai patraukt.
Mano pusbrolis apvelg studij, gal iekodamas pdsak tos, kuri
tikrai bt mane patraukusi. Tar: Manuela?"
- Taip, - pasakiau. Man reikjo isikalbti, jo vilgsnis neatrod
pavydus ar piktas; tariau: - Vakar tvarkme jos namus ir kalbjo
ms, tik staiga ji virto sueista tigre. Nebegaljau priversti jos ms
tyti ar kaip nors prie jos prisiartinti. Nieko nenorjo girdti, pasikei
t neatpastamai.
- Ji baisaus bdo, - tar mano pusbrolis. - Tikrai ne ramut.
Taiau man neatrod, kad jo tonas atitikt mano beviltik bse
n; pasakiau:
- Viskas baigta. Ji pasak, kad nebenori mans matyti, ir tai nebu
vo vien odiai. Btum mats jos vilgsn.
Mano pusbrolis tar:
- Viepatie, apie k js kalbjots?
Pakilau, pasakiau:
- Gal a suklydau. Gal per daug usipuoliau j dl jos praeities ir
tos istorijos su erinu. Bet kai pagalvoju, netveriu pykiu, kad toks
niekas, kaip jis, dvejus metus ja naudojosi ir vos neived i proto.
Tas liuas, antao ir priespaudos meistras.
- Jis lyktus tipas, nra abejons, - tar mano pusbrolis. - Nema
lonus kaip reta.
- Daugiau nei nemalonus, - pasakiau, ir man atrod keista taip
nuoirdiai neksti to, kurio gyvenime nebuvau sutiks. Pasakiau: Esu tikras, tai jo kalt, kad Manuela dabar tokia. Vis laik pasiren
gusi gintis ir pulti, kad apsigint. Jei nemoka atsipalaiduoti ir n
akimirk patikti kit gerais ketinimais.
Mano pusbrolis gurkteljo i skardins; tar:
- Turjai j anksiau painoti, kad galtum taip sakyti. Kas ino,
kokia ji buvo.
- A inau, - pasakiau. - inau, kokia ji bt atvira, naivi, pa
(189)

prasta, jei tas niekas nebt jos taip ilgai verts visko bijoti.
Jis kilsteljo antakius, pagalvojau, kad, matyt, nebuvo tinkamiau
sias pokalbiui apie Manuel po to, kai bergdiai atsived j mano
studij, bet pagalvojau, kad lis jo eimoje perkl j pakankamai
toli nuo t nieking aidim ribos. Pasakiau:
- Tas niekas vis nenori jos paleisti. Nusiaub jos namus, pats ma
tei, paskui kakam liep nusiaubti ir mano studij. O prie Manuelos namo duris mainoje sdjo du tipai, a juos apkliau, bet nepa
vyko priversti kalbti.
- Leo, bk atsargus, - tar mano pusbrolis, jo akyse suibo neri
mas.
Pasakiau:
- Negaliu ramiai irti, kaip tas liuas grasina Manuelai, j bau
gina ir persekioja. A j umuiu.
- Ponas erinas moka gintis, - tar mano pusbrolis. - Jo trijose
bendruomense gyvena tkstantis du imtai narkoman. U kiek
vien peraukljam narkoman Italijos valstyb jam moka po tris
imtus tkstani lir per dien. Jei nortum paskaiiuoti ir padau
gintum i tkstanio dviej imt, gautum tris imtus eiasdeimt
milijon per dien, tris milijardus eis imtus milijon per deimt
dien, deimt milijard atuonis imtus milijon per mnes. tai
kodl jis juos mua, jei bando bgti. O kur dar pinigai i privai
fond ir tai, k udirba parduodamas gaminius i bendruomeni.
Tai - verslas, ir jis pasirys j ginti.
- Viepatie, - pasakiau. - Tu tikras? Deimt milijard per mnes?
Nepagalvojau apie i erino spekuliacij pus, apie materialj
jo mistifikavimo ir antao rezultat.
- Neblogai, tiesa? - tar mano pusbrolis. - Nedaug rastum vitidi, duodani tok ger peln. Aiku, turi tvarkymo ir ilaikymo
ilaid, bet veltui gauna darbo jg. Ir dar gali dtis ventuoju, kas
auginant vitas bt kiek sudtingiau.
- O tu i kur visa tai inai? - paklausiau.
(190)

- inau, - tar mano pusbrolis. - Pernai jie kreipsi mus dl savo

vyno reklamos, buvome por kart susitik su erinu, be to, dar
surinkome savo informacijos. Gal gale jie pasirinko kit agentr.
- Kodl visi tyli? - pakalusiau. - Niekas nieko netikrina? Leidia
jam daryti, k nori?
Mano pusbrolis baig antrj alaus skardin, paleido j ant grin
d. Tar:
- Leo, nemanyk, kad reikalai ms alyje labai pasikeit. Net jei
koks vagi vadas laikinai atsitrauk ar net pasitrauk i aidimo.
Niekas nesustojo, gali bti ramus. Per daug moni priprato kas
mnes gauti daug pinig, neabejok, kad laikys juos nagais ir danti
mis, kol paleis. O jei tereikia reikiamu momentu pakeisti vliav joki problem.
- Bet monms tojau pakanka, - tariau. - Niekas nebenori kent
ti. Laikai pasikeit.
- Neinau, Leo, - tar mano pusbrolis dvejodamas. - Gal labiau
siai prisidirb laikinai pritilo. Gal ponas Kraksis ivaiuos Paryi,
Tunis ar Kair, i kur ne taip lengvai imeta, kur pigesn apsauga,
o su keliais tkstaniais milijard lir galima visai neblogai gyventi.
Ovisi kiti? Kurie stengdavosi nelsti akis, nors spekuliuodavo kaip
pami? Manai, kad jie vaiuos tremt?
- Jei jau prisivog gana pinig, taip, - tariau. - Jei jau turi prikim
tas sskaitas veicarijos bankuose. Kas privers juos toliau rizikuoti?
Mano pusbrolis nujo prie aldytuvo paimti dar vienos skardins
alaus, ji buvo paskutin; gurkteljo ir padav man, vl atsisdome.
Tar:
- Leo, tai ne vien pinigai. inok, valdia - toks narkotikas, koki
reta. Tau reikt pamatyti, kaip ponas erinas eina per savo ben
druomen Kunjuje, o j lydi narkoman leifas. Turtum matyti,
kaip jis rytais kalba prie vis susirinkusi bendruomen. Ir jo por
tretus, kuriuos liep pakabinti visose salse ir salytse. Jei kartais ir
atsitinka kokia bda, patikk, yra dl ko vargintis.
(191)

Kuo aikiau maiau vis vaizd, tuo didesnis siaubas mane siau
t; galvojau, kokios nelygios buvo erino ir Manuelos jgos j mei
ls istorijoje, kaip jis laik j kalins savo ikryplikuose valdios
aidimuose, kok pasitenkinim turjo jausti emindamas moter,
daug talentingesn u save. Tariau:
- Suprantu, kodl jis bijoManuelos. Kas ino, koki dalyk ji apie
j gali papasakoti.
- Manau, pai blogiausi, - tar mano pusbrolis mslingai.
- Kuria prasme - pai blogiausi? - paklausiau, vl ulietas ne
rimo bangos.
- Na, - tar mano pusbrolis; lyg svarstyt, sakyti ar nesakyti. Ta
r: - Kad ir ta istorija su Mileziu.
- K? - paklausiau kone juokdamasis. - Gal jis liep j nuudyti?
Mano pusbrolis n neypteljo, tik lingavo galv ir kandiojo apa
tin lp.
- Ir gavo puik kankin savo reklamai. Taip kalba, a nieko nei
nau.
Akimirk tyljome, jauiausi lyg kambaryje trkt oro. Pasakiau:
- Juk anksiau ar vliau j pasodins, tiesa? Kas nors tikrai turs
paaikti?
- Kas ino, - tar mano pusbrolis. - Gal ir ne.
- mons dabar budrs, - pasakiau. - Dmesingi. Visi tamss
darbeliai ilenda lauk, - vl atsistojau, mano kraujas i pykio taip
vir, kad atrod - udusiu.
Pusbrolis tar:
- Gal mons ir dmesingi, bet tik tam, k mato per televizij. Gal
ms alyje ir vyksta kokia nors revoliucija, taiau neabejotina - tai
pirmoji teleirov revoliucija pasaulio istorijoje. Tai ne kas kita, kaip
pasikeits laid reitingas. Ilgus metus irjome vis tas paias pro
gramas, tik staiga kuris nors veikjas mums m nebepatikti arba
visa j kategorija tapo mums nepakeniama. O gal mums apkarto
reginio taisykls. Kas gi atsitiko? Ar matei pilnas protestuojani
(192)

moni gatves? Ar kas nors padar k nors konkretaus, iskyrus

teisjus, pradjusius tardymus? Mes tik spusiojome nuotolinio val
dymo mygtukus, sakydami, kad pavargome nuo sen veid ir sen
darb, o paskui susdome prie ekran laukdami pasirodant nauj
veid ir padoresni regini. Tikrai nebauginsi toki, kaip Mimas
erinas, sddamas prie savo Sony trinitron" ir galvodamas, koks
jis tau lyktus.
ingsniavau po studij, pusbrolis lydjo mane vilgsniu, mane
grau pyktis, gda, kerto trokimas, dar labiau apkartinti minties,
kad gal jau negrtamai susipykau su Manuela, praradimo jausmo,
nevilties, kuri jauiau vien pagalvojs apie j. Pasakiau:
- Nenoriu sdti ir irti. Noriu veikti. Priiupti j ir bent jau
liepti palikti Manuel ramybje.
- O kur tu j priiupsi? - paklaus mano pusbrolis.
- Juk jis kartais eina miegoti, - pasakiau. - Vienoje t savo ben
druomeni tur kok suknist mig, - sivaizdavau save Kunjaus
kalvose, perokant per tvor ir krm priedangoje neriant erino
nam link; lipant per lang.
Pusbrolis tar:
- Jei nesi pakviestas, prie bendruomens nepriartsi per du im
tus metr. Tave sulaikys dar anksiau. Be to, jis ne visada ten. Di
dij laiko dal dabar praleidia Milane. Nusipirko namus, jo buv
narkomanai suremontavo j kone veltui. Tenjis gyveno su Manuela.
- Kur? - paklausiau, apie niek kit nebegaljau galvoti. - Pasa
kyk adres.
- Kam tau, k rengiesi daryti? - tar mano pusbrolis i nerimo ir
atsargos sultjusiu balsu.
- Nieko, - atsakiau, sunkiai valdydamasis, kad nepasakyiau, k
i tikro biau norjs padaryti. - Paraysiu jam. Liepsiu liautis per
sekioti Manuel, tik tiek.
irjo mane lyg bt u mane atsakingas, sugro jo poza i
ms ankstesni susitikim.
13. 947

(193)

Papraiau:
- Pasakyk. Praau. Gal turiau stovti ir irti, kaip tas niekas
gsdina Manuel? A tik pasakysiu jam, kad liautsi, - kalbjau ry
tingai, bet buvau kupinas naujo nerimo dl jos: regjau j persekio
jam po Feraros arkomis, maiau ilautas jos viebuio duris; ma
iau j isigandusi prie telefono, per daug usispyrusi, sieidu
si, ididi, kad man paskambint.
Mano pusbrolis dar kart pavelg mane, jo vilgsnis skyrsi
nuo buvusio anksiau, nemaiaujame jokio pasitikjimo savimi. Pa
galiau jis tar: Gerai. Bet prisiek, kad neikrsi kvailysts". Ir pasa
k erino nam Milane adres.

(194)

ingsniavau po studij
ingsniavau po studij, irdis dausi, kojos nestygo vietoje, delnai
nietjo sugniauti Mimo erino kakl. Negaljau aikiai galvoti,
maiau tikjo bjaur veid, t, kur maiau per televizij ir Manuelos
nuotraukose: jo bjaur drumst vilgsn u akini stikl einant ati
daryti man dur.
Maiau, kaip jis juda - vangiai, atsainiai, patenkintas savimi, ku
pinas slapto agresyvumo, kaip mogus, prats saugiai ir be jokios
rizikos piktnaudiauti padtimi. Girdjau jobals, kok prisiminiau
i televizijos: ai, bespalv tembr to, kuris moka pasinaudoti gali
mybmis nesiliaudamas jas vis laik kritikuoti ir rodytis ess auk
iau u jas. Jutau jobuk cinizm, kaip galima justi uv turguje ant
prekystalio gulinias uvies kepenis: minkt, glit, tampr kn
to, kuris lykiausius jausmus slepia po apsimestini ideal apval
kalu.
Maiau Manuel, draskom jo atri dant, stojani prie j, to
ki atvir, tiesi, paeidiam, kaip stodavo prie visk gyvenime.
Maiau j sueist, apsst, kalint, antauojam, persekiojam,
priverst gintis ir pulti nelygioje kovoje, kuri jis laimjo dar nepra
djs. Maiau Manuelos rankas, glotnias paastis ir lanksius rie
us, ilgus pirtus plaiomis pagalvlmis, pratusius liesti arfos sty
gas. Maiau, kaip ji stovi, eina, pasuka galv, ypsosi ir laukia; jutau
13*

(195)

jos jautri prigimt, kartais laimini prie tok aik jos prot; jos
instinkt ir mini aism, dl kurio neretai atsidurdavo pavojuje.
Maiau j tolim ir nepasiekiam, maiau, kaip iri mano mostus,
bet j nesupranta, igsdinta mano dmesio, trkinjaniu minties
silu ir i po koj slystania eme, kai mgindavo gintis. Maiau
erin, keliant telefono ragel, kad vl priverst j klausyti jo, plagiatoriaus ir persekiotojo, balso; aidiant jos jausmais ir mintimis,
kad galt j sueisti ir vl uvaldyti.
Paskui ie vaizdai tapo tokie verls ir apibrti, kad nebegaljau
itverti usidars anktoje ir tuioje studijos erdvje; pamiau striuk
ir ibgau lauk gyslose verdaniu krauju.
Kaip pamis vaiavau per miest, sankryose kartais vilgtel
davau plan, kad suprasiau, kaip pasiekti erino namus. Netur
jau jokio tikslo, neinojau, k darysiu; galvojau, kad maai tiktina
j rasti. Bet norjau nors pamatyti, kur jis gyvena, pavelgti jo lin
dyn ir inoti, jog anksiau ar vliau j priiupsiu. Neprisiminiau, ar
perjunginjau pavaras, taip buvau sukrstas pykio, nekantrumo ir
kit miglot jausm; myniau akceleratori ir stabdi pedal, kau
k prievartaujamas variklis.
Paskui atvaiavau gatv, kuri man buvo nurods pusbrolis, ka
kada buvusi darbinink kvartalo gatvel, dabar piln antikvarini
daikt parduotuvi, mading restoran ir bar. variau automobil
tarp prie aligatvo sustatyt main, jau ir vien po kito skaiiau
nam numerius, irdis plak vis greiiau, o nekantrumas dar labiau
kaitino krauj. Stengiausi eiti neisiskirdamas, man nesisek, sukio
jau galv, dairydamasis onus, be jokio pagrindo ia greitindavau,
ia ltindavau ingsn.
Sustojau prie namo, paymto numeriu, kur pasak mano pus
brolis, prie alia spalva nudayt dur; kur laik irjau milanietik geltonos spalvos fasad. Stengiausi sivaizduoti, kaip einu ir
pasiekiu erino but, bet negaljau ilgam sukaupti mini, irdyje
jauiau nuoskaud, kad Manuela dvejus metus vaikiojo pro ias
(196)

duris. Prisiminiau jos jausm elius, t nevaldom giliai slypint

jausm pagrind, kur pajusdavau mums mylintis, grobuonikus ir
savininkikus instinktus, kurie uvaldydavo mano prot, kai bda
vau su ja. Stengiausi suprasti, kodl ji domino mane daug labiau,
nei kitos paintos moterys, gal dl jos nesmoningo mokjimo ma
ne patraukti, jos gebjimo apeiti nuvalkiot odi ir sakini tinkl,
jos trokimo inoti daugiau, tegul ir rizikuojant. Prisiminiau j pasa
kojant apie savo gyvenimo keli ir svarsiau, kodl jis atved j prie
it dur, kodl nesutikau jos anksiau.
Prie pasikalbjimo renginio buvo gal deimt lenteli, ant dviej
spausdintomis raidmis buvo urayta Naujasis kelias", prie kit
tebuvo skaiiai. Dvejojau, ar paspausti visus mygtukus vienu metu
ir pamginti sugalvoti pasiteisinim; bet pirma stumteljau duris,
jos buvo neurakintos.
Greitai jau, patekau kadaise darbinink daugiabuio namo kie
m, dabar sutvarkyt, su glynais visose galerijose, bambukinmis
vazomis keturiuose jo kampuose, net bjauria bronzos skulptra vi
duryje. jau palei sien, temps raumenis, akys ir ausys buvo pasi
rengusios gaudyti maiausi judes ar gars. Jauiausi lyg atsidrs
nusikaltimo vietoje, per vlai, kad galiau kuo nors padti, bet ne
per vlai, kad atkeryiau u Manuel, atkeryiau u savo jausmus
ar bent atstatyiau pusiausvyr tarp to, kas teisinga ir klaidinga.
velgiau auktyn kadaise paprastas galerijas, rkuot popiet
ulietas gelsvos graki ibint viesos, su vijoklini gli kopt
lmis, kur kadaise divo skalbiniai, paskutin aukt, kur buvo
erino butas ir kur dvejus metus kaljo Manuela. Galvojau apie jos
paniekintus jausmus ir kn, apie psichoanalitiko ir pasaulio jai teig
tas mintis, kad erino smurtas ir inaudojimas yra btina jos tapa
tybs iekojimo dalis. Pasukau prie lifto u metalinio tinklo tokios
pat alios spalvos, kaip laiptins durys ir langai, jau buvau bekylan
tis juo, bet apsigalvojau ir miau kopti pilko akmens laiptais toks
pritvinks kerto trokimo, kad biau galjs savo rankomis su
(197)

draskyti Mim erirt gabalus, man nebt reikj jokio ginklo.

Mginau sivaizduoti, ar jis namuose ir kas man atidarys duris:
vienas is jo buvusi narkoman, pasirengusi dl jo numirti, kokia
nors mergina, umusi Manuelos viet, jis pats. Mginau sivaiz
duoti, kaip jis reaguot atidars duris, sivaizdavau ms susidri
m, smgius ir vietas, kur turiu smogti. Vaiuodamas ia buvau su
galvojs odius, kuriuos maniau prie tai jam pasakyti, bet dabar
nebenorjau kalbti, norjau tik pavelgti jam veid ir kaip galda
mas greiiau pasukti liemen, kad i vis jg smogiau alkne jam
kakl, spiriau tiesiai krtin, kad parblokiau j auktielnink ir
prikaliau prie grind.
Sulig kiekviena pakopa galvojau, kiek kart jomis kop ir leidosi
Manuela, vejama savo sukilusi jausm. Toji mintis pervr lyg al
ti ir atrs amenys, j vijosi mintis, kad visoje toje Mimo erino
bjaurastyje turjo bti kakas, kas j trauk. Tas vaizdas buvo pats
nepakeniamiausias: jauna, romantika, nusivylusi gyvenimu artis
t, iki pat tos akimirkos gyvenusi atskirta nuo iors savo klasikins
muzikos pasaulyje, leidosi traukiama bjauriausi padugni, kokias
tik galjo sutikti. Prisiminiau jos odius: I vis jg siveriau
pasaul". Galvojau apie jos gyvenim su silpnu, veidmainiu, savi
myla markizu, galvojau, kad vrikas erino agresyvumas j pa
kerjo, o gal net paverg; kaip stipriai jis ugavo jos jautri siel;
koki jai padar al. Galvojau apie psichoanalitik, kuri klausosi
jos ir skatina iekoti tamsos, susijaudinusi spoksotoja pro rakto sky
lut, drbusi savo didiul upakal krsl. sivaizdavau tas vulga
rybes, kurias erinas kalbjo Manuelai, kurias j buvo trauks;
pasitenkinim, kur juto jga ipls j i saugaus gyvenimo, imu
s j, jautri meninink, i pusiausvyros. Galvojau apie energij ir
susikaupim, kur jam pavyko i jos iplti, pavyko atitraukti nuo
darbo, itraukti i tos trapios apsaugos, kuri pati laikui bgant pa
jg susikurti. Galvojau apie tas miglotas paskatas, kurios atved j
kaip auk iuos namus; apie kanias eimoje, katalikik motinos
( 198)

aukljim ir silpn tv, vyresniojo brolio, pripildiusio kiekvien

jos gyvenimo kampel, o paskui staiga ijusio ir palikusio j vien,
egoizm.
Galvojau apie tai, tyliausiai kaip mokjau lipdamas laiptais, o su
kiekvienu laipt poskiu mano kerto trokimas iaugdavo deim
teriopai, ketvirtajame aukte man atrod, kad galiu plikomis ranko
mis nuplti grotas ar sulenkti gelein stryp, iversti tviriausias
arvuotas duris, lyg jos bt popierins.
Paskui pasiekiau paskutin aukt, perjau galerij, kaip mano
pusbrolis ir buvo saks, irdis beveik sustojo, jauiausi, lyg eiiau
judamu taku ar sapnuodamas, negirdjau savo ingsni, slinkau pir
myn be joki jauiam kno pastang. Pro langus, painau juos i
pusbrolio pasakojimo, sklido viesa.
Sustojau prie dur, prisispauds prie sienos. Stengiausi vl pa
justi plakant ird, valgiausi alis ir emyn, kiem, stengiausi
pastebti galim judjim galerijose ir u lang. Aiku, tos durys
nebuvo tinkamos eiti nepastebtam, matomos i trij kiemo pusi,
bet laikiausi prisispauds prie sienos ir buvau apsirengs juodai, nors
nedaug tesijaudinau, tik norjau kuo greiiau patekti erino na
mus ir ilieti ant jo vis susikaupus pykt.
Atsipliau nuo sienos vis dar abejodamas, kaip paskambinti ir
k daryti su tuo, kas atidarys duris. Pro duris sklido muzika; sivaiz
davau erin jo pamgtame krsle ar ant jo pamgtos sofos, su jo
pamgta moterimi auka prie ono ar su jo dviem arba trim pamg
tais aukltiniais kamikadzmis, labai patenkint savimi, todl abe
jing net man, netiktai pasirodiusiam, atjusiam jo nuudyti.
Bet durys buvo neurakintos, jos atsivr vos palieiau ranka al
varin bumbul. jau apie niek daugiau negalvodamas, tylus ir ta
kus lyg udikas, beveik negirddamas savo irdies di. Muzika
tyliai sklido i stereogrotuvo, skambjo arfa, melodija skland po
ervi svetain, perkraut brangi bald, persik kilim, metalini
lentyn su knygomis, imtyt laikrai ir urnal. Tvyrojo rg
(199)

iai aitrus tvaikas lyg hienos ar akalo oloje, sumis su da ir dul

ki kvapu taip, kad man um nos. jau pirmyn, ir mano judesiai,
mano ketinimai atrod man tokie pastami, stebjausi, kaip ramiai
dabar jauiausi.
Perjau svetain paiais tyliausiais ingsniais, kokiais tik mok
jau, mano iurenim parketu slopino i grotuvo sklindanti arfos mu
zika, atrod, kad velniuose jos garsuose atpastu Manuel, tai bu
vo keista muzika i gars rat ir apvij, plaukianti u raytins par
titros rib, nesusijusi su baldais, kilimais, knygomis lentynose, at
rod lyg kalinta toje erdvje, kaip kadaise buvo kalinta ji.
jau pro atviras duris svetains gilumoje, atsidriau kambaryje
su kylaniais mediniais laiptais, vis dar negirdjau kit namo gars
ar bals, rgtus hienos olos kvapas ia buvo dar stipresnis, mane
vl apm leiktulys ir udikikas sitis, pavelgiau vir tem
ps visus raumenis, pasirengs kaip mokdamas greiiau ir tyliau
ulipti laiptais ir ugriti erin, kad ir k jis veikt; ten pamaiau j
pasikorus.
Ne ikart supratau, kad jis pasikors n kad tai jis, nes buvo prie
blanda ir nesigirdjo jokio garso, judjau lyg filme be garso takelio.
Bet pamaiau kn, lyg maias nukarus nuo laipt krato, pama
iau storos vilnos megztin ir velveto kelnes, rgtus hienos tvaikas
nepakeliamai ugniau kvap, atpainau erinoveido bruous, pa
maiau virv, juosusi jo kakl, dviguba kilpa pritvirtint prie laip
t turkl; grindys buvo privemtos, nesukramtyti makaronai, po
midor gaballiai, vynas ar kitas rausvas dar neidivs skystis.
Man irgi kilo noras vemti, isivmiau vos u keli centimetr
nuo jo vmal, n nespjs apie k nors pagalvoti. Paskui prislin
kau ariau, iurpdamas, susuktu skrandiu, purtomas niekada
anksiau nepatirto vidinio alio, vl jausdamas, lyg kakada tai
jau biau pains. irjau sutraukt, pamlus erino veid,
bjaurias akis su maiais ir ratilais, kurias maiau televizijoje ir Manuelos nuotraukose, bjaur prievartautojo kn, lyg maias vos
(2 0 0 )

matomai sibuojant ant virvs; jo akinius kauliniais rmais, kri

tusius vmalus. Nejutau savyje jokio jausmo, atrod, kad galiu
tik registruoti faktus, kaip juos maiau, neinodamas nei j tikro
sios prigimties, nei j prasms.
Paskui mane uvald skuba kaip staiga susitraukianti tempta gu
ma: perbgau svetain, pro duris, per galerij, laiptais emyn per
keturias pakopas, nesirpindamas dl sukelto triukmo, dur, ku
rios, rodsi, vrsi paskui mane, vilgsni pro langus, i galerij,
kiemo, skriste iskridau gatv.

(2 0 1 )

Atvykau Ferar septint valand vakaro

Atvykau Ferar septint valand vakaro, jauiausi lyg kalintas au
tomobilyje vis aminyb, nebegaljau ksti variklio kaitros, uda
ryt lang, muzikos i stereogrotuvo, mechanini mainos virpesi
tuos ilgus kilometrus per miglot gamtovaizd.
Psiomis apsukau teatr, prajau po arkomis, u kuri buvo ar
tistams skirtas jimas, perjau nedidel kiemel. Metalins durys kie
mo gilumoje buvo urakintos; paskambinau, pasikalbjimo rengi
nyje bjaurus grergdiantis balsas paklaus: Kas ten?"
- Leo emitoris, - tariau. - Turiu pasimatyti su Manuela Duini.
Ji repetuoja," - atsak balsas; metalins durys liko tvirtai uda
rytos.
Vl apsukau kamp ir ujau bar, pabandiau paskambinti
teatr, paprayti, kad pakviest Manuel. Man reikjo igirsti jos bal
s, nors ji nekent mans ir niekada daugiau nenorjo matyti, reik
jo pasikalbti su ja, papasakoti apie erin, bent pamginti iaikin
ti, k jai jauiu. Teatro telefonu niekas neatsak, leidau jamskambti
penkias minutes apimtas nevilties kaip niekada gyvenime; baro bal
sai ir juokas, cigarei dmai kl man neapsakom leiktul.
Nuingsniavau po arkomis, irjau nam langus ir senovikas
duris, stengiausi sivaizduoti, kaip gyvena mons itame ramiame,
tvarkingame mieste, visai kitokiame, nei tie, kuriuos inojau. vel

(2 0 2 )

giau aprangos, bald, buities preki, odos dirbini parduotuvi,

vaistini, maisto produkt parduotuvi vitrinas, graiai apviestas,
prikrautas daikt, kuri gali prireikti tvarkingos, ramios eimos gy
venimui. irjau jaunas motinas su vaik veimliais, vaikinus ir
merginas prie bar, u paranki einanias poras ir net praeidamas
vos per kelis centimetrus nuo j jauiausi, lyg stebiau juos i toli
tarsi ateivis pro teleskop, padidinant kiekvien maiausi kito pa
saulio smulkmen, bet neleidiant jos paliesti.
Paskui viena po kitos m temti parduotuvi vitrinos, pardavjai
nuleidinjo langines, gatvse tapo tamsiau, praeiviai suko nam link,
garsai iretjo, o rkas dar sutirtjo. Man alo nugara, skaudjo ko
jos; svarsiau, ar Manuela nors mane pamatyti, ar ji liep mans
neleisti. Prisiminiau erin, kok j pamaiau, arfos muzik i ste
reo grotuvo, skambjusi jo namuose; svarsiau, kaip jo mirtis pa
veiks Manuel, ar ji pasijus laisva, ar mes galutinai isiskirsime. Kart
ligikai trokau j pamatyti, jauiau, kaip su kiekviena prabgania
akimirka senka mano jgos.
Grau bar teatro paonje, jo iluma nesuteik man palengv
jimo; jau ruoiausi ko nors usisakyti, kai pamaiau Manuel, atei
nani po arkomis su orkestro dirigentu Prioru ir keletu kit muzi
kant.
Prioras atidar jai stiklines duris, jis linksmino j ir kitus, galvo
damas tik apie save, savo juokus, merkdamas ak, sukiodamas ilg
liemen, iuindamas trumpomis kojomis. Manuela jo klaussi, juo
ksi, prastai elegantikai ir natraliai sukiojo galv, jo greta lyg
gazel prie pasiptusio ponio.
Ji pastebjo mane tik prijusi visai arti, veide nuvito nuostaba,
nesupratau kit jos akyse suspindusi jausm, bet nemaiau jose to
baisaus nuotolio, kuri regjau t vakar, kai susipykome jos namuo
se. Itiesiau rank, biau norjs j apkabinti, pabuiuoti, isivesti
i ia; paklausiau: Kaip sekasi?" - biau norjs paklausti imto
kit dalyk.
(2 0 3 )

Ji tar: Po pusvalandio generalin repeticija". Stovjo pusiau

kelje tarp mans ir kit, gyva, judri, graiai susiukavusi, pilku ap
siaustu ant elegantiko kostiumlio su varku ir kelnmis. Pristat
mane Priorui ir kitiems; jie abejingai ities man rankas, visikai ne
sidomdami nepastamuoju, kuris nepriklaus jbriui. Prioras vos
dirsteljo mane, nusisuks apkabino jaun iblykusi vokietait,
pralinksmindamas j aus sunibdtu juoku.
Neturjau n maiausio noro vis pusvaland praleisti su jais vie
noje patalpoje; paklausiau Manuelos: Gal galtume eiti kitur?" Ji
apsidair, pritariamai linkteljo galva. Nujo pasakyti Priorui, jis
mosteljo, atsisveikindamas apsimestinai abejingai ir apsimestinai
nuoirdiai.
Lauke ingsniavome po arkomis, vis dar nesiryau jos paliesti ar
k nors itarti. Apkabinau j per liemen ir vl atitraukiau rank,
jauiau pasakyt ir nepasakyt odi tamp, lyg elektros srov
prabgani tarp ms. Tyldami perjome aikt, jome senovi
k konditerij, tviskani ipuoseltais senovikais veidrodiais, al
variu ir mediu.
Viduje sdjo keli ferarieiai, gurknojo aperityv prie baro ir van
giai nekuiavosi, rengdamiesi vakarieniauti. Atsisdome prie sta
lelio kampe, usakme sumutini ir dvi mandarin puno, reikjo
atgauti jgas. velgme vienas kitam akis ir pro al, sdjome vie
nas prie kit tyldami. Pagaliau Manuela prisideg cigaret, tar:
- Kodl man nepaskambinai? - ipt kamuol dm, jos vilgs
nyje susipyn klausimas ir ikis, po stalu nervingai judjo kojos.
- Tu ivarei mane i savo nam kupina neapykantos, - pasakiau.
- Maniau, kad jau niekada nebepasimatysime.
Padavjas atne taures su punu, jis buvo dar labai kartas; lai
kiau padjs rank ant stalo, neinojau, paimti Manuelos rank ar
ne, neinojau, ar man tai bt pavyk, net jei mginiau.
- Tau nebuvo gaila? - paklaus, ikis jos vilgsnyje silpo, vis
aikiau viet klausimas.
(204)

- Aiku, gaila, - atsakiau. Palieiau jos rank ir palinkau prie jos

lyg gridamas, apkabinau kuo stipriausiai, buiavau jos plaukus,
kakt - visur. Pasakiau: - Mirtamai gaila. Jei nori inoti, tas gailji
mas mane tiesiog sukaust.
Ji alsavo man veid, tar:
- Ir mane, - pirtais nusibrauk aaras aki kampuiuose; tar: Bet tu buvai toks negailestingas. Visikai sulugdei mane savo ver
tinimais.
- Tubuvai negailestinga, - pasakiau. - A tik norjau tave supras
ti. Norjau suprasti, kodl esi tokia, kokia esi.
Padavjas atne sumutinius su kumpiu ir aliejuje mirkytais aniuviais; valgme ialk kaip vilkai tyldami, tik irjome ir judi
nome andikaulius. Po penki minui paklausiau:
- K veiksi paskui? Po operos? - biau norjs pasakyti apie erin, bet laikas neatrod tinkamas, norjau daugiau apie j suinoti.
- Noriau ivaiuoti, - tar Manuela. - Kur nors, kur ilta jra,
daug sauls, kur gali vis laik vaikioti nuogas. Negaliu ilgiau tverti
tame kaljime, kentti t beprotyb.
- Viena? - paklausiau, i jos balso negaljau suprasti.
-Jei nori, kartu su tavimi, - atsak ji. Jos vilgsnyje spindjo nuo
lankumas; ji ities man rank, priglaud galv prie mano peties,
prisispaud prie mans. Tar: - Leo, man taip tavs trko. Po perk
nais, kur tu buvai? Kiekvien kart, kai pasijusdavau kaip iprotju
si kvail, reikalaujanti i gyvenimo neinia ko? Kiekvien kart, kai
pasijusdavau lyg i kito pasaulio ir kito laiko?
- O kur buvai tu? - paklausiau, jauiausi laisvas. - Kai miriau i
nuobodulio, udaros erdvs, tutumos, apatijos?
Sdjome apsikabin senovikame Feraros bare, vytiniame i
puoseltu mediu ir alvariu, diaugms savo knais, iluma, sau
gia erdve, mintimis, kurias telepatikai siuntme vienas kitam, ir ne
galjau patikti ms vriku barniu prie dvi dienas. Atrod ne
tiktina, kad ji galjo bti tokia prieika man, kad jos pagiea u
(2 0 5 )

liejo mane, atverdama praraj tarp ms. Stengiausi apie tai negal
voti, mintyse sukosi tik tos dienos nuotrupos, lyg kito papasakotas
slogutis, dar labiau diaugiausi dabar uliejusia ilta jausm banga.
Pakui Manuela vilgteljo laikrod ant rieo, tar:
- Turiu eiti, po penki minui prasideda repeticija, - supratau,
kad susijaudinimas, jog vakar turs groti, n akimirkai nebuvo
jos paliks, jis slypjo kiekviename jos moste, veido bruouose, spin
djo akyse, lyg ios matyt kiaurai muzik. Ji troko, kad biau jos
dalis, prie dur dar labiau prisispaud prie mans, tar: - Eik pa
klausyti. Surasiu tau koki lo, paskui galsi pasakyti, kaip atro
diau.
Tyljau apie erino mirt, nenorjau jos dar labiau sujaudinti prie
generalin repeticij. Man atrod, kad taip maai tepajgiu valdyti
jos gyvenim, jau greta derindamas savo ingsn prie jos, apsimes
tinai atsipalaidavs, lyg asmens sargybinis, slepiantis savo pareigas.
Manuela tar:
- Viepatie, nekoncertavau jau keturis mnesius, - ji irjo tie
siai prie save.
- Nesijaudink, - pasakiau jaudindamasis. - Tu- geriausia i vis,
gali bti rami.
Ji mans beveik nesiklaus; tar: Dabar taip sunku sijausti".
Kuo labiau artjome prie teatro, tuo maiau ji galvojo apie mane,
nors laik tvirtai suspaudusi mano rank, galjau justi viduje kovo
jant dvi jos puses: pirmoji lyg statinys susipynusi i daugelio j su
pani moni, antrojoje buvau tik a, einantis greta, besistengian
tis derinti savo ingsn prie jos.
Prijome teatr, Manuela paspaud skambut ir pasak savo var
d; trakteljo uraktas ir durys, neleidusios mans, kai buvau vie
nas, atsivr. Viruje koridoriuose urmulys buvo dar didesnis: dar
bininkai, padjjai, choristai, balerinos siuvo kako klausindami,
kiekvienas ko nors iekojo, troko isikalbti, norjo, kad juos iklau
syt, paaikint, atrast. Dainininkai ieidavo i savo persirengimo
(2 0 6 )

ar grimo kambari, dabar jau apsireng beveik baigtais savo kostiu

mais, lydimi susijaudinusi aprengj ir grimuotoj spieiaus; jie
dar kvpavimo pratimus ir tokius, kurie padt susikaupti, irjo
grindis, pt krtines staipydamiesi lyg povai.
jau pro juos greta Manuelos, nepriklausydamas tam aidimui,
stebdamasis, kaip daug atskir tamp gali susilieti vien ben
dr tamp, j kaitinti ir pripildyti skirting prasmi; ji irgi buvo
tos bendros nuotaikos dalis, stengsi itrkti, bet galinga jga trauk
davo j atgal. Suprato tai, to bijojo, stengsi laikytis atokiau, kalb
jo: Tik pairk, kokia isterija"; kalbjo: Jie manosi es pasaulio
bamba"; kalbjo: Po velni, ar supranti, kad greit dutkstantieji
metai?"
Nuoulniu koridoriumi ji palydjo mane koridori su loi du
rimis, atidar vienas j. Tai buvo onin lo netoli scenos, lyg sal
daini d ikaiyta paauksuotais lipdiniais, su tamsiai raudonu
aksomu aptrauktais krslais ir minktasuoliais. Manuela tar: Ss
kis"; valandl apirinjo scen ir orkestro duob, kurioje jau sd
jo keletas violonelinink, smuikinink ir obojininkas. Tar: Kaip
gerai, kad tu ia. Dar joks vyras nesidomjo mano darbu. Viepatie,
tai visada buvo du atskiri dalykai".
Jutau, kaip joje kyla tampa dl darbo, diaugsmas, kad esu ia
jau nepajg jos numaldyti; tariau: Gal veriau eik".
Ji gteljo peiais, lyg sakydama, tegul palaukia, dirsiodama
savo kolegas orkestro duobje, po akimirkos pakilo, tar: Einu".
Likau laukti loje, sustings savo krsle tarsi koks nusikaltlis;
stebjau paskutinius kartligikus scenos darbinink pasirengimus,
reisieriaus ir scenografo pasikeitim mostais, irjau, kaip orkestro
muzikantai susda savo vietas. Manuela irgi sitais prie arfos, vel
niu, natraliu judesiu, gerai pastamu nuo tos dienos, kai j foto
grafavau, prisitrauk j prie savs, perbrauk per stygas. Kiti stygininkai irgi pradjo derinti instrumentus, tie sucirp lyg miliniki
vabzdiai, garsas pasklido apvalioje teatro erdvje, suvirpino j.
(2 0 7 )

Paskui jo Prioras su geltonu kamyro megztuku ant pei, iti

s, geibiomis galnmis; atsisdo ant dirigento kduts, persimet
keletu odi su muzikantais, mosteljo batuta ir orkestras sugriau
d vienu kartu. Buvo keista klausytis sdint loje tuiame teatre,
girdti, kaip sal sukaupia gars, atkartoja j, vibruoja lyg didelis
karilionas i medio ir lipdini, tyia tam sumanytas ir pastatytas
prie imt met. Pasijutau kitame pasaulyje, kaip sak Manuela, jis
buvo painus ir kerintis, i nuolat kintani tri, spalv, form ir
tanki. velgiau Manuel orkestro duobje, garsai uvald j dar
neprisilietusi prie arfos, sunkiai girdimos tarp kit instrument.
irjau dam stryk vytavim, ptik ir bgninink judesius,
vilgsnius, nuo partitr nukrypdavusius ant pakylos ikilusio Pri
oro mostus. Prioras demonstravo vis dirigento most repertuar,
mojavo rankomis ir purt galv, aistringai greitino temp ir netiktai
priddavo pirt prie lp, praydamas groti tyliau. Prisiminiau Manuelos kalbas, kad diriguoti lengviau negu groti, o kartu, kad ir geriausiems muzikantams, be dirigento bt sunku; apie tai, kad jai rei
kalingas guru ar bent jau meno vadovas; apie tai, kaipji blaksi tarp
savo darbo disciplinos ir nuolatos kylani nevaldom impuls.
Po uvertiros pasirod dainininkai, jie judjo horizontaliai, lyg
plokios dvimats btybs, nors beveik visi buvo stori ir putls,
sustojo savo vietas scenoje, kvp plauius oro ir ipt balsus su
kartais suprantamais odiais. Jie suko parter savo ikilias krti
nes, tiess, susting lygj kaklo slanksteliai bt nejudamai sutvir
tinti su likusia stuburo dalimi, stm lauk garsus suspausdami diaf
ragm ir sutraukdami pilvo raumenis, palaikydavo juos krtins ir
kaklo raumenimis, rpestingai vengdami tempti nugaros ar on
raumenis. Tarp j buvo lygiagretus ryys be slyio tak, net kai jie
visa gerkle vienas kito kako klausinjo ar kaltino; ryys su teatru
buvo vertikalus lyg jros dumbli ar aktinij, nusidrieks tarp vie
s vir j galv ir scenos lent jiems po kojomis, neleidiantis jiems
paliesti, sugerti, paimti nieko prie, greta ar u savs. Jie dainavo
(2 0 8 )

nutaisytais, aspiruotais balsais, nutsdami ar sutratdami kaip kul

kosvaidiai, apsireng lyg klounai ar seni spalvoti manekenai pu
siau rimtoje, pusiau ironikoje scenografijoje, orkestras antrino jiems
nuolat kintania garso banga, sutelkta, melancholika, saldia, ky
ria, greita, lta, vejania, bauginania tarsi jra, valdoma, bet nesuvaldyta.
Paskui, Priorui mosteljus, orkestras nutilo, ir keistame, netik
tame garso vakuume pasigirdo Manuelos arfos garsai. Tai buvo tie
patys arpeggio, kuriuos ji taip ironikai ir lengvai skambino mano
studijoje; dabar jie skambjo temptai, lyg pavojingai iekant pu
siausvyros ant lyno. Klausiausi ugniaus kvap, man atrod, kad
jauiu, kaip ji palieia kiekvien styg, kaip mintyse vienos natos
veja kitas, o jau suskambus gars nustumia alin kitas; jauiau,
kad ji yra ia ir jos ia nra, kaip tuomet, kai fotografavau j savo
studijoje, t begalin dmes kiekvienai smulkmenai ir gyslomis sr
vant kvpim.
Apkni ema soprane pradjo dainuoti ugodama jos arpeggio,
netrukus duet sitrauk kita daininink, kiek auktesn u pirm
j; dviej bals scenoje ir arfos orkestro duobje skambesys susipy
n vien sraut, nuneus juos atgal, prajus ami, sugrinus
gyvus, trimaius po teatro skliautais. Prisiminiau Manuelos kalbas
apie savo darb, kuriame kartais pasijusdavo ryio su praeitimi me
diumu, kaip kartais tai buvo nuobodu ir grsminga, o kartais diu
gu, priklausomai nuo muzikos ir dvasins bsenos t akimirk, kai
skambino. Prisiminiau jos kalbas, kaip menkai ji tegaljo valdyti mu
zik, kai jau praddavo skambinti, kaip i pavergdavo, nustebinda
vo, patraukdavo paskui save, lyg upldus meilei ar tokiampat stip
riam neigiam jausm srautui.
Vl sijung orkestras, pasigirdo kit daininink balsai, Manue1
los arfa pamau nyko, ugota kit, balsingesni instrument, kol
visai jos nebegirdjau, net sukaups vis dmes.
Tame vieningame judesi, virpesi, gars pasaulyje stengiausi
14. 947

(2 0 9 )

neprarasti ryio su ja, bet jauiau, kaip ji nesulaikomai tolsta. Nei

nojau, kaip biau galjs pasilyti jai kit tok pat pilnavert pasau
l nei kaip ji bt galjusi mesti muzik, nepaisant viso to, kas jai
atrod nepakeniama ir prieika laisviausiai, neramiausiai jos pri
gimties daliai. Neinojau, ar skatindamas j liautis groti, kaip to no
rjo, pasielgiau kaip draugas, ar kaip piktadarys; ar vliau ji man
u tai dkot, ar imt neksti. Neinojau, kiek tai, k ji kalbjo apie
savo ry su muzika, priklaus nuo jos banguojanios nuotakos, nuo
gyvenimo t akimirk, nuo patirt nusivylim, kaip tos kalbos bt
pasikeitusios kitomis aplinkybmis ir kitur. Nesupratau, kaip gal
jau sivelti toki sudting, sunki padt, kupin kebli ir kartu
aiki praym, po viso to, k buvau kalbjs ir adjs, kaip gal
jau atverti ird moters nerimui, lkesiams, dvejonms plaiau, nei
kada anksiau buvau atvrs.
Sdjau susimsts, n nepastebjau, kaip jo kailiniais vilkinti
mergina, ji atsisdo ant minktasuolio greta mano krslo, jos, kaip ir
mans, da neturjo bti. Nejaukiai pasijutau taip arti su svetimu mo
gumi tokioje maoje erdvje, jauiau jos nebyl buvim, jos dayt
aki vilgsn, ant suolelio numest barsuko ar nutrijos kailini kva
p, bet negalvojau apie tai, per daug mane buvo uvaldiusi muzi
ka ir mintys apie Manuel, ji grojobeveik nematoma tarp kit muzi
kant, plukdoma tolyn banguojanios muzikos jros.
Muzikos paskatintos laisvai liejosi mano mintys, turjau pakan
kamai erdvs ir laikoapmstymams. Nesekiau odi nei gars gran
dini, leidausi neamas gars ir sskambi: lyg delfinas nardiau
nuobodulio ir diaugsmo, susitarimo ir aismo, priespaudos ir al
pulio skuriuose. Svarsiau, ar biau galjs susirasti darb, kuris
avt mane labiau nei tas, kur dirbau; ar bdau galjs susirasti
graesn viet gyventi ir geresn bd matytis su savo vaikais; kiek
galjo trukti tas svaigulys, uliejs mus su Manuela; ar laikui bgant
ir toliau aviausi ja ir jos darbu, ar mane pradt varginti nuolati
n jos nuotak kaita, dmesio ir globos trokimas; ar ir toliau jaus
(210)

iausi istumtas i jos gyvenimo dalies, kaip i akimirk, ar pats i

jo pasitraukiau, kaip kakada atsitiko su kitomis moterimis.
Los durys staiga prasivr, tarpduryje stovjo Manuela, ji i
rjo mane tirtdama; itar tyliai nuo tampos virpaniu balsu:
- Ar galtum trumpam ieiti? - paokau, jos deganios akys lyg
magnetas itrauk mane koridori, vos ijau ir udariau duris, ji
tar: - K, po velni, veiki ia su ta?
- Gal tu juokauji? - nustebau, apimtas nekalto udiko, vagies, ne
pastebjusio, kad apsivog, siaubo. Pasakiau: - A su ja n nekalb
jau, - man atrod kvaila teisintis, o kartu jos vilgsnis ir balsas keis
tai svaigino ir vert dauytis ird. Pasakiau: - Ji jo ir atsisdo, a
j n neirjau.
- Dar ir kaip irjai, - tar Manuela. - A i apaios visk ma
iau, spoksojai j grobuonies akimis.
Jos paios akys buvo patamsjusios, lakstanios, blyksinios pa
vydu, aistra, pykiu, tiesos iekojimu; jos varst nuotol tarp mans
ir jos, puldamos, laukdamos, agresyvios, naivios, iaurios, pratr
kusios beribe jga. Pasakiau:
- Gal tau prisisapnavo? Galvojau tik apie tave ir muzik, nieko
kita n nemaiau, - kalbjau tonu, kupinu prietaravim, kaip tas,
kuris siekia ivengti prarajos ir engia tiesiai j; nejuddamas sto
vjau prie j, irdamas taip atvirai ir taikiai, kaip tik mokjau,
norjau paketi rankas ir pulti ant keli be jokios gdos.
- Tai kodl dabar jautiesi kaltas? - tar Manuela. - Kodl nutaisei
tok veid?
- Nes kiekvienas pasijust kaltas, kai j netiktai apkaltint, - pa
sakiau. - Nes kalbi niekus. Nejau nematai, kad mano mintyse nra
vietos n vienai, iskyrus tave?
Ji tar:
- Maiau, kaip ta paleistuv gund tave. Maiau, kaip varst aki
mis ir alsavo tau veid, - ji staiai liepsnojo, buvau apie tai skaits,
bet dar niekada nebuvau sutiks tikrame gyvenime: jausm siautuJ4*

(2 1 1 )

lys naikino kiekvien racionali mint, uvald jos kn ir vilgsn,

persidav man su neatsispiriama jga.
Pasijutau uvaldytas tokios pat palusios liepsnos, kuria deg ji;
pasakiau:
- Jei netiki, eik velniop. Eik velniop, kvaila, niekinga isterike ir
palik mane ramybje.
Stovjome vienas prie kit, virpdami tarp plon sien, u kuri
aidjo muzika, uvaldyti nevaldomos ms vilgsni kaitros, pa
gieing nabdesi, laukinio jausm lsmo, man atrod, kad nie
kas nebt sukliuds to, kas galjo tarp ms vykti. Jauiau, kad
i akimirk galime isiskirti amiams ar pulti myltis, ar nejuokais
vienas kit sualoti, nelygu, kaip pasiduosime tam, kas siaut mu
myse; stovjome ties pavojinga riba.
Manuela nusiypsojo, tar: Ar tikrai tavo mintyse nra vietos n
vienai, iskyrus mane?"
Pasakiau: Ne, - biau norjs pasakyti: - Ten uteks vietos vi
soms," - vien todl, kad j supykdyiau, ji prijo prie mans nulei
dusi galv, pasibuiavome lpas neirdami vienas kit, palu
si tampa n kiek neatslgo, prieingai - dar labiau iaugo ir dar
maiau jai buvo klii. Pamiau Manuel u rankos, atidariau vie
nas i daugelio ma dureli, lo buvo tuia, traukiau j vid,
suspaudiau glbyje, nesuvaldomai trokau, kad ji atsiliept tuo pa
iu, pagauta mano geismo bangos.
Orkestras grojo visu garsu lyg lstanti jra, dainininkai trauk
kiek leido j plauiai, viduriai, balso stygos. Pabuiavau Manuel,
spaudiau j prie los sienos, jauiausi lyg pasinrs muzikos gel
mes su pro violoneli ir smuik irpim dundaniais kontrabosais
ir ragais. Lieuviu siekiau paliesti jos lieuv, gomur, nardiau tarp
bang, dabar jau panaesnis rykl nei delfin, jos trauka persipy
n su viduje kylaniais baime bti nesuprastam, kaltinim skuriu,
pykiu dl bejgikumo, siaubu atradus erino kn, dvejonmis,
abejonmis, muzika. Atsagsiau jos minktos vilnos kelnes, nutrau
(2 1 2 )

kiau jas kartu su kelnaitmis lyg lupiau iev, palieiau jos ilt,
veln, apval kn, drgn kart tarp laun, parveriau j ant
tamsiai raudonu aksomu iklot los grind. Vien rank pakiau
jai po sprandu, kad prilaikyiau galv ir galiau irti akis, pra
viras lpas, kita glosiau krtin po varku ir markinliais, lieme
n, kojas, mes spavoms ant muzikos bangos, medin los d
krt muzikos garsai, ir tas iorinis virpesys maisi su vis stiprjan
iu ms vidiniu drebuliu.
Paskui nusiritome on ir pavelgme vienas kit, paraud ir
suprakaitav nuo patirto laukinio jaudulio, aprangos, perkaitinto te
atro oro, grojo styginiai ir du ar trys tenor balsai sukosi ratu lyg
ltai veikiantis milinikas ventiliatorius, buvome sutrik, patenkinti,
linksmi lyg du vaikigaliai, mai nekalti, paprasti, aiks. Manuela
tar: Viepatie, po penki minui man groti/7- susirinko savo
kelnes, kelnaites, batus, jos ilgos kojos atrod beveik baltos, nuosta
biai graios, pagalvojau, ar kas nors galjo mus pastebti, man tai
visai nerpjo.

(2 1 3 )

Pasibaigus operai Manuela gro mano lo

Pasibaigus operai Manuela gro mano lo, audrinta muzikos, to,
k neseniai padarme, kit kunkuliuojani joje jausm. Kartu pa
sukome prie ijimo, pro tvarkom scen, neiojamus instrumen
tus, rakinamas duris, lakstanius laiptais mones, jie nusirenginjo
ir apsirenginjo, dauom med, girgdanius skridinius, irktus ir
sunibdtus patarimus ir nuomones, ingsnius, pliaukjimus, ks
nius, juok, grst koridoriuose, laipt aiktelse, laiptais emyn. Ma
nuela tar: Eime i ia," - susisupusi savo pilk apsiaust, kaip
muzikant klasik, kurios ne netartum laukiniais instinktais; bu
vau laimingas, galdamas apglbti j per liemen, ieiti alt nak
ties or, pagaliau ingsniuoti lengvai ir darniai.
Pasakiau:
- Tu grojai nuostabiai. imt kart geriau u kitus.
- Liaukis, - tar ji juokdamasi; irjo mane, kad sitikint, ar
kalbu rimtai.
- Tikrai, - pasakiau. - Kai orkestras nutilo ir pasigirdo arfos skam
besys, tu man atrodei kaip ekvilibriste, su kiekviena nata irdis man
strigo gerklje.
Ji pabuiavo mane kakl, tar:
- Niekada taip nesijaudinau, kaip kart, inodama, kad tu ma
ns klausaisi, - ji prisiglaud prie mans drgnomis lpomis, pad

(2 1 4 )

jo galv ant peties, taip jome per miesto centr, vagojam ret ma
in. Buvo nepaprastai gera ingsniuoti taip arti vienas kito, vilg
ioti vienas kit, glaustis, o kartu man atrod, kad kiekviename
ms vilgsnyje matau laikinumo atspind, kabinausi kiekvien
jausmo el, tarsi jis jau kit akimirk turt inykti. Eidamas prie
mainos, dairiausi atgal, stebjau regimai tuius ark koridorius,
viesos ratus apie ibintus, retas mainas, inykstanias rke.
Manuela paklaus:
- Kodl dairaisi?
- iaip sau, - atsakiau; jau buvome prie mainos, atidariau dure
les.
- Tu vis laik taip keistai valgaisi aplink, - tar. - iandien prie
repeticij irgi taip elgeisi.
Dar negaljau papasakoti jai apie erin, nenorjau sugriauti to
kios trapios ms siel pusiausvyros; pasakiau:
- iriu miest. A jo beveik nepastu, - uvediau varikl, pa
lieiau jos kel.
Ji tar:
- Gal bijai, kad mane seka koks nors meiluis?
Tuomet papasakojau jai apie tipus baltame BMWprie jos nam,
kuriuos neabejotinai pasiunt erinas, kad j sekt, o gal baugint.
Nepasakojau smulkmen apie metalin stryp ir mutynes; pasa
kiau tik, kad juos prispaudiau ir norjau ikvosti, ko jiems ia rei
kia, bet jie neatsak.
- Kvailutis, - tar ji isigandusi. - O jei jie bt isitrauk peil
arba pistolet? Gal jie visikai niekuo dti, stovjo ten visai dl ko
kito.
- Jie ten lauk tavs, - pasakiau. - Galjo turti nors kulkosvaid,
man nerpi.
- aunuolis, tikras vyras, - tar Manuela, jauiau, kad irdies
gilumoje, po brandiais ir teisingais vertinimais ir jausmais, toks
mano poelgis glosto jos savimeil. Tar: - Leo, liaukis u kiekvieno
(215)

kampo matyti erin. Juk jis tik vargas nevyklis. Elgiasi kaip sa
distas ir niekas tik todl, kad bijo moter ir svajojo tapti aktoriu
mi, taiau jam nepavyko. Kai prisimenu, mane apima lidesys ir
gailestis, nors jau retai teprisimenu. Tu stengiesi jamprimesti visas
savo blogybes. Nori paversti j pabaisa, sukrauni jam vis pykt ir
smurt, slypint tavyje.
- Neslepiu jokio pykio ir smurto, - pasakiau. - Ir nieko nebeno
riu jamprimesti, - nebenorjau tsti, nors biau galjs. Paglosiau
jos plaukus, pasakiau: - Pokalbis baigtas, takas, - jau maiau jos
viebuio kambar, ms judesius jame; ms artum, kvpt pa
i paprasiausi mini.
Bet kai privaiavome jos viebut, ji n nekrusteljo, kad ilipt i
mainos, sdjo atrmusi kojas priekin stikl ir rjo pirmyn. Ta
r: Nenoriu ia nakvoti".
- Vaiuokime t pat viebut, kaip prajus kart, - pasakiau. Gal jie dar turi laisv kambar.
- Nenoriu nakvoti Feraroje, - tar vaikikai usispyrusiu balsu,
kuris mane kerjo ir neramino.
- Tuomet sakyk, kur nori vaiuoti, - pasakiau. - Nuveiu tave,
kur tik pasakysi. Tik pasakyk kur, ir a tave nuveiu.
Kalbjau ties: nedvejodamas n akimirkos biau vaiavs vi
sur, nebiau atmets n vieno jos pasilymo.
- Tu pats sugalvok, - tar ji. - Vek mane kur nori. Operos prem
jera poryt vakare, turiu beveik dvi dienas laisvs.
Prisiminiau deimt vairi viet, kur biau norjs su ja atsidur
ti, bet n viena j neatrod pakankamai paprasta, laisva, lengvai pa
siekiama. Pasakiau:
- Jei nori, turiu namus kaime, netoli ilt mineralini versmi
maudykl. Bet i ia ilgas kelias.
Ji gteljo peiais, tar: Jei tau tinka," - lyg tai jau bt ne jos
reikalas.

(2 1 6 )

Vaiavau autostrada nakties tamsoje, rkas tai praretdavo, tai vl

sutirtdavo, greitinau ir ltinau daug negalvodamas, visas mano
dmesys buvo nukreiptas Manuel deinje. Ji valgsi pro lang,
niniavo muzik i operos, rangsi sdynje, kl kojas ant prietai
s skydelio, vis dar jausdama koncerto tamp, kuri jai neleido u
migti lyg bt diena. Galvojo apie j, kupina gyvo jaudulio, priein
gai jos kalboms apie tai, kaip jai apkarto groti ir kokia jauiasi pavar
gusi. Tar:
- Kai baigi, jautiesi lyg sklstum oru, jokie narkotikai negali pa
daryti tokio poveikio. O jei groji viena - tai veikia dar stipriau. I
pradi labai baisu, bet paskui tiesiog beprotikai gera.
- Keista buvo matyti tave orkestre, - pasakiau, jauiausi atskirtas
nuo jos jaudulio, o kartu galintis pajusti nors ma jo dal. - Matyti
tave tarp vis kit muzikant.
- Tai panau kelion jra, - tar ji. - Kiekvienas plaukia savo
klase, bet visi viena kryptimi.
- Js atrodte tokie vieningi, - pasakiau. - Su gimtu sinchronijos
jausmu, beveik kaip vabzdiai.
Ji tar:
- Jei pavelgtum orkestr i vidaus ar i labai arti, pamatytum
denius ir keliautoj klases.
- Pavyzdiui? - paklausiau. - Kur yra solistai?
- Viruje, - tar ji. - Bet jie lyg palieg keliautojai, kiti vis laik
nenuleidia nuo j aki. Nuolatos lydimi nepasitikjimo, nes jie
vieni ir matomi, o kiti keliauja grupmis ir jauiausi daug sau
gesni.
- O kaip grups, - paklausiau, - kokia tarp j hierarchija?
- Styginiai - turtingiausi keleiviai. Jie- orkestro siela, jei tik pano
rt, galt groti ir vieni, - ji buvo pernelyg judri ir gyva, pernelyg
nerami, kad toliau tst laivo metafor. Tar: - Muamieji - seksua
liniai maniakai. Kai mokiausi konservatorijoje, muamj klass lan
gai buvo kiem, kaskart, kai praeidavau pro juos, matydavau j
(2 1 7 )

pakvaiusius veidus ir lazdeles rankose, kaip jie barbena langus ir

neapsakomai lykiai kaiioja lieuvius.
- O ptikai? - paklausiau.
- Ptikai be smegen - tar ji. - Gal nuo nuolatinio ptimo jiems
i galvos ilaksto visos mintys. Prisimenu vien, jis grojo tba, buvo
vienas geriausi, kokius esu girdjusi. Jis ateidavo orkestro duob
pats pirmasis ir ltais judesiais praddavo valyti savo instrument,
matsi, kad apie niek daugiau negalvodavo. I lto valydavo savo
tb, skudurliu braukdavo per alvarinio varpo krat ir per klavi
us, ir taip pasipsdamas trindavo, kol i imdavo vilgti kaip auk
sin. Paskui, kai jau baigdavo ir reikdavo groti, jis sddavo gilu
moje, storas ir ipurts lyg kokia didiul snduriuojanti varl, atsibusdamas tik tam, kad retkariais ipst savo dvi ar tris natas. Jis
pt tokius emus danius, lyg baritonu trimituojantis dramblys,
galjai ieiti i proto. Jo garsai buvo panas pirmaprad vibracij,
dar iki pirmosios paprasiausios apibrtos minties. Jei buvai greta
- galjai iprotti, jis iluodavo visas tavo mintis, jos tiesiog iga
ruodavo.
Nusijuokiau; man patiko vairuoti ir klausytis, patiko tas proto ir
instinkt miinys jos sprendimuose, tas nenoras slptis u pripain
t ir sankcionuot mini, siekimas jas patikrinti. Pasakiau:
- Kaip tu nuostabiai visk matai. Nepasitiki formulmis.
Ji pavelg mane, niekada i karto nepripaindavo mano kom
pliment, visada jauiau jos nepasitikjim. Tar:
- Tu irgi. Visada toks nustebs, kai k nors igirsti. I pradi ne
galjau suprasti, kodl taip elgiesi. Galvojau, kad gal esi koks atsili
klis ar apsimetlis.
- A tikrai nuoirdiai nustembu, beveik visada, - tariau, galvo
jau, kaip ji mane stebina. - Ir neapsimetinju, gal tik esu atsiliks.
Visada reikia laiko, kad suprastum, kas ir kaip, man visada atrodo,
kad imanau maiau nei kiti. Niekada nebuvau guvus.
- K reikia guvus? - pakau Manuela; ji visada dmiai klaussi
(218)

pokalbi, neapsimetinjo, kad klausosi.

- Tas, kuris ikart pagauna mint, - tariau. - Vos tik i bga pro
al - iumpa. Lyg chameleonas, ilaantis lieuv ir paiumpantis
skrendani mus.
- A irgi niekada nebuvau tokia, - tar Manuela. - Visada turda
vau pasistengti, kad k nors suprasiau. Ilieti prakaito.
- Utat kiti netrukdavo tave paiupti, - pasakiau; pagalvojau, kaip
pavyko j paiupti Mimui erinui, ir tiems, kas buvo prie j, jie nau
dojosi jos prietar stoka, poreikiu iekoti. Pagalvojau, kad reikt
jai pasakyti, kok maiau erin, bet ta mintis dar buvo tolima, ne
galjau isakyti odiais.
- Gali bti, - tar ji. - Bet kai visk suprasdavau - isilaisvinda
vau, gali neabejoti. Gal kiek utrukdavau, bet isilaisvindavau.
- Tai mane labiausia skaudina, - pasakiau. - Laikas, kad j kur
velnias. Visas tas laikas, kur atidavei kitiems, kol dar nieko neino
jome vienas apie kit. Kai nujau tavo namus, maiau tavo batus
ant grind miegamajame, maiau, kaip sudil j padai, subraiyta
oda, pagalvojau, kiek kelio turjo nueiti tavo kojos, kiek jos ings
niavo, bgo, myn automobilio pedalus, kop ir leidosi laiptais, kad
nugabent tave susitikti neinia su kuo.
- Liaukis, - tar ji. - Liaukis paistyti.
- Tu verti mane taip elgtis, - pasakiau. - Tik tu.
- Liaukis, - pakartojo. - Gal po savaits ms mums jau bus iki
soties, nieko tau nebebus gaila, o mintis apie sudilusius mano bat
padus tau kels leiktul.
Kur laik vaiavome tyldami, maina skrod vis gaivesn nakt,
autostrada tiltais ir tuneliais vingiavo per kalnus. Main beveik
nesimat, tik vienas kitas tolimj perveim vilkikas, jo galiniai
ibintai viesdavo labai i toli. velgme pirmyn, uliliuoti va
riklio gausmo, u lang niokianio vjo, ilumos, ms mintys
sustojo.
Paklausiau Manuelos:
(2 1 9 )

- Kaip manai, ar yra sustojs laikas? Riba, u kurios kiekviena

istorija isikvepia ir viskas baigiasi?
- Neinau, ar jis sustojs, - atsak ji. - Bet, manau, yra laikas. Bent
jau man visada buvo.
- Okaip fizikos dsniai? - paklausiau, alt plik kaln peizaas
atrod dar altesnis ir nykesnis mnulio viesoje. - Gamtos dsniai,
kuri negalima ivengti? Nesvarbu, koks stiprus bt pradinis po
stmis?
- Nemanau, kad jausmus valdyt dsniai, - tar Manuela. Jutau,
kaip sunkiai jos mintys virto odiais, kaip bevirsdamos prarasda
vo spalv. Tar: - Tai panau ark. Ji gali bti uapvalinta, ilga,
ema, siaura, aukta lyg durys, ir dar prie k nors sutikdamas jau
turi savyje jos pradi, jauti j ir negali suprasti, kas tai. Paskui pra
dedi ja kilti, ir iki tam tikro tako tau atrodo, kad tik kopi ir kopi,
sustoji ir esi viruje, manai, kad tai truks aminyb, n nesusivokda
mas, kad jau vl pradjai ingsniuoti emyn.
- Kodl taip atsitinka? - paklausiau. - Gal todl, kad akmens am
iuje vyras apvaisindavo moter ir likdavo su ja tik tol, kol ji pagim
dydavo jamvaik ir pirmaisiais indymo mnesiais, o paskui galjo
eiti pas kit moter, kad i pagimdyt jam kit vaik? Gal mumyse
slypi kakokia nesuvaldoma biologin programa?
- Neinau, - tar ji. - Gal tik todl, kad viskas baigiasi. O kas ne
sibaigia - kyri, - ji prunkteljo, pavelg pro lang; tar: - Ar tu
visada stengiesi visk pseudomokslikai paaikinti? Kodl nori vis
k pagrsti?
- Nieko a nenoriu pagrsti, - pasakiau, pasirengs pyktis taip, kaip
ir ji. - Tik stengiuosi isiaikinti. Negyventi nesuprasdamas, kas gi
vyksta. Ir visada tikiuosi, kad nra geleini taisykli, o jei toki ir
yr, tai yra ir bd jas apeiti, aplenkti kokiu nors atsarginiu keliu.
- A irgi, - tar Manuela, jau velnesniu balsu, kuris mainsi kaip
ir prieblandoje spindinios akys. - A irgi visada svajojau rasti mei
ls ark, kuri niekada nesibaigt.
(220)

- Kodl gi yra kitaip? - paklausiau, apimtas nevilties, nors juo

kiausi.
- Tai vyrai sustoja, - tar ji. - Pasineria savo vaidmenis, kol pa
galiau telieka nuotolis ir nuobodulys.
- O moterys? - paklausiau. - Argi jos ne taip pat, kaip vyrai, nu
stoja paskat ir aistros?
- Moterys nusivilia, - tar Manuela. - O paskui jau nebeturi kur
dtis. Bet pirma jos dar mgina.
- Tuomet visada kalti vyrai vienaip ar kitaip? - paklausiau.
- Beveik visada, - atsak ji. - Visi js niekai.
Vairuodamas vis vilgiojau j, nesupratau, ar jos odiai skam
bjo nuoirdiai, ar tik norjo mane iprovokuoti, buvo nepatikli ar
dar kitokia. Ji vl pasimuist, susikl kojas ant prietais skydelio.
Autostrada pradjo leistis per beveik ydros mnulio viesos u
lietus Toskanos slnius.
Paskutin kelio atkarp vaiavau viekeliu, sustabdiau main prie
buvusios klties, ijungiau varikl, maina nutilo, pasakiau: Gana,
gana, gana".
Ilipome, mnulis nuostabiai nuviet nam ir apylinkes, altame
vaiskiame ore galjai matyti labai toli. Manuela tar: Kaip grau";
valgsi aplink ir ypsojosi, giliai kvpuodama. Ji nusitrauk kelnes
ir pritp pasiusenti, a padariau t pat netoliese, diaugms lyg
gyvnai, vl susigr prie ems. Paskui prijau prie jos ir stumte
ljau, ji stumteljo mane ir pabgo, bgte apsukome nam. Miegai
isilakst, nuovargis virto veriamai skausmingais pojiais. Vaiktinjome nelygia eme, irjome vienas kit ir aplink kaip du vai
kai naktiniame pramog parke.
Pamiau du didelius ryulius malk, pasakiau: Dabar idinyje
ukursime milinik lau". Pasukau dur link, neturjau n ma
iausio noro eiti vid, apgailestavau, kad teks utrenkti duris ply
tiniamberibiam laukiniam pasauliui.
(2 2 1 )

Manuela tar: Nenoriu eiti nam. Dar pabkime lauke". Ji apsi

met kumiuojanti man pilv, paskui apsimet spirianti, sulaikiau
jos rank ir pasukau, jos profilis mnulio viesoje kl man neapsa
kom euforij; pakako justi jos kvap, justi su kiekvienu judesiu vir
pant or.
Apkabinau j, suspausdamas rankas, ji kovojo ir juoksi, nugriuvome ant trumpos, sausos, altos pievos ols. Buiavau jos veid ir
kakl, pasakiau:
- Argi ne nuostabu? Taip bti kartu? Netgi nieko neveikiant?
- Taip, - tar ji, - vien tik bti.
Nuo tokio artimo jos balso man paiurpo oda; velgiau jos l
pas, akis, kakt, velnias ausis, galvojau, kad dar taip maai j pas
tu. Ji paklaus:
- O kur tos ilt mineralini versmi maudyklos?
- Reikia vaiuoti maina, - pasakiau. - Bet ia, apaioje, yra dub
su iltu vandeniu. Jei nori, penkios minuts psiomis.
Pakilome be odi, mokjome bendrauti vilgsniais ir alsavimu,
siauru viekeliu nusileidome nuo kalvos. Kartkartmis atsigrdavome mnul u ms nugar, apval, didiul, balt, vytint, ko
kio dar niekada nebuvau mats, jis nuviet vis apylink iki ma
iausi akmenli ir ols lapeli taip aikiai, kaip niekada to nepa
daro saul. Laikiau apglbs Manuel per liemen, jome ir kvpa
vome tyldami, jauiausi, lyg geriau aplink plytinios ems ir au
gal formas, gelm, virpjim, nesusimstydamas, neprivaldamas
mintimis nieko atmesti, paaikinti ar pakeisti. Klausiausi ms ings
ni dunksjimo per suplkt mol, kaip i po ms pad ridenasi
mai akmenliai, kaip nara sausa ol ir krmai, bauja naktiniai
paukiai miko tankmje, loja kaimo unys tolumoje; jutau vos ap
iuopiam temperatr kait: saus akmen alt, alt lauk gelm
ir beveik ilt vandens drgm pro siruojanius meldus.
jome pro sen apleist akmenin nam, pavelgme pro idau
t lang, viduje oras buvo dar kitoks; pavelgme nuotol, susveti
(222)

mjim, laiko tutum, ms tai nebaugino, mes buvome tokie arti

mi, gyvi, rodsi, nepaeidiami. Manuela tar Oi", tarp seno ak
mens sien lyg pokteljo, laukiau vir galv praskrendanios pel
diks ar apuoko, bet tik igirdome aid, klausms jo pakerti, vl
kartojome ir klausms.
jome toliau takeliu, jis leidosi, rangsi, kilo per kalvos keteras ir
raguvas, kartais striksjome kaip okos, kartais liaume lyg al
iai, jome ir eidami rinkome spdius, leidome jiems kauptis mu
myse, kol prapliupdavome juoktis, sustodavome, giliai kvpdavo
me.
Paskutin, siauriausia takelio atkarpa kilo kalv prie trij dub
po didiuliu uolu, i ten galjome matyti sln, apylinks vingius
ir nelygumus, tik ydroje mnulio viesoje nenuspjami buvo nuo
toliai ir aukiai. Dairms aplink, laikms u rank, irjome i
dub kylanius garus, ydu apgaubianius mnul ir vis apylink.
Paskui nusimeiau striuk, batus ir likusius drabuius, altis kan
diojosi juo labiau, kuo labiau apsinuoginau, Manuela irgi nusiren
g, dar jai nebaigus a jau nriau didiausi dub.
Leidausi gelmes nejudindamas rank nei koj, panirau vande
nyje, kuris dl alto oro atrod dar iltesnis, leidau jam skverbtis
nerves, ausis, bum, jauiau jo drusk, sieros, muskuso skon, ini
rau paviri kaip tik t akimirk, kai Manuela, nuoga ir nuostabiai
viesi, pdos pirtais band vandens temperatr.
Ji juoksi stovdama ant krato, sukryiavusi ant krtins ran
kas, drebdama i alio, tobulai balta mnulio viesoje. Pasakiau:
Eik," - man atrod, kad girdiu savo bals i kakokios begalins
gelms, toli nuo savo odi ir nuo tono, taip arti mano trokimo
jausti j greta.
Ji lipo; paniro gilyn lygiai kaip a, paskui ikilo purkteljusi
lyg mlynasis banginis, priplauk ariau, kad mane pabuiuot.
Buiavoms pusiau panirusiomis vandenyje lpomis, spaudme
rankas sau prie on, juokms, gargaliavome, ptme, nirome po
(223)

vandeniu. Susiglausdavome ir isiskirdavome prieingus kra

tus, apsiversdami ant nugaros ar ono, plduriavome apsupti ty
los ir sstingio vienintelje iltoje, tirtoje sualusios, iretjusios
apylinks vietoje.
Nirau glyn ir vl kilau paviri, kvpiau garus visais apsunku
siais raumenimis, nebejausdamas jokios tampos ir jokio pasipriei
nimo, negyvas erino knas, pals barnis su Manuela man atrod
tolimi prisiminimai apie tolimus asmenis, apsirengusius, bganius,
pasislpusius, kalintus tankiame reikalavim ir pasiteisinim tin
kle, iki skausmo sismonintais mostais ir bruoais. Tai buvo lyg gr
imas pirmaprad bsen, lygmen pirmyki btybi, mokan
ijausti pasaul ir kaupti tuos jausmus, bet nemokani j apdoro
ti, interpretuoti ar pasinaudoti jais kaip kvpimo altiniu. Plduria
vome ant nugar, on, pilv, neliko maiausio pdsako to nerimo,
rpesi, sieki, kurie mus trauk ir stm Milane ir iki pat ios
vietos, lyg btume turj bgti prie laik, kad atsilygintume mo
nms ir daiktams. Atrod, kad ir paties laiko daugiau nebra, pl
duriavome sustingusiame, padmavusiame, neapibrtame dydy
je, aptraukusiame ms jausmus, kaip ilta pirtin aptraukia pla
tak. irjome vienas kit, ypsojoms, prisiliesdavome vienas
prie kito, oro vytjimas be galo ltai darsi vis intensyvesnis, o yd
ruma vis labiau nyko. Tas perjimas buvo vos apiuopiamas, tarsi
augal ir ems pigmentai pamau fermentavosi, o dangus po tru
put blyko, apylinks detals vis labiau rykjo, ir jau galjai nu
spti nuotolius tarp vieno tako ir kito.
Plduriuodami vandenyje stebjome i kait, nejuddami. Tik
kvpavome, neami tos paios gilios ir kone sustingusios laiko ban
gos, kol mnulis vir ms iblyko ir tapo permatomas lyg ydas,
o dang ir apylinkes uliejo balkva viesa, ir igirdome krmuo
se irkianius dienos pauktelius ir tolumoje giedant gaid. Ma
nuela tar: Jau diena"; jos balsas visikai skyrsi nuo paskutini
j ms itart odi, juose skambjo nuostaba, ilgesys ir beveik
(224)

igstis, lyg bushime i ilgus mnesius trukusio miego.

Ilipau i ilto vandens, padjau jai ilipti, oras atrod dar var
besnis, nei vakar vakare; nusiluostme mano markinliais, dreb
jome ir kalenome dantimis, negaldami sustoti. Apsivilkome dra
buius, sudrkusius ir sualusius, su kiekviena akimirka vis labiau
vito, laukais nubgome namo, pro al mavo apylinks lyg ant
stiklo iraiytas peizaas.
Namuose sudjau idin visas atsinetas malkas, udegiau tok
didiul lau, kad iokusios liepsnos lai sien. Manuela neapjo
kambari pirmajame aukte, palikau uvertas langines. Ms jude
sius ir mintis jau buvo uvalds nuovargis, jie tapo vienodai klam
ps, tyldami susiglaud stovjome prie idin. Sukaups jg li
kuius atneiau paklot, dvi pagalves ir antklod; sugulme ant pa
kloto, usitraukme antklod, n nepajutome, kaip umigome.

15. 947

(225)

Pajutau, kaip sujudjo Manuela ir atsimerkiau

Pajutau, kaip sujudjo Manuela ir atsimerkiau, nesuvokiau, ar da
bar diena, ar naktis nei kur mes esame. Manuela tar: A alkana," irjo mane susivlusi ir apsndusi, jos akys atrod dar didesns
nei paprastai.
Pasakiau: Neinau, ko turiu". idinys buvo ugess, po pele
nais dar ruseno arijos, ijau atneti malk. Lauke saul jau buvo
auktai ir net perdaug viesi, kai grau, Manuela atidenginjo lan
gines, leisdama vies.
Nujome virtuv, ten irgi atidengme langines, ukriau kros
n, atidariau spintel, irjau, k galtume suvalgyti. Manuela pa
klaus:
- Danai ia atvaiuoji?
- Ne, - atsakiau. - Nuo tada, kai isiskyriau, kelet kart buvau
atves ia vaikus, dar retkariais atvaiuodavau dl arkli, bet ma
ne apimdavo lidesys.
- Matyti, - tar Manuela. - ia viskas susting, lyg ilgus metus
bt buv ualdyta.
- Taip ir buvo, - pasakiau. Nenorjau su ja kalbtis, nenorjau
pro langus besiskverbiaios viesos, irykinanios kiekvien m
s judes. Itraukiau i spintels maiel makaron, skardin tuno
ir butel aliejaus, nuo alio virtusio auksaspalve tyre. Ukaiiau
puod su vandeniu, pasakiau: - Jei nori, parodysiu tau namus.
(2 2 6 )

Ulipome antr aukt, nesijauiau, kad geriau u j painiau

kambarius, po kuriuos vediojau, tarsi velgiau svetimus prisimi
nimus be tiesioginio ryio. Atidarinjau duris su keistai irdyje su
miusi atsarga ir lengvumu, atvrinjau langus, atidarinjau spin
tas, ten kabjo sijonas, markiniai ar koks kitas daiktas, jie stebino
lyg i laiko gelmi ikylantys netikti regjimai.
Manuela irjo knygas lentynose, mano darytas peiza nuo
traukas ant sien, baldus, kuriuos pats buvau sukals, ir ant grind
imtytus vaik aislus, jos akyse spindjo lidesys.
- Kodl tokia veido iraika? - paklausiau.
- Nieko, - tar ji, apirindama dvi balto porceliano dutes m
lynais ratais, kakada parvetas dukrai i kakokios kelions.
- Praau, sakyk kodl, - pasakiau, stengiausi pagauti jos vilgsn,
man nepavyko.
Ji tyljo, irjo mano buvusios monos manktos pratim kny
g, apval veidrodl sutrkinjusiais mediniais rmais, plauk seg
tuk.
Vl pakartojau: Pasakyk kodl. Praau". Palieiau jos pet, mane
uliejo lidesys dl aplink imtyt daikt, dl negrtamai praju
sios nakties maudyni nuotaikos.
Manuela nusipurt mano rank; tar:
- Tiesiog tu jau visk esi padars.
- Netiesa, - pasakiau, jos balsas, nuleista galva, nesulaikomas at
sitraukimas var mane nevilt. Pasakiau: - A dar nieko nepada
riau. Net nepradjau daryti.
Ji ijo i kambario, jo studij, kurioje taip niekada ir nedirbau,
su daugybe nereikaling elektros lizd. Automatikai atideng lan
gines, stebjau jos judesius, nemgindamas liesti. Tar:
- Turi du vaikus, pasitatei namus ir visa kita, o a nieko, - ltai,
atsirmusi nugara sien, atsisdo ant grind ir pravirko. Tar: - A
tik laksiau, pasitikdama kvailiais, ir grojau, grojau, grojau ir nieko
man neliko.
15*

(2 2 7 )

- Bet likai tu, - pasakiau, i vis jg stengdamasis nepriartti

prie jos. - Ir jei btum kitokia, nei esi, pasauliui tai bt didel ne
tektis.
- Pasauliui mane nusispjaut, - tar ji.
- Tuomet man tai bt didiausia netektis, - pasakiau. Atsisdau
greta, paglosiau jos plaukus.
Ji nepasitrauk alin, bet nesiliov verkti, kkiodama kalbjo:
- Mano gyvenimas viena klaida. Man jau trisdeimt, o nesu nei
mona, nei motina, nei dukt, nieko nepasiekiau.
- Tuvisk pasiekei, - tariau, pabgs virpaniu balsu isakyt jos
reikalavim pasauliui. - Tuvisk pasiekei, - toliau glosiau jos plau
kus.
Ji pamau liovsi verkti, nusiluost akis, perjo kambar nei
rdama mane. Tar:
- Galvoju apie du kartu gyvenanius mones, turinius savo na
mus, vaikus, proius, tvarkarat, draugus, atostogas, prisiminimus,
aldytuv, drabuius, kartu skaitytas knygas ir kaip staiga vienas i
j pameta galv dl nepastamo mogaus galbt todl, kad jo ne
pasta, staiga jis spjauna visk, k jie kartu taip rpestingai kr.
- Kalbi apie save? - paklausiau, nebepajgiau valdyti savo balso
tono.
- Arba tave, - tar ji.
Stovjau atsirms nugara sien, galvoje sukosi sumi vaiz
dai: mano buvusi mona, ruoianti valg virtuvje apaioje, Manuela svetainje namuose, kur gyveno kartu su markizu Decu, mano
dukra, einanti mans link geleinkelio stotyje vedina savo jaunesnuoju broliu, Mimas erinas, savo namuose duodantis knyg Manuelai, a traukinyje, vaiuojantis Venecij pas mergin, dl ku
rios palikau savo eim, Manuela, klojanti lov man niekada ne
matytuose namuose, a, skambinantis i vienos vietos ir sakantis
ess visai kitur, mano mona, velgianti ovalin veidrod, kur
dabar irjo Manuela. Manuelos vaizd buvo daugiausia, juos
(2 28)

persmelk mano lidesys, du susiliej lidesiai tapo tiesiog nepa

keliami. Maiau j jos buvusiuose namuose skambinani arfa, be
sitvarkani virtuvje ar besimanktinani, susimsiusi ir nuo
bodiaujani, pusryiaujani su savo beveik vyru ar vakarais prie
stalo su jo draugais; ir nerimo vejam miesto gatvmis, einani
pro nepastamas duris, kad atsiduot nepastamam vyrui laipti
nje ar ant virtuvs stalo, pakerta minties, kad jo nepasta. Atro
d, lyg girdiau plakant jos ird, i pradi ltai, paskui vis grei
iau, nelygiai, skaityiau jos mintis, nesulaikomai sklindanias
deimt skirting krypi, vl patiriau jau patirt skausm kakur
gelmse, krisiau negalim pasirinkim prarajas, kurias jau kar
t kritau.
- O tau kas? - paklaus ji.
- Nieko, - atsakiau.
Ji irjo mane vos palenkusi galv, gerai suprasdama dvi mano
balse susiliejusias prieastis ir du lidesius.
- Galvojau apie t, kuris to nesitiki, - tariau. - Kuris saugiai gyve
na tarp jampastam daikt ir staiga supranta, kad jokio saugumo
nebeliko. Lyg nuudytum miegant ar pusryiaujant, supranti?
- O tu? - tar ji. - Argi nepadarei to paties? - tar ji.
- Juk kalbjome ne apie mane, - pasakiau nustebs, kaip nejuia
tolome vienas nuo kito.
Pavelgiau j, tikjausi tik, kad ji nusiypsos. Ji perjo kambar
dur link, tar: Argi neukaitei puodo makaronams?"
Ijome piev, saul jau dvi valandos buvo pakilusi ir beveik kaitri,
vaiskus oras vytjo, atsisdome ant akmeninio suoliuko. Manuela
tar:
- Visi orkestro kurmiai dabar repetuoja.
- Jautiesi kalta? - paklausiau.
- Truput, - atsak ji, itempusi kojas, atlousi galv, kad saul
krist ant veido.
(2 2 9 )

- Tau juk nereikia repetuoti, - pasakiau.

- Netiesa, - tar ji, vl sujudusi, net saulje negaljo nustygti vie
toje. Pakilo, prijusi nusiskyn lauro lap, velg kalvas, u kuri
tolumoje matsi up.
Pasakiau Nori grti Ferar?" - apimtas nevilties dl tokios jos
bkls kaitos, be menkiausio perspjimo, staiga, netiktai ji prisipil
dydavo viesos arba eli.
Ji papurt galv, pusiau ypsodama pasisuko mane.
- Kodl ypsaisi? - paklausiau suvokdamas, kad neturiau mili
metras po milimetro sekti jos kintam nuotaik.
- Nes tu juokingas, - tar ji. - Visada toks dmesingas, bet tavo
pusiausvyros takas taip emai, kad i tikro niekas negali tavs i jos
imuti. Tu panaus savo darb. Tau nieko nereikia, nieko i nieko
nepraai.
- Netiesa, - tariau. - Man reikia tavs. Ir i paskutinij stengiuo
si ilaikyti pusiausvyr, nes kiekvien akimirk galiu j prarasti. Kai
buvau dvylikos ar trylikos, kartais prarasdavau bet kok ry su pa
sauliu. Tarkim, mokausi ar iaip k veikiu, ir staiga mane suka vi
sikai nesuprantam vard ir form verpetas, jauiuosi lyg viskas
bt beprasmika.
Manuela nusijuok, tar: Akivaizdu, kad tu pamis".
Jos lpose tai skambjo kaip komplimentas, man atrod, kad bu
vau dar per maai pamis; mes vis dar stovjome ties pavojinga
riba, mesdami ik vienas kitam. Paklausiau:
- Moki jodinti?
Ji pavelg sutrikusi, tar:
- Prie daugel met turjau dvi ar tris pamokas. Kodl klausi?
- Eik, - pasakiau. Nubgau pair pasiimti puspilnio maio
avi, ji nusek paskui, kartu pakilome takeliu, vedusiu piev pie
t pusje.
Du arkliai stovjo prie metalins stogins, pamat mane su avi
maiu itemp kaklus; vienas j pabgo tolimiausi aptvaro
(2 30)

krat, kitas nepatikliai prijo. Manuela irgi nepatikliai sek pas

kui, atsilikusi per por ingsni; tar:
- Palieki juos ia vienus?
- Toks kaimietis ateina kas antr dien, - pasakiau. - Dabar jiejau
gerokai sulaukj. Ties sakant, niekada nebuvo tikrai prijaukinti.
Atveti i Argentinos, pirkau kaip skerdien. Pagailo.
Judjau ltai, kad j neigsdiniau, laikiau itiess mai su avi
omis. Maiau baugtus prijs kio snuk avias, greit iupau j
u apinasrio ir privediau prie vietos, kur tarp ieno ritini laikiau
paslptus pakinktus ir balnus. Pabalnojau j ir paabojau; Manuela
irjo stovdama atokiau, jos akyse maiau nuostab, galvojau, kaip
galime stebinti vienas kit vien tik paiais savimi.
Padaviau Manuelai pabalnotojo arklio vadias, nujau gaudyti
antrojo. Deimt minui atsargiai gretinausi prie jo, i tolo jauiau
Manuelos vilgsn. Pabalnojau ir antrj arkl, padjau Manuelai u
ssti ant pirmojo. Ji sdjo tiesi, nors is ir trauksi atatupstas, purt
galv ir jo onu. Pasakiau: Nesijaudink, bk rami".
Ji pasak: Kad tik jis mans nenumest"; visada taip elgdavosi,
niekas nebt priverts jos pasitraukti i puss aidimo. Uokau
ant savojo, dar sunkiau valdomo po ilgo gyvenimo laisvje, ingine
leidoms idivusia pieva laitu emyn.
Netrukus jau pajgiau valdyti arkl: jauiau j kojomis, sdmeni
mis, rankomis, jauiau jobanguojani eisen ir primapradius ins
tinktus, usispyrim ir begalin jautrum, jauiau tai po savimi. Jau
iaujo ingsnius, nairavim, judrias, gamtos garsus gaudanias au
sis, girdjau girkiojant od ir savo alsavim, jauiau keturi koj
ir pasag ritm, ems sdrum, per jo galing kn pasiekiant ma
nj ir ir vl sugrtant atgal. Manuela laukins ir isilavinusios mo
ters veidu jojo i paskos, isigandusi ir linksma; tar: Ojei jis leisis
bgti?"
- Jei leisis bgti - jok, - pasakiau, spusteljau kulnais arklio onus
ir paleidau j uoliais, jos arklys uoliavo paskui manj, ji aiiai
(2 3 1 )

kteljo, bet kai atsisukau pairti, tvirtai sdjo balne ir ypsojo

si linksmai, instinktyviai, diaugdamasi atradusi prigimtin ry su
daiktais. Suukau: Bijai?" Ji atsiauk: Ne"; pasileidome nuokalne
tarsi btume norj praryti apylinkes ar jas sukvpuoti, diaugda
miesi aukiu, greiiu, ritmu, jga, ems dundjimu, apie kuriuos
svajojome nuo vaikysts. Nebuvo joki klii, duobi, nuovargio,
pasiprieinimo, visi raumenys dirbo ir kartu ilsjosi, mes su Manuela buvome atskirai ir kartu, palusiai uoliuojantys arkliai niekada
nebt vienas kito palik.
Taip atuoliavome iki ups, paskui paleidome arklius risia, per
jojome brast, vanduo dvelk aliu, bet mes buvome il, arkliai
irgi buvo il, kitame krante vl leidoms risia, perjojome tuop,
skrobl ir uol girait ir mme kopti kitos, apstos dar nesudygusiomis vaistaolmis kalvos lait pro dar sausus vynuogynus.
Pasakiau Manuelai: Tu nuostabiai joji"; jos arklys vis dar purt
galv, iausi ir spyriojosi. Ji tar:
- Imokau prie daug met su Decujojimo klube, kur visi rengsi
kaip per lapi mediokl.
Susijuokiau, ryys tarp ms vl buvo kitoks, j papild arkliai ir
btinyb jais rpintis; pasakiau:
- Nesivaizduoju tavs gyvenanios su Decu.
- Ko ia juoktis? - tar ji, nors ir turjo humoro jausm, kartais
labai greit j prarasdavo. Jau buvome ties paskutiniais mediais, ko
pme kalv traktori ivaintu taku.
Perkirtome lauk iki viekelio, risia nujojome jo gal, paskui nu
sileidome prieingu laitu. Toli skambjo kaimiei balsai; i namo
tolumoje kilo plonas dmelis. Manuela tar:
- Skaiiau vienos Jungo mokins knyg, ji aikino, kad k nors
simylj stengiams perkelti j savo trokimus ir paveikslus.
- Tam n nereikia Jungo mokins, - pasakiau; norjau j paer
zinti, o kartu todl, kad grieiau dant ant visos tos psichoanalizs
istorijos.
(2 3 2 )

- Sutinku, - tar ji. - Bet vis tiek graiai pasakyta. Apie tai, kaip
pradedi kitomis akimis matyti mylimo mogaus bd, jausmus, net
veid ir kn, kaip j performuoji ir pritaikai savo vaizdiui, pakeiti
jo gyvenimo bd, tiesas. Ir tuo patiki.
- Kol jo dar beveik nepasti, taip? - pasakiau. - Kai tau patinka
tik koks vienas jo bruoas, gal tik plaukai, ar akys, ar balsas, ar ran
k mostai, tuo remdamasis pritaikai savo skoniui ir visa kita. Umigdai savo kritikos jausm ir humoro jausm. iri lyg pro teleob
jektyv, nejausdamas nuotolio. Arba pro makroobjektyv, iryki
nant detales ir atitolinant realias proporcijas.
- O kuo maiau j pasti, tuo domesnis jis tau atrodo, - tar Manuela. - Tamsos kerai, taip?
- Taip, - pasakiau; prisiminiau Mim erin, kok j pamaiau,
arfos garsus i stereogrotuvo, pagalvojau, kaip cinikai ir nepapras
tai smoningai jis gund j tamsos kerais. Bet buvo taip gera kalbtis
su ja, arkli ingsniai liejosi per mus lyg emiko instinkto banga,
sukeldama visus ms jausmus; jga nuvijau ias mintis.
Manuela tar:
- Opaskui, kai j pasti ir aistra pamau isisklaido, atsiskleidia
visa tiesa. Veido bruoai, ir balsas, gyvenimo bdas ir tiesos. Ir be
protikai nusivili, jautiesi baisiai apgautas.
- Taip rao Jungo mokin? - paklausiau. Galvojau apie visus tuos
kartus, kai taip atsitiko man, visus tuos kartus, kai moters bruoai
liaudavosi mane avj, i pradi sukeldami nepakantum, o pas
kui - pasidygjim.
- Taip, - tar Manuela. - Ir taip paprastai atsitinka.
Pasakiau:
- Mums irgi taip atsitiks? - nors t akimirk man atrod visikai
nemanoma, kad ji liautsi mane avjusi, traukusi, kad nebetrokiau jos artumo.
- Neinau, - tar Manuela. - Gal. O gal kart mes neusndome, ir viskas yra tiesa.
(23 3 )

- Gal nepasijusime apgauti, - pasakiau. - Gal irime ne per tele

ar makroobjektyv, gal turime 50 milimetr objektyv su visikai
realia perspektyva.
Mano arklys vl pasileido risia nerimdamas, Manuelos arklys
nusek kandin; leidome jiems lkti laisvai, kol pasiek pirmuosius
medius.

(2 3 4 )

Grome namo saulei jau nusileidus

u kalv keter horizonte
Griome namo saulei jau nusileidus u kalv keter horizonte, u
kriau idin ir krosnis. Spintos gilumoje radau butel raudono vy
no, atkimauj, pripyliau dvi taures, grme sddami ant sofos prie
idinio. Jauiau, kaip vynas smelkiasi man krauj ir galv kartu
su kaimo oru, praturtina i nenatrali miesto apna isilaisvinu
sius mano jausmus. Man gro lytjimo suvokimas ir uosl, ir klau
sa visikoje tyloje, girdjau tyliausi malk spragteljim idinyje,
nugaros, koj, pilvo raumenis maloniai maud, kaip priminimas,
kad juos turiu, kilo noras myltis su Manuela vyno ir ugnies kaitros
nurausvintais skruostais.
Ji tar:
- Gali nukirpti man plaukus?
- Kodl? - paklausiau, irjau jos viesius katoninius plaukus
su gelsvomis sruogomis, kurias paliko koks nors kirpjas ar vasaros
saul, kai dar nieko neinojau apie jos buvim; praymo tonas pa
greitino irdies ritm.
- Taip man jau kyrjo, - tar. - Paimk irkles.
Nujau irkli lygbiau js amen, kurie nupjaut ry su pra
eitimi; pastaiau prie idin kd, pasodinau Manuel. Sukausi ap
link su irklmis rankose, pklausiau:
- Kaip kirpti?

(235)

Ji susitar ranka plaukus, tar:

- Trumpai. Kirpk visus.
- Tu tikra? - paklausiau; jaudulys man gniau kvap.
- Aiku, tikra, - tar ji. - Gal bijai?
Ji gurkteljo vyno, velg mane su ikiu, lpos nuo vyno bu
vo drgnos lyg kraujuotos.
Perbraukiau delnu jos plaukus, jie dvelk olmis, prakaitu, jos
kno kvapu. Tariau: Aiku, bijau". Jauiau jos galvos form, spran
d, smilkinius ir kakt, velnias ausis. Pradjau kirpti, atsargiai ek
sjau irklmis; pakeldavau pirtais plauk sruog ir nukirpdavau,
pakeldavau kit ir nukirpdavau. Nukirpti plaukai likdavo mano del
ne, j minktumas ir velnumas tapdavo veik neapiuopiamas, jie
nuslysdavo ant grind kaip grynos impresijos.
Manuela tiesi sdjo ant kds, kaip j nuo vaikysts pratino tai
chi, arfa ir pusiausvyros iekojimas. K nusprendusi, ji niekada ne
sitraukdavo, nepra mans kirpti atsargiau, nesubjauroti jos, ne
stabd mas, kad galt pasiirti; n neklaus, k darau, nepra
paduoti veidrodio. Sdjo tiesi, tyldama, leido man instinkty
viai tvarkyti jos plaukus, kuriuos augino maiausiai dvejus metus ir
kurie jai labai tiko. Sutrukdydavo man tik nordama i taurs gurk
telti vyno.
A irgi griau, su kiekvienu irkli judesiu virpjau i susijaudi
nimo, isigands atsakomybs; jauiausi, lyg su kiekviena nukirpta
sruoga galiau padaryti nepataisom al. vilgsniu pamatuoda
vau kiekvien kit most, atsikvpdavau, sukausi apie Manuel, pa
keldavau tarp pirt jos plaukus, vl sausai ekteldavau irkl
mis.
Norjau palikti juos pusilgius, su tokia ukuosena jos veidas atro
d velnesnis ir apvalesnis, bet ji paliet plaukus ant sprando, tar:
Kirpk dar. Nebijok".
Tuomet juos tikrai nutrumpinau, dabar ji atrod lyg laukinukas,
bet jos galva buvo tokia moterika, kad ukuosena atrod velnesn,
(2 36)

nei bt atrodiusi ant kokios nors kitos galvos. Buvau suprakaita

vs, uduss, buklus, nustebs, linksmas, ugnis idinyje suild kam
bar, o vynas suild mane i vidaus.
Tik tuomet Manuela paklaus Kaip atrodau?" Gerai," - atsa
kiau; dar nebuvau tuo visikai tikras, bet man patiko, jauiausi, lyg
biau nukirps nors dal jos praeities, jauiau dl to kalt ir paleng
vjim.
Ji pakilo, nujo pasiirti veidrod prie knyg spintos. Sukosi
vienu ir kitu onu, irjo i priekio, kaip svetim mog, pasta
m, bet ne iki galo. Neatrod apgailestaujanti ar nusiminusi, prie
veidrodio utruko trumpai. Atrod nustebusi; pagaliau tar: Taip.
aunuolis," - plonesni balsu. Perjo per svetain lyg komediante,
pralinksminta savo pasikeitimo, vyno, j sekusio mano vilgsnio.
Pasakiau: Eik". Ji prijo, pamiau u rieo, prisitraukiau prie
savs. Dabar jos plaukai buvo tamsiai katoniniai, juose okinjo ug
nies atvaitai. Dar igrme vyno, glamonjoms ir irjome vie
nas kit, glausdamiesi kone su tiu. Nauja ukuosena irykino
jos veid: akys atrod didesns, skruostikauliai labiau isiov, l
pos putlesns; atsideng ausys, jos man dar labiau patiko. Ji atrod
dar iuolaikikesn, labiau nepriklausoma ir labiau paeidiama;
diaugiausi, kad j pakeiiau a, mintys apie tai, k jos plaukai buvo
patyr be mans, stm keist nevilt.
Nutraukiau jai kelnes, vl pasodinau ant kds prie idin, nusijuosiau dir ir suriau jos rankas u nugaros, pritvirtindamas prie
kds atkalts. Jos aki viesa atsispindjo manosiose, knas virp
jo laukimu, jutau jo tolim jg. Mes dar igrme, klpdamas k
liau taur prie jos lp, ji negaljo pajudinti rank, abu buvome vie
nodai apsvaig; alsavome burna prie burnos, irjome akis ir gau
dme maiausi vienas kito virpteljim. Ji ir a mgavoms lauki
mu, kart labiau susikaup nei kitais kartais, tokiu temptu, kad
kiekvienas prisilietimas prie odos, kiekvienas atodsis, irdies d
is kl man baim. Spavoms tarp tikr ir sivaizduojam judesi
(2 3 7 )

lyg sapnuodami atmerktomis akimis, kur kiekvienas gali nusprsti,

kur link pakreipti veiksm eig, ir yra nepriklausomas nuo erdvs,
laiko, traukos jgos dsni, neprivalantis nieko aikinti.
Pasakiau: Apgailestauju, kad tu surita, bet nieko nepadarysi,"
- su apmaudo eliu, kur kl mintis, kad vis tiek nepavyks su ja
visikai suartti. Kiekvien mano judes, prisilietim prie jos kno,
vien tik vilgsn j supo klampi aureol. Toliau grme vyn tie
siai i storo tamsaus stiklobutelio, naikindami trapi tikrov ir vaiz
duot skyrusi rib. Praskiau jos kojas, perbraukiau tarp j pir
tais, pajutau drgn kart, jis pakilo mano delnais ir rankomis iki
pat stuburo; pyliau jai burn vyno ir pabuiavau j, jauiau su
mius vyno ir lieuvio skon iltame salsvame skystyje. Pasilen
ks buiavau jos iurnas, blauzdas, kelius ir dubim kitoje j pu
sje, vidin laun pus, vis aukiau ir aukiau, ji riet nugar ir
tyliai inkt, atsiaukdama mano lpoms ir pirtams, kurie j adi
no ir i lto kankino. Negaljau praleisti maiausios jos dalies: kiek
vienas linkis, snarys, kiekviena jos kno duba man atrod ste
buklas.
Kai taip tsiau, mano trokimas i kreiv tak, jausm atplai ir
alutini trokim apvij versi ties atvir sraut. O is srautas
lyg patvinusi up kl paviri visk, kas slypjo giliai manyje,
plukd ilges, jaudul, linksmyb, nuobodul, artumo poreik ir pra
radimo jausm, sumiusius, drumstus, sunkiai beatskiriamus. At
laisvinau Manuel rius dir, apglbiau j, pasakiau: Viepatie,
tu nepakartojama," - buiavau j visur, kraujas niokt gyslose, o
akys pldo aaromis, t akimirk jauiausi ios ms gyvenimo aki
mirkos eimininkas, jauiausi j prarads ir atsidrs anapus laiko.
Bet dar nebuvau jos prarads; pamiau Manuel u rankos ir nusivediau miegamj greta, nusirengme nuogai ir nesiprieinda
mi leidoms neami mumyse patvinusios ups. Toji up skambjo,
plukd natas, garsus, jausmus, juos mai, murkd gilyn ir vl ikel
davo paviri. Kiekvienas mano prisilietimas sulaukdavo tokio grei(238)

to Manuelos atsako, kad atrod, lyg tai bt dvi vieno akordo gai
dos; jauiausi lyg nardyiau skambaniose bangose: kritau, sukau
si, plduriavau ir vl paokdavau su kita atusi banga. Negaljau
iskirti vienos melodijos, per giliai buvau joje panirs, jutau tik gai
d spalvas ir gars, nuolatin ritmo kait, artjanias ir vl nutols
tanias gars bangas. Manuela keit savo gaidas priklausomai nuo
to, k grojau a, usiverdavo ir atsiverdavo ir pereidavo nuo vieno
registro prie kito, ilta, minkta, kone sustingusi, judri, pasikarto
janti, neprieinama, alta, greita, lta, sunki ir lengva, n vienas i
mano judesi nebdavo pavyks, nei visikai nesutapdavo su jos
judesiu, n vienas protrkis neprasiverdavo nebdamas tokios pat
ilumos, kaip ir jos vilgsnis.
Spaudiau j prie sudrkusios pagalvs beveik apleistame name
tarp paklodi, suildyt ms buvimo, kuris lyg aureol pasklido
iki pat sien ir aptrauk lang stiklus, mane kerjo jos akys, sdme
nys, launys, trumpi plaukai, lpos, alsavimas, ugnis idinyje greti
mame kambaryje, vynas, kurio igrme, iltas versmi vanduo pra
jusi nakt, pasijodinjimas arkliais, melodija, kuri ji skambino ope
roje, jos mostai ir vilgsnis grojant. Kad ir kur j lieiau, man atrod,
kad lieiu visus tuos dalykus ir jauiu j atsakant tuo paiu, jauiau
berib diaugsm ir sutelkt laikinumo jausm kaip tas, kuris uko
pia kalno virn ir ima aukti, kad i priklauso jam, nors ino, kad
netrukus turs vl nusileisti, bet vis tiek tuo tiki.
Mes abu irgi tuo tikjome kaskart vis stipriau, laikinumo jausmas
susitrauk lyg tolstantis gamtovaizdis, ms judesiai sutikdavo vis
klampesnio oro pasiprieinim, mintys ir jausmai vis labiau sumio
su ms alsavimu, lipnia ir slidia ms kn iluma, vis labiau
artjaniomis bangomis, kol pagaliau susiliejome vien begalin vir
pes, aprpiant visk, k galima pasaulyje pajusti, akimirkai kone
sustingus, kad isivert viso apiuopiamo pasaulio atodsi, vie
s, spalv, form traukuliais.
Nejuddami guljome ant nugar, be kvapo ir sustojusia irdimi,
(2 3 9 )

vos pajgdami pasiversti ant ono ir pavelgti vienas kit, sutrik

dyti ir uliliuoti jausm.
Manuela tar: Ei", - vos girdimu gerkliniu balsu; guljo prisi
merkusi, velns jos glotnaus, tauraus kno linkiai rykjo priete
moje.
- Ei, - atsakiau tokiu pat balsu, gerai inodamas, kad nebuvo n
vieno odio, kurio galima bt iekoti ir rasti, nebuvo jokios iei
ties.

(2 40)

Pro lang rytinje namo sienoje

krito mnulio viesa
Pro lang rytinje namo sienoje krito mnulio viesa, kilsteljs gal
v, galjau j matyti - apval, balt beveik kaip prajusi nakt. I
Manuelos alsavimo stengiausi suprasti, ar ji miega ar bdrauja kaip
a; palinkau prie jos lp. Ji paklaus:
- Tu nemiegi?
- Ne, - atsakiau. - Negaliu umigti.
- Pabandyk, - tar Manuela pusbalsiu.
- Ir tu, - pasakiau dar tyliau u j; itiess rank, perbraukiau
trumpus jos plaukus, jau buvau umirs, kad juos nukirpau.
Kur laik tyljome, n vienam i ms nepavyko umigti; vartms lovoje, kambaryje ir visuose namuose nebuvo kito garso, tik
paklodi narjimas.
Pagaliau ji atsidususi atsisdo, tar: Na?" Pasakiau:
- Galvoju apie ms vakaryktes ar uvakaryktes kalbas, n ne
prisimenu, kokios dienos. Galva knibda odi ir sakini.
- Kokias kalbas? - paklaus ji, jos balsas buvo temptas, trapus
kaip ir mano, abu balsai priklaus pavoj iekotojams.
- Apie meils ark, - tariau. - Apie tai, kad kiekviena istorija i
pradi kyla auktyn, opaskui leidiasi ir pasibaigia, i toli ji atrodo
kaip spalvotas neono viesos lankas.
- Mhm, - tar Manuela; ji susisupo antklod, silpnoje altoje m16. 947

(2 4 1 )

nulio viesoje negaljau irti jos aki, ji neatrod man nei artima,
nei tolima.
- Kaip manai, kurioje arkos vietoje dabar esame mes? - paklau
siau.
Ji pagalvojo; aplink plytjo berib tutuma. Tar:
- Manau, labai auktai.
- Dabar? Ar anksiau, kai myljoms?
Manuela tar:
- Ir tuomet, kai jodinjome, maudms iltose versmse, buvome
virtuvje. Kai tik kalbjoms, ar tik irjome vienas kit.
- Kodl kalbi tokiu ilgesingu balsu? - paklausiau. Nesupratau, ar
iliejau jai savo jausmus, ar atvirkiai - jie dausi mano mini
sienas lyg narvuose udaryti laukiniai paukiai.
Ji tar:
- Nekalbu ilgesingu balsu. Dabar naktis. Dar prie deimt minu
i miegojau.
- Bet nemanai, kad bt dar auktesnis takas? - paklausiau. Kad galtume dar pakilti?
- Neinau. Galbt, - tar. - Bet kur tu nortum pakilti? Nejau tau
dar negana?
- Gana, - atsakiau, - bet jei esame aukiausiame take, reikia, i
ten tegalime leistis, o a to nenoriu. Nenoriu jokios velnio arkos. No
riu vien tik kylanios ulnios tiess ar bent jau tokios, kuri nusitie
sia begalyb.
Ji nusijuok, tas juokas buvo labiau panaus atods, tar
- A irgi.
- Kaip manai, kiek trunka meils arka? - paklausiau. - Ta tikroji
jos dalis, ne koks nors poeminis tsinys kaip kurmio urvas.
- Priklauso, kokia ji, - atsak.
- O vidutinikai? - paklausiau. - Koks tavo vidurkis? Koks tavo
maksimumas? Kiek laiko bdavai tikrai simyljusi ar kupina aist
ros?
(2 4 2 )

- Neinau, - vl atsak, bet susimst; negaljau irti jos aki.

Tar: - Gal dvejus metus.
- O gal pusantr? - pasakiau. - Arba metus? O gal tik pus met,
jei kalbtume apie grynj aistr, kai trokimas k nors matyti u
valdo visus tavo veiksmus ir suteikia kit prasm visiems tavo dar
bams? Kol viskas pradeda atrodyti labiau tikrovika, nusda ir nusi
stovi? Kol nepradedame irti nuotrauk, o matome nuolat kin
tant vaizd?
- Galbt, - tar ji; pasitrauk toliau prie sienos, tamsesnio, tan
kesnio oro zon. Tar: - Bet visada tikjausi, kad vien kart bus
kitaip ir truks aminai.
- Visi to tikisi, - pasakiau, norjau prisiartinti ir j paliesti, nu
traukti it kalb ir niekada jos nebepradti. Bet buvau lyg sustin
gs, kraujas tarsi sualo led; pasakiau: - Visi tikisi, kad tai truks
aminai, o tetrunka pus met, metus ar daugiausia dvejus. Ir kiek
vien kart baigiasi, nieko nepadarysi. Nesvarbu, koks stiprus bu
vai pradioje ir kaip stipriai tikjai.
Ji ities kojas, prieblandoje velg vir. Tar:
- Gal yra bd, kaip tai prailginti. Gal reikia stengtis vienas kito
neudusinti, neuspausti, nesudeginti vis atsarg.
- A taip nemoku, - pasakiau su pykio protrkiu balse kaip lau
kinis, panors prieintis labiau civilizuotos alies statymams. - Kai
mane uvaldo meil, negaliu vis laik negeisti matyti tavs, glamo
nti tavs, negaliu vadovautis proto balsu. Nesu protingas. N i
mintingas.
- A irgi, - tar ji juokdamasi. - Bet kuri nors istorija gal gali isi
vystyti, tapti brandesn ir ilgaamikesn, neinau. Gal du mons
gali k nors pasistatyti ir susilaukti vaik, senti ir vis dar mylti vie
nas kit, pamau persikeldami kitus lygius, neinau.
- Oaistra? - paklausiau, nors jauiausi visas viduje sustings, pro
tas atrod toks aikus, kad galjau visk matyti iki menkiausi smul
kmen, o tai, k maiau, vl mane baugino.
16*

(2 4 3 )

- Gal ji virsta kuo kitu, - tar Manuela. - Gal tampa asimetrine

arka, kuri pakyla, o paskui leidiasi daug liau nei kilo, kupina nuo
irdios meils, supratimo ar dar ko nors, neinau.
- Man nerpi nuoirdi meil, - pasakiau vl pykteljs. - Jjauiu
savo vaikams ir jau turtoms moterims, eimai, draugams. Ir mudu
niekada netapsime imintingi, rams, ilaikyti, net jei nortume. M
s istorija ne i t, kuri galt vystytis ir subrsti.
Ji pasisuko ant ono, beveik galjau skaityti i jos aki, nors j ir
nemaiau, tikjausi, kad ji bent pamgins man paprietarauti, ar pa
rodys nors maiausi ieit. Bet ji tar: inau".
Nejudjau, kvpavau ltai, jausdamas antklods svor ant savs,
spyruoklinio iuinio standum po savimi, irjau ydr viesos
ruo, kertant tams. Pagaliau pasakiau:
- Ojei nenori nusileisti nuo arkos, k reikia daryti? Nutraukti, kai
labiausiai gera? Nelaukiant? okti emyn, kaip okama pro lang?
Manuela tar: Neinau. Noriu miego".
A irgi norjau miego ir negaljau umigti, namas skendjo pra
naikoje tyloje viduryje tui lauk. Man pavyko pajudti i vie
tos, prisiritau prie jos, ukliau ant jos rank ir koj.
Vl atsibudau, o gal n nebuvau umigs arba miegojau su pertr
kiais, galvoje vienas po kito lk vaizdai ir trauk kojas. Jauiausi
lyg miriau: viduje jauiau toki lipni ir tirt jausm klampyn,
kad kone dusau, man stojo irdis. Prisiminiau nuotrupas sakini,
neseniai isakyt, nebuvau tikras, prisimenu juos teisingai ar skiriu
tuos tikrai pasakytus nuo tik sivaizduot, arba savuosius nuo jos,
bet dl to j prasm buvo gal dar labiau sutelkta.
Manuela nejudjo, bet i jos alsavimo ar i ore tvyranios nuotai
kos supratau, kad ji nemiega, kaip ir a; tyliai paklausiau: Miegi?"
Ji atsak: Ne". Pasisuko mane, paklodi narjimas upild
vis kambar.
velgiau j prieblandoje, svarstydamas galim sakin lyg kok
(2 4 4 )

sunk akmen; pagaliau itariau: inai, an vakar Milane atsitiko

is tas nemalonaus. Po tos istorijos su tipais mainoje prie tavo na
m". Negaljau apsisprsti dl balso tono, kalbjau okiodamas nuo
vieno registro prie kito.
Ji atsisdo, paklaus: Buvai pas erin?"
- Taip, bet jis mirs, - pasakiau.
Manuela udeg viestuv ant spintels prie lovos: mus skyrusi
erdv staiga pasikeit, irjome vienas kit gelsvoje viesoje, kv
puodami ltai lyg vrys spstuose.
- Tikrai, - pasakiau nenatraliai temptu veidu. - Nujau pas j,
nes norjau jam pasakyti, kad liautsi tave persekiojs, gal net i
malti jam snuk, bet jis buvo mirs. Durys buvo neurakintos, jau
ir radau j.
- Kaip mirs? - paklaus, skersavo mane, ir kuo ji labiau mane
skersavo, tuo nejaukiau jauiausi.
Pasakiau:
- Mirs. Pasikors. Ant laipt u svetains. Visur privemta. Siau
bingai smirdjo, - neinojau, kodl pasakoju tas smulkmenas ir da
bar tai pasakiau, kas bus paskui. Pasakiau: - Jis nusiud, arba j
nuud, neinau. Jis ten buvo.
Mano veido iraika turjo bti tikrai sutrikusi, ji patikjo, bet tai
nesulaik jos akyse kylanio tarimo. Itiesiau rank, norjau palies
ti jos rank, ji pasitrauk, spjau pajusti, kaip virpa. Pasakiau:
- Juk nemanai, kad a tai padariau?
Ji sdjo tyldama, irjo mane, jos knas skleid tamp, pri
pildiusi sustingus, nuiuvus kambar. Pakartojau:
- Po velni, gal tikrai manai, kad a j nuudiau? - ji nieko
neatsak, sumiau j u rankos ir papuriau, ji sukliko lyg bijo
dama, kad noriu nuudyti ir j. Pasakiau: - Praau, paklausyk.
Ilaikykime sveik nuovok. Nekvailiokime. Eikims kaip suau
g mons.
- Tai tu elgiesi kaip mavaikis, - tar ji, traukdamasi prie lovos
(2 4 5 )

krato. Jos vilgsnis skilo, knas supliuko, ji irk: - Tai tu esi pa

baisa. Tu sakei, kad nori j umuti
- Manuela, tai buvo tik odiai, - pasakiau, vis labiau svyruoda
mas tarp taikaus ir nevaldomo tono. Kone irkiau: - Gal a tau pa
naus udik? Manai, kad tikrai galiau k nors taip imti ir nuu
dyti?
- Taip, - irk ji. - Galtum tai padaryti. Esi maiausiai susitvar
dantis mogus, kok pastu. Esi blogas. Pamis, apsstas mania
kas.
Ji verk daug smarkiau, nei tuomet savo namuose, buvo sukrs
ta, visikai nesitvard. A dar priartjau, pasakiau: Manuela, liau
kis kalbjusi kvailystes. Eik prie mans, po galais".
Ji oko alin, irk: Palik mane tu, pabaisa! Dar ypsaisi!"
Nesiypsojau, mano veidas nuo tampos buvo nenatraliai isikreips, pamiau j u rankos, ji isprdo, neturjau jg j sulaiky
ti. Vl irk: Kiaul tu, niekas!" - pamgino pakilti i lovos, nor
jau j sulaikyti, suiupau u abiej rank, ji kando man rie, spar
dsi kaip abojama kumel. Jos nevaldoma savigyna sukl manyje
tok pat jausm; irkiau: Liaukis, kvaia, geriau pagalvok!" rkiau:
Paklausyk mans!" rkiau: Pairk man akis!" Ji dau man
krtin, rankas, kojas, galv, nepaleidau jos, spaudiau, puriau, lai
kiau prispauds prie savs, bandydamas nors pairti jai akis.
nopavome vienas kit, kriokme, inktme i pastang ir nevil
ties, iki skausmo temptais raumenimis, suduusiais jausmais, ku
ri atriabriauns uks skverbsi visus ms jausmus ir drask
juos maus vairiaspalvius skutus, apimti isilaisvinimo jausmo ir
bedugni traukos, lydjusios mus nuo pirmojo pasimatymo; artu
mas virto susvetimjimu lyg veido atspindys veidrodyje, nebepainau jos vilgsnio, o ji, manau, nebepaino manojo, nebepainome
nei ms bals, nei mini juose.
Manyje pakilo pasiuts pyktis lyg i tvekinio dugno kylantis van
duo, kupinas nesusipratim, dviprasmybi, atsisakyt trokim,
(2 4 6 )

sunkaus buvimo kartu, neiklausyt praym ir pusiaukelje susto

jusi iekojim, nesupast most ir bals, begalinio dmesio, bega
linio artumo ir begalinio nuotolio. Manuelos neracionalumas, jos ne
priklausomyb, kintamas bdas ir eliai, trauk mane prie jos, da
bar man atrod kaip grsm mano dvasinei pusiausvyrai ir visam
tam, k iki ios akimirkos sugebjau ilaikyti kartu; irkiau: Tu
pati pamil! Tavyje susikaup tiek tavo praeities bjaurasties, kad
negali n sivaizduoti, jog kas nors gali bti kitoks!" Mano balsas,
kupinas tiesos ir jos prieingybs, spdi ir fakt, ir mini, ir o
di, ir jausm, kuri n nemaniau turs, lykiai ai or, aidjo
tarp sien taip, kad man suskaudo ausys.
Manuela spjov man veid, seils buvo rgios nuo pagiea
apnuodytos sielos; irk: PALIK MANE, NIEKE NENORIU TAVS
NIEKADA DAUGIAU MATYTI! - irk: - TU PATS LYKIAUSIAS
MOGUS VISAME PASAULYJE!" A jai irkiau: A IRGI TAVS NE
KENIU! - irkiau: - TU SIAUBINGA! INFANTILI BJAURI EGOCENTRIK!" Vis dar stengiausi jos nepaleisti, tai dar labiau kaitino ms
balsus, mostus, jausmus, dar labiau stm mus neapibrt erdv.
erino mirtis jau nieko nebereik, pyktis, apmaudas, tarimas, si
eidimas, panieka, susvetimjimas kilo dl toki gili ir neapibr
t prieasi, kad panaikino bet kokias smoningumo ribas. Mes
rkme vienas ant kito, stumdms, tampms paakinti to, ko lau
kme vienas i kito ir k davme vienas kitam, to, ko tikjoms ar k
adjome be odi; kaip save sivaizdavome ir kokie norjome b
ti, kokie buvome anksiau ir kokie tapome. Viskas maisi ir pynsi
paiu bjauriausiu bdu, mes ir patys tapome bjaurs, nopuojantys,
isikreip lyg dvi pirmykts btybs beprasmje kovoje.
Stipriai spyrusi, ji pagaliau isiver i mano gniaut, nuoko
nuo lovos, a irgi nuokau ir dar mginau j sulaikyti, visas taip
susijauk ir iplito, kad nebesupratau, kodl tai darau. Mes dar ar
iau puolme vienas kit, Manuela paiupo nuo lentynos senovik
ind ir met mane, nepataik ir jis suduo sien, a usukau jai
(2 4 7 )

rank u nugaros, kita ranka ji pe man plaukus, isisuko, man dar

nespjus vl jos suiupti nuveit ant grind knygas ir spalvot pie
tuk dut. Kovojome beprasmikai, nuogi, ikreipti pykio, tarp
ant grind dunksinio medio, popieriaus, stiklo; kojomis, keliais,
besitrinaniais knais, atodsiais ir kriokimu, ir man atrod, kad tar
pais tarp pykio, apmaudo, pagieos ir kito jutau kak simetriko
meilei, ne neapykant, bet kak dar galingesnio, ilto, sunkiai sutvardomo.
Paskui stovjau prie Manuel ir jau nemginau jos liesti, irjo
me vienas kit, ir visi ms jausmai atalo vienu metu, nors dl to
n kiek neatslgo. Ji pakl nuo grind savo drabuius, a pakliau
savuosius; judjome tarp prajusio vakaro meils pdsak netarda
mi n odio, dar nesuprasdami, kaip viskas galjo taip staiga pasi
keisti ir kodl.
Kai apsirengme, Manuela tar: Praau, ar gali nuveti mane
Ferar ar artimiausi geleinkelio stot?" Ji stovjo tiesi, viena ran
ka sisprendusi on, kaip oriai pergyvens katastrof asmuo krei
piasi daug menkesn u save mog.
Pasakiau: Aiku. Tuoj pat. Nenoriu tavs daugiau matyti". Be
veik nepajgiau judinti lp, sustingdytas alt jausm; utraukiau
langines, lauke ir kambaryje tvyrojo blyki ryto viesa, nepastebjo
me, kada pravito.

(2 4 8 )

Veiau Manuel Ferar

Veiau Manuel Ferar. Tyljome: vairavau, ji irjo pro lang,
kartais prisidegdavo cigaret, kartais snduriuodavo. Ryys tarp m
s buvo nutrks, n vienas nemginome jo susigrinti. Tik kartais
vilgiojau j i ono, manau, t pat dar ir ji, keliavome lyg atski
ruose hermetikuose konteineriuose. Biau norjs jos neksti, bet
nepajgiau, nepajgiau net pajusti to artimo neapykantai jausmo,
kur patyriau ms laukinio siautjimo nakt. Daugiausia, k jutau,
buvo nuotolis, apmaudas, nuoskauda ir miglotas diaugsmas, kad
viskas baigsi kopus tok aukt ms arkos tak, taip galima
diaugtis nuskendus jaunam ar usidegus namams, kurie buvo k
tik pastatydinti.
Sustojome uksti pakels kavinje kalnuose, vaiktinjome tarp
lentyn su sausainiais, saldainiais, deromis, sriais lyg du svetimi
mons, susieti trumpos, jau beveik pasibaigusios kelions. Manuelapam laikrat, vart j, kol viduriniuose puslapiuose rado straips
n apie erin. A irgi pamiau laikrat: skaitme tas paias eilutes,
stovdami per kelet metr vienas nuo kito. Matyt, isamesnis prane
imas apie mirt buvo ispausdintas vakarykiame numeryje; ia
ra, kad policija atlieka tyrim, bet tai panau saviudyb, erinas
galjo nusiudyti pradjus aikti jo finansinms machinacijoms ar
naujoms smurto istorijoms bendruomense, vienas jo buvusi per-

(249)

aukljamj apkaltino j Milezio mogudyste, o vienas teisjas jau

buvo paras jamaukim. Tai jau atuntoji saviudyb nuo pirm
j al sukrtusi tardym pradios; niekas apie j nepasak uuo
jautos odi.
inojimas, kaip mir erinas, tarp ms su Manuela jau nieko
negaljo pakeisti; sulankstme laikraius, padjome juos lenty
n, ijome pro stiklines ukandins duris netardami n odio,
neirdami vienas kit. Tarp ms buvo begalinis nuotolis, jis
augo kiekvien greta praleist akimirk. Kartais pasiirdavau
j, jos usispyrusi kakta man nieko nesak, trumpi plaukai nekl
jokio velnumo, protis susikelti kojas ant prietais skydelio erzi
no. inojau, kad tai vis tiek turjo pykti, kad btume rad bet ku
ri i tkstanio prieasi pusiaukelje negrtamai nukirsti m
s jausmus.
Ferara buvo rkuota ir pilka kaip ivaiuojant; pasukau tiesiai prie
Manuelos viebuio geleinkelio stoties aiktje, mintis, kad palik
siu j ia ir niekada daugiau nebepamatysiu teik man palengvji
mo. Sustojau, ilipau atidaryti jai dureli, ji jau buvo ilipusi. Pirm
kart po daugelio valand pavelgme vienas kitam akis, stovda
mi ant aligatvio po bjauriomis cementinmis arkomis, norjau i
tiesti jai rank, apkabinti, pasakyti k atsisveikinant. Bet pasakiau
tik Iki'7,nuleidau akis ir nujau, ji tokiu pat balsu tar Iki" ir pasu
koprie automatikai atsiverianiviebuio dur; utrenkdamas ma
inos dureles maiau, kaip pranyko viduje.
Vaiavau miesto bulvarais, knibdaniais main, sunkveimi,
autobus, moni aligatviuose, kiekvienas namas, durys, lang
eil dvelk visiku susvetimjimu. Aplinka man atrod nesupran
tama, negaljau suprasti n vieno i aplink vykstani judesi pras
ms; tai buvo ne mano miestas, bet nesijauiau turs kit, artimes
n, kur galiau sugrti, nenorjau apie tai net pagalvoti. Mane
suko prasmi stokos verpetas, leidausi sukamas ir neamas be
(2 5 0 )

krypties ir tikslo, mechanikai valdydamas vair, stumdydamas

pavar ds svirtel ir mindamas pedalus kojomis.
Kartais prisimindavau Manuel, prajusi nakt, paryiais, palik
t prie viebuio dur: prie akis ikildavo jos veidas, balsas, vilgs
niai, odiai, jie man atrod tokie pat nesuprantami, kaip namai ir
aplink zujanios mainos. Negaljau suprasti, kaip nepastami vy
ras ir moteris per tok trump laik gali i lengvo ir aismingo smal
sumo bsenos pereiti giliausi ir niriausi nuosavybs trokim,
nuo apvilto nuosavybs trokimo - pykt, nuo apvilto pykio -
pagie, nuo pagieos - pai bukiausi ir sunkiausiai suvokiam
neapykant. Nesupratau t perjim, j palikto pdsako prigimties,
mane uliejani jausm spalvos ir formos.
Kartais man atrod, lygvelgiau Manuelos akimis, jauiausi keis
tai: tarsi maiau save dmesing, smals, ilt, malon, bet prirei
kus visada pasirengus utrenkti duris. Tarsi maiau save reikalau
jant i jos dar daugiau, dar labiau itrokus patikinim ir paaiki
nim, most ir prieasi, pasirengus iki galo iknaisioti jos gyve
nim, bet sileidiant j savj tik per ma ingsnel. Tai truko
trumpai; paskui vl ivydau j autant, lstani, nepakeniam,
sugrusi savo praeit, kur man nebuvo vietos.
Vaizdai lyg fotografijos kilo mano galvoje: Manuela nuoga savo
namuose, atneanti man jogurto ir mandarin ant mlyno medinio
padklo, skambinanti arfa mano studijoje, besiypsanti, apimta dve
jopo jausmo, atliekanti tai chi judesius ir irinti mane i labai arti,
kai myljoms, ie vaizdai atsirasdavo ir inykdavo, o su jais ir j
sukeltos mintys, n viena i j nebuvo pakankamai tvari, kad gal
iau laikyti j tiesa ar bent tiesos uuomina.
Kartu kilo ir mintys, palaikanios mane, draugikos mintys ar
ba mini tarnaits, pateisinanios mane ir sukelianios kitokius,
paguodianius vaizdus: Manuela, prajusi nakt spjaunanti man
veid ir mtanti mane daiktus, kumiuojanti mane, spardanti ir
kandiojanti, irinti mane pykio, pagieos, aklos ir kurios ne
(2 5 1 )

apykantos kupinomis akimis, aukianti ipampusiomis gyslomis

ant kaklo, beprasmiko tio kupinu vilgsniu. I i vaizd no
rjau sumryti sien; vien po kito djau mostus - most prie mos
to, vilgsnius - vilgsn prie vilgsnio, statydamas neveikiam u
tvar tarp savo mini ir jos. Bet negaljau pamirti to trapumo
elio jos vilgsnyje, tos dvejons net uvaldius paiam baisiau
siam pykiui, kuri kiekvien most ir kiekvien sakin paversdavo
jo prieingybe, priversdavo mane sugrti ir susprogdinti sienas,
kurias k tik buvau pastats.
Kai taip vaiavau per kakok priemiest, viesa pamau m blsti,
susvetimjimas trauktis i aplinkos, kaip didamas traukiasi ee
ras, tutuma taip suspaud man ird, kad turjau sustoti. Pasijutau
lyg kokiame baisiame sapne, jis gavo bruous, tapo sustings, ne
judrus, negailestingas, lyg betoninis daugiabutis namas, nors jau ne
beinojau, kaip viskas prasidjo. Nesupratau, kaip galjau jausti pa
lengvjim dl to, kad niekada nebepamatysiu Manuelos; kaip gal
jau prajusi nakt taip romatikai kalbti jai apie meils arkos dyd,
diaugtis uoliu nuo jos virns. Nesupratau, kaip paverstos o
diais paios neapibriausios mintys gali paveikti tikrov lygiai
kaip realus daiktas savo svoriu gali pakeisti j ir palikti pakeist.
Nesupratau, kaip paprastos gars grandins gali nubraukti itisas
most grandines ir nuo pabaigos iki pradios pakeisti visos istorijos
prasm, ikasti tikras bedugnes, per kurias nepavyks permesti tilto
i paprast gars grandini.
Uvediau varikl, miau iekoti kelio atgal prie Manuelos vie
buio. Norjau j tik pamatyti, nors neinojau, k pasakysiu ar pa
darysiu susitiks, jauiausi visikai liovsis galvoti, mane trauk
neapibrt ir nepaaikinam jausm srautas, su kiekvienu metru
jis vis stiprjo, kaip laukinis vaiavau per raudon vies, laksiau
i vienos juostos kit, lkiau per sankryas. Buvau tikras, kad jei
tuoj pat jos nesurasiu, bus jau per vlu, bet ir tai labiau jauiau nei
suvokiau, neturjau racionali vertinim ar atsparos tak, kad
(2 5 2 )

suprasiau, kiek pagrsti mano jausmai ir kur j aknys. Vaiavau

kaip beprotis, vis smarkiau plakania irdimi.
Sustojau stoties aiktje, prie viebuio dur, bgau vidun. Tar
nautoja registratroje buvo palinkusi prie registracijos knygos, ji pa
kl galv beprotikai ltai.
Pasakiau: Praau, ar galtumte pakviesti Manuel Duini?" - n
nesistengdamas kalbti tyliau.
Ji pasuko galv rakt lentyn u nugaros, lta kaip povandeni
nis gyvnas. Tar: Jos nra". Kada ji ijo?" - paklausiau; inojau,
kad niekada nebiau js iekoti jos teatre, nebiau lauks prie
jimo po spektaklio ir niekada vliau jai nepaskambins, nors nei
nojau, kodl ir negaljau sugalvoti.
Tarnautoja gteljo peiais, tar Neinau" taip, lygjos balsas ir
vilgsnis sklist i kakoki pusiau skaidri gelmi.
Ibgau lauk, okau main, ivaiavau i aikts, jau buvo tam
su, rkas sutirtjo, nesupratau, kada tai atsitiko. irdis dausi kar
tais sustodama, nejauiau jos n vienoje savo kno vietoje, lkiau
plaiu bulvaru centro link, velgiau on ir vis laik vyliausi pa
matyti aligatviu einani Manuel. Bet aligatviai buvo tuti, tik
mainos ir sukveimiai jungtais ibintais lk gatve, kartais mk
teldavo dviratininkas; tirtjaniame rke vairavau vis liau, jaus
m srautas manyje taip pat sultjo, nors vis dar trauk pirmyn. Ne
inojau, kiek jis dar truks, atrod, tuoj visikai sustosiu, bet jau kit
akimirk jauiau turintis dar maiausi galimyb judti, ir vl - kad
nieko nebeliko.
Sustojau ir ilipau i mainos, liauni belapiai mediai skendjo
rke, buvau toks sutriks, kad visi ankstesni gyvenimo praradimai
dabar kl tikjuok. Manojausmai buvo be kontr, migloti, kaip ir
mano mintys; liko tik optinio fiksavimo gebjimas, kaip jautrus elatino sluoksnis juostos paviriuje. Tame jautriame elatino sluoks
nyje pamau m rykti figra, kuo labiau ji niro i rko, tuo atro
d pastamesn, ir kai jau buvo u keturi metr nuo mans, mano
(2 5 3 )

jausmai ir mintys gavo jos bruo kontrus, irdis m plakti dar

liau, kol pagaliau beveik sustojo.
I arti velgme vienas kit tyldami. Manuela Duini kiek palen
k galv, nusiypsojo taip santriai, nerytingai, viesiai, kaip dar
niekada nebuvau mats.

Andrea De

ITLeils
arka
Jaunosios kartus n<n rosy tujas nnuira
D e Carlo gim Milane 1952 metais.
1981 metais pasirod jo knyga
GRIETINLS TRAUKINYS, vliau - romanai
PAUKIAI NARVUOSE IR VOLJERUOSE (1982),
MAKNO (1984), JUKATANAS (1986), DU APIE DU
(1989), GUNDYMO TECHNIKA (1991).

Yra bendradarbiavs kine su Federico Fellini'u

ir Michelangelo Antonioni'u, reisavo savo
pirmojo romano ekranizacij.
Romams MEILS ARKA ileistas 1993 metais. Leo
ernitoris, nusivyls nepavykusiu vedybiniu gyvenimu,
vengia gilesni jausmini ryi. Net darbefotografuoja
ne mones, o bejausm daikt pasaul. Jis abejingai
asistuoja daug jaunesnms merginoms, sportuoja, tuo
tarpu aplink kunkuliuoja Milanas, kreiamas aukiau
siuose valdios sluoksniuose atskleist korupcijos byl
drugio. Netiktai j uklumpa paintis su Manuela,
jauna arfiste, skambinania klasikin muzik ir mielai
okania diskotekose su savo juodaodiais draugais.
Manuela gyvena neramiame muzikos, skausmo,
gyvenimo geismo ir baims pasaulyje, siekia umirti
savo abejotinus praeities ryius, nuo kuri driekiasi
pavojaus elis. Jis ugula ir Leo ernitor, sugriauda
mas jo kruopiai statyt abejingumo sien. Eidamas
aistringos meils arka, Andrea De Carlo patvirtina ess
puikus pasakojimo meistras, gebantis modernia kalba
perteikti plai jausm gam.
ANDREA DE CARLO KNYGOS IVERSTOS
J ATUONIOLIKA KALBU, PELN (VAIRI
APDOVANOJIM.

ISBN 9986-745-21-7

9 789986 745211