Bernhardas Kelermanas

YDROJI

JUOSTA

VILNIUS

UDK 830-3
Ke73

2-asis leidimas
1-asis 1970 m.

Vert
Danut aduikien

Dailininkas
Sigitas niras

(c) aduikien D., 1996

I S B N 9 9 8 6 -5 0 4 -3 8 - 4

(c) niras S., 1996

PRIETARINGIAUSIA
XX a. LEGENDA

Skenduoli laiv istorijos apgaubtos le

gend, netikiausi j ties versij. Nese
niai D. Britanijoje ileistoje knygoje Titaniko paslaptis pateikiama dar viena pra
bangiausio X X a. transatlantinio lainerio,
1912 met balandio l-osios nakt susidrusio su ledkalniu ir nugarmjusio Atlanto
dugnan vakarus nuo Niufaundlendo, ver
sija: nuskendusio laivo keleiviai ir gula ta
po toniko smokslo aukomis. Pasak kny
gos autori Robino Gardnerio ir Dano Van
der Vato, tikrasis Titanikas* dar ilgai rais
vandenyn platybes, o tin buvs pasistas
jo dvynys Olimpikasu, skubiai perkrikty
tas T i t a n i k u i t a i p tikintis atsikratyti tos
nevykusios geldos, per kuri bendrov pa
tirdavo vien nuostolius, bei pelnyti stambi
draudimo sum ( Titanikas buvo apdraus
tas u vien milijon svar sterling, dabar
tinmis kainomis - tai 52 milijonai).
Ko tik nedaroma vaikantis pelno. P risi
minkime nesen lenk kelto Jan Haweliusz,
kuriuo, kaip kalbama, buvo nelegaliai gabe
namas ..gyvasis krovinys, katastrof, ir kel-

/</ HsUmia" itikusi nelaim. A b u ie keltai

tebeguli palaidoti ju r o s dugne, nors v is u o m e
n p r im y g iin a i reikalauja ju o s ikelti.

H. Kelt :rmano knygoje ydrojijuostaau

toriaus lpomis pateikiama isami an Titanikui lemting dien kronika. Neinomybs
ydo, gaubianio i paslapt, nepajgia isklai
dyti n moderniausia technika valgant katast
rofos vietoje jros dugn. Rstusis Neptnas
akylai saugo savo valdas.

PIRMOJI

DALIS

Sukauk Kosmoso sirena. I pradi or suvirpino aius

vilpesys ir, tolydio stiprdamas, peraugo dusl gaudes, kuris
visikai uslopino uosto triukm ir moni balsus.
Tai buvo Kosmoso balsas. Ir tai jis pats, vis didiausias
laivas pasaulyje ir bene pats graiausias, kok kada buvo suk
rusios mogaus rankos. Atuoni aukt juoda arvuota tvirto
v, nusta im t tkstani kniedi, rodos, vis dar tebeaidinti
elektrini kjeli diais. Deniai, pilni knibdani keleivi, at
rod lyg koks baltas pasak miestas i rinio kritolo, vir j
stiepsi trys stori raudoni, neaukti boktai, i kuri kamuoliais
virto juodi, tirti dmai. Dar kelios minuts, ir laivas iplauks
jron, savo pirmon kelionn Niujork.
I juodos arvuotos tvirtovs pasigirdo trim ito signalas, ir
darbininkai nustm aukt trap. Dabar tiktai platus tiltas,
permestas nuo laivo iki pakrants, jung garlaiv su eme.
Krantinje zujo automobiliai, burzg kurjeri motociklai.
Paskutin minut atlk trys didiuliai bald mainas pana
s pato automobiliai, iki pat viraus prikrauti mai. Kakur
i viraus, tiesiog i nypianio gar debesio, nusileido dideli
tinklai ir m krauti laiv pato maius. Tai buvo maiai, pa
enklinti vis Europos vliav spalvomis. Kosmose jau buvo
j pakrauta trys tkstaniai.
Vis dar skubjo vluojantys keleiviai. Privaiavo pram at
nus automobilis. Jam e sdjo dam a su skaisiai raudon roi
puokte, ant pei nerpestingai usimetusi kailinukus. Jos vei
das buvo rauds nuo jaudinimosi ir gaivaus balandio vjo,
kuris pt krantinje. Nelaukdami, kol sustos automobilis, pri
oko fotoreporteriai ir, spragsdami savo aparatais, pradjo tikr
- 7 -

atak. Vienas uoko ant paminos ir savo ap arat lyg pistole

t nukreip damai tiesiai veid. Vir galv iniro fotokamera.
Bet damai tas, m atyt, atrod visikai normalu, ir ji patenkinta
juoksi. Staiga prie automobilio pagarbiai prisiartino vyresnysis
stiuardas ponas Pap blykiu, truput papurtusiu veidu, o keli
stiuardai baltomis palaidinmis pagrieb i vairuotojo rank ba
ga. D am a su glmis nusiypsojo ir, apvelgusi visus spindin
iomis pilkai mlynomis akimis, nujo paskui vyresnj stiuard
prie tilto. Brys fotoreporteri puol jai i paskos.
Tarp susijaudinusi en ir ten bginjani keleivi emu
tiniame denyje stovjo auktas, elegantikai apsirengs vyrikis
rpestingai sklastymu suukuotais ilais plaukais. Tai buvo di
rektorius ir propagandos skyriaus efas Henrikis - laiv bend
rovs p rim ad o n a i Jo panekovas, maas solidus ponas reta i
la barzdele, su rykiu akcentu tratjo pranczikai. Direktorius
Henrikis mandagiai ypsojosi, ir tik retkariais nervingai kilstel
davo jo vienas antakis. Prijo stiuardas, ir direktorius, tutuojau
atsitrauks per ingsn, atsipra:
- Atleiskite, ekscelencija, a greit griu.
Prasisprauds pro keleivi mini, direktorius Henrikis labai
oriai ir pagarbiai prijo prie damos, kuri buvo nerpestingai u
simetusi ant pei kailinukus ir laik apglbusi skaisiai raudon
roi puokt.
- Direktorius Henrikis! - prisistat jis, emai ir pagarbiai
nusilenkdamas. - Ponia Kenigsgarten, diaugiuosi, turdam as
garb pasveikinti jus visos bendrovs vardu! - Ir, dar kart nu
silenks, pasisil palydti j kajut. - Tikiuosi, bsite paten
kinta. Savaime suprantam a, bendrov padar visk, kad tikt
tokiam garbingam sveiui.
Ponia Kenigsgarten sumiusi ypsojosi. Ji menkai tesupra
to direktoriaus odius ir pasak kelet mandagi, nereikming
frazi. O pati pagalvojo: Palikit js mane ramybje su tom savo
kalbom! Ji kalbjo su rykiu Vienos akcentu.
- Dabar praom kairn, gerbiamoji ponia. Man ir paiam
kartais sunku susigaudyti naujame laive.
- Koks puikus laivas! Koks nuostabus laivas!
Direktorius Henrikis patenkintas nusiypsojo.
- kart mes pasistengme, gerbiamoji, - tar jis, vesda
mas j blizgant, nikeliuot lift. - Js gyvensite dar dviem
auktais aukiau.
- 8 -

Tiktai lifte jis idrso dmiau apirti daininink. rauds

jos veidas buvo plytinio atspalvio. Virutin, kaprizingai ilenkt
lp, nust mayi prakaito laeli, deng retas viesus pke
lis. Jis m at veid Izoldos, Toskos vaidmenyse, aidint muzikos
garsams, magikoje rampos viesoje jis spinduliavo kakokia vi
dine viesa. Tas labai paprastas ir atviras veidas, kur jis mat
dabar taip arti, j sutrikd. I ties nuostabi moteris, nuostabi
moteris!
- A skaiiau, kad js dar vakar vakare dainavote Briuse
lyje! - tar jis, kai tik Kenigsgarten teiksi j pavelgti.
- A atvykau tiesiai i Briuselio.
- Laive jau tykoja js visas brys urnalist, - guviai
tar Henrikis, engdamas alia jos ilgu pram atniu koridoriu
mi. - Ir Niujorkas js laukia didiai nekantraudamas. tai mes
ir atjome, ponia Kenigsgarten, praom!
Ponia Kenigsgarten usisak pirmos klass kajut, bet laiv
bendrov, didelei jos nuostabai, parpino tikrus apartam entus:
salon, miegamj ir vonios kambar. Salone stdVjo netgi nauju
tlis rojalis. Ant jo buvo keletas vaz su glmis, o alia guljo
laikai ir atvirukai.
Ponia Kenigsgarten padkojo.
Labiausiai ji apsidiaug tuo nediduku rojaliu, kuris dvelk
jaukia nam iluma.
- Kaip avu! Js padarte m an tikrai maloni staigmen,
pone direktoriau! - tar ji ir, nustebusi it vaikas, pavelg
Henrik savo ydromis akimis.
Henrikis paklaus, gal ponia Kenigsgarten dar ko nors pa
geidaut. Gal kartais ji nort kuo atsigaivinti? O ne, jai dau
giau nieko nereikia, ir direktorius Henrikis atsipraindamas at
sisveikino: k padarysi, tarnyba...
Kenigsgarten krito fotel ir saldiai nusiiovavo.
- Ai Dievui, ijo! - tar ji ir linksmai nusijuok.
- Marta! M arta, ar tu ia? - paauk ji i nuovargio uki
musiu balsu.
Vonios tarpdury pasirod senyva, truput pakumpusi, gru
bi kaimietik bruo moteris, apsirengusi paprastais kamba
rins rbais. Jos veidas, lyg i tam saus medio iskaptuotas,
buvo labai negraus, utat puikios didels rudos akys taip su
spindjo i diaugsmo, lyg ji bt ilg laik nemaiusi ponios
Kenigsgarten.
- 9 -

- Ai Dievui, tu jau ia, Ieva, - nuoirdiai apsidiaug

Marta. Ji jau buvo pradjusi nerimauti: juk Ieva gali pavluoti
garlaiv, ir tada jai vienai tekt plaukti Niujork.
Ponia Kenigsgarten nusijuok.
- O a, kaip m atai, jau ia. Kas naujo? - Ji buvo laimin
ga, vl m atydam a patikim veid. Pasijuto lyg namie. M arta
apirjo Iev ir nepatenkinta papurt galv.
- Tu atrodai pavargusi, Ieva, labai pavargusi! itoks gyve
nimas, itie mons nuvarys tave kapus!
- Nekalbk taip, Marta. Ar turi kavos?
- Tuoj bus. Jau ukaiiau vanden.
- Bet ivirk stiprios, girdi, labai stiprios.
Ir ponia Kenigsgarten vl nusiiovavo, prisidengdama ranka
burn.
2

Tinklai su pato maiais vis dar tebekyla vir. Kain ar

susps iki dvyliktos?
Kosmoso kapitono tiltelis, auktai, tarsi eiaaukio na
mo viruje, vis dar tuias, taiau be deimties minui dvylikt
nuo krantins jau m atyti, kaip tenai, stikliniame namelyje, su
judo, prie lang prigludo mons.
Augalotas ilaplaukis vyrikis, panaus kaimo pastori, tai garlaivio kapitonas Terhuzenas. Jis nusiima kepur ir atsisvei
kindamas mosuoja ja. Ten, krante, atokiau nuo minios, viesiais,
vjyje besiplaikstaniais paltais stovi jo mona ir dvi auktos,
lieknos dukros.
Karininkai ant kapitono tiltelio pakelia telefono ragelius,
ir padm av vilkikai pajuda i vietos. Dabar jau reikia gerai
irti.
Jreiviai stovi pasireng nuvilkti al sunk tiltel, kuris
dar tebejungia laiv su krantu. Bet tai privaiuoja dar vienas
automobilis.
I jo skubiai ioka ponas viesiai pilku apsiaustu. I susijau
dinimo jis vos nepamirta susimokti. Paskui jis kako stabteli,
ir jo vilgsnis nuslysta garlaivio siena auktyn. Bet jo veidas toks
nerytinas, kad jis mielai grt atgal. Prie jo pribga stiuardas
paim ti bagao.
- Prayiau paskubti, pone, - sako stiuardas, - tiltel tu
tuojau nuims.
-

10

Laive jis pam oja pasiuntinukui.

- Ponui skirta 312 kajut, denis C.
3

Tikra laim, kad Vorenas Prinsas, Niujorko Universe-Press

atstovas, atsidr laive dar ryt. Tarkjo raomoji mainl.
Vienmarkinis sdjo jis kajutje, usidjs ant nosies juodus
raginius akinius. Prinso skruostai deg i susijaudinimo. Jis tu
ri ubaigti praneim, kol locmanas dar tebra laive. Vorenas
Prinsas jau susipaino su Kosmosu i lauko ir i vidaus. Jis
kalbjosi su stiuardais, karininkais, direktorium Henrikiu, laivo
konstruktoriumi elongu, su ininieriais, krikais, keleiviais. Iti
sas valandas jis lakst liftu auktyn ir emyn per visus atuonis
laivo auktus.
Tarka mainl. Prinsas juokiasi ir protarpiais lyg apsvaigs
garsiai deklamuoja savo tekst. Jis i t moni, kurie domisi
laivais. O Kosmosas^ j suavjo. Pasaulis pasipild dar vienu
stebuklu, kurio vardas Kosmosas.
Amerikai laive puikiausiai atstovavo visas tuzinas igars
jusi turtuoli, isiruousi pirm j Kosmoso kelion: mi
sis Saliven su dukra (Kit!), Gardeneris, Harperis, Hopsenas,
Raisas.
- D. P. Gardeneris i Pitsburgo! - deklamavo Prinsas. Skubiai grta Barenhilz sustabdyti ten streiko. Laive yra ir
Harperis jaunesnysis, visas dar bronzinis nuo Afrikos sauls.
Europa taip pat pasiunt kelet savo garsenybi: tai y
mus fizikas profesorius Riudigeris, geriausias vio lig specia
listas pasaulyje berlynietis daktaras Fuksas, garsioji daininink
Ieva Kenigsgarten, vykstanti gastroli Metropoliteno oper.
Su dainininks mokytoju, ymiu pianistu ir dainavimo klass
pedagogu, profesoriumi Reifenbergu, js korespondentui pavy
ko artim ai susipainti. Susipainti. Takas!
Kosmosas^ vea savo triumuose 200 sstat anglies, aukso
luit u 5 milijonus doleri, 3 tkstanius pato mai, puss
milijono doleri verts gars Velaskeso paveiksl ikagos muzie
jui. Tris karstus. Karstai nugrsti giliai laivo apai, prietaringi
keleiviai neprivalo ito inoti. Viename i j ilsisi misis Robinson,
amerikiei ata Romoje monos, nusinuodijusios prie kelet
savaii dl triukmingo skandalo, palaikai.
-

11

Jis vos nepamiro paminti ymaus Azijos tyrintojo Ra

selo, kuris Amerikoje skaitys praneimus i savo paskutini eks
pedicij po Turkestan ir Tibet. ia keliavo ir buvs vienos
Balkan valstybs ministras pirmininkas Leukas, lydimas duk
terios oretos Adonar, Paryiaus teatro Comedie Franaise
aktors ir okjos. Ar jis jau paminjo senj Bernard vab, New York Standard leidj? Toliau eina aferistai, uleriai,
detektyvai, bet apie tai n odio. Tai tik juoko dlei. Prinsas
nusijuok.
Kartais jis puldavo pro duris, nordamas pasivalgyti po
krant. Gal ten ras koki domi detal, kuri suteiks jo repor
taui tam tikr kolorit. Krantin buvo pilna moni, i tolim
laiv statykl aidjo elektrini kjeli trinksjimas, i daugy
bs kamin rko dmai, vir krantins kilo dulki skuriai. Ore
skardeno balsai.
Kosmosas jau iplaukia. Storas buksyrinis lynas parvert
emn tris uosto darbininkus. Tenderiai didiuliai it bald m a
inos, ir tik kranai gali juos pajudinti. ia laiv statyklos. Aidi
atsisveikinimo ksniai/4
Prinsas patenkintas savo reportau. Istorija apie tris kars
tus, be abejo, nebloga. Jis jau m at stam bias antrates: Late
Mrs. Robinson returns to her country!1 Apie tuos tris karstus
daugiau niekas i urnalist n numanyti nenumano. Ir trys se
serys Hol laive - the Holl girls2, - tai bent kelion, Prinsai!
Gyvenimas i ties nuostabus dalykas!
- Trys imtai dvylikta kajut, - tar stiuardas ponui su
viesiu apsiaustu, kuris paskutin minut atskubjo laiv.
Ponas susirauk: kajutje tarkjo raomoji mainl. Prie
dur jis nerytingai sustojo ir net pasitrauk atatupstas.
- Agentra mane utikrino, kad tursiu atskir kajut.
Stiuardas apgailestaudamas gteljo peiais:
- Tikriausiai jus neteisingai informavo, pone. Bilietai ipar
duoti jau prie kelis mnesius.
Jis pasibeld ir ne vidun keleivio baga.
- Lova C, tai ia praom, pone! - tar jis.
Prinsas liovsi ras ir skubiai atsisuko.
1Misis Robinson palaikai grta j tvyn! (ang.).
2Merginos Hol ( a n g ).
- 12 -

- Atleiskite, jei sutrukdiau, - altai, bet mandagiai prata

r ponas pilku apsiaustu. Jis nerytingai stoviniavo ir nusimins,
tiesiog nelaimingas irjo Prins. Jo veidas buvo gelsvas ir
pailgas.
Prinsas paoko ir, kresteljs galv, atm et nuo kaktos gar
banas. Jo kakta buvo aukta, labai grai, ir jis ne veltui ja
didiavosi.
- Praom, praom. A ja u baigiau! - suuko jis ir greitai
nulav nuo stalo savo popierius. Usimets ant pei vark,
puol pro duris. - Ei stiuardai, stiuardai! - suuko jis. - Kada
locmanas ilipa krant?
4

Kosmosas vl sukaukia. Visi deniai nuo apaios iki vir

aus juoduoja pilni keleivi, o kakur i auktai vjas atnea
vos girdimus orkestro garsus. Palydintieji mosuoja skryblmis
ir skarelmis, uoste nuaidi garlaivi sirenos, ir tai vilkikai jau
nutemp garlaiv per deimt dvideimt m etr nuo kranto. Dabar
jis pasirodo visa savo didybe, visu savo linij ikilnumu, o i
trij stor raudon kamin lyg i rkstanio vulkano krateri
be perstojo veriasi dmai. Tolumoje pasigirsta main telegrafo
skambutis, ir akies mirksniu laivo sraigtai ima plakti vande
n, paversdami j kunkuliuojaniu marmuru. Garlaivis pamau
iplaukia.
Ant kranto vis dar tebestovi kapitono mona ir abi grak
ios mergaits, j viess paltai plaikstosi vjyje. Jos lydi akimis
garlaiv, kuris, paskends rudame dm debesyje, inyksta u
daugybs kamin ir stieb.
Ant bang supasi raudonas plaukiojantis vyturys. Jis trau
ko inkaro grandines, ir visas puses tyka purslai. Priartja
kateris, ir locmanas palieka laiv.
Vorenas Prinsas dar spja atiduoti jam savo paskutin ko
respondencij. Suskamba telegrafas, milinas laivas visas sudre
ba, o locmano kateris jau okinja ant bang toli upakalyje,
ir tartu m maas, vos irimas takelis supasi jroje raudonas
plaukiojantis vyturys. Kosmosas^ leidiasi kelion.
Vjas staiga sustiprjo. Vorenas Prinsas nusiluost prakaito
la, kur vjas rideno jam per veid. aunuolis tu, Vorenai! tar jis sau patenkintas. Tai isprogins akis Belas! Tasai Belas,
- 13 -

Viljamas Persivalis Belas, Universe-Press (400 laikrai!) bosas.

tai stovi Prinsas, lieknas ir isitemps, jo garbanas plaiks
to vjas. Jis panaus student, ir visai nesunku sivaizduoti,
kaip jis atrod, bdamas berniukas, ir kaip atrodys po dvide
imties met, kai skaitys paskaitas kokiame nors maame vakar
valstijos universitete. Vorenui Prinsui dvideimt treji metai, jis
k tik baig universitet, ir jo kienje vilpauja vjai. Jis ilaiko
motin, kuriai per mnes reikia maiausiai imto penkiasdeimt
doleri, jis garbtroka, entuziastingas urnalistas - kada nors
jis turs nuosav laikrat!
vakar, kai jie praplauks Biofs Rok, jis isis dar vien
telegram, o tad a Belas ir Universe-Press nerps jam dvide
imt keturias valandas. Dvideimt keturias valandas! Pirmiausia
susirasiu Holl girls, - pagalvojo jis. Violet, Etel, Mer - itaip
jos vadinasi.
Jis patrauk bar, nordamas ilenkti taurel. Buvo pir
masis sveias.
- Alio, barmenai! - tar jis. - A esu Vorenas Prinsas i
Niujorko Universe-Press. Tai sakau jum s todl, kad inotumt,
jog mane domina visokiausios naujienos.
- Ali right, sir.3
Kai M arta atne kav, ponia Kenigsgarten vis dar ne
juddam a sdjo fotelyje. Ji buvo taip pavargusi, jog visikai
nesteng galvoti. Vakar Briuselyje ji dainavo nekaip, ir tai j
truput slg. Ak, ji buvo pervargusi ir nusidirbusi, be to, itiek
rpesi j dabar slg. Vis dlto pasisekimas buvo didiulis visa laim, kad nebuvo Reifenbergo.
- Kava, manau, pakankamai stipri? - tar Marta.
- Ai, brangioji, - atsak Ieva ir m skubiai sriubioti
kart kav. Ji tutuojau pavaljo ir atgijo.
- Kaip puiku, kad tu jau visk ipakavai, Marta, - tar
ji. - O ms didysis bagaas laive? Taip? Sakyk, ar Reifenbergas
nebuvo pasirods?
- Ne, profesoriaus Reifenbergo dar nemaiau.
- Jeigu jis ateit, pasakyk, kad a labai pavargusi.
- Gerai, Ieva. - tar M arta ir pridr, jog buvo atjs po
nas Gardeneris. Jis paliks paketuk ir perdavs sveikinimus.
3Gerai, sere (ang.).
- 14 -

- Gardeneris? - diaugsmingai suuko Ieva.

- Taip, jis buvo ia m adaug prie pusvaland.
Gardeneris! Kokia laim pagalvojus, jog senasis Gardeneris
laive. Ji diaugsi, kad gals su juo pabendrauti. Tai buvo tikras
draugas, jai visada patiko jo paprastas veidas ir rami laikysena.
Patenkinta Ieva pakilo. Ji atpl Gardenerio paket. Du
t su cukruotais vaisiais. Joje ratelis: Welcome} Baby! Paskui
ji prijo prie gli ir, lengvai kraipydam a auktus klubus, i l
to eng nuo vienos puokts prie kitos, skaitydama atvirukus
ir laikus. Jos veide atsispindjo kiekvienas irdies virpteljimas,
apsidiaugusi lyg vaikas, ji ypsojosi, trauk save roi kvap,
rauksi, giodama peiais, ir juoksi.
Staiga ji kak prisimin.
- Marta! - isigandusi suuko ji. - A visai pamirau Zepl!
Kaip jis jauiasi? Tu jau buvai pas j?
Zeplis buvo maas Ievos taksis.
Aiku, M arta jau buvo pas Zepl. Ji pati nuved j un
voljer. M arta ijo paruoti vonios.
Ponia Kenigsgarten dar kart perirjo visus laikus bei
telegramas ir nerpestingai numet juos ant rojalio. Pagaliau jos
veide mkteljo nepasitenkinimas. Ji stovjo nejuddama, jos
skruostai subliuko i nusivylimo.
- Klausyk, M arta, - garsiai suuko ji, kad M arta u sienos
j igirst. - Be Gardenerio, daugiau niekas nebuvo ujs?
- Ne, niekas.
Nieko nra, visikai nieko! Jeigu jam nepavyko ikeliauti
Niujork, galjo bent pasveikinim atsisti. Paskutin kart ji
gavo nuo jo gli Briuselyje. Kur jos? - staiga paklaus ji
savs isigandusi. Gli niekur nebuvo matyti.
- M arta, kur raudonos ros, kurias a atsineiau? Gal pa
likau traukiny?
- Jos alia lovos, Ieva.
Taip, jos i tikrj ia, kokia ji vis dlto uuomara. Ir,
dar kart skaitydam a laikus ir telegramas, Ieva vl grta prie
ankstesni savo mini. Nei laiko, nei telegramos! N vieno o
dio...
Staiga Ieva pasijunta pavargusi ir nusiminusi. Ji eina mie
gamj, nusimeta batelius ir kaip stovi susirieia ant lovos. Ji
4Sveikas, vaikeli! (ang.).
- 15 -

usidaro savyje. Ateina M arta ir sako, kad vonia ja u paruota.

Taiau Kenigsgarten net galvos nepasuka.
- Leisk man numigti, Marta, - sum urm a ji, - ir neadink
mans, kad ir kas ateit. A noriu pailsti.
- Gerai, Ieva.
Ir Ieva umiega.
5

Kai Prinsas gro kajut, visas kambarys buvo pakvi

ps odekolonu ir esencijomis. Keleivis, kuriam priklaus vieta C,
kraust savo gerokai aptrintus ir skurdokus lagaminus.
- Tikiuosi, js nepalaikte mans nemandagiu? - paklaus
Prinsas. - A labai skubjau atiduoti locmanui paskutin kores
pondencij. - Ir, linkteljs galv, pridr: - Vorenas Prinsas,
Niujorko Universe-Press korespondentas.
Pailgo gelsvo veido keleivis prabgomis vilgteljo Prins.
- Kinskis! - prisistat jis abejingai ir taip neaikiai, kad
Vorenas vos suprato, nors klaussi itemps ausis.
Prinsas nusimet vark, nusim apykakl ir n kiek nesi
varydamas m pliukentis praustuve.
- Atleiskite, - vl kreipsi jis bendrakeleiv. - A visas
lapias nuo prakaito. Itisas dvi valandas bginjau po it gar
laiv, kol pagaliau pavyko suregzti tkstanio odi kablogram. Velnika profesija! - Vorenas nusijuok. - I ties velnika! pakartojo jis, nesulauks atsakymo. Jis stengsi umegzti pokal
b su iuo nepastamuoju, su kuriuo jam buvo lem ta drauge
keliauti. Tikrai nuoirdaus ir gimto smalsumo vedamas, itaip
jis prakalbindavo visus sutiktus mones. O kaip kitaip painsi
mones, jei ne itaip? Mokyklose moko visko, tik nra n vieno
vadovlio, kuris imokyt painti mog.
Vorenui Prinsui, dvideimt trej m et jaunuoliui, gyveni
mas atrod tik nuotykis, kurio pasekmi i anksto negalima
nuspti; kiekvienas naujas sutiktasis jam buvo nauja galimyb
painti mog. Gyvenimo prasm, jei i viso jis spjo j suvokti,
Prinsas m at mogaus vidinio pasaulio painime.
Tekendamasis po kranu, Vorenas lauk, k pasakys jo
bendrakeleivis. Bet is tik atsikimo flakon ir m trintis ran
kas odekolonu. Kai Prinsas jau nebesitikjo sulaukti atsakymo,
keleivis, pasivadins Kinskiu ar panaiai, tar:
- 16 -

- Js teisyb! Turbt tai i ties bjauri profesija! - Jis tai

pasak rim tu balsu ir, atrodo, tvirtai sitikins.
Nustebs Vorenas net grteljo. Primuilintos jo garbanos
atrod lyg didiulis put kalnas. i akimirk jis buvo baisiai
juokingas.
- Js tikriausiai juokaujate? - beveik isigands ir nepatik
liai ypsodamasis paklaus jis.
Kinskis, neirdamas j, papurt galv.
- Kaipgi taip? Kaipgi?
O ne, tad a ponas jo visikai nesuprato. Ir Vorenas paaiki
no, kad jis savo profesij nepaprastai myls, tiesiog nepaprastai.
Taip, taip, jam netgi atrod, kad urnalisto profesija iandien
esanti vienintel profesija, pritinkanti dentelmenui. Tebemuilindamas savo garbanas, jis dar pridr, kad urnalistai iandien
prilygsta ankstesni imtmei keliautojams ir tyrintojams, sa
kysime, tokiems, kaip Kolumbas, Vako de Gam a, Kukas. tai
kas jie iandien - keliautojai, tyrintojai, mons, visada ie
kantys ko nors naujo. Jie - avangardas, engiantis laikmeio
prieakyje.
Kinskis met Voren paaip ir kartu atlaid vilgsn. Tai
buvo kritiko ir pastabaus mogaus vilgsnis. Kinskio akys buvo
pilkos, beveik matins, nepasitikinios ir iek tiek ididios. Ka
kas panaaus ujauiani ypsen ikreip jo plonas lpas. Jo
ypsena, rodos, bylojo: irk tu man, kaip gerai jis apie save
mano!
- Tikiuosi js neusigavote dl mano atvirumo. Savaime su
prantam a, a visikai nenorjau atgrasyti jus nuo js profesijos.
Vorenas palaik galv po kranu ir nusiluost.
- Na, k js! Praau kalbti atvirai, visada kalbkite su
manimi atvirai! - suuko jis. Jo veidas paraudo nuo vandens,
lapios garbanls krito ant kaktos. Dabar Prinsas atrod dar
jaunesnis, vos ne berniktis, mokinukas, ne pagal ami i
tss. Ne taip jau lengva atgrasyti j, Voren Prins, nuo jo
profesijos, jis puikiai ino k daro.
Jis usidjo akinius ir tik dabar savo trumparegmis akimis
kaip reikiant pam at it pon Kinsk, kuris taip paniekinamai
atsiliep apie jo profesij.
Tai buvo i ties nepaprastas veidas. Asketik bruo, pail
gas, labai liesas. O kai Kinskis pasisukdavo profiliu, akis ikart
krisdavo jo stam bi erelika nosis. Jo akys buvo giliai dubusios,
2 . 608

- 17 -

ir abejingas, nirus jo vilgsnis viet blausiai, lyg po storu pe

len sluoksniu rusenanti ugnel. Tai buvo mstytojo, fanatiko,
vienuolio akys. Taip! itas veidas primin Savonarol. Bet kuo
ilgiau Vorenas apirinjo veid, tuo aikiau jam rodsi, kad
kakur yra j mats! Kakur, kakada!
ita nosis, i nepaprastai m aa burna! Be abejo, matyta!
Ponas Kinskis buvo rpestingai apsirengs ir isiiustijs,
bet jo drabuiai atrod truput senamadiki ir padvti. Per
anksti prail plaukai kruopiai perskirti ir suukuoti. Rankos
siauros, o kojos nepaprastai maos. Vorenas nustat: gryniausias
europietis. Aristokratas? Menininkas?
Kinskis, pajuts nekukl Voreno vilgsn, kilsteljo akis.
Vorenas nusiypsojo ir staiga paklaus:
- odiu, js nelabai vertinate spaud? Tai lengva pastebti.
Kinskis linkteljo galv.
- Taip, toli grau nevertinu jos taip, kaip js nortumte,
ponas Prinsai, - paniekinamai tar jis. - Beje, prisipastu,
kad laikraius skaitau labai retai.
Kaip, prie j sdi mogus, neskaitantis laikrai? Ir dar
tokiu metu, kai kertami Kanados ir Niufaundlendo mikai po
pieriaus gamybai? Tai Voren galutinai priblok.
- Bet, pone, - kartai aikino jis, - tarkime, Mesin sug
riov ems drebjimas, suduo garlaivis, surastas vio virusas!
Argi visa tai js nedomina?
- Vio virusas surandam as ne kiekvien dien, - tar Kins
kis su ironika ypsenle, kuri Voren nuteik maloniai. - Aiku,
visa tai domu, bet a kalbu apie principin poir. Js mane
suprantate, pone Prinsai?
- Principin poir?
- Taip, a nepripastu visko, kas niveliuoja mones. Taip
pat ir spaudos. A nepripastu jos kaip ir kino, gramofono bei
radijo. Ties pasakius, gramofono ir radijo a tiesiog nepaken
iu. - Tardam as tuos odius, jis net paraudo, ir Prinsas pajuto,
kad itas vyrikis moka neapksti.
Prinsas net isiiojo. Jis bejgikai krutino storas, putnias
lpas, taiau neitar n vieno protingo odio.
- O... o, - vien tik mikiojo jis. - Ir gramofono, ir kino?
Kinskis pasisuko j, ir Prinsas pirm kart ivydo j besi
ypsant.
- 18 -

- Js mane palaikysite senamadiku ir atsilikusiu, - tar

jis. - Ir tam tikra prasme js poiris bus teisingas.
Prinsas papurt galv.
- Ne, ne, bet pripainkite, kad itaip js atm etate daugyb
ms kultros pasiekim.
- Js drstate itai vadinti kultros pasiekimais? A jiems
duoiau kit vard, - atsak Kinskis, ir jo balsas dabar skam
bjo paaipiai.
Prinsas nutilo. K jis galjo tai atsakyti? mogus i ki
to pasaulio! Kakoks antipodas! Bet itas ponas tikrai domus
reikinys. Prinsas j ikamantins, visk usirays viename i sa
vo stor bloknot ir pasilaikys romanui, kur ketina ateityje
parayti.
- Js poiris gana domus, pone, bet jeigu js neprie
tarausite, a noriau pasiginyti su jumis, - tar Prinsas, ke
tindam as pratsti pokalb ir idstyti savo nuomon.
Bet Kinskis numojo ranka.
- Atleiskite, gal kit kart, - tar jis. - Esu pavargs, be
to, mane kankina nemiga. Manau, kad tursime dar daug prog
paplepti.
Kinskis m raustis varko kienje ir isitrauk portsigar.
- Neinau, ar galima rkyti kajutje? - paklaus jis pasi
keitusiu, dabar jau biiuliku tonu, - a pirm kart plaukiu
tokiu laivu.
Dabar jis irjo Prins palankiai ir jau nebeatrod toks
nelaimingas ir nusivyls, kaip engdamas kajut. is Prinsas
pasirod ess visai simpatingas vyrukas, su kuriuo galima pui
kiai sutarti. Jis dar beveik berniukas, kartai susiavjs tuo
nuostabiu prie j atsiskleidusiu gyvenimu, tokiu neaprpiamu,
keriniu ir apgaulingu. Nepaisant jaunuoliko pasiptimo, jo ma
nieros buvo kuklios ir dar Kinskiui malon spd.
Pajuts Kinskio vilgsn, Prinsas sutriko ir paraudo. Nusi
brauks nuo kaktos drgnas garbanas, tar:
- inoma, grieiausiai draudiama. Bet a visada rkau
kajutje, ir visi taip daro. - Jis nusijuok ir t pai akimirk
veik sumiim.
Portsigaras, kur jam pasil Kinskis, buvo tikrai brangus
daiktas. Pagamintas i lazurito, aptaisytas sidabru. Ant dangte
lio buvo m aa sidabrin karnl. Oho! Argi a nesakiau, kad tai
aristokratas! Vorenas negaljo atsistebti savo valgumu.
- 19 -

- Tikiuosi, mes nelabai trukdysime vienas kitam, pone

Prinsai, - lyg tarp kitko tar Kinskis.
> Vorenas usiseg apykakl, pasirio kaklarait ir, irda
mas veidrod, vis galvojo, kada ir kur jis m at veid. Nes
veidas tikrai buvo m atytas: ta aukta griet linij kakta, maa,
tvirtai suiaupta burna, stam bi nosis - jis nieku gyvu negaljo
apsirikti. sikands cigaret Vorenas prabgomis usimin, kad
kajutje su jais gyvens dar vienas keleivis, labai malonus mo
gus. Tai jo draugas Roderis Filipas, avingas jaunuolis, vis
numyltinis. Beje, jis ia tiktai nakvos, nes labai uimtas.
- Tai Dono Piterio Gardenerio sekretorius, - tar Prinsas.
- Dono Piterio Gardenerio?
- Taip, Dono Piterio Gardenerio, - pakartojo Prinsas. Ta
iau i reikminga, lyg auksas svari pavard nepadar portsigaro
su karnle savininkui n maiausio spdio. - Js, be abejo,
inote, kas yra Donas Piteris Gardeneris?
Kinskis, kraustydam as savo lagamin, tyliai ir linksmai
prunkteljo. Jis i tikrj neinojo, kas per vienas tasai Donas
Piteris Gardeneris, ir, atrodo, tas jam visai nerpjo,
- Donas Piteris Gardeneris, - reikmingu balsu aikino
Prinsas, - tai Amerikos anglis. Amerikos anglis! Argi to maai?
Kinskis tyldamas kraust savo lagamin ir, atrod, net
nesiklaus Prinso.
Koridoriuje nuaidjo trim ito signalas, jo balsas skambjo
kakur toli, lyg mike. Jis kviet lenui.
- Jei panorsite, pone, prissti prie ms stalo, man ir
Filipui padarysite didel malonum, - mandagiai tar Prinsas,
vilkdamasis vark.
- Dkoju!
- Ar js plaukiate Niujork? - paklaus Prinsas smalsiai
ir dalykikai, lyg ketindamas gauti interviu. Jis nebegaljo ilgiau
tverti i smalsumo.
- Taip, Niujork.
- Leiskite paklausti: tu rb t su reikalais?
- Ne! Ne su reikalais, - atsak Kinskis isiblaks, vengda
mas Voreno vilgsnio.
- Tai turbt studijuoti?
- Ne, ir ne studijuoti, - band isisukti Kinskis.
Vorenas apirjo veidrodyje savo kostium ir liko paten
kintas. Jis pasisidino i naujutelait eilut Paryiuje, pas po
- 20 -

n Pelo i Rielj gatvs. Nuostabus siuvjas, ir visai nebrangiai

ima. Truput isiblaks, Vorenas klausinjo toliau:
- Tai, vadinasi, js plaukiate kaip turistas?
- Ne. Ir ne kaip turistas. Nors gal ir bt galima pasakyti kaip turistas.
- Js vokietis?
- Ne, austras.
- 0 , taip ir maniau. I js tarim o aiku. I Vienos?
- Taip, a gimiau Vienoje.
- Ak, Viena! Puikus miestas, man jis patinka! - diaug
smingai suuko Vorenas. Jis m kalbti vokikai, ir t kalb
jis mokjo puikiai. Iki iol jie kalbjosi anglikai. itas jaunas
vyrukas laisvai kalbjo eiomis kalbomis.
- Js tikriausiai inote, kad laive yra garsioji js emiet?
Kinskis pakl akis.
- Ponia Ieva Kenigsgarten! Turbt inote j?
Kinskis nudelb vilgsn grindis ir tyljo.
Vorenas buvo beveik metro atuoniasdeimt gio, ir dabar
jis velg Kinskio virugalv. Nuleistos blakstienos atrod lyg
pilkvos dms ant lies Kinskio skruost, ir Vorenas staiga
pastebjo, kad jie pagelt ir krit.
- Ponia Kenigsgarten ryt vakare surengs koncert. Pajamos
eis laiv bendrovs paalp kas.
- Taip, a j pastu, - atsak Kinskis, vis dar nepakelda
mas aki. - O taip, netgi labai gerai pastu.
- Asmenikai pastate? - suuko Vorenas. Jis tutuojau
pagalvojo, kad Kinskis gals j pristatyti dainininkei.
Isigands Voreno balso, Kinskis net atlijo. Jo veidas apsi
niauk.
- Taip, asmenikai, - tar jis staiga pasikeitusiu balsu. Nors gal b t teisingiau sakyti: kadaise j painojau labai gerai.
Ms keliai kakaip isiskyr. inote, visko pasitaiko gyvenime.
Jis mgino nusiypsoti, bet nepavyko.
- O taip, inau, - tru p ut sumis atsak Vorenas, bet
paskui vl valiu balsu pridr:
- Turbt mes susitiksime per len, pone Kinski? Ar a
teisingai tariu js pavard?
- Taip, teisingai.
Keistas mogus, pagalvojo Prinsas, eidamas valgykl. Ir ko
jis i teisybs plaukia Niujork? Ne su reikalais, ne studijuoti,
- 21 -

gal kaip turistas? O kaip jis apirinjo Prins, sakytum, su

panieka: ak, tie austr aristokratai, tai patys ididiausi mons
pasaulyje.
Kinskis? Kinskis? Kakur ir kakada jis jau girdjo i pa
vard. Na, pagalvok, Vorenai! Kakur ir kakada jis jau mat ir
veid. Kur, kada? Pagalvok, Vorenai! Dabar jam pasirod, kad
jis m at ne pat veid, o tik jo atvaizd. Ak, bet ir tai jau ioks
toks ingsnis priek.
Kai Prinsas ijo i kajuts, Kinskis abejingai ir ltai tebekraust savo kelions krep lyg mogus, kuris imasi bet kokio
darbo, kad galt prasiblakyti. Ant blizganio tualetinio sta
liuko jis idliojo flakonus ir skutimosi rankius, o po to m
brinti savo gerai priirimus nagus. Pagaliau liovsi brins
ir susimst,
Paliks visk kaip stovi, jis isities lovoje. Surk vien po
kitos tris cigaretes ir spoksojo smeigs vilgsn lubas.
Vadinasi, ji ia! Ji i tikrj ia! - tar jis pats sau. Jo
lpos virpjo. Jis usimerk.
7

Kai Ieva Kenigsgarten pabudo, jau buvo beveik tamsu. I

pradi nesusivok kur esanti. Lova, kurioje ji guljo, virpjo,
o giliai po grindimis kakas sunkiai ir monotonikai dunks
jo lyg achtoje, tolnse trinksint kirtikliams. O taip, ji jroje!
Ji pabudo, visa virpdama i laims. Ak, tai kodl: ji sapnavo
Gret.
Rodos, guli ji ant nedidels kalvels, prie pat sodybos Hei
delberge, kur ji visada praleisdavo atostogas. Vasara. kaitintas
oras glosto skruostus. Ji guli olje tarp daugybs lauko gli,
nuo kuri dvelkia velnus, malonus aromatas. Apaioje, pasken
ds sidabrinje migloje, plyti Nekaro slnis. O alia jos tupi mie
la dukrel ir kikendama iaudeliu kutena jai nos. Ieva apsimeta
mieganti ir vaiko kyriai lendani mus, o jos miela dukrel
juokiasi, klega. itaip jos aidia. Bet staiga G reta dingsta, ir ji
igirsta jos bals i mlynos netoliese dunksanio miko tankms.
Ji greitai pakyla. Greta!a - aukia ji. Taiau vaikas neatsiliepia.
Greta, Greta, atsiliepk! Isigandusi ji paoka ir genama bai
ms bga mik. Ir tai kakur u krm susijuokia Greta.
Tada Ieva pabudo.
- 22 -

Ji, rodos, dar tebejuto vasaros kart, kaitusi gli, oli

ir idivusios, kalkmis atsiduodanios ems kvap. I tikrj,
kurgi galjo taip netiktai pradingti jos ilgakoj miela dukrel?
Nieko sau idaiga. Ji ypsojosi patenkinta sapnu: kaip vis dlto
aikiai m at Gret!
Ieva atsisdo lovoje ir udeg vies. alimais ant staliuko
stovjo jos mielos dukrels nuotrauka, kuri ji visur veiojosi.
Kit paveiksll, mayt lyg pato enklas, kaip talism an ne
iojo prie krtins ir dien, ir nakt drauge su mirusios motinos
auksiniu kryeliu. Ieva pam paveiksll, pabuiavo ir priekai
tau dam a tar: Kodl gi tu pabgai, negera mergaite? A taip
isigandau, tu tikra idaigininke, daugiau nieko! Ir jos maa
dukrel kikeno lygiai kaip sapne.
M arta atsargiai pravr vonios duris.
- Tu aukei mane, Ieva?
Ne, Ieva neauk, tik kalbjosi pati su savimi.
- Ar buvo kas atjs? - paklaus ji.
- Taip, profesorius Reifenbergas, a jam pasakiau, jog tu
miegi ir liepei neadinti, kad ir kas ateit.
- O k jis?
- Sak, rytoj lygiai deimt valand ateis pamok. O stiu
ardas dar atne kvietim. tai jis.
Direktorius Henrikis maloniai kvieia Iev vakar vakarie
niauti Ric, labai siaurame ratelyje. Ieva susirauk: duot jai
pagaliau ramyb. Ji anaiptol neapsidiaug kvietimu, bet atsisa
kyti buvo nepatogu. Ji brkteljo kelis odius savo vizitinje
kortelje - tegu stiuardas j perduos. Paskui tingiai atsilo
priegalvius ir kajuts prieblandoje m pusbalsiu kalbtis su
M arta, kaip visada, nelaukdama, kol ta k nors atsakys. Ievai
patiko kajut, kuri jai parpino bendrov: tai tikras maas bu
tukas, kuriame ji ikart pasijuto jaukiai. Taip, iame maame
puikiame bute ji nors kart pailss kaip reikiant. Ji nieko neno
ri m atyti, ninieko, inoma, iskyrus Reifenberg ir Gardener,
visi mons j erzina. Ir valgys ji daniausiai savo kajutje. O,
jai reikia geros prieiros ir poilsio.
- Girdi, Marta, atvesk man rytoj masaist, nes mano kr
tin jau papilnjo. Be to, noriu dar manktintis. Ak Marta, a
darausi didel tingin, ar ne tiesa?
Ir staiga Ieva garsiai nusijuok pati i savs. i moteris,
kaip reta, mokjo linksmai ir nerpestingai juoktis, skardus jos
- 23 -

juokas skambjo lyg sidabrinis varpelis ir aikiai rod j turint

puik bals.
- Ieva, laikas keltis, - nepatenkinta tar M arta. - Vonia ir
vl atals.
Ieva pajuto jos balse priekait ir tutuojau atsikl. Mar
ta aukljo j i pat maens ir vis dar tebeturjo jai didel
autoritet.
Isimaudiusi Ieva sisupo kinik mlyno ilko chalat
ir m vaikioti po apytams salon, retkariais sustodam a ir
nerpestingai uostindama gli puoktes. S taig a'ji pam at di
diausi glb balt pilnaviduri alyv. Taip buvo ypa maloniai
kvepiani alyv ris. Kaip ji anksiau nepastebjo tokios mil
inikos gl puokts? Nieko nebuvo, nei vizitins kortels, nei
laiko. Ji vis dar stovjo, neatitraukdam a aki nuo alyv.
- Marta! - susijaudinusi suuko ji. - Kada atne itas
baltas alyvas?
- Jas atne vienas stiuardas.
- Tai pakviesk t stiuard! - aiktingai tar Ieva. Ta balta
alyv puokt i tikrj sukl Ievai nerim. Ji jau nujauia,
kas galjo atsisti vis alyv krm. Netrukus ji gaus ir teleg
ram. jo stiuardas. Jis pasak, kad puokt jam padavs kitas
stiuardas ir pras nuneti ponios Kenigsgarten kajut.
- Praom atsisti pas mane an stiuard! - paliep Ke
nigsgarten. Bet netrukus stiuardas gro atgal ir pareik, kad
jis negals prisiminti ano stiuardo. Jam padav gles tuo metu,
kai laivas pradjo plaukti. Buvo toks bruzdesys, ir tiek daug
nem atyt stiuard bginjo po den.
Ieva paniuro. galv m brautis vairios kvailos mintys.
Ji staiga pasijuto i ties nelaiminga, ir geros nuotaikos kaip
nebta. Nordama ko nors nusitverti, ji m raustis spintoje ir
iekoti suknels, kuri galt apsivilkti vakar, nors visai ne
norjo niekur eiti i savo kajuts. Kaip kvaila, kad ji prim
direktoriaus kvietim. Vien i kvailos tutybs.
- inai, Marta, - tar ji, - toks gyvenimas pradeda man ky
rti! Ar ne geriau dabar bt sdti sode Heidelberge. Su Greta.
Taip, M arta irgi m ananti, kad tai bt protingiau.
Kakas pasibeld.
- Nieko nenoriu m atyti, girdi, Marta, ninieko! - usipliesk
Ieva ir senu kvailu pratim u trepteljo koja.
Bet M arta sugro atgal ir pagarbiai palenkusi galv su
- 24 -

nibdjo, kad atjo pono Gardenerio sekretorius. Ponas Gardeneris klausia, ar negalt ueiti pas Iev igerti arbatos.
- Gardeneris? - Ieva lengviau atsiduso. inoma, Gardenerio
vizitas j diugina. Gardeneris jai ir draugas, ir tvas, sim patin
gas ir tylus, jis vienas i t nedaugelio vyr, kurie i jos nieko
nereikalauja. Ieva diaugsis galdama j pam atyti.
Gardeneris atjo. Jis labai troks j pam atyti po tiek daug
mnesi ir todl neikents ir atjs pasiteirauti, ar negals jai
kuo nors padti.
Ar galiau jum s kuo nors pasitarnauti, Ieva - paprastai
sakydavo jis, j sutiks. Jis nerangiai apkabino j per peius ir
paglost skruost. Tai buvo auktas, diktas, sensteljs vyrikis
tankiais ilais plaukais. Pernelyg tamsus, iurki bruo vei
das, gili raukli ivagotas, buvo pavargs ir melancholikas.
Jis vaikiojo iek tiek gunkteljs, truput vilko dein koj ir
sunkiai kvpavo.
- tai mes ir vl drauge, vaikuti! - ddamasis linksmas tar
jis ir pasiirjo j pilkomis lidnomis akimis. Paskui sunkiai
atsisdo fotel, lyg mogus, velks ant pei sunki nat.
Jis atsiduso, bet buvo aikiai patenkintas.
- A laimingas, Ieva, kad vl regiu jus. Tikiuosi, jum s
sekasi gerai.
Gardeneris myljo Iev kaip tikr dukter. Nuo jos dvelk
sveikata, jaunyst, kakokia gyvybinga jga, kuri j veik gaivi
naniai. Jis susipaino su Ieva prie kelerius metus ikagoje, ir
nuo pat pirmos dienos pajuto jai didel simpatij. Kelet sa
vaii ji sveiavosi jo dvare, Evelin-parke, ir jis su didiausiu
diaugsmu prisimindavo t nuostabi vienag. Visai nesvarbu,
ar Ieva k dar, ar kalbjo, jam pakako to, kad ji buvo alia.
Kiekvien kart, atvyks Europ, jis niekada nepamirdavo jos
aplankyti, ar tai bt dien, ar nakt. Jis bt visada laimingas,
jausdam as j greta savs.
- O, taip, man sekasi puikiausiai, - atsiliep Ieva. - 0 kaip
jums, Gardeneri?
Gardeneris susimsts palingavo galv. Jis buvo paniurs
ir nusimins. Ieva inojo: nerimauja jis dl snaus Dordo ir
dukters Heizl.
Dordas gyveno Paryiuje, paskends bohemoje: veltdi,
veidmaini ir tartin m oter draugijoje jau daugel m et lengva
ranka vaist pinigus Jis tap.
- 25 -

Tai va koks tas Dordas! O senis, aiku, tikjosi, kad s

nus kada nors taps Barenhilzo eimininku. Gardeneris krimtosi,
kad snus j skaudiai apvyl. Ieva to Dordo n karto nebu
vo maiusi, bet utat su Heizl ji susipaino Gardenerio dvare,
Evelin-parke, netoli Pitsburgo. Toji Heizl buvo augalota mo
teris su milinika gelsv plauk kupeta ant galvos, tvirtu tvo
smakru, tikras vyras, iurkti, nemaloni, bet protinga. Ji buvo
isterikai ugaidi ir be galo usispyrusi. Vos pagjusi ji su di
diausiu kariu griebsi politikos ir tapo socialiste. Gardenerio
dukt sakydavo kalbas profsjungos susirinkimuose, fanatikai
purtydam a savo rudus susivlusius karius. Grusi i susirin
kimo Evelin-park pramatniu limuzinu, ji vaikydavo vis
tuzin tarn, o senajam Gardeneriui skaitydavo paskaitas apie
socializmo principus.
Tada jis skaudiai kentjo ir susirgo geltlige. Nuo to laiko
jo oda patamsjo.
- O Heizl? K gi veikia Heizl? - paklaus Ieva.
- Heizl? - Gardeneris vl pamau palingavo galv. - K gi
ji dabar galt veikti? Ji ivyko i Evelin-parko.
- Ivyko? - suglumo Ieva.
- Taip. Ji mane paliko, - su kartliu tar Gardeneris.
Ieva pyl arbatos. Patyljusi ji tar:
- Kas gi atsitiko, Gardeneri? Js gi inote Heizl kaprizus.
Gardeneris linkteljo.
- inau. Kur neinosi. Jau trys mnesiai, kai ji ivyko. Iei
nu, sako, visam laikui.
- Bet js, inoma, tuo netikite?
- Kas j ten ino! Dabar ji domisi negr klausimu.
- Negr klausimu? Bet juk tas kartis jai greit praeis, kaip
ir visa kita.
Gardeneris nepatikliai gteljo peiais.
- Gal ir praeis. Js, Ieva, linkite man paties geriausio. Js
turite ger ird. Gal praeis. O gal ir ne. kart ia painiotas
vyrikis, pirm kart Heizl gyvenime.
O buvo taip: vien dien Pitsburg atvyko negr apata
las, kakoks daktaras Beikeris, isilavins negras. Jis buvo beveik
dviej m etr gio, tikras atletas blykiu veidu, baltesni u tik
rojo baltaodio. itas daktaras Beikeris atkeliavo i Niujorko, jo
kalbos ikagoje, Pitsburge, en Lui turjo didiul pasisekim.
Jis kovojo u savo rass socialin ir politin lygyb. Ir tegu sau
- 26 -

kovoja. Juk Valstij statymai kiekvienam duoda teis kovoti u

visk, kas jam atrodo gera ir naudinga.
Heizl susiavjo daktaru Beikeriu ir nepraleisdavo n vie
no jo susirinkimo. Ji susidraugavo su juo ir sakydavo kalbas i
tribnos, ustodam a negrus. Heizl Gardener!
Laikraiuose pasirod nuotraukos su antratmis: Heizl Gar
dener ir dr. Beikeris. Heizl Gardener pasipiktinusi varg negr
liniavimu. Heizl Gardener lino teismus vadina amerikiei tau
tos gda.
tai k ikrt toji Heizl. Dabar ji kartu su dr. Beikeriu
Naujajame Orleane. Gardeneris girdjs, jog jie susituok. Heizl
rod, kad Amerikoje esama ir kitoki moter - be rasini
prietar.
Gardeneris sdjo primerktomis akimis ir tyljo. Ieva irgi
tyljo. Ji suprato, koks didelis Gardenerio sielvartas.
Paskui Ieva m kalbti apie streik Barenhilze. Apie tai ji
suinojusi i spaudos.
- Jis tsiasi jau kelios savaits, tiesa?
Gardeneris dar labiau susig.
- Taip, jau eta savait, - tar jis. - Blogi reikalai, labai
blogi. A dar pasikliauju Barenhilzo direktoriaus Holcmano su
manumu; tikiuosi, jis uts derybas iki mano atvykimo. Veriau
nekalbkime apie tai, Ieva, nekalbkime apie tuos nelinksmus
dalykus. - Gardeneris atsities ir prabilo visai kitokiu balsu: Tikiuosi, Ieva, jog syk js utruksite Valstijose kiek ilgliau.
A noriau, kad js nors truput pavietumte Evelin-parke.
inoma, js galite ten pasilikti kiek irdis geidia. Nors ir vis
gyvenim.
Ieva nusiypsojo.
- Pairsim, gal kelioms savaitms ir galsiu itrkti. Gar
deneris kak prisimin. Jis pasiraus kienje ir itrauk su
lankstyt telegram.
- ia telegrama jums, Ieva, - tar jis. Nuo ms gero
draugo Klinglerio.
Ieva susijaudinusi iskleid telegram.
- Betgi jis para vis laik! - tar ji ir ypsodamasi m
skaityti telegram.
Gerasis ms biiulis Klingleris pareigojo mane jus globoti,
Ieva, - tar Gardeneris. - Taigi a kasdien klausinsiu, ar ne
galiau jum s kuo nors pasitarnauti. Klingleris nuoirdiai jum is
rpinasi.
- 27 -

- inau, Gardeneri. Todl jis man labai patinka.

- Ar galiu jam apie tai telegrafuoti?
- Kaip norite, - nusijuok Ieva.
- Ms draugas Klingleris yra geriausias ir mieliausias mo
gus pasaulyje, - kakaip atkakliai dst toliau Gardeneris. - Jis
simpatingas, sveikas vyras. Ir turtingas. Jis jus myli. Nesuprantu,
Ieva, kodl js taip ilgai delsiate?
Ieva vl nusijuok.
- Nagi liaukits, Gardeneri. Baikit pagaliau tas kalbas.
- Viskas. Daugiau n odio, Ieva, - tar Gardeneris ir
sunkiai atsistojo. Jis ilgokai stoviniavo, kak galvodamas.
K art vakare Ieva su profesorium Reifenbergu repetavo
Evelin-parke taip laisvai ir nesivarydami, lyg jie bt vieni.
Dabar jis ir prisimin t puik, atm intin vakar! Tada Evelin-parke sveiavosi jo draugas Klingleris. Ir nuo to laiko Ieva
pakerjo Klingler, iaip rim t, ram vyrik. Taip, tai buvo nuo
stabus vakaras. Gardeneris lidnai ypteljo. Daugiau jis neitar
n odio.
- Jei tursite laisv valandl man, seniui, - tar jis atsi
sveikindamas, - malonkite praneti, Ieva. A nenoriu bti per
daug kyrus.
7

Amerikiei spauda paskelb sensacing ini, kad Kosmosas, plaukdamas per Atlant, ketina sumuti greiio rekord,
kuris iki iol priklaus M auretanijai. Europos spauda pasigavo
i ini. ydroji juosta! Tai buvo be galo reikmingas vykis,
ir vos tik Vorenas Prinsas apie tai pagalvodavo, jo irdis im
davo palusiai plakti. tai ji, valstyb, kuriai pavyko pastatyti
greiiausi laiv pasaulyje, o juk tai tolygu laimtam miui!
Jo efas Persivalis Belas dav jam tam tikrus nurodymus, ir
Vorenas puikiai suprato, koks ia reikalas.
inoma, laiv bendrov paneig tokius laikrai prane
imus, bet laive iaip ar taip sklido kakokie gandai. Karinin
kai, kuriuos apklausinjo Vorenas, atsakinjo isisukindami,
bet Vorenui vis atrod, kad jie stengiasi nuslpti paslapting,
gudri ypsen. Krikai - kaip inoma, tai buvo imtas pen
kiasdeimt rinktini vyr komanda - tarpusavyje irgi kak
kudjosi.
- 28 -

Kosmoso konstruktorius, ponas elongas, tylus, nedrsus

ir labai keistas mogus, kuris irgi plauk laivu, tik trukteljo
peiais, tarsi tas reikalas jam visai nerpt. Jis nieko neinojo.
Tik tiek tepasak:
- A laivo konstruktorius, o ne kapitonas.
Pamginsiu t ikvosti i to mielo direktoriaus, - pagal
vojo Vorenas, susidrs su Henrikiu rkomojo salono tarpdury. Gal gale jis tai turi inoti.
Bet vos tiktai Vorenas prasiiojo, direktorius Henrikis m
taip juoktis, lyg jam pasakot kok anekdot, nebt dalyk,
staiai niekus pliaukt.
- Kvailyst, - tar jis, atsainiai ypsodamasis. - Pagalvo
kite, Prinsai. Juk tai visikai nauja maina! Jos motorai gali tik
pamale pasiekti didiausi galingum.
Ar Prinsas ino, kokios jautrios yra turbinos? Tai tkstan
iai plonyi plienini meni! Ne. Vorenas i tikrj neturjo
n menkiausio supratimo, o i Henrikio sutrikusio vilgsnio jis
suprato, jog ir is ne k geriau nusimano apie turbinas. Di
rektorius Henrikis linksmai nusijuok. Jo juokas buvo kupinas
moteriko avesio. Galbt po ei reis ir bus galima, bet
ir tai dar neaiku. Kosmosas i teisybs ne greitasis laivas.
tai kaip.
I teisybs!^ - pasak jis. Henrikio balsas tartinai suvir
pjo, ir Vorenui tas pasirod tartina. Pernelyg kartligikai jis
man rodinja^, - pagalvojo Vorenas. O taip pat Vorenui pasi
rod netikras ir linksmas Henrikio juokas, tarsi i anksto sure
petuotas.
Vis dlto Henrikis liep sulaikyti visas telegramas, kuriose
skleidiami panas gandai. Apie tai jis usimin lyg tarp kitko,
labai maloniu tonu:
- iaip, Prinsai, galite telegrafuoti k tik norite!
itas direktorius Henrikis, pravardiuojamas laiv bendro
vs primadona^, i tikrj buvo pats mieliausias i vis Voreno
Prinso sutikt moni. Jo meilumas visus staiai pavergdavo.
Vos tik prie jo prieidavai, jis tutuojau suklusdavo, ir jau i
anksto jo akyse galjai iskaityti visik pritarim. O Vorenas
Prinsas turjo daug pageidavim, ir direktorius Henrikis paa
djo patenkinti visus jo norus. Jis ketino Prins supaindinti su
visomis laive esaniomis garsenybmis, Prinsas turs teis itis
par vaikioti po vis laiv: main skyri, kapitono tiltel, po
- 29 -

visus denius. Ko gi daugiau bereikia urnalistui?

Henrikis ir vl nusijuok.
- Js man i ties padsite, paneigdamas tuos kvailus gan
dus. Juk negalime paversti niekais tokios mainos. Eime, Prinsai, - tar jis ir draugikai apkabino Voren per peius. - Man
reikia pakilti kapitono tiltel, ir ia proga a pristatysiu jus
kapitonui.
Per rykiai apviestus laivo denius jie kilo auktyn. I sa
lon sklido muzika, balsai, linksmas juokas. Keleiviai, vos prie
kelias valandas atvyk nauj laiv, pakvipus vieiais daais ir
laku, pasijuto ionai kaip namie. Laivo viruje, baltame lygiame
vil kvartale, tarp raudon kamin, kur buvo karinink bstai,
viepatavo tyla. Vir galvos pt stiprus vjas. ia, viruje, buvo
beveik tamsu, keli viet tik kelios lempos.
- Kur kapitonas? - suuko Henrikis kakokiam eliui, ku
ris pasirod bess jreivis.
- Ant tiltelio!
Aha, ia, viruje, kalbamasi visai kitokiu tonu.
Kosmosas plauk Lamanu, i trij raudon kamin
tam s dang kilo juodi dmai. Laivas ia virpdavo ir girg
ddavo, ia vl, rods, neymiai pakildavo ir nusileisdavo ant
bang lyg plaukikas. Jis, m atyt, pateko stipri priein srov.
ia, vil kvartale, fantastikais balsais vilpavo vjas, o giliai
apaioje smarkiai plaksi bangos, atsitrenkdamos laivo bortus.
Tai buvo pirmieji didiulio neaprpiamo vandenyno aukliai.
Kosmose deg daugiau kaip trys tkstaniai elektros lem
pui. Jos buvo nusagstytos eilmis rini vaigdui. Aukti
deniai spindjo lyg ventikai apviestos pilies langai. Kaminai,
proektori nuviesti, raudonavo lyg arijos. Mirgdamas vie
somis, Kosmosas lyg milinikas vaigdynas skriejo nakties
tamsoje.
Taiau viruje, ant kapitono tiltelio, tikroje pailgoje sal
je buvo taip tam su, kad Vorenas, dar apakintas laivo vies,
i pradi nieko nemat. Prieakin laivo dalis skendjo visiko
je tamsoje. Netrukus jis irjo kelet raudon lemp, kokios
bna fotolaboratorijose, paskui sals viduryje pam at blankiai
apviest disk: tai buvo kompasas. Prie vairo pastebjo tik su
stingus el. ia, viruje, buvo tylu lyg banyioje, ir toji
ty.la staiai slg mog, atjus i laivo, kuris nuo apaios ligi
viraus buvo pilnas triukmo.
- 30 -

- Kas ia? - staiga pasigirdo grietas balsas, ir alia Voreno idygo elis. Tai buvo antrasis laivo karininkas Anmekas,
kresnas, plaiapetis vyrikis.
- Tai a, Anmekai, - tyliu balsu atsak u Voren Henrikis. - A jum s atvediau pon Voren Prins, Universe-Press
spaudos atstov.
- Labai malonu, pone Prinsai! - tar Anmekas.
Kosmosas pam kurs tiesiai vakarus. Vakaruose vir j
ros lyg koks ilgas juodas ragas kabojo tamss debesys, atrod, kad
garlaivis plaukia tiesiai debes mas. 0 toje vietoje, kur prie
valand nusileido saul, tamsiame danguje blankiais, rausvai pil
kais atvaitais lyg blstantis lauas dar teberuseno vakaro ara.
Deinje laivo pusje tarsi besisukanio vjinio malno sparnai,
mirgantys vaiduoklika viesa, klaidiojo nakties tamsoje tolimo
jr vyturio spinduliai. Dar toliau, horizonte, liepsnojo kakoks
ugninis kamuolys - isipleia, atrodo, tuoj ims ir sprogs, o paskui
staiga vl susitraukia. Karininkas tutuojau gro savo viet. Jis
dmiai stebjo el, kuris mavo prieais laivo nos.
- Tai prakeiktas kiperis, reikia t galvij gerai pamokyti, sumurmjo Anmekas. Tai buvo kuna, kuri plauk tiesiai prie
vj ir galjo lengvai pasukti al. Bet kiperis n negalvojo to
daryti. Kosmosas^ trum pai, grsmingai suriaumojo ir kairiuoju
bortu m lenkti kun.
- Kur kapitonas? - paklaus Henrikis.
Galvos judesiu Anmekas parod kit sals kamp, kur
dlavo kakieno elis, ir vl smeig akis tam si jr.
Voren galutinai paverg is aptem dytas kapitono tiltelis,
apgaubtas kakokios ventikos tylos. Jam net kvap ugniau.
Viskas ia buvo taip paslaptinga, jog Vorenas savo gyvenime
nebuvo m ats nieko panaaus.
Henrikis pasidomjo oro prognozmis. I jo balso buvo gali
m a sprsti, kad jis pernelyg susirpins iuo, rodos, tokiu pras
tu laive klausimu. Vorenas sukluso.
- Prognozs puikios! Spjamas graus oras, naktis bus vie
si, vaigdta, - i tamsos ramiu, prikimusiu balsu atsiliep
Terhuzenas.
- Puiku, nuostabu!
- Oras, atrodo, bus mums palankus. Mes k tik kalbjoms
su Labradoru, kuris yra priekyje u dvideimt keturi valand
kelio. Mes plaukiame anticiklon.
- 31 -

Ir kapitonas, ir direktorius Henrikis atrod labai patenkinti.

Vorenas pastebjo, kaip sublizgjo Henrikio akys.
- Tai puiku, nuostabu! - vis kartojo Henrikis.
- Kada mes praplauksime Biofs Rok? - nedrsiai pasitei
ravo Vorenas.
Tokie jau tie urnalistai: jeigu k sikals galv, nors per
siplk - neperkalbsi. Gyva bda su jais! Netikimiausi istorij
galima apie juos papasakoti.
Taiau Terhuzenas mandagiai atsak:
- Apie devint bsime jau ten.
- Apie devint? Vadinasi, devint valand jau reikia dairy
tis visas puses. Nuo Biofs Roko prasideda tikroji kelion per
Atlanto vandenyn, kuri usibaigs prie Ambrouzo vyturio, ties
Niujorko uosto vartais.
Vis dar apdujs Vorenas nusileido atgal denius. Ten, vir
uje, tarsi kokioje tvirtovje viepatavo tikra kovin parengtis,
lyg bt ruoiamasi puolimui.
iuolaikinis mogus! Tad tai kbks jis, iuolaikinis mogus!
Ir jis, Vorenas Prinsas, didiavosi juo.
i minut kartu su Kosmosu imtai garlaivi raio j
r platybes, tkstaniai greitj traukini Europoje, Amerikoje,
Australijoje dum ia per nakties tams, rk ir snieg; auktai
danguje burzgia lktuvai - ir visur jis, iuolaikinis mogus, be
ilg kalb atliekantis savo pareigas. O jeigu reikia, jis ir va
per daug nedejuodamas. Dar niekad mogus nebuvo toks drsus
kaip iandien!
Vorenas myljo savo epoch! Jis buvo laimingas, kad gim
kaip tik iuo metu. mons, gyvendami vairiuose emynuose,
susikalba tarpusavyje padedami paslapting bang, jie skraido
kap ereliai, jie irado instrumentus, kurie vandens laelyje atvr
jiems stebukling pasaul. Argi to maa?
Ir jeigu dabar kas paklaust Voren Prins, Universe-Press
urnalist i Niujorko: Vorenai, k tu labiau vertini, ar rinius
Niujorko dangoraiius, ar tok garlaiv, kaip Kosmosas44, ar pi
ramides? Na? Jis, Vorenas, ilgai nesvarstydamas, tutuojau atsa
kyt, kad Egipto piramids, palyginti su Niujorko dangoraiiais
ir iuo Kosmosu, yra apgailtinas lamtas. Tikras lamtas,
ir, atvirai kalbant, jis ir be j gali isiversti.
Tai buvo jo, Voreno Prinso, Universe-Press urnalisto i
Niujorko, nuomon. Bet niekas jo ito neklaus.
- 32 -

Ir bna gi moni, - Vorenas jau sdjo restorane, - ku

rie dar abejoja ms kultros pasiekimais. Pavyzdiui, tas...
kaipgi jis vadinasi? - aha, Kinskis, Kinskis... tas keistas po
nas, jo bendrakeleivis. Brodvjuje itas austr aristokratas
atrodyt lyg vaiduoklis, simais tarp moni, ir niekas j
neatkreipt dmesio. Ne, niekas! Nebt kam n pasijuokti i
to vaiduoklio.
Netgi restorane Vorenui prie akis vis dar tebestovjo kapi
tono tiltelis, apgaubtas paslaptingos tamsos ir tylos. O ia ryki
viesa ir spindintis kritolas spigino jam akis. Restorane valg
keli imtai moni, bet Prinsas girdjo j linksmus balsus labai
neaikiai, lyg pro miegus, - toks jis dar buvo apdujs.
- Gal, pone, malonsite vyno? - paklaus stiuardas, pa
duodamas jam meniu.
Vorenas met j ujauiant ir kartu paaip vilgsn. Vy
no? ia dabar kas? Vorenas Prinsas ir - vynas? Jis usisak
butel gazuoto vandens.
- Nagi, palaukite! A irgi savo pasieksiu! - tyliai tar Vo
renas. - A irgi!
Ir jis m svajoti kaip ir visi ambicingi jaunuoliai. Na, ir
tegu sau svajoja, tegu svajoja sau sveikat, gal isipildys bent
imtoji j svajoni dalis.
Jis sdjo u stalo, apsivilks naujutliu smokingu, usaky
tu Paryiuje pas pon Pelo i Rielj gatvs, ir nepriekaitingai
variais baltiniais. Nors Prins kamavo be galo daug mini, jis
su apetitu suvalg vli sriub, daryt baland su ampinion
padau, po to usisak vengrik patiekal: karp drebuiuose su
paprika. Vorenas puotavo.
U nugaros pasigirdo mergaii juokas. Gal tai Violeta, gal
seserys Hol? Jis atsigr: ne, tai nepastamos damos sdosi
prie stalo. Tikriausiai jos valgo Ricoje, o gal ir kajutje? Jis
prisimin kakur girdjs, kad Holo bankas per pastaruosius m
nesius patyr biroje dideli nuostoli. Na ir gerai, kad ten ne
seserys Hol, jam reikia ramybs, vienumos, kad galt lig valiai
pasvajoti.
Staiga restorane prigeso viesos. Salje subangavo fakelai,
daugyb ali fakel - pasakikas vaizdas. Bet tai buvo ne fa
kelai, o led gabalai, i vidaus apviesti elektros lemui. Ikl
auktai vir galv stiuardai juose ne vaisinius ledus. spdis
buvo nepakartojamas, ir damos net aikteljo i nuostabos.
3. 608

- 33 -

Vorenas pairjo laikrod. Pus devyni. Dar yra laiko

kuo ramiausiai suvalgyti ledus.
Ant Voreno stalo stovjo kelios tuios taurels, kurios vis
laik virpjo ir tylai skambiojo. Vorenas susijaudins klaussi
it gars. Prie kelias minutes jie buvo vos girdimi, o dabar
vis labiau stiprjo.
Velniai raut, gerai plaukiame! - pagalvojo jis. - Kertu
layb, jog laivas ims plaukti dar sm arkiau.
Tasai aminai besiypsantis direktorius Henrikis, tas pa
slaptingasis kapitonas - jie neapgaus jo, Voreno Prinso. Girdi,
kaip skamba taurels? Viskas aiku kaip dien.
Jis nusprend isisti telegram! Rizikos daug, bet, po vel
ni, juk urnalistas gali retkariais surizikuoti! Persivalis Belas
usimin pasiusis j Piet Afrik. Ten jis nagrins juodj ir
baltj^ problem.
Ijs ant denio deinje laivo pusje jis tutuojau pam at
kak blyksint. Tai buvo Biofs Rokas! Nakties tam s lyg vil
gantys peiliai be paliovos skrod viesos spinduliai, ir skvarbi
viesa kakuri sekunds dal apakino Voren. Trauk stiprus
vjas ir tar Vorenui plaukus. Persisvrs per turklus, iliumi
natori viesoje palei virpanius laivo bortus jis staiga ivydo
baltas putas. Buvo girdti, kaip jos nypia. Vadinasi, greitis
nemaas. Visas Kosmosas'4 virpjo nuo pat kilio ligi virutini
deni. Mainos dirbo visu pajgumu.
Vorenas alo, bet jis buvo per daug susijaudins, kad pa
galvot apie palt.
I tamsios jros iniro apviesta sala. I kurgi ia toji sala? - nustebs pagalvojo Vorenas. Tai buvo vienas pram atniau
si garlaivi, kuris plauk i Amerikos Europ. Sala priartjo
ir gavo aik laivo pavidal. Po to ji m tolti ir po valandls
inyko horizonte lyg gstanti Kald eglut.
Lygiai devint Biofs Rokas buvo jau upakalyje ir mirk
iojo Vorenui, toks tolimas ir prieikas.
Vorenas pasikl laiptais radijo stot, nordamas isisti
telegram. Radijo stotis buvo rengta laivo centre, aukiausioje
vietoje. ia eimininkavo Akselis talis su savo padjju Tele.
Vorenas isiunt dvi telegramas. Pirmoje telegramoje jis energin
gai paneig gandus, kad Kosmosas ruoiasi sumuti Atlanto
rekord.
-- Direktorius Henrikis pra mane paneigti tuos kvailus
- 34

gandus, - paaikino jis Staliui.

Bet antroji telegrama buvo svarbesn. I pirmo vilgsnio tai
buvo paprasiausia sveikinimo telegrama, siuniama Niujork
motinai jos gimtadienio proga. Taiau i tikrj ten buvo trum
pai ir aikiai pasakyta: Devint valand vakaro Kosmosas^
pradjo lenktynes dl ydrosios juostosa A tlante.
Belas mirs i juoko, skaitydamas abi telegramas, ir stebsis
mano sm oju, - galvojo Vorenas.
Dar vakar jo praneimas pasirodys Niujorko laikraiuo
se. Triumfuodamas Vorenas jau m at stam bias antrates. Cosm os racing for the blue ribbon of the Atlantic".5
inoma, laiv bendrov iki paskutins akimirkos visk neigs.
Bet kas i to neigimo? Keturi imtai laikrai redakcij, kurias
aptarnauja Universe-Press, iplatins i naujien.
Radijo stoties patalpose neprastai ilta ir tylu. Sienos gerai
izoliuotos. U m atini stikl pypsi Morzs signalai.
- Kas tai? - klausia Vorenas.
- Tai Norddeicho stotis. Ji perduoda Berlyno biros akcij
kurs, - mandagiai atsako talis. Jis nepaprastai ger manier,
jo rankos graios, ipuoseltos. Jaunas, dailus vyrikis, panaus
ital. Kai jis ypsosi, parudavs, truput melancholikas veidas
darosi graus. Kalbama, jog jis meistrikai smuikuoja.
Prinsui pasidaro truput nejauku. ia labai karta, o gal
jam tik atrodo. Jis atsistoja.
- Klausykite, tali, - sako jis prislopintu balsu. - Ar ja u
iate, kap mes plaukiame?
- Gerai plaukiame.
- Kalbama, kad Kosmosas nori sumuti greiio rekord,
nors direktorius Henrikis visa tai neigia.
Vorenas bando iskaityti talio akyse ties.
talis pasilenkia ir ypsosi, rodydamas vis eil grai dan
t. Nordamas Vorenui siteikti, jis sako:
- Ir a t girdjau.
Vorenas jau ant laipt. Vjas globia j i vis pusi. Tai it
kaip. O jeigu laiv bendrov, n negalvoja apie rekord? Kaip ta
da? O jei iki rekordo trks ei valand, puss dienos, dienos?
Kas tada? Na, tad a Persivalis Belas nesis jo Piet Afrik,
bet paprasiausiai imes i darbo.
5 K osm osas pradjo lenktynes dl ydrosios juostos A tlante (ang.).
- 35 -

Pirmos klass keleivi dmesio centre buvo palmi sodelis,

rengtas po miliniku ydro stiklo kupolu. Jam e augo palms,
egzotiki krmai, ydintys vijokliai ir orchidjos, o i fontan
li ir kaskad tryktantis vanduo teik jam nemaai avesio ir
gaivumo. is palmi sodelis i ties atrod pasakikai, jis trauk
netgi rafinuoiausius keleivius. Per pat jo vidur viena alja ved
ikilmi sal, kita - Ricos restoran.
Vienoje to sodelio nioje - oras ia buvo sunkus nuo svai
ginanio, neprasto egzotik gli ir augal kvapo - sdjo
direktorius Henrikis su savo sveiais. Buvo jau beveik devynios.
Visi lauk ponios Kenigsgarten. Henrikis vilkjo akinaniai bal
tais markiniais; jis buvo isipusts nuo galvos ligi koj; ili
plaukai blizgjo lyg kaltas sidabras. Jis visas vytte vytjo
ir kaip visuomet ypsojosi. Pasidjs ant keli ipuoseltas ran
kas jis atrod lyg koksai dvarikis ar diplomatas ir, be abejo,
graus vyras! alia Henrikio sdjo maasis ekscelencija Leukas,
galiotasis ministras blykiu kaip kreida veidu, reta sidabrine
barzdele, bet vis dar juodais kaip anglis antakiais bei tamsiomis
deganiomis akimis. Ministras be paliovos tratjo pranczikai.
Jis kalbjo tiktai apie politik, kartai ir be perstojo, min
jo Rumunij, Balkanus, Austrij, Vengrij, Serbij, Turkij,
Pranczij.
alia jo sdjo dukteria madmuazel oreta Adonar, ap
sivilkusi giliai ikirpta vakarine suknele, rykiai pasidaiusi ly
gius skruostus, ir didelmis migdolinmis akimis smalsiai stebjo
sveius, einanius Ric.Jo s suknel buvo panai roin tri
j aukt kiaukut, i kurio kyojo velnus kaklelis su klastinga
katyts galvute ir noringomis juodomis garbanomis. Tai buvo
lyg pasak vrelio galvut, smalsiai tyrinjanti neinom pa
saul. Retkariais tarp rykiai raudon lp pasirodydavo plono
rausvo lieuvlio galiukas.
Zoreta ypsojosi kakokia paslaptinga, neaikia ypsena: jo
je ir susiavjimas, ir panieka. Po ia ypsena slpsi jos beribis
godumas. Retkariais, pasiremdama savo velniomis, baltomis
rankomis, ji atsitiesdavo ir uversdavo galv auktyn, ir jos vei
das net virpdavo i susijaudinimo. Tik pamanykit! Kokia pra
banga! Kokie turtai! itokie tualetai, perl vriniai ir diademos!
tai ji, Amerika! Ji suskaiiavo net tris ermuonli mantilijas,
kurios nerpestingai umestos ant nuog, anaiptol ne aristokra
- 36 -

tik pei, praplauk pro j. Kadaise jomis vilkjo karaliens,

kilmingiausieji mons, - pagalvojo oreta su pavydu ir pa
nieka. Jos lygs skruostai kartligikai paraudo.
Ministro balsas buvo panaus pabaidyt vabzdi zyzim
pievoje. Jis vargino Henrik, todl is, nutaiks prog, nipteldavo oretai aus vien kit pastab apie einanius pro al
keleivius. Jis painojo visus ir mgo pasirodyti ess kandus ir
smojingas.
- Anas auktas lubiojantis vyrikis - tai misteris Gardeneris i Pitsburgo, - nibdjo jis panelei Adonar. - Jam
priklauso stambios anglies kasyklos.
- Kodl jis toks paniurs? - koketikai paklaus Adonar.
- Turbt turi rpesi. Ricoje jis suvalgys por mink
tai ivirt kiauini, o gal truputl raudonj kopst salot.
Po to igers stikl vii. Patikkite manim, bti turtingam - tai
tikras prakeikimas!
oreta pratrko skambiu, koketiku juoku, bet staiga nutilo.
- Konstantinopolis! - dzg ministro balsas. - Rus preten
zijos. Kokios kvailos i totori politins iliuzijos! Sakykit, kokias
pretenzijas jie gali reikti Konstantinopol? Nepasitikiu rusais!
O Turkija? Turkijai nra ko kitis Europ. Kai buvau minist
ras pirmininkas, kariavau, js gi inote, - maasis ekscelencija
sunkiai atsiduso ir staiga nuiuvo, visikai isisms. Taiau,
nesulauks Henrikio pritarimo, jis sieid ir vakiniais pirtais
m peioti savo ret il barzdel. Henrikis jo n nesiklaus. Jis
ir toliau kalbino oret.
- Ateina misis Saliven su dukterimi, - sunibdjo jis ikil
mingu, pagarbiu balsu ir pasiruo atsistoti.
oreta nutais abejing, idid veid ir kaprizingai pakl
daytus antakius.
- O! - paniekinaniai tar ji. Jai n kiek nerpi ita misis
Saliven! ita sena ragana su savo pasakikais turtais, kurie, kaip
kalbama, gyti neaikiu keliu.
Misis Saliven ir jos dukra jo per palmi sodel minktais,
gars slopinaniais guminiais kilimais. Misis Saliven buvo visais
atvilgiais krintanti akis asmenyb. Varpelio formos graikika
ukuosena - tikrai menikas krinys i ma garbanli. Ta u
kuosena raudonai nudayta, skaisiai raudona ir spindinti lyg
auksins uvels. I upakalio galva ir kaklas atrod kaip jaunos
merginos, nors i tikrj misis Saliven buvo bebaigianti penkt
- 37 -

deimt. Pailgas it kauk sustings veidas buvo baltai nupud

ruotas ir, keisiausia, n kiek nesusiraukljs. Siauros, maos
lpos nudaytos taip pat skaisiai raudonai kaip ir plaukai. Vo
kai melsvai papudruoti, o kai ji pakeldavo nuleistas blakstienas,
sublizgdavo piktos pilkos akuts, kurios i pykio net paaliuo
davo. Baisiai liesa, apsisiautusi labai brangiu siuvintu kiniku
apsiaustu ir apsikarsiusi riniais brangakmeniais, ji veikiau
panjo mkl i kin teatro, o ne mog.
Greis Saliven, kuri visi vadino Kit, buvo u m otin auk
tesn, viesi, liekna, dailiai nuaugusi mergina. Graus jos veidas
buvo liesokas ir pablyks, su rausvomis nervmis, rausvais
aus speneliais ir tokiomis pat rausvomis, ironikai besiypsan
iomis lpomis. Drumstose melsvose akyse atsispindjo velnu
mas, kakoks nuovargis ir nuoirdumas. Tai buvo ymioji Kit
Saliven, kuri Valstijose painojo kiekvienas, dukart itekju
si, pagarsjusi daugybe skandal. Savo automobiliu ji suvainjo
du mones, o prie metus dl jos nusinuodijo viena labai grai
aktor. Toliau u dam ingsniavo trys nepaprastai gras, ne
priekaitingai apsireng jauni vyrikiai Eisen ubaig senyva,
juodai apsirengusi dam a ilais plaukais, misis Saliven kompa
nion ponia K atarina Melchijor.
Henrikis pakilo ir pagarbiai nusilenk damoms.
- Sveiki! - itar senoji Saliven ir nesustodama nerpes
tingai atkio pirt galiukus. O Kit Saliven, persimetusi su
Henrikiu keliais juokaujamais odiais, ydromis akimis smalsiai
apirinjo oret. oreta nesuprato, k ji sak, bet Kits
balsas atrod jai gana malonus.
- Misis Saliven? - pagarbiai sukudjo Leukas ir nesmo
ningai nusilenk prajusioms damoms. Jis atsiduso.
- Banko Saliven ir Morisas^ paveldtojos.
- Ak, inau, inau. A atpainau senj dam i fotografij.
Sakoma... kakur netgi esu skaits... kiek vertinamas j turtas?
Henrikis gteljo peiais.
- Beprasmikas darbas, - tar jis, - jo nemanoma vertinti.
Leukas vl atsiduso, kupinas nuoirdios nuostabos, netgi
pagarbos.
- inote, mon ami6, paintis su jomis man bt be galo
reikminga, - tar jis.
6Mano drauge (pranc.).
- 38 -

^Taip, Henrikis t inojo. Buvs ministras pirmininkas, vy

riausybs pavestas, keliavo Amerik, ketindamas prayti savo
aliai paskolos.
oreta nulydjo akimis ponias Saliven ir tris elegantikus j
palydomus. Ji pajuto, kaip dega skruostai, peiai ir visas jos k
nas. J pagavo kakokia kartlig. Nepaprastai iplstos oretos
akys buvo, rodos, vien tik vyzdiai, kuriuose atsispindjo lem
p viesos. tai kokia ji, ta auktoji visuomen! ionai sddama,
ji akies krateliu gali vilgtelti j pasaul! itas pasaulis jai,
oretai Adonar, suvaidinusiai Comedie Franaise dvi mautes
roles, atrod lyg tikras rojus! Vien iedai, kuriuos mvjo i sena
raudonplauk mkla, ita baidykl, visam gyvenimui ivaduot j
nuo rpesi! O ji, oreta Adonar, kas yra ji palyginti su jomis?
Rien!7 Ji nieko neturi, tik por pigi sukneli, kurias ikaulijo
i to seno kvailo plepio, savo tolimo giminaiio. Ji staiga ibalo,
jos veidas suakmenjo. O, niekas jos nepasta! Niekas nepasta
jos, oretos Adonar! Ji padarys aibik karjer, vos tik jos koja
palies Amerikos em! O, tuo ji tikrai sitikinusi! Ji imsis visokiau
si priemoni, nors ir pai kratutiniausi, taiau savo tiksl
pasieks! Tai buvo tartu m priesaika sau paiai. Jos veidas pasidar
iaurus, ir ji isigandusi apsidair, ar niekas j neiri.
Bet tuoj pat oreta susitvard ir kreipsi garsj fizik
profesori Riudiger, kuris tyldamas sdjo alia jos:
- ioje patalpoje balsai skamba neprastai velniai ir aikiai.
Profesorius Riudigeris isiblaks nukreip j savo vaiki
kas ydras akis.
- K js sakote? O taip, teisyb. - Jis pasiirjo auk
tyn. - ia nevirpa stiklas, nejuda augalai, ia nra rezonanso.
Js teisyb.
Riudigeris vl nutilo, itiesdamas savo ilgas kojas. Umegz
ti su juo pokalb buvo nemanoma. Kartais jis atsistodavo ir
smalsiai it gimnazistas imdavo visk apirinti. Takas per pal
mi sodel, imituojantis romnik mozaik, pasirodo beess i
gumos! irk tu man! O itas stiklo kupolas, skleidiantis m a
gik vies tartu m tropik naktis, - kaipgi jis padarytas? Bet
labiausiai j domino msl, i kur ima vanden itie linksmai
tryktantys fontanliai ir kaskados. Negaldamas isiaikinti, jis
nusprend rytoj paklausti laivo mechanik.
7Niekas! (pranc.).
- 39 -

Ricoje m groti orkestras, tyliai, vos girdimai, kad nevar

gint keleivi. Pro al vis dar jo damos, apsivilkusios drsiais,
fantastikais Paryiaus drabuiais, apnuogintais peiais ir pud
ruotomis nugaromis. Jos skleid svaiginanius kvapus. oreta
pavargo, apirindama moter tualetus, ir dabar susdomjo
jaunais vyrikiais, kurie jo Ric. Ai Dievui, laive/nemaai
grai, jaun plaiapei vyriki kilmingais veido bruoais!
Tikriausiai vyras atidarys jai tas paslaptingas duris ro
j, kur leidiami tik irinktieji? Galbt vienas i t plaiapei?
0 gal moteris? Eh ft'en8, jai nesvarbu, gali bti ir moteris, kas
gi ia tokio? O, ji gerai prisimena Kits Saliven vilgsn, kai i
j apirinjo. oreta puikiai nutuokia apie m oter vilgsnius.
Dar vakar ji ras dingst susipainti su Kit. Nesvarbu, ar vyras
ar moteris! Jai, oretai, reikalingas tik raktas, kuris atidaryt
tas paslaptingas duris.
Vos tik oretos dmes patraukdavo koks nors jaunas, gra
us vyrikis, jos daytose lpose imdavo aisti lengva ypsenl;
akys truput padiddavo, ji nesmoningai pakeisdavo poz, ir
tad a viesos atvaitai suspinddavo ant jos daili pei. Minist
ras Leukas, nervingai tarydam as il barzdel vakiniais, i
divusias pirtais, akimirk nutrauk savo praneim. Turkija,
kartoj u...
A pim ta kartligiko susijaudinimo, oreta pasinr dr
sias svajones. Jau rytoj ji susipains su visais monmis laive,
rytoj tasai jaunas vyrikis, kuris restorano tarpdury atsigr
ir pasiirjo j, ims ja domtis. Rytoj Kit Saliven vl mes
j tiriant vilgsn, ir oreta neliks abejinga tam vilgsniui.
Rytoj ji jau vaikios po laiv su Kit Saliven u paranks.
Jau rytoj raudonplauk mkla, ita baidykl, pabuiuos jai
kakt ir sakys: mon enfant!9 Instinktas nurodys jai keli, kuriuo
eiti, o protas ves j tuo keliu. O, ji nepraleis n vienos laimin
gos progos. oreta Adonar pasidarys geriausio Niujorko teatro
vaigde. oreta Adonar!
Galingi svajoni sparnai j ne vis tolyn, kaip vjas kad
nea mayt pauktel. Retkariais ji atsitokdavo ir smeigdavo
Leuk savo graias akis, tamsiai rudas it lapi katonai. Jos
vilgsnis suvelndavo, i aki sklido paslaptinga iluma, o l
8N a k gi (pranc.).
9Mano vaikeli! (pranc.).
- 40 -

pos krutdavo, lyg tardam os meilius odius. Tada virpiodavo

jo ekscelencijos blakstienos, o antakiai tarytum juodos plunks
nos gyvai audavo auktyn, nelyginant kokio jaunuolio.
Henrikis isim laikrod. ymus Azijos tyrintojas Raselas
neateis, jis blogai jauiasi. Kapitonas Terhuzenas ateis vliau,
kai tik bus laisvas nuo tarnybini pareig. Pasikviets stiuard,
Henrikis pasiunt j pas poni Kenigsgarten. Tegu mandagiai
pasiteirauja, ar kartais ponia Kenigsgarten neumiro.
Paskui jis vl kreipsi oret:
- M atote jau n vyrik, kuris ia ateina? Graus jau
nuolis, tiesa? Tai Harperis jaunesnysis. Girdjote apie Harperio
pneumatines padangas?
- Girdjau.
- Tai tas pats Harperis. Jis neseniai gro i Afrikos, kur
mediojo.
Itss lyg kartis jaunasis Harperis slampinjo po palmi
sodel, visai nesukdamas sau galvos, kok spd palieka aplin
kiniams. Jis nerpestingai lyg vaikzas pasisveikino su Henrikiu
ir nuvelg oret.
- Per daug trukteljo viskio, - sunibdjo Henrikis. - Jis
mgsta visk.
- Kaip baisu!
Jaunasis Harperis sugro, pasivedjo Henrik al ir m
jam kak nibdti. Henrikis patenkintas nusiypsojo.
- Ponas Harperis nori su jum is susipainti!
oret iraudo, jos akys pergalingai spindjo. Skruostus u
liejo mus raudonis. tai pirmoji jos pergal! O, ji puikiai inojo,
kakoks paslaptingas balsas kudjo jai aus: tereikia pasibelsti
kelet kart, ir anos paslaptingos durys atsivers prie j.
Pagaliau atjo stiuardas, kur direktorius Henrikis siunt
pas poni Kenigsgarten. Jis prane, jog ponia esanti pavargusi
ir labai atsipraanti, kad negalinti ateiti. Henrikis atlaidiai nusi
ypsojo. Nesupaisysi vis garsenybi kapriz! Jis pakviet sveius
prie stalo. Pams siaur oretos rank, Henrikis gryniausia
paryietika kalba m rodinti, jog savo gyvenime dar niekur
nra m ats tokio graaus pakauio, kaip jos.
- Beaut ds femmes, leur faiblesse, et ces mains pales10, sunibdjo jis.
10M oters grois, jos silpnumas ir tos blykios rankos (pranc.).
- 41 -

oreta sumio.
- Viktoras Hugo?
- Pardon, tai Verlenas, - tar Henrikis ir atlaidiai nusi
ypsojo.
Atsidkodama oreta velniai prigludo prie Henrikio. Ji tai
dar instinktyviai, ir jai atrod, kad ia nieko ypatingo, jei mo
teris ireikia vyrikiui savo dkingum tokiu nekaltu bdu.
- Kaip jum s patiko jaunasis Harperis? - paklaus Henrikis.
- O, jis gan simpatingas. Kaip jum s atrodo, ar jis domisi
teatru?
- Manau, kad ne. Jis niekuo nesidomi.
- Nejaugi?
- Taip, niekuo. Jam nuobodu iame pasaulyje. A jum s sa
kiau: turtas - tai prakeikimas!
- O, kaip gaila!
Henrik prajuokino nusivyls oretos balsas. inoma, jis n
truputlio nenustebt, jei oretai pavykt sudominti Harper
teatru.
/
Bet staiga oreta pajuto pavyduling, nuskriaust Leuko
vilgsn. Ji atsigr ir pavelg papilkjus, sieidus jo veid.
Leukas i paskutinij stengsi neatsilikti.
- Venez, venez, mon ami!11 - tar ji stabteljusi. - Neat
silikite.
- Merei, merei ma cherie!12 - laimingas atsiliep Leukas.
9

Kai Gardeneris ijo, Ieva staiga pajuto alk. Ji paskambi

no stiuardui, papra padengti stal jos kambaryje ir usak
kelet mgstam patiekal. Ji valg su apetitu ir igr taure
l kjanti. Kritolinje ropinje vynas rjo lyg ugnis. Ji jautsi
nepaprastai vali ir grjosi ramybe. Garlaivio virpjimas jai n
kiek netrukd. Pavalgiusi ji patogiai sitais fotelyje, pariet po
savimi kojas ir usirk.
Dabar ji jautsi tokia rami ir patenkinta kaip reta. Ilga, var
ginanti iema jau praeityje, prie akis dar keli mnesiai tempto
darbo ir skubjimo. Utat dabar ji turi kelet rami dien. Ir
pasidiaugs ta ramybe.
11 Greiiau, greiiau, mano drauge! (pranc.).
12Ai, ai, mieloji! (pranc.).
- 42 -

Ieva buvo laiminga, jos irdis nurimo, bet, sddama fote

lyje ir svajodama, juto, kad kako lyg ir laukia. Staiga pasibels
stiuardas ir atne telegram, kurios ji laukia jau vis popiet.
Ji tikjo, kad sulauks jos. Tik keli mons galjo j nudiuginti,
atsisdami odel ar trum p inut. Be dukters Gretos, buvo
dar vienas mogus, negi jis pam irt j pasveikinti? Vakaras
buvo nuostabus, ir jai patiko sdti ia, niekieno netrukdomai,
usiklus kojas ant fotelio, svajoti ir laukti.
ia buvo taip tylu kaip maoje viloje netoli Heidelbergo.
Kad ir k galvojo, jos mintys vis sukosi apie vasarnam. Ieva
suskaiiavo ant pirt, kiek mnesi dar liko iki vasaros. Keturi
mnesiai! Dar toli iki vasaros - tikra aminyb. Bet vis dlto
smagu pagalvoti, kad toji vasara vis tiek ateis! Ieva jau sivaiz
davo t akimirk, kai pirmj vakar atidarys savo miegamojo
langus, o u j - kvapni, rami naktis, girdti vien iog irpsjimas. O alia miega jos mayt dukrel.
jo M arta ir paklaus, ar padti Ievai apsirengti.
- Ne, ne, ai, dar anksti, - isiblakiusi atsak Ieva, vis
dar sddama fotelyje. Juk dar nra n atuoni. Laiko - marios.
Pagaliau ji paoko ir nordama isiblakyti m vaikioti
po kajut. Nusiramink, - kalbjo ji sau, - ir i vasara ateis
kaip ir visos kitos. Jos vilgsn patrauk graus raomasis sta
lelis. Ant jo guljo balti gundantys popieriaus laktai, ir staiga
jai ov galv parayti Gretai laik ir jam e visk smulkiai
aprayti. Tai buvo nuostabi mintis, ir ji galutinai paverg Iev.
Gavusi laik, G reta nepaprastai apsidiaugs, jos diaugsmui
nebus rib. Ak, per t amin skubjim ji niekada neranda
laiko nusisti savo mergaitei ilgesn laik.
M arta kyteljo pro duris tamsiaplauk galv.
- Jau devynios, Ieva! - tar ji.
- A neisiu, noriu ramiai praleisti vakar! - atsak Ieva. Gali sau ramiai atsigulti ir miegoti.
- Ir gerai, Ieva, nors kart pailssi.
- Taip, rytoj vakare a dainuoju, o po koncerto paprastai
ilgokai utrunku. Tu gi inai, kaip bna.
- Labanakt, Ieva!
Dabar ji parays laik savo maai dukrytei! Kaip ir visuo
met ji ra visk, kas ateina galv, per daug nesvarstydama.
Ji ra, kad dabar plaukia dideliu laivu, o jos salone stovi m a
as, labai mielas rojalis. Be to, ji dar turi labai miel rausv,
- 43 -

koral spalvos voni, kur viskas blizga. Drauge su ja keliau

ja M arta, kuri visada labai maloni. Ak, ji plaukia Amerik
ir dainuos Niujorke, Bostone, ikagoje, Filadelfijoje. Visus tuos
miestus Greta gali surasti atlase. O paskui ateis vasara, ir jos
vl atuonias savaites bus drauge maame namelyje prie Heidel
bergo; kart jos btinai ubaigs statyti vandens rat, ir jis
ims suktis.
Ieva vis ra ir ra. Nuo kario jos skruostai paraudo,
ji visa degte deg. Ir vis dlto savo mielai ilgakojei dukrytei ji
negaljo visko rayti. Gretai atuoneri metai, laik atpl sena,
labai ori dama. itos senos, labai orios damos Ievai pamirti
nevalia.
Ak Greta, Greta, Greta! i akimirk j pagavo toks baisus
ilgesys, kad ji vos nepradjo garsiai aukti. O, Dieve aukiau
sias, kaip ji myli savo ilgakoj mergyt!
Greta, Greta! Visa kita neturi jokios reikms.
Staiga ji prisimin, kad pamiro paklausti Gret, ar kart
j aplank dd Veitas. Jis turjo Vienoje reikal ir grdamas
Heidelberg adjo usukti pas j Zdlcburg. Ji tikisi, kad
kart Veitas savo od itesjo.
Ieva ra, bet raydam a vis laik jaut, jog kako laukia.
Taiau dabar ji lauk ne taip kantriai ir ramiai kaip anksiau.
Laukimas j vis labiau slg, drask, kankino.
duris pasibeld, ir Ieva trium fuodam a pakilo. jo stiuar
das. Ji pavelg jo rankas. Rankos buvo tuios. Neatitrauk
dam a vilgsnio nuo jo tui rank - it netiktinai tui
rank - ji papra, kad stiuardas jos vardu atsiprayt direkto
ri Henrik - pastarosiomis dienomis ji labai ivargusi.
Nusivylusi ir sumiusi ji ilgai stovjo, nepajgdama n pa
judti. Staiga ji pasijuto nepaprastai vienia, ir tas baisus viena
tvs jausm as uvald j vis. Ji stovi ties umarties bedugne. 0
Dieve, kokia ji vienia, koks beprasmikas jos gyvenimas! P raty
bos, repeticijos, spektakliai, gastrols, koncertai, kelions - visa
tai gali mog ivaryti i proto! tai stovi ji, Ieva Kenigsgarten,
kuria grisi visas pasaulis, o i teisybs ji varg moteris, toji
Ieva Kenigsgarten, tik niekas to neino.
Nei telegramos, nei pasveikinimo!
Na ir gerai! - tar ji sau. Ieva ir vl vos nepasidav
svajonei, vildamasi suteikt savo gyvenimui nauj turin. Bet tai
buvo klaida, ir, inoma, nelengva j pripainti. Bet gal tai ir ge
-

44

riau. Vadinasi, reikalai Frankfurte svarbesni negu visa kita? Na

ir tegu. Nesuspjo Kosmos? K gi, m atyt, itaip ir geriau,
nusprend Ieva ir atsities. Taip, m atyt, bus geriausia, uvis
geriausia.
Ak, jai nieko daugiau nereikia, ninieko. Jai utenka dukre
ls, o daugiau nieko nereikia. Jau geriau repeticijos, spektakliai,
koncertai, kelions, bet ne itos kanios. Ji prisimin Johansen,
kaip jinai j dievino, buvo lyg verg! Ir vis dlto jis greitai susi
djo su ana, o kai Ieva j pamet... na, bet viso to ji nebenori
prisiminti! Apie tai nereikia galvoti, tai per daug baisu! Ak, jau
nebereikia t kani. Jos kaskart vis tos paios.
- itaip daug geriau! - pakartojo Ieva, blyksteldama pa
tamsjusiomis akimis. Bet po valandls, siutusi ir nepatenkinta
savimi, ji piktai trepteljo koja ir suriko: - Kvaia tu! Kvaia! Ir
niekada nebsi protingesn!
Truput aprimusi, Ieva nusireng ir atsigul. Juk telegrama
dar gali ateiti? O gal ji kur nors nusimet? Viskas pamau iai
ks. Staiga ji ir vl susitaik su likimu, kurio danai neapksdavo
nevilties akimirkomis.
f
10

Kinskis vis dar tebeguljo lovoje. Jau gerokai sutemo, bet

jis n nepajudjo. Tik jeigu koridoriuje pasigirsdavo kieno nors
balsas arba kas nors praeidavo pro al, jo antakiai suvirpdavo.
Kai Vorenas Prinsas gro persirengti vakarui, Kinskis apsimet
miegs. Prinsas vaikiojo labai atsargiai. Jis apsivilko smoking
ir ridamasis kaklarait tyliai pro dantis kak vilpiojo. Su
pasigrjimu, bdingu daugumai jau n vyr, jis atidiai api
rinjo save veidrodyje. Viens du, ir baig tvarkyti savo tualet.
Kinskis vl smeig vilgsn lubas. Staiga jis paoko.
- Ne, ne, - tar jis pats sau. - Tai tik pervargimas! Jis pasitryn smilkinius ir vokus odekolonu. - Tai nuovargis! pakartojo jis, lyg nordamas pateisinti savo bejgikum. Juk
keliavo vis nakt ir dien, kad suspt garlaiv.
Usimets ant pei palt, jis ijo i kajuts. Lyg lunatikas
ilgai klaidiojo tyliais koridori labirintais. I keli kajui gir
djosi gramofono muzika, koridoriais tyliai miinjo stiuardai.
Kartais Kinskis sutikdavo keleivius, kurie atrod labai usim
ir kakur skubjo. Jie kavo, juoksi, ir visas laivas skambjo
- 45 -

nuo j aii, kyri bals. Dvi jaunos damos bgo koridoriu

mi lenktyni, ir jam teko prisispausti prie sienos. Kai palypjs
aukiau viename i apviest salon Kinskis igirdo saldi,
sentimentali muzik, jis apsigr ir vl nulipo laiptais emyn.
Ilgus metus jis gyveno vienui vienas lauk ir mik tylo
je, todl itas garlaivis, pripildytas vies, muzikos ir linksm
moni, j staiai baugino. Pagaliau jis nusileido tyl, blau
siai apviest den. Tai buvo emutinis denis, ia retai tesutiksi
keleiv ar stiuard. Kinskis ilgai vaiktinjo po den, auktai pa
sistats palto apykakl ir usitrauks ant aki kepur.
Giliai apaioje velniai ir ritmingai o jra, tamsoje lyg
tirta derva blizgjo juodas vanduo. Retkariais toli danguje
plyksteldavo ir vl ugesdavo viesa, tai signalizavo laivui pas
kutinis vyturys. Dabar liko tiktai vaigds, patekjo perregi
mas lys ydas mnulis. Protarpiais niokianti banga atsimu
davo laivo bort, ir girdjosi nenutrkstantis iugdesys, lyg
kas semt kastuvais lak.
Kinskis irjo juod, alt, nesveting jr, ir j m
iurpas. ia viskas jam buvo svetima: ir itas pramatnus gar
laivis, ir juoda lyg derva jra; netgi itas tamsus, kur ne kur
vaigdtas dangus atrod jam svetimas. Bet kai jis umerkdavo
akis ir pavelgdavo save, pajusdavo toki nevelgiam tams,
tam s be vaigdi, kad naktis, palyginti su ta tam sa, atrod
lyg viesi diena.
Ir vis dlto jis tam e garlaivyje, kuris visu greiiu plaukia
vis tolyn Atlant. Ko jis ia atvyko? Kodl jis keliavo vis
dien ir nakt, nordamas pakliti laiv? Nejaugi jis nra pats
sau eimininkas ir paklsta kakokioms paslaptingoms jgoms,
troktanioms jo praties?
Dabar Sankt Anene namikiai vakarieniauja. Jis m ato aki
naniai balt, sidabru serviruot stal. Kaip visada ia stovi
kritolins vazos su glmis. Jo m otina visada taip dengia stal.
Nors valgiai paprasti, stalas papuotas ventikai.
Jis m ato jas, sdinias u didelio, apvalaus, barokinio sti
liaus stalo ant kdi su auktomis, staiomis atkaltmis: tai
m am a su baltu kaip sniegas plauk vainiku, apsivilkusi senama
dika juodo ilko suknele. alia jos ididi ir pasitempusi sdi jo
dukt, dar toliau mis Roders, prailusi rudaplauk moteris su
retomis plauk sruogomis ir rudais siukais ant papurtusios vir
utins lpos - ji jau dvideimt m et yra mamos kompanion.
- 46 -

O alia mis Roders - jo kd, ir ji iandien tuia.

Mama kaip ir kasvakar vadovauja pokalbiui. Ji pasakoja k
nors i savo gyvenimo, kuriame nepaprastai daug visoki vy
ki. O, m am a baisiai mgsta prisiminimus. Ji didiuojasi savo
senatve, nes tada, pasak jos, viskas nuvinta auksiniais besilei
dianios sauls spinduliais**. O gal m am a kartai pasakoja apie
savo keliones London, Paryi, Nic, Rom. Tada ji mielai
persimeta vienu kitu angliku ar prancziku odiu su mis Ro
ders ir pati nejausdama atsiduria tolimoje praeityje, gyvena
seniai prabgusiomis dienomis. Ji visa pasitempia, ji vl tam pa
an dien kilminga dama, pulkininko fon Kinskio mona, gra
faite Mansfeld. O apykurt mis Roders retkariais praplium pa
garsiai juoktis lojaniu balsu.
Bet tai m am a pakyla nuo stalo, ir Kinskis girgdaniais
laiptais kopia savo bst. Tai paprastas ir kuklus it vienuo
lika cel mautis miegamasis ir didelis darbo kabinetas su pa
juodavusiomis lubomis. Jam e stovi kelios Zalcburgo baroko sti
liaus spintos ir didelis, italikojo renesanso tipo raomasis sta
las. O prieais raomj stal kampe - grubaus tirolietiko darbo
paprastas, tamsus medinis nukryiuotasis, daugiau kaip dviej
m etr aukio. Kai jis jungia vies, prie akis ikyla visas jo
bstas, gaubiamas kakokios paslaptingos ir ventikos tylos. Ir
dabar, kai Kinskis visas sustirs vaikiojo po den, staiga jis
m ilgtis nam, i kuri pats pabgo.
Ir tai mintyse jis atidaro zalcburgikosios spintos droin
tas dureles. Toji spinta anksiau stovjo vienoje zakristijoje ir
dar iandien tebekvepia smilkalais. Jis deda ant raomojo stalo
rankraius ir krvas pageltusi gaid lap. J ulieja ikilmin
gumo ir susijaudinimo banga.
Dabar jis atsisda prie stalo ir sklaido rankraius. Paskui
atsistoja ir susimsts ima ltai vaiktinti po didel sal. itaip
jis praleido daug nakt, imtus, tkstant nakt, - ar lauke
lietus barbena stiklus, ar siauia audra, ar sniegas dribsniais
lipina langus.
Bna ir ger, ir blog nakt. Kartais j pagauna kakokia
ekstaz, jis girdi vargon muzik, tkstanius meistrikai grojan
i smuik, ir itie muzikos garsai nea j vis tolyn, lyg bang
supam laiv. Blog nakt bna daugiau nei ger. Ger nak
t vis reiau pasitaiko. Viskas apmir, muzikos garsai nutilo. J
apm neviltis. Pasirinkdamas it atsiskyrlik gyvenim, jis
- 47 -

atsisak visko, kad galt atsidti savo gyvenimo tikslui: sukur

ti k nors didinga, nepakartojama! alia didij muzik vard
turi bti ir jo pavard. Jis jaut savyje ypating jg, itisas die
nas, savaites, mnesius jis gyveno apimtas kakokio kartligiko
svaigulio. Kinskis igirdo dievikj bals, kur retkariais igirsta
tik irinktieji. Tkstanius nakt, tkstanius palaimint, pra
keikt nakt jis band sutvarkyti rankomis t gars chaos.
Deja. Nieko neijo. Vien tik fragmentai, nuotrupos.
siklausyk! Nieko, vien tik tyla. altiniai iseko. Kinskis vis
vaikto ir vaikto ligi auros ir kartais m ato savo blyk veid
blausiame baroko stiliaus veidrodyje, kuris stovi kampe.
Dien jis pavargs ir apdujs, o m otina stebi jo veid! Ko
kia puiki diena, - sako ji, - nuostabi diena! itas pasakikas
dangaus ydrumas lyg senose dailinink drobse. Bet tu atrodai
pavargs, mano mielas. Prisimink, kokias kanias ir nusivylim
patyr visi didieji mons. Atsimink, Feliksai!44
Jis stengiasi nusiypsoti, juk jis gerai iaukltas. Motina vis
dar tebetiki jo paaukimu, nes ji pirmoji teig ja m it mint,
kai jis dar buvo visai jaunas, beveik vaikas. Ididus ir vis dar
graus motinos veidas, apgaubtas balt plauk vainiko, kl jam
pagarb, taiau ilgainiui jis pradjo jos neapksti su visomis jos
banalybmis! i moteris buvo be galo nejautri, pasiptusi ir
lkta, gyvenanti vien sau.
Netrukus jis prads neapksti vis moni, vis, nes jau ne
bemoka su jais monikai kalbtis. Vienatv tartu m ledo arvai
sukaust j i vis pusi.
Jis vaikto po didel, nejauk kabinet ir vis galvoja. Jis
para kelet krini, kuriuos entuziastingai sveikino yms
kritikai. Pranaaudam i didiul ateit, jie idrso paminti dide
lius ir dar didesnius vardus.
Tomis baisiomis naktimis jis turjo gantinai daug laiko
sigilinti savo veikalus, o kai m iekoti esms, pasibaisjs
suprato, jog juose nieko nra. Ninieko!
Pasaulis buvo tuias, be dievybs, ir danguje, kur patys
sau susikr mons, nebuvo Dievo. Kas yra draugyst? Kas yra
meil, kuri mons iauktino savo puikiose eilse ir simfoni
jose? Kas yra tiesa, kas yra melas? Kas turi vert ir kas neturi
jokios verts? Kas yra teisingumas? mons patys igalvojo t
teisingum. Lygiai taip pat jie savo vaizduotje susikr dang,
spindint visa didybe, kad turt kur pabgti nuo nevilties.
- 48 -

Esti skruzdi, kurios sugrauia ventyklas, rmus, laivus,

miestus, i j belieka tik dulks. Taip ir jo protas visk sunaiki
no, jo paties sukurtas dangus sugriuvo lyg sutres, ivarpytas
ventyklos pastatas kartu su dievais, angelais ir ventaisiais, ir
vien grai dien jis pamat, kad jo rankoje vien saujel dulki.
Paskutin iema buvo pati baisiausia. Prisnigo nepaprastai
daug sniego, em sukaust altis. Jis juto, kaip ledinis altis
kausto ir j pat, kaip stingsta jo irdis. it iem nepasitaik
n vienos geros nakties! Viskas pavirto led, ir jis pats visas
sustiro.
Ir vien toki begalin nakt prasidjo baisiausias ibandy
mas jo gyvenime. Kart, kai jis sdjo prie raomojo stalo ir
beviltikai darbavosi prie savo rankrai, pakls galv staiga
nustro: medinis, grubiai nutaytas Iganytojas, isitiess visu
savo miliniku giu, stovjo prieais stal ir irjo j de
ganiomis akimis. Tai buvo ne akys, o tikri ibantys takai,
panas akis. Pasibaisjs jis paoko. Paskui sidrsino prieiti
ariau prie medins figros, nors tai nebuvo lengva. Tas pats
kanios ikreiptas liesas veidas, gana primityviai padarytas. Bet
vos tik jis atsisdo prie stalo, j vl nukrypo tos rykiai de
ganios akys. Tai kartojosi kiekvien nakt. Visa tai iksti buvo
nelengva.
Jis pajuto, kad pateko didel bd.
Kinskis paiurpo. Jis rymojo ant drgn, virpani garlaivio
turkl. Tik dabar suprato kur ess. Pt ledinis nakties vjas.
0 , jis pateko didel bd, j ugriuvo didiausia nelaim!
Jis pasmerktas likimo.
11

Kinskis gro kajut. Buvo jau turbt vlu, nes Vorenas

Prinsas, sikniaubs priegalvius, garsiai knark. Treioje lovoje
juodavo kakieno galva. Matyt, tai ponas Filipas, kurio jis dar
nebuvo mats. Kinskis igr trigub doz migdomj ir mirtinai
nuvargs atsigul.
Kakur apaioje dusliai ir ritmingai be paliovos trinksjo
ir mal mainos: tai mogus, galingasis kiklopas, rai j r plie
no kalavijais. Girgdjo sienos, o maa dur velk vis laik
brakjo ir vangiojo.
Prinsas knark, Filipas retkariais giliai atsidusdavo, ir u
4 . 608

- 49 -

sienos kakas per miegus garsiai vokt. Vis laiv pripild mie
ganij knarkimas ir voktimas, trys tkstaniai nuvargusi
moni, susispietusi maame plote, miegojo kaip negyvi savo
lovose.
Ji irgi miega, taip, ir ji, kakurioje ito didelio laivo kajut
je, visai netoli jo. Jis prisimena, kaip avingai ji moka miegoti!
Susirieia kamuoliuk lyg pirmyktis mogus savo urve, lyg
vrelis gdioje girioje. O kai nubunda, atrodo lyg naujai ugi
musi, visai kitas mogus, pamirusi visa, kas buvo vakar.
Malk, malk! - mintyse kalbjo jis bildaniai mainai. Jis
guljo nejuddamas ir jau buvo beumiegs, liliuojamas rit
mingo mainos bildesio, bet tai pro miegus sukosjo Prinsas,
m pusbalsiu murmti, ir miego kaip nebta!
Lyg nebta!
Tutuojau galv m brautis visokios mintys. Kas yra
tiesa? Kas yra meil? Kur gldi gyvenimo prasm? Tai buvo vis
tos paios mintys, kurios lyg vaiduokliai blaksi en ir ten,
lyg belaisviai tam siam rsy, ir iekojo kelio vies. Nebra
kelio vies!
Miegok, miegok!
Barka dur velk, girgda sienos. Jis girdi, kaip iltas v
jas visa jga blokia didiulio jo kabineto langus, kur lubas
remia pajuodavusios sijos. Jis girdi miko oim. Ibals mnulis
lyg pabaidytas bga virum miko. Kinskis uuodia drgnos,
juodos Sankt Aneno ems kvap. Jis m ato save, sdint u di
diulio raomojo stalo, bet dabar jis visikai ramus. Jis ino,
jog i tikrj jo tenai nra, jis toli nuo raomojo stalo ir nuo
Iganytojo deganiomis akimis. Jis jauiasi saugus. Jis i tenai
pabgo, ir Iganytojas ia neturi jam jokios galios.
Jis pabgo nuo degani Iganytojo aki, i savo vaiduok
liko kabineto, nuo motinos, nuo savo mini, nuo savs. Jis
bga nuo savs!
Bdos itiktas, jis pabgo ionai, it laiv, pas mog,
kuris galbt dar igelbs j. Ieva? Gal j paveiks Ievos balsas, gal
jos tyros akys nurodys jam ieit? Gal dar yra jam nors kiek
vilties? O gal jis jos visai nepamatys, gal jau rytoj nebereiks
emintis prie j, gal rytoj jis pats susiras koki ieit. O, taip,
tai irgi gali bti, labai gali bti.
Prinsas vokdamas knark, visi miegojo lyg umuti, tik
jis negaljo umigti. Staiga jo klaus pasiek tolimas gausmas, ir
- 50 -

Kinskis, klejodamas tarp sapno ir tikrovs, palaik j kito pasau

lio balsu. Iaugs i gilaus mieganij kvpavimo, tas gausmas
sugriaudjo it varin dda ir pamau vl virto giliu kvpavimu
ir knarkimu. itas garsas buvo netiktinai stiprus, taiau rods,
jog jis sklinda i kakokio be galo tolimo, neemiko pasaulio.
Sudrebjo dangus ir jra.
Kinskis guljo lyg paralyiuotas, jo knas virpjo lyg drugio
kreiamas, kakta aprasojo. J sukaust siaubas. Jis visas sudre
bjo ir pakilo. Tai buvo ne io pasaulio balsas, tai balsas i
ano pasaulio auk j. Tai buvo likimo auksmas, mirties balsas,
nuaidjs vir j r ir emyn.
Dabar laive stojo nepaprasta tyla. Jis negirdjo nei mai
n bildesio, nei moni knarkimo, rods, visas laivas pavirto
pelenais nuo to balso i anapus.
Netrukus vl sugriaudjo trimitas. Kakur kviet ragai, t
bos, variniai trombonai, kuriais grojo tibetieiai. Tai buvo trium
fuojantis, didingas likimo auksmas, aidintis vir j r ir emy
n. Netgi tada, kai jis suprato, jog trom bonai ne kas kita kaip
patekusio rko zon Kosmoso sirena, ilgai dar negaljo at
sipeikti nuo mistins baims.
Jis n pats nepajuto, kaip nuvargs staiga umigo.
12

Kosmosas pakirdo i miego.

I naktins pamainos gro krikai ir apviestose kabinose
po duu plov nuo savo nuog kn anglies dulkes ir prakai
t. Jie kalbjo garsiai, tartu m bt vidurdienis. Stovdami prie
atdar iliuminatori, jie luostsi knus ir godiai trauk plau
ius gaiv ir alt ryto or. Viduriniojo denio keleiviai kraustsi
nuo geleini lov, tai buvo daugiausia lenk ir rus emigran
tai. Be didelio entuziazmo barzdoti vyrai tyldami irjo pro
iliuminatorius tam si jr. Jiems buvo baugu. Su monomis ir
vaikais jie plauk pasitikti neinomos ateities, tokios pat grs
mingos ir klastingos lyg ta pilka j ra u laivo bort.
ia pat, moter skyriuje, verkleno ir cyp vaikai, motinos
krtim i maitino kdikius. Nakt vien lenk i Galicijos, liguis
t moter, surm gimdymo skausmai, j tutuojau ine, ir
moterys nujaut kak negera.
Virpdamas nuo apaios ligi viraus Kosmosas plauk vis
tolyn.
- 51 -

Laivo priekyje ir laivugalyje kajutse siieb viesos. ia

gyveno mons, prat anksti keltis, Tiktai laivo viduryje vis
dar buvo tylu, nors restoranas ir koridoriai jau buvo rykiai
apviesti.
lapi nuo rytinio valymo deniai kvepjo drgnu mediu.
Langai jros pus buvo aprasoj. I u kampo ilindo Vorenas.
Kap gerai itreniruotas bgikas jis greitai apibgo kelet rat.
Paskui liftu nusileido gimnastikos sal. ia, lyg kokioje kli
nikoje, blizgjo aportiniai rankiai ir prietaisai. Vorenas prajojo
smarkiu galopu, paskui nirtingai ir stipriai m dauyti bok
sinink kriau. Gerai pasimanktins jis iraudo ir sukaito. Jo
knas garavo lyg arklio, grtanio i rytinio jodinjimo. Vorenas
buvo patenkintas.
Dar gerai neatsipts jis nusileido emyn puik, prabang
basein. Jo dugnas i alio malachito, o sienos gelsvai roins.
Paildyto jros vandens srovs damos krito basein. Tok
ankstyv rytm et baseine nebuvo n gyvos dvasios. Atrod, kad
laiv bendrov pastat Kosmos vienam Vorenui Prinsui.
Staiga Vorenas pam at vien besimaudant mog. Po ba
sein pamau plaukiojo senas vyrikis su lapiomis il plauk
sruogomis. Tai buvo Bernhardas vabas, New York Standard lei
djas, vienas i t legendini asmenybi, ikilusi i pai pa
dugni. Jis buvo trij prezident draugas ir per keturiasdeimt
m et nemaai nuveik Jungtini Valstij istorijoje.
Kai Vorenas gro i baseino, buvo dar palyginti anksti.
Taiau salonuose uoliai darbavosi kirpjai, atsidarinjo parduo
tuvi durys. ia, apaioje, buvo didiul universalin parduo
tuv, pilna spindini brangenybi, tikra miniatirin Rue de
la P aix13: rinktiniai papuoalai, rintys brangakmeniai ir ranki
niai laikrodiai, nusagstyti deimantais, pranczikos skryblaits
ir kostiumai, brangs kailiai, ak veriantys ilkai ir brokatai.
Gli parduotuvje putni pardavja, tikra Junona daytomis
lpomis ir lakuotais nagais, purk vandeniu roi puoktes ir
alyv krmus. Koketuodamas Prinsas pasak jai kelet kompli
ment. Jau i pat labo ryto jis jautsi toks turtingas, jog galjo
vaistytis kaip tinkamas. Pagaliau jis nusipirko raudon gvazdik
ir su iuo raudonu graiu gvazdiku atlape jautsi visai dienai
apsirpins - dabar jam viskas eis kaip patepta.
13Taikos gatv Paryiuje, pagarsjusi pramatniomis parduotuvmis.
- 52 -

Vorenas nujo pusryiauti valgykl. Jis buvo toks ialks,

jog arna arn rijo. Valgykla buvo dar apytut. ia sdjo ke
li ponai nuo vandens ir skutimosi raudusiais veidais. Tai buvo
stam bi pramons ir prekybos firm tarnautojai, kurie i prati
mo keliasi anksti, nordami sutvarkyti savo kasdienius reikalus.
Dam buvo tik viena kita.
Netoli savo stalo Vorenas ivydo bronzin plik su ret
plauk vainiku pakauyje. Tai buvo profesorius Reifenbergas, po
nios Kenigsgarten muzikos mokytojas. T pai akimirk bronzi
n plik atsisuko j: profesorius atpaino Prins ir ypsodamasis
rankos mostu pakviet j artyn.
Nudiugs Vorenas prijo. Jis be galo vertino du dalykus:
pinigus ir lov! Retai kam pasitaiko bti ir turtingam , ir gar
siam. Tok mog Vorenas staiai dievint!
engdamas prie Reifenbergo, Vorenas pagalvojo apie Kinsk.
Vorenas jau seniai painojo profesori Reifenberg. K art
Bostone, prie trejus metus, jis band gauti i Reifenbergo inter
viu. Prinsas tad a dar studijavo ir ra trum pas inutes Musikal
Reviews. N viena garsenyb nesielg su juo taip paniekinamai
kaip tad a Reifenbergas. Profesorius j staiai ivijo u dur. Po
m et jis vl sidrsino prieiti prie Reifenbergo. kart Reifen
bergas buvo daug malonesnis, jis stengsi atpirkti savo grubu
m. A, tai js! - tar jis. - Ak, tu Dieve, jau usiauginote
siukus. irk tu man!
Vakar, vaiuodamas uost ekspresu, jis ir vl sutiko Rei
fenberg. Profesorius visikai vienas miegojo pirmos klass kup,
ir Vorenas tylutliai slinko pas j vid. Jo didiausiai nuo
stabai, pabuds profesorius sutiko j kuo maloniausiai lyg sen
pastam.
- Bostonas? Bostonas? Taip, a jus dar puikiai prisimenu,
pone Prinsai!
Jis prisimin netgi jo pavard, jis, pasaulinio garso openo
atlikjas.
- Labas rytas! - pasisveikino Vorenas, prijs prie Reifen
bergo stalo. Jis tyrinjo profesoriaus veid, bet Reifenbergas bu
vo puikiausiai nusiteiks.
- Ar galiau su jum is papusryiauti, profesoriau? - paklaus
Vorenas ir be joki ceremonij atsisdo prie stalo. - Labai gaila,
vakar ms pokalbis nutrko, ir js nebaigt savo pasakojimo. Be
to, man reikia jus paklausti vieno labai svarbaus dalyko.
- 53 -

Plaiu, didingu mostu Reifenbergas pakviet Prins artyn.

Atrodo, jis buvo taip pat dosniai nusiteiks kaip ir Prinsas.
- Praom, pone Prinsai! - tar Reifenbergas. - Norite pa
klausti?
- Taip, vieno dalyko, kuris man atrodo labai svarbus. Kaip
vadinosi vyras, u kurio buvo itekjusi ponia Kenigsgarten?
- Kenigsgarten vyras? - susimsts ir isiblaks pakartojo
Reifenbergas. - Js turite galvoje jos vyro pavard? Minutl!
Reifenbergas pamojo stiuardui ir pradjo su juo ilgas dery
bas. Jis jau suvalg kelet alt ukandi, bet dabar tarsi dl
stipresni patiekal. Reifenbergas pamerk ak.
- Mano mielas drauge, - tar jis Prinsui. - A pats esu filo
sofas, bet sutinku su tuo filosofu, kuris pasak: kodl tik kvailiai
turi gerai valgyti?
Stalai buvo apkrauti visokiais skanstais i viso pasaulio kam
peli. Bet visi ie dvideimt vairiausi uvies patiekal ir imtai
kitoki skanumyn nepapirko Voreno. Dien reikia pradti kuk
liai, kaip daro valstieiai, pietums jau galima iek tiek daugiau
sau leisti. Jis usisak arbatos, kos, kiauiniens su kumpiu ir
greipfrut.
- Ir tai viskas? - ironikai paklaus Reifenbergas. - Js, jauni
iuolaikiniai mons, nepasiymite fantazija.
Vorenas usimin apie savo skrand, bet Reifenbergas tiktai
paniekinamai nusiypsojo.
- Niekada nekreipkite dmesio savo organus, jaunasis drau
ge, niekada. Tuomet js auniai gyvensite ir tursite puiki prog
anksiau numirti. mogus, kuris turi nors truput savigarbos, nie
kada negyvena ligi gilios senatvs.
13

Profesorius Reifenbergas buvo nedidelis ir kresnas. Jo kakta

buvo auktesn negu visas veidas, - tikras kupolas, apjuostas re
t il garban vainiko, tartu m suiauto smarkaus vjo. Kakta
ir veidas - tikras jausm veidrodis, jam e kaitaliojosi vairiausios
jausm iraikos, ir per vien sekund tragik Cezario didyb
pakeisdavo nekalta vaikika ypsena.
Kada nors Vorenas suras laiko ir parays roman, deja, kol
kas jis tam nepasiruos. Taiau jis jaut turs raytojo talent ir,
- 54 -

galimas daiktas, kada nors taps Amerikos Balzaku arba Dikensu.

Kas ino?
Dabar, inoma, jis turi pasitenkinti savo ivadomis ir pasta
bomis, skubiai uraindamas jas bloknot. Viename tokiame
bloknote profesorius Reifenbergas apibdinamas kaip mogus,
igyvens tris gyvenimus44.
- Taip, a igyvenau tris gyvenimus, - kart tar jis Prinsui
(tai buvo Bostone, kai jie susitiko antr kart), - ir kiekvienas i
j yra toks turtingas, kad mogui visikai utekt jo vieno. Js
netikite, jaunuoli?
Reifenbergas gim Vengrijoje, kaimo mokytojo eimoje. B
damas dvylikos met, sureng savo pirm vie koncert Vie
noje, kur, pasak jo, muzikos daugiau nei visuose pasaulio
didmiesiuose. Jis apkeliavo vis Europ, koncertavo karaliams
ir karalienms, turjo eis frakus ir keturiolika aukt apdova
nojim.
Septyniolikmetis Reifenbergas turjo pirm j meilu, tei
singiau tarus, tai buvo jo pirmoji didel meil. Jis isiviliojo
Paryi vienos pasiturinios eimos mergait.
Tai buvo pirmasis Reifenbergo gyvenimas.
Dvideimties m et jis tapo Peterburgo konservatorijos for
tepijono klass dstytoju, Rubinteino pasekju.
- Ar inote, jaunasis mogau, kas buvo Rubinteinas? Die
vas briliantinmis rankomis!
Ten, Peterburge, Reifenbergas gyveno lyg koks puritonas
ar vienuolis. Tuo metu j jaudino tokios sudtingos gyvenimo
problemos, kurios gyvo proto dvideimtmet jaunuol gali ko
ne i galvos ivaryti. Tada jis turjo tik keturias knygas: Biblij,
Faust44, Dievikj komedij44 ir Don Kichot44. Jis valg kuk
liai, nerk, negr ir kasdien po eias valandas atkakliai dirbo.
Tai buvo antrasis Reifenbergo gyvenimas.
Po to prasidjo treiasis, pats beprotikiausias gyvenimas44.
Reifenbergas nusprend, jog visai nesugeba skambinti forte
pijonu! Jis baisiausiai krimtosi. Grs tvyn, nuoalioje kaimo
vietovje isinuomojo apleist nam. ia dirbo itisus metus,
dien ir nakt. Pagaliau io to pasiek ir pradjo koncertines
keliones. Apkeliavo Europ, iaurs ir Piet Amerik, Austra
lij. Tai buvo beprotikas sumanymas, bet tai jis suprato daug
vliau. Reifenbergas pastat savo tvui vasarnam, gimtajame
kaime - puiki mokykl ir ligonin, nors ia ir nebuvo ligoni.
- 55 -

Jis dukart ved ir du kartus isiskyr, visur tik klojo ir klojo

pinigus. Jis turjo eis vaikus.
Itisus metus jis miegojo tik garlaiviuose ir traukiniuose. Jo
odiais tariant, tai buvo gryniausia nesmon. Pagaliau sveikas
protas pasiprieino itai beprotybei. Kartais prie pat koncert
jis atsisakydavo skambinti, jei jam kas nors nepatikdavo. Tegu
antrepreneris ir nusiauna jo akivaizdoje. Jam vis tiek! Reper
tuarui jis pasirinkdavo moderniausius ir daugiausia ginytinus
muzikos krinius. O jeigu publika likdavo abejinga, jis atsisto
davo ir mandagiausiai ypsodamasis pareikdavo dar kart pa
skambinsis t pai kompozicij, kol klausytojai j teisingai
supras. O ko gero netgi tris kartus, jeigu to reiks. Ir antrepreneriai, kurie kadaise taip dievino Reifenberg, dabar egnojosi,
traukdam iesi nuo jo: virtuozas, kuris atsisako skambinti, kada
tik jam auna galv? Virtuozas, kuris kalbasi su publika?
Reifenbergas visk met. Toks gyvenimas jam griso.
Tiktai idiotas vis gyvenim gali daryti vis t pat, kalbjo jis.
Tai buvo treiasis Reifenbergo gyvenimas. Tada jis buvo
bebaigis ketvirt deimt.
Taigi trys Reifenbergo gyvenimo etapai pasibaig. Prasidjo
ketvirtasis. Jis susipaino su Ieva Kenigsgarten ir staiga susira
do nauj gyvenimo tiksl, kuris jam patiko! Tai atsitiko tada,
kai jis, pasak jo, galutinai apsisprend tapti filosofu, tai yra
daugiau nieko neveikti, o tiktai galvoti, nes tai ess vienintelis
kilnus gyvenimo tikslas. Jis tapo Ievos Kenigsgarten patarju ir
mokytoju, jos pagalbininku, jeigu norite, Reifenbergas m die
vinti jos did talent, ko dar niekada kaip gyvas nebuvo dars.
Niekada! Ir kodl? Nagi todl, kad Ieva Kenigsgarten - stebuk
las, kaip jis sak, tikras stebuklas!
14
Stiuardas padav Reifenbergui puiki paskrudusi uv si
dabriniame pusdubenyje. Ji buvo taip menikai papuota, jog
veikiau panjo seno oland dailininko natiurm ort. Reifen
bergas kruopiai im kaulus i baltutls msos ir rpestingai
aplakst j angliku padau. Jis valg susikaups, nekreipdamas
dmesio Voren. Prajo nemaai laiko, kol jis baig pusryiau
ti. Gal gale jis patenkintas nusiluost lpas ir isitrauk i
-

56

varko kiens ilg, plon cigar, vadinamj virginij.

- Js mans kako klauste, - prabilo Reifenbergas. Jis su
simst ir taip smarkiai atsilo krsle, jog Prinsas isigando,
kad neapvirst krslas. Reifenbergo veidas paniuro: visai kaip
Napoleonas, stebintis degani Maskv. - Feliksas? Js turite
galvoje Feliks? Kam gi jum s prireik?
- A susidomjau juo. Vakar, kai mes vaiavome traukiniu,
js kelis kartus paminjote jo vard; deja, a j pamirau.
- O taip. A pradjau jum s pasakoti it skyryb istori
j, taiau mums sutrukd, - kalbjo Reifenbergas ir loteljo
su kde priek. Jis staiga pabudo i gilaus susimstymo. - A
nusprendiau papasakoti jum s i istorij, kad js galtumt j
teisingai nuviesti spaudoje, jeigu laikraiai vl prads apie tai
rayti. O tai labai galimas daiktas. Kadaise Amerikos laikraiai
i nelemt istorij pavert tikra sensacija, tarp kitko labai ne
vykusia. Jie sukr i tos bylos tikr roman, o vienas laikratis
ra, kad Kinskis i susijaudinimo net nusiud.
- Kinskis? - pertrauk Vorenas profesori Reifenberg. Js dabar pasakte Kinskis?
- Taip, tokia buvo Felikso pavard, tiksliau tokia ji yra ir
dabar. M at jis dar tebegyvena, nors Amerikos laikraiai j ir
numarino.
- Ar jis i Vienos?
- I Vienos. Dabar jis gyvena Zalcburge.
- Ar Kinski yra daug? - patyljs paklaus Vorenas.
Reifenbergo blakstienos, paprastai nervingai mirksinios,
valandl nurimo. Su gerairdika paaipa maose akyse jis pasi
irjo Prins, nustebintas tokio keisto klausimo. Pagaliau jis
ryosi nuoirdiai atsakyti klausim.
- Neinau, - tar jis. - Be abejo, jis i labai kilmingos
eimos. inokite, Kinski giminje yra itisos kartos karinink
ir muzik, arba vien ir kit drauge. O Feliksas Kinskis nieka
da nebuvo karininkas. Jis labai anksti pajuto polink muzikai, o
jo m otina, didel diletante, ugd berniuko gabumus. itaip jis
i pat maens pasivent muzikai. Bdamas eiolikos met, jis
jau sukr pirmsias kompozicijas.
- Jis kompozitorius?
- Taip, - tar Reifenbergas, truput nustebs. - Savaime
suprantam a, js galjote ir neinoti, kad jis yra vienas y
miausi ms laik kompozitori. Jis turjo netgi labai didel
-

57

talent ir bt tikrai padars nepaprast karjer, jeigu, na,

jeigu jo charakteris bt kiek velnesnis. Feliksas tuom et dirbo
kapelmeisteriu L. mieste prie Dunojaus. Jis, m atyt, norjo gyti
sceninio patyrimo ir tuo metu ra oper, tai ir buvo tikro
ji jo tarnybos prieastis, nes ta d a jis dar gyveno pasituriniai.
Trumpai tariant, ia, L. mieste prie Dunojaus, jis susipaino su
Kenigsgarten. Jis dargi tvirtina atrads Ievos bals, bet ito a
neinau. Jis danai sakydavo, jog jis sukrs Iev; na, bet mes
tu rb t visi esame apie save labai geros nuomons. iaip ar taip
jis j mok ir dav jai isilavinim. Taiau visa tai a jum s jau
papasakojau vakar traukinyje, kol jo ta sena dam a, iekodama
savo uniuko, ir m taip triukm auti, jog sukl ant koj vis
traukin.
- Taip, pasakojote.
- Pagaliau Kinskis atsive Iev Vien. Pagyven kele
rius metus, jie susituok. Tai buvo pirmoji Kinskio klaida. Jam
nereikjo to daryti!
- Nereikjo? Kodl gi?
- Niekada! - Reifenbergas vl pradjo suptis kdje, gs
dindamas Voren. Jis smarkiai mirksjo, paskui tar: - Ne ne
ne. Ievos Kenigsgarten negalima vesti.
Nieko nesuprasdamas, Prinsas spoksojo kvailokomis akimis.
- Ne, ne. Negalima vesti stichijos. Juk negalima vesti oro,
jros, ugnies. Tai gryna nesmon. Stichija galima avtis, bet
ne turti j. Arba paiam reikia bti tokia pat stichija, gal dar
net stipresne. Suprantate, Prinsai?
Prinsas pagalvojo apie savo bloknotus. Reifenbergas papsjo
virginij ir mgaudamasis trauk save dm arom at.
- Ir it, - kalbjo jis toliau, - tas vargas Kinskis sugalvojo
nemanom dalyk! Tai nervingas, labai nervingas mogus, ne
paprastai sudtinga, protaujanti asmenyb. 0 Ieva yra papras
iausia btyb, kuri kvpuoja ir atsiduoda savo instinktams,
vaikas, galima sakyti.
- Vaikas?
- Taip. Vaikas su visu jo tariam u paprastum u ir visais ge
nialiais instinktais, vaikas, kuris nesmoningai klauso tik savo
vidinio balso. Ji niekada nedarys to, kas prietarauja jos prigim
iai. O tai ir yra jos puikiausias bruoas! Kinskis tragikai klydo,
galvodamas, jog galima turti stichij, - ir utat jo gyvenimas
sugriuvo.
- 58 -

Reifenbergas atsilo kdje ir tragikai surauk kakt. Su

simsts jis ltai papurt galv.
- Kiekvienas mogus, - tar jis, - anksiau ar vliau nuken
ia gyvenime dl kokios nors savo charakterio silpnybs. Feliksas
patyr pralaimjim dl savo puikybs ir ididumo. Jis djosi tu
rs neveikiam gali visiems monms. Kaip jo gaila, kaip gaila!
inoma, anksiau ar vliau jis turjo pralaimti, tai buvo kiek
vienam aiku. Be to, Kinskis visai nepainojo moter. Jis turjo
kelet trumpalaiki, nereikming meils istorijli - tai ir vis
kas. Ir staiga jis beprotikai simyljo Iev. Kinskiai - usidar,
abejingi, beveik altakraujai mons, bet jeigu juos pagauna
aistra, tai tad a jie nepripasta joki klii. Tikriausiai jis ir
iandien j taip pat tebemyli. Kas ino? Kinskiai mgsta valdy
ti, ir todl visikai suprantam a, jog i Ievos jis reikalavo tokios
pat kartos meils. Jis niekada nesuprato, jog vaiko nepriversi
mylti. Gali i kailio nertis besistengdamas, - vaikas arba myls,
arba nemyls.
Reifenbergas buvo sitikins, jog Ieva laik Feliks pirmiau
sia mokytoju ir draugu. Sunku pasakyti, ar Ieva kada nors j
myljo. Atsidrusi Vienoje paprasta kaimo mergait pavirto tik
ra dama. Bet tai vl b t ne visai teisinga. Grietai aukldamas
ir nuolat velgdamas j kritikai, Feliksas tsyk imok Iev
rengtis ir elgtis kaip tikr dam. Visi avjosi Ievos jaunyste ir
natralum u, balsu ir talentu. Taip, ja i tikrj visi avjosi.
Dieve saugok, jei kas nors idrsdavo pasakyti Ievai nors men
kiausi kompliment, Kinskis i pavydo tutuojau ibaldavo lyg
drob. Ieva priklaus tiktai jam vienam!
O kai gim vaikas, maoji Greta, tarp jdviej viskas buvo
baigta. Kiekvienam tai buvo aiku. Ieva liko tiktai vaiko moti
na, ir daugiau nieko. Feliks ji maai kreip dmesio. Tuomet
jis kentjo baisias kanias. Na, bet viskas prajo! Nereikjo taip
tragikai visko im ti ird. Jie vienas kitam netiko ir, kelerius
metus pasikankin, pagaliau susiprato ir isiskyr. Pats Feliksas
suprato, jog itaip bus geriau, ir kalbjo apie tai labai blaiviai.
- Tada, - Reifenbergo veidas nuvito laiminga vaikika yp
sena, - a susipainau su Ieva ir simyljau j. O taip, a to ir
neslepiu. Bet tai jau kitokia meil, meil filosofo, kuris myli vi
sa, kas nuostabu ir nepakartojama. A buvau laimingas, nes Ieva
ikart m manimi pasikliauti. Js prisimenate, a sakiau: arba
vaikas myli, arba ne. inoma, kaip muzikas, a pamilau Ievos
- 59 -

bals. A jai pasakiau: Klausykite, Ieva, js balsas nuostabus.

Taiau u kiekvieno graso slypi dar nuostabesnis garsas. Jeigu
js klausysite mano patarim o, igausime ir it paskutin ton,
o gal u jo slypi dar puikesnis tonas, k gali inoti? Ir tai
nuo to laiko mes kartu dirbame ir esame geriausi draugai.
Ieva dirbo dien ir nakt, pasakojo Reifenbergas. Dar nieka
da jam neteko m atyti tokio atkaklaus mogaus! Jos darbas buvo
sunkus ir nepaprastai varginantis. iandien niekas tuo nepatik
t. Iev uangaavo Vienos karalikoji opera, bet jos debiutas
buvo neskmingas. Ji band dainuoti provincijos scenose, bet
ir tenai nesusilauk pasisekimo. Baim sukaustydavo jos bals.
Po vis it neskmi buvo labai sunku kvpti Ievai drsos.
Reifenbergas nenors girtis, bet sakosi gals drsiai tvirtinti, jog
tai jo nuopelnas, kad Ieva tad a nepasidav.
- Ir staiga prasidjo, - tar jis, ir jo veidas nuvito, lyg jis
kalbt apie savj pasisekim. - Netiktai, labai nelauktai, kaip
paprastai bna Ievai, kai, rodos, jau visai nebra vilties. Tada
prasidjo jos netikta ir nepaprasta lov, nustebinusi vis pa
saul. Tiktai ne mane! - Ir Reifenbergas nusiypsojo, laimingas
ir simyljs.
15
Vorenas suprato, kad Reifenbergas mgsta nekti, ir todl
stengsi jo nepertraukti.
Triumfas! O Ieva? Ieva pasiliko tokia pat, ji dirbo su tuo
paiu fanatiku kariu, kuris bdingas pradedantiesiems, ir
tebebuvo kukli kaip anksiau. Ji tad a gyveno maame keturi
kambari butuke netoli valstybinio teatro. Kartais vakarais pasi
kviesdavo svei. Ir Kinskis danai ateidavo. Taip, kodl gi jam
neatjus? Ieva diaugsi, j m atydam a.
- Tomis dienomis j lankydavo vienas norvegas, vardu Johansenas, nepaprastai puikus ir graus jaunuolis, labai gabus
skulptorius. - Prisimerks Reifenbergas pasiirjo auktyn ir
linksmai nusijuok. - Na, gras vyrai - tai Ievos silpnyb. Ir
kodl gi ne, sakykite? Ji buvo jauna, sveika ir garsi. Bet paklau
sykite! Jau keleri metai ji negyveno su Kinskiu, taiau jis buvo
toks pat pavydus kaip ir anksiau. Keisiausia, kad jis vis dar
tarsi turs teis taip elgtis. itas Johansenas galutinai j pri
baig. Kinskis keldavo baisias scenas, ir Ieva kok im t kart
maldavo j susiprasti. Taiau jis niekaip negaljo ateiti prot.
- 60 -

Pagaliau ji para Kinskiui laik, praydam a laikinai nutraukti

vizitus, nes kitaip ji negalinti dirbti. Tai buvo teisyb, a inau!
inoma, itas laikas Feliks baisiai skaudino. Jam rao laik!
Ieva rao!..
Reifenbergas nutilo, ir jo veidas darsi vis rstesnis. Matyt,
kak prisimins, jis purt galv, lyg nordamas atsikratyti ab
surdik ir nemaloni mini. Bet staiga tirtas raudonis uliejo
vis jo veid. Jo akys usiliepsnojo ir svaid aibus.
- Tada Kinskis padar staiai netiktin dalyk! - prabilo
jis prislopintu balsu. Reifenbergas ir iandien dar negals jam u
tai atleisti, o nuo to laiko visikai nutrauks su juo ryius. Sta
iai netiktina! Dar ir dabar Reifenbergas atrod sukrstas. Jis
sugniau m a kumt ir trenk juo stal. - Jis, aristokratas,
laisvamanis, menininkas, neapkenis visko, kas miesionika,
dabar pasielg kaip smulkus miesionis. Tiesiog netiktina! 0
gal j sukurst m otina? Jo m otina buvo baisiai ididi dam a, tik
ra ilaplauk karalien. ita karalien, - Reifenbergas ironikai
nusiypsojo, - negaljo atleisti Ievai, jog toji pagrob jos sn!
ito ji nedovanot n vienai moteriai. Gal tai buvo ir jos kalt,
bet argi turi vyras pasiduoti kalbinjimams? Trum pai tariant,
Kinskis padar netiktin dalyk: jis pareikalavo skyryb! Jie
vis dar buvo neisiskyr, tik gyveno atskirai. Jis norjo atim ti i
Ievos vaik, kur myljo, bet per daug juo nesirpino, nes mat
tiktai Iev. Jis norjo paliesti pai skaudiausi jos viet, - su
kartliu pasakojo toliau Reifenbergas. - Tai galima paaikinti
tuo, kad jo nervai buvo visikai pair. Vienu metu Kinskis vos
nepamio. Man teko kalbtis su jo gydytoju. - Reifenbergas pa
lingavo galv, tartu m vis dar stengdamasis pateisinti Kinskio
elges. - O gal dar kas nors prisidjo? Kas ten ino?
Ieva netiktai igarsjo, o Kinskiui valstybinis teatras nepa
sil angaemento. Galbt jie pabijojo konflikt ir apsigalvojo?
Mat Kinskis buvo vienas i t Reifenbergo sutikt moni, ku
riuos sunaikina j pai ambicija. Be abejo, jis buvo labai gabus,
pavyzdiui, para nepaprastai originali simfonin poem Odisjas; savo koncertuose Reifenbergas danai skambindavo i
kompozicij. Bet Kinskiui kako trko: gal jgos ar atkaklumo,
nes visi jo kriniai buvo tik fragmentai. Jam , m atyt, neuteko
to tvirtum o, jgos, kuri bdinga dideliems menininkams.
Prinsas nusiypsojo.
- Suprantu, - tar jis.
- 61 -

Reifenbergo veid ikreip grimasa. Jis nusiypsojo taip iro

nikai, jog Vorenas net paraudo.
- Suprantate? Kaip js galite suprasti, jaunasis drauge? K
js galite imanyti apie men, bdam as toki mel? - Reifen
bergas nusijuok. - Sakau jums: daug lengviau pagam inti per
dien penkis tkstanius automobili negu sukurti nors vien
Bacho fug ar nem irting dainel. Atleiskite, Prinsai, - jo bal
sas suvelnjo, - bet a tvirtinu, kad js amiuje nemanoma
suprasti, kas yra menas. Na, tai kur mes sustojome? Aha, va
dinasi, Kinskis ikl skyryb byl ir j laimjo. Teismas Iev
apkaltino, o vaik priteis tvui. Bet Ieva jokiu bdu negaljo
su tuo susitaikyti. Ji staiai to. Ji norjo usisklsti savo na
muose. Ji veikiau nusinuodys kartu su vaiku, negu j atiduos.
Tada mums buvo sunkios dienos.
K art atsitiko baisus dalykas. Dingo vaikas! Kinskis atm
j i auks ir sodino automobil. Kai M arta gro namo be
vaiko, Ieva blaksi lyg beprot. Jo$ nervai visikai pairo ir dl
to teko atsisakyti gastroli Niujorke. Tuomet js mieli kole
gos ir pradjo spausdinti ilgiausius sensacingus straipsnius apie
Kinskio-Kenigsgarten teismo byl.
Reifenbergas paniekinamai mosteljo ranka ir pasakojo toliau:
- Taiau Ieva jokiu bdu nepasidav, n trupuio. Dabar
ji nusprend pagrobti vaik! - kteljo jis. - Ir ji tai i ties
padar, tikras dalykas! Jeigu jau ji k usibria, tai btinai
pasieks! Js tikriausiai inote t istorij!
- Kaip? Ji pagrob vaik viena, ar jai kas nors padjo,
profesoriau? - naiviai paklaus Prinsas.
Reifenbergas nusijuok ir pamerk Prinsui.
- A juk negaliu jum s visko pasakoti, mano jaunasis drau
ge, - tar jis. - Gal kit kart. Galiu tik pasakyti, kad ji
netiktai dingo ir po trij dien gro: su Greta.
Taigi, ubaig Reifenbergas, vl prasidjo nerarnios dienos
ir teismo procesai. Vaikas buvo draskomas tai en, tai ten, kol
gal gale sikio karalien motina, ilaplauk dama. Kurgi tai
m aty ta - itaip tsyti vaik ir neduoti jam ramybs! Karalien
m otina m dertis. Su juo, Reifenbergu. Pagaliau buvo sutarta,
kad kiekvien vasar Ieva pasiims vaik dviem mnesiams.
- Gerbiamas jaunasis drauge, - tar Reifenbergas, usi
degdamas ugesusi virginij, - dabar js inote, kaip ten i
tikrj buvo. A tikiuosi, js pasielgsite kilniai - girdite, sakau,
- 62 -

kilniai - ir itaisysite ikraipymus amerikiei spaudoje, jei kas

nors vl prisim int it sen istorij.
Jis padav Vorenui aksomin, m inkt lyg be kaul rank.
- O istorij apie vaiko pagrobim a papasakosiu kit kart.
Ji gana domi.
Vorenas paoko, bandydam as sulaikyti Reifenberg savo a
via ypsena; ir i tikrj Reifenbergas bem at sultino ingsn.
- A inau visk smulkiai, - tar Reifenbergas. M atyt, jam
knietjo isipasakoti savo paslapt. - ita istorija gana rom anti
ka. Ieva atsim vaik viena. Jos draugas, itas Johansenas, kur
a minjau, lauk automobilyje. Ieva prasiskverb karaliens
motinos namus, persirengusi sena kaimiete, neina krepiu ant
pei. O, tai nepaprastai rom antika istorija. Ieva b t ivada
vusi savo vaik netgi i pragaro.
Reifenbergas nusiypsojo ir, auktai atmets galv, nutolo.
Paskui j i valgyklos ijo ir Prinsas. Reifenbergo pasakoji
mas kaitino jo vaizduot. Ilgai nedelsdamas, jis nujo pato sa
lon, nordamas tutuojau usirayti i istorij. Jis jokiu bdu
nepiktnaudiaus patikta paslaptimi. Taiau vien grai dien,
nutaiks patog moment, jis paskelbs, Reifenbergo odiais ta
riant, vis i istorij44. Tiesa apie Kinskio-Kenigsgarten byl!
Be dvikovos! Be bandym nusiudyti! Ieva Kenigsgarten, persi
rengusi sena kaimiete, pagrobia savo vaik, sweet little GretelA\
O karalien motina...
Apie t paslapting Kinsk, su kuriuo jis gyveno vienoje
kajutje, Prinsas, savaime suprantam a, Reifenbergui n odiu
neusimin. Ir kaipgi jis galjo prasitarti? Juk jis neinojo, kad
vienuolis ir itas Feliksas Kinskis yra tas pats asmuo, nors dabar
beveik ja u neabejojo. ita erelika nosis!
Staiga jis prisimin, kur m at t veid! Universe-Press re
dakcijoje, kai buvo spausdinami skelbimai apie skyryb bylas.
Js vaiuojate su reikalais? Ne, ne su reikalais. Tikriausiai
studijuoti? Ne, ne studijuoti. Vadinasi, kaip turistas? Ne, bet
galima b t pasakyti ir taip.
Jokios abejons!
Staiga itame vaiduoklikame veide Vorenas prisimin pa
stebjs tragikus bruous, taip, be abejo, tai buvo tragiki
bruoai.
14Miel m ayt Gret (ang.).
- 63 -

Reifenbergas atskleid jam dviej moni likim, ir abu

iuos mones jis visikai atsitiktinai sutiko iame laive. Staiga
jis pasijuto susietas su svetimais likimais kakokiais paslaptin
gais, nors ir neapiuopiamais saitais. Jis jautsi *lyg statistas
dar nepasibaigusioje dramoje, ir jo lakiai vaizduotei is vaidmuo
atrod jaudinantis.
16

Leisdamasis kajut persirengti pasivaikiojimui, Vorenas

jaut, kad jo sin ne per variausia. Tai, k jis padar, buvo
ne visai padoru, atvirai sakant, tai buvo tikra niekyb. Jei jis
bt papasakojs profesoriui Reifenbergui apie savo bendrake
leiv, profesoriui n galv nebt atj visk atvirai ipasakoti.
engs kajut, Vorenas susigdo ir nedrso pakelti aki.
Kinskis sdjo ant lovos, apsivilks pilka, iblukusia pi
ama, pariets po savimi kojas, ikilmingas ir susimsts. Jis
kak skubiai urainjo bloknot. alia lovos stovjo padklas
su nepaliestais pusryiais. Kinskis buvo nusiskuts ir rpestingai
susiukavs. Kaip ir vakar jis kvepjo esencijomis. Iliuminatori
uuolaidos buvo dar utrauktos, ir deg viesa. Vorenui pasiro
d, jog Kinskio veidas iandien daug vieesnis nei vakar, gal
truputl pablyks, bet ne toks pagelts. Apie akis ir burnos
kampuius matsi maos rauklels, jos primin senstanios mo
ters veid. Didiul tam pa, kausiusi vakar jo veid, dabar irgi
buvo iek tiek atslgusi, akys ramesns.
- Lab ryt! - suuko Vorenas, nutaiss kuo ramesn bal
s. - A tik minutlei. Tikiuosi, js gerai miegojote?
Pagaliau Vorenas pasiek savo praustuv. Iki iol viskas klo
josi kuo puikiausiai.
Kinskis prabgomis vilgteljo Prins (jo vilgsnis buvo
pakankamai draugikas) ir papurt galv. Atrod, jog jis tik da
bar suprato Voreno klausim. Ne, jis beveik nemiegojs.
- Nemiga - mano bausm, - tar jis.
- Bausm? U k? - paklaus Vorenas. Pagaliau nusikrats
nesmagaus jausmo, jis idrso pavelgti Kinskiui tiesiai akis.
- Tikriausiai tai bausm u mano charakter, - nusiypsojo
Kinskis. Tai nuskambjo beveik kaip prisipainimas. Jo ypsena
buvo avinga ir atvira, taip ypsosi tik idealistai ir svajotojai.
Vorenui atrod, jog itas mogus niekada negalt ikrsti jokios
unybs, n maiausios.
- 64 -

Rpestingai ukuodamasis prieais veidrod savo garbanas,

Prinsas pasak, kad jis visada - dien ir nakt - miegs puikiai.
Utenka tik atsigulti, ir jis jau miega.
- Vadinasi, js tikrai laimingas mogus! - tar Kinskis,
nuoirdiai stebdamasis. - Argi js inakt negirdjote garlai
vio sirenos?
- Ne!
- Ne? O, tad a js i tikrj puikiai miegate! - nusistebjo
Kinskis, ir jo balse suskambo lyg ir pavydas. - Garlaivio sirena
kauk itis valand. Tai buvo tikrai kraupus garsas, a j visada
prisiminsiu.
Vorenas papurt galv. Jis nieko negirdjo.
- Nemiga - tikra nelaim! - kalbjo Kinskis. Atrodo, jam
prireik pasikalbti. - inote, a gyvenu vienas ir praleidiu
daug nakt be miego. Turbt negerai gyventi vienam ir nemie
goti tiek nakt? Kaip jum s atrodo?
- Ir viena, ir kita negerai, - skubiai atsak Vorenas. Il
giau kalbtis jis neturjo laiko. - Gal atitraukti uuolaidas? paklaus jis. - iandien puiki diena.
Kinskis linkteljo.
- Dkoju, - tar jis. Bet kai vid siver viesa, jis skaus
mingai primerk akis.
- Eime den, - suuko Vorenas, eidamas pro duris. Pasiirsime mones. Laive yra gana domi moni.
Kinskis sumio ir staigiai palinko ties bloknotu.
- Labai ai! - tar jis. - Taiau reikia dar kai k usi
rayti.
Koks vienias mogus! - eidamas galvojo Vorenas. - Tra
gikai vienias! Nenori, kad j m aty t laive, tai ir viskas. Ir vl
dingteljo ja m klausimas: ko Kinskiui ia prireik?
Vorenas oko lift, ir stiklu bei nikeliu tviskanti kabina
pakl j vir. Kai jis ijo pro duris ant denio, viesa j taip
apakino, jog jis usimerk. emai plytjo jra, ydra it ilkas
ir raibuliuojanti rytmeio gaivoje, jauna, tarytum k tik gimu
si, kaip ir prie milijonus met. Lengvas brizas gainiojo maas
bangeles, kurios lyg stiklo uks rjo ir blykiojo saulje. Tolu
moje en bei ten plaukiojo lengvi rko debesliai, kurie beregint
tirpo sauls spinduliuose. Vorenas pajuto t aves, kuris visada
apstulbina mog, sutinkant pirm j ryt jroje. Jis miegojo, o
kai pabudo, pasijuto beess plaukiojanioje saloje, vidury oke
5 . 608

- 65 -

ano, aplinkui buvo vien jra, saul ir svaiginantys toliai, kuriuos

sunku suvokti, nes, apvelgs mintimis j ribas, ir vl veikiai
juos pamirti. Atrod, kad nuo viso pasaulio j skiria imto dien
kelias, o praslinko dar tiktai viena naktis.
Klykiani uvdr briai, lydintys laiv nuo pat Norman
dijos sal, dabar skraid vir Kosmoso. J sparnai lyg viesos
blyksniai tviskjo saulje. Kartais jos staigiai puldavo j r
grobio ir supdavosi ant bang, kol pavirsdavo maais baltais
takeliais, o paskui, aiiai klykdamos ir plakdamos sparnais,
vl visu briu lyddavo laiv.
Kosmosas44 plauk visu greiiu. Atrus ir status laivo prie
kis skrod vandenis, o palei laiv kilo putojantys alsvi van
dens kalnai. Skuriuodami ir kunkuliuodami jie riedjo iilgai
juod laivo bort. Priekyje, vir putojani bang, sklaidsi r
ko debesliai, ir ten, kur juos paliesdavo saul, jie akimirk
vysteldavo vaivorykts spalvomis. Laivugalyje keturi garlai
vio sraigtai plak lstant vandens kriokl. Lyg putojantis kaln
srautas, nypdamas kunkuliavo kilvaterio vanduo ir versi to
lyn, nusidriekdamas ligi pat horizonto. Kosmosas44 buvo lyg
koks povandeninis ugnikalnis, kuris drebino okean.
Su pasitenkinimu Vorenas jaut, kaip po jo kojomis virpa
denis.
Pirmyn! Pirmyn! Pirmyn! Po velni, koks greitis! Netgi nak
t, akimirkai nubusdamas, jis kiekvien kart digavo, jausda
mas, kokiu nuostabiu greiiu lekia garlaivis.
Pagarbiai nusilenks, j pasveikino vyresnysis stiuardas Pa
p, oraus, truput pabrinkusio veido ponas, ir padav jam te
legram, gaut i Universe-Press. Persivalis Belas prane, kad
Voreno telegramomis patenkintas, o ypa treija. Jis prao kas
dien sisti tokius pat praneimus. Treioji telegrama buvo pa
sista plaukiant pro Biofs Rok, ir joje buvo uifruotas teks
tas, kad Kosmosas44 pradjo lenktynes dl Atlanto ydrosios
juostos4'.
Vorenas staigiai iraudo lyg berniukas, pagirtas mokytojo.
Iki iol Belas dar niekada nebuvo pagyrs jo darbo. Tai jau ioks
toks pasisekimas.
Na, pone Pape? - suuko jis, puikiausiai nusiteiks. Kas naujo?
Stiuardas nuo ankstyvo ryto ligi vlios nakties bdavo ne
paprastai orus ir ikilmingas, lyg koks kunigaikio rm tarnas;
- 66 -

dabar jis, patenkintas intymiu Voreno tonu, nusiypsojo:

P irm j nakt retai kada bna naujien, pone Prinsai. Bet staiga jis kak prisimin. - inakt viduriniame denyje
gim dydam a mir viena lenk emigrant. Gimdymas buvo prie
laikinis, vaikas liko gyvas. Bet juk itokia naujiena spaudai ne
tiks, pone Prinsai?
Netiks? inoma, tiks! Viskas domu, kas atsitinka per pir
m j Kosmoso kelion.
Prom enad deniuose buvo didelis pagyvjimas. ia be pa
liovos vaiktinjo briai plepani ir besijuokiani moni. Tai
buvo panau pasivaikiojim pasaulinio garso kurorte gra
sault ryt. Visos pasaulio kalbos susiliejo vientis gaudes.
Denyje pradjo groti orkestras.
Laive buvo daug turting moni, grtani i iemos ke
lioni po Egipt, Pranczij ir Italij. Daugum a keleivi vyko
Jungtines Valstijas su reikalais. Tai buvo firm prezidentai,
direktoriai, agentai. Visi jie atsidr iame laive savo gabum
ir triso dka. ia buvo geleies, naftos, kauiuko, kviei, pa
trank, karo laiv, alavo, odos, kino, teatro, spaudos atstovai.
Visi jie buvo tvarkingai apsireng, j veido spalva sveika ir lygi
kaip soiai ir vairiai besimaitinani moni.
Pagyven ponai ir damos, apsisup pledais, guljo ezlon
guose ir sklaid urnalus. Kamputyje guljo vabas ilgais ilais
plaukais, susisups iki smakro kotik pled, su juoda be
rete ant galvos ir sikands didel juod cigar, su kuriuo j
visada piedavo karikatristai. alia jo sdjo jauna, ipuosel
ta dam a ir kak stenografavo. Per vis savo gyvenim vabas
para deimt tkstani straipsni, dabar jis diktavo savo de
imt tkstani pirmj. Vorenas atpaino D. P. Gardener, is
irod niriai ir vilko koj dar labiau negu prie por met, kai
Vorenas j m at paskutin kart. Turbt nelinksmos naujienos
i Barenhilzo? ryt Filipas jam prane, kad streikas Garde
nerio achtose gauna vis pavojingesn umoj. Buvo ikviesta
kariuomen, kuri aud streikuojanius mones. Vorenas paste
bjo m a rudaplauk galv. Tai Harperis jaunesnysis, Horacijus
Harperis, kuris isiblaks skubiai versi pro mones, lyg bt
pamirs kak labai svarbaus. Vorenas dairsi visas puses. Jis
iekojo seser Hol.
Laive buvo daugyb nuostabiai grai moter, ir, beklai
diodamas po visus tris prom enad denius, Vorenas dmiai jas
- 67 -

stebjo. Jis nebuvo i t ovinist, kurie, pavyzdiui, laiko, kad

Amerika yra Gods own country15, tai, inoma, ne kas kita kaip
grynas padorumo paeidimas. Bet Amerikos moterys, ne, ne, j
negalima lyginti su kit ta u t moterimis! Jos tiesiog pasaki
kai graios ir mielos. J plaukai - vairi vairiausi atspalvi,
o akys - alios, geltonos, ydros, juodos. Jos priklauso visoms
rasms, visoms tautom s, o Amerikos em ir dvasia, oras, vjas
ir vandenys jas pakeit ir sukilnino.
17
Vorenas vis valgsi ir valgsi. Lydima itiso brio gerbj,
pro al praplauk lygaus porcelianinio veido ir velni, apmiglijusi aki Kit Saliven. Jis pastebjo vilgani kats galvut tai buvo toji prancz artist - kaipgi ji vadinasi? - jos akys
aiaravo, plaukai tary tu m svaid kibirktis, ir rausvu lieuvliu
ji vis laisi padaytas lpas. Vikriai m indam as savo trum pom is
kojytmis, alimais tipeno jos garbintojas, maasis ekscelenci
ja ila reta barzdele. Jo skruostai deg senatviku kariu, i
burnos liejosi pranczik odi srautas.
Bet kurgi jos, mergaits Hol? Kurgi jos? Juk aikiai mat,
kaip jos sdo laiv.
Staiga j pagavo kartas, nenumaldomas noras pam atyti
mergaites Hol; jis nuoirdiai troko vl ivysti mielus, graius
it m adon veidus, igirsti j iaukjim. O ypa jis pasiilgo
Violetos! Gal jos atleis jam , juk vakar jis neturjo laiko. Bet
iandien!
Jo paintis su mergaitmis Hol buvo kiek neprasta. Jie su
sipaino Oklahomoje madaug prie deimt met, j eimos
tuom et artim ai draugavo. Pirmiausia jis simyljo Etel, jis j
por kart pabuiavo, paskui Mer, su kuria buiavosi be galo
daug, kol gal gale simyljo jauniausij - Violet. kart jau
rim tai.
Tai buvo pernai Romoje. Beprotikai' simyljs Violet, jis
staiga usigeid padaryti j savo meilue. Kaip ir daugelis jau
nuoli, jis buvo nedrsus su savo aplinkos merginomis, taiau
troko sitikinti, ar galt privesti Violet iki tokios ribos, kada
moterys pasidaro silpnos. Btent iki tokios ribos, o toliau bus
m atyti. Tik vliau jis suprato, kad padar didel niekyb. Pa
15Palaim intoji Dievo alis (ang.).
-

68 -

sirodo, buvo visai nesunku privesti Violet iki tos ribos, juoba
kad ji pati skatino j tam ingsniui, Vien vakar, kai jie kar
tai buiavosi, Violeta, didiausiai jo nuostabai, pasil bgti,
paprasiausiai im ti ir pabgti!
Ir ia Vorenas pajuto pavoj. Dar vienas buinys, pagalvo
jo jis, ir tu prauvs, dar vienas ingsnis - ir tu jau visiems
laikams bsi priritas prie Violetos. Jis apsigalvojo ir apsimet
serganiu.
O k dar Violeta? A, jis jos dar nepainojo. Toji Violeta
kaipm at atlk pas j i pat labo ryto, visai nekreipdama d
mesio, k apie j pamanys viebuio tarnautojai. Vorenas dar
guljo lovoje; pasistats alia kavos puodel, sikands cigaret,
jis kaip tik skait knyg ir visai graiai atrod.
- Tu sergi, Vorenai, mylimasis?
- A nekaip jauiuosi, Violeta, - tar jis ir dar iandien
tebejauia, kaip gdingai usipliesk jo skruostai. Tai buvo be
gdikas aidimas.
- Tu kariuoji? Kas tau atsitiko? - Violeta apsivijo ranko
mis jo kakl. - A su tavimi. A pasiliksiu pas tave ir darysiu
visa, k tik panorsi, Vorenai. Brangusis, - pakartojo ji, nesu
laukusi i jo atsakymo.
Toliau negaljo itaip tstis. Vorenas pasak Violetai, kad
jis myli j be galo, be krato, taiau, paskutinmis dienomis vis
k apsvarsts, nusprend: jis per jaunas, kad surit savo likim
su josios. Vis pirm a reikia padoriai sutvarkyti savo gyvenim.
Be to, jis privalo ilaikyti savo motin, juk Violeta tai ino.
Visa tai ikloti buvo be galo sunku.
Svarbiausi dingst jis vis dlto nutyljo. Dar ir iandien
neino, kodl taip pasielg. Mintis apie t itin ankstyv laim
staiai netilpo jo galvoje. Ne, ne, ito negali bti. Susiviliojs
ta laime, jis pasielgt niekingai. Tai nemanoma. Bet apie tai
nepasak n odio.
Violeta klaussi ibalusi, nudrusi akis. Ji suprato, k jis
norjo pasakyti.
- Ak, suprantu, Vorenai, - tar ji, - nekalbk apie tai
daugiau. Bet a tave vis tiek myliu.
Violeta apkabino j ir m buiuoti jam akis. Kai jis atsi
merk, jos nebebuvo, ji tyliai ijo. Tai buvo siaubingos dienos,
kupinos kani ir gdos.
Taip, tsyk jis pasielg negraiai, apgailtinai ir dar ian
- 69 -

dien tebejauia sins priekaitus. Ir vis dlto kakokia tikrai

beprotika jga stm j dabar per visus denius, versdama ieko
ti to jauno, mielo veido, kuris anuomet netiktai pradingo i jo
kambario Romos viebutyje nelyginant isisklaid dmai. Prin
sas palypjo iki auktutinio denio, paskui ukop dar aukiau,
vali den. Nors ir visur valgsi, bet mergaii Hol nebuvo
n kvapo. Jis nusileido atgal prom enad den. Bet t pai
akimirk, kai jau ketino paklausti pono Paps, kurioje kajutje
apsistojo damos, tarp vaiktinjani keleivi kakas praplauk
tartu m ydras dm debeslis. Aplink viskas pamlynavo. Tai
buvo jos!
Jos vaiktinjo po den, susitvrusios u rank, vienodais
pilkvai mlynos spalvos paltais ir tokiomis pat kepuraitmis;
nuo j dvelk grois, diaugsmas ir jaunyst.
Ivydusios Prins, jos sustojo ir nustebusios visos trys gar
siai suuko. Paskui m linksmai okinti ir aukti:
- Nejaugi tai Vorenas Prinsas i Niujorko Universe-Press?
Tada ir Prinsas pradjo okinti, taip vikriai ir elegantikai,
lyg varjets okjas. Visa ta scena i tikrj atrod lyg i anksto
surepetuota.
- Taip, tai Vorenas Prinsas i Niujorko Universe-Press! trypiodamas suuko jis. Paskui isierg ir plaiai iskt ran
kas* lyg nordamas apkabinti i karto visas tris mergaites Hol.
Spygaudamos mergaits atoko al.
Vis dlto kokios graios itos trys jaunos mergaits! Nely
ginant madonos, linksmos, gaivios, diugios madonos. Kai jos
ypsosi, vis trij skruostuose atsiranda mielos duobuts, eios
duobuts i karto. Ryto vjas tar j viesius plaukus, plaiks
t mlyn palt skvernus, skleisdamas aplink kvepal aromat.
Jos linksmai iaukjo tartu m pauktyts. Mlynos akys, maos
rausvos lpos, skaists, sveiki skruostai ir sniego baltum o dan
tys - jos buvo lyg tasai gaivus rytmetis, inirs tiesiai i jros.
Visi jom is domjosi ir grjosi. Kai kurie keleiviai sustodavo ir
nusteb spoksodavo jas. Kur tai m atyta, trys seserys ir visos
kaip viena - grauols!
Seserys viena per kit apibr Voren klausimais. J balsai
buvo malons, stiprs, taiau skambjo velniai ir melodingai.
Vorenas staiai neinojo, kur klausim pirmiausia atsakyti.
Apkvaits i laims, jis jau t pavydius vyr vilgsnius: nejaugi
visos trys mergaits taip gerai pasta t jau n vyrik!
- 70 -

Vorenas tyrinjo Violetos veid ir akis. Bet nieko ypatingo

jpje nepastebjo. Ji buvo tokia pat kaip ir visados. Retkariais
skubiai pavelgdavo j, o tas vilgsnis tary tu m bylojo: o, vis
kas pam irta, tai buvo tik jau n dien kvailysts, o jau n dien
kvailysts nuostabios! - ir daugiau nieko. Ne, ne, Vorenai, tik
nepagalvok...
Vorenui tarsi akmuo nuo irdies nusirito, nes gdingas nuoty
kis Romoje j ilgokai kankino. Jinai jam atleido, ir jis vl j myljo,
gal dar labiau nei kitados. Jis irjo j nuvitusiu veidu.
alia seser stovjo auktas plaiapetis vyras juodomis aki
mis, juodais blizganiais plaukais ir iraikingu aktoriaus vei
du. Jis buvo apsirengs viesiu kupranugario vilnos apsiaustu
ir mvjo gelsvas pirtines. Tiktai dabar Prinsas pastebjo, kad
jis nesitraukia nuo mergaii. itas mogus, kaip ir jo plaukai,
visas vytte vytjo. Jis spindjo jga, gyvenimo diaugsmu ir
sim patija. Veidas buvo degs ir tryko sveikata ir jaunyste.
Mer, vyriausioji i trij seser, pasisuko j ir pristat
Prins:
- Tai ponas Prinsas i Universe-Press, o ia ponas Chuanas
Seguras i Los Andelo.
Mers balsas buvo truput emesnis nei kit seser.
spdingo veido vyras nusilenk draugikai ir mandagiai, ir
Prinsas pajuto stipr jo rankos spusteljim. Keista, jis tar
si pastebjs, kad Violeta tuo metu paraudo, nors jis ir nei
rjo j.
- Ponas Seguras, - tar Mer, su kuria Vorenas buiavosi
nesuskaitom daugyb kart (visus tuos buinius jis skait jos
akyse!). - Ponas Seguras nori padaryti i Violetos kino vaig
d, - nusijuok Mer.
- O! - tar Prinsas. - Puiku! - ir vilgteljo Violet. Ji
i tikrj paraudo ir tru p u t sumio.
Nordama nuslpti savo smy, ji engteljo priek.
- Tada a udirbsiu daug pinig! - suuko ji ir pliauktel
jo rankomis. - O jum s visiems pastatysiu po vil su plaukimo
baseinu.
Visi nusijuok, o labiausiai juoksi visas vytintis ponas
Seguras.
- Js artistas? - kreipsi Vorenas Segur.
Pono i Los Andelo peiai dar labiau paplatjo, jo tamsios
akys draugikai spindjo.
- 71 -

- Artistas? - Jis ipt storas, krauju pritvinkusias lpas,

kurios, rods, ims tuoj ir pli. - Deja, ne artistas, - tar jis
nusilenkdamas. - Gaila, bet a tam negabus, mano pone, visai
negabus.
- Tikriausiai reisierius?
Seguras papurt tamsiaplauk galv.
- A finansuoju film gamyb! - juokdamasis tar jis. Kaip sakiau, a neturiu talento. Vienintelis m ano talentas tai mano dd Rafaelis Seguras, vieno Los Andelo banko
savininkas.
Seguro veide vl suvito visos jo gerosios ypatybs. Tai buvo
nuostabus vyrikis, ir Vorenas susiavjo juo.
Staiga Violeta ipt akis ir, rodydama raudon gvazdik
Voreno varko atlape, paklaus:
- O ia kas? Gvazdikas? - Jos akys net ibjo i smalsu
mo. - Kam skirtas is gvazdikas? Ei Vorenai! Sakyk teisyb!
Prinsas itrauk i kilpos gvazdik ir linkteljs padav j
Violetai.
- Jis skirtas Violetai, - tar jis.
- Oho, oho! - laimingu, virpaniu balsu juoksi Violeta. Koks tu mielas, Vorenai! O a jau buvau pradjusi pavyduliauti.
Taiau, prie im dam a gl, ji klausiamu vilgsniu pasii
rjo vytint pono Seguro veid. Tas vilgsnis sukl Prinsui
didel nerim. Jis sutriko. Bet t pai akimirk Etel suuko:
- tai ir mama!
Prie j prijo ponia Hol.
- Heilo, boy16\ - pamaiusi Prins, pasisveikino ji. - How
are you17? Ir, pamusi j u paranks, nusitemp al. Eime, Vorenai, - tar ji, - noriu su jum is pasitarti.
18

Vorenas toli grau neapsidiaug, kad j kaip tik dabar nu

sitemp ponia Hol. 0 suinojs, kam jinai pasivedjo j al,
jis vos nesupyko. Po teisybei, ponia Hol nieko i jo nenorjo.
Ji tiktai pra, kad jis padt jai parayti vien labai svarbi
telegram ir nuvest j telegraf. Jai es sunku susigaudy
ti garlaivyje. Tai ir buvo visas jos praymas! Taip, dievai, ji
16Sveikas, berniuk! (ang.).
17Kaip laikais? (ang.).
- 72 -

galt isikviesti mog i svarbaus pasitarimo, nordama pa

siklausti, ar kartais jis nepageidauja nusipirkti sen raomj
mainl.
Ponia Hol buvo susinervinusi ir sunerimusi, baisiai suneri
musi. Prajusi savait Oklahomoje ir Denveryje subankrutavo
ei bankai! O kaip ten Hol bankas? Prie deimt minui ji
kalbjosi su vabu i New York Standard. Jis pareik, kad Va
karuose fermerius itiko sunki finansin kriz, bet jinai ir pati
tai inojo. Ivydusi Voren, ji pagalvojo, gal kartais jis ino k
nors smulkiau.
Ponia Bet Hol, trij grauoli mergaii m otina, buvo
sveika, apkni moteris, raudonskruost ir vis dar nepraradusi
grai veido bruo. Sniego baltum o plaukai, kaip ir daugelio
amerikiei moter, buvo minkti ir vels, tartu m ilkiniai.
Jos veide galjai nesunkiai irti vis trij grauoli dukter
bruous: duobutes, skruostus, lp linij.
- Na, Vorenai? Js gi urnalistas. Gal k nors inote?
Vorenas inojo ne daugiau u vab. Prie tris dienas Pa
ryiuje jis skait, jog kai kurie bankai Vakaruose buvo priversti
usidaryti, nes fermeriai nesteng grinti skol.
- Velniai raut visus tuos fermerius! - supykusi m aukti
ponia Hol. Jos balsas buvo skambus ir tvirtas. Na, ir kas ia
tokio, tegu mons girdi, ji sako gryn teisyb. - Taip. Visi jie
apgavikai! Paim a stambius kreditus, nusiperka po tris automo
bilius ir negalvoja grinti bank n cento!
Vorenas nusiypsojo. Bet juk ji pastanti savo vyr, tar
jis. Jungtinse Valstijose retai pasitaiko toki apsukri (jis vos
nepasak sukt) bankinink.
- Donas? - sarkastikai nusijuok ponia Hol. - Ne, ne,
mielas Vorenai, - suuko ji ir paniekinamai patrauk nosimi. Donas labai protingas, labai puikus mogus, taiau apie bizn
nenusimano n trupuio. A u j daugiau nusimanau.
Donas, sak ji, jau tris kartus buvo subankrutavs. Pirm
kart, kai ikagoje prasidjo kviei kriz. Tada ji turjo usta
tyti savo papuoalus, kad galt tarnam s imokti algas. Antr
kart su Nevados nafta j apstat tie galvaudiai Vebsteris ir
lordas Kirkvolas. Tai atsitiko todl, kad tas kvailys Kirkvolas
buvo tikras angl lordas ir nuolat gyr Holo skon rengtis. Tre
i kart... Bet kam gi pasakoti Vorenui visas Dono kvailystes!
kart greiiausiai bus kalti fermeriai, itie apgavikai!
- 73 -

- Ne, js klystate, Vorenai. Apie bizn Holas ninieko ne

nusimano! Net vaikas iviliot i jo pinigus, jeigu jam pasakyt,
kad Holas yra genialiausias Amerikos finansininkas.
Vorenas linksmai nusijuok. Jis labai gerai painojo Hol.
Holas buvo blaiviai sam protaujantis biznierius, altakraujikas,
apdairus. Retkariais jis mgdavo surizikuoji. Daug kart neteko
didiuli turt, o paskui ir vl juos susigrindavo. Taiau Vo
renas gerai inojo: nors Hol pavadintum ir biros Napoleonu,
i jo vis tiek negausi n dolerio.
- Bet Holas visada isikapstydavo? - pareik Vorenas.
- O kaipgi, inoma! - stabteljo ponia Hol ir nusiypsojo,
ironikai ir ididiai. - O inote kaip? - paklaus ji. - Nagi visai
atsitiktinai. J igelbdavo tik atsitiktinum as.
Taiau kart ponia Hol nem atanti n maiausios vil
ties isigelbti. Ak, tu Dieve maloningas! Ji pastanti Don!
Galimas daiktas, jog, grusi su mergaitmis namo, ji rasianti uantspauduotas duris! Taip, uantspauduotas! Bet Holas vis
tiek atvaiuos j pasitikti inuomotu pram atniu automobiliu,
pasiris tviskant kaklarait, ir ve jas vakarieniauti geriausi
restoran. tai koks jisai!
Ponia Hol sunkiai atsiduso.
- Na ir pasaulis, Vorenai! - tar ji, ir jos veide msteljo
baim ir nerimas. - Argi tai gyvenimas, kai kiekvien dien ri
zikuoji netekti viso savo turto? Nors bankai pastatyti i granito,
taiau kas treji m etai jie nugriva it kort nameliai. O ia dar
reikia ilaikyti tris vaikus!
Taip, atvirai pasakius, jai rpi tiktai dukter likimas! Ji vi
s nakt nesudjusi aki, ir paryiui jai atjusi galv iganinga
mintis. Ji pati turinti suinoti vis ties. Ji ketino pasisti teleg
ram savo broliui arliui ir pamaiusi Voren prisimin, jog jis
galt jai padti surayti telegram. Mat reikia veikti sumaniai,
jei nori suinoti vis ties.
- Vorenai, js pastate mano brol arl?
Ne, Vorenas jo nepainojo.
- inote, jis kvailys ir apsndlis, - tar ponia Hol, - ir
todl reikia visk gerai apgalvoti.
Jos brolis arlis buvo aistringas mekeriotojas, ir daugiau
niekas pasaulyje jo nedomino. Jis buvo Foreli mekeriojimo
draugijos pirmininkas ir itaip tarsi pasieks visuomenins pa
dties virn.
- 74 -

Savaime suprantam a, nelengva buvo parayti telegram,

kad tas apsnds kvailys visk aikiai suprast, ir todl Vo
renas ilgai ginijosi su ponia Hol dl telegramos teksto.
Kai jie ijo i telegrafo, poniai Hol ikart palengvjo, tar
tum ji jau bt laikiusi rankose paguodiant atsakym . Ji leng
viau atsikvp.
Tegu tik Vorenas nepagalvoja, kad ji bijo. O ne, ji toli gra
u ne i bailij. Ak, ji nemaai prisikentjo! Ji netgi apsiprato
su mintimi, kad iandien ji turtuol, o rytoj gali bti skalbja.
Tarp kitko ji dar turinti asmenin sskait banke, o tai galt
utikrinti jos eimai pragyvenim dar vienerius metus. Tuos pi
nigus ji nusukusi nuo Holo ir to visikai neslepianti. Be to, ji dar
turinti brangenybi, kurios leist jai isilaikyti dar pus met.
Pagaliau jos mergaits irgi ne i kvailj. Jos iaukltos ir isila
vinusios. Jos moka kelias kalbas, imano buhalterij, m ainrat
ir stenografij. Muzikai, dainavimui ir kitokiems niekams ji ne
teik n maiausios reikms. Utat okti jos moka! Taip, moka!
Ne, jos mergaits niekada nepraus! Ponia Hol nieko nem atan
iomis akimis irjo jr, ir krtin uliejo nusiraminimo
banga. Vjas tar ilkinius jos plaukus.
- Ak, Vorenai, - tar ji ir sunkiai atsiduso. - Js negalite
sivaizduoti motinos padties, kad ir kaip nortumte! Motinos
padtis m s laikais yra staiai tragika. A jum s sakau, tragi
ka! Vaikus reikia ne tik aprpinti materialiai, jie dar turi bti
laimingi. A nemiegu naktimis. Turiu tris dukras! Tris! Ir visas
jas noriu m atyti laimingas! Visas! A myliu jas visas tris vieno
dai!
Daugiau kaip metus jos keliavo po Europ, ir visur mergai
ts turjo pasisekim. Visur atsirasdavo daugyb garbintoj ir
kavalieri; Madride, Romoje, Florencijoje jos vainjosi j au
tomobiliais. Ir k gi? Gls, laikai, pasivainjimai - ir viskas!
Paflirtavo, ir tiek!
iais laikais jauni vyrai galvoja, kad mergaits sutvertos
tik pasigroti. Dieve saugok! Jos turi itekti, gimdyti vaikus,
jei ne, pasidarys isteriks. Anksiau buvo viskas kitaip, bet da
bar... iandien jauni vyrai nebenori vesti, jie nori tik paflirtuoti,
paaisti, pasimgauti - jaunoji karta baisiai nerimta, tikrai ne
rim ta. Paproiai isigim.
- Ir js, Vorenai, - staiga kreipsi Voren ponia Hol, priklausote iuolaikini jau n vyr tipui.
- 75 -

Vorenas sutriko, ir jam pasidar labai nemalonu.

- Neinau... - nerytingai atsiliep jis ir pasitais akinius.
- Taip, taip. Motina visk pastebi! Vien vakar Violetos
akyse pamaiau aaras, ir dl t aar buvote kaltas js,
Vorenai.
Vorenas iraudo.
- Atleiskite, ponia Hol, - sumurmjo jis.
- Vorenai, - prabilo ponia Hol taikiu motiniku tonu ir
paliet jo rank. - M otina visk jauia, m ato ir ino. Visk,
nors ir nesako n odio. Gal ji gdijasi k sakyti? Juk motinos
gdijasi daugiau nei vaikai.
Ponia Hol siplepjo. Vorenas beveik n nesiklaus t m oti
nos nuogstavim, kad jai nepavyks taisyti savo dukter!
- Dar yra ali, kur eimynin laim vis dar vertinama. Tai
katalikikos alys: Italija, Ispanija. Tik ne Jungtins Valstijos ir
visa kita Europa - ne, ne, mano brangusis Vorenai!
Kai jie nusileido prom enad den, Vorenas staiga igirdo
pono Seguro vard.
- Jis kils i labai senos, kilmingos eimos, - tar ponia
Hol. - Jis vadinasi Seguras i Kastilas. - Ponia Hol aikiai pa
tenkinta itar i skambi pavard. Vorenas sukluso.
it pon Segur ukor jom s ant sprando Holas. Seguras
buvo i t jau n amerikiei, kurie atkeliav Europ pasijun
ta vienii. Jie pritapo prie Hol eimos ir daugiau neatstojo. Po
keli savaii jis papra poni Hol Violetos rankos.
- Kaip? - Vorenas staiga apkurto, tarsi plaukikas, kuriam
ausis pateko vandens.
- Taip, - tar ponia Hol. - Seguro dd Los Andele tu
ri nedidel, taiau solid bank, ir Chuanas yra vienintelis jo
paveldtojas. Jo vardas Chuanas. inoma, Violetai a pasakiau:
apsigalvok, as tavs neveriu. Violeta, atrodo, apsigalvojo. Gal
gale mergait juk ne tam sutverta, kad vaint automobiliais.
Nuo t odi Vorenui m svaigti galva.
- Vasar jiedu ada susituokti. - Ponia Hol atsiduso. Duok Dieve! - pridr ji.
Dabar jie prijo promenad den. ia ponia Hol staiga nu
trauk savo tiradas ir puol prie ivaizdios damos, kuri, susi
supusi kailinius, didingai artinosi prie j.
- O, Margreta! - suuko Hol ir band apkabinti dam su
visais jos kailiniais.
- 76 -

Vorenas pastoviniavo, neinodamas k daryti, o paskui pa

sitrauk patenkintas, jog pavyko isisukti. Jis jaut, kaip virpa
jo kojos.
Vasar jiedu susituoks! Kaipgi taip?
19
Deimta valanda. Kaip ir visada, profesorius Reifenbergas
atjom' pam ok minuts tikslumu. Kenigsgarten salonlis buvo
tuias. Reifenbergas pasidjo ant rojalio natas ir pradjo skam
binti vien savo garsj preliud taip meistrikai ir tyliai, jog
muzikos garsai vos teprasiskverb Kenigsgarten miegamj. Ro
ds, kakur toli linksmai kauja vaikai, beaidiantys mokyklos
kieme. Maojo rojalio tonas Reifenberg suavjo, ir jo veidas
nuvito i laims. Tada jis igirdo anapus dur aik Ievos bals.
- Labas rytas, Ieva, tai a, - atsiliep jis.
Ieva papra dar truputl palaukti.
- Gerai, palauksiu, a turiu laiko, Ieva!
Paskui Reifenbergas atsistojo ir, gerairdikai ypsodamasis,
m smalsiai apirinti gles Ievos salone. Vis tas pats! Vyrai
vis dar simyli ir siuntinja gles. Jis susimst. Retkariais jam
atrodydavo, jog jis gyvena jau tkstant met.
jo Ieva. Jis nustebo, pam ats j apsirengusi. Paprastai ji
ateidavo pam ok su chalatu, danai tiesiai i vonios, drgnais
plaukais, kvepianti esencijomis.
- Taip, a jau apsirengusi. Norjau ieiti ant denio, - ta
r Ieva.
- Ant denio? - paklaus Reifenbergas ir baisiausiai nu
stebs net pravr burn, lyg Ieva bt pareikusi didiausi
nesmon. - Kaip? Ant denio? - Jis papurt gaiv ir nusikva
tojo. - Pirm iausia mes valandl padirbsime, Ieva, o tad a tau
dar uteks laiko pasivaikioti saulutje! - tar jis, imdamas
natas.
Ieva prijo ariau ir m aldaujamai ities Reifenberg
rankas.
- Ak, praau, mielasis, gerasis, tik ne iandien! - pra ji. Atvykau mirtinai pavargusi tiesiai i Briuselio ir taip pasiilgau
gryno oro. Dar niekada taip puikiai nemiegojau, kaip iandien.
Ak, koks tu kartais bni nepakeniamas!
Reifenberg velg jos mlynos akys.
- 77 -

Profesorius tragikai surauk kakt ir palenk savo rud

plik. Jis privalo bti grietas, neperkalbamas. Kai tik Ieva ne
dirba, vl pasikartoja senos klaidos: jos balsas tam p a iurktus,
nelygus, ir tik jis vienas tai girdi. Jeigu jie praleidia nors savai
t, Ieva grta pas j tokia laukin, kad Reifenbergas nebeino,
k daryti.
- Ieva, mes jau keturias dienas nedirbome, - kreipsi jis su
sirpins, vis dar tragikai surauks aukt kakt. - Gal pam ir
ai, jog turi vakar dainuoti? - Primerks akis, jis priekaitingai
ir spjamai vilgiojo Iev.
Ieva nusijuok. Ak, tas kelias dainas ji sudainuot ir mie
godama, juk jis tai ino.
- tai kaip? - Reifenbergas papurt galv. - ito a nei
nau! - atsak jis, ironikai ypsodamasis.
- Bjauresnio tirono tu rb t niekas nra mats! - suu
ko Ieva.
Reifenbergas i tikrj atrod baisiai nelaimingas. Jis nuo
lankiai linkteljo galv.
- Na, gerai, Ieva, - tar jis dusliu prislgtu balsu, - nors
a ir negaliu js pateisinti, negaliu! - Susimsts jis isitrauk
laikrod. - Atidsime pam ok dvyliktai valandai, - nusprend
jis. - Tik praau neprietarauti, Ieva. Ir nevluokite.
Reifenbergas ijo, bet i visos jo laikysenos buvo m atyti,
kad jis nepatenkintas.
- Tu pyksti ant mans, Pepi? - valikikai kteljo Ieva
jam pavymui.
Reifenbergas j kankino, ji danai jo netgi neapksdavo.
Jis kankino j meno vardan ir n neslp, kad jo asmenyb
ia anaiptol neturi jokios reikms. Retkariais jie net stipriai
susikivirydavo.
- Gal gale juk tu ne Dievas! - aukdavo Ieva, net pa
raudusi i pykio. Reifenbergas iblykdavo ir, krypuodamas ant
trum p kojyi, ididiai atrdavo:
- inoma, ne. Bet esu jo vietininkas! - Jis nusviesdavo ant
grind natas. - Prasmek skradiai! - ikls rankas aukdavo
jis. - Po mnesio tu imsi viegti, o ne dainuoti. Argi tu supran
ti, kas yra menas?
Bet kit dien Reifenbergas vl ateidavo lyg niekur nieko.
Jis ypsodavosi, kaip ypsomasi i vaikik idaig. Ir Ieva n
neprietaraudam a paklusdavo jo autoritetui. Kas ji be Reifen-

78

bergo? O Reifenbergas sakydavo:

- Palauk, Ieva, pamatysi, k padarysiu i tavo balso!
vid pro iliuminatorius skverbsi ryki sauls viesa. Ie
vai atrod, kad ji sksta milinikoj, bekratj viesos jroj. Juk
iema buvo niri, tamsi, pilka; itisus mnesius ji praleido prie
elektros viesos. D abar Ieva skubjo kuo greiiau ieiti. Bet kur
gi keksai Zepliui? Jai tutuojau reikia nueiti pas Zepl. K gi jis
pagalvos apie savo poni?
- Kur yra Zeplio keksai? - suuko ji, sitikinusi, kad Mar
ta kakur alia. M arta padav jai keksus. Ieva usimet palt ir
m m autis iedus.
Staiga ji igirdo, kaip duris pasibeld ir M arta nujo ati
daryti. Kakas paklaus, ar galima ueiti. Ieva sukluso. velni,
maloni banga uliejo vis jos kn nuo koj ligi galvos. Ranka,
kuri siek nuo stalo iedo, sustingo. Ieva stovjo nejuddama, jos
veide pasirod nepasitikjimas, net igstis. Ji ibalo, virpdama
i laims, bet paskui staiga sumio, visai kaip mergait.
Nejau tai?.. O, negali bti!
Ji suakmenjo, nestengdama pajudinti rankos, kurioje laik
ied.
- Ponas Kranachas! - igirdo nir Martos bals. Ji kaip ir
visada pavydjo Ievai.
- Ai, Marta! - tar pastamas balsas.
Ne, tai nemanoma! Kraujas sibteljo Ievai veid. Ji jau
t, kaip usipliesk jos skruostai.
#
- Kas ten? - paklaus ji, nors ir taip buvo aiku. Ieva vis
dar negaljo atsipeikti ir pajudti.
- Tai a, Ieva! - tar pastamas balsas.
Ieva pamgino susivaldyti. Ji kelet kart giliai kvp oro.
Tada atidar duris. Viskas buvo lyg sapne, jai svaigo galva. Ji
prisimin vakarykt blog nuotaik, nevilt, vienatvs baim.
tai kodl jis neatsiunt n maiausios inels, n maiausios
telegramos! Ji stovjo tarpduryje, ipltusi i nuostabos akis,
ir velniai ypsojosi. Paskui neskubdama lengvu mostu padav
jaunajam sveiui rank. Nors Ieva puikiai mokjo valdytis, bet
vis dlto prie sekund ji visa net apmir, igirdusi pastam
bals.
- Veitas? ' - tar ji ir nusijuok tyliu, i laims virpaniu
balsu. - Net negaljau patikti savo ausimis, kai igirdau j
s bals.
- 79 -

Prieais j nejuddamas stovjo jaunasis Veitas Kranachas,

auktas, lieknas, graus dvideimt eeri m et vyrikis, ir i
rjo j pilkomis, rimtomis akimis. Jo vilgsnyje atsispindjo
ne tik diaugsmas, bet ir didiul meil. Jis buvo ibals nuo
susijaudinimo. Paskui emai nusilenks paliet lpomis jos ran
k, ir ji ivydo jo vies pakau. Jis nieko nepasak. I tikrj
jis nepajg itarti n odio, nes itas pasim atym as imu
j i vi. Prie deimt dien jis atsisveikino su Kenigsgarten
Berlyne.
- Pasirodo, js laive, Veitai? - paklaus Ieva, n nesisteng
dam a daugiau slpti savo diaugsmo. - A m aniau, kad js
utrukote su reikalais Frankfurte?
- Taip, a ia, Ieva, - tar jaunasis Kranachas ir paraudo
kaip studentas, beveik kaip mokinukas. - iaip taip suspjau
Kosmos.
Jis jau vakar vakare ketins usukti pas Iev, bet prie kaju
ts dur sutiks profesori Reifenberg, ir is jam pasaks, kad
Ieva miega ir liepusi jos neadinti.
Ieva nepatenkinta papt lpas.
- Tas bjaurusis Reifenbergas! - tar ji. - Jis jau pradeda
kitis mano asmeninius reikalus. Bet js galjote ueiti vliau.
Vakar vakare jauiausi labai vienia, ir b t buv ne pro al
truput paplepti su jumis.
Kranachas pasiirjo j tyromis akimis.
- Reifenbergas mans nepraleido. Jis sunypt: Ts, ts, Ie
va miega, - ir nujo ant pirt galiuk. Js gi j pastate! Ir
a turjau drauge su juo vakarieniauti. Be to, Ieva, js inote,
kad a pasiadjau nebti per daug kyrus.
Taip, ji ino. Ieva nusijuok. Bet jam nereikia to per daug
paisyti, jam ne. K art ji pasak Veitui, kad vyrai j staiai erzi
na, nes jie visi kako i jos nori. Vieni nori su j a pavakarieniauti,
kad galt prie visus pasirodyti, kiti nori su ja pakeliauti, u
megzti flirt arba meils roman. Dar kiti nori j paprasiausiai
vesti ir sieidia, kai jinai i j pasijuokia. Visad taip. Jie dedasi
jos talento garbintojais, o netrukus jau nori tap ti jos meiluiais.
Bet Veitas visai kas kita!
Jos vilgsnis sutriko, ir ji persibrauk ranka per plaukus.
Ieva padkojo Kranachui u alyvas, nes juk alyvos tikrai jo?
Atvirai sakant, prisipaino Ieva, ji vakar stebjosi, negavusi nuo
jo pasveikinimo. Ji i ties buvo truput nusivylusi. Ieva nusi
- 80 -

ypsojo. Staiga ji sumio ir pasipiktino savimi, jog rausta kaip

mergait, ivydusi savo mylimj.
- Eime, Veitai, - tar ji ir tyliai nusijuok, stengdamasi
paslpti savo sumiim. - Eime den! irkite, kokia saul!
- Ai, Ieva.
Jis n nenumano, koks jis graus, - pagalvojo Ieva, ir jos
veidas net nuvito i laims.
- Turiu jum s perduoti linkjim, Ieva, - tar Veitas, kai
jie ijo i kajuts.
- Linkjim? - Ieva stabteljo. Jos skruostai staiga usi
pliesk, o akys suspindjo. Ji keistai ypsojosi.
- Nejaugi nuo...
Veitas linkteljo.
- Taip, taip, nuo Gretos. A j aplankiau Zalcburge.
Ieva aikteljo.
- Js j m atte, Veitai?
- Taip, keliaudamas i Vienos Heidelberg usukau ir pas
Gret.
Ieva patrauk Veit u rankos.
- Eime, Veitai, - suuko ji. - Tik ne ia. Mes surasime
tyki vietel, kur galsime ramiai pasikalbti. Papasakosite man
visk, Veitai! Girdite! Kuo smulkiausiai!
20

Ieva nekantraudam a jo per den alia Kranacho. Veitas at

ve jai ini nuo maosios dukrels! I laims ji staiga apkvaito.
engusi den ji tiesiog apsvaigo nuo akinanios sauls, vel
niai oianios, raibuliuojanios jros ir gaivaus vjo, neanio
jaudinanius okeano kvapus.
- Ar G erta sveika?
- Taip, sveika. A atvykau...
- Tik ne ia, ne ia, paskui!
Ievos veide atsispindjo diaugsmas ir velnumas, o mly
nos akys spindjo plieno atspalviu. Visas jos knas, tarytum
rasos ipraustas, alsavo ypatingu gaivumu ir jga. Ji vos bega
ljo sulaikyti lengvut, digaujani ypsen putniose, graiai
ilenktose lpose. Jos skruostai buvo iraud lyg kaimo mer
ginos, nereikjo j n daytis. Tas raudonis buvo nevienodas,
vienur rykesnis, kitur blykesnis - tokie danai bna obuoliai.
6 . 608

- 81 -

Minkti, tam saus gintarinio atspalvio plaukai plaikstsi vjyje,

kelios viesios sruogos, primenanius geltonus sakus, buvo ypa
neklusnios, ir ji vargais negalais sugrdo jas po skraiste.
Denyje knibdjo daugyb moni, ir jie smalsiai irjo j
Iev: tai Kenigsgarten! Jie m at j scenoje, koncert salse, o
jei kas jos ir nepainojo i veido, tai suprato, kad tik ita mote
ris galt bti Ieva Kenigsgarten. I jos sklido kakokia ypatinga
kerinti jga; akys, veidas, lpos, rods, ikalbingai bylojo apie
jos jausmus. Keleiviai trauks al, kai kurie sveikinosi. Trys
jaunos graios mergaits mlynais paltais, kurios susikibusios
u paranki vaiktinjo po den, i nuostabos net isiiojo ir
beirdamos j nejuiomis utvr keli. Dl to Ieva n kiek
nepyko, anaiptol, jai patiko, kad mons j a avisi. Ji buvo gar
btroka ir ito neslp. moni dmesys buvo jai lyg atpildas
u jos neapsakomai sunk darb, u kanias, kuri nesivaizduo
ja n vienas i t moni, u Reifenbergo kankinimus, u jos
jaudinim si prie ieinant scen. Bet iandien moni dmesys
buvo jai itin malonus: tegu m ato Veitas, ko ji verta.
Dabar visa jos laikysena buvo kakokia iaukianti. Jos vei
das tarsi bylojo: tai, irkite, a esu Ieva Kenigsgarten, a
laiminga, nes einu alia ito jauno vyrikio, kur myliu. Argi jis
ne graus?
Direktorius Henrikis pasveikino Iev avingiausiu ypsniu.
Jo vilgsnyje Ieva nepastebjo n truputlio priekaito u vaka
rykt pobv, kur jinai neatvyko.
Paskui jis ir vl palinko prie ponios Saliven, kuri kito
jo susirietusi ezlonge lyg jau n a mergait. Ji buvo sisupusi
m arg pled, i po jo koketikai kyojo maos kojyts. Rusvos
garbanls spindjo saulje metaliniu atspalviu, dienos viesa be
gailesio atskleid jos suvytus veid, nors jis buvo padengtas
storu pudros sluoksniu, lyg miltais apibarstytas.
U jos ezlongo pintam e krsle sdjo Kit Saliven, apsupta
jaun, grai vyriki, be kuri ji n minuts nepasirodydavo
ant denio. Tai buvo trys jauni sportininkai: velnus blondinas
anglas vikontas Djus ir du tamsiaplaukiai pranczai - baro
nas Nijonas ir daktaras ilberas. Jau daugel m et i eils jie
dalyvaudavo tarptautinse teniso varybose Londone, Paryiuje,
Berlyne, Nicoje ir Kaire. Daktaras ilberas aid netgi Austra
lijoje. Vikontas Djus prie metus perjo automobili sport,
Jis varsi u vien ital firm ir vesi su savimi tris naujut
laiius lenktyninius automobilius.
- 82 -

Kai ponios Saliven dmes patraukdavo koks keleivis, ji pri

sidengdavo akis maa, iedais papuota ranka ir, prikiusi prie
akies monokl, kuris, priritas plona grandinle, tabalavo ant
kaklo, iiepdavo maus, smailius ir atrius kaip lydekos dantis.
Piktas ponios Saliven lieuvis buvo visiems gerai inomas. Ak,
tu Dieve, ji n neslepianti savo paniekos monms, nes gerai
juos pastanti. O m oter staiai neapkenianti, jos yra... na, ji
nepasak, kas jos tokios.
- O, irkite! - suuko ji aiiu, nosiniu balsu, ir jos pud
ruotam e veide sublyksjo monoklis. - ia juk Ms Teilor! Toji
meilut irgi nepajaunjo. Ji dabar ko gero sveria du centnerius.
Mes vadinome j Katyte. Katyt turjo tris vyrus ir visus tris
nuvar kapus.
- Mama! - suuko Kit ir perkreip savo siauras lpas,
nepatikliai ypsodamasi.
- O k? A juk sakau gryn ties, Kit. A pastu Katyt
jau deimt, ne, jau dvideimt met. Anksiau ji deklamavo eiles
varjetje ir ten susipaino su arliu Janghasbendu. arlis buvo
laiv savininkas ir ved Katyt. Katyt ivaist vis jo turt.
Kai jam nieko nebeliko, jinai isiskyr ir itekjo u Beno Kler
ko, kuris mokjo tik viena: m irtinai nusigerti. Tai buvo vienintel
jo profesija, ir j jis irjo itin rim tai. Netrukus jis susilau
k pasisekimo. Katyt m kviestis namus paius didiausius
girtuoklius ir pati pradjo gerti.
- Mama! - uprotestavo Kit ir tarsi atsipraindam a nu
siypsojo savo kavalieriams.
- Menkai tu imanai apie gyvenim, Kit! - sieidusi ato
v ponia Saliven. - A gi sveiuodavausi Beno Klerko namuose iaip jis labai mielas mogus, kol per daug nenusigeria. Sveika,
Katyte! - suuko ji aiiu balsu.
Dama, kuri paauk ponia Saliven, buvo apkni, pagy
venusi bardam a gerairdikomis pabrinkusiomis akimis. Ji prijo
ariau ir nudiugusi suuko:
- Ar tai tu, Pat! O, negaliu patikti savo akimis!
Damos apsikabino ir pasibuiavo.
- Kaip tau sekasi, Katyte?
- O, ai, gerai, negaliu skstis.
- Tai ikart m atyti, net i toli. Ak, tu visada jauna!
- Treias vyras, kur Katyt nuvar kapus, - toliau ts
apkalbas ponia Saliven, bet taip garsiai, kad jos draug dar
- 83 -

galjo igirsti, - buvo vedas, vardu vnas Olafsonas. Meksi

koje jis turjo sieros kasyklas. Tai buvo labai aunus vyras. Ji
nuvaiavo su juo Meksik ir i pavydo j nuud, tiesa, kit
rankomis.
- Mama! - pasipiktinusi suuko Kit. - Tu iprotjai!
Ponia Saliven nusijuok.
- Iprotjau? - suuko ji, ir jos maos akuts usiliepsnojo
pykiu. - Gal usiundysi ant mans psichiatrus, Kit? K? Tik
nemanyk, kad jiems su m anim bus lengva!
Bet. kas gi ten ateina?
- O! - nustebo ponia Saliven, netikdam a savo akimis.
Pro juos lepsjo maas, sulinks seneliukas, visai nupliks,
gelsvu ipurtusiu veidu ir priplota nosimi. Eidamas pro poni
Saliven, jis sustojo ir pagarbiai nusilenk.
- Bon jour, monsieur LemoineZ18 - maloniai suuko po
nia Saliven ir liai nusiypsojo, rodydama smulkius it lydekos
dantis. - Ts! - sunibdjo ji paslaptingu ir digaujaniu bal
su. - Ts. Vadinasi, jis dar tebegyvena. Mano ponai, a k tik
sveikinausi su velioniu!
- Su velioniu? - Abu jauni pranczai negaljo sulaikyti
juoko.
- Taip, tiesa. Su velioniu! it pon prie dvideimt met,
tiksite ar netiksite, palaidojo Baku, naftos mieste. Tada jis va
dinosi Ulanevas ir buvo vienas Baku naftos m agnat. Bet gal
gale jis pridar toki pasibaistin dalyk, jog net pinigai ne
begaljo igelbti jo nuo teismo. Tada jis mieliau sutiko mirti ir
leistis palaidojamas. Dabar jis - pranczas, gyvena Kanuose, pa
sakikai turtingas ir vadinasi baronas Lemuanas. Kalbama, jog
it titu l jam suteiks popieius.
- Mama! - suuko Kit. - Juk tai pasaka, daugiau nieko!
Ponia Saliven paniekinamai gteljo peiais.
- Tu nepasti gyvenimo, Kit, - tar ji. - Visas gyvenimas
ne kas kita kaip iauri, absurdika pasaka! U pinigus galima
padaryti visk. A galiau tau papasakoti dar kitoki istorij.
Stiuardai padav buljon, ir valandlei ponia Saliven, ku
rios piktas lieuvis degino lyg kaitinta geleis, nutilo. Bet paskui
ji ir vl prisikio prie aki monokl ir m valgytis po den. Jos
18Lab dien, ponas Lemuanai! (pranc.).
- 84 -

akys blizgjo lyg ali brangakmeniai. Ji sdjo kaip demonas ir

tykojo naujos aukos.
- Ak, Gardeneris! - vl pradjo ji. - Donas Piteris Gardeneris! Ar tau neatrodo. Kit, kad jis gerokai paseno?
Ponia Saliven jau seniai painojo Don Piter Gardener.
Jis m jai nepatikti. Jai atrod, kad Gardener isekino visos
tos modernios frazs ir sentimentalios kvailysts, kuriomis mirga
iandieniniai laikraiai. Reikjo painoti jo tv, Don Garde
ner! Tai bent buvo vyras! Vienas i t galin, kurie pastat
ant koj Jungtines Valstijas. Jis nesileido vediojamas u nosies
visiems tiems raeivoms, kurie savo laikraiuose skelb naujus
monijos idealus, nevertus n sudilusio skatiko. Nepraeit n va
landa, ir jis sustabdyt vis t kvail streik Barenhilze! Jis
puldavo mones su kumiais ir nebijojo nieko! Tai bent buvo
vyras! K art jis pasak poniai Saliven: Pat, iame pasaulyje ga
lima bti arba ponu, arba vergu. Nes nuo tada, kai egzistuoja
pasaulis, nieko daugiau ir nebuvo, tik ponai ir vergai, patikk
manimi, Pat, ponai ir vergai, o visa kita - grynas melas/*
itaip pasak Donas. Ir ponia Saliven juo tikjo! Taip yra
iandien ir taip bus visada.
- Ponai ir vergai! - pakartojo ponia Saliven ir su iaukian
ia ypsena pasiirjo savo palydos ponus, visus i eils. Ir iandien yra ne kitaip, o gal js nesutinkate, direktoriau
Henriki?
Direktorius Henrikis sumis ypsojosi ir judino koj. Na
ir lieuvis tos sens, - galvojo jis. - I ties tonikas lieuvis!
Jis maloniai nusiypsojo ir gteljs peiais tar, jog, atvirai
kalbant, itoks pasakymas, jo nuomone, iek tiek atrokas.
O tenisininkas baronas Nijonas ididiai atm et savo gra
i, juodaplauk galv. Jis net paraudo i pasipiktinimo. Nors
jinai ir turtinga, vis tiek neturi teiss taip cinikai ir begdikai
kalbti!
- Js perdedate, madam, - tar jis virpaniu balsu. - A
manau, jog laikai per pastarj imtmet iek tiek pasikeit!
- Go on! Go onZ19 - siterp Kit, nes jai patikdavo, jei
kas nors idrsdavo paprietarauti motinai.
Ponia Saliven, kuriai bet koks prietaravimas buvo tolygus
asmeniniam eidimui, atsuko monokl pon Nijon ir met
19K albkite toliau! Kalbkite toliau! (a n g ).
-

85

j smerkiant vilgsn. Ji piktai nusijuok.

- Js dedats labai protingas, barone Nijonai? - sarkasti
kai tar ji. - Egalite, libert, fraternit!20 Js geras berniukas,
barone Nijonai, i ties neblogas berniukas! - Baronas Nijonas
ibalo. - Bet turiu jum s pasakyti, kad visa tai tuios frazs.
Gras odiai! Js, europieiai, m gstate uliliuoti save gra
iais odiais. Laikai pasikeit. O, inoma, a sutinku. Bet pa
sikeit tiktai pavadinimai, jie tapo velnesni, o i ties viskas
paliko po senovei. Vadinkit sau kaip patinka, o ponai ir vergai
yra ir bus visada. A drstu vadinti daiktus j tikraisiais vardais.
Ponia Saliven triumfavo.
21

Taip, ponia Saliven triumfavo, taiau ji kaip ir visi kiti

puikiai juto, kad tas pokalbis paliko nemalon spd. Baronas
Nijonas vis dar tebebuvo ibals. Henrikio amina ypsena atro
d priverstin. Kit isitrauk i kiens ilg sidabrin kandikl
ir m j valyti. Tai buvo blogas enklas. Ponia Saliven supra
to, kad buvo per daug stati, bet argi ji kalta, kad iuolaikiniai
mons nenori klausytis tiesos ir mgsta tuias frazes! Ji band
prabilti taikesniu balsu, bet niekas neatsiliep.
Dabar ji sdjo sieidusiu veidu, piktai riniomis akimis.
Didiausia bausm monms yra j neapsakomas kvailumas! galvojo ji. - Pati iauriausia bausm.
- Na, gerai, a tylsiu. - Ir ji nutilo.
Pro al vis jo ir jo mons. Ak, koki domi dalyk
ji galt apie juos papasakoti! Bet sieidusi ji atkakliai tyljo,
nors i tyla darsi jai vis labiau nepakeliama.
Tuo tarpu pro al prajo Kenigsgarten. Henrikis atsistojo
ir pagarbiai nusilenk.
Ponia Saliven primerk trumpareges akis ir iupo u mo
noklio, kabanio ant plonos grandinls.
- irkite, Ieva Kenigsgarten! - tar ji, laiminga, jog pa
galiau pavyko nejuiomis, nutraukti tyl. - Stipri asmenyb! pridr ji pagarbiu tonu. - Stipri asmenyb! - po valandls pa
kartojo ji, beveik stebdamasi, kad niekas nepratar n odio.
- Ji eina lyg karalien! - pagaliau prabilo Henrikis, nes jis
nebijojo banalybi.
20Lygyb, laisv, brolyb! (pranc.).
- 86 -

Ai Dievui, tyla pasibaig! Ponia Saliven su palengvji

mu atsities ir akies mirksniu vl atgijo. Po teisybei, ji nemgo
karalieni.
- tai kaip turt vaikioti karaliens! - tar ji. Tos ke
lios karaliens, kurias ji m at savo gyvenime, atrod jai niekuo
nepasiyminios ir tokios pat paprastos kaip fabrikant ar sena
tori monos, n trupinlio negeresns. - Tikr karalieni bna
tiktai teatruose, direktoriau! - pridr ji. - Taiau js teisyb,
jos eisena tikrai puiki! Bet kojos? Ar jum s neatrodo, direktoriau,
kad jos kojos kaip ir daugelio vokietaii iek tiek didokos? Beje,
jos figrai dar nieko neprikii, nors ji jau nebe pirmos jaunysts.
Kiek m et jai duotum t, direktoriau? - juokdam asi paklaus ji
ir, nelaukdam a atsakymo, pridr: - O kas tasai jaunas vyrikis,
einantis alia?
Direktorius Henrikis gteljo peiais. I visko sprendiant,
jam pasirod, kad Kenigsgarten ir jaunasis jos palydovas labai
artim i pastami. Direktorius nepainojo Kenigsgarten palydovo,
bet jis tutuojau pasiteiraus, nes ir paiam knietjo suinoti.
Ponia Saliven kandiai ypsojosi, prikiusi prie akies mo
nokl.
- Jis graus, tasai jaunas vyrikis! - tar ji.
- Panaus graik! - siterp Kit. - Jo profilis klasikas
kai tikro graiko.
Jaunieji sportininkai pritardam i linkteljo.
- Jo laikysena puiki, - tar vikontas Djus.
Ponia Saliven paleido monokl ir primerkusi akis kreipsi
Henrik. Ji vertina Kenigsgarten kaip visus tikrus menininkus.
Jos namuose lankosi ymiausi dainininkai ir dirigentai, ir Ka
ruas, inoma. Bet kur tai m atyta, kad visas pasaulis pradt
kraustytis i proto dl itos Ievos Kenigsgarten. Ponia Saliven
negaljo atsispirti pagundai nepalieuvavus.
- Girdjau, - tar ji, - jog Kenigsgarten patinka jaun,
grai vyr draugija. Ar tikrai, direktoriau? Galt bti teisyb.
Ji isiskyrusi, ir, rodos, buvo tad a kakoks skandalas. Ar tik
nenusiov Vienoje vienas jos jaunj meilui?
Direktorius Henrikis gteljo peiais. ir nusiypsojo. Apie
tai jis nieko negirdjs. Kiekvienam mogui skirtas jo likimas.
Ponia Saliven nusijuok ir draugikai stukteljo Henrikiui
on.
- et i js nieko neipei, ninieko! - paaipiai tar ji ir
- 87 -

tuoj pat susidomjo kitais keleiviais.

- tai ateina Harperis jaunesnysis! - suuko ji. - Kit,
ateina Harperis!
Kit patrauk peiais ir altai tar:
- Tegu sau eina. Man jis n kiek nerpi. Tu gi inai, mama!
Ponia Saliven kandiai nusiypsojo, prisiminusi, kaip Kit
itisus mnesius sukosi aplink Harper. Taiau Harperis tad a pa
sirinko graij Lis Vistler, ir Kit taip pasiuto, kad grasino
nuausianti Lis.
- O, ir vl ta maoji pranczait, kuri vakar vakare ap
suko Harperiui galv. O Dieve, pinigai yra didiausia pagunda
pasaulyje!
Nordama atkreipti save dmes, oreta Adonar ryosi
gana drsiam sumanymui. Ji ijo ant denio, apsivilkusi bluejacket, savotiku, imituojaniu jreivik uniform rbu, labai
plaiomis mlynomis kelnmis ir atidengtu kaklu. Vjas tar
juodas garbanas. Drsiu vilgsniu ji aud po den, lyg norda
m a ukariauti vis keleivi simpatijas. Ji jo alia Harperio tan
kiais okinjaniais ingsneliais, koketikai kraipydam a klubus,
lyg rodyt Harperiui okio ingsnius, ir vis laik be paliovos
iaukjo. Taiau visuomen, kuri graioms moterims visk lei
dia ir atleidia, ja susiavjo. Harperis buvo staiai pakertas
jos groio ir didiavosi, galdamas su j a vieai pasirodyti.
Ponia Saliven garsiai nusikvatojo.
- Ji sivaizduoja esanti Kalifornijos pajryje, - suuko ji. Tutuojau gaus slog.
oreta pasveikino poni Saliven taip pagarbiai ir nuolan
kiai, jog suavta senoji Saliven net atleido jai u neskoning
drabu.
oreta, suim dam a rankomis besiplaikstanius plaukus, pa
sveikino Kit, avingai ypsodamasi.
U Harperio ir oretos, lydimas Harperio sekretoriaus,
trepseno ekscelencija Leukas. Uduss ir susijaudins jis mosavo
rankomis, i paskutinij stengdamasis neatsilikti.
- Politika, - tarkjo Leukas, - reikalauja tvirto, aikaus
poirio istorin pasaulio vaizd...
Jie prajo pro al.
- Ak, vargel, - su apsimestine uuojauta balse prabilo po
nia Saliven ir prisidjusi monokl palydjo vilgsniu nutolstani
oret. - Jinai gi neino, kad Harperis paprastai abejingas jau
- 88 -

noms damoms? Tik pairkite jo grauol sekretori! Tikras

kino aktorius!
Kit pasipiktinusi pasiirjo m otin ir pakilo.
- M am a iandien nepakeniama, - tar ji. - Eime. ponai!
Taiau senosios Saliven n kiek nepaveik dukters nepa
sitenkinimas. Pikta ugnel, trum pam prigesusi jos akyse, vl
usipliesk.
- Ateina Henris Bernaras Mileris i ikagos, - pradjo ji. Direktoriau, a jum s papasakosiu vien istorij, kuri vyko i
kagoje ymiausiame loimo klube.
- Js emiet avinga ir grakti! - kreipsi pranczus
Kit. - Adonar i Comdie Franaise. Ar i pavard jum s
inoma?
- Ne. - Pranczams tokios pavards neteko girdti.
Susimsiusi Kit vaiktinjo po den su ilgu sidabriniu
kandikliu dantyse, atsisagsiusi kailinius, sirmusi klubus plo
nomis, baltomis rankomis.
- Tai bent ras! - tar po valandls pati sau. - Tai gry
niausia ras!
Ji atrod susijaudinusi. Jos velnios, visada apsiblaususios
akys atgijo. Staiga ji sustojo ir, kreipdamasi palydovus, tar
tokiu balsu, lyg kalbt pati su savimi:
- Mano manymu, ji puiki!
Kit buvo lyg apsvaigusi, jos skruostai paraudo.
Paskui ji nujo toliau, o pranczai sek i paskos. Pas
kutinysis jo vikontas Djus, kuris tyia atsiliko. Jis atrod
nusimins ir prislgtas.
Kit staiga tarsi pasikeit, o jos jaudinimasis sukl jam ne
rim. Jau antri metai beprotikai simyljs jis visur j sekiojo.
Tarsi elis lydjo j i miesto miest, i viebuio viebut.
Kartais ji bdavo labai protinga, bet retkariais j apimdavo
kakoks nerimas. Jis prisimin kakur girdjs, kad viena jauna
artist dl Kits nusiud. Tikriausiai jis niekada nesupras itos
moters!
Netrukus jie susitiko Harper ir oret.
Kit utvr jiems keli.
- Lab ryt, Harperi, - aismingu balsu tar ji, smeigusi
akis oret, kuri ingsniavo alia Harperio, susikiusi kienes
rankas. - Ar galiu sutrukdyti?
Harperis suglums ypsojosi.
- 89 -

- Js puikiai deklamavote bare, panele Adonar! - tvirtino

Kit. - Nuostabiai!
oreta iraudo.
- Bijau, jog buvau tru p u t kauusi, - tar ji. - H ar peris
man per daug pyl.
- Man patinka js pranczika neka, panele Adonar, kalbjo toliau Kit. - Js balsas man labai simpatingas. Ma
nau, galtume bti neblogos draugs.
- O! - suburkavo oreta ir paspaud Kitei rank.
Kit pam j u paranks ir nusived.
- Js sualsite! - susirpinusi tar ji oretai. - Paimkite
mano kailinius!
- O ne, man nebna alta! - atsak oreta, nors buvo
visai sustirusi.
Harperis vos slp savo nepasitenkinim. Jis geriau norjo
pabti su oreta vienas. Blogai nusiteiks jis slinko damoms i
paskos drauge su vikontu Djum. Abu pranczai nepastebimai
inyko.
- Mums reikia surasti laiptus virutin den, - tar Ieva. ia per daug moni. Ak, m atote, tai ir laiptai.
Kai jie lipo laiptais, Ieva stipriai sitvr Veito rankos, nes
pt smarkus vjas. Jis palusiai tar Ievos plaukus, kiaurai
ko drabuius ir maloniai vsino vis jos kn.
- Ak, kaip ia puia vjas! A diaugiuosi, Veitai, jog js
atvykote, - tar Ieva, laikydamasi jo rankos. - I tikrj diau
giuosi!
- A laimingas, - atsiliep Veitas.
Vjas plaikst jam apie veid Ievos skraist, ir jis gerte
gr jos plauk kvap.
22

ionai, etame aukte, giliai po j kojomis lengvai ban

gavo mlyna, raibuliuojanti jra. Tolumoje, palei pat horizont,
plauk garlaivis, apsigaubs rdi spalvos debesiu.
- irkite, Veitai, garlaivis. Koks tai galt bti garlaivis?
- Tai krovininis laivas, tikriausiai tram pas.
- Kaip puiku! Sakykite, argi ia ne puiku?
Ieva godiai trauk save aitr, jaudinant okeano kvap.
Vjas tar jos plaukus ir iureno blakstienas. Ant Ievos veido
- 90 -

Veitas pastebjo vilganius, velnuius plaukelius. Retkariais i

apaios vjas atpsdavo kaitintos alyvos ir dm kvap. I tri
j kamin mlyn dang vertsi juodi dmai. Nuo promenad
denio vjas ne vos girdimus muzikos garsus, bet staiga viskas
pritilo.
- ia nuostabi tyla, - tar Ieva, ssdama ezlong. - O
dabar pasakokite apie Gret, - papra ji ikilmingu balsu ir
pavelg Veitui tiesiai akis. Taiau ji neleido jam itarti n
odio ir pagriebusi jo rank prisispaud j prie krtins. Girdite? - tar ji. - Ar girdite, kaip plaka m ano irdis? Tai
Greta. - Ji nusijuok laimingu balsu, ir kakur aki gilumoje
usipliesk ugnel. - Na, tai kalbkite! Tik nepamirkite nieko,
n maiausios smulkmenos, girdite?
Veitas m pasakoti. Tai buvo prie penkias eias dienas.
Ubaigs savo reikalus Vienoje, jis vaiavo Heidelberg. Kai
traukinys artjo prie Zalcburgo, jis prisimin G ret ir savo paa
d j aplankyti, jeigu pasitaikys vaiuoti per Zalcburg. Atvirai
kalbant, jis staiai pasiilgo jos. Zalcburge ilipo ir pam taksi
Sankt Anen. Truput snigo, bet po pusvalandio jis pasiek
Sankt Anen. Niraus miko fone namas dunksojo kaip vienuo
lynas, altas ir nejaukus. Atrod, lyg ia niekas negyvent, nes
niekur nebuvo n gyvos dvasios. Pagaliau pavyko susirasti ta r
nait. Jis padav savo vizitin kortel ir ilgai lauk, kol pasirod
pagyvenusi keista dama.
- Mis Roders! - tar Ieva ir atsiduso.
- Taip, mis Roders, lygiai tokia kaip apie j danai pasa
kodavo Greta.
Mis Roders sived j priekambar, ir po ilgokos pertrau
kos pasirod pulkininkien fon Kinski ir pasisveikino su juo. Ji
buvo nepaprastai maloni.
- Vadinasi, js Veitas, - tar ji. - O, Greta kalba apie jus
susiavjusi. Js imokte j aisti kroket. Greta, Greta, eik
gi! Atvyko sveias. Ponas Veitas.
kam bar abejodama ir nepasitikdama jo Greta.
- Kaip ji atrod? - paklaus Ieva, virpdam a i susijaudi
nimo.
- Taip kaip ir visada, - atsiliep Veitas. - Plaukai tru
put pasiiau, usispyrusi ir elmika, Lab dien, Greta, suukau, - tai a ir ia. Kaip m atai, itesjau savo od.
Greta lyg netikdama irjo j didelmis akimis ir tyljo.
-

91

- Argi tu mans nepasti, Greta. A - Veitas.

G reta valikikai nusijuok ir tar:
- inoma, a tave pastu ir inau, kad esi Veitas. Laba
diena, Veitai.
Taiau ji sustojo ir njo artyn. Ji nebebuvo tokia drsi ir
energinga kaip Heidelberge. Veitas pradjo j kalbinti, taiau
Greta atsakinjo bailiai ir nerytingai.
- Nagi, mieloji, kalbk su ponu, - padrsino ponia Kinski.
- Why, dont you talk with the geniieman?21 - paklaus
ponia Roders emu vyriku balsu, tikrai panaiu lojim.
- Prisimenate, Ieva, kaip puikiai G reta moka j mgdioti?
Peiodama prijuost, G reta sutrikusi pavelg poni
Roders.
- I shall talk with him22, - atsak ji, bet vis tiek sunku
buvo i jos k nors daugiau igauti.
- Nedaug, bet vis t, - tar Ieva. - Nagi prisiminkite,
Veitai, noriu girdti kiekvien jos od.
Veitas m galvoti.
- Pirm iausia ji mans paklaus, ar ilgai pas juos utruksiu.
A jai pasakiau, kad turiu ivaiuoti artimiausiu traukiniu. ia
G reta nusijuok ir tar: Tai ko gi atvaiavai, jeigu taip greitai
nori ikeliauti? A atsakiau, kad atvaiavau jos aplankyti.
- Kur dabar vaiuoji?
- Heidelberg.
- Heidelberg? Kaip gyvena Rolandas? - paklaus ji pa
gyvjusi. (Rolandas buvo Veito aviganis uo.)
- Jis gyvena gerai, Greta. Jis tau siunia linkjimus.
- Ir tu pasveikink j. Pasakyk jam , kad po keturi mnesi
a vl bsiu Heidelberge.
- Po keturi mnesi? - apstulbo ponia Kinski. - I kur
tu inai?
- How do you know it?23 - didiai nustebusi paklaus ponia
Roders.
Protingomis akimis G reta ididiai pavelg senel ir po
ni Roders ir gudriai tar:
- A paskaiiavau! Dar liko keturi mnesiai.
21 Kodl tu nekalbi su ponu? '(a n g ).
22 A kalbsiu su juo ( ang.).
23I kur tu inai? (ang.).
- 92 -

- irk tu m an? - digaudama suuko Ieva. - irk tu

man! Tos senos bobos jau neapgaus jos! Toliau, Veitai!
Veitas galvojo, sudjs savo ilg pirt galus.
- Dar prisimenu, ji klaus, ar mes dabar aisime kroket.
A atsakiau, kad dar per alta. Bet liepos mnes, - tar ji, mes vl aisime, Veitai? A ia pasimokysiu, turiu kamuoliuk
ir plaktuk/* Daugiau, Ieva, kad ir kaip nordamas, a nieko
neprisimenu.
Ieva tyljo. Po valandls ji pavelg Veit ir tar nusivy
lusiu balsu:
- Ar apie mane ji nieko neklausinjo?
- Ne! - atsak Veitas. - Tuo metu nieko neklausinjo. Ta
iau a ju ta u jos klausiant vilgsn. Ji vis irjo ia poni
Kinski, ia poni Roders, m atyt, nordama, kad abi damos
ieit.
- Jos, inoma, n neman t a daryti? - su kartliu tar
Ieva.
- Taip, a maiau, kad jos n nemano palikti mus vienus su
G reta nors minutlei. Taiau Gretai gal gale pavyko pasakyti
m an odel, ilgai neiot irdyje.
- Kalbkite!
- Damos pratrko meilintis! Jos pra mane pasilikti piet.
Ir G reta pra pasilikti. Tik dabar ji idrso prieiti ariau ir
paiupo m ano rank. Nagi pasilik, Veitai", - tar ji ir didel
mis maldaujaniomis akimis irjo mane. Taiau a turjau
suspti traukin ir atsisveikinau.
Bet kai jis ijo i nam ir lipo taksi, pasakojo toliau
Veitas, pakilo smarki pga. Motoras uspringo, ir vairuotojas i
lipo jo uvesti. ituo momentu pasinaudojo Greta ir prijo prie
automobilio. Ji uoko ant paminos ir kio vid galv.
- Tu peralsi, mieloji! - suuko ponia Kinski. - Eik tu
tuojau namo.
Ponia Roders irgi kak pasak lojaniu balsu. Taiau
Greta,!..
- Ieva, inote, k ji padar? Tai buvo vl ta pati Greta,
kuri a painojau.
- K gi ji padar? - paklaus Ieva tokiu balsu, tarsi ji
tiktsi i Gretos kako nepaprasto.
- Nieko ypatingo, bet tai rodo, kad toji mintis jai vis
laik neduoda ramybs. Ji aibikai apsivijo rankutmis mano
- S3 -

kakl, paliet lpomis skruost ir sunibdjo: Pasiimk ir mane

pas mam! Visa tai vyko akies mirksniu, n sekunds ilgiau.
Paskui pro snaigi skur a ivydau jos m a veidel, nuvitus
ir triumfuojant, nes ji vis tiek pasiek savo tiksl. Automobilis
pajudjo.
Sukrsta Ieva usideng rankomis veid.
- Ar ji taip pasak?
- Taip.
Valandl Ieva sdjo usidengusi veid. J ugriuvo li
desys ir mini chaosas, i kurio, atrod, nra jokios ieities.
Viskas rods beviltika. Kai ji nuleido rankas, jos veidas bu
vo pilkas ir tuias, akys pilnos sielvarto. Bet staiga jos lpose
nuvito ypsena.
- Dkoju, Veitai! - tar Ieva ir velniai pavelg j.
- ituo pasakojimu js man suteikte didiausi laim, ko
kia tik gali bti pasaulyje, Veitai!
Susimsiusi Ieva irjo tol. Paskui j paklaus Veit, ar
jis sitikins, kad Gretai tikrai gera pas tas senas damas.
- inoma, gera, - atsak Veitas. - Jai ten nieko netrks
ta. Be abejo, ten ja rpinasi ir myli. Savaime suprantam a, pas
m otin jai bt geriausia. Taiau ji neisidav. Ji tikra aunuol.
- O taip, aunesn u mane! - tar Ieva ir sunkiai atsidu
so. Paskui surauk kakt. - inote, Veitai, a danai jauiuosi
baisiai nelaiminga! Bet, - pridr ji, - a pasistengsiu bti tokia
pat aunuol kaip ir mano dukt. Tikiu, kad viskas bus gerai.
Kur yra un voljeras? - paklaus Ieva jreiv.
- Vienais laiptais aukiau. Vali denio gale.
Pagaliau ji aplankys varg Zepl.
23
U daugybs balt gelbjimo vali, kurios kabjo keltuose
ir stovjo denyje ant kilblok, kampe buvo rengtas un volje
ras. Aplink narv, kuriame lojo ir lakst unys, briavosi damos
ir vyrai. Vjyje plaikstsi moni rbai, unys siautjo kaip pa
l. ia buvo visokiausi veisli, tarp j ir un, apdovanot
ir parod prizais.
Trys juodi lyg sabalai graiai ipuoti pudeliai idarinjo
tokius juokingus ir nutrktgalvikus numerius, kad mons ste
bjosi ir plojo. Tai buvo artists sinjorinos Maini uniukai, su
- 94 -

kuriais ji pasirodydavo varjetje. i vaikikai graki ilstel

jusiais plaukais dam buvo galima lengvai sivaizduoti scenoje,
apsivilkusi pao kostiumu.
Zeplis apatikai guljo ant grind, beviltikai surauks an
takius. Vos tik Ieva j tyliai ir velniai paauk, jis paoko it
geltas. T pai akimirk, kai jis jau buvo bemirts i sielvar
to, netiktai atjo ivadavimo valanda. Kai Ieva pam j ant
rank, jis usirepekojo jai ant krtins, nordamas prisiglausti
prie jos ariau. Ieva nusijuok. Tegu laio jai veid, iandien jam
viskas galima.
alia voljero, ironikai ypsodamasis, stovjo sustingusio,
atiauraus veido vyrikis. Jo uniforma buvo su daugybe lam
pas. Tai vyresnysis karininkas ponas Haleris, tikras plaiapetis
milinas.
Haleris vis t un nemgo, atvirai sakant, j neapken
t. Jeigu b t buvusi jo valia, jis paprasiausiai bt udrauds
veti laivu tuos nevarius gyvulius. Kaip vyresnysis karininkas jis
buvo atsakingas u laivo var ir tvark. Haleris iband visk,
k tik galjo. Pavyzdiui, liep ibarstyti voljero grindis smliu
ir pjuvenomis, taiau tie unpalaikiai m jas taip kapstyti, jog
ore vis laik tvyrojo dulki debesys, o vjas neiojo jas po vis
laiv. Laim, kad laive nebuvo vieiai dayt vali!
Haleris liejo savo pagie, kak pusbalsiu nypdamas
aus menkam mogeliukui, bailiai besistengianiam pasislpti u
stambios Halerio figros. mogelis buvo trum pai pakirptais ta n
kiais, ilais plaukais, kurie i tolo atrod lyg aksomas, ir jaunu,
sauls nugairintu veidu. Tai buvo ponas elongas, Kosmoso
konstruktorius.
- Ko js taip siuntate, Haleri? - paklaus elongas ir su
mis nusijuok, bijodamas, kad kas neigirst Haler keikiantis.
- A nepakeniu t moter, elongai, - sukands dantis
sumurmjo Haleris. - Jos tyiojasi i tarn ir buiuoja unis.
Man jau griso itie niekam tik tvariniai lakuotais nagais, die
vai, griso iki gyvo kaulo. Progai pasitaikius, pereisiu dirbti
krovinin garlaiv.
Nedidutis ponas elongas krypteljo galv kit pus.
- O anoji? - paklaus jis. - Nejaugi js nepripastate i
imi? Kas ji tokia?
Haleris atiauriomis akimis apvelg voljer. Ne, jis tos da
mos nepasta, nors jos veidas jam kakur m atytas. Jis m at ne
- 95 -

silank nei teatruose, nei koncert salse ir visikai nesidomjo

keleivi sraais.
- Klausykite, Haleri, - tar elongas, - bt neblogai tu
rti trobel netoli eero, kuriame galima mekerioti, ir va toki
moter kaip anoji. Tada gyvenimas tikrai bt prasmingesnis.
Haleris kak sumurmjo. Jo nuomone, geriau ivis neprasi
dti su moterimis. ioje srityje jis turjo kartaus patyrimo: buvo
isiskyrs su mona, kuri po ilgos, nuomios kovos paver i
kito vyrikio.
- Ir vis dlto, - pakartojo elongas, - namelis prie ee
ro, kuriame galima mekerioti, ir va tokia moteris, laukianti
namuose...
- Js kvailys, - grubiai atov Haleris ir paniekinaniai
nusijuok.
Vjas atne aikius, trum pus varpo dius.
- Kas tai? - paklaus Ieva.
Veltas isim laikrod.
- Mua dvylikt valand, Ieva.
Akies mirksniu Ieva susiblok kailinukus.
- Reikia eiti. Pasirpinkite Zepliu. Veitai. Reifenbergui ne
patiks, jeigu priversiu j laukti.
I ties Reifenbergas jau lauk. Bet jis visai nepyko. Grak
iai nusilenks Ievai jis pagyr, kad ji graiai atrodanti.
24 o
Prajo gana nemaai laiko, kol Vorenas Prinsas atsigavo.
Taiau dabar, truput nusiramins, jis nesijaut toks nelaimin
gas. Jo savimeil eid tai, kad Violeta, netarusi n odio,
susirado sau kit vyrik, be abejo, turint pranaum. Kurgi
ne, nors Vorenui jis pasirod gana tuias ir lktas. Ak, Vo
renas tikjosi, kad mergina, negalinti jo pamirti, btinai kels
audringas scenas, o ji tai, netarusi n odio, paprasiausiai
imain j kit.
Na, gerai! Argi jis pats kadaise nesak Violetai, kad dar ne
pasiruos eimyniniam gyvenimui? Bet taip geriau, daug geriau,
na, tik be kvail sentiment, supranti, vyruti?
B t uvis protingiau tutuojau atsidjus padirbti. P am a
ts i tolo merginas Hol ir Chuan Segur juokingomis gel
tonomis pirtinmis, jis rytingai nusisuko. Susitiks profesori
- 96 -

Riudiger, ym fizik ir atom o tyrintoj, Vorenas be dide

li ceremonij ukalbino j. itas profesorius Riudigeris buvo i
t moni, kurie skald atomus, apaudydami juos elektronais,
panaiai kaip i patrank apaudoma tvirtov. Taiau ijo la
bai prastas interviu. Vorenui staiai plyo galva nuo t vis
elektron, proton ir gam a spinduli. Lyg apdujs irjo jis
mlynas, tyras mokslininko akis, kuriose slypjo jam svetimas
ir nesuprantam as pasaulis.
Daug geriau jam seksi su Horacijumi Harperiu. Jis susitiko
Harper kaip tik tuo metu, kai oreta ir Kit su juo atsisvei
kino, ir pasveikino j su pergale.
Harperis nusijuok skardiu plonu balseliu.
- I tikrj ita prancz avinga, - tar jis. - Puikes
ns merginos nesu mats. Bet ji labai daug kalba! Dieve mano,
kaip ji gali taip greitai nekti! Tos jos kalbos mane galuti
nai pribaig. Ir dar ji pasak, kad mano vilgsnis ir akys turi
hipnotizuojanios galios. K js tai pasakysite, Prinsai? - Jis
linksmai nusijuok.
- Gal js, n pats to neinodamas, i tikrj turite hip
notizuotojo sugebjim, - nordamas siteikti tar Prinsas. Jis
gerai inojo, kad turtingi mons mgsta, kai jiems pataikauji.
Jie gali nusipirkti visa, ko nori, iskyrus draug susiavjim ir
populiarum.
Harperis vl nusijuok.
- T ikra nesmon! Argi m ano akys hipnotizuoja?
Vorenas ingsniavo alia Horacijaus Harperio patenkintas,
kad gali pasirodyti su juo monse. Harperis buvo bene tu r
tingiausias mogus laive. Jo tvas Deimsas Harperis, pasimirs
prie trejus metus, susikrov didiulius turtus i gumos pramo
ns. Horacijus Harperis, paprastai vadinamas Harperiu jaunes
niuoju, buvo daugiau kaip trisdeimties met, plonas ir itss
lyg kartis, retais rusvais plaukais ir tokiais pat retais rusvais
siukais, kuri plaukelius galjai lengvai suskaiiuoti. Vaikikos
formos galva buvo nepaprastai maa, velnus veidas pablyks,
nors jis neseniai buvo grs i Afrikos. itas Horacijus Harpe
ris neatrod itin sveikas. Ir kas jam i t pinig? - su pavydu
kalbjo keleiviai.
Harperis nusitemp Voren bar ir usaks viskio ulipo
ant auktos baro kds.
Taip, Harperis neseniai gro i Afrikos, ir, galima saky
7 . 608

- 97 -

ti, kelion buvo pakankamai domi. Bet. po keli mnesi ta

Afrika jam griso, todl grs keturias savaites ilsjosi Pary
iuje. Laukiniai vrys, sakote? inoma, jis aud tuos vris.
Nuov tris litus, dar raganos ir por begemot. Tik iaip,
prasiblakymui. Tai jam neteik didelio malonumo, juk jis ne
mediotojas. Priaud, inoma, ir smulkesni vri daugyb gazeli, antilopi ir visoki kitoki. Gydytojai patar jam tru
put prasiblakyti, ir jis sugalvojo nuvykti kelioms savaitms
Afrik, nordamas nors kart j apirti. Jis mediojo Belg
Konge, pasisamds prancz lakn Baro.
- Ar tai tas pats Baro, kuris tragikai uvo prie dvi sa
vaites?
- Taip, tas pats. sivaizduokite: j umu laukinis buivolas.
Apie tai a pusryiaudamas perskaiiau viename Paryiaus laik
ratyje, Gaila, labai gaila, - tar Harperis ir kakaip neprastai
narpteljo nosimi. Taiau jo balsas skambjo gana altai. Gaila, puikus vaikinas!
Jis isiblaks ypsojosi ir, itrauks i taurels iaudel, m
irti pro j lyg pro iron.
- Gal tai buvo juodojo kontinento kertas, kaip js manote,
Prinsai? - Jis vl pasiirjo pro iaudel, lyg iekodamas tolimo
taikinio.
- Kaip tai kertas?
- Kertas, ir viskas.
Harperis aud i lktuvo gazeles ir antilopes. vri
kaimens bgo apaioje, kai kurios antilops skriejo milinikais
uoliais, tarsi skrido oru. O i sunkveimio jie aud litus ir
visus kitus sutiktus vris. Harperis visa tai pasakojo ypso
damasis, linksmai, lyg mokinukas, grs i domios ikylos. Jie
nuov labai daug vri, ir, gerai pagalvojus, visai be reikalo,
nes juk jie negaljo pasiimti viso sumedioto grobio. Toji mintis
jam atjo galv daug vliau. Tik retkariais galima buvo
nutpti ir parsigabenti stovykl koki antilop. O kiti vrys?
Nagi jie paprasiausiai palikdavo gulti. Todl jam ir atjo
galv mintis, kad u visa tai atkerijo juodasis kontinentas.
- Js m atte Stenlio kriokl, pone Harperi?
- inoma. A nuvaiavau tenai, nordamas pasiirti. i
to krioklio jokiu bdu nesulyginsi su Niagara, ne, jokiu bdu!
Betgi js visikai negeriate, Prinsai?
- Ai, - tar Prinsas ir sribteljo i savo taurels.
- 98 -

Nuo ankstyvo ryto ligi vlaus vakaro jaunasis Harperis ger

davo visk su soda. Tiktai viskis jam paddavo isklaidyti bais
nuobodul. Jis neinojo, kur praleisti laik. Jis aisdavo golf,
tenis, kortuodavo, lyg pamis vainjosi automobiliu. Per vis
gyvenim jis neperskait iki galo n vienos knygos. Nori tikk,
nori netikk, bet knygomis jis bodjosi. Jis niekada nesulaukda
vo n vienos operos ar pjess pabaigos. Jam visikai pakakdavo
vieno veiksmo. Kas m inut jis griebdavosi vis ko nors naujo, bet
po pusvalandio ir vl boddavosi. Jis ir dabar nuobodiavo, pa
sakodamas Vorenui apie savo nepaprast kelion, nors kitas jo
vietoje su didiausiu kvpimu dalintsi savo spdiais. Prie
tai jis lyg pro iron irjo pro iaudel, o dabar, pam nuo
baro loimo kauliuk ir isiblaks m j mtyti.
- Ar js vl kada keliausite Afrik, pone Harperi? paklaus Vorenas.
Harperis papurt galv ir pasibaisjs pavelg Voren.
- Ne, ne! - tar jis, vilpteljs pro nos. - Tikrai ne! Afrika
tinka negrams ir nuotyki iekotojams, tik ne dentelmenams!
Tie tankum ynai, tar jis, neduok Dieve, itokios nykios
vietovs, bedions, klykianios neengiamose giriose, nusus
negrai su savo kvailais bgnais, ir ta baisi tam sa, apgaubianti
em tuojau po sauls laidos! Jis bt isikrausts i proto, jei
nebt pasims su savimi gramofono ir dviej im t plokte
li! Jis niekada nevaiuos Afrik! Yra tik viena vieta pasaulyje,
kur dar galima ramiai gyventi! Tai Niujorkas!
- Tai vienintel pakeniama vieta pasaulyje, Prinsai! - pa
kartojo jis.
Vorenas buvo nepaprastai patenkintas. Visikai pamirs
Violet, jis nujo rkomj salon parayti telegramos.
Na, jeigu ir toks interviu bus nedomus!.. Horacijus Harperis
grta i Afrikos nusivyls ir pareikia, jog vienintel pakenia
m a vieta pasaulyje yra Niujorkas! Horacijus Harperis sako, kad
Stenlio krioklio n nepalyginsi su Niagaros kriokliu!
Kai jis ubaig darb ir pakl galv, pam at save smeig
tas kakieno dideles, deganias akis. Rods, tos akys jo n ne
m at, o irjo kakur pro al. Sddamas u stalo, mogus
kak ra, o kai nuleido blakstienas, Vorenas staiga atpaino:
tai buvo Kinskis. Iki iol jis tem at Kinsk kajutje prie elektros
viesos.
Kinskis susikaups dirbo. Jo pailgame, gelsvame veide buvo
- 99 -

m atyti nepaprasta vidin tam pa. Pravrs burn, jis tarsi visa
savo esybe gaudyte gaud garsus, kuriuos girdjo tik jis vienas.
Jo ranka skubiai urainjo ant lapo natas.
Jis stengsi atkurti tuos ikilmingus garsus, kurie inakt,
kai sukauk Kosmoso sirena, netiktai suvirpino dang ir
jr. Garsai nuaidjo rsiai ir grsmingai, tartu m likimo trim i
tai virum ems, tartu m paios mirties trim itai. Paskui viskas
nutilo! Panaiai kaip slnyje dar ilgai aidi griaustinis, taip ir
trim itai supl tyl, suadindami im tus aid ir melodij.
Todl Kinskis stengsi atkurti iuos garsus ir j atbalsius. Tai
nebuvo lengva.
Jo gyslose vir kraujas. Tai buvo galingi ir didingi moty
vai, galj tapti didelio veikalo uuomazga. Dar niekada garsai
ir ritm ai nesuskambjo taip iraikingai kaip dabar. O gal jam
kart pasiseks?
Po keli valand jis pasijuto nepaprastai ivargs. K akta
irasojo. Igrs gurkn sodos vandens, jis tarsi pakirdo i gi
laus miego. Aplinkui bginjo stiuardai, gyvai nekuiavosi vyrai
su rkstaniais cigarais rankose. Staiga prieais j ypsodamasis
idygo Prinsas su savo juodais akiniais.
- Js buvote taip sigilins darb, - tar Vorenas, - jog,
rods, paskendote gil hipnozs mieg.
Kinskio veido raumenys atsileido, iaip visada pilki ir su
vyt jo skruostai dabar iraudo ir atrod pagyvj bei atsigav.
Taip, jis truput dirbo, auktomis frazmis tariant, band atkur
ti muzikinius vaizdus. Kinskis rpestingai surinko imargintus
natomis popieriaus lapus ir atsargiai sidjo pinigin.
- Prinsai, js k tik pavartojote od hipnozj - tar jis. - O
gal menin kryba yra ne kas kita kaip savotika hipnozs bkl!
O, tai viliojanti ir originali mintis! - suuko Vorenas. Uhipnotizuoji save ir paraai Hamlet.
- Taip ir yra. Taiau mediumas turi bti ekspyras.
- Vadinasi, js kompozitorius?
- Taip, tai mano profesija, - atsak Kinskis.
- O! - Vorenas apsimet nustebs ir nusilenk, ireikdamas
savo gili pagarb iai itin kilniai profesijai, kuri visada buvo
jam paslaptinga ir nesuprantam a. Tada jis isitrauk i kiens
spausdint popieriaus lakt ir padjo ant stalo. Tai buvo kon
certo programa, kur vakar reng Ieva Kenigsgarten. Program
jam neseniai padav stiuardas.
- 100 -

- Vadinasi, jus tuo labiau turt sudom inti js garsios

tvynains io vakaro programa, - tar Prinsas.
Kinskis iblyko.
Jis pam lap, ir Vorenas pamat, kaip suvirpjo jo gra
i, velni ranka. Jis greitai permet akimis program, paskui
sulankst j ir pasidjo ant stalo. Jo veidas taip ibalo, jog,
rods, jis tutuojau apalps. Kinskis apsilai, tarsi jam sunku
bt kalbti, ir tar pasikeitusiu, dusliu balsu:
- Ai! inoma, domina. Ai, labai ai!
- Tikiuosi, vakar ateisite koncert, nors manau, jau ne
kart esate girdj poni Kenigsgarten dainuojant? - kam anti
njo Vorenas.
Kinskis pakl j ikankintas akis. Baltame veide jos da
bar atrod visai juodos, altos ir grietos. Jis vl apsilai ir
tar tyliu, beveik svajingu balsu:
- inoma, a j girdjau danai, netgi labai danai. A jum s
vakar pasakojau, jog kadaise a labai gerai painojau poni Ke
nigsgarten. A pats j mokinau. Bet koncert vargu ar beeisiu.
- Atleiskit! - suvapjo Vorenas, o paskui m kak m ur
mti, girdi, ja m reikia nueiti telegraf, ir tutuojau dingo.
Taip, dabar jam nebeliko joki abejoni!
Voren grau sin. Jis negaljo pakelti savo veidmainys
ts. Taiau nesteng atsispirti pagundai ir pairjo pro lang
rkomj. Kinskis sdjo u stalo toks pat iblyks, nudelbs
emyn akis. Paskui jis atsitokjo ir pam program. Skait j
atidiai, baisiausiai susijaudins, krutindam as lpas. Pamats,
jog Kinskis ruoiasi atsistoti, Vorenas atoko nuo lango.
Kinskis ltai leidosi laiptais, iklotais guminiais takeliais.
Paskui jis stabteljo ir vl isitrauk i kiens program: uma
nas, Bramsas, trausas. Tai buvo geriausias Ievos repertuaras.
Jis daug kart girdjo tas dainas. ia buvo ir keletas retai at
liekam, gana nelengv dain. Prie daugel m et jie kartu su
Ieva moksi j.
Staiga ja m nusmelk ird, veid plsteljo kraujas: Volf
gango Frids lopin! Volfgangas Fride buvo jo paties slapyvar
dis. Kakada jaunystje ita pavard jam patiko; jis pradjo kur
ti, bdam as atuoniolikos met. Fride.24 Ne ramyb, o nerimas
jam labiau tikt.
24Friede - taika, ramyb (vok.).
-

101

i dain Ieva atliks koncerto pabaigoje. Jis sukr j Ievos

balsui, kai gim Greta, ir paskyr Gretai. Kinskis buvo sukrs
tas, kad Ieva parinko t dain io vakaro repertuarui.
25

Glamydamas kienje vakaro program, Kinskis klaidiojo

koridori labirintais, genamas baisaus nerimo. Jis kop auktyn,
leidosi emyn, pateko kakokius dar nem atytus denius. Paga
liau isiaikino savo nerimo prieast: jis vl gals igirsti Ievos
bals. Taip ir yra, ne kas kita! Taip, jei tik panors, gals po
keli valand igirsti jos bals. Toji mintis j taip sujaudino, jog
jis juto, kaip smilkiniuose tvinksi kraujas.
Atsidrs viename apytuiame denyje, jis staiga pam at
prieais save Reifenberg. Kinskis tyliai m trauktis atatup
stas, paskui sustojo sulaiks kvpavim. Reifenbergas eng per
den dramatiku veidu, sunrs u nugaros rankas. i akimirk
jis atrod panaus susimsius Bethoven. Staiga jis nuleido
rankas ir m jomis smarkiai mostaguoti, pusbalsiu murmda
mas ir pirtu rodydamas Kinsk. Paskui netiktai atsigr ir
nujo. Kinskio jis nepastebjo.
Taiau is susitikimas tutuojau iblaiv Kinsk, ir jis nu
sprend bti atsargesnis. Dabar nenorjo sutikti nei Ievos, nei
Reifenbergo, gal rytoj, gal poryt, tik ne dabar.
Tebnie prakeiktas itas laivas! Paprastai, kai j apnikdavo
neramios mintys, jis bgdavo mik ir ten pamau nusiramin
davo. ia, iame koridori ir laipt labirinte, jis jautsi tarsi
pikt ker galioje. Pagaliau stiuardas parod jam keli* ir Kins
kis atsidr laivo pirmagalyje, kur viepatavo nuostabi tyla. Jis
pasiek pat kilio gal. Ten stovjo tik du jaunuoliai: vyrikis ir
iblykusio veido mergina. Igird Kinskio ingsnius, jie tutuo
jau pasitrauk.
Kinskis liko vienui vienas ir mgavosi ta palaiminga tyla.
Vjas, vakarop pasmarkjs, pl jo apsiaust. aliu alsuojan
tys jros toliai staiga j nuramino.
Kosmoso44 pirmagalys r bangas, blokdamas alis pu
tojanius pursl kalnus, o ie tutuojau rieddavo tolyn, iau
dami jros paviri ligi pat horizonto. itie kunkuliuojantys ali
vandens kalnai prikaust Kinskio dmes. Jis smarkiai persisvr
per turklus, lygiai taip pat kaip prie tai tiedu jaunuoliai. Apa
-

102

ioje lo vandens verpetai, ir purslai tak jam veid. O jeigu

ia truputl paslystum? Na, tik truputl!
Staiga jis atsities ir ibals pasitrauk nuo turkl.
Surauks kakt smeig akis alt blizgani jr. Kar
ti ypsena ikreip lpas. Tu gali j igirsti, jei tik panorsi.
inoma, gali. Kodl ne?
O, kokia tuia ir alta jra, kokia prieika! Jis papurt
galv. Ne, ne, - tar jis. - Tu jos nesiklausysi. Uteks.u
Uteks, - pakartojo jis. - Tu jos nesiklausysi. Nueisi
savo kajut ir usikimi vata ausis. Tu jos nematysi, ir tai bus
geriausia. Niujorke lipsi kit garlaiv ir gri Europ. Tai buvo
beprotikas sumanymas, ia kalti tavo nervai, daugiau nieko.
Uteks! - be perstojo kartojo jis, ingsniuodamas deniu
pirmyn ir atgal. Jis tviriau susisagst besiplaikstant apsiaus
t ir pasuko atgal laiv. Tarsi tirta migla vir jros leidosi
sutemos. Naktis kilo i vakar lyg kokie pilki, nirs debesys,
j ra patamsjo, ir netgi prieakinio stiebo varpas, kuris visa
da garsiai ir valiai mu valandas, aidjo dabar nedrsiai ir
lidnai.
Ne, net ir dabar, jau visai tem stant, Kinskis vis dar bu
vo nusprends neiti koncert! Taiau tirtjant sutemoms vis
labiau didjo pagunda dar kart pasiklausyti Ievos balso. Dar
kart! Pasiklausyti savo balso! Juk i tikrj tas balsas - tai jo
nuopelnas!
Laive siieb viesos. I pradi nuvito deniai, o paskui
akinanti viesa plyksteljo i vis laivo lang ir iliuminatori.
Kosmosas44 skrod nevelgiam nakties tam s tartu m rintis
ilydyto m etalo gabalas, tartu m juodu dangumi lekiantis meteo
ras. Raudoni kaminai vl rjo lyg kaitusi geleis, o plienin
tvirtov, genam a ei tkstani arklio jg, virpte virpjo
nuo pat kilio ligi deni. Ikilmingi, raudonmediu ikloti laivo
koridoriai - juos irint, atrod, kad jie bga kakur to
l - kvepjo esencijomis ir pudra, kajutse u dur skambjo
skards balsai ir tilindiavo skambuiai, ikviesdami stiuardus
ir kirpjus.
Damos ruo savo tualetus. Tai buvo pirmoji proga laive
pasirodyti, ko esi verta. Grois ia nebtinas. Vienintelis rintis
brangakmenis gali apstulbinti visas pasiptusias moteris ir at
kreipti vyr dmes. Rytoj jau tavim i susidoms, rytoj mons
su pagarba irs tave.
- 103 -

Juokdamasi leidosi laiptais oreta Adonar $6 Harperiu

jaunesniuoju. Ji okinjo per tris pakopas, garsiai spygaudama
i pasitenkinimo, lyg bt igrusi. Taip, jau pats laikas jai per
sirengti. sidrsins Harperis pabuiavo jai ranl^ ir mgino j
sulaikyti. Turbt piktoji sen Saliven vis dlto lysta?
oreta sukrykt ir pabgo.
/
- Iki pasimatymo vakar!
Vikriai ir linksmai ji nukaukjo koridoriumi ant savo auk
takulni batuk ir vos nepartrenk Kinskio.
- Pardon, pardon monsieur!25
Kinskis gro kajut ir pamau, prie savo vali m reng
tis. Kodl gi jam nenujus? B t beprasmika usidaryti kajutje
ir usikimti vata ausis! Jis vis tiek igirs Ievos bals pro visas
sienas. Kai Kinskis vilkosi prast, senamadik smoking, ka
ju t jo Vorenas, jau visikai apsirengs.
- A, vis dlto ir js einate koncert?
- Taip! - nusiypsojo Kinskis ir sumis paraudo.
iame milinikame tartu m rmai laive, pilname moni,
buvo jauiamas didelis pagyvjimas, jis skverbsi pro visas du
ris ir sienas, savotikai veikdamas Kinsk, engiant ikilmingais
koridoriais. Visi ie u daugybs dur besijuokiantys ir linksmi
mons vakar igirs Ievos bals. Tai kodl gi jam nepasiklausy
ti, jam , sukrusiam t bals? Jam , kuris su aikiu tikslu atvyko
garlaiv: dar kart pam atyti Iev, kol neisisprend jo likimas.
Dabar jis idrso ireikti savo mint iki galo: kol neisi
sprend jo likimas!
Kinskis slankiojo koridoriais, kop plaiais laiptais ir gal
gale visikai pasiklydo.
Pasiauks stiuard jis paklaus:
- Kur bus koncertas?
- Praom vienu auktu emiau! Ikilmi salje.
Kinskis atsidr palmi sodelyje netoli Ricos restorano
ir ikilmi sals. viesos jra, besiverianti pro atlapas restora
no duris, ir egzotika palmi sodelio prabanga akies mirksniu
pritrenk j. Kinskis pagalvojo apie Sankt Anen! Apie savo pu
ritonik miegamj ir tui kabinet su mediniu Kristumi.
Pagaliau jis susirado tam si ni, kur niekas negalt jo
pastebti, ir ia pasijuto saugiai. Marmuriniame sniego baltumo
25Atsipraau, atsipraau, pone! (pranc.).
-104 -

baseine tyliai tekeno fontano vanduo.

Pro ali lapij jis m at mones, einanius koncert sal:
auksinius batelius, plevenanius kvepianius drabuius. Ant bal
t m arm urini kakl spindjo brangakmeniai - tai buvo pasau
lis, kur jis seniai paliko. Nejaugi tas pasaulis vis dar egzistuoja?
I sals sklido bals esys. Staiga durys usidar. Salje
pasidar tylu, ir kakas tar kelet odi. Tai buvo direktorius
Henrikis, kuris pristat publikai Iev ir pagyr j u kilnia
irdikum, nes ji niekada nepraleidianti progos savo menu
pasitarnauti dideliems tikslams.
Paskui pasigirdo aplodismentai, sveikinantys Iev.
Kinskio kvpavimas padanjo. Jis sdjo nioje nejudda
mas. tai stovi ji scenoje alia pianino, stipri ir ididi. Ji atrodo
daug auktesn, i susijaudinimo truput pablykusi, veidas kiek
itss. Kinskis net usimerks regi j aikiai. Mato ramiai besi
kilnojani krtin, - jis ito j imok. i didiulio tempimo
minut ji i tikrj grai. Ieva nusilenkia ir ypteli, paskui su
rim tja, ji nepaprastai rim ta ir ididi. Po to nukreipia akis
pianin - ji pasiruousi. O, jis m ato visk. imtus kart ji itaip
pavelgdavo j, duodam a enkl, kad galima pradti.
Jos juodose aki lliukse jis m ato baim, krtin auktai
kilnojasi, taiau niekas kitas to nepastebi.
Plojimai pritilo, paskui vl sustiprjo, pavirto tikra audra,
rods, nebus jiems galo. Susiavjimo ksniai. Tai buvo ovaci
jos. Ji vl nusilenkia. Jis m ato, kaip staiga nuvinta jos veidas dabar ji nugali baim. Vis dar tebesiauia plojim audra.
Kinskio irdis palusiai plaka, jis jauia, kaip ji spurda
krtinje. Taip, Ieva stovi dabar scenoje kaip nugaltoja, kai jis
pasislps tno ia, tamsioje kertje. tai kiek daug ji pasiek,
jei per plojimus negali pradti koncerto! O, tik ne pavyd pa
ju to Kinskis smarkiai plakanioje irdyje, toli grau ne pavyd.
Garbs trokimas iblso jo krtinje, liko vien nebylus lidesys.
Ji i tikrj ukop stiklo kaln, galvojo jis. Slidiais to
kalno laitais nugarmjo praraj netgi didiausi vikruoliai ir
drsuoliai. O tai jinai stovi virnje, alia saujels irinktj,
veikusi kaln. Ji! Bet ne jis! Jis pasiliko su tais, kurie suklupo
ant slidi lait. Na, ir kas ia tokio? Jis ne vienintelis, tai ne
kain kokia gda, juoba kad jis drsiai grmsi. Prie akis ikilo
daugyb nugaltj, i tkstani vos vienas pasiekdavo kalno
virn, o kai kurie ir pasiek mirdavo i nuovargio. Tai aminai
- 105 -

besikartojanti meno tragedija, deginanti, naikinanti jga, paver

ianti fanatikus anglimi ir pelenais. J taip pat pavert anglimi
ir pelenais toji tragedija. ia kovojo geriausieji, kilniausieji ir
drsiausieji vis ta u t atstovai, pranaai ir aukliai, prasmin
dami savo ta u t lkesius.
Taip, Ieva buvo viena i t irinktj, kurie, sklidini kry
bini jg, pasiek stiklinio kalno virn!
Ar pajuto t jos neeilin skryd susiavjusi publika, ku
ri neleido jai pradti koncerto? O ne, tai ne pavydas, o tiktai
nebylus lidesys, prisipaino jis.
Dar nenutilus plojimams, pasigirdo minkti, vars varpe
li garsai. Ltai, tarytum tylos pasauli atitverti, jie vienas po
kito suvirpino or. Tai buvo vienos uberto dainos introdukcija,
ketvirtas ir penktas taktas.
Skambino Reifenbergas. Kinskis b t atpains j i dauge
lio pianist, tai buvo Reifenbergo maniera, lengvut tarsi vjelio
dvelkimas, trup u t minktoka. Jis tarsi glost klavius, paliesda
mas juos savo trum pais pirtais, ir dramblio kaulas atgydavo,
paklusdamas muzikanto valiai. Jis m at Reifenberg, sdint prie
pianino, pusiau umerktomis akimis, tragikai suraukta aukta
kakta, Reifenberg, pakert muzikos gars ir ritmo.
Staiga introdukcija baigsi. Puss takto pauz. Ak, koks vis
dlto nepaprastai ilgas gali atrodyti pustaktis! Kinskis vl gir
djo, kaip tekena fontanas.
Rods, prabgo visa aminyb, o Kinskis vis lauk, u
gniaus kvap. Paskui tyloje nuaidjo garsas, tarsi smuiko sty
gos virpteljimas, tartu m vjo ugauto stiklo skambteljimas.
Tai buvo Ievos balsas. Ji pradjo dainuoti labai tyliai, o paskui
jos balsas staiga prasiver visu savo groiu, visa jga, pakil
damas triumfo virn. Ievos bals galima palyginti tiktai su
lydomu metalu, kuris, prapls plonyt paviriaus plvel, stai
ga paplsta visu smarkumu. Geresnio palyginimo jos balsui jis
negalt rasti. Jos balsas staigiai apakina lyg liepsna, pasdamais
irdyje kaitr, ugn ir aistr. Ieva tyliai ubaig dain. Dabar ji
meistrikai dainavo piano, o anksiau jai tas sunkiai seksi.
Kadaise jai bdingas netikrumas pirmuosiuose taktuose, tie
nepastebimi svyravimai, vien tik jautriai ausiai girdimi, dabar
inyko, nuo pat pirmo takto jos balsas skambjo tvirtai ir lygiai.
Ji dainavo nepaprastai lengvai, ir tas nustebino net j, buvus
jos mokytoj. Taiau savita ir nepakartojam a Ievos balso savyb
- 106 -

buvo tasai diaugsmingas virpulys, bdingas jai net didiausio

skausmo valandlmis ir kiekvienam suteikiantis jg net ir bai
siausi nevilties akimirk.
Ji laiminga, susimsts galvoja Kinskis, linguodamas galv.
K ji myli? O, jis gerai j pasta. Tik kai ji myli, jos balsas
gauna t diaugsming virpul, kuriuo ji ukariavo vis pasaul.
Jis ypsosi. Taip, k gi ji myli? Ji visada k nors myli. Kaip gl
be rasos, taip Ieva negali gyventi be meils.
O, irdyje jis nejauia n maiausio pavydo, visa tai jau se
niai prajo. Dabar jis ninieko nejauia. Tiktai jo klausa vis dar
jau tri, tik klausa! Kaip puiku klausytis Ievos balso! Jos balsas
atsklinda ionai tartu m i tolimo pasaulio, kur jis ja u seniai
paliko. Jis jau nebegirdi vandens tekenimo.

26

Prie pat koncert Ieva Kenigsgarten visada pujdavo pa

nik. Ji visa drebdavo i baims, tartu m jai kas liept okti
i lktuvo. Jos gerkl perdidavo, ji ukimdavo ir negalda
vo ispausti n garso. K art Stokholme koncerto m etu staiga
jai m kraujuoti lpa; ji neinojo, k daryti, taiau ir dabar
nesupranta, kaip tuom et ubaig dain.
M arta padjo jai apsirengti.
- Kodl tu iandien tokia nervinga, Ieva - paklaus ji.
- Nervinga? Tai tu atsistok scenoje, M arta, ir padainuok
vietoj mans!
- A? - M arta linksmai nusijuok ir pavelg Iev savo
tamsiomis akimis. - Bet ju k a - tai ne tu!
- Na, m atai. irk, ar gerai aptemptos kojins? Ar jos
nenusmuks? Duok man cigaret, Marta.
- Cigaret tave dar labiau suerzins, Ieva. Ir profesorius t
pat sako.
- Na ir tegu sako. Jis visada taukia nesmones! - suriko
tusi Ieva.
Taip, ji gali dainuoti, nes j to imok, tarkime, ji galt ir
vaidinti, inoma, jeigu kas j imiklint, bet gal gale ji sukurta
ne tam , kad j, stovini scenoje, varstyt daugyb vilgsni!
tai ir Reifenbergas atjo jos pasiimti. Jis buvo ramus ir
'gerai nusiteiks.
-

107

- Tu jau pasiruousi, Ieva? Usimesk al, koridoriuose gali

tave supsti.
M arta apgob jos peius geltonu ali ilgais kutais.
- Iki pasimatymo, Ieva!
Ieva paspaud M artai rank, tarsi atsisveikindama visiems
laikams. Paskui automatikai nusek paskui Reifenberg, i bai
ms net nestengdama galvoti, tarsi engt ant eafoto.
Maame salonlyje prie ikilmi sals jos lauk direktorius
Henrikis. To dar betrko! Ieva stovjo prieais Henrik sustingu
siu, akmeniniu veidu, netardam a n odio.
- Js pasiruousi, brangioji ponia? Dkoju. Pristatydam as
jus, a tarsiu kelet odi, tai ikilmingiau nuteikia publik.
Ir Henrikis inr i kambario.
Reifenbergas atidar duris.
- Na, Ieva, drsiau! - ypsodamasis tar jis. Jis visada saky
davo t pat, vis tuo paiu abejingu balsu, tarsi nenujausdamas,
kas dedasi Ievos irdyje.
Ieva paliet amulet, kur neiojosi ant krtins: mayt
dukrels nuotrauk ir auksin motinos kryel, o paskui en
g scen nieko nem atydama. Ji sunkiai kvpavo ir vos vos
ypsojosi. J pasitiko plojim audra. ie plojimai j visada i
gelbdavo, per tas kelias sekundes ji atgaudavo pusiausvyr ir
imdavo ramiai kvpuoti. mons plojo, paokdami i savo viet.
Sal spindjo. ydros ir alios ugnels tviskjo ant m oter rank
ir krtini. Ieva padar kukl reverans, kuris reik ir nuolan
kum, ir didyb. Ji nusiypsojo; tarp raudon lp blyksteljo
balti dantys. Ji tkstant kart repetavo it reverans.
ryt ant denio Ieva daugeliui pasirod panai graut
kaimo mergait, iraudusi nuo susijaudinimo, vjo sutarytais
plaukais ir degusiu veidu. Dabar ji buvo tikrai kilminga, ididi
dam a, alta ir savimi pasitikinti, ir niekas n nenuman, kad
jos krtinje lyg igsdinta paukt dauosi irdis. Ji dar kart
paliet ant krtins amulet, suskaiiavo iki deimties ir pasuko
Reifenberg galv.
Jos aus pasiek pirmieji introdukcijos akordai. Ji autom a
tikai udainavo. Po trij, keturi tak t igirdo savo bals. Da
bar baim pradingo. Ji pavelg Reifenberg. Jo akys vytjo,
jis truput atkio lpas, lyg ruodamasis vilpti: jis buvo paten
kintas. Reifenbergas dargi nepastebimai ypsojosi, ir Ieva dabar
pati igirdo, kad jos balsas skamba variai ir graiai. Ji dainavo
- 108 -

Veitui meils dain. Ji inojo, kad jis ia, salje, taiau jinai pra
j atsissti taip, jog negalt jo m atyti. Dabar ji net idrso
pasivalgyti po sal ir apirti mones. Ievos vilgsn patrau
k gelsvas rintis brangakmenis ant liesos rudaplauks damos
krtins. Turbt tai buvo reto dydio briliantas. Tai Saliven,
pagalvojo Ieva. Dabar ji buvo tvirtai sitikinusi savo pergale.
Reifenbergas pasiirjo j ir nusiypsojo: gerai. Sal vl
surjo ydromis ir aliomis ugnelmis ant plojani moter
rank.
Dainuodama antr dain, ji nejuiomis pagalvojo apie tv.
Jis buvo paprastas mogus, senas ir sulinks sodininkas, gy
venantis viename Austrijos miestelyje. Europoje dabar vlyva
naktis, greiiausiai jis jau seniai guli lovoje ir knarkia.
Ieva net apsvaigo i laims. Ji nebejaut net baims, jai pa
sidar taip lengva, jog, rods, ji skraido padebesiais. Taip, dabar
ji panoro dainuoti ir dainuoti, apsvaiginta savo paios balso. Ji
dainavo Veitui, ir tiktai jam . Ji visur iekojo jo akimis, dievai,
ji jam tutuojau nusiypsot prie vis moni. Ieva jaut, kad
paverg savo klausytojus. Maasis ekscelencija juodomis rinio
mis akimis susimsts kedeno savo balt barzdel; greta sdinti
oreta irjo j didelmis, iplstomis akinlis, pravrusi sa
vo raudonas lpas tary tu m godiai prasiskleidus ied. Netoli
oretos ypsojosi Henrikis, laimingas ir apsvaigs lyg jaunuo
lis. Kapitonas Terhuzenas, kuris prie koncert sdjo abejingas
ir susirpins - po piet jis gavo telegram, kad jo jauniausi
dukter paguld klinik, - staiga pavelg Iev taip, tarsi ji
dainuot tik jam vienam.
Lopin ji dainavo tiktai savo maai dukrelei. inoma, jos
balsas per marias ir emynus nuskris pas Gret, kuri dabar guli
savo siauroje lovelje, ir pasieks ilgakojs dukrels roin ausyt.
Ieva buvo tvirtai sitikinusi, kad G reta igirs j per sapn. Tai
dainavo motina, kartai pasiilgusi savo vaiko. Jos diugus balsas
virpjo nuo gilaus sielvarto. Laikraiai ra, jog muzika taip
pavergianti Kenigsgarten, kad jos akyse pasirodo aaros. Ir tai
buvo tiesa. Kartais, ypa scenoje, Ieva bdavo tokia sukrsta,
kad vos neverkdavo, nors visa tai jai atrod kvaila. Ne, iandien
ji neverk, bet jos akys tartinai blizgjo, kai ji dainavo apie
Gret.
Jau teka sidabrinis mnulis... - dainavo Kenigsgarten. Sa
l apmir, niekas neidrso n krustelti.
- 109 -

Reifenbergas pakilo nuo kds.

- Gerai, - tyliai tar jis, - gerai, Ieva.
Kaip ir visada, jis daugiau nieko nepasak, bet tai buvo
didiausias pagyrimas.
Sal palusiai plojo, ir Ieva sudainavo lopin dar kart.
- Gerai, gerai, - pakartojo Reifenbergas.
Koncertas pasibaig.
27
Buvo, aiku, nelengva po tiek m et vl igirsti Ievos bals!
Gal vis dlto jis per daug sau leido? Liesas ir susigs Kinskis
sdjo oleandro krmo elyje, umerks akis, baltu it kreida
veidu. Smilkiniuose tvinkiojo. Ievos balsas lyg atrus peilis vr
j kiaurai.
Kai ji pradjo dainuoti lopin, jis pakilo. Daina, kuri jis
prie daugel m et sukr Gretai ir kuri dabar dainavo Ieva,
sukl jam neapsakomas kanias, ir jis m drebti: i dain
jis sudjo vis savo gyvenim.
Svyrindamas jis nujo per palmi sodel ir, ukops laip
tais auktyn, paniro nakties tams, trokdam as joje pasislpti.
Ledinis vjas apglb j, taiau tamsi, neperregima naktis pa
laipsniui apmalino skausm, kuris lyg kaitinta geleis degino
jam krtin.
Kam gi reikjo klausytis Ievos balso! Ji buvo taip toli nuo
jo, taip palaimingai toli, ir tik retkariais sibraudavo jo sap
nus. O dabar jos balsas vl ieb krtinje paslapting kart
liepsn.
Jis skubiai jo per tam s den, prasilenkdamas su neaikio
mis kosiojaniomis mogystomis. Vir galvos vilpavo vjas, o
apaioje bangos plaksi laivo bortus.
Jis prisimin t dien, kada tas balsas pirm kart pra
siver i Ievos krtins: taip prasiveria pro lak blizgantis
lydomas metalas!
- Buiuoju rank, pone barone!
Tokiais odiais ja m dkodavo Ieva po kiekvienos pamokos.
K arta prisiminim banga netiktai upldo Kinsk, jis atsidr
tarsi pasak alyje. Kinskis visai pamiro, jog vaiktinja nak
t tam siu derliu transatlantiniam e garlaivyje, kuris virpdamas
skrieja per okean.
-

110

Jis ir vl sename vyskupijos miestelyje L. prie Dunojaus;

jis regi baroko stiliaus namus, kreivas gatveles, teatr, kuria
me dirbo. Regi sauls apviestus stogus, dulki skurius miesto
aiktje, ir visa tai - per vien sekund. tai stovi mokytojas
Kemereris, ir KiViskis aikiai m ato ant jo pliks kiekvien il
plaukel. Prie akis ikyla jaudinantis kuklaus senuko paveiks
las. Jis toks liesas; jog, rodos, vjas j kiaurai perpuia. emai
linkiodamas, jis kvieia Kinsk ateiti velykines miias, kur
giedos jo vadovaujamas angel choras. Jis bt didiai dkingas
Kinskiui u pastabas. Ir dar vienas dalykas: angel chore solo
giedos viena jo mokin, jo dukteria - paprasta mergait,
taiau, mokytojo nuomone, ji turinti reto groio bals. Jis deda
j daug vili.
Kinskis atsilank velykines miias Marijos katedroje. Prie
akis su visomis smulkmenomis vl ikilo mii vaizdas: mirgan
ios vaks ir viess kunig rbai. Tolimas balsas taria ne
suprantam us lotynikus odius. Gaudia vargonai. Po tamsiais
skliautais nuaidi vars mergaii balsai. Kemererio choras skel
bia Iganytojo prisiklim. Staiga i choro isiskiria kakieno be
galo malonus ir velnus balsas ir nuvilnija katedros skliautais.
Tai Ievos balsas. Tada per velykines miias jis pirm kart igirdo
j, solo atliekani diaugsming angelo partij. Kakoks nepa
prastas, stebuklingas grois slypjo iame balse.
O kit dien jis ivydo j pai. Mokytojas Kemereris paro
d j kioske, prekiaujani darovmis. Kinskis pam at augalot
kaimo mergait graiu, pailgu, strazdanotu veidu ir nepaprastai
giliomis mlynomis akimis. viess plaukai supinti storas ka
sas ir sudti aplink galv vainiku kaip daugelio kaimo mergin.
Ji apsivilkusi nerpestingai, beveik netvarkingai. Jis prisimena
visk, visk. Ji kalba garsiai ir staiokikai. alia sdi iurktaus
rudusio veido ir tari aki tarnait su plokia juoda lakuota
skryble ant galvos.
Vadinasi, tai Ieva! Mokytojas Kemereris, kuris neturi nei
monos, nei vaik, ketina j imokslinti, jeigu ji to verta. Jis
klausiamai iri Kinsk aplibusiomis akimis.
Kinskis sunkiai kvpuoja, velgdamas nakties tam s. Juo
dame danguje atsiranda kakoks viesus lopas, tartu m riebal
dm: tai mnuo. Taiau Kinskis jo nemato, jis regi nedidel,
apleist Jozefo Kenigsgarteno dar su lysvmis ir neudengta
srut duobe, kuri baisiai dvokia. Ruden ant komposto krv
-

lll

nunoksta moligai. Ieva uaugo, bgindama tarp t darovi

lysvi ir komposto krv.
/
Kemereriui pavyko atitem pti ionai Kinsk /svarb eimos
pasitarim , nors Kinskis labiau u visk nekent tamsi, pasi
ptusi miesioni dl j apsileidimo ir nevarbs.
Prie Kinskio akis ikyla kilnus, kupinas ^tagizmo daininin
ks Alberti-el veidas. Nelaimingas atsitikimas sugriov daini
ninks karjer. Ji puiki dainavimo mokytoja, ir Kemereris turs
nuvesti pas j savo dukteri.
Atjo vasara, ir Kinskis ivaiavo atostog. Jis pamiro Ie
v. Ruden vl sugro L. ir, susitiks teatre Alberti-el, atsi
tiktinai prisimin Iev ir pasiteiravo apie j.
- Ar js dar tebedirbate su ja?
- O kaipgi! - Alberti-el buvo suavta. - Js neatpainsite
Ievos, - tar ji, - ir taip pat jos balso!
Ivyds pas Alberti-el Iev, jis negaljo patikti, kad tai
toji pati mergait, kuri jis kadaise ivydo darovi kioske.
K akta tapo ikilesn, veidas pailgesnis, j pakeit sugarbiniuoti
plaukai. Apsirengusi variai ir tvarkingai. O kokia purvina ir ap
sileidusi buvo kadaise sodininko dukt! Jis pirm kart pajuto jos
tam siai mlyn aki aves. Tos akys pilnos igsio ir baims,
lyg bauginto vrelio, kuris, atsidrs tarp moni, stengiasi
jais pasitikti. Kartais jos kupinos siaubo, nes ji vis dar tebebijo moni.
- Argi jinai ne puiki, Kinski? - svajingai sako Alberti-el,
avdamasi ja, kaip moteris gali avtis kita moterimi. - Ji ka
k o k ia,mslinga. Ji kakokia nepakartojama, ypatinga, ir Ieva net
pati to neino. Atvirai pasakius, a simyljusi j!
Nuo tos dienos ir prasidjo. Nuo tad a visi mons dl ka
kokios paslaptingos prieasties simyldavo Iev.
Dabar jis danai matydavo Iev teatre. Vien vakar ji s
djo vienoje i pirmj eili. Kai Kinskis per pertrauk atsigr
, jis ivydo j, sdini alimais.
- Ak, Ieva Kenigsgarten! - tar jis. - Lab vakar.
Ieva atlijo. Ji neidrso paspausti jo rankos. Jos akyse pasi
rod igstis, veide - netikrumas. alia jos, apsirengusi ventiku
juodu drabuiu, sdjo Marta. Ji pasak:
- Juk tai ponas baronas!
- Taip, dabar a matau! - pagarbiai sunibdjo Ieva. Tai ponas baronas.
-

112

Ji irjo Kinsk kaip vaikas, ivyds neemik btyb.

Taip, tad a jinai m at jam e Diev!
- Diev! - garsiai tar Kinskis ir kariai nusijuok. - Ta
da - taip!
Denyje pasigirdo skubs ingsniai.
- Misteri Harperi! Telegrama! - suuko stiuardas. - Misteri
Harperi! Telegrama!
28

Liesi, susting Kinskio pirtai gniauia drgnus, medinius

turklus. Toliau, toliau! Jis jauia kakok pasimgavim, atkur
damas praeities vaizdus.
Staiga jis susidomi ia m aa provinciale, kuri buvo umir
s per vasar. Jis repetuoja su Ieva, staiga pasijunta atsakin
gas u jos isilavinim. Tutuojau Ievos mokytoju parenkamas
aktorius Lembrukeris. Nuostabus aktorius! Kinskis regi j, visa
da skubant, pasiiauusiais plaukais ir tok pikt, rodos, ims ir
primu pirm pasitaikius. Ieva kalba tik savo gimtuoju dialektu,
ji dargi neino, jog yra kita kalba, ji mano, kad visas pasaulis
neka taip kaip ji. Lembrukeris turi imokyti Iev kalbti, vaik
ioti, juk Ieva nemoka tinkamai vaikioti, jis turi imokyti j,
kaip reikia sdti, kaip laikyti rankas.
Lembrukeris nusivyls.
- Nieko neieina, jos nemanoma imokyti! - dejuoja jis.
Jei Lembrukeris bt pam ats Iev po keleri m et Toskos
vaidmenyje, bt i nuostabos net isiiojs. Ji visk imoko i
Lembrukerio nuostabiai tiksliai: kalbti, vaikioti, sdti - ir
vl visk pamiro. Dabar ji kalbjo ir vaikiojo savaip, kaip jai
atrod geriau.
Teatro sezonas pasibaig. Bet kart Kinskis nevaiuoja
pas m otin Sankt Anen prie Zalcburgo. Jis isinuomoja prie
L. kukl valstieio namel, netoli Kenigsgarteno daro. pa
prast nam atgabenam as pianinas, dabar jis viskuo apsirpi
ns. Kinskis imasi savo simfonijos Odisjas", kurios jau treti
metai negali ubaigti. Nes tem a neisemiama: Odisjas! Jis dirba
lyg apsstas, dien ir nakt.
Kas an tr dien pamok ateina Ieva, lydima Martos. Mar
ta pavydulingai saugo Iev. Ir jinai neapkenia jo, Kinskio, jis
tai puikiai m ato i jos aki. Ji neapkenia jo be jokios prieas
ties, staiai i pavydo.
8. 608

- 113 -

Jis rao Ievai vokalines pjeses, imtus pjesi! Ir t vasa

r Ievos balsas suskambo visu savo groiu: spinddamas tarsi
ilydytas metalas, prasivers pro sustingusi plvel. Jis buvo
sukrstas, kai igirdo tuos garsus.
Jis myli Iev. Taip, dabar aiku, jis j myli. Kiekvien die
n atranda joje k nors graaus, Ji tarsi paslaptinga gl, diena
po dienos atsiskleidianti visu savo stebuklingu groiu.
Jis nekantriai laukia kiekvienos pamokos. Diena, kai Ievos
nra, netenka savo prasms. Ir tik tada, kai jis pam ato j, at
einani gatve drauge su M arta, jo irdis pradeda smarkiau
plakti.
Keistas dalykas: visas pasaulis myljo Iev, o ji pati ne
inojo, kas yra meil. Kinskis negaljo suprasti, kad suaugusi
mergina gali bti tokia naivi ir skaisti. Tai sunkiai suvokiamas
dalykas.
Ak, toji vasara! Kinskis sudejavo. Toji vasara! Nejaugi mo
gui pakanka tos vienos vasaros? Nejaugi u t vien vasar ap
simoka atiduoti vis savo gyvenim? Kas ten ino. Dievai visada
taip sutaiso likimo taur, pareikalaudami u mayt laim di
diausi kani.
Staiga Kinsk nupurt altis. Jis permirko ligi paskutinio
silelio, lietaus laai smarkiai tk jam veid. U nedidel
diaugsm dievai reikalauja itisos ups aar, tai kokie jie. Jis
tutuojau gro atgal. Kinskis neinojo, kokiame denyje dabar
atsidr. Jis nustebo, pamats prieais save plaius, blizganius
lyg sidabras laiptus, vedanius emyn palmi sodel. Salje bu
vo girdti oki muzika. Kaip ir kas vakar tenai buvo didelis
balius.
Pro plaiai atvertas duris matsi rykiai apviesta Ricos
sal. U pailgo, ventikai papuoto stalo sdjo daug linksm
svei. Pagyvenusi dam a rusvomis garbanomis atsistojusi egzal
tuotu judesiu pakelia tost. Ji kak greitai kalba aiiu, nosiniu
balsu, paskui staiga visi pakelia taures ir aukia. Tarp daugybs
bals Kinskis igirsta skard juok, kuris skamba jam pavymui
per vis palmi sodel. O, jis pasta t skard mergaits juok!
Tai Ievos juokas. Pakanka vienos taurs vyno, ir tas linksmas,
gaivus juokas vl prasiveria i jos krtins.
Kinskiui vis dar alta, bet kartu visas knas degte dega,
lyg kariuojant. Ai Dievui, kajut tuia. Nordamas suilti
jis greitai siropt lov. Paskui ijung vies, ir jam pasirod,
-

114

jog tutuojau umigs. Taiau neumigo. Guljo snduriuodamas.

Vos tik umerk akis, tuoj vl igirdo nepaprastai malon
ir diug Ievos bals.
Jau teka sidabrinis mnulis!" - dainavo ji. Ir dar jis girdjo
akcentuot tu. Tai ne Reifenbergo lengva maniera. Tai skam
bina kapelmeisteris, repetuojantis su savo mokine. Tai jis pats.
Taiau Ieva nutraukia dain ir sako: Tyliau!
Gretimame kambaryje verkia vaikas.
O, ji nenori dain, - sako Ieva, - ji nori valgy ti.
Ir ji sugrta neina kdikiu. Argi ji ne puiki?
O taip, puiki. Taiau jis nenorom tai pripaino. Jis gdijosi
net savo sentimentalios lopins. Jis gdijosi, kad myli savo ma
dukrel. M otin su kdikiu prie krtins! Tegu kiti sau groisi,
o jis kratsi toki miesionik jausm, kurie kitiems monms
atrod natrals. Jau toks jis yra ir jo nepakeisi. Dabar jam net
prisiminti buvo gda.
O Dieve, mielas Dieve, kokie kvaili to ankstesnio gyvenimo
prisiminimai! Jis buvo Dievas ir, pats to nejausdamas, klaidiojo
po savo gyvenimo slnius.
tai ir vl: jis dirba ligi vlyvos nakties, ant stalo guli
daugyb prirayt Odisjo^ puslapi. Atsiguls igirsta beldim
duris. Tai Ieva. Ji baisiai verkia. Tvas! Tikriausiai j skund
Marta. M arta? Taip, M arta - i pavydo. Pasigrs tvas gro
namo ir m j plsti. Jis grasino primuis j. Tada ji pabgo.
Nusiramink, Ieva, nusiramink. Ieva verkia. Jis girdi jos vaikik
kkiojim prie pat savo ausies. Pasislink ariau, Ieva, tau alta.
Ieva suyla ir umiega, dar kart sukkiojusi prie jo ausies.
Toliau: Alberti-el sako... Lembrukeris sako... Ieva linksmai
juokiasi ir okinja.
Prisiminimai nublanksta. Kinskis umiega.
29
Kinskis umigo. Taiau netrukus ir vl pabudo i kieto,
saldaus miego. kart jis nusivyl sapnu, nes jis neatne t
svaiginani praeities regini. Kakoks triukmas paadino j. I
gretimos kajuts sklido balsai: gergdiantis vyro ir skambus,
nervingas jaunos moters balsas. Abu kalbjo pranczikai. Ap
snds Kinskis buvo priverstas klausytis kiekvieno j odio,
nors neturjo n maiausio noro.
- 115 -

Gergdiantis vyro balsas aikiai priekaitavo jaunai mo

teriai, kuri kalbjo variu paryietiku akcentu. Vyras atrod
baisiai susijaudins, jis buvo dusulingas ir danai kosiojo.
- Oh, ma cherie26, - susijaudinusiu balsu gergd vyri
kis. - oreta! Tu padarei mane nelaiming! A tave maldauju,
oreta! A negaliu paksti, jog tu visai mans nevertini. Nepa
mirk, kas a esu.
- 0 , niekas nesiksina js orum, monsieur! - pasipik
tino skardus balsas. - Kartoju, js esate per daug jautrus! Js
mane tironizuojate, tai ir viskas!
- Kaip? A tave tironizuoju, oreta, mano miela? A?
Commentl Commentl27 A visada avjausi tavo protu ir ne
paperkamu teisingumu.
- Jum s labiausiai patikt udaryti mane kajutje, - teat
raliku balsu ts moterikas balsas. - Jum s patikt padaryti
mane nematom. Unvisible!
- Unvisible? Comment?
- Taip, tai tiesa. Bet neumirkite, mano pone, jog man
dvideimt dveji metai.
- A visada tai prisimenu, oreta. A suteikiu tavo ja u
nystei visas teises ir laisves, o taip, visas. Prisiekiu. A nieko
kito nereikalauju, tik truput takto ir pagarbos mano orumui.
oreta garsiai nusijuok.
- A pati inau, kas dera ir kas ne, mano pone! - susi
erzino ji. - Be reikalo mane mokote, a gerai iauklta. Mano
nuomone, js pats istatote save moni pajuokai!
- Kaip? Pats?..
- Taip, js pats istatote save pajuokai, mano pone. Vos
tik kas pasako man kompliment, js tuojau imate nervingai
peioti barzdel, o js akys usiplieskia pavydu. tai kaip! I
js juokiasi. Nepamirkite, jog js ilagalvis ir turite daugiau
kaip eiasdeimt met!
- O, o, oreta, mano mieloji! - nusimins suuko vyri
kis. - Juk netiesa, jog i mans visi juokiasi, na, pasakyk!
- Tai tiesa!
Pauz. Vyrikis nusikosjo.
260 , m ano brangioji (pranc.).
27Kaip? Kaip? (pranc.).
- 116 -

Po valandls vl pranczikai sugergd vyrikas balsas,

kart jau taikesniu tonu.
- Ne, to negali bti, negali bti! - oriu ir saldiu balsu
tar jis. - A jau savo alyje aukiausias pareigas. Pasaulis
ino, jog m ano vadovaujama valstyb kariavo. Ne, mano miela
oreta, i mans niekas nesijuokia! Visuomen perdaug dora,
kad galt leisti sau tok lum. A gailiuosi pasikariavs,
mon amieZ28 Atleisk man. Bet a tavs praau ateityje neb
ti tokia ekstravagantika, mon enfant2*. Visuomen nepakenia
ekstravagancijos.
- Ekstravagancijos? - suuko oreta.
- Eh, 6en28, oreta, tu, netarusi n odio, palieki kom
panij ir dingsti vis valand. Tokiam vyrui kaip Harperis tu
skiri per maai dmesio. A neturjau kur aki dti i gdos.
oreta nusijuok. Juokas skambjo lyg dtantis stiklas.
Gergdiantis balsas vl m skstis, bet staiga nutilo. Vy
ras nusiiaudjo. Vien kart, antr, trei! Nors itie balsai
trukd Kinskiui miegoti, j pagavo juokas, ir snduriuodamas
jis nusiypsojo.
- Na, m atai, oreta, kaip a peralau. Denyje buvo bai
siai alta.
- Kas gi jum s liep vaikioti po den?
- Betgi a tavs iekojau. Itis valand, degdamas i gdos!
A iiekojau vis laiv ir visus denius. Mane lydjo Harperis. Jis
vis klausinjo: Kurgi js dukteria? Dingo kaip vanden! Jis
buvo sieids, a tai supratau i jo balso. Man buvo didiausia
gda prisipainti, jog neinau, kur tu. Vaikiojau vis valand,
oreta! Vis valand!
oreta nusikvatojo.
- A gi jum s sakau, jog buvau Kits Saliven kajutje. Mes
nekuiavome ir grme artrez. Nejaugi negalima aplankyti da
mos ir igerti su ja artrezo?
Valandl Kinskis nebegirdjo bals, nes vl usndo. Bet
staiga balsai j ir vl priadino, dabar jie dar labiau pagyvjo.
Gergdiantis vyrikas balsas apgailestavo, jog pam oret su savimi kelion, labai apgailestavo. Bet oreta liai ir
28Mano drauge! (pranc.).
28Mano vaikuti (pranc.).
28Na, gerai (pranc.).
- 117 -

altai atov, jog ji ita malone pasinaudosianti tik iki Niujorko.

- Kai mes atvyksime Niujork, mano mielas drauge, - ne
tekusi kantrybs suuko oreta, - pasistengsiu jum s nekyrti.
oreta skaniai nusiiovavo, ir buvo girdti, kaip ji pasipleknojo delnu per burn.
- O, kaip a pavargau. Labos nakties!
Durys usitrenk.
- oreta! - uduss auk vyras. - oreta, ma cherie,
brangioji, maldauju... oreta, oreta! - dejavo vyrikis.
Dabar Kinskis kietai umigo. Daugiau jis nieko negirdjo.
Atsibudo kit ryt, kai kajut jo stiuardas nuimti ind
nuo pusryi stalo. Kinskio pusryiai buvo dar neliesti.
- Turbt jau vlu? - paklaus Kinskis.
- O, praom nesitrukdyti, gerbiamas pone, - tar stiuar
das. - A tik norjau pasiimti indus. Atleiskite.
Buvo beveik vienuolikta valanda. Kinskis prisimin prajus
vakar, puikias nakties svajones, kurios vl kaip gyvos stojosi
jam prie akis. Svajonse jis i naujo pergyveno graiausi savo
gyvenimo laikotarp ir turbt vienintel, kada jis buvo tikrai
laimingas.
Kinskis pamiro t keist pokalb kajutje u sienos. Ir tik
tai dien j prisimin. O gal jam tai prisisapnavo?
Kinskis guljo nejuddamas, visikai nusiramins, jausda
mas malon nuovarg, jis buvo beveik laimingas. Dar niekada
jis taip nesidiaug ramybe ir dvasine pusiausvyra. Sienos ian
dien girgdjo stipriau, ir dar garsiau vagjo m aa velk ant
kajuts dur. Garlaivio motorai dirbo visu pajgumu.
- iandien a j pamatysiu! - keldameisis tar pats sau
Kinskis.

- 118 -

ANTROJI

DALIS

1
Oras nuo vakar dienos visikai pasikeit. Pt vjas. emai,
vir piktai pasiiauusi bang, plauk pilki debesys. Atrod, jog
bangos ir debesys skuba vytis toli horizonte vieiant ruo,
pana perm atom juod porcelian. Tai buvo tikrasis Atlan
to veidas! Tamsiai aliais vandens kalnais suposi rsios ban
gos, pasipuousios baltomis put juostomis, kurios lyg ledyn
upokniai krito emyn kunkuliuojant ali vanden, o vjas
ne p ut purslus tolyn. Visoje jroje, kiek siek akis, bolavo
pasiiauusios bang keteros.
Milinikas Kosmosas" pamau suposi, virpdamas visu
korpusu. Jo pirmagalys lyg kirvio amenys negailestingai skro
d bangas, versdamas didiulius vandens kalnus, o vjas trank
laiv pursl lavina.
Virutiniame laivo denyje, usiglaud u radijo stotels, si
sup apsiaustus, sdjo Ieva ir Veitas. Jie tyljo, tik retkariais
pasikeisdavo vienu kitu odiu. Nuo stipraus vjo Ievos skruos
tai deg kaip ugnis, plaukai draiksi aplink galv ir retkariais
tvyksteldavo auktyn lyg fakelo liepsna.
Susijaudinusi ir laiminga ji su ypsena irjo jr. Ir i
tas koncertas prajo, o prie akis visos dvi savaits palaimingo
dykinjimo ir ramybs! Ir Veitas kartu su ja!
uvdros! irkite, Veitai, uvdros! - suuko Ieva. - Jos
ir vl ia.
Tamsi debes fone pleveno balti kaip kreida uvdr spar
nai, j aius ir godus klyksmas skardeno ore. Kokios tvirtos,
drsios irdys plaka tuose mauose kneliuose, jeigu jos drsta
taip toli sekti laiv!
- 119 -

- Veitai, o kaipgi jos suranda uolas, kur susukti j lizdai?

Veitas nusiypsojo, ito jis neino. Kiekvienas Ievos odis,
ksnis malonia iluma uliedavo jo krtin. Jis irjo vie
sias, diaugsmu spindinias Ievos akis ir negaljo atplti vilg
snio nuo jos veido ir figros, lyg m atyt j, pirm kart. Aukta,
ikili kakta, tvirta, ididi nosis ir pilnos, putlios, visada drgnos
lpos! Ne, niekas negalt aprayti, kokios graios jos lpos.
Jos veidas buvo kilnus, bet kartu kakoks labai paprastas,
kuklus, beveik kaimietikas. Dabar, kai ji atlousi galv akimis
sek uvdras, godiai puolanias vanden grobio, jos akys su
blizgo altu plieno atspalviu. Ji pravr burn, ir i akimirk
pati buvo panai vien i t uvdr, kurias pavadino laisvo
mis ir drsiomis. Ir staiga ji kteljo - taip pat godiai kaip ir
tos uvdros.
Tai laimingiausia mano gyvenimo diena, - galvojo Veitas,
ikilmingai nusiteiks. - Jra, vjas, uvdros ir Ieva! Turbt
niekada nepatirsiu tokios tobulos laims.
O, jis itisus mnesius svajojo apie it kelion. Ilgomis nak
timis mintyse pie tos kelions vaizdus. Ir tai jis ia, o alia Ieva, visai kaip jo svajose. Jie buvo vieni, niekieno netrukdomi,
tkstanius myli atitol nuo pastam ir visokio varymosi; ir
vis dlto viskas atrod dar puikiau, negu jis vaizdavosi.
Pro pilk jros debes yd jis staiga ivydo sauls spin
duli nutviekst savo gyvenimo keli! Nejaugi ir jis vienas i t
irinktj, kutriems gyvenimas nepaykti laims? Jis neabejojo,
kad Ieva j myli.
Ieva paband sutvarkyti vjo taromus plaukus ir pasitrau
k dar toliau kamput. Ji susiriet kdje ir pavelg Veit m atyt, jai ujo noras paplepti.
- Js nieko dar nepasakojote man apie savo motin, Vei
tai, - pradjo ji.
- Rodos, perdaviau jos linkjimus? - tar Veitas.
- inoma, perdavte. Bet tai ir viskas. Tikiuosi, ji sveika?
- Taip, Ieva, ai.
Ir Veitas m pasakoti apie savo motin, kuri jis dievino
lygiai kaip ir jinai j.
- Kai atvykau Heidelberg, ji k tik buvo grusi i Sankt
Antono, kur vainjosi slidmis, - tar jis. - Tam slidi ygiui
ji pasirinko pavojingiausias trasas. O dabar ji sdi prie Anglijos
emlapio. i vasar planuoja kelion automobiliu otlandij.
-

120

Ponia M atilda Kranach buvo nediduk, judri, nepapras

tai energinga. Toji ilaplauk moteris galjo rungtyniauti net su
dvideimtmeiais jaunuoliais bet kurioje sporto akoje. Ji meis
trikai aid tenis, puikiai plaukiojo, rytais jodinjo, o po piet
vainjo automobiliu. Kasdien ji keldavosi et valand (o, kaip
jai pavydjo Ieva), o paskui iki deimtos arba vienuoliktos va
landos vakaro vis laik bdavo usimusi. Ieva myljo j ir
avjosi ia moterimi, kuri turjo ilus plaukus ir jau n ird.
Jos akimis irint, ji buvo ne motina, o greiiau vyresnioji Veito
sesuo, be paliovos besirpinanti jo gerove.
Veitas pasakojo apie savo motin, savotikai avdamasis,
ir tas jam labai pritiko. i akimirk jis vl atrod lyg berniu
kas. Grau, kai snus su tokia meile kalba apie savo motin!
Toki atvej ne taip jau danai bna gyvenime.
- Veitai, kalbkime toliau, - tar Ieva. - Papasakokite
apie save, savo planus, darb. Js apie tai dar neusiminte
n odiu!
- Tai ne taip svarbu, - ypsodamasis atsak Veitas. - U
teks dar laiko.
Ievai patiko jo klausytis. Jis buvo daug rimtesnis negu kiti
jo amiaus vyrai, danai ypsodavosi, bet beveik niekada nesi
juokdavo. Jis nemgo net juokauti.
Ievai patiko irti, kaip vjas aidia jo viesiais plaukais.
Jis buvo graus. Paprastas, atviras, kilniairdis, sakytum ide
alistas ar net svajotojas, taiau gyvenime jis tvirtai stovjo ant
koj, kupinas energijos ir pareigos jausmo. 0 , Ieva tai ino
jo. Nerimas, skubotumas, nepastovumas jam buvo nebdingas.
Nepaisant jauno amiaus, tai buvo retos vidins harmonijos ir
dvasins pusiausvyros mogus. Jo vilgsnis buvo tyras ir ai
kus. Jis buvo i t vyr, kuri jausm ai prabunda vlai. Galbt
moters idealas jam iki iol dar tebebuvo motina, ir dl to jis
nesidair kitas moteris? iaip ar taip Ieva buvo sitikinusi, jog
didels meils jis dar nepatyr. O gal jis myljo tiktai motin,
kol jo gyvenim eng ji, Ieva? Jis buvo savotikai santrus,
ir i savyb Ievai labai patiko.
Naujasis fabrikas beveik ubaigtas, pasakojo Veitas. O taip
pat ir naujoji laboratorija. Jo laboratorija! Jis i anksto diaug
si, kad grs iki vasaros sirengs j. Pagaliau paaikjo, jog jam
daugiau neteks tvarkyti komercini reikal, ir jis gals visikai
atsidti laboratoriniams tyrinjimo darbams.
-

121

Veito tvas, senasis Paulius Kranachas, buvo paprasiau

sias tekintojas. Jis pasistat autoremonto dirbtuvl ir gal gale
m pats gaminti baterijas, akumuliatorius, karbiuratorius. I
pradi jo dirbtuvje buvo penki tekintojai, o iandien Kranacho gamyklose Heidelberge-Manheime dirba du tkstaniai dar
binink, ateityje j bus keturi tkstaniai. Kranacho gaminiai
pasklido po vis pasaul.
Vitas paveldjo i tvo ne tik nema tu rt, bet ir jo
darbtum bei eksperimentavimo aistr. Jis studijavo fizik ir
chemij ir buvo patenkintas savo profesija.
Staiga jis igirdo tyl Ievos juok ir pavelgs j nutilo.
- O, a vl prisiminiau, - tar Ieva, - atsimenate, Veitai,
kai js pirmkart atjote pas mane? Tai G reta ta d a mus supa
indino. A ir iandien dar m atau jus, stovint prieais mane:
koks js buvote sumis!
Kad ir k ji galvodavo, kad ir k sakydavo, visada mintimis
grdavo prie savo dukrels.
Veltas nusijuok ir iraudo. Dar ir dabar jis sutrikdavo, pri
simins t scen.
- Greta, - tar jis, - nepaleido mano rankos. Ji kalte sikal
sau galv, jog a btinai turs su ja eiti. Kas gi man beliko
daryti?
- G reta atrod tokia maut, o js toks didelis, Veitai.
Jinai laik jus u rankos lyg kok belaisv.
Veitas nusijuok.
- I tikrj a toks ir buvau.
Prie kelerius metus Ieva sigijo kukl namel, stovint ant
saultos kalvos netoli Heidelbergo. Ten vienumoje ji praleisda
vo vasaros mnesius. Jos sodas ribojosi su parku, kuriame buvo
nals ponios Kranach sodyba, panai pil. Ievos dukrel su tik
rai vaikiku smalsumu domjosi gyvenimu parke. Ji usiropdavo
ant tvoros ir irdavo park, nors Ieva grietai drausdavo.
Paskui prieidavo prie motinos ir susijaudinusi nibddavo jai
aus, tarytu m bijodama, kad ten, u tvoros, jos neigirst: Ma
ma, pas juos vejoje yra vandens ratas! Vejos laistiklis Gret
didiai nustebino. Mama, jie ten dauo plaktukais kamuoliukus.
Kodl jie taip daro?
O vien dien Greta m ir pradingo. Kai Ieva pradjo jos
iekoti, ji nustebo, igirdusi anapus tvoros Gretos juok. Dabar
ir Ieva vilgteljo per tvor. Ir tai pam at Gret drauge su
- 122 -

jaunuoju ponu Kranachu aidiani parko vejoje kroket. Dar

niekada ji nebuvo maiusi savo dukrels taip idykaujanios.
Patenkinta ji spygavo ir taip energingai usimodavo plaktuku,
aikiai per sunkiu jos maai rankutei, kad kiekvien syk pargridavo ol. Tada Ieva pirmkart pamat, koks graus itas
jaunasis Kranachas, kuris ta d a buvo neseniai ubaigs savo stu
dijas.
tai taip ir prasidjo. Vien dien Greta netiktai idygo
prieais j, laikydama u rankos Veit. 0 ia mano draugas
Veitas! - tar ji triumfuodama.
- Kiek laiko js utruksite Amerikoje, Veitai? - prabilo
Ieva.
- Kiek? Kelet savaii, o gal kelet mnesi.
Jis ir pats dar neino. Reikt labai daug k apirti, su
tvirtinti senus ir umegzti naujus komercinius ryius.
- A utruksiu Amerikoje lygiai du mnesius, o paskui
pirmuoju garlaiviu iplauksiu atgal. Nepasiliksiu ten n vienos
dienos ilgiau, juk inote kodl. O gal plauksime atgal drauge,
Veitai?
- Gal ir taip. Ai, Ieva!
Ieva isim i kiens cigaret ir band j usidegti. Bet u
sidegti buvo nemanoma, nes pt stiprus vjas. Veitas iskleid
savo apsiausto skvernus. Po keli neskming mginim p a g a -
liau pavyko. Vjas plaikst Ievos plaukus, ir liepsna lyteljo
vien sruog. Pakvipo svilsiais.
- Ieva, js nusvilsite plaukus! - suuko Veitas.
- Ne, ne... didelio ia daikto.
Jis buvo taip arti, kad Ievos plaukai liet jo veid.
- Ieva! - staiga rim tai prabilo jis kakokiu keistu, klausia
mu, atkakliu balsu, kurio nepraleisi negirdomis.
Ieva puikiausiai tai igirdo. Degdamasi cigaret, jinai paju
to, stipriau nei paprastai, smeigt save jo skvarb vilgsn. Ji
suvirpjo. Ji bijojo sutikti t vilgsn. Veng atsakyti t vilg
sn, nors seniai jaut, kad toji akimirka vis tiek ateis, jei ne
iandien, tai rytoj. Jau geriau rytoj. Greta! Kai cigaret uside
g, Ieva pamau atlijo, jos akys baimingai blizgjo.
- Ieva! - pakartojo Veitas tuo paiu keistu, atkakliu balsu,
dmiai irdamas j. Ieva vis dar veng jo vilgsnio.
i akimirk galinga banga smog laivo pirmgal, net visas
garlaivis suvirpjo. Ieva paoko.
- 123 -

- Matote, m atote, Veitai! - suuko ji. Ir atsistojusi ivydo

senj Gardener, einant radijo stotel.
- Sveiki, Gardeneri! - suuko ji.
Ji diaugsi, kad Gardeneris nutrauk j pokalb kaip tik
paiu laiku, nors ir pati negaljo suprasti, kodl ji taip apsi
diaug.

Gardeneris jo usigalvojs, panarins galv ir atrod dar

labiau sulinks ir suvargs nei anksiau. Buvo m atyti, jog jis
neisimiegojs, kakta ivagota rpesio raukli. Jis jo lyg mo
gus, velks ant sulinkusios nugaros didiausi nelaimi nat.
Kai Ieva j paauk, jis abejingai pakl sunkius, susirauklijusius vokus, kurie atrod pilki, lyg bt pelenais apibarstyti.
- Ak, tai js ia, Ieva? - tar jis, ir jo veid nuviet
blanki ypsena.
Iev igsdino Gardenerio ivaizda.
- Prisskite minutl prie ms, Gardeneri, - papra ji.
- Ai, Ieva! - Gardeneris atsisdo pint krsl, kuris su
trakjo nuo jo svorio. - Ai, Ievai - pakartojo jis. Paskui va
landl patyljo ir pamau, atsargiai parinkdamas odius, m
kalbti apie prajus vakar. Nuostabus vakaras! Kaip ir visada
Ieva dainavo puikiai. - Taip, - tar jis, - turiu pripainti, Ieva,
jog klausydamasis js balso a pamirau visus savo rpesius!
Tutuojau po koncerto jis nusiunt Klingleriui trum p i
nut, nes jis juk ino, kad Klingleris labai apsidiaugs.
Ieva nusijuok:
- A jau gavau sveikinim nuo Kiinglerio.
- Ieva, js pavergte net ponios Saliven ird, - kalbjo
toliau Gardeneris. - O, toki ird nelengva pavergti!
Gardeneris net pamgino nusiypsoti.
- Klausykite, Gardeneri, - pertrauk Ieva maloniu nuoir
diu balsu, kuriame taiau skambjo priekaitas. - Klausykite! Ji paliet Gardenerio rankas ir isigando: jos buvo pageltusios
lyg lavono, nagai pamlynav. - Nekalbkite nei apie mane,
nei apie poni Saliven. Mums visai nerpi jos nuomon. Kalb
kite apie save, Gardeneri. Kaip js atrodote? Turbt vis nakt
nesudjote aki! Juk draugai yra ne tam , kad klausytsi js
kompliment, o tam , kad galtumte su jais pasidalyti savo
rpesiais.
-

124

Sujaudintas jos odi, Gardeneris pavelg Iev ir dkin

gas paliet jos rank. Buvo m atyti, kad is senas mogus gyvena
pasaulyje vienias ir toji vienatv baisiausiai j slegia. Kam jis
galjo pasiguosti? Snui? Dukteriai? O Dieve, jis j neturjo.
Ai, Ieva, - tar Gardeneris. - inau, js tikras mano
draugas!
Jis rpestingai nusinypt. Paskui pavelg j r pavargu
siomis, truput kariuojaniomis akimis. Taiau nem at banguo
janio, nerimstanio Atlanto, kuris visiems kvepia drsos, mat
Barenhilz tok, koks jis buvo vis jo gyvenim: teka drumsti
Eligeinio vandenys, pakrantmis kyla rkas. Prieplaukose stovi
itisas laivynas bar su anglimis, ore kabaniais lynais liauia
vagonets, aiiai vilpia imtai lokomotyv, svaidydami dan
g dm kamuolius. Tolliau visk dengia tamsi dm ir gar
siena, pro kuri tai en, tai ten i koksini krosni plyksteli
raudoni liepsnos lieuviai. Tai Barenhilzo anglies kasyklos. Gar,
dm ir ugnies siena nusidriekia apie penket kilometr. Jei no
ri patekti i vienos achtos kit, susistabdai prekin traukin,
nes psiomis sunkoka veikti tokius nuotolius.
Gardeneris sunkiai atsiduso.
Jo tvui, Vestfalijos kalnakasiui, kuriam nestokojo darb
tum o ir apsukrumo, pavyko sigyti sklypus su anglies klodais,
todl snus vis gyvenim rpinosi acht statyba ir sociali
ne gerove Barenhilze. Jis pastat daug banyi ir mokykl,
bibliotek, ligonini, steig pensinink kasas. Gardeneris buvo
patyrs kalnakasys ir vienerius metus buvo dirbs po eme. Jam
buvo inomos visos achtos Zuzana - 1, 2, 3; Eligeinis - 1,
2, 3; jam buvo inomas kiekvienas klodas, taip, netgi oras ir
kvapas kiekvienoje tolnje.
Taiau Amerikoje staiga prasidjo politiniai ir socialiniai
neramumai, kurie metai i m et augo. Kodl? Dl ko? Amerikos
plaisias mases uvald toks pat pinig trokimas kaip kadaise
buruazinius sluoksnius. Gardenerio nuomone, Amerika atviro
mis akimis rieda bedugn lygiai kaip Eropa, kuri praud
beprotikos ginklavimosi varybos. Politini ir socialini nera
mum banga upldo ir Barenhilz. Keisiausia, kad kaip tik
darbininkai i seniausios achtos Zuzana-1, kurie palyginti su
kitais daugiausia naudojosi socialinmis Barenhilzo staigomis,
ikl radikaliausius reikalavimus. Streikas! iaurus, beprasmi
kas streikas!
- 125 -

Barenhilzo direktorius buvo vokietis, toks Holcmanas. Jis

sumaniai ved derybas, taiau kartais pasikariuodavo. Garde
neris patar jam valdytis. Ir Holcmanas diena po dienos, savait
po savaits kantriai ved derybas. Gal gale jis juk negaljo
paleisti vjais viso anglies bendrovs kapitalo, ipildydamas be
protikus darbinink reikalavimus. Prasidjo audringi mitingai,
kuriuose direktorius aukdavo tol, kol ukimdavo, ir ne kart
darbininkai nordavo j primuti. Jis kasdien siuntinjo Gardeneriui neramias, maldaujanias telegramas.
- Reikia pripainti, jog Holcmanas puikiai tvardsi ir paro
d daugiau kantrybs, negu a tikjausi.
Bet paskui Holcmanas msi rytingesni priemoni. Jis at
leido visus Zuzanos-l darbininkus. J buvo trys tkstaniai
su eimomis. Darbininkai band upulti achtas, ir Holcmanas
iauk kariuomen.
Gardeneris sutriks irjo jr.
- odiu, Ieva, prasidjo susirmimai, - tar jis. - Tks
taniai darbinink su akmenimis ir lazdomis puol kariuomen.
Kareiviai m audyti. Buvo eiolika umut, tarp j keturios
moterys, ir apie penkiasdeimt sueist. Visa tai vyko prie tris
dienas.
- Ak, - tar Ieva. - Kaip baisu!
Gardeneris pastrusiu vilgsniu irjo tol.
Po io iauraus incidento padtis dar labiau paatrjo, pa
sakojo toliau Gardeneris. Jis isitrauk i kiens pluot suglam
yt telegram. Tutuojau po ito susirmimo tkstantis Zuza
nos-1 darbinink nusileido acht ir pareik, kad ieisi tik
tada, kai bus ipildyti j reikalavimai ir atauktas sakymas dl
atleidimo i darbo. Nuo to laiko jie gyvena po eme atuoni
im t m etr gylyje.
- Tai nemanoma! - kteljo Ieva. Jai parpo, ar mons
sdi ten tamsoje, ar jie turi maisto produkt ir ar pakanka oro.
inoma, po eme labai tamsu, nors jie turi pasim kelet
achtos lemp. Maisto produktus jiems pristato draugai kelia
m ja kabina, o ventiliacija, savaime suprantam a, irgi veikia.
- Ir tokiomis slygomis jie ketina ibti tamsoje net kelias
savaites? - paklaus Ieva.
- Taip, jie gali itupti net kelias savaites.
Gardeneris gerai painojo Zuzanos-1 darbininkus. Dauge
lis dirbo drauge su juo tolnse. Jis mato, kaip jie susig sdi
- 126 -

ant lapios ems blausioje achtos lemp viesoje, paniur, lie

si, isek nuo sunkaus darbo. Jis ujaut juos, nes da\iguma j
buvo puiks vyrai. Lidna pripainti, kad tu jau senas. Atjo ki
ti laikai, o su jais kiti mons, kuri jis nesupranta. Jis gdijosi
pasisakyti Ievai, kad jo dukt Heizl socialistiniuose laikraiuose
kartai gina streikuojanius Barenhilzo darbininkus. Atjo suiru
ts laikai, ir jam atrod, jog viskas griva.
K gi ja m daryti? Jis pakl akis Iev.
- Kas gi m an belieka daryti, Ieva? - paklaus jis beviltiku
balsu. - Gal js kaip nesuinteresuotas asmuo galite man, seniui,
patarti?
Buvo be galo sunku atsakyti klausim, bet Ieva il
gai nedvejojo. Jeigu jis taip pasitiki direktoriumi Holcmanu, tai,
jos nuomone, bt geriausia, kad itas Holcmanas nusileist
acht ir pasikalbt su darbininkais.
Gardeneris linkteljo.
- O, kokia js protinga, Ieva, - tar jis. - Taip a ir
maniau. Holcmanas jau buvo tenai nusileids nakt ketvirt va
land, - Gardeneris vl m sklaidyti suglamytas telegramas. Bet darbininkai neleido jam prabilti, jie apmt j akmenimis ir
anglies gabalais, ir jis tik vargais negalais siropt keliamj
kabin. tai jo paskutin telegrama! K gi? Jis prao tolesni
nurodym.
Ieva susimst.
- Tasai Holcmanas turi dar kart pabandyti! - rytingai
tar ji.
- O, kokia js imintinga, Ieva! - pakartojo Gardeneris ir
sunkiai atsistojo. Minutl jis pastovjo sulinks, kol pagaliau
visai atsities. - Taip, jis turi pabandyti dar kart, ir a taip
galvoju, Ieva. - Gardeneris isitrauk i kiens popieriaus lak
t. - A telegrafuosiu Holcmanui, kad jis pasiteiraut, ar dar
bininkai sutinka iklausyti Dono Piterio Gardenerio, vadinasi,
mano, kreipimsi.
- Puiku, Gardeneri!
Gardeneris pasak, jog su sekretoriumi Filipu kiaur nakt
kr it kreipimsi. Dar tu rb t niekada nra buv, kad mogus
vidury okeano sakyt kalb kalnakasiams, kurie u tkstanio
myli sdi po eme atuoni im t m etr gylyje.
- Iklausykite it kreipimsi, Ieva!
Staiga Gardeneris nepaprastai susijaudino. Jis bem at pasi
- 127 -

temp visu giu, jo peiai, prislgti rpesi natos, vl atsitie

s. Jis usidjo ant stambios nosies akinius ir pakl prie aki
popieriaus lap. Jo ranka smarkiai virpjo. Tada jis sugniau
deinj kumt.
- Barenhilzo vyrai! - suuko jis savo sodriu bosu. - Barenhilzo vyrai, tai a, Donas Piteris Gardeneris, kreipiuosi
jus! Zuzanos-l vyrai! A kreipiuosi jus! - Jis aukte auk,
o jo veidas paraudo, smilkiniuose ioko gyslos. - A dabar
kreipiuosi jus i vandenyno platybi, o po trij keturi dien
atvyksiu pats! Barenhilzo vyrai!
Gardeneris be atvangos mosavo savo dideliu kumiu. Jis
kreipsi tkstanius moni. Jis visas virpjo lyg vulkanas,
spjaudantis ugn ir akmenis. Ieva dar niekada nebuvo regjusi
tokio Gardenerio. Tai buvo galingas mogus, an laik Garde
neris, kuris didvyrikai gyn savo achtas.
Jis auk taip garsiai, jog talis, pravrs radijo stotels
duris, ikio galv. Staiga senis nutilo, rodos, pats stebdamasis,
i kur ia prasiver toji jga ir aistra.
- O jeigu ir tai nieko nepads? - sumurmjo jis ir gteljo
peiais, truput gdydamasis savo jausm prasiverimo.
- Eikite, Gardeneri, - suuko Ieva. - A tikiu, kad jum s
pavyks!
Gardeneris pranyko u radijo stotels dur.
3
Besirengdamas Kinskis igirdo, kaip kakas stukteljo lan
g. Gelsvai alsvas vandens kalnas uliejo iliuminatori. Ant
praustuvo m okinti tualetiniai reikmenys. Bjaurus oras!
iandien a j pamatysiu! - galvojo jis. - Gal net tuoj
pat? Kas ino? - Kai jis ijo koridori, knu perbgo leng
vas iurpulys.
Koridorius, iklotas pramatniu raudonu it purpuras kili
mu, iandien buvo lyg kokia stati kaln, ir Kinskis retkariais
stabteldavo, kad isilaikyt ant koj. Atidars duris den, jis
igirdo, kaip garsiai niokia jra, o vjo gsis prispaud j
prie sienos. Turklai panirdavo nypianias baltas bang pu
tais, akimirk laivas sustingdavo, paskui vl pamali pakildavo
vir, susilygindamas su horizonto linija. Galinga banga smog
bort, ir laivas smarkiai pasviro.
- 128 -

Bang ma ir vjo stgavimas atgaivino jo sieloje mu

zikos garsus. Ausyse skambjo melodijos i simfonins poemos
Odisjas": greiti, verls taktai, kuriais jis atkr banguojan
ios Viduremio jros vaizd, tolimas, duslus rago gausmas, kai
tritonai puia jros kiaukutus, pranaaudami audr. Muzika
suteik jam energijos ir drsos.
Jis perjo dar kelet deni ir pateko salonus. Kinskio ir
dis m stipriau plakti. Bet jeigu jis dabar staiga sutikt Iev,
pasisveikint su ja gana altai. O ir susitikimas su Reifenbergu
vargu ar imut j i vi.
Kadangi buvo udarintos visos durys, laivo viduje buvo
nepaprastai tylu ir ilta. Pato salonuose ant stal deg lempos,
po palmi sodel, kur tryko fontanai, grdamiesi ramybe ir
prabanga, vaiktinjo keleiviai.
Ievos ia nebuvo. Jis vl kop auktyn, atsidurdamas vis
kituose deniuose. Netgi stiklintas denis, kur grojo orkestras, bu
vo apytutis. Virutiniuose atviruose deniuose nebuvo n gyvos
dvasios. Vietomis jie buvo lapi nuo vandens pursl.
Bet ir ia Ievos nebuvo.
Dar aukiau, vali denyje, vjas pt taip stipriai, jog
Kinskis turjo sitverti turklus. Staiga jis igirdo daugybs
un amsjim ir t pai akimirk labai nustebo, pamats tris
avingus juodus pudelius, pasistiepusius ant upakalini kojyi.
Apsisiautusi paltu, ant suolo sdjo dam a ir grojo mayte flei
ta, o muzikos garsai tutuojau isisklaidydavo vjyje. Tai artist
sinjorina Maina dresiravo savo uniukus.
Paiame virutiniame denyje, kur buvo kapitono tiltelis ir
radijo stotis, Kinskis atsidr pirm kart. Jam atrod nemano
ma, kad Ieva buvot tokiame nejaukiame, nesvetingame denyje,
kur taip vilpauja vjas. Greiiausiai ji ramiai sau sdi kajutje.
Staiga jis igirdo savo vard ir krpteljo. Pro al nusku
bjo prinsas. Palypjs kiek auktliau, Vorenas stabteljo ir
suuko:
- Puikus oras, tiesa? Kokia jra!
Prinso skruostai kartligikai deg, i susijaudinimo jis bu
vo lyg nesavas. Kinskis baig kopti laiptais, bet, nespjs ikiti
galvos den, igirdo bals, kuris j staiai priblok. Akimirk
jis nieko nebegirdjo.
Ieva!
Taip, tai buvo Ievos balsas, jis juto tai i palusio irdies
9. 608

- 129 -

plakimo. Kinskiui um kvap. Jis sustingo, lyg suakmenjo.

Taip, be abejo, tai Ievos balsas! Visikai aikiai vjas atne per
den jos bals.
Kinskis iblyko lyg drob.
Jis pam at vjyje besiplaikstanius drabuius. Pasislp nuo
vjo u balto radijo stotels kubo, nuo kurio sibuodami vjyje
drieksi laidai, sdjo moteris ir vyrikis. Vjas tar viesius vy
rikio plaukus. Staiga jis pasuko galv. Kinskis dmiai pairjo
j. Jis pam at labai gra, proting veid, ir t pai akimirk
jo irdis vl suspurdjo: it veid jis yra jau mats! Kakur. Bet
kur? Kada?
Dabar vyrikis pasilenk ir, prisidengs palto skvernu, deg
si cigaret. Tada Kinskis ivydo Iev. Ji sdjo krsle kaip tikra
pasaulietika dama, vjas tar jos palukus, ir staiga akimirk
jis pam at jos veid.
Pagaliau, po tiek met! Tai i ties buvo Ieva!
Jos skruostai buvo raud lyg nuo tem pto bgimo, kai ji
pavelgdavo vyrik, akys sublizgdavo plienu. itas veidas,
toks artim as ir vis dlto toks svetimas, pasirod jam tobulai
graus, ididus, kilnus ir kartu toks pat paprastas kaip ir anks
iau. Tai veidas atviro, tvirto mogaus, kuris drsiai engia savo
keliu, vedamas instinkto.
Kinskio irdis plak taip garsiai, kad jis girdjo kiekvien
jos d. Kilo pagunda suukti: Ieva! Ieva! Ji tikriausiai paokt!
Ant laipt kakas sulepsjo, ir pro al prajo sulinks mogus.
Astmatikai kvpuodamas ir vilkdamas kojas, jis nuingsniavo
per den ir ustojo Kinskiui Iev ir jos panekov. Jis igirdo,
kaip Ieva jam kteljo. Astmatikas sustojo ir sunkiai atsisdo
pint krsl. Ieva kak jam pasak. Ji kuo puikiausiai kalbjo
anglikai!
Taip, tai buvo Ieva! Kai jis j atrado, ji vargiai tekalb
jo vokikai. Dabar ji kalba ir dainuoja anglikai, pranczikai,
italikai. Ji visko imoko! Ji pasidar garsi daininink ir netgi
auktuomens dama, ko niekas i jos net nereikalavo. O vis dl
to, i tikrj, ji buvo jo krinys, jo krinys, triumfuodamas
pagalvojo Kinskis.
Denyje kartu su kresnu ilaplaukiu ponu pasirod Vorenas.
Igirds jo bals, Kinskis skubiai nusileido laiptais ir pasislp
tolimiausiame garlaivio kamputyje.
Jo krinys! Jo krinys! Jis tapo didelis ir puikus!
- 130 -

Dabar, kai graus ir valingas Ievos veidas vl atgijo jo ir

dyje, j apm kajiia ir nerimas. Vakar vakare jis vis dar guodsi
mintimi, kad jam svetimas bet koks pavydo jausm as, o dabar
Kinskio ird vl degino didiausia kania. is jaunas vyrikis!
O, kaip jis jo neapkenia! Jis neapkent it rami, altakrauj
jaunuoli, kilusi i turting eim. Jie niekada neturi rpesi,
j niekada nekamuoja problemos, kurios kitus veda i proto.
Staiga Kinskis susijaudins pliaukteljo ranka sau per kak
t: jis lyg igirdo, kaip trinkteljo automobilio durels, ir pam a
t i mainos ilipant jaunuol. Taip, tai jis. Bet kur, kada? Jis
prisimin. Tas pats jaunas vyrikis, kuris prie savait aplank
Sankt Anene jo dukter Gret! Kinskiui prane, kad tai dak
taras Kranachas i Heidelbergo. O dabar jis jau ia, garlaivyje,
kartu su Ieva. Pasislp nuo vjo jie sdi tolimiausiame garlaivio
kampelyje. tai kaip!
Kinskis kankinosi. J drask pavydas.
Keista, - paiepiamai tar jis sau, - keista. Visi Ievos mei
luiai jaunesni u j. O, a juos gerai pastu, neverta n kalb
ti. Bet visi jie nelaimingi. Visi va! Kas gi atsitiko Johansenui?
Nusiov. Jeigu jai patiko kitas, tai vakarykt dievait ji n
nevilgtels.
O, tegu ir itas ipuiks egoistas va kaip ir kiti! Lygiai
taip pat kaip a prauvau!
4
Taip, lygs, putls Voreno Prinso skruostai i tikrj degte
deg. Jros vaizdas j sujaudino! Vjas kas valand stiprjo, ir
Vorenas jau svajojo apie uragan, tok uragan, kuris vandeny
ne tiesiog nusiaubia laivus, nupldamas kaminus ir stiebus. Juk
visa tai jis galt aprayti! Tiesa, tokiu atveju nieko neieit su
Kosmoso44 rekordu.
Vorenas nustebo, ivyds ant kapitono tiltelio kuo ram iau
sius veidus, jie buvo netgi linksmi, o tai visai nesiderino su pa
prastai ia viepataujania ikilminga tyla. Karininkai tik juoksi
i rom antik Voreno svajoni. tormas? Jie k tik gavo pasku
tines prognozes apie or. Biskajos lankoje siautjantis uraganas,
kurio paskutinius atgarsius ir jie ia patyr, nu pietus;
vakarop vjas visai aprims. Vorenas aikiai nusivyl.
Direktorius Henrikis kaip visada palankiai ir nuoirdiai pa
sveikino Voren.
- 131 -

- Na, Prinsai, tai kaip? Ar gerai plaukia ms laivelis? paklaus jis, elmikai ypsodamasis.
Pursl fontanai kilo laivo prieakyje, ir putojanti vandens
lavina su trenksmu dau laivo bortus. Prinso nuomone, Kosmosas plaukis puikiai.
- Ir visi keleiviai t pat tvirtina, - tar jis. - A itai
btinai pabriu telegramoje!
Henrikis nusiypsojo.
- Tai bus tikra tiesa. Kosmosas" paklusnus tartu m lenkty
nin jachta. tai ia ponas elongas, Kosmoso konstruktorius,
kaip js inote; jis triumfuote triumfuoja, - nusijuok Hen
rikis. - Taip, mes i tikrj gerai plaukiame, o be to, ai
Dievui, ir vjas mums palankus, todl be ypatingo vargo per
valand dar laimime kelet jros mazg.
Tik dabar Vorenas suprato, kodl jie tokie linksmi!
Henrikis udjo rank Vorenui ant peties ir nuingsniavo
su juo per tiltel.
- Klausykite, mano mielasis, - intymiai mirkteljo jis, laikraiuose, kuriems duoda mediag js koncernas, stam
biomis antratmis ispausdinta, jog Kosmosas" rungiasi dl
ydrosios juostos" Atlante. Apie tai mums prane. O, inau,
inau, js gi paneigte ituos gandus...
- Matyt, Persivalis Belas bus visk ilaus i pirto, - tar
Vorenas.
- Js Persivalis Belas pasirodo bess stebukling gabum
mogus. Tarp kitko, jis irgi tvirtina, kad iki ios dienos Kosmo
sas" jau pasiek Mauretanijos" greit. K js tai pasakysite?
Tai buvo paskelbta vakarykiuose Amerikos laikraiuose!
Henrikis stabteljo ir reikmingai mirkteljs pavelg
Voren.
Vorenui pasidar truput nejauku. Kienje jis neiojosi reisi
nius Mauretanijos" grafikus, skaiiavo, lygino ir pagal susitari
m siunt Belui i pirmo vilgsnio niekuo dtas telegramas.
Henrikis linksmai nusijuok.
- Js Persivalis Belas, m atyt, neribotos fantazijos mo
gus, - ironikai tar jis.
- O, taip, - tvirtai sitikins atsiliep Vorenas ir taip pat
nusijuok. - Kadaise Persivalis Belas padar karjer, spdingai
apraydamas Port Artro turmavim, nors niekada nra ten
buvs. turmo metu jis tupjo Jokohamos Grand Hotel.
- 132 -

Galinga banga ugriuvo laiv. Jis suvirpjo.

- Nuostabu, - tar Henrikis, - tikras stebuklas tas js
Persivalis Belas!
Netgi emas, kam puot pei, visada rkanas ir nejud
raus veido ponas Anmekas ypteljo. I ties kapitono tiltelyje
iandien viepatavo kakokia idyklika nuotaika.
I turm ano kajuts ijo kapitonas Terhuzenas.
- Ilyginkite laiv, Anmekai, - paliep jis.
Anmekas telefonu susisiek su main skyriumi, ir akies
mirksniu pradjo dirbti siurbliai. Jie pumpavo vandens balast
i deiniojo laivo rezervuaro kairj. Nuo stipraus vjo garlaivis
buvo smarkiai pasvirs deinn.
Ponas elongas panoro pats stebti it manevr ir atsi
sveikino.
- Gal norite eiti su manimi, pone Prinsai? - kuliai ir ne
drsiai pasil jis.
Nusileid liftu deimia aukt emiau, jie pateko m a
in skyri. ia Voren apstulbino tyla. Nei vjo vilpesio, nei
bang mos. Kakoks naujas, nematytas, paslaptingas pasaulis.
Vorenui pasirod, kad jis netiktai apkurto.
Toje ikilmingoje tyloje prie miliniko signalinio pulto pato
giame fotelyje sdjo ininierius. Vorenas sutriko, pam ats dau
gyb vairiausi aparat, skali ir rodykli.
- Koks apsisukim skaiius? - paklaus elongas.
- imtas atuoniasdeimt, pone elongai!
- O, labai puiku, labai puiku! Ms pajgumas madaug
eiasdeimt tkstani arklio jg, - kteljo jis Vorenui. Rezerve dar dvideimt penki tkstaniai!
Tyliai milinikos plieno turbinos, kurias storais baltu
asbestu apvyniotais vamzdiais jo aukto slgimo garas.
Vienu auktu emiau, sraigtini velen tunelyje, kur ketu
ri miliniki sraigtai mai vanden, be atvangos, be maiausi
paliaub vyko kurtinantis mis. Netilo kovos sprogimai, aidjo
triumfo salvs, okeanas ts turmavo plieninius laivo arvus.
Triukmas nustelb mogaus bals.
- Pasiimkite skudur! - tar elongas, kai jie ruosi leistis
katilin. - Geleiniai turklai nudegins jum s rankas.
Turklai i ties buvo kait, taiau auktoje, gerai ap
viestoje katilinje tem peratra buvo pakeniama. i patalp
siurbliai paduodavo per valand vien milijon kubini m etr
- 133 -

oro, skirto, inoma, anaiptol ne krikams, o kad geriau degt

anglis.
Penkiasdeimt mechanik, mainist ir trys imtai penkias
deimt krik bei padjj gin Kosmos44 pirmyn. Kosmose44
buvo penkiasdeimt milinik katil ir imtas penkiasdeimt
pakur. Pusnuogiai krik padjjai stumd sunkius karuius
tvankiais, tamsiais anglies bunkeri labirintais. ia buvo taip
karta, kad nuo lub, lyg stalaktit oloje, kabjo aliejini da
varvekliai. Anglies gabalai bilddarni riedjo emyn, ore tvyrojo
kaitusios anglies dulks, ssdamos ant kaitusi geleini grind
ir laipteli.
Isirikiav tamsiomis kolonomis stovjo krikai, vienomis
kelnmis, su medinmis klumpmis, apneti storu anglies dulki
sluoksniu - tikri anglies stulpai. Suirkia skambutis, krikai,
rm keturi m etr ilgio geleinius strypus, akies mirksniu at
plia katilo duris, ir akinanti karta liepsna ima okinti ir
blakytis. Ji nori isiverti! Bet tuo momentu krikai kastuvais
nublokia j atgal. Pavirt vientis raumen kamuol, jie be
atvangos vytruoja kastuvais, plaukai ukrit ant prakaituot
veid, akyse blyksi ugnies atvaitai. Prakaitas, liaugiantis j
kaitusiais knais, saugo juos nuo nudegimo. Katilo durys auto
matikai usitrenkia. Tamsu. Krikai num eta kastuvus ir semia
i kibiro alt arbat. Per dien kiekvienas sukrena po eias
tonas anglies.
^
Pragarikas darbas! Siurbliais varomas vieio oro srautas
vsina prakaituotus j knus. tai jis, iuolaikinis mogus!
Vl suirkia skambutis. imtas penkiasdeimt ang spjaudo
balt liepsn.
Pirmyn! Pirmyn! Vis toliau, toliau! Kosmosas44 dumia tolyn.
Pusiau apkurts Vorenas gro den. Ten dar tebegrojo or
kestras, keleiviai garsiai nekuiavosi ir juokavo. Jis apsidair.
Mergin Hol niekur n pdsako! Jis nujo rkomj, usisak
citrininio limonado ir i karto m kurti telegramos tekst.
iuolaikinis mogus! Pirmyn! Pirmyn! Tolyn, vis tolyn ir to
lyn! Dar niekada mogus nebuvo toks drsus kaip ms dieno
mis. Tokia buvo Voreno nuomon. Telegrama jam pasirod puiki,
ir jis galvotrkiais puol telegrafo stotel. tormas sustipr
jo, ir Vorenas vargais negalais ulipo laiptais. Milinika banga
uliejo laiv net iki virutinio denio.
Pagaliau jis turjo laiko pavakarieniauti. i vlyv valan
- 134 -

d valgomasis buvo beveik tuias, bet metrdotelis ponas Reve

pasirpino, kad Voren dar aptarnaut. Prinsas papra tiktai
lengvo ukandio. Ponas Reve pasil jam verienos smegenli
salot, kurios esanios puikios. Jos i ties buvo nuostabios.
Valgydamas Vorenas vl gro prie apm stym apie iuolai
kin mog. Turbt ir a galiu save priskirti prie toki moni?
Kodl gi ne? - pagalvojo jis. - Mano pareiga tikinti mones,
kad gyvenimas iandien ne kas kita kaip grumtyns, nepertrau
kiama, negailestinga, nesutaikoma kova. O a itose nesiliaujan
iose grumtynse - maas bgnininkas. Tra-ta-ta... Tik maas
bgnininkas. Bet ir maieji bgnininkai kartais reikalingi.
5

Sutemose Vorenas klaidiojo po denius, neramiai iekoda

mas mergin Hol. Veltui! Vjas, kaip ir pranaavo kapitono til
telyje, i tikrj aprimo, bet dangumi slinko nirs, grsmingi,
nuspurusiais murzinais rausvais kratais pelen spalvos debesys,
tokie kraups, kad irint juos darsi nejauku.
Deniai buvo tututliai. Bet kaip tik t akimirk, kai Vo
renas jau buvo prarads paskutin vilt pam atyti merginas, jis
nelauktai susidr su Mere Hol. Tai buvo toji pati Hol, kuri
jis buiavo tiek daug kart, jog ir pats negaljo suskaiiuoti. Ji
sdjo ezloge visikai viena, parietusi po savimi kojas, su visa
galva sisupusi palt, i kurio kyojo tik nosies galiukas.
- ia tu, Mere? - nudiugo jis. - Vos painau tave.
- Sveikas, Vorenai, - tar Mer, beveik neirdama j. Ji
kaip uhipnotizuota spoksojo tam si jr, vir kurios tirtjo
sutemos.
- Kur js buvote vis dien? A js visur iekojau, - tar
Vorenas.
Mer tik vilgteljo j, o paskui ir vl smeig vilgsn
jr. Vorenas pastebjo, kad ji susimsiusi, nulidusi, netgi
susirpinusi.
- Mus vis dien, o ypa mam, kamavo jros liga, - ne
i karto atsiliep Mer. - Gryna nesmon, k jie ten paisto
prospektuose apie priemones prie supim. Kai j ra sisibuoja,
tai supa ir didiausius laivus. - Truput patyljusi ji lidnai
pridr: - Ir i nam nekokios naujienos.
Vorenas prisimin telegram, kuri vakar ponia Hol isiunt
broliui.
- 135 -

- Nekokios naujienos?
- Taip, blogos, labai blogos naujienos! - Mer paoko ir
susisiaut palto skvernus. Ji suvarbo. - A ijau, nordama
pakvpuoti grynu oru, - tar ji. - Bet man jau alta, r Ir ji
pasisuko eiti.
- Klausyk, Mere, - tar Vorenas. - Padaryk man vien
paslaug, gerai?
Mer linkteljo.
inau, ko tau reikia", - ikalbingai bylojo jos vps pastebi
m a ypsenl.
- Tai tai, Mere. Noriau paprayti, kad perduotum Vio
letai linkjimus.
Mers dantys blyksteljo. Ji nusijuok.
- Ak, koks originalus pavedimas, - tar ji.
- Taigi, bk gera, perduok Violetai mano linkjimus, - su
mis pakartojo Vorenas. - A vis dien diaugiausi, vildamasis
j pam atyti, neumirk jai tai pasakyti.
- Ai! - tar Mer. - Suprantu, a jai visk pasakysiu.
Ji mkteljo ibinto viesoje ir pradingo.
Vorenas nurimo. Bent pavyko perduoti Violetai linkjimus.
Po pusvalandio stiuardas perdav jam Violetos laik. Skaityda
mas it laik, Vorenas ia balo, ia raudo. Pagaliau jo veidas
nuvito pergals ypsena.
Kaip ir visada Violeta ra nerpestingu, nesivaraniu to
nu. Ji pradjo laik, pareikdama, kad, ties sakant, Vorenas
ess niekas, taip, didiausias niekas ir tu rb t nepataisomas
melagis, nes jis vis gyvenim meluoja pats sau, to net nesu
prasdamas. Toli grau nebuvo malonu tai suinoti! Vorenas min
dikavo nuo vienos kojos ant kitos, vis pataisydamas akinius, ir
susijaudins nopavo. Jam net nugara suprakaitavo.
Bet Violeta ir toliau var tokiu pat tonu. Jis stm j
toki situacij, ra ji, kokioje nedert palikti moters, net jei
jos baisiausiai neapkstum. O juk tada jis myljo j. 0 gal ne?
Ji prisimin dienas, praleistas Romoje, argi tai ne nuostabios
dienos? Tada ji jautsi, lyg stebuklingu bdu bt pavirtusi
nuostabi raudon ro, kuri skleidia dangik ^aromat. tai
k ji tad a juto, tai buvo tikras stebuklas! O jis it ro, pra
siskleidusi visu groiu, apipyl lediniu vandeniu ir galbt dar
kakuo baisesniu. tai kaip puikiai jis pasielg!
Kraujas plsteljo Vorenui veid, ir jis jau norjo mesti
- 136 -

neperskaityt laik. Bet vis dlto skait toliau.

Tiktai neviltis, - ra toliau Violeta, - pastmjo mane
ito ispano glb; o gal tu manei, kad biau rimtai j irjusi,
nors jis ir labai mielas, jeigu nebiau buvusi tokia nelaiminga
ir apvilta?"
Bet dabar jos padtis esanti pasibaistina. Tekti jai u
Chuano ar ne? Ji bijanti, jog neidrs to padaryti. tai kokioje
baisioje padtyje ji atsidrusi, o Vorenas kaip draugas turs da
bar jai padti isikapstyti i tos padties, kuri pats stm.
Tai padaryti nebus lengva, Vorenai. A daviau Chuanui od,
jis privert mane prisiekti! O, be to, a atsidaviau jam . (Vien
vienintel kart!)"
Vien vienintel kart! Vorenas ibalo, jam pakirto kojas.
Violeta norjusi iandien su juo pasikalbti, bet buv nema
noma, nes ji susirgusi jros liga. Rytoj nuo puss dvyliktos iki
dvyliktos ji lauks jo laivugalyje. A inau, tu ateisi, Vorenai."
Mes gavome blog naujien, - ubaigdama ra Violeta. Holo ir Vebsterio bank itiko finansin kriz, ir prie tris dienas
jis nutrauk pinigines operacijas. Dd arlis iandien atsiunt
telegram. Gali bti. kad mes likome be cento! Bet niekas man
nekelia tiek nerimo kaip pagrindinis dalykas mano gyvenime tu! Taip, tiktai tas, nors tu nesi to vertas. Bet mano amina
meil tebnie tau kertas!"
Voreno veidas usipliesk, o akys pergalingai vytjo. Visas
knas degte deg.
Vorenas laik save blaiviai galvojaniu mogumi, sugeban
iu nugalti savo jausmus, bet dabar j netiktai apsvaigino
Violetos meils prisipainimas. Ausyse vl suskambo laimingas
jos iaukjimas. inoma, jis rytoj nueis, btinai, ir pasistengs
nevluoti!
Per pietus jis pakviet Filip drauge igerti Forster Berg"
butel, kainuojant tris dolerius! Filipas, kuris mielai ilenkdavo
taurel, dar niekada nemat itokio besivaistanio Voreno.
Klausyk, Filipai, - tar Vorenas, pripyls taureles. - No
riu tave paklausti. sivaizduok, tu myli mergin, o i prisipasta,
kad atsidav kitam, na, sakykim, i nevilties - odiu, ji atsi
dav kitam vyrikiui, beje, tik vien vienintel syk. Klausyk, k
tu tai pasakytum ?
Filipas, savo baltais dantimis dorojs vitos launel, si
siurb akimis Voren.
- 137 -

- A pasakyiau, - kandiai atsak jis, - o kilmingasis di

dysis mogole, pradiau a, galingiausias mongol kunigaikti,
visagalis satrape, tsiau toliau, Cezari ir Dieve...
Vorenas nusikvatojo.
- Uteks, uteks! - nutrauk jis Filip, usikidamas pir
tais ausis. - Puiku, Filipai. Geriu tavo sveikat!
Ir Vorenas usak kit Forster Berg butel! Nieko sau,
Filipas iandien niekaip negaljo atsistebti Pririsu.
- Reikia nedelsiant isisti telegram! - suuko jis. - Vore
nas Prinsas, Universe-Press korespondentas, blaivybs draugijos
prezidentas, usako antr Forster Berg butel.
- Netaukk niek, Filipai, - tar Vorenas. Vynas jam mu
galv, m at jis negaljo gerti n laelio. - K tu pasakytum,
Filipai, - tar Vorenas prislinks ariau, - jeigu Persivalis Belas
im t ir nusist mane Afrik, o a savo palydove, na, pavyz
diui, sekretore, pasiimiau - kaip tu manai? - ja u n mergin?
diungles! Kong! Prie Stenlio kriokli, kurie neprilygsta di
dingai Niagarai!
- Puiku, pasakyiau a, puiku, Vorenai. Pagaliau ir tu at
eini prot!
O dabar Filipas savo ruotu irgi usiman pastatyti butel.
Jis usak prancziko ampano. ita velniava Barenhilze baigia
jam itam pyti nervus. Jis daugiau negals viso to paksti.

Prajo nemaai laiko, kol Kinskis atsigavo po didiulio su

sijaudinimo. Be to, nuo supimo ja m pasidar bloga, ir jis turjo
atsigulti. Tiktai vakare, kai supimas sumajo, jis vl galjo
blaiviai galvoti. Atsikls pasijuto gerokai aprims. Dabar Kins^
kis gdijosi savo juokingo ir apgailtino pavyduliavimo, kuris
vis dar teberuseno kakur giliai irdyje, bet jau nebedegino
taip kaip anksiau. Krtinje gim naujas nuostabus jausmas,
malonia iluma uliejs vis kn. Tas jausm as ja m irgi suk
l skausm, bet irdyje kartu siviepatavo ramyb ir palaima.
Tai buvo nuostabus, velnus jausm as, kuris j iauktino ir lyg
pakeit.
Kaip palusiai plaikstsi jos plaukai vjyje! Ir toji jam taip
gerai pastam a viesi sruoga. Kaip vytjo jos gilios mlynos
akys! Plaukai liet lpas, kurios kaip kadaise iliko tokios pat
- 138 -

vaikikai kaprizingos ir moterikai velnios. Penkeri m etai pra

bgo nuo tos dienos, kai jis paskutin kart m at Iev. Jis ret
kariais rasdavo jos nuotraukas urnaluose, bet tenai jos veidas
atrod pasikeits, dirbtinis, netikras, kokie paprastai bna gar
si artisi veidai. Ne, ne, ji liko tokia pat kaip anksiau, ji
n kiek nepasikeit, nebent jos veidas labiau subrendo, nuvito
motinika iluma.
inoma, jis tik pakilumo momentu galjo pavadinti j sa
vo kriniu. Jis rpinosi jos isilavinimu, nurod keli, bet Ieva
iaugo tik joje slypjusio didiulio talento dka. Ji skleid to
ki jg, kuri steng atgaivinti net j, beprasmiko gyvenimo
sunaikint.
Kinskis pajuto, kaip iluma ulieja vis jo kn, nors deny
je pt altas vjas. Tik dabar jis suprato, kas atsitiko. Nejaugi? - pagalvojo jis ir stabteljo. Negali bti! Jis staiga suprato,
kad vis dar tebemyli Iev taip kartai kaip pirm j vasar. Vadi
nasi, visus penkerius metus, praleistus vienatvje, jis nenustojo
jos myljs. Nejaugi?44 - klaus jis savs.
Kinsk apm kakoks neprastas, diaugsmingas smyis, i
kurio jis negaljo isivaduoti. Jam buvo net malonu, kad kaip
tik t akimirk susidr su Prinsu ir galjo su juo persimesti
keliais odiais. Nuo to m an palengvs, - pagalvojo jis. Prin
sas buvo labai silinksmins, lyg bt imets taurel viraus.
Jis tutuojau m nekti savo prastine tem a - apie Kosmoso
rekord.
- Kosmosas44 savo greiiu vis dar neatsilieka nuo Mauretanijos, - susijaudins suuko Vorenas. - Vjas mums palankus,
dl to mes laimime dar kelet jrmyli. Mes turim e daug ans
ikovoti ydrj juost44.
- ydrj juost44? - paniekinamai nusijuok Kinskis. Jis
sitikins, kad ir Prinsas turt pripainti, jog visas itas rekor
d vaikymasis yra siaubinga kvailyst!
Ne, Vorenas jokiu bdu negaljo to pripainti. Ne, jokiu
bdu!
- Nuo pat savo egzistavimo pradios monija turi tik vie
n deviz: pirmyn! Ir tiktai itas devizas skiria mog nuo gy
vulio! - tvirtai sitikins auk Vorenas, stengdamasis perrkti
vjo im. - Savaime aiku, ydroji ju o sta44 yra tik simbolis,
ar ne tiesa?
- inoma.
- 139 -

- Taiau juk itas ydrosios juostos44 simbolis, egzistuo

jantis pasaulyje nuo monijos pradios, ir padjo mogui, pra
djusiam nuo primityviausio luoto, po daugelio tkstantm ei
sukurti tok laiv kaip Kosmosas44. Juk tai aiku kaip dien!
Vorenas idst itis ydrosios juostos44 teorij, technikos,
mokslo ir meno srityse! I esms tai visuomens paangos raida,
kuri padar monij toki, koki j mes matome iandien.
- itas mogui gimtas instinktas, kad jum s bt aikiau,
yra gal gale ne kas kita kaip aminas mogaus trokimas nu
galti materij, - ikilmingai ubaig Vorenas.
Kinskis paniekinamai nusijuok. Jam buvo malonu savo
ruotu pareikti prieing nuomon, nes jis norjo suriesti Voren oio rag, o svarbiausia, nuslopinti savo irdyje sisiautjus
jausm chaos.
- Prinsai, - tar jis, - inote, koki ivad a prijau begy
vendamas? A supratau, kad mogus yra beprotis! Taip! Ir dar
dvigubas beprotis.
- Dvigubas beprotis? - isigands Prinsas isprogino akis
ir i nustebimo net stabteljo, bet vjo gsis privert j pasukti
u kampo.
- Taip, dvigubas beprotis! - pakartojo Kinskis, stengdama
sis neatsilikti nuo Prinso. - Pirmoji jo beprotyb slypi tame,
kad jis, kaip js pasakte, bando patobulinti kiekvien esam
dalyk.
- Argi tai ne paiki beprotyb?
- Tegu bna taip. Su tuo a dar sutinku, nors ir ne visai.
Bet dar blogiau su antrja mogaus beprotybe! Jam knieti savo
pirmosios beprotybs rezultatus tobulinti iki absurdo. Tarkime,
mogus irado sprogstamj mediag. Jis galt skaldyti uo
las, grti tunelius ir atlikti daug kitoki nauding darb. Bet
jis it sprogstamj mediag naudoja tam , kad udyt kitus,
naikint itisas tautas ir emynus. Arba mogus iranda auto
mobil. Jo beprotyb kursto j vis didinti automobilio greit, kol
gal gale jis nusisuka sau sprand. Kur veriasi pamiusi moni
ja? Patikkit manimi, Prinsai, antroji beprotyb nuves mones
prat!
- Tikiuosi ito nesulaukti! - piktai met Vorenas pro vjo
vilpes ir pradingo.
Po ito tuio pokalbio Kinskis pasijuto susitvaras ir daug
ramesnis. Besikalbdamas su Prinsu jis isivadavo nuo mini
- 140 -

chaoso ir apsisprend. Jis ujo vien pato salon ir para

Ievai laik. Jis ess laive ir labai apsidiaugt, galdamas su ja
pasikalbti. Bet kai ruosi paduoti stiuardui, laikas jam pasi
rod pernelyg banalus ir sausas. Jis para kit laik. Bet is
ijo ipstas ir nenatralus, ir Kinskis vl j supl. Buvo labai
sunku susikaupti, nes laiv stipriai supo. Kaip sunku jai rayti!
Pagaliau jis pasirinko pirmj variant, paprast ir kukl.
7
Dar ry t ponia Saliven iliejo vis savo pagie ant ne
laimingj keleivi, sergani jros liga. O, ia liga ji niekada
nesirgo, ji tikras senas j r vilkas! Dievagodamasi ji taip stip
riai musi krtin, net kaulai barkjo. Bet tuojau po piet
jai staiga pasidar bloga, svaigo galva, o kakt ipyl altas
prakaitas. Ji pajuto m irtin pavoj ir baisiai isigandusi akies
mirksniu siropt lov. Jos rankos pagelto ir bejgikai nukaro
lyg nuvyt lapai. O kai pam at veidrodyje savo blyk, sukritus
veid, j apm siaubas. O Dieve, ji atrod kaip lavonas, veid
imu gelsvos dms, vadinasi atjo mirtis, ne kitaip.
- Mirtu! - suuko ji. - Girdi, Katarina, mirtu! Kodl tu
neateini?
Nusiminusi ji trkteljo sidabrin varpel.
Svyruodama kajut atskubjo isigandusi K atarina umie
gotu, pagalvs nuspaustu, raudonais dryiais imargintu veidu.
- Kas atsitiko, Roza? - suuko ji.
- Tu sau ramiausiai drybsai, o a ia alimais vaduojuosi
mirtimi. Jauiu, Katarina, atjo galas.
Katarina, kuri puikiai inojo ponios Saliven nervinius prie
puolius, band j nuraminti.
- Tu i tikrj atrodai ne per geriausiai, Roza, - tar ji, turbt susirgai jros liga?
- Jros liga? - pasipiktinusi usipliesk ponia Saliven. A niekada nesergu jros liga. K tu ia paistai? Tai mirtis, a
jauiu!
Ji ikio lieuv, ir jos veidas siaubingai persikreip. Kas
gi tai? Ant lieuvio buvo keistos raudonos dms, o dantenos
visikai baltos.
- Nunuodijo! - suklyk ji. - Man dav nuod. Tutuojau
gydytoj! Pakviesk Kit! Pasakyk jai, kad paskubt, jei dar
- 141 -

nori pam atyti savo m otin gyv.

K atarina paliep stiuardui tuojau p at pakviesti gydytoj,
o pati nujo Kits kajut, kuri buvo ia pat. I Kits salono
sklido triukmas. Gramofonas kurtinaniai pl kakok tango,
o damos patrakusiai kvatojo. Jos neigirdo beldimo, ir K atarina
pravr duris.
oret, apsivilkusi gelsvai roine vakarine Kits suknele,
kvapniame, svaiginaniame tabako dm debesyje su kariu
oko tango. Palei vien salono sien stovjo irikiuotos Kits
skrynios - visos atidarytos. Ant kuets guljo visa snis Kits
sukneli. Jau vis valand oret matavosi itas sukneles, ok
dam a ir vaidindama komikas scenas. Paryiuje Kit nusipirko
du tuzinus vakarini sukneli ir, pagauta dosnumo, tris i j
dovanojo savo naujajai draugei. Tegu renkasi, kas jai patinka.
Kajutse deg visos lempos, nors u lang spindjo saul.
Kit nemgo rykios dienos viesos, jai labiau patiko dirbtinis
apvietimas.
- Kit! - suuko Katarina, bet niekas neatkreip j dme
sio. oret ir toliau kraip prie veidrod siaurus, kampuotus
klubus, avdamasi savo liekna ir lanksia berniokika figra.
Kit guljo ant lovos miegamajame su ilgu kandikliu dantyse ir
rk. Kambarys, ulietas magikos viesos, panajo akvariu
m; Kits veidas su rykiai nudaytomis lpomis vytjo alsvu
atspalviu.
- Ta blizganti geltona tau labiau tiks! - suuko Kit. - A
tiesiog simyliau tave, jeigu tu j apsivilktum.
- Merei, mon amiel31 - atsiliep oret ir, nusilenkusi lyg
paas, pabuiavo Kts rank. Thank you, Kiityl32 Jei tu taip
sakai, a pasiimsiu t blizgani geltonj. - Ji nusimet gelsvai
roin ir liko bestovinti pusnuog. Staiga ji sukliko ir paiupusi
suknel band ja prisidengti. - ia kakas yra! - suuko ji.
Kit kilsteljo.
- A, tai tu, Katarina, - tar ji nepatenkinta, kad jorns
sutrukd. - Kas atsitiko?
K atarina pasak, kad ponia Saliven netiktai susirgo ir pra
o Kit tutuojau ateiti.
31 Ai, m ano drauge! (pranc.).
32Ai, Kit! (a n g ) .
-

142

Kit vl tingiai atlijo priegalvius ir paniekinamai nu

sijuok.
- Visa tai nesmon, Katarina! - visainaniu tonu pa
reik ji ir toliau sau papsjo cigaret. - Pasakyk mamai, kad
a neturiu laiko jos ugaidoms. Tikriausiai tai vl prastinis jos
priepuolis. Fi! - tar Kit nepagarbiu tonu.
- Kit, taiau kart ji i tikrj atrodo baisiai, - sutri
kusi vapjo Katarina.
Kit tik gteljo peiais ir nieko neatsak. K atarina ijo,
ir i paskos j nulydjo triukmingi tango garsai.
Ponia Saliven ibalusi sdjo lovoje, alsuodama tankiai ir
nelygiai. Ji laiksi sikibusi lovos kratus, lyg bijodama pakil
ti or.
- Na, kaip? - paklaus ji, sunkiai nopuodama.
- G ydytoj jau ikviet, - tar Katarina.
Plonos ponios Saliven lpos suvirpjo. Ji pakl aki vokus,
paraudusius ir suvytusius lyg idiv roi vainiklapiai.
- O Kit?
- Kit liep pasakyti, kad greitai ateis.
- Meluoji, Katarina! - suuko ponia Saliven ir m pik
tai purtyti galv ant idivusio kaklo, kratydam a metaliniu
atspalviu ibanias garbanles. - I aki m atau, kad meluoji.
Sakai, greitai? Juk ji vos u deimties ingsni. Na, aiku, K ata
rina, viskas aiku. Ji neateis! Ji alta ir beird. Jos m otina guli
mirties patale, o ji neateina! - Ponia Saliven m verklenti. Ak, ak, ir tai vienintel mano dukt! - graudiai raudojo ir
skundsi ji. - 0 a Kitei visada paddavau bdoje, tu gi inai,
gelbjau j nuo vis jos skandal su advokatais, urnalistais. Ji,
Kit, dukart dav teismui melaging priesaik! Ak, m atai dabar,
kpks jos dkingumas!
Ponia Saliven verklendama sikniaub priegalvius.
- Aiku, ir ita kokot prancz vl pas j? Argi ne? O, i
nau, a pastu Kit! J vl pagavo toji nelemta aistra! Pakanka
kim nors suvaidinti komedij, ir ji tuojau prilimpa kaip mus
prie medaus, o ita juok pakankamai gudri. Ji buiuoja Kits
rank, o Kitei tai patinka! O, be to, Kit tariasi atkerysianti
Harperiui, kuris anuomet atidav pirmenyb Lisei Vistler. Kit
negali ito pamirti, a j inau. Ji tam ir sutverta, kad valdy
t kitus. - Ponia Saliven nusijuok aiiu balsu. - Ir visa tai,
turint tokias velnias mlynas akis! - Bet tutuojau jos juokas
- 143 -

pavirto gailia dejones - Dkok Dievui, Katarina, kad neturi vai

k, - padejavusi tar ji. - Paildyk mano rankas, man alta. Ponios Saliven dantys tarkjo, j krt drebulys. - Sdk, man
taip geriau. Ak, tu esi man vienintel, kuria galiu pasikliauti. O
jeigu mudvi atsiskirsime aminai, brangioji Katarina, tegu tau
padeda Dievas! A tave viskuo aprpinsiu, girdi?
Katarina m raudoti.
- Roza, Roza, k tu ia neki?
- A tave viskuo aprpinsiu, - pakartojo ponia Saliven. A tavs nepamirau, supranti?
Ji guljo tyliai, umerktomis akimis, retkariais jos kn
supurtydavo rauda. Veidu tekjo aaros.
Atjo laivo gydytojas, daktaras Karelas, pagyvens vyri
kis ilsteljusia barzdele ir vieiania plike. Ant ponios Saliven
skruost vis dar ibjo aaros. Daktaras Karelas tutuojau su
mojo, jog tai ne kas kita kaip sunkus isterijos priepuolis. Jis
paadjo atsisti i vaistins vaist, kurie akies mirksniu nura
minsi j. Vakare ji visikai atsigausianti. Jis ijo, nes iandien
turjo nemaai darbo.
Vos tiktai daktaras Karelas udar duris, ponia Saliven pa
gieingai nusijuok.
- arlatanas! - tar j L - Tu gerai siirjai j, Katarina?
Tipikas undaktaris. arlatanas!
O kai i vaistins atne vaistus, ponia Saliven atkimo bu
teliuk ir pauost. Vaistai kvepjo migdolais. O! Pykio ikreiptu
veidu ji kilsteljo ir ipyl vaistus vaz su glmis, kuri stovjo
alia lovos.
- tai! - tar ji. - tai!
- Kas tau, Roza? K tu darai? Jis sak, kad vaistai tave
apramins.
Ponios Saliven akys piktai blyksteljo.
- Taip, tu tokia kvaila, kad igertum t skiedal, Kata
rina! Ak, kokia tu naivi! I kur a inau, ar itas gydytojas,
nesusitars su Kit? A gi tau sakiau, kad mane apnuodijo.
- Roza! Bijok Dievo!
- I kur a inau? itas altas drebulys... Pairk, koks
mano lieuvis! itie vaistai galjo mane galutinai pribaigti. Pa
skambink, kad atnet pieno, karto pieno, Katarina. Kartas
pienas, sako, padeda apsinuodijus.
Ponios Saliven bkl buvo apgailtina.
- 144 -

- mons, - sunypt ji, - mons...

Ji neapkent j. Jie ir u vris blogesni. Nedaug turtuoli,
tvirtino ji, m irta tikra mirtimi. O, taip! Ji tai ino, ji galinti
pateikti nesupratingai Katarinai deimtis pavyzdi.
- Tasai Akselis Pengelis i ikagos - prisimeni? Jo snus,
tikras niekas, nunuodijo j arsenu. Ak, tu gi inai, koks ta d a
buvo skandalas. Snelis gavo u tai penkiolika m et kaljimo.
Taip, K atarina tai prisimin. Visuose visuomens sluoks
niuose, savaime aiku, esti blog moni, bet, ai Dievui, tai
tik iimtys.
- Iimtys? - ponia Saliven nusijuok ir vl m kartai ro
dinti, vos apversdama lieuv. Ne, kas treias turtuolis m irta
nesava mirtimi. Anksiau udydavo popieius ir karalius, trok
dami j sost ir turt, o iandien atjo eil turtuoliam s. mog
udysi keliu norima kuo greiiau pasiglemti pinigus. mogus
negali neudyti, tokia jau jo prigimtis. Kasmet pagrobiama daug
turting moni, kuriuos veria sumokti dideles sumas, o jeigu
jie nesumoka, juos paprasiausiai pribaigia kaip unis. tai kokie
tie mons! Ji prisimin savo seser Barbar, kuri gyvena Kana
doje, vienoje fermoje u imto myli nuo miesto, ir laiko deimt
sargini un. Dabar Saliven puikiai supranta savo seser!
K atarina neteko vilties perkalbti savo draug.
Pagaliau ponia Saliven isikvp ir nutilo.
- Mano irdis! - sunibdjo ji. - Girdi, kaip stipriai plaka?
Ji nutilo ir siklaus. Pro plonas kajuts sienas skverbsi
triukmingi tango garsai ir linksmas dam juokas. Ponia Saliven
m blakytis ir dejuoti.
- Tai Kit! Girdi? - tar ji prislgtu balsu. - Ji linksminasi
drauge su ta juodja gyvaiuke, o jos m otina guli mirties p ata
le. Ji jau diaugiasi, ji triumfuoja! Ak, kaip noriau numirti. A
nenoriu m atyti ito pasaulio, labanakt, Katarina.
Ji umerk akis ir nutilo, stipriai suspaudusi siauras iba
lusias lpas, tary tum pasiryusi niekada j nepraiaupti.
Atjo stiuardas ir atne karto pieno.
- Gerk, Roza, - tar Katarina. - Tau bus geriau.
Ji prilaik ligons galv.
Ponia Saliven godiai igr pien. Netrukus ji pasijuto daug
geriau. Drebulys liovsi, ir ji m taip stipriai prakaituoti, jog
prakaitas liaugte liaug per veid. Ji guljo ramiai, velgdama
lidnomis akimis. Paskui ji paauk Katarin:
10. 608

- 145 -

- Pakviesk mister Tomas, - sunibdjo ji.

- Mister Tomas?
- Taip, nagi inai t, kuris vakar laik pamaldas. A nor
iau su juo pasinekti.
Dabar K atarina prisimin, kas tasai misteris Tomasas, ir
nujo jo pakviesti.
Po valandls pasirod misteris Tomasas, nedidelio Ohajo
valstijos miestelio presbiterion banyios pamokslininkas. Tai
buvo jaunas, vos trisdeimties m et vyrikis, madaug dviej
m etr gio, viesus ir variai nusiskuts. Jis stovjo lyg angelas,
Dievo pasistas poniai Saliven. Oriai prijo prie lovos.
- Js mane aukte, ponia Saliven? - prabilo jis.
Ponia Saliven parod jam krsl alia lovos.
- Blogai jauiats, ponia Saliven?
Ponia Saliven vl m blakytis ant priegalvi. Taip, ji i
ties jauiasi blogai. Ji baisiai blogai jauiasi, tiesiog m irtim
vaduojasi.
Misteris Tomasas sustingo krsle. Paskui jis pasilenk ir m
kalbti saldiu dvasios ganytojo balsu:
- Ipainkite savo nuodmes, ponia Saliven. Dievas gai
lestingas.
Ponios Saliven lpas ikreip paaipa. O, ji per vis gyveni
m nepadariusi n vienos nuodms, jai nes dl ko atgailauti. Ji
kasmet paaukojanti imtus tkstani pinig kilniems tikslams,
ir banyiai ji vis laik duodanti daug pinig.
Misteris Tomasas nusilenk.
- Ponios Saliven kilniairdikumas visiems gerai inomas, tar jis. - Bet, - misteris Tomasas pakilo ir ikilmingai pakl
rank, - bet Dievas m atuoja kitais matais, ne mogikaisiais.
Tarkime, js, ponia Saliven, atsidursite prieais Dievo sost...
Misis Saliven vargais negalais pakilo.
- A netikiu Diev, - suvokt ji.
- O! - suglumo misteris Tomasas ir m trauktis atatu p
stas. - O! - pakartojo jis.
- Netikiu! - nypt ponia Saliven. - Ne. A kiaurai per
m atau it pasaul. Vienas sutvrimas ryja kit. mons karuose
naikina vienas kit, jie udo savo artimuosius. Kaipgi a galiu
tikti Diev.
- O! O! - kartojo misteris Tomasas, vis dar traukdamasis
atatupstas. - Tai blogai, labai blogai. Ukietj nusidjliai u
- 146 -

vis blogiausi. Bet Dievas gailestingas. inokite, tik tai tikjimas

gali jus igelbti.
- Bet as negaliu tikti, - atkakliai kartojo ponia Saliven. A visada sakau tai, k galvoju!
Misteris Tomasas vl prisdo.
- Mano mieloji ponia Saliven, - pradjo jis velniu, mal
daujaniu balsu, - mano mieloji ir gerbiamoji ponia Saliven,
nusiraminkite. Js pernelyg susijaudinusi...
Po penkiolikos minui misteris Tomasas, visikai apstulbs
ir apdujs, raudonas it virtas vys, ioko i kajuts.
Ponia Saliven paskambino, kad atnet arbatos.
Kai vakarop kajut usuko daktaras Karelas, nordamas
pasiteirauti, kaip jauiasi ponia Saliven, jis utiko j sdini lo
voje. Usimetusi ant pei koketik balto kailio varkel, gausiai
pasipudravusi, ji ramiausiai lo su K atarina kortomis.
- Na, k a m atau, ponia Saliven? - apsidiaug gydyto
jas. - Js pasveikote! Vadinasi, vaistai jum s padjo?
Ponia Saliven lediniu vilgsniu permet daktar Karel.
- Js vaist a ir negriau, - atr ji. - A juos ipyliau,
o vietoj j igriau karto pieno.
- Ipylte?
- Taip! Katarina, ar nematai, kad a imeiau bgnus. Bk
atidesn. Good night, doctor. You send me your bill33 - tar
ponia Saliven ir net nesiteik pakelti aki daktar Karel.
is nusilenk ir ijo.
- Tai isterik, - sumurmjo jis, eidamas koridoriumi. - Ir
ko tik ji neprasimano.
Jis nusijuok, nes buvo priprats prie toki dalyk. Ir tai
toji pati misis Saliven, galvojo jis, kuri kr Bostone vio
lig tyrimo institut, vien statyba kainavo du milijonus dole
ri, aklj globos draugijos pirminink, ei gydymo staig
alkoholikams steigja. Kaip suprasti tokius mones? Na, tiek to,
sskait jis vis dlto nusis!

Ievos balse skamba viesus diaugsmas, blyksi ugnis. Ke

leiviai, einantys pro al, sustoja prie kajuts dur ir klausosi,
33Labos nakties, daktare. Sskait m an atsiusite (ang.).
- 147 -

stiuardai su padklais rankose sultina ingsn: dainuoja Kenigs

garten! Pakls antakius Reifenbergas vis vilgioja Iev, ituo
vilgsniu ireikdamas pagarb ir pritarim .
Tai bent dainavimas! Jeigu jau dainuoti, tai tik itaip.
Gerai, - tar jis ir patenkintas linkteljo. - Gerai. A vl
girdiu tikr bals. Kelias pastarsias savaites tau kakas kliud.
Ieva nusiypsojo ir nieko neatsak.
Kliud? Jis tai vadina kliudymu! O ne, tai buvo kova, kan
ia, neviltis! Itisas savaites ir mnesius ji nirtingai kovojo pati
su savimi, taiau to niekas nepastebjo, netgi toks akylas steb
tojas kaip Reifenbergas. Ji visada buvo maloni ir linksma, elgsi
ramiai kaip mogus, kurio sielos nedrumsia jokia grauatis. Ji
baukiai saugojo savo paslapt. Netgi be perstojo i pasal j
sekantys Martos vilgsniai nieko negaljo iskaityti jos ramiame,
susikaupusiame veide.
Vienas Dievas teino, kaip jinai kovojo! Ji kartu ir bijo
jo meils, ir troko jos. Ji nenorjo i naujo pergyventi vis
t kani, labai nenorjo! Ji buvo i t moter, kurios atiduo
da meilei save vis. Jos myli be saiko, be galo, be krato ir,
apsvaigusios nuo tos meils, reikalauja i mylimojo tokio pat
atsidavimo. Ji kovojo, nors bergdiai, o dabar nesiprieindama
pakluso gyvenimo dsniui.
Jausmas j uvald taip stipriai, jog ji tartu m pasikeit. Lyg
apsvaigusi ji vaikiojo lengvai, nejusdama savo kno, jos bal
sas tapo velnus ir svajingas, akys spindjo. Ieva tarsi girdinti
savyje balsus, viliojanius, velnius balsus, jos irdyje skambjo
muzika, juokas ir linksmas pauki iulbjimas. Taip, tai buvo
tikras stebuklas! irdis vis laik virpjo lyg ol vjyje, joje
kaitaliojosi ir baim, ir diaugsmas, ir skausmas. Ji buvo lai
minga. Bet tuos jos jausmus visada persekiojo kakoks nebylus
lidesys, vis laik - dien ir nakt - tai palengvdamas, tai
sustiprdamas, draskydamas ir degindamas ird. Tai buvo tas
pats per daug gerai pastamas irdies nerimas. Bet dabar jau
vlu, jau per vlu! Taip jau atsitiko.
Kurgi Veitas? Kodl jo ia nra? Gal jis ijo pasivaikioti
po den ir ukalbino - ak, tik i mandagumo! - Kit Sali
ven arba tas tris seseris grauoles, kurias vadina merginomis
Hol. Galbt jis mandagiai ypsosi, gal atsisveikindamas paduo
da damoms rank? Jau vien toji mintis buvo nepakeliama! Iev
kankino pavydas, nors ji ir inojo, kad jis nepagrstas. Kai ji my
- 148 -

ldavo, jos irdis imdavo drebti, jei mylimasis nusiypsodavo

kitoms moterims arba paduodavo joms rank, nors tai bdavo
vien m andagumo duokl. Ne, ne! Jo ypsena priklauso jai, jai
vienai, jai vienai priklauso jo rankos prisilietimas. Ji suprato,
kad tai kvaila, be galo kvaila, bet kitaip ji negaljo. Tai buvo
beprotikas, bet nenuginijamas jos meils statymas. Todl ir
ji pati beslygikai paklusdavo vyro valiai: Dievai, jis galdavo
daryti su ja, k tik nori! Ji tapdavo vyro verge.
Veitai, Veitai? Kurgi tu? Ateik! O taip, Veitas turjo pa
justi, kad j aukia, pajusti ir tutuojau ateiti! tai dabar, i
sekund, jis turi pasibelsti. Klausyk, klausyk! Ir Ieva nusivyl,
nes niekas nepasibeld.
O Dieve, - isikamavusi galvojo ji, - tu gi gerai save
pasti. Kam gi tu vl leidaisi apmulkinama? Juk puikiai inai,
kokia esi! O vis dlto labai grau, be galo grau ir dievika!44 nibdjo ji. Bet kai jo Marta, Ieva neparod savo susijaudini
mo. Ivarginta nerami mini ir jausm , ji guljo atmerktomis
akimis ir svajojo.
Atuonios valandos, - tar Marta. Ieva akies mirksniu
atsikl ir m rengtis. Ji buvo pasikvietusi Gardener ir Veit
devintai valandai vakariens. Ieva nenorjo, kad Gardeneris
vakar pasilikt vienas su savo rpesiais, o, be to, svariausias
motyvas, m atyt, buvo tai, kad ji nedrso pasilikti su Veitu akis
ak. Ji nepajg atrem ti atkaklaus vilgsnio kaip ryt, nors
tolimiausioje savo irdies kertelje, kuri retai teatverdavo ki
tiems, jau buvo apsisprendusi. vakar jai kaip tik pasitaik
puiki proga pasislpti u plaios Gardenerio nugaros.
Vakaras prajo ramiai ir maloniai. Ieva pasiov atlikti ei
mininks vaidmen, nors vyrai ir prietaravo. Gardeneris i pas
kutinij stengsi atsikratyti savo juod mini, kurios vis ne
dav ramybs. Jis igr net stikl vyno, ir jo papilkjs, krits
veidas pagyvjo. Ievos nuotaika buvo puiki. Jai dargi nereik
jo kalbti. Ji buvo laiminga, galdama pasiklausyti t proting
vyr panekesio. Ji girdjo Veito bals, mat jo gra, griet
taisykling bruo veid. Ko daugiau bereikjo? Veitas domiai
pasakojo, kaip per pastarj dvideimtmet iaugo Vokietijos che
mijos pramon. Gardeneris stebjosi, umirdamas visus savo
rpesius. Veitas sugeba puikiai dstyti savo mintis, pagalvojo
Ieva. Ji stebjosi, kad Veitas taip laisvai kalba, neusikerta, jam
niekada nepritrksta odi.
- 149 -

Bet pagaliau ir is vakaras pasibaig. Gardeneris nujo, o

Veitas palydjo Iev iki kajuts. Tyldami jie ingsniavo per de
n. Juos supo neperregima tam sa, giliai po kojomis o aprimusi
jra. Lyg juodas aksomas ritosi milinikos ritmingai nutolstan
ios bangos, tamsoje putot virni iraiyta j ra panajo
balt dryuot tigro kail.
- Atrodo, truputl atilo, - tar Ieva, bet Veitas tyljo.
- Klausykite, Ieva, - prabilo Veitas, kai ji atidar kajuts
duris. - Klausykite, Ieva.
Ji vos irjo tamsoje jo veid, bet m at viesias, gyvas
akis ir jose rini ugn.
- Tylk, Veitai, - atsiliep Ieva ir atkio ja m savo lpas.
- Ieva! - tar Veitas. - Klausyk, Ieva.
- Tylk, tylk! - sunibdjo ji ir tutuojau dingo u dur.
Kajutje ji udjo rank ant irdies, kuri dausi lyg palusi,
ir sunibdjo: - Taip, a j myliu!
9
Ieva atsigul su diaugsmingai plakania irdimi. Ji sapnavo
visokias kvailystes, bet atsibudusi prisimin tiktai nuotrupas.
Ji vl giedojo banyios chore angelo partij, ir apskritai tam e
sapne dainavo daug, aikiai girdjo savo bals. inoma, ir jos
grakioji dukrel buvo tenai, linksma, idykusi, vilkinti vairi
vairiausiais drabuiais. Gal gale Ieva dainavo, stovdama ka
ruselje su raudonais irgais, kuri palusiu greiiu skriejo ratu,
o alia jos stovjo Greta, apsivilkusi trum put balt sijonl, ir
oko. Staiga karusel netiktai sustojo, o jos nuskriejo oru, kva
todamos ir diaugsmingai kiodamos. Atrod, skrydiui galo
nebus, G reta net spygavo i pasitenkinimo. ia Ieva pabudo ir
nustebo, kad neskrenda, o guli lovoje.
T pai akimirk duris pabeld.
- Laikas keltis, Ieva! - tar M arta.
kaitusi i diaugsmo ir laims, Ieva visikai pabudo. Ji a t
sisdo lovoje. Iauo nauja, puiki diena. Ji sveikino it nauj
dien, kupina gilaus dkingumo, tiesiog pamaldaus jausmo. O
taip, dabar visos dienos bus puikios, pilnos diaugsmo, stebukl
ir groio.
Ji buvo laiminga. ita naktis su jos viesiais sapnais j ste
buklingai pajaunino ir atgaivino.
- 150 -

- Koks iandien oras? - paklaus ji M art, kuri tariu ir

rstoku vilgsniu i padilb stebjo Iev.
- Diena ne tokia vjuota. vieia saul.
Taip, i tikrj pro plyel vilgiojo saul. Garlaivio taip
smarkiai nebesupo, o giliai apaioje monotonikai ir ritmingai
trinksjo mainos. Ieva, paprastai rytais aptingusi ir suglebusi,
vikriai atsikl. Ji troko kuo greiiau ivysti Veit, nekantravo
lyg jau n a mergait. M arta igirdo j vonioje linksmai dainuo
ja n t senovik liaudies dain Vienos dialektu. T ji darydavo
tik tada, kai bdavo gerai nusiteikusi. M arta surauk kam puot
kakt: vadinasi, ir vl, pagalvojo ji.
Kai Ieva ijo i vonios, pusryi stalas buvo ja u padengtas
pagal jos skon. Ant jo stovjo vieios pakalnuts, aiku, nuo
Veito, o alia kaip visada grakios, ilgakojs dukrels portretas.
- Lab ryt, Greta! - tar Ieva ir velniai pabuiavo pa
veiksl.
i akimirk ji staiga prisimin, kad sapne ilgai ir rim tai
kalbjosi su savo dukrele. Apie k jos kalbjo? Ji prisimin, kaip
didels Gretos akys pamali prisipild aar, jos buvo pasru
vusios aarom, kai ji, lidna ir nusiminusi, velg motin. Ieva
Gretai usimin, jog galbt jos gyvenime greitai bus dideli
pasikeitim! Labai reikming pasikeitim! Galimas daiktas, kad
netrukus ji turs nauj tv. Nauj tv... Bet ia joms ka
kas sutrukd, ir Ieva nesuspjo Gretai pasakyti, kas gi bus tas
naujasis tvas.
Ji m at nelaimingas, nustebusias savo dukrels akis, pilnas
aar. Ir i akimirk dar stipriau nei sapne pajuto t sunki
atsakomyb prie Gret. Jau kelios savaits i mintis lyg sunkus
akmuo slg jai ird.
- A tavs niekada neapgausiu, mano mayte, - velniu
balsu kreipsi ji portret. - Niekada, niekada! Girdi? A visada
prisiminsiu tave. Veikiau apgausiu visus vyrus nei tave, mano
brangute, - visus iki vieno, o jei reiks, tai ir Veit! A visada
tave labiau mylsiu negu bet kur vyrik. Visi vyrai egoistai, meiliai iaukjo ji toliau, stengdamasi visk iaikinti savo vai
kui, - jie neverti, kad dl j kraustytumeis i proto. Ir vis dlto
mes kraustoms! Girdi? Taip, kada nors ir tu tai suprasi - toks
jau yra gyvenimas - suprasi kada nors.
Ieva atsiduso. O, kaip gera ir lengva pasidaro irdyje, kai
gal pasikalbti su savo vaiku.
- 151 -

- Ak, tu kada nors suprasi, mano brangute! - pakartojo

ji. - Vargs mes, moterys! Bet toks jau gyvenimo statym as girdi? Ir mes, moterys, paklstame tam statymui lygiai kaip ir
vyrai, ai Dievui, taip pat ir jie! Paklusi kada nors ir tu galbt
po deimties met.
Ieva nutilo. Gal po deimties m et vyrikis buiuos Gretos
lputes. Ji jau dabar neapkent to vyro ir drauge j myljo. 0
gal Gretai patiks, kai jis buiuos jos lputes? Patiks, be abejo!
Ir Ieva nusijuok, pati neinodama ko.
- A tau priadjau, mano brangute, - pakiliu balsu kalb
josi toliau Ieva, - niekada neparvesti tau kito tvo! Taip, a pri
siekiau savo irdyje! Bet galbt dabar viskas pasikeis? Klausyk,
klausyk, Greta, tylk! Gali bti, jog a netessiu savo odio...
O jeigu tai bt Veitas? Veitas! Tu gi j pasti, k tu tada
pasakytum?
Ji, rodos, igirdo, kaip jos dukrel nusijuok, nustebusi ir
laiminga.
O, viskas bus gerai, nurimusi galvojo Ieva. Gali bti, jog ji
ir neteks u Veito? Ji galt bti jo meilu, kodl gi ne? Jai
n trupuio nerpjo visuomens nuomon. Veitas - vienintelis
vyras, tinkantis Gretai tvus, tik jis nesuteiks Gretai skausmo.
Greta staiai simyljusi Veit - ir Veitas taip pat velniai myli
Gret, ji tai ino. Ieva susimst. iaip ar taip ji turjo rytingai
apsisprsti. Ieva stovjo ant naujo gyvenimo slenksio!
Mintimis ji sugro paskutiniuosius metus: darbas, darbas,
lov. Vis dlto ji jaut didiul dvasin tutum , kur viepata
vo vien nebylus lidesys. Ne, ne, ji daugiau nepakels tos baisios
vienatvs. Pastaruoju metu ji patyr kelet neskming meils
nuotyki - juk jaunos moters gyvenime bna toki epizod,
kuri ji nenori prisiminti.
Bet dabar jos laukia naujas gyvenimas, adantis jai tikr,
ilgalaik dvasin ramyb. Jai buvo vir trisdeimties. Ji udirb
davo daug pinig, bet nemokjo j ilaikyti savo rankose. Ji
vaist juos visas puses, kitaip ji negaljo. Viena jos draug
susirgo diova, ir Ieva mokjo savais pinigais u sanatorin gy
dym. Kakas jai papasakojo apie vien genial skulptori, kuris
staiai badauja, ir ji usak jam savo biust. (itaip ji susipaino
su nelaiminguoju Johansenu). Jos tvas panorjo sirengti ilta
darius. Ir taip toliau, be galo, be krato. O pinigai vis plaukia
ir plaukia.
- 152 -

Kada nors ji gali pakliti po automobilio ratais, gali persial

dyti ir prarasti savo bals. Kaip malonu, prisiminus, kad Veitas
turi solid tu rt, kuris visiems laikams ivaduos j nuo rpesi.
Ji gals tinkamiau sutvarkyti savo gyvenim, atsisakyti koncerti
ni kelioni ir gastroli, kurios atim a i jos paskutines jgas. Ji
gals keliauti! Kartu su Veitu! Ne tam , kad dainuot, o pasiirti
pasaulio. Taip pat ir Gretai i santuoka bus naudinga.
A galvoju ir apie tave, mano brangute, girdi? Ir apie ta
ve, Greta. Tada ir tavo ateitis daugiau ar maiau bus aprpinta.
Girdi?
Ieva baig pusryiauti. i ramybs valandl ji isiaikino
daugyb dalyk, argi ne? Ieva nerpestingai pam laikrat, ku
ris ia ieidavo kiekvien ryt. Jam e buvo pateikti paskutinieji
akcij kursai, nes laive buvo moni, kurie turjo aibikai tvar
kyti savo finansinius reikalus. Jam e taip pat buvo spausdinamos
paskutins naujienos. Vadinasi, tuo metu, kai jie keliavo vande
nynu, pasaulis n valandls nestovjo vietoje, gyvenimas tekjo
prasta vaga.
Ji gavo kelet pakvietim, bet nusprend atsisakyti, nes
esanti pavargusi. O, tai ir telegrama i jos seno draugo ir ger
bjo Klinglerio.
Klingleris telegrafavo i Olderbuo fermos netoli Pitsburgo,
kad iandien ketina vykti Niujork. Jeigu Ieva turi koki nors
pageidavim, vakare jis jau bus savo bute River Said Draiv.
Po dviej trij dien jis tikisi galsis pasveikinti j Niujorko
uoste. Geros kelions!
Klingleris mgo sisti telegrafu itisus laikus. Ieva buvo
patenkinta tokiu jos dmesiu. Klingleris atrod jai labai simpa
tingas, kadaise ji buvo net simyljusi j, buvo moment, kai
svarst, ar neatsakyti jo jausm tuo paiu. Jis buvo nepapras
tai isilavins, subtilios sielos mogus, madaug penkiasdeimties
met, turintis nema turt. Ieva drauge su Gardeneriu kart
aplank j Olderbuo fermoje. Jis gyveno tarp knyg, moks
lui pasivents, tylus, delikatus mogus, bgs nuo gyvenimo
triukmo, ir buvo tu rb t labiausiai vienias i vis t moni,
su kuriais Ievai teko susitikti.
Vargas drauge, - pagalvojo ji, paddama al telegra
m. - Atrodo, a jus galutinai apvilsiu.
Jai pagailo Klinglerio, m atyt, jis vis dar puoseljo iokias
tokias viltis.
- 153 -

Ant stalo guljo dar vienas laikas, bet vos tik Ieva j
pam, tuoj vl imet i rank, lyg gyvats gelta. itas savo
tikas, m antrus braias jai buvo gerai pastamas! Betgi tai ne
manoma, visikai nemanoma! Ji sustingo, lyg sukaustyta maus
alio. T pai akimirk veide neliko n laelio kraujo. iurpas
nukrt j: vakar, stovdam a su kapitonu Terhuzenu ant tiltelio,
toli laivugalyje ivydo kakok vyrik... Tie judesiai, tie stats
peiai... J staiga pagavo toL> siaubas, jog turjo nusigrti. Tai
nemanoma, tai netiesa, negalimas dalykas, tai tik atsitiktinis
panaumas! Bet uteko atplti laik, ir ji sitikino, jog baisi
nuojauta neapgavo. Ji sdjo lyg stabo itikta.
- Marta! - bejgikai suriko ji. - Marta!
M arta kyteljo pro duris nedidel juod galvut ir pavelg
Ievai veid.
- Kas atsitiko? - paklaus ji.
- Baronas laive! - bekraujmis lpomis sunibdjo Ieva.
- Baronas? Koks baronas?
- Nagi, inai, baronas.
M arta pati ir pramin pon Kinsk baronu, ir nuo to laiko
abi kitaip jo ir nevadindavo.
M arta jo kambar ir, netekusi ado, m gryti rankas.
- Ieva! - suuko ji. - Juk tai nemanoma! Baronas? O visa
galis dangau!
- tai, jis para, - slopiu balsu tar Ieva, rodydam a laik,
ir bejgikai krito fotel.
10

Atjs pamok, Reifenbergas rado Iev nepaprastai susi

jaudinusi. Tyldama ji parod jam Kinskio laik. Reifenbergas
rkanu veidu uvo pianin, gro savo kajut ir niko mgs
ta m openhauer. Jis nusprend rodytis denyje kuo reiau, kad
nesusitikt su Kinskiu, kur niekino, nes is netinkamai pasielg
su Ieva. Vyras, prarads moter, neturi kreiptis teism - tokia
buvo Reifenbergo nuomon. Jis pasipiktino, kad Kinskis idrso
keliauti tuo paiu garlaiviu kaip ir Ieva. Jam trko paprasiau
sios savigarbos!
Ieva nerimavo. Ji para Veitui, kad negalinti ieiti den,
nes truput negaluojanti. Bet antr valand jie drauge galsi
papusryiauti.
- 154 -

Jai reikjo truput laiko, kad galt susitvardyti. Smgis

buvo netiktas ir stiprus. Tai tikra likimo ironija: Kinskis visada
pasirodo tada, kai jos gyvenime vyksta kas nors reikmingo,
kai ji jauia dvasios pakilim. Tada tik ir lauk, kad suskambs
telefonas ir ragelyje igirsi kaip tik jo bals arba ivysi vizitin
kortel su jo pavarde.
Taiau itas susitikimas garlaivyje buvo staiai netikti
nas ir beveik paslaptingas: ar tik ne i jros jis iniro, nor
dam as sudrumsti jai nuotaik? Nejau jis niekada, niekada ne
paliks jos ramybje? Jis gyveno jos prisiminimuose tarsi seniai
mirs mogus, bet tasai numirlis vis pasirodydavo. Ji dabar
suprato, kad niekada jo nemyljo. O, tad a ji buvo ja u n a ir ne
patyrusi, tai buvo daugiau mokins pagarba, dkingumas savo
mokytojui. Bet ne meil. Jie visikai skirtingi. O, tasai Kins
kis, koks jis buvo reiklus sau ir kitiems. Jis gdijosi kiekvieno
mogiko jausmo. Kai kiti juokdavosi arba reikdavo bet ko
kius natralius jausmus, ji? ne^ susigdavo. Jis buvo visikai
nepanaus kitus.
Ieva ir dabar j gerbia ir vertina. I vis moni!]; ku
riuos jinai painojo'* gal tik iskyrus Reifenberg, jis buvo
pats talentingiausias. Netgi profesorius atsiliepdavo apie j la
bai pagarbiai. Jis niekada nedarydavo joki nuolaid, kurios
jam ieit naud, nesiieisdat jokius kompromisus. Jis bu
vo nepaprastai ididus, ir tas jo ididumas kartais pereidavo
ipuikim. Nors jinai j ir vertino, bet niekada iittiyljO; Jis
buvo jai svetimas ir nesuprantamas, netgi nemalonus; jo artu
mas j kaust. Tai buV viskas, k ji galjo apie j pasakyti, ir
tai buvo tiesa.
K art M arta pasak:
- Niekada negali inoti, k galvoja baronas!
ita paprasta moteris nesmoningai uiuop jo charakte
rio esm; Negalima buvo iskaityti jo mini. I Kinskio galima
buvo visko tiktis!
Ko jam prireik? Kodl jis Kosmose7 Ji prisimin kakur
skaiiusi, kad jis ketina uimti dirigento viet Filadelfijoje. Bet
tai buvo prie kelerius metus. O gal tai sutapimas, kad jis plau
kia tuo paiu garlaiviu? Ieva netikjo, kad tai atsitiktinumas.
Kinskis nepripaino atsitiktinumo. Gal jis tyia isirinko Kosmos, kad galt sutikti j ten, kur jai vargiai pavykt jo
ivengti. Gali bti ir taip.
-

IRK

Tai ko gi jam reikia? M arta tkstant kart teisi, tvirtinda

ma, kad i jo galima visko tiktis.
Ieva prisimin, kaip kart jis labai draugikai su ja atsisvei
kino, o po dviej savaii ji gavo i jo advokato taip gdingai
suformuluoto skyryb pareikimo kopij, kad vos neprasmego
skardiai em. Tada jie jau metus buvo gyven atskirai. Pa
aikjo, kad visus tuos metus jo pasamdyti sekliai nipinjo. Ji
tada bendravo su Johansenu. Liguistas pavydas danai privers
davo Kinsk apgailtinai elgtis.
Kinskis dav jai garbs od, jog niekada, niekada jam ne
ateis galv mintis atim ti i Ievos Gret - po keli savaii jis
pagrob mergait ir slp tol, kol teismas priteis j tvui.
Ieva neramia irdimi vaikiojo po salonl.
jo M arta ir susirpinusi paklaus, k ji ketinanti daryti.
- A j, inoma, priimsiu, - truput susitvardiusi tar Ie
va. - A turiu tai padaryti. Neumirk, kad jis Gretos tvas. Tu
gi inai, kiek a jam esu skolinga. Be to, jis ne bet koks eilinis,
tu gi inai, tai ymyb. A kakur skaiiau, kad Filadelfijoje
jam sil dirigento viet. Galbt todl jis ir keliauja Amerik.
M arta nepatikliai pakreip on savo tamsiaplauk galv
ant laibo kaklo.
- Tavim dta, a it laik visai neatsakyiau, - tar ji.
- it kaip? - nusijuok Ieva. - Tu gi inai, kad jis vis
tiek ateis. Jis paprasiausiai irus ir prisistatys. A gi j pastu.
Ir neinau, kaip jis tad a elgsis. I jo -visko galima laukti.
M arta linkteljo.
- Vienas Dievas teino! Jis visada drumsia ramyb. Vis
drumsia, vis drumsia ir drumsia! Jis i t, kurie nea nelaim.
- Nutilk, Marta! - papra Ieva, rengdamasi pusryiams. Galbt mums tik taip atrodo. Tikriausiai baronas plaukia
Amerik kitokiais tikslais ir laiv pateko visikai atsitiktinai.
M arta papurt galv. Ji netikjo.
~ Ne, ne, - tar ji. - A jau pastu baron!
Ieva ieidama tar:
- Jis ateis penkt valand gerti arbatos. Tuo metu tu bk
ia, vonios kambaryje. Gerai?
Ieva nusileido liftu Ricos restoran. Kai Veitas j pasvei
kino, ji visikai nurimo. Vos j pamaius, veid uliejo raudonis,
irdis m plakti stipriau.
- Lab ryt, mylimasis! - tyliai tar ji.
-

156

1 1

Vairins maina bildjo ir trinksjo. Ji buvo taisyta pa

iame laivugalyje. baltame, priplotame cilindre su grotelmis.
Pro jas Violeta stebjo mainos darb. Maina dirbo autom ati
kai, danai ji ilgam sustodavo, o paskui netiktai nypdama ir
bilddama imdavo suktis ir trinksti, lyg ijudinta nematomos
rankos. Tai buvo domus reginys. Vis laivugal virpino ketu
ri galingi sraigtai, kurie giliai apaioje plak vanden, keldami
nypianias putas. Kartais vjas atnedavo maloniai gaivinan
ius purslus ir tkdavo Violetai veid. Ant savo skruost ji
jau t drusk.
ia buvo nuostabu, ir Violeta m patenkinta okinti. Jos
m aa irdel buvo kupina meils ir velniausi jausm. Tuojau
ateis Vorenas, ir jinai jam pasakys, kad neteks u to ispano,
ne, niekada neteks. Ir ivis buvo kvaila su juo prasidti, o da
bar kaip tik laikas baigti tas kvailystes. Taisai Chuanas puikus,
geras jaunuolis, bet jo dvasinis tutum as j staiai nervina, jau
nekalbant apie juoking jo pavyd.
vairin jo jreivis. Jis buvo jaunas ir graus. Violeta ko
ketikai vilgteljo j. My lover is a sailor!34 - pusbalsiu
udainavo ji.
Stiprs vjo uorai blok emyn j r i kamin virstan
ius dmus, ir jie kamuoliais rangsi apie garlaiv. Vjas buvo
ne toks pastovus kaip vakar. Jis pt trumpais, staigiais gsiais,
ir atrod, lyg kas luota braukt bekraio vandenyno bangas.
Kartais emai plaukiani debes properose vysteldavo blausi
saul. Aplinkui n vieno laivo, jokio gyvybs enklo. uvdros,
ir tos iandien paliko laiv.
Lieknut Violeta stipriau sisupo palt. altas vjas pt
jai kojas. Pagaliau gi turt pasirodyti Vorenas! Nenordama
vluoti, ji atjo gerokai prie pus dvyliktos. Dabar jau buvo be
penkiolikos dvylikta! Stengdamasi suilti ji m vaiktinti po
den pirmyn ir atgal - geros nuotaikos kaip nebta. Kai kurie
pro al praeinantys vyrai mesdavo j l vilgsn. Kiti netgi
bandydavo ukalbinti. lume, tavo vardas - vyras! Kaip jiems
trksta jautrum o! Turt suprasti, kad ji toli grau nenusiteikusi
su jais flirtuoti.
tai ir dvylika. Taiau ir pus pirmos Voreno dar nebuvo.
34Mano mylimasis yra jreivis! ( ang.).
- 157 -

Violeta dabar nejuokais supyko ir sieid ligi irdies gelmi.

Blogai nusiteikusi ji kitojo alia vairins. Kai ji ja u ruosi
eiti, ivydo Voren, kylant laiptais. Jis jo ltai, netgi dabar
visikai neskubjo. Visas nuvits, lyg mokinys, k tik pagirtas
mokytojo, Vorenas lyg niekur nieko prijo prie Violetos.
- Halio, child!35 - suuko jis i tolo.
- Halio, child!- mgdiodama pakartojo Violeta ir paoko
pykio ikreiptu veidu. - You make me stand up WarrenZ36 sieidusios damos tonu suuko ji.
Jos skruostai i pykio raudo, akys svaid aibus. i aki
mirk, pagauta vaikiko nirio, ji atrod nepaprastai grai.
- O, kokia tu grai, Violeta, - grdamasis kteljo Vorenas.
- Oh, you better shut up!37 - piktai suuko Violeta.
Voren prajuokino jos atrus tonas.
inoma, reikjo prayti Violetos atidti valandai pasima
tym, nes lyg tyia prie pietus j sutrukd daugyb tarnybini
reikal. ryt jis visk ikvot i senojo vabo apie jo kelion po
Europ, paskui gavo interviu i ponios Kenigsgarten ir pagaliau
kalbjosi su Kit Saliven apie jos mgstamus raytojus. Paskui
isiunt telegram.
- Oho! - paniekinamai tar Violeta. - Kit! Man niekada
nekilt noras nekuiuotis su Kit.
Vorenas atov, kad jo profesija ir yra domi ini rin
kimas.
- Ak, - tar Violeta, - mes nesuprantame vienas kito,
Vorenai. Tau nelieka laiko bti mogum. Tu tik savimyla ir kar
jeristas!
- Tu gi inai, kad toks mano darbas,
- inau! - vis dar tebepykdam a atsak Violeta. - Bet kodl
gi tu neimi interviu i mans? - prisispyrusi kamantinjo ji.
- I tavs?
- Taip, i mans. Kodl gi ne? Paklausyk, Vorenai, a tau
duosiu tok dom interviu, kad tu j tutuojau perduosi tele
grafu!
Pykio ikreiptomis lpomis Violeta pradjo: Ar js pas
tate Voren Prins i Universe-Press? - O kaipgi! Tai malonus
35Sveika, m ayte! (ang.)
36Tu privertei m ane laukti, Vorenai! (ang.)
370 , geriau patyltum ! (ang.)
- 158 -

jaunas vyrikis, avingiausias jaunas vyrikis!"

Vorenas nusijuok. Violeta puikiai vaidino jaunos, ididios
damos, duodanios interviu, rol. Vien akimirk jam pasirod,
kad ji atgauna savo pirmykt ger nuotaik. Taiau linksmas
Voreno juokeis jai nepatiko, ir ji vl gro prie irzlaus tono. Vorenui teko iklausyti, kad jis apie save per daug geros nuomons,
kad jis tariasi pranoksts visus mones. Argi tai ne rodymas,
kad jis vis laik neka apie storiausius romanus, kuriuos ke
tina parayti, o nra paras n vienos eiluts? Jis su panieka
atsiliepia apie mones, nusipelniusius pasaulins lovs, o kas
gi jis toks? Niekas, visikai niekas. O, Vorenui teko igirsti aib
nemaloni dalyk, kurie giliai eid jo savimeil.
- A praau tave, Violeta, - pertrauk jis j. - K gi a
tau padariau? Kodl tu taip supykai?
- Kodl? O, irkite, jis dar drsta klausti kodl! - suriko
Violeta, ir jos graios akys net suaiaravo. - Jis klausia kodl?
Ir tu dar klausi, Vorenai!
- Na, pavlavau vien valand, ir tiek, - susigs tar
Vorenas, ipaindamas savo kalt.
- Ne, ne u tai a pykstu, Vorenai, ne u tai, - staiga tar
Violeta ramesniu balsu. - A jau ia laiminga, kad galsiu su
tavim i pasiklabti, mano irdis buvo linkusi susitaikyti. A taip
norjau visk su tavim i ramiai aptarti.
- Sskime, Violeta, - nutrauk j Vorenas, ir jie atsisdo
ant suolo prieais vairin. Prinsas pam Violetos rank, bet toji
tutuojau j itrauk.
- Ne, Vorenai, - tar ji, - tu mans nesupranti. A turiu
su tavim i rim tai pasikalbti ir norjau tai padaryti. Turiu tau
pasakyti, Vorenai, jog tu blogas mogus!
- Blogas? - netikdamas, bet vis dlto sunerims, ypteljo
Vorenas.
- Taip, Vorenai, blogas! - pakartojo Violeta, nes j suerzi
no kvaila Voreno ypsena. - Tu blogai su manimi pasielgei. Tu
mane m irtinai eidei.
- Argi a tave eidiau, Violeta? - sumis paklaus Vo
renas.
- Mirtinai eidei! - Staiga Violeta ibalo. - Ir tu dar
neinai? Tai a tau pasakysiu. Taip, iandien tau reiks visk
iklausyti, Vorenai! Ir mes, jaunos mergaits, esame ididios,
nors kartais juokiams ir kvailiojame. Taigi klausyk, Vorenai!
- 159 -

Romoje tu sukaisi apie mane, na gerai, buvai tad a mane si

myljs. - Vorenas linkteljo. - Tu stengeisi, kad ir a tave
simyliau, ir tu pamatei, kad savo pasiekei. Tada tu engei
dar vien ingsn - panorai, kad a tapiau tavo meilue.
- Violeta, a praau tave!
- Ne, nepertrauk mans. Sakysi, netiesa? inoma, tu tur
jai visik teis. Mes juk nebe vaikai ir galime kalbtis atvirai.
Ties sakant, a buvau pasiryusi tapti tavo meilue, tu irgi tai
inai, nes a tave beprotikai myljau. Na, bet tuo momentu tu
apsimetei sergs ir mei trauktis atgal. O, tu bailys ir niekas!
Vorenas svirduliuodamas atsistojo.
- Violeta, - ramindamas tar jis. - Tu neteisingai galvoji!
Dabar atsistojo ir Violeta. Ji tviriau sisupo palt.
- Ne! - tar ji, ir jos balsas vl piktai suskambjo. - Ne!
Nors turtum drsos prisipainti! Tu padarei man didiausi g
d, koki galima padaryti merginai. Tu palenkei mane, o paskui
atstmei. Pats pagalvok, argi tai garbinga?
Vorenas atsipraindamas kak sumurmjo.
Violeta usiseg pirtines. tai kas dl to atsitiko, tar ji.
Vorenas j prived iki to. Sakykim, Chuanas Seguras nra per
daug imintingas, jis taip pat neketina rayti roman, galbt jis
maai vertina tokius dalykus, kurie jai ir Vorenui patys svar
biausi gyvenime, bet utat tai vyrikis, kuris supranta savo
pareig mylimai moteriai.
- Na ir gerai, labai gerai! - sieids atov Vorenas ir iro
nikai nusilenk.
- Taip! - isities Violeta. - Jis dentelmenas, kabaljeras,
o ne koksai intelektualus pagyr puodas. Ir a u jo iteksiu!
Good bye} Warren!3&
Ji padav jam pirt galiukus ir nujo. Dabar to Vore
nas, kuris atjo pasimatym puikiausiai nusiteiks.
O, kokios ipuikusios ir velnikai pasiptusios bna tos ame
rikiets! Daug lesns ir ididesns u kit tautybi moteris.
I pykio jis net paraudo. Puiki monel bt ta Violeta. O
anksiau ji atrod tokia velni! Tai buvo pamoka, u kuri jis
neinojo kaip ir bedkoti.
- Eik velniop! - grubiai tar jis. - Tekk sau sveikat u
to savo Chuano, nes tu ir taip esi jo meilu! Mane tai m a
38Sudie, Vorenai! (ang.).
- 160 -

iausiai jaudina. Tekk, supranti? Tikra Ksantip! Baigta su ta

Violeta, baigta!
Pabals i pykio, Vorenas nulk laiptais emyn.
12

Vis dien Kinskis vos besteng nuslpti savo susijaudini

m, jo vilgsnis buvo sutriks ir neramus. Po piet Vorenas pa
stebjo, jog jis susiruo kakur eiti. Kinskis dvjo savo tam s
padvt kostium ir buvo labai rpestingai apsitaiss. Pajuts
Voreno vilgsn, jis pakl akis ir iek tiek ypteljo.
- Ruoiuosi padaryti vizit Ievai Kenigsgarten, - tar jis
tyliai ir kiek pablyks.
- O! - isiblaks atsak Vorenas. Jis vis dar deg pykiu ir
gda, negaldamas umirti tokio iauraus ir neteisingo Violetos
poelgio.
Dar prie penkias Kinskis i lto m kopti virutin den,
kur gyveno Ieva. Truput svaigo galva, kartas nuo karto reikjo
sitverti turkl; jisai jaut, jog vakarykt jros liga dar ne
visai prajo.
Tai buvo jam viena i t dien, kai jis, visikai usidars
savyje, paskends savo mintyse ir vaizdiniuose, maai pastebjo,
kas dedasi aplink j. Jis jo tarsi sapne, irjo vyrams ir mo
terims akis, j nematydamas. Retkariais jo galvoje neaikiai
msteldavo mintis, jog po keli minui jis atsidurs prieais
Iev, nors ir negalvojo apie it pasimatym, kuris jam bu
vo pratis arba gyvenimas. is pasimatymas nebeatrod jam
toks reikmingas kaip anksiau. Keista, prie akis jam vis laik
bolavo Ievos rankos, jis daugiau nieko nemat kaip tik rankas.
Kai jis rpinosi Ievos imokslinimu, tomis rankomis ilg
laik buvo nepatenkintas. Ievos rankos kl jam daug nerimo.
Jos atrod primityvios, nesiderinanios su ja paia. Itisus m
nesius jisai stengsi, kad Ievos rankos tap t tokios iraikingos,
kokios bna tik moter rankos. Nra toki jausm, kuri jos ne
sugebt ireikti! Jos gali prayti, maldauti, prakeikti, kviesti,
digauti, lidti - ko tik jos negali! Jis surinko imtus nuotrau
k su senovs dailinink paveikslais.
- tai ia, Ieva, moteris, kuri nea vaz su vaisiais, ia
m otina spaudia prie krtins kdik, ionai mergina apglbia
rankomis mylimojo kakl. Matai?
II. 608

- 161 -

- Taip, m atau, - sako Ieva, ikaitusi ir susijaudinusi, pri

blokta puiki, blizgani nuotrauk, kurios atveria jai viso pa
saulio muziej lobius. - Matau. A visk siirsiu ir imoksiu!
Visk!
Ir jinai moksi su tokiu atkaklumu, kuris bdingas tik jai
vienai. Ievos rankos! I tikrj, kodl j dabar pakerjo Ievos
rankos, kurias ivys po minuts?
Jis ukop ant Ievos denio ir ia vilgteljo veid vie
nam jaunam vyrikiui. Tai buvo nepaprastai taisyklingas veidas,
taiau vyrikis tutuojau nusigr. Tiktai gerokai vliau, jau
bdamas pas Iev, Kinskis prisimin, kad tai buvo anas jaunas
vyrikis, kur jis vakar m at sdint alia Ievos, tas pats, kuris
Sankt Anene lanksi pas jo dukr Gret.
Kinskis m klaidioti po koridori. Stiuardas pastebjo jo
sutrikim.
- Ko iekote, pone? - paklaus jis.
Kinskis sustojo ir ilgai galvojo.
- Ponios Kenigsgarten, - pagaliau itar jis.
- tai ia praom, itos durys.
Dabar jis stovjo prie pat dur, ir jo irdis dausi kr
tinje tarsi galingas kjis. Jam net pasirod, jog virpa visas
koridorius. Viduje pasigirdo tylus juokas. Jis pasibeld.
- Praom, - tar aikus, linksmas balsas. Kinskis mechani
kai paspaud dur ranken ir neaikiai kak sumurmjo, pats
nesuprasdamas k.
- Feliksas? eik!
Ir tai Ieva stovi prie jo akis, viesi, pilna paslaptingos
jgos, ulieta kakokio nepaprasto spindesio, tokia ji jam rodsi
jo svajingoj bsenoj.
Ieva atrod taip pat sumiusi kaip ir jis. Ji padav jam
rank. Staigus raudonis nupliesk jos veid, bet ji greitai susi
vald ir pradjo kalbti. Kinskis atsakinjo automatikai. Vliau
jis maai k teprisimin i jdviej pokalbio.
- A, inoma, labai nustebau, gavusi tavo laik, Felik
sai, - tar Ieva. - Tu laive? Koks puikus sutapimas! Bet ia
a prisiminiau, jog tu kadaise sudarinjai sutart su Filadelfijos
filharmonijos orkestru. Apie tai a skaiiau laikratyje, bet nuo
tad a prajo nemaai laiko.
Kinskis veng tiesaus atsakymo. Ne, laive jis ne dl to, tar
jis, nudelbs akis.
- 162 -

- Derybos su Filadelfija tad a iiro, - pridr jis.

- Na, a nenoriu brautis tavo paslaptis, - atsak Ieva
ir nusijuok, nordama nuslpti susijaudinim, kuris suskambo
jos balse. Kinskis i tikrj atsirado labai nepatogiu momentu,
k ir bekalbti. I egoizmo, bdingo visiems simyljusiems, kaip
tik dabar ji negaljo paksti, kad jai kas trukdyt. Ji nusprend
priimti j kuo nuoirdiausiai, bet kartu ir santriai. O, ji buvo
pasiruousi jam daug k atleisti, bet ji niekada, niekada neu
mir, kad jis ikl jai skyryb byl! Ji niekada ja m neatleis, kad
jis kadaise pagrob i jos gatvje Gret, niekada, niekada! Ji pa
sineks su juo pusvaland kaip su senu draugu ir pastamu, ir
tuo viskas baigsis. Atvirai tariant, ji labai bijojo ito susitikimo,
bet dabar, kai Kinskis laiksi taip taktikai ir beveik kukliai,
jinai apsidiaug j ivydusi ir aprimo, netgi pralinksmjo.
- tai arbata, praom, Feliksai. Gal igersi puodel?
- Taip, ai!
Ievos rankos! Jis vis irjo Ievos rankas. Ir tai susipyn
svajons ir tikrov. Jos rankos buvo dailios ir grakios, gerai
priirimos, pirt galiukai susmailj, nors truput ir per pla
ts. Tai nuo sunkaus darbo jaunystje.
- Kokios graios pasidar tavo rankos, Ieva, - tar jis, kai
ji padav jam puodel. - Ar dar prisimeni ms usimimus?
Kaip reikia laikyti vaz su vaisiais?
Ieva pagyvjo.
- O, tu turi galvoje Ticiano dukter, neani vaisius? Kaip
gi jos vardas? tai, irk!
Grakiu judesiu ji ikl rankas, ir jos pirt galiukai, ro
dos, laik vaz.
- Jos vardas Lavinija, ak, dabar prisimenu, - nusijuok
Ieva.
- irk tu man! - suavtas tar Kinskis ir nusiypsojo. irk tu man! O kaip Ticiano dukt laiko galv, ar nepamirai?
- O, ne!
Ieva atsistojo ir dar kart ikl rankas. Savo lieknu knu
ji be priekaito pakartojo Ticiano dukters poz.
- O, kaip puikiai tu imokai, Ieva, - stebdamasis tar
Kinskis.
- Imokau, - atsak Ieva ir velniai pavelg j savo tam
siai mlynomis akimis. - I tavs! - pridr ji ir su padka
nusilenk jam . - Tu buvai puikus mokytojas.
- 163 -

Dabar jie kalbjosi ir apie , ir apie t, be jokio ryio.

- Kaip tavo sveikata? Gerai? O kaip gyvena tavo motina,
Feliksai? Kaip tau sekasi darbas? Gerai? A tikiu, kad gerai!
Greta jai pasakojo, jog jis vis laik dirbs, dien ir nak
t. Ji kakur skaiiusi, jog jis paras nauj oper, kuri turt
greitai pasirodyti. O gal jai apie tai pasakojo Reifenbergas?
Kinskis lidnai papurt galv.
- Ne, ne, - tar jis. - Tai bus dar negreitai. A neubaig
siu. Tu gi inai. Toks jau, m atyt, mano likimas, kad a niekada
nestengiu baigti.
Vien akimirk jis vilgteljo jai tiesiai akis, paskui jo
plonas lpas ikreip karti ypsena, ir vilgsnis kakur nuslydo.
O taip, Ieva gerai inojo jo dali, jis niekada nieko nesteng
davo baigti. Tai buvo jo tragedija. Ji paband iskaityti mintis
jo veide, kuris po tiek m et tapo jai svetimas ir kur ji tik
retkariais ivysdavo sapne - daniausiai ikreipt ir grsmin
g. Vargas Feliksas, jis atrod gana blogai. Jis buvo liguistai
pablyks kaip mogus, kuris retai bemato sauls vies, vir
tvirtos nosies niriai ruseno gilios akys.
Taiau Kinskio veide atsirado naujas, iki iol jai dar nei
nomas bruoas: visikas usidarymas savyje ir neviltis. Jo nera
miose akyse ji iskait abejingum mogaus, kuris gyvena visai
kitame pasaulyje ir maai bepriklauso iam.
Kinskio veidas m nervingai trkioti, ir Ieva pastebjo,
jog jis kako sukluso. Ji sunerimo. I vonios, kurioje buvo Marta,
sklido triukmas. Tai kvail! Kinskis tutuojau prisimin jaunj
vyrik, sutikt ionai ant denio - o taip, tai buvo tasai ja u
nas vyrikis, kuris pgai siauiant ilipo Sankt Anene i taksi.
alimais suduo stiklas. Sekliai! I vis pusi j supa Ievos nu
sam dyti sekliai. Jis nutilo ir tariai paklaus.
- Ar ten kas yra?
- Taip, ten tvarkosi M arta. Tu gi j pasti, - abejingai,
beveik grietai tar Ieva.
- Ak taip! - atsak Kinskis ir ironikai ypsodamasis pa
velg j. Jai buvo gerai pastamas jo vilgsnis ir ypsena.
Jie tarsi bylojo: vadinasi, tu manimi nepasitiki? Bijai, kad a
neperpjauiau tau gerkls? Tai buvo tas pats Kinskis, kok jinai
painojo anksiau. Staiga j apm baim, ir ji m gailtis j
primusi. Niekada neinojai, k jis tokiu momentu gali padaryti.
Taiau Kinskis, jos nuostabai, nieko nedar. Jis neapvert
- 164 -

fotelio ir nem siautti, ne, jis taikiai nusiypsojo ir kalbjo

toliau. Taip, jis klaussi Ievos koncerto. Jis sdjo netoli sals
palmi sodelyje. Atvirai pasakius, ji padar didel paang, mil
inik paang.
Ieva iraudo. Jis gi ins, kaip ji vertina jo nuomon! Juk jis
jos pirmasis mokytojas, ir ji vl atsitokdam a nusilenk jam . Bet
jos balsas dabar tapo altesnis ir oficialesnis. Ji, m atyt, norjo
baigti pokalb.
Kinsk nukrt iurpas. Jis norjo padkoti jai u lopin,
kuri jinai sudainavo, bet gdijosi tai padaryti.
- Gal dar cigaret? - pasil Ieva.
- Ai! - Kinskis sugniuo. Jisai pajuto, kad pokalbis baig
tas. Dabar nuo Ievos sklido kakoks abejingumas. I pradi jam
atrod, jog jos balse skamba nuoirdumas ir uuojauta, bet jis,
m atyt, apsiriko. Tai buvo balsas moters, kuri j mandagiai pri
m ir dabar mandagiai ileidia. Jos irdyje neusiliko n m a
iausios kertels, skirtos jam , n maiausios.
Dabar jiedu tyljo.
O juk jinai vienintel btyb, galinti j igelbti! Jis skubiai
vilgteljo jai veid. Jeigu jis galt pabti alia jos bent por
dien, bt igelbtas. Jis bgo nuo mirties, jis buvo bailys. O
gal pasakyti jai apie tai? O gal surikti jai tiesiai veid?
Ieva pakilo ir m kako iekoti ant pianino.
Jam vl pasirod, kad nuo jos sklinda magika viesa. Jis
atsistojo ir norjo itiesti j rankas. Ieva, Ieva! - norjo su
ukti jis. - Gelbk mane, gelbk! A bijau mirties!" Bet jis ne
steng nei pakelti rank, nei suukti. Staiga Ievos kn apjuos
ugniniai kontrai. Jis kak sumurmjo, ir Ieva atsigr.
Bet ji tik pamat, jog Kinskis mirtinai ibals griuvo fo
tel. Jis apalpo. Iev apm siaubas. Bet jinai vis tiek irjo
j nepatikliai. O, jinai j painojo! Gal tai tik komedija, - tar
ji sau. - I jo visko galima laukti!
- Marta!
jo isigandusi Marta. O, baronas! Su juo aminai nra ra
mybs, bylojo jos vilgsnis, nukreiptas apalpus Kinsk, gulint
fotelyje.
- Ko reikia, Ieva?
- Atnek vandens!
Ieva patryn odekolonu ibalus Kinskio veid, ir tasai tu
tuojau atsipeikjo.
- 165 -

Akies mirksniu jis atsistojo.

- O, atleisk, Ieva, - baisiausiai sumis sumurmjo jis. Tai jros liga, m an sunku priprasti prie jros.
Ir jis nusvirduliavo dur link.
- Atleisk, a tave igsdinau, - tar jis ir band nusiypso
ti. O kai M arta gro neina vandeniu, jis jau buvo ijs. Ieva
lengviau atsikvp, nors vis dar drebjo visu knu.
13
Kai ponia Bet Hol jausdavosi nelaiminga, ji atrodydavo
lyg kako labai sieidusi. Tokiomis dienomis ji vengdavo mo
ni, tarp j neturjo n vieno draugo. Jeigu ji paprayt imal
dos, niekas jai neduot n cento.
Blogos naujienos apie Hol bank, gautos i brolio, j ga
lutinai sugniud, ir itis dien ji neijo i kajuts. Graiai
suukuotais ilais plaukais, labai elegantikai apsirengusi sdjo
ji fotelyje, kietai ir skausmingai suiaupusi lpas, ir savo ipuo
seltomis rankomis su blizganiais lakuotais nagais ad maas
skylutes ilkinse kojinse.
Ji darbavosi itis dien ir, jausdam a pikt pasitenkinim,
stebjo, jog ilkini kojini krva n kiek nemaja, nors ir kaip
jinai stengiasi. Mgaudamasi savo kaniomis, ji danai itisas sa
vaites, netgi mnesius, tampydavo su savimi itas nuplyusias
kojines, kol gal gale kur nors viebutyje piktai nudrbdavo jas
iukli d.
Jeigu kas nors j ukalbindavo, ji tyldavo. Bet kai pasilik
davo viena, imdavo giliai dsauti.
- O Donai, Donai!
Taip, tasai Donas buvo geras mogus, net apie pinigus
iman tiek pat kaip ir jos virja. Pirm a, kriz su javais ika
goje, paskui ito isiiustijusio lordo Kirkvelo nafta Nevadoje ir
pagaliau fermeriai! Donai, Donai! Ji purt savo graius ilus
plaukus. J ugriuvo neipasakytai didel nelaim.
Nordamos iblakyti motinos rpest, kajut danai u
sukdavo dukterys, taiau kiekvien kart rasdavo j stropiai
dirbani, baisiai sieidusi ir veltui laukdavo i jos atsakymo.
- Gal greit sulauksime i tvo geresni naujien? - tar
Mer.
Slapia nuo motinos jos telegrafavo Oklahom ir pra
- 166 -

 skubiai atsakyti telegram. Laive sklind gandai, jog Hol

bankas buvo priverstas nutraukti pinigines operacijas. Jos b
ginjo kas valand radijo stotel pas pon tal. is nrsi i
kailio, stengdamasis tikti visoms trims, taiau atsakymo vis dar
nebuvo.
Ponia Hol, nuolankiai susitaikiusi su likimu, pakl antakius.
- Ak js, mielos mergaits, - atsiduso ji, - kad js ino
tum te, kas js laukia! A jum s pataisysiu ir sukneles. Rytoj
m an visk parodysite.
Damos Hol vakarien valg kajutje. Ponia Hol buvo tokia
nulidusi, jog net stiuardas aptarnavo jas taip, lyg tai bt
kokia gedulinga vakarien. Violeta pasirod itin dosni ir visoms
u savo pinigus usak vyni antpilo, kur pati labai mgo,
o Merei - artrezo. Bet su m otina iandien veriau jau visai
neprasidti.
Kupina nevilties, ji su paaipa irjo savo dukteris.
- Ai, ai! - tar ji. - Js m tote savo paskutinius do
lerius kaip vanden. Ak mergaits, mergaits! Pamatysite!
Paskui ji pareik norinti tutuojau atsigulti. Dievai, ian
dien ji nemaai dirbo ir jauiasi baisiai ivargusi.
Damos Hol gyveno dviejuose kambariuose. M otina miegojo
viename kambaryje, o dukterys susikimusios - kitame. Kakur
viruje aidjo viliojantys muzikos garsai.
- Eikite virun! - tar ponia Hol. - Js gi mgstate okti.
Palikite mane vien u visais rpesiais, juk a sena moteris.
O, ne, ne, gynsi mergaits, jos iandien neturinios n m a
iausio noro okti, jos labai pavargusios. Ir visos nujo miegoti.
Tiktai Mer dar nukr pas tal, nordama pasiteirauti, ar ne
atjo telegrama. Mergaits ilgai guljo tyldamos. Paskui igirdo,
jog m otina vartosi nuo vieno ono ant kito ir dsauja.
- Mes visos atsidursime prieglaudoje! - aimanavo ji. Ponia
Hol visai umiro, jog dar turi atsargoje dvideimt tkstani
doleri, kuriuos jinai sutaup per paskutinius metus i pinig,
skirt smulkioms ilaidoms, jau nekalbant apie jos brangenybes.
- Ne, ne! - emu balsu uprotestavo Mer. - Ne, ne, o
kam gi mes tada, girdi, mama?
- Taip, ir a t pat sakau, kam gi mes tada? - sieidusi
suuko Etel.
Tik Violeta tyljo, jai pakako ir sav rpesi. Ak tu, Die
ve, kaip ji iandien elgsi su Vorenu! Argi itaip galima? Kaip
- 167 -

kokia neiauklta, kvaila pasiptl, dijanti savo vyr kiekvie

name ingsnyje, gal dar blogiau. K jis apie j pagalvojo? Nors
skradiai em prasmek i gdos.
Bet tai Mer ir Etel m dstyti savo didj plan, nes jos
net negalvojo taip lengvai pasiduoti! Jokiu bdu! Na gerai, tiek
to, kad pinigai prapuol, jos udirbs nauj, jos arstys pinigus
saujomis! ituo nereikia n abejoti, jos gi pagaliau ne kokios
idiots!
- Mama, argi tu iauginai idiotes?
Mer m kalbti apie elegantik parduotuv kokios centri
ns gatvs kampe. O, tai bus tikras stebuklas, o ne parduotuv,
tikras stebuklas. Jos gali ramiausiai visk pavesti jai, Merei, ji
pakalbsianti su nam savininku, pavartysianti prie j akutes,
taip pat su architektais ir specialistais. Ji jau iandien gali la
intis i tkstanio doleri, taip, i tkstanio doleri, jog it
stebukling parduotuv jos sirengs kreditan!
- Ar tu sakei k, Violeta?
- Nieko, - atsak Violeta, vis dar gdos kankinama. Nieko
sau bdas pareikti vyrikiui savo meil! - Ne, Mere, a nieko
nesakiau, - atsak ji kakaip labai nedrsiai. Ji vos neverk.
Bet dabar Mer m pasakoti apie savo parduotuv. Flores! Ak, visos gli parduotuvs Oklahomoje, palyginus su Flores, atrodys lyg skurdios bdels. Roi krmai, ydinios aly
vos, ydinios - na, kaipgi jos ten vadinasi? - aha, orchidjos,
orchidjos! Ir apie viesos reklam jinai jau spjo pagalvoti: stik
lo vitraas su fantastikomis margomis glmis, jos viena po
kitos ia siiebia, ia ugsta. Tai bus tikrai nuostabus vaizdas!
Mer buvo staiai pakerta savja Flores.
Dabar gyvai siterp ir Etel. Jinai jau anksiau sakiusi Me
rei, jog vien gli nepakaks, jokiu bdu. Joms reikt sugalvoti
dar kai k! Nejaugi visi ir eis krautuv u visus dvideimt
doleri pirktis orchidj? ito tai tikrai nebus. Joms reikia dar
kak turti, kas galint kiekvien ueiti parduotuv, jos
turinios palaikyti glaud kontakt su gatve, su praeiviais. Ji
turjo galvoje mainrat.
- Ei, ei! - suuko Violeta, nuvijusi alin savas mintis. Palaukite, a tuojau jum s pasakysiu! Tai bent idja!
- Tu? - suskambo tamsoje nepaprastai emas Mers bal
sas. - Ko gi tau dar reikia, Violeta? Tu iteksi u savo ispano
ir galsi sau pliukentis marmuriniame baseine.
- 168 -

Mer linksmai nusijuok.

Violetos lova net subrakjo, nes ji staiga atsisdo.
- Ne, ne, - pasipiktinusi suuko ji. - Nejaugi tu manai,
kad a jus paliksiu, jeigu jum s teks dirbti? Tikiuosi, js nelau
kiate i mans tokios niekybs! Na, tad a a ivis neteksiu u
ispano, neteksiu, ir baigta! A neturiu n maiausio noro u jo
tekti, - pridr ji.
Mer ir Etel nusijuok, paskui valandl patyljo, ir paga
liau Mer tar:
- Na, gerai, kaip nori, Violeta. Mielai priimsim ir tave. O
kokia gi ta tavo didingoji idja?
- tai! - staiga entuziastingai suskambjo Violetos bal
sas. - Mers idja puiki, - tar ji, - ir Etel teisyb sako!
Vien tik su glmis neisiversi. Bet pasilymas rayti mainle
niekam tiks.
- Bet ju k tai tiktai pasilymas, - teisinosi Etel.
- inoma, inoma! - tar Violeta. - Na, bet dabar a sura
dau geriausi ieit, - suuko ji. - tai ji! - Susiavjusi ji net
pliaukteljo rankomis. - Geriausia bt, jei mes panaudotume
visus savo gabumus. Taip, visus! Js mane tuojau suprasite, kai
pasakysiu, k a sugalvojau urayti ant gli parduotuvs vit
rinos. Ar norite imokti kalb? - Ueikite! Gal norite imokti
okti? - enkite vidun! Gal jum s reikia k perrayti mainle? Mes tai irgi darome. Gal jum s reikia nemokam informacij? O, malonkite ueiti! - baig Violeta ir net suspigo i susia
vjimo. - inoma, mums prireiks sirengti kelet salonli u
parduotuvs.
- Nuostabu, nuostabu! - kartu suuko Mer ir Etel. - O,
mes arstyte arstysime pinigus!
- Kas rko? - staiga i gretimo kambario pasigirdo ponios
Hol balsas.
- Tai Violeta rko, - atsak Mer.
- Fui, - pasipiktino Violeta, - tu i Mers balso gali atspti,
jog jinai meluoja.
- Js neapgausite motinos. Etel rko. Tu gi inai, Etele,
kad a negaliu paksti dm kajutje!
- Atleisk, mama, - tar Etel ir ugesino cigaret.
Kur laik margaits guljo tyldamos. Paskui vl m gyvai
tarkti apie savo fantastik plan. Taip, gerai, Violetos planas
tikrai puikus. Bet parduotuvs dabar nepavadinsi Flores. Jai
- 169 -

reikjo sugalvoti tok pavadinim, kur ikart galtum siminti.

Violeta, pagauta kvpimo, atsisdo lovoje.
- J reikia pavadinti Merginos Hol! - trium fuodam a su
uko ji.
Tai skambjo taip originaliai, jog Mer ir Etel m ploti
rankomis.
- You are grand tonight, Violet39, - tar jos, neslpdamos
susiavjimo.
- O k gi a veiksiu toje js pramatnioje parduotuvje? i gretimo kambario paklaus ponia Hol.
Mer atsak pirmoji:
- Tu, mama, kas vakar ateisi skaiiuoti pinig, o jeigu
mes dirbsime gerai, duosi mums po vien ar du dolerius arbat
pinigi.
iandien Violetos fantazija buvo neisemiama.
- Vitrinoje dl reklamos, - tar ji, - viena i ms visa
da turs sdti prie mainls, mes tai darysime pasikeisdamos.
Tada tai tikrai praeiviai sustos.
- Nutilkite gi js, - tar ponia Hol, - leiskite man miegoti.
Bet mergaits dar ilgai nibdjosi. Ak, be abejo, jos sems
pinigus riekuiomis.
Garlaivis girgdjo, giliai apaioje dusliai stukseno mainos.
- Kaip greitai mes plaukiame! - tar Violeta. - Vorenas
tvirtina, jog Kosmosas" pasieks greiio rekord.
- O, palik mus ramybje su tuo savo Vorenu.
Seserys jau umigo, o skaudinta, nusivylusi ir nulidusi
Violeta vis dar sdjo lovoje. Ji truput paverk.
Rytoj ji pakalbs su Vorenu kitaip.
14
Greis Saliven arba Kitei iandien sukako dvideimt septyne
ri metai. Bdam a devyniolikos, ji itekjo u italo, grafo Roso,
nepaprastai graaus vyrikio, kilusio i vienos kilmingos Romos
eimos. Jis buvo karininkas ir garsjo kaip geras jojikas. Ivydu
si j per vienas arkli lenktynes, ji sigeid tbt laimti j.
Ir laimjo. Grafas Rosas vjais vaist Kits pinigus, rengdavo
puotas, apie kurias kalbjo visas pasaulis, turjo imtus
39Tu vakar nuostabi, Violeta ( an g).
~ 170 -

li meils intrig, o dl Kits visai nesuko galvos. Po m et jie

isiskyr.
Po kurio laiko Paryiuje ji siirjo jau n operos okj
Anri Kron, vyriko groio stebukl, kuris buvo pavergs visas
Paryiaus moteris. Kitei knietjo ukariauti it vyriko groio
stebukl, ir jinai savo pasiek. Anri Kronas, dvideimt ketveri
m et jaunuolis, atsidrs pragarikame verpete, kuris supo Kit,
po dviej m et mir diova.
Tada Niujorke 24-je aveniu Kit atidar savo grasij studi
j, kurioje lankydavosi pasaulio ymybs, genijai ir arlatanai,
kunigaiktyts ir aferists. Skandalas sek po skandalo, ir repor
teriai nespdavo lakstyti Kits studij.
Tuo m etu vyko garsusis Kits incidentas su Niujorko po
licija. Tsyk jinai vainjo labai greitu, rykiai raudonu auto
mobiliu ir per kelias savaites spjo sualoti du mones. Teko
atlyginti nuostolius, sumokant milinik pinig sum; bet Kit
dl to nesuko galvos. N kiek nesusijaudino. Jinai ir toliau lakst
Niujorko gatvmis, persekiojama burzgiani policijos motocik
l. Bet gal gale is skandalas taip igarsjo, kad teismas nuteis
j trims dienoms areto. Kit Saliven nuteista trim s dienoms
areto!" Tai atrod netiktina, taiau Kit negaljo isisukti nuo
areto. Kit kaljim automobiliais lydjo du imtai jos garbin
toj, laikraiai spausdino fotografijas ir ilgiausius praneimus.
Po trij dien keli imtai automobili atvaiavo kaljim pa
sitikti ieinanios laisv Kits. Prieakyje vaiavo orkestras,
automobili korteas nusidriek per vis Brodvj - tai buvo
didiausias Kits triumfas.
Bet po keli mnesi vienas vykis smarkiai pakenk Kits
reputacijai. Tuomet viename Brodvjaus teatre m vaidinti jau
na avinga artist, vardu Mariona Renar. Visas Niujorkas av
josi jos groiu ir talentu. Kit pam at j ir usiman ukariauti
jos simpatijas. Ji savo pasiek. Tada Kit buvo linkusi draugauti
su moterimis. J draugyst tssi bema metus. Paskui Mario
na Renar netiktai nusinuodijo. Tai buvo nesusipratimas, baisus
nesusipratimas, ir tiek, kalti nervai, aikino Kit, bet Niujorko
visuomen it dalyk pairjo labai nepalankiai.
Pamaiusi oret Kosmoso" denyje, Kit akimirk apmi
r: Mariona, Mariona, tai vl atsirado Mariona, tar ji sau.
Tos paios linijos, tokia pat berniokika eisena, ji lygiai taip
pat staigiai kresteli garbanles, ir netgi balsas kakoks pana
- 171 -

us. Jeigu ir ne Mariona, tai pas j sugro Marionos sesuo, ir

Kit keistai susijaudino. Tai buvo kakoks neiaikinamas da
lykas, kakokia lemtis, tarytum ministerija. Kit buvo linkusi
tikti visokiais netiktinais dalykais: spiritizmu, astraliniais k
nais, dvasi pasirodymu, nuojauta, vaigdi enklais, siel
klajonmis, ukalbinjimais. Ji tikjo viskuo be iimties, kas tik
jai atrodydavo pakankamai paslaptinga.
Tai, kad oreta, toji vl sugrusi M ariona Renar, tuo
paiu laivu keliavo Niujork, savaime suprantam a, nebuvo at
sitiktinumas. O ne, Kit tutuojau t suprato. Tai buvo likimas!
Ji siek oretos palankumo nepastebimai, taiau atkakliai,
net su kakokiu nusieminimu. Ji avjosi oretos pranczika
neka, jos okiu ir panoro bti jos mokine.
Kit slapiomis triumfavo; jai dar niekada nepavyko taip
greitai ukariauti troktam o mogaus simpatijas. Per dvideimt
keturias valandas jos tapo artimiausiomis draugmis, ir ore
ta velniai buiavo jai rankas. Kit mgavosi ir pergale, kuri
atsitiktinai pasiek prie Harper. Dar vakar buvo nemanoma
atplti oretos nuo Harperio, kuris, atrodo, buvo j simyl
js. Bt staiga jinai atsisak Harperio, tiesiog per vien valand
nusprend su juo baigti!
Jis kvailas, - sak oreta. - O vyrui kvailumas nedova
notinas.
Abi damos turjo daug bendr interes. Ar oreta domisi
spiritizmu? Spiritizmas, Dieve mano! oreta dalyvavo daugelyje
spiritizmo seans, kur or pakildavo sunks stalai ir skrajo
davo kitokie daiktai! Pavyzdiui, deganti lempa! oreta gal
jo pasakoti itisas valandas. Ir, inoma, ji tikinti vaigdmis!
vaigds, Dieve mano! Ji galinti papasakoti daugyb nutikim!
vaigds - tai tikras stebuklas!
Pradjusi vl kalbti apie spiritizm, oreta pasak, jog
Kits akys, be abejo, turinios hipnozs gali, be abejo. Ji ikart
tai pajutusi. Ji pati, oreta, linkusi i prigimties medium,
todl ji sitikinusi, jog Kit nesunkiai j uhipnotizuot paglosiusi rankomis. Bet tai jos pabandys kada nors vliau, ne dabar,
ne, gink Dieve, oreta visada pribijojo toki dalyk.
Taiau Kit usiman tutuojau pabandyti. Ji tiesiog nestygo i nekantrumo! Ilgai prieinusis oreta pagaliau sutiko.
Ir tik pamanykit: truput paglostyta oreta umigo, ir buvo
beveik nemanoma jos priadinti. Kit triumfavo!
- 172 -

Vadinasi, Kit perjo nauj meils stadij. Ji pasireik

tuo, jog Kit, palenkusi savo pus mog, visikai paimdavo
j savo rankas, laikydavo j prie savs beveik vis laik, su
palik pavydu saugodama j nuo kit.
Damos beveik vis laik praleisdavo Kits kajutse. Jas re
tai m atydavo valgyklose ir ant denio. Tiktai oki salje ir ba
re jos pasirodydavo kas vakar su pramatniais tualetais. Kit
puodavo oret.
Paryiuje Kit sigijo puiki sen pranczik knyg, tarp
j ir puon Tjero Prancz revoliucijos istorijos leidin. or
eta turdavo jai itisas valandas skaityti ir su kvpimu dekla
muoti garsisias Marato, Robespjero bei Dantono kalbas.
Kit sustingusi sdi ant sofos, jos veidas alsvai nublyks,
ydros akys nejuda, jos aus speneliai dega, plonos nervs pa
raudusios: taip, i tikrj, pati Kit sdi baisiajame tribunole,
kuris pasmerkia Liudvik XVI myriop. Ir Kit balsuoja u kara
liaus mirt! irkit! Jis turi mirti. Jis yra niekas, apgavs savo
liaud. Taiau truput vliau ji surizikuoja balsuoti prie Ma
rijos Antuanets mirt. Ne, niekada, niekada! Karalien nekalta.
is drsus ikis kainuoja Kitei gyvyb. Ji lekia fantazijos spar
nais, per stgaujani mini j gabena prie eafoto, ir ji mirta,
tardam a ididius odius: nukirskite man galv, kad mano akys
daugiau nem atyt Pranczijos gdos!
Bet jau pakaks! I susijaudinimo alsvu, blykiu Kits veidu
teka aaros, bet toji oreta ir toliau lsta su knyga rankose:
montanjarai! Js visada bsite laisvs stulpai!
- Uteks, uteks, - sako Kit. - Puiku, staiai puiku. Eik
ionai, oreta.
Ir ji apkabina savo draug.
Jo ekscelencija Leukas ir Harperis jaunesnysis, pasijut vie
nii, susidraugavo. Jie nusimin vaikiojo po den. Bet kurgi
damos?
Maasis ekscelencija mokjo eis odius anglikai, Harpe
ris kelet sakini pranczikai. Tuzinas geriausi mokytoj vargo
su juo, bet jis vos bestengdavo nusipirkti Paryiuje laikrat.
- Paklausykite, mon tres cher am i40, - tarkjo Leukas. A jum s tuojau iaikinsiu Balkan valstybi ekonomin padt.
Suprantate?
40Mano mielas drauge (pranc.).
- 173 -

- Ali right/41 - atsak Harperis ir pasuko tiesiai bar.

Leukas atidar baro duris, nusim skrybl ir nusilenk.
- Mon irs cher amt! S il vous plati!42 - tar jis linkioda
mas. - Turtas kaip ir karalius yra vienodai gerbtinas.
- Go on, old m an/43 - tar Harperis.
- Ne, ne, niekada. A irdingai praau, mon irs cher amt!
Dar kart irdingiausiai praau!
Harperis rytingai sum maj Leuk u pei ir past
mjo bar. Jis usisak sau viskio, o Leukui - mineralinio
vandens. Leukas atrod iblyks ir liguistas. Jis atsargiai pasiiupinjo pilv ir pasiskund skausmais; jis blogai jautsi.
- Tai tai, mon irts cher ami, - vl pradjo jis. - Bal
kan ekonomikos pagrind sudaro kiauls, kukurzai, tabakas.
Suprantate?
Harperis linkteljo, nors nesuprato n vieno odio. Jis su
simst. ita maoji prancziuke gana domi, bent ne tokia nuo
bodi kaip kitos moterys. Gal gale ji nedaug k ir kainuot jam :
butas Niujorke ir madaug du tkstaniai doleri per mnes.
Tiek jis j vertino. Ji naujok, dar nesugadinta. Be to, ji jam
pasak, jog jo akys turinios hipnotizuojanios galios ir jinai j
bijanti. Ji taip pat sitikinusi, jog jis j, trup u t paglosts, tu
tuojau umigdyt, o to jinai irgi bijanti. Harperiui buvo malonu
visa tai girdti, nors jis ir nelabai tuo tikjo. Na, o dabar? Kurgi
ji? Kit? Vis toji Kit, aminai toji Kit!
- Ar js dukteria ateis iandien pietauti? - nutrauk jis
Leuk.
- O, neinau, a i tikrj neinau! - atsak Leukas.
- Js dukteria avinga, i tikrj avinga! - tar Har
peris, isemdamas visas savo pranczik odi atsargas.
- O, merei, merei!
- Bet bijau, jog js duodate jai per daug laisvs. Js nei
note, kas per pauktis toji Kit Saliven.
- Laisv? Laisv? - iskt rankas Leukas. - 0 , inoma, ji
turi naudotis visokeriopa laisve, nes ji jauna. A pastu oretos ird, - pridr jis, pridjs prie krtins savo gelsv lyg
vakas rank. - A pastu jos ird, ji nuostabi, ji dievika!
41 Puiku! (ang.).
42Praom! (pranc.).
43Toliau, seni! (ang.).
- 174 -

 15

Devint valand Ieva turjo vakarieniauti su kapitonu Terhuzenu labai nedidelje draugje. Jeigu ji bt galjusi pasirink
ti, tai vakar b t mielai praleidusi tik su Veitu, taiau ji
nedrso eisti senojo Terhuzeno, vertindama j u siningum
ir tiesum.
Ji i anksto apsireng ir jau pus devyni pasipuousi sto
vjo prieais veidrod. Kad greiiau prabgt laikas, ji usirk
ir paband truput paskaityti, bet niekaip negaljo susikaupti.
Ne, ji anaiptol nebuvo savimi patenkinta, jokiu bdu.
Kur ten, jinai jau t gailest ir gd. Ji pasirod esanti beir
d. Kaip danai jai tekdavo matyti, kai moterys, nemylinios
vyrikio, elgdavosi negraiai ir niekingai, ir jinai neapksdavo
t moter. O dabar ir jos elgesys buvo toks pat bjaurus ir
emas kaip ir j. Ji prim Kinsk nenuoirdiai ir altai bent dabar jai taip atrod! Tiesa, kadaise jis j skaudiai ei
d, inoma; bet argi tada ne pavydas utemd jam prot? Ji
tai turt atsiminti. Kinskio sveikata ir nervai i tikrj kelia
didel nerim, tai m atyti i pirmo vilgsnio. Jis ikamuotas ir
pervargs, irds ant savs ir ant viso pasaulio. iaip ar taip
jis nelaimingas, nors ir kaip stengsi tai paslpti nuo jos. O ji?
Argi ji ne laiminga? O taip, ji laiminga! Argi negaljo pasakyti
tam nelaimingajam nors vien ger od? Nors vien odel! Jis
apalpo ir atsigavs vis dar svirduliavo. Ir jinai leido jam ieiti,
netarusi n vieno draugiko odio, patenkinta, jog susitikimas
baigtas.
Ji taip beirdikai pasielg su mogumi, kuriam dkinga be
galo u daug k, galima sakyti, beveik u visk. Ji nepasak:
pasilik dar minutl, pailsk truput, igerk stiklin vandens.
Elgetos, ir to nebt taip ileidusi. Kokia gda!
Ieva pasiauk M art ir liep jai tutuojau nueiti pas pon
Kinsk ir pasiteirauti apie jo sveikat.
- Kajut C 312, pasiklausi stiuard, Marta.
M arta netikjo savo ausimis, ji pakreip on savo tam
si, ma galvut ir piktai pasiirjo Iev. Bet, sutikusi Ievos
vilgsn, ji nusprend, jog geriau nieko neklausinti ir neprieta
rauti. Ji truput paniurnjo ir ijo. Po minuts gro ir nudelbusi
akis m meluoti, jog negaljusi surasti kajuts.
- Tu iandien laisva, M arta, - suirzusi atsak Ieva ir atsi
stojo. - Jei negali rasti kajuts, tai a pati nueisiu.
- 175 -

M arta, isigandusi ir netikdama, ipt akis, bet Ieva jau

pradingo u siaur kajuts dur.
Bus geriausia, jeigu ji nueis pati! M arta tikr tikriausiai
pasakyt koki nors kvailyst ir tik pagadint reikal. Pagaliau
jos paios pareiga atitaisyti savo beirdik poelg.
Plaiais laiptais ji nusileido prie palmi sodelio ir ia susi
dr su vyresniuoju stiuardu ponu Pape.
- Praom padti, - tar ji. - Iekau pono Kinskio, kajut
C 312.
Ponas Pap nusilenk ir akies mirksniu sustabd lift.
- Praom, mano brangioji ponia, suteikite man garb jus
palydti.
Ievos akyse jis stengsi pasirodyti kuo kuklesnis ir menkes
nis, nes i tikrj jaut jai be galo didel pagarb.
- Praom ia, brangioji ponia, - denis C. tai kajut 309,
310. - Dar kart nusilenks, jis taktikai pasialino.
Ieva pasijuto visikai viena ilgame tyliame koridoriuje. io
nai nebuvo n gyvos dvasios, nors laive gyveno madaug trys
tkstaniai moni. Ji atidiai skait vizitin kortel ant 312-tos
kajuts dur; staiga tos durys tyliai atsidar, ir pro jas ilindo
veidas su raginiais akiniais. Akiniuotas mogus i nustebimo net
atlijo.
- Ponia Kenigsgarten? - sumurmjo jis.
T akimirk ji atpaino jaunj urnalist, kuriam ryt
dav interviu.
- O pone Prinsai, - tar ji. - Js irgi gyvenate ioje kaju
tje?
Vorenas atsargiai privr duris ir tyliu balsu tar:
- Taip, ponia Kenigsgarten, a gyvenu ia.
Ieva pasak norinti suinoti apie Kinskio bkl.
Nejuiomis ji irgi pritild bals. Kinskis iandien popiet lan
ksis pas j, ir jo sveikata jai pasirodiusi tartina.
Vorenas linkteljo. Jis godiai trauk save pakalnui kva
p, kurias ita avinga isipuousi moteris buvo prisisegusi prie
pilnos, kvepianios krtins. O dabar, vadinasi, prasideda jo
vaidmuo iame romane! Jis dav Ievai enkl, ir jie truput pa
sitrauk nuo dur.
- Ponas Kinskis miega, - pritilds bals pagarbiai tar Vo
renas. - iandien jis vis dien atrod labai susijaudins. Po
piet jis gro labai ibals ir tutuojau atsigul. Atrodo, j vl
-

176

m kamuoti jros liga. Jis pasak: Svarbiausia, Prinsai, yra

nervai, neumirkite to. Js galite bti genijus, bet jeigu jum s
sutriks nervai, atsidursite idioto vaidmenyje."
- Kaip jum s atrodo, ar jisai neisigs, jeigu a ueisiu?
- O ne, jis igr vaist nuo nemigos. Jis kas dien dideliais
kiekiais vartoja vairiausi ri vaistus.
Vorenas atsisveikino.
Ieva valandl pasiklaus, stovdama u dur, paskui tyliai
jo ir udar duris.
Kinskis guljo lovoje ir miegojo. Jis buvo apsivilks tuo pa
iu kostiumu, kur vilkjo iandien po piet, tik nusiavs batus
ir usiklojs antklode.
Ieva sdjo ir irjo j. O, kaip jis vis dlto prailo! Kinskio veidas jau nebuvo toks ibals kaip iandien po piet. Jis
buvo tam sus kaip visada, kai jis gerai jausdavosi, taiau skaus
mingos raukls aplink burn atrod tartu m atriu peiliu rtos
veid visiems laikams. Jo veidas buvo toks pat grietas ir tra
gikas kaip ir visada. Lygiai taip pat kaip ir kadaise jis, m atyt,
reikalauja per daug i savs ir i kit, galvojo Ieva. Kodl jis
negali bti kuklus ir paprastas kaip kiti mons?
Kinskis sujudjo. Jo antakiai pakilo vir, o siauros lpos
krusteljo, rods, tuoj nusiypsos. Bet nenusiypsojo. Jo skruos
tai pamale paraudo.
O, i akimirk Kinskio irdis buvo kupina diaugsmo. Jis
sapnavo visokiausius malonius dalykus. Vieno didelio koncerto
metu Reifenbergas skambino jo Odisj" - pasisekimas buvo
neabejotinas, o juk Viena tai viso pasaulio ausis! Po koncerto
jis pasikviet pas save draugus, buvo paruota alt ukandi
ir vyno. Viskas buvo be galo nuostabu, t vakar jis buvo lai
mingas ir, keisiausia, nesigdijo savo laims. Bet kurgi Ieva?
Jos nebuvo. Ir jis m iekoti Ievos po visus kambarius. Ieva,
kur tu? Staiga jis ivydo j, stovini prie bufeto ir pilstani
emuogi grim. Ant jos krito ryki viesa, ir jis pamat, jog
ji nia. O Dieve, ji neioja po irdimi jo kdik! Jis tai pam at
pirm kart! Ir Kinskis pagalvojo su savanaudiku diaugsmu:
vaikas dar labiau priri j prie mans! T akimirk Ieva atsuko
veid, ir, kai ji pravr lpas, ketindama jam kak suukti, jis
atsibudo. Atsimerk - ir ivydo prie save j, Iev!
I pradi Kinskis netikjo savo akimis. Jis usimerk ir vl
tariai atsimerk. Taip, be abejo, tai buvo Ieva, ir jinai ypso
12. 608

- 177 -

josi. Jis tebebuvo smarkiai apsvaigs nuo vaist, taiau smon

buvo pakankamai aiki, kad suvokt, jog Ieva i tikrj sdi
alia jo lovos. Jis netgi jaut pakalnui kvap, sklindant nuo
jos krtins.
Be abejo, jis guli savo kajutje, m ato visus daiktus, esan
ius joje, tai kodl gi Ieva negali ia bti? Tiesa, ji iandien
prim j kiek altokai, bet gal gale jinai i paskutinij sten
gsi neparodyti, jog jis tapo jai visai svetimas ir nereikalingas.
Bet kodl gi jinai atjo pas j?
Prie daug daug m et - gal prie kok im t met, - kai
jis blogai jautsi, jinai sdjo prie jo lovos lygiai taip pat kaip
ir dabar. Jis prisimin, kokia velni ir rpestinga ji buvo. Kartu
prisimin, kaip j slaugydavo dukt Greta, kai jis perals susirg
davo. Nejuddama ir sustingusi ji sddavo ant kds, pasidjusi
ant keli knyg; bet vos tiktai jis pajuddavo, ji paokdavo, pa
siruousi ipildyti kiekvien jo nor.
Greta ir Ieva! Kokios jos vis dlto panaios! Tokia pat ovalo
formos gaiva, tos paios atkakliai ilenktos lpos, ta pati auk
ta savotika kakta, tamsios, nors kiek skirtingo atspalvio akys.
ionai buvo ne kas kita, o Greta, sdinti prie jo lovos, tik kiek
vyresn. Jau seniai jis bejaut toki palaim kaip dabar. Greta
ir Ieva - jos abi buvo su juo! Jis usimerk. Vokai virpiojo.
Ieva pravr burn visai kaip sapne, kai ji, stovdama prie
bufeto, atsisuko j, ir nusiypsojo dar plaiau.
- Feliksai, - tar ji, - tai a.
16

Kinskis pakl akis.

- M atau, - tar jis. Ai, Ieva. Labai malonu, kad atjai.
Jis uiuop jos rank, gulini ant keli. Ieva pajuto, kad
jo ranka alta kaip ledas; jinai pam j suildyti.
- Ar tau geriau, Feliksai? - paklaus ji.
- A m anau, Ieva, kad tai tik lengva jros liga, - atsak
jis, ir jo balsas pagyvjo, tartum jis tik dabar bt visikai
atsigavs. Jis sumio ir iraudo, nes staiga pajuto Ievos rank
ilum ir velnum. Mgino atsikelti, bet Ieva pra j gulti.
Ji nepatenkinta lingavo galv ir sunerimusi irjo j.
- Tu nekaip atrodai, Feliksai, - tar ji. - Matyt, persidir
bai? Ir neprisiiri kaip reikiant? Gal net maitiniesi neregulia
riai? Ak, a gi tave pastu!
- 178 -

Jos balsas skambjo iltai ir velniai, ir jam buvo beveik

malonu klausytis jos priekait.
Kinskis prisipaino, kad ta prasme jis kartais nusikalsta.
Galbt ir tasai atsiskyrlikas gyvenimas nykiame Zalcburge
irgi neijo naud? Jam reikt daugiau bendrauti su monmis.
mons nra tokie jau baiss, kaip jam atrodo! Rytoj ji supa
indins j su keletu savo draug. Jie galt jam bti naudingi
Amerikoje, jeigu tai jam atrodyt svarbu.
- Ar galsi rytoj su manimi pavakarieniauti?
- Galsiu, ai, ai, Ieva!
Jie patyljo.
Kinskis guljo nejuddamas, susimsts, smeigs akis to
l. Jo skruostus imu velnus raudonis. Tai buvo tikras Ievos
balsas, o ne tas oficialiai mandagus tonas, kok girdjo iandien
po piet. Ir jo irdyje vl prabudo beprotika viltis.
I susijaudinimo jo lpos idivo, jis suvilg jas gurkniu
vandens. Paskui tar:
- Mes iandien tik prabgomis pasikalbjome, Ieva, tai yra
a buvau tokioje bklje, kad ivis neprisimenu, apie k mudu
kalbjome. Labai puiku, kad tu atjai, a dabar jauiuosi ramus
ir pailsjs. A m anau, mums reikt kai k aptarti.
Ieva linkteljo.
- Svarbiausia, inoma, Greta, - patyljs tar Kinskis ir
pasiirjo Iev.
- Taip, Greta! inoma, Greta! - pritar Ieva.
Kinskis atsisdo lovoje. Greta - tai vis svarbiausia, pa
kartojo jis. Dien ir nakt jis galvoja apie j. Greta protinga ir
ididi mergait. Ji visuomet linksma, o gal tik dedasi linksma,
taiau jis patyr, jog ji itisus metus gyvena tik viena mintimi:
atostogos, kurias ji gals praleisti drauge su motina! Kinskis nu
tilo, skausmingai surauks kakt. O, Gretos rpesiai jam nra
paslaptis, ir jis taip pat ino, kad viskas turi pasikeisti.
- Kaip tu manai, Ieva?
Giliai susimsiusi Ieva tyljo. Nebuvo reikalo jai tai at
sakyti.
Jis be perstojo galvojo apie vaiko likim, vis iekojo ieities,
bet tik dabar rado sprendim, kuris atrod gyvendinamas. Jis
nutilo.
- Kalbk, Feliksai! - tar Ieva ir paband iskaityti jo min
tis. Ji vis dvejojo. Jo balsas vert j tariai suklusti.
- 179 -

Kinskis trum pam umerk akis, tartu m jos pert, ir pir

t galiukais m glostyti sau kakt. Taip jis darydavo visada, kai
tem ptai galvodavo. Ties sakant, anksiau jis niekada tiek nesi
rpino Greta. Jai buvo tikrai gera jo namuose, ji atrod linksma
ir laiminga. Jis niekada per daug nesukdavo galvos, ar btina k
nors keisti santykiuose su Ieva. Prieingai. Kai jis pam at Iev
Veito draugje, pagautas baisaus pavydo, akies mirksniu sumo
jo, kad tokiomis aplinkybmis i vasar bt galima atidti
Gretos vizit pas Iev. Jis tutuojau pagalvojo apie savo advo
kat. Argi galima patikti vaik motinai, kuri turi meilu? Bet
dabar, i valand, kai jis nusimins iekojo ieities, kuri galbt
dar galt j igelbti, jis idst Ievai vadinamj sprendim,
apie kur jis anksiau n galvoti nepagalvojo.
tai koks buvo jo pasilymas. Jis panoro vl persikelti
Vien. Greta tad a galt lankyti Iev po kelet kart per savai
t. Vis dlto tai iokia tokia ieitis, kuri ir Gretai, ir Ievai ieit
gera, taip pat priim tina ir jam paiam.
Pasilymas i pradi pasirod gana viliojantis! Ievos vei
das i diaugsmo net paraudo. Bet po sekunds ji vl atrod
skaudiai nusivylusi. Ji suprato, jog itoks planas visikai nema
nomas. Kiekvien Gretos apsilankym Kinskis laikys didiausia
malone, u kuri ji turt atsilyginti tuo paiu. Jis vl bandys
kitis jos gyvenim, kaip kad dar anksiau. Jis mirtinai u
kankins Gret ir j, kokia nors dingstimi nutraukdam as tuos
vizitus, ir Ieva priklausys vien tik nuo jo valios. Jinai painojo
j pakankamai gerai.
- Ne, - tar ji, truput pagalvojusi, ir nusivylusi papurt
galv. - Ne, Feliksai, tai ne ieitis, tu gi pats inai, - pasak ji
lidnu balsu. - Vaikas ims blakytis nuo vieno prie kito ir ne
supras, kur jo tikroji vieta. Jis nebeturs jaukaus nam idinio,
o Greta dar per maa. Po dvej trej met gal ir galima bt
apie tai pagalvoti.
Kinskis atidiai pavelg Iev.
- Sakai, ne ieitis, ne ieitis? - nerytingai paklaus jis. Na, tai pagalvokime drauge, Ieva, gal atsiras koks kitas bdas,
kuris bt priimtinas visiems. Gal tu turi kok nors pasilym,
Ieva?
- O taip, - atsak Ieva, - turiu vien pasilym.
Jos balsas skambjo tvirtai, ji atkakliai papt lpas. Kins
kis nujaut, jog dabar ji pasilys visikai nemanom dalyk.
- 180 -

- Tai visai paprasta. Tu galtum atiduoti G ret kok nors

pension netoli Vienos - tai ieitis!
Staiga Kinskis atsisdo lovoje, jo akys surjo.
- O a? A? - susijaudins suuko jis. - O mane umirai!
Tu gerai inai, jog a negaliu isiskirti su Greta.
Jis atsilo sunkiai kvpuodamas.
- Tai irgi ne ieitis, Ieva, atleisk man, - po valandls tai
kiu balsu prabilo jis. - Nepamirk, jog kalbame apie abipus
susitarim, ir n viena alis negali atsisakyti savo teisi.
- Bet ju k a motina! - suuko Ieva, tarytum tai visikai
pateisint jos pasilym. Staigus raudonis imu jos skruostus,
akys deg.
Kinskis usimerk ir vl lengvai patryn sau kakt pirt
galiukais. O, jau kiek syki jis girdjo argument, prie kur
kiekvienas vyras pasijunta bejgis.
- Atleisk, Ieva, - prabilo jis, - a inau, jog motinoms
sunku sivaizduoti, kad ir tvai myli savo vaikus.
Vl atsinaujino senas jdviej ginas, viena i daugelio at
kakli kov, kurias jie kadaise kovojo dl Gretos. Jis nenorjo
tsti ito gino.
Kinskis guljo tyldamas, umerktomis akimis ir susijaudi
ns alsavo. Prie akis ikilo graus Ievos veidas, lyg vaigds
juodam e nakties danguje pykiu liepsnojo gilus jos aki vilg
snis. Ievos veidas vytjo didybe ir atkaklumu. i akimirk jis
atrod be galo kilnus ir graus. Ir vis dlto tai buvo tas pats
veidas, kur jis prie daugel m et ivydo jos tvo sode! Ieva
pasiliko tokia pat, koki jis visada painojo. Ji n trupuio ne
pasikeit. Jeigu myljo, tai myljo kaip reikiant, jei neapkent,
tai irgi visa irdimi. Jeigu iandien j pagavo naujas meils jaus
mas, tai ji visikai pamir buvus mylimj, lyg jo niekada ir
nebt buv. Ji niekada neengs n maiausio ingsnio to ne
nordama. Instinktyvus jos prigimties pastovumas ir buvo toji
jga, kuri pajungdavo mones jos valiai. O ji to net neinojo.
Kinskis veltui band kovoti su ta jga. Jis tebemyljo j
taip pat kaip ir prie daugel met. Jis neteko vilties, nusimin
ir palo, o ji - ji liko tokia pat kaip prie deimt met. Ji
buvo tokia pat rami ir nepriklausoma, nors neiojo brangiau
sius drabuius ir puonius blizguius. Jos nesteng papirkti nei
drabuiai, nei papuoalai, nei lov, nei milijonai.
Tos mintys aibo greitumu mkteljo Kinskio galvoje. Ty
- 181 -

la truko neilgai, ir jis vl prabilo.

- Neumirk, jog, be Gretos, a daugiau nieko neturiu!
Jis igirdo, kad Ieva sujudjo. Staiga j pagavo baisi bai
m, kad ji gali ieiti ir vl palikti j vien. Jis atmerk akis ir
atsisdo lovoje, maldaujaniu balsu kartodamas:
- Taip, Ieva, be Gretos, a nieko daugiau neturiu, nieko,
ninieko! Pasistenk mane suprasti.
Staiga jis pam at save smeigtas jos tamsias, kupinas li
desio akis. Ji linkteljo.
- A suprantu, - tar ji. - Tu nelaimingas, Feliksai, pridr ji linguodama galv.
Kinskis nudelb akis.
- Nelaimingas? - pakartojo jis. - Nelaimingas? O argi tu
laiminga, Ieva?
- O, taip, beveik visada, a beveik visada laiminga!
Kur laik Kinskis tyljo, karti ypsena ikreip jo veid,
paskui jis vl surimtjo.
- Taip, taip, - tar jis, - a nelaimingas ir niekada ne
buvau laimingas. A visada buvau vienias. Dar vaikystje. A
neturjau draug, a nemyljau moni. Net savs nemyljau.
Tu gi inai. A myljau vien svajones apie savo bsim lov. O
Ieva, tu pirmas mogus, kur a tikrai pamilau, ir tai nebuvo
laikinas susiavjimas. Taiau, myldamas tave, a sigeidiau,
kad tu kiekviena savo kno dalele ir kiekviena mintimi priklausytumei man. Dabar a suprantu, jog tai buvo kvaila. Tavo
gyvenimas tada tik prasidjo, o manasis jau buvo pasieks tam
tikro brandumo. Tai buvo kvaila i mano puss. A tave kanki
nau, suprantu, a buvau tikras egoistas.
- Nekalbk apie tai, Feliksai! - pertrauk j Ieva. - Tie me
tai, kuriuos a pragyvenau drauge su tavimi, puiks ir doms.
Galbt ne patys puikiausi, bet tikrai patys turiningiausi.
Kinskis tyljo, palenks galv, tartum vis dar klausydama
sis jos odi. Paskui atsigrs Iev paklaus:
- Ar tai tiesa, ar tik gras odiai?
Ieva atsak:
- Tai tiesa.
Kinskis susimst. Paskui ypteljo, ir Ieva pamat, kaip
blyksteljo jo lygs, balti dantys.
- O vis dlto tu negaljai ilgiau itverti t turining met?
- 182 -

- Taip, - tar Ieva. - Taip, a negaljau itverti, Feliksai.

Tu per daug reikalauji i moni. A negaliu kas dien gyven
ti pakiliais jausm ais ir didingomis mintimis, tiesiog negaliu. A
tik paprasta moteris. A tokia kaip ir visi mons, kuriuos tu
niekini.
Kinskis papurt galv.
- O, kaip tu klysti, - tar jis. - Na, tiek to.
Jis nuleido akis ir ilgai tyljo. Paskui vl pairjo Iev.
- Klausyk, Ieva, - tar jis, - kiek met, kai mes isiskyr
me? Penkeri? ituos penkerius metus a gyvenau atsiskyrs nuo
moni. Tai buvo man kania, gal skaistykla, gal net pragaras.
Neinau. A gyvenau jausdam as visik dvasin tutum . Tu i
nai, kaip a gerbiu mam, taip pat ir mis Roders. Tai geros
moterys, kurios vis dien praleidia gerdamos arbat, megzda
mos ir tuiai plepdamos. Argi galima gyventi tokioje aplinkoje,
kur nra jokio dvasinio peno?
- Matai, - pertrauk j Ieva. - Matai, kaip tu niekini mo
nes? Ar tau neatrodo, kad taip niekinti mones pavojinga?
- Taip, inau, kad pavojinga atsiriboti nuo moni, nuo j
poiri, paproi, prietar, netgi nuo j yd, bet a kitaip
negaliu. Noriau tau tik viena pasakyti. Per tuos baisius penke
rius metus a daug k supratau, Ieva. A nebe tas, koks buvau
prie penkerius metus, kai mes isiskyrme. A daug ikentjau,
daug k supratau ir imokau. A tave supratau tik dabar.
Ieva pakilo, skausmingai ypsodamasi.
- Klausyk, Ieva, - pradjo Kinskis, tiesdamas j rankas. Klausyk, Ieva. A daug k supratau, tikk manimi. Gal tu gal
tum ... - jis usikirto, pats pabgs savo praymo, - ar negal
tum e pabandyti dar kart? Tai irgi bt ieitis, bene vienintel
tikra ieitis. A myliu tave taip pat kaip ir prie penkerius me
tus, - jausm ingai pridr jis. - Ieva, a tik dabar supratau, kad
tebemyliu tave, tiktai dabar. Prireik penkeri m et pragaro,
kol a tai supratau.
Ieva susijaudinusi irjo jo veid, piln kvpimo, palai
mingai nuvitus. Dabar jis atrod vl toks pat, kok ji retkar
iais m atydavo kadaise.
- Feliksai, - tar ji, suiupusi jo rankas. Jos balse skamb
jo uuojauta, gailestis ir skausmas. - Klausyk, bk protingais.
Kas prajo, nesugrinsi, tu gi supranti tai kaip ir a. Lengviau
prikelti numirl negu atgaivinti jausm , kuris seniai mir.
- 183 -

- Ieva! Ieva!
Jo rankos kabinosi u jos. jis visikai neteko savitvardos.
- Labos nakties, Feliksai, - atsitraukdam a velniai tar Ie
va. - Man laikas eiti. Labos nakties!
Ji iskubjo pro duris, ir jis igirdo koridoriuje jos greitus
ingsnius.
- Ieva! - suuko jis. - Ieva!
Paskui usitrauk ant veido antklod ir sudejavo.
17
Maasis ekscelencija Leukas kariuodamas guljo lovoje.
Buvo vidurnaktis, ir kajutje viepatavo visika tam sa. Taiau
Leukas m at kakokius blykiojimus, sakytumei ore skraidanias
vytinias dulkeles. Jis aikiai jaut, kad kliedi ir kad visi bal
sai bei reginiai tra tik kartligs sukelta fantazija. Taiau jis
nesteng j atsikratyti.
Jis m at save, sakant parlamente kalb. Apsivilks fraku,
judesiai kaip visuomet didingi, keliantys susiavjim. Jis sak
t pai kalb, kuria kadaise jam pavyko tikinti parlament,
jog karas su Turkija neivengiamas. Jis igirdo savo baigiamj
od, kur iandien atm intinai ino kiekvienas: O! - apsvaigin
tas savo odi, patetikai suuko jis tada, iskts rankas. Kai ivystu taut, pasipuousi pergals laurais, a usimerkiu
lyg apakintas: taip visa tai grau!"
Jis girdjo audringus plojimus, suavti mons ties j
rankas - i susijaudinimo jis net atsisdo lovoje, o paskui, vi
sas iseks, vl griuvo ant pagalvs ir, pusiau prarads smon,
sudejavo.
Po valandls jis vl atsigavo. Kariuojant kn ipyl pra
kaitas, vidurius, rodos, rai kas plonai, atriais peiliais. Li
ga, tnojusi jam e jau kelet dien, i nakt staiga j visikai
pakirto.
Garlaivis krat j tarytum sietas, ir su kiekvienu kreste
ljimu jis vis stipriau juto, kaip kait peiliai bado jam pilv.
Leukui buvo malonu galvoti, jog alimais kajutje miega Zoreta. Jam dargi atrod, jog girdi oretos kvpavim, toks budrus
dabar tapo.
Lpos deg. Tamsoje jis apgrabaliojo naktin staliuk, ie
kodamas stiklins vandens, bet niekaip negaljo sursti. Paskui
- 184 -

vl guljo tyliai ir kantriai, stengdamasis prisiminti, kur yra

jungiklis.
Netiktai jis ivydo silpn vies, gal tik atvait, ir vis
dlto tasai blankus spindullis sukl jam palengvjim. Tuojau
pravis, jis gals rasti viesos jungikl, ir tad a viskas bus ge
rai. Jis usimerk ir m snausti, o kai nubudo, blanki viesa
buvo jau daug aikesn. Jis iupo u direlio, laikanio uuolai
d, i vis jg pasikl ir tokiu godiu vilgsniu pavelg pro
iliuminatori blyki aur, tartum naktis bt trukusi vis
imtmet. Jis m at tirt, dulsv migl, o daugiau neirjo
nieko, netgi jros.
Visikai iseks, jis vl atsigul lov. Dabar pravito tiek,
jog jis galjo atskirti savo kambario kontrus.
Auo. Diena artinosi pamau, ir Leukas minut po minuts
stebjo jos atjim. Ji atrod tokia pat kaip ir visos kitos die
nos, ir Leukas n nenujaut, kad toji diena, besiartinanti ltai
kaip ir visos kitos dienos, taip iauriai pasibaigs. To nenujaut
nei jis, nei kiti, pabud i miego. O likimo akis jau nusiirjo
Kosmos", pasirinkusi j i tkstanio laiv, plaukiojani t
valand jroje.
Leukas pajuto palengvjim. Sulig aura jo kanios pasi
baigs. Jis susirado stiklin vandens, ir, nors joje buvo tik keletas
la, jam pasidar nepaprastai lengva, kai suvilg lpas.
Ryto prieblandoje Leukas guljo paslikas, lyg ant netu
v, senas, idivs, barzda styrojo it balta luota, lyg juoda
kaitusi anglis rjo didels akys.
Ir vl jam pasirod, jog girdi oretos kvpavim.
- oret! - ia jis pamat, jog durys oretos kajut
vos privertos, visai kaip vakar vakare, kai jis pasak oretai,
jog blogai jauiasi ir nori tutuojau gulti. oret ruosi eiti
pokyl, jis, inoma, jos nelaik, bet jinai paadjo vliau usukti
pas j ir palinkti labos nakties. Tikriausiai jinai buvo atjusi,
kai jis jau miegojo, ir, m atyt, umiro udaryti duris.
Jis kent didelius skausmus, prakaitas tiesiog liaugte liau
g, kankino smarkus trokulys. O, kad kas paduot jam stikl
vandens, daugiau jis nieko nenorjo!
- oret! - vl sunibdjo jis, kart garsiau. Gal kartais
jinai igirs. Jis sukluso, bet dabar negirdjo oretos alsavimo. oret! oret! - dabar jau garsiai suuko jis, bet jo balsas bu
vo ukims ir taip baisiai gergd, jog galjo igsdinti miegant
- 185 -

mog. Jis baimingai sukluso. Dabar oreta paoks i miego ir

ims j barti. Taiau niekas nesujudjo.
- oreta! oreta! - udusdamas vis garsiau auk Leukas.
Gal jinai neusigaus, jeigu jis prikels j i saldaus miego, tik
vien vienintel kart, kad jinai paduot ja m stikl vandens?
Gal ne?
Jis padar oretai ne toki jau menk paslaug, tiesa, pa
dar tai su diaugsmu! Jinai, jo tolim a giminait, apeliavo jo
ger ird bei vyrik kilnum. O, Leukas niekada nepraleisda
vo progos atsiliepti itok kreipimsi. Jis dovanodavo bausm
mogudiams, netgi smokslininkams, pasiksinusiems jo gy
vyb. oreta neumiro dti laik savo nuotrauk. I jos
jis atpaino jos talent. Eile st charmanteZ44 - pagalvojo jis
ir tutuojau atra jai, kad maloninga vaigd artimiausiomis
savaitmis parodys jam keli Paryi.
tai tenai prie kelet savaii jis ir ivydo oret pirm
kart. Jos padtis buvo nepavydtina. Ji slaug sunkiai sergan
i tet. Buvo ivargusi, sunykusi ir visikai nusiminusi. Jis tais
tet sanatorij, o oretai inuomojo kambar tam e paiame
viebutyje, kur pats apsistojo. Jis apreng oret nuo galvos
iki koj, nes ji buvo visikai nuskarusi, netgi, atsipraant, mo
nik markini neturjo. Pagaliau kai oreta prie jo velniai
prisirio, jis pasil jai lydti j Amerik. Jos grois, avumas
pads jam tvarkyti reikalus.
Na gerai, tai buvo tiesiog mogika pagalba, ne daugiau,
bet galbt dabar, taip blogai jausdamasis, turi jis teis u it
paslaug prayti oretos malons, kad ir kaip saldiai miegot
jaunoji dama?
- oreta! oreta! - kimiai auk Leukas. Pagaliau jis m
dauyti stikline naktin staliuk. Jokio atsako. Tada Leukui
dingteljo baisi mintis: jos ia nra! oretos ia nra!
Kelet minui jis guljo lyg sukaustytas. Po kiek laiko,
nepaisydamas deginanio skausmo, tuoj pat atsikl ir jungs
vies m liauti prie dur, kabindamasis u daikt: oretos
lova buvo nepaliesta.
Leukas vl gro savo lovon ir kelet minui guljo visikai
iseks nuo tempimo, visas drebdamas, pusiau apsvaigs, tylus
ir nejudrus tarytum skeletas.
44Ji avinga! (pranc.)
- 186 -

oretos ionai nebuvo! Ji inojo, jog jis serga, ir vis dlto

inakt negro.
Pagaliau jis m tyliai verkti. Eile esi jeune!AS - pagal
vojo jis, teisindamas j. - O a senas. Jam buvo eiasdeimt
penkeri. Politinis gyvenimas j visikai nukamavo: nesibaigiantys
posdiai, rietenos siaudrinusiame parlamente, pasiksinimai j du kartus ov. Jo jgos buvo isekusios, jis tai inojo.
oreta buvo jo svajon, graiausia svajon. Sunku skirtis
su pasauliu turint tokias juodas, aistringas akis kaip Leuko, tu
rint tok talent, toki geniali jg. Napoleonikasis genijus, taip ra laikraiai anomis triumfo dienomis! oreta buvo jo
paskutin svajon - kokie velns jos pabuiavimai!
Leukas verk.
Igirds koridoriuje varpelio skambjim, ir jis pagaliau i
drso sutrikdyti ramyb, viepataujani garlaivyje, ir paskam
bino. jo stiuardas. Leukas papra atneti stiklin vandens ir
ikviesti gydytoj.
- Jo ekscelencija Leukas, girdite, jaunuoli, - pakartojo jis.
Svirduliuodamas jis vargais negalais dar kart atsikl i
lovos, iaip taip apsipraus ir apsivilko nauj, truput koketi
k pranczik piam baltais ir rausvais dryeliais. Isikvpins
odekolonu barzd, veid ir rankas, jis vl atsigul ir m kantriai
laukti gydytojo.
18

Visada taip bna. Kartais daktaras Karelas, laivo gydyto

jas, itis par neturdavo k veikti, bet kitais sykiais jis tiesiog
buvo plomas visas puses. tai ir inakt vl prasidjo toji
velniava!
Madaug vidurnakt daktaras turjo aptvarstyti jaunj po
n Harper, kuris gerokai igrs plono stiklo ukmis susieid
bare skruost ir smilkin. Nors kraujas plste pldo, aizda ne
buvo itin pavojinga. Netrukus j ikviet antros klass kajut,
kur jau n a mergina persipjov venas. iame dideliame garlaivyje
buvo nemaai skausmo; mons nesiskyr su savo vargais, plauk
dami i Europos Amerikon, i Amerikos Europon, o kartais ir
aplink vis pasaul.
45 Ji jauna (pranc.)
- 187 -

Jis pamiegojo vos deimt minui, ir j paadino pono Gar

denerio sekretorius. Pon Gardener itiks sunkus irdies prie
puolis.
- Donas Piteris Gardeneris? I Pitsburgo?
- Taip, Donas Piteris Gardeneris.
Skubiai rengdamasis jis iklausinjo Filip.
- Kiek man inoma, ponui Gardeneriui pastarosiomis savai
tmis teko nemaai jaudintis? Tasai streikas. Papasakokite man
visk, pone Filipai.G al tai tik nervai.
Filipas papasakojo, jog Gardeneris vakar pasiunt kreipi
msi streikininkus, kuriame maldavo pakentti, kol jis sugr.
Jis paved direktoriui Holcmanui su ituo kreipimusi nusileisti
acht, kuri buvo um streikininkai. Bet sukilliai net nesi
klaus kreipimosi, o Hoicman sunkiai sueid, apmt anglies
gabalais. Po to Holcmanas pateik streikuojantiems ultim atum :
dav jiems dvylika valand apsisprsti, po to ijungsis venti
liacij.
- Ventiliacij?
Filipas paaikino, jog Holcmanas grasino nutrauksis oro
tiekim, tad a streikininkai tursi ieiti i achtos, nes kitaip jie
udusi.
- Ak, taip, dabar suprantu. Ventiliacij. Atleiskite, a dar
ne visikai atsitokjau i miego.
- it telegram mes gavome dvylikt valand, - pasakojo
toliau Filipas, engdamas su daktaru Karelu koridoriumi, - ir
tas nepaprastai sujaudino Gardener. Holcmano ultim atum jis
palaik neapgalvotu ir provokaciniu ingsniu. Jie padegs acht! - suuko jis. Jis tiesiog nesitvr savam kailyje. O paskui itas priepuolis.
- Ai, ai, pone Filipai. Dabar man jau paaikjo, - tar
daktaras Karelas.
Jis utruko pas Don Piter Gardener iki ketvirtos valan
dos ryto. Tuojau po keturi, visikai nusivars nuo koj, atgul
miegoti. Bet j vl paadino barbenimas duris! Mirtinai nuvar
gs jis nusvirduliavo prie praustuvo.
- Sakote, ekscelencija Leukas? - paklaus stiuard.
- Taip, ekscelencija Leukas.
Lyg apdujs daktaras Karelas sunkiai lepsjo alia stiuar
do. Jis vos laiksi ant koj. Nordamas bent kiek prasiblaivyti,
usideg cigaret.
- 188 -

- Ekscelencija Leukas? Jis yra vienos Balkan valstybs mi

nistras, ar ne taip? Keliauja drauge su savo giminaite, ta avin
ga asmenybe?
Stiuardas gteljo peiais. Jis apie tai nieko neins.
D aktar Karel krt altis. Miegantis garlaivis, per kur
jie ingsniavo, jam pasirod kraupus. Deg tik kelios lempos.
Tai en, tai ten vaiduoklikai blykiojo veidrodiai, taip, i tik
rj, i valand garlaivis panjo ukeikt, vis apleist,
negyvenam pil. Tik retkariais jie sutikdavo budint stiuard
arba ugniages, kurie sergjo keleivi mieg.
Palmi sodelyje, kur fontanuose pamklikai telikavo van
duo, daktaras Karelas buvo priverstas minutl prissti ant
fotelio.
- Js labai greitai einate, mano drauge, - tar jis. - Tik
riausiai bijote, jog bus per vlu? 0 , js nesivaizduojate, koks
itvermingas mogus! inoma, kartais tai vyksta labai greitai,
viens du, ir Stiksas jau perplauktas.
Daktaras Karelas nusijuok, ir aidas, keistai atliepdamas
jo juok, atsimus stiklines palmi sodelio sienas, nuskamb
jo taip kraupiai, jog daktaras net paiurpo. Tikras vaiduokli
laivas, dievai!
- Eime! - tar jis.
Jo ekscelencija Leukas pasveikino gydytoj, didingai kresteldamas il barzdel. Jis sdjo lovoje, apsivilks baltai ir raus
vai dryuot piam. Kajut buvo rykiai apviesta, deg visos
lempos.
- Man be galo gaila, kad jus sutrukdiau, - sutratjo jis
pranczikai. - Miegas yra veniausias dalykas pasaulyje, be
veik toks pat ventas kaip ir mirtis. Bet ko norti? Dvasia di
dinga. taiau knas - vien skurdi materija.
D aktaras Karelas suprato, jog ia sunkus ligos atvejis. itas
plepantis seniokas kliedi i kario.
- Bijau, - kalbjo toliau Leukas, ir jo ila barzdel su
virpjo, - kad mano paliegusiame kne vl m m aitauti tas
netiks organas. Materija sukilo prie dvasi. Tai, - susigds jis
prislopino bals, - akloji arna. Niekam nereikalingas organas.
Daktaras Karelas nustat pavojing aklosios arnos u
degim.
- A atsisiu jum s i vaistins kelet psli su ledu, - tar
jis. - Kelet valand dsime led, o paskui a vl usuksiu. Js
- 189 -

minjote, kad itaip negaluojate ne pirm syk, ar ne taip? Gal

ir kart pavyks kaip nors veikti lig? Bet vis dlto reikalinga
skubi operacija, nra jokios abejons. Ar jum s atsisti slaug,
ekscelencija? O gal yra kas nors, kas galt jus slaugyti?
Leuko vilgsnis apsiblaus, jis, atrodo, nieko nesuprato.
- Jeigu a neklystu, js keliaujate drauge su savo dukter
ia, ekscelencija?
- Taip, taip! - tar Leukas, panarins galv. - Madmuazel
oreta Adonar i Paryiaus teatro Comedie Francaise.
Bet kai gydytojas norjo dar kak pasakyti, Leukas pridjo
prie lp pirt, akimis rodydamas gretimas duris.
- Taip, - tyliai pakartojo jis. - Ji buvo pokylyje. inoma,
kodl gi jai ten nenueiti? Eile st jeune! Sugrusi jinai slaug
m ane vis nakt, nors i nuovargio pati vos besilaik ant koj.
O, ji geras vaikas, jautrus vaikas. Prie penkiolika minui a
pasiuniau j miegoti.
Gydytojas paklaus, gal jam paadinti panel oret Ado
nar ir duoti jai kelet nurodym, kap dti psles su ledais.
Leukas maldaujamai ities rank.
- O ne, ne. Brangusis daktare, duokime mergaitei ramiai
pailsti, - papra jis ir dkingas nusilenk, nordamas parody
ti, kad daktaro paslaugos jam nebereikalingos.
I vaistins atjo feleris ir udjo psl su ledais jam ant
pilvo, kuris dabar degte deg, lyg kas bt kis vidurius
liepsnojant degl.
Leukas guljo ramiai ir kantriai. Jis klaussi. Kada gi ji par
galiau ateis? Juk kada nors vis tiek ateis?
Taip, ji i tikrj buvo jo svajon, paskutin svajon, ir
buvo sunku jos atsisakyti. Ji buvo lyg ro, lidnai pagalvojo
jis, kuri mirtaniajam prikia prie veido. Ji buvo lyg ros
kvapas, dvelkiantis virum kapo.
Kit Saliven nuud it svajon.
19
ryt i vis seser Hol pirmoji apsireng Mer ir tutuo
jau nulk laiptais virun radijo stotel paklausti, ar atjo taip
ilgai laukta telegrama.
Beskubdama ji pamiro usimesti palt ir baisiausiai su
alo, kol ulipo virutin den. Pt stiprus altas vjas, deniai
- 190 -

buvo drgni. Vjas blok emyn j r dmus, besiverianius

i trij raudon kamin, nedamas juos per vis garlaiv. Kve
pjo anglimi. Retkariais pro rusvus dm kamuolius blausiai
vysteldavo saul, lyg nordam a prasimuti pro dmus ir rk.
- Baisiai alta! - suuko Mer, puolusi radijo stotel.
talis m raustis telegram snyje, koketikai vilgioda
mas Mer.
- Vos prie penkiolika minui mes gavome it telegra
m, - tar jis. - tai ji. Joje vien geros inios.
Taip, telegrama i tikrj atne geras inias. Mers akys
diaugsmingai nuvito.
- Pone tali, js avingiausias vyras visame laive! - suuko
ji. - Ai, ai!
Ir ji nubgo.
Ponia Hol dar miegojo, bet jos nieku gyvu negalima adin
ti. Jeigu inia bloga, tai isimiegojs mogus j ramiau priims, o
jei gera, tai jis ir taip greitai j suinos. Tokia buvo ponios Hol
nuomon, ir dukterys tai gerai inojo. Trys merginos linksmai
nibdjosi ir kikeno. Kartais Etel gana garsiai suspigdavo, bet
Mer j tuojau tildydavo.
Be abejo, Hol bankas kelet dien buvo atsidrs kriti
koje padtyje; prasidjo run46, ir bankas, kaip ir visi kiti, buvo
priverstas nutraukti finansines operacijas. Bet tuo metu sikio
vyriausyb ir parm bankus. Viskas susitvark kuo puikiausiai.
Donas rytoj ketins vaiuoti Niujork j pasitikti.
Trys mergaits kudjosi ir nypt vis garsiau, kol paga
liau ponia Hol pabudo, giliai dsaudama, lyg jau bt pasaulio
pabaiga.
- O visagalis Dieve! - sudejavo ponia Hol ir atsisdo lovoje.
Diaugsmingai mosuodama telegrama, prie lovos prioko
Etel.
- Na, nustok dejavusi, Bete! - suuko ji. - Viskas, k te
legrafavo tavo brolis arlis, gryna nesmon. tai, skaityk, k
rao Donas.
Ir ji padav motinai blizgant pensne.
- Js siuntinjate telegramas be mano inios? - priekai
tingai paklaus ponia Hol.
46 A ntpldis ( ang.).

Finansin banko bkl, kai bankas gauna daugyb

indlinink reikalavim grinti jiem s j naus.

- 191 -

A la yuerre, comme d la guerre!47 - atov Etel.

Staiga merginos prisimin Flores. Taip, o kas gi dabar
bus su Flores? Nespjo stebuklingoji firma susikurti, ir visas
sumanymas ilk or. Koks sielvartas! Kaip gaila!
- Dar palaukite! - tar ponia Hol, vis dar negaldama
atsikratyti lidn mini, per daug ji vakar prisikentjo, tai
sydam a kojines. Gal gale ita telegrama gal tik grynas aki
muilinimas? - Palaukite, veikiausiai jum s teks grti prie savojo
Flores anksiau, negu js galvojate! O, a pastu Don!
- Dabar tu vl galsi tekti u savojo ispano, - kreipsi
Mer Violet.
Violeta paniekinamai vypteljo ir gteljo peiais. Ne, ne,
ji dabar neturinti n maiausio noro.
- Ne, dabar jau ne. Bet, galbt a...
- K gi tu ketini daryti?
- A turbt vien grai dien pabgsiu!
- Violeta! - kaip visada garsiai suklyk Etel.
- Mama, ar supyksi ant mans, ar labai supyksi, - rim tai
paklaus Violeta, - jeigu a kada nors imsiu ir pabgsiu?
- Js iveite mane i proto! - suuko ponia Hol.
Ji norjo atsikelti, bet dukterys neleido. Ne, ne, jokiu bdu
neleis keltis. Jai reikia pailsti po vakarykio tempimo. Dukte
rys paskambino stiuardui ir usak pusryius. Kaip puiku pus
ryiauti prie motinos lovos. Dar tada, vaikystje, kai m otina
negaluodavo, jos mgo itaip valgyti.
Bet dabar reikjo dar daug k aptarti. vakar pas kapiton
bus primimas. Paskui pokylis. Po to bare siaurame svei rate
lyje dar bus okama. Nuo viliojani pramog jaunom s damoms
sukosi galva, ir jos susijaudinusios m tarkti, stengdamosi
perrkti viena kit.
Paskui, nusprendusios, jog pats laikas ruotis ikilmms,
trum pam nutilo, darbuodamosi pudros pagalvlmis, epetliais
ir lp pietukais.
- K mes iandien apsivilksime? - paklaus Etel.
- Perspju! - tar Mer. - Oras altas, drgnas ir bjaurus.
Apsivilkime kaip mekiukai.
Seserys apsivilko vilnoniais kupranugario spalvos paltais ir
ijo. Ponia Hol dar kart atidiai perskait Dono telegram.
47Karas yra karas! (-pranc.)
- 192 -

Paskui pam skylt kojini gniutul, gulint alia lovos, ir

atidariusi iliuminatori svied j jron.
Violeta nepastebimai atsiskyr nuo seser ir greitai nubgo
per den. Taip, jai btinai reikia pasikalbti su Vorenu! Vakar
ji pasielg lyg netayta kaimiet ir todl daugiau n minuts
nepakels tokios gdos.
Ji apjo rkomj salon, bibliotek, pat ir kitus salo
nus - Voreno niekur nebuvo. Nusiminusi trepteljo maa kojyte.
Bet juk negaljo jis prapulti! Pagaliau ji net apsiverk. Bet su
sigdusi apsimet, jog kakas krito ak, ir nusiluost aaras.
Vorenas! tai kaip jinai pasielg su mogumi, kur myli. Va
kar parodei savo lum, o iandien verki! Kai ji bent deimt
kart jo per palmi sodel, staiga pam at Voren, beokant
lift. Liftas m leistis emyn, bet liftininkas, pastebjs jos
most, sugro atgal ir pam j.
- Sveikas, Vorenai! - suuko Violeta. Ji apsimet didiai
nustebusi, kad sutiko j. - Tu ia?
- Taip, Violeta, a k tik ketinau apsiskusti, - truput su
sigds, nedrsiai tar Vorenas, persibraukdamas ranka apepus
skruost. Liftas leidosi emyn.
20

Nors Vorenas ir kaip gerai apie save man, bet iaip jis
buvo neblogas vyrukas ir nejaut jokios pagieos. Jis linksmai
ypsojosi, ir Violeta, irdama jo veid, n nenujaut, k jis
nuo vakar dienos ikentjo. O taip, tai buvo viena i bjauriau
si dien jo gyvenime. I pradi jis siuto, Violetos priekaitai
degino j lyg kaitinta geleis, kuria enklinami galvijai. Tiktai
vakarop jis truput nusiramino.
Vis dlto reikia pripainti, jog daug kur Violetos tei
syb, - galvojo jis. - A j anuomet skaudinau, netiktai
pasitrauks nuo jos Romoje. Bet jis negaljo suprasti, nejaugi
jis j eid, nenordamas, kad jinai tap t jo meilue. Vadinasi,
jis ne taip jau gerai pasta moterik siel. Matyt, moter ga
lima m irtinai eisti net tada, kai gerbi jos padorum! Vakare
jis staiga m ilgtis Violetos ir panoro su ja pasikalbti. Usi
mets frak, nujo pokyl, bet Violetos ten nebuvo - vakaras
prajo bjauriai!
iandien reikalai pakrypo gerj pus. J stebino linksmas,
13. 60#

193 -

draugikas jos veidas. Kokios paslaptingos ir nesuprantamos tos

moterys!
- Violeta, - tar jis, duodamas jai rank. - Nebloga dienel
iandien? Kurgi tu isiruoei?
Violeta iraudusi nusijuok, velniai irdama j. Jos vei
das vytte vytjo i laims. Kol jie leidosi liftu, ji n sekunds
nenuleido nuo jo savo ydr aki.
- Koks galas mane vakar apsdo! - tar ji. - Turbt nuo
to supimo, mane jis veda i proto. A irgi einu pas kirpj,
Vorenai. Juk iandien bus didel puota. Tikiuosi, tu atrasi man
truput laiko?
- Tau - visada!
- Ai, ai! - tai nuskambjo beveik nuolankiai.
Liftas sustojo rykiai apviestame denyje, kuris atrod lyg
tikra gatv su pramatniausiomis parduotuvmis. Violeta vel
niai pam Voren u rankos ir nusived kamp, kur stovjo
keli foteliai.
- Ak, kaip bjauriai a vakar su tavim pasielgiau, Vorenai, pradjo ji. - Kaip bjauriai! Pati neinau, kas m an atsitiko. Vakar
a tau iKiiau tikr scen, ar ne?
- Taip, tikr scen, Violeta, - tar Vorenas ir nusijuok.
Violeta nudelb akis ir kur laik sdjo tyldama. Atgai
laudam a ji atrod rim ta, grai ir rami kaip madona.
- Man gda, - tar ji, sunerdama plonus pirtus. - Man
gda. Vakar vis dien kankino mane gda, taip pat iandien,
kai tik pabudau. A ja u vis valand iekau tavs po laiv. Ne
pamirk, jog anuomet Romoje mane labai skaudinai, Vorenai.
Vorenas linkteljo.
- Tu inai, kodl a taip padariau.
- Taip, inau. Tavo motina...
- Ne vien tik motina. Buvo daugiau prieasi. Mano pad
tis vis dar neaiki. Tada a dar nebuvau pasiruos gyvenimui,
ir dabar dar ne. K gi a tau, Violeta, galjau pasilyti, bda
mas toks neapsiplunksnavs, be aikios ateities? Nieko. Argi tai
ne svarbi prieastis?
O, be co, a dar nenorjau bti laimingas, - galvojo to
liau Vorenas. - Man atrod negarbinga tokiam jaunam siekti
laims. A ir iandien dar nenoriu, graioji Violeta, bet ito a
tau nesakysiu/4
Violeta pritardam a linkteljo.
- 194 -

- Prieastis gana svarbi, i tikrj svarbi!

Ir, paklusi Voren savo graias akis, m aldaudam a tar:
- Vakar a buvau labai bloga. Paadk man, jog umiri
it baisi scen. - Ir jinai padav jam rank. - Ar paadi,
Vorenai?
- Retkariais a j prisiminsiu, maoji Violeta, bet neimsiu
jos taip labai ird, - ypsodamasis tar Vorenas. - Tegu tai
biina bausm tau.
Violeta atsidkodama rim tai linkteljo.
- Tada gerai! - tar ji.
I viraus vangdamas nusileido liftas, pilnas m oter ir
vyr. Nervingai suraukusi blyki kakt, ididiai paklusi anta
kius, i jo ijo Kit Saliven, truput pavargusi po nemiegotos
nakties, ibalusiu veidu. Paskui j juokaudam a sek oreta,
idyklikai audydam a savo juodomis akimis. Visi ikart paste
bjo, kad ji kaip ir vakar apsivilkusi Kits audins kailinukais.
Tai buvo brangiausias kailis laive, pasakikai brangus ir labai
auktos kokybs. Damos kainavo j dvideimt penkiais tkstan
iais doleri. Tiktai Paryiuje ar Londone gali kartais sutikti
tok ret daikt. Visi kudjosi, jog Kit, pagauta ekscentriko
dosnumo, padovanojo kailinukus tai prancz aktorei ir okjai,
nors tai anaiptol neatrod tiktina. oreta buvo nerpestingai
usimetusi kailinukus ant siaur pei, lyg tai bt jai prastas
dalykas, tartu m nuo pat vaikysts ji bt neiojusi tokius bran
gius drabuius. Abi damos jo pranczik parduotuv, kur
buvo parduodam i brangs ilkai, brokatai ir alikai.
Keturi jauni vyrai rusvais veidais ir juodais it anglis plau
kais, piet amerikieiai, m atyt, sek paskui damas, sustojo prie
ais vitrin ir m garsiai ploti, kai Kit usimet ant pei
isiuvint alik, pamgdiodama ispan okj.
Violeta pakilo.
- Ak, toji Kit! - tar ji. - Kaip jai ne gda. Sako, inakt
bare kils skandalas.
- Skandalas?
Vorenas tutuojau pagyvjo. 0 jis apie tai nieko neino!
- Girdjau kalbant apie tai i ai ve. Sako, Kit su Harperiu
susivaidijo. Gal gale Harperis*taip susipjaust veid, jog reikjo
kviesti gydytoj.
Vorenas sustojo. Ir apie tai jis nieko neino!
- Harperis jaunesnysis?
- 195 -

- Taip, Harperis jaunesnysis. Bet daugiau a nieko nei

nau, - tar Violeta, truput suerzinta Voreno smalsumo. Tyl
dam a ji eng toliau.
- Kur tu eini? - paklaus Vorenas. Jie jo ilgu, rykiai
apviestu koridoriumi.
- Ak, pajkime nors por ingsni, ia taip tylu. Juk tu
gali dar minutl pabti su manimi?
Susimsiusi ji sustojo. Paskui giliai ir nuoirdiai atsiduso.
- A jo isiadjau! - tyliai tar ji.
- Chuano?
- Taip, a daugiau negaliu. Paraiau jam apie tai. Tai tie
siog nemanoma, nors jis man dovanot ir namus i gryno aukso.
A negaliu. Veriau imsiu rayti mainle arba dstysiu usienio
kalbas.
Kur laik jie jo tyldami. Violeta nejuiomis prigludo prie
Voreno.
- I nam mes gavome geresni ini, - prabilo ji. - Tt
rytoj vaiuoja Niujork. Jis bus su mumis Niujorke vis sa
vait. TAe kids shall have a good tim e 4&, - para jis. Tu taip
pat pasiliksi Niujorke, Vorenai?
- Taip, kol Persivalis Belas pasis mane Afrik. Tu gi
inai?
Violeta stabteljo. Ji pasiirjo Voren, ir jos akyse su
ibo viltis ir trokimas.
- Sakai, Afrikon? O, inau, - tar ji. Violeta prigludo ar
iau, velniai apkabino Voren per peius ir, vylingai ypsoda
masi, paklaus: - O jeigu paim tum ir mane kartu, Vorenai? K?
O jei ir mane? Ak, tu Dieve! - Ji tyliai sukikeno.
Viskas buvo kaip ansyk Romoje. Atrodo, niekas nepasikei
t. Tartum ji nebt susiadjusi su Seguru, niekada nebuvusi
jo meilu. Violeta visk pamiro.
Ji avinga!" - galvojo Vorenas. J jaudino jos tyrum as ir
meilumas. Jis myli j. Bet taip pat kaip kadaise Romoje kakoks
balsas perspjo j: dar ingsnis, ir tu visiems laikams bsi prie
jos prirakintas! Jis sukaup visas jgas, ir tiktai atsitiktinumas
padjo jam atsilaikyti. Neinas padklu, pro al jo stiuardas
ir tar:
- Atleiskite, ponai!
48Mergaits gerai praleis laik (ang.).
-

196 -

Violeta paleido jo rank ir pasitrauk al. Vorenas ne

tiktai pasijuto laisviau ir tviriau. Dar prie sekund Violetos
artum as buvo pavojingas, taiau dabar ji atrod be galo toli.
Jis su palengvjimu nusijuok:
- Dar neinau, Violeta, ar Belas mane tikrai sis Afrik!
Violeta linkteljo.
- inau, inau!
Jinai irgi pajuto, jog jie staiga nutolo vienas nuo kito. Pa
tyljusi ji prabilo:
- Vorenai, nesuprask mans klaidingai. A i tavs nieko
nereikalauju. Niujorke a pamginsiu susirasti kok nors darb,
o tad a mes galsime retkariais pasimatyti.
- inoma, Violeta.
- O gal a galiau dirbti tavo sekretore? Tai bt pui
ku, Vorenai! - Ji nusijuok. - Ne, ne, nesuprask mans blogai.
A tau sakiau, kad esi egoistas, inoma, todl, kad tu nedarai
to, ko a noriu. Tai kvaila. Bt teisingiau pasakius, jog a esu
egoist.
Prij rinias parduotuves, jie apsisuko.
- Man i tavs nereikia nieko, girdi, Vorenai, ninieko. Ne
kalbk man apie savo atsakomyb, - tar Violeta.
kart jie nujo koridoriumi dar toliau.
Violeta sustojo.
- Ne, m an i tavs nieko nereikia, - pakartojo ji. - Bet at
simink, jeigu kada nors telegrafuosi: Atvaiuok", a tutuojau
pabgsiu i nam, girdi? - Violeta vl udjo rank jam ant
pei ir prigludusi pabuiavo Voren. - Girdi, Vorenai?
- Atleiskite, - tar vyras, kuriam ustojo jie keli.
Vorenas apkabino siaurus, velnius Violetos peius.
- Klausyk, Violeta, - tar jis, - iandien man sunku duoti
tau tvirt atsakym. Praau, bk kantri.
- Taip, bsiu kantri!
- Man net galva plyta. Vis pirm a turiu ubaigti i
kelion.
- A suprantu tave. Tavo darbas...
O kaip ji kalbjo vakar!
- Sakai, utruksite Niujorke vis savait? Niujorke man bus
lengviau susikaupti, tad a a galsiu ramiai su tavim i pasikalbti.
- Gerai, Vorenai!
- 197 -

Violeta pasiirjo j velniu, giliu vilgsniu. Paskui pa

spaud jam rank.
- Vadinasi, Niujorke! Puiku! A kantriai lauksiu! Iki pasima
tym o vakar! - tar ji ir smuko kirpykl.
Vorenas buvo staiai apsvaigs. Viskas djosi lyg sapne. Ak,
tos moterys! Kas jas supras! Dabar jis toks laimingas, o vakar
buvo taip nirs ir nusimins. Ji avinga, taip, be abejo, a
vinga! Ir vis dlto kakoks vidinis balsas sak jam ne:jis dar
nenorjo bti laimingas. Pats sau draud it laim! Per anksti,
per anksti! Jo laukia tolimas kelias!
Gli parduotuvje jis nusipirko i Junonos rykiai ida
ytais nagais Nicos nalaii puokt, pasakikai brangi, bet
nuostabi, ir papra nusisti j kirpykl.
- Panelei Violetai Hol, - tar jis.
- O, inau, tai viena i trij seser grauoli.

21

Daktaras Karelas ubaig ligoni vizitacij ir pasikl ka

pitono tiltel, vis dar mirtinai nuvargs po temptos nakties. Jis
pasipra pas kapiton Terhuzen ir idst jam savo reikal.
Kapitonas Terhuzenas buvo turm ano kajutje ir per didiu
l didinamj stikl apirinjo prietais gyliui m atuoti, neseniai
itraukt i jros dugno. Vien ak primerks, o kit vartyda
mas tartu m didel, melsv kamuol, jis retkariais pasiirdavo
laivo gydytoj.
- Hm! - nedraugikai burbteljo jis. - Hm! Sakote, eksce
lencija Leukas? - Jo raudonas veidas, vir kurio styrojo baltas
plauk epetys, dar labiau iraudo. - Hm!
Laivo gydytojo praymas buvo i ties neprastas ir netiktas.
Be abejo, seniui tatai nepatiko, bet daktaras Karelas dl to
nesijaudino. Vieno keleivio gyvyb atsidr pavojuje, ir todl jis
mano, kad ekscelencij Leuk btina po piet operuoti, jei iki
tol jo bkl i esms nepagers. Taiau operacijos metu Kosm os reiks sustabdyti madaug valandi. Jis atjo apie tai
praneti kapitonui.
- Hm! - Terhuzeno veidas net pamlo. Jis padjo ant stalo
didinamj stikl ir ities savo ilgas kojas. - Vienai valandai? paklaus jis.
Taip, madaug valandai, gal truputl maiau. Laive esantis
kanadietis gydytojas pasisil daktarui Karelui asistuoti.
- 198 -

- Hm! - Terhuzeno veidas pamlynavo, smilkiniuose isip

t gyslos. Plaukai dabar atrod dar baltesni, lyg baliausi miltai.
D aktaras Karelas pridr, jog po piet dar painformuosis kapi
ton, ir ijo. Apgailestaudamas daktaras, trkteljo peiais, jis
vykd tik savo pareig. inoma, Terhuzenui dabar nemalonu su
stabdyti laiv, juoba kad Kosmosas44 jau beveik buvo pasieks
greiio rekord. Jis tai labai gerai suprato.
Kapitonas Terhuzenas atsistojo ir taip smarkiai ikvp or,
kad suvirpjo net ili pastir antakiai. Rods, ims tuoj ir sprogs
i pykio.
- Kad j kur velnias griebt! - sumurmjo jis. Terhuzenas
aplamai buvo geros irdies, bet greitai pasiduodavo pykiui, jei
gu kas nors bda.vo ne taip, kaip jis nori.
Jo veidas jau nebebuvo toks mlynas, bet pats vis dar
atrod lyg virtas vys ir velg grsmingai, kai pas j u
jo direktorius Henrikis, kaip visada linksmas ir nerpestingas,
su trium fuojania ypsena lpose. Kosmosas44 iuo metu buvo
greiiausias i vis keleivini garlaivi, kada nors plaukiojusi
vandenyne! Bet, igirds daktaro Karelo pretenzijas, jis ibalo ir
net prisdo, nes igstis pakirto jam rankas ir kojas. Jo veidas
subliuko ir atrod visai sutriks. Tiktai gerokai pasdjs, Hen
rikis vl atgavo pusiausvyr. Jis paoko ir tyliai susijuok savo
prastu juoku, patraukdam as nosimi.
- Jis isikraust i proto, tasai daktaras! - tar jis, gte
ljs peiais.
- Taip, a irgi t pat sakau!
Terhuzenas piktai nukando cigaro galiuk ir ispjov ant
grind.
- Jis visai isikraust i proto! - pakartojo Henrikis ir
susijaudins m vaikioti po turm ano kajut. - Jum s gi
inoma, kapitone, koks apsisukim skaiius per pastarsias
valandas! Visai isikraust i proto! - Jis atsistojo pergalinga
karvedio poza.
- Nieku gyvu mes nesustabdysime laivo, kapitone! - suuko
jis. - Nieku gyvu, girdite! A neleisiu to padaryti. Tas Karelas
isikraust i proto. inoma, a tikrai gerbiu maj ekscelencij
Leuk - tegu jis jam duoda morfijaus, tegu jis jam ... (Jis no
rjo pasakyti: duoda narkoz, bet nutyljo.) Reikia tiktis, kad
kaip nors pavyks j nutem pti iki Niujorko. Nieku gyvu, girdite,
kapitone.
- 199 -

Ir Henrikis ijo, net pamirs atsisveikinti, - toks jis buvo

susijaudins. Nusileids emyn pas ekscelencij Leuk, pasibel
d duris ir jo iskts rankas, tartu m ketindamas velniai
apglbti Leuk.
- O, kokia nelaim, mano vargas, gerbiamas drauge! suuko jis. - A k tik suinojau apie jus itikusi bd!
Nors kartis ir skausmai isekino ekscelencij Leuk, jis ne
prarado auktuomens manier.
- Tai materijos pasiksinimas prie dvasi, - ypsodamasis
tar jis ir gracingu mostu papra Henrik atsissti. Jis inojo,
ko vertas toks garbingas sveias.
Direktorius Henrikis ireik vilt, jog priepuolis tikriausiai
praeisis, o ir daktaras Karelas ess tos paios nuomons. Bet
jei operacija bus neivengiama, jis jau davs sakym sustabdyti
garlaiv.
- Ai, ai, mon her amt! - tar Leukas, palenkdamas
savo lies, sunykus veid su sidabrine barzdele. Henrikiui jis
pasirod be galo susens.
- A nebijau mirties, - kalbjo toliau Leukas, ir jo akys
drsiai blyksteljo. - Mirtis yra ne kas kita kaip ms egzis
tavim o tsinys, galbt dar graesnis. A savo akimis maiau,
kaip mir du karaliai. Mirtant pirmajam, a turjau protoko
luoti, nes buvau valstybs sekretoriumi, o kai mir antrasis klpojau prie jo lovos. Buvau tad a ministras pirmininkas ir at
stovavau visai nacijai. - Jo veidas skausmingai persikreip, jis
mlungikai gniau maas, igeltusias rankas. - Kol stengiu
galvoti, a niekada nesiskundiu. Penser c est vivre!49 Ar inote
istorij apie sergant kardinol Rielj?
*
Henrikis nespjo ubgti jam u aki, ir is pradjo pasako
ti be galo ilg istorij apie kardinol Rielj. Pagaliau Henrikiui
pavyko j nutraukti.
- Atleiskite, - atsistodamas tar jis. - Mans laukia tarnyba.
Jis palinkjo greitai pasveikti ir leido sau pridti dar vien
patarim , draugik patarim . Henrikis pritild bals ir, atsar
giai dairydamasis duris, sunibdjo Leukui aus: jeigu bt
kaip nors manoma, bt gerai atidti operacij iki Niujorko.
Tai ess jo draugikas patarimas. inoma, daktaras Karelas yra
geras gydytojas ir chirurgas, bet reikia prisiminti, jog daktaras
49M styti reikia gyventi! (pranc.)
-

2 0 0

Karelas operuos vienas, be asistento. Be to, jeigu laivas po ope

racijos bu-s vl paleistas, tai stipri vibracija neivengiama. Todl
jis, kaip geras draugas, prao visk gerai apgalvoti.
- o Kurgi oreta? - staiga paklaus jis pasikeitusiu balsu
ir kaip paprastai nusiypsojo.
- oreta? - Leukas kilsteljo juodus it derva antakius. Tik prie dvideimt minui ji buvo ia. Savo begaliniu dme
siu ji neduoda man ramybs. A j isiuniau ant denio. Oras
ligonio kambaryje yra gryni nuodai jaunai mergaitei.
Ant denio Henrikis sutiko oret, lydim Kits. Jis papra
tutuojau grti pas dd, nes jam btinai reikalinga prieira.
oreta piktai surauk nos ir trukteljo peiais, ant kuri buvo
umestas brangus kailinis paltas.
- Kas yra? - paklaus ji ir pridr, jog Leukas truput
mgsta visk sudramatinti!
Henrikis atlaidiai nusiypsojo.
- Mes visi turim e silpnybi, - tar jis. - Bet kart padtis
labai rim ta, mano ponios! Gydytojas mano, kad operacija bti
na, bet operacija laive visada susijus su tam tikrais pavojais
gyvybei. Tikiuosi, oreta, - kalbjo jis toliau, - kad js, tur
dam a tokias velnias rankeles, o ypa ger ird, stengsite iki
piet pagerinti ligonio bkl taip, jog bus galima atidti ope
racij iki Niujorko. A pasikliauju jumis! Galbt Leuko gyvyb
js rankose!
Henrikis atrod didiai susirpins ir, pabuiavs damoms
rankas, pasialino.
oreta susimsiusi surauk antakius, o paskui nusprend
usukti pas Leuk. Bet Kit jokiu bdu nenorjo leisti vienos
oretos ir nulydjo j. Tai buvo savotika sensacija: senis mir
ties patale!
Po piet daktaras Karelas prane kapitonui, jog ekscelen
cija Leukas nesutiko operuotis, riors operacija ir reikalinga.
- Ekscelencija Leukas nori palaukti iki Niujorko arba mirti.
Tai jo paties odiai.
Vorenas Prinsas, inoma, labai sunerimo, jog vakar nak
t, kaip ja m sak Violeta, bare vyko skandalas arba kakas
panaaus skandal, o jis apie tai net neinojo. Galbt kiti ko
respondentai jau suinojo visas smulkmenas ir telegrafavo apie
tai? Jis'kreipsi savo draug Pap, vyresnj stiuard, bet jo
-

2 0 1

draugas Pap ninieko neinojo, o gal apsimet neins. Koks

skandalas? Jis isigando to baisaus odio. Gal tik ginas? Ne,
ne, nieko ypatingo, ypsodamasis tar jis, apie tai neverta n
kalbti, jaunim as truput silinksmino, ir tiek.
Bet netrukus viename pato salone Vorenas sutiko baron
Nijon, Pranczijos teniso empion, ir baronas Nijonas jam
visk papasakojo.
- Argi tai ne skandalas? Commentl - nustebs suuko ba
ronas Nijonas. - Ir tai vadinasi ne skandalas? Tai buvo kakas
degoutant50, kakas labai ema! Kas per pauktis toji Kit Sali
ven! Ji buvo girtutl. G irta moteris! Nieko sau!
Baronas Nijonas nuoirdiai gailjosi savo draugo vikonto
Djaus, kuris yra nepaprastai doras mogus ir tikras dentel
menas. Ko jam reikia i tos Kits? Kit j praudys!
O ta labai nemaloni scena vakar vakare, kuri baronas Ni
jonas pavadino degoutant ir ema, prasidjo nuo to, jog Kit ir
oret elgsi labai iaukianiai. Kit buvo apsivilkusi smokin
gu kaip vyrais - tai viena i jos prastini keistybi. Abi damos
m liai aipytis i kit svei. Kit be perstojo mauk konja
k. Ji gr i ma plon stikliuk ir pagaliau igrusi m juos
svaidyti po baru, kad aplink tik vangjo stiklai. oret buvo su
monokliu, gal gale ji prisiklijavo maus juodus it derva siukus.
Ji atrod neapsakomai juokinga, dainavo, oko, vaidino, juoksi,
odiu, buvo labai padkusi ir linksmino vis bar.
Jaunasis Harperis, kaip ir kiekvien vakar, gerokai silinks
mins, meilinosi oretai. Jis djosi vis dar beprotikai j simy
ljs. Retkariais suokdavo su ja. Bet jam baisiausiai nepatiko
juodi oretos siukai.
- Fui, oret! - tar jis. - Nusiimkite tuos lykius sus.
A jus maldauju. O gal js staiga tapote vyru?
Kit m nirtingai protestuoti dl Harperio pastab. Ji ai
kiai pavyduliavo Harperiui, kuriam oret rod tiek dmesio.
Harperis gerairdikai juokavo. Jis vl ijo okti su oret
ir pakartotinai papra nusiimti tuos baisius sus, kurie taip
bjaurojo jos veid. Bet oret tiktai juoksi i jo praym. Pa
galiau jis kak sunibdjo oretai aus. I pradi jo poktai
oretai patiko, ji juoksi, bet paskui netiktai ibalo ir atstm
Harper.
50lyktus, bjaurus (pranc.).
-

202 -

- Fui! - suuko ji. - Kaip jum s negda, Harperi.

I jos veido buvo m atyti, jog Harperis udav jai kakok
nepador klausim. Jos akyse sublizgo aaros.
Bet ia sikio Kit. Ji atrod baisiausiai nirusi. Kit pa
balo, jos em kakt perkirto raukl, ji sukando dantis, piktai
aiaruodama savo iblukusiomis alsvomis akimis.
- A neleisiu eidinti savo draugs! - suriko ji.
Harperis tutuojau pakilo, inoma, truput sugdintas ir
gaildamasis savo poelgio. Vienas Dievas teino, k jisai ten
prinekjo!
- Tutuojau atsipraykite oret! - aiiai suriko Kit, ir
bare staiga siviepatavo m irtina tyla.
Harperis sumurmjo, kad jis gailisi savo neapgalvot odi,
bet gal gale bare juk galima pajuokauti.
Bet Kit buvo nepermaldaujama.
- Js atsipraysite aikiai, visiems girdint, Harperi! Js at
siklaupsite ir atsipraysite, girdite? Klaupkits! - pakartojo Kit,
gerokai apsvaigusi.
- Ji atrod kaip piktoji dvasia, tikras piktybs sikniji
mas! - pasakojo baronas Nijonas. - Tada a pirm kart savo
akimis pamaiau, kad tis gali taip pagauti mog.
Harperis juoksi. Jis prisipaino pasielgs netinkamai, gal
net liai.
- Bet atsiklaupti? Ne, niekada! Js isikraustte i proto,
Kit!
Tada Kit pakilo. Pagrieb plon konjako taurel, stovini
ant baro, ir svied Harperiui tiesiai veid. Tai buvo labai plono
stiklo taurel, ji suduo lengvai it kiauinio luktas.
- Js ne dentelmenas, Harperi! - tar ji.
Bet Harperis laiksi labai didvyrikai, nors jo veid uliejo
kraujas.
- Manote, kad jis oko prie Kits ir dav jai antaus, kurio
jinai buvo verta? O ne, jokiu bd. That was not right of you,
K iity!51 - ididiai ir paniekinamai tar jis. tai ir viskas. Kit
su oreta ijo, o Harperis pasiliko kaip nugaltojas. Sveiai
jam plojo.
- Kaip suprasti vikont Dj? - netverdamas pykiu pa
klaus baronas Nijonas. - Ir kas gi ta Kit - vien tik jos pinigai!
51 Js negerai pasielgt, Kit! (ang.)
- 203 -

Taiau vikontas Djus pareik: Argi tai ne puiku m atyti, su

kokiu tem peram entu Kit gyn savo draug?" - Baronas Nijonas smarkiai pliaukteljo ranka sau per kakt. - Ir vakar jam
dar neatsivr akys. Vargas vyrukas!
Tai tai koks tasai skandalas, pagalvojo Vorenas. Papras
iausias ginas, koki danai pasitaiko. Jis buvo nusivyls. Toje
istorijoje nra nieko, kas sudom int spaud. Jis nusiramino.
22

Kokia jga stm Kinsk, jau senokai neramiai slankiojant

po denius, kol gal gale jis atsidr prieais Ievos kajut? Juk
viskas buvo isakyta; jis puikiai inojo, kad viskas baigta, baigta
aminai.
Ir vis dlto jis vl stovjo prieais Ievos duris. Jis klau
ssi, pakreips galv, tyliai ir sunkiai alsuodamas. Maajame
Ievos salone viesa buvo pritem dyta, o gretimame kambaryje
deg visos lempos. Pro nuleistas uuolaidas retkariais mk
teldavo Ievos elis, jos galva, ikeltos rankos, m atyt, ji
tvarksi ukuosen. Taip klausydamasis, jis prastovjo penkias,
deimt minui. Kajutje buvo tylu. Staiga jis tyliai pasitrauk,
bet po keli minui jo pilkas veidas vl pasirod tuiame
koridoriuje.
Dabar jis tylutliai pasibeld. Netrukus durys atsargiai pra
sivr, ir pritem dytam e salone jis ivydo Mart. Painusi j,
M arta isigando ir atoko.
Kinskis ne i karto prakalbjo. Krutindam as idivusias l
pas, jis pagaliau itar:
- Paklausk Iev, ar galiu su ja minutl pakalbti, tik vien
minut! - Jo balsas skambjo sakmiai.
M arta pakreip on savo tam si galv.
- Ievos nra, pone barone! - nedraugikai sumelavo ji.
- Kodl tu meluoji? - susierzins suuko Kinskis ir drsiai
engteljo priek; M arta isigandusi atsitrauk. - Ar jinai tau
sak meluoti, jeigu a ateisiu?
- Ne, ne, - sumurmjo Marta.
- Tai kodl meluoji, niekingas padare?
i akimirk miegamojo duris atidar Ieva.
- Kas atsitiko? - atsistojusi tarpduryje paklaus ji. Pam a
iusi Kinsk ibalo.
-

204

- Tu ia, Ieva! - tar Kinskis ir prijo ariau. - Ar tu

liepei M artai sakyti, jog tavs nra, jeigu ateiiau a?
Ieva isigando. Jai buvo puikiai pastamas Kinskio balsas.
itaip piktai ir sakmiai jis kalbdavo didiausios nervins tam
pos momentais. tai jis ir vl ionai! Viskas prasidjo kaip anais
laikais, kai jis danai ateidavo pas j net' vidurnakt. Ji puikiai
inojo, k daro, kai vakar atm et jo pasilym persikelti su
G reta Vien.
- Ne, ne, inoma, ne! - atsak ji.
- Tai kodl ji sako, kad tavs nra?
Ieva nekantriai trepteljo koja ir liep M artai ieiti.
M arta nepatenkinta ijo, bet ieidama udeg visas salono
lempas. Staiga maame kambaryje plyksteljo akinanti viesa.
Kinskis stovjo kambario viduryje, dar baltesnis nei vakar. Jo
plaukai ir skruostai buvo lapi nuo lietaus. Ryki viesa dar
smarkiau pabr jo itsusio veido liesum. O akys, kuriose
atsispindjo elektros viesa, klaikiai rjo. Ieva dar niekada ne
buvo maiusi toki aki. Ji sudrebjo - tokios baisios ir nelaim
pranaaujanios buvo tos akys. O dangau, pagalvojo ji, k jis
ktina daryti. Jis atrod taip, kad i jo galjai visko laukti.
- Sskis, Feliksai, - ibalusi ir persigandusi tar ji.
- Ai! - tar Kinskis, nejuddamas i vietos. - A norjau
su tavim i truput pasikalbti, tik vien minutl, Ieva. Buvau
trup u t susijaudins, bet praau tave, bk rami.
Ieva prisdo ant fotelio atram os ir nustebusi pakl antakius.
- K tai reikia - bk ram i? - nepatenkinta paklaus ji
ir drsiai pasiirjo Kinsk. Bet vis dlto ji bijojo. Gal jis
skaito mano mintis?" - pagalvojo ji. - Ko tu nori? - ramiai ir
altai pakartojo ji. - Po ms paskutinio pokalbio vakar a,
inoma, nesitikjau, jog tu ateisi vakariens.
Kinskis paniekinamai nusiypsojo.
- 0 , apie tai a n nepagalvojau, - tyliai tar jis. Paskui
nuleido akis ir tyliai pridr: - A atjau su tavim i atsisveikinti,
Ieva. tai ir viskas.
- Atsisveikinti? bet iki Niujorko dar beveik dvi dienos ke
lions?
Kinskis papurt galv.
- Tu mans nesupratai, Ieva, - tar jis. - Mes daugiau nie
kad nepasimatysime, niekad! A jauiu pareig atsisveikinti su
tavimi paskutin kart. tai ir viskas. - Jis nutilo. Jo neramus
-

klaidiojantis vilgsnis dar kart sustojo ties Ievos veidu, paskui

jis nusilenk ir pasuko dur link.
Ieva paoko.
- Klausyk, Feliksai. A tavs i tikrj nesuprantu, - sutri
kusi ir sumiusi sumurmjo ji. - Tu esi susijaudins, tu nesvei
kas. Visa tai, k tu ia kalbi, nesmon!
Kinskis nusiypsojo graia, ram ia ypsena.
- O ne, Ieva, - tar jis. - Tai nra nesmon. inau, k
sakau, ir nenoriu tau visko smulkiai aikinti. - Patyljs pri
dr: - Pakentk dar vien minut, ir a tau pasakysiu, kodl
atsiradau iame laive. A turiu tau dabar papasakoti visk, nes
mes kalbams paskutin kart iame pasaulyje.
Vien nakt, pasakojo Kinskis, jis puols toki nevilt, jog
nusprends palikti pasaul, kuris jam kl pasibjaurjim. Bet
t nelengv gyvenimo valand jo vilgsnis atsitiktinai ukliuvo
u laikraio, kur buvo minimas Ievos vardas. Jis perskait, jog
Ieva ruoiasi su Kosmosu plaukti Amerik. is faktas pasi
rod jam be galo reikmingas, tai buvo lyg nem atom a likimo
ranka. Kit dien jis paskambino Vien ir usisak kajut. i
nelengv gyvenimo valand, - Kinskis vl pakartojo tuos paius
odius, - engdamas paskutin ingsn, jis staiga panoro dar
kart pam atyti Iev. Galbt jis jau tada ketino su ja dar kart
pasikalbti ir netgi puoseljo kai kurias nedrsias viltis, galima
sakyti, beprotikas viltis. Gal ir i tikrj taip buvo, prisipa
ino jis, nors pats tada ito nesuprato. Tai ir buvo prieastis,
atvedusi j Kosrnos.
Jo noras isipild. Jis j pamat. Dar daugiau, jis netgi kal
bjosi su ja - ir jinai prim j labai nuoirdiai, nepaisant visko,
kas tarp jdviej vyko. Jam kilo pagunda siskverbti jos ird,
ir tada jis patyr tai, k jau seniai inojo: viltys beprasmikos.
- Na, gerai, dabar a jau pasiruos, Ieva, - ubaig
Kinskis.
Ieva usideng rankomis veid.
- Ne, ne, - suuko ji. - Tai nemanoma!
- Tu gi inai, jog tai ne tuti odiai?
- O, inau, inau! O Dieve, paklausyk, Feliksai, paklausyk!
Kinskis ypteljo.
- Yra tik viena galimyb, Ieva, - tar jis.
y
- Kokia gi? Kokia gi? - Ji udjo rankas jam ant pei. J
akys susitiko. Kinskio ypsena aikiai bylojo, jog daugiau nebra
n maiausios vilties.
- 206 -

- A tau vakar sakiau apie tai.

Akies mirksniu Ieva paleido rankas. Ji engteljo atgal ir,
ilgai negalvodama, tar suakmenejusiu veidu:
- Ne, ne. A negaliu tau meluoti. Ir sau taip pat.
- Lik sveika, Ieva.
Kinskis paliet dur ranken, ieva pribgo prie jo.
- Klausyk, Feliksai! - suuko ji, sukaustyta baims. - O
Greta? Kas gi bus su Greta?
Kinskio jgos visikai iseko. Kiekvien akimirk jis galjo
pargriti.
- Greta? Greta? - apsiblaususiu vilgsniu kartojo jis.
Kinskis suprato, jog dar kart gals paaisti Ievos irdimi.
Dar kart! Vadinasi, jis gali mirti, kas jai? Ji nepagalvojo apie
j, ji leidia jam mirti, bet Gretos ji neumiro! Tartum geltona
vaiduoklika liepsna jo gaivoje msteljo piktas sumanymas. Jis
negaljo atsispirti pagundai dar kart pasinaudoti savo galia.
- Greta? - pakartojo jis, maai tesuprasdamas, apie k
kalba. - Tu inai, jog a negaliu skirtis su Greta. Jei mans
nebebus, nebebus ir Gretos. - Ir pasisuko ieiti.
Ieva suriko skausmo ir nevilties kupinu balsu. Ji oko jam
i paskos.
- Klausyk, Feliksai!
Bet durys usitrenk. Ji sustojo ir, prisilaikydama sienos,
krito fotel.
- Greta, Greta! - apim ta siaubo, suuko ji.
alia jos atsidr Marta.
- A juk sakiau tau, kad jis visiems atnea nelaim, - su
murmjo ji. - Nusiramink, Ieva. Tai tik tuti odiai. Jis niekada
nepasidarys sau galo. Ir Gretai jis nieko nepadarys, nusiramink,
Ieva.
Ieva drebjo visu knu. Paskui ji pakilo.
- Paauk Veit, Marta, -- papra ji, stengdamasi nusira
minti. - A bijau!
Kai M arta ijo iekoti Veito, Ieva urakino duris ir uge
sino visas viesas. Ji sdjo tamsoje, ir jos irdis imdavo plakti
smalkiau, kai koridoriuje nuaiddavo ingsniai.
23
Vlyv popiet, kai vir jros m greitai tirtti sutemos,
oras staiga atalo. J ra yos alsavo, o tolumoje kilo pilka rko
- 207 -

siena, ir horizonto linija dar labiau priartjo. Rods, kad j ra

staiga sumajo.
Vorenas smarkiai sualo ir, nordamas suilti, skubiais ings
niais leidosi per tui, lapi den. Jis triumfavo. Kosmosas44
lyg strl skrod ram vandenyn, jis visais virpte virpjo nuo
milinikos jgos, varanios j pirmyn. Jo plieniniai arvai ir de
niai vibravo, o main virpjimas dabar, rods, sklido i vis
deni.
Vorenas laimjo! Pagal visus jo apskaiiavimus ir lenteles
Kosmosas44 jau iandien po piet virijo rekord visom trim
valandom. Kaip tik dabar Niujorke jie turi gauti jo ifruot te
legram. O laivas kas valand plauk vis greiiau! Jis girdjo,
kaip palei laivo bortus niokia vanduo, isiliedamas laivugaly
putojani, vaiduoklikai boluojani srov, kuri greit prary
davo vis tirtjanios pilko rko sutemos.
iandien, inoma, nesunku dtis pranau, kaip tai dar jo
kolegos. Taiau jis, Vorenas Prinsas, nuspjo Kosmoso44 trium f
dar tada, kaip jie plauk pro Biofs Rok! iandien po pie
t jis buvo gerokai sunerims: denyje staiga pasklido gandai,
es garlaivis bus sustabdytas kelioms valandoms, kadangi reikia
operuoti ekscelencij Leuk. Ai Dievui, gandas nepasitvirtino.
mai prapliupo smarkus lietus, ir Vorenas pasileido bg
ti tekinas. Staiga jam pasirod, jog i paskos kakas vejasi. Jis
igirdo aukiant save vardu ir sultino ingsn. Smarkiai mojuo
damas rankomis, j vijosi Chuanas Seguras besiplaikstaniomis
juodomis garbanomis. Jis mvjo tas paias neskoningas gelsvas
pirtines.
- Pone Prinsai, pone Prinsai!
Vorenas sustojo.
- Kodl js nuo mans bgate, Prinsai? - gaudydamas or,
piktu balsu vokt Seguras. Apvalus jo veidas buvo irauds,
akys aibavo.
- Man alta, - nusijuok Vorenas.
- A jus aukiau, bet js tiktai atsigrte ir mte bgti
dar smarkiau. A jus klausiu, kodl js bgate nuo mans? Ko
dl? Matyt, yra tam prieasi? - Seguras grsmingai surauk
kakt.
Tiktai dabar Vorenas pastebjo, jog ispanas be galo susi
jaudins. Prinsas nusiypsojo.
- Man n sapne neateit galv nuo js bgti, - rarniau- 208 -

iai tar jis. - Bet atleiskite, man i tikrj baisiai salta. - Ir

Vorenas vl eme bgti.
Akies mirksniu alia jo atsidr Seguras. Pralenks Voren,
utvr jam keli ir lyg boksininkas atkio didelius kumius su
geltonomis pirtinmis.
Ne, ne! - garsiai suriko jis ir i susijaudinimo m kalbti
ispanikai. - Js rezgate prie mane intrigas, mano pone. tai
Kas, tai kas! - Ir is pasiruo pulti Voren.
vorenas taip pat pasiruo kautis, ir kur laik jie stovjo
vienas prieais kit, ikl kumius. Vorenas grdamasis paju
to, kad situacija be galo komika.
- A galiu jus umuti, pone! - suriko Seguras. Jis visu
giu isities prieais Voren, pakl auktyn pirtintas rankas,
verdamas Voren siutusiu vilgsniu. - Saugokits!
Vorenas nusijuok.
- Jum s protas pasimai, pone Segurai. tai ir viskas. Leis
kite man pasialinti. - Ir jis vl m bgti.
Bet Seguras vl atsidr alia. Jis, atrodo, atsikvojo, nes
jau neberk visa gerkle. Ir Vorenas nustebs igirdo prie savo
ausies jo lidn stor bals. Voren per vis den sek itas bosu
kalbs elis.
- A nepaprastai susijaudins. - tar jis. - Praom man at
leisti. Js inote, jog a myliu Violet. Mes ruoms i vasar
tuoktis. Viskas buvo sutarta, viskas buvo gerai, kol...
- Kalbkite toliau!
- Kol laive pasirodte js, Prinsai!
Ir nuo tos akimirkos, lidnai dundeno bosas, viskas i pag
rind pasikeit. Tarytum kakas ukerjo Violet. Ji pasidar
abejinga, alta ir kaprizinga, kaip ir visos moterys, kurios nu
stoja mylti. Todl, kad pasirod vyrikis, kur ji kadaise myljo.
- Ar ji tai pasak jums?
inoma, Violeta jam ipasakojusi vis savo gyvenim, ne
nutyldama, aiku, ir to, jog kadaise su Prinsu j rio karta
meil.
- Nelkite taip, Prinsai! - maldavo Seguras. - Dieve mano,
js bgate lyg tikras sprinteris. Taip, ji man visk papasakojo.
Dargi tai, kad vien nakt buvusi js meilu, vien vienintel
nakt Romoje.
Vorenas sustojo.
- K js pasakte? - paklaus jis baisiausiai nustebs.
14. 608

- 209 -

Seguras m aldaudamas ikl rankas. Prietemoje Vorenas ma

t, tiktai geltonas Seguro pirtinas ir jo aki baltymus.
- Tik tai, k man pasakojo Violeta, - tar Seguras. - Ji
man visk pasipasakojo, ji tarsi jauianti pareig man visk
prisipainti.
- Bet juk tai netiesa. Tai melas, Segurai! - suuko Vore
nas. - Ji niekada nebuvo mano meilu! N valandls!
Seguro elis pasviro priek.
- Suprantu, - tar jis emu balsu. - Js dentelmenas
ir kavalierius! Bet nemanykite, kad a siaur pair, kad a
smulkus burua!
Vl maldaujamai pakilo viesios pirtins.
Sustirs Vorenas m bgti toliau. Seguras aibikai atsidr
vl greta jo.
- Tik viena turiu jum s pasakyti, Prinsai: Violeta mans isi
adjo. Ji vis dar myli jus, Prinsai. Ir jeigu js jausm ai Violetai
nepasikeit - a juk neinau, kaip ten yra, - tai. a, inoma,
padarysiu atitinkamas ivadas.
- Pasakokite toliau, Segurai.
Seguras sustojo ir sksteljo rankomis.
- Na, tad a a pasitrauksiu, nors tatai man reikt pra
t. - Ir Seguras tragikai nulenk galv.
- alta, darosi vis aliau! - drebdamas tar Vorenas. Eime, Segurai, greiiau!
Abu jauni vyrai nuskubjo vienas alia kito per den. Taip,
atvirai sakant. Violeta Vorenui labai simpatinga, netgi labai,
o, be to, i vis m oter avingiausia, bet... bet... Vorenas kal
bjo labai daug, bet nieko aikaus nepasak. Taiau Seguras j
suprato.
Jis pagrieb Voreno rank ir stengsi nuo jo neatsilikti.
- Klausykite, Prinsai, - maldaudamas ir beveik diugiai
dudeno jam aus Seguras, - js norite pasakyti, jog atsisakote
Violetos?
Vorenas kak sumurmjo ir m bgti dar greiiau.
- Js norjote pasakyti, jog atsisakote Violetos?
Vorenas bgo dar greiiau, ir Seguras nebegaljo jo pavyti.
- Js norjote pasakyti, jog atsisakote Violetos? - auk
Seguras i paskos. Vorenas nubgo ir jau nebegirdjo jo balso.
Prinsas jo arbatin ir, nordamas suilti, igr puodel
arbatos.
-

210

 24

Kai Kinskis lyg apdujs leidosi i Ievos kajuts, jam atrod,

jog vyko kakoks baisus, nepataisomas ir nesugrinamas da
lykas. Pasaulis, kuriam jis kadaise priklaus, sugriuvo, ir dabar
jis stovjo visikoje tutumoje, supamas tylos ir alio. Kins
kis apgraibomis slinko koridoriumi, tartum bijodamas, kad po
jo kojomis negrit em ir jis pats nenugarmt praraj.
Apsvaigs klydinjo po tuius denius ir neinojo, kiek laiko
vaikto, nieko nebesu vokdamas. Temo.
Staiga jis pajuto vs ir drgn besiartinanios nakties or,
kuris palengva vl atgaivino j. Drgnas nakties oras primin
jam Sankt Anen, kai tem stant vjas perbga egli virnmis,
o paskui stoja gdi tyla, tik laikrodis tiksi jo darbo kabinete.
Kinskis sdjo viename i emutini deni, paiame laivugalyje, ant to paties ilenkto suolo, kur danai sddavo. Suolas
buvo drgnas. Jis pasistat varko apykakl, plaukai ir veidas
sulapo. Retkariais laivugalis taip suvirpdavo, jog jam subra
kdavo dantys.
Jis pajuto m irtin nuovarg. Pamau prisimin, kas djosi
Ievos kajutje, taiau visa tai ikilo jo atmintyje padrikai ir
be jokio sryio. Ieva skausmingai suriko. Jos riksmas vis dar
tebeaidjo ausyse gsdindamas j. Kodl jinai suriko? Ar jis pa
dar jai k nors bloga? Kartis plsteljo jam veid, bet jo
nuogstavimas tutuojau prajo. Ne, ne, jis jai nieko blogo ne
padar, tiktai pamok it begd Mart, tai ir viskas. Staiga
jis prisimin visas smulkmenas.
Jis atsisveikino su Ieva visiems laikams. Taip, jis turjo j
dar kart pam atyti, btinai turjo, nors jo vizitas galjo jai
atrodyti ir kyrus. Tarp kitko, jis sutrukd j tik kelias minutes,
gal penkias, gal deimt, ne daugiau. Dabar jam palengvjo.
Tai buvo galas! Taip, galas. Jis buvo visikai ramus ir be
veik laimingas. Yra moni, kurie gyvena iki pat paskutins savo
gyvenimo akimirkos, taiau toki maai; yra toki, kurie, dar
gyvi bdami, imtus kart pergyveno mirt. Prie toki moni
priklauso ir jisai.
O, jis niekada nepatyr to nusieminimo, kokio i savo tva
rini, troktani laims, reikalauja gyvenimas. Jis nepriklaus
ir prie t, kurie paprastai nedaug ko reikalauja i gyvenimo
ir todl jauiasi laimingi. Biblija mini vienintel nuodm, ku
rios negalima atleisti, tai nusikaltimas prie ventj dvasi. ia
-

211

nuodme jis nusidjo dar jaunystje. Jis priepastat dievikajai

dvasiai mogikj, ir nuo ta d a prasidjo jo kalt, nuo tada
prasidjo jo mirtis.
Jis itin nesiavjo dievikosios krybos stebuklais. Jis taip
ilgai tyrinjo dang ir em, kol i tenai pasitrauk visi dievai.
Jis tol perkratinjo mintyse visus dalykus, kol i j beliko vienos
dulks. O, inoma. Jis pabgo minties karalij, kuri yra didin
ga ir begalin, taiau pasiklydo toje begalybje kaip ir daugelis,
nerandantys jokios ieities.
Jo irdis nebuvo pratusi mylti, jis nepuoseljo ir nesaugojo
meils, o tai juk pirmasis Dievo sakymas. Pagaliau jis prad
jo niekinti mones ir j neapksti. Likimas atsiunt jam Iev,
dievik btyb, paprast, dor ir tikini; jis nevertino liki
mo malons. it paprast, dor ir tikini btyb jis band
perdirbti pagal savo paveiksl. O, nuodm po nuodms.
Gal gale jam liko tik viena ventenyb - lov! Jis band
siekti paties aukiausio, k gyvenimas suteikia mirtingiesiems, nemirtingumo. Tam jis paaukojo visas naktis, dienas, gyvenim,
Iev, savo diaugsmus, visk - itai chimerai! iandien jis su
prato, jog likimas tik kart per imtus m et taip maloningai
apdovanoja vien irinktj.
Dabar atjo galas. Visas jo gyvenimas buvo itisa klaida. Jis
tai nujaut prie daugel met, bet tiktai paskutinmis dienomis
itas baisus spliojimas pasitvirtino.
Galas, galas. Keista, jis buvo visikai ramus, tik kakur
tolimiausioje irdies kertelje slypjo lengvas virpulys.
Jis pakilo ir prijo prie laivo borto, nordamas dar kart
pasiklausyti kunkuliuojanio jros griausmo: ten skambjo tks
taniai nuostabiausi melodij! O taip! Tkstaniai stebukling
melodij, kurios buvo aminos kaip ir pati jra.
Tirtas dulsvas rkas i vis pusi neperregima siena supo
garlaiv. Aplinkui nieko nesimat.
Didioji nebtis! - tar Kinskis, stengdamasis pro duls
v rk irti jr, kur palusiai sukosi garlaivio sraigtai. Didioji nebtis! - pakartojo jis ironikai ikreiptomis plonomis
lpomis. - Kur visa tai pradings vien grai dien - planetos
ir emynai, mons ir dievai?
Jis apsigr ir nujo laiv. Staiga jis stabteljo ant laip
t ir susimst. Kakas j sukrt ligi irdies gelmi. Kas? Jis
ilgai galvojo. J vl upldo skauds prisiminimai. Ievos kajut
-

212

je vyko dar kakas be galo bjauraus, gdingo. i akimirk jis

visk aikiai prisimin. Jis igirdo savo bals, grasinant Ievai.
Tas baisus grasinimas liet Gret. Ir jis igirdo Ievos riksm.
Akies mirksniu Kinskio kakt ipyl prakaitas. Nors jis jau
buvo nurims ir susitvards, taiau turjo sukaupti visas jgas,
kad nepravirkt i gdos.
- Ne, ne, tai buvau ne a, Ieva, ne, ne, - sumurmjo jis, jokiu bdu!
Kiekviename moguje, tar jis, stengdamasis nusiraminti,
slypi blogio pradais, kurio jis nejauia ir kuris gali netiktai
prabilti.
- Manyje prabilo blogio pradas, ne a.
Kinskis skubiai lipo laiptais. Jis tvirtai pasiryo tutuojau
susirasti Iev ir j nuraminti. Tegu Ieva daugiau n valandls
negalvoja, jog jis gali padaryti toki niekyb.
- Tai ne a, girdi, Ieva, tai buvau ne a, girdi, Ieva. - Jis
neinojo kur dingti i gdos.
Kinskis vl stabteljo. Ne! Jis jokiu bdu negaljo antr kar
t eiti pas Iev! Jis negaljo irti, kaip ji vl ibals, nes aikiai
mat, kaip ji iandien po piet ibalo, netiktai ivydusi j. Ne.
ne. nereikia, kad jinai vl ibalt!
A jai paraysiu laik, - pagalvojo jis, patenkintas savo
sprendimu. - A jai nusisiu trum p laikel, dar iandien, t
pai valand, por odeli, kurie j nuramins. Nuo iandien
Greta bus su ja, visam laikui, tai k a jai paraysiu."
Dabar jis susivald ir nurimo. Susitiks Voren Prins, pa
kalbjo su juo kelet minui, netgi pajuokavo, ak, jis net pa
miro, apie k jiedu nekjo. O paskui nujo pato salon
ir atsisdo kamputyje. Jis prisimin, kad vakar turi bei t
sutvarkyti.
* 25

T pai popiet arbatinje pirm kart buvo pamintas o

dis aisbergas". Kakokia m adam Karpentj i Naujojo Orleano
gavo telegram i savo brolio, kuris plauk prancz garlaiviu
Turenas". Joje buvo sakoma, jog Turenas" k tik praplauk
tris milinikus aisbergus. Aisbergai! Staiga visi praneko apie
aisbergus. Buvo sekmadienis, apniukusi, niri diena, ir pasto
riaus Smito pamokslas ryt buvo vienintel pramoga.
-

213

- Kaip domu! - suuko damos. - Aisbergai! Gal ir mes kok

pamatysime,, tai bt puiku! - Buvo kalbama apie Grenlandi
jos ledynus, kurie slenka jr, apie iaurs pavaistes, apie
banginius ir nelamingus ruonius, kurie mediojami vien dl j
puikaus kailio.
Direktorius Henrikis, sddamas arbatinje su keliomis da
momis, staiga dmiai sukluso. alimais grojantis orkestras nuti
lo. Aisbergai? Kalbam a apie aisbergus? Tada jis suinojo ir apie
telegram, kuri gavo m adam Karpentj.
Jis sunerimo.
Jau ryt jie gavo i Kelno praneim, kad ano laivo gula
m at milinik led plot. Vos prie valand panaus pranei
mas atjo ir i Siti of London. itie praneimai, aiku, buvo
adresuoti tik laivo vadovybei. Henrikiui kilo tarimas. Ar tik ne
isiplepjo kas nors i karinink ar radist?
- iuo m et laiku ledynai danokai pasirodo didelse sek
lumose prie Niufaundlendo, - lyg tarp kitko pastebjo Henrikis
ir nusijuoks pridr: - O vis dlto Terhuzenas, kuris jau tris
deimt m et plaukioja po Atlant, tik du kartus savo akimis
m at aisbergus - i viso du kartus!
- Js k tik kalbjote apie Volt Vitmen, direktoriau? ukalbino j viena dama.
Taip, jis kalbjo apie Volt Vitmen. Jis tkstant kart
pras dam atleidimo. Henrikis paminjo From fish-shape Potom ac52.
Blow up sea-winds along Poiomacs shore53, - pagautas
kvpimo, deklamavo Henrikis tokia puikia tartim i, jog damos
negaljo atsistebti. Koks vyras! Ne vyras, o stebuklas!
Direktorius Henrikis, kilms danas, mokjo keliolika kalb.
Jis deklamavo vokiei, ispan, angl, rus poezij. Jo filologi
niai sugebjimai buvo staiai stulbinantys. Jie atvr jam keli
auktuomen ir leido be didelio vargo maloniai gyventi.
I pradi jis ved turting amerikiet, kuriai apsuko gal
v, pasirodydamas negr dain inovu. Jis puikiai leido laik
Nicoje, Monte Karle, Egipte, Paryiuje, kol ivaist savo mo
nos tu rt beveik iki paskutinio skatiko. Amerikiet mir, o jis
ved vieno Anglijos laiv savininko dukter. Jis ukariavo jos
52Apie Potom ak, pana uv ( a n g ).
53G auskite, jr vjai, palei Potom ako krant (a n g ) .
- 214

ird, atmintinai padeklamavs pus Hamleto. Po trej met

j santuoka iik), bet, pasinaudojs uovio ryiais, Henrikis u
m aukt vietygarlaivi kompanijoje, tapdam as direktoriumi.
Jo tarnyba buvo grai apmokama ir nereikalavo i jo pernelyg
dideli pastang.
Henrikiui bt buv ne pro al vesti trei kart, kad ga
lt baigti gyvenim be rpesi ir be darbo. Vadinasi, reikia
iekoti tokios monos, kuri apsimokt vesti! Jis daug keliau
davo, ypa kompanijos garlaiviais, ir dairsi turtingos paios.
Madaug prie metus jis atkakliai r sparn aplink Kit Sali
ven, bet tas truko neilgai. Jis greit suprato, jog su Kit sunku
sugyventi. A noriu, kad mane ne tik mylt, bet ir dievint!^
( Whorshipped). Taip kart jam pareik Kit, ir jis atsisak jos.
Ne, tai ne jo bdui, ne. Jis pats norjo bti dievinamas, tai
kaip; tai labiau atitikt jo svajones.
- / wait and wait till you blow my mate to m e54, - avin
gai deklamavo toliau Henrikis. Volto Vitmeno poezij jis staiai
dievino.
Bet ponia Saliven surauk nos ir isiviep. Ne, ito Vit
meno jinai nemgstanti, pareik ji, ir laikysis savo nuomons,
nors galbt j apauks miesione. Jo eilraiuose per daug jau
danai minima demokratija, laisv. O, be to, tas jo patosas!
Ponia Saliven negaljo jo staiai paksti.
Henrikis pakilo atsipraindamas. auk pareiga. Jis pasi
sveikino su m adam Karpentj ir paklaus, kada buvo gauta
telegrama i Tureno. Ji parod jam telegram: trei valand
penkiolika minui.
- O, labai ai. Tai bus labai domu laivo vadovybei.
Henrikis pakilo kapitono tiltel. Tenai kaip visada su cigaru
dantyse, susimsts ir sulinks, vaiktinjo kapitonas Terhuze
nas. Prijs tiltelio gal, jis i pratim o valgsi po j r dmiu,
atriu vilgsniu: nuo ito vilgsnio niekas nepasprukdavo. Budjo
Anmekas, antrasis karininkas.
- Vl inia apie ledkaln, kapitone! - tar Henrikis ir nei
kent nenusijuoks. - G auta i Tureno trei valand penkio
lika minui.
Terhuzenas stabteljo.
- I Tureno? - pakartojo jis ir susimst. - Turenas
54A laukiu ir laukiu, kol tu m an atnei m ano mylimj ( a n g ).
- 215 -

p la u n a madaug u dviej im t myli nuo m ^. j i s laikosi

kurso
iaur. iais metais jroje, atrodo, nemaai led Ir i
vSiti of London pakartotinai prane, jog ma/ led lauk. Jie
linki mum^ gero kelio.
/
Terhuzenas vl m vaiktinti. Per trisdeimt met, eng
damas tokiais vienodais ingsniais, jis penkiskart apjo aplink
emes rutul. Jis tai apskaiiavo
1
Na ge^ai, jie dar gaus tikslesni ini. Jis liep radistams
prayti informacijos i vis laiv, plaukiani prieakyje. talis prane, jog su radijo aparatra kakokia netvarka; jis dvi
valandas temptai dirbo ir prie deimt minui prane kapi
tonui, kad radijo stotis vl veikia. talis susirio su Kap Reisu
ir papra pastoviai teikti praneimus apie or ir led judjimo
krypt.
Terhuzenas vl prijo tiltelio gal ir sustojo. Jr deng
migla, taiau, nors ir spariai temo, matsi dar labai gerai.
Terhuzenas patenkintas nusnuok.
- Lazinuosi i butelio prancziko ampano, direktoriau, tar jis, - kad oras vakare pragiedrs. A inau tas vietoves.
Jeigu dien oras giedras, tai vakare rkas bus tirtas kaip koe.
Bei po miglotos dienos vakare visada nusigiedrija. Be to, krinta
tem peratra. Tai gerai.
Henrikis savo ruotu lainosi i dviej buteli ampano,
nordamas, kad Terhuzenas laimt. iaip sau, dl prietar.
- O kaip sekasi js dukrelei, Terhuzenai? Ar jau k nors
suinojote?
Terhuzenas gavo ini. Viskas gerai. Maoji jau ioperuota,
jai nebegresia joks pavojus.
- O kaip jauiasi ms maasis ekscelencija? Kaip jis ten
vadinasi9 Leukas7
Henrikis gteljo peiais Jis nieko apie j negirdejo.
- Tasai daktaras Karelas ryt man var nemaai baims, tar Terhuzenas. - Sustabdyti laiv! Vienai valandai! - Ir jis nu
sijuok skambiu, griausmingu balsu.
26

Ieva vis dar sdjo usisklendusi tamsioje kajutje. Ji jautsi

lyg apsiaustyje ir nedrso degti viesos. Kiekvien akimirk Kins- 216 -

kis gali grti atgal, jei tik jam aus galv. O, jinai j pasta!
Ji neturjo daugiau jg m atyti jo ikreipt veid, paklaikus
vilgsn ir girdti i pykio drebant bals.
Tyla ir prietema, viepataujanti kajutje, kur pro uuo
laidas krito tik koridoriuje kabani lemp atvaitai, netrukus
m veikti raminaniai. Baim iblso, ir Ieva jau nebekrpiojo,
igirdusi koridoriuje ingsnius.
Kinskio grasinimas skambjo jai ausyse. Dl Dievo, k jis
ketina daryti su Greta? Bet dabar, kai ji galjo ramiau galvoti
pasidar aiku, jog jo grasinimas bent iuo metu yra visikai
beprasmikas. Ai Dievui, jis dabar toli nuo Gretos! Niujorke
ji tutuojau telegrafuos savo advokatui Vien ir sakys jam
imtis vis galim priemoni Gretai apsaugoti. Jeigu prireiks, ji
galt dar kreiptis senj poni fon Kinski arba mis Roders,
nors t m oter jinai nemgo. Jos, be abejo, siningos moterys
ir labai prisiriusios prie Gretos. Matyt, Kinskis j norjo tiktai
bauginti! Bet kodl, kodl? Ji vis labiau negaljo jo suprasti!
Sutriks jo vilgsnis, ibalusios drebanios lpos... Kuo ilgiau ji
apie tai galvojo, tuo labiau aikjo, jog Kinskis visai iseks, be
jgis mogus, stovintis ant bedugnes krato. Kaip iurpu m atyti
kadaise artim o mogaus uvim. Kitados jis buvo jai vis dlto
brangus - kodl gi ji turt gintis. Turbt jis atjo pas j baisiai
nusimins, su paskutine nedrsia viltimi, jog jinai, btent jinai,
dar gali igelbti j nuo praties. Taip, Ieva staiga pajuto, jog
supranta j, viskas jai ikart paaikjo. Jis atjo pas j, nevil
ties genamas! Bet ir jinai nepajudino n pirto, kad galt jam
pagelbti.
Ieva susijaudinusi paoko ir m vaikioti po kajut. Ji
jung vies ir atrakino duris. O, kaip niekingai ji pasielg!
Tegu jis ramiausiai pas j ateina. Kaip tikras draugas jinai pa
siteiraus, kurgi slypi tikroji jo baisaus nerimo prieastis. Taip,
ji pads jam kiek galdama. Ne veltui jis pas j iekojo savo
paskutinio prieglobsio.
Ieva tem ptai galvojo. O gal jam ieit naud be joki
rpesi kur nors pakeliauti vienerius arba dvejus metus. Gal
ilgesn laik pailsjs jis vl atgaut jgas. Ji pagalvojo apie
kelion Rytus. Japon ir kin teatras puikiausiai paskatint
j krybai, o Malaj orkestrai vl suadint jam kvpim. Ji
inojo, jog Kinskis gyveno palyginti kukliai, taip, beveik skur
diai, bet juk jinai turi pinig! Neabejodama n sekunds, ji
- 217 -

atiduot visus savo pinigus mogui, kuriam ji dkinga beveik

u visk, kuo ji iandien tapo. Ji galjo paskatinti vien ame
rikiet leidj, kad tas Kinskiui u kuri nors oper imokt
avansu padori sum. Tai j padrsint. Puikus sumanymas!
Ji igirdo ingsnius prie dur. jo M arta ir Veitas.
Veitas nustebo ir kartu nudiugo, atrads Iev nurimusi
ir susitvardiusi, po vis i nemalonum, apie kuriuos jam
papasakojo Marta.
- O taip, - ypsodamasi tar Ieva, - a jau iek tiek atsi
gavau.
Ir ji tutuojau m kalbti apie Kinsk. Dabar svarbu ne
ji, ne Greta, o Kinskis! Kinskis nesveikas, iseks, pakrikusi
nerv, jam btinai reikia padti, tai kas.
Tiktai dabar, i akimirk, jai viskas paaikjo. Jis atjo
pas j, genamas didiausios nevilties, tikdamasis i jos pagal
bos, bet jinai jo nesuprato. Taiau dabar ji tvirtai nusprend
padaryti visk^, keis galima, ir papra Veit patarimo.
- Vis pirm a reikia suinoti, k jis dabar veikia, - tar
Ieva, - kaip jis dabar jauiasi. Jis buvo it nesavas. Rytoj a su
juo draugikai pasikalbsiu.
Veitas turs btinai suinoti, kaip dabar laikosi Kinskis. Ieva
baisiai nerimavo. B t geriausia, jeigu jis kreiptsi an jau n
urnalist, kuris gyvena vienoje kajutje su Kinskiu.Jo pavard
Prinsas. Iev pagavo kakoks kartis.
Veitas tutuojau pakilo. inoma, jis mielai pasistengsis.
- Ieva, paadk udaryti duris ir nieko nesileisti, kol a
griu! - tar jis. - Marta, js pasiliksite su Ieva?
Ieva dav jam gana neprast pavedim, kuris jam nepri
tiko labiau nei kam kitam. Veitas t ikart suprato. Buvo be
galo sunku k nors susirasti iame milinikame laive. Jis apjo
rykiai nuviestas sales, valgsi po koridorius ir salonus, il
gai vaiktinjo apytamsiais, drgnais deniais. Buvo baisiai alta.
Garlaivis virpjo taip smarkiai, jog net turklai vangiojo.
Bet t pai akimirk, kai Veitas jau buvo beprarands
vilt, jis kaktomua susidr su Prinsu.
- Pone Prinsai!
Vorenas sustojo, dmiai velgdamas Veitui veid, jis vos
beatpaino j.
- Daktaras Kranachas? - netvirtu balsu paklaus jis.
- 218 -

Taip. Truput nevykusiai ir nedrsiai Veitas m dstyti Vo

renui savo praym. Ponia Kenigsgarten nepaprastai sunerimusi
dl pono Kinskio sveikatos. Kadangi Prinsas gyvena drauge su
juo, ar nebt galima suinoti apie Kinskio bkl.
Tiktai dabar Vorenas visk suprato. Jis laiks didele garbe,
kad gali padaryti paslaug poniai Kenigsgarten.
- Mielai, mielai! - tar jis, pagarbiai nusilenkdamas. Kas
gi gal gale tarp j dedasi? Vakar vakare tas keistas pokalbis
kajutje, o iandien vl panika. Jis staiai nebetvr savam kai
lyje i smalsumo. Jo manymu, pareik jis, poniai Kenigsgarten
nra n maiausio pagrindo jaudintis. Madaug prie deimt
minui jis sutiko Kinsk ant denio ir kelet minui su juo
nekuiavosi.
- Ir kaip jis jum s atrod?
- Puikiausiai nusiteiks. Jis dargi pajuokavo, nors tas jam
nebdinga.
- Ar jis ramus?
- O, taip. A retai tem atau j tok ram.
Tai maloni inia Ievai! Veitas padkojo ir nujo. Po keli
sekundi j pasivijo Vorenas.
- Ateikite ionai, daktare Kranachai, - tar jis. - Gali
te pats tuo sitikinti. - Ir jis nusived j ant to paties denio,
kur jiedu susitiko. - Praom, - tar jis ir eng prie apviesto
lango. - Praom vilgterti. tai sdi Kinskis ir rao. Js galite
ramiausiai pasiirti, jis neiri mus. A j pastebjau visai
atsitiktinai!
Veitas pavelg pro lang. Nedideliame tuiame salone prie
mao raomojo stalo vienut vienutlis sdjo Kinskis ir kak
atsidjs ra. Jo veidas buvo sustings ir ibals, tarsi i ak
mens nukaltas. Visai nepanau, jog itas mogus neseniai bt
juokavs, bet jis buvo susikaups ir tvirtas.
- Tu j i tikrj matei, Veitai? - paklaus Ieva.
Veitas nusiypsojo.
- Taip, savo akimis.
Ieva lengviau atsikvp.
- Keisti tie nervingi mons! - tar ji. - O a labai bijojau,
kad jis neikrst ko nors baisaus. Na, gerai. Greit baigsis visi
tie neramumai.
Ieva pasil vakarieniauti kajutje. Ji iandien nebegalinti
m atyti moni. Ir paskambino stiuardui.
-

219

 27

Metrdotelis ponas Rev, ruodamas iandienin kapitono

banket, parod savo vis men. Sal buvo ipuota glicinij
akelmis, j mlyni iedai sviro kekmis net iki pat stal. Sta
lai, uversti raudon ir gelton roi kalnais, skleid svaiginant
gaiv saulto rytmeio kvap. Kiekvienas dubuo buvo iradingai
ipuotas. uvies patiekalai atrod lyg nuostabs baroko meist
r kriniai. Buvo baisu net paliesti juos. Patsai Rev, apsivilks
tvarkingu fraku, vadovavo stiuardams, kurie nelyginant biblijos
valgai, grtantys i Paadtosios Kanaano ems, eng sal,
nedami ant pei lazdas, apkarstytas milinikomis vynuogi,
apelsin, obuoli, banan girliandomis. Pagaliau valandlei pri
tem dyt sal suplauk daugyb okinjani ydr liepsneli.
stal buvo neamas pudingas. Reginys primin tikr ydr fake
l balet.
Sujaudinti palusio Kosmoso" greiio ir minties, jog u
dvideimt keturi valand bus Niujorke, sveiai plojo lyg teatre.
Kapitonas Terhuzenas, kurio garbei buvo suruotas itas
ekstravagantikas vakaras, i mandagumo pabuvo vos deimt
minui. Tarnyba neleido jam utrukti- ilgiau.
Po piet damos, linguodamos muzikos takt, sujo ikil
mi saln, kur grojo orkestras. Tai buvo tikra groio, jaunysts
ir tu rto vent. Dar n viename transatlantiniam e garlaivyje ne
buvo panaaus reginio kaip ioje spindinioje salje. Pudruotus
dam peius deng puikiausi kailiai, brangiausi senoviki bro
katai, kiniki nriniai, jos buvo pasidabinusios diademomis ir
sagmis. Joms judan t visa sal mirguliavo brangakmeniais. Foto
reporteriai vos spjo suktis.
Direktoriui Henrikiui teko garb atstovauti visai garlaivio
bendrovei; ididus ir patenkintas jis klaussi daugybs komp
liment: dar niekada nebuvo tokio laivo, toki piet kapitono
garbei, tokios puikios puotos. Jis dkojo u komplimentus vai
riom kalbom.
Kosmosas" virpdamas skriejo pirmyn, jis pasiek greit
nuo dvideimt iki dvideimt trij jrmyli, o jo pajgumas iuo
metu buvo eiasdeimt penki tkstaniai arklio jg.
Buvo miglota, taiau atrod, jog rkas kas valand vis la
biau sklaidosi. Matsi gerai. Prie devynias i kairiojo borto jie
pastebjo vienos vej kunos viesos signalus. Tai buvo Ar
changelas Gabrielis" i en Malo. Archangelas Gabrielis" sig
-

220 -

nalizavo: Praome praneti ms bendrovei, kad ms laive

viskas tvarkoje." Nuo to laiko, kai Kosmosas" praplauk Airi
jos pakrantes, Archangelas Gabrielis" buvo pirmasis j sutiktas
laivas.
Devint valand Terhuzenas sukviet karininkus, nordamas
pasitarti. Buvo gauta nemaai praneim apie ledkalnius.
Terhuzenas kartu su pirmuoju karininku Haleriu sudar
tiksl galimo ledyn judjimo plan. Kiti ledynai jau buvo ap
lenkti, kelyje liko tik vienas, apie kur informavo Kap Reisas.
Jis galjo bti apie penkiasdeimt myli ilgio ir deimt my
li ploio. Terhuzenas su Haleriu apskaiiavo, jog jie pasieks
ledyn madaug vienuolikt valand - jei i viso teks su juo
susitikti.
Terhuzenas, m atyt, n kiek nebijojo ito ledyno. Jis jau tris
deimt m et plaukiojo Atlanto vandenynu. Jis inojo, jog plauk
damas nuo Airijos pakrani iki pat Amerikos gali nesutikti n
vieno laivo, jau nekalbant apie ledynus. tai koks bekratis yra
vandenynas. Tiktai vien kart audros metu jis patyr nedide
l laivo katastrof; o prie deimt m et igarsjo savo drsa,
gelbdamas suduusio ital krovininio garlaivio Minerva" gu
l. Laiv lyg skiedrel blak didiuls bangos. Jis neatsitrauk
su savo garlaiviu nuo suduusio laivo dvi dienas ir dvi nak
tis, kol nepam i ten paskutinio mogaus. Tada jis vadovavo
Linkolnui". Laikraiai ispausdino sensacingus straipsnius, ir
Terhuzenas gavo aukt Italijos apdovanojim. it ordin ret
kariais neiodavo sekmadieniais, nordamas suteikti diaugsmo
savo maoms dukrytms.
Ne, Terhuzenas nebijojo. Bendrov patikjo jam didiausi
ir greiiausi laiv, kuris buvo dar ir neskstantis, ne tam , kad
jis sustabdyt mainas, vos tik igirds apie kakok aisberg.
Jis puikiai suprato, kokia didel garb bendrovei, jeigu Kosmo
sas" per savo pirmj reis sumu visus greiio rekordus. iaip
ar taip jis nusprend pasinaudoti ramia j ra ir i nakt leistis
kiek kabindamas, kol pakankamai gerai matyti. Galimas daiktas,
jog anksti ryt jie atsidurs tiriausioje migloje. Jis sak dviem
jaunesniesiems karininkams pakaitomis budti su sargybiniu, nes
dvi poros aki m ato daugiau negu viena. Po pasitarimo mai
n skyri tiesiai i puotos nusileido Henrikis su elongu, abu su
frakais ir lakuotais pusbaiais. Eidami katilin main skyriuje
jie pasiskolino darbines palaidines.
-

221

Kosmosasa dabar lk dvideimt keturi jros mazg

greiiu.
- Kol kas ms galingumas septyniasdeimt penki tks
taniai arklio jg, - tar vyresnysis mechanikas ir mirkteljs
pridr: - Mes dar turime atsargoje penkiolika tkstani arklio
jg, bet daugiau a nedrstu.
- Svarbiausia kaip nors isilaikyti, - nusijuok Henrikis. Be to, visada daug kas priklauso ir nuo laims.
Katilinje plujo prakaitu apsipyl krikai ir, igird skam
but, mesdavo krosn anglis. Jie dirbo lyg pal.
Henrikis neikent nepagyrs:
- Tai bent vaikinai! - suuko jis.
Garlaivio bendrov krikams ir padjjams paadjo dvigu
b atlyginim, jeigu ilaikys tok pat tem p iki Niujorko!
Vienas krikas pargriuvo be smons, bet j jau pakeit
kitas. Priepiet vien krik atgabeno ligonin, kur netrukus
jis mir nuo irdies priepuolio. Bet niekas to neinojo ir niekas
nesijaudino.
Pirmyn, pirmyn, pirmyn! I tuneli, kur sukosi laivo sraig
tai, sklido dundesys.
28

Apie devint valand Ieva ir Veitas vakarieniavo vieni Ievos

salonlyje. Retkariais jie persimesdavo vienu kitu odiu, o paskui
kiekvienas vl pasinerdavo savo mintis. Kartais kambar tyliai
eidavo stiuardas ir atnedavo naujus patiekalus. Kai jis atidary
davo duris, kambar siskverbdavo silpni muzikos garsai.
Ieva, kuri prajusi par beveik n ksnio neturjo burno
je, valg su apetitu. Ji igr stikl kjanti ir bemat pagyvjo.
Skruostai papilnjo ir palengva nusida sveiku raudoniu. Drg
nose lpose praydo paslaptinga ypsena.
Madaug po dvideimt keturi valand su trupuiu i Hudzono lankos prieais juos atsivers viesos jra, galvojo Ieva. Tai
ir bus Niujorkas! tai ji ir vl ionai! Klingleris, inoma, lauks jos
prieplaukoje, tai jie jau vaiuoja triukmingomis, vies ulie
tomis Niujorko gatvmis. Jau dabar ji juto nepaprast energij,
kuri spinduliavo tas kerintis miestas.
Niujorkas, ikaga, Milvokis, Pitsburgas, Bostonas - visur
j lyds Veitas. kart ji nebus viena, nudiugusi pagalvojo
-

222 -

Ieva. Kaip nemalonu po spektaklio arba koncerto mirtinai ivar

gusiai valgyti savo kambaryje vienai arba su svetima kompanija.
Dabar visa tai prajo, su ja visada bus Veitas.
Jos skruostai dar labiau iraudo.
- Kada mes atvyksime Niujork? - klausinjo ji jau nebe
pirm kart.
- Kalbama, kad apie vidurnakt, - atsak Veitas. - Vliau
siai ryt anksti ryt.
Ieva velg j savo pilkvai mlynomis akimis.
- Niujorke mes gyvensime visikai vieni, girdi, Veitai?
kart teks atsisakyti Klinglerio vaiingumo. Vis dlto puiku, kad
dainuosiu operoje tik po savaits!
Laivas virpjo taip stipriai, jog ant staliuko, prie kurio jie
vakarieniavo, m okinti stikliukai. Ant maojo rojalio stovinti
vaza su glmis pasviro, ir Veitas vos spjo j paiupti.
- Plaukia kaip pal, - tar jis.
- Na ir tegul! Tegul plaukia! - suuko Ieva, ir Veitas vl
igirdo jos juok. - Labai gerai, kad plaukia! - Ji diaugt
si, galdama kuo greiiau palikti laiv, n kojos daugiau ia
nekelt.
Nors Ieva gerokai nurimo, taiau arp i sien jai bu
vo nejauku ir nemalonu. Ore vis dar tvyrojo pikti ir grsmingi
odiai, ir ji juos girds tol, kol ilipusi Niujorke udarys tos
kajuts duris.
Ieva stengsi galvoti visai apie k kita; ji kalbjo apie di
diul spd, kur Veitui paliks Amerika. Taiau jos mintys vl
ir vl grdavo prie Kinskio. Ryt jinai aplankys j ir pasineks
kaip su draugu! Jis turt pajusti, jog pasaulyje yra bent vie
nas mogus, kuris juo rpinasi. Ji supaindins j su Gardeneriu,
Klingleriu ir kitais savo draugais. Verlus amerikiei optimiz
mas, nuoirdumas bei noras padti prikels j naujam gyvenimui.
Jinai kalbs j pakeliauti - rodys itokio poilsio naud.
duris pasibeld. Stiuardas padav Henrikio vizitin kortel:
kapitono bankete visi pasigedo ponios Kenigsgarten ir daktaro
Kranacho. Praome neatsisakyti.
Ieva papra pasakyti, jog ji nekaip jauiasi. Juk tai paga
liau ir nebuvo melas!
Stiuardas padav kav. T akimirk, kai Ieva ruosi usi
degti cigaret, kakas vl pasibeld. Bet kart Ieva isigando, ir
jos irdis m neramiai plakti. Ji instinktyviai pajuto, jog tasai
- 223 -

beldimas kakuo susijs su Kinskiu.

jo nepastamas stiuardas. Jis nors perduoti laik Ievai
Kenigsgarten. Bet ji turinti pasirayti, jog gavo t laik.
Ieva pam laik ir n neskaiiusi suprato nuo ko. Jos
veidas ibalo. Vadinasi, susirainjimas vl prasidjo! Ji pasira
kvit. Tik Kinskis ir galjo pareikalauti kvito! Tiek daug reik
ms jis skyr, savo asmeniui ir visam kam, k jis dar.
Dabar ji vl ibalo lyg drob.
- A nujauiau, - tar ji, - kai tik pasibeld. Tai jo laikas.
Ji padav Veitui vok.
Atplk j pats. A daugiau nebeitversiu.
- Nesijaudink, Ieva, - maldavo Veitas ir, nordamas laimti
daugiau laiko, m pamau plti laik. Jis jaut nekantraujant
Ievos vilgsn ir susirpins surauk kakt.
- Labai neaikus braias, - tar jis purtydam as galv.
- Neskubk! - Ievos lpos drebjo.
Nordamas j padrsinti Veitas nusiypsojo.
- Nesijaudink, Ieva, - pakartojo jis. - Kinskis rao labai
ramiu ir maloniu tonu. Jis prao tavs atleisti u nederam el
ges iandien po piet ir ypa u grasinim, kuris jam paiam
dabar atrodo nesuprantamas.
- Na, o toliau? - paniekinamai tar Ieva, blyksteldama
akimis. Ak, kaip ji neapkent Kinskio i akimirk.
Veito veide staiga pasirod nuostaba.
- Palauk, Ieva, ia diuginanios naujienos. Kinskis toliau
rao, jog seniai suprats, kad Gretos vieta alia motinos, tik
iki iol niekaip negaljs pasiryti tam ingsniui. O dabar jis
atsisako bet koki pretenzij Gret.
- Kaip? - suuko Ieva, netikdama savo ausimis, ir atsitie
s. - Kaip? Juk tai nemanoma, visa tai netiesa!
- A skaitau tai, kas parayta, Ieva, - ypsodamasis atsak
Veitas. - Jis pareigoja savo advokat Vienoje padaryti visa,
kas reikia, ir prideda laik advokatui, kad tu galtum sitikinti,
jog jo ketinimai tikri. Jis prao persisti laik i Niujorko
Vien. tai tasai laikas, Ieva.
Ieva papurt galv ir paoko, prispaudusi rank prie pla
kanios irdies.
- Kaip? - paklaus ji, neatgaudama kvapo. - Kaip? A jo
nebesuprantu. Galbt a niekada jo nesupratau? Galbt mons
taip ir isiskiria taip ir nesuprat vienas kito?
- 224 -

 29

Tai bent jaudinantis vakaras Vorenui Prinsui! Ilgi jo frako

skvernai plevsavo, tai en, tai ten ikilmi salje inirdavo i
susijaudinimo rauds berniokikas veidas tamsiais raginiais aki
niais. Jis kalbino daugyb ymi asmen, rinkdamas mediag
straipsniui.
Violeta, su kuria jis pasisveikino tik prabgomis, palydjo
j tokiu giliu, suprantaniu vilgsniu, jog Vorenas jau t j vis
vakar. Chuanas Seguras vienias sdjo sals kampe tokiu r
kanu veidu, tarsi ketint susprogdinti vis i briliantais rini
kompanij. Jis nenoriai pasisveikino su Vorenu. Harperis juoka
vo su Kit Saliven, nors vienas smilkinys dar buvo ulipintas
pleistru. Nieko sau! Po piet jiedu susitaik. Kit. kaip ir pride
ra, atsipra j. Ji buvo paprasiausiai girta, mirtinai nusigrusi.
Na, Harperis puikiai ino, kad retkariais galima pasigerti. Jis
juoksi.
- Gerai, Kit, - tar jis. Bet daugiau to nedarykite, nes
kit kart a galiu supykti. - Viskas tuo ir pasibaig.
Ponia Hol pasivedjo Voren al.
- Klausykite, Vorenai! - tar ji. Maldauju jus, pasakyki
te, kas gi vyko tarp Chuano ir Violetos? Ar js j matote?
Sdi, tarsi ketint mesti bomb. O Violeta dedasi, lyg jo visai
nepaint.
Vorenas nutais graiausi ir nekaliausi ypsen.
- Nieko neinau, i tikrj nieko neinau, - tar jis ir
pradingo.
Jis para dvideimt eilui apie pasakik" puot kapito
no garbei, apie tualetus, ermuonli kailius, diademas, Harper,
poni Saliven, Kit - tikra society gossip 55. Paskui ubgo
radijo stotel pas tal, nordamas perduoti telegram.
Naktis buvo vsi ir vaigdta, bet mnulio nesimat. en
bei ten draiksi rko juostos, ilgos ir plonos lyg virvs. Vien
kart net kteljo Kosmoso" sirena, bet nespjo nuaidti jos
garsas, ir laivas iniro i to siauro miglos ruoo.
- inote, tali, darosi vis aliau, - tar Vorenas.
- Taip, gerokai atalo, - isiblaks ir pavargs atsak ta
lis. Imtuvas be perstojo stukseno Morzs signalus, o talis klau
ssi, usidjs ant galvos plienines ausines. - Atleiskite, Prinsai,
55Auktuomens gyvenimo kronika (ang.).
15. 608

- 225 -

a labai usims. Tai Kap Reisas, girdite? Jau vis valand

stotis mums perduoda informacij.
- Sako, ms kelyje ledynai?
talis neatsak, jis dar kart mandagiai nusiypsojo ir m
toliau urainti telegramas.
Buvo lygiai penkiolika minui po deimtos, kaip pirmasis
karininkas Haleris prane kapitonui apie staig temperatros
kritim. Gyvsidabrio stulpelis per pus valandos nukrito visu
eetu laipsni ir laiksi vos vos vir nulio. Terhuzenas sdjo
palinks ties emlapiu ir kak brai, turm ano kajutje buvo
taip tylu, jog girdjosi tik silpnas chronometro tiksjimais. Kosmosas buvo pietryius nuo Niufaundlendo. iemryius - Kap
Reiso vyturys, paymtas emlapyje raudonu taku. Dar tol
liau vakarus - Nant akto ir Ambrouzo signaliniai laivai, link
kuri ir plauk Kosmosas.
Terhuzenas sunkiai pakilo ir nukando cigaro galiuk.
- tai jum s ir ledynai, Haleri! - ironikai nusijuok jis,
engdamas ant tiltelio. Naktis darsi vis viesesn. Rykiai sui
bo vaigds. Tiktai virum sustingusios jros, kuri blizgjo it
alyva, tai en, tai ten drieksi plonyts rko gijos.
- Argi a nesakiau, jog po pusvalandio naktis bus viesutl. Taip ir yra.
Terhuzenas paskambino main skyri ir pasiteiravo, koks
apsisukim skaiius. Paskui liep atneti kavos. inakt negali
bti n kalbos apie mieg, jis atsiguls tik iauus.
- I tikrj oras baisiai atalo, - tar jis. - I ko lainams, Haleri? A sakau, jog nepamatysime n vieno ledkalnio!
Tai grynas prasimanymas. Atlantas daug didesnis, nei mons
galvoja.
Budintis sargybinis i savo posto atidiai-stebjo j r ir
monotonikai kavo: viesos dega!
Buvo pus vienuoliktos.
Grdamas atgal, Vorenas, apsivilks vien tik fraku, labai
suvarbo. Jis nusprend ubgti kajut palto ir kepurs.
Vorenas nustebo, ivyds Kinsk su piama, m atyt, pasi
ruous gulti. Jis vaikiojo po kajut ir rk. Kaip ir visuomet
kajutje jautsi stiprus odekolono kvapas.
- Argi jau vlus laikas? - paklaus Vorenas.
- Ne, ne, tik iandien a mirtinai pavargau, - atsak Kins
kis. Jos veidas buvo baltas ir sustings, bet jis kalbjo visikai
- 226 -

ramiai. - Laukiu stiuardo, kuris atne kvit, jog laikas teiktas.

T akimirk sugaud Kosmoso" sirena.
- Girdite? Girdite? - tar Kinskis, rodydamas akimis vir
, i kur sklido garsas. Vorenui pasirod, jog jis sunerimo. Vario trimitai!
Vorenas pasak, kad naktis bus viesi. Tiktai atskiri, plony
iai kaip ydas miglos debesliai plauko virum jr<ps.
Bet ia duris pasibeld stiuardas ir perdav Kinskiui lai
k, kur jis prim patenkintas ir kartu su kakokiu palengvji
mu. Jis dargi truput paraudo ir dav stiuardui doler arbatpi
nigi. Vorenas m at tai veidrodyje.
- Ai Dievui! - atsiduso Kinskis, tartu m nusimets nuo
pei sunki nat. - Dabar galiu ramiai ilstis.
Ieidamas Vorenas tar:
- Labanakt!
- Labanakt!
Dvylikt valand puota pasibaig, ir Vorenui buvo pats lai
kas gulti. Bet jis vis dien buvo kakaip keistai susijaudins, tartum kak nujausdamas, kaip jis vliau sak! - jog neturjo
n maiausio noro miegoti. Jis nujo bar. Dievai, tam e bare
kas nakt djosi visokiausi nuotykiai, o tuo tarpu jis kaip koks
miesionis knarkdavo sau lovoje! Deja, jis truput nusivyl! ia
buvo keliolika vyr ir moter, kurie prie guldami ujo truput
igerti. Tai ir viskas. Jie kalbjosi ir juoksi, o viesiaplaukis lie
sas vedas, barmenas ponas Dilensas, stovdamas u baro, taip
smarkiai krat savo mikser, kad tas net vangjo.
Kaip ir kiekvien vakar pasistats taurel viskio, ionai
sdjo Harperis ir lo poker su dviem vyrikiais. Vienas buvo
jav pirklys i Denverio, ponas Vokeris, o kitas - stambiausias
sklyp makleris ikagoje, ponas Michelsonas, nepaprastai sto
ras vyrikis. Jie stat juokingai maai ir lo ne dl pinig, o
tik iaip sau, nordami prastum ti laik. Nuo tada, kai Harperis
Luzitanijos" laive per vien nakt pralo suki gaujai deimt
tkstani doleri, jis veng loti i dideli sum.
Vorenas atsisdo prie baro ir usisak martinio. Keleiviai
eidavo ir ieidavo. Staiga jis igirdo nuo dur pastam ty
l juok. On the way to Mandalay, where the flying fishes
play!..56
56Pakeliui Mandalj, kur sparnuotos uvys skrieja ( ang.).
- 227 -

Tai buvo Henrikis, nuo galvos iki koj skoningai apsirengs.

Markiniai akinamai balti, prail plaukai vilgjo lyg kaltas si
dabras. Jis atsived Kit su oreta ir dar kelet jaun, grai
moter.
- Klausykite, Prinsai, - gerai nusiteiks avingai ypsojosi
Henrikis. - Vis dien galvoju, kaip iversti vokiei kalb
Kiplingo eiles. Bet vis neieina. Klausykite, kiek inau, js lyg
ir lingvistas... - Jis buvo puikiausiai nusiteiks ir, m atyt, ne be
pagrindo.
- Sveiki, Harperi! - suuko Kit. - Atjome igerti su jum is
taurel susitaikymo proga.
- Labai malonu! - isiblaks atsak Harperis, maiydamas
kortas. - Bet klausykite, Kit, ar nebt geriau pamirti vis
t istorij?
Henrikis tar:
- mog galima vertinti pagal tai, kaip jis reaguoja pa
taikavim ir eidim. - Ir ididiai nusijuoks nusilenk Harperiui. - Barmenai! - suplojo rankomis Henrikis. Atrod, kad
iandien jis i ties imets per daug ampano.
Taiau po deimties minui baras itutjo, liko tik nuo
bodiaujantys kort lojai. Kokia neskm!" - pagalvojo Vo
renas. Storulis Michelsonas i ikagos taip skaniai nusiiovavo,
jog burnoje surjo visi jo auksiniai dantys. Harperis isigando.
Kaip ir visada atjo tas baisus momentas, kai j nori palikti vie
n. Jis papra barmeno loimo kauliuk ir m jais barkinti,
nordamas iblakyti mieg savo partneriams. Jis net atsistojo.
- Gal sualsime, Prinsai? - suuko jis.
i akimirk jis susverdjo lyg girtas ir pagrieb viskio stik
l, kad is nenukrist ant grind. Ant baro suduo stikliukas.
Kas gi tai? Laivas kakaip keistai pakrypo.
Storulis Michelsonas i ikagos atsistojo ir savo putniomis
rankomis sikibo kds atlo.
- ems drebjimas? K art Meksikoje man teko patirti e
ms drebjim. Kas ia, barmenai? - paklaus jis, tartum is
turt visk inoti.
viesiaplaukis barmenas nusijuok:
- Banga, pone Michelsonai, - atsak jis. - Didiul banga.
- Banga? Betgi j ra rami.
Kresteljimas buvo vis dlto labai keistas, tartum garlaivis
bt staigiai pasisuks. Vorenui pasirod, jog garlaivis netiktai
- 228 -

pakilo vir, o po sekunds vl pamau nusileido. Jis neaikiai

nujaut, jog kakas atsitiko ir kakas negero.
Drukis ponas Michelsonas nusiiovavo ir ijo ant denio,
paliks atdaras duris. Po keli sekundi jis gro.
- Nieko! Visai nieko! - tar jis.
Harperis vl m garsiai barkinti kauliukais.
- Pradedam! Js eil, m ano ponai!
Bet Vorenas skubiai atsisveikino. Kakas jam kl didel
nerim! I pradi jis nesuprato, o paskui sumojo: mainos ne
tiktai pakeit ritm. O dabar - dabar - jos visai sustojo! Ne
nutrkstam as dundesys i apaios ikart nutilo. Gal jis apsiriko?
Voren pagavo siaubas. aibo greitumu jis perbgo tui den,
tiusileido ir vl pakilo laiptais auktyn. Pagaliau jis pasiek sken
dint tamsoje laivo pirmagal. Staiga i tamsos iniro mogysta
ir suriko:
- Ko jum s ia reikia?
Vliau Vorenas prisimin, jog ten bta maojo, kresnojo
Anmeko.
T pai akimirk ant stiebo usipliesk proektorius, ir jo
spinduliai nuslydo laivo nosimi. Prieais laiv Vorenas pam at
ledus: nuolauas, luitus, itisas ledo krvas.
Kresnasis mogus nuvijo Voren atgal.
- Ko jum s ia reikia? Eikite!
- Kas atsitiko? - pralemeno Vorenas.
- Nieko! - grubiai atkirto tas.
Vorenas nuskubjo atgal. Baim persmelk jam ird: vis dl
to kakas atsitiko, inoma! Mes susidrme su aisbergu!
Kiek kabindamas jis leidosi bgti virun telegrafo stotel.
Bet, pasieks virutin pakop, buvo priverstas stabtelti: irdis
vl suvirpjo i siaubo. O jeigu tu dabar btum nujs miegoti,
Vorenai? Kas tada?

- 229 -

TREIOJI

DALIS

Tuojau po pirmos valandos nakties j r stebintis sargybi

nis blankioje vaki viesoje prieais laivo nos staiga pam at
tartin el, kakoki tamsi, neaiki kontr mas, kuri
nejuddama dunksojo raibuliuojanios jros paviriuje. Sargybi
nis tris kartus smarkiai sudav varp ir, atsisuks kapitono
tiltel, suuko megafon: Priekyje aisbergas!''
Akies mirksniu staigiai pasisuko laivo vairas, ir Kosmoso^
nosis pakrypo truput kairn. Masinos sustojo, paskui, pavariu
sios laiv atgal, visai nutilo. Tuo metu budjo Haleris, kurio m a
nevrai buvo visad aibiki ir tiksls. Jis tutuojau jung elekt
rinius svertus, udaranius vandens nepraleidianias kameras.
Terhuzenas beveik iki pirmos valandos ibuvo ant kapitono
tiltelio. Tiktai gerokai suals, jis pasitrauk turm ano kajut,
nordamas upildyti laivo urnal. Raydamas jis staiga pajuto
lengv kresteljim ir atsitrenk krtine stal. Jis tutuojau
paoko, mus kartis mu jam galv. is smgis j igsdino,
taiau jam vis dar atrod, kad netiktai apsvaigo galva. Bet t
pai sekund igirdo neram main telegrafo skambut. Mai
nos jung atbulin greit. Jis uoko ant tiltelio.
- Kas atsitiko, Haleri? - kteljo jis nakties tam s trk
iojaniu i baims balsu.
- Mes uokome ant aisbergo arba ant kokio suduusio lai
vo, kapitone! - visai netoli tamsoje pasigirdo metalinis Halerio
balsas.
- Ar kameros udarytos? - jau susivalds paklaus Terhu
zenas.
- Taip, udarytos!
- 230 -

Terhuzenas jung ant prieakinio stiebo esant proektori,

ir akinantis viesos ratas, i lto sukiodamasis, nuslydo laivo
pirmagaliu ir rykiai nutviesk vandens paviri. Buvo matyti
vos vos banguojanti jra, kai kur nuo vandens kilo skystas per
regimas rkas. Daugiau nieko nesimat. Tada Terhuzenas dav
aliarmo enkl karininkams ir mechanikams. Jis paskambino
radijo stot ir dl visa ko sak Staliui bti pasiruousiam. iaip
visada tamsiame tiltelyje siieb lempos.
Tel, talio asistentas, paadintais aiaus telefono skambu
io, pasirod tarpduryje, iovaudamas ir tempdamasis kelnes. Jis
pavelg laikrod: penkiolika minui po pirmos.
- Kas atsitiko? - paklaus jis ir staiga pajuto, jog garlaivis
nejuda. - Mes stovime? Kas yra, tali?
talis trkteljo peiais.
- Neinau, - nuvargs tar jis. - Mes tu rbt ant ko nors
uokome. - Ir jis m spaudyti sistuvo rakt: MGX, MGX,
MGX - tai buvo Kosmoso44 aukimo signalai.
Tel nusijuok:
- O a nieko nepastebjau, ninieko!
MGX, MGX, MGX! Prie deimt minui talis dar kal
bjosi su Siti of London44, ir Hilas, radistas, palinkjo Staliui
labos nakties. Galbt jisai nujo miegoti? O ir su Kap Reisu jis
irgi neseniai buvo susiris, MGX, MGX, MGX! talis usidjo
ausines ir tem ptai klaussi eterio gars.
- Prakeikimas! - tar jis. - Nejaugi visi miega?
ia kakas pabeld lang, i pradi nedrsiai, o pas
kui m belstis primygtinai. talis pam at susijaudinus Voreno
veid. Jis mojavo prieais lang popieriaus lapeliu.
- Telegram! - suuko jis. - Deimt odi, tali! Kaip
senam draugui!
talis susirauk. MGX, MGX, MGX! Jis ir toliau klaussi
eterio gars, temps visus nervus. Jis girdjo tik lengv trakte
ljim. Niekas neatsiliep. O gal aparatas, kur iandien patais,
vl sugedo?
- Tik deimt odi, kaip senam draugui. Maldauju jus,
tali! - Vorenas maldaujamai sudjo rankas.
Tel, susitvarks kelnes, ijo i stotels.
- Netrukdykite, Prinsai, - pusbalsiu tar jis. - Mes dabar
skubiai iekome ryio.
Bet Vorenas Prinsas nesileido taip lengvai perkalbamas.
- 231 -

Ar tai js, Tele? Praau jus, noriu pasisti tik deimt

odi. Galima gi atrasti laiko deimiai odi? A jum s bsiu
aminai dkingas!
Kakas sunkiais ingsniais atskubjo per den.
- Eikite po velni, pone! - nuaidjo i tamsos skambus
metalinis balsas. - Nedinkits!
Vorenas atpaino spding Halerio figr. Jis paoko bai
siausiai pasipiktins.
- A esu Vorenas Prinsas i Niujorko Umverse-Press, piktai atr jis. - Amerikiei spaudos vardu protestuoju prie
js elges, pone Haleri!
- Protestuokite sau nors ir pragaro vardu, bet malonkite
i ia inykti! - grietai suuko sakmus metalinis balsas.
Haleris nuskubjo toliau, nekreipdamas Voren dmesio. Vo
renas pasitrauk, pasirys pasitelkti kov prie Haler vis Ame
rikos spaud. irk tu man, kas per manieros it storievi!
Haleris jo stotel.
- Kokie juokingi tie urnalistai! - vis dar pykdamas suuko
jis. - Jis dar ninieko nenutuokia, tasai jaunuolis! Ar turite ry,
tali?
MGX. MGX, MGX!
talis, usidjs ausines, klaussi. Rankos mostu jis papra
netrukdyti. Ant jo iblykusios lygios kaktos pasirod mayiai
prakaito laeliai, vienas alia kito. Taip besiklausant prajo viena
dvi minuts.
MGX, MGX, MGX!
Pajo dar viena minut. Dabar plati ir aukta talio kakta
visikai aprasojo. Sulaiks kvpavim jis staiga igirdo tyl, vos
girdim pypsjim. Tai buvo Siti of London. Hilas, Siti of
London radistas, kaip tik ruosi ijungti imtuv, kai igirdo
talio signal. talis papra pabti prie aparato. Galimas da
lykas, jis perduos jam svarbi ini. Kosmosas44 patyr avarij.
ia imtuvas m ti. Atsiliep Kap Reisas.
talis su palengvjimu atsikvp ir nusiluost nuo kaktos
prakait.
- A atstaiau ry, pone Haleri! - tar jis. - Su Siti of
London44 ir Kap Reisu.
- Gerai! - atsak Haleris ir jau tarpduryje pridr: - Tikra
velniava, mano ponai, pasiutusi velniava! Bkite viskam pasi
ruo.

Jis ijo
Tyliais, tuiais laivo koridoriais pasklido prislopintas gon
go skambjimas. Stiuardas sustodavo ties kiekvienomis durimis
ir pusbalsiu pranedavo:
- Praom atsikelti ir apsirengti! Laivas patyr avarij. Pra
om nesijaudinti!
Gongas nuaidjo tolyn, o stiuardo balsas vl kartojo:
- Praom atsikelti ir apsirengti...
Staiga rykia viesa nuvito koridoriai, laiptai, salonai tar
tum per koki vent.
I kajui sklido kims, mieguisti balsai, skambjo varpe
liai, i prausimosi kran m bgti vanduo. Atsiverdavo durys,
ir.keleiviai su naktiniais drabuiais ikidavo galvas koridori.
- Klausykite, stiuarde, kas gi atsitiko?
Gongas aidjo toliau, o stiuardas tyldamas prieidavo prie
kit dur ir vl praddavo:
- Praom atsikelti ir apsirengti! Laivas patyr avarij. Pra
om nesijaudinti
2

iurpas nukrt visus keleivius, pakirdusius i gilaus mie

go. kyrus gongo skambjimas ir stiuardo raginimas pasjo j
irdyse neaiki baim. Jie vargu ar suprato, k jis pasak, ta
iau odiai apsirengti", avarija", nesijaudinti" lyg adatls
susmigo jiems ausis, kad ir kaip kietai jie miegojo. Sutrik
ir sunerim jie pamal rinkosi koridoriuje. Kai kurie atbgo
dar besirengdami, ausyse tebeskambjo nerim keliantys gon
go diai. Vyrai vl m altakraujikai kalbtis, jie nepaten
kinti bumbjo, kai kurie linksmai nusiteik juokavo. Tuo tarpu
moterys bailiai klausinjo. Kas atsitiko? Kodl juos paadino?
Avarija? Kokia avarija? Nieko neatsitiko, visai nieko! Jie uplau
k ant aisbergo, taiau tas susidrimas buvo toks menkas, jog
n vienas i mieganij to nepajuto Tik i pernelyg didelio
atsargumo kapitonas liepe paadinti visus keleivius.
Garsiai kalbdamiesi ir vienas kit klausindami, salonus
pamali rinkosi mieguisti, iek tiek sunerim mons. Aisber
gas? Bet kaipgi tai atsitiko? Visa tai atrod lyg blogas sapnas!
Vos prie por valand jie atsigul nieko nenujausdami, ir staiga
vidurnakt kelia i miego. Vyrai djosi rams ir aikiai stengsi
- 233 -

paslpti baim, kuri tnojo irdyse. Taiau po keli minui,

kai keleiviai, galutinai isiblaiv i miego, sitikino, jog viesa
vis dar dega, o palmi sodelis, sals ir salonai tebestovi savo
vietoje, vadinasi, i teisybs, nieko arba nieko ypatingo neat
sitiko, jie vl m gyvai nekuiuotis, juokauti ir vienas kit
erzinti. T pai popiet, kai ponia Karpentj i savo brolio,
plaukianio Turenu44, gavo telegram, gerdami arbat, jie ligi
valiai prisinekjo apie aisbergus, argi ne? O dabar patys susid
r su vienu aisbergu, ir niekas to nepastebjo! Niekas! Kalbama,
jog ir karininkai, budj ant tiltelio, jo nemat. Jis plauk po
vandeniu, pasirodo, bna ir toki dalyk.
Vyresnysis stiuardais ponas Pap ikilmingai ramino kelei
vius, o jo dideli, mlyn aki vilgsnis kaip ir visada buvo
atidus ir rpestingas. Stiuardai mayiuose puodeliuose padav
puiki, kart juod kav. Pradta apsiprasti su esama padti
mi. Blaiviai sam protaujant is atsitikimas i tikrj domus ir
toli grau ne kasdienikas nuotykis! Tai bent bus k papasakoti!
Kurgi tai girdta, kad didiulis keleivinis garlaivis susidurt su
aisbergu? To dar niekada nra buv. inoma, Niujork teks
atplaukti keliom valandom, na, gal ir diena vliau. Bet k pa
darysi!
Keletas komersant norjo ueiti radijo stotel, ketindami
praneti telegramose, kad neatplauks laiku. Bet jie pasiek tik
vali den, ten keli jiems pastojo du jreiviai.
- No admittance!57
Palmi sodelyje pasirod Henrikis. J tutuojau apspito i
vis pusi ir apibr klausimais. Kaip ir visada jis buvo neprie
kaitingai apsirengs, jo ili plaukai glotniai suukuoti. Jis dargi
k tik nusiskuto ir isipudravo, jo baltiniai skleid gaivinant
kvepal aromat, tuo tarpu kiti vyrai dar vaikiojo apep.
Direktorius Henrikis, savaime suprantam a, buvo iek tiek iba
ls, bet jis ypsojosi prastai maloniai. Jo ypsena, kuriai niekas
negaljo atsispirti, ir tikjimas, kad nieko blogo neatsitiks, visus
paveik raminaniai. Apgailestaudamas jis sksteljo rankomis.
- Ak, rekordas! - suuko jis. - Dabar i jo beliko tik grai
svajon! Bet iaip praom nesijaudinti! Kosmosas44 turi dvyli
ka vandens nepraleidiani kamer ir sukonstruotas taip, kad
57ia neleidiama (a n g ).
- 234 -

nenugrimzt. - Jis patrauk peiais. - Force majeureZ58 Laivo

vadovyb ia niekuo dta, - tar jis, tarsi i anksto pasiteisin
damas. - Kartais sustoja ir greitieji traukiniai, jeigu sugenda
garveys.
Plepdamas jis nepamiro pridti kelet smoj apie diev
kaprizus, o paskui atsipras ramiu ingsniu ijo i sals. Ta
iau, atsidrs ant denio, jis pamiro visas geras manieras ir
m bgti lyg patraks. Kiek kojos nea, jis ulk ant kapitono
tiltelio. On the way to Mandalay , - lyg tyia j vis persekiojo
is Kiplingo eilratis. Dabar, i minut, elongas su vyres
niaisiais mechanikais nusileido laivo apai nustatyti, kokia
padaryta laivui ala. Duok dieve, duok dieve, kad viskas gerai
pasibaigt!" - maldavo Henrikis, ir jo kakt ipyl prakaitas.
Buvo be galo apmaudu! Jis vos neverk.
Pamali prisipild rkomasis salonais. Vyrai usideg ciga
rus, moterys - cigaretes. Ant stal stovjo lkts su sumu
tiniais. Stiuardai padavinjo grimus, kiti keleiviai pradjo loti
kortomis. Viename kampe sdjo seserys Hol su motina. Rkydamos merginos rpestingai pudravosi ir dasi lpas, laikydamos
rankose mayius veidrodlius. Violeta buvo prisisegusi pakal
nui puokt, kuri ryt padovanojo Vorenas. Kaip ir visada
visos trys atrod avingai, gaivios lyg ros ankst rytmet.
Ponia Hol buvo pavargusi ir, atrod, tuoj ir vl umigs.
Harperis jaunesnysis vis dar tebesdjo bare. Buv jo part
neriai nujo pasiirti mon. Taiau atjo keli nauji lankytojai,
ir Harperiui i tikrj pavyko pradti aidim su pastamais.
Harperiui visas tas vykis ijo tik naud, m at jam nereikjo
eiti miegoti. Jis energingai barkino kauliukais, o maasis vie
siaplaukis barmenas vl krat savo mikser, net ledo gabaliukai
skambjo.
- Mes pajutome lengv kresteljim, - pasakojo jis, - tai
buvo visai menkas kresteljimas, ne didesnis kaip bangos sib
teljimas.
- O tai ir damos! Virpdamos nuo alio, susisupusios
kailinius, bar jo Kit ir oret. Kit garsiai nusijuok.
- K a matau! Harperis! - nustebusi suuko ji. - Ar js
dar tebesdite, ar atjote antr kart?
- Tebesdiu! - tar Harperis ir pasil damoms stipraus
58Stichija (pranc.).
- 235 -

romo su dinu. Harperis buvo linksmai nusiteiks, atvirai sakant,

i naktis jam nepaprastai domi. oret pagavo melancholija, ir
ji pusbalsiu niniavo O, parlt-moi d a m o u r..59
Stiuardas garsiai ir atkakliai skambino prie ponios Saliven dur.
- Praom apsirengti! Laiv itiko avarija!
Ponia Saliven suspigo: ji jokiu bdu nenorjo keltis.
- Pasakyk jam , Katarina, kad greiiau nedintsi! A nesikelsiu. A umokjau u kajut didelius pinigus ir todl galiu
reikalauti, kad gerbt mano poils.
- Roza, bet juk vyko avarija.
- Tegu bna atidesni! U k gi jie gauna pinigus?
Ekscelencija Leukas irgi igirdo dusl gongo skambjim. Nu
aidjus pirmajam diui, jis atsisdo lovoje, iseks, susivlusi
ila barzda ir deganiomis akimis. Kartis vl staiga pakilo. Jo
miglotoje smonje gongo skambjimas susiliejo svaiginani mu
zik, su kuria traukia m armijos pulkai. Plevsavo vliavos.
Jis stovjo pasitemps vyriausybs rm balkone, ir kiekvien
syk, kai nusileisdavo vliava, linkiodavo, susijaudins iki irdies
gelmi. Jis girdjo, kaip caksi tkstaniai arkli kanop, jis m at
blykiojanius saliutuojani karinink kardus.
- Bk drsus! - suuko jis vienam pastamam. - Girdi! Su
grk gyvas ir sveikas!
Staiga jis pam at alia oret, lipani ant balkono. Jinai
jam kak kartai rodinjo, ir jis turjo nemaai vargo, kol j
tikino, kad jo dabar nedera trukdyti. Negi, kvailut, nemato, jog
tai ikilmingas, valstybins svarbos momntas? Caksjo kanopos,
plevsavo vliavos. Paskui pro al nutrinksjo artilerijos daliniai.
Ir Leukas, sitvrs rankomis lovos kratus, linguodamas alis,
vl m ikilmingai ir pagarbiai linkioti.
3
Suvarbs Vorenas Prinsas skubiai puol bar, nordamas
imesti taurel konjako. Harperis, barkindamas loimo kauliu
kais, paauk j, bet Vorenas, greitosiomis jam kak atsaks,
vl ibgo ant denio. Jis visas virpjo nuo susijaudinimo. Smarkiai
niokt krintantis j r vanduo. Siurbliai i kiauro laivo pumpavo
vanden.
590 , kalbk m an apie meil... (pranc.).
- 236 -

Grubus pono Halerio elgesys Vorenui dabar neatrod toks

pasibaistinas. Gal gale ir jis ne kvailas, jis supranta, jog da
bar radijo stotelje jie turi kitoki rpesi. Vis dlto irdyje jis
pajuto nuoskaud, m atyt, ita aizda dar ne taip greitai ugis.
O jeigu jam bt pavyk nusisti tuos deimt odi! Tik jam
vienam! Jis iandien jau bt ymiausias ir turtingiausias urna
listas Amerikoje!
Vorenas miinjo po vis laiv, inakt jis turi visk matyti
savo akimis, nes ita naktis gali nulemti vis tolesn jo gyvenim!
Jis mat ir Violet, sdini rkomajame salone, prisisegusi prie
krtins jo dovanot pakalnui puokt. Bet dabar jis n minuts
neturjo laiko.
Virutiniai deniai buvo tik blausiai apviesti - ne taip kaip
promenad deniai ir salonai. Kelios lempos deg vir laipt, ve
dani vali den ir kapitono tiltel. Kaip ir visada rausvai
rdami tamsiame dangaus fone, it boktai vir stiepsi trys
galingi kaminai, apviesti nem atom proektori.
Tenai, tamsoje, nejuddama sustingo jra, baisi, bekrat
tamsos dykuma, be jokios provaists, iauri, negyva, abejinga.
Kai kur blausiai mirkiojo vaigds, taiau ir jos atrod kakokios
apmiglijusios. O tarp j plytjo juodas dangus. Nuo jros kylan
tis rkas i vis pusi gaub laiv, rangydamasis aplink drgnus
turklus. Dar niekada Vorenas nebuvo pajuts tokio baisaus vie
natvs ir tutum os jausmo kaip dabar.
Kakieno skubs ingsniai igsdino j. vir greitai lipo
Henrikis. Paskui j nujo dar keli vyrai. Vienas ilaplaukis vyrikis
kop ikart per tris pakopas. Vorenas atpaino elong.
Gal deimt minui viruje buvo tylu. Jokio garso. Laivas at
rod lyg imirs. Tik niokt pumpuojamas jron vanduo.
Paskui vl pasigirdo ingsniai. Pasirod elongas su savo pa
lydovais, o netrukus ir Henrikis. Sunkiai vilkdamas kojas jis ltai
leidosi laiptais, stabteldamas ant kiekvienos pakopos. Nusileids
ant denio, jis ilgai stovjo netoli Voreno. Vorenas girdjo, kaip nu
simins Henrikis pliaukteljo rankomis ir skausmingai sudejavo.
Paskui svirduliuodamas pasileido per den ir pradingo.
Prasti popieriai!" - pagalvojo Vorenas, ir j nukrt iur
pas. Prasti popieriai! Ausyse jam tebeskambjo beviltika Henrikio dejon.
Grsm kybojo virum altos, negailestingos jros. Kraujas
sustingo Vorenui gyslose. Ilgai negalvodamas, jis instinktyviai nu
- 237 -

skubjo kajut ir m tvarkyti savo popierius, bloknotus su

romano mediaga. Blogai! - galvojo jis, be tikslo rausdamasis
po savo daiktus. Brangenybs? Ak, juk jis neturi brangenybi.
Kajutje, kaip ir jam ieinant, deg visos lempos. Nusigrs
sien, Kinskis nejuddamas guljo lovoje ir tebemiegojo. Vorenas
sutvark savo popierius, kad, reikalui esant, galt juos greitai
pasiimti. Kas ino, kuo visa tai baigsis?
Koridoriuje vl nuskambjo gongas, bet kart garsiai ir kyriai.
Pone Kinski! - garsiai suuko Vorenas. - Pone Kinski! Kel
kits! Mus itiko katastrofa!
Kinskis n nekrusteljo. Vorenas ijo.
4
elongo ir vyresniojo mechaniko praneimas buvo baisus. Ais
bergas tarsi dalgis nur nuo Kosmoso nosies madaug ketu
riasdeimt m etr emiau vaterlinijos. Pirmose keturiose kamero
se su vandens nepraleidianiomis pertvaromis vanduo pakilo iki
penki metr. elongo veidas pasidar baltas kaip ir jo trum
pai pakirpti aksominiai plaukai. Jis paklojo ant stalo Kosmoso
skersinio pjvio schem. tai penktoji kamera! Pertvara ia daug
emiau negu pirm keturi kamer, rengt laivo nosyje. Kaka
da taupum o sumetimais kitas pertvaras laivo bendrov privert
rengti emiau. elongas, inoma, apie tai neusimin, jis tiktai nu
rod gresiant pavoj, jei vanduo laive pakilt dar aukiau. Tada
jis utvindyt penkt kamer ir sukelt grsm treiai katilinei.
- Siurbliai dirba pilnu pajgumu, - informavo vyresnysis me
chanikas. - Taiau abejoju, ar mes galsime susidoroti su vis
didjaniu vandens antpldiu.
Tie odiai pasak visk.
Henrikis slapiomis nusibrauk nuo kaktos prakait. Haleris
ir emagis kresnas Anmekas stovjo sustingusiais, neiskaitomais
veidais.
Terhuzenas, paprastai panaus gerairdik, ilaplauk, vis
ko maius pastori, linkus greiiau atleisti negu bausti, dabar
stovjo atsiliejs spint, o jo veidas nuo vidins tampos ta
po kietas ir lygus lyg gelsvai pilkas titnagas. Jis smeig akis
Kosmoso schem, gulini ant stalo. Paskui linkteljo ir tar:
- Ai, ponai!
Vyrai atsisveikino ir ijo.
- 238 -

Henrikis, m atyt, dar norjo pasilikti, bet Terhuzenas visai

nebekreip j dmesio, ir tasai ijo. Terhuzenas kelet minui
pavaikiojo, paskui, atsirms alknmis stal, dar kart palinko
ties briniu. Jis purt galv, o veidas dar labiau suakmenjo. Tai
ja u negerai! Ne! Sprsti apie patirt al buvo ne jo, o mechanik
pareiga, o ie atrod gana sunerim. Prie akis ikilo susirpin
mechanik veidai. Terhuzenas pastoviniavo, giliai susimsts, o
paskui nujo radijo Stotel.
Pam at alt ir akmenin Terhuzeno veid, talis ir Tel isi
gando. Tel buvo dar ne visai apsirengs, bet jau vilkjo liemene.
- Js pasiruos, tali? - paklaus Terhuzenas.
Taip, talis pasiruos.
- Duokite SOS signal, tali! - neirdamas nei vien, nei
antr, ramiai tar Terhuzenas. - Mes susidrme su aisbergu ir
praome pagalbos.
Ant stalo prieais tal jis padjo popieriaus lap.
- tai ms koordinats.
Nieko nesuprasdamas ir netikdamas savo ausimis, talis i
rjo Terhuzen, nestengdamas n pajudti. Nuo pervargimo jo
ibals veidas net pamlynavo.
- Laukiu js praneimo! - trum pai paliep Terhuzenas ir
ijo.
Jis i lto ukop ant tiltelio ir pairjo vaigdes. Tai bu
vo bloga lemianios vaigds. Jos viet blankiai ir negyvai. Jos
slp savo paslapt, tai buvo piktos, klastingos vaigds.
Terhuzenas susirauk. Jis girdjo niokiant vanden, kur
siurbliai pyl atgal jr. Mes per greit plaukme, - pagalvojo
Terhuzenas, - tas tiesa. Kad ne tas Henrikis, biau sumains
greit, na, sakykim, nors iki eiolikos jros mazg. Tada avarija
nebt buvusi tokia didel. Taiau tasai Henrikis norjo pasiekti
savo rekord!
Tel pakreip galv ir ypsodamasis palydjo akimis Ter
huzen.
- Tai susinervino senis! - sunibdjo jis. - Pakvaio ar k?
SOS?
Bet talis jau prisdo prie sistuvo. Jis papurt galv.
- Padtis komplikuojasi, Tele, girdite? - tar jis. - A pastu
Terhuzen. Taigi nekvailiokite ir padkite man.
Jis m darbuotis. MGX, MGX, MGX! Jis eiskart tvirtai
ir aikiai istukseno SOS. Trys takai, trys brkniai, trys takai.
- 239 -

Susidrme su aisbergu, praome pagalbos. 40 laipsni 46 minu

ts iaurs platumos, 50 laipsni 14 minui vakar ilgumos.
Jis siklaus eter, bet girdjo tiktai aik savo irdies pla
kim. Niekas neatsiliepe, ir todl jis antrkart istukseno vis eil
t pai Morzs enkl. Pagaliau jis igirdo vos girdim pypsji
m. Tai buvo Siti of Londona, kuris turjo labai silpn sistuv.
Hilas, Siti of London radistas, atsak, jog suprato.
- Praau pakartoti savo koordinates.
- 40 laipsni 46 minuts iaurs platumos, 50 laipsni 14
minui vakar ilgumos, - atsak talis.
Vl supypsejo ..Siti of London\ bet staiga j ugo Kap
Reiso radijo stotis. talis aikiai girdjo, kaip Kap Reisas pakarto
jo j koordinates ir pridr, jog Kosmosas44 susidr su aisbergu
ir prao pagalbos.
talio veid vl ipyl prakaitas, nes pastarosios tempto lau
kimo minuts j galutinai isekino. Jis vos nenuvirto nuo kds.
- Duokite man cigaret, Tele! - drebdamas papra jis. Nueikite pas Terhuzen ir pranekite, kad ryys umegztas.
Tel usimet vark ir puol pro duris.
Prie kelet minui i gdi nakties valand eteryje vie
patavo m irtina tyla. Staiga j sudrumst daugyb bals, aukian
i vienas per kit. talis igirdo Kelno44 bals, kuris sil savo
paslaugas, Arabij44, Amsterdam44, Savoj44, siterp dar viena
neinoma radijo stotis. Staiga sujudo visi laivai, plaukiantys At
lantu nuo Amerikos ligi Europos krant. SOS! Trys takai, trys
brkniai, trys takai - baisiausias j r signalas. MGX, MGX,
MGX! Tai buvo Kosmoso44 enklas. Kosmoso44! Visi jie nekant
ravo suinoti smulkmenas, bet talis nebegaljo susigaudyti ioje
bals painiavoje.
Jis stipriai paspaud rakt ir papra tylos, bet jo bangos
negaljo prasimuti pro gars jr. Tuo tarpu stipresne radijo sto
tis, turbt Kap Reisas, m toliau perdavinti talio praym, ir
eteryje staiga pasidar tylu. talis valandl lukteljo. Kap Reisas
vl pradjo: Kosmosas44, susidrs su aisbergu, aukiasi pagalbos.
40 laipsni 46 minuts iaurs platumos, 50 laipsni 14 minui
vakar ilgumos.44Tai aunuolis tasai Kap Reiso radistais!
- Ai, Kap Reisai! - perdav talis.
Ai Dievui, jis padar visk k galjo. Jis pripaino, kad jam
velnikai pasisek. O jeigu i akimirk aparatas pagest? imtai
garlaivi, plaukiojani Atlanto vandenyne, dabar gavo tiksli in
- 240 -

formacij. Jie inojo, jog Kosmosas" dreifuoja, sudauytas ir be

jgis, sunaikintas prakeiktojo aisbergo, kuris atslinko i Arktikos
kakur nuo Grenlandijos krant. Vis garlaivi radistai, sddami
prie savo aparat, nusteb ir pasibaisj aikiojo: Kosmosas", di
diausias laivas pasaulyje, aukiasi pagalbos! Netiktina, staiai
netiktina!
Sugro Tel. Jis atne kavos puodel ir pastat prieais tal.
- Reikalai nekokie! - tar jis. - O, velnias griebt!
Eteris vl su lyg bii spieius. Buvo beveik nemanoma
susigaudyti toje Morzs enkl painiavoje. temp visus nervus,
vargais negalais Stalis pagaliau sumojo, jog netoliese yra trys gar
laiviai, kurie sil savo pagalb: prieakyje - Siti of London", nu;ols per eiasdeimt myli, upakalyje u septyniasdeimt myli
Arabija", imtas myli pietryius - Kelnas". ie trys garlaiviai
adjo atplaukti kaip galima greiiau. Visi trys pakeit savo kur
s, ir keleiviai n nenujaut, jog jie didiuliu greiiu dumia per
nakties tam s pasitikti Kosmoso", patys rizikuodami atsitrenkti
aisberg. Jreiviai dirbo be poilsio, stengdamiesi i main i
spausti kuo didesn greit. Kelnas" perdav, jog padidino greit
nuo penkiolikos iki atuoniolikos jros mazg. Galite mumis pa
sitikti, neapvilsime!"
talis visk ymjosi bloknote. Tegu Terhuzenas apskaiiuoja,
kada jie ia atplauks.
- Nunekite i informacij kapitonui! - pasak jis Telei ir
sribteljo kavos. Idirbs eiolika valand eils, talis vos lai
ksi ant koj. Su Kap Reisas. .,Kiek laiko dar galite isilaikyti?"
Koks kvailas klausimas!
- Neinau. - nuvargs atsak talis, - a vis laik jus infor
muosiu.
Vl su Kap Reisas. Amsterdamas", nutols per du imtus
myli, plaukia dvideimties mazg greiiu."
Siti of London" prane: Plaukiame keturiolikos mazg grei
iu. Pasistenkite isilaikyti."
5
Prajus kelioms minutms po aliarmo, Ievos kajut eng
Veitas. Jis baisiausiai nustebo, ivyds Iev apsirengusi. Ji pui
kiai isimiegojo per por valand ir atrod pailsjusi ir rami. Jos
skruostai nuo miego buvo iraud lyg vaiko, raudonos lpos gaivios
16. 608

- 241 -

ir drgnos. Ant krslo guljo paruoti kailiniai, ant stalo paskleis

ti laikai, fotografijos ir papuoalai. Ieva darbavosi, rpestingai
ddama rankinuk visus tuos daiktus.
- Dabar pakuoju savo brangenybes, Veitai, - linksmai, beveik
juokaudam a tar ji. - tai vakarykiai laikai - tu gi inai, jog
a jokiu bdu negaliu j palikti. ia dar truputis papuoal, nors
jie ir nra labai vertingi, bet a j pasigesiau. O ia mano talis
manas, - pridr ji, ddam a Gretos nuotraukas. - Nepamirkime
Zeplio! Matai, Veitai, a pasiruousi visoms staigmenoms.
Veitas stebjosi Ievos drsa ir pagyr jos valgum.
- Nors tasai direktorius Henrikis ir ugarantavo, jog negresia
n maiausio pavojaus, - tar jis, - bet bt protingiau atsivelgti
visokias aplinkybes. Tarp kitko, Henrikis gali viso to ir neinoti.
- Neinoti? O kaip tu galvoji, Veitai?
Veitas gteljo peiais.
-A ?
Jis buvo gerokai ibals ir, po teisybei, baisiausiai sunerims,
nors i vis jg stengsi to neparodyti. Buvo aiku tik viena: pen
kiasdeimties tkstani ton mas, plaukianti dvideimt keturi
mazg greiiu, turi savyje neipasakytai didel energij. Jeigu ji
sutinka koki nors klit, tai pasekms kiekvienu atveju bus ka
tastrofikos. Visai galimas daiktas, jog laivo sils prairo, ir po
deimties minui jis paprasiausiai nugarms dugn. Tai buvo
jo, kaip ininieriaus nuomon, bet apie tai jis nutyljo. ypsoda
masis jis rimtai pasak, jog toli grau aklai nepasitiks Henrikio
garantija ir tomis dvylika kamer. Bet vis dlto jis mans, jog
Kosmosas44 blogiausiu atveju isilaikys ant vandens madaug de
imt valand. O iki tol atplauks ir pagalba. inoma, galimas ir
toks atvejis, kad laivas apskritai nenusks!
Susimsiusi Ieva tyrinjo vies ir gra Veito veid. Ji
ibalo.
- Padtis daug rimtesn, nei a galvojau, - tyliai tar ji. Pas
kui paoko ir usimet kailinukus. - Eime, gal suinosime k nors
naujo!
M arta ikio i miegamojo galv. Ji net drebjo i baims.
- Tu gri, Ieva? - suuko ji.
- inoma griu! - juokdamasi atsak Ieva. - Ji baisiai bijo,
toji Marta! - tar ji Veitui. Vos klusi koj laiv, M arta pajuto
kak negera. Kelions m etu susiklost dar kai kurios aplinkybs,
kurios sustiprino jos tarim : tai Kinskis! Bet Ieva to nepasak. Be
- 242 -

to, paskutin nakt M arta susapnavo didel tvan.

Keleiviai, susirink palmi sodelyje, buvo staiai priblokti,
ivyd linksm ir nerpesting Iev. Vorenas Prinsas net avjosi
ja. Kokia moteris! - pagalvojo jis. - Kokia laikysena! O ir bal
sas skamba tvirtai ir nerpestingai. Daugelis keleivi palaipsniui
neteko ankstesnio pasitikjimo. Jie su pasibaisjimu stebjo, kaip
po j kojomis vis labiau ir labiau svyra grindys, ir visi sdjo
foteliuose gerokai persikreip. Kokia nuostabi moteris! Ji visiems
kvepia drsos! Taip galvojo Vorenas Prinsas, o vliau jis taip ir
para.
Bet keleiviai ir Vorenas klydo. Jie n netar, kad Ieva laikosi
i paskutinij. Po teisybei ji baisiai nerimavo, o, ji buvo labai di
del bail! Ji lauk paties baisiausio; M arta j ukrt savo baime.
Ji visa virpjo, pagalvojusi, jog galbt niekada nepamatys savo
mylimos dukrels, dabar, kai G reta jai, tik jai priklauso! ypsoda
masi ir nekuiuodamasi su ponia Saliven, ji kartai meld Diev,
lygiai kaip vaikystje jinai auksi panels Marijos utarimo. Su
kaupusi visas jgas, ji ir toliau vaidino, prisidengusi nerpestingu
mo kauke. Ieva jaut, jog jeigu ji dabar pasiduot silpnumui, tai
tutuojau gdingai palt.
Viename palmi sodelio kampe, atokiau nuo vis, atsuks nu
gar, sdjo stam bus vyrikis, kurio peiai ir apdulkjusi varko
apykakl Ievai atrod kakur m atyti.
- 0 , Gardeneris! - suuko Ieva.
Senojo Gardenerio veidas skausmingai susirauk, jis, m atyt,
mgino nusiypsoti.
- Ieva? - tar jis. - Ar tai js?
Jis buvo be galo sunerims ir nusimins. Vienas antakis ner
vingai trkiojo.
Ieva paiupo jo rank. Juk padtis nra tokia beviltika, taip
pat ir visa kita, tar ji, nordama padrsinti Gardener.
Bet Gardeneris tik ltai papurt galv ir, nepakeldamas aki,
dusliu balsu tar:
- Dega Barenhilzas! Barenhilzas apimtas liepsnos.
Ieva isigando.
- Ar js gavote telegram?
- Ne. - Gardeneris vl papurt galv. - Ne, ne, a negavau
nieko.
- Tai i kur js inote, Gardeneri?
- 243 -

Gardeneris met Iev atr, pikt, beveik prieik vilgsn.

Jo veidas paraudo, ir atrod, jog jis tuoj pat nebeteks savitvardos.
- Utat a matau! - suuko jis. - A vis tiek matau! Dega
Zuzana-3a. Dega klimo boktas. Sakote telegrama? O taip, Ieva,
gavau telegram tiesiai i pragaro! Dega tarnybiniai pastatai - jie
udegs vis Barenhilz.
Bet kas gi tai? Muzika! Tai buvo visikai netiktinas dalykas.
Laivo orkestras pradjo groti pakil mar. Stiuardai atidar duris
salon, ir ia pamale prisirinko nemaai keleivi.
Orkestras grojo vairius nacionalinius himnus. Keleiviai vaik
tinjo po salon, bet vis daniau sustodavo ir netiktai nutrauk
davo pokalb: denis grsmingai sviro! Vl jo Henrikis. Jis buvo
dar labiau ibals. Kaip ir visada jis band nusiypsoti, bet nieko
neijo. Keleiviai gaud kiekvien jo od.
- Nesijaudinkite! - tar jis, maldaujamai sunrs rankas. Nra n maiausio pagrindo jaudintis. Mes palaikome nuolatin
radijo ry su daugeliu garlaivi, kurie visu greiiu skuba mums
pagalb. Siti of London" prane, jog atvyks iki penktos valan
dos, Arabija" - prie eias; o Kelnas" plaukia visu pajgumu ir
pasieks mus prie atunt. Skuba ir Amsterdamas", jis gali bti
apie deimt. Nra ko bktauti.
Keleiviai su palengvjimu atsikvp ir po ilgokos nejaukios
pertraukos vl m gyvai nekuiuotis. Orkestras ugrojo Marse
liet". Padav msos sultin.
- Eime, - tar Ieva, pamojusi Veitui. - Eime!
Ji norjo ulipti vir ir pasiimti Zepl. ionai, ant viru
tini, itutjusi deni, buvo alta, tamsu ir nejauku. Kai jie
norjo kopti dar aukiau, keli pastojo jreiviai.
virutinius denius eiti negalima. Nepadjo nei Ievos malda
vimai, nei praymai. Jie turjo pasukti atgal.
- O, kokie bjaurs, - tar Ieva. - Vargas Zeplis.
#

Ekscelencija Leukas pamiegojo gal pusvaland, gal penkiolika,

o gal net penkias minutes. Jis pabudo, apsipyls prakaitu, ir pa
sijuto kiek geriau. Gurknis suli j visikai atgaivino, ir jis netgi
paband usidegti cigaret.
Tartum debesys jo atmintyje praplauk svajons, odiai, gra
s odiai, kurie paprastai bdingi tik poetams: Didiausia lo
- 244 -

v mirtingajam yra jo nemirtingumas!*' Taip. t a i jo paties odiai,

pasakyti kakur kakada, atidengiant vien paminkl. Bet kur tai
buvo, jis ir pats dabar neinojo. Kareiviai, kovotojai! - suuko jis
anuomet, laikydamas rankoje cilindr, - kovokite, neatsitraukda
mi n per pd. Jeigu js site - na, k gi - nemirtingumo genijai
nugabens jus aminos lovs ventov! Svajons, odiai, pui
ks odiai. Skausmai prajo, jis jautsi puikiai. J apm malonus
kvaitulys. Jis usideg cigaret ir susinr u galvos rankas.
Kakas pokteljo, ir jis isigands pagalvojo, jog suskilo ir
griva siena. Bet siena nesuskilo ir negriuvo, tik atsidar durys, ir
jo oreta apsisiautusi kailinukais. Jinai irjo j iplstomis,
nustebusiomis akimis.
- Js dar neatsiklte, pone? - pasipiktino ji. - A ia atei
nu trei kart. Lakstau kaip kvaia po laiv, o js sau gulite ir
rkote?
- oreta! - tar Leukas. - Kokia tu grai! Prieik ariau,
a jauiuosi geriau! Ar tu patenkinta? Kokiais puikiais kailiniais
tu dvi!
oreta nekantraudama atm et galv ir trepteljo kojyte.
- Ko js ia kimbate prie t kailinuk? Juk puikiai inote,
jog ne js man juos padovanojote. Apsirenkite gi pagaliau! Laivas
gali kiekvien akimirk nusksti.
Akies mirksniu Leukas atsities.
- Kaip? - paklaus jis dusdamas.
- Argi js neinote, jog laivas susidr su aisbergu?
- Kaip?
Leukas atsities tarsi styga ir m glostyti savo sidabrin
barzdel, kuri i baims atsistojo piestu.
- Kaip? K tu ia kalbi, oreta? I kur a galiu inoti. A
juk buvau be smons.
- Kiekvien akimirk galime nusksti! - pakartojo ore
ta. - Dabar a einu. inokits, a daugiau nebeateisiu. Sauve qui
peut!60 - paiepiamai tar ji tarpdury ir dingo.
Leukas susimst. Sauve gui peut, sauve qui peut! Juk negaljo
ji taip iauriai pajuokauti? Jos irdel per maa tokiam iaurumui.
Dabar jis prisimin, kaip du kartus nuaidjo gongas. O ir garlaivis
nejuda.
- oreta, oreta! - suuko jis.
60Kiekvienas gelbsti savo kail, (pranc.).
- 245 -

Leukas isikapanavo i lovos ir plonomis kojomis nutipeno

prie praustuvo. Jis skubiai nusipraus, usitrauk markinius ir
kelnes, vis laik drebdamas i baims, kad neugest viesa.
- oreta, oreta!
Jis miinjo po kajut, kak kvailai lemendamas.
- oreta! Kareiviai! Nemirtingumo genijai nune jus ami
nj ventov!
Jis usitemp ant pei vark ir nusvirduliavo koridoriumi,
silpnas, vos laikydamasis ant koj. Bet susitiks pirmj keleiv,
vl pasitemp.
- Pardon! - tar jis, traukdamasis al. - Pardon monsieur!
Sunkiais ingsniais Terhuzenas vaikiojo po vali den. Jo
peius prislg baisi nata. elongas telefonu prane, jog dabar
vanduo uliejo ir trei katilin. Jie ugesino ugn krosnyse. Van
duo jau pakilo net iki pato kameros, ikilusios vir kilio per
septynis metrus; ten buvo penki tkstaniai pato mai.
Terhuzenas stebjo dang ir jr. Galas! G albt nemoniko
mis pastangomis jie galt kaip nors isilaikyti, kol atplauks Siti
of London. Galbt!
Jis sugro ant tiltelio ir sak:
- Haleri, paruokite valtis. Tegu moterys ir vaikai ruoiasi
isilaipinti!
7
Henrikis nusileido vidurin den ir pasikalbjo su emigran
tais. Vis akys nukrypo direktori. lenkus jis kreipsi lenkikai,
rusus - rusikai, barzdotus vyrus, apsivilkusius ilgaskverniais
varkais, - ydikai. Jisai stovjo prieais juos, auniai pasitemps,
apsivilks elegantiku kostiumu, ir ypsojosi. Jo tvirtum as ir siti
kinimas kvp itiems paprastiems monms pasitikjimo. Tokiu
auniu ponu, kalbanij gim tja kalba, aiku, galima pasikliauti.
Henrikis perdav jiems kapitono sakym: visos moterys ir
vaikai tutuojau privalo ssti gelbjimo valtis. Valtys yra didels
ir patvarios, kiekvienoje telpa po eiasdeimt moni, o j ra lygi
kaip veidrodis. Jiems pagalb plaukia keli garlaiviai, kurie po
valandos visus paims ant borto.
Moterys ir vaikai i viduriniojo denio buvo vedami per viru
tinius denius. Jie buvo rams, susitaik su jiems neinomu likimu.
Tiktai kelios moterys piktai pldosi, inkt neisimiegoj vaikai.
- 246 -

Vorenas, kuris i smalsumo vis dar sukinjosi po virutinius de

nius, i pradi nepatikjo savo akimis, kai pam at niri moter
ir vaik virtin, kopiani laiptais. Tai buvo baisus reginys, ir jis
sustingo i baims. inoma, gero ia nelauk. Bet jeigu jau prasi
djo ilaipinimas, tai, m atyt, padtis i tikrj beviltika. Taip,
dabar tai jau tikrai blogai! Jis pajuto, kaip m virpti keliai ir
idivo gerkl. Nepamirk, Vorenai, jog tu nuo vakar dienos sep
tintos valandos ant koj, taigi beveik dvideimt valand, tar
jis sau, nordamas pateisinti savo silpnum. Atrodo, pats laikas
pamale krautis savo popierius.
Palm i sodelyje susijaudin balsai. Vorenas m at sutriku
sius ir ibalusius keleivi veidus. Damos nervingai iupinjo savo
grandinles ir apyrankes. Netgi palmi sodel, t ramiausi garlai
vio kampel, irgi pasiek gandai, es kapitonas - m atyt, jo nervai
neilaik - pradeda ilaipinti keleivius. Kuriam galui tas nesupran
tam as skubjimas! Juk daugi daugiausia po dviej valand turi
atplaukti Siti of London!
Skubdamas per salonus, Vorenas nustebo, viename moter
salone igirds nuostabius pianino garsus. Kakas skambino taip
meistrikai, taip puikiai, jog apstulbs Prinsas net sustojo. Kokia
keista naktis! mons lyg nesavi, tarsi bt isikraust i galvos.
Ant denio groja laivo orkestras, o ia vl kakas ramiausiai skam
bina pianinu, kai tuo tarpu em igrant moterys ir vaikai jau kopia
vali den!
Pro praviras duris jis vilgteljo maj salon: prie pianino
sdjo Reifenbergas ir skambino, uverts degusi plik, usimer
ks, suavtas ir apkvaits nuo muzikos gars.
- Profesoriau Reifenbergai! - paauk Vorenas. - Jau ilaipi
namos moterys ir vaikai. Bkite pasiruos!
Reifenbergas liovsi skambins ir atsisuko, piktai surauks
kakt. Atpains Voren, jis nusiypsojo, velgdamas vis dar ap
kvaitusiomis akimis.
- A, tai js, Prinsai! - tar jis. - A nutariau truput pa
skambinti, kad greiiau praeit laikas. Tai openo Lietaus la
sonata. Js inote j?
- Profesoriau Reifenbergai! Pats laikas ruotis.
Reifenbergas nutild j, paniekinamai mosteljs ranka.
- Js tapote nervingas, Prinsai, o a maniau, kad sportuojan
tis, usigrdins jaunim as turi geleinius nervus. Per vis gyveni
m man teko patirti tris laiv katastrofas, bet nieko neatsitiko.
-

247

Nepasiduokite, Prinsai. Prie deimt minui a kalbjau su Reve. Jis man pasak, kad trys laivai plaukia mums pagalb, jie
nutemps mus Halifaksa.
- Kaip? Halifaks? Didiausia nesmon! - Metrdotelis Rev buvo didiausias Reifenbergo autoritetas. - A inau geriau nei
Rev. Ir galiu jum s patarti: ruokits kuo greiiausiai!
Reifenbergas linksmai nusijuok.
- Jaunuoli, a nebijau mirties! - atov jis ir, pakls rankas,
pradjo velniai ir svajingai skambinti.
- Kertu layb i bet kokios sumos, kad po valandos Kosmosas nusks! - irds suuko Vorenas.
Reifenbergas liovsi skambins ir atsisuko.
- Gerai! - ironikai tar jis. - I kiek lainams, Prinsai?
Vorenas garsiai nusijuok ir ijo. Jis nusileido dar kelet
aukt ir nujo savo kajut. Rykiai apviestas laivas atrod lyg
imirs. Galjai sau ueiti ir imti nuo naktini staliuk laikro
dius, brangenybes kiek tinkamas, niekas tau nesutrukdyt. js
kajut, Vorenas skubiai surinko savo ssiuvinius, popierius ir su
sigrdo dideles palto kienes. sikio ir pypk su tabokine. Taip,
dabar jisai pasiruos, atrodo, nieko nepamiro. Jis skubjo, nes
C denis buvo labai emai, ir todl jis ionai nenorjo ugaiti n
sekunds. Dabar ir Vorenas isigando kaip reikiant.
Jis pasuko prie dur ir staiga nustebo, pamats vis dar mie
gant Kinsk. Kinskis guljo ta paia poza kaip ir anksiau, susi
riets ir veidu nusisuks sien. ionai, apaioje, buvo taip tylu,
jog Vorenas girdjo elektros lemputs dzges. J pagavo baim.
- Pone fon Kinski? - paauk jis. - Pone fon Kinski! Pabus
kite pagaliau!
Gal Kinskis igr per stipri doz migdomj ir todl negir
djo nei gongo skambjimo, nei skubi ingsni koridoriuje.
- Pone fon Kinski! - suuko Vorenas. Sukaups vis drs, jis
papurt Kinskio rank. Taiau tutuojau j paleido. Ranka nero
d n maiausio pasiprieinimo, ji bejgikai nukaro. ia Vorenas
pam at ant antklods maut morfijaus virkt. - O!
Kiek kabindamas Vorenas pasileido bgti. Net duris pamiro
udaryti. Vadinasi, inakt jis bt miegojs su negyvliu vieno
je kajutje! Siaubas pagavo j, kai jis bgo koridoriumi, baisus
siaubas.
Ramstydamas sienas, prieais j koridoriumi krypavo senis
ila barzda ir perregimu, tarsi i viraus apviestu veidu, panaus
- 248 -

labiau mkl nei mog. mkla mandagiai, beveik nuolankiai

pasitrauk al ir, kresteljusi il barzdel, pasisveikino:
- Bon soir, monsieur!61
- Bon soir, monsieur! - automatikai atsak Vorenas ir nu
skubjo toliau. Jis greitai kop laiptais auktyn. itas laivas, prie
tai kupinas diaugsmo ir juoko, dabar buvo sukaustytas ledinio,
negailestingo siaubo. Siaubu dvelk nuo atlap kajui ir svy
rani grind. Pasieks atvir den, jis giliai kvp gryno oro ir
pasijuto lengviau.
Kas tai? Kakas nypt! nypt kakur viruje, tartum ver
tsi kaits garas. Vadinasi, jau ileidia i katil gar, balti jo
kamuoliai gaub vis laiv. Tai galas.
Vorenas buvo priverstas stabtelti. ito jam per daug, jis
daugiau negaljo itverti.
Viskas atrod netikra! itas vis gilyn ir gilyn grimztantis lai
vas, pumpuojamo vandens esys, nypiantis garas, Kinskis ir
ana idivusi mkla, kuri jis neseniai sutiko - nejaugi tai Leu
kas? To jau per daug, per daug. Visa tai atrod lyg baisus ir
negeras sapnas.
Voreno jgos taip iseko, jog jis, prisds ant ezlongo, vos
neumigo. Taiau po keli minui j vl paadino besiverianio
garo nyptimas, ir jis paoko ant koj.
8

Ponia Bet Hol kaip ir dauguma moter, plaukusi pirmos

klass kajutse, neturjo n maiausio noro palikti laiv.
- Bet kodl gi, Vorenai?
Jos sitaisiusios gana patogiai: minkti foteliai, kilimai, visur
ilta. Kam gi ateis galv klaidioti sustirusiam po j r altoje,
nepatogioje valtyje? Niekam, nebent kvailiui. Kitos moterys neno
rjo palikti savo vyr. Jos atvirai pareik, jog geriau ti drauge,
jos staiai puikavosi savo itikimybe.
- Ne, Vorenai, ne, - atkakliai kartojo ponia Hol. - A jokiu
bdu neilipsiu. Juk po valandos atplauks Siti of London, tai
kam gi lipti?
Vorenas inojo ponios Hol usispyrim, buvo beviltikj to
liau kalbinti. Jis dav Violetai enkl ir pasitrauk. Neprajo n
minuts, ir ant laipt pasirod Violeta.
61 Labas vakaras, mesje! (pranc.).
- 249

- ia tu, Vorenai? - paklaus ji.

- Eik, Violeta!
Vorenas atidar duris, ir jie ijo den. Denis buvo beveik
tuias, stoviniavo tik kelios moni grupels, bet vis dar tebe
grojo orkestras, paskends gar debeslyje. Kakur viruje, garsiai
nypdamas, be perstojo versi suslgtas garas. Nuo jo net ausyse
speng, ir buvo nemanoma susikalbti.
Vorenas apkabino liesus Violetos peius ir dmiai pavelg
jai akis.
- Klausyk, Violeta! - susijaudins tar jis. - Bkit protingos,
girdi? A juk negaljau prie vis moni visko sakyti. Paaikink
motinai, jog Kosmosas po valandos nusks!
Violeta atlijo. Ji ibalo ir pravrusi burn pasiirjo
Voren.
- Kaip? Tu i tikrj taip manai, Vorenai? - paklaus ji,
didiai nustebusi.
- Taip! A inau, girdi, inau. Lipkite greitai valtis!
Bet Violeta neskubjo. Ji nuleido akis ir trukteljo Voren
al. Paskui ji atsilapojo palto skvernus, kad jis matyt, jog ji
neiojasi prisisegusi prie krtins jo nalaites.
- Nepamirk, Vorenai, k tu man pasakei, - tyliai tar ji. Tu paadjai duoti man Niujorke atsakym. Tu gi inai.
- Taip, inau, a tessiu savo od, Violeta! - laimingas atsi
liep Vorenas. Kodl gi jai dabar nepasakau, - galvojo jis, - jog
greitai atsisiu telegram, ir ji gals tutuojau pas mane atvykti.
Bet to nepasak.
Violeta apsidair, ar niekas j nemato, ir neskubdama ran
komis apsivijo Voreno kakl. Ji prigludo prie jo ir prispaud savo
minktas, iltas lpas prie Voreno lp.
- Iki pasimatymo, Vorenai, - sunibdjo ji.
- Iki pasimatymo, Violeta! Paskubkite! A ateisiu ant vali
denio.
Violeta skubiai nujo.
- Nepamirk, k a tau sakiau, Violeta! - suuko Vore
nas. - Pasiimkite por antklodi! Greiiau, greiiau! A pasi
kliauju tavimi!
Netrukus Vorenas ivydo tris merginas, kopianias drauge su
m otina vali den. Sen, m atyt, vis dar prieinosi, bet duk
terys, nepaleisdamos jos, ragino skubti. Jis jo joms i paskos,
bet virutiniame denyje, kur buvo didel maiatis, pamet jas i
- 250 -

aki ir pam at tiktai tada, kai jos lipo valt. Atpaino jas i
kupranugari spalvos palt.
- eta valtis paruota! Leiskite vanden! - suuko mega
fon Terhuzenas, ir etoji valtis nusileido apai. Septinta valtis
jau buvo pilna moter ir vaik. Susig jie sdjo valtyje lyg e
liai, buvo m atyti vien ibal, siaubo ikreipti veidai, atsisuk
vies. ioje valtyje dar buvo utektinai vietos Hol damoms, ir
Haleris jas skubino.
- Septinta valtis paruota! Greiiau leiskite!
Valtis ltai leidosi emyn. Vorenas pam at Violetos veid,
velgiant vir. Jis irjo netgi jos ypsen.
- Iki pasimatymo Niujorke! - kteljo jis emyn.
- Iki pasimatymo Niujorke, Vorenai! - skambiu balsu atsiliep
Violeta.
Valtis dingo migloje. I gilumos dar kat atsklido skambus
Violetos balsas:
- Iki pasimatymo, Vorenai, iki pasimatymo, mano berniuk!
Balsas skambjo jau i labai toli.
9
talis telegrafavo: Ms katilins utvindytos. Ilgiau isilai
kyti nebegalime!"
Siti of London" tutuojau atsak, jog plaukia kaip manyda
mi greiiau ir bus po trij valand.
Arabija" pati pakliuvo pavojing led zon ir stengiasi
j apiplaukti. Utat Kelnas" prane, jog plaukia atuoniolikos
jros mazg greiiu ir stengiasi i paskutinij.
Kosmoso" pirmagalis grimzdo vis gilyn ir gilyn, kas minut
laivas vis labiau sviro.
- Laikas eiti! - tar Veitas, genamas nerimo. Jis inojo, jog
laivas ilgai neisilaikys ant vandens.
Ieva tutuojau atsistojo. Ji usimet ant kaklo al ir pasim
rankinuk.
- Eik, Marta! - tar ji ir rytingai nuingsniavo per denius
ir laiptus. Pagaliau ji drsiai eng gar debes ir m kopti
laiptais vali den. Jos veidas buvo ramus, ypsodamasi ji vilg
iojo Veit. J vl stebino jos elgesys ir drsa. Ukopusi iki puss
laipt, ji usikimo ausis, negaldama itverti besiverianio garo
nyptimo, kuris nesiliov n sekunds.
- 251 -

Taiau, ulipusi ant denio, ji sultino ingsn, jos keliai m

virpti. Dabar ji nesiypsojo ir iblyko. Vir vali denio, kuris
atrod i tikrj iurpiai, kybojo grsm. Jis visas buvo paskends
gar debesyje, pro kur skverbsi silpna lemp ir proektori vie
sa. Garai nypdami versi i ventili, dideliais kamuoliais kilo
vir, protarpiais ugodami tris milinikus raudonus kaminus,
ir, tik vjui psteljus, vl isisklaidydavo alis.
Tartum krioklys jron pumpuojamas vanduo. Jreiviai
apspito valtis. Moterys, vaikai ir vyrai baimingai susispiet kr
v ir kantriai lauk. Raudojo moterys, verk vaikai. Centre i vis
skyrsi stambi Terhuzeno figra. aukdamas megafon, jis perdavinjo sakymus. Aidjo metalinis Halerio balsas. Garsiai ko
mandavo Anmekas. Retkariais i toli atskrisdavo pals un
lojimas. Jie staug savo narvuose.
Ieva juto, jog jos nervai neilaikys. Ji steng tik pabarti Mar
t, kuri virpjo i baims. Kai apkabino Veit, jgos visikai iseko,
ji nejaut savo kno, ji nieko negirdjo, k jis sak.
Vliau ji prisimin, kad t akimirk vos neapalpo, ir tik Ter
huzenas igelbjo j nuo itos gdos. Jis netiktai prijo ir, tvirtai
paspauds rank, kak pasak.
- Greiiau, greiiau! Paskubkite! - metaliniu balsu suriko
Haleris. Ji krpteljo nuo ito balso ir truput atsipeikjo.
- Lipkite, daktare Kranachai! - suuko Terhuzenas Veitui. Valtyje dar yra vietos! Eikite!
Vliau ji aikiai prisimin Terhuzeno odius, prisimin ir tai,
kaip Veitas atsitrauk al. Dkoju! - tar jis ir m kak
kalbti apie moteris ir vaikus.
- Padkite lipti poniai Kenigsgarten! - suuko Haleris, ir
tutuojau j paslaugiai isities rankos.*
Ieva iek tiek nugaljo silpnum, bet, atsidrusi prie laivo
borto ir vilgteljusi emyn, ji vl m smarkiai drebti. Ji velg
emyn i etojo garlaivio aukto tikr praraj, kur blykiojo
viesos. Jai svaigo galva, ir ji nedrso engti baisaus ingsnio nuo
denio krato. Bet jreiviai pagrieb j u rank, pakl, ir jinai
atsidr valtyje. Po minuts alia jos atsirado Marta. Ieva sdjo
valties pirmgalyje, susisupusi palt, tiesi ir sitempusi lyg styga,
tru pu t apsvaigusi. Bet tutuojau, veikusi silpnum, ji m akimis
iekoti po den Veito. Taiau lempos tviesk jai tiesiai akis, ir ji
daugiau nebemat Veito.
Vliau Vorenas apra, koki neregt savitvard parodiusi
- 252 -

valtyje ponia Kengsgarten. Ji laiksi narsiai lyg karalien, visiems

kvpdama drsos. Taiau Ieva inojo geriau, jog tad a ji atrod
apgailtinai.
O, kaip negailestingai akina tos lempos! Kurgi Veitas? Ji ne
begaljo jo atrasti ir gdijosi j paaukti.
valt prim dar kelet moter ir vaik, taip pat senesni
vyr, kaip Ieva sprend i bals. Valties nuleidimas utruko, aki
nanti viesa tviesk Ievai veid. Vis dar aiiai tebenypt garas.
Jinai umerk akis.
- Ar tau nealta? - paklaus Marta, kuri sdjo alia, kalen
dam a dantimis.
Ant denio kakas susijaudins garsiai auk. Ieva atpaino
nemalon, niaukrojant ponios Saliven bals.
- Praau elgtis mandagiau! - tusi rk ponia Saliven.
- Greiiau, greiiau! - auk iurktus balsas. Tai buvo Hale
ris. - Nra kada su jumis terliotis!
- Js ne dentelmenas, karininke! - tulingai auk ponia Sa
liven. - A patrauksiu bendrov atsakomybn, kad m an atlygint
visus nuostolius. ituo galite bti tikras! A esu misis Saliven!
- Greiiau, greiiau!
Ponia Saliven piktai nusijuok.
- Ak js, ipuikliai! Sudirbote laiv ipulius, o dabar dar
drstate draskyti akis. A jus visus patrauksiu teism, visus!
Ievos valtis m ltai leistis emyn. Ji umerk akis, nes svai
go galva. Tiktai tada, kai valtis nusileido vanden ir pradjo
plaukti, ji vl idrso atsimerkti. Prieais dunksojo Kosmosas.
I imt iliuminatori tviesk viesa, laiv gaub skystas rkas,
pro j negaljai atskirti nei pirmagalio, nei laivugalio. Buvo sunku
patikti, jog reikjo palikti it saugi ir viesi plieno tvirtov.
T pai akimirk alia j vanden nusileido kita valtis. Ieva
igirdo pikt, priekaiting ponios Saliven bals. Valtis pasirod
besanti pustut, ir jreiviai m irkluoti apviestos trium o angos
link. Ieva girdjo, jog valt ada sodinti ligonius. Taiau ponia
Saliven energingai prieinosi.
- Ligonius? Kodl js mane kiote kaip tik it valt? paklaus ji. - Kajuts man kainavo penkis tkstanius doleri.
- Toks sakymas, brangioji ponia! - atsak jaunas karininkas,
vadovavs valiai.
I pradi i triumo angos virvmis nuleido sergant berniu
k. Paskui moter, kuri dejavo i skausmo ir verkleno kakokia
- 253 -

neinoma kalba. Poniai Saliven to buvo per daug. Ji paoko.

- alin, alin! - suuko ji. - ia ne lazaretas, alin, alin!
Vaikinai! - kreipsi ji irkluojanius jreivius. - Plaukite tolyn!
Kiekvienas i js gaus po penkis imtus doleri, tiktai greiiau.
A esu misis Saliven. Visi ia esantieji tegu bna liudininkais.
Keista! Irklai be garso paniro vanden, ir valtis m pamau
tolti nuo garlaivio.
Ant rykiai apviesto trium o krato susijaudins gestikuliavo
kakoks mogus. Tai buvo laivo gydytojas daktaras Karelas.
- Atgal, atgal! - auk daktaras Karelas. - Mes dar turime
eis ligonius. Be to, dvideimt stiuardesi.
- Atgal! - suriko i valties jaunasis karininkas.
- Penki imtai doleri kiekvienam! A esu misis Saliven!
Valtis m tolti ir pagaliau pranyko migloje.
10

Drauge su deimtimis mechanik, mainist ir technik e

longas su beviltiku usispyrimu plujo laivo dugne. Jiems r
pjo igelbti ne laiv, o ne, jie nebuvo tokie kvaili, o ilaikyti
j ant vandens nors kelet valand, kol atplauks Siti of Lon
done Jie i paskutinij gyn nuo plstanio vandens vienintel
neapsemt katilin, kuri teik energij siurbliams ir viesos ge
neratoriams.
I savo bst ilindo krikai ir padjjai, keleiviai i viduri
niojo denio, stiuardai, virjai - visi utvind emutinius denius.
Itisas miestas nem atyt moni, kurie iki iol gyveno kakur apa
ioje, neinomose katakombose, papldo i garlaivio gilumos. Jie
kop vis aukiau ir aukiau ir pagaliau utvind vis garlaiv
iki pat virutinio aukto. Tarp j buvo drsi vaikin tepaluoto
mis rankomis, paiinais veidais, auniai atsmauktomis kepurmis,
negr ir spalvotj - visai kitas pasaulis, ukariavs Kosmos
prie pat jo uvim. Jie garsiai nekjosi, juoksi ir spjaud kur
pakliuvo.
Staiga viesos generatoriai liovsi dirb, teko jungti atsargin
srov. Salonuose ir promenad deniuose - iki pat paskutins aki
mirkos tebegrojo orkestras! - ryki viesa staiga ugeso, ir beveik
visas milinikas merdintis laivas paskendo tamsoje. Vorenas dar
norjo paskutin kart vilgterti palmi sodel, taiau, tamsos
ukluptas, nebeidrso leistis emiau. ita baisi tam sa ir nejauki
- 254 -

tyla sukl jam panik baim, ir jis kiek kabindamas pasileido

bgti atgal den.
Vali denyje vis dar tebestovjo kapitonas Terhuzenas su il
gu apsiaustu. Jis buvo vienplaukis, ir tamsoje bolavo jo ila galva.
- Greiiau! - auk jis megafon. - Paskubkite!
Pirmsias valtis nuleido beveik pustutes, nes i pradi
daugelis moter atsisak lipti. jas sulipo po dvideimt, trisdeimt
moni, nors sutalpinti jos galjo apie eiasdeimt. Utat dabar
karininkai stengsi sugrsti kiekvien valt kuo daugiau moni nuo eiasdeimt iki atuoniasdeimt moter, vaik ir vyr.
Besiveriantis garas liovsi aiiai nypts, ugeso lempos
ir proektoriai. mons jau nebeaimanavo ir nesiginijo, siurbliai
nepumpavo vandens. Staiga pasidar nepaprastai tylu. Vir laivo
buvo tik dangus ir kelios apsiblaususios vaigds.
- Greiiau! Paskubkite! - auk Terhuzenas. Gal gale juk
turi itos kanios kada nors pasibaigti! Terhuzenas stovjo neju
ddamas ir jautsi tartum nukryiuotas, prikaltas prie to juodo,
negailestingo dangaus. Jis nemonikai kentjo, kone kraustsi i
galvos. Labiausiai j slg tai, kad Kosmose buvo beveik trys
tkstaniai moni, o gelbjimo valtys sutalpino vos pus. Ter
huzenas t puikiai inojo, inojo ir jo karininkai, dar elongas
ir galbt pats Henrikis, galbt. Liko vien keliasdeimt netinkam
plaust.
Terhuzeno kanios buvo tokios didels, jog jo galvoje it alt
vyksl msteljo beviltika mintis: jis buvo tvirtai sitikins, jog,
pamats miliniko laivo viesas, greta j staiga atsidurs didelis
naujas prancz krovininis garlaivis. tai jis visai netoliese ivys
signalines lempas ir ibintus. Juk kadaise ir jis, vadovaudamas
Linkolnui, tiesiog per stebukl atsitiktinai iniro i jros ir atsi
dr alia skstanios Minervos^! Terhuzenas vis dairsi po jr,
nes jis tvirtai tikjo vyksiant stebukl. Gal kaip tik tada, kai a
jau nieko nebelauksiu, - msteljo galvoje mintis, ir smilkiniuose
m tvinkioti, - staiga igirsiu laivo signal!
Buvo nuleista paskutin valtis. Ji turjo plaukti prie triumo.
Henrikis atjo atsisveikinti su Terhuzenu ir karininkais. Jis
buvo taip iblyks ir pasikeits, jog j vos galjai atpainti. Jo
vilgsnis tapo negyvas, sustings, i susijaudinimo jis mikiojo.
Jis, inoma, negals atsistebti laivo vadovybs itverme ir juos
visus, be abejo, igirsis direkcijai. Bet dabar jam laikas eiti. Jo
pareiga - vadovauti gelbjimo valtims ir tutuojau, kai tiktai jis
- 255 -

atsidurs Siti of London laive, paimti savo rankas vis ryi

tarnyb.
Karininkai tyldami nusilenk. Tiktai atrialieuvis Anmekas
paniekinamai nusijuok ir pasak:
- Tikiuosi, pone direktoriau, negausite slogos!
Terhuzenas priekaitingai pavelg j.
Direktorius Henrikis girdjo paaip Anmeko juok, bet nieko
nesuprato, k tasai sak. Jis ir nesisteng suprasti, buvo suintere
suotas tik kuo greiiau pasprukti i skstanio laivo.
Ant laipt jis susidr su kakokiu eliu. Nustebs atpaino
Voren Prins.
- Js dar ia? - paklaus jis pritrenktas.
Visur beniuktindamas ir belandiodamas, stengdamasis
visk sidmti, Vorenas taip ilgai utruko, jog vos nepraiopsojo
progos isigelbti.
- A norjau plaukti paskutine valtimi.
- Paskutine valtimi plaukiu a! - skubiai suuko Henrikis. Eime, Prinsai.
Ir jis nusitemp Voren u rankos, kieniniu ibintuvliu pa
siviesdamas keli per den.
Pasiek triumo ang, jie nustebo, pam at apaioje valt vos
per m etr nuo laivo krato. Paprastai trium o anga buvo ikilusi i
vandens gerus penkis metrus.
T pai akimirk, kai valtis atsistm nuo laivo, Kosmose
ugeso atsargin viesa, ir dabar laivas skendjo visikoje tamso
je. Tiktai paiame viruje dar deg viesa. Tai buvo radijo stotis,
kurioje talis dabar dirbo su baterijomis. Ant vali denio sulieps
nojo fakelai. tam s dang pakilo eios baltos raketos.
Terhuzeno skruostai krito. Jo veidas sugniuo, susiraukl
jo, papilkjo ir jau nebebuvo panaus kiet blizgant titnag.
Jis galvojo apie mon ir dukteris, prisimin t akimirk, kai
Kosmosas iplauk i uosto: jis aikiai regjo j viesius paltus,
besiplaikstanius vjyje.
- K galime dar padaryti, Haleri? - paklaus Terhuzenas.
- Daugiau nieko, kapitone, belieka tik mirti! - tvirtai atsak
Haleris, ir jo metalinis balsas n nevirpteljo.
Terhuzeno vilgsnis vl nukrypo nakties tams: gal kur nors
ivysiu signalines lempas ar krovininio garlaivio viesas?
Niekur nieko nematyti.
- 256 -

eios baltos raketos vl atsiskyr nuo Kosmoso ir pakibo

juodame danguje.
11

Tai buvo ne kas kita kaip Terhuzeno iliuzija. Nemonikos

kanios palau jo dvasi. Bet trko nedaug, visai nedaug, ir jo
beprotika iliuzija bt tapusi tikrove. Trko tik labai mauts,
menkuts likimo malons.
U dvideimties kilometr nuo skstanio Kosmoso stovjo
Labradoras44, dvideimt tkstani ton talpos garlaivis, gals
ivystyti greit iki atuoniolikos jros mazg. Kodl Labradoras44
nieko nepadar, kad igelbt Kosmos44? Visas pasaulis vliau
klausinjo to paties. Kodl jis nieko nepadar, kai tuo tarpu i toli
skubjo laivai, rizikuodami patys suduti aisbergus?
Likimas nusigr nuo Terhuzeno ir Kosmoso^, tai kas.
Labradoras1' strigo led lauke ir sustabd savo mainas. Vienin
telis laivo radistas vienuolikt valand dar kalbjosi su Kosm osui
bet vidurnakt, mirtinai pavargs, udar radijo stotel ir nujo
miegoti. Dvideimt tkstani ton talpos Labradoras44su atuo
niais imtais keleivi miegojo. Tiesa, ant tiltelio buvo pastebtos
kakokios tolimos viesos. keistai vieiant garlaiv kapitonas
palaik didiuliu krovininiu laivu. Paskui jisai pradingo, ir tik ret
kariais pro gaubusi Labrador44 migl vysiojo keistos ugnys.
Pirmasis karininkas sunerims nujo radijo stotel ir usidjo
ausines. Jis nieko negirdjo. Ir negaljo girdti, nes radistas bu
vo ijungs radijo imtuv. Pamats kylanias raketas, karininkas
pasibeld kapitono kajut.
Raketos? Kokios raketos? - mieguistu balsu atsiliepe ka
pitonas ir miegojo toliau. Karininkas, inoma, neatpl dur ir
nepasak: Ieikite, sere, kakas negerai/4 Ne. jis to neidrso pa
daryti. Labradoras44, dvideimt tkstani ton talpos garlaivis,
miegojo.
Terhuzenai, Terhuzenai, tavo sivaizduojamas laivas su signa
linmis lempomis ir ibintais niekada neatplauks, kadangi ^Lab
radoras44, tas prakeiktas laivas, miega!
Kai antrasis karininkas, ketvirt valand perms budjim,
igirdo apie keistas viesas ir raketas, jis paadino radist: bet
eteryje jau skambjo daugyb bals.
Ne, likimas nusigr nuo Terhuzeno ir Kosmoso44. Po dvie
17. 608

- 257 -

j, gal net po vienos valandos Labradoras" bt galjs atsidurti

alia Kosmoso", taiau likimas nulm kitaip.
Kosmosas" plduriavo juodam e vandenyje, gaubiamas ne
velgiamos tamsos. Ant vali denio vysiojo fakelai, vienas kitas
nuliuodavo retkariais laiptais. Visuose deniuose tamsoje rjo
tiktai cigar ir cigarei ugnels. Girdjosi prislopinti, sujaudinti
balsai. Visi lauk auros ir Siti of London" atvykimo.
Grimztaniame miline viepatavo nejauki tyla. jo pietinius
onus trynsi plaukiojanios ledo lytys, ir buvo girdti pals
un stgavimas.
Veitas paband dar kart ukopti ant denio, kur anksiau
jreiviai buvo utver keli. Jis paadjo Ievai pasiimti Zepl, jei
tai bus manoma. Veitas apgraibomis slinko laiptais auktyn. ia
jau nebebuvo sargybos, niekas neutvr jam kelio. Pusiaukelyje
jis kaktomua susidr su moterim, kakokia dama, kuri kteljo
isigandusi.
- Ko js ia iekote? - paklaus jis. Jis girdjo garsiai plakant
nepastamos moters ird.
- Noriu pasiimti savo unis! - sumikiojo moteris. - Ten trys
pudeliai. A artist. Nenoriu j palikti laive.
- Eime, - tar Veitas. - A jus nuvesiu, a labai gerai inau
keli.
Tamsoje prie j priartjo kakieno ingsniai.
- Ko jum s ia reikia? - suuko iurktus metalinis balsas.
- A noriu pasiimti savo unis! - gailiai tar dama. Kakas
prajo pro al ir m leistis emyn. Jie igirdo sarkastik juok.
- Labai praom! - pasigirdo balsas. - Js tikra humoriste!
ingsniai nutolo.
talis perdav: Isilaikysime tik kelet minui." Jis sd
jo persikreips, sisprauds tarp fotelio ir sienos. ia sugedo jo
aparatas.
Kai talis ijo i radijo stotels, vanduo siek net iki kulk
ni. O juk itas denis bdavo ikils vir vandens eet aukt.
Lyg didiulis kalnas vir jo galvos stksojo i vandens ikils laivugalis. Tel ir Anmekas stengsi atriti siel, kuris buvo pritvirtintas
prie radijo stotels stogo.
- Kraustykits i tenai, tali! - suuko Tel. - Lipkite pas
mus, tali! - Ir padav jam rank.
Dabar Kosmosas" spariai grimzdo. Su trenksmu griuvo prie
kinis kaminas, visa dauydamas ir lauydamas ipulius; kakas
- 258 -

sugriaudjo laivo viduje: tai atitruko katilai ir nusirito laivo pir

magal.
Kosmosas grimzdo gilyn tartu m boktas; vir vandens kyo
jo miliniki laivo sraigtai. Dar akimirka, ir Kosmosas44nuskendo
drauge su palmi sodeliu, su penkiais tkstaniais pato mai, su
seifais, pilnais brangenybi, trim kompasais, penkiais milijonais
doleri aukso luitais, Velaskeso paveikslu, karstais, negyvliais
lavoninje, trimis lenktyniniais vikonto Djaus automobiliais ir
Kinskiu, kuris nugrimzdo Didij Nebt.
Isigelbjusieji valtyse igirdo tolim, beviltik riksm ir m
irkluoti greiiau, stengdamiesi pabgti nuo t baisi aiman.
Kai po dviej valand atplauk Siti of London, Kosmoso
jau nebebuvo. Jie pastebjo tiktai silpn, balt ugnel, plduriuo
jani jroje. Auo, ir aplink matsi tik dreifuojanios ledo lytys.
Garlaivis sustabd mainas, ir silpna, balsva ugnel priartjo. Tai
buvo valtis, kurioje sdjo Henrikis. Jisai buvo pirmasis, atsidrs
Siti of Londona laive. I paskos kop Vorenas.
12

Pasibaisjimo banga nusirito per vis pasaul. Staiai neti

ktina! Paskendo Kosmosas44, didiausias ir moderniausias laivas
pasaulyje; paskendo ramiame vandenyne, esant puikiausiam orui!
Taiau pasibaisjimas diena po dienos m augti dar labiau, kai
pradjo aikti vis nauji faktai. Niujorke minia apgul pastat, kur
buvo laiv bendrovs direkcija, ir ruosi j pulti. Direkcija visaip
isisukinjo ir melavo. Laikrai spaustuvse dien ir nakt i po
rotacini main pldo naujausi praneimai, pilni sensacingiau
si prasimanym ir gand: Kakoks garlaivis tempia ant buksyro
Kosmos Sent Don! Beveik visi keleiviai igelbti ir susodinti
tris garlaivius!**
Vienintelis tikras inias teik Siti of London. Jis prane,
jog turs septynis imtus isigelbjusi keleivi, ir m skelbti j
pavardes. visus klausimus, ar kiti laivai pam Kosmoso44 kelei
vi, jis neatsak. Henrikis msi vadovauti visam radijo stotels
darbui. Hilas, Siti of London44 radistas, grasino nebepriiminsis
informacij, nes jis vos nesikrausts i galvos. Vyriausyb uda
r vis eil alies radijo stoi ir nusiunt katastrofos viet du
maus kreiserius. Galiausiai buvo suinota i Kelno44, kad jis i
trij vali pams dar im t penkiasdeimt keleivi. Arabija44,
- 259 -

kuri vargais negalais prasiver pro ledus ir atvyko pavluotai,

praplauk pro imtus negyvli, kurie sual plduriavo su gel
bjimosi liemenmis. Nuo vieno sielio pavyko nuimti tik du dar
leisgyvius mones: radist Tel ir antrj karinink Anmek.
Kaip? Nejaugi viskas? Amsterdamas44 irgi lygiai eias va
landas valgsi po katastrofos viet, bet daugiau nepastebjo n
vienos valties. Vandenynas pasiiau, sujudo. Nors buvo pasiutu
siai alta, minia istovjo prie laiv bendrovs pastato vis nakt.
Kakas idrso paskaiiuoti, ir paaikjo, jog trksta madaug
tkstanio septyni im t moni, tarp j moter, vaik, vyr,
jreivi, krik, virj, stiuard ir stiuardesi. Kurgi jie?
Taip, kurgi jie? Jie niekada nesugr! Staiai sunku patikti!
Banyiose prasidjo gedulingos pamaldos.
Kai po dviej dien Niujorko uost vidurnakt plauk Siti
of London44 - Henrikis pasisteng, kad garlaivis atvykt nakia, nepaisant vlyvo laiko ir alto oro, krantin apgul tkstaniai
moni: isigelbjusi giminaiiai ir nusiminusios uvusij ei
mos, vis dar neprarandanios vilties.
Vorenas Prinsas pirmasis galvotrkiais puol trapu i Siti
of London44. Kapitonas suteik jam it garb u tai, kad jis ke
turiasdeimt atuonias valandas pasiaukojamai sekretoriavo laivo
radistui.
Lyg beprotis Vorenas pralau muitinink ir policinink kor
don, prasiver pro moni mini ir pam at Universe-Press au
tomobil. Vorenas oko, ir automobilis nudm rykiai nutvieksto
Niujorko linkui, Persivalis Belas pats rpinosi Voreno sutikimu.
utgmobilyje Vorenas tutuojau umigo ir atsibudo tiktai sa
vo kabinete. Js litrais gr juod kav ir iki auros diktavo trims
rtprms. Tada jis vl umigo kaip umutas! Universe-Press
visus nukonkuravo! Pirmieji autentiki praneimai apie Kosmo
so44 katastrof, pradedant jo susidrimu su aisbergu ir baigiant
atvykimu Niujork, pasirod dar t pai nakt.
Imiegojs eiolika valand, Vorenas pabudo visikai atsiga
vs. mai jis tapo populiariausiu Valstij urnalistu - visi jam
pavydjo itokios laims. Belas spraud jam rank ek ir ileido
keturiom savaitm atostog. inoma, jis gals dabar keliauti kur
tik nori, Afrik ar pat pragar, kur tik jam patinka. Taiau,
prie ivykdamas atostog, per dvi tris dienas turs parayti kny
g apie Kosmoso44 katastrof. Belas norjo j ileisti miliniku
tirau, ir Vorenas galsis usidirbti nemaai pinig.
- 260 -

Taip, Vorenui Prinsui i ties pasisek!

Vorenas visikai nebeteko laiko nuovokos. Kain kiek dien
prajo nuo Kosmoso katastrofos? Jis to neinojo.
Jis vis dar, rodos, m at ir girdjo, kaip m irtinai iblyks
Hilas stuksena sistuvo raktu, o jis pats paraidiui skaito jam i
gelbtj pavardes. it Hil igabeno i radijo stotels netuvais.
Vien dien prieais Voren idygo kakokia mkla su ils
teljusi garbanot plauk kupeta ant galvos ir kartligikai
riniomis akimis. Ant lies pei kadaravo viesus kupranugario
vilnos paltas. Vorenui pasirod, kad jis kakur yra mats it mk
l. Tai buvo elis to paties Chuano Seguro, kuris vos prie kelet
dien visas spindte spindjo jaunyste ir energija. Juod it derva
plauk galiukai buvo pabal, tarsi liepsnos lytelti.
- Ak, Segurai! Ar tai js? Js labai pasikeitte.
Nervingai maigydama liesose rankose tam si pliuo skrybl,
mkla tar:
- Taip, tai a. A kaip tik isiruoiau pas jus, nordamas
paklausti, gal kartais k nors girdjote apie Holl girlsl
- Holl girlsl - Jis inojo tik viena: savo akimis m at jas, lipan
ias valt. Per vis t laik jis buvo kaip nesavas ir tik retkariais
jas prisimindavo. - A kakur skaiiau, jog jas pam Kelnas, pridr Vorenas, ir jo balsas staiga igstingai nutrko. - Atsipra
ydamas turiu jum s pasakyti, jog pastaruoju metu a buvau labai
uimtas.
mkla plaiu geltonu paltu sukinjo rankose tam si pliuo
skrybl.
- Ne, ne, j pavardi srauose nra. Ne. Pon Don Hol
nugabeno psichiatrin sanatorij, nes, atjs laiv bendrovs
direkcij, jis m siautti.
- Nra? - Vorenas iblyko.
mkla papurt galv ir kalbjo toliau:
- Vienas kreiseris aptiko valt su Gardenerio, vabo ir Harpe
rio lavonais. Gardeneris ir vabas guljo valties dugne, Harperis
kabojo persisvrs per valties krat. Matyt, kakas band j i
mesti i valties, bet pritrko jg. Dar kiti, daugiausiai stiuardai,
buvo irgi negyvi, m atyt, sual arba mir badu. Bet apie Holl girls
jokios inuts! - tar Seguras.
- Jokios inuts?
- Taip, jokios!
Vorenas sutiko Segur prie pat Universe-Press pastato. Ty
- 261 -

ldami jie jo toliau ir pasuko Medison skver. Dabar Vorenas

pirm kart ijo gatv.
- Klausykite, Vorenai, - praneko Seguras. - A noriu jus
paklausti vieno dalyko, kuris mane kankina. Anuomet garlaivyje
a jum s minjau, kad Violeta man prisipaino vien kart buvusi
js meilu. Vien vienintel kart! Tada js paneigte fakt.
Prisimenate? Ar galite m an iandien atsakyti klausim? Juk
dabar viskas pasikeit.
Sumis Vorenas stabteljo. Jis tem ptai galvojo ir negreit
atsitokjo.
- inoma, inoma, galiu! - atsak jis. - Tarp kitko, ji t pat
pasakojo man ir apie jus, Segurai.
- Apie mane? - Skausminga grimasa ikreip mklos veid. Niekada! Niekada! Ar js irgi galite pasakyti t pat, Vorenai? i
tas klausimas mane neapsakomai kankina.
- A irgi galiu pasakyti t pat. Violeta niekada nebuvo mano
meilu.
- Ak, kaip keista! Kodl gi ji taip kalbjo?
Medison skvere susirinko minia moni. Automobilis kak
partrenk emn. Dideliame rykiai raudoname automobilyje sto
vjo ja u n a dam a ir pasipiktinusi aikino policininkui, jog itas
vaikinas, kur jinai suvainjo, tyia puol po automobilio ratais.
Tai vienas i t antaist, kuri pilna Niujorko gatvse. Liudi
ninkai jai pritar.
O, juk ta Kit Saliven, ar ne? alia jos sdjo juodaplau
k dam a m antria ukuosena, apsivilkusi pramatniais audins
kailiniais, o mainos gale susigs sdjo senis su cilindru, re
ta sidabrine barzdele, iblyks it lavonas. Be abejo, itie ponai
Vorenui kakur matyti.
Vorenas pamau pabudo i savo baisaus nuovargio, ir jo akis
vl m fiksuoti pasaulio tikrov. Jis vl sugro em, kuri
myljo, bet, pasirodo, itoje emje nebra Violetos.
Nebra Violetos? Nebra Violetos?
Juk jis paadjo duoti jai Niujorke atsakym! Jis vl pajuto
ant kaklo jos velnias rankas ir iltas, minktas lpas prie savo l
p. Iki pasimatymo, Vorenai! Jis nepaprastai aikiai igirdo jos
skamb bals, sklindant kakur i rko gilumos, kai valtis leidosi
emyn.
Nejaugi itoje emje nebra Violetos?
Gilus sielvartas pripild Voreno ird. Nordamas usimirti,
- 262 -

jis daug dirbo, itisas valandas diktuodamas savo knyg.

Jis ilgjosi Violetos, Mers, Etels, ponios Bets Hol. Bet
dienos jo, ir jo sielvartas palengva majo.
Dviej im t puslapi knyga po trij dien buvo paray
ta, itaisyta ir atspausdinta. Taiau su atostogomis nieko neijo.
inoma, iandien jis galjo vaiuoti nors brangiausi Floridos
kurort, bet juk ten jam nebus nei ramybs, nei poilsio. Jam knie
tjo ivaiuoti i ios alies, kur visos moterys nekjo Violetos
gim tja kalba. Todl jis pasiunt kurort savo motin, poilsis jai
labiau reikalingas nei jam .
Prajus dviem savaitm nuo atvykimo Niujork, Vorenas
sdo Pretorijos laiv, plaukiant Kaptat.
Vorenas pasirpino daugyb knyg apie Afrik ir visk stro
piai usirainjo bloknot. Su lidesiu vis dar prisimindavo Vio
let. Atskiri jos odiai vl suskambdavo jo ausyse: Telegrafuok,
ir a netrukus atvyksiu! Iki pasimatymo, Vorenai, iki pasimatymo,
mano berniuk! O, kaip i toli aidjo jos balsas.
Taiau po savaits, pabuvojs jroje, jis apsiramino: galbt
ir geriau, kad jis laisvas, laisvas kaip pauktis! Btent dabar, kai
patekjo jo vaigd.
13

Kur Veitas? Kurgi Veitas? - galvojo dien ir nakt Ieva. Ji

guljo Klinglerio bute, apytamsiame kambaryje, smeigusi vien
tak nieko nem atant vilgsn. Klingleris leido jai naudotis savo
itaigingu butu Niujorke. Jo paties ji nemat, nieko apie j negir
djo, net neinojo, ar jis ia. Gyveno jinai labai auktai virum
Hudzono lankos drauge su M arta ir Klinglerio ekonome, sena
gerairde moterimi, bei jo tarnu.
Ieva netar n odio, ji nieko neklausinjo. Keturis kartus
per dien tarnas turjo pristatyti visus laikraius ir specialias
informacijas.
Ji sdjo, apsikrovusi snimis laikrai, ir peririnjo s
raus. Kranachas... Kranachas... Jo niekur nerado. Ji inojo, kad
Siti ofLondon laive nra nei Veito, nei Gardenerio, bet juk juos
galjo paimti ir kiti garlaiviai. Kelnas igelbjo imt penkias
deimt keleivi. Kiekvien valand buvo laukiama praneim i
Amsterdamo^. Veitas! Ji visu knu tebejaut, kaip jis prispaud
j prie savs tenai, viruje, prie vali, kai ji staiai alpo i baims.
- 263 -

Vliau jinai pam at Kosmos" jau i jros su daugybe apviest

iliuminatori, paskui staiga pasidar visai tamsu, tik viruje dar
tebedeg silpna viesa ir liepsnojo fakelai. dang pakilo baltos
raketos. O paskui, jau i toli, ji netiktai igirdo nirting un
lojim. Gal jis ulipo vir pasiimti Zeplio?
Lipk ;e, daktare Kranachai, valtyje dar yra vietos!" - aikiai
igirdo Terhuzeno bals. Kodl jis nelipo? Kodl?
Ieva iki vidurnakio vis vaikiojo ir vaikiojo po kambarius,
kol gal gale, mirtinai pavargusi, susmuko. Kodl? Kodl?
Kit r y t j i pasikviet Reifenberg. Jis atjo gerai pailsjs,
jo veide nebuvo nei enklo susijaudinimo ir tempimo. Reifenber
gas tyrinjo lies ir sustingus Ievos veid, ir j igsdino sutriks
jos aki vilgsnis.
- A noriu dirbti, - tar Ieva. Tai igirds Reifenbergas apsi
diaug. Jis atsisdo prie rojalio.
- Toska"? - paklaus jis. Ir repeticija prasidjo. Ieva dainavo
blogai, jos balsas buvo sukaustytas, ikankintas. Taiau Reifen
bergas buvo velnus ir atidus kaip niekada.
- Bus gerai, Ieva, - tar jis. - Vadinasi, tu neatsisakai daly
vauti spektakliuose?
- inoma, dalyvausiu. Antraip reikt isikraustyti i galvos.
Reifenbergas linkteljo.
- Tai protingiausia ieitis, - tar jis. - Laikraiai rao, jog
tu pasislpei kakokioje sanatorijoje.
- Pasakyk visiems, kad a jauiuosi kuo puikiausiai ir jokiu
bdu nenutrauksiu savo gastroli.
Ji im Kinskio laikus ir papra Reifenberg padti para
yti laik jos advokatui Vienoje.
- Vis pirma a turiu galvoti apie Gret, - tar ji sumiusi.
Reikia tu rbt pas notar ir konsul padaryti kopijas, jei kartais
laikas pradingt?
Be to, i Heidelbergo atjo telegrama nuo Veito motinos. tai
ji. Ieva papra Reifenberg atsakyti. Jis, be abejo, suras tinkam
odi.
Reifenbergas paadjo visk stropiai padaryti.
Kur Veitas? Kurgi Veitas? Ieva ibuvo Niujorke keturias die
nas ir jau pai pirmj dien suprato, jog Veitas niekada nesugr.
T pai dien, baigusi usimimus su Reifenbergu, vakarop
Ieva pirm kart pereng nam slenkst ir nuvaiavo automo
biliu triukmingomis, judriomis Niujorko gatvmis. Automobilis
- 264 -

sustojo prie vienos katalik banyios, kuri, apsupta dangoraii,

atrod lyg grybas po didiuliais uolais. Ji pakalbjo su pastoriu
mi ir papra kas vakar nuo etos iki septintos valandos laikyti
gedulingas miias u bevard velion.
Kiekvien vakar nuo etos iki septintos valandos ji klpojo
banyioje ir meldesi degant vakms. tai laikomos gedulingos
miios u Veit. Ji girdjo pastoriaus murmjim, o i lauko skli
do miesto esys ir triukmas. Ji meldsi, sudjusi rankas kaip
kadaise, kai per Velykas giedodavo angelo partij.
Ieva pirm kart pravirko. Jeigu ji neturt maos dukrels
tai, dievai, pult jron, kur ilsisi Veitas.
Betgi ji reikalinga maai, silpnutei dukrelei! Greta viena
prapult.
Kukliose jos tviks banytlse kaip ir didiuliame Niujorke
dega aminoji ugnis. Ji dega ir dien, ir nakt. Tokia pat ugnis
dien ir nakt liepsnojo ir jos irdyje. Ji liepsnojo vis laik, ar j
mat kas, ar nemat. Tai jos meil dukrelei. Ir ita ugnel suteik
jai jg gyventi toliau.
Taip pat ir t dien, kai pirm kart turjo dainuoti Metro
politeno operoje, Ieva nuo etos iki septintos ibuvo banyioje.
Tiesiai i banyios nuvaiavo teatr, nustebindama Reifenberg savo itverme ir savitvarda. Pasirodo, ji daug tvirtesn, nei a
galvojau, - tar sau Reifenbergas. - A j kakodl laikiau papras
ta kaimo mergaite. Kokia didiul jga slypi joje! Dar niekada jis
ja taip nesiavjo.
Pirmasis Ievos koncertas buvo. tikra sensacija. Visi inojo, kad
ji ymi daininink, o, be to, ji buvo viena i legendini asmenybi,
patyrusi Kosmoso katastrof. Teatras buvo pilnutlis.
- Js pasiruousi, brangioji ponia? - paklaus reisieriaus
padjjas.
- Pasiruousi! - atsak Ieva.
Vos tik ji eng scen, salje deimt minui griaudjo ploji
m audra, tokio audringo sutikimo dar niekas nebuvo mats. Sal
lo, mons auk it pami. Ponia Saliven taip smarkiai plojo,
jog net pirtins suplyo, ir auk visa gerkle.
- Ieva! Ieva!
Ieva Kenigsgarten, inirusi i jros! - ra laikraiai.
Ieva dainavo blogai, taiau vaidino taip aistringai kaip nieka
da. Net Reifenbergas buvo suavtas.
Ieva dalyvavo eiuose spektakliuose Niujorke, ji dainavo Ci- 265 -

kagoje, Milvokyje, Bostone. Visur ji turjo didiul pasisekim.

Ieva Kenigsgarten, inirusi i jros! Po t oj i suruo dar deimt
koncert. Ji kalbjosi su imtais reporteri, dalyvavo daugelyje
primim. Reifenberg stebino ta nepaprasta valios jga. Taiau
jos vilgsnis tebebuvo toks pat sustings, lyg nieko nematantis. Ji
visk dar automatikai.
Reifenbergas neinojo, jog Ieva visa tai daro savo dukrels
labui. Kas dien bloknotl ji uraindavo skaiius.
Anksiau ji blogai tvark savo nedideles pajamas, o juk kiek
vien minut jai gali kas nors atsitikti: dabar reikia surinkti kuo
daugiau pinig ir aprpinti savo ma dukrel nors keleriems
metams.
Taigi Ieva skaiiavo dien ir nakt.
Bet kai turn pasibaig, jos jgos diena po dienos seko. I
jos staiga beliko tik gniuullis vatos! - pasak Reifenbergas.
Ieva nuvyko Olderbu, Klinglerio dvar netoli Pitsburgo,
kur kart jau buvo apsilankiusi drauge su senuoju Gardeneriu.
ia ji itisas savaites gulinjo ezlonge puikaus sodo vidury.
Olderbuas buvo paprastas kolonijinio stiliaus pastatas, truput
gremzdikas ir beveik neskoningas. Utat jo vidus buvo tikras
muziejus. ia ji galjo pailsti, galjo pasilikti ir visam laikui.
Prie kelerius metus ji rim tai apie tai pagalvodavo, taip, ito ji
nuo savs neslp. Jai atrod, jog Klingleris vis dar nepraranda
vilties.
Laikai ir telegramos nuolat siuvo nuo Olderbuo iki Sankt
Aneno. Metropoliteno opera pasil Ievai trej m et kontrakt.
Ieva negaljo apsisprsti. Mintis pasilikti ia aminai, ituose so
duose ir itame muziejuje, alia puikaus, kultringo mogaus, buvo
staiai gundanti. Vis gyvenim, be joki rpesi!
K art Ieva sikalbjo su Klingleriu apie varg Gardener, ku
ris taip lidnai pabaig savo gyvenim. Ji pasak, jog paskutin
kart ji girdjo kalbant Gardener apie Barenhilzo gaisr. Taiau
jis juk nebuvo gavs jokios telegramos.
- Ieva, o Barenhilzas i ties deg! - pasak Klingleris.
Keista! Paaikjo, jog achta Zuzana-3 usideg kaip tik
tada, kai Gardeneris tarsi m ats gaisr. Ieva pirm kart susid
r su akivaizdia telepatija, kuria ji anksiau netikjo. Pasirodo,
pasaulis daug paslaptingesnis, negu mes sivaizduojame.
Po keli savaii Ieva pailsjo ir galjo vl aikiai ir blaiviai
galvoti. Dabar ji inojo, jog ionai, itame muziejuje ir tuose pui
- 266 -

kiuose soduose, negals pasilikti vis gyvenim, be rpesi. Ji

suprato, jog kaip tik grumtyns su klitimis ir teikia gyvenimui
avesio. Ji norjo kovoti. Prie akis dar buvo visas gyvenimas, toks
viliojantis - ji dar jauna, o, kokia ji dar jauna. Ji vl m lauk
ti puikios ir nepakartojamos gyvenimo akimirkos! Ji pasira su
Niujorku sutart trejiems metams.
Laikai ir telegramos skriejo Vien ir Sankt Anen. Mis Roders, ponios fon Kinski draug, pareik nor aplankyti Bostone
savo motin. Ji para Ievai ir usimin, jog galt drauge pasiimti
ir Gret, jeigu Ieva apmokt u kelion. Ieva tutuojau isiunt
telegram. Ji baisiai nekantravo, kol sulauk atsakymo.
Dabar Ieva m skaiiuoti dienas, o pagaliau ir valandas, ka
da atvaiuos jos dukrel. Ir tai prie nam privaiavo automobilis,
kuris atgabeno Gret i geleinkelio stoties.
Iev apm toks silpnumas, jog jai pakirto kojas. Ji vargais
negalais pakilo. Bet tai kambar bga jos maa dukrel! Dabar
ji b u v o jau tikra dama.

T U R I N Y S

P I R M O J I DALIS
7-118

A N T R O J I DALIS
119-229

T R E I O J I DALIS
230-267

B ern h a rd a s K elerm an as
YD RO JI JU O STA
Romanas
S L 86 7 .

1 99 6 05 06.

1 4, 2 l e i d y b .

a p s k . 1. U s a k y m a s ....

608

L e i d y k l a A s v e j a , A p k a s 1 1- 3, 2 0 4 2 V i l n i u s , t. 7 6 5 8 7 3
15 u s a k o v o p a t e i k t p o z i t y v s p a u s d i n o v a l s t . A u 5 r o s l s p a u s t u v ,
V y t a u t o p r . 23, 3 0 0 0 K a u n a s

K a in a su ta r tin

Ke73

K elerm an as B.
ydroji juosta. Romanas / Vert D. aduikien. - V.:
Asveja, 1996. - 268 p.
I S B N 9 9 8 6 -5 0 4 - 3 8 - 4
Titanikas4*nuskendo 1912 m. balandio 14-osios nakt A tlanto van
denyne vakarus nuo Niufaundlendo. Neinom ybs ydo, gaubianio i
paslapt, iki i dien isklaidyti nepavyksta.
UDK 830-3

Leidykla

/V J *

silo Jums:

DETEKTYVUS
M. Spileinas
GYVAT
R om anas
184 p., 1,70 Lt

S. Rohmeris
DA KTARO Fu-M ANO PA SLA PTIS
Rom anas
208 p., 1,50 Lt

S. Rohmeris
DA K T A R O Fu-M ANO SUGRIM AS
Romanas
256 p., 1,50 Lt

S. Rohmeris
DA K T A R O Fu-M ANO D U K R A
Romanas
224 p., 1,50 Lt

DAR

GALIMA

SIGYTI

BURTAI, S A P N A I, PA PR O IA I, HOROSK O PAI

352 p., rita, celof., 12 Lt

SV EIK A I G Y V E N T I
Natralios gyvensenos programa pagal P. Breg
384 p., rita, celof., 12 Lt

H. ir M. Dajamondai
SVEIKATA V ISA M G Y V E N IM U I
Knyga apie sveik m ityb
256 p., 7 Lt

D A IN U O K IM , D A IN U O K IM , D A IN U O K IM ...
Populiari dain rinktin su natom is
3-j knyg kom plektas. rita. Celof.
p o 204 p., 13 Lt kompl.

MUS IEKOKITE: Vilnius, Apkas 11-3, tel. 765873