ANDREA

CAMILLERI
TERAKOTINIS
UO

I ital kalbos vert

Inga Tulievskait

baltos lankos

UDK 850-3
Ca-131

Virelio dailinink
Gintar Luinait

Versta i:
Andrea Camilleri, II cane di terracota,
Sellerio Editore, 2005

1996 Sellerio Editore, Palermo

Inga Tulievskait, vertimas lietuvi kalb, 2008
Balt lank leidyba, 2008
Printed in Lithuania
ISSN 1822-6922
ISBN978-9955-23-161-5

Vienas
Brktanti aura pranaavo neabejotinai permainin
g dien: su akinamais sauls blyksniais, alto lietaus
uorais, o viskas atmieta netiktais vjo proveriais.
Viena i t dien, kai or permainoms jautresni
mons, reaguojantys jas ir knu, ir protu, be pa
liovos kaitalioja nuomon ir sukasi vis kita kryptimi
kaip vjarods - gaidio formos skardos gaballiai,
ikelti ant stog, kurie paptus menkiausiam vjui
dairosi visomis kryptimis.
Komisaras Salvas Montalbanas priklaus iai ne
laimingai monijos daliai, o t bruo paveldjo i
motinos. Ji buvo permainingo bdo ir dl galvos
skausm danai usidarydavo utemdytame mie
gamajame, o namuose tuo metu turdavo bti tylu
ir visi privaljo vaikioti pirt galais. Jo tvas,
prieingai, visada buvo vienodos sveikatos, audra
ar giedra, jo nuotaika nesikeisdavo, nesvarbu, lietus
ar saul.
Ir kart komisaras liko itikimas savo prigimiai:
vos sustabds automobil deimtajame kelio Vigata-Fela kilometre, kaip jam buvo liepta, pando
tuoj pat uvesti varikl ir grti miestel, rizikuo
damas sulugdyti vis operacij. Pajg susitvardyti,
5

tvarkingiau pastat kelkratyje automobil ir atidar

daiktin, kad iimt pistolet, nors jo daniausiai
nesineiodavo. Ranka sustingo pusiaukelje: apstul
bs negaljo atitraukti nuo ginklo aki. Mergele
veniausioji! Tikra tiesa! - pagalvojo.
Prajus vakar, kelios valandos prie Ded
Gulotos skambut, suklus vis t urmul (Ded
buvo smulkus kvaial pardavjas ir vienamio po
atviru dangumi, vadinamo aptvaru, krjas), ko
misaras skait raytojo i Barselonos detektyv, kny
ga jam pasirod domi, o to raytojo pavard buvo
tokia pat, kaip ir jo, tik ispanikai: Montalbanas*.
Jam ypa strigo vienas sakinys: Pistoletas miego
jo lyg altakraujis drieas. Pasilyktjs atitrauk
rank, udar daiktin - paliko drie miegoti. Jei
i istorija, kuri sivl, yra pasala, pistoletas ne k
tebt padjs: jie galjoj suvarpyti kalanikovo pa
plipomis kada ir kur panorj, ir tiek ini. Teliko
tiktis, kad Ded dl viename pradins mokyklos
suole praleist met, dl tos draugysts, kuri iliko
ir suaugus, savo interes labui nepardav jo kaip
taikinio, nepripasakojo nesmoning nieknieki,
kad viliot pinkles. Ne, tai nebuvo niekniekiai,
jei tas reikalas tikras - jis yra svarbus ir susilauks
plataus atgarsio.
Montalbanas giliai kvp ir ltai, koja u kojos,
nuingsniavo siauru akmenuotu takeliu per vynuo
gyn. Ten augo vynuogs apvaliomis ir kietomis
uogomis, kurias kakodl vadino italikomis - jos
*Manuel Vazquez Montalban (1939-2003), ispan raytojas (vert.)
6

vienintels prigijo iose emse, nes auginti ia kuri

nors kit r, i kurios galtum spausti vyn, buvo
bergdias darbas ir pinig vaistymas.
Dviauktis namukas - kambarys apaioje ir kam
barys viruje - stovjo paioje kalvos virnje, u
siglauds u keturi didiuli alyvmedi, kone
visikai j apsupusi. Viskas atrod taip, kaip sak
Ded. Durys ir langai udaryti, spalvos ibluku
sios, prieais augo velus kaparli krmas, toliau
matsi maesni krmokniai laukini arbz, t, i
kuri vos palietus lazdos galu pasipila skl lietus,
stovjo pinta kd kiaura sdyne, kojomis dang,
senas cinkuotas dubuo, nebetinkamas naudoti, visas
pragrautas rdi. Aplink l aukta ol. Steng
tasi sudaryti spd, kad ioje vietoje jau daug met
niekas negyvena, bet ta regimyb buvo apgaulinga,
o Montalbanas buvo per daug patyrs, kad leistsi
apgaunamas, dar daugiau, neabejojo, jog kakas na
muko viduje j seka ir i jo veiksm bando nuspti
ketinimus. Jis sustojo per tris ingsnius nuo dur,
nusivilko vark, pakabino ant alyvmedio akos,
taip, kad visi pamatyt, jog yra beginklis, ir kte
ljo negarsiai, kaip draugas, atjs susitikti su savo
draugu.
- Ei! Ar yra kas namie?
Jokio atsakymo, n menkiausio triukmo. Ko
misaras itrauk i kelni kiens iebtuvl ir
pakel cigarei, vien cigaret sikio tarp lp ir
prideg pasisuks pavjui. Dabar tas namuke galjo
apirti j i nugaros, kaip prie tai apirjo i
priekio. Dukart patrauk, paskui rytingai prijo
7

prie dur ir pabeld kumiu taip smarkiai, kad

nusibrozdino krumplius j kietas apsilupusi da
draiskanas.
- Ar ia kas yra? - vl paklaus.
Visko tikjosi, iskyrus paaip, ram bals,
netiktai uklupus j i u nugaros.
- Yra, yra. A ia.
- Klausau? Klausau? Montalbanas? Salvuk! ia
a, Ded.
- Painau, nusiramink. Kaip laikaisi, tu mano
aki viesa?
- Gerai.
- Ar pastarosiomis dienomis darbavaisi burnyte?
Tobulinai iulpimo gdius?
- Salvuk, nepradk svaiioti kaip visada. Kas jau
kas, o tu tai puikiai inai, kad ne a dirbu burna, o
man ja darbuojasi.
- Argi tu ne mokytojas? Argi ne tu mokai savo
visokio plauko kekes, kaip reikia sudti lpas, kokiu
stiprumu iulpti?
- Salvuk, jei bt, kaip sakai - man tekt i j
mokytis. Deimtmets ateina jau mokdamos, o su
laukusios penkiolikos yra tobulos meistrs. Viena
keturiolikmet albane tiesiog...
- Reklamuoji prekes?
- Klausyk, neturiu laiko blevyzgoms. Noriu tau
kai k perduoti, ryul.
- Dabar? Negali paduoti rytoj ryte?
- Rytoj nebsiu miestelyje.
- Ar inai, kas ryulyje?
8

- inoma, inau. Mostazzoli ai vino cotto, migdoli

niai sausainiukai su saldiuvynu, tie, kuriuos mgsti.
Mano sesuo Marianina specialiai tau ikep.
- Kaip Marianinos akys?
- Daug geriau. Ispanijos Barselonoje padar ste
bukl.
- Ispanijos Barselonoje rao geras knygas.
- K pasakei?
- Nieko. ia a pats sau, neklausyk. Kur susitik
sim?
- prastoje vietoje, po valandos.
prasta vieta buvo Puntasekos papldimys, trum
pas smlio lieuvis balto mergelio kalvos papdje,
beveik nepasiekiamas sausuma ar, tiksliau, pasiekia
mas tik Montalbanui ir Ded, kurie dar pradinje
mokykloje atrado j tak, sunkiai veikiam ps
iomis, o maina ivaiuojam tik nutrktgalviams.
Puntaseka buvo vos keli kilometrai nuo Montalbano
namo pakrantje, ikart ivaiavus i Vigatos, todl
jis neskubjo. Bet tik atidar duris, susiruos ieiti
susitikim, suskambo telefonas.
- Sveikas, mano meile. Skambinu lygiai sutartu
laiku. Kaip tau iandien seksi?
- prastas darbas. O tau?
- Taip pat. Salvai, klausyk, ilgai galvojau apie
tai, k...
- Livija, atleisk, pertrauksiu. Turiu maai laiko,
ties pasakius, visai neturiu laiko. Pagavai mane ei
nant pro duris.
- Tai keliauk ir labanakt.
9

Livija padjo ragel, Montalbanas liko stovti su

rageliu rankoje. Paskui atsimin, kad prajus vakar
saks Livijai paskambinti jamlygiai vidurnakt - tuo
metujie tikrai tursi laiko ilgiau pasikalbti. Dvejo
jo, ar tuoj pat perskambinti Bokadasje gyvenaniai
savo merginai, ar po susitikimo su Ded. Grauia
mas sins padjo ragel ir ijo.
Kai atvaiavo kelias minutes pavlavs, Ded
jau lauk nervingai ingsniuodamas prie savo au
tomobilio. Jie apsikabino ir pasibuiavo, buvo jau
seniai nesimat.
- Sskim mano main, inakt vsoka, - tar
komisaras.
- Mane privert, - pratrko Ded vos spjs
atsissti.
-Kas?
- mons, kuriems negaliu pasakyti ne. Jukinai,
a, kaip ir kiekvienas prekybininkas, moku duokl,
dl ventos ramybs ir tvarkos mano sujauktame
gyvenime. Kiekvien Dievo iai emei sist mnes
pas mane ateina mogus ir paima pinigus.
- Kieno vardu? Gali pasakyti?
- Jis ateina Tano Graiko vardu.
Montalbanas apstulbo, taiau neisidav. Gaetanas Beniis, pramintas graiku, Graikijos nemats
n i tolo, o apie Elados reikalus iman tiek pat,
kiek kiaul apie debes, bet taip j vadino dl vienos
ydos, kuri, kalbta, akropolio apylinkse buvo la
bai paplitusi. Jis buvo kaltinamas maiausiai trimis
mogudystmis, jo padtis hierarchijos piramidje
10

buvo kiek emesn u aukiausias galvas, bet niekas

negirdjo, kad jis darbuotsi Vigatoje ir jos apylin
kse: dl itos teritorijos varsi Kufaro ir Sinagros
eimos. Tanas priklaus kitai parapijai.
- K Tanas Graikas veikia ms kratuose?
- Kodl klausinji nesmoni? Po velni, koks tu
policininkas? Nejaugi neinai, kad kai kalbama apie
moteris, Tanui Graikui nra nei krat, nei zon? Jis
turi teis kontroliuoti ir pelnytis i vis salos kekyn.
- Neinojau. Pasakok toliau.
- vakar apie atunt tas pats mogus vl atjo
pinig, tai - sutarta diena mokti duokl. Padaviau
jam pinigus, bet jis nenuvaiavo, pravr mainos
dureles ir paliep man sstis.
- O tu?
- Isigandau, mane ipyl altas prakaitas. Bet
k galjau daryti? sdau ir jis nuvaiavo. Trumpai
tariant, pasuko keliu Fel, o sustojo pavaiavs ma
iau nei pusvaland...
- Paklausei, kur vaiuojat?
- inoma.
- K jis tau atsak?
- Tyljo, lygne sujuo kalbiau. Po pusvalandio
liep ilipti tokioje vietoje, kur nesimat n gyvos
dvasios, ir mosteljo, kad eiiau takeliu per laukus.
Tuo taku n uo neprabgo, tik staiga neinia i kur
prie mane idygo Tanas Graikas. Ko nenualpau,
kojos pasidar lyg vatins. Suprask, nesu bailys, bet
jis juk nuud penkis mones.
- Kaip tai penkis?
n

- O kiek tu inai?
- Tris.
- Tai jau ne, penkis, t galiu garantuoti.
- Gerai, pasakok toliau.
- Ikart pergalvojau visus u ir prie. Kadangi vi
sada sumoku laiku, pamaniau, kad Tanas nori pakelti
kain. Negaliu skstis, verslas sekasi, ir jis tai ino.
Bet klydau, jis atjo ne dl pinig.
- Ko jam reikjo?
- N nepasisveikins paklaus, ar a pastu tave.
Montalbanui pasirod, kad blogai igirdo.
- K pasti?
- Tave, Salvuk, tave.
- K tu jam atsakei?
- Pilnomis kelnmis atsakiau, kad, inoma, pa
stu, bet tik i matymo, laba diena ir labas vakaras.
Jis pairjo mane tokiomis akimis kaip statulos,
patikk, jos buvo nejudanios, negyvos, paskui u
vert galv, tylutliai nusijuok ir paklaus, gal noriu
igirsti, kiek turiu ant upakalio plauk, apsirikt
daugiausia dviem. Tai reik, kad jis ino visk apie
mano gyvenim ir mirt, te ji dar neskuba ateiti. To
dl nudelbiau akis ir nepravriau burnos. Tada jis
liep tau pasakyti, kad nori susitikti.
- Kada ir kur?
- inakt, autant. Tuoj paaikinsiu kur.
- Ar inai, ko jam i mans reikia?
- ito neinau ir nenoriu inoti. Pra tikinti
tave, kad gali juo pasitikti kaip broliu.
Pasitikti kaip broliu. ieodiai Montalbano ne
nuramino, prieingai, per nugar perjo nemalonus
12

iurpas: visi inojo, kad pirmoji i trij - ar pen

ki - Tano auk buvo jo vyresnysis brolis Nikolinas,
pirma j pasmaug, o paskui pagal kakok msling
semiologin dsn kruopiai nudyr od. Montalban apnikusios nirios mintys tapo dar niresns
(jei tik tai buvo manoma), kai udjs rank jam
ant peties Ded sunabdjo:
- Bk atsargus, Salvuk, jis piktas vris.
Komisaras ltai vaiavo namo, kai staiga pasteb
jo, kad paskui j seka Ded maina, mirksdama
viesomis. Pasitrauk al, Ded prisigretino ir
persisvrs pro langel i Montalbano puss atkio
ryul.
- Umirau migdolinius sausainiukus.
- Ai. Maniau, tai buvo tik toks pretekstas, prie
danga.
- Kuo tu mane laikai? Tokiu, kuris viena kalba,
kita daro?
sieids paspaud greiio pamin.
Apie t nakt komisaras bt galjs papasakoti
daktarui. Pirmiausia galv topteljo paskambinti
kvestoriui*, paadinti j, informuoti ir taip apsidraus
ti nuo vis galim ios istorijos poski. Bet Ta
nas Graikas labai aikiai pasak, o Ded persak:
niekam nieko nesakyti ir susitikim ateiti vienam.
Tiesa, ne laikas aisti vagis ir policininkus, jo parei
* uestore - iuolaikinje Italijos policijos struktroje - rajono policijos
komisariato vadovas (vert.)
13

ga buvo atlikti savo pareig, kitaip tariant, praneti

vyresnybei, kartu su ja iki maiausi smulkmen
parengti pasalos ir sumimo operacij, gal pasitelkus
didesnes pajgas. Tanas beveik deimt met slaps
tsi ir buvo iekomas, o jis kuo ramiausiai eis su
juo susitikti, lyg is bt i Amerikos sugrs drau
gas? Negali bti n kalbos, jis to nepadarys, privalo
praneti kvestoriui. Surinko Montelzoje - rajono
administraciniame centre, gyvenusio savo virinin
ko nam telefono numer.
- ia tu, mano meile? - igirdo Livijos bals i
Bokadass prie Genujos.
Akimirk Montalbanas neteko ado, akivaizdu,
kad apvaizda saugo j nuo pokalbio su kvestorium
ir privert supainioti numerius.
- Atleisk, kad prie tai taip elgiausi, man netiktai
paskambino ir turjau ieiti.
- Salvai, umirk, inau, kuo dirbi. Tai tu man
atleisk, kad supykau, tiesiog pasijutau nusivylusi.
Montalbanas pavelg laikrod - iki susitikimo
su Tanu buvo dar trys valandos.
- Jei nori, galime pasikalbti.
- Dabar? Atleisk, Salvai, ne i kerto, bet dabar
nenoriau. Igriau migdomj, akys lipte limpa.
- Gerai, suprantu. Iki rytojaus. Livija, a tave
myliu.
Livijos balsas staiga pasikeit, suskambo gyvai,
sujaudintai.
- K? Kas nutiko? Salvai, kas atsitiko?
- Nieko, kodl kakas turjo atsitikti?
14

- Mielasis, tu man meluoji. Turi padaryti kak

pavojingo? Salvai, neversk mans nerimauti.
- I kur tau auna tokios mintys?
- Salvai, pasakyk ties.
- Nesiruoiu daryti nieko pavojingo.
- Netikiu.
- Dl Dievo meils, kodl?
- Nes pasakei, kad mane myli. Kiek mes pasta
mi, sakei tai tik tris kartus, a suskaiiavau, ir kaskart
vykdavo kakas ypatingo.
Reikjo baigti pokalb, su Livija galjo utrukti
iki ryto.
- Labanakt, mylimoji, saldi sapn. Nebkkvai
la. Iki, man vl reikia ieiti.
Kaip prastumti laik? Nusipraus po duu, per
skait kelet Montalbano knygos lap, bet maai
k suprato, paslankiojo i kambario kambar, ia
pataisydamas kreivai kabjus paveiksl, ia paskaitydamas laik, sskait, uraus, paliesdamas visk,
kas papuldavo po ranka. Dar syk palindo po duu,
nusiskuto ir ta proga sipjov smakr. jung televi
zori, bet ikart ijung, j pradjo pykinti. Pagaliau
atjo laikas. Jau pasiruos ieiti, pando suvalgyti
migdolin sausainiuk. Nuoirdiai nustebo pamats,
kad ant stalo guljs ryulys prapltas, o kartoninje
dutje nelik n vieno sausainio. Suvalg visus,
taiau susijaudins to nepastebjo. Oblogiausia - n
nepajuto skonio.

15

Du
Montalbanas atsigr i lto, lyg nordamas nu
maldyti buk, staiga upldus t, kad tarsi koks
pradinukas leidosi taip netiktai uklumpamas i
nugaros. Kad ir kaip buvo temps klaus, neigirdo
n menkiausio triukmo. Vienas nulis tavo naudai,
miki, - pagalvojo.
Nors niekada nebuvo mats jo gyvo, atpaino i
karto. Lyginant su nuotraukomis, iplatintomis prie
kelet met, Tanas buvo usiaugins barzd ir sus,
taiau akys liko tokios pat, be iraikos, lygstatulos,
kaip teisingai jas apsak Ded.
Tanas Graikas nusilenk, tas veiksmas buvo be
menkiausio patyi elio, be jokios paaipos. At
sakydamas Montalbanas taip pat nusilenk. Tanas
nusikvatojo uverts galv.
- Atrodomkaip du japonai, kaip tie kariai su ar
vais ir kardais. Kaip jie vadinasi?
- Samurajai.
Tanas iskleid rankas, lyg nort apkabinti prie
j stovint vyr.
- Labai malonu asmenikai susipainti su gar
siuoju komisaru Montalbanu.
16

Montalbanas nutar, kad laikas nutraukti cere

monijas ir eiti tiesiai prie reikalo, pakreipti susitiki
m tinkama vaga.
- Neinau, kiek jums gali bti maloni paintis
su manimi.
- Bet vien malonum js man jau suteikt.
- Paaikinkit.
- Kreipiats mane js, ar tai maai? Nra n
vieno policininko, n vieno, oj pastu tikrai daug,
kuris nebt mans tujins.
- Tikiuosi, suprantat, kad atstovauju statymui,
o js esate besislapstantis pavojingas nusikaltlis ir
udikas? Ir mes stovime akis ak.
- A beginklis. Ojs?
- A irgi.
Tanas vl nusijuok visa gerkle, atlos galv.
- Dar niekada neklydau dl moni, niekada!
- Ginkluotas ar ne, vis tiek privalau jus suimti.
- Komisare, tam ir esu ia, kad mane suimtumt.
Dl to ir norjau su jumis susitikti.
Nebuvo abejons, kadjis kalba nuoirdiai, taiau
btent tas nuoirdumas privert Montalban suklus
ti: negaljo suprasti, kur Tanas lenkia.
- Reikjo ateiti komisariat ir pasiduoti. ia ar
Vigatoje, nesvarbu.
- Tai jau ne, mielas komisare, tai ne tas pats,
stebiuosi, juk esat ratingas mogus, o tie odiai
nra vienodi. A leisiu mane suimti, ne pasiduosiu.
Imkit varkel, pasikalbsime viduje, tuoj atrakinsiu
duris.
17

Montalbanas nukabino nuo alyvmedio akos

vark, usimet j ant rankos ir paskui eiminink
eng nam. Viduje buvo visai tamsu, Tanas ie
b ibalin lemp ir mosteljo komisarui atsissti
ant vienos i dviej kdi prie nedidelio staliuko.
Kambaryje stovjo lova su iuiniu, be pagalvs ir be
paklods, spintel stiklinmis durelmis su buteliais,
stiklinmis, sausainiais, lktmis, makaron pake
liais, pada skardinmis, kakokiomis delmis.
Kambaryje buvo ir malkomis krenama virykl su
katilliais ir puodais. Palaikiai mediniai laiptai ved
virutin aukt. Komisaro akys smigo gyvn,
daug pavojingesn u mainos daiktinje miegojus
drie, tai buvo tikra nuodingoji gyvat - automatas,
jis snduriavo staias, atremtas sien prie lovos.
- Turiu gero vyno, - pasak Tanas kaip tikras
nam eimininkas.
- Taip, ai, - atsak Montalbanas.
Geras vynas tikrai turt padti atsigauti nuo al
io, tampos, nuo daugiau nei kilogramo migdolini
sausainli skrandyje ir nakties sloguio.
Tanas pyl, pakl taur.
- sveikat.
Komisaras pakl savj, irgi pasveikino.
- js sveikat.
Vynas tikrai buvo geras, nubgo maloniai uliedamas kn iluma ir paguoda.
- Ities puikus, - pagyr Montalbanas.
- Dar vien?
Montalbanas staigiu judesiu atitrauk taur, ne
nordamas pasiduoti pagundai.
18

- Gal pasikalbkim?
- Pasikalbkim. Taigi, kaip sakiau, nutariau leisti
jums mane suimti...
- Kodl?
Toks staigus Montalbano klausimas sutrikd pa
nekov. Po akimirkos jis atsigavo.
- Man reikia gydytis, sergu.
- Leisite pasakyti? Manote, kad gerai mane pa
stat, taigi turtumt inoti, kad nesu i t, kuriuos
galima maustyti.
- Neabejoju.
- Tai kodl negerbiate mans ir pasakojat nes
mones?
- Netikit, kad sergu?
- Tikiu. Bet nesmon, kuri bandote man pra
kiti - kad nordamas gydytis turite bti suimtas.
Galiu paaikinti. Pusantro mnesio guljot Palermo
Lurdo Dievo Motinos klinikoje, paskui tris mne
sius - Trapanio Getsamanio klinikoje, kur profeso
rius Amerigas Guarnera jus operavo. Jei nortumt,
jau iandien pat, nors daugelis dalyk pastaraisiais
metais kiek pasikeit, galtumt rasti ne vien kli
nik, kuri usimerkt ir nepranet policijai apie
js gydym. Taigi prieastis, dl kurios norite bti
suimtas, ne liga.
- Ojei pasakyiau, kad laikai keiiasi ir ratas su
kasi vis greiiau?
- Tai mane labiau tikint.
- Matot, mano velionis tvas, kuris buvo garbin
gas mogus tais laikais, kai odis garb dar kak
reik, man, vaikui, aikindavo, jog veimui, kuriuo
19

vaiuoja garbingi vyrai, reikia daug tepalo, kad ratai

suktsi ir veimas vaiuot greitai. Paskui, kai mano
tvo karta pasitrauk ir t veim atsisdau a, kai
kurie msikiai m kalbti: kodl turime prayti
tepalo i politik, mer, bankinink ir panaiai? Mes
patys galime jo pasidaryti! Gerai! aunu! Visi suti
ko. inoma, visada bdavo toki, kurie pavogdavo
draugo arkl, neleisdavo savo bendrininkui vaiuoti
tuo ar kitu keliu, imdavo aklai audyti kit draugij
veimus, arklius ir raitelius... Bet dar pajgme susi
tvarkyti tarpusavy. Veim daugjo, atsirado daugiau
keli. Atjo laikas ir kakoks didis protas susimst,
m svarstyti, kodl turtume vaiuoti veimais. Mes
per lti, aikino, mus aplenks, dabar visi vainja ma
inomis, negalima alintis paangos! Gerai! aunu!
Ir visi puol keisti veimus automobilius, laikyti
teises. Bet ne visiems pavyko ilaikyti vairavimo
egzaminus, kam nepavyko, tas pasitrauk ar buvo
priverstas pasitraukti i brio. Dar nespjom apsi
prasti su naujomis mainomis, kai jaunesni u mus,
nuo gimimo vainj automobiliais, studijav teis
ar ekonomik Jungtinse Valstijose ar Vokietijoje,
prane, jog ms mainos per ltos, reikia perssti
lenktyninius automobilius, ferarius, maseraius su
telefonais ir faksais, tokius, kurie auna priek kaip
kulkos. Tie vaikiai dar naujokai, jie kalbasi su apara
tais, ne su monmis, jie tavs nepasta, neino, kas
buvai, o jei ir ino - jiems nusispjaut, jie net vienas
kito nepasta, kalbasi su kompiuteriais. Trumpiau,
tiems vaikiams niekas nesvarbu, vos pamato, kad
vargsti su savo ltuoju automobiliu, nublokia tave
20

nuo kelio nesusimst, ir atsiduri griovyje nusuktu

sprandu.
- Ojs nemokate vaiuoti ferariu.
- Btent. Ir nenoriu atsidurti griovyje, todl ver
iau pasitrauksiu.
- Js man nepanaus t, kuris pasitraukt savo
valia.
- Savo valia, komisare, patikkit, savo valia. i
noma, yra visoki bd tikinti mog veikti laisvai,
savo valia. Kart vienas draugas, kuris daug skait
ir buvo labai mokytas, papasakojo man istorij, o
a j jums perpasakosiu odis od. Jis j perskait
vokikoje knygoje. Vienas vyras sako savo draugui:
lainams, kad mano katinas valgys atrisias gars
tyias, tokias, kurios viduriuose pradegina skyl?
Katinai nemgsta garstyi, atsak jo draugas. O
mano katinas jas valgys, pasak vyras. Mui j, kad
valgyt? paklaus draugas. Ne, ne, be jokios prie
vartos, jis valgys jas laisvai, savo valia, atsak vyras.
Jie susilaino, vyras pam didel aukt garstyi,
toki, nuo kuri vien pairjus dega burna, pagavo
katin ir tekt! udrb garstyi jam ant upakalio.
Pajuts degant upakal, vargas katinas m laiytis.
Lai, lai ir savovalia suvalgvisas garstyias. Taigi
taip, gerbiamasis.
- Supratau. Dabar pakalbkim apie esminius da
lykus.
- Kaip sakiau, leisiu mane suimti, bet man reikia
spektaklio, kad nekrisiau veidu purv.
- Nesuprantu.
- Tuoj visk paaikinsiu.
21

Jie aikinosi ilgai, retkariais gurkteldami vyno.

Pagaliau Montalbanas patikjo Tano odiais. Bet ar
galjojuo pasitikti? Tai buvo tikras galvoskis. Jau
nystje Montalbanui patiko loti kortomis, paskui,
laim, tas pomgis iblso, taiau jaut, kad priei
ninkas loia neymtomis kortomis, nesukiauja.
Turjo pasitikti ta nuojauta, tikdamasis, kad nesu
klydo. Smulkiai, kruopiai jie aptar visas sumimo
detales, kad ivengt bet kokio netiktumo. Kai bai
g kalbtis, saul jau buvo auktai. Prie ieidamas
i namuko, kad pradt spektakl, komisaras ilgai
irjo Tanui akis.
- Pasakykit man ties.
- Klausau, komisare Montalbanai.
- Kodl pasirinkot btent mane?
- Nes js suprantat ir man tai rodt.
Galvotrkiais leisdamasis taku per vynuogyn,
Montalbanas atsimin, kadkomisariate turt budti
Agatinas Katarela, taigi ma maiausiai lauk sun
kus pokalbis telefonu, jei ir pavykt ivengti nelemt
ir pavojing nesusikalbjim. Tas Katarela buvo ti
kra velnio dovana. Sunkiai suvokdavo, sukosi ltai,
policij priimtas tik kaip tolimas buvusio visaga
lio deputato Kuzumano giminaitis, kuris, praleids
vasar vsiame Uiardons kaljime, vl umezg
ryius su naujaisiais galingaisiais ir atsiriek didel
gabal pyrago, i t pyrag, kurie stebuklingai vis
atsirasdavo, tereikjo pakeisti vien kit kandidat
ir smeigti naujas vakeles vietoj sudegusi. Susikal
bti su Katarela bdavo dar sunkiau, kai jam staiga
22

ueidavo pas - o taip nutikdavo danai - kalbti,

kaip jis sakydavo, italikai.
Vien dienjis prisistat labai susikrimtusiuveidu.
- Daktare, gal kartais galtumt nurodyti gydy
toj, kuris bt tas specialistas?
- Katarela, koki lig specialistas?
- Venerini lig.
Montalbanas i nuostabos isiiojo.
- Tu? Venerine liga? Kada pasigavai?
- Atmenu, ta liga susirgau dar vaikystje, gal ko
ki eeri ar septyneri met.
- Katarela, kokius niekus man ia tauki? Tu tik
ras, kad tai venerin liga?
- Visikai tikras, daktare. Ateina ir praeina, ia
yra, ia nra - taigi venerin* liga.
Vaiuodamas telefono link, kuris turjo bti
bdelje ties kelio isiakojimu j Toresant (turjo
bti, jei nenupjautas ragelis, pavogtas aparatas, o gal
pradingusi ir pati bdel), Montalbanas apsisprend
neskambinti ir savo pavaduotojui Mimi Audelui,
nes jis buvo i t, kurie - nieko nepadarysi - pir
miausia pranet urnalistams, o paskui nustebt,
i kur tie suinojo. Liko tik Facijus su Tortorela, du
puskarininkiai, ar kaip ten jie dabar vadinosi. Pa
sirinko Facij, Tortorela buvo neseniai paautas
pilv ir dar negalavo, retkariais jam suskausdavo
gyjanti aizda.
* it. venerea - venerin liga, bet ir ikreiptai praeinantis ir sugrtantis
dalykas (vert.)
23

Stebuklas: bdel stovjo vietoje, telefonas veik,

o Facijus atsiliep dar nenutilus antrajam signalui.
- Facijau, tu jau atsibuds?
- Taip, komisare. Maiau nei prie pus minuts
man paskambino Katarela.
- Ko norjo?
- Nelabai supratau, jis kalbjo italikai. Spju,
kad inakt apvarintas Karmelo Ingrasijos prekybos
centras, tas didelis, ties miestelio riba. Vagys atvyko
vilkiku ar dideliu sunkveimiu.
- Nebuvo naktinio sargo?
- Buvo, bet niekas jo neranda.
- Vaiuoji ten?
- Taip, taip.
- Nevaiuok. Paskambink Tortorelai, pasakyk,
kad pranet Audelui. Tegul jie vaiuoja. Pasakyk,
kad tu negali, igalvok koki nesmon, pasakyk,
kad ikritai i lopio ir susitrenkei galv. Ne, geriau
pasakyk, kad tave sum karabinieriai. Dar geriau,
pasakyk jiems, tegul paskambina karabinieriams,
juk ia smulkmena, tik vagyst, o karabinieriai apsi
diaugs, kadjuos pakvietmbendradarbiauti. Klau
syk: Tortorelai, Audelui ir karabinieriams pasakyk,
k liepiau, o tu paimk Gal, Galuc* - dievai, jau
iuosi kaip vitidje, ir Dermana, ir atvaiuokit, kur
pasakysiu. Apsiginkluokit automatais.
- Po paraliais!
- Taigi, po paraliais. Svarbi uduotis, j reikia at
likti atsargiai, tegul niekas n puse lp neprasiioja,
*it. galio - gaidys (vert.)
24

ypa Galucas, jo svainis urnalistas. O tam kieta

kakiui Galui liepk nevaiuoti kaip Indianapolyje*.
Joki siren, joki vyturli. Sudrumstus vanden,
uvys dingsta. Dabar klausyk, paaikinsiu, kur turi
atvaiuoti.
Jie atvaiavo tyliai, nuo pokalbio neprajo n pus
valandis. Ilipo i mainos ir pasuko Montalbano
link, is enklais parod sekti paskui. Visi susitiko u
apgriuvusio namo, kad nebt matomi nuo kelio.
- Automobilyje ir jums turiu automat, - tar
Facijus.
- Susikik sau upakal. Klausykit: jei gerai suaisim i partij, gali bti, kad vaiuosim namo su
Tanu Graiku.
Montalbanas pajuto, kaip vyrams um ad.
- Tanas Graikas ms apylinkse? - nustebo Fa
cijus, atsipeikjs pirmas.
- Pavyko gerai siirti, jis su barzda ir sais,
bet vis tiek atpastamas.
- Kaip su juo susitikot?
- Facijau, neknisk, vliau paaikinsiu. Tanas yra
namuke itos kalvos viruje, i ia nesimato. Aplink
j auga alyvmediai. Name du kambariai, vienas apa
ioje, kitas viruje. I priekio yra langas ir durys,
antras langas virutiniame kambaryje, bet prieing
pus. Aiku? Visk supratot? Tanas neturi kito kelio
bgti, tik pro duris, arba iokti pro antrojo aukto
* Indianapolis Motor Speedway - Formuls 1 trasa Indianapolyje, JAV
(vert.)
25

lang ir susilauyti koj. Darysime taip: Facijus ir

Galas ueina i kitos puss, a, Dermana ir Galucas
iveriam duris ir einam vid.
Facijus suabejojo.
- Kas tau? Nesutinki?
- Gal geriau apsupti nam ir liepti jampasiduoti?
Mes penki prie vien, jis neisisuks.
- O tu tikras, kad name nra nieko daugiau, tik
Tanas?
Facijus nutilo.
- Klausykit mans, - ubaig Montalbanas trum
p tabo pasitarim, - veriau padarykimjam staig
men.

Trys
Montalbano paskaiiavimu, Facijus ir Galas jau ma
iausia penkias minutes slpsi u namo. Jis pats,
prigluds olje pilvu prie ems, sugniaus pisto
let, su tiesiai skrandio dub sirusi akmeniu,
jautsi absoliuiai juokingas, lygpersonaas i filmo
apie gangsterius. Negaljo sulaukti enklo pakelti u
dang. Dirsteljo greta gulint Galuc - Dermana
buvo kiek deiniau - ir panibdomis paklaus:
- Pasiruos?
- Taip, taip, - atsak is ipiltas prakaito, akivaiz
diai virts nerv kamuoliu. Montalbanui jo pagailo,
bet juk negaljo iduoti, kad tai - tik spektaklis, tiesa,
su neaikia pabaiga, bet vis tiek teatras.
- Pirmyn! - sak.
Lyg iautas iki galo suspaustos spyruokls, be
veik neliesdamas ems, Galucas trimis uoliais
pasiek nam ir prisiplojo prie sienos greta dur.
Neatrod pavargs, taiau komisaras mat, kaip nuo
dusulingo kvpavimo kilnojasi jo krtin. Galucas
tvirtai suspaud automat ir mosteljo komisarui,
kuris buvo pasiruos antrajam veiksmui. Montalbanas pavelg Dermana, is atrod ramus, netgi
atsipalaidavs.
27

- Einu, - suvokt jam be garso, perdtai judin

damas lpas.
- A jus pridengsiu, - taip pat atsak Dermana,
mosteljs smakru rankose suspaust automat.
Pirmasis komisaro uolis buvo tarsi i vadovlio:
rytingai, neprarasdamas pusiausvyros jis atsipl
nuo ems lyguolininkas aukt, pakibo ore ir nu
sileido ant ems, lengvai, sutelktai it balerina. Galucas ir Dermana, sekj i skirting tak, galjo g
rtis savo vadu. Antrasis uolis buvo pamatuotas dar
geriau u pirmj, bet pakibusiam ore Montalbanui
kakas atsitiko ir buvs tiesus jis staiga pasviro kaip
Pizos boktas, o nusileido kaip tikras klounas. Su
svyravo, iskleid rankas iekodamas k galt atsi
remti, paskui sunkiai dribo ant ono. Galucas instink
tyviai pajudjo nordamas pulti jam pagalb, laiku
susitvard ir vl prisiplojo prie sienos. Dermana irgi
norjo paokti, bet susivald. Laim, viskas netikra,
pagalvojo komisaras, t akimirk Tanas galjo be var
go juos nukepti. Prapliups svariausiais keiksmais
i savo repertuaro, Montalbanas keturpsias puol
iekoti pistoleto, kur krisdamas paleido i rankos.
Pagaliau pamat j po laukini arbz krmu, vos
lindo paimti - arbzai sprogo apiberdami j sklo
mis. Su lidnu tiu komisaras suprato nusirits i
film apie gangsterius herojaus iki Bado ir Lukome
dij personao. Nebejaut jokio noro vaidinti atlet
ar balerin, todl vos palinks greitai perbgo tuos
kelis iki namo likusius metrus.
irdami vienas kitam akis Montalbanas ir
Galucas susikalbjo ir susitar be odi. Atsistojo
28

per tris ingsnius nuo dur - ios neatrod labai

tvirtos, kvp ir puol jas savo kn svoriu. Durys
pasirod tarsi i popieriaus, btum galjs igriauti
jas kumio smgiu, todl abu akimirksniu griuvo
vid. Komisarui per stebukl pavyko sustoti, o Galucas, stumiamas savo paties jgos inercijos, perlk
vis kambar, trenksi veidu sien, susigurino nos
ir paspringo staiga plsteljusiu krauju. Blankioje
Tano tyia paliktos deganios ibalins lempos vie
soje komisaras galjo avtis jo vaidyba. Apsime
ts paadintas i mieg, jis paoko i lovos garsiai
keikdamasis ir puol prie savo kalanikovo, dabar
atremto stal, taigi toliau nuo lovos. Montalbanas
pasiruo suvaidinti antraeil vaidmen.
- Stot! statymo vardu stot arba ausiu! - suuko
visu balsu ir keturis kartus iov lubas. Tanas su
stingo pakls rankas. Manydamas, kad viruje gali
bti dar moni, Galucas paleido automato paplip
medinius laiptus. Facijus su Galu, igird audant,
i lauko paleido palaikomj ugn lang. Visi name
jau buvo apkurtinti vi, kai pasirod Dermana,
paddamas paskutin tak:
- Visi n i vietos arba ausiu.
Nespjo baigti grasinimo, kai i nugaros j jau
stm Facijus su Galu, ir jam teko prievarta siterpti
tarp Montalbano ir Galuco, kuris padjs automa
t ir isitrauks i kiens nosin band luostytis
nos. Jomarkiniai, kaklaraitis, varkas buvo sutepti
krauju. Tai matydamas Galas susierzino.
- Jis tave ov? Ar tas mikis tave ov? - pa
klaus siuts ir pasisuko Tan, kuris pakeltomis
29

rankomis kantriai lauk, kada tvarkos palaikymo

pajgos sutvarkys savo sukelt joval.
- Ne, neov. Trenkiausi sien, - sunkiai pratar
Galucas. Tanas niek neirjo, stovjo smeigs
akis bat galus.
Jis bando suvaldyti juok, - pagalvojo Montalbanas ir grietai sak Galucui:
- Surakinkit j.
- Ar ia jis? - tyliai paklaus Facijus.
- Jis, nepasti? - atsak Montalbanas.
- K dabar darysim?
- Kikit j main ir vekit Montelzos kvestr. Pakeliui paskambink kvestoriui, visk papasakok
ir paklausk, k daryti. Stenkits, kad niekas jo nepa
matyt ir nepaint. Kol kas jo sumimas turi likti
paslaptyje. Eikite.
- Ojs?
- Apirsiu namus, padarysiu krat, niekada
neinai, k gali rasti.
Facijus su policininkais apsupo surakint Tan ir
pasuko dur link, Dermana laik rankose belaisvio
kalanikov. Tik tada Tanas Graikas pakl galv ir
akimirk vilgteljo Montalban. Komisaras pa
stebjo, kad statulos vilgsnis dingo, o Tano akys
dabar buvo gyvos, kone besijuokianios.
Kai visi penki inyko i aki takelio gale, Mon
talbanas gro nam daryti kratos. Jis ities atidar
bufet, itrauk dar puspiln vyno butel ir nusine
alyvmedi el, kad ramiai igert. Pavojingo
bglio sumimas baigtas skmingai.
30

Mimi Audelas atrod lyg velnio apsstas, vos

pamats Montalban puol j kaip vris.
- Kur buvai? Kur slapstaisi? Kur visi vyrai? Kad
tave kur velniai, ar galima itaip elgtis?
Matyt, jis buvo tikrai siuts, jei pratrko taip
iurkiai kalbti: jie trejus metus dirbo kartu ir ko
misaras n sykio negirdjo jo keikiantis. Tiksliau,
kart girdjo: kai kakoks kvailys paov Tortorel
pilv, jo reakcija buvo tokia pati.
- Mimi, kas tave gl?
- Kaip tai kas mane gl? Isigandau!
- Isigandai? Ko gi?
- Skambino maiausiai ei mons. J pasakoji
m detals skyrsi, bet esm buvo viena ir ta pati: su
siaudymas su mirusiais ir sueistais. Vienas kalbjo
apie skerdynes. Namuose tavs neradau, Facijus su
kitais ivaiavo automobiliu niekam nieko nepasa
k... pagalvojau, kad dukart du yra keturi. Klydau?
- Ne, neklydai. Bet pyk ne ant mans, pyk ant
telefono, jis dl visko kaltas.
- Kuo ia dtas telefonas?
- Dtas, ir dar kaip! Nes iandien telefonai yra pa
iuose tamsiausiuose ukampiuose. K daro mons,
kai turi po ranka telefon? Skambina. Pasakoja tikrus
ir nebtus dalykus, galimus ir negalimus, susapnuo
tus kaip Eduardo pjesje, pala, kaip ji vadinosi, taip,
Balsai i vidaus, ipuia ir vl suspaudia, bet nie
kada nepasako mogaus, apie kur kalba, vardo ir
pavards. Jie skambina aliaisiais telefonais, kur be
jokios atsakomybs gali taukti didiausias nesmo
nes! Omafijos ekspertai diaugiasi: Sicilijoje nyksta
31

nusikaltli solidarumas, bendryst, nyksta baim!

Niekas nenyksta, tik lobsta telefon kompanijos.
- Montalbanai, nerk, apkursiu, nenoriu gir
dti tavo ivediojim! Ar tiesa, kad yra mirusi
ir sueist?
- Visikas melas. Nebuvo jokio susiaudymo,
audm or, Galucas pats susigurino nos ir tas
pasidav.
- Kas tas?
- Bglys.
- Supratau, bet koks bglys?
puol uduss Katarela ir ivadavo j nuo atsa
kymo.
- Komisare, skambina ponas kvestorius.
- Paskui pasakysiu, - atsak Montalbanas ir nr
savo kabinet.
- Brangus drauge, skambinu nordamas kuo nuo
irdiausiai pasveikinti!
- Ai.
- Js pataikt deimtuk!
- Mums pasisek.
- Atrodo, kad asmuo, apie kur kalbame, yra daug
svarbesnis nei norjo atrodyti.
- Kur jis dabar?
- Pakeliui Palerm. To pareikalavo kovos su ma
fija padalinio vadai, nieko nepadarysi. Js vyrai n
nestabteljo Montelzoje, nuvaiavo toliau. Daviau
palydos main su keturiais savikiais.
- Tai js nesikalbjot su Facijum?
32

- Neturjau nei laiko, nei progos. Beveik nieko

neinau apie tai, kas vyko. Biaudkingas, jei ian
dien po piet usuktumt kvestr papasakoti vis
smulkmen.
Tai pinkls, - pagalvojo Montalbanas, prisi
mins atuonioliktojo amiaus Hamleto monologo
vertim. Bet tik paklaus:
- Kelint?
- Tarkim, penkt. Tiesa, i Palermo pra niekam
nesakyti apie operacij, bent jau kol kas.
- Jei tai priklausyt tik nuo mans...
- Nekalbjau apie jus, gerai jus pastu, inau,
kad, palyginti su jumis, uvys yra tikros patarkos.
Beje, turiu pasakyti...
Stojopauz, kvestorius nutilo, o Montalbanasvisai
netroko igirsti, k is pasakys: po toki liaupsijo
galvoje kyriai suzyz mintis a tai jau girdjau.
- Montalbanai, turiu pasakyti, - vl dvejodamas
prabilo panekovas, o dl tos dvejons zyzimas tapo
dar kyresnis.
- Klausau.
- Manau, kart man nepavyks isisukti nepaskyrus js kvestoriaus pavaduotoju.
- veniausioji Mergele, bet kodl?
- Montalbanai, nebkit juokingas.
- Atsipraau, kodl reikt mane paauktinti?
- Koks dar klausimas?! U tai, k padarte ryt.
Montalban tuo pat metu ipyl kartis ir nupurt
altis, jo kakta prakaitavo, o nugara alo, tokia pers
pektyva jam kl siaub.
33

- Pone kvestoriau, nepadariau nieko tokio, ko

kiekvien dien nedaryt mano kolegos.
- Neabejoju. Taiau btent itas sumimas, kai
apie j bus praneta, sukels daug triukmo.
- Nra jokios vilties?
- Nagi, nebkit vaikas.
Komisaras pasijuto kaip uvis tinkle, jam m
trkti oro, jis iopiojo, paskui griebsi iaudo.
- Ar negaltume pasakyti, kad dl to kaltas Facijus?
- Kaip tai kaltas?
- Atsipraau, suklydau, norjau pasakyti, kad tai
jo nuopelnas.
- Montalbanai, iki pasimatymo.
Kitapus dur laukiantis Audelas nutais klau
siam veido iraik.
- K pasak kvestorius?
- Aptarm padt.
- Bet tavo ir veidas!
- Koks veidas?
- Pribloktas.
- Dar nesuvirkinau to, k suvalgiau vakar va
kare.
- O k skanaus valgei?
- Pusantro kilogramo migdolini sausainuk,
mirkyt saldiame vyne.
Audelas pavelg j sutriks, o Montalbanas,
nujausdamas klausim apie bglio tapatyb, pasi
naudojo jo sutrikimu, kad pakeist pokalbio tem
ir nukreipt panekovo mintis kita linkme.
34

- Suradot naktin sarg?

- I prekybos centro? Taip, radau. Vagys jam
gerokai trinkteljo per galv, ukio burn, surio
rankas ir kojas ir kio didj aldytuv.
- Mir?
- Ne, bet, manau, nesijauia gyvas. Kai j itrau
km, atrod lyg milinika diovinta menk.
- Ar jau apgalvojai veiksm plan?
- Turiu mini, karabinieri vadas irgi turi min
i, bet viena yra tikra: jie atvaiavo dideliu sunkve
imiu, kitaip nebt galj visko iveti. Krov ma
iausiai ei mons, jiems vadovavo profesionalas.
- Klausyk, Mimi, vaiuoju namo, persirengsiu
ir griu.
Prie Marinelos pastebjo pradjusi ybsti dega
l bako lemput. Usuko degalin, kurioje neseniai
vyko susiaudymas, ir jis turjo udaryti aretin
degal pilstytoj, kad is papasakot visk, k mat.
Tas pats pilstytojas, kuris dl to visai nejaut nuo
skaudos, vos j ivyds pasisveikino tokiu aiiu bal
su, kad Montalban nukrt iurpas. Pripild bak,
suskaiiavo pinigus ir smeig akis komisar.
- Kas atsitiko? Per maai sumokjau?
- Ne, su pinigais tvarka. Noriu jums kai k pa
sakyti.
- Sakyk, - nekantriai pratar Montalbanas: jei tas
bt dar temps, bt pratrks.
- Pairkit t sunkveim, - mosteljo aikte
lje u degalins stovint didel sunkveim su prie
kaba, ant krovinio kruopiai utemptu brezentu.
35

- ryt anksti, vos pradjau dirbti, jis ia jau sto

vjo. Prajo keturios valandos, o niekas dar nepasi
rod jo paimti.
- Pairjai, gal vairuotojas miega kabinoje?
- Taip, irjau, tuia. Ir dar viena keistenyb,
raktai degimo spynelje, kas nori gali uvesti varikl
ir nuvaiuoti.
- Einam, pairsim, - pasak Montalbanas stai
ga susidomjs.

Keturi
Smulkutis, plonais kaip pels uodega seliais, ne
malonia ypsena, akiniais, kuri rmeliai auksiniai,
rudais batais, rudomis kojinmis, ruda eilute, rudais
markiniais, rudu kaklaryiu, tiesiog rudas koma
ras - prekybos centro savininkas Karmelas Ingrasija umets koj ant kojos pirtais ilygino deins
kelni klens raukl ir treikart pakartojo savo
glaust fakt interpretacij.
- Tai buvo poktas, komisare, norta i mans
pasijuokti.
Montalbanas smeig akis rankoje laikom rati
nuk, sutelk dmes dangtel, num j, apirjo i
viraus ir ividaus,.lyg niekada anksiau tokio daikto
nebt mats, papt dangtelio vid, tarsi nort
ipsti kakoki nematom dulkel, vl pairjo,
liko nepatenkintas, dar syk papt, padjo ant ra
omojo stalo, nusuko metalin galiuk, kiek pagal
vojo, padjo alia dangtelio, smeig dm, vilgsn
rankoje likusi vidurinij dal, paskui padjo j
prie kit dviej dali ir giliai kvp. Jam pavyko
nusiraminti, suvaldyti akimirkai j beveik uvaldiu
s postm atsistoti, prieiti prie Ingrasijos, trenkti
37

veid kumiu, o paskui paklausti: Sakykit atvirai,

kaip manote, a dabar juokavau?
Susitikime dalyvavs Tortorela, inantis tam tik
ras savo virininko reakcijas, akivaizdiai lengviau
atsikvp.
- Noriau suprasti, - pasak Montalbanas visi
kai susitvards.
- K ia suprasti, komisare? Viskas aikukaip die
n. Visos pavogtos preks buvo tame sunkveimyje,
netrko n dant kraptuko ar saldainio. Taigi, jei
kakas tai padar ne nordamas pavogti - vadinasi,
norjo ikrsti pokt, pasijuokti.
- Pone Ingrasija, prayiau kantrybs, a mstau
ltai. Taigi prie atuonias dienas i Katanijos auto
mobili parko, kitaip tariant, visai prieingoje salos
pusje, du mons pasisavino mons Sferlazza
sunkveim su priekaba. Tuo metu sunkveimis buvo
tuias. Septynias dienas jie kakur tarp Katanijos ir
Vigatos j slp, nes niekas niekur jo nemat. Taigi,
logikai galvojant, vienintel prieastis, kodl pavo
g ir paslp t sunkveim - kad atjus laikui juo
pasinaudot ikrsdami jums pokt. Toliau. Vakar
apie pirm nakties, kai aplink beveik tuia, sunkve
imis sustojo prie js prekybos centro. Naktinis
sargas paman, kad jis atve naujas prekes, nors
ir labai keistu laiku. Neinome, kaip viskas klostsi
i tikrj, nes sargas vis dar nepajgia kalbti, bet
viena aiku: j paalina i kelio, paima raktus ir eina
vid. Vienas i vagi nurengia sarg ir apsivelka
jo uniform. Atvirai pasakysiu, genialus ingsnis.
Antras genialus ingsnis - jungiamos viesos ir visi
38

darbuojasi atvirai, nesisaugodami, sakytum dienos

viesoje, jei nebt buvusi naktis. Neabejotinai ge
nialu. Nes atsitiktinai ten atsidrs mogus, pamats
uniformuot sarg, priirint sunkveim kraunan
ius vyrus, niekada nepagalybt, jog tai - apipli
mas. Tokiayra mano kolegos Audelo nuomon, ojo
mintis patvirtino ir kavalierius Mizuraka, tuo metu
pro al vaiavs namo.
Ingrasija, kuris jau buvo prarads susidomjim
Montalbano pasakojimu, igirds vard sukruto
lyg geltas.
- Mizuraka?!
- Taip, tas pats, kuris dirbo Civilins bkls akt
ra biure.
- Jis faistas!
- Nesuprantu, kaip kavalieriaus politins pai
ros susijusios su ms aptariamu vykiu.
- Dar ir kaip susijusios! Nes kai a buvau politi
koje, mes buvome prieai.
- Js jau pasitraukte i politikos?
- Neturjau kitos ieities, kai tie keturi teisjai
i Milano nusprend sugriauti politik, prekyb ir
pramon!
- Klausykit, tai, k pasak kavalierius, yra tik
paprastas liudijimas, patvirtinantis vagi modus
operandi.

- Man nusivilpt tai, k sako kavalierius. No

riu pasakyti, kad jis yra tik vargas ikvais senas
mogus, jau senokai perkops atuonias deimtis.
Pamats kat gali pasakyti, kad tai dramblys. Be to,
k jis ten veik tokiu vlyvu metu?
39

- Neinau, paklausiu. Gal grkimprie ms po

kalbio?
- Grkim.
- Kai madaug po dviej valand sunkveimis
pakraunamas, jis ivaiuoja. Nuvaiuoja penkis ar
eis kilometrus, sugrta, sustoja degalinje ir stovi
ten tol, kol pasirodau a. Js nuomone, kakas su
kl toki sumait ir vykd pustuzin nusikaltim,
rizikuodamas ne vieniems metams ssti kaljim,
tik tam, kad pats pasijuokt ir jus pajuokint?
- Komisare, galime ia sdti nors ir per nak
t, bet, prisiekiu, nesugalvoju nieko kito, iskyrus
pokt.
Montalbanas aldytuve rado alt makaron su
pomidor padau, baziliku ir juodosiomis alyvuo
gmis, aniuvi, ir svogn acto padae, kvepjo
taip, kad ir numirlis prisikelt. Montalbanas vi
sikai pasitikjo Adelinos, savo nam eimininks,
liaudika kulinarine vaizduote. Ta moteris, dviej
nepataisom nusikaltli motina (vienas vis dar s
djo kaljime, kur j kio Montalbanas), kart per
dien ateidavo padti jam apsiruoti. Ir niekada jo
nenuvildavo: kaskart atidars orkait ar aldytuv,
komisaras pajusdavo tok pat virpul, kok jausda
vo vaikystje, kai ankstyv lapkriio antrosios ryt
iekodavo pintins su mirusij dovanomis. Tos
vents dabar jau nra, j itryn kaldini dovan
banalyb, taip pat, kaip iandien itrinamas miru
sij atminimas. Vieninteliai, kas neumirta savo
mirusij, dar daugiau, puoselja j atminim, yra
40

mafiozai, bet j atminimui tikrai siuniami ne skar

diniai traukinukai ar marcipaniniai vaisiai. odiu,
staigmena buvo neatskiriamas Adelinos patiekal
prieskonis.
Pam maist, butel vyno, duonos, jung te
levizori ir atsisdo prie stalo. Jam patiko valgyti
vienam, be odi mgautis ksniais - tarp daugelio
jo sait su Livija buvo ir is: valgant nekalbti. Pa
galvojo, kad jo skonis artimesnis Megr, o ne Pep
Karvalui, Montalbano roman herojui, lamtusiam
patiekalus, kurie net rykliui idegint vidurius.
Nacionaliniai televizijos kanalai spinduliavo bjau
ri nerimo nuotaik, valdanioji dauguma nesutar
dl statymo, kuris udraust kardomj kalinim
tiems, kas susikio kien pus alies, politins
korupcijos tinklus atskleid teismo pareignai pro
testavo skelbdami atsistatydinsi, padvelks maito
vjas ir paprastiems monms kvp drsos isakyti
savo mintis.
jung pirmj i dviejvietini televizijos kanal.
Televigatabuvo provyriausybinis kanalas i prigim
ties, nesvarbu, kokia bt buvusi vyriausyb - rau
dona, juoda ar dangika. Pranejas neusimin apie
Tano sumim, tik pasak, kad keletas pareiging
pilieiprane Vigatos policijai apie kart ir mslin
g susiaudym, vykus autant vietovje, vadintoje
rieutmedi giraite, taiau nedelsiant viet atvaia
v pareignai nerado nieko tartino. Apie Tano su
laikym neprane ir Reteliberaurnalistas Nikol
Dzitas, neslepiantis savo komunistini pair. Tai
reik, kad naujiena, laim, neikilo vieum. Tiesa,
41

visai nelauktai Dzitas prakalbo apie keist vagyst i

Ingrasijos prekybos centro ir nepaaikinam sunkve
imio atsiradim su visomis pavogtomis prekmis.
Manoma, pasak Dzitas, kad sunkveimis paliktas
vagims susiginijus dl grobio dalyb. Taiau Dzitas
su tuo nesutiko, jo nuomone, viskas vyko kitaip ir yra
daug sudtingiau. Komisare Montalbanai, kreipiuo
si tiesiai jus. Juk tiesa, kad i istorija painesn nei
atrodo? - baigdamas paklaus urnalistas.
Igirds savo vard ir pamats i televizoriaus
ekrano j smeigtas Dzito akis, Montalbanas pa
springo vynu, usikosjo ir nusikeik.
Baigs valgyti, apsimov maudymosi kelnaites
ir nr jr. Vanduo buvo altas, plaukiojimas j
atgaivino.
- Papasakokit tiksliai, kaip viskas vyko, - papra
kvestorius.
Lieps palydti komisar savo kabinet, atsisto
jo, eng jo pasitikti, apkabino.
Montalbanas turjo vien yd: nemokjo meluo
ti ar pasakoti nesmoni monms, kuriuos inojo
esant siningus arba kuriuos gerb. Su nusikalt
liais, su monmis, kurie jam nepatiko, galjo altu
veidu be paliovos taukti pramanus, tvirtinti mats
mezginliais apkratuot mnul. Savovirininkjis
ne tik gerb, bet ir ne kart yra tarsis su juo kaip
su tvu, todl igirds tok praym i susijaudinimo
iraudo, iprakaitavo, pasimuist kdje, lyg ji bt
siaubingai nepatogi. Kvestorius pastebjo komisa
ro sumiim, bet priskyr j nuoirdiai Montalba42

no kaniai, kuri is patirdavo kiekvien kart, kai

tekdavo pasakoti apie pavykusi operacij. Jis dar
nebuvo umirs, kaip per paskutin spaudos kon
ferencij prie televizijos kameras komisaras ilgai ir
kankinamai vapjo, kartais be jokios prasms, ipl
ts vietoje nenustygstanias akis.
- Prie praddamas pasakoti noriau patarimo.
- Js paslaugoms.
- K turiau parayti raporte?
- Atsipraau, koks dar klausimas? Argi nesate
ras raporto? Raporte idstomi vyk faktai, - nu
stebs grietai atsak kvestorius. Matydamas, kadjo
panekovas vis dar nesiryta prabilti, pridr:
- Tiesa, js sumaniai ir drsiai pasinaudojote atsi
tiktiniu susitikimu ir pavertte j skminga policijos
operacija, taiau...
- Taigi norjau pasakyti...
- Leiskite baigti. Taiau esu priverstas pabrti,
kad labai rizikavote ir privertte rizikuoti savo vy
rus, privaljote pasikviesti gausesnes pajgas, imtis
btin atsargumo priemoni. Laim, viskas baigsi
gerai, bet buvo pavojinga ir labai nuoirdiai norjau
jums tai prikiti. O dabar pasakokit.
Montalbanas smeig vilgsn savo kairs rankos
pirtus, lyg ie bt netiktai uaug ir jis neinot,
k su jais veikti.
- Kas atsitiko? - kantriai paklaus kvestorius.
- Tas, kad viskas netikra, - pratrko Montalba
nas. - Nebuvojokio atsitiktinio susitikimo, susitikau
su Tanu, nes jis norjo pasimatyti. Per t susitikim
mes susitarme.
43

Kvestorius persibrauk delnu akis.

- Js susitart?
- imtu procent.
Okadjau pradjo, iklojo visk iki galo, nuo Ded skambuio iki sumimo spektaklio.
- Dar kas nors? - galiausiai paklaus kvestorius.
- Taip. Kadangi i ties viskas buvo kaip papa
sakojau, a nevertas bti paauktintas kvestoriaus
pavaduotojus. Jei mane paauktint, tai bt u ap
gaul, u mel.
- Palikit man sprsti, - iurkiai pertar pane
kovas.
Jis atsistojo, susidjo rankas u nugaros ir kur
laik galvojo. Paskui kak nusprend, pasisuko
Montalban.
- Padarysime taip. Paraysite du raportus.
- Du?! - nustebo Montalbanas pagalvojs apie j
laukiant varg idstyti visk juodu ant balto.
- Nesiginykit. Netikrj raport padsiu akivaiz
diai, kad rast kurmis, kuris pasirpins perduoti
j spaudai ar mafijai. O tikrj urakinsiu seife.
Jis nusiypsojo.
- Kalbant apie paauktinim, kurio, regis, labiau
siai ir bijote, tai kvieiu penktadien vakare pas mus
namus, ramiai visk aptarsime. Mano mona su
galvojo pritrenkiant uv pada.
Kavalierius Derlandas Mizuraka, atuoniasde
imt ketveri karingai nugyvent met, liko iti
kimas sau ir pradjo bartis komisarui nespjus n
pasakyti: Klausau?
44

- Kas tas kvailys prie telefono, kuris mane su ju

mis sujung?
- Kodl klausiat, kas atsitiko?
- Jis niekaip negaljo suprasti mano vardo! Ne
galjo jo sikalti savo kiet galv! Vadino mane Bizurata, kaip magnio karbonatas!
Kiek tariai patyljo, paskui pakeit ton.
- Ar galit prisiekti savo garbe, kadjis yra tik kvai
las pimpagalvis?
Tikras, kad atsiliep Katarela, Montalbanas ne
dvejodamas atsak:
- Galiu prisiekti. Bet, atleiskit, kamjums to reikia?
- Nes jeigu jis norjo i mans pasiaipyti ar pa
siaipyti i to, kam a atstovauju, po penki minui
bsiu pas jus ir ispardysiujam upakal, kaip Diev
myliu!
Kamatstovauja kavalierius Mizuraka? - pagal
vojo Montalbanas klausydamas siaubing paneko
vo grasinim. Formaliai irint - niekam, visikai
niekam. Seniai ijs pensij savivaldybs dar
buotojas, jis nei dabar, nei anksiau neum joki
aukt post, savo partijoje buvo tik eilinis narys.
Nepriekaitingai siningas mogus, oriai gyveno
kone skurde, net Musolinio laikais nesiek pasipel
nyti, iliko eilinis itikimas partietis, kaip anuomet
sakyta. Bet tarsi atsvarai nuo trisdeimt penktj
kariavo visuose karuose ir dalyvavo baisiausiuose
miuose, n vieno nepraleisdamas, lygbt turjs
talent bti visur vienu metu, nuo Gvadalacharos Is
panijoje iki Bir ei Gobio iaurs Afrikoje ir Aksumo
Etiopijoje. Paskui buvo belaisviu Teksase, atsisak
45

bendradarbiauti, dl to jo nelaisvs slygos tapo dar

sunkesns, tik duona ir vanduo. Taigi jis, galtume
sakyti, atstovavo - padar ivad Montalbanas - is
torinei istorini didvyri atminiai, bet igyvens j
su naiviu tikjimu ir sumokjs savimi: buvo triskart
rimtai sueistas, aplubs kairija koja.
Jei btumt galjs, ar js btumt kovojs Salo
su vokieiais ir respublikonais? - kart paklaus
jo Montalbanas, Mizuraka jam savotikai patiko.
Patiko, nes didiajame papirkintoj, papirktj,
kyinink, imuintoj, stmik, procentinink,
melagi, vagi ir suki seriale, kur kasdien pa
pildydavo naujos serijos, komisaras jau kuris laikas
jaut prielankum monms, kuriuos inojo esant
nepataisomai siningus.
Igirds klausim senolis tarytum itutjo, jo
veidas dar labiau susiraukljo, o vilgsnis apsiblau
s. Komisaras suprato, kad t klausim Mizuraka
imtus kart buvo pats sau udavs ir negaljo j
atsakyti. Todl nereikalavo atsakymo.
- Klausau? Js dar ten? - perklaus irzlus Mizurakos balsas.
- Taip, klausau, kavalieriau.
- K tik atsiminiau vien dalyk, todl atjs liu
dyti jo nepasakiau.
- Kavalieriau, neturiu prieasi jumis abejoti.
- Keistas dalykas, jis atsitiko beveik prie pat pre
kybos centro, bet tuo metu neteikiau jam svarbos,
buvau suirzs ir piktas, nes aplink pilna mulki,
kurie...
- Gal pasakytumt, koks tai dalykas?
46

Jei bt leids jamkalbti, Mizuraka bt prad

js ivedioti nuo pirmojo pasaulinio karo.
- Telefonu ne. Asmenikai. Jei neapsigavau, tai
turt bti svarbu.
Senolis visada pasakydavo tiek, kiek reikjo pa
sakyti, nei daugiau, nei maiau.
- Ar tai susij su vagyste i prekybos centro?
- inoma.
- Kam nors apie tai usimint?
- Niekam.
- Labai praau, neprasiiokit.
- Norit mane eisti? Tylsiu kaip kapas. Ryt anks
ti ryte bsiu pas jus.
- Kavalieriau, noriu paklausti. Kur tokiu vlyvu
metu vaiavot vienas ir suirzs? Juk inot, sulaukus
tam tikro amiaus dera pasisaugoti.
- Vaiavau i Montelzos. Ten buvo partijos rajo
no valdybos susirinkimas, ir nors a nesu valdybos
narys, norjau dalyvauti. Niekas neutrenks dur
prie Derland Mizurak. Reikia gelbti ms par
tijos garb. Ji negali dalyvauti vyriausybje kartu su
tais igam politik igamomis vaikais ir sutikti suj
nutarimu ileisti i kaljim tuos unsnukius, kurie
sulugd ms al! Komisare, privalot suprasti...
- Kiek utruko susirinkimas?
- Iki pirmos nakties. A norjau tsti, bet kiti
pasiprieino, krito nuo koj i miego. Susnos.
- Kiek laiko vaiavote iki Vigatos?
- Pusvaland. A vaiuoju ltai. Taigi, kaip sakiau...
- Atsipraau, kavalieriau, man skambina kitu te
lefonu. Iki rytojaus, - nukirto Montalbanas.
47

Penki
- Kaip su nusikaltliais! Kaip su udikais elgsi su
mumis tie unsnukiai iperos! Kas jie mano es? ikniai!
Vos grs i Palermo Facijus niekaip negaljo
nusiraminti. Dermana, Galas ir Galucas vienbalsiai
jam pritar mostaguodami rankomis - vykis buvo
ities neeilinis.
- Beprotyb! Pamiimas!
- Vyrai, ramiau! Klokit visk i eils, - paragino
Montalbanas, atsimins essj virininkas. Pastebjo
kraujuotus Galuco markinius ir vark, paklaus:
- Nebuvai namuose persirengti?
Klausimas buvo neapgalvotas, Galucas iraudo
kaip burokas, o nuo smgio iburkusi nos ivagojo
violetins gyslels.
- Kokie namai! Klausykit Facijaus, juk sakojums,
kad mes tiesiai i Palermo. Kai nuvaiavom kovos
su mafija padalin ir perdavmjiems Tan Graik, jie
mus udar kiekvien atskir kambar. Man skau
djo nos, norjau ant jos udti drgn nosinait.
Kai po pusvalandio niekas nepasirod, atidariau
duris. O u j stovjo kolega policininkas. Kur eini?
48

Einu vandens, noriu sudrkinti nosin. Negali ieiti,

grk vid. Supratot, komisare? Jis mane saugojo!
Lyg a biau Tanas Graikas!
- Nemink to vardo ir kalbk tyliau! - paliep
Montalbanas. - Niekas neturi inoti, kad j suiupom! Pirmas, kuris prasitars, vaiuos tiesiai Azinar!
- Visus mus saugojo, - patvirtino Facijus pasi
piktins.
Galucas pasakojo toliau.
- Po valandos kambar jo toks vienas, kur
pastu, js kolega, dabar dirba kovos su mafija
padalinyje, regis, jo vardas iakitanas.
Tas iknius, - pagalvojo komisaras, bet nieko
nepasak.
- Nuvelg mane lygbiau koks smirdius, koks
vargas duoneliautojas. Pastovjo spoksodamas,
paskui tar: inai, taip atrodantis negali prisistatyti
ponui prefektui.
Toks elgesys Galuc siaubingai eid, jis vos su
sivald vl nepradjs aukti.
- O kaip piktai irjo, lyg a dl to biau kal
tas! Ir ijo burbdamas. Paskui atjo policininkas,
neinas variais markiniais ir varku.
- Dabar a pasakosiu, - siterp Facijus, pasinau
dojs savo auktesniu laipsniu. - Trumpai tariant,
vakar nuo treios po piet iki vidurnakio kiekvie
n i ms tard atuonis kartus atuoni skirtingi
mons.
- Ko klausinjo?
- Kaip viskas vyko.
49

- Ties sakant, mane klausinjo deimt kart, pasididiuodamas siterp Dermana. - Matyt, vaiz
dingai pasakoju ir jie jautsi lyg irt film.
- Apie pirm nakties surinko mus kartu ir nuved
kambar, tok didesn kabinet, jame buvo dvi sofos,
astuonios kds ir keturi stalai. Atjung telefonus
ir isine. Paskui atne mums keturis nusususius
sumutinius ir keturias skardines ilto alaus, kaip
kokio myalo. sitaismkaip galjom, o ryt atunt
atjo vienas toks ir pasak, kad galimgrti Vigat.
N labas, n atsipraau, ivar kaip unis.
- Gerai, - tar Montalbanas. - K padarysi. Va
iuokit namo, pailskit, grkit po piet. Btinai pa
pasakosiu kvestoriui it istorij.
- Klausau? Skambina komisaras Montalbanas i
Vigatos. Noriau kalbti su komisaru Arturu iakitanu.
- Praau nedti ragelio.
Montalbanas pam popieriaus lap ir raikl. Ne
galvodamas kak pakeverzojo ir tik paskui pamat,
kad tai buvo upakalis ant puodo, i nugaros.
- Apgailestauju, komisaras susirinkime.
- Pasakykit, kad a irgi susirinkime, taigi mes
lygs. Tegul jis pertraukia savj penkioms minu
tms, a padarysiu t pat, ir bsim abu laimingi ir
patenkinti.
Pripie kelis i upakalio krintanius delius.
- Montalbanai? Kas atsitiko? Atleisk, turiu maai
laiko.
- A irgi. Klausyk, iakitanovai...
50

- Kodl iakitanovai? Kokias nesmones tauki?

- Argi tai ne tavo pavard? Nepriklausai KGB?
- Neturiu jokio noro juokauti.
- A nejuokauju. Skambinu i kvestoriaus kabine
to, jis pasipiktins tavo elgesiu su mano vyrais, tikrai
KGB vertas metodas. adjo dar iandien parayti
ministrui.
Staiga nutiko nepaaikinamas dalykas: telefono
laidais Montalbanas pamat, kaip iakitanas ibly
ko - jis garsjo kaip bailus subinlaiys. Montalbano
melas trenk panekovui tarsi vzdu per galv.
- K ia kalbi? Turi suprasti, kad a, kaip atsakin
gas u saugum...
Montalbanas j pertrauk.
- Saugumas nepaalina mandagumo, - pasak
trumpai ir pasijuto kaip kelio enklas pirmenyb
nepaalina atsargumo.
- Buvau labai mandagus! Pavaiinau juos alumi
ir sumutiniais!
- Apgailestauju, bet turiu pasakyti, kad, nepaisant
alaus ir sumutini, tas reikalas bus sprendiamas
aukiausiu lygiu. Tiesa, iakitanai, paguodai pa
sakysiu, kad tu dl to nekaltas. Kas gimsta apvalus,
negali mirti kampuotas.
- K nori tuo pasakyti?
- Ogi t, kad tu, gims kvailas, negali mirti pro
tingas. Noriu gauti man adresuot laik, kuriuo vi
sokeriopai atsipraysi mano vyr. Noriu gauti j iki
rytojaus. Lik sveikas.
- Manai, jei paraysiu tau laik, kvestorius ne
parays savojo?
51

- Bsiu atviras: neinau, ar kvestorius parays

savo laik, bet tavimdtas a tikrai man parayiau.
Upakaliui prisidengti. Gal net vakarykte data. Ai
kiai pasakiau?
Jis isiliejo ir pasijuto geriau. Paskambino Katarelai.
- Audelas sav kabinete?
- Ne, bet k tik skambino. Pasak, kad atskai
iavus deimt minui, po deimties minui ateis
nuovad.
Montalbanas inaudojo t laik raydamas netik
r raport, tikrj buvo jau paras namuose, nakt.
Audelas pabeld, jo.
- Iekojai?
- Nejaugi taip sunku ateiti darb kiek anksiau?
- Atsipraau, bet iki penktos ryto dirbau, paskui
grau namo, priguliau ir usndau.
- Leidai laik su kuria nors savo numylta keke?
Sveriania ne maiau kaip imtas dvideimt kilogra
m gyvo svorio?
- Katarela tau nepasak?
- Sak, kad ateisi vliau.
- inakt, apie antr, avarijoje uvo mogus. Pats
nuvykau viet, pamaniau, leisiu tau isimiegoti,
mums tas vykis nesvarbus.
- Gal uvusiesiems jis buvo svarbus?
- uvo tik vienas mogus. Nutrktgalvikai lei
dosi Katenso gatve ir, matyt, nesuveik stabdiai.
Palindo po sunkveimiu, kaip tik vaiavusiu prie
prieiais kalnn. Vargelis, mir vietoje.
52

- Atpainai?
- inoma, atpainau. Ir tu j pasti. Kavalierius
Mizuraka.
- Montalbanai? Man k tik paskambino i Pa
lermo. Ne tik btina surengti spaudos konferenci
j, labai svarbu, kad ji sulaukt tam tikro atgarsio.
To reikia j strategijai. Atvaiuos urnalistai i kit
miest, bus praneim nacionalins televizijos ini
laidose. odiu, didelis vykis.
- Jie nori parodyti, kad naujoji vyriausyb ne
siliauja kovojusi su mafija, dar daugiau, ta kova vis
stiprja, nepaliaujamai...
- Montalbanai, kas jus gl?
- Nieko, skaitau porytdienos straipsni antrates.
- Konferencija numatyta rytoj dvylikt. Norjau
spti i anksto.
- Dkoju, pone kvestoriau, bet kuo a ia dtas?
- Montalbanai, esu geras ir malonus, taiau vis
kam yra ribos. Js ia dtas, dar ir kaip dtas! Ne
bkit vaikas!
- K a pasakysiu?
- Viepatie aukiausias! Pasakysite tai, k para
te raporte.
- Kuriame?
- Neigirdau. K pasakt?
- Nieko.
- Pasistenkite kalbti aikiai, nenuksdamas o
di, nenukarins galvos. Ir rankos. Kart ir visiems
laikams apsisprskit, kur jas padti, ir ten laikykit.
Kad neatsitikt kaip tkart, kai Corriere urnalistas
53

garsiai pasisil jums jas nupjauti, kad jaustumts

patogiai.
- Ojei prads kamantinti?
- inoma, kamantins, kalbant js darkyta ital
kalba. Jukjie urnalistai. Geros dienos.
Per daug suirzs dl to, kas vyko, ir dl to, kas
vyks rytoj, Montalbanas nebepajg likti darbe. Ijo,
pasuko prastu keliu pro krautuvl, nusipirko mai
el su rieutais ir razinomis ir patrauk mololink. Kai
ties vyturiu pasisuko eiti atgal, vos neatsitrenk Er
nest Bonfilj, kelioni agentros savinink ir artim
k tik uvusio kavalieriaus Mizurakos draug.
- Ar nieko negalima padaryti? - Bonfiljis j kone
usipuol.
Montalbanas, bands ikraptyti tarp dant stri
gus rieuto gabaliuk, nustebs pakl akis.
- Klausiu, ar nieko negalima padaryti, - panai
ravs niriai pakartojo Bonfiljis.
- Padaryti kokia prasme?
- Mano vargelio velionio draugo prasme.
- Nortumt pasivaiinti? - komisaras atkiojam
maiel.
- Taip, ai, - atsak is ir pam sauj rieut.
Ta pertraukl padjo Montalbanui geriau si
irti savo panekov: jis ne tik buvo artimiausias
kavalieriaus draugas, bet ir kratutini deini pa
ir, ir ne visai viso proto.
- Kalbate apie Mizurak?
- Ne, apie savo senel.
- Ir k a turiau daryti?
- Suimti udikus. Tai js pareiga.
54

- O kas gi bt tie udikai?

- Ne bt, o yra. Kalbu apie partijos rajono val
dyb, jie buvo jo neverti. Jie j nuud.
- Atsipraau, bet ar tai nebuvo nelaimingas at
sitikimas?
- Js tikit, kad nelaimingi atsitikimai vyksta at
sitiktinai?
- Sakyiau, taip.
- Klystate. Vienas mogus traukia nelaimingus
atsitikimus, o kitas yra pasiruos jamj parpinti.
Kad bt aikiau, pasakysiu pavyzd. Mimi Krapancanas nuskendo i met vasar, maudydamasis. At
sitiktin mirtis. Bet a klausiu: kiek met buvo Mimi,
kai jis nuskendo? Penkiasdeimt penkeri. Kodl to
kiame amiuje jis nutar imti ir isimaudyti ledinia
me vandenyje, kaip darydavo jaunystje? Atsakymas
bt toks: nes maiau nei prie keturis mnesius jis
ved jaun milaniet, dvideimt ketveri met am
iaus, ir jaunoji mona jiems vaiktinjant pajriu
paklaus: mielasis, ar tiesa, kadjaunystje tokiu metu
maudydavaisi jroje? inoma, atsak Krapancanas.
Jaunoji mona, kuriai senis jau akivaizdiai buvo
kyrjs, atsiduso. Kas tau? paklaus kvailys Kra
pancanas. Apgailestauju, kad man neteko to matyti,
atsak merg. Netars n b, n me, Krapancanas
nusireng ir puol vanden. Paaikinau?
- Visikai.
- Dabar pereikim prie partijos rajono valdybos
pon i Montelzos. Po pirmojo susirinkimo, kuris
baigsi barniais, vakar vyko antrasis. Kavalierius ir
dar keletas norjo, kad valdyba nusist spaud
55

pareikim prie vyriausybs nutarim, kuris saugo

vagis. Bet likusieji buvo kitos nuomons. Vienas i
j ivadino Mizurak sukrioliu, kitas pasak, kad
jam tai primena vaik aidim, treias j pavadino
senu bukagalviu. Vis tai suinojau i vieno susi
rinkime dalyvavusio draugo. Galiausiai sekretorius,
tas mulkis, netgi ne sicilietis, pavarde Biraginas,
ipra Mizurak pro duris, nes jis es neturi teiss
dalyvauti susirinkime. Teisyb, bet anksiau niekas
nedrso jam to sakyti. Mano draugas sdo savo
Cinuecentoir leidosi Vigat. inoma, jo kraujas
vir, bet juk anie tyia taip elgsi, kad ivest j i
kantrybs. Ojs man sakot, kad tai buvo nelaimin
gas atsitikimas?
Vienintelis bdas susikalbti su Bonfilju - nusi
leisti iki jo lygio, komisaras tai inojo i ankstesni
susitikim.
- Ar yra koks televizijos veikjas, kuris jums at
rodo ypa nemalonus?
- entomila, bet Maikas Bondiornas vis blo
giausias. Kai j pamatau, taip suspaudia skrand,
kad norisi sudauyti televizori.
- Gerai. Jeigujs, pamats t laid vedj, sstumt main, atsitrenktumte sien ir tumt, k,
anot js, turiau daryti?
- Suimti Maik Bondiorn, - nedvejodamas at
sak Bonfiljis.
Sugro darb nusiramins, Ernesto Bonfiljo
logika j pralinksmino ir iblak.
- Yra naujien? - paklaus js.
56

- Yra jums asmeninis laikas, kur k tik atne

patas, - atsak Katarela ir pusbalsiu pabrtinai pa
kartojo: - Asmeninis.
Ant stalo rado atviruk nuo tvo ir kelet tarny
bini praneim.
- Katarela, kur padjai mano laik?
- Juk sakiau, kad jis asmeninis! - sieid poli
cininkas.
- Ir k tai reikia?
- Tai reikia, kad jei jis yra asmeninis, j reikia
atiduoti paiam asmeniui.
- Na, gerai, asmuo ia, prie tave, o kur laikas?
- Kur dar turt bti? Ten, kur asmuo asmenikai
gyvena. Komisare, pasakiau patininkui, kad nune
t laik jums namus, Marinel.
Prie ueig San Calogerostovjo ijs akimir
kai atsikvpti savininkas, jis buvo kartu ir virjas.
- Komisare, neueisit?
- Einu pietauti namo.
- Darykit kaip imanot, bet turiu toki vi
kepsniui, kad juos valgydamas jautiesi lyg sapne.
Montalbanas ujo suviliotas ne tiek alkio, kiek
vaizdo. Paskui, baigs valgyti, nustm lkt, su
kryiavo rankas ant stalo, padjo ant j galv ir u
sndo. Beveik visada valgydavo kambarlyje, kur
stovjo tik trys staliukai, todl padavjui Serafinui
nesunkiai pavyko nukreipti lankytojus didij sal,
kad netrukdyt komisaro ramybs. Apie ketvirt,
jau udars ueig, matydamas, kad Montalbanas
nerodo joki gyvybs enkl, savininkas ivir jam
puodel stiprios kavos ir velniai paadino.
57

ei
Jis buvo visai umirs t asmenikai asmenin lai
k, apie kur jam prane Katarela, atsimin tik kai
js namus ant jo umyn, mat laikininkas buvo
pakis j po durimis. Adresas buvo uraytas lyg
anoniminio laiko: Montalbanui - Komisariatas Miestas. O viruje kairje spjimas: Asmeninis.
Tas odis ir sujauk Katarelai prot.
Taiau pats laikas nebuvo anoniminis, priein
gai. Paraas, kurio Montalbanas ikart puol iekoti,
sprogo lyg bomba.
Gerbiamas komisare, pagalvojau, kad labai gali
mas dalykas, jog negalsiu rytoj ryte sujumis susitikti,
kaip buvome susitar. Jei kartais, kas atrodo labai
tiktina, susirinkimas, kur vaiuosiu baigs ray
ti laik, neatsivelgs mano pasilym, manau,
privalsiu vaiuoti Palerm, kad ijudiniau drau
g, uimani tikrai svarbius postus partijoje, protus
ir irdis. Esu pasirys net skristi Rom ir praytis
priimamas partijos sekretoriaus. Jei ie mano planai
turt isipildyti, ms susitikimas kiek atsidt, todl
praau atleisti, jei paraysiu tai, k biau norjs
jums pasakyti asmenikai.
58

Neabejoju, kad atsimenate, jog kit dien po tos

keistos vagysts iprekybos centro atjau komisariat
nordamas papasakoti tai, k atsitiktinai pamaiau brel ramiai dirbani moni, nors ir neprast
valand, apviestoje aiktelje, priirim asmens su
uniforma, kuri man pasirod panai naktinio sargo
aprang. N vienas praeivis nebt pastebjs nieko
neprasto. Jei nors kas bt sukls man tarim - ne
delsdamas biau pranes teissaugos pareignams.
Kit nakt po savo liudijimo nesumerkiau aki i
susierzinimo, kur suklpokalbiai su kai kuriais par
tijos draugais, ir mintimis grau prie vagysts scenos.
Tik tuomet atsiminiau dalyk, kuris, manau, gali bti
labai svarbus. Grau i Montelzos baisiai ts ir
supainiojau vaiavimo Vigat kelius, juo labiau kad
keli dabar apsunkina ir beprasmi vienpusio eismo
gatvi raizginys. Taigi pasukau ne Grane gatve, o ta,
kuri anksiau vadinosi Linkolno, ir atsidriau prie
eism. Nuvaiavs gal penkiasdeimt metr supratau
savo klaid ir nutariau grti atbulas, o t manevr
baigiau ties Trupijos skersgatviu, kur norjau sukti
atbulas, kad toliau vaiuoiau nenusiengdamas eis
mo taisyklms. Taiau sukti skersgatv man nepavy
ko, nesj buvo utvers Ulisse modelio automobilis,
kuris dabarplaiai reklamuojamas, nors nedaugkasj
perka, su registracijos numeriu Montelusa 328280.
Taigi neliko nieko kito kaip tik toliau vaiuoti prie
eism. Pavaiavs dar kelet metr, sukau Senosios
banyios aikt, kur stovi prekybos centras.
Galite nesivarginti klausindamas: tas automobilis,
beje, vienintelis miestelyje, priklauso ponui Karmelui
59

Ingrasijai. O kadangi Ingrasija gyvena Monte Dukalje, k veik jo automobilis ui poros ingsni nuo
prekybos centro, priklausanio tampaiam Ingrasijai,
kur tuo metu kakas akivaizdiai varino?Atsakym
palieku jums.
Visada itikimas,
Kavalierius Derlandas Mizuraka

Tiesiai deimtuk, kavalieriau! - tiek tepasa

k Montalbanas, nairuodamas valgomajame ant
stalo gulint laik. Apie valgym nebuvo n kalbos.
Atidar aldytuv tik nordamas pagarbiai vilgte
lti savo nam tvarkytojos kulinarins imons
edevr. Pelnyta pagarba, nes j i karto apgaub
atuonkoj padao aromatas. Udar aldytuv,
negaljo itverti, suspaud skrand. Nusireng ir
nuogas ijo pasivaikioti pajriu - tokiu metu
ten nebdavo n gyvos dvasios. Nejaut nei alkio,
nei miego. Apie ketvirt ryto nr ledin vanden,
plaukiojo ilgai, paskui gro namo. Pastebjo, kad
jam pasistojo, nusijuok. Nutar su juo pasikalbti,
atvesti prot.
- Bergdios viltys.
Pasistojlis pakio mint, kad paskambins Livijai
gal pasijust geriau. Livija - nuoga, apsndusi savo
lovoje.
- Nebk pimpagalvis ir nekalbk nesmoni.
Taip elgiasi tik besismaukantys jaunikliai.
sieids pasistojlis nukaro. Montalbanas usi
trauk trumpikes, apgaub peius sausu rankluos
iu, pam kd ir atsisdo verandoje veidu jr.
60

Sdjo ir irjo, kaip jra pamau viesja, pas

kui gauna spalv, nusidao geltonomis sauls gijo
mis. Diena auo grai, komisaras jautsi nurims,
pasiruos veikti. Perskaiius kavalieriaus laik, jo
galv upldo mintys. Maudyns padjo jas suri
kiuoti.
- Taip atrodydamas negalite eiti spaudos konfe
rencij, - grietai nuvelgs nukirto Facijus.
- Pasimokei i kovos su mafija padalinio?
Montalbanas praskleid rankoje laikom isip
tus krep.
- ia yra kelns, varkas, markiniai ir kakla
ryis. Persirengsiu prie vaiuodamas Montelz.
Padaryk paslaug: itrauk ir pakabink ant kds, kad
nesusiglamyt.
- Jau susiglam. Bet kalbjau ne apie drabuius,
kalbjau apie veid. Privalote nueiti pas kirpj.
Facijus pasak privalote, inojo, kiekkomisarui
kainuoja nueiti pas kirpj. Perbrauks delnu galv,
Montalbanas sitikino, kad plaukus ities reikt pa
kirpti. Apniuko.
- iandien niekas nesiseks! - ipranaavo.
Prie ieidamas prisak, kol jis grainsis, surasti
Karmel Ingrasij ir atvesti skyri.
- O k sakyti, jei jis paklaus kodl? - paklaus
Facijus.
- Neatsakyk.
- Ojei primygtinai klausins?
- Jei primygtinai klausins - atsakyk, kad noriu
suinoti, kiek laiko jam nedar klizmos. Tinka?
61

- Kodl pykstat?
Kirpjas, jo padjjas ir klientas ant vienos i dvie
j sukam kdi, vos telpani kirpykloje, tiksliau,
patalpoje po laiptais, gyvai nekuiavosi, bet nutilo
vos pamat einant komisar. Montalbano veide bur
nos vietoje likoplyys, akys buvo primerktos, antakiai
suraukti - tuo pat metu paniekinama ir atiauri i
raika, kuri paprastai nutaisydavo atjs kirpykl.
- Laba diena, reiks palaukti?
Jo balsas suskambo dusliai, kimiai.
- Ne, komisare, sskits.
Kol Montalbanas sdosi tui kd, kirpjas
pagreitintai, lyg arlo komedijoje, pakio veidrod
klientui u sprando, leisdamas pasigrti savo darbo
rezultatu, numet konteiner nuo jo pei nurit rankluost, pam var rankluost ir apgaub
komisaro peius. Klientas atsisak prasto apvalymo
epeiu, kur paprastai atlikdavo kirpjo padjjas,
sumurmjo geros dienos ir nr pro duris.
Barzdos ir plauk kirpimo apeigos vyko greitai,
gdiai, slogioje tyloje. Naujas klientas, jau been
giantis pro praskleist karoliuk udang, pajuto
tvyrani nuotaik, o atpains komisar teitar:
Ateisiu vliau. Ir pradingo.
Grdamas skyri Montalbanas jaut aplinkui
tvyrant pasibjaurtin kvap, tok per vidur tarp
terpentino ir pudros, kokia prie trisdeimt met
pudruodavosi gatvins. Taip dvok jo plaukai.
- Ingrasija js laukia kabinete, - tyliai lyg s
mokslininkas prane Tortorela.
62

- Kur ijo Facijus?

- Namo, persirengti. Skambino i kvestros. Pa
sak, kad spaudos konferencijoje turi dalyvauti taip
pat Facijus, Galas, Galucas ir Dermana.
Akivaizdu, kad suveik mano skambutis tam
pusgalviui iakitanui, - pagalvojo Montalbanas.
Ingrasija, kart nuo galvos iki koj viesiai aliais
drabuiais, pradjo stotis.
- Sdkite, sdkite, - tar komisaras ir pats at
sisdo prie raomojo stalo.
Isiblaks perbrauk ranka plaukus, su pudra
sumiusio terpentino kvapas ikart suintensyvjo.
Sunerims prikio pirtus prie nosies, pauost, jo
tarimai pasitvirtino. Nieko negaljo padaryti, darbe
neturjo ampno. Jo veidas vl gavo kirpyklos
iraik. Matydamas j taip persimainius, Ingrasija
pasimuist kdje.
- Kas atsitiko?
- Atsipraau, kokia prasme?
- Na... visomis prasmmis, - sumurmjo Ingra
sija.
- Na... - miglotai atsak Montalbanas.
Jis vl pauost pirtus ir pokalbis ustrigo.
- Girdjot apie vargel kavalieri? - paklaus
komisaras, lyg jie draugikai nekuiuotsi nam
svetainje.
- Taigi! Gyvenimas! - atsidusojo panekovas ap
simestinai nuolankiai.
- Tik pamanykit, pone Ingrasija, praiau, kad jis
sugrt ir smulkiau papasakot apie tai, k mat
vagysts nakt, buvome sutar susitikti, taiau...
63

Iskleist Ingrasijos rank mostas tarytumkviet

Montalban susitaikyti su likimu. Ilaiks deram
pauz, jis pratar:
- Atsipraau, kokias dar smulkmenas galjo pa
pasakoti vargelis kavalierius? Juk jis jau buvo pa
pasakojs visk, k mat.
Montalbanas prietaraudamas pakraip pirt.
- Manot, jis nepasak visko, k mat? - paklaus
Ingrasija susidomjs.
Montalbanas ir vl neigiamai pakraip pirt.
Virk savo sultyse, nieke, - pagalvojo.
alioji Ingrasijos akel sujudjo lyg psteljus
vjeliui.
- K norjot i jo suinoti?
- Tai, ko jis anksiau man nemats.
Vjelis virto stipriu vjo gsiu, akel susibavo.
- Nesupratau.
- Paaikinsiu. Neabejoju, kad jums teko matyti
Piterio Briugelio paveiksl Vaik aidimai?
- K? Man? Ne, - sutriks atsak Ingrasija.
- Nesvarbu. Tuomet tikrai esat mats Hieronimo
Bosko krinius.
- Ne, - vl atsak Ingrasija ir pradjo prakaituoti.
kart jis isigando ne juokais, o jo veidas nusida
drabui spalva - aliai.
- Tiek to, nesvarbu, - gerairdikai tar Mon
talbanas. - Norjau tik pasakyti, kad koki nors
scen ivyds mogus simena bendr jos spd.
Teisingai?
- Teisingai, - pritar Ingrasija, dabar jau pasiruo
s blogiausiam.
64

- Paskui pamau jam gali sugrti kokia nors

matyta detal, sirusi atmintin, bet nustumta
al kaip nesvarbi. tai keletas pavyzdi: atidary
tas arba udarytas langas, triukmas, gal vilpimas,
daina, patraukta kd, automobilis, stovintis ten,
kur jo neturt bti, akinama viesa... Tokie daly
kai, smulkmenos, detals, kurios galiausiai pasirodo
nepaprastai svarbios.
Ingrasija isitrauk i kiens balt nosinait aliu
pakratliu ir nusiluost prakait.
- Ar pakviette mane tik tam, kad tai pasakytumt?
- Ne. Biau veltui jus sutrukds, negaliu sau to
leisti. Norjau paklausti, ar jau turite ini apie tuos,
kurie, pasak js, suman papoktauti su netikra
vagyste.
- Niekas neprisipaino.
- Keista.
- Kodl?
- Nes poktas malonus tada, kai vliau gali m
gautis juo su mogumi, tapusiu pokto auka. K gi,
jei kas nors atsiaukt - pranekite. Geros dienos.
- Geros dienos, - atsak Ingrasija ir atsistojo.
Prakaitas nuo jo liaugte liaug, kelns prilipo prie
upakalio.
Facijus pasirod isipusts, vytinia uniforma.
- A ia, - tar.
- O popieius Romoje.
- Gerai, komisare, supratau, iandien bloga diena.
Jau eng pro duris, bet ant slenksio sustojo.
- Skambino Audelas, pasak, kadjamsiaubingai
skauda dant. Galt ateiti, tik jei labai reikt.
65

- Klausyk, ar inai, kur nuveta tai, kas liko i

kavalieriaus Mizurako Cinuecento?
- inau, jis ia, ms garae. Jei mans kas pa
klaust, tai yra pavydas.
- Apie k ia kalbi?
- Apie daktaro Audelo dant skausm. Tai yra
pavydo priepuolis.
- Kamjis pavydi?
- Jums, nes js, o ne jis dalyvausite spaudos kon
ferencijoje. Ir dar jis pyksta, nes nepasakte jam su
imtojo vardo.
- Gali padaryti man paslaug?
- Taip, taip, supratau, jau ieinu.
Kai Facijus udar duris, Montalbanas surinko
telefono numer. Atsiliep moteris, jos balsas skam
bjo lygjuodaods balso karikatra.
- Klausau? Kas kalbti? Kas tu kalbti?
I kur Kardamon eima traukia savo kambari
nes? - pagalvojo Montalbanas.
- Ar yra ponia Ingrid?
- Taip, bet kas kalbti?
- Salvas Montalbanas.
- Tu laukti.
Ingrid balsas buvo lygiai toks, kokiu filmuose
garsinta Greta Garbo, irgi ved.
- Sveikas, Salvai, kaip gyveni? Senokai nesi
matm.
- Ingrid, man reikia tavo pagalbos. Ar tu vakar
laisva?
- Ties pasakius, ne. Bet jei tau labai svarbu, galiu
visk pasisti velniop.
66

- Labai svarbu.
- Tuomet kur ir kelint.
- vakar devint, bare Marineloje.
Spaudos konferencija, kaip Montalbanas ir tikjo
si, virto ilga, kankinama gda. I Palermo atvaiavo
kvestoriaus pavaduotojas De Dominiis, kovos su
mafija padalinio vadas, ir atsisdo kvestoriaus de
inje. is valdingais mostais ir mirkiojimais pri
vert minioje pasislpus Montalban atsissti savo
virininko kairje. Ujo stovjo Facijus, Dermana,
Galas ir Galucas. Pirmas prabilo kvestorius ir pasak
suimtojo vard: Gaetanas Beniis, vadinamas Tanu
Graiku, ilgus metus besislapstantis daugkartinis u
dikas. Tai buvo sprogimas. Gausiai susirink urna
listai, taip pat keturi televizijos operatoriai, paoko
nuo kdi ir puol kalbtis, o kvestoriui sunkiai
seksi juos nuraminti. Jis pasak, kad operacija yra
komisaro Montalbano nuopelnas, kuris, padedamas
savo vyr - kiekvien ij pristat pavarde, - suma
niai ir drsiai pasinaudojo palankia proga. Paskui
kalbjo De Dominiis, paaikins Tano Graiko viet
ir vaidmen organizacijoje, jei ne svarbiausi, tai tik
rai i pirmj. Jis atsisdo ir Montalbanas suprato,
kad yra atiduotas sudraskyti unims.
Klausimai ugriuvo smarkiau nei automato pa
plipa. Ar vyko susiaudymas? Ar Tanas Graikas
buvo vienas? Ar policijos pajgose buvo sueist? K
pasak Tanas, kai jamudjo antrankius? Tanas mie
gojo ar buvo atsibuds? Ar sujuo buvo moteris? uo?
Tiesa, kad jis vartojo kvaialus? Kiek mogudysi
67

jis vykd? Kaip buvo apsirengs? Ar jis buvo nuo

gas? Ar tiesa, kad Tanas serga u Milano komand?
Ar tiesa, kad jis turi Ornelos Muti nuotrauk? Ar
komisaras galt paaikinti, kokia buvo ta palanki
proga, apie kuri usimin kvestorius?
Montalbanas atsakinjo dusdamas ir vis maiau
suprato, k kalba. Laim, yra televizija, - pagalvo
jo. - Galsiu pairti ir suinoti, koki nesmoni
prikalbjau.
Padt dar labiau apsunkino j smigs meilus
inspektors Anos Feraros vilgsnis.
I lakiojo smlio, kur vis giliau klimpo, j paban
d itraukti Nikolo Dzitas i Retelibera televizijos
kanalo. Jis buvo tikras draugas.
- Komisare, galiau? Sakt, kad susitikote Tan
grdamas i Fjakos, kur draugai pakviet jus valgyti
tabiskos. Ar teisingai supratau?
- Taip.
- Kas yra tabiska?
Jie ne kart j valg kartu, taigi Dzitas met jam
gelbjimosi rat. Montalbanas usikabino. Staiga at
gavs pasitikjim savimi, komisaras smulkiai apsa
k i nepaprasto skonio pic.

Septyni
Tame rksming ir nieking urnalist klausim
kruos ukluptame i pasal, mikiojaniame, nu
stebusiame, isiblakiusiame, sutrikusiame, bet gy
vai lakstaniomis akimis moguje, kur Retelibera
televizijos kanalo kamera negailestingai pritrauk
stambiu planu, Montalbanas sunkiai atpaino save.
Atsakymas apie tabisk, labiausiai vyks, nebuvo pa
rodytas, gal jis nelabai derjo pagrindinei spaudos
konferencijos temai - Tano sumimui.
Baklaanai su sriu, kuriuos nam tvarkytoja pa
liko orkaitje, staiga pasidar prski, nors to negaljo
bti, tai buvo netiesa, tiesiogtoks buvo reginiopovei
kis, kai per televizori pamat save, atliekant tokio
pimpagalvio vaidmen.
Netiktai panoro verkti, sustingti lovoje kaip mu
mija, susivyniojs paklod.
- Komisaras Montalbanas? Skambina Luianas
Akvasanta i laikraio II Mezzogiorno. Ar btumt
malonus ir suteiktumt man interviu?
-Ne.
- A labai trumpai, paadu.
-Ne.
69

- Ar iakomisaras Montalbanas? Skambina Spingardis, Atilijus Spingardis i Palermo RAI studijos.

Rengiame apvalj stal tema...
-Ne.
- Iklausykite iki galo!
-Ne.
- Mylimasis? ia Livija. Kaip jautiesi?
- Gerai, kodl klausi?
- K tik maiau tave per televizori.
- Viepatie! Mane rod visoje Italijoje?
- Manau, taip. Bet trumpai.
- Girdjosi, k kalbjau?
- Ne, kalbjo korespondentas. Bet matsi tavovei
das, todl sunerimau. Buvai geltonas kaip citrina.
- Dar ir spalvotai?
- inoma. Retkariais pakeldavai rank prie aki
ar kaktos.
- Skaudjo galv, o viesos akino.
- Prajo?
- Taip.
- Komisaras Montalbanas? Skambina Stefanija
Kuatrini i urnalo Bti moterimi. Nortume paimti
i js interviu telefonu, praau, nedkite ragelio.
-Ne.
- Utruks tik kelias sekundes.
-Ne.
- Ar turiu garbs kalbti su garsiuoju komisaru
Montalbanu, kuris dalyvauja spaudos konferenci
jose?
70

- Palikite mane ramybje.

- Paliksim ramybje, bet tik ispard upakal.
- Kas kalba?
- Tavo mirtis. inok, tau geruoju tai nesibaigs,
sumautas apsimetli! K tikjaisi apgauti su tuo
spektakliu, kur suvaidinai su savo draugeliu Tanu?
Sumoksi, kad nutarei mus apmauti.
- Klausau? Klausau?
Ryys nutrko. Montalbanas nespjo atsipeikti
nuo io grasinimo, jo apmstyti, kai staiga suprato,
kad kyrus garsas, jau kuris laikas skambantis per t
nepaliaujam telefono irkim, yra dur skambutis.
Kakodl nusprend, jog uj stovi koks nors urna
listas, labiau u kitus patyrs, nusprends prisistatyti
asmenikai. Suirzs nubgo prie dur ir neatidary
damas suriko:
- Koks ten nuopisa?
- ia kvestorius.
Kodl jis atvaiavo namus, toki valand, net i
anksto nepranes? Atov urakt, atlapojo duris.
- Sveiki, ueikite, - pasitrauk al.
Kvestorius nepajudjo i vietos.
- Neturime laiko. Susitvarkykite ir ateikite ma
in.
Nusisuks nujo. Eidamas pro didj spintos veidro
d Montalbanas suprato, kkvestoriusjamnorjopasa
kyti tuo susitvarkykite:jis buvo visikai nuogas.
Automobilis buvo be urao Policija, paen
klintas kaip inuomotas automobilis, prievairo sdjo
71

pastamas policininkas i Montelzos policijos

nuovados, civiliais drabuiais. Vos tik Montalbanas
sdo, kvestorius prakalbo.
- Atsipraau, kad atvaiavau nespjs, bet tele
fonas vis laik buvo uimtas.
- Teisyb.
Kvestorius bt galjs siterpti pokalbius, taiau
jam, maloniam ir santriam mogui, tokie darbo
metodai buvo nepriimtini. Montalbanas nepaaiki
no, kodl jo telefonas be paliovos veik, dabar buvo
ne laikas - jo virininkas sdjo paniurs, kokio jam
dar neteko matyti, sitemps, lyggrimasos perkreip
tomis lpomis.
Pavaiavus tris ketvirius valandos i Montelzos
Palerm - vairuotojas lkte lk - komisaras pra
djo dairytis jam labiausiai patinkant salos gam
tovaizd. Tau tikrai grau? - suglumusi paklaus
Livija, kai prie metus atve j ituos kratus. I
divusios kalvos, tarsi miliniki pilkapiai, apaugu
sios tik sausos pageltusios ols kuoktais, moni
paliktos ugriuvus kaitros vargams, sausrai ar tiesiog
i pat pradi nulemto pralaimjimo nuovargiui,
persipyn su absurdikai ikylaniomis i niekur,
o gal nukritusiomis t viraus smailiavirnmis
uolomis - tos didiuls atviros olos, kuri vadinasi
Sicilija, stalaktitais ar stalagmitais. Pavieniai namai,
vienaaukiai, i vienas ant kito sukraut akmen,
apvaliais stogais, stovjo suklyp, tarsi tik laimingo
atsitiktinumo dka bt atsilaik prie piestu pasi
stojusi em, kuri nenorjo j laikyti. Kur ne kur
72

buvo ir ali dmi, bet ne medi ar pasli, o aga

v, erki, sorg, viksv - nusususi, dulkin, irgi
pasiruousi pasiduoti.
Kvestorius prakalbo lyg bt lauks tinkamo
scenovaizdio, taiau komisaras suprato, kad tas
nuoskaudos ir pykio kupinas monologas skirtas
ne panekovui, o jam paiam.
- Kodl jie tai padar? Kas nusprend, kad tokie
turi bti veiksmai? Jei atliktume tyrim (nemano
ma hipotez), paaikt, kad arba niekas nesim
iniciatyvos, arba jiems teko veikti vykdant vyresny
bs sakym. Pairkime, kas toji vyresnyb, kuri
galjo taip sakyti. Kovos su mafija padalinio vadas
tai paneigt, taip pat vidaus reikal ministras, mi
nistras pirmininkas, valstybs vadovas. Taigi lieka,
eils tvarka: popieius, Jzus, veniausioji Mergel
ir Dievas Tvas. Kiltvisuotinis pasipiktinimas: kaip
galima manyti, kadjie dav tok sakym? Taigi lieka
tik Piktoji Dvasia, garsjanti kaip kiekvieno blogio
prieastis. tai kas kaltas: tonas! Trumpai tariant,
nusprsta j perveti kit kaljim.
- Tan? - idrso paklausti Montalbanas.
Kvestorius neatsak.
- Kodl? Niekada nesuinosime, tai jau tikrai.
Kol mes kalbjome spaudos konferencijoje, jis buvo
kitas main su dviem civiliai apsirengusiais po
licininkais (dievai, kokie gudruoliai!), kad niekam
nekrist akis, o kai nuo Trabijos puss atlk kla
sikinis galingas motociklas su dviem vyrais, kuri
tapatybes slp almai... Policininkai negyvi, jis mer
dja ligoninje. Tiek ini.
73

Montalbanas iklaus ir cinikai pagalvojo, kad

jei Tan bt nuud keliomis valandomis anksiau,
jam nebt tek kankintis spaudos konferencijoje.
Pradjo klausinti tik todl, kad pajuto, jog isiliejs
kvestorius kiek aprimo.
- Bet i kur jie suinojo, kad...
Kvestorius smarkiai trinkteljo sdyn prieais,
vairuotojas paoko, automobil sumt.
- Montalbanai, koks klausimas! Turime kurm!
Ir tai mane labiausiai siutina.
Prie uduodamas kit klausim komisaras kelias
minutes palauk.
- O kuo mes ia dti?
- Jis nori sujumis pasikalbti. Suprato, kad mirta
ir nori jums kak pasakyti.
- A-a. Kodl js varginots? Galjau nuvaiuoti
ir vienas.
- Norjau jus palydti, kad ivengtume gaiaties.
Tie aukiausi iminties boktai gali sutrukdyti pa
sikalbti.
Prie ligonins vart stovjo arvuota maina, gal
deimt sargybini buvo isibarst po kiem, pasi
ruo audyti i automat.
- ikniai, - burbteljo kvestorius.
Vis labiau suirzdami jie prajo maiausiai pro
penkis sargybos postus, kol pagaliau pasiek kori
dori, kuriame buvo Tano palata. Visi ligoniai i to
koridoriaus buvo igabenti, skambant keiksmams ir
prakeiksmams. Abiejuose koridoriaus galuose sto
vjo po du ginkluotus policininkus, dar du stovjo
74

prie dur, u kuri, matyt, guljo Tanas. Kvestorius

parod leidim.
- Sveikinu, - tar puskarininkiui.
- Su kuo, pone kvestoriau?
- Su geleine tvarka.
- Ai, - nuvito puskarininkis, nesuprats kvestoriaus ironijos.
- Eikite vienas, a palauksiu u dur.
Tik tada kvestorius pastebjo, kad Montalbano
veidas violetinis, o jo kakta srva prakaitas.
- Viepatie, Montalbanai, kas atsitiko? Jums bloga?
- Viskas gerai, - atsak komisaras pro sukstus
dantis.
Jis melavo, jautsi siaubingai. negyvlius jam
buvo nusispjaut, bt galjs prie j miegoti, valgyti
ar loti su jais kortomis ir kauliukais - jam buvo n
motais, bet merdintys mons j baugino, jam im
davo drebti rankos, vis kn sukaustydavo altis,
skrandyje tarsi atsiverdavo skyl.
Tano knas po paklode atrod sutrumpjs,
maesnis u t, kur atsimin. Rankos guljo ities
tos prie on, dein storai aptvarstyta. I beveik
permatomos nosies kyojo deguonies vamzdeliai,
veidas rodsi dirbtinis lyg vakins lls. Suvalds
nor bgti lauk, komisaras pam gelein kd ir
atsisdo prie mirtaniojo, is guljo usimerks lyg
miegot.
- Tanai? Tanai? ia komisaras Montalbanas.
Gulintysis sureagavo aibikai, plaiai atsimerk ir
paband atsissti - instinktyvus ilg laik medioto
75

vries uolis. Paskui jo akys nukrypo komisar ir

kno tampa regimai atslgo.
- Norjot su manim pasikalbti?
Tanas pritariamai linkteljo galva ir paband nu
siypsoti. Prakalbo labai ltai, sunkiai.
- Mane vis tiek nustm nuo kelio.
Jis primin j pokalb name ant kalno, Montalbanas neinojo, k atsakyti.
- Prisiartinkit.
Montalbanas atsistojo nuo kds ir palinko
prie jo.
- Ariau.
Komisaras pasilenk taip, kad ausimi paliet Tano
lpas, deginantis alsavimas sukl pasibjaurjim.
Tanas pasak jam tai, k norjo pasakyti, aikiai,
tiksliai. Kalbjimas j nuvargino, jis vl usimerk,
Montalbanas svarst, k daryti - ieiti ar dar pasilik
ti. Nutar atsissti, Tanas dar kak neaikiai pasak.
Komisaras atsistojo ir palinko prie mirtaniojo.
- K sakt?
- Man baugu.
Jis bijojo, ir tokia padtis neleido susilaikyti to
nepasakius. Kas tai buvo? Gailestis, netiktas ilu
mos gsis, irdies dis, graudulys? Montalbanas
udjo rank Tanui ant kaktos ir spontanikai krei
psi j tu.
- Nesieisk, bet neturtum gdytis tai pasakyti.
Gal dl to ir esi mogus. Visi bijome ito ingsnio.
Sudie, Tanai.
Jis iskubjo i palatos ir udar paskui save duris.
Koridoriuje, be kvestoriaus ir policinink, stovjo
76

De Dominiis su iakitanu. Jie pribgo prie Montalbano.

- Kjis pasak? - godiai paklaus De Dominiis.
- Nieko, jis nieko negaljo man pasakyti. Norjo,
bet nepajg. Jis mirta.
- Neinau... - dvejodamas numyk iakitanas.
Montalbanas ramiai pridjo deln jam prie kr
tins ir smarkai pastm. Tas sutriks atsitrauk per
tris ingsnius.
- Ten ir stovk, nesiartink, - iko pro dantis
komisaras.
- Montalbanai, gana, - sikio kvestorius.
De Dominiiui jdviej barnis, regis, nerpjo.
- Kain, k jis norjo pasakyti, - vl paklaus
smeigs dm vilgsn tokia veido iraika, kuri
reik: tu slepi ties.
- Jei norit, galiu pabandyti spti, - mandagiai
atsak Montalbanas.
Prie ieidamas i ligonins, bare Montalbanas
imauk dvigub gryno J&B. Jie pasuko Montelzos
kryptimi, komisaras apskaiiavo, kad pus atuntos
vakaro turt grti Vigat, taigi susitikim su
Ingrid tikrai susps.
- Jis pasak? - ramiai paklaus kvestorius.
- Taip.
- Svarb dalyk?
- Mano galva, taip.
- Kodl pasirinko btent jus?
- Paadjo man asmenin dovan u lojalum,
kur parodiau jam toje istorijoje.
77

- Klausau.
Montalbanas visk papasakojo. Kai baig, kvestorius susimst. Paskui atsiduso.
- Visk isprskite su savo vyrais. Geriau, jei
niekas nieko nesuinos. Taip pat ir kvestroje nie
kas neturi nieko inoti: kaip matte, visur gali bti
kurmi.
J vl apniko bloga nuotaika, kuri buvo apmusi
vaiuojant pirmyn.
- Iki ko mes nusiritom! - piktai iko pro dantis.
Pusiaukelje suskambo telefonas.
- Taip? - atsiliep kvestorius.
Kitame linijos gale kakas kak trumpai pasak.
- Ai, - tar kvestorius. Paskui kreipsi ko
misar.
- Skambino De Dominiis. Maloniai prane,
kad Tanas mir kaip tik tuo metu, kai mes jome i
ligonins.
- Tegul pasisaugo, - tar Montalbanas.
- Dl ko?
- Kad nepavogt lavono, - su lidna ironija at
sak komisaras.
Kur laik vaiavo tyldami.
- Kodl De Dominiis pasirpino jums praneti,
kad Tanas mir?
- Komisare, itas skambutis buvo skirtas jums.
Akivaizdu, kad De Dominiis, kuris nra kvailys,
teisingai galvoja, jog Tanas kak pasak. Ir jis no
rt pasidalyti su jumis tort arba suvis j i js
nukniaukti.
78

Skyriuje rado Katarel ir Facij. Juogeriau, norjo

pasikalbti su Facijumi be paalini aus. Greiiau
i pareigos nei i smalsumo paklaus:
- O kur kiti?
- Ivaiavo pas keturis vaikigalius su dviem mo
tociklais, jie varosi, kuris greitesnis.
- Dieve! Visas komisariatas ivaiavo varybas?
- itos varybos ypatingos, - paaikino Facijus. Vienas motociklas alias, kitas - geltonas. Geltonasis
apiplia visk, k galima apiplti. Paskui, po dviej
trij valand, kai visi nusiramina, atvaiuoja aliasis
ir pavagia visk, k galima pavogti. Po tojie pakeiia
marrut ir rajon, bet kart pirmas vaiuoja aliasis
motociklas. Varosi, kuris daugiau prisipl.
- Supratau. Klausyk, Facijau, vakare usuk Vinti mon. Mano vardu paprayk paskolinti deimt
kastuv, kapli, kirtikli. Rytoj ryte et visi ren
kams ia. Skyriuje lieka tik Audelas ir Katarela.
Paruokite dvi mainas, ne, vien, paprayk, kad
Vinti mon duot ir dip. Beje, kur ms gara
o raktai?
- Juos visada turi budintis. Dabar Katarela.
- Tegul duoda juos tau, o tu atnek man.
- Tuojau. Komisare, atsipraau, kam mums kas
tuvai ir kapliai?
- Keiiame profesij. Nuo rytojaus imsims e
ms kio, gyvensime sveik gyvenim laukuose.
Diaugiesi?
- Komisare, jau kelios dienos sujumis nemano
ma susikalbti. Galiu paklausti, kas jus gl? Tapot
nepakeniamas ir atgrasus.
79

Astuoni
Nuo tada, kai jie susipaino, tiriant byl, kurioje
niekuo dta Ingrid melagingais parodymais jam
buvo pakita kaip atpirkimo oys, tarp komisaro ir
tos nuostabios moters usimezg keista draugyst.
Ingrid retkariais paskambindavo ir jie praleisdavo
vakar nekuiuodamiesi. Jaunoji moteris patik
davo Montalbanui savo paslaptis ir problemas, o jis
brolikai ir imintingai jai patardavo, tarsi bt jos
dvasikas tvas - iamvaidmeniui turjo prisiversti,
nes Ingrid kl toli grau ne dvasikas mintis, o ji
stropiai neklausydavo jo patarim. Toki susitiki
m buvo gal ei ar septyni, ir Montalbanui niekada
nepavyko ateiti anksiau u j - Ingrid tiesiog ma
niakikai garbino punktualum.
Ir kart atvaiavs stovjimo aiktel prie baro
Marineloje komisaras pamat, kad joje greta ak ir
ger skon rianios geltonos spalvos lenktynin
automobil primenanio Porsche kabrioleto jau
stovi Ingrid maina.
js bar, ivydo Ingrid prie baro suviskio stik
lu rankoje, o greta jos kak nabddamas trynsi
nepastamas keturiasdeimtmetis kanarli spalvos
geltonumo eilute, elegantikas, su roleksu ir uode
80

gle. Kai jis pakeiia drabuius, gal pakeiia ir au

tomobil?- pagalvojo komisaras.
Vos j pamaiusi, Ingrid pribgo, apkabino ir
pakteljo lpas, akivaizdiai nudiugusi. Montalbanas irgi diaugsi j susitikimu, Ingrid buvo tikra
Dievo dovana: dinsais aptemptos ilgos kojos, san
dalai, ydri permatomi markinliai, pro juos viet
krtys, ant pei krito viess plaukai.
- Atleisk, - pasak suja buvusiam kanarliui. Susitiksim.
Jie atsisdo prie stalo, Montalbanas nenorjo ger
ti, vyras su roleksu ir uodegle ijo teras baigti
savo visk. irjo vienas kit ypsodamiesi.
- Gerai atrodai, - tar Ingrid. - Bet iandien te
levizoriuje buvai tikras kankinys.
- Teisyb, - atsak ir pakeit tem. - Ir tu gerai
atrodai.
- Norjai susitikti, kad apsikeistume kompli
mentais?
- Noriu paprayti paslaugos.
- Klausau.
Vyras su uodegle i terasos vilgiojo juos.
- Kas tas tipas?
- Vienas pastamas. Susitikom, kai vaiavau ia,
jis atvaiavo paskui, pavaiino taure.
- Kodl sakai, kad j pasti?
Ingrid surimtjo, jos kakt perkirto raukl.
- Pavydi?
- Ne, puikiai inai, kita vertus, tam nra jokios
prieasties. Bet vos j pamaiau, mane pradjo py
kinti. Kuo jis vardu?
81

- Salvai, liaukis, kas tau rpi?

- Pasakyk jo vard.
- Bep... Bep De Vitas.
- Okaipjis usidirba roleksui, porui ir likusiems
malonumams?
- Prekiauja kailiais.
- Miegojai su juo?
- Taip, atrodo, pernai. Jis nort pakartoti. Bet
ms susitikimas man nepaliko ger atsiminim.
- Ikryplis?
Ingrid akimirk irjo j, paskui pratrko tokiu
juoku, kad barmenas paoko.
- Kas ia juokingo?
- Tavo veido iraika, tokio doro pasipiktinusio
policininko. Ne, Salvai, prieingai. Bejokios fantazi
jos. Atsimenu j kaip nepakeniamai nenauding.
Montalbanas mosteljo vyrui su uodegle prieiti
prie j staliuko, o kol is ypsodamasis artinosi, In
grid neramiai irjo komisar.
- Labas vakaras, a jus pastu. Js komisaras
Montalbanas.
- Js nelaimei, bijau, kad mums teks susipainti
artimiau.
Vyras sutriko, viskis taurje subangavo, ledukai
suskimbiojo.
- Kodl pasakt nelaimei?
- Ar js Bep De Vitas, prekiaujantis kailiais?
- Taip... bet nesuprantu...
- Atjus laikui suprasite. Netrukus bsite pa
kviestas kvestr Montelzoje. A irgi ten bsiu.
Galsim pasinekuiuoti ilgiau.
82

Vyras su uodegle iblyko ir pastat stikl ant

stalo - nebepajg laikyti.
- Gal malontumt man pasakyti... paaikinti...
Montalbanas nutais veid mogaus, kur staiga
upldo nesuvaldomas didiadvasikumas.
- Gerai, bet tik dl to, kad esat ios ponios drau
gas. Pastate vokiet, vardu Kurtas Sukertas?
- Prisiekiu, niekada neteko girdti, - atsak vy
ras, isitrauk i kienls kanarli spalvos nosinait
ir nusiluost iprakaitavusi kakt.
- Jei toks js atsakymas, daugiau neturiu ko pri
durti, - altai pasak komisaras. Pervr j vilgsniu
ir mosteljo dar prisiartinti.
- Duosiu jums patarim: negudraukite. Gero
vakaro.
- Gero vakaro, - automatikai pakartojo De Vitas
ir n nedirsteljs Ingrid iskubjo i baro.
- Esi mikis, - ramiai pasak Ingrid, - ir nevi
donas.
- Taip, teisyb, retkariais man ueina ir pasida
rau toks.
- Ar tas Sukertas tikrai egzistuoja?
- Egzistavo. Bet norjo, kadj vadint Malaparte.
Jis buvo raytojas.
Jie igirdo por riaumojim ir padang cypim.
- Isiliejai? - paklaus Ingrid.
- Pakankamai.
- inai, vos jai, supratau, kad esi prastos nuo
taikos. Gali pasakyti, kas atsitiko?
- Galiau, bet neverta. Darbo reikalai.
83

Montalbanas pasil Ingrid palikti main aik

telje prie baro, vliau jie sugr jos paimti. Ingrid
nepasidomjo, nei kur jie vaiuoja, nei k turi pa
daryti. Staiga Montalbanas paklaus:
- Kaip sekasi su uoviu?
Ingrid balsas pralinksmjo.
- Puikiai! Atleisk, turjau tau anksiau pasakyti.
Su uoviu viskas gerai. Jis jau du mnesius nebesikabinja, nepersekioja mans.
- Kas atsitiko?
- Neinau, nepasak. Paskutin kart tai atsitiko
grtant i Felos, sveiavoms vestuvse, mano vyras
negaljo vaiuoti, uovien prastai jautsi. odiu,
buvom tik mudu. Staiga jis pasuko i kelio, pavaia
vo kelis kilometrus, sustojo tarp medi, liep man
ilipti, nureng, parblok ant ems ir kaip visada
brutaliai idulkino. Kit dien mudu su vyru iva
iavom Palerm, o kai po savaits sugrom, mano
uovis atrod kakoks sensteljs, drebjo. Nuo tada
mans beveik vengia. Todl dabar susitikusi j kori
doriuje galiu nesibaiminti, kad prispaus mane prie
sienos tom savo letenom, udjs vien ant krt,
o kit tarp koj.
- Taip daug geriau, tiesa?
T istorij, kuri jamk tik papasakojo Ingrid, jis
inojo geriau u j pai. Apie Ingrid ir jos uovio
reikalus komisaras igirdo jau per pirmj jdviej
susitikim. Paskui vien vakar, jiems besineku
iuojant, Ingrid netiktai prapliupo pasikkiodama
verkti, nebegaljo itverti tokio gyvenimo su savo
84

vyro tvu: tas nepadorus ryys, kur buvo priversta

kentti, j, laisvos dvasios moter, sutep, panieki
no, ir ji svarst, gal reikt palikti vyr ir ivaiuoti
vedij, duonai bt tikrai usidirbusi - puikiai
remontavo automobilius.
Montalbanas nusprend jai padti, ivaduoti i
nemalonum. Kit dien jis pasikviet piet An
Ferar, policijos inspektor, kuri buvo j simyljusi
ir tikjo, kad Ingrid yra jo meilu.
- Esuvisikoj nevilty, - pradjo Montalbanas nu
taiss tragik veid.
- Dieve, kas atsitiko? - susirpino Ana ir suspau
d jo rank tarp savo deln.
- Ingrid man neitikima.
Jis nuleido galv ir stebuklingai privert akis su
drkti.
Ana ileido pergals ksn. Ji visada tai inojo!
Komisaras usideng veid rankomis, mergina pa
sijuto sukrsta tokios kanios.
- inai, nenorjau tau sakyti, kad neskaudiniau,
bet pasiteiravau apie Ingrid. Tu nesi vienintelis jos
vyrikis.
- A tai inojau! - ilemeno komisaras neati
traukdamas nuo veido deln.
- Tai kas atsitiko?
- kart viskas kitaip! Ne eilinis nuotykis, kaip
kiti, kuriuos galiau atleisti! Ji simyljo ir yra my
lima!
- Ar inai, k ji simyljo?
- Taip, savo uov.
- Vajzau! - paoko Ana. - Ji tau pasak?
85

- Ne, pats supratau. Bet ji tai neigia. Visk nei

gia. Man reikia rodymo, patvirtinimo, kad galiau
tkti jai veid. Supranti?
Ana pasisil parpinti tikr rodym. Ji pasisten
g nufotografuoti mikelyje vykusi meils scen. Jos
draug i ekspertizs padar nuotraukas ir ji perdav
jas komisarui. Ingrid uovis ne tik buvo Montelzos
ligonins vyriausiasis gydytojas, bet ir aukt post
uimantis politikas: Montalbanas jam isiunt pirm
ikalbing rodym partijos rajono komiteto bs
tin, ligonin ir namus. Kitoje kiekvienos i trij
nuotrauk pusje buvo urayta: Priiupom tave.
Matyt, toks nuotrauk antpldis j mirtinai igsdino,
jis akimirksniu pajuto pavoj savo karjerai ir eimai.
Dl visa ko komisaras turjo dar dvi deimtis nuo
trauk. Ingrid jis nieko nepasak - ji galjo pradti
triukmauti dl savo paeistos vedikos privacy.
Montalbanas paspaud greiio pedal, buvo pa
tenkintas, dabar inojo, kad jo suregztas sudtingas
planas pasiek numatyt tiksl.
- Tu vaiuok, - pasak Montalbanas, ilipo ir ati
dar policijos garao pakeliamus vartus. Kai automo
bilis vaiavo, udeg vies ir vl nuleido vartus.
- K turiu daryti? - paklaus Ingrid.
- Matai t sudauyt Cinuecento? Noriu su
inoti, ar jo stabdiai nebuvo sugadinti.
- Neinau, ar man pavyks pamatyti.
- Pabandyk.
- Sudie, markinliai.
- Ne, palauk. Tuoj k nors duosiu.
86

Nuo upakalins savoautomobilio sdyns pam

maiel, itrauk i jo savo markinius ir dinsus.
- Renkis.
Kol Ingrid rengsi, jis nujo iekoti neiojamos
lempos, kokias naudoja mechanikai, rado j ant sta
lo, jung. Netarusi n odio Ingrid pam lemp,
verli rakt, atsuktuv ir pasliuog po Cinuecento lauu. Jai pakako deimties minui. Ilindo i
po mainos dulkta ir tepaluota.
- Man pasisek. Stabdi direlis buvo i dalies
paeistas, esu tikra.
- K reikia i dalies?
- Reikia, kadjis nebuvo visai nupjautas, opalikta
tiek, kad nenutrkt tuoj pat. Bet stipriau stabdant,
direlis tikrai nebt ilaiks.
- Esi tikra, kad jis nenutrko savaime? Maina
sena.
- Per daug varus pjvis. Nra joki isipeusi
sil, arba j yra kur ne kur.
- Dabar gerai mans paklausyk, - tar Montalbanas. - Main vairavs mogus ivaiavo i Vigatos
Montelz, maina ten stovjo, paskui jis gro
Vigat. Avarija vyko staioje nuokalnje vaiuojant
miestel, leidiantis Katenos keliu. Jis atsitrenk
sunkveim ir usimu. Aiku?
- Aiku.
- Taigi klausiu: tavo nuomone, t dovanl jam
pakio Vigatoje ar Montelzoje?
- Montelzoje, - atsak Ingrid. - Jei bt pada
r Vigatoje, bt usimus anksiau, neabejotinai.
Nortum dar k nors suinoti?
87

- Ne, ai.
Ingrid nepersireng, nenusiplov rank.
- Apsivarinsiu pas tave.
Aiktelje prie baro Ingrid ilipo, sdo savo
main ir nusek paskui komisaro automobil. Dar
nebuvo n vidurnakio, iltas vakaras.
- Nortum isimaudyti po duu?
- Ne, veriau isimaudysiu jroje, gal paskui po
duu.
Nusivilko purvinus Montalbano drabuius, nu
sitrauk kelnaites, komisaras prisivert apsigobti
kankinaniu dvasiko patarjo rbu.
- Ko stovi, renkis, eime maudytis.
- Ne. Veriau pairsiu tave i verandos.
Pilnas mnulis apviet net per daug. Montalbanas guljo ant gulto ir mgavosi Ingrid profiliu,
i prijo prie jros ir altame vandenyje okinjo
iskleidusi rankas. irjo, kaip ji nr vanden,
kiekpasek akimis juod tak, kuris buvo jos galva,
ir staiga umigo.
Atsibudojau brktant. Suvarbs atsistojo, isivi
r kavos, igr tris puodelius i eils. Prie ieidama
Ingrid visk sutvark, nebuvo menkiausio pdsako,
kad ji ia lanksi. Ingrid buvo verta tiek aukso, kiek
pati svr: ji padar tai, kojis pra, nereikalaudama
nieko paaikinti. Smalsumo poiriuji tikrai nebuvo
moteris. Bet tik iuo poiriu. Pajuts alk, atidar
aldytuv - baklaanai su sriu inyko, matyt, juos
sudorojo Ingrid. Tekopasitenkinti duona ir sriu, vis
88

geriau negu nieko. Nusipraus po duu ir apsivilko

tuos paius drabuius, kuriuos buvo paskolins In
grid - pajuto veln jos aromat.
Kaip visada atvaiavo komisariat deimia
minui pavlavs: jo vyrai jau buvo pasiruo, su
tarnybiniu automobiliu ir i Vinti mons pasi
skolintu dipu, pilnu kastuv, kapli, kirtikli - jie
atrod kaip kaimieiai, isiruo laukus usidirbti
gyvenimui ems darbais.
Krato kalnas, kuris n nesvajojo bti kalnu,
tebuvo gerokai nusirusi kalva, ikilusi vakarus
nuo Vigatos, maiau nei per puskilometr nuo j
ros. Per j jo tunelis, dabar ukaltas, turjs tapti i
niekur niekur vedusio kelio, labai naudingo aplin
kiniais keliais susierti procentus, dalimi. Ities jis
vadinosi aplinkkeliu. Pasak legendos, kalno gelmse
turjo bti paslptas avinas, visas i aukso. Tune
l kas mons jo nerado, taiau darb usakovai
tikrai pralobo. Prieingoje nuo jros kalno pusje
prilipusi prie laito stirksojo nedidel uola, vadina
ma u crasticeddru, sunkveimiai ir emkass iki jos
neprivaiavo ir aplink drieksi nepaliesto laukinio
groio gamta. Prie tos uolos pasuko abu automobi
liai, unkeliais, kad nekrist akis. Buvo nelengva
vaiuoti bekele, bet Montalbanas norjo privaiuoti
iki pat jos papds. Ten sak visiems ilipti.
Tvyrojo gaivus ramaus ryto oras.
- K reiks daryti? - paklaus Facijus.
- Visi apirkite uol. dmiai. Apeikit i vis
pusi. Padirbkit. Kakur turi bti anga ol. Ji
89

umaskuota, paslpta po akmenimis ar akomis. Neiopsokit. Turit j rasti. Utikrinu, kad ji yra.
Jie isiskirst.
Po dviej valand prarad vilt visi susitiko prie
main. Kepino saul, liaug prakaitas, apdairusis
Facijus buvo atsives termosus su kava ir arbata.
- Bandykimdar kart, - tar Montalbanas, - i
rkite ne tik uol, bet ir em, gal k nors paste
bsi.
Jie vl leidosi iekoti ir po pusvalandio Montal
banas igirdo tolim Galuco bals.
- Komisare! Komisare! Ateikit!
Komisaras nuskubjo pas policinink, iekojus
ariausiai kelio Fel, buvusioje uolos dalyje.
- irkit.
Pdsakus bandyta paslpti, bet vienoje vietoje
aikiai matsi didelio sunkveimio emje paliktos
provos.
- Jos veda ten, - Galucas mosteljo uol.
Itars tuos odius, sustingo isiiojs.
- Viepatie aukiausias! - pratar Montalbanas.
Kaip jie anksiau nesusiprato? Didiulis akmuo
guljo keistai, ujo kyojo sausos ols kuoktai. Kol
Galucas kviet savo kolegas, Montalbanas puol prie
akmens, paiups sitvr krm ir stipriai patem
p. Vos nenukrito auktielninkas: krmas buvo be
akn, tik kitas em kartu su sorg kuoktais,
kad ustot jim ol.

90

Devyni
Akmens plokt buvo beveik keturkamp, tarsi i
vien suj supania uola, stovjo lygant laiptelio, irgi
akmeninio. Montalbanas i akies nustat, kad ji yra
apie dviej metr aukio, metro ploio ir pusmet
rio storio - nukelti rankomis nebuvo ko n tiktis.
Bet juk turjo bti koks nors bdas. Deiniojo ono
viduryje, per deimt centimetr nuo krato, iojjo
skyl, ji atrod visai natraliai. Jei ia bt medi
ns durys, ta skyl bt kaip tik ten, kur pritaisoma
rankena, - pagalvojo komisaras.
Isitrauk i varko kiens tuinuk ir kio
skyl. Tuinukas sulindo visas, o kai Montalbanas
kio j atgal kien, isitep rank. Apirjo j ir
apuost.
- ia tepalas, - pasak Facijui, kuris vienintelis
stovjo prie jo.
Kiti policininkai buvo susd elyje. Galas rado
kikio kopst ir visus vaiino.
- Paiulpkit kotel, nuostabus skonis, malina
trokul.
Montalbanas pagalvojo, kad yra tik viena ieitis.
- Ar turim plieninio lyno?
- inoma, prie dipo.
91

- Privaiuok kiek gali ariau.

Facijui nujus, komisaras, dabar jau tikras, kad
rado bd patraukti akmen, apsivalgvisai kitomis
akimis. Jei ia buvo vieta, apie kuri mirties patale
jam papasakojo Tanas Graikas, i kur nors j kakas
turjo stebti. Vietov atrod apleista, negyvenama,
negaljai n pagalvoti, kad apsukus lait, vos u
keli imt metr, eina intensyvaus eismo kelias.
Netoliese ant akmenuotos, idivusios auktum
ls stovjo namukas kaip kubelis, vieno kambario.
Komisaras papra atneti ironus. Udarytos me
dins durys atrod sveikos. Greta dur, mogaus
auktyje, buvo langas be langini, apsaugotas dviem
sukryiuotais strypais. Namas atrod negyvenamas,
bet buvo vienintel vieta, ikurios galjai stebti apy
link, kiti namai stovjo per toli. Nutar isiaikinti
ir pasikviet Galuc.
- Eik, apirk t namuk, kaip nors atidaryk
duris, tik atsargiai, neilauk, jos gali praversti. Pa
irk, ar viduje yra enkl, kad ten neseniai bta
moni, gal kas nors pastarosiomis dienomis ten
gyveno. Bet visk palik kaip buv, lyg tu niekada
nebtum ten apsilanks.
Tuo tarpu dipas jau sustojo akmenins plokts
apaioje. Komisaras pam plieninio lyno gal, kio
j skyl ir pastm. Nebuvo sunku, lynas slydo akme
niu kaip per sviest, neuklidamas, netrukus jo galas
lyg alio galva ilindo kitoje akmens pusje.
- Paimk t gal, - pasak Montalbanas Facijui, pririk prie dipo, uvesk ir patrauk, bet labai pa
mau.
92

Automobilis ltai pajudjo, o akmens luitas pa

mau atsiskyr nuo uolos lyg ant nematom vyri.
- Sezamai, atsiverk, - apstulbs sumurmjo
Dermana, prisimins magik vaikysts burtaod,
kurio kerai paddavo atverti visas duris.
- Pone kvestoriau, patikkit, labai nagingo meis
tro rankos pavert t akmens luit durimis, vyri
i iors visai nesimat. Udaryti jas buvo taip pat
lengva, kaip ir atidaryti. j pasivietmelektriniais
ibintais. Viduje ola rengta labai kruopiai ir su
maniai. Grindys paklotos tiesiai ant plikos ems, i
brs, jie sukalti vienas su kitu.
- Kas tie brsai? - paklaus kvestorius.
- Nesugalvoju, kaip taisyklingai pasakyti. Tarkim,
tokios storos medins lentos. Grindys rengtos tam,
kad ds su ginklais nesiliest su drgna eme. Sie
nos ikaltos plonesnmis lentomis. odiu, viduje
ola yra kaip didiul medin d be dangio. Turjo
ilgai darbuotis.
- O ginklai?
- Tikras arsenalas. Trys deimtys automat ir
kulkosvaidi, imtin pistolet ir revolveri, dvi
bazukos, tkstaniai audmen, ds su vairiau
siais sprogmenimis, nuo trotilo iki semtekso. Daug
kariuomens, policijos uniform, neperaunam
liemeni, kit daikt. Viskas labai tvarkinga, kiek
vienas daiktas vyniotas plastik.
- Neblogai jiems smogm?
- inoma. Tanas gerai atkerijo, taip, kad nepa
sirodyt ess idavikas ar sutiks bendradarbiauti.
93

Ginkl nepamiau, palikau oloje. Mano vyrai pa

mainomis stovi sargyboje. Jie apleistame namelyje
u keli imt metr nuo sandlio.
- Manot, kas nors atvaiuos apsirpinti?
- Tikiuosi.
- Gerai, sutinku su jumis. Palauksime savait,
visk stebsime, o jei nieko nevyks, itutinsime
sandl. Tiesa, Montalbanai, ar dar atsimenate mano
kvietim poryt vakariens?
- Kaip galiau umirti?
- Apgailestauju, teks keletui dien atidti, mona
susirgo gripu.
Savaits laukti nereikjo. Trei dien po ginkl
atradimo, pasibaigus budjimo pamainai nuo pu
siaudienio iki pusiaunakio, Katarela leipdamas mie
gais iskubjo raportuoti komisarui - Montalbanas
reikalavo, kad visi taip daryt ikart po pamainos.
- Naujienos?
- Joki, daktare. Viskas tyku ramu.
- Gerai, kitaip tariant, blogai. Eikit miegoti.
- Dabar, kai pagalvoju, kakas buvo, bet smul
kmena, sakau jums labiau i stropumo, o ne i pa
reigos, tai buvo niekniekis.
- Ir koks tas niekniekis?
- Prajo turistas.
- Katarela, paaikink.
- Laikrodis rod gal dvideimt pirm ryto.
- Katarela, jei buvo rytas, buvo devinta.
- Kaipnorit. Igirdaugalingomotocikloburzgim.
Pakliauprie akiironus, kuriuos buvaupersimets
94

per pet, atsargiai prisiartinau prie lango ir mano sp

jimas pasitvirtino. Ten buvo raudonas motociklas.
- Spalva nesvarbu. O toliau?
- Nuo jo nulipo vyrikos gimins turistas.
- Kodl manai, kad ten buvo turistas?
- Dl fotoaparato, jis kabjo jam ant kaklo, di
diulis, toks milinikas, atrod kaip patranka.
- Matyt, tai buvo teleobjektyvas.
- Taip, teisingai. Ir jis pradjo fotografuoti.
- K fotografavo?
- Visk, komisare, visk fotografavo. Gamtovaiz
d, uol, nam, kuriame buvau.
- Ar prisiartino prie uolos?
- Niekada. Usdo ant motociklo, o nuvaiuoda
mas pamojo man ranka.
- Jis tave mat?
- Ne. Juk buvau viduje. Bet, kaip sakiau, jau u
sds ant motociklo mosteljo atsisveikindamas na
muko pusn.
- Pone kvestoriau? Blogos naujienos, manau, jie
kakaip suuod apie ms atradim ir pasiunt mo
g valgyb, kad patikrint.
- Ojs i kur inote?
- ryt sargyb js policininkas mat vyr, kuris
atvaiavo motociklu ir fotografavo apylink galingu
teleobjektyvu. Neabejoju, kad prie ang udengusio
akmens luito jie buvo palik kok nors enkl, nei
nau, gal tam tikra kryptimi pasukt ak, tam tikru
atstumu padt akmen... Mums tikrai nepavyko
visko sutvarkyti taip, kaip buvo prie tai.
95

- Atsipraau, ar davte budintiems policininkams

ypatingus nurodymus?
- inoma. Budintis policininkas bt turjs pir
miausia sulaikyti motocikl, nustatyti motociklinin
ko tapatyb, konfiskuoti fotoaparat, tada atvesti j
nuovad...
- Kodl jis to nepadar?
- Dl labai paprastos prieasties: tai buvo polici
ninkas Katarela, puikiai pastamas ir jums, ir man.
- A-a, - santriai pakomentavo kvestorius.
- Taigi k darysim?
- Nedelsiant konfiskuoti ginklus. I Palermo gavau
sakym iam vykiui suteikti ypatingos svarbos.
Montalbanas pajuto, kaip jam lampa paastys.
- Dar viena spaudos konferencija?
- Bijau, kad taip, apgailestauju.
Susiruos vaiuoti prie uolos dviemmainomis ir
sunkveimiu, Montalbanas pastebjomaldaujamGaluco vilgsn, lyg primuto uns. Pasivedjo j al.
- Kas tau?
- Ar galiu pirmiausia praneti apie vyk savo
svainiui urnalistui?
- Ne, - automatikai atsak Montalbanas, bet
ikart persigalvojo, jam topteljo j be galo pradiu
ginusi mintis.
- Klausyk, tik dl tavs, pakviesk j, tegul atva
iuoja.
Toji mintis buvo tai kokia: jei Galuco svainis
atsidurs vietoje ir visiems paskelbs apie atradim, gal
bus galima pasisti velniop spaudos konferencij.
96

Galuco svainiui ir jo operatoriui i Televigata

kanalo Montalbanas ne tik paliko laisvas rankas, bet
ir padjo parengti sensacij: taps improvizacijos
reisieriumi leido Facijui paimti bazuk ir atsistoti
parengties padt, apviet ol kaip dien, kad bt
nufilmuota ar nufotografuota kiekvienaapkaba, kiek
vienas ovinys.
Padirbj por valand, itutino ol. urnalistas
su savo operatoriumi iskubjo j Montelz montuo
ti reportao, Montalbanas paskambino kvestoriui.
- Krovinys pakrautas.
- Gerai, tegul vaiuoja Montelz. Tiesa, pali
kit sargybin. Netrukus atvaiuos Jakomucis su savo
ekspert komanda. Sveikinu.
Jakomucis pasirpino galutinai palaidoti spau
dos konferencijos idj. inoma, visai netyia, nes
spaudos konferencijos ir interviu buvo jo gyvenimo
diaugsmas. Prie ivykdamas ginkl konfiskavi
mo operacij oloje, teismo ekspert grups vadovas
prane apie vyk dviem deimtims urnalist i
spaudos ir televizijos. Jei Galuco svainio televizijos
reportaas pasirod vietos televizijos kanaluose, Jakomuciui ir jo vyrams skirti reportaai nuskambjo
visoje alyje. Kaip Montalbanas ir tikjosi, kvestorius
nutar nerengti spaudos konferencijos, nesvis tiekvisi
visk jau inojo, ir apsiribojo isamiu praneimu.
Vienomis trumpikmis, laikydamas rankoje dide
l butel alaus, Montalbanas namuose mgavosi tele
vizijos rodomu Jakomucioveidu, vislaik pirmame
plane, pasakojaniu, kaip jo vyrai gabalas po gabalo
97

ardo medin konstrukcij olos viduje, iekodami

maiausio kalio, pirt antspaud uuominos,
pdsako. Kai ola vl atgavo savo pirmykt bkl,
Retelibera kanalo operatorius ltai parod pano
ramin vidaus vaizd. Tame panoraminiame vaizde
Montalbanui kakas nederjo, tai buvo tik spdis,
nieko daugiau. Reikjo j patikrinti. Paskambino
Retelibera, paklaus, ar yra Nikolo Dzitas, jo drau
gas urnalistas komunistas.
- Jokios problemos, pasirpinsiu, kad gautum
kopij.
- Bet a neturiu to, kaip jis ten vadinasi.
- Tai atvaiuok pairti ia.
- Ar tikt rytoj ryte, apie vienuolikt?
- Gerai. Mans nebus, bet spsiu kolegas.
Rytojaus devint ryto Montalbanas ivaiavo
Montelz, partijos bstin, kurioje kovojo kava
lierius Mizuraka. Lentel prie dur skelb, kad ji
etame aukte. Taiau nebuvo parayta, kad ten pa
tekti galima tik psiomis, nes pastate nebuvo lifto.
Ukops maiausiai deimt laipt mar, kiek udu
ss Montalbanas kelis kartus pabeld duris, kurios
usispyrusiai nenorjo atsiverti. Jis nulipo emyn
ir ijo lauk. Greta buvo darovi parduotuvl,
senyvas vyras aptarnavo pirkj. Komisaras palauk,
kol darovi pardavjas liko vienas.
- Ar painojot kavalieri Mizurak?
- Gal paaikintumte, koks js reikalas, k a
pastu ir ko nepastu?
- Yra reikalas. A i policijos.
98

- Supratau. A esu Leninas.

- Norite juokauti?
- Ne. Mano vardas Leninas, taip mane pavadino
tvas ir a tuo didiuojuos. Gal ir js priklausot tai
paiai utvei kaip tie, sikr u gretim dur?
- Ne. Bet esu ia tarnybos reikalais. Kartoju: ar
js painojote kavalieri Mizurak?
- inoma, painojau. Jogyvenimas buvo lakstyti
pirmyn atgal pro tas duris ir kankinti mane tuo savo
sukriousiu Cinuecento.
- Kaip jo maina jus kankino?
- Jisvisada pasistatydavoj prie parduotuv, taip
pat ir tdien, kai paskui trenksi sunkveim.
- Pasistat j tiesiai ia?
- Gal kalbu kinikai? Tiesiai ia. Praiau, kad
patraukt, bet jis pradjo aukti, rkti, pasak, kad
negali ia su manim gaiti laiko. Tada i ties supy
kau ir iurkiai jamatsikirtau. Trumpai tariant, mes
vos nekibomvienas kitam atlapus, laim, pasirod
kakoks jaunuolis ir pasaks velioniui kavalieriui,
kad patrauks main, papra raktelio.
- Ar inot, kur j pastat?
- Ne, neinau.
- Ar galtumt tjaunuol atpainti? Tekoj anks
iau matyti?
- Matydavau, kai retkariais eidavo pro gretimas
duris. Matyt, jis vienas i graiosios draugijos.
- Partijos sekretoriaus pavard Biraginas, tiesa?
- Atrodo, taip. Jis dirba Socialinio bsto institute.
Kils i Venecijos, dabar turt bti darbe. ia pasi
rodo tik apie et vakaro, dar ankstoka.
99

- Ponas Biraginas? Kalba komisaras Montalbanas i Vigatos. Atsipraau, kad trukdau jus darbo
vietoje.
- Na k js, klausau.
- Labai praau man padti. Koks buvo tas partijos
susirinkimas, kuriame dalyvavo ir velionis kavalie
rius Mizuraka?
- Nesupratau klausimo.
- Atsipraau, nepykit, tai tik prastas tyrimas, no
rime isiaikinti kavalieriaus mirties aplinkybes.
- Kodl, argi jos dar neaikios?
Tikra raktis iknoj tas ponas Ferdinandas Bi
raginas.
- Patikkit, viskas kuo aikiausia.
- Tai kas tuomet?
- Suprantat, turiu ubaigti byl. Negalime palikti
nepatikrinto kelio.
Igirdus odius byla ir kelias, Biragino - Socia
linio bsto instituto biurokrato - elgesys staiga pa
sikeit.
- Taip, puikiai suprantu tuos dalykus. Tai buvo
valdybos susirinkimas ir kavalierius neturjo galio
jim jame dalyvauti, bet mes padarme iimt.
- Taigi tai buvo nedidelis susirinkimas?
- Susirinko apie deimt moni.
- Ar pas kavalieri kas nors buvo atjs?
- Niekas, durys buvo urakintos. Atsiminiau.
Taiau jam paskambino, tas tai tikrai.
- Atsipraau, turbt neinote pokalbio turinio.
- inau ne tik jo turin, bet ir vis kavalieriaus
Mizurakos bals gam!
100

Jis nusijuok. Tikras maiktuolis, tas Ferdinan

das Biraginas!
- Juk inote, kaip kalbdavo kavalierius, lyg visi
aplinkui bt kurti. Negaljai negirdti, kai jis kal
bdavo. sivaizduokite, kart...
- Atsipraau, bet turiu maai laiko. Taigi suprato
te pokalbio... - nutilo, atmet od turin, kad vl
nepaklit Biragino tragiko humoro pinkles.
- Esm?
- inoma. Skambino kakas, padjs kavalieriui
pasistatyti main. O kavalierius, uuot padkojs,
m priekaitauti, kad is per toli j pastat.
- Ar supratote, kas skambina?
- Ne. Kodl klausiat?
- Nes du tai ne trys, - atsak Montalbanas ir pa
djo ragel.
Taigi jaunuolis, atliks t mirtin paslaug ko
kiame nors savo bendr garae, dar ir pasismagino
priverts kavalieri pasivaikioti.
Maloniai j pasitikusiai Retelibera darbuotojai
Montalbanas paaikino, kad yra visikai bejgis prie
visk, kas vadinama elektronika. Jis moka jungti
televizori, perjungti kanalus ir j ijungti, visa kita
jam yra tamsus mikas. Mergina grakiai djo ka
set ir kaskart Montalbanui papraius kantriai atsuk
davo j atgal ir sustabdydavo. Ijs i Retelibera,
Montalbanas neabejojo pamats tai, kas j domino,
taiau tai, kas j domino, regis, prietaravo blaiviam
protui.
101

Deimt
Prie San Calogeroueigos Montalbanas sudvejojo:
tiesa, jau atjo piet metas ir norjosi valgyti, taiau
beirint filmuot mediag topteljusi mintis stm
j tolyn, uolos link - j reikjo patikrinti. I ueigos
atsklids kept sultonuvi kvapas laimjo dvikov.
Suvalg ypating ukand i jros grybi, paskui
usisak du jros vilkus. Jie buvo tokie viei, kad
atrod lyg dar plaukiot vandenyje.
- iandien valgote be ugnels.
- Tikrai, prisipainsiu, neduoda ramybs viena
mintis.
- Dievo dovanos akivaizdoje, kuri Jis mums
siunia i uv pavidalu, reikia pamirti visas min
tis, - ikilmingai pasak Kaloderas.
Montalbanas usuko skyri pairti, ar yra
naujien.
- Keliskart skambino ponas Jakomucis, - prane
Dermana.
- Jei vl paskambint, pasakyk, kad vliau pats j
susirasiu. Turim galing elektrin ibint?
Regioniniu keliu privaiavo uolos apylinkes, pa
stat main, nutars toliau eiti psiomis. Diena
buvo grai, lengvas vjelis gaivino ir Montalbano
102

nuotaika buvo pakili. em aplink uol buvo iva

inta smalsuoli, ang dengs akmens luitas pa
trauktas al kelis metrus, jimas ol iojjo atvi
ras. Komisaras buvo jau beeins vidun, kai sustojo,
temps klaus. I olos sklido duslus murmjimas, j
kartkartmis pertraukdavo prislopintos aimanos: gal
ten kas nors k nors kankina? Nebuvo laiko grti
main pistoleto. Nr ol ir tuo pat metu jung
galing ibint.
- Stot! Policija!
Du oloje buv mons sustingo apal, bet dar
labiau apalopats Montalbanas. Ivydo du nuogu
tlius besimylinius jaunuolius: ji stovjo atrmusi
itiestas rankas sien, jis buvo prilips prie jos i
nugaros. ibinto viesoje jie atrod kaip nuostabaus
groio skulptros. Komisaras pajuto skruostus u
liejant gdos raudon, ijung ibint ir nerangiai
traukdamasis sumurmjo:
- Atsipraau... suklydau... tskite.
Tiedu ijo maiau nei po minuts - ilgai ne
trunka usitraukti dinsus ir markinlius. Mon
talbanas nuoirdiai pasigailjo jiems sutrukds, tie
jaunuoliai savaip paventino ol, nutrauk nuo jos
mirties sandlio lovs skraist. Jaunuolis prajo pro
komisar nuleids galv, susikis rankas kienes,
ji akimirk irjo j ypsodamasi, linksmai spin
diniomis akimis.
Komisarui pakako vilgtelti, kad sitikint, jog
tai, k pastebjo vaizdo rae, yra tas pat, k mat
natroje: onins sienos buvo slyginai lygios, vienti
sos, taiau galin, prie jimo ang, turjo isikiim
103

ir dub - i pirmo vilgsnio galjo pasirodyti kaip

prastas raiinys. Taiau tai nebuvo kalto darbas, o
vienas ant kito sudti akmenys, kuriuos vliau laikas
sujung ir sumrijo, umaskavo dulkmis, emmis,
vandeniu ir salietra, ir grubus mras galiausiai virto
beveik natralia uola. Montalbanas dmiai api
rjo ir ityr sien, centimetr po centimetro, ga
liausiai neliko abejoni: joje buvo maiausiai metro
aukio ir metro ploio anga, umaskuota tikrai ne
pastaraisiais metais.
- Jakomucis? Kalba Montalbanas. Man btinai
reikia, kad tu...
- Ar galiu suinoti, kur kasei savo kiauius? Vis
ryt tavs iekojau!
- A jau ia.
- Radaukartono skiaut nuo pakuots ar, tiksliau,
nuo didels siuntini ds.
- Ipaintis u ipaint: ir a kadaise radau rau
don sag.
- Bet tu ir mikis! Daugiau nekalbsiu.
- Gerai, pupuliuk, nesieisk.
- Ant tos skiauts yra raids. Ji guljo po oloje bu
vusiu paklotu, matyt, krito pro proper tarp lent.
- Kok od k tik pasakei?
- Paklotas?
- Ne, po jo.
- Propera?
- itas. Dievai, koks tu mokytas, kaip moki kal
bti! Ar daugiau nieko neradai po tuo daiktu, kur
sakei?
104

- Radau. Surdijusi vini, sag, net juod pie

tuko gal ir popieriaus skiaui, tiesa, nuo drgms
jos virto tyre. Toji skiaut dar geros bkls, matyt,
visai neseniai ten atsidr.
- Atsisk j man. Sakyk, ar js turite echozond
ir mog, kuris mokt juo naudotis?
- Taip, prie savait Mizilmezyje pasinaudojome
juo trij negyvli paiekai ir juos suradom.
- Ar galtum iki penktos valandos pristatyti j
Vigat?
- Gal iprotjai? Dabar pus penki! Po dvie
j valand. A irgi atvaiuosiu ir atveiu t skiaut.
Kam tau jo reikia?
- Kad izonduoiau tavo upakaliuk.
- Atjo direktorius Burdijus. Klausia, ar galtu
mte priimti, turi jums kai k pasakyti, utruks tik
penkias minutes.
- Tegul eina.
Direktorius Burdijus jau deimt met buvo pen
sijoje, bet miestelyje visi j taip vadino, nes daugiau
nei trisdeimt met jis dirbo Vigatos prekybos mo
kyklos direktoriumi. Su Montalbanu jie buvo geri
pastami, direktorius buvo plaios ir gilios kultros
mogus, nepaisydamas savo amiaus gyvai domjosi
gyvenimu: komisaras su juo kartais isiruodavo
raminamj pasivaikiojim molu. eng jo pasi
tikti.
- Diaugiuosi jus matydamas. Ueikit.
- jaupro al ir nutariau pasimatyti. Jei nebiau
rads darbe, biau paskambins.
105

- Klausau.
- Noriau papasakoti kelis dalykus apie t ol,
kurioje radote ginklus. Neinau, ar jie bus doms,
bet...
- Gal juokaujat? Sakykit visk, k inot.
- Taigi pirmiausia noriu pasakyti, kad kalbu
remdamasis tuo, k girdjau i vietos televizijos ir
perskaiiau laikraiuose. Gali bti, kad viskas yra
visikai kitaip. iaip ar taip, kakas pasak, kad mafiozai ar prekiautojai ginklais ang dengus akmens
luit pavert durimis. Tai netiesa. Tuo pasirpino
mano artimo biiulio Lilo Ridzitano senelis.
- Ar inot, kada tai buvo?
- inoma, inau. Apie keturiasdeimt pirmuo
sius metus, kai dl karo pradjo stigti aliejaus, milt,
grd. Anuomet visos ems aplink Krato kaln ir
uol priklaus Dakomui Ridzitanui, Lilo seneliui,
kuris ne visai legaliai buvo usidirbs pinig Ame
rikoje - bent taip kalbta miestelyje. Dakomui Ri
dzitanui ov mintis uverti olos ang akmeninmis
durimis. Vidujejis laik visoki Dievo sist grybi
ir padedamas savo snaus Pietro, Lilo tvo, nele
galiai jas parduodavo. Tie vyrai buvo be skrupul,
usim ir kitais darbeliais, apie kuriuos padors
mons nekalbdavo, yra net susitep krauju. Bet Lilas gim visai kitoks. Jis buvo links literatr, ra
graias eiles, daug skait. Jis man pristat Pavs
krin Tavo kratas, Vitorinio Sicilijos panekesiai...
Ateidavau pas j sveius, daniausiai kai namuose
nebdavo jo tvo - jis gyveno name Krato kalvos
papdje, nuo jros puss.
106

- Jis nugriautas statant tunel?

- Taip, tiksliau, i tunelio ikastos ems paslp
jo pamatus ir griuvsius, nes namas buvo su
griautas prie isilaipinant sjungininkams, per
bombardavim keturiasdeimt treiaisiais.
- Ar galiau susitikti su js draugu Lilu?
- Neinau, ar jis gyvas, ar mirs, n kur gyvena.
Lilas buvo ketveriais metais vyresnis.
- Sakykit, direktoriau, ar kada nors buvot toje
oloje?
- Ne. Kart papraiau Lilo leidimo, bet jis nesu
tiko, buvo gavs grietus nurodymus i senelio ir
tvo. Jis j tikrai bijojo, nusieng j sakymui vien
man iduodamas olos paslapt.
Policijos agentas Balasonas, nors pavard ir buvo
pjemontietika, kalbjo Milano tarme ir atrod pa
vargs lyg po lapkriio antrosios.
Vlinidien linksminkis! - j pamats pagalvo
jo Montalbanas, atsimins Delijaus Tesos eilrat.
Pusvaland pasisukinjs oloje su aparatu, Ba
lasonas nusim ausines ir pavelg komisar dar
labiau paniurs - jei tik tai buvo manoma. Sukly
dau, dabar prie Jakomuc pasirodysiu kaip visikas
kvailys, - pagalvojo Montalbanas. Deimt minui
ibuvs oloje Jakomucis prisipaino sergantis klaus
trofobija ir ijo lauk. Gal todl, kad nra televizi
jos kamer, kurios tave filmuot, - piktdiugikai
mintyse pasiaip Montalbanas.
- Na, kaip? - neikents paklauskomisaras, lauk
damas savo neskms patvirtinimo.
107

- Ten, u sienos, yra, - trumpai tarsteljo Balasonas, kuris buvo ne tik lidnas, bet ir nekalbus.
- Jei js neapsunkint, gal malontumt man
pasakyti, kas yra ten, u sienos? - paklaus Montalbanas pavojingai mandagiai.
- On sit voeuij.
- Gal malontum kalbti italikai?
I pairos ir kalbjimo manieros jis atrod lyg
atuonioliktojo amiaus rm didikas - Balasonas
neinojo, kad dabar bet kuri akimirk, jei nesiliaus,
gali sulaukti kumio tiesiai nos. Jolaimei, pakluso.
- Ten yra tutuma, - tar, - tokio pat dydio kaip
ita ola.
Komisaras nusiramino, jo spjimai buvo teisingi.
T akimirk pasirod Jakomucis.
- Nieko neradai?
Su savo virininku Balasonas buvo ikalbesnis,
Montalbanas panairavo j.
- Radau. U itos olos yra kita. Panaiai kaip
eskim namas, kur rod per televizij, kaip jis va
dinasi, taip, iglu, prie jo stovjo kitas toks pat. Abu
iglu buvo lyg sukabinti, juos jung siauras emas
koridorius. ia yra panaiai.
- Taip, i akies, tas koridorius uverstas akmeni
mis prie daug met.
- Teisingai, - pritar Balasonas, vis lidnesnis. Jei kitoje oloje paslpti ginklai, jie turt bti bent
i Antrojo pasaulinio karo laik.
Pirmas dalykas, kur pastebjo Montalbanas ty
rindamas kartono gaball, ekspertizs deramai
108

dt skaidr plastikin maiel, buvo jo forma:

ji primin Sicilij. Viduryje rykjo juodos raids:
ATO-CAT.
- Facijau!
- Klausau!
- Vl pasiskolink Vinti mons dip, kastu
vus ir kirtiklius. Rytoj a, tu, Dermana ir Galucas
vaiuosim prie uolos.
- Atrodo, jam ten patiko! - sumurmjo Facijus.
Montalbanas jautsi pavargs. aldytuve rado
virt kalmar ir ilaikyto caciocavallo srio gaba
ll. sitais verandoje. Baigs valgyti, nujo dirs
telti aldikl. Ten buvo citrinini led, kuriuos
nam tvarkytoja ruodavo pagal formul vienas,
du, keturi: viena stiklin citrin suli, dvi stiklins
cukraus, keturios stiklins vandens. Pirtus apsi
laiysi. Paskui nutar prigulti ant lovos ir pabaigti
Montalbano roman. Nepajg perskaityti n sky
riaus: kad ir kaip buvo domu, miegas j veik. Atsi
budo po poros valand, pavelg laikrod - dar tik
vienuolikta vakaro. Kai stat laikrod ant spintels,
jo vilgsnis ukliuvo u namo parsineto kartono
gaballio. Pams j nujo tualet. Atsisdo ant
sosto ir altoje neonins lempos viesoje siste
beilijo j. Staiga galvoje aibu nuvito mintis. Jam
pasirod, kad viesa tualete darosi vis rykesn, kol
pagaliau sprogo tarytumblykst. Nusijuok. Kodl
geriausios mintys aplanko tualete? Vl pavelg
kartono gaball. Rytoj ryte pagalvosiu, blaiviu
protu.
109

Bet atsitiko kitaip. Prasivarts lovoje ketvirt va

landos atsikl ir susirado savo draugo, finans gvar
dijos kapitono Aliotos i Montelzos, telefon.
- Atleisk, kad skambinu taip vlai, bet man labai
reikia skubios informacijos. Ar kada nors teko tik
rinti tokio Ingrasijos prekybos centr Vigatoje?
- Tas vardas man nieko nesako. O jei jo neatsi
menu, reikia, kad gal ir buvo tikrinta, bet neatrasta
nieko neteisto.
- Ai.
- Palauk. Tos operacijos yra virilos Lagana dar
bas. Jei nori, jis paskambins tau namus. Juk tu na
muose?
- Taip.
- Luktelk deimt minui.
Telefonas suskambo Montalbanui vos spjus nu
eiti virtuv ir igerti stiklin ledinio vandens.
- ia Lagana, kapitonas man pasak. Taip, pa
skutin kart prekybos centras tikrintas prie du
mnesius, viskas tvarkoje.
- Ar patikrinimas vyko js iniciatyva?
- prasta rutina. Neradome joki paeidim.
Patikkit, retai pasitaiko prekybinink su tokiais
tvarkingais dokumentais. Net ir labai nordamas
negaltum prie nieko prikibti.
- Visk patikrinot? Sskait knygas, faktras,
kvitus?
- Komisare, atsipraau, o kaip, js manymu,
atliekamas patikrinimas? - altai paklaus virila.
- Dl Dievo meils, nenorjau suabejoti js
kompetencija... Mano klausimo tikslas visai kitas.
110

Neinau kai kuri mechanizm, todl praau js

pagalbos. Kaip tokie prekybos centrai apsirpina
prekmis?
- I didmeninink. Penki, deimties, irint,
ko jiems reikia.
- A-a. At galtumt man apsakyti, kas yra Ingrasijos prekybos centro tiekjai?
- Manau, taip. Kakur turiau bti usiras.
- Biau labai dkingas. Rytoj ryte paskambinsiu
jums kareivines.
- A kareivinse! Nedkit ragelio.
Montalbanas igirdo j vilpaujant.
- Komisare? Taigi Ingrasijos tiekjai didmeni
ninkai: trys Milane, vienas Bergame, vienas Tarante,
vienas i Katanijos. Raykite. Milane...
- Atleiskit, pertrauksiu. Pradkite nuo Katanijos.
- Katanijos mon vadinasi Pan, jos savininkas
Salvator Nikozija, gyvenantis...
Neatitiko.
- Ai, gana, - nusivyls siterp Montalbanas.
- Atleiskit, praleidau. Nam apyvokos reikme
nis prekybos centrui tiekia ir kita Katanijos mon,
Brancato.
ATO-CAT, buvo urayta ant kartono skiau
ts. Brancato mon Katanijoje: viskas dera, dar ir
kaip dera! Montalbano diaugsmo ksnis pervr
virilos aus ir j igsdino.
- Komisare? Komisare? Kas atsitiko? Komisare,
jums bloga?

Vienuolika
Pailsjs, ypsantis, su varku ir kaklaryiu, ap
gaubtas odekolono debeslio septint valand ryto
Montalbanas prisistat Ingrasijos prekybos centro
direktoriaus - pono Franesko Lakomars namus.
is prim j ne tik teistai nustebs, bet ir vienomis
trumpikmis su stikline pieno rankoje.
- Kas atsitiko? - atpains komisar, paklaus
direktorius iblykdamas.
- Dulengvi klausimliai ir nebetrukdysiu. Bet prie
tai turiu rimtai jus spti: itas susitikimas turi likti tarp
ms. Jei kamnors apiej prasitarsite, tarkim, savovir
ininkui, a tuo ar kitu pretekstu kiiu jus kaljim,
dl to galiu prisiekti padjs rank ant ugnies.
Kol Lakomar gaud kvap, kurio jam netiktai
pritrko, i buto pasigirdo aius, riantis moters
balsas.
- Pupuliuk, kas ten tokiu metu atjo?
- Niekas, niekas, Karmilina, miegok, - nuramino
j Lakomar ir privr u nugaros duris.
- Komisare, neprietarausit, jei pasikalbsime ia,
laipt aiktelje? Paskutiniame aukte, tiesiai vir
ms, niekas negyvena, nra pavojaus, kad mums
kas nors sutrukdys.
112

- Kur Katanijoje apsirpinate prekmis?

- monse Pan ir Brancato.
- Ar yra nustatyti preki pristatymo terminai?
- Pan pristato prekes kas savait, Brancato kas mnes. Taip sutarm su kitais prekybos centrais,
kuriuos aptarnauja tie patys didmenininkai.
- Gerai. Taigi, jei gerai supratau, Brancato pa
krauna sunkveim preki ir siunia j per prekybos
centrus. Kurioje to kelio dalyje esate js? Kitaip ta
riant...
- Komisare, supratau. Sunkveimis ivaiuoja i
Katanijos, apvaiuoja Kaltanisetos rajon, paskui
Trapanio rajon, po to Montelzos rajon. Mes, Vigatoje, esame paskutinis jo kelions takas, i ms
jis grta tuias Katanij.
- Paskutinis klausimas. Preks, kurias vagys pa
vog, o paskui atidav...
- Js labai protingas, komisare.
- Js irgi, jei atsakote klausim dar jo neigirds.
- Ties pasakius, tas klausimas man neduoda
ramybs. Taigi Brancato mums pristat prekes
anksiau. Laukme j kitos dienos ryte, o jos at
vaiavo ivakarse, baigiantis darbui. Vairuotojas
pasak, kad dl gedulo prekybos centras Trapanyje
buvo udarytas, todl greiiau apsisuko. Tada ponas
Ingrasija, nordamas paleisti sunkveim, liep j
ikrauti, patikrino sra ir suskaiiavo pakus. Bet j
neatpl, pasak, kadjau vlu, jis nesiruoia mokti
u virvalandius ir visk padarys rytoj. Po keleto
valand vyko vagyst. Taigi a svarstau: kas spjo
vagis, kad preks atvetos anksiau?
113

Lakomar vis labiau avjosi savo svarstymais.

Montalbanas nutar jam paprietarauti: direktorius
negaljo per daug priartti prie tiesos, tai bt vis
k sugadin. Ypa todl, kad akivaizdiai jis nieko
neinojo apie Ingrasijos machinacijas.
- Tiedalykai nebtinai susij. Galvagysatjopavog
ti tai, kas jau buvo sandlyje, o rado naujas prekes.
- Taip, bet kodl paskui leido visk surasti?
Tai buvo galvoskis. Montalbanas neinojo, ko
kiu atsakymu patenkinti Lakomars smalsum.
- Ar gali pasakyti, koks ten mikis? - vl paklaus
moterikas balsas, kart labai piktai.
Ponios Lakomars klausa buvo absoliuti. Mon
talbanas pasinaudojo proga ieiti, jis jau suinojo
visk, k norjo suinoti.
- Mano pagarba mielajai sutuoktinei, - pasak
lipdamas laiptais emyn.
Vos pasiek lauko duris, vl ulk auktyn lyg
ant sparn, paspaud dur skambut.
- Js?
Lakomar buvo jau igrs pien, bet vis dar vie
nomis trumpikmis.
- Praau atleisti, umirau. Js tikras, kad ikro
vus prekes sunkveimis ivaiavo visai tuias?
- A to nepasakiau. Jame buvo lik gal penkio
lika dideli pak, kaip pasak vairuotojas, jie buvo
skirti tam prekybos centrui Trapanyje, kur rado
udaryt.
- Koks ia ryt prakeiktas trukdymas? - i buto
atsklido ponios Karmilinos stgsmas ir Montalbanas
pabgo n neatsisveikins.
114

- Manau, bendrais bruoais supratau, kaipginklai

patekdavo ol. Pone kvestoriau, klausykit. Kakokiu
bdu, kur dar turime suinoti, ginklai i kakurio
pasaulio krato patenka Katanijoje sikrusi mon
Brancato. Ten jie saugomi ir pakuojami dideles
des su spaustu mons pavadinimu, lygviduje bt
paprasti prekybos centrams skirti buitiniai elektros
prietaisai. Gav usakym, Brancato veikjai pa
krauna des su ginklais sunkveim kartu su kito
mis prekmis. Atsargos dlei kakur tarp Katanijos ir
Kaltanisetos mons sunkveimis pakeiiamas kitu,
vogtu sunkveimiu: jei kas nors aptikt ginklus,
Brancato vadovai galt tvirtinti esantys niekuo
dti, nieko neinantys apie i nelegali prekyb, nes
sunkveimis yra nej mons, ojie patys yravagysts
aukos. Vogtasis sunkveimis pradeda savo kelion,
vairiuose prekybos centruose, kuriuos aprpina,
palieka, pavadinkim, nekaltuosius pakus, ir galiau
siai vaiuoja Vigat. Bet prie atvykdamas, nakt
stabteli prie uolos ir ikrauna ol ginklus. Anksti
ryte - taip man pasak direktorius Lakomar - pri
stato paskutinius pakus Ingrasijos prekybos centr ir
ivaiuoja. Kelyjeatgal Katanijvogtas sunkveimis
pakeiiamas tikruoju, priklausaniu monei, ir is
grta mon lyg bt pristats prekes. Gal kaskart
persukdami spidometro parodymus. Taip jie elgiasi
jau kokius trejus metus, nes Jakomucis pasak, kad
ola rengta madaug prie tiek laiko.
- Js paaikinimas apie j veikimo bd eina
tiesiog kaip per sviest, - tar kvestorius. - Bet vis
dar nesuprantu, kam reikjo vaidinti vagyst.
115

- Jie taip elgsi veriami aplinkybi. Atsimenate

susiaudym tarp karabinieri patrulio ir trij nu
sikaltli Santa Liucijos apylinkse? Vienas karabi
nierius buvo sueistas.
- Taip, atsimenu, bet kaip tai susij?
- Vietos radijas apie tai prane apie dvideimt
pirm valand, kaip tik tada, kai sunkveimis buvo
pakeliui ol. Santa Liucija yra madaug u trij ke
turi kilometr nuo kontrabandinink tikslo, o jie,
matyt, igirdo ini per radij. Bt buv neatsargu
negyvenamoje vietoje susidurti su policijos patruliu,
o susiaudymo viet j atvaiavo ne vienas. Todl
nutarta vaiuoti tiesiai Vigat. inoma, juos galjo
sulaikyti kokiame nors patikrinimo poste, taiau tai
bt buvs maesnis blogis, jie bt isisuk. Taip
ir atsitiko. Taigi jie atvaiuoja gerokai per anksti ir
papasakoja istorij apie udaryt prekybos centr
Trapanyje. Apie netiktas klitis sptas Ingrasija
liepia ikrauti prekes, o sunkveimis tarytum iva
iuoja atgal Katanij. Jame tebra ginklai, tos d
s, kurios, kaip pasakoma direktoriui Lakomarei,
skirtos prekybos centrui Trapanyje. Sunkveimis
paslepiamas netoli Vigatos, Ingrasijos ar kokio kito
bendrininko valdose.
- Kartoju klausim: kamreikjo vaidinti vagyst?
I ten, kur buvo paslptas, sunkveimis galjo pui
kiausiai pasiekti uol, neusukdamas Vigat.
- To btinai reikjo. Jei j su penkiolika di
be vatarai bt sustabd karabinieriai, finans
gvardija ar dar kas nors, kilt tarimas. O atidarius
bent vien d bt kilusi tikra velniava. Btinai
116

reikjo paimti pas Ingrasij paliktas des, kuri jis

specialiai nenorjo atidaryti.
- Pradedu suprasti.
- Nakt sunkveimis grta prekybos centr.
Sargas neatpasta nei vyr, nei sunkveimio, nes
ivakarse budjo ne jis. Jie pakrauna neatidarytas
des, nuvaiuoja prie olos, ikrauna des su gink
lais, grta, palieka sunkveim prie degalins ir ai
dimas baigtas.
- Atsipraau, bet kodl jie negaljo ikrauti pa
vogtj preki ir vaiuoti toliau Katanij?
- Tai - genialus planas: su visomis pavogtomis
prekmis atrastas sunkveimis suklaidino tyrim.
Mes priversti sivaizduoti paeminim, grasinim,
spjim dl nesumoktos duokls. odiu, jie ver
ia mus imtis tyrimo daug emesniu lygiu, kuris
ia - beveik kasdienis reikinys. O Ingrasija puikiai
atlieka savo vaidmen, papasakodamas absurdik
istorij apie, jo odiais tariant, pokt.
- Tikrai genialu, - tar kvestorius.
- Taip, taiau dmiai siirjus visada galima
rasti koki klaid, rikt. iuo atveju jie nepastebjo,
kad ply tarp olos grind lent sprdo kartono
skiaut.
- Taigi, taigi, - susimsts pratar kvestorius.
Paskui paklaus lyg pats savs:
- domu, kur dingo tuios ds.
Retkariais jis nesuprasdavo paprasiausi da
lyk.
- Gal jas pakrov koki main ir sudegino lau
kuose. Nes prie olos buvo maiausiai dvi mainos,
117

kad galt nuveti sunkveimio vairuotoj, kai is

paliks j aiktelje.
- Taigi be tos kartono skiauts mes nieko neb
tume suprat, - ubaig kvestorius.
- Na, viskas ne visai taip, - tar Montalbanas. A jau ir kitu keliu, kuris neivengiamai bt mane
atveds prie t pai ivad. Matot, jiems teko nu
udyti varg senol.
Kvestorius paoko siuts.
- mogudyst? Kodl a nieko apie tai neinau?
- Nes ji buvo umaskuota kaip avarija. Tik vakar
vakare sitikinau, kad automobilio stabdiai buvo
sugadinti.
- Ar tai pasak Jakomucis?
- Dl Dievo meils! Jakomucis labai geras ir mie
las, ir labai kompetentingas, bet su juo susidti bt
buv tas pats, kas sukviesti spaudos konferencij.
- Kuri dien teks Jakomuciui surengti toki pirt,
kad plaukai pasiiaut, - atsiduso kvestorius. - Pa
pasakokite man visk, bet i eils ir neskubdamas.
Montalbanas jam papasakojo Mizurakos istorij
ir apie jo laik.
- Jonuudymas buvo beprasmis, - ubaig. - u
dikai neinojo, kad jis isiunt man laik.
- Paklausykite, kodl, jei tiktume Mizuraka, kai
vyko ta inscenizuota vagyst, Ingrasijai reikjo bti
netoli savo prekybos centro?
- Tam, kad ikilus kokioms nenumatytoms, ne
parankioms aplinkybms jis bt pasirods ir paai
kins, kad viskas teista, jis siunia atgal prekes, nes
Brancato supainiojo usakym.
118

- O naktinis sargas aldytuve?

- Kad jis nesukelt pavojaus, jie tiesiog bt jo
atsikrat.
- K darysime toliau? - paklaus kvestorius pa
tyljs.
- Tano Graiko dovana, nors jis ir nepasak vard,
labai vertinga, - pradjo Montalbanas. - Negalime
jos ivaistyti bergdiai. Jei elgsims protingai, su
iupsime vis rat, kurio dyd dabar sunku ir numa
tyti. Reikia veikti atsargiai. Ikart sum Ingrasij
ir k nors i Brancato mons nieko nepasieksim.
Turime prisikasti prie stambesni uv.
- Visikai sutinku, - pritar kvestorius. - spsiu
kolegas Katanijoje, kad dmiai stebt...
Jis nutilo, susirauk persmelktas skaudios min
ties apie kurmPalerme, kurio suteikta informacija
padjo nuudyti Tan. Katanijoje irgi galjo bti toks
kurmis.
- Veiksime neskubdami, - nusprend. - Seksi
me tik Ingrasij.
- Tuomet einu pas teisj gauti reikaling galio
jim, - tar komisaras.
Jau eng pro duris, kai kvestorius j paauk.
- inot, mano mona jauiasi daug geriau. Ar
jums tikt etadienio vakaras? Turime apie daug
k pasikalbti.
Teisjas Lo Bjankas atrod neprastai gerai nusi
teiks, spindiniomis akimis.
- Gerai atrodot, - nesusilaik nepasaks Mon
talbanas.
119

- Taip, taip, tikrai gerai jauiuosi.

Jis apsidair, nutais smokslininko veid, palin
ko prie komisaro ir tyliai prakalbo.
- Ar inojot, kad Rinaldo deinioji ranka buvo
su eiais pirtais?
Montalbanui akimirk atm ad. Paskui prisi
min, jog teisjas jau daug met ra isam veikal
Rinaldo ir Antonijaus Lo Bjanko, karaliaus Martyno
Jaunesniojo (1402-1409) laik Dirdenio univer
siteto prisiekusij magistr, gyvenimas ir ygiai,

sitikins, kad jie yra jo giminaiiai.

- Tikrai? - paklaus Montalbanas diugiai nuste
bs. Veriau jam pritarti.
- Taip, pone. Dein ranka su eiais pirtais.
Galjo nuostabiai smaukytis, - norjo ventva
gikai pasakyti Montalbanas, bet susivald. Papasa
kojo teisjui apie nelegal ginkl gabenim ir apie
Mizurakos nuudym. Taip pat paaikino, kokios
strategijos nort laikytis, ir papra leidimo klau
sytis Ingrasijos pokalbi telefonu.
- Tuoj pat gausite leidim, - pasak Lo Bjankas.
Paprastai jis dar bt abejojs, dars klitis, var
dijs galimus vargus, bet kart, laimingas ant dei
ns Rinaldo rankos atrads eis pirtus, bt davs
Montalbanui leidim kankinti, pasodinti ant kuolo
ir sudeginti ant lauo.
Namuose Montalbanas apsivilko maudymosi kel
naites ir ilgai plaukiojo jroje, paskui sugro vid,
nusiluost, bet neapsireng, aldytuve nieko nerado,
taiau orkaitje ppsojo indas su keturiomis mili
no

nikomis makaron ir baklaan apkepo - Olimpo

diev verto patiekalo, porcijomis, suvalg dvi por
cijas, vl kio ind orkait, prisuko adintuv, va
land kietai numigo, atsikl, nusipraus po duu,
apsivilko tuos paius nevarius dinsus ir markinius
ir ivaiavo darb.
Facijus, Dermana ir Galucas jau lauk apsivilk
darbiniais drabuiais, o vos j pamat iupo rankas
kastuvus, kirtiklius ir utrauk kaip kumei choras,
mojuodami ore ikeltais rankiais:
- kov! kov! em tiems, kas j dirba!
- Visiki kvailiai, - tiek tepasak Montalbanas.
Prie jimo oljau lauk Prestija, Galuco svainis
urnalistas, su operatorium, kuris buvo apsirpins
dviem galingais ibintais ir akumuliatoriumi.
Montalbanas sunairavo Galuc.
- inote, - tar is parausdamas, - kadangi pra
eit syk leidote...
- Gerai jau, gerai, - nukirto komisaras.
Jie jo ol, kurioje laikyti ginklai, ir pagal Montalbano nurodym Facijus, Dermana ir Galucas m
ardyti mr. Akmenys buvo sukiblygsumryti. Visi
darbavosi geras tris valandas, komisaras, Prestija ir
operatorius taip pat kibo darb pakaitomis. Galiau
siai siena buvo iardyta. Kaip Balasonas ir sak, jie
ivydo koridori, jo kitas galas skendjo tamsoje.
- Eisi tu, - paliep Montalbanas Facijui.
is pam ibint, atsigul ant ems ir pilvu
nuliau. Po keli sekundi pasigirdo nuostabos
kupinas balsas:
121

- O Dieve, komisare, ateikit pairti!

- Js ateisite, kai pakviesiu, - visiems sak Montalbanas, bet jo odiai buvo pirmiausia skirti ur
nalistui, mat is, igirds Facijaus riksm, suvirpjo
ir jau norjo pulti pilvu ant ems ir liauti.
Koridoriaus ilgis buvo beveik toks pat, kaip Montalbano gis. Akimirksniu atsidr kitoje pusje ir
jung ibint. Antroji uola buvo maesn u pirmj
ir atrod sausesn. Per vidur patiestas dar gerai i
silaiks kilimas. Prie jo kairiojo krato stovjo gilus
dubuo. Deinje, simetrikai jam, stovjo molinis
sotis. Ties priekiniu kilimo kratu, per vidur, gu
ljo natralaus dydio molinis aviganis uo. Ant ki
limo lyg siaubo filme guljo du apsikabin sudiv
knai.
Montalbanas pajuto, kaip jam atm ad, ne
pajg prasiioti. Kakodl prisimin tuodu jau
nuolius, kuriuos uklupo besimylinius pirmojoje
oloje. Likusieji pasinaudojo jo tyljimu ir neatsispyr
smalsumui vienas po kito liau vid. Operato
rius jung viesas ir pradjo kartligikai filmuo
ti. Niekas nepratar n odio. Pirmas atsipeikjo
Montalbanas.
- Pranek ekspertizei, teisjui ir daktarui Paskvanui, - tar.
Jis n nepasisuko Facij. Stovjo lyg paker
tas ir irjo vaizd prieais, tarsi bijodamas, kad
maiausias judesys gali paadinti i sapno, kuriame
dabar gyveno.

122

Dvylika
Isivadavs i j sukausiusi ker, Montalbanas su
riko visiems sustoti nugaromis prie sienos, nejudti,
nevaikioti po ol, kurios grindys buvo padengtos
smulkiu rausvu neinia i kur pribirusiu smliu - jis
matsi ir ant sien. Pirmojoje oloje to smlio nebu
vo, gal jis kakaip pristabd lavon irim. Gulintieji
buvo vyras ir moteris, j amiaus i pairos nega
ljai nustatyti. Tai, kad jie skirting lyi, komisa
ras nusprend i kn padties, tikrai ne i lytini
organ, kuri jau neliko n pdsako - juos nutryn
laikas. Vyras guljo ant ono, ji guljo auktielnin
ka, jo ranka laik apglbusi j per krtin. Taigi jie
buvo apsikabin, ir apsikabin turjo likti aminai,
nes tai, kas kadaise buvo vyro ranka, tarsi sulipo,
susiliejo sujos krtine. Taiau vyks kitaip, netrukus
daktaras Paskvanas juos iskirs. Po susiraukljusia,
sudivusi oda bolavo kaulai. Knai idivo ir vir
to grynja forma. Jiedu atrod lyg ypsotsi: susi
traukusios, sitempusios lpos atideng dantis. Prie
jo galvos stovjo dubuo, pilnas kakoki skrituli,
prie jos stovjo molinis sotis, toks, kok kaimieiai
nedavosi laukus, kad ilaikyt vs vanden. Prie
poros koj guljo terakotinis uo, gal metro ilgio,
123

ilaiks pilk ir balt kailio spalv. Amatininkas j

pavaizdavo itiestomis priekinmis ir sulenktomis
upakalinmis kojomis, pravirais nasrais, ikitu
raudonu lieuviu, vitriomis akimis; uo guljo, bet
tarsi saugot. Kilimas vietomis buvo pradils, pro
skyles matsi smlis, gal jos buvo senos, gal kilimas
toks buvo jau tada, kai j atne paties oloje.
- Visi ieikit! - sak Montalbanas, paskui pasisu
ko Prestij ir operatori: - Ir ijunkit viesas!
Staiga suvok, koki al daro vies skleidia
mas kartis ir j buvimas oloje. Liko vienas. Pasi
viesdamas ibintu, apirjo dubens turin, skritu
liai buvo monetos, varins, paaliavusios. Atsargiai
dviem pirtais pam vien geriausiai isilaikius
pinig, tai buvo dvideimties cent moneta, nukalta
1941-aisiais, vienojejos pusje buvo karalius Viktoras
Emanuelis III, kitoje - moters profilis su faistiniu
enklu. Nukreips vies mirusiojo galv pamat,
kad jo smilkinyje iojja skyl. Per daug inojo, kad
nesuprast, jog j paliko kulka: jis nusiud arba
buvo nuudytas. Bet jei jis nusiud, kur dingo gin
klas? Ant jos kno nesimat joki smurtins mirties
pdsak. Komisaras stovjo susimsts: tiedu gu
lintieji buvo nuogi, bet oloje drabui nesimat. K
tai reik? ibinto viesa staiga ugeso, prie tai net
nenusilpusi ir nepageltusi. Isikrov baterija. Mon
talbanas akimirkai apako, nebegaljo susiorientuoti.
Bijodamas pridaryti alos, pritp ant smlio lauk
damas, kol akys apsipras su tamsa - netrukus turjo
pamatyti viesesn koridoriaus angos lop. Bet t
keli tamsos ir visikos tylos sekundijampakako,
124

kad pajust neprast kvap, kur - neabejojo - jau

buvo kakur uuods. Paband prisiminti kur, nors
tai buvo visikai nesvarbu. Nuo vaikysts jis instink
tyviai suteikdavo kvapams spalvas. vardijo kaip
tamsiai ali. Tada atsimin, kur pirm kart j pa
juto: Kaire, Cheopso piramidje, koridoriuje, kuris
buvo udarytas lankytojams, bet jo draugo egiptieio
rpesiu jis buvo j leistas. Staiga pasijuto quaquaraqua, niekam nejauianiu pagarbos menkysta.
Ryte, uklups du besimylinius jaunuolius, jis i
niekino gyvenim; dabar, prie dviej kn, kurie
turjo aminai likti ramybje vienas kito glbyje, jis
iniekino mirt.
Gal dl io sins priekaito nenorjo dalyvau
ti Jakomucio ir jo ekspert bei daktaro Paskvano
netrukus prasidjusiame olos ikraustymo darbe.
Atsisds ant akmens, dengusio pirmosios olos, ku
rioje laikyti ginklai, ang, spjo surkyti penkias
cigaretes, kai igirdo siaudrinus, suirzus daktaro
Paskvano bals.
- Kur prapuol teisjas?
- Klausiate mans?
- Jei jis tuoj pat nepasirodys, ia viskas nueis u
niui ant uodegos. Turiu iveti lavonus Montelz,
dti juos aldytuv. Jie irsta tiesiog akyse. K man
daryti?
- Surkykit su manim cigaret, - Montalbanas
paband j nuraminti.
Teisjas Lo Bjankas atvyko dar po ketvirio va
landos, komisaras tuo tarpu spjo surkyti dar dvi
cigaretes.
125

Lo Bjankas isiblaks apsidair, o kadangi mi

rusieji nebuvo karaliaus Martyno jaunesniojo laik,
tarsteljo teismo daktarui:
- Darykit k norit, tai sena istorija.
Televigatakanalas ikart sugalvojo, kaip pateikti
naujien. Puss devintos ini laidoje pirmiausia pa
sirod susijaudins Prestijos veidas, jis prane apie
neregt sensacij, atsiradusi dka, kaip pasak,
vienos i geniali nuojaut, dl kuri Vigatos ko
misaras Salvas Montalbanas yra, ko gero, vienintelis
toks tyrjas visoje saloje, ir, kodl gi ne? gal net visoje
Italijoje. Toliau papasakojo apie komisaro vykdyt
dramatik besislapstanio iauriojo mafijos boso
Tano Graiko sulaikym ir olos su ginkl sandliu
atradim. Buvo parodyta itrauka i Tano sumimo
proga surengtos spaudos konferencijos, joje apkvai
ts, lemenantis tipas, kurio vardas ir pareigos rod j
esant komisaru Montalbanu, sunkiai galjo suregzti
du odius. Toliau Prestija papasakojo, kaip nepri
lygstamasis tyrjas nuspjo, kad u olos su ginklais
yra kita ola, sujungta su pirmja. A pasitikjau
komisaro nuojauta ir nuvykau ten kartu su savo ope
ratoriumi Derlandu Skiriro, - kalbjo Prestija. Pas
kui jis mslingu balsu udav kelet klausim: kokias
paslaptingas paranormalias galias turi komisaras?
Kas privert j galvoti, kad nuo laiko pajuod akme
nys slepia sen tragedij? Gal komisaro vilgsnis yra
kaip Supermeno aki rentgeno spinduliai?
Montalbanas, irjs laid savo namuose ir jau
ger pusvaland negaljs rasti vari kelnaii, nors
126

jos kakur turjo bti, igirds paskutin klausim

pasiunt j iknon.
Kol buvo rodomi oloje nufilmuoti vaizdai, Prestija tikinamai pristat savj versij. Jis nieko ne
inojo apie skyl vyro smilkinyje, todl prakalbo
apie mirt i meils. Pasakjo, du simyljliai, kuri
meilei prieinosi j tvai, usidar oloje, umrijo
ang ir pasiryo mirti badu. Savo paskutiniajame
prieglobstyje jie paties sen kilim, pasistat sot
vandens ir apsikabin lauk mirties. Apie duben
su monetomis urnalistas nutyljo - is niekaip ne
derjo su jo pieiamu vaizdu. Jie neatpainti, ts
Prestija, toji istorija nutiko maiausiai prie penkias
deimtis met. Paskui jau kitas urnalistas prabilo
apie dienos vykius: eeri met mergait iprie
vartavo ir umu akmeniu jos dds i tvo puss,
ulinyje rastas lavonas, per susiaudym Merfyje trys
mons nuauti ir keturi sueisti, darbininkas uvo
darbo vietoje, pradingo stomatologas, nusiud lu
pikautoj smaugiamas prekybininkas, apkaltintas
kyininkavimu ir korupcija, suimtas Monteverdins tarybos narys, nusiud provincijos tarybos pir
mininkas, apkaltintas vogt daikt slpimu, jroje
rastas lavonas...
Montalbanas prie televizori umigo giliausiu
miegu.
- Alio, Salvai? ia Ded. Iklausyk ir neper
trauk savo nesmonmis. Man reikia su tavim susi
tikti, turiu kai k tau pasakyti.
- Gerai, Ded, jei nori, inakt.
127

- A ne Vigatoje, esu Trapanyje.

- Tai kada?
- Kokia iandien diena?
- Ketvirtadienis.
- Ar tinka etadien vidurnakt prastoje vietoje?
- Ded, etadien vakarieniauju suvienu mo
gum, bet galsiu ateiti. Jei vluoiau, palauk.
Ded skambutis (jo balsas buvo toks susirpi
ns, kad Montalbanui nekilo noro juokauti) paadi
no paiu laiku. Buvo deimta, nustat Retelibera
kanal. Nikolo Dzitas, protingo veido raudonplaukis
ir raudonmintis, pradjo savo ini laid pranei
mu apie darbininko t Feloje, is sprogus dujoms
sudeg gyvas. Pateik pavyzdi, kaip maiausiai
devyniasdeimt procent moni savinink spjauna
saugumo normas. Paskui perjo prie valdios parei
gn sumim dl vairi kyi ir papirkim ir pa
sinaudojo proga priminti klausytojams, kaip vairs
atsakingi valdios pareignai veltui bando prastumti
statymus, kurie sutrukdyt prasidjusiam valymui.
Treioji pristatyta tema buvo prekybininko, nebega
ljusio grinti lupikautojui skol, saviudyb, jis
vertino vyriausybs priimtas priemones prie lupi
kavim kaip visikai neveiksmingas. Kodl - klau
s - io blogio tyrjai taip kruopiai siekia atskirti
lupikavim ir mafij? Kiekyra bd plauti nevarius
pinigus? Pagaliau prakalbo apie oloje rastus lavonus,
bet labai domiu poiriu, netiesiogiai polemizuoda
mas su Prestija ir Televigata dl inios pateikimo.
Kadaise - pasak - kakas tvirtino, kad religija yra
128

opijus liaudiai, iandien reikt sakyti, kad tikrasis

opijus yra televizija. Tarkim: kodl kakam reikjo
pristatyti radin kaip beviltik dviej simyljli,
kuriems udrausta vienas kit mylti, saviudyb?
Kuo remdamasis jis tai tvirtino? Jaunuoli palaikai
rasti nuogi, kur dingo j drabuiai? Oloje nebuvo
ginklo. Kaipjie nusiud? Mir badu? Na jau! Kodl
prie vyro stovjo dubuo su smulkiomis monetomis,
iandien jau nebenaudojamomis, bet anuomet dar
buvusiomis apyvartoje: kad sumokt Charonui u
perklim per Stiks? Tikroji tiesa ta, kad mogu
dyst norta pateikti kaip saviudyb i meils. O
ms dienomis, kurios tamsios ir nirios dl hori
zonte susikaupusi debes - baig - tokia istorija
prasimanoma siekiant apdumti monms akis, kad
televizijos serial scenaristo sukurta meils pasaka
atitraukt j dmes nuo svarbesni problem.
- Mylimasis, ia Livija. Noriu tau pasakyti, kad
usakiau vietas lktuve. Iskrendame i Romos, todl
turi nusipirkti biliet i Palermo Fiumiino oro
uost, a t pat padarysiu i Genujos. Susitiksime
oro uoste ir kartu ssime lktuv.
- Mhm.
- Usakiau ir viebut, viena mano draug ten
gyveno, sak, labai graus, bet ne prabangus. Manau,
tau patiks.
- Mhm.
- Iskrendame po penkiolikos dien. A tokia
laiminga. Skaiiuoju dienas ir valandas.
- Mhm.
129

- Salvai, kas atsitiko?

- Nieko. Kas galjo atsitikti?
- Neatrodo, kad diaugtumeis.
- Diaugiuosi, neisigalvok.
- Salvai, klausyk, jei paskutin minut pasitrauk
si - a iskrisiu viena.
- Liaukis.
- Gali pasakyti, kas tave gl?
- Niekas. Miegojau.
- Komisaras Montalbanas? Labas vakaras. Skam
bina direktorius Burdijus.
- Labas vakaras, klausau.
- Labai atsipraau, kad trukdau jus namuose. K
tik per televizij igirdau apie rastus du lavonus.
- Galtumt juos atpainti?
- Ne. Skambinu dl vienos detals, apie kuri
televizijoje tik usiminta, bet jus galt sudominti.
Tai - molinis uo. Jei neprietarautumt, rytoj ryte
ateiiau skyri kartu su sskaitininku Buruanu,
pastate?
- I matymo. Ar jums tikt deimt?
ia, - pasak Livija, - noriu tai padaryti ia,
negaikim. Jie buvo tarsi parke, tarp medi. Poj
kojomis liauiojo imtai vairiausi sraigi: vynuo
gins, akmensraigs, storalpi laitens, mikins
juostasraigs, margosios medsraigs, auktens.
Kodl kaip tik ia? Grkime main, po penki
minui jau bsime namie, ia gali kas nors atei
ti. - Nesiginyk, kvaily, - pertar Livija, paiupo
130

jo kelni dir ir negrabiai paband j atsegti. A

pats, - tar Montalbanas. Livija akimirksniu apsi
nuogino, jo kojos vis dar pynsi kelnse ir trumpi
kse. Ji pratusi greitai nusirengti, - pagalvojo ap
imtas sicilietiko pavydo. Livija parkrito ant drgnos
ols iergusi kojas, rankomis glamondama sau
krtis, o jis pasibjaurjs igirdo trakint jos kno
traikomas sraiges. Nagi, greiiau. Montalbanui
pagaliau pavyko nusirengti, jis virpjo altame ore.
Livijos knu jau liau kelios sraigs. K nori su
tokiu padaryti? - paklaus ji, paaipiai nuvelgusi
jo pauktuk. Nutaisiusi gailesting veid atsiklau
p, pam j rank, paglost, sikio burn. Kai
pajuto, kad jis jau pasiruos, vl atsigul kaip prie
tai. Dulkink mane, greiiau, - tar. Kodl ji tokia
vulgari? - pagalvojo jis suglums. Kai ruosi j
eiti, u keleto ingsni pamat un. Baltas su ky
aniu raudonu lieuviu, jis grsmingai urzg, iep
damas dantis, i nasr nutsusiomis seilmis. Kada
jis atbgo? Kas tau? Vl nulpo?- Ten uo. - Ko
tau rpi tas uo! Kruk mane. T akimirk uo pa
oko ir jis sustingo isigands. uo nusileido u keli
centimetr nuo jo galvos, sustingo, iblyko, atsigul
itiess priekines ir paspauds po savimi upakalines
kojas, virto netikru, terakotiniu. Tai buvo uo i olos,
sergjs negyvlius. Staiga inyko dangus, mediai,
ol; aplink juos atsirado uolins sienos ir lubos, ir
jis suprato, jog tiedu negyvliai yra ne du nepas
tamieji, o jiedu su Livija.
Atsibudo i komaro tankiai alsuodamas, su
prakaitavs ir ikart mintyse atsipra Livijos, kad
131

susapnavoj toki nevanki. K reik uo? Ir visur

liauiojanios lykios sraigs?
uo tikrai turjo turti kakoki prasm.
Eidamas skyri prajo pro kiosk ir nusipirko du
saloje leidiamus laikraius. Abiejuose buvo plaiai
aprayti oloje atrasti knai, pirmojoje oloje rastus
ginklus visi jau buvo pamir. Palerme leidiamas
laikratis neabejojo, jog tai yra saviudyb i meils,
o Katanijoje leidiamas laikratis neatmet ir mog
udysts hipotezs, tiesa, palikdamas ir saviudybs
versijos galimyb. Straipsnis pavadintas Dviguba
saviudyb ar dvejopa mogudyst? priskiriant
iems odiams mslingus ir miglotus skirtumus.
Kita vertus, is laikratis visada stengsi nepareikti
pozicijos, nesvarbu, dl karo ar dl ems drebjimo,
taipvienu viu nuaudamas du zuikius, todl garsjo
kaip nepriklausomas ir liberalus. N viename nebuvo
parayta apie sot, duben ir terakotin un.
Vos Montalbanas pereng slenkst, Katarela dus
damas paklaus, k turt atsakyti imtams skambi
nani urnalist, kurie nori su juo pasikalbti.
- Pasakyk, kad ivykau misij.
- Ir tapot misionieriumi? - aibikai pajuokavo
policininkas ir griausmingai nusijuok.
Montalbanas pagalvojo, kad vakar vakare pasielg
protingai prie umigdamas ijungs telefon.

132

Trylika
- Daktaras Paskvanas? Kalba Montalbanas. Norjau
suinoti, ar turite naujien.
- Taip, pone. Mano mama peralo, o mano an
kui ikrito dantukas.
- Daktare, js pykstat?
- inoma!
- Ant ko?
- Js man paskambinot klausdamas, ar yra nau
jien! Svarstau, kaip jums uteko lumo uduodi
man klausim devint valand ryto! Gal manot,
kad praleidau nakt pjaustydamas t negyvli pil
vus it koks plrnas, koks maitvanagis? A nak
timis miegu! O dabar dirbu prie skenduolio, kur
rado Tore Spakato. Nors jis visai ne skenduolis, nes
prie mesdami jr jam tris kartus dr peiliu
krtin.
- Daktare, nortumt kirsti layb?
- Dl ko?
- Dl to, kad js praleidote nakt prie t dviej
negyvli.
- Na gerai, atspjot.
- K suinojot?
133

- Kol kas nedaug galiu pasakyti, reikt patikrinti

dmiau. Tikra tik tai, kad jie nuauti. Jis kulka
smilkin, ji kulka ird. Moters aizdos nesimat,
nes j deng jo ranka.
- Ar jie nuauti oloje?
- Nemanau, ko gero, atneti ten jau mir ir vl
paguldyti, nuogi.
- Nenoriau suklysti, bet jie turjo bti jauni,
labai jauni.
- Kaip manote, kada tai vyko?
- Galiu pabandyti spti, bet priimkit mano sp
jim ne beslygikai: madaug prie penkiasdeimt
met.
- Mans niekam nra, ketvirt valandos neper
junk joki skambui, - sak Montalbanas Karatelai. Paskui udar kabineto duris, gro prie raomo
jo stalo, atsisdo. Mimi Audelas irgi sdjo, tiesia
nugara, sustings.
- Kuris pradeda? - paklaus Montalbanas.
- A pradsiu, - atsak Audelas, - nes a praiau
ito pokalbio. Manau, atjo laikas pasikalbti.
- Klausau.
- Ar gali pasakyti, k a tau padariau?
- Tu? Tu nieko man nepadarei. Kodl klausi?
- Nes pradjau iajaustis kaip svetimas. Tunieko
man nepasakoji apie savo darbus, laikai mane nuo
aly. Esu sieids. Tarkim, manai, teisinga, kad nu
tyljai t istorij su Tanu Graiku? A ne Jakomucis,
kuris visk iplepa, moku laikyti paslapt. Apie tai,
kas vyko mano policijos skyriuje, suinau i spau
134

dos konferencijos. Manai, teisinga taip elgtis su savo

pavaduotoju, o a vis dar juo esu?
- Juk supranti, kad reikalas buvo labai subtilus?
- Kaip tik todl ir pykstu. Nes manai, kad a nesu
tas mogus, kuris tinka subtiliems reikalams.
- Niekada taip negalvojau.
- Negalvojai, bet taip elgeisi. Kad ir ta istorija su
ginklais, kuri suinojau visikai atsitiktinai.
- Mimi, klausyk, reikjo veikti greitai, netiktai,
nepagalvojau tave spti.
- Nekalbk niek, Salvai. Viskas visai kitaip.
- Ir kaipgi?
- Pasakysiu. Susikrei sau skyri pagal savo pa
veiksl ir panaum. Nuo Facijaus iki Dermana ir
Galuco, imk kur nori, jie yra tik paklusnios vienos
galvos rankos - tavo galvos. Jie neprietarauja, ne
abejoja, jie vykdo. ia svetimi tik du mons: Katarela ir a. Katarela todl, kad yra per daug kvailas,
o a...
- Todl, kad esi per daug protingas.
- Matai? Ne a tai pasakiau. Tu priskiri man pui
kyb, kurios neturiu, ir darai tai piktybikai.
Montalbanas pasiirjo j, atsistojo, susikio
rankas kienes, apjo kd, ant kurios sdjo Audelas, sustojo.
- Mimi, ia nra nieko piktybiko. Tu tikrai pro
tingas.
- Jei i ties taip manai, kodl mane atskiri? Ga
liau bti naudingas bent tiek pat, kiek kiti.
- Tai ir svarbiausia, Mimi. Ne tiek pat kiek kiti,
o daugiau u kitus. Sakau tau atvirai, nes privertei
135

mane apmstyti savo elges tavo atvilgiu. Gal tai

man ir kelia didiausi nerim.
- Taigi, nordamas suteikti tau malonumo, tur
iau nuprotti?
- Jei nori pyktis - galime pyktis. Bet a ne tai
norjau pasakyti. Sulaiku supratau, kad esu vienias
mediotojas, atleisk u kvail palyginim, gal jis yra
klaidingas, mgstu medioti briu, bet t mediokl
noriu surengti pats vienas. Tai - btina slyga, kad
mano protas suktsi teisinga kryptimi. Protinga kito
mogaus pastaba mane prislegia, visai dienai imua
i vi ir a nebegaliu protauti.
- Supratau, - tar Audelas, - teisingiau, seniai
tai inojau, bet norjau, kad tu pats man tai pasa
kytum, patvirtintum. Todl sakau tau be jokio prie
ikumo ir pykio: iandien pat paraysiu kvestoriui
praym perkelti mane kitur.
Montalbanas pairjo j, prisiartino, palinko
priek, udjo rankas jam ant pei.
- Ar patiksi, jei pasakysiu, kad dl to man bt
labai skaudu?
- Povelni! - pratrko Audelas. - Tu nori visus
laikyti savo rankose? Koks tu mogus? I pradi
elgiesi su manimkaip su do gabalu, o dabar bandai
suadinti manojausmus? Ar inai, kad esi siaubingas
egoistas?
- Taip, inau, - atsak Montalbanas.
- Leiskite jums pristatyti sskaitinink Buruan,
kuris maloniai sutiko ateiti ia kartu su manimi, ceremoningai prabilo direktorius Burdijus.
136

- Sskits, - Montalbanas mosteljo du nutriu

usius krslus kabineto kampe, jie buvo skirti svar
biems lankytojams. Sau pam vien i dviej prie
raomojo stalo stovini kdi, paprastai skirt
tiems, kurie buvo ne tokie svarbs.
- Manau, kad privaliau pataisyti ar bent pa
tikslinti tai, k iomis dienomis girdjau per televi
zij, - pradjo direktorius.
- Pataisykite ir patikslinkite, - nusiypsojo Mon
talbanas.
- Mudu su sskaitininku beveik vienmeiai, jis
tik ketveriais metais vyresnis u mane, ir mes atsi
mename tuos paius dalykus.
Direktoriaus balse Montalbanas igirdo pasidi
diavimo gaidel. Tam jis turjo teis: Buruanas tirtantis, apsiblaususiomis akimis - atrod senesnis
u draug maiausiai deimia met.
- Matot, po Televigata reportao, kuriame pa
rodyta ola, kurioje rasti...
- Atleiskit, pertrauksiu. Praeit kart kalbjote
apie ol, kurioje rasti ginklai, bet apie it neusimint. Kodl?
- Nes nieko apie j neinojau, Lilas niekada jos
neminjo. Taigi ikart po laidos paskambinau ss
kaitininkui Buruanui, norjau patvirtinimo, nes t
un jau esu mats.
uo! tai kodl sapnavo j komare, direktorius
pokalbyje telefonu buvo apie j usimins. Pajuto
jam tiesiog vaikik dkingum.
- Nortumt kavos? Gretimame bare ji tiesiog
nuostabi!
137

Abudu tuo pat metu papurt galvas.

- Limonado? Kokakolos? Alaus?
Jei jo nebt sustabd, netrukus bt jiems pa
sils po deimt tkstani lir.
- Ne, ai, nieko nereikia, inote, ms amiu
je... - padkojo direktorius.
- Tuomet klausau.
- Veriau tegul kalba sskaitininkas.
- Nuo 1941 met vasario iki 1943 met liepos,
dar labai jaunas, buvau Vigatos seninas, - pradjo
is. - Ne vien dl to, kad faizmas deklaravo savo
meil jauniems monms, nors juos negailestingai
kepino saulje ar ald sniegynuose, bet ir dl to, kad
miestelyje buvo lik tik seniai, moterys ir vaikai, visi
kiti ijo front. A negaljau kariauti, nes tikrai
buvau silpn plaui.
- O a buvau dar per jaunas, kad eiiau kariuo
men, - sikio direktorius nordamas ivengti dvi
prasmybs.
- Metas buvo siaubingas. Anglai ir amerikieiai
bombarduodavo kiekvien dien. Kart suskaiiavau
deimt antskrydi per trisdeimt eias valandas.
Miestelyje liko maai moni, dauguma evakavosi,
gyvenome slptuvse mergelio kalvoje u miestelio.
Ties sakant, tos slptuvs buvo tuneliai su dviem
ijimais, labai saugs. Juose netgi pastatme lovas.
Dabar Vigata isiplt, ji visai kitokia nei anuomet,
kai stovjo tik keletas nam pakrantje ir gyvena
mj nam ruoas tarp kalvos papds ir jros. Ant
Piano Lanternos kalvos, kuri su savo dangoraiiais
dabar atrodo kaip Niujorkas, abipus kelio kapines
138

stovjo keletas nameli, paskui tas kelias prading

davo laukuose. Prieo lktuv taikiniai buvo trys:
elektros pastot, uostas su kariniais ir prekybiniais
laivais ir ant kalvos irikiuotos prielktuvins ba
terijos. Angl antskrydiai bdavo geresni nei ame
rikiei.
Montalbanas nekantravo pereiti prie reikalo, prie
uns, bet nedrso pertraukti jo ivediojim.
- Kokia prasme geresni? Juk bombos bdavo to
kios paios.
Direktorius atsak u Buruan, is tyljo pasken
ds kakokiuose atsiminimuose.
- Reikia pripainti, anglai buvo doresni, jie mes
davo bombas taikydami tik karinius objektus, o
amerikieiai mt jas be tvarkos, kur pakliuvo.
- Baigiantis keturiasdeimt antriesiems, - vl
prakalbo Buruanas, - padtis tapo dar blogesn.
Visko stigo: duonos, vaist, vandens, drabui.
Tuomet sugalvojau Kaldoms pastatyti prakartl,
prie kurios visi galtume pasimelsti. Tik tai ir ga
ljome padaryti. Bet norjau ypatingos prakartls.
Taip tikjausi nors keletui dien iblakyti nerim ir
bombardavim baim i miestelio gyventoj galv.
Nebuvo eimos, kurios bent vienas narys nekariau
t kokiame nors fronte: Rusijos altyje ar Afrikos
pragare. Visi pasidar suirz, vaidingi, nemandags,
pakako maiausio menkniekio ir kildavo kiviras,
vis nervai buvo pakrik. Naktimis negaldavome
miegoti dl prieraketini pabkl tratjimo, spro
ginjani bomb, emai skrendani lktuv riau
mojimo, vi i laiv patrank. Be to, visi eidavo
139

pas mane ar pas kunig ko nors prayti, nebeinojau,

kur pasidti. Nesijauiaujaunas, jauiausi toks senas,
koks esu dabar.
Jis nutilo, kad atsikvpt. Nei Montalbanas, nei
direktorius nedrso sutrikdyti stojusios tylos.
- Trumpai tariant, pasikalbjau su Balazaru Kjarenca, jis buvo tikras keramikos meistras, iaip, savo
malonumui, nes dirbo veiku, ir jamtopteljo mintis
padaryti natralaus dydio figras. Kdikl Jz,
Mergel, ventj Juozap, jaut, asiliuk, piemen su
riuku ant pei, av, un, prast prakartls mo
gel, i nuostabos iklus auktyn rankas. Jis padar
figras ir jos ijo puikios. Tuomet sumanme sta
tyti prakartl ne banyioje, o po subombarduoto
namo portiku, tarsi Jzus bt gims ms moni
sielvarto apsuptyje.
Jis kio rank sau kien, itrauk nuotrauk ir
ities j komisarui. Prakartl tikrai atrod nuosta
bi, sskaitininkas kalbjo ties. Bgimo, laikinumo
jausmas, o tuo pat metu paguodos iluma, antmo
gika ramyb.
- Nuostabu, - susijaudins pratar Montalbanas.
Bet tai tetruko akimirk. Jame tnantis policinin
kas pam vir ir jis pradjo dmiai tyrinti un.
Neliko abejons, uo buvo tas pats, kur rado oloje.
Sskaitininkas sikio nuotrauk atgal kien.
- inote, prakartl padar stebukl. Kelias die
nas buvome vieni kitiems labai pakants.
- Kur pasidjo figros?
Tai Montalban domino labiausiai. Senolis nu
siypsojo.
140

- Pardaviau i varytini, visas. Udirbau tiek,

kad atlyginiau Kjarencai u darb, jis norjo tik
tiek, kiek buvo ileids, ir suelpiau tuos, kuriems
labiausiai reikjo. O toki buvo daug.
- Kas nupirko figras?
- tai ia ir domiausia: nebeatsimenu. Tur
jau pakvitavimus ir visa kita, bet jie prapuol, kai
per amerikiei isilaipinim dalis savivaldybs
sudeg.
- Ar neteko girdti, kad per t laikotarp, apie
kur pasakojat, bt pradingusi jaunuoli pora?
Sskaitininkas nusiypsojo, o direktorius prapliu
po atvirai juoktis.
- Pasakiau koki nesmon?
- Atsipraau, komisare, tikrai pasakte, - tar
direktorius.
- Taigi 1939 metais Vigatoje gyveno keturiolika
tkstani moni. Gerai atsimenu skaiius, - pa
aikino Buruanas. - O 1942 metais ms buvo lik
tik atuoni tkstaniai. Kas galjo, ivaiavo, susi
rado laikin prieglobst salos gilumoje, nedideliuo
se miesteliuose, niekuo neisiskirianiuose, kurie
nerpjo amerikieiams. Nuo keturiasdeimt tre
ij gegus iki liepos ms liko tik apie keturis
tkstanius, neskaiiuojant ital ir vokieikareivi,
dar jreivi. Kiti pasklido aplinkui, gyveno olose,
darinse, slptuvse. Kaip btume galj suinoti
apie pradingusi por? Visi pradingo!
Jie vl nusijuok. Montalbanas padkojo u su
teikt informacij.
141

Gerai, jam pavyko kak suinoti. Dkingumo

kibirktis, kuri komisaras patyr direktoriui ir ss
kaitininkui, jiems ijus virto dosnumo priepuoliu,
kurio jis - neabejojo - vliau gailsis. Pakviet savo
kabinet Mimi Audel, ivardijo ilg savo kali
prie draug ir bendradarb sra, apkabino j per
peius, apved aplink kambar, ireik jam savo
beslygik pasitikjim, plaiai papasakojo apie
dabar atliekam nelegalios prekybos ginklais tyrim,
atskleid Mizurakos nuudym, prane papras
teisj leidimo klausytis Ingrasijos telefono.
- O k a turiau daryti? - entuziastingai pa
klaus Audelas.
- Nieko. Tu tik klausykis mans, - atsak Montalbanas, staiga vl taps savimi. - Nes jei k nors
padarysi savo iniciatyva, ispardysiu upakal, gali
bti tikras.
Suskambo telefonas, Montalbanas pakl ragel
ir igirdo Katarelos bals - jis budjo prie skyriaus
telefono.
- Alio, komisare? Noriu pasakyti, kad ia Jakomucis.
- Perjunk jo skambut.
- Kalbkite su komisaru, pone, per telefon, - i
girdo sakant Katarel.
- Montalbanai? Kadangi vaiavau pro al i olos...
- Kur esi?
- Kaip tai, kur esu? Gretimame kambaryje.
Montalbanas nusikeik: ar gali bti didesni kvai
li u Katarel?
142

- Ueik.
Durys atsidar, joJakomucis, apibirs raudonuo
ju smliu ir dulkmis, susiiaus, netvarkingas.
- Kodl tavo policininkas norjo, kad kalbiau
su tavim tik telefonu?
- Jakomuci, kas yra kvailesnis: kvailys ar tas, kuris
juo tiki? Nejau neinai, koks yra Katarela? Reikjo
spirti jam subin ir ueiti.
- Baigiautyrinti ol. Persijojome sml, geriau u
aukso iekotojus i amerikietiko filmo. Neradome
nieko, visikai nieko. Okadangi daktaras Paskuanas
man pasak, kad aizdos perveria knus kiaurai, tai
gali reikti tik vien.
- Kad jiedu nuauti kitoje vietoje.
- Teisingai. Jei buvo nuauti oloje, turjome rasti
kulkas. Ir dar vienas keistas dalykas. Olos smlyje
daugyb suskilusi maj sraigi kriaukleli, ten
j turjo bti tkstaniai.
- Jzau! - sumurmjo Montalbanas. Sapnas, ko
maras, nuogas Livijos knas, kuriuo liau sraigs.
Kokiajo prasm? Priglaud deln prie kaktos, paju
to, kad ji ipilta prakaito.
- Kas tau? - sunerims paklaus Jakomucis.
- Nieko, svaigsta galva, jauiuosi kiek pavargs.
- Paprayk Katarelos, kad atnet i baro trauk
tins.
- Katarelos? Juokauji? Kai syk jo papraiau at
neti espreso, gro su pato enklu.
Jakomucis padjo ant stalo tris monetas.
- Jos i to dubens, kitas nusiuniau laboratorij.
I j tau jokios naudos, pasilik atminiai.
143

Keturiolika
SuAdelinajiedu nesimatydavo itisus mnesius. Kas
savait Montalbanas palikdavo jai ant stalo pinig
pirkiniams, kas trisdeimt dien - mnesio atlyg.
Taiau tarp j nusistovjo spontanika bendravimo
sistema: kai Adelinai reikjo daugiau pinig pirki
niams, ji ant stalo palikdavo molin taupykl, kuri
Montalbanas nusipirko mugje ir laik dl groio;
kai jam reikdavo nauj kojini ar trumpiki, palik
davo por ant lovos. Tiesa, sistema buvo ne vienpus,
taip pat ir Montalbanas keisiausiomis priemonmis
pranedavo jai vairius dalykus ir ji suprasdavo. Jau
kuris laikas komisaras pastebjo, kad Adelina, jei
tik jis bdavo sitemps, sunerims, suirzs, pagal
tai, kaip jis rytais palikdavo namus, kakaip t nu
jausdavo ir tuomet gamindavo jam ypatingus patie
kalus, pakelianius nuotaik. Tdien Adelina ir vl
pasidarbavo, nes aldytuve Montalbanas rado sepij
pada, tirt ir juod, kok mgo. Ar jame buvo
mairno? Prie suildydamas ilgai uostinjo, taiau
ir kart nepavyko nuspti. Baigs valgyti, usitrau
k maudymosi trumpikes ir nutar pasivaikioti
pakrante. Kiek pajjs pasijuto pavargs, jam pa
skaudo blauzdas. Dulkintis atsistojus ir vaikioti
144

per sml - vyro pratis.Tikvien kart dulkinosi

atsistojs, tiesa, po to nma nesijaut prauvs, kaip
skelb patarl, taiau vaikiojimas per sml, net ir
prie pat vandens, vargina. Pavelg laikrod, nuste
bo: koks truputis! jo dvi valandas. Atsisdo.
- Komisare! Komisare!
Balsas sklido i toli. Sunkiai atsistojo, pavelg
jr tikras, kad kakas aukia i laivo ar pripu
iamos valties. Taiau jra buvo tuia iki pat ho
rizonto.
- Komisare, a ia! Komisare!
Atsigr. Tortorela mojo rankomis nuo kelio,
kurio ilgas ruoas tiessi iilgai papldimio.
Kol praussi ir paskubomis rengsi, Tortorela
jam papasakojo, kad komisariat paskambino
anonimas.
- Kas atsiliep? - paklaus Montalbanas.
Jei bt atsilieps Katarela, neinia, koki nes
moni jis bt iklauss ir persaks.
- Ne, - ypsodamasis atsak Tortorela, nuspjs efo mintis. - Jis valandlei nujo tualet ir a
pakeiiau j prie telefono. Balsas kalbjo Palermo
tarme, vietoje i tar r, bet buvo akivaizdu, kad taip
elgiasi tyia. Jis pasak, kad aptvare, alioje mai
noje, rasim vieno nieko lavon.
- Kas nuvaiavo pairti?
- Facijus ir Galucas, a atlkiau js. Neinau, ar
gerai padariau, gal tas skambutis buvo tik poktas,
juokas.
- Kaip mes, sicilieiai, mgstamjuokauti!
145

 aptvarjie atvyko penkt, kaip sakydavo Ded, keiiantis sargybai, kitaip tariant, meils ne
u pinigus itrokusios poros - simyljliai, sveti
mautojai, suadtiniai - ivaiuodavo uleisdamos
viet Ded bandai - viesiaplaukms kekms i
ryt, bulgar transvestitams, juodmedio spalvos
nigerietms, Brazilijos viadoms, marokieiams ir
panaiems - pimpal, upakali ir pui JT. alio
sios mainos bagain buvo atidaryta, j supo trys
karabinieri automobiliai. Facijaus maina stovjo
kiek nuoaliau. Montalbanas ilipo i automobilio ir
Galucas atskubjo prie jo.
- Pavlavom.
Sukarabinieriais buvo neraytas susitarimas: kas
pirmas atvyksta nusikaltimo viet, suunka ra
dau! ir byla atitenka jam. Taip bdavo ivengiama
gin, kiimosi, stumdymosi ir nepatenkint veid.
Facijus irgi atrod paniurs.
- Jie atvaiavo pirmi.
- Kas jus apsdo? K praradot? Juk mums moka
ne u negyvlius, dirbam ne pagal vienetin apmo
kjim.
domus sutapimas: maina stovjo prie to paties
krmo, prie kurio prie metus buvo rastas vieno gar
saus veikjo lavonas, tas sutapimas sudomino Montalban. Paspaud rank karabinieri leitenantui,
bergamieiui pavarde Donicetis.
- Mums prane anoniminis telefono skambu
tis, - pasak leitenantas.
Taigi skambinusieji norjo usitikrinti, kad la
vonas bus rastas. Komisaras dirsteljo bagainje
146

susirietus negyvl, is atrod nuautas viena kulka:

ji lk pro burn, suskald dantis ir idrask lpas,
o ilk per pakau, palikusi kumio didumo skyl.
Veidas buvo nepastamas.
- Man sak, kad pastate ito vienamio po atvi
ru dangumi eiminink, - kreipsi leitenantas, o jo
balse suskambo panieka.
- Taip, jis mano draugas, - atsak Montalbanas,
akivaizdiai pasirys nenusileisti.
- Kur galiau j rasti?
- Manau, namuose.
- Jo ten nra.
- Atsipraau, bet kodl klausiat mans, kur jis
galt bti?
- Nes jis, kaipjs pats pasakte, yra js draugas.
- Tikrai? Ar tai reikia, kad js dabar inote, kur
yra ir k veikia js draugai i Bergamo?
Keliu be paliovos zujo automobiliai: pasukda
vo aptvar, pamatydavo karabinieri mainas,
jungdavo atbulin pavar ir skubdavo grti
pagrindin keli, i kurio isuko. Keks i ryt,
Brazilijos viados, nigeriets ir visa grai draugi
ja atvaiuodavo savo darbo viet, bet uuosdavo
pavoj ir pabgdavo. itas vakaras Ded tikrai
bus nuostolingas.
Leitenantas gro prie aliosios mairios. Mon
talbanas atsuko jam nugar ir neatsisveikins sdo
automobil. Pasak Facijui:
- Judu su Galucu liekate. Pairkit, k jie darys
ir k atras, a vaiuoju skyri.
147

Sustojo prie Sarkuto knygyno, vienintelio Vigatoje, kuris liko itikimas savo ikabai - kiti du prekiavo
ne knygomis, o kuprinmis, ssiuviniais, raikliais.
Atsimin, kadjau baig Montalbano roman ir dau
giau neturi nieko skaitomo.
- Turime nauj knyg apie Falkon ir Borselin!* - prane ponia Sarkuto, pamaiusi j tarpdu
ryje.
Ji vis dar neperprato, kad Montalbanas neken
t knyg apie mafij, j aukas ir udikus. Negaljo
suprasti, kodl, nesuvok to, bet j nepirko, net ne
skaitydavovireliatvart. Nusipirko Konsolo**kny
g, neseniai apdovanot svarbia literatros premija.
engus kelis ingsnius aligatviu, tomelis islydojam
i po paasties ir nukrito ant aligatvio. Montalbanas
pasilenk jo pakelti, paskui sdo automobil.
Darbe Katarela prane, kad naujien nra. Mon
talbanas turjo manij btinai pasirayti kiekvien
nusipirkt knyg. Ities rank, nordamas paimti
nuo stalo raikl, ir jo akys ukliuvo u Jakomucio
palikt monet. Pirmoji, varin, buvo 1934 met, su
vienoje pusje spaustu karaliaus profiliu ir urau
Viktoras Emanuelis II Italijos karalius, o kitoje pu
sjejav varpa ir urau C.5, penki centai. Antroji
moneta irgi buvo varin, kiek didesn, vienoje pu
*Su Sicilijos mafija kovoj teisjai Giovanni Falcone (Diovanis Falkon)
bei Paolo Borsellino (Paolas Borselinas), mafijos susprogdinti 1992 m.
(vert.)
** Vincenzo Consolo (gim. 1933 m.), ital raytojas, 1992 m. jo romanas
Nottetempo, casa per casa (Nakties metu, namas po namo) apdovanotas
Stregos premija (vert.)
148

sje spaustas tas pats karaliaus veidas su tuo paiu

urau, kitoje - ant iedo nutpusi bit, raid C
ir skaiius 10, deimt cent, 1936 metai. Treioji
moneta buvo kakokio lengvo lydinio, vienoje pu
sje - neivengiamas karaliaus profilis ir uraas, ki
toje - sparnus iskleids erelis, u jo matsi faizmo
simbolis - ryki ryulys. Antrojoje pusje buvo
keturi uraai: L. 1, reikiantis vien lir, ITALIA,
kas reik Italij, 1942 - nukalimo metai ir XX,
kitaip tariant - dvideimtieji faizmo eros metai. Ap
irindamas i monet, Montalbanas atsimin, k
pamat lenkdamasis pakelti prie knygyno nukritu
sios knygos. Pamat gretimos parduotuvs vitrin,
kurioje buvo idliotos senovins monetos.
. Atsistojo, prane Katarelai, kad ieina, sugr v
liausiai po pusvalandio, ir psiomis leidosi par
duotuv. Ji vadinosi Daiktai, jais ir prekiavo: dy
kumos romis, pato enklais, vakinmis, iedais,
segtukais, monetomis, akmenimis. jo vid, ten
ypsodamasi j pasitiko tvarkinga, miela mergina.
Susikrimts, kad turs j nuvilti, Montalbanas pa
aikino atjs ne ko nors pirkti, o todl, kad pamat
vitrinoje idliotas senovines monetas ir nors pasi
teirauti, ar parduotuvje, o gal Vigatoje, yra mogus,
imanantis numizmatik.
- inoma, yra, - mergina nesiliov ypsotis, ji
buvo tikras saldainiukas. - Mano senelis.
- Kur galiau j sutrukdyti?
- Js jo visai nesutrukdysite, prieingai, jis bus
labai patenkintas. Jis ia, kambaryje u parduotuvs,
luktelkit, tuoj jam pasakysiu.
149

Montalbanas n nespjo apirti trumpavamzdio devynioliktojo amiaus pabaigos pistoleto, kai

mergina vl pasirod.
- Galite ueiti.
Parduotuvs unugaryje buvo nuostabi netvarka
su gramofonais, prieistorinmis siuvamosiomis,
biuro reikmenimis, paveikslais, graviromis, naktipuodiais, pypkmis. Knyg lentynose kaip pakliuvo
sugrsti inkunabulai, pergamentu riti tomai, lem
p gaubtai, skiai, gibus - suspaudiami cilindrai su
spyruoklmis. Viduryje stovjo raomasis stalas, prie
jo sdjo senis, ant stalo viet liberty stiliaus lempa.
Jis laik ikls pincetu suspaust pato enkl ir
tyrinjo j pro didinamj stikl.
- Ko? - burbteljo atiauriai, nepakeldamas
aki.
Montalbanas padjo prie j tris monetas. Senis
akimirk atitrauk vilgsn nuo pato enklo, abe
jingai dirsteljo jas.
- Nieko vertos.
I vis seni, su kuriais jam teko susipainti per
oloje rast negyvli tyrim, itas buvo labiausiai
surgs. Reikt visus juos apgyvendinti prieglau
doje, bt lengviau apklausti, - pagalvojo komi
saras.
- inau, kad jos nieko vertos.
- Tai k dar nortumt suinoti?
- Kada jos iimtos i apyvartos.
- Pabandykit spti.
- Kai paskelbta respublika? - surizikavo Montal
banas dvejodamas.
150

Jautsi lygegzaminui nepasiruos studentas. Se

nis nusijuok, jo juokas skambjo kaip viena j kit
dauomos tuios aliuminio skardins.
- Suklydau?
- Suklydot, ir smarkiai. ia amerikieiai isilaipi
no keturiasdeimt treiaisiais, nakt iliepos devintos
deimt. T pai met spal itos monetos iimtos
i apyvartos. Jas pakeit ambros, popieriniai pinigai,
kuriuos ileido Amgot, jungtin karin okupuot
teritorij administracija. O kadangi tie banknotai
buvo vienos, penki ir deimties lir verts, centai
inyko i apyvartos.
Facijus ir Galucas sugrojau sutemus, komisaras
jiems papriekaitavo.
- Na, inot! Js tikrai nesiskubinat!
- Mes? - atkirto Facijus. - Argi neinote, koks
tas leitenantas? Neprisiliet prie negyvlio, kol at
vyko teisjas ir daktaras Paskvanas. O tie tai tikrai
nesiskubino!
- Na, ir?
- Negyvlis ios dienos, vieutlis. Paskvanas
pasak, kad tarp jo nuudymo ir skambuio nepra
jo n valanda. Kienje buvo tapatybs kortel. Jo
vardas Petru Gulas, keturiasdeimt dvej, akys y
dros, plaukai viess, oda rausva, gims Merfyje,
gyvena Feloje, Mateoio gatv 32, veds, ypating
ymi nra.
- Gal pereitum dirbti civilins bkls registra
cijos skyri?
Facijus oriai nepasidav provokacijai, ts toliau.
151

- Nuvaiavau Montelz, patikrinau archyve.

To Gulo jaunyst nebuvo kuo nors ypatinga: dvi va
gysts, vienerios mutyns. Paskui susitupjo, bent
taip atrod. Prekiavo grdais.
- Esu jums labai dkingas, kad sutikot nedelsda
mas mane priimti, - tar Montalbanas direktoriui
Burdijui, kai is atidar duris.
- K js! Man vienas malonumas.
Pakviet j ueiti, palydjo j svetain, papra at
sissti, kteljo.
- Andilina!
Pasirod smulki senut, nustebinta netikto apsi
lankymo, varut, tvarkinga, storais akini stiklais,
u kuri ybiojo gyvos, skvarbios akys. prieglau
d, - pagalvojo Montalbanas.
- Leiskite pristatyti savo mon Andilin.
Montalbanas suavtas linkteljo, nuoirdiai a
vjosi senutmis, kurios ir namuose puoselja savo
ivaizd.
- Praau atleisti, kad sukliau smy vakariens
metu.
- Koks smyis! Sakykite, komisare, ar turite
plan?
- Joki.
- Gal liktumte pavakarieniauti? Ms maistas
tinkamas seniems monms, negalime apsunkti: tinnirume ir sultonuvs su aliejumi ir citrina.
- Js kvieiate mane puot.
Ponia ijo laiminga.
- Klausau, - tar direktorius Burdijus.
152

- Man pavyko nustatyti laikotarp, kada oloje

vykdyta ta dviguba mogudyst.
- O-o. Ir kada tai buvo?
- Tikrai tarp 1943 met pradios ir t pai met
spalio.
- Kaip tai suinojot?
- Paprastai. Molinis uo, pasak sskaitininko Buruano, buvo parduotas po 1942 met Kald, taigi
tiktina, po keturiasdeimt treij met Trij ka
rali. Dubenyje rastos monetos iimtos i apyvartos
t pai met spal, - nutilo. - Tai reikia tik vien
dalyk, - pridr.
Bet nepasak, kok. Kantriai lauk, kol Burdijus
susikaup, atsistojo, paingsniavo po kambar, pas
kui prakalbo:
- Supratau, komisare. Norite pasakyti, kad tuo
metu ola priklaus Ridzitanui.
- Btent. Jau tada, kaip sakte, ant olos angos
buvo ustumtas akmuo, nes Ridzitanas ten laik
daiktus, kuriuos parduodavo juodojoje rinkoje. Ridzitan eima tikrai turjo inoti, kad egzistuoja ir
antroji ola, ta, kuri perneti negyvliai.
Direktorius pavelg j sutriks.
- Kodl sakote perneti?
- Nes jie tikrai nuudyti kitoje vietoje.
- Bet kokia to prasm? Kam reikjo juos ten pa
guldyti taip, lyg miegot su soiu, dubeniu su pi
nigais ir unimi?
- Ir a klausiu to paties. Vienintelis asmuo, kuris
galt mums k nors papasakoti, matyt, yra Lilas
Ridzitanas, js draugas.
153

jo ponia Andilina.
- Vakarien paruota.
Tinnirume - ilgosios, glotniosios, baltos su vel
niu aliu atspalviu sicilietikos cukinijos lapai ir
virn - buvo ivirta nepriekaitingai ir tokia vel
ni, tokia gardi, kad Montalbanui ji pasirod tiesiog
apvalanti. Sulig kiekvienu ksniu jis jaut, kaip jo
skrandis valosi, tampa blizgus lyg televizoriuje ma
tyt fakyr.
- Na ir kaip? - paklaus ponia Andilina.
- Miela, elegantika, - tar Montalbanas.
Pamats senuk nuostab, paaikino:
- Atleiskit, kartais man nesiseka parinkti bdvar
dius.
Sultonuvs, virtos ir aplakstytos aliejumi, cit
rina ir apibarstytos petraolmis, buvo tokios pat
elegantikos kaip ir cukinijos. Tik kai jau buvo pa
tiekti vaisiai, direktorius gro prie klausimo, kur
jam udav Montalbanas, bet ne anksiau nei baig
kalbti apie mokykl problemas ir reform, kuri
nutar vykdyti naujosios vyriausybs ministras, ku
rioje, be kita ko, numatoma panaikinti licjus.
- Rusijoje, - tar direktorius, - caro laikais licjai
buvo, gal tik vadinosi kaip nors rusikai. Pas mus
licjais juos pavadino Dentil, vykdydamas savj
reform, kurioje idealistikai pirmiausia ikl hu
manistines studijas. Taigi Lenino komunistai, kurie
buvo tokie komunistai, kokie buvo, neidrso panai
kinti licj. Tik toks naujasis turius, prasisieklis,
beratis ir pusgalvis, kaip itas ministras, galjo su
galvoti pana dalyk. Koks jo vardas, Gvastela?
154

- Ne, Vastela, - tar ponia Andilina.

Jis vadinosi dar kitaip, taiau komisaras nutar
netikslinti.
- Su Lilu buvome draugai, bet ne vienos klass,
nes jis u mane vyresnis. Kai jau trei licjaus
klas, jis kaip tik baig mokykl. Isilaipinimo nakt,
Lilo namas, stovjs Krato papdje, buvo sugriau
tas. Kai viskas nurimo, man pavyko suinoti, kad t
nakt Lilas namuose buvo liks vienas ir j sunkiai
sueid. Kakoks kaimietis mat, kaip ital kareiviai
klj sunkveim, ojis labai kraujavo. Tai viskas, k
inau apie Lil. Nuo to laiko nieko apiej negirdjau,
nors, patikkit, tikrai jo iekojau!
- Ar gali bti, kad i tos eimos neliko n vieno
mogaus?
- Neinau.
Direktorius pastebjo, kadjo mona sdi susims
iusi, usimerkusi, kakur klajodama mintimis.
- Andilina! - kteljo.
Senoji ponia krpteljo ir nusiypsojo Montalbanui.
- Praau man atleisti. Mano vyras sako, kad visa
da buvau fantastika moteris, bet tai ne komplimen
tas, tiesiog retkariais mane uplsta fantazijos.

155

Penkiolika
Pavakarieniavs pas Burdijus, Montalbanas namie
atsidr dar prie deimt - per anksti miegoti. Te
levizoriuje rod debatus apie mafij, apie Italijos u
sienio politik, apie ekonomin padt alyje, pokalb
prie apvalaus stalo apie padt Montelzos beprotna
myje, diskusij apie informacijos laisv, dokumentin
film apie nepilnamei nusikalstamum Maskvoje,
dokumentin film apie ruonius, dokumentin film
apie tabako auginim, film apie ikagos ketvirtojo
deimtmeio gangsterius, kasdien rubrik, kurio
je buvs meno kritikas, dabar deputatas ir politikos
apvalgininkas, apsiputojs kaltino teisjus, kairiuo
sius politikus ir prieininkus, manydamas ess Sen
iustas, nors i ties teistai priklaus vis daniau
maajame ekrane pasirodani kilim pardavj, pe
dikirinink, mag ir striptizo okj briui. Ijung
televizori ir jungs vies lauke atsisdo ant suo
lelio verandoje su urnalu rankose. Jo spauda buvo
kokybika, straipsniai doms, j redagavo jaunj
regiono ekolog grup. Pervelg turin, bet niekas
nepatrauk dmesio, todl pradjo apirinti nuo
traukas, danai perteikianias faktus su pretenzija
simbolik - kartais joms tai pavykdavo.
156

Skambutis duris j nustebino, pagalvojo, kad

nieko nelauk, paskui atsimin, jog po piet jam
skambino Ana. Nemokjo atmesti jos pasisilymo
ateiti sveius, jautsi skolingas, kad taip niekingai
ja pasinaudojo - negaljo to nepripainti - toje pra
simanytoje istorijoje, padjusioje ivaduoti Ingrid
nuo uovio persekiojim.
Ana pabuiavo j skruostus ir ities ryul.
- Atneiau petrafernula torrone.
Montalbanas labai mgo t kiet rieutin salds,
bet konditeriai kakodl jo beveik nebegamino ir
retai kur galjai jo nusipirkti.
- Buvau su reikalais Mitikoje, pamaiau vitrinoje
ir nupirkau tau. Saugok dantis.
. Kuo saldsis kietesnis, tuo skanesnis.
- K veiki?
- Nieko, skaiiau urnal. Eik ir tu lauk.
Jie atsisdo ant suolelio. Montalbanas vl m
irti nuotraukas, o Ana parm galv rankomis
ir smeig vilgsn jr.
- Kaip ia pas tave grau!
- Taip.
- Girdti bang ma.
- Taip.
- Trukdau kalbdama?
-Ne.
Ana nutilo. Paskui vl prakalbo.
- Einu vidun, pairsiu televizori. altoka.
- Aha.
Komisaras nenorjo suteikti jai vili. Ana aki
vaizdiai norjo pasinerti sau prast malonum 157

apsimesti, kad yrajo mergina, sivaizduoti leidianti

sujuo eilin vakar. Paskutiniame urnalo puslapyje
pamat Fragapons olos nuotrauk, i ties ten buvo
nekropolis, krikioni kapai, igremti senj cis
tern sienose. Nuotrauka kain kokiu bdu turjo
iliustruoti k tik ileistos Alido Maraventano kny
gos Laidojimo apeigos Montelzos apylinkse recenzi
j. Recenzentas tvirtino, kad i dokumentais pagrsta
studija upild sprag ir gavo auktesn mokslin
vert dl kruoptaus tyrimo, aprpusio laikotarp
nuo prieistorini iki krikionikj bizantikj
laik.
Ilgai sdjo apmstydamas k tik perskaityt
tekst. Jam nebuvo dingteljusi mintis, kad sotis,
dubuo ir uo gali bti laidotuvi apeig dalis. Gal
tai buvo klaida, matyt, tyrim reikjo pradti btent
nuo ia. Pajuto nesuvaldom poreik skubti. jo
namus, itrauk i rozets telefon, pam aparat.
- K darai? - paklaus Ana, irjusi film apie
gangsterius.
- Einu miegamj paskambinti, ia tau trukdy
iau.
Susuko Retelibera numer, papra sujungti su
savo draugu Nikolo Dzitu.
- Montalbanai, greiiau, po keli sekundi einu
eter.
- Ar pasti tok Maraventan, kuris para...
- Alid? Taip, pastu. Ko i jo nori?
- Pasikalbti. Turi jo telefono numer?
- Jis neturi telefono. Tu namuose? Surasiu j ir
tau praneiu.
158

- Rytoj noriau su juo pasikalbti.

- Vliausiai po valandos paskambinsiu ir pasa
kysiu, k turtum daryti.
Jis ijung vies prie lovos, tamsoje geriau seksi
apmstyti topteljusi mint. sivaizdavo ol toki,
koki pamat vos js. Paalinus i vaizdo lavonus,
liko kilimas, dubuo, sotis ir terakotinis uo. Sujun
gus daiktus linijomis, ijo tobulas trikampis, bet
apverstas angos atvilgiu. Jo viduryje guljo negy
vliai. Ar tai turi prasm? Gal reikjo istudijuoti
trikampio orientacij?
Taip svarstydamas, klajodamas mintimis, sivaiz
duodamas galiausiai usndo. Po laiko, kurio nega
ljo vertinti, j paadino telefono skambutis. Atsi
liep kimiu balsu.
- Umigai?
- Taip, prisndau.
- Oa ia dl tavs veriuosi per galv. Taigi Alidas lauks tavs rytoj pus etos po piet. Jis gyvena
Galotoje.
Galota buvo gyvenviet u keli kilometr nuo
Montelzos, keleto nam kaimas, kadaise garsjs
kaip nepasiekiamas iemos mnesiais, pakilus van
dens lygiui.
- Sakyk adres.
- Kok dar adres! Vaiuojant i Montelzos pir
mas namas po kaire. Didel apgriuvusi vila, tikras
saldainiukas siaubo filmo reisieriui. Nesuklysi.
Vos padjs ragel, vl paniro mieg karalys
t. Staiga atsibudo, pajuts ant savo krtins kak
159

judant. Tai buvo Ana - buvo j visai umirs. Ji

guljo lovoje greta ir atseginjojo markinius. Ilgam
priglusdavo lpomis prie kiekvieno atsivrusio odos
lopinio. Pasiekusi bamb, pakl galv, pakio rank
po markiniais ir glostydama krtin lpomis si
siurb Montalbano lpas. is niekaip nesureagavo
jos aistring buin, Anos ranka, glosiusi krtin,
nuslinko emyn. Paglost.
Montalbanas nusprend prabilti.
- Ana, matai? Nieko. Jokios reakcijos.
Ana okte paoko nuo lovos ir usidar vonioje.
Montalbanas nesujudjo net igirds jos kkioji
m, vaikik, kaip saldainio ar aisliuko negavusios
mergaits. Apviestame vonios tarpduryje pamat
j visikai apsirengusi.
- Laukinis vris turi daugiau irdies nei tu, - pa
sak ir ijo.
Montalbanui ilakst miegai, ketvirt nakties jis
vis dar sdjo dliodamas pasjans, kuris niekaip
negaljo susidti.
darb atjo surgs, sudirgs, istorija su Ana j
slg, grau sin, kad itaip su ja pasielg. Be to,
ryte suabejojo: jei Anos vietoje bt buvusi Ingrid,
ar tikrai bt pasielgs taip pat?
- Turiu nedelsdamas su tavim pasikalbti, Mimi Audelas idygo tarpduryje, atrod gerokai
susijaudins.
- Ko tau?
- Noriu papasakoti apie tyrimo eig.
- Kokio tyrimo?
160

- Gerai, supratau, ueisiu vliau.

- Ne, dabar liksi ia ir papasakosi, apie kok vel
nio tyrim kalbi.
- Kaip tai? Apie ginkl kontraband!
- Ar, tavo nuomone, a tave pareigojau?
- Mano nuomone? Tu man apie j kalbjai, atsi
meni? Man pasirod savaime suprantama.
- Mimi, savaime suprantamas yra tikvienas daly
kas - tai, kad tu esi tikras kals vaikas, neeidiant
tavo motinos.
- Klausyk, papasakosiu tau, k nuveikiau, o tu
nusprsi, ar turiau tsti.
- Pirmyn, pasakok, k nuveikei.
- Pirmiausia pamaniau, kad negalima palikti
Ingrasijos be prieiros, ir pristaiau du msikius
saugoti j dien ir nakt, be mano inios jis negali
n nusilapinti.
- Msikius? Pristatei jammsikius? Ar neinai,
kad msikius jis pasta iki pat upakalio plauk?
- A nekvailas. Tie policininkai i Ragonos, mano
praymu juos atsiunt kvestorius.
Montalbanas susiavjs pavelg j.
- Kreipeisi kvestori? aunuolis, Mimi, kaip
plaiai moki veikti!
Audelas nepasidav provokacijai, nutar pasa
koti toliau.
- Buvo pasiklausytas vienas pokalbis telefonu,
kuris atrodo reikmingas. Kabinete turiu ra, einu
atneti.
- Atsimeni j?
- Taip, bet gal tu klausydamas igirsi...
161

- Mimi, tu jau igirdai visk, k galima igirsti.

Negaiink. Sakyk.
- Taigi Ingrasija skambina i prekybos centro
Katanij, Brancatofirm. Kvieiaprie telefono pat
Brankat, is atsiliepia. Ingrasija skundiasi dl per
paskutin pristatym vykusi klaid, sako, kad taip
i anksto negalima sisti sunkveimio, kad tas daly
kas jampridar daug rpesi. Prao susitikti, nor
t aptarti kit, saugesn pristatymo plan. Brankato
atsakymas ma maiausiai stulbinantis. Jis pakelia
bals, tta, klausia Ingrasijos, kaip is idrso jam
paskambinti. Mikiodamas Ingrasija prao paai
kinti. Ir Brankatas paaikina, pasako, kad Ingrasija
yra nemokus ir bankai jam patar nebeturti su juo
reikal.
- Kaip sureagavo Ingrasija?
- Niekaip. N necypteljo. Padjo ragel neatsi
sveikins.
- Supratai, k reikia tas pokalbis?
- inoma. Kad Ingrasija pra padti, o jie j nu
ra.
- Nepaleisk Ingrasijos i aki.
- Juk sakiau, padaryta.
Stojo tyla.
- K turiau daryti? Toliau imtis tyrimo?
Montalbanas neatsak.
- Koks tu iknius! - pratar Audelas.
- Salvai? Tu vienas kabinete? Galiu kalbti laisvai?
- Taip. I kur skambini?
- I nam, guliu lovoje su temperatra.
162

- Ujauiu.
- Nereikia. Tai - augimo kartin.
- Nesuprantu, k tai reikia?
- Tai tokia ma vaik kartin. Ji trunka dvi tris
dienas, pakyla iki trisdeimt devyni, keturiasde
imties, bet nereikia baimintis, tai natrali augimo
kartin. Kai praeina - vaikai bna gtelj kelet
centimetr. Neabejoju, kad atslgus kariui a irgi
bsiu pagjusi. Galva, ne knu. Noriu tau pasaky
ti, kad dar niekada niekas taip neeid mans kaip
moters.
- Ana...
- Leisk baigti. Btent, eid. Salvai, tu esi nedo
ras, blogas. A to nenusipelniau.
. - Ana, pagalvok. Tai, kas inakt vyko, buvo tavo
paios labui...
Ana padjo ragel. Nors imtus kart leido jai
suprasti, kad nieko i to neieis, Montalbanas dabar
jautsi niekingesnis u kiaul, nes kiauls msa bent
jau valgoma.
vaiavs Galot, vil pamat i karto, bet jam
pasirod netiktina, kadjoje kas nors gyvent. Pus
stogo griuv, virutin aukt neabejotinai skver
bsi lietus. Menkas vjelis trank langin, neinia
kaip vis dar kabani ant vyri. Iorinje sienoje,
virutinje fasado dalyje, iojjo kumio ploio ply
iai. Tvarkingesni atrod treias, antras ir pirmas
auktai. Tinkas buvo jau kadaise nukrits, langins
sutrnijusios, apsilaupiusios, taiau bent udaromos,
nors ir perkrypusios. Kiem saugojo kaltos geleies
163

varteliai, praviri, ivirt ior, nuo neatmenam

laik tokioje padtyje, juos supo piktols ir ems
ivartos. Sodas buvo be tvarkos priaugs kreiv me
di ir tanki krm - neperengiama raizgalyn.
Pajjo akmenimis grstu takeliu ir sustojo prie
spalv praradusias duris. Jau temo, perjus nuo va
saros prie iemos laiko dienos sutrumpjo. Prie dur
buvo skambutis, paskambino. Tiksliau, paspaud j,
nes nepasigirdo jokio garso, net ir tolimo. Paband
dar kart ir tik tada suprato, kad skambutis neveik
nuo pat elektros atsiradimo laik. Pabeld arklio
galvos formos belstuku ir pagaliau sulig treiuoju
beldimu igirdo atliuruojanius ingsnius. Durys
atsivr, pasigirdo ne urakto spragteljimas, o tarsi
skaistyklos sielos dejon.
- Buvo atidarytos, tereikjo pastumti, eiti ir k
telti.
Jis atrod lygkalbantys griauiai. Dar niekada gy
venime Montalbanas nebuvo mats tokio lieso mo
gaus. Tiksliau, buvo j mats gulini mirties patale,
ligos isekint, idiovint. Bet is stovjo, nors ir
perlinks, taiau atrod gyvas. Jis vilkjo kunigo su
tan, kuri i juodos jau pavirto alia, o kadaise balta
apykaklait dabar buvo tamsiai pilkos spalvos. Ant
koj kniedyti kaimieio batai, kokijau seniai niekur
nenusipirksi. Galvavisikai plika, veidas kaipkaukol,
ant kurios lyg paaipai ukabinti akiniai auksiniais
rmeliais, stiklai stori, juose plaukiojo akys. Montal
banas pagalvojo, kad tiedu negyvliai oloje, mir prie
penkiasdeimt met, turjo daugiau msos nei isku
nigas. Nereikia n sakyti, kad jis buvo be galo senas.
164

eimininkas ikilmingai pakviet komisar uei

ti, palydjo milinik svetain, tiesiogine to odio
prasme ugriozdint knygomis: jos stovjolentynose
ir ant grind auktomis lubas siekianiomis stirto
mis, stebtinai ilaikaniomis pusiausvyr. Pro lan
gus nesklido n menkiausia viesa, nes ant palangi
sukrautos knygos buvo tarsi langins. Ten stovjo
raomasis stalas, kd ir krslas. Montalbanui pasi
rod, kad viestuvas ant raomojo stalo buvo tikra
ibalin lempa. Senasis kunigas nukl nuo krslo
knygas ir pakviet Montalban sstis.
- Nors ir negaliu sivaizduoti, kuo galiau bti
jums naudingas, kalbkite.
- Kaip jums pasak, a esu policijos komisaras,
kuris...
- Ne, man to nesak, o a neklausiau. Vakar vlai
vakare atjo vienas i kaimo ir prane, kad mogus
i Vigatos nori su manim susitikti, atsakiau, kad gali
ateiti pus etos. Jei js esate komisaras - juo blo
giau, tik gaitate laik.
- Kodl gaitu laik?
- Todl, kad maiausiai trisdeimt met nekeliu
i it nam kojos. Ko man kur vaikioti? Senieji
veidai pradingo, naujieji mans netikina. Maisto
kasdien man atnea namus, juolab kad geriu tik
pien, o kart per savait - vitienos sultin.
- Gal per televizori matte...
Vos pradjs sakin nutilo, odis televizorius sus
kambo labai nederamai.
- iuose namuose nra elektros.
- Gerai, skaitte laikraiuose...
165

- Neperku laikrai.
Kodl jamvis nesisek umegzti pokalbio? Giliai
kvp ir visk papasakojo, nuo nelegalios prekybos
ginklais iki oloje rast negyvli.
- Palaukit, iebsiu vies, bus geriau kalbtis.
Pasiraus po popierius ant stalo, rado degtuk
dut, drebania ranka vien udeg. Montalbanas
sustingo. Jei imes - ikepsim akimirksniu, - pa
galvojo.
Taiau operacija pavyko ir tapo dar blogiau, nes
blanki viesa krito ant puss stalo, o ta pus, kurio
je sdjo senis, paniro juodesn tams. Nustebs
Montalbanas pamat, kaip kunigas itiesia rank ir
paima buteliuk su keistu kamiu. Ant stalo toki
stovjo dar trys, du tuti, o vienas pilnas balto skys
io. Tai buvo ne iaip buteliai, o skirti kdikiams, su
iulptukais. Senis pradjo iulpti, komisaras pajuto
kvail susierzinim.
- Atsipraau, neturiu dant.
- Kodl negeriate pieno i gertuvs, i puodelio,
gal gale, i stiklins?
- Nes itaip skaniau. Lyg rkyiau pypk.
Montalbanas nusprend kuo greiiau i ten eiti,
atsistojo, itrauk i kiens dvi i Jakomucio gautas
nuotraukas, parod jas kunigui.
- Ar tai galt bti laidojimo apeigos?
Senis pavelg nuotraukas, ikart pagyvjo, pra
djo mykti.
- Kas buvo dubenyje?
- Penkto deimtmeio monetos.
- O sotyje?
166

- Nieko... joki pdsak... matyt, ten bta tik

vandens.
Senis kiek pasdjo iulpdamas, susimsts.
Montalbanas vl atsisdo.
- Neturi prasms, - pratar kunigas ir padjo
nuotraukas ant stalo.

eiolika
Montalbanasjaut, kad tuoj pratrks: ugriuvusi ku
nigo klausim lavinavisikai susuko galv, okaskart,
kai neinodavo k atsakyti, Alidas Maraventanas
sudejuodavo ir protestuodamas imdavo dar garsiau
iulpti. Jis pradjo antrj buteliuk.
Kokia kryptimi guljo lavon galvos?
sotis buvo i paprasto molio ar i kitos me
diagos?
Kiek monet buvo dubenyje?
Koks tikslus atstumas tarp soio, dubens ir te
rakotinio uns abiej kn atvilgiu?
Pagaliau treiojo laipsnio apklausa baigsi.
- Neturi prasms.
Apklausos ivada tiksliai pakartojo iankstines
kunigo prognozes. Komisaras su menkai paslptu
palengvjimu pagalvojo, kad jau gali atsistoti, atsi
sveikinti ir ieiti.
- Palaukit, kur skubat?
Montalbanas nuolankiai atsisdo.
- Jei ia ne laidotuvi apeigos, gal kas nors kita.
Staiga nuovargis ir apdujimas isisklaid, komisa
ras atgavo blaiv prot: Maraventanas buvo mstanti
galva.
168

- Kalbkit, bsiu dkingas u js nuomon.

- Ar skaitt Umbert Ek?
Montalbanas pradjo prakaituoti. Vajzau, dabar
jis prads mane egzaminuoti i literatros, - pagal
vojo ir ilemeno:
- Skaiiau jo pirm roman ir dvi dienorai
knygas, kurios man pasirod...
- A ne, roman neskaiiau. Kalbjau apie Ben
drosios semiotikos traktat, mums praverst kai ku
rios jo citatos.
- Apgailestauju, neskaiiau.
- Gal skaitte Kristevos Semeiotik?
- Ne, ir neturiujokio noro skaityti, - atsak Mon
talbanas, jau pradjs pykti: jam kilo tarimas, kad
senis i jo aiposi.
- Gerai, - nusileido Alidas Maraventanas. Tuomet duosiu labai emik pavyzd.
Mano lygio, - pagalvojo Montalbanas.
- Taigi, jeigu js, komisaras, randate nuaut ne
gyvl su akmeniu burnoje, k pagalvojate?
- inot, - pradjo Montalbanas, nutars atsi
griebti, - tai jau seni reikalai, dabar udo nieko ne
paaikindami.
- Aha. Taigi tas akmuo burnoje jums yra paai
kinimas.
- inoma.
- Ir k jis reikia?
- Reikia, kad nuudytasis per daug galvojo, pa
sak tai, ko neturjo sakyti, nipinjo.
- Btent. Js supratot paaikinim, nes inojot
kalbos kod, iuo atveju metaforik. Bet jei to kodo
169

btumt neinojs, k btumt suprats? Nieko.

Jums jis bt tik vargas nuudytasis, kuriamne-paai-ki-na-mai kio burn akmen.
- Pradedu suprasti, - tar Montalbanas.
- Grkime prie ms pokalbio: kakas nuudo
du jaunuolius dl mums neinom prieasi. Jis
gali atsikratyti lavon daugeliu bdu: paskandinti
jroje, pakasti emje ar smlyje. Bet ne, jis nunea
juos ol, dar daugiau, pastato prie j duben, sot
ir molin un. K jis padar?
- Paliko ini, praneim, - pusbalsiu pratar
Montalbanas.
- Teisingai, tai yra inia, taiau js negalite jos
perskaityti, nes neinote kodo, - baig kunigas.
- Leiskit pagalvoti, - pasak Montalbanas. - Ta
inia turjo bti skirta kakamkitam, ne mums, pra
jus penkiasdeimiai met nuo to vykio.
- Kodl gi ne?
Montalbanas kiek pasvarst, paskui atsistojo.
- Jau eisiu, nedrstu ilgiau gaiinti. Tai, k man
pasakt, buvo labai vertinga.
- Noriau daugiau jums pasitarnauti.
- Kaip?
- Sakte, kad dabar udo nieko nepaaikindami.
Paaikinimai visada yra ir jie visada paliekami, kitaip
nedirbtumte to darbo, kur dirbate. Tik kod dabar
yra labai daug ir vairi.
- Ai, - padkojo Montalbanas.
Jie valg aniuvius rgiame padae, kuriuos
ponia Eliza, kvestoriaus mona, mokjo pagaminti
170

meistrikai, o skms receptas slypjo imanyme,

kiek laiko, iki sekunds dali, laikyti kepimo skard
orkaitje. Paskui, po vakariens, ponia pasialino
svetain irti televizori, prie tai ant raomojo
stalo vyro darbo kabinete pastaiusi butel Chivas,
kariosios upiltins, ir dvi taureles.
Valgant Montalbanas usidegs pasakojo apie
Alid Maraventan, jo neprast gyvenimo bd
ir imint, taiau kvestorius neatrod susidomjs,
klaussi labiau i pagarbos sveiui.
- Montalbanai, klausykite, - pradjo, vos tik jie
liko vieni, - puikiai suprantu susijaudinim, kur
jums sukl oloje rasti knai. Sutikit: per gerai jus
pastu, kad nenumatyiau, jog susiavsite ia byla
dl nepaaikinam jos vingi ir todl, net jei jums
pavykt rasti sprendim - jis bt absoliuiai nerei
kalingas. Tas nereikalingumasjums bt nepaprastai
malonus ir, praau man atleisti, atitikt js skon
ir bd.
- Kaip tai nereikalingas?
- Nereikalingas, nereikalingas, patikkite. udi
kas ar udikai, kadangi prajo daugiau nei penkias
deimt met, yra arba mir, arba, geriausiu atveju,
perkop atunt deimt. Sutinkat?
- Sutinku, - nenoriai pripaino Montalbanas.
- Tuomet praau man atleisti, nes tai, k pasa
kysiu, nra prasta mano kalbai, bet tas reikalas,
kuriuo usiimate, yra ne tyrimas, o proto smaukymas.
Montalbanas nieko nepasak - neturjo nei jg,
nei argument prietarauti.
171

- Galiau leisti jums to imtis, jei nebijoiau, kad

tam skirsite vis savo prot ir apleisite daug svarbes
nius ir didesnio masto tyrimus.
- Ne! Tai netiesa! - stojo piestu komisaras.
- Deja, taip. Turkite galvoje, tai ne priekaitas,
kalbams mano namuose, kaip draugai. Kodl
patikjote toki subtili nelegalios prekybos ginklais
byl savo pavaduotojui, kuris yra puikus pareignas,
bet, inoma, ne js lygio?
- A jam nieko nepatikjau! Tai jis...
- Montalbanai, nebkite vaikas. Perdavte jam
didijtyrimo dal. Nes puikiai inote, jog negalsite
visikai tamatsidti, kai tris ketvirius js smegen
uima kitas tyrimas. Jei klystu - sakykite atvirai.
- Neklystat, - atvirai prisipaino Montalbanas
kiek patyljs.
- Todl baikime pokalb. Pereikime prie kitos
temos. Po paraliais, kodl nenorite, kad pristatyiau
jus paauktinimui?
- Js nenorite liautis mane kankins.
I kvestoriaus nam Montalbanas ijo laimingas
ir dl aniuvi su rgiu padau, ir todl, kad pa
vyko atitolinti paauktinim. Jo pateiktos prieastys
buvo nei tvor, nei miet, bet kvestorius kilniai
apsimetjomis patikjs: juk komisaras negaljojam
pasakyti, kad vien pagalvojs apie kraustymsi ir
proi keitim praddavo kariuoti?
Dar buvo anksti, iki susitikimo su Ded liko
dvi valandos. Uvaiavo Retelibera, kad suinot
daugiau apie Alid Maraventan.
172

- Nuostabus, tiesa? - paklaus Nikolo Dzitas. Ar jis iulp pien i buteliuko?

- inoma.
- Viskas netiesa, tai tik vaidinimas.
- K ia kalbi? Jukjis neturi dant.
- Nejau neinai, kad seniai irasti dant protezai?
Jis juos turi ir puikiai jais naudojasi, kalbama, kar
taisjis sukramsnoja ketvirt krosnyje keptojauio ar
avino, kai niekas nemato.
- Tai kodl jis taip daro?
- Nes yra tragikas i prigimties. Komikas, jei nori.
- Ar jis tikrai kunigas?
- Isiadjs.
- Ar tai, k pasakoja, pramanas, ar ne?
- Dl to gali bti tikras. Jo inios beribs ir jeigu
jis k nors teigia - tai yra tikriau u ventj Rat.
Ar inai, kad prie deimt met jis ov vien
mog?
- Na jau.
- Tikrai taip. Nakt kakoks vagiius sibrov
namus, pirmj aukt. Atsitrenk stirt knyg
ir jos nukrito su siaubingu bildesiu. Maraventanas,
kuris miegojo viruje, pabudo, nusileido ir ov j
i Utaisomo pro vamzd autuvo, tokios namins
patrankos. vis ivert i lov pus kaimo. Rezul
tatas: vagis paautas koj, deimtis knyg suga
dinta, o jam sulauytas petys, nes atatranka buvo
siaubinga. Taiau vagis tvirtina atsidrs toje viloje
ne nordamas k nors pavogti, oj pakviets kunigas,
kuris paskui be jokios pateisinamos prieasties j
ovs. A juo tikiu.
173

-Kuo?
- Vadinamuoju vagimi.
- Kodl jam bt reikj j auti?
- Negali inoti, kas dedasi Alido Maraventano
galvoje. Gal norjo patikrinti, ar autuvas vis dar vei
kia. Arba sukelti skandal - tai labiausiai tiktina.
- Klausyk, pagalvojau, gal turi Umberto Eko Se
miotikos traktat?
- A? Gal iprotjai?
Kol nujo iki mainos, paliktos Retelibera sto
vjimo aiktelje, visas permirko. Netiktai prapliu
po smulkus, bet labai tankus lietus. Kai gro namo,
iki susitikimo dar buvo laiko. Persireng, paskui at
sisdo krsl prie televizori, bet tuoj pat pakilo
ir nujo prie raomojo stalo, kad perskaityt ryte
gaut atviruk.
Jis buvo nuo Livijos, kuri, kaip jau buvo prane
usi jam telefonu, deimiai dien ivyko pas savo
pusseser Milan. Blizgiojoje atviruko pusje, su
neivengiamu Katedros vaizdu, matsi spindintis
dryis, padalijs nuotrauk pusiau. Didel tamsiai
ruda sraig dabar jau ropojo per Konsolo knygos
virel. Montalbanas nedvejojo: pasilyktjimas,
kur jaut pakirds i sapno ir kurio vis dar negaljo
umirti, buvo per daug stiprus: iupo jau perskai
tyt Montalbano roman ir smarkiai trenk juo per
Konsolo knyg. kliuvusi per vidur sraig trakteljo
taip, kad Montalbanui pasidar bloga. Paskui imet
abi knygas iuklyn: rytoj nusipirks naujas.
174

Ded dar nesimat, taiau komisaras inojo,

jog neteks ilgai laukti, jo draugas niekada per daug
nevluodavo. Isigiedrijo, lietus liovsi, bet litis,
matyt, buvo smarki, nes pakrantje tebetelkojo di
diuls balos, o smlis smarkiai kvepjo lapiu me
diu. Prisideg cigaret. Staiga netiktai ilindusio
mnulio blankioje viesoje pamat tams ltai ar
tjanio automobilio siluet, ijungtais ibintais, i
prieingos puss, nei atvaiavo jis pats, tos paios, i
kurios turjo atvaiuoti ir Ded. Sunerimo, atidar
daiktin, pam pistolet, utais, privr dureles
pasiruos iokti. Kai kitas automobilis atsidr
per vio nuotol, staiga jung tolimsias viesas.
Maina neabejotinai buvo Ded, taiau vairuoti
j galjo bet kas.
- Ijunk viesas, - igirdo rkiant.
Balsas tikrai buvo Ded ir komisaras pakluso.
Jiedu kalbjosi sustoj greta, kiekvienas savo auto
mobilyje, per nuleistus langelius.
- Kok velni idarinji? Biau tave paovs, piktai prikio jam Montalbanas.
- Norjau pairti, ar niekas tavs neatsek.
- Kas turjo mane sekti?
- Neinau. Atvaiavau prie pusvaland ir pasi
slpiau u Punta Rosos kyulio.
- Eik, - pasak komisaras.
Ded ilipo, sdo Montalbano automobil,
kone susirang jo paonje.
- Kas tau, alta?
- Ne, bet vis tiek drebu.
175

Jis dvelk igsiu, baime. Nes baim turjo ypa

ting kvap, rgt, aliai geltonos spalvos - Montalbanas buvo tai patyrs.
- inai, kas tas nuudytasis?
- Ded, dabar daug udo. Apie k kalbi?
- Kalbu apie Petru Gul, t, kur negyv atve
aptvar.
- Jis buvo tavo klientas?
- Klientas? Gali mane vadinti jo klientu. Jis buvo
Tano Graiko mogus, duokls rinkjas. Tas pats, ku
ris man pasak, kad Tanas nori su tavimi susitikti.
- Ded, ko tu stebiesi? prasta istorija: laim
tojas pasiima visk, dabar i sistema naudojama ir
politikoje. Tano reikaluos perima kitas ir sunaikina
visus, kurie buvo jo pusje. Tu nebuvai nei Tano
bendras, nei jo pavaldinys, ko tau bijoti?
- Ne, - rytingai pasak Ded, - viskas ne taip,
suinojau bdamas Trapanyje.
- O kaip?
- mons kalba, kad buvo susitarimas.
- Susitarimas?
- Taigi taip. Susitarimas tarp tavs ir Tano. Kalba,
kad susiaudymas buvo tik aidimas, apgaul, vai
dinimas. Ir jie mano, kad t spektakl sukrme a,
Petru Gulas ir dar vienas asmuo, jis tikrai netrukus
bus nuudytas.
Montalbanas atsimin skambut, kurio sulauk
ikart po spaudos konferencijos, kai nepastamas
balsas j pavadino prakeiktu aktorium.
- Jie sieid, - ts Ded. - Negali susitaikyti
su tuo, kad judu su Tanu juos apmovte, pavertte
176

kvailiais. Tai knisa juos labiau nei atrastas ginkl

sandlis. Dabar sakyk, k man daryti?
- Esi tikras, kad jie pyksta ir ant tavs?
- Prisiekiu. Kodl Gul atve aptvar, kuris
priklauso man? Ar gali bti aikiau!
Komisaras prisimin Alid Maraventan ir jo
teorij apie kodus.
Gal tai buvo pakits tamsos tankis, sekunds
dal truks blyksteljimas, pamatytas akies kra
teliu, taiau akimirk prie pasigirstant paplipai
Montalbano knas pakluso kartligikai smegen
perduotai impuls sekai: jis sulinko pusiau, kairija
ranka atidar dureles ir ivirto lauk, aplink griaud
jo viai, duo stiklai, skutais lakst plieno laktai,
trump blyksni raudonis skrod tams. Montalbanas guljo nejuddamas, strigs tarp savosios ir
Ded mainos, ir tik tada pastebjo, kad rankoje
spaudia pistolet. Ded sdus jo main, pasi
djo pistolet ant prietais skydelio: matyt, vliau j
instinktyviai paiupo. Po griausmo stojo gdi tyla,
niekas nejudjo, tik niokt audringa jra. Paskui
gal u dvideimties metr pasigirdo balsas, toje pu
sje, kur baigsi papldimys ir prasidjo mergelio
kalva.
- Viskas gerai?
- Viskas gerai, - atsiliep kitas balsas, visai alia.
- Pairk, ar abu negyvi, ir galsim vaiuoti.
Montalbanas paband sivaizduoti judesius to,
kuris turjo sitikinti, ar jie mir: aikiai girdjo la
pio smlio legsjim. Vyras jau turjo bti prie pat
mainos, netrukus pasilenks pairti vid.
177

- Dudu, ar viskas tvarkoj? - paklaus tolimas

balsas.
Nessdamas main Montalbanas pro praviras
dureles ities rank ir udjs j ant tolimj vie
s svirtels lauk. Negirdjo menkiausio triukmo.
Nutar pasikliauti likimu ir pradjo mintyse skai
iuoti. Kai suskaiiavo iki penkiasdeimties, jung
tolimsias viesas, pakilo staias. Apakintas viesos
u koki deimties metr stovjo vyras su automatu
rankose, nustebs. Montalbanas ov, vyras atsak
aklai paleista paplipa. Komisaras pajuto lyg kas
jam bt trenks kairj on, susvyravo, atsirm
kairija ranka automobil, vl iov tris kartus i
eils. Apviestasis vyras lygpaoko, atsuko nugar ir
pradjo bgti, o Montalbanui balta tolimj ibint
viesa staiga pagelto, aki vokai apsunko, galva nu
sviro. Jis atsisdo ant smlio, suprats, kad kojos jo
nebelaiko, ir nugara atsirm main.
Lauk skausmo, bet kai is atjo - buvo toks stip
rus, kad jis sudejavo ir pravirko kaip vaikas.

Septyniolika
Vos atsipeikjs suprato ess ligonins palatoje ir at
simin visk, iki smulkmen: susitikim su Ded,
pokalb, susiaudym. Atmintis sulubavo nuo tos
akimirkos, kai atsidr tarp dviej main, nudribs
ant lapio smlio, su nepakeliamai skaudaniu onu.
Bet ji lubavo ne itisai: atsimin persikreipus Mimi
Audelo veid, jo trkiojant bals.
- Kaipjautiesi? Kaipjautiesi? Tuoj atvaiuos grei
toji, tau nieko neatsitiko, nesijaudink.
Kaip Mimi j rado? Jau vliau, ligoninje, ka
kas baltu chalatu pasak: - Neteko daug kraujo.
Toliau - nieko. Paband apsidairyti: baltas, varus
kambarys su dideliu langu, pro j sklido dienos vie
sa. Negaljo pajudti, abiejose rankose buvo lains,
bet ono nebeskaudjo, jaut j lyg apmirusi savo
kno dal. Pamgino pajudinti kojas, nepavyko. I
lto paniro mieg.
Atsibudo atsigavsjau vakare - deg viesa. Ikart
usimerk, nes kambaryje pastebjo mones, o neno
rjo kalbtis. Paskui, pagautas smalsumo, prasimerk
tiek, kad vos matyt. Ivydo Livij, ji sdjo ant vie
nintels metalins kds. U jos stovjo Ana. Kitoje
179

lovos pusje - Ingrid, irgi staia. Livijos akys buvo

sudrkusios. Ana verk nesivaldydama, Ingrid buvo
iblykusi, temptuveidu. Vajzau! - pagalvojoMontalbanas isigands. Usimerk ir pasislp miege.
Jau kito ryto, kaip jam pasirod, pus septintos
dvi sesels j apipraus ir pakeit laines. Septint
pasirod vyriausiasis ligonins gydytojas su penkiais
asistentais, visi baltais chalatais. Vyriausiasis gydy
tojas paskait lovgalyje pakabint kortel, nuklojo
ir m iupinti sueistj on.
- Atrodo, viskas gerai, - nusprend. - Operacija
pavyko puikiai.
Operacija? Apie koki operacij jis kalbjo? Tik
rai, gal itrauk kulk. Taiau automato kulkos ne
lieka kne, jos lekia kiaurai. Nort paklausti, pa
prayti paaikinti, bet odiai nesirezg. Vyriausiasis
gydytojas pastebjo jo vilgsn, klausimus, kuriuos
bylojo komisaro akys.
- Jus teko skubiai operuoti. Kulka pervr gaub
tin arn.
Gaubtin arn? K gaubtin arna veikjo one?
Ji niekaip nesisieja su onais, ji turi bti pilve. Bet jei
tai susij supilvu, vadinasi (jis suvirpjo taip, kad net
daktarai pastebjo), nuo iol ir vis likus gyvenim
jam teks maitintis koelmis?
- Koelmis? - pagaliau suskambo Montalbano
balsas, tokios perspektyvos siaubas atgaivino jo bal
so stygas.
- Kjis pasak? - paklaus vyriausiasis gydytojas
asistent.
180

- Atrodo, pasak toelmis, - tar vienas.

- Ne, ne, jis pasak maieliais, - siterp kitas.
Jie ijo svarstydami klausim.
Pus devintos prasivr durys ir pasirod Katarela.
- Komisare, kaip jauiats?
Jei pasaulyje buvo mogus, su kuriuo kalbtis
Montalbanui atrod visikai beprasmis dalykas - tas
mogus buvo Katarela. Jis nieko neatsak, papurt
galv tarsi sakydamas, kadjauiasi ma maiausiai
blogai.
- Esu ia sargyboje, kad jus saugoiau. ita ligo
nin tikras jr uostas, vieni eina, kiti ieina, treti
pasilieka. Gali ueiti koks piktavalis nedorlis, kuris
nors baigti pradt darb. Paaikinau?
Jis puikiai visk paaikino.
- Komisare, inojot? Jums perpyl mano krauj.
Ir gro sargyb saugoti. Montalbanas su kartliu
pagalvojo, koks nykus gyvenimas jo laukia: su Katarelos krauju gyslose, maitinantis vien man koe.
Pirmieji buiniai i tdien sulauktos ilgos sekos
buvo Facijaus.
- Komisare, inot, kaip dievikai audot? Vien
nukirtot tiesiai kakl vienu viu, kit sueidte.
- Sueidiau ir kit?
- Taigi taip, neinau, kur, bet tikrai sueidt.
Daktaras Jakomucis pamat u deimties metr nuo
automobilio raudon bal, kraujo.
- Nustatte mirusiojo tapatyb?
181

- inoma.
Isitrauk i kiens lapel, perskait.
- Derlandas Munafo, gims Montelzoje 1970
met rugsjo et, neveds, gyveno Montelzoje,
Krispi gatv 43, ypating ymi nra.
Civilins bkls akt skyriaus sindromas jo ne
apleidia, - pagalvojo Montalbanas.
- Kokie buvo jo santykiai su teistvarka?
- Visikai joki, komisare. varutlis.
Facijus sikio lapel atgal kien.
- U tok darb jam sumokjo maiausiai pus
milijono.
Patyljo, matyt, ruosi pasakyti kak, ko irdis
jam neleido sakyti. Montalbanas nutar padti.
- Ded mir i karto?
- Jis nesikankino. Paplipa nune pus galvos.
jo kiti. Pasipyl buiniai ir glbesiavimai.
I Montlzos atvaiavo Jakomucis ir daktaras
Paskvanas.
- Apie tave rao visi laikraiai, - pasak Jakomu
cis. Atrod susijaudins ir truput pavydintis.
- Nuoirdiai apgailestauju, kad neteko jums
daryti autopsijos, - tar Paskvanas. - Bt smalsu
pairti, kas js viduje.
- A pirmas atvykau viet, - pasak Mimi Audelas, - ir kai pamaiau tave tok, taip isigandau,
kad vos nepridjau kelnes.
- I kur suinojai?
- Anonimas paskambino skyri ir pasak, kad
Turk laipt papdje susiaudymas. Budjo Galu182

cas, jis ikart paskambino man. Ir prane tai, ko a

neinojau. Kitaip tariant, kad toje vietoje, kur vyko
susiaudymas, tu susitikdavai su Ded.
- Jis tai inojo?
- Panau, kad visi inojo! Pus miestelio inojo!
N neapsirengs ilkiau su piama...
Montalbanas sunkiai pakl rank, pertrauk j.
- Miegi su piama?
- Taip, - sutriks atsak Audelas. - Kodl klausi?
- iaip. Pasakok toliau.
- Jauvaiuodamas paskambinau greitajai. Ir gerai
padariau, netekai daug kraujo.
- Ai, - padkojo Montalbanas.
- Nedkok! Juk btum dl mans padars t pat.
Montalbanas paskubomis perkrat savo sin ir
nutar neatsakyti.
- domus dalykas, - ts Audelas. - Kai dejuo
damas tysojai ant smlio, maldavai nuimti nuo tavs
liauiojanias sraiges. Klejojai, ir a pasakiau, kad
nuimsiu, nors ten nebuvo n vienos sraigs.
Atjusi Livija stipriai j apkabino ir apsiverk,
prisispaudusi greta ant lovos.
- Nesitrauk, - papra Montalbanas.
Jam patiko uosti jos plauk kvap, kai taip laik
galv jam ant krtins.
- I kur suinojai?
- I radijo. Tiksliau, pusseser igirdo per inias.
Buvo puikus pabudimas.
- K padarei?
- Pirmiausia paskambinau Alitalia ir usisa
kiau biliet Palerm, paskui paskambinau tavo
183

skyri Vigatoje, mane sujung su Audelu, jis buvo

labai malonus, nuramino, pasisil paimti i oro
uosto. O kai vaiavome maina, visk man papa
sakojo.
- Livija, kaip a atrodau?
- Gerai, atsivelgiant tai, kas nutiko.
- Mano gyvenimas lugs?
- K ia kalbi?
- Tursiu vis gyvenim laikytis dietos?
- Js suriote man rankas, - ypsodamasis pasak
kvestorius.
- Kodl?
- mts tvarkyti reikalus kaip erifas, arba, jei
norite, naktinis kerytojas, ir atsidrte visose tele
vizijose ir laikraiuose.
- A dl to nekaltas.
- Ne, nekaltas, bet ir a nebsiu kaltas, jei teks
jus paauktinti. Turtumt kiek apsiraminti. Laim,
dvideimt dien negalsite i ia ieiti.
- Taip ilgai?
- Beje, Montelzoje viei ministro pavaduotojas
Likalcis, sako atvyks nordamas atkreipti visuome
ns dmes kov su mafija, jis pareik norintis po
piet jus aplankyti.
- Nenoriu jo matyti! - susijaudins suriko Montalbanas.
Likalcis i pradi puikiai sugyveno su mafija, o
dabar, gavs mafijos palaiminim, ivert kail.
T akimirk pasirod vyriausiasis gydytojas. Pa
mats palatoje eis mones, usirstino.
184

- Nesupykite, bet praau palikti j vien, jis turi

ilstis.
Prasidjo atsisveikinimo ceremonija, ovyriausia
sis gydytojas garsiai paliep seselei:
- iandien daugiau joki lankytoj.
- Ministro pavaduotojas ivyksta iandien penk
t, - kvestorius tyliai pasak Montalbanui. - Deja, dl
tokio vyriausiojo gydytojo sakymo jis negals js
aplankyti.
Jie nusiypsojo vienas kitam.
Po keli dien jam im i rankos lain ir ant
spintels pastat telefon. T pat ryt j aplank Nikol6 Dzitas, jis atrod kaip Kald Senis.
. - Atneiau tau televizori, vaizdajuosi grotuv
ir kaset. Dar atneiau laikraius, kuriuose parayta
apie tave.
- Kas kasetje?
- raiau ir sumontavau visas nesmones, k a,
Televigata reporteriai ir kitos televizijos parod
apie vyk.
- Salvai? ia Mimi. Kaip iandien jautiesi?
- Ai, jau geriau.
- Skambinu, kad pasakyiau, jog nuudytas ms
draugas Ingrasija.
- To ir laukiau. Kada?
- ryt. J nuov automobilyje, pakeliui Vigat. Pasivijo dviese, galingu motociklu. Paskui seks
policininkas band j gelbti, bet nieko nebegal
jo padaryti. Klausyk, Salvai, rytoj ryte ueisiu. Turi
185

man oficialiai papasakoti visas susiaudymo smulk

menas.
Papra Livijos dti kaset, ne todl, kad labai
smalsavo, o nordamas prastumti laik. Galuco svai
nio i Televigatatelevizijos vaizduots vaisius buvo
lyg i filmo apie Indian Douns. Jo nuomone, tarp
susiaudymo ir oloje atrast sudivusilavonbuvo
tiesioginis ryys. Kokia siaubinga ir nenuspjama
paslaptis gaub t tolim nusikaltim? urnalistas,
tiesa, probgmais, nepasigdijo prisiminti lidno
faraon kap atradj galo ir susieti j su komisarui
surengta pasala.
Montalbanas juoksi taip, kad jam paskaudo pil
v. Paskui pasirod Pipo Ragonzs veidas, to paties
privataus televizijos kanalo politikos apvalgininko,
buvusio komunisto, buvusio krikionio demokrato,
dabar sdinio aukiausioje Atsinaujinimo partijos
vadovybje. Ragonz be uuolank udav klau
sim: k komisaras Montalbanas veik su kekyno
savininku ir kvaial pardavju, kur laik savodrau
gu? Ar tokia draugyst dera su kiekvienamvalstybs
pareignui privalomomis moralinmis nuostatomis?
Laikai pasikeit, grietai baig apvalgininkas, nau
jos vyriausybs dka atsinaujinimo banga vilnija per
al, ir negalima nuo jos atsilikti. Senosioms pozi
cijoms, seniesiems slaptiesiems susitarimams turi
ateiti galas, visiems laikams.
Montalbanui i pykio vl suskaudo on, jis su
dejavo. Livija paokusi ijung televizori.
- Ko nervintis dl to mulkio odi?
186

Po pusvalandio praym ir maldavim Livijapaga

liau nusileido ir vl jung televizori. Nikolo Dzito
komentaras buvo meilus, pasipiktins, racionalus.
Meilus draugui komisarui, kuriam siunt nuoir
diausius linkjimus, pasipiktins, nes, nepaisant
vyriausybs paad, mafija ir toliau laisvai veik,
racionalus, nes susiejo Tano Graiko sumim su
ginkl atradimu. T dviej galing smgi organi
zuotam nusikaltimui autorius buvo Montalbanas,
taps pavojingu prieininku, kur reikjo bet kokia
kaina paalinti. Jis ijuok hipotez, kad pasala bu
vusi iniekint mirusij kertas: u kokius pinigus
jie pasamd udikus, gal u tuos smulkius jau seniai
nenaudojamus centus, buvusius dubenyje?
. Paskui prabilo Televigata urnalistas, pateiks
interviu su Alidu Maraventanu, ta proga pavadintu
okultini moksl inovu. Buvs kunigas vilkjo suta
n, sulopyt vairiaspalviais lopais, ir gr i buteliu
ko pro iulptuk. Primygtinai veriamas pripainti
galim ry tarp pasalos komisarui ir vadinamojo
kap iniekinimo, Maraventanas, lygaktorius, j pri
paino ir kartu nepripaino, paliks visus miglotoje
neinioje. Dzito parengta kaset baigsi politinio ap
valgininko Ragonzs rubrika. Joje pasirod nei
nomas urnalistas ir prane, jog vakar jo kolega
negali dalyvauti laidoje, nes buvo brutaliai upultas.
Neinomi piktadariai j sumu ir apipl prajusi
nakt, pakeliui namus po darbo Televigata studi
joje. urnalistas negailestingai apkaltino teissaug,
nepajgiani utikrinti piliei saugomo.
187

- Kodl Dzitas norjo, kad pamatytum i laid,

juk ji visai nesusijusi su tavim? - naiviai paklaus
Livija. Ji buvo i iaurs ir nesuprato kai kuri uuo
min.
Audelas klausinjo, o Tortorela protokolavo.
Montalbanas papasakojo, kad su Ded jiedu buvo
mokyklos draugai ir toji draugyst iliko, nors jie ir
atsidr prieingose barikados pusse. Paymjo,
kad t vakar Ded papra sujuo susitikti, taiau
jie spjo persimesti tik keletu odi, ne k daugiau
u pasisveikinim.
- Jis usimin apie nelegali prekyb ginklais,
sak suinojs kai k, kas galt mane sudominti.
Bet nespjo pasakyti.
Audelas apsimet, kad patikjo, o Montalbanas
smulkiai nupasakojo susiaudymo etapus.
- Dabar kalbk tu, - ubaig pasakojim.
- Pirma pasirayk protokol, - pasak Audelas.
Montalbanas pasira, Tortorela atsisveikino ir i
vaiavo skyri. Nra k pasakoti, pasak Audelas,
Ingrasijos automobil aplenk motociklas, tas, kuris
sdjo upakaly, atsigr, pradjo audyti ir tiek
ini. Ingrasijos automobilis nuvaiavo griov.
- Nutarta nukirsti nudivusi ak, - pakomen
tavo Montalbanas ir ilgesingai, nes jautsi istumtas
i aidimo, paklaus: - K dabar darysit?
- spjau kolegas Katanijoje, kad nenuleist aki
nuo Brankato.
Audelas to negaljo inoti, bet iuo spjimu jis
galbt pasira Brankato mirties nuosprend.
188

- Kas tai? - grietai paklaus Montalbanas kiek

patyljs.
- Kas, kur?
- Pairk.
Paspaud nuotolinio valdymo pultelio mygtuk
ir parod epizod apie Ragonzs upuolim. Mimi
puikiai suvaidino nuostab.
- Mans klausi? Juk tai ne ms reikalas, Ragonz gyvena Montelzoje.
- Koks tu nekaltas, Mimi! Imk, paiulpk pir
iuk!
Ir atkio jam mayl, kaip vaikui.

Atuoniolika
Po savaits lankymus, glbesiavimus, skambuius,
sveikinimus pakeit vienatv ir nuobodulys. Jis ti
kino Livij grti pas pusseser Milan, nebuvo
jokio reikalo jai gadinti savo atostogas, apie kelion
Kair negaljo bti n kalbos. Susitar, kad Livija
sugr, kai komisar irays i ligonins, tuomet ir
nusprs, kaip ir kur praleisti likusias dvi jos atostog
savaites.
Triukmas, sukils aplink Montalban ir su juo
susijusius vykius, pamau virto aidu, o paskui ir
visai nutilo. Tiesa, Audelas ir Facijus kasdien at
eidavo jo aplankyti, utrukdavo trumpai, tiek, kad
papasakot naujienas ir kai kuri tyrim eig.
Kas ryt atsibuds Montalbanas pasiaddavo
pagalvoti apie oloje rast negyvli istorij, svars
tydamas, kadajamdar pasitaikys tokia proga ramiai,
niekieno netrukdomam atsidti nuosekliampams
tymui, kuris apviest prot ir padt rasti atsakym.
Reikia pasinaudoti ita situacija, sakydavo, ir prad
davo lkti uoliais, paskui ristele, paskui ingine, o
galiausiai jo kn ir prot apimdavo neapsakomas
sstingis. Gal toks sveikimo laikotarpis, - pagalvo
davo. Jis atsissdavo krsl, paimdavo kok laikrat
190

ar urnal, o jei straipsnis bdavo ilglesnis, pus

jus akys imdavo merktis ir jis panirdavo neram
mieg.
Kapralas Facijus man pasak, kad iandien
grtate namo. Tai mane nudiugino ir nuramino.
Kapralas sak, kad turite valgyti lengvai. Adelina.
Nam tvarkytojos ratelis buvo padtas ant stalo ir
Montalbanas nuskubjo pairti, kji turjo galvoje
raydama valgyti lengvai. Rado dvi vieias men
kes, jas reikjo paskaninti aliejumi ir citrina. Ijung
telefon - norjo niekieno netrukdomas priprasti
prie nam aplinkos. Buvo daug laik, bet neatpl
n vieno voko, nedirsteljo n vien atviruk.
Pavalg ir atsigul.
Prie umigdamas udav sau klausim: jei dak
tarai j patikino, kad jis atgavo visas jgas, kodl j
taip smaugia ilgesys?
Pirmas deimt minui vairavo atsargiai, labiau
siklausydamas savo ono reakcij, o ne sutelks
dmes keli. Paskui, sitikins, kad kratymas jam
nekenkia, paspaud greiio pamin, pervaiavo Vigat, pasuko keliu Montelz, ties isiakojimu
Montapert pasuko kairn, pavaiavokeletkilomet
r, pasuko siaur keliuk ir privaiavo aiktel su
kaimiku namu. Ilipo i mainos. Mariana, Ded
sesuo, jo buvusi mokytoja, sdjo pintoje kdje prie
dur ir tais pintin. Vos pamaiusi komisar, eng
jo pasitikti.
- Salvai, inojau, kad atvaiuosi mans aplankyti.
191

- Js pirmas mogus, kur lankau ijs i ligo

nins.
Montalbanas j apkabino.
Mariana pravirko, tyliai, be dejoni, tik aaros,
Montalbanui irgi sudrko akys.
- Pasiimk kd, - pasak Mariana.
Montalbanas atsisdo prie moters, ji pam jo
rank, paglost.
- Jis kankinosi?
- Ne. Dar nesibaigus audymui supratau, jog Ded mir i karto. Paskui man patvirtino. Manau, jis
n nesuvok, kas atsitiko.
- Ar tikrai nuovei t, kuris nuov Ded?
- Taip.
- Kad ir kur jis dabar bt, Ded tuo diau
giasi.
Mariana atsiduso, stipriau suspaud komisaro
rank.
- Ded tave nuoirdiai myljo.
Mano irdies draugas, pagalvojo Montalbanas.
- A irgi j labai myljau, - tar.
- Atsimeni, koks jis buvo padaua?
Padaua, neklauada, nenuorama. Mariana kal
bjo ne apie pastaruosius metus, kai Dedjau tur
jo bd su teissauga, o apie tuos tolimus laikus, kai
jos jaunlis broliukas dar buvo tik maas idyklis.
Montalbanas nusiypsojo.
- Atsimenat, kai jis met petard mogaus tai
som varin katil, o tas igirds sprogim apalpo?
- Otkart, kai ipyl raalo buteliuk mokytojos
Longo rankin?
192

Daugiau nei dvi valandasjiekalbjosi apie Ded

ir jo ygius, daugiausia apie tuos i paauglysts.
- Jau vlu, vaiuosiu, - tar Montalbanas.
- Pakviesiau pavalgyti, bet mano maistas gali
bti tau per sunkus.
- K paruot?
- Sraigi su padau.
Tos maos rusvos sraigs umigdamos ileisdavo
skyst, o is sukietjs tarsi baltas lapas aklinai u
dengdavokiauto ang. Montalbanas pajuto pykinim
ir jau norjo atsisakyti. Kiektas vaizdas j persekios?
Paskui susitvard ir nutar sutikti mesdamas ik
ir pilvui, ir sielai. Turjo susivaldyti prie lkt su
patiekalu, nuo kurio sklido velnus geltonos spalvos
kvapas, bet smeigtuku ikrapts pirmj sraig ir jos
paragavs staiga pasijuto ilaisvintas: inyko perse
kiojantis vaizdas, pradingo ilgesys, neliko abejoni,
kad ir pilvas priims valg.
Darbe j kone udusino glbesiavimais, Tortorela netgi nubrauk aar.
- inau, k reikia grti po to, kai buvai paautas.
- Kur Audelas?
- Js paties kabinete, - pasak Katarela.
Montalbanas atidar duris nepasibelds, Mimi
paoko i u raomojo stalo lyg bt ukluptas va
giant, iraudo.
- Nieko nelieiau. Tiesiog skambuiai...
- Mimi, teisingai pasielgei, - nukirto Montalba
nas, nuslopins trokim ispardyti upakal kiekvie
nam idrsusiam atsissti ant jo kds.
193

- iandien jau biau atjs pas tave namus, tar Audelas.

- Kokiu reikalu?
- Pasirpinti apsauga.
- Kieno?
- Kaip tai kieno, tavo. Neinia, ar jie nebandys vl
pasiksinti, jei jau pirm kart jiems nepavyko.
- Klysti, man nieko nebeatsitiks. inai, Audelai,
tai tu j mane ovei.
Atrod, lyg Audelui kas bt kis upakal
laid su aukta tampa, taip jis iraudo ir pradjo
drebti. Paskui jo kraujas neinia kur itekjo ir jis
liko baltas kaip negyvlis.
- Kas tau atjo galv? - vos pajg ilementi.
Montalbanas pagalvojo pakankamai atsikerijs
u savo raomojo stalo nusavinim.
- Nusiramink, Mimi. Ne taip pasakiau. Nor
jau pasakyti: tai tu usukai mechanizm, dl kurio
mane aud.
- Paaikink, - tar Audelas sudribs ant kds,
nosine luostydamasis lpas ir kakt.
- Brangusis, nepasitars, nepaklauss, ar a sutin
ku, pristatei policininkus sekti Ingrasij. Gal manei,
kadjis toks kvailas ir nieko nepastebs? Jampakako
pusdienio, kad suprast, jog yra sekamas. Bet man,
kad a daviau tok sakym. inojo padars kelias
kvailystes, dl kuri nenuleidau nuo jo aki, ir no
rdamas reabilituotis Brankato akyse, kuris ruosi
j nudti - pats man persakei j pokalb telefonu,
pasamd du mulkius, kad mane paalint. Taiaujo
planas nepavyko. Tuomet Brankatui ar kakamtrko
194

kantryb dl pavojing Ingrasijos sumanym - ia

dert neumirti ir beprasmio vargelio kavalie
riaus Mizurakos nuudymo - ir jis pasirpino nu
luoti j nuo ems paviriaus. Jei nebtum sukls
Ingrasijai tarimo, Ded dabar bt gyvas, o man
neskaudt ono. Tik tiek.
- Jei viskas tikrai taip, tu teisus, - ilemeno Mimi
visikai sulugdytas.
- Viskas tikrai taip, galiu duoti galv nukirsti.
Lktuvas nusileido netoli dur, keleiviams nerei
kjo ssti autobus. Montalbanas mat, kaip Livija
leidiasi trapu ir panarinusi galv eina prie dur.
Pasislp minioje ir stebjo j. Ilgokai palaukusi, ji
pagaliau nukl savo lagamin nuo judanio tako,
ukl j ant veimlio ir pasuko taksi stotels link.
Vakar vakare telefonu jie susitar, kad ji atvaiuos
traukiniu i Palermo Montelz, o jis pasitiks j
geleinkelio stotyje. Taiau Montalbanas jau buvo
nusprends padaryti jai staigmen - atvaiuoti
Punta Raii oro uost.
- Js viena? Gal pavti?
Livija, einanti pirmojo taksi link, staiga sustojo,
kteljo:
- Salvai!
Jie apsikabino laimingi.
- Dievikai atrodai.
- Tu irgi, - tar Montalbanas. - Jau daugiau nei
pusvaland tave stebiu, nuo tada, kai ilipai i lk
tuvo.
- Kodl nepasirodei anksiau?
195

- Man patinka stebti, kaip gyveni be mans.

Jie sdo main, Montalbanas neuved varik
lio, o j apkabino ir puol buiuoti, udjo deln jai
ant krtins, nuleids galv glamonjo skruostu jos
kelius, pilv.
- Vaiuojam i ia, nes mus suims u amoral
elges vieoje vietoje, - giliai atsidususi pratar Li
vija.
Kelyje Palerm komisaras isak tik dabar jam
topteljusi mint.
- Sustokim mieste? Noriau tau parodyti Vuirijos turg.
- Jau maiau. Gutzo paveiksle.
- Tas paveikslas lamtas, patikk. Apsistosime
viebutyje, pasivaikiosime, nueisime Vuirij,
pernakvosime, rytoj ryte ivaiuosime Vigat. Vis
tiek neturiu k veikti, galiu vaidinti turist.
Atvyk viebut nutar tik nusiprausti ir ieiti
miest. Bet neijo, myljosi, paskui umigo. Po
keli valand atsibud vl pakartojo. Ijo i viebu
io beveik vakare, nujo Vuirij. Livij priblok
balsai, kvietimai, prekeivi ksniai, kalbos, ginai,
netikti barniai, rykios spalvos, atrodiusios lyg
netikros, nutapytos. vieios uvies kvapas maisi
su mandarin, virt riuko arnok su sriu - vadi
namosiomis meusa, kepsni kvapais, o viskas kr
nepakartojam, kone magik miin. Montalbanas
sustojo prie dvt drabui krautuvls.
- Kai studijavau universitete ir ateidavau turg
pavalgyti duonos su meusa - nuo to patiekalo dabar
196

man sprogt kepenys - ia buvo geriausia pasaulyje

parduotuv. Dabarjoje prekiauja dvtais drabuiais,
bet anuomet lentynos bdavo tuios, o savininkas,
don ezarinas, sddavo u prekystalio, nors ant jo
taip pat nieko nebuvo, ir priimdavo pirkjus.
- Jei lentynos buvo tuios, i kur pirkjai?
- Jos nebuvo visikai tuios, jos buvo pilnos, kaip
ia pasakius, trokim, praym. Tas mogus par
duodavopagal usakym vogtus daiktus. Nueidavai
pas don Cezarin ir pasakydavai: man reikia tokio ir
tokio laikrodio, arba man reikia paveikslo, tarkim,
devynioliktojo amiaus marinistinio peizao, arba
man reikia tai tokio iedo. Jis priimdavo usakym,
uraydavo j ant vyniojamo popieriaus skiauts, to
kio grubaus, rudo, koks bdavo kadaise, sutardavo
kain ir pasakydavo, kada ateiti. Sutart dien jis
itraukdavo i po prekystalio norim prek ir tau
paduodavo. Jokio vlavimo. Joki pretenzij.
- Atsipraau, bet kam jam reikjo parduotuvs?
Tok darb galjo dirbti bet kur: kavinje, gatvje
ties kampu...
- inai, kaipj vadindavo jo draugai i Vuirijos?
Don ezarinas krautuvininkas. Juk don ezarinas
nelaik savs nei vogt daikt pardavju, nei nusi
kaltliu, jis buvo prekybininkas kaip ir kiti, o tai liu
dijo krautuv, u kuri mokdavo nuom ir elektros
ilaidas. Tai nebuvo tik fasadas, priedanga.
- Js visi pami.
- Kaip sn! Leiskite jus apkabinti kaip sn! suuko direktoriaus mona, spausdama j prie kr
tins.
197

- Nesivaizduojate, kaip mes dl js nerimavom! - antrino jai vyras.

Direktorius paskambino jam ryte, kad pakviest
vakariens, Montalbanas atsisak ir pasil susitikti
po piet. Jie pasodino j svetainje.
- Eikime tiesiai prie reikalo, negaiinsime js, tar direktorius Burdijus.
- Turiu tieklaiko, kiek tikjums reikia, esu laikinai
bedarbis.
- Tkart, kai pas mus vakarieniavote, mano mo
na jums papasakojo, kad a j vadinu fantastine
moterimi. Taigi vos js ijot, mano mona pradjo
fantazuoti. Norjome jums paskambinti anksiau,
bet atsitiko tai, kas atsitiko.
- Gal leisimponui komisarui nusprsti, ar tai yra
fantazijos, - prabilo ponia kiek sieidusi ir polemi
kai paklaus: - Kalbsi tu, ar leisi man kalbti?
- Fantazijos - tavo sritis.
- Neinau, ar atmenat, bet kai paklaust mano
vyro, kur bt galima rasti Lil Ridzitan, jis atsak
nieko apie j negirdjs nuo 1943 liepos. Tuomet
atsiminiau vien dalyk. Tuo pat metu pradingo ir
viena mano draug, tiksliau, vliau ji atsirado, bet
labai keistomis aplinkybmis...
Montalbanas pajuto, kaip per nugar perb
go iurpas, tiedu oloje rasti negyvliai buvo labai
jauni.
- Kiek met buvo js draugei?
- Septyniolika. Bet ji buvo daug labiau subrendusi
u mane, a buvau dar maa. Mes mokms vienoje
mokykloje.
198

Ji atpl ant stalo gulint vok, itrauk nuotrau

k ir ities j Montalbanui.
- Nusifotografavome paskutin mokyklos dien,
treioje licjaus klasje. Ji pirma i kairs paskutinje
eilje, a stoviu greta.
Visos ypsojosi, vilkjo Jaunj faistuniformas,
mokytojas sveikinosi romnikai ikls rank.
- Dl salos bombardavimo siaubo mokyklas u
dar paskutin balandio dien ir mes ivengme
baisij egzamin: mus perkl ar paliko kartoti me
tus mokytoj sprendimu. Lizetos eima - toks buvo
mano draugs vardas, ojos pavard buvo Moskato persikl kaimel salos gilumoje. Ji man raydavo
kas antr dien, turiu visus jos laikus, bent tuos,
kuriuos gavau. inot, anuomet patas... mano eima
irgi evakavosi, ivaiavome emyn, pas mano tvo
brol. Karui pasibaigus paraiau savo draugei ir
namus tame kaimelyje, ir jos namus Vigatoje. Ne
gavusi atsakymo sunerimau. Pagaliauketuriasdeimt
etj pabaigoje sugrome Vigat. Nujau aplan
kyti Lizetos tv. Jos motina jau buvo mirusi, tvas
i pradi nenorjo mans matyti, o kai susitikom,
kalbjo piktai, pasak, kad Lizeta simyljo ameri
kiei kareiv ir prie tv vali su juo ivaiavo.
Pridr, kad jam dukra yra lyg mirusi.
- Ties pasakius, istorija man atrodo tiktina, tar Montalbanas.
- O k a tau sakiau? - siterp direktorius atsi
kerydamas.
- Komisare, viskas atrod labai keistai, net jei
nepaisytume to, kas nutiko vliau. Keista pirmiausia
199

todl, kadjei Lizeta tikrai bt simyljusi amerikie

i kareiv - bt man apie tai kaip nors praneusi.
Be to, savo laikuose i Seradifalko - taip vadinosi
kaimelis, kur jie evakavosi - ji vis laik ra tik
apievien dalyk: kanias, sukeltas isiskyrimo sujos
didija paslaptingja meile. Bet to jaunuolio vardo
ji man taip niekada ir neatskleid.
- Ar ta paslaptinga meil tikrai egzistavo? Gal ji
tebuvo jaunysts pramanas?
- Lizeta ne i t, kurios prasimanydavo.
- inote, septyniolikos met, o ir vliau, sunku
tiktis jausm pastovumo, - tar Montalbanas.
- sidmk tai, - paliep direktorius monai.
Netarusi n odio, ponia Burdijo itrauk i
voko dar vien nuotrauk. Joje buvo mergina nuo
takos drabuiais, u paranks su graiu jaunuoliu
Jungtini Valstij karine uniforma.
- it gavau i Niujorko, sprendiant i pato
antspaudo, keturiasdeimt septintj pradioje.
- Ir ji, manau, paalina visas abejones, - ubaig
direktorius.
- Tai jau ne, tik labiau jas sukelia.
- Kokia prasme, ponia?
- Voke buvo tik ita nuotrauka, Lizeta ir kareivis,
nieko daugiau, jokio ratelio, nieko. Kitoje nuotrau
kos pusje irgi nieko neparayta, pairkit. Gal ga
ltumt paaikinti, kodl artima draug siunia man
nuotrauk be menkiausio odelio?
- Ar ant voko atpainot savo draugs raysen?
- Adresas buvo atspausdintas mainle.
- A, - pratar Montalbanas.
200

- Noriau dar tai k pridurti: Eliza Moskato

buvo Lilo Ridzitano pirmos eils pusseser. Ir Lilas
labai j myljo, kaip jaunesn ses.
Montalbanas pavelg direktori.
- Jis j dievino, - patvirtino is.

Devyniolika
Kuo labiau dl to kankinosi, kuo labiau apie tai su
kosi jo mintis, kuo daugiau apie tai galvojo - tuo
labiau tikjo, kad eina teisingu keliu. Jamnet nerei
kjo prasto meditacinio pasivaikiojimo iki molo
pabaigos - vos ijs i Burdijaus nam suvestuvi
nuotrauka kienje, pasuko tiesiai Montelz.
- Ar yra daktaras?
- Taip, jis uimtas, tuoj jam praneiu, - atsak
sargybinis.
Paskvanas su dviem asistentais stovjo palink
prie marmurins plokts, ant kurios guljo lavonas,
nuogas, ivirtusiomis akimis. Negyvlis ne be prie
asties buvo isprogins i nuostabos akis: trijul gr
i popierini stiklini. Rankoje daktaras laik butel
ampano.
- Ueikit, ueikit, mes veniam.
Montalbanas padkojo asistentui, padavusiam
jam stiklin, Paskvanas pyl ampano per du
pirtus.
- kieno sveikat? - paklaus komisaras.
- mano. itas - mano tkstantasis skrodimas.
Montalbanas igr, pasivedjo daktar al ir
parod jam nuotrauk.
202

- Ar negyvl i olos galjo atrodyti kaip ita pu

pyt nuotraukoje?
- Gal eitumt kakot? - velniai paklaus Paskvanas.
Komisaras apsisuko ant kulno ir ijo. Kvailys,
jis pats, o ne daktaras. Pagautas entuziazmo atsku
bjo uduoti Paskvanui pati kvailiausi manom
klausim.
Su teismo ekspertais jam seksi ne k geriau.
- Ar yra Jakomucis?
- Ne, jis pas pon kvestori.
- Kas atsako u fotolaboratorij?
- De Franeskas, rsyje.
De Franeskas pavelg nuotrauk taip, lyg dar
nebt girdjs apie galimyb atgaminti vaizdus ant
viesai jautrios plvels.
- Ko i mans nortumt?
- Suinoti, ar ia fotomontaas.
- Tai ne mano sritis. A moku tik fotografuo
ti ir rykinti. Sudtingesniais atvejais kreipiams
Palerm.
Bet paskui viskas pasisuko tinkama linkme ir
prasidjo skms ruoas. Montalbanas paskambino
fotografui i urnalo, ispausdinusio Maraventano
knygos recenzij, kurio pavard atsimin.
- Atleiskite, kad trukdau, bet ar kalbu su ponu
Kontinu?
- Taip, tai a, kas klausia?
- Esu komisaras Montalbanas, noriau susitikti.
- Mielai su jumis susipainsiu. Jei tinka, galite
ateiti nors dabar.
203

Fotografas gyveno senojoje Montelzos dalyje,

viename i nedaugelio nam, ilikusi po grities,
palaidojusios vis kvartal arabiku pavadinimu.
- Ties pasakius, i profesijos nesu fotografas,
licjuje dstau istorij, fotografija tik mano pomgis.
A js paslaugoms.
- Galtumt pasakyti, ar ita nuotrauka yra fo
tomontaas?
- Galiau pabandyti, - atsak Kontinas irda
mas nuotrauk. - Ar inote, kada ji daryta?
- Man sak, kad apie keturiasdeimt etuosius
metus.
- Ueikit poryt.
Montalbanas nuleido galv ir nieko nepasak.
- Tai skubu? Tuomet susitarkime taip: po dviej
valand a jums atsakysiu, taiau atsakym reiks
dar patvirtinti.
- Sutarta.
Tas dvi valandas Montalbanas praleido meno
galerijoje, kur vyko septyniasdeimtmeio Sicilijos
dailininko paroda, dar susijusio su liaudika reto
rika, bet turinio puik spalvos pojt - koloritas
buvo sodrus, rykus. Drobes apirinjo isiblaks,
nekantraudamas igirsti Kontino atsakym, kas pen
kias minutes dirsiodamas j laikrod.
- Sakykit.
- K tik baigiau. Manau, kad tai - fotomontaas.
Ir visai neblogas.
- I ko supratot?
- I eli fone. Merginos galva montuota vietoj
tikrosios nuotakos galvos.
204

itoMontalbanasjamnesak. Kontinas to neino

jo, o komisaras niekaip nepakio jam tokios ivados.
- Pasakysiu dar daugiau: merginos atvaizdas
buvo retuuotas.
- Kokia prasme?
- Ta prasme, kad ji truput pasendinta.
- Galiu pasiimti nuotrauk?
- inoma, man ji nebereikalinga. Maniau, kad
bus sunkiau, patvirtinimo nereikia.
- Js man nepaprastai padjot.
- Komisare, tikiuosi, suprantat, kad tai tik mano
asmenin nuomon, ji neturi jokios teisins verts.
Kvestorius ne tik i karto j prim, bet ir eng
pasitikti iskleids rankas, kad apkabint.
- Kokia puiki staigmena! Ateikit, eime mano
namus, laukiu skambuio i snaus, o mona tikrai
nudiugs jus pamaiusi.
Kvestoriaus snus Masimas buvo daktaras ir dir
bo savanori sjungoje, kuri vadinosi Gydytojai be
sien, jos nariai vaiuodavo kar siaubiamas a
lis ir ten stengsi kaip galdami geriau dirbti savo
darb.
- inot, mano snus pediatras, dabar jis Ruan
doje. Ities dl jo nerimauju.
- Ten tebevyksta susirmimai?
- Turjau galvoje ne susirmimus. Kaskart, kai
jampavyksta paskambinti, jo balsejauiu vis didesn
siaub, kani.
Kvestorius nutilo. Nordamas iblakyti j ugu
lusias mintis, Montalbanas prane naujien.
205

- Esu devyniasdeimt devyniais procentais tik

ras, kad inau oloje rastos merginos vard ir pa
vard.
Kvestorius nepratar n odio, irjo j isi
iojs.
- Tai Eliza Moskato, jai buvo septyniolika.
- Po paraliais, kaip jums pavyko?
Montalbanas visk papasakojo.
Kvestoriaus mona pam j u rankos tarsi vai
k ir pasodino ant sofos. Jie pasinekuiavo, paskui
Montalbanas atsistojo, pasak turs sipareigojim
ir jam jau metas eiti. Tai nebuvo tiesa, bet jis neno
rjo ten bti, kai paskambins snus - kvestorius su
mona turjo diaugtis i toli atsklindaniu snaus
balsu vieni, ramiai, net jei odiai bt kupini neri
mo ir skausmo. Eidamas pro duris igirdo skambant
telefon.
- Kaip ir adjau, grinu nuotrauk.
- Ueikite, ueikite.
Ponia Burdijo pasitrauk, kad j praleist.
- Kas ten? - i valgomojo atsklido vyro balsas.
- Atjo komisaras.
- Pakviesk ueiti, - sugriaud direktorius, lyg jo
mona bt ustojusi jam keli.
Jie vakarieniavo.
- Padsiu lkt ir jums? - kvieiamai paklaus
ponia.
Nelaukdama atsakymo padjo lkt. Montalba
nas atsisdo, ponia jam pyl uviens, tirtos kaip
Dievo prisakyta, paskanintos petraolmis.
206

- Pavyko k nors suprasti? - paklaus moteris,

nepaisydama vyro vilgsnio, nepritarianio tokiam
puolimui.
- Deja, taip, ponia. Manau, tai - fotomontaas.
- O, Dieve, vadinasi, atsiunts nuotrauk mogus
norjo, kad patikiau tuo, ko nebuvo!
- Taip, manau, toks ir buvo jo tikslas. Kad liau
tumts klausinjusi apie Lizet.
- Matai, sakiau ties! - ponia kone suriko savo
vyrui ir prapliupo verkti.
- Kodl taip elgiesi?
- Nes Lizeta negyva, o mane norjo tikinti, kad
ji gyva, laiminga ir itekjusi!
- inai, ir pati Lizeta galjo...
- Nekalbk nesmoni! - pertar ponia ir nume
t servetl ant stalo.
Stojo nejauki tyla. Paskui ponia vl prakalbo.
- Komisare, ji mirusi?
- Bijau, kad taip.
Ponia atsistojo ir ijo i valgomojo, usidengusi
veid delnais, u dur igirdo j tarsi dejuojant.
- Apgailestauju, - pasak komisaras.
- Ji pati kalta, - negailestingai atsak direktorius
pagal savo eimynini barni logik.
- Noriau uduoti vien klausim. Ar js tikras,
kad tarp Lilo ir Lizetos buvo tik toks jausmas, apie
kur judu su mona man pasakojote?
- Prayiau paaikinti.
Montalbanas nutar kalbti teisiai viesiai.
- Ar tikrai manote, kad Lilas ir Lizeta nebuvo
meiluiai?
207

Direktorius pratrko juoktis, rankos mostu nu

vijs toki hipotez.
- Klausykit, Lilas buvo iki aus simyljs vien
mergin i Montelzos, ji negavo nuo jo ini po
keturiasdeimt treij liepos. Ir jis negali bti tas
negyvlis i olos dl tos paprastos prieasties, kad
vienas kaimietis mat, kai j sueist kareiviai kl
sunkveim ir ive neinia kur, o tas kaimietis buvo
rimtas mogus, ne koks svaiiotojas.
- Tada viskas reikia tik vien dalyk: netiesa,
kad Lizeta pabgo su kareiviu amerikieiu, - tar
Montalbanas. - Lizetos tvas melavo js monai.
Kas buvo Lizetos tvas?
- Kiek atsimenu, jo vardas buvo Stefanas.
- Ar jis dar gyvas?
- Ne, jau senas mir bent prie penkerius metus.
- K jis veik?
- Atrodo, prekiavo mediena. Bet ms namuose
nekalbama apie Stefan Moskat.
- Kodl?
- Nes ir jis buvo ivien su savo giminaiiais Ridzitanais, supratot? Turjo nemalonum su teissauga,
neinau, koki. Anuomet kultringose, padoriose
eimose apie tokius mones nebdavo kalbama. Tai
lyg kalbtum apie, atleiskit, imatas.
Sugro ponia Burdijo, paraudusiomis akimis,
su senu laiku rankose.
- Tai paskutinis laikas, kur gavau i Lizetos, kai
dar gyvenau Akvapendentje, kur evakavosi ms
eima.
208

Seradifalko, 1943 birelio 10

Mano mieloji Andelina, kaipgyveni? Kaipgyvena
tavo eima?Negali nesivaizduoti, kaip taupavydiu,
nes tavo gyvenimo tame miestelyje alies iaurje ne
galima n i tolo sulyginti su tuo kaljimu, kuriame
leidiu savo dienas. Ir nemanyk, kad odis kaljimas
yra perdtas. Turiu ksti ne tik akyli} tio sekim, bet
ir mao kaimelio nuobodyb. Tik pagalvok, prajus
sekmadien, kai jau i banyios, su manim pasi
sveikino toks vaikinas, a jo n nepastu. Ttis tai
pastebjo, pasikviet j al ir aptal. Beprotnamis!
Vienintel mano pramoga - skaitymas. Draugauju
su Andreuiu, deimties met vaiku, mano pusbroli
snum. Jis labai protingas. Ar kada nors pagalvojai,
kad vaikai gali bti smoningesni u mus?
Mieloji Andelina, jau kelios dienos gyvenu di
diausioj nevilty. Paiu netiktiniausiu bdu - ia
btper ilgaij pasakoti - gavau iJo trump laikut,
Jis rao, kad eina iproto, nebegali itverti ms isi
skyrimo, kad tiek ilgai ibuv Vigatoje jie pagaliau
gavo sakym ivykti. Numirsiu, jei Jo nepamatysiu.
Prie Jam ivykstant, privalau, privalau praleisti su
Juo bent kelias valandas, kad ir kas bt. A tau pa
raysiu, o dabar apkabinu stipriai stipriai.
Tavo,
Lizeta

- O js taip niekada ir nesuinojot, kas tas jau

nuolis, - tar komisaras.
- Ne. Ji nenorjo man pasakyti.
209

- Ar po ito laiko gavote kit?

- Gal juokaujat? Stebuklas, kad gavau ir it, to
mis dienomis Mesinos ssiaurio niekas negaljo per
plaukti, j be perstojo bombardavo. Oliepos devint
j isilaipino amerikieiai ir ryys visai nutrko.
- Atleiskite, ponia, gal atsimenate adres, kur Seradifalke gyveno js draug?
- inoma. Ji gyveno Sorentino eimos namuose,
Krispi gatv 18.
Jau kio rakt urakto skylut, bet sunerims
sustingo. Ijo nam sklido balsai ir triukmas. Pagal
vojo, kad reikt grti ir paimti i mainos pistolet,
bet to nepadar. Atsargiai, be maiausio triukmo
atidar duris.
T pat akimirk atsimin visikai umirs Livij,
kuri jau seniai jo lauk.
Susitaikyti jiems prireik puss nakties.
Septint ryto Montalbanas tyliai atsikl, surinko
telefono numer, kalbjo pusbalsiu.
- Facijau? Padaryk man paslaug, apsimesk, kad
sergi.
- Be problem.
- Noriu, kad iki io vakaro suinotum apie tokio
Stefano Moskato, prie penkerius metus mirusio ia,
Vigatoje, gyvenim, mirt ir stebuklus. Paklausink
miestelyje, pairk archyve ar kur tik nori. Labai
praau.
- Bkit ramus.
Padjo ragel, pam raikl, para:
210

Mylimoji, turiu ibgti, svarbus darbas, nenorjau

tavs adinti. Griu namo po piet. Gal isikviesk
taksi ir nuvaiuok apirti ventykl. Jos visada gra
ios. Buiuoju.

Islinko tarsi vagis, jei Livija bt pramerkusi

ak - kilt tikras skandalas.
Iki Seradifalko vaiavo pusantros valandos, diena
buvo giedra, pando vilpauti - toks jautsi paten
kintas. Atsimin Kaifas, savo tvo un, kuris nuo
bodiaudamas, lidnas slampindavo po namus, bet
atgydavovos tikpamats, kaip eimininkas ruoia o
vinius, ir mediokls laukuosevirsdavotikru energijos
kamuoliu. Krispi gatv rado lengvai, 18numeris buvo
devynioliktojo amiaus dviauktis namas. Prie skam
buio rado lentel su urau Sorentinas. Patraukli
dvideimtmet mergina paklaus, ko jis nort.
- Noriau pasikalbti su ponu Andrej Sorentinu.
- Tai mano tvas, namuose jo nra, j galtumt
rasti savivaldybje.
- Jis ten dirba?
- Ir taip, ir ne. Jis yra miestelio meras.
- inoma, atsimenu Lizet, - pasak Andrjas
Sorentinas. Nors jau perkops et deimt, jis at
rod puikiai: vienas kitas ilas plaukas, daili ivaiz
da. - Bet kodl apie j teiraujats?
- Tai labai slaptas tyrimas. Apgailestauju, nieko
negaliu pasakyti, bet, patikkit, man labai svarbu k
nors suinoti.
211

- Gerai, komisare. Taigi su Lizeta siejasi kuo mie

liausi atsiminimai, mes ilgai vaiktindavome po lau
kus, greta jos a jausdavausi ididiai, kaip suaugs
vyras. Ji elgsi su manim lyg biau jos met. Kai
jos eima ivaiavo i Seradifalko ir gro Vigat,
daugiau nieko apie j negirdjau. Tiesiogiai.
- Kodl?
Meras kiek padvejojo.
- Pasakoju, nes tos istorijos jau senos. Manau,
mano tvas ir Lizetos tvas mirtinai susipyko, susi
kivirijo. Vien keturiasdeimt treij met rugpj
io pabaigos vakar mano tvas gro namo sukrs
tas. Jis buvo nuvyks Vigat pas dd Stefan, kaip
a j vadinau, jau neatsimenu kokiu reikalu. Gro
iblyks, kariuojantis, mama labai isigando, a
irgi isigandau. Neinau, kas tarp jdviej vyko, bet
kit dien prie stalo mano tvas pasak, kad ms
namuose niekas nebeitars Moskatovardo. Paklusau,
nors labai norjau jo paklausti apie Lizet. inote,
tie siaubingi gimini barniai...
- Ar atsimenate t amerikiet kareiv, su kuriuo
Lizeta ia susipaino?
- ia? Kareivis amerikietis?
- Taip, bent taip manau suprats. Seradifalke ji
susipaino su amerikieiu kareiviu, jie pamilo vie
nas kit, o paskui ji su juo ivaiavo ir Amerikoje
susituok.
- Apie t vestuvi istorij kai k miglotai teko
girdti, nes viena i mano tet, tvo sesuo, gavo nuot
rauk, kurioje Lizeta buvo nuotakos drabuiais su
amerikieiu kareiviu.
212

- Tai kodl taip nustebot?

- Nustebau todl, kad pasakt, jog su tuo ameri
kieiu Lizeta susipaino ia. Matot, kai amerikieiai
um Seradifalk, Lizetajau deimt dien buvo pra
dingusi i ms nam.
- K js sakot?
- Tikrai taip, pone. Vien popiet, gal trei ar
ketvirt valand, pamaiau, kaip Lizeta ruoiasi i
eiti. Paklausiau, kur ruoiams eiti pasivaikioti. Ji
papra nesupykti, bet norinti pasivaikioti viena.
Labai sieidiau. Vakariens Lizeta negro. Dd
Stefanas, mano tvas, dar keletas kaimiei ijojos
iekoti, bet nerado. Praleidome siaubingas valandas,
visur sukiojosi ital ir vokiei kareiviai, galvojome
apie smurt. Kit dien dd Stefanas su mumis at
sisveikino ir pasak negris, kol ras savo dukter.
Ms namuose liko Lizetos mama, vargel buvo
siaubingai prislgta. Paskui vyko isilaipinimas ir
frontas mus iskyr. Frontas pra t pai dien,
o Stefanas Moskatas sugro paimti savo monos ir
pasak rads Lizet Vigatoje, jos pabgimas buvo tik
vaikikas kaprizas. Taigi, jei dmiai klauste, tur
jote suprasti, kad Lizeta susipaino su bsimu vyru
ne ia, Seradifalke, o gimtojoje Vigatoje.

213

Dvideimt
inau, kad ventyklos graios, nuo tada, kai susi
painome, buvau priversta jas apirti bent dvi de
imtis kart, todl galijas susikiti kolona po kolonos
ten, kur - inai, a vaiuoju savo keliais, neinau,
kada griu.

Livijos ratelis spinduliavo pykiu. Montalbanas

atrm smg, o kadangi grtant i Seradifalko jam
prasir vrikas alkis, atidar aldytuv: tuias.
Atidar orkait: nieko. Livijos sadizmas - ji pageida
vo, kad jai vieint Vigatoje nam tvarkytoja nesiro
dyt - pasiek aukiausi lyg, niekur nesimat n
trupinlio. Montalbanas gro main, nuvaiavo
San Calogero ueig, ji buvo jau baigusi darb.
- Jums mes visada dirbame, komisare.
I alkio ir kerto Livijai jis prisivalg tiek, kad tik
vaiuoti ligonin.
- Vienas sakinys veria mane susimstyti, - tar
Montalbanas.
- Tas, kuriame ji sako norinti padaryti bepro
tyb?
Jie sdjo svetainje ir gr kav: komisaras, di
rektorius Burdijus ir ponia Andilina.
214

Montalbanas laik rankose jaunosios Moskato

laik, k tik baig j skaityti balsu.
- Ne, ponia, nes t beprotyb ji vliau ir padar,
apie j man papasakojo ponas Sorentinas, jis netu
rjo jokios prieasties meluoti. Taigi kelios dienos
prie amerikiei isilaipinim Lizetai topteli mintis
pabgti i Seradifalko Vigat, kad susitikt su savo
mylimuoju.
- Kaip ji tai padar? - sunerimo ponia.
- Gal papra kareivi pavti, tomis dienomis
ital ir vokiei kareiviai ia turbt zuite zujo. Oji
buvo grai mergait, todl ilgai prayti neteko, - si
terp direktorius, nutars bendradarbiauti, nenoriai
susitaiks su mintimi, kad jo monos fantazijos ret
kariais turi real pagrind.
. - Obombos? Apaudymas i kulkosvaidi? Die
ve, kokia drsa, - pratar ponia.
- Kuris sakinys? - nekantraudamas paklaus di
rektorius.
- Kuriame Lizeta rao gavusi ini, jog po ilgo
laiko Vigatoje jie pagaliau gavo sakym ivykti.
- Nesuprantu.
- Matot, ponia, tas sakinys reikia, kad jis ilgai
gyveno Vigatoje, o tai akivaizdiai liudija, kad buvo
ne vietinis. Antra: jis pranea Lizetai bsis privers
tas palikti miestel. Treia: vartoja daugiskait, taigi
ne jis vienas turi palikti Vigat, o moni grup.
Visa tai veria galvoti apie kar. Gal klystu, bet toks
spjimas atrodo logikiausias.
- Logika, - pritar direktorius.
- Ponia, sakykit, ar atsimenat, kada Lizeta jums
pirm kart pasak, jog yra simyljusi?
215

- Taip, nes iomis dienomis stengiausi atsiminti

visas savo susitikim su Lizeta smulkmenas. Tai tu
rjobti apie keturiasdeimt antrj gegu ar bire
l. Atgaivinau atmint pagal atrast sen dienorat.
- Apvert visus namus, - burbteljo vyras.
- Kareiviai ia nuolat gyveno nuo keturiasdeimt
antrj pradios, gal kiek anksiau, iki keturiasde
imt treij liepos.
- Manote, lengva j rasti? - prakalbo direkto
rius. - Atsimenu prielktuvini pabkl br, jis
apaudydavo laivus, dar buvo arvuotas traukinys,
paslptas tunelyje, buvo tvarkos palaikymo briai,
dar tie bunkeriuose... ne, jreiviai tik atplaukdavo ir
iplaukdavo. Praktikai nemanoma suinoti.
Jie susikrimto. Paskui direktorius atsistojo.
- Einu, paskambinsiu Buruanui. Jis nebuvo nie
kur ivyks i Vigatos, prie kar, per kar ir po karo.
A evakavausi.
Vl prabilo ponia.
- Gal tai buvo susiavjimas, tokiame amiuje
sunku atskirti, bet tas jausmas buvo labai stiprus,
toks stiprus, kad ji pabgo i nam prie savo tvo
vali, ojis buvo kaip kaljimo priirtojas, bent taip
ji man pasakojo.
Montalbanui kilo klausimas, nenorjojo uduoti,
bet mediotojo instinktas nugaljo.
- Atleiskit, pertrauksiu. Ar galtumt patikslinti...
odiu, pasakyti, kokia prasme Lizeta vartojo od:
kaljimo priirtojas? Ar tai buvo sicilietikas tvo
pavydas kitam vyrui? Perdta meil?
Ponia vilgteljo j, paskui nuleido akis.
216

- Kaip jau sakiau, Lizeta buvo daug labiau su

brendusi u mane, a dar buvau vaikas. Mano tvas
man udraud lankytis Moskato eimos namuose,
todl susitikdavome mokykloje arba banyioje. Ten
galdavomkelet valand praleisti ramiai. Kalbda
voms. Dabar galvoju ir pergalvoju visk, k ji man
sakydavo, apie k usimindavo. Manau, anuomet
nesupratau daugelio dalyk...
- Koki?
- Tarkim, Lizeta visada vadindavo savo tv
mano tvas, paskui vien dien staiga pradjo j
vadinti tas vyras. Bet gal tai nieko nereikia. Kart
ji man pasak: Tas vyras kada nors mane labai nu
skriaus. Anuomet galvojau apie muim, ryktes,
suprantat? Dabar man kyla siaubinga abejon dl
tikrosios t odi prasms.
Ji nutilo, gurkteljo arbatos ir vl prakalbo.
- Ji buvo drsi, labai drsi. Slptuvje, krintant
bomboms, kai mes drebdavome ir verkdavome i
baims, ji mus padrsindavo, paguosdavo. Bet to
kiam ingsniui jai reikjo dvigubos drsos: nepa
klusti tvui ir nepabgti bomb, atvaiuoti ia ir
myltis su tuo, kuris net nebuvo jos oficialus suad
tinis. Anuomet mes buvome kitokios nei dabartins
septyniolikmets.
Ponios monolog pertrauk sugrs direktorius,
labai susijaudins.
- Neradau Buruano, jo nebuvo namuose. Eime,
komisare, vaiuojam.
- Iekoti sskaitininko?
217

- Ne, ne, man topteljo mintis. Jei mums pasiseks,

jei a atspjau, per kit vent paaukosiu ventajam
Kaloderui penkiasdeimt tkstani lir.
ventasis Kaloderas buvo vietini garbinamas
juodaodis ventasis.
- Jei js atspjote, a pridsiu dar penkiasdeimt
tkstani, - pagautas entuziazmo tar Montalbanas.
- Galiu suinoti, kur susiruote?
- Paskui pasakysiu, - atsak direktorius.
- Ir paliksi mane kankintis neinioje? - neatlyo
ponia.
Direktorius buvo jau iskubjs pro duris. Mon
talbanas nusilenk.
- A jums apie visk praneiu.
- Po paraliais, kaip galjau umirti Pacinotti, sumurmjo direktorius vos tik jie atsidr gatvje.
- Kas toji ponia? - paklaus Montalbanas. sivaiz
davoj penkiasdeimtmet, em, apkni. Direkto
rius neatsak. Montalbanas udav kit klausim.
- Vaiuosim maina? Ar toli?
- K ten toli, ia pat.
- Galite pasakyti, kas toji ponia Painoti?
- Kodl sakot ponia? Tai buvo laivas, jo gu
la alindavo gedimus karo laivuose. Jis atplauk
uost keturiasdeimtj gale ir nebeiplauk. Jo
gulos jreiviai buvo mainistai, staliai, elektrikai,
hidraulikai. Visi jauni. Jie taip ilgai ia stovjo, kad
daugelis j tapo lyg vietiniai. Susirado draug, net
suadtini. Du ij ved vietines merginas. Vienas
jau mirs, jis buvo vardu Tripkoviius, antrasis yra
218

Marinas, garao Garibaldio aiktje savininkas.

Pastat?
- Jis mano mechanikas, - atsak komisaras ir
su kartliu pagalvojo, kad pradeda kelion po sen
moni atmint.
Penkiasdeimtmetis vyras tepaluotu kombinezo
nu, storas, paniurs nepasisveikino su komisaru ir
usipuol direktori.
- Ko gaitat laik? Ji dar nepataisyta, juk sakiau,
kad darbas bus ilgas.
- Atjau ne mainos. Ar yra tvas?
- inoma, yra! Kur dar jis turt bti? Vis laik
nervina mane kalbomis, kad nemoku dirbti, kad ge
nialieji eimos mechanikai yra jis ir jo ankas.
Dvideimtmetis vyras, irgi su kombinezonu, ka
k irjs po variklio gaubtu, atsities ir nusiypso
jo. Montalbanas perjo gara, kuris buvo statytas
kaip sandlis, ir prijo lent pertvar.
U jos prie raomojo stalo sdjo Antonijus Ma
rinas.
- Visk girdjau, - tar, - ir jei artritas nebt
mans suriets, pamokyiau j, kaip dirbti.
- Atjom pasiteirauti.
- Klausau, komisare.
- Veriau tegul kalba direktorius Burdijus.
- Ar atsimenate, kiek moni i Pacinotti eki
pao per kar buvo nuudyta, sueista ar paskelbta
dingusiais?
- Mums pasisek, - atsak senis pagyvjs, aki
vaizdu, kad jam patiko pasakoti apie tuos karo me
219

tus, matyt, eimoje, vos tik praddavo pasakoti, jam

ikart liepdavo liautis. Turjome vien uvus nuo
skeveldros, jo vardas buvo Artras Rebelatas, vien
skeveldra sueid, jo vardas buvo Silvijus Destefanas,
ir vienas dingo be inios, Marijus Kunias. inot,
mes buvom labai draugiki, tarp ms daugiausia
buvo i Venecijos, i Triesto...
- Jis dingo jroje?- paklaus komisaras.
- Jroje? Kokioje jroje? Vis laik stovjom i
met inkar. Tapome prieplaukos tsiniu.
- Tai kodl jis laikytas dingusiu be inios?
- Nes keturiasdeimt treij liepos septintosios
vakare negro laiv. Po piet smarkiai bombar
davo, o jis buvo gavs laisv popiet. Tas Kunias
buvo i Montefalkons, turjo draug i to paties
kaimo, jis buvo ir mano draugas, toks Stefanas Premuda. Taigi kit ryt Premuda privert vis gul
eiti iekoti Kunio. Vis dien teiravoms apie j
kiekvienuose namuose, veltui. Nujom karo ligo
nin ir civili ligonin, ir ten, kur suvedavo i po
griuvsi itrauktus negyvlius... Nieko. Prie ms
prisidjo ir karininkai, nes jau buvome gav sp
jim, tarsi sakym, kad netrukus tursim iplauk
ti... Taip niekada ir neiplaukm, pirmieji atplauk
amerikieiai.
- Ar jis negaljo tiesiog dezertyruoti?
- Kunias? Ne! Jis tikjo karu. Buvo faistas. au
nus vaikinas, bet faistas. Be to, buvo klimps.
- Kaip suprasti?
220

- Na, buvo klimps, simyljs. Vietin mergin.

Taip pat, kaip ir a. Sakydavo, kad kai baigsis karas,
j ves.
- Daugiau nieko apie j negirdjote?
- inot, kai isilaipino amerikieiai, jie pagalvojo,
kad toks laivas kaip ms, kuris buvo tiesiog dei
maniukas, jiems labai praverst. Jie mus darbino,
nors ir su italikomis uniformomis, dav tokius rai
ius ant rank, kad nekilt nesusipratim. Kunias,
jei bt norjs, bt galjs pasirodyti, bet jis to
nepadar. Igaravo. A susirainjau su Premuda,
kartais paklausdavau, ar Kunias nepasirod, ar ne
turi i jo ini... nebuvo joki ini.
- Sakte, kad girdjot apie Kunio mergin. Pa
inojote j?
- Ne.
Reikjo paklausti dar vieno dalyko, bet Montalbanas nutilo ir vilgsniu perdav direktoriui t
privilegij.
- Gal jis bent pasak jos vard? - paklaus di
rektorius prims Montalbano jam kilniadvasikai
suteikt prog.
- Kunias buvo labai santrus mogus. Tik kart
man prasitar, kad jos vardas Lizeta.
Kas atsitiko? Praskrido angelas ir laikas sustojo?
Montalbanas ir direktorius sustingo, paskui komi
saras pridjo rank prie ono, pajuto jame veriam
skausm, direktorius pakl rank prie irdies ir
atsirm main, kad nenukrist. Marin apm
siaubas.
- K a pasakiau? O Dieve, k tokio pasakiau?
221

Vos ijs i garao, direktorius pradjo diugiai

kauti.
- Mes atspjome.
Ir m suktis lyg okdamas. Du jo pastami,
visada matydav j griet ir susimsius, nusteb
sustojo. Isiliejs direktorius vl surimtjo.
- Esame paadj ventajam Kaloderui po pen
kiasdeimt tkstani. Neumirkit.
- Neumiriu.
- inote ventj Kaloder?
- Nuo tada, kai gyvenu Vigatoje, kasmet matau
jo vent.
- Tai dar nereikia, kadj pastate. ventasis Kaloderas yra, kaip ia pasakius, tas, kuris neatleidia.
Sakau js paties labui.
- Juokaujat?
- Nma. Tai - kertingas ventasis, jis gali leng
vai supykti. Jei kas jam k paada - turi testi. Tar
kim, jei liekat sveikas per automobilio avarij ir paadat ventajam, o paskui netesit savo paado, galite
bti tikras, kad sulauksit dar vienos avarijos ir ma
maiausia prarasit kojas. Supratot?
- Kuo aikiausiai.
- Grkime namo, galsit visk papasakoti mano
monai.
-A?
- Taip, nes a nenoriu suteikti jai diaugsmo pri
paindamas, kad ji buvo teisi.
- Taigi viskas galjo klostytis tai taip, - tar
Montalbanas.
222

Jam patiko toks naminis tyrimas an laik na

muose, prie puodelio kavos.
- Jreivis Marijus Kunis, taps miestelyje be
veikvietiniu, simyli, abipusiai, Lizet Moskato. Vie
nas Dievas teino, kaip jie susitiko ir susipaino.
- Ilgai apie tai galvojau, - tar ponia. - Buvo
toks laikas, atrodo, tarp keturiasdeimt antrj
ir keturiasdeimt treij kovo ar balandio, kai
Lizeta turjo daugiau laisvs, nes jos tvas verslo
reikalais ivykdavo i Vigatos. Neabejotina, kad
simyljimas ir slapti pasimatymai vyko kaip tik
tuo metu.
- Jiepamilo vienas kit, tai faktas, - tar Montalbanas. - Paskui gro tvas ir jie nebegaljo matytis.
Gal ia prisidjo ir evakuacija. Paskui atjo inia
apiejo greit ivykim... Lizeta pabga, atvyksta ia,
susitinka, neinome kur, su Kuniu. Jreivis, nor
damas kuo ilgiau pabti su Lizeta, negrta laiv.
Paskui juos nuudo, mieganius. Ir kol kas viskas
tvarkoje...
- Kaip tai tvarkoje? - paklaus ponia.
- Atsipraau, norjau pasakyti, kad kol kas vyki
seka dera. Juos nuudyti galjo ir koks atstumtas si
myljlis, ir Lizetos tvas, uklups juos ir pasijuts
nuplta garbe. Nesuinosim.
- Kaip tai nesuinosim? - siterp ponia. - Nejau
nenorite suinoti, kas nuud vargus jaunuolius?
Jis nenorjo jai pasakyti, kad udikas jo nedomi
no, j domino, kodl kakas, o gal ir pats udikas,
vargo pernedamas lavonus ol ir sureng t spek
takl su dubeniu, soiu ir terakotiniu unimi.
223

Grdamas namo usuko maisto prekes ir nu

sipirko du imtus gram srio ir kepal duonos.
Apsirpino nujausdamas, kad Livijos namie neras.
Jos i ties nebuvo, visk rado taip, kaip paliko iva
iuodamas pas Burdijus.
Nespjo padti pirkini, kai suskambo telefonas.
Skambino kvestorius.
- Montalbanai, norjau jums pasakyti, kad ian
dien man skambino ministerijos sekretorius Likalcis. Norjo suinoti, kodl dar nepateikiau praymo
dl js paauktinimo.
- Kokio velnio jam i mans reikia?
- Leidau sau prasimanyti meils istorij, labai pa
slapting, kartu j atskleidiau, ir neatskleidiau, lei
dau suprasti... Jis ukibo, atrodo, yra itikimas meils
roman skaitytojas. Taiau isprend reikal. Liep
parayti praym solidiai premijai. Aj paraiau ir
isiuniau. Nortumt igirsti praym?
- Pasigailkit.
- Gaila, manau sukrs tikr edevr.
Montalbanas pasideng stal, atsiriek ger riek
duonos, vl suskambo telefonas. Tikjosi, kad skam
bina Livija, bet igirdo Facijaus bals.
- Komisare, dirbau dl js vis miel dienel.
Tas Stefanas Moskatas nebuvo ventas mogus.
- Mafiozas?
- Manau, nebuvo tikras mafiozas. Bet smurtau
tojas, tas tai tikrai. Ne kart teistas u mutynes,
smurt, upuolim. Man nepanau mafij, mafiozai
nesileidia teisiami u mamoius.
- Kada buvo paskutinis nuosprendis?
224

- Tik pagalvokit, atuoniasdeimt pirmaisiais.

Jau viena koja kape, o dar spjo kakam suskaldyti
galv.
- Ar gali pasakyti, gal kartais tarp keturiasdeimt
antrj ir keturiasdeimt treij jis sdjo kalji
me?
- inoma. U mutynes ir kno sualojim. Nuo
keturiasdeimt antrj kovo iki keturiasdeimt tre
ijbalandio dvideimt pirmosios sdjo Palermo
Uiardons kaljime.
Facijaus pranetos inios suteik sriui dar geres
n skon, nors jis ir taip buvo labai neprastas.

Dvideimt vienas
Galuco svainis pradjo inias nuo naujienos apie
pasiksinim Katanijos pakratyje, kur neabejotinai
vykd mafija. inomas ir gerbiamas miesto preky
bininkas, toks Koradas Brankatas, didelio sandlio,
aprpindavusio prekybos centrus, savininkas, nutar
pusdien pailsti savopriemiesio viloje. Pasuks du
ryse rakt, atvrjas praktikai tutum: siaubingas
sprogimas, kur sukl prie dur prijungtas sprogs
tamasis utaisas, tiesiogine odio prasme pavert
dulkmis vil, prekybinink ir jo mon poni Diuzep Taljafiko. Laukia labai sunkus tyrimas, pridr
urnalistas, nes Brankatas niekada nebuvo teistas ir
neatrod kaip nors susijs su mafijos reikalais.
Montalbanas ijung televizori ir pradjo vil
pauti atuntj uberto simfonij, Nebaigtj. Jam
puikiai pavyko, veik visus pasaus.
Surinko Mimi Audelo numer, jo pavaduotojas
apie vyk neabejotinai inojo k nors daugiau.
Niekas neatsiliep.
Baigsvalgyti, Montalbanas sunaikino visus mais
to pdsakus, net variai iplov taur, kuri buvo
sipyls vyno per tris pirtus. Kai nusireng ir pasi
ruo gulti, igirdo sustojant automobil, trinktelint
226

dureles, paskui automobilis nuvaiavo. Paskubomis

nr patalus, ijung vies ir apsimet kietai mi
gs. Girdjo, kaip atsidar ir usidar nam durys,
paskui jos ingsnius, jie staiga nutilo. Montalbanas
suprato, kad Livija stovi miegamojo tarpduryje ir
ir j.
- Neapsimetink.
Montalbanas pasidav, jung vies.
- Kaip supratai, kad apsimetu?
- I kvpavimo. Ar inai, kaip kvpuoji, kai mie
gi? Ne. O a inau.
- Kur buvai?
- Erakljoje Minoa ir Selinuntje.
- Viena?
- Pone komisare, visk pasakysiu, visk prisipa
insiu, tik, dl Dievo meils, nereikia mans tardyti.
Mane lydjo Mimi Audelas.
Montalbano veidas persikreip, jis grsmingai
ities pirt.
- Livija, spju tave: Audelas jau um mano
raomj stal, nenoriau, kad uimt dar k nors,
kas priklauso man.
Livija sustingo.
- Apsimesiu nesupratusi, taip bus geriau mums
abiem. iaip ar taip, nesu tavo nuosavyb, kvailas
sicilieti.
- Na gerai, atleisk.
Jie pykosi net kai Livija nusireng ir atsigul
lov. Montalbanas nusprend, kad taip nepaliks.
Atsikl.
- Kur isiruoei?
227

- Paskambinti Mimi.
- Palik j ramybje, jis n nesapnavo padaryti k
nors, kas galt tave eisti.
- Alio, Mimi? Skambina Montalbanas. K tik
grai namo? Gerai. Ne, nesijaudink, Livijai nieko
neatsitiko. Ji tau dkoja u taip graiai praleist
dien. Ir a tau dkoju. Tiesa, Mimi, ar inojai, kad
Katanijoje susprogdintas Koradas Brankatas? Ne,
nejuokauju, prane per televizij. Nieko neinai?
Kaip gali nieko neinoti? Taip, suprantu, tavs vis
dien nebuvo. O ms kolegos i Katanijos tavs
iekojo po jras ir sausumas. Ir kvestorius klaus,
kur prapuolei. K padarysi. Pasiruok prisidengti
upakal. Saldi sapn.
- Bt per velnu pavadinti tave visika mai
ta, - tar Livija.
- Gerai, - pasak Montalbanas trei ryto, - su
tinku, a dl visko kaltas, jei liksiu ia, elgsiuosi taip,
lyg tavs nebt, paskends savo mintyse. Per daug
pripratau gyventi vienas. Kur nors ivaiuokim.
- O kur paliksi galv? - paklaus Livija.
- K nori tuo pasakyti?
- Kad kartu vaiuos ir tavo galva su visujos turi
niu. Taigi ir toliau neivengiamai galvosi apie savo
reikalus, net jei btume u tkstanio kilometr
nuo ia.
- Paadu prie ivaiuojant itutinti galv.
- Kur vaiuosim?
Kadangi Livij pagavo turistinis archeologinis
ias, nutar jai paantrinti.
228

- Juk dar nebuvai Mocijos saloje? Taigi pada

rykime taip: i pat ryto apie vienuolikt ivyksim
Macara del Val. Ten turiu draug, kvestoriaus
pavaduotoj Valent, jau seniai nebuvome susitik.
Paskui nuvyksim Maral ir aplankysimMocij. Kai
grim Vigat, sugalvosime kit kelion.
Jie susitaik.
Dulija, kvestoriaus pavaduotojo Valents mona,
ne tik buvo Livijos met, bet ir gimusi Sestryje. Mo
terys i karto pajuto viena kitai simpatij. Montalbanui ponia pasirod ne tokia simpatika dl siaubingai
pervirt makaron, ligoto proto sugalvoto trokinio
ir kavos, kokios nedrst pasilyti net lktuve. Pa
sibaigus vadinamiesiems pietums, Dulija pasil
Livijai likti su ja namuose - jos vliau eisianios
pasivaikioti. Montalbanas su Valente patrauk
kvestr. Valents ten jau lauk keturiasdeimtmetis
vyras, ilgomis andenomis ir saulje rudusiu sicilietiku veidu.
- Kasdien vis kita istorija! Atleiskit, pone kvestoriau, bet turiu su jumis pasikalbti. Tai labai
svarbu.
- Pristatau tau mokytoj Farid Rahman, draug
i Tuniso, - tar Valente, paskui kreipsi mokyto
j: - Ilgai utruks?
- Daugiausia ketvirt valandos.
- Einu aplankyti arab kvartalo, - pasak Mon
talbanas.
- Jei palauktumt, mielai jus palydiau, - siter
p Faridas Rahmanas.
229

- Paklausyk, - pasil Valente, - inau, kad mano

mona nemoka virti kavos. U trij imt metr nuo
ia yra Mokartos aikt, ueik bar ir igerk geros
kavos. Mokytojas tave susiras.
Kavos usisak ne i karto, i pradi suvalg
lkt orkaitje pakept makaron, kiek prasklaid
niri nuotaik, sukelt ponios Dulijos kulinari
nio meno. Kai pasirod Rahmanas, Montalbanas jau
buvo spjs sunaikinti visus makaron pdsakus ir
sdjo su nekaltu tuiu kavos puodeliu. Jiepatrauk
kvartal.
- Kiek js Macaroje?
- Jau daugiau nei tredalis vietos gyventoj.
- Ar dani nesutarimai su macarieiais?
- Ne, reti, galima sakyti, beveik nra, palyginti
su kitais miestais. inot, manau, macarieiams mes
esame kaip istorin atmintis, beveikgenetinis faktas.
ia ms namai. Al-Imamas ai Macaris, Magrebo
teisins mokyklos krjas, gim Macaroje, taip pat
filologas Ibn al-Biras, ivarytas i miesto tkstantis
eiasdeimt atuntaisiais, nes per daug mgo Vyn.
Bet svarbiausia - macarieiai yra jros mons. O
jros mons turi daug sveiko proto, ino, k rei
kia stovti ant ems. Kalbant apie jr, ar inot,
kad vietiniuose vej laivuose gula miri, perpus
siciliei su tunisieiais?
- Turit oficialias pareigas?
- Ne, apsaugokViepatie nuo oficialumo. ia vis
kas klostosi kuo puikiausiai, nes visi reikalai tvarko
mi neoficialiai. Esu pradins mokyklos mokytojas, o
230

kartu tarpininkas tarp savo tautiei ir vietins val

dios. tai dar vienas sveiko proto pavyzdys: direkto
rius mums paskyr klases, mes, mokytojai, atvykome
i Tuniso ir steigme savo mokykl. Bet mokykl
inspekcija oficialiai toki padt ignoruoja.
Kvartalas buvo Tuniso gaballis, perkeltas Sici
lij be pakeitim. Parduotuves rado udarytas, nes
buvo penktadienis, poilsio diena, taiau siaurose ga
tvelse vir spalvingas gyvenimas. Pirmiausia Rahmanas parod jam didiul vie pirt, kur arabai
bendraudavo nuo neatmenam laik, paskui nusi
ved rkykl - kavin su kaljanais. Prajo tui
statin, pana sandl, jame labai rimtas pagyvens
vyras sdjo ant ems pariets po savim kojas ir
skait bei komentavo knyg. Prie j taip pat susd
vaikai, gal dvi deimtys, dmiai klaussi.
- Tai ms ventikas, jis aikina Koran, - pasak
Rahmanas ir jau norjo eiti toliau.
Montalbanas sulaikj udjs deln ant rankos.
J priblok tikro tikjimo kupinas mayli dme
sys, nors ibg lauk jie tikrai pratrks rkauti ir
petis.
- K jis jiems skaito?
- Atuoniolikt sur, apie ol.
Montalbanas pajuto per nugar perbgus nepa
aikinam iurp.
- Apie ol?
- Taip, al-kahf, ola. Suroj pasakojama, kad, no
rdamas padti tikrojo tikjimo troktantiems jau
nuoliams, Dievas umigd juos oloje giliu miegu.
231

Okadangi oloje visada tamsu, Dievas pakeit sauls

keli. Jie miegojo tris imtus devynerius metus. Kar
tu su jais miegojo ir uo, prie angos, lyg saugot,
itiess priekines kojas...
Jis nutilo pastebjs, kad Montalbanas ibalo ir
m iopioti lygjam trkt oro.
- Pone, kas atsitiko? Jums bloga? Pakviesti dak
tar? Pone!
Montalbanas pats isigando savo reakcijos: jaut
silpnum, jam svaigo galva, kojos pasidar lyg vati
ns, matyt, tebejaut aizdos ir operacijos pasekmes.
Aplink juos jau susirinko brelis moni. Moky
tojas kak paliep, vienas arabas nulks gro su
stikline vandens, kitas atne pint kd, ant kurios
pasodino Montalban, is pasijuto kvailai. Vanduo
j atgaivino.
- Kaip jsikai sakoma: Dievas yra didis ir gai
lestingas?
Rahmanas jam pasak. Montalbanas paband
pakartoti odi skambjim, brelis nusijuok i
jo tarimo, bet choru pakartojo tuos odius.
Rahmanas gyveno viename bute su savovyresniu
kolega, EI Madaniu, is buvo namuose. Rahmanas
paruo mt arbatos, o Montalbanas paaikino savo
negalios prieast. Apie oloje rastus du nuudytus
jaunuolius Rahmanas visai nieko neinojo, o EI Madanis buvo girdjs.
- Biau dkingas, jei malontumt man pasaky
ti, kiek oloje palikti daiktai gali bti susij su sura.
Dl uns nra jokios abejons, - tar komisaras.
232

- uns vardas Kytmyris, - pasak EI Madanis, bet j vadina ir Kvotmur. Persai t un i olos laiko
harmonijos sargu.
- Ar suroj kalbama apie duben su monetomis?
- Ne, dubens nra, nes pinigai buvo mieganij
kiense. Atsibud jie surinko visus turtus pinigus
ir padav vienam i j, kad is nupirkt geriausio
maisto. Buvo ialk. Taiau tos jau nebevartojamos,
bet labai vertingos monetos juos idav. Iekodami
lobio, mons atsek t jaunuol iki olos: taip atrado
likusius, kurie joje miegojo.
- Mano tiriamu atvejudubuo turi prasm, - pasa
k Montalbanas Rahmanui, - nes jaunuoliai pagul
dyti oloje visikai nuogi, taigi reikjo kakur padti
pinigus.
- Sutinku, - prabilo Ei Madanis, - bet Korane ne
parayta, kadjie buvo itrok, taigi sotis suvande
niu suros pasakojimui visikai svetimas objektas.
- inau daug legend apie mieganius, - pritar
Rahmanas, - bet n vienoje nekalbama apie van
den.
- Kiekj miegojo oloje?
- Suroj nepatikslina, gal skaiius nesvarbu: trys,
keturi, penki, ei, neskaitant uns. Bet nusistovjo
nuomon, kad miegojusij buvo septyni, o uo a
tuntas.
- Jei jums tai padt, inokite, kad sura perpa
sakoja krikioni legend apie mieganiuosius i
Efezo, - tar Ei Madanis.
- Yra ir iuolaikin egiptiei drama, Ahl al-kahf,
kitaip tariant, mons i olos, kuri para Taufikas
233

al-Hakimas. Joje jaunieji krikionys, persekiojami

imperatoriaus Decijaus, giliai minga ir atsibunda
Teodosijaus Antrojo laikais. J yra trys, o su jais ir
uo.
- Taigi tas, kuris atne ol knus, tikrai iman
Koran, o gal ir i egiptieio dram.
- Pone direktoriau? Kalba Montalbanas. Skam
binu i Macara del Valo, ruoiuosi vykti Maral.
Atleiskit u kyrum, bet noriu paklausti labai svar
baus dalyko. Ar Lilas Ridzitanas mokjo arabikai?
- Lilas? Niekada.
- Gal jis moksi tos kalbos universitete?
- To tikrai nebuvo.
- K jis baig?
- Ital kalb, pas profesori Aurelij Kortonej.
Gal ir buvo man saks diplominio darbo tem, bet
jau umirau.
- Ar jis turjo draug arab?
- Kiek inau, ne.
- Ar Vigatoje tarp keturiasdeimt antrj ir ke
turiasdeimt treij buvo arab?
- Komisare, arab ia buvo tais laikais, kai dar
vald sal, ir sugro ms dienomis, bet jau ne kaip
eimininkai. Anuomet j ia nebuvo. Kodl jums
taip parpo arabai?
Jie ivyko Maral jau sutemus. Livija buvo lai
minga, guvi, susitikimas su Valents mona j gerai
nuteik. Pirmojoje sankryoje Montalbanas apsi
riks pasuko kair, o ne dein, Livija pastebjo
234

klaid ir komisaras per vargus apsisuko. Antrojoje

sankryoje, gal nordamas ilaikyti atsvar pirmajai
klaidai, Montalbanas padar visk atvirkiai, pasu
ko ne kair, o dein, bet Livija, sijautusi savo
pasakojim, to nepastebjo. Jieapstulbo pamat, kad
vl atsidr Macaroje. Livija sprogo.
- Su tavim reikia angelikos kantrybs!
- Tu irgi galjai susizgribti!
- Nekalbk tarmikai! Prie ivaiuojant i Vigatos paadjai man imesti visas mintis, bet nesiliauji
galvojs apie savo istorijas. Esi idavikas.
- Atsipraau, atsipraau.
Pirm kelio pusvaland jis buvo labai dmus,
paskui staiga vl susimst: uo derjo, dubuo su
pinigais derjo, sotis su vandeniu - ne. Kodl?
Nespjo n pradti rutulioti hipotezs, kai j apa
kino sunkveimio viesos, suprato per daug isuks
i savo juostos, susidrimas bt buvs siaubingas.
Staigiai pasuko al, apkurtintas Livijos riksmo
ir pikto sunkveimio vairuotojo signalo. Jie nuo
kavo per vieiai suart lauk, paskui automobilis
klimps sustojo. Nesikalbjo, neturjo k pasakyti,
Livija sunkiai kvpavo. Montalbanas isigando to,
kas netrukus galjo nutikti, vos tik jo moteris at
sipeiks. Bailiai ities priek rankas, melsdamas
uuojautos.
- inai, nenorjau nieko sakyti, kad neigsdin
iau, bet iandien po piet man pasidar bloga...
Paskui viskas vyko kaip tragedijoje su Stanlio ir
Olio film priemaiomis. Automobilis nieku gyvu
235

nenorjo pajudti i vietos, Livija usisklend pa

niekinamoje tyloje, Montalbanas atsisak pastang
isigauti i duobs, bijodamas upjauti varikl. Jie
pasim lagaminus, Livija sek paskui atsilikusi per
kelis ingsnius. Kakoks vairuotojas pasigailjo dvie
j kelkratyje stovini nelaimli ir nuve juos
Maral. Paliks Livijviebutyje, Montalbanas nu
jo komisariat, prisistat ir policininko padedamas
paadino technins pagalbos automobilio savinink.
Kai po vis darb pagaliau atsigul prie mieguose
besivartanios Livijos, jau buvo ketvirta ryto.

Dvideimt du
Tikdamasis atleidimo, Montalbanas nutar bti
meilus, kantrus, ypsantis ir paklusnus. Jampavyko,
Livija atgavo ger nuotaik, Mocija j pakerjo, nu
stebino kelias i salos pakrant, vos emiau vandens
paviriaus, suavjovilos grindinio mozaika i balt
ir juod ups akmenli.
- ia yra tofetas, ventoji finikiei erdv. Joje
nebuvo statini, visos apeigos vykdavo po atviru
dangum.
- prastins aukos dievams? - paklaus Livija.
- Dievui, - patais gidas, - dievui Baal Hammon.
Jamaukodavo pirmagim, j pasmaugdavo, sudegin
davo, likuius sukidavo ind, kur kidavo em,
o greta pastatydavo stel. ia j rasta daugiau kaip
septyni imtai.
- O Dieve! - suuko Livija.
- Mieloji ponia, vaikams ioje vietoje visada buvo
nesaldu gyventi. Kai admirolas Leptinas, pasistas
Dionizo i Sirakz, ukariavo sal, mocijiiai prie
pasiduodami ipjov savo vaikus. Taigi Mocijos vai
kams gyvenimas nebuvo romis klotas.
- Tuoj pat vaiuojami ia, - pasak Livija, - ne
noriu apie tuos mones nieko daugiau girdti.
237

Jie nutar vaiuoti Pantelerij ir ten viejo e

ias dienas, pagaliau be gin ir kivir. Ta vieta
buvo tinkama, kad vien nakt Livija paklaust:
- Kodl mums nesusituokus?
- Kodl gi ne?
Jie imintingai sutar visk ramiai apgalvoti, nes
dl to daugiausia prarast Livija, kuriai tekt palik
ti savo namus Bokadasje ir prisitaikyti prie naujo
gyvenimo ritmo.
Vos pakilo lktuvas, iskraidins Livij, Montalbanas puol prie telefono, paskambino Montelz
savo draugui Dzitui, paklaus vardo, suinojo tele
fono numer Palerme ir nedelsdamas j surinko.
- Profesorius Rikardas Lovekjas?
- Klausau.
- Jstelefono numer man pasak ms bendras
draugas Nikolo Dzitas.
- Kaip laikosi raudonasis gudroius? Jau senokai
nesikalbjom.
Balsas i garsiakalbio, kvieiantis keleiviu, skren
danius Rom, eiti prie sodinimo vart, pakio
mint, kaip nedelsiant siprayti susitikim.
- Nikolo laikosi gerai ir siunia jums linkjimus.
Profesoriau, mano vardas Montalbanas, esu Punta
Raii oro uoste ir iki kito lktuvo turiu apie keturias
valandas. Man reikia su jumis pasikalbti.
- Ar js esate komisaras Montalbanas i Vigatos,
kuris rado oloje dviej nuudyt jaunuoli knus?
Taip? Tai bent sutapimas! iomis dienomis ruoiausi
238

js iekoti. Atvaiuokit pas mane namus, laukiu,

usiraykit adres.
- A esu miegojs i eils keturias dienas ir nak
tis, nieko nevalgydamas ir negerdamas. Tok mieg
paskatino gal dvideimt suktini, penki meils aktai
ir policininko smgis per galv. Buvo eiasdeimt
atuntieji. Mama sunerimo, norjo pakviesti daktar,
paman, kad gili koma.
Profesorius Lovekjas atrod kaip banko darbuo
tojas, jaunesnis nei keturiasdeimt penkeri, jo akyse
ybiojo pamiimo kibirktys. Vienuolikt ryto jis
gr neskiest visk.
- Mano miege nebuvo nieko stebuklingo, - ts
Lovekjas, - stebuklas prasideda maiausiai nuo
dvideimties miego met. Tame paiame Korane,
atrodo, antroje suroj, parayta, kad toks vienas,
kur komentatoriai tapatino su Ezra, miegojo imt
met. Opranaas Salihas imiegojo dvideimt met,
irgi urve, kur visai nepatogu miegoti. ydai nenori
nusileisti ir Jeruzals Talmude giriasi tokiu Hammaageliu, kuris oloje miegojo septyniasdeimt met.
Nedert umirti ir graik. Epimenidas pabudo
oloje po penkiasdeimties met. odiu, tais laikais
uteko olos ir mirtinai migusio mogaus, kad vykt
stebuklas. Js atrasti jaunuoliai kiek miegojo?
- Nuo keturiasdeimt treij iki devyniasdeimt
ketvirtj, penkiasdeimt met.
- Pats laikas juos paadinti. Ar js spjimai
susijaukt, jei pasakyiau, kad arabikai miegoti ir
239

mirti nusakoma vienu ir tuo paiu odiu? Ir vie

nu odiu nusakomas atsibudimas ir prisiklimas
i mirusij?
- Profesoriau, js mane ubrt savo kalbomis,
bet man reikia spti lktuv, turiu labai maai laiko.
Kodl norjot mans iekoti?
- Norjau pasakyti, kad nesileistumt apmul
kinamas uns. Nes uo tarsi prietarauja soiui ir
atvirkiai. Supratot?
- Nieko nesupratau.
- Matot, legenda apie mieganiuosius yra ne ry
tietikos, o krikionikos kilms. Europoje j ipla
tino Gregorijus i Turo. Ji pasakoja apie septynis jau
nuolius i Efezo, kurie, nordami ivengti Decijaus
vykdyto krikioni persekiojimo, pasislp oloje ir
Viepats juos umigd. Efezo ola i ties egzistuoja,
galite j pamatyti kad ir Treccani enciklopedijoje.
Vir jos buvo pastatyta ventykla, kuri vliau nu
griauta. Krikionikoje legendoje pasakojama, kad
oloje tryko vandens altinis. Taigi miegojusieji vos
atsibud pirmiausia atsigr, o paskui pasiunt vien
i j miest atneti maisto. Bet niekur krikio
nikoje legendoje ir niekur i nesuskaiiuojam jos
europietik versij nekalbama, kad ten buvo uo.
uo, vardu Kytmyris, yra poetinis Mahometo prama
nas, jis taip myljo gyvnus, jog nusipjov rankov,
kad tik nepaadint ant rankos miegojusio katino.
- Visai nebesusigaudau, - tar Montalbanas.
- Komisare, nra ko nesusigaudyti! Tiesiog
norjau pasakyti, kad sotis pastatytas kaip Efezo
oloje buvusio altinio simbolis. Reziumuojant: so
240

tis, atjs i krikionikos legendos, gali sugyventi

su unimi - poetiniu Korano pramanu - tik tuo at
veju, jei turime globali vis versij, kurias mums
pateik vairios kultros, vizij... Mano nuomone,
tos inscenizacijos oloje autorius gali bti tik tas, ku
ris mokslo poiriu...
Montalbanas pamat savo galvoje nuvintani
lemput, kaip komiksuose.
Jis taip staiga sustojo prie kovos su mafija pa
dalinio biuro, kad sargybinis sunerimo ir pakl
automat.
- A komisaras Montalbanas, - suuko ikls
vairuotojo teises, pirm dalyk, kuris jam pasitaik
po ranka. nopuodamas prabgo pro kit kaip tik
ieinant policinink.
- Pranekite De Dominiiui, kad ateina komisa
ras Montalbanas, greiiau!
Lifte, pasinaudojs tuo, kad buvo vienas, Montal
banas susitar plaukus, atlaisvino kaklaryio maz
g, atsiseg virutin markini sag. Norjo ir kiek
ipeti i kelni markinius, bet pagalvojo, kad to
bus jau per daug.
- De Dominii, turiu! - suuko kiek uduss, u
darydamas u savs duris.
- K? - paklaus De Dominiis, sunerims dl
komisaro ivaizdos, pakildamas nuo paauksuotos
kds savo paauksuotame kabinete.
- Jei js man padsit, galsit dalyvauti tyrime,
kuris...
Nutilo. Pakl deln prie lp, lyg nordamas
sutrukdyti odiams isiverti pro jas.
241

- Apie k kalbat? Bent uuomina!

- Negaliu, patikkite, negaliu.
- K turiau daryti?
- Vliausiai vakar noriu suinoti, kokia buvo
Kalodero Ridzitano diplominio darbo tema. Jai
vadovavo, regis, profesorius Kotronjus. Jis turjo
baigti studijas madaug keturiasdeimt antrj pa
baigoje. io diplominio darbo tema yra visa ko rak
tas, galtume suduoti mirtin smg... - jis vl nutilo,
isprogino akis, baimingai paklaus: - Juk a nieko
nepasakiau?
Montalbano jaudulys persidav ir De Dominiiui.
- Kaip galiau tai padaryti? Anuomet buvo
tkstaniai student. Neinia, ar iliko dokumentai.
- K js, ne tkstaniai, o deimtys. Anuo
met visi jaunuoliai buvo kariuomenje. Tai lengva
uduotis.
- Kodl js pats nepasiteiraujate?
- Su savobiurokratijajie man sugaiint daugyb
laiko, o jums visos durys atviros.
- Kur jus rasiu?
- Skubu grti Vigat, negaliu ileisti i aki kai
kuri vyki. Kai tik k nors inosit - paskambinkit.
Bet praau, tik namus. Nieku gyvu darb, ten gali
bti kurmis.
Iki pat vakaro lauk De Dominiio skambuio,
taiau nesulauk. Tai jo nma nesujaudino, buvo
akivaizdu, kad De Dominiis ukibo. Matyt, ir jam
kelias nebuvo lengvas.
242

Kit ryt nudiugo vl pamats Adelin, savo

nam tvarkytoj.
- Kodl iomis dienomis nesirodei?
- Kaipkodl? Todl, kad panelei nepatinka matyti
mane namuose, kai ji ia yra.
- I kur suinojai, kad Livija ivyko?
- Mieste.
Vigatoje visi inojo visk apie visus.
- K man pagaminai?
- Makaronus su sardinmis, atuonkoj, citrin
ir aliejaus padae, su aitriaisiais pipirais.
Nuostabiai skanu, bet visikai pratinga. Montalbanas j apkabino.
Apie pusiaudien suskambo telefonas ir Adelina,
i pagrind veitusi but, kad panaikint visus Livijos vienags pdsakus, nujo atsiliepti.
- Komisare, jus kvieia ponas Diduminiis.
Montalbanas, verandoje jau penkt kart skaitan
tis Folknerio roman, paoko. Prie paimdamas ra
gel, skubiai sugalvojoveiksm plan, kaip atsikratyti
De Dominiio vos tik igaus i jo informacij.
- Taip? Klausau? Kas kalba? - paklaus pavargu
siu, kupinu nusivylimo balsu.
- Tavo tiesa, buvo lengva. Kaloderas Ridzitanas
apgyn diplomin darb 1942 met lapkrit, verti
nimas imtas deimt. Paimk raikl, pavadinimas
ilgas.
- Palauk, surasiu kuo rayti. Nors dabar jau vis
tiek...
- Kas atsitiko?
243

Apimtas bendrininkavimo dvasios, De Dominiis

perjo nuo js prie tu.
- Kaip tai kas atsitiko? Mans klausi? Juk sakiau,
kad to atsakymo man reikjo vliausiai vakar vakare!
Dabar jis mans nebedomina! Dl tavo vlavimo
viskas nujo uniui ant uodegos!
- Patikk, anksiau niekaip nepavyko.
- Gerai, sakyk.
- Makaronika kalba eioliktojo amiaus
neinomo autoriaus pjesje Septyni miegantieji.
Gal pasakytum, kaip is pavadinimas susijs su
mafija...
- Susijs! Dar ir kaip susijs! Tik dabar dl tavo
kalts man jo nebereikia, ir nesitikk, kad tau pa
dkosiu.
Padjo ragel ir palusiai suveng i diaugsmo.
Igirdo virtuvje dtant stikl: matyt, i igsio
Adelinai kakas ikrito i rank. sibgjo, i veran
dos nuoko ant smlio, i pradi padar klvirst,
paskui rat, vl klvirst, vl rat. Treias klvirstis
nepavyko ir jis be jg sudribo ant smlio. Adelina
i verandos puol prie jo aukdama:
- Mergele veniausioji! Pakvaio! Sprand nu
sisuks!
Nordamas isklaidyti visas abejones, Montalbanas sdo main ir nuvaiavo viej Montelzos
bibliotek.
- Iekau religini pjesi, - pasak direktorei.
Direktor, inojusi, kad jis yra komisaras, kiek
apstulbo, bet nieko nepasak.
244

- Viskas, k turime, tai du DAnkonos tomai ir du

De Bartholomeis tomai. Taiau it knyg negalima
isineti, turite jas skaityti ia.
Septyni mieganij vaidinim aptiko antrajame
DAnkonos antologijos tome. Tekstas buvo trum
pas, labai naivus. Lilui teko rutulioti savo tez aplink
dviej eretik daktar dialog, kalbjusi juokinga
makaronika lotyn kalba. Bet labiausiai komisar
sudomino ilgas DAnkonos paraytas vadas. Jame
buvo viskas: paminta Korano sura ir legendos
pasklidimas po Europ ir Afrik su pokyiais ir va
riantais. Profesorius Lovekjas kalbjo ties: atskirai
paimta atuonioliktoji Korano sura bt pateikusi
tikr galvosk. Reikjoj papildyti skoliniais i kit
kultr.
- Noriu pareikti hipotez ir tikiuosi js palai
kymo, - tar Montalbanas, papasakojs Burdijui ir
jo monai apie naujausius atradimus.
- Judu labai tvirtai man pasakte, kad Lilas laik
Lizet savo jaunesne seserimi ir j tiesiog dievino.
Teisingai?
- Taip, - vienu balsu atsak abudu senoliai.
- Gerai. Uduosiujums klausim. Ar manote, kad
Lilas bt galjs nuudyti Lizet ir jos mylimj?
- Ne, - atsak abu senoliai n akimirkos nesu
dvejoj.
- Ir a taip manau, - pritar Montalbanas, - nes
btent Lilas paguld abu nuudytuosius taip, lyg ie
turt prisikelti i mirusij. udikai nenori, kadj
aukos prisikelt.
245

- Ir kas i to? - paklaus direktorius.

- Jei Lizeta bt jo papraiusi leisti prisiglausti
Ridzitano viloje Krato papdje kartu su suadti
niu, kaip manot, ar Lilas bt jiems leids?
Ponia ilgai negalvojo.
- Bt padars visk, ko pra Lizeta.
- Tuomet bandykim sivaizduoti, kas nutiko to
mis liepos dienomis. Lizeta pabga i Seradifalko,
jai pavyksta laimingai nusigauti iki Vigatos, ji su
sitinka su Marijum Kuniu, savo suadtiniu, kuris
dezertyruoja, tiksliau, negrta laiv. Jieneino, kur
pasislpti, eiti Lizetos namus bt tas pat kaip lsti
vilk irtv, nes tvas ten jos iekot pirmiausia. Ji
paprao Lilo Ridzitano pagalbos, ino, kadjis neatsa
kys. Jis priima porel viloje Krato papdje, kur gy
venavienas, nes visajo eima evakavosi. Neinome ir
galbt niekada nesuinosim, kas ir kodl nuudo abu
jaunuolius. Taiau nra abejons, kad Lilas palaidojo
juos oloje, nes jis tiksliai atkartoja ir krikionik
j, ir Korano legendos apie mieganiuosius versij.
Abiem atvejais miegantieji atsibunda. K ia insce
nizacijajis nori parodyti, k pasakyti? Nori pasakyti,
kad abujaunuoliai miega ir vien dien atsibus arba
bus paadinti? Gal tikisi, kad ateityje kas nors juos
ras ir paadins. Visai atsitiktinai a juos atradau ir
paadinau. Bet, patikkit, biau labai norjs neat
sidurti toje oloje.
Jis kalbjo nuoirdiai ir abudu senoliai j su
prato.
- ia galiu sustoti. Man pavyko patenkinti savo
asmenin smalsum. Tiesa, trksta kai kuri atsaky
246

m, bet galiu pasitenkinti tais, kuriuos turiu. Kaip

sakiau, galiau sustoti.
- Gal jums ir utenka, bet a noriau pamatyti
Lizetos udik, - tar ponia Andilina.
- Jei j pamatysi, tai tik nuotraukoje, - paiep di
rektorius. - i nakties valand yra devyniasdeimt
devynios galimybs i imto, kad udikas mirs ir
palaidotas, nes savo jau nugyveno.
- Klausiujspatarimo, - tar Montalbanas. - K
man daryti? Tsti? Sustoti? Jums sprsti, tos mog
udysts jau nieko nebedomina, ko gero, js esat
vienintelis ryys, siejantis tuos mirusiuosius su iuo
pasauliu.
- Manau, turtumte tsti, - pasak ponia Burdijo, vis taip pat rytingai.
- Ir a taip manau, - kiek patyljs pritar di
rektorius.
Kai privaiavo Marinel, nestabteljo ir nepasuko
namo, o leido automobiliui kone savo valia toliau
riedti keliu iilgai pakrants. Eismas buvo nedidelis,
per kelias minutes pasiek Krato kaln. Ilipo ir
pradjo kopti takeliu uolos link. Netoli olos, kurioje
rado ginklus, atsisdo ant ols ir prisideg cigaret.
Sdjo nejudrus, irdamas saullyd, taiau galva
nesiliov dirbusi: miglotai jaut, kad Lilas dar gyvas,
bet kaip ivilioti j i slptuvs? Kai pradjo temti,
patrauk prie mainos, jo vilgsnis ukliuvo u di
diuls skyls kalne, nenaudojamo tunelio angos,
ukaltos lentomis. Prie jos buvo sandlis i lakti
ns geleies, greta - du kuolai su prikalta ikaba. Jo
247

kojos paios leidosi bgti, dar negavusios sakymo

i smegen. Atlk uduss, nuo bgimo paskaudo
on. Ikaboje perskait: Statybos mon Gaetanas
Nikolozis ir snus - Palermas - Lamarmoros gatv,
33 - Tunelio kasimo rangos darbai - Darb vadovas
in. Kozimas Dzireta - Padjjas Salvator Perikon.Toliaubuvo kitos nuorodos, taiau Montalbano
jos nedomino.
Jis lkte nulk prie mainos ir lyg kulka ov
atgal Vigat.

Dvideimt trys
Palermo statybos monje Gaetanas Nikolozis ir s
nus, kurios telefono numer gavo abonent skyriuje,
niekas neatsiliep. Buvo jau vlu, matyt, niekas ne
bedirbo. Montalbanas nesiliov bands, vis labiau
prarasdamas vilt. Isiliejo pabrs keiksm virtin
ir papra ininieriaus Kozimo Dziretos nam tele
fono numerio, spdamas, kad ir jis gyvena Palerme.
Pataik.
- Sveiki, esu komisaras Montalbanas i Vigatos.
Kokiu bdu eksproprijavote?
- K eksproprijavome?
- emes, per kurias eina kelias ir tunelis, kur
kaste ms apylinkse.
- inot, tai ne mano kompetencija. A tik vado
vauju darbams. Tiksliau, vadovavau, kol jie nebuvo
sustabdyti.
- Su kuo turiau kalbti?
- Su kuo nors i statybos mons.
- Skambinau, niekas neatsiliepia.
- Tada su gerbiamu Gaetanu arba jo snumi Ar
tru. Kai jie ieis i kaljimo.
- Juokaujat?
- Ne. Kyininkavimas ir papirkinjimas.
249

- Taigi jokios vilties?

- Galite tiktis teisj gailestingumo, gal juos
ileis po penkeri met. Juokauju. Galtumt pa
bandyti pasikalbti su mons teisininku advokatu
Di Bartolomjum.
- Komisare, rpintis ekspropriacija - ne statybos
mons rpestis. Tuo usiima savivaldyb, kurios
teritorijoje yra eksproprijuojama em.
- O kuo js usiimate?
- Ne js reikalas.
Advokatas padjo ragel. Di Bartolomjus kiek
suirzo: gal jo darbas buvo isukti tv ir sn Nikolozius nuo visoki nemalonum, bet tkart jam
nepavyko.
Biuras buvo dar tik penkios minuts kaip atidary
tas, oprie matinink Tumineljau idygokomisaras
Montalbanas. Jis atrod siaudrins. Ities Montalbanas praleido nerami nakt, nepajg umigti ir
skait Folkner. Matininkas, kurio nenuorama snus
neveng kompanij, petyni ir pasilakstymo mo
tociklais ir kuris t nakt negro namo, iblyko,
jo rankos pradjo drebti. Montalbanas pastebjo
vyro reakcij ir jam kilo blog mini: kad ir skait
graias knygas, bet buvo policininkas. itas turi k
slpti.
- Kas atsitiko? - paklaus Tuminelas, pasiruos
igirsti, kad jo snus suimtas. Tai bt buvusi laim
arba maesnis blogis: galjo bti ir savo draugui
nudaigotas.
250

- Noriau informacijos. Apie eksproprijuot

em.
Tuminelo tampa regimai atslgo.
- Prajo igstis? - nesusivald nepaklauss Montalbanas.
- Taip, - atvirai prisipaino matininkas. - Neri
mauju dl snaus. inakt jis negro namo.
- Danai taip atsitinka?
- Taip, matot, jis susidjs...
- Tuomet galite nesijaudinti, - nutrauk Montalbanas, nenorjs gaiti laiko jaunimo problemoms.
- Noriau pamatyti Krato tunelio statybai rei
kaling emi pardavimo ar ekspropriacijos doku
mentus. Js tuo usimte, tiesa?
- Taip, teisingai, mes. Neverta iekoti dokument,
a tuos dalykus inau mintinai. Sakykite tiksliau, kas
jus domina.
- Noriu suinoti apie Ridzitano emes.
- Taipir maniau, - tar matininkas. - Kai igirdau
pirma apie rastus ginklus, o paskui apie du lavonus,
pagalvojau: ar tos ems nepriklaus Ridzitanui? Ir
patikrinau dokumentus.
- Ir k byloja dokumentai?
- Pradsiu i tolo. emi savinink, kuriuos tu
rjo paliesti tiesiamas kelias ir tunelis, buvo ketu
riasdeimt penki.
- Dievai!
- Matot, gali bti, kad kok dvideimties ar e
ms lopinl paveldi penki savininkai. Praneimo
negalima sisti visiems paveldtojams kartu, reikia
informuoti kiekvien i j atskirai. Gav prefekto
251

nutarim, savininkams pasilme nedidel kai

n, nes ten buvo daugiausia ems kio paskirties
em. Spjamo savininko Kalodero Ridzitano atve
ju - nra jokio dokumento, kuris patvirtint nuosa
vyb, kitaip tariant, nra paveldjimo akto, o tvas
mir nepaliks testamento, teko pritaikyti civilinio
kodekso 143 straipsn, kuris kalba apie asmens nerandamum. Kaip inote, 143 straipsnis...
- Jis mans nedomina. Prie kiek laiko isiuntt
praneim?
- Prie deimt met.
- Taigi prie deimt met Kaloderas Ridzitanas
buvo nesurandamas.
- Taip pat ir vliau! Nes i keturiasdeimt penki
savinink keturiasdeimt keturi padav teism dl
ms pasilytos kainos ir laimjo bylas.
- O keturiasdeimt penktas, tas, kuris nepadav
teism, buvo Kaloderas Ridzitanas.
- Teisingai. Mes turime jam priklausanius pini
gus. Nes ms poiriujis dar gyvas. Niekas nepra
jo galimos mirties liudijimo. Kai pasirodys - pasiims
pinigus.
Kai pasirodys, pasak matininkas, bet viskas ver
t manyti, kad Lilas Ridzitanas neturi jokio noro
pasirodyti. Arba - galima hipotez - jau nebegali
pasirodyti. Direktorius Burdijus, o ir jis pats buvo
tikras, kad Lilas, kur t liepos devintosios nakt
sueist kl kareivi sunkveim ir ive nei
nia kur, igyveno. Bet juk jie neinojo, kaip jis buvo
sueistas! Galjo mirti kelionje ar ligoninje, ino
252

ma, jei j nuve ligonin. Kodl reikia taip usi

spyrusiai stengtis atgaivinti mkl? Gal tiedu oloje
rasti negyvliai atrodo geriau nei tuo metu atrod
Lilas Ridzitanas. Daugiau nei penkiasdeimt met
jokios eiluts, n vieno odio. Nieko. Visika tyla
net kai eksproprijavo jo em, nugriov namo liku
ius, atm nuosavyb. Vingiuodamas labirintu,
kur savo valia jo, Montalbanas atsidr prieais
sien, gal labirintas buvo pakankamai gailestingas,
kad sutrukdyt tolesn jo kelion ir sustabdyt ties
logikiausiu, natraliausiu sprendimu.
Vakarien buvo lengva, taiau patiekalai paga
minti su imone, kuri Viepats tik retkariais su
teikia Irinktiesiems. Montalbanas nepadkojo kvestoriaus monai, tik pavelg j benamio uns, kur
kakas paglost, akimis. Paskui abu vyrai pasialino
kabinet pasikalbti. Kvestoriaus pakvietimas jam
buvo gelbjimo ratas, mestas skstaniamne audrin
goje jroje, o lktoje nuobodulio ramybje.
I pradi jiedu kalbjosi apie Katanij ir sutar,
kad pirmoji praneimo apie Brankato bylos tyrim
Katanijos kvestrai pasekm buvo to paties Brankato
nuudymas.
- Mes ia kaip po didinamuoju stiklu, - su kart
liu kalbjo kvestorius, - negalime n ingsnio engti,
kad ms prieininkai to neinot. Brankatas sak
nuudyti pradjus per daug nerimauti Ingrasij, bet
kai virveli tampytojai suprato, kad nusitaikme
Brankat - pasirpino j paalinti ir nutrinti pdsa
kus, kuriais taip sunkiai sekme.
253

Jis sdjo paniurs, toji istorija apie visur paskli

dusius kurmius eid j labiau nei kokio eimos
nario idavyst.
Paskui po ilgos pauzs, per kuri Montalbanas
nepravr burnos, kvestorius paklaus:
- Kaip sekasi tirti negyvli i olos byl?
I savo virininko balso tono komisaras suprato,
kad tyrim jis laik pramoga, suteikta jam prie
grtant prie rimtesni darb.
- Suinojau ir jaunuolio vard, - pasak atsi
griebdamas. Kvestorius paoko, nustebs ir susido
mjs.
- Js nepakartojamas! Pasakokit.
Montalbanas jamvisk papasakojo, net spektakl
su De Dominiiu, ir kvestorius labai linksminosi.
Komisaras baig beviltiku pareikimu: tolesnis ty
rimas yra beprasmis, nes niekas negali bti tikras,
kad Lilas Ridzitanas tebra gyvas.
- Jei kas nori inykti - inyksta. Kiek buvo atve
j, kai neinia kur prading mons netiktai vl
atsirasdavo? Galiau pacituoti jei ne Pirandel, tai
bent jau iai. Ar teko skaityti apie fiziko Majoranos
dingim?
- inoma.
- Esu sitikins, kad Majorana - tuo buvo sitiki
ns ir iaia - norjo pradingti ir jam tai pavyko. Tai
nebuvo saviudyb, nes jis giliai tikjo Diev.
- Sutinku.
- O kaip tas nesenas atvejis, kai vienas Romos
universiteto profesorius ryt ijo i nam ir dau
giau niekas jo nemat? Visi jo iekojo - policija, ka
254

rabinieriai, net studentai, kurie j labai myljo. Jis

suplanavo savo dingim ir jam tai pavyko.
- Teisyb, - pratar Montalbanas.
Paskui permst kvestoriaus odius ir smeig
akis savo virinink.
- Regis, skatinate mane tsti tyrim, nors neseniai
priekaitavot, kad usiimu ia byla.
- Tai nesusij. iandien js sveikstate po sueidi
mo, tuomet buvote tarnyboje. Manau, tai didiulis
skirtumas, - atsak kvestorius.
Grs namo, Montalbanas m ingsniuoti i
kambario kambar. Po susitikimo su matininku
beveik buvo nutars visk mesti, tikras, kad Ridzitanas mirs ir palaidotas. O kvestorius tarsi prikl
j i mirusij. Jukpirmieji krikionys apie mirusj
sakydavo, kad jis miega. Gali bti, kad Ridzitanas
tik umigo, kaip sakydavo masonai. Gerai, bet jei
taip i ties ir buvo, reikia sugalvoti, kaip priversti
j ilsti i tos skyls, kurioje pasislps lindjo. Rei
kjo kako didelio, kas plaiai nuskambt, apie k
parayt visos Italijos laikraiai, kalbt televizija.
Reikjo sprogimo. Kokio? Reikjo atsisakyti logikos
ir pasitelkti vaizduot.
Buvo dar tik vienuolikta, per anksti miegoti. Ne
nusirengs isidrb ant lovos ir niko Folkner.
Prajus vidurnakt etadien nuskendusiam
eere lenktynininkui Ruderui umanui priklauss
trivietis atuoniasdeimties arklio jg dvisparnis
lktuvas, praskrids vir vandens taip, kad tik per
255

plauk iveng nelaimingo atsitikimo, numet van

den glivainik apytiksliai u trij ketviri mylios
nuo tos vietos, kur, kaip spta, galjo bti umano
knas, ir galutinai nutrauk paiekas...
Iki romano pabaigos liko vos kelios eiluts, taiau
komisaras staiga paoko i lovos deganiomis akimis.
- Tai beprotyb, - tar pats sau, - bet a j pa
darysiu.
- Ar yra ponia Ingrid? inau, kad jau vlu, bet
turiu su ja pasikalbti.
- Ponia ne namai, tu sakyti, a rayti.
Kardamon eima tradicikai iekojo kambarini
ten, kur net Tristanas i Kunjos nebt drss kelti
kojos.
- Manau tupapau, - pasak komisaras.
- Nieko nesuprasti.
Jis pasak Gogeno paveikslo pavadinim, taigi
kambarin nebuvo i Polinezijos ar jos apylinki.
- Tu pasiruousi rayti? Ponia Ingrid skambinti
ponas Montalbanas kai tik grti namai.
Ingrid atvaiavo Marinel gerokai po antros nak
ties, vakarine suknele su praskiepu iki pat upakalio.
Igirdusi komisaro kvietim susitikti, nesvarst.
- Atleisk, bet nenorjau gaiti laiko persirengda
ma. Buvau siaubingai nuobodiame primime.
- Kas tau? Tavo nuotaika man nepatinka. Ji tokia
tik todl, kad buvo nuobodus primimas?
- Ne, atspjai. Mano uovis vl kabinjasi. An
ryt virto mano miegamj, kai dar buvau lovoje.
256

Norjo i karto mane paimti. Man pavyko j ivaryti

pagrasinus, kad pradsiu rkti.
- Teks imtis priemoni, - ypsodamasis tar ko
misaras.
- Kaip?
- Suduosimjam antr smg.
Lydimas klausiamo Ingrid vilgsnio, atrakino ra
omojo stalo stali, itrauk, pam vok ir ities
moteriai. Ingrid, pamaiusi nuotraukas, kuriose jos
uovis j dulkino, i pradi ibalo, paskui iraudo.
- Tu jas padarei?
Montalbanas pergalvojo u ir prie, jei bt pasa
ks, kad fotografavo moteris, Ingrid galjo siaubingai
supykti.
- Taip, a.
Galingas antausis, kur jam trenk ved, ko nesuskald galvos, taiau nebuvo netiktas.
- Jau nusiuniau tavo uoviui tris nuotraukas, jis
isigando ir kuriam laikui liovsi tave persekiojs.
Dabar nusisiu dar tris.
Ingrid paoko, jos knas prilipo prie Montalbano,
lpos sisiurb jo lpas, lieuvis pradjo glamon
ti jo lieuv. Montalbanas pajuto, kaip jam pakerta
kojas, laim, Ingrid atsitrauk.
- Nusiramink, viskas gerai, - tar ji. - Tai buvo
tik padka.
Kitoje paios Ingrid irinkt nuotrauk pusje
Montalbanas ura: LIAUKIS ARBAKITKAR
TATSIDURSI TELEVIZIJOJE.
- Kitas pasiliksiu, - pasak Montalbanas. - Pra
nek, kai tau j prireiks.
257

- Tikiuosi, kaip galima vliau.

- Ryt i ryto isisiu nuotraukas ir dar paskam
binsiu, kad j itikt irdies smgis. Dabar mans
paklausyk, noriu papasakoti ilg istorij. Oj baigs
papraysiu pagalbos.
Atsikl autant, nes Ingrid ivaiavus taip ir
nesumerk aki. Pavelg veidrod, veidas buvo
susmuks, atrod net baisiau nei tada, kai buvo pa
autas. Nuvaiavo ligonin pasitikrinti, daktarai
pasak, kad reikalai klostosi puikiai, i anksiau
prirayt penki vaist paliko tik vienus. Paskui
nuvaiavo Montelzos taupomj bank, kur laik
nedidel sum, kuri jam pavyko susitaupyti, ir pa
pra susitikimo su valdytoju.
- Man reikia deimties milijon lir.
- Turite juos savo sskaitoje ar norite paskolos?
- Turiu sskaitoje.
- Atsipraau, tuomet kokia problema?
- Problema ta, kad tai policijos operacija, u ku
ri noriu sumokti savo lomis, kad nerizikuoiau
valstybs pinigais. Jei dabar nueisiu prie kasos ir
papraysiu deimties milijon banknotais po imt
tkstani, praymas gali pasirodyti labai keistas,
todl js turite man padti.
Supratingas ir ididus, kad padeda vykdyti poli
cijos operacij, direktorius padar visk, ko papra
ytas.
Ingrid sustabd savo automobil greta Montalbano automobilio kaip tik prie enklo, kuris vos i
258

vaiavus i Montelzos ymjo greitkel Palerm.

Montalbanas jai padav isiptus vok su deimt
milijon lir, ji kio j drobin krep.
- Paskambink man namus, kai tik visk padary
si. Ir labai praau, pasistenk, kad tavs neapvogt.
Ji nusiypsojo, pasiunt jam oro buin, nuva
iavo.
Vigatoje apsirpino cigaretmis. Ijs i tabako
kiosko, pamat didel ali plakat su juodomis rai
dmis, k tik priklijuot. Jis kviet gyventojus da
lyvauti didiosiose motokroso lenktynse, kurios
turjo vykti sekmadien nuo penkioliktos valandos
vietovje, pavadintoje lyguma prie Krato uolos.
. Tokio sutapimo Montalbanas nesitikjo. Ar gali
bti, kad labirintas gailestingai sujudjo ir atvr
jam kit keli?

Dvideimt keturi
Lyguma prie Krato uolos, kuri drieksi uolos pa
pdje, n nesapnavo bti lyguma: raguvos, kalvos,
pelks - ideali vieta motokrosui. Diena atrod lyg
bt prasidjusi vasara, ir mons nelauk treios
valandos, kad nueit lygum, o patrauk ten jau
nuo ryto, su senelmis, seneliais, kdikiais ir vaikais,
nordami pasimgauti ne tieklenktynmis, kiekpro
ga paikylauti.
Ryte Montalbanas paskambino Nikolo Dzitui.
- Ar iandien po piet atvaiuosi motokros?
- A? Kodl? Pasiuntme sporto reporter ir ope
ratori.
- Klausiau, ar nenortum vaiuoti kartu su ma
nimi, dl pramogos.
Jie atvaiavo lygum apie pus ketvirtos, lenkty
ns dar n neketino prasidti, taiau tvyrojo kurtina
mas triukmas, daugiausia nuo bandom ir ildom
motocikl, j buvo gal penkiasdeimt, ir i garsiakal
bi visu garsu sklindanios griausmingos muzikos.
- Nuo kada domiesi sportu? - nustebs paklaus
Dzitas.
- Retkariais pasidomiu.
260

Nors jie buvo lauke, turjo rkti, kad susikalbt.

Todl tik nedaugelis pastebjo vir uolos virns
pasirodius ma turistin lktuvl su prie uodegos
prikabintu reklaminiu plakatu - lktuvo burzgesys,
dl kurio vis akys instinktyviai nukrypsta dang,
nepajg pasiekti moni aus. Pilotas, matyt, su
prato, kad taip niekada neatkreips dmesio, todl
apsuks tris ratus apie uolos virn, pasuko lygu
m, vir minios, ir elegantikai nusileids praskrido
tiesiai vir moni galv. Jis tiesiog privert mones
perskaityti reklam ir nusekti j akimis. Kiekpakils
jis ir vl tris kartus apskriejo virn, paskui nusi
leido kone prie pat ems prie atvir olos, kurioje
rasti ginklai, ang ir paleido roi iedlapi liet.
Minia nuiuvo, visi prisimin oloje rastus negy
vlius, o lktuvlis apsigr, gro ir kart pasjo
tkstanius lapeli. Paskui pasuko horizonto link ir
pradingo. Uraas ant plakato suadino smalsum,
nes jame nebuvo nei alaus, nei bald reklamos, o tik
du vardai, Lizeta ir Marijus, iedlapi lietus sukrt
irovus, o lapeliai, visi su vienodais uraais, sukl
daugyb prielaid, hipotezi, kartligik splioni.
K reik LIZETA IR MARIJUS SKELBIA APIE
SAVOPRISIKLIM?Tai nebuvo jungtuvs ir net
ne kriktynos. Klausim grityje tik dl vieno mo
ns nma neabejojo: lktuvas, iedlapiai, lapeliai,
plakatas buvo susij su oloje rastais negyvliais.
Prasidjo lenktyns ir mons prasiblak, su
sitelk jas. Kai i lktuvo pradjo lyti iedlapiais,
Nikolo Dzitas liep Montalbanui nejudti i vietos,
o pats pradingo minioje.
261

Gro po ketvirio valandos su Reteliberaope

ratoriumi.
- Galiu gauti interviu?
- Mielai.
Btent tas netiktas nuolankumas patvirtino ur
nalisto tarim, kad Montalbanas iki aus klimps
i istorij su lktuvu.
- Prie prasidedant Vigatoje surengtoms motokroso lenktynms, ia k tik vyko keistas dalykas.
Nedidelis reklaminis lktuvlis...
Ir jis papasakojo visk, kas k tik vyko.
- Laim, komisaras Salvas Montalbanas irgi atvy
ko pairti lenktyni, todl nortume jam uduoti
kelet klausim. Kaip manote, kas tokie Lizeta ir
Marijus?
- Galiau js klausim atsakyti, kad nieko
neinau, gal tai sutuoktiniai, panor originaliai at
vsti savo jungtuves. Bet mano odius paneigt
lapeli turinys, kur kalbama ne apie jungtuves, o
apie prisiklim. Todl js klausim atsakysiu
atvirai: Lizeta ir Marijus - tai vardai t dviej jau
nuoli, rast oloje, kuri yra prie mus ikilusioje
uoloje.
- K visa tai reikia?
- Negaliu pasakyti, reikt paklausti to, kas su
organizavo skryd.
- Kaip jums pavyko nustatyti j tapatybes?
- Atsitiktinai.
- Galtumte pasakyti pavardes?
- Ne. inau jas, bet nepasakysiu. Galiu tik at
skleisti, kadji buvo vietin mergina, ojis - jreivis i
262

alies iaurs. Noriu pridurti, kad tas, kas taip teatra

likai primin apie tuodu atrastus knus, pavadinda
mas atradim j prisiklimu, pamiro un, kuris,
vargelis, irgi turjo vard, jis vadinosi Kytmyriu ir
buvo arab kilms.
- Kodl udikas sureng spektakl?
- Pala: kodl manot, kad udikas ir tas, kuris
sureng spektakl, yra vienas ir tas pats asmuo?
Tarkim, a taip nemanau.
- Bgu montuoti reporta, - pasak Nikolo Dzitas, keistai dirsteljs Montalban.
Paskui pasirod Televigata, regionins RAI, kit
privai televizij urnalistai. Montalbanas visus
klausimus atsak labai maloniai, su jam nebdingu
laisvumu.
Staiga pajuts siaubing alk, San Calogero u
eigoje prisikimo ukandi i jros grybi, pas
kui nuskubjo namo, sijung televizori ir nustat
Retelibera kanal. Nikolo Dzitas praneim apie
paslapting lktuvo skryd ipt taip, kaip ir tik
josi, ididino j visais manomais bdais. Taiau di
diausia sensacija buvo ne interviu su Montalbanu,
kuris parodytas be ikarpym, o komisarui visikai
netiktas interviu su Palermo reklamos agentros
Publiduemila direktorium - Dzitas nesunkiai j
identifikavo, nes ji vienintel vakarinje Sicilijos da
lyje turjo reklamin lktuvl.
Direktorius, akivaizdiai susijaudins, papasa
kojo, kad jauna nuostabiai grai moteris, dievai,
kokia moteris! ji atrod lyg netikra, tarsi maneken,
263

kokias matome iliustruotuose urnaluose, dievai,

kokia ji buvo grai! aikiai usieniet, nes prastai
kalbjo italikai (Pasakiau prastai? Suklydau, jos
lpose ms kalba skambjo tarsi medus.), ne, jos
tautybs negalt tiksliai pasakyti, vokiet arba ang
l, taigi prie keturias dienas ji pasirod agentroje
(Dievai! Tai buvo regjimas!) ir papra lktuvo.
Smulkiai paaikino, kas turi bti parayta ant plakato
ir ant lapeli. Taip, ji norjo roi iedlapi. Ak, ji
buvo tokia smulkmenika! Labai tiksli. Pilotas tik
vienoje vietoje nukrypo nuo jos nurodym, pasak
direktorius: numet lapelius ne ant pajriu einanio
kelio, o ant lenktyni irti susirinkusios minios.
Ponia (Jergutliau! Veriau nieko daugiau nesaky
siu, nes mano mona mane umu!) sumokjo i
anksto, grynais, o sskait faktr papra irayti
Rozmari Antverpen vardu, Briuselio adresu. Jis nie
ko daugiau neklausinjo (Jergutliau!), o ir kodl
bt turjs tai daryti? Juk ponia nepra numesti
bomb! Ji buvo tokia grai! Ir velni! Ir maloni! O
kaip ji ypsojosi! Svajon.
Motalbanas negaljo atsidiaugti. Jis patar Ing
rid: Turi atrodyti dar graesn. Kad tave pamat
mons prarast prot.
Televigata urnalistai irgi kalbjo apie paslap
ting nuostabaus groio moter, kuri pavadino
atgijusia Nefertite, ir sukr fantastin istorij,
susiejani piramides su uola, taiau buvo akivaiz
du, kad jie tik atkartoja konkurenciniame kanale
Nikolo Dzito paskelbtas naujienas. Net regioninis
RAI kanalas plaiai susidomjo vykiu.
264

Montalbano siektas urmulys, triukmas, griaus

mas vyko, jo mintis pasirod teisinga.
- Montalbanai? Kalba kvestorius. Ktik suinojau
apie istorij su lktuvu. Sveikinu, geniali mintis.
- Tai - js nuopelnas, js man patarte nesusto
ti, atmenat? Bandau ivilioti ms mog i slptu
vs. Jei per proting laik jis nepasirodys, tai reik,
kad iame pasaulyje jo jau nebra.
- Sveikinu. Pranekite man. Tiesa, u lktuv,
neabejoju, sumokjot i savo kiens?
- Taip. Tikiuosi adtosios premijos.
- Komisare? Kalba direktorius Burdijus. Mudu
su mona avims js iniciatyva.
- Tikkims.
- Komisare, labai prayiau, jei Lilas kartais pa
sirodyt, pranekite.
Vidurnakio inioseNikolo Dzitas dar labiauipl
tojo naujien, parodydamas ir abiej mirusij nuo
traukas, pritraukdamas ir ididindamas vaizdo detales.
Nuotraukas maloniai perdav uolusis Jakomucis, pagalvojoMontalbanas. Dzitas parodjaunuoliokn,
kur vadino Marijum, paskui merginos kn, kuriva
dino Lizeta, parod lktuv, metant roi iedlapius,
paskui - stambiu planu ura ant lapeli. Po to sek
paslaptinga ir graudi istorija, bdinga ne Retelibera,
oTelevigatakanalui. Kodl nuudyti jaunieji simy
ljliai? Koks lidnas likimas lm jiems tok gal?
Kas juos gailestingai paguld oloje? Gal reklamos
265

agentroje pasirodiusi graioji moteris atjo i pra

eities, kad nuudytj vardu pareikalaut kerto? Kas
sieja grauol ir tuodu jaunuolius, gyvenusius prie
penkiasdeimt met? Kokia buvo odio prisikli
mas prasm? Kodl komisaras Montalbanas pasak
net molinio uns vard? Kjis ino apie i paslapt?
- Salvai? ia Ingrid. Tikiuosi, nemanai, kad pa
bgau su tavo pinigais.
- Nieku gyvu! Tau dar liko pinig?
- Taip, kainavo maiau nei pus tos sumos, kuri
davei. Likusius turiu ir tau juos grinsiu, kai tik
sugriu Montelz.
- I kur skambini?
- I Taorminos. Susitikau vien tok. Griu po
keturi ar penki dien. Ar buvau auni? Ar viskas
vyko taip, kaip norjai?
- Tu aunuol. Pasilinksmink.
- Montalbanai? Kalba Nikolo. Patiko reportaai?
Padkok man.
- U k?
- Padariau tiksliai tai, ko tu ir norjai.
- A nieko tavs nepraiau.
- Teisyb, tiesiogiai nepraei. Bet kadangi nesu
kvailys, supratau, jog norjai kuo labiau ireklamuoti
i istorij, pateikti j taip, kad patraukt mones.
Kalbjau dalykus, kuri gdysiuos vis likus savo
gyvenim.
- Ai, nors, kartoju, ir neinau, kodl praai tau
dkoti.
266

- inai, ms centrinje netyla telefonai. Repor

tao raojau papra RAI, Fininvest, Ansa, visi Itali
jos laikraiai. Suklei sprogim. Galiu paklausti?
- inoma.
- Kiek tau kainavo lktuvo nuoma?
Jis miegojo puikiai, kaip miega, sakoma, tik pa
tenkinti gerai atliktu darbu. Padar visk, kas mano
ma, o net ir nemanoma, dabar teliko laukti atsako,
inia iplatinta ir kas nors turt j iifruoti, kaip
pasakyt Alidas Maraventanas. Pirmas skambutis
suskambo septint ryto. Skambino Luianas Akvasanta i Mezzogiorno, norjo igirsti savo nuomons
patvirtinim. Ar gali bti, kad jaunuoliai paaukoti
per tonikas apeigas?
- Visko gali bti, - maloniai atsak Montalbanas,
atviras visoms galimybms.
Kitas skambutis pasigirdo po ketvirio valandos.
Stefanijos Kvatrini i urnalo moterims Essere don
na teorija buvo tokia: Marij, besimylint su Lizeta,
uklupo kita pavydi moteris, juk inome, kokie tie
jreiviai, tiesa? ir nuudjuos abu. Paskui ji pabgo
usien, bet mirties patale visk ipaino savodukrai,
kuri savo ruotu dukrai atskleid senels nuodm.
Mergina norjo kokiu nors bdu atlyginti skriaud,
nuvaiavo Palerm, juk ji kalbjo su usienietiku
akcentu, tiesa? ir suorganizavo istorij su lktuvu.
- Visko gali bti, - maloniai atsak Montalbanas,
atviras visoms galimybms.
Kozimo Dzapatos i savaitraio Vivere! hipo
tez pasiek Montalbano ausis septint dvideimt
267

penkios. Lizeta su Marijumi, apsvaig nuo meils ir

jaunysts, susikib rankomis nuogi vaiktindavo
laukais. Vien nelemt dien juos uklupo besitrau
kiani vokiei brys - irgi apsvaigs i baims ir
iaurumo, iprievartavo ir nuud. Mirties patale
vienas i vokiei... Toliau istorija stebtinai sutapo
su Stefanijos Kvatrini pasakojimu.
- Visko gali bti, - maloniai atsak Montalbanas,
atviras visoms galimybms.
Atunt duris pabeld Facijus, kuris, kaip jam ir
buvo sakyta, atne visus Vigatoje gaunamus dien
raius. Montalbanas juos sklaid ir atsakinjo
skambuius. Visi pateik naujien, daugiau ar maiau
irykindami. Labiausiai j pralinksmino straipsnis
i Corriere. Jis skelb: Komisaras atskleidia prie
penkiasdeimt met mirusio uns tapatyb.Viskas
tiko, ironija taip pat.
Adelina nustebo radusi j namuose, tai buvo nau
jiena.
- Adelina, kelet dien liksiu namuose, laukiu
svarbaus skambuio, taigi pasistenk palengvinti ma
no apgult.
- Nesupratau n odio i to, k pasakte.
Montalbanas jai paaikino, kad jos uduotis yra
palengvinti jo savanorik kalinim mantriais pie
tumis ir vakarienmis.
Apie deimt paskambino Livija.
- Kas atsitiko? Telefonas vis laik uimtas!
268

- Atsipraau, tiesiog man nesiliauja skambin

dl to...
- inau, dl ko. Maiau per televizori. Buvai
atsipalaidavs, kalbus, atrodei lygbtum ne tu. Aki
vaizdu, kad, kai mans nra, atsigauni.
Paskambino darb Facijui ir papra atveti pa
t bei nupirkti ilgesn telefono laid. Dar pridr,
kad pat privalu atveti kasdien, kai tik gauna. Ir
tegul visiems pranea: jei kas jo teirautsi, budin
tis prie telefono pareignas turi visiems pasakyti jo
nam telefono numer, be joki istorij.
Neprajo n valanda, kai pasirod Facijus su
dviem nereikmingais atvirukais ir telefono laidu.
- Kokios naujienos darbe?
- Kokios gali bti naujienos? Joki. Tai js pritraukiat didelius dalykus, o komisaras Audelas pri
traukia tik niekniekius, smulkmenas, menkas vagys
tes, kokias nors petynes.
- K reikia, kad a pritraukiu didelius dalykus?
- Reikia tai, k pasakiau. Tarkim, mano mona
bijo peli. Patikkite, ji jas priaukia. Kur tik eina ten pasirodo pels.
Jau dvi paras jis buvo kaip uo prie grandins,
jo veiklos laukas siek tiek, kiek leido telefono lai
das, todl negaljo nei pasivaikioti jros pakrante,
nei pabgioti. Vis laik tamp su savimi telefon,
net eidamas tualet retkariais nukeldavo ragel ir
priglausdavo prie ausies, tikrindamas, ar telefonas
269

veikia - tokia manija prasidjo po paros. Treios

dienos ryte pagalvojo: Kam praustis, juk vis tiek
negaliu niekur eiti. Kita mintis, ikart po pirmo
sios, buvo: O kam skustis? Ketvirtos dienos ryt
purvinas, apeps, su lepetmis, vis tais paiais
markiniais, igsdino Adelin.
- Mergele veniausioji, kas atsitiko? Gal pasiligojot?
- Taip.
- Kodl nepakvieiat daktaro?
- Mano ligos daktarai nepagydys.
Jisbuvo didis tenoras, garsus visame pasaulyje. T
vakar turjo dainuoti Kairo operos teatre, senajame,
kuris dar nebuvo sudegs, ir puikiai inojo, kad ne
trukus pastat praris liepsnos. Papra patarnautojo
praneti, kai tik ponas Ded uims savolo, penk
t i deins antrajame aukte. Buvojau su kostiumu,
kaip tik baig paskutinius grimo potpius. Igirdo:
Kas ruoiasi scen?Nepajudjo, atbgs uduss
patarnautojas prane, kad ponas Ded - visi ino
jo, kadjis nemir, o pabgo Kair - dar nepasirod.
Ipuols scen pavelg j sal pro siaur udangos
ply: teatras buvo sausakimas, vienintel tuia
lo buvo penkta i deins, antrame aukte. Staiga
apsisprend, gro persirengimo kambar, nusivil
ko kostium, apsireng savo drabuius, bet paliko
grim - ilg il barzd ir tankius baltus antakius.
Niekas jo neatpains ir jam nebereiks dainuoti.
Puikiai suprato, kad jo karjera baigta, teks iekoti
kito pragyvenimo altinio, bet neturjo ieities: be
270

Ded negaljo dainuoti. Atsibudo permerktas pra

kaito. Savaip susapnavo klasikin Froido sapn apie
tui lo. K tai galjo reikti? Kad bergdias Lilo
Ridzitano laukimas sulugdys jo gyvenim?
- Komisare? Kalba direktorius Burdijus. Jau
kuris laikas nesikalbjome. Ar turite ini i ms
bendro draugo?
-Ne.
Vienskiemenis odis, itartas paskubomis, ne
paisant, kad gali pasirodyti nemandagus. Negaljo
palaikyti ilg ar nereikaling pokalbi: jei Ridzitanas
pagaliau apsisprst, rads uimt numer gali ir
apsigalvoti.
- Manau, dabar vienintelis liks bdas pasikalbti
su Lilu yra trikojis staliukas.
Siaubingai susikivirijo su Adelina. i nujo vir
tuv ir netrukus igirdo j aukiant. Paskui ivydo
miegamojo tarpduryje.
- Ponas nevalg nei vakar per pietus, nei vakar
vakare!
- Adelina, nesijauiau alkanas.
- A i kailio neriuosi, kad pagaminiau skaniau
sius dalykus, o ponas juos paniekinat.
- Nepaniekinu, juk sakiau: nesijauiau alkanas.
- itie namai virto tikra kiaulide! Neleidiate man
plauti grind, neleidiate skalbti! Jaupenkias dienas
vaiktot su tais paiais markiniais ir kelnmis! Po
nas dvokiat!
- Atsipraau, Adelina, pamatysi, man praeis.
271

- Pranekit, kai praeis, tada griu. Bet anksiau

nekelsiu ia kojos. Kai pasijusite geriau, paskam
binkit.
Ijo verand, atsisdo ant suoliuko, pasidjo
greta telefon, smeig vilgsn jr. Nieko kito
negaljo daryti: nei skaityti, nei rayti, nei mstyti,
nieko. Tik irti jr. Suprato, kad sksta bedu
gniame kyrios minties ulinyje. Atsimin matyt
film, gal pagal Diurenmato roman, kuriame vienas
komisaras usispyr laukti udiko, turjusio praeiti
pro tam tikr viet kalnuose, taiau is jau niekada
pro j nebepraeis, komisaras to neinojo ir nesiliov
laukti, slinko dienos, mnesiai, metai...
To paties ryto vienuolikt valand suskambo te
lefonas. Po direktoriaus skambuio niekas daugiau
neskambino. Montalbana nepakl ragelio, sdjo
lygsuparalyiuotas. Buvovisikai tikras, nors nebt
galjs paaikinti kodl, kieno bals igirs kitame
laido gale.
Prisivert pakelti ragel.
- Klausau? Ar kalbu su komisaru Montalbanu?
Graus sodrus balsas, nors ir seno mogaus.
- Taip, tai a, - itar komisaras. Ir nesusivald
nepridrs: - Pagaliau.
- Pagaliau, - pakartojo panekovas.
Jie akimirk tyljo klausydami savo kvpavimo.
- Tik dabar atskridau Palerm. Galiau bti
Vigatoje vliausiai pus antros. Jei sutinkat, tiksliai
pasakykit, kur mans lauksit. Seniai ten nebuvau.
Penkiasdeimt met.
272

Dvideimt penki
Skubdamas nuval dulkes, palav, iplov grindis,
nelyginant nebylaus kino komedijose. Paskui nujo
j voni ir apsivarino taip, kaip buvo dars tik kart
gyvenime - kai eiolikos met jo pirmj meils
pasimatym. Vis aminyb stovjo po duu, isi
kvpino paastis, rankas, galiausiai pasipurk ode
kolonu. inojo, kad atrodo juokingai, bet apsivilko
geriausi kostium, pasirio rimiausi kaklarait,
iblizgino batus taip, jog ie spindte spindjo, lyg
bt su lempute viduje. Paskui padeng stal, bet
tik vienam mogui: nors jautsi alkanas kaip vilkas,
suprato nepajgsis nuryti n ksnelio.
Lauk, lauk vis aminyb. Prajo pus antros, ir
jis pasijuto blogai, tarsi bt kak prarads. sipyl
per tris pirtus gryno viskio, igrvienu mauku. Stai
ga atjo ilaisvinimas: takeliu namo linkvaiuojanio
automobilio triukmas. Pripuols atlapojo duris. U
j stovjo taksi su Palermo numeriais, i jo ilipo la
bai elegantikai apsirengs senolis, su lazdele vienoje
rankoje ir lagaminliu kitoje. Umokjo, o kol taksi
manevravo, apsidair. Buvotiesus, auktai ikeltagal
va, spinduliavo valdingum. Montalbanui pasirod
lyg bt j kakur mats. eng pasitikti sveio.
273

- Dabar ia visur namai? - paklaus senolis.

- Taip.
- Kadaise nieko nebuvo, tik krmokniai, smlis
ir jra.
Jie nepasisveikino, neprisistat. Buvo pastami.
- Esu beveik aklas, prastai matau, - prabilo seno
lis, atsisds ant suolelio verandoje, - bet ia atrodo
labai grau, dvelkia ramybe.
T akimirk komisaras suprato, kur yra j mats,
ne j pat, o tobul jo antrinink, jo nuotrauk mat
ant virelio atvarto: Chorch Luisas Borchesas.
- Nortumt uksti?
- Js labai malonus, - prabilo senolis kiek padve
jojs. - Bet prayiau tik salot, gaball neriebaus
srio ir taur vyno.
- Eime, padengiau stal.
- Pavalgysit drauge?
Montalbanas pajuto, kaip susitrauk skrandis ir
keist jaudul. Pamelavo.
- Jau pietavau.
- Tokiu atveju, jei neapsunkiniau, ar galtumt
padengti ia?
Padengti, t od Ridzitanas itar kaip svetima
lis, besistengiantis kalbti vietos kalba.
- Kad js jau inote beveik visk, supratau per
skaits straipsn Corriere laikratyje, - ltai valgyda
mas prabilo Ridzitanas. - Nebegaliu irti televizo
riaus, matau elius ir jie kenkia mano akims.
- Mano irgi, nors regjimas vis dar puikus.
274

- Bet jau inojau, kad atradote Marijir Lizet. Tu

riu du snus, vienas j ininierius, kitas - mokytojas,
kaip ir a, abuved. Viena i mano mariyrapalusi
iaurs lygos alinink, nepakeniama kvaia, ji mane
labai myli, bet laiko iimtimi, nes, jos nuomone, visi
pietieiai nusikaltliai arba geriausiu atveju - tingi
niai. Ji man vis laik pasakoja: girdjote, js kra
tuose - mano kratai driekiasi nuo Sicilijos iki Romos
imtinai - nuud t, pagrob an, sum t, susprog
dino it, oloje, kaip tik prie js miestelio, rado du
jaunuolius, nuudytus prie penkiasdeimt met...
- Palaukit, - siterp Montalbanas, - js eima
ino, kad esate i Vigatos?
- inoma, ino, bet niekam nesakiau, net savo
velionei monai, kad Vigatoje tebeturiu nuosavybs.
Pasakiau, kad mano tvai ir didioji dalis gimini
uvo per bombardavim. Jie niekaip negaljo susieti
mane su negyvliais i olos, neinojo, kad toji em
priklauso man. Igirds naujien pasiligojau, man
pakilo temperatra. Viskas gro. Usiminiau apie
straipsn Corriere laikratyje. Ten buvo parayta,
kad Vigatos komisarui, tam paiam, kuris surado
negyvlius, ne tik pavyko nustatyti nuudytj jau
nuoli tapatybes, bet ir isiaikinti, kad molinio uns
vardas Kytmyris. Neliko abejoni, kad inote mano
diplominio darbo tem. Taigi siuntt man ini. Su
gaiau, kol tikinau savo snus, kad galiu atvaiuoti
ia vienas, pasakiau, jog prie mirt noriu aplankyti
vietas, kur gimiau ir uaugau.
Montalbanas to dalyko niekaip negaljo suprasti,
todl perklaus:
275

- Tai visi jsikiai inojo, kad esate kils i Vigatos?

- Kodl turjau slpti? Ir niekada nepakeiiau
pavards, neturjau padirbt dokument.
- Vadinasi, jums pavyko inykti, nors nesistengt
to daryti?
- Btent. mogus atrandamas, kai kitiems tikrai
jo reikia ar kai jie turi tiksl j atrasti... iaip ar taip,
turite manimpatikti, kai sakau, kad visada gyvenau
savovardu ir pavarde, dalyvaudavau konkursuose ir
juos laimdavau, mokytojavau, vediau, susilaukiau
vaik, turiu ank, jie neioja mano pavard. Esu
pensininkas, o mano pensija paskirta Kaloderui
Ridzitanui, gimusiam Vigatoje.
- Bet juk turjot rayti savivaldyb, universite
t, kad gautumt reikalingus dokumentus!
- inoma, raiau, ir juos man atsiunt. Komisare,
nedarykite istorins perspektyvos klaidos: anuomet
niekas mans neiekojo.
- Js neatsimt pinig, kuriuos savivaldyb ati
djo u js emi ekspropriacij.
- Taigi. Jau trisdeimt met su Vigata nepalaikiau
joki ryi. Senstant reikia vis maiau dokument
i gimtj viet. Bet tie, kuri reikjo, kad gauiau
pinigus u nusavinim, tie dokumentai galjo kelti
pavoj. Kas nors galjo mane atsiminti. Oa su Sici
lija buvau seniai nutrauks visus santykius. Nenor
jau - ir nenoriu - turti suja joki reikal. Jei kokiu
specialiu aparatu isiurbt mano gyslomis tekant
krauj - biau laimingas.
276

- Nortumt pasivaikioti pakrante? - paklaus

Montalbanas, kai jo sveias baig valgyti.
Jie jo gal penkias minutes, senolis rmsi lazd,
o kita ranka buvo sikibs Montalbanui parank.
Staiga Ridzitanas paklaus:
- Ar galtumt pasakyti, kaipjums pavyko nusta
tyti Lizetos ir Marijaus tapatybes? Ir kaip supratot,
kad a su tuo susijs? Atleiskit, bet man sunku tuo
pat metu eiti ir kalbti.
Montalbanui pasakojant, senolis retkariais su
siraukdavo, lyg sakydamas, kad reikalai klostsi ne
visai taip.
Paskui Montalbanas pajuto, kad Ridzitano ranka
ant jo rankos apsunko: sijauts pokalb nepasteb
jo, kad senolis nuo jimo pavargo.
- Norite grti?
Jie vl atsisdo verandoje ant suolelio.
- Nortumt papasakoti, kaip viskas i ties
vyko? - paklaus Montalbanas.
- inoma, juk tam ir atvaiavau. Bet man labai
sunku.
- Pasistengsiu jums padti. Padarykime taip: a
pasakosiu, kaip man atrodo, ojs mane pataisykite,
jei suklysiau.
- Sutarta.
- Taigi viena i pirmj keturiasdeimt treij
met liepos dien. Lizeta su Marijumi atvyksta
js namus Krato papdje, kur tuo metu gyvenote
vienas. Lizeta pabgo i Seradifalko, kad susitikt su
savo mylimuoju Marijumi Kuniu, jreiviu i laivo
Pacinotti, kuris po keli dien turi iplaukti...
277

Senolis pakl rank, komisaras nutilo.

- Atleiskit, vykiai klostsi kitaip. Atmenu visk
iki maiausi smulkmen. Laikui bgant seni at
mintis vis labiau skaidrja. Ir darosi negailestinga.
Liepos etosios vakare, apie devint, igirdau be
viltik beldim duris. Atidars pamaiau Lizet,
ji pabgo i nam. J iprievartavo.
- Kelionje i Seradifalko Vigat?
- Ne. Jos tvas, ivakarse.
Montalbanas nedrso nieko sakyti.
- Tai tik pradia, blogiausia dar bus. Lizeta man
prisipaino, kad jos tvas, dd Stefanas, kaip a j
vadinau, mes buvome gimins, kartkartm jai mei
lindavosi. Vien dien Stefanas Moskato, kuris ijo
i kaljimo ir su eima evakavosi Seradifalk, atrado
Marijaus laikus dukrai. Pasak turs suja pasikalbti
apie svarb dalyk, nusived laukus, sviedjai vei
d laikus, primu ir iprievartavo. Lizeta buvo... ji
dar nebuvo turjusi vyro. Ji niekamneprasitar, buvo
labai tvirto bdo. Kit dien tiesiog pabgo ir atjo
pas mane, nes buvaujai artimesnis u brol. Rytojaus
dien nuvykau miestel pasakyti Marijui, kad atvy
ko Lizeta. Marijus atjo ankstyv popiet, palikau
juos vienus, vaiktinjau laukais. Grau namo apie
septint vakaro, Lizeta buvo viena, Marijus gro
laiv. Pavakarieniavom, paskui pro lang irjome
fejerverkus - taip atrod Vigato puolimas. Lizeta
nujo miegoti vir, mano miegamj. A likau
apaioje, skaiiau knyg ibalins lempos viesoje.
Kaip tik tada...
Ridzitanas nutilo pavargs, giliai kvp.
278

- Nortumt vandens?
Senolis tarsi negirdjo.
- Tada igirdau lygkakas aukt tolumoje. Tiks
liau, i pradi man pasirod lygdejuot koks gyv
nas, gal staugt uo. Bet tai buvo dd Stefanas, jis
kviet savo dukr. Nuo to balso mano oda paiur
po, jis skambjo veriamai, kaip negailestingai pa
likto meiluio, kuris vrikai kenia ir irkia savo
skausm, o ne kaip dukters iekanio tvo balsas. Tai
mane priblok. Atvriau duris, lauke buvo tamsu.
kteljau, kad esu namuose vienas ir kodl jis atjo
iekoti savo dukters pas mane. Netiktai jis idygo
prie mane, kaip kulka lk namus, lyg iprotjs,
visas drebjo, eidinjo mane ir Lizet. Bandiau
j nuraminti, prisiartinau, jis trenk kumiu man
veid, apsvaigs kritau ant nugaros. Pamaiau jo
rankoje revolver, jis rk, kad mane nuaus. Pada
riau klaid, pasakiau, kad ieko dukters nordamas
vl j iprievartauti. Jis ov mane, nepataik, buvo
perdaug siaudrins. Nusitaik geriau, t akimirk
nugriaudjo kitas vis. Savo kambaryje prie lovos
laikiau utaisyt medioklin autuv. Lizetaj pam
ir nuo laipt viraus ov savo tv. Dd Stefanas
buvo sueistas pet, susvyravo, ginklas ikrito jam
i rankos. Lizeta altai paliep jam ieiti arba pagra
sino pribaigti. Buvo akivaizdu, kad ji nesudvejos.
Dd Stefanas ilgai irjo savo dukrai akis, pas
kui pradjo inkti uverta burna, manau, ne tik dl
aizdos, apsisuko ir ijo. Usklendiau duris ir lan
gus. Buvau labai isigands, o Lizeta mane drsino.
Kit ryt likome usisklend. Apie trei pasirod
279

Marijus, papasakojome jam, kas atsitiko su dde

Stefanu, ir jis nusprend nakiai pasilikti su mumis,
nenorjo palikti ms vien, Lizetos tvas tikrai dar
bt sugrs. Apievidurnakt Vigat pradjo baisiai
bombarduoti, bet Lizeta buvo rami, nes jos Marijus
buvo su ja. Liepos devintosios ryt nujau miestel
pairti, ar iliko namas, kur turjom miestelyje.
Patariau Marijui niekam neatverti dur ir laikyti
autuv po ranka.
Jis nutilo.
- Burna idivo.
Montalbanas nubgo virtuv, gro su stikline
ir gaivaus vandens soiu. Senolis sum stiklin
abiemrankom, j krt drebulys. Komisar nusmelk
gailestis.
- Jei norite kiek pailsti, galime tsti vliau.
Senolis papurt galv.
- Jei bausiuos, nebepajgsiuvl pradti. Likau Vigatoje iki vlyvos popiets. Namas nebuvo sugriau
tas, bet visas sujauktas, sprogim sukelti oro gsiai
atlapojo langus ir duris, ivart baldus, idau stik
lus. Kiek pajgdamas sutvarkiau, dirbau beveik iki
vakaro. Ijs neberadau prie dur palikto dviraio,
kakas j pavog. Leidausi psias Krat, valan
da kelio. Teko eiti kelkraiu, nes keliu zujo karins
mainos, ital ir vokiei, abi puses. Kai pasiekiau
per laukus nam vedant tak, pasirod amerikiei
naikintuvai bomboneiai, jie pradjo audyti ir m
tyti bombas... lktuvai skrido labai emai, siaubingai
griausdami. Puoliau griov ir kone i karto pajutau
smark smg nugar kakokiu daiktu, kur i pra
280

di palaikiau sprogus bombai atlkusiu akmeniu.

Taiau ten buvo kareivikas batas su vir kulknies
nutraukta koja. Paokau ir puoliau bgti, bet turjau
sustoti, kad isivemiau. Kojos nelaik, du ar tris kar
tus nukritau, kuo labiau man u nugaros tilo lktuv
griausmas, tuo aikiau girdjau riksmus, dejones,
maldas, sakymus i degani sunkveimi. T aki
mirk, kai engiau per savo nam slenkst, viruje
pasigirdo du viai, vienas po kito. Pagalvojau, kad
ddei Stefanui pavyko siverti namus ir jis vyk
d savo kert. Greta dur stovjo storas metalinis
strypas, kuriuo jas ukidavome. Pamiau j, tyliai
ulipau laiptais. Miegamojo durys buvo atdaros, u
j beveik prie pat slenksio stovjo vyras, nugara
mane, rankoje vis dar laik revolver.
Senolis pasakojo nepakeldamas komisar vilgs
nio. Dabar pavelg tiesiai jam akis.
- Sakykit, ar a panaus udik?
- Ne, - atsak Montalbanas. - Ojei kalbate apie
t, kuris buvo miegamajame su ginklu rankoje - nu
siraminkite, js veikte teistai, gindamasis, veria
mas aplinkybi.
- Jei kas nuudo mog, jis visada liks udikas,
js odiai yra tik teisins formuls vlesniam lai
kui. Svarbiausia yra tos akimirkos jausmas. Oa no
rjau nuudyti t vyr, u tai, k jis padar Lizetai
su Marijumi. Pakliau stryp ir trenkiau jam per
galv, i vis jg, tikdamasis perskelti. Krisdamas
vyras atskleid vaizd ant lovos. Joje guljo Marijus
ir Lizeta, nuogi, apsikabin, kraujo klane. Matyt,
bombardavimas uklupo juos besimylinius, ir jie
281

apsikabino i baims. Jiems jau niekuo negaljau

padti. Gal dar galjau padti vyrui, jis dejavo gul
damas ant grind man u nugaros. Spyriu apveriau
j auktielnink, tai buvo dds Stefano parankinis,
nusikaltlis. Metaliniu strypu sukneinaujamgalv.
Tada praradau prot. miauvaikioti po kambarius,
dainuodamas. Ar jums yra tek k nors nuudyti?
- Deja, taip.
- Pasakte, deja, taigi nepatyrte pasitenkinimo.
A patyriau ne tik pasitenkinim - diaugsm. Bu
vau laimingas, kaip sakiau, dainavau. Paskui susmu
kau ant kds, apimtas siaubo, pasibaisjimo paiu
savim. Nekeniau savs. Jiems pavyko paversti mane
udiku, o a nepajgiau tam atsispirti, prieingai,
tuo diaugiausi. Mano kraujas buvo utertas, nors
ir bandiau apvalyti j protu, isilavinimu, kultra,
viskuo, kuo tik norite. Tai buvo Ridzitano kraujas,
mano senelio, mano tvo, t vyr, apie kuriuos mies
telyje padors mons vengdavo kalbti. Buvaukaip
jie ir blogesnis ujuos. Taipklejodamas radau galim
sprendim. Jei Marijus ir Lizeta nesiliaus miegoj,
tas siaubas nebus vyks. Jis tebus komaras, slogutis.
Tada...
Senolis buvo jau visai be jg, Montalbanas isi
gando, kad j itiks smgis.
- A tsiu. Js pamt jaunuoli knus, nunet
ol ir ten paguldt.
- Taip, bet lengva pasakyti. Turjau neti po vie
n, buvau iseks, permirkau krauju.
- Ar oloje, kur paguldte knus, irgi laikytos juo
dojoje rinkoje parduodamos preks?
282

- Ne. Mano tvas j buvo uverts akmenimis.

Patraukiaujuos, paskui sudjau atgal. Kad matyiau,
pasivieiau ibintu, namuose j buvo daug. Reikjo
rasti miego simbolius, tuos i legendos. Dl soio
ir dubens su pinigais buvo lengva, bet uo? Vigatoje
per prajusias Kaldas...
- Visk inau, - pertrauk Montalbanas, - per
varytines un nupirko kakas i js eimos.
- Mano tvas. Bet mamai jis nepatiko ir buvo pa
dtas rs. Atsiminiau j. Kai visk baigiau ir ustmiau ant didiosios olos angos akmen, jau buvo
gerokai naktj, jauiausi beveik ramus. Lizeta ir
Marijus dabar tikrai miegojo, nieko nevyko. Todl
nam virutiniame aukte rastas lavonas nedar man
jokio spdio, jis neegzistavo, buvo tikkaro audrin
tos vaizduots vaisius. Paskui kilo tikras pragaras.
Namas drebjo nuo vos u keli ingsni krintani
sviedini, nors lktuv triukmo nesigirdjo. aud
i laiv, i jros. Ibgau, bijojau likti kalintas po
griuvsiais, jei pataikyt nam. Atrod lyg hori
zonte bt iauusi diena. I kur tiek viesos? Namas
man u nugaros sprogo tiesiogine odio prasme,
galv pataik skeveldra ir a praradau smon. Kai
atsimerkiau, viesa horizonte buvo rykesn, gird
josi pratisas tolimas griausmas. Man pavyko pasiekti
keli, rodiau enklus, bet n viena maina nesustojo.
Visi bgo. Mans vos nepartrenk sunkveimis. Jis
sustojo, ital kareiviai kl mane. I kalb supratau,
kad isilaipina amerikieiai. Maldavau vetis mane
kartu, kad ir kurjievaiuot. Jietaip ir padar. Tai, kas
nutiko vliau, manau, js nedomina. Pavargau.
283

- Nortumt prigulti?
Montalbanui teko j kone nuneti miegamj,
padjo jam nusirengti.
- Praau atleisti, kad paadinau mieganiuosius,
grinau jus tikrov.
- Taip turjo atsitikti.
- Js draugas Burdijus, kuris man labai padjo,
apsidiaugt su jumis susitiks.
- Oa ne. Jei neprietarausite, noriau, jog atro
dyt, kad niekada ia nebuvau atvaiavs.
- inoma, kodl turiau prietarauti.
- Dar ko nors nortumt?
- Nieko. Tik ireikti nuoirdi padk, kad atsiliept mano kvietim.
Jie neturjo apie k daugiau kalbtis. Senolis pa
irjo laikrod, kone paliet j akimis.
- Padarykime taip. A valandl pamiegosiu,
paskui js mane paadinsit, ikviesite taksi ir a i
vaiuosiu Palerm.
Montalbanas uvr langines, buvo jau beeins
pro duris.
- Komisare, palaukit.
Senolis i pinigins, kuri buvo padjs ant spin
tuts prie lovos, itrauk nuotrauk ir ities komi
sarui.
- ia mano jauniausia ank, jai septyniolika,
jos vardas Lizeta.
Montalbanas prisiartino prie viesos ruoo. Jei ne
dinsai ir motoroleris, kur atsirmusi stovjo, ita
Lizeta atrod kaip tos kitos Lizetos kopija, i veido
ir i figros. Grino nuotrauk Ridzitanui.
284

- Prayiau atleisti, ar galtumt atneti van

dens?
Atsisds verandoje Montalbanas atsak klau
simus, kilusius jo, kaip policininko, galvoje. udiko
kno, net jei jj ir rado griuvsiuose, niekas nebega
ljo atpainti. Lilo tvai gal paman, kad tie palaikai
yra Lilo, arba patikjo kaimieiu, kuris pasakojo ma
ts, kaip j leisgyv isive kareiviai. Bet negav ijo
jokios inios, galvojo, kad jis kakur mir. Stefanas
Moskatas neabejojo, kad tie palaikai yra udiko, ku
ris atliks savo darb, kitaip tariant, nuuds Lizet,
Marij ir Lil ir paslps j knus, sugro nam k
nors pavogti ir ten j uklupo apaudymas. Bdamas
tikras, kad Lizeta negyva, jis igalvojo istorij apie
amerikiet kareiv. Taiaujo giminaitis i Seradifalko
tuo nepatikjo ir nutrauk su juo ryius. Fotomon
taas primin Montalbanui senolio parodyt nuo
trauk. Dvasinis bendrumas buvo toks pat miglotas
aidimas kaip ir neapiuopiama kraujotaka, jie gali
suteikti atminiai kn, kvpavim, svorio. vilg
teljo laikrod ir paoko. Valanda seniai prabgo.
Nujo miegamj. Senolis miegojo ramiai, alsavo
lengvai, atrod atsipalaidavs, ramus. Jis keliavo po
sapn al jau neapsunkintas bagao. Galjo mie
goti ilgai, ant spintuts guljo pinigin su pinigais
ir stovjo stiklin vandens. Montalbanas atsimin
pliuin uniuk, kur Pantelerijoje nupirko Livijai.
Atrado j ant komodos, ukit u ds. Pam ir
padjo ant grind, lovgalyje. Paskui tyliai udar
u savs duris.
285

Autoriaus pastaba
Mintis parayti it istorij kilo i pagarbos dviem
reisros studentams egiptieiams, klasje nagrin
jant Taufiko al-Hakimo pjes mons i olos.
Todl, manau, teisinga skirti i knyg visiems
mano studentams i Nacionalins Silvio dAmico
dramos meno akademijos (Accademia nazionale
darte drammatica Silvio dAmico), kur daugiau nei
dvideimt trejus metus mokau reisros.
Nuobodu kiekvienoje ileistoje knygoje kartoti,
kad faktai, veikjai ir vykiai yra pramanyti. Bet, re
gis, btina tai padaryti. Todl, jei jau pradjau, noriu
pridurti, kad mano veikj vardai gim i smagi
sskambi, be jokios piktos valios.

UABBalt lankleidyba
Kstuio g. 10, LT-08116Vilnius
leidykla@baltoslankos.lt
www.baltoslankos.lt
Spausdino UABPrint-itspaustuv
Gamyklos g. 27, LT-96155 Gargdai
info@print-it.eu
Tiraas 3000 egz.

Mafija, su kuria glaudiai siejama Sicilijos em, vis nerimsta.

Komisaras Montalbanas, Vigatos miestelio teisingumo akys
ir protas, tiria bylas ir randa nusikaltlius, sakytume, dl savo
tapatumo su aplinka, vadovaudamasis tobulai sicilietika
logika. Bet kart mafijos nusikaltimas dengia kit nusikaltim:
oloje surandami prie penkiasdeimt met nuudyt dviej
jaunuoli - merginos ir vaikino - knai, nuogi, apsikabin lyg
meils guolyje. Koki paslapt saugo terakotinio uns skulptra,
rasta prie mylimj guolio?..
Garsaus ital raytojo Andrea Camilleri (Andrea Kamiljeri, g. 1925)
sicilietikas detektyvas Terakotinis uo patraukia pietietika
lta pasakojimo tkme, sodria kalba, subtiliu humoru ir, inoma,
sicilietikos virtuvs skanstais, kuriems negali atsispirti
komisaras Montalbanas, skaitytojams jau pastamas i leidyklos
Baltos lankos ileisto romano Vandens forma (2001).

www.baltoslankos.lt