Arabai ir islamo atsiradimas

Islamas – monoteistinė religija, antra pagal dydį pasaulyje. Ją išpažįsta apie 20 % Žemės
gyventojų. Islamo religija atsirado VII a. Arabijoje, kai Mahometas suvienijo arabų gentis.
Daugiausiai paplitusi pietvakarių Azijoje ir šiaurės Afrikoje. Jos išpažinėjai – musulmonai – tiki
vieninteliu ir amžinu dievu Alachu ir jo pranašu Mahometu. Musulmonų maldos namai – mečetė.

1. Arabai (al arab) – Vidurio Azijos ir Šiaurės Afrikos tautų grupė. Gyvenimo būdas labai skirtingas, nuo
Pietų Irako pelkėse gyvenančiųjų, dykumų klajoklių, kalnų piemenų iki miesto gyventojų, naftos
magnatų.

Islamo religijos simboliai

5 priedermės

1. Kalima Šahada – kiekvienas musulmonas turi paliudyti tikėjimą žodžiu;

2. Salat – kasdieninės penkios maldos pagal Koraną ir Suną;
3. Zakatas – privalomas apvalomasis turto mokestis;
4. Saum – pasninkas Ramadano mėnesį;

 Hadžas – kelionė į Meką, jei tai įmanoma

Hidžra - priverstinis Mahometo ir jo pasekėjų išsikėlimas 622 iš Mekos į Mediną dėl diduomenės, kuri
nenorėjo priimti Mahometo skelbiamo tikėjimo, persekiojimų;
nuo jos skaičiuojami musulmonų kalendoriaus metai.

chãdžas — juodasis akmuo (įmūrytas Kaabos mečetės sienoje

musulmonų rel. kelionė į Meką prie Kaabos, arba į Mediną prie Mahometo kapo.

Džihadas – visa tai, ką žmogus daro Alachui

Žodžio džihadas – misionieriška veikla. Musulmonams privalu skelbti savo tikėjimą
aplinkiniams.
 Pavyzdžio džihadas - savo pačių gyvensena musulmonai turi demonstruoti islamo
pranašumą prieš kitas religija.
 Kardo džihadas – prieštaringiausiai vertinama forma. Daugelis islamistų mano, kad kardo
džihadas gali būti tik gynybinis. Tačiau būta ir tokių, kurie propagavo puolamąjį džihadą, tik
puolamosioms karinėms operacijoms pavadinti arabų kalboje yra kiti žodžiai: ghazva (karo
žygis), charb (karas), kital (kovojimas), fatch (užgrobimas).

Tai yra IX mėnuo pagal islamo mėnulio kalendorių. 30 dienų musulmonai turi susilaikyti nuo
valgymo, gėrimo, rūkymo, sekso ir t. t. Kiekvieną Ramadano mėnesio dieną viso pasaulio
musulmonai keliasi prieš aušrą, kad pavalgytų ir atliktų savo fajr maldą. Musulmonų pasaulyje – tai
aukojimo ir dorumo mėnuo. Musulmonai naudojasi juo tam, kad melsdamiesi ir pasninkaudami
suartėtų su Alachu ir nusipelnytų jo malonės ir atleidimo. Laikoma, kad maldos nuopelnas
Ramadano mėnesį yra žymiai didesnis negu kitu metų laiku.

Suna - - paprotys, tradicija) - senovės arabų bendruomenės elgesio taisyklių ir papročių rinkinys;
vėliau - musulmonų (sunitų) šventosios knygos, kuriose yra pasakojimai apie Mahometą (hadisai).
Sunitai laiko Suną Korano papildymu, komentaru. Suna susiformavo VII a.pab.–IX a.

Sunitai – ortodoksinės islamo religinės krypties (Suni islamo, ‫ي‬ ّ ّ‫س ِِّن‬
ُ – sunnīy) pasekėjai. Sunitai
religinio mokymo šaltiniu laiko ne tik Koraną, kaip šiitai, bet ir Suną.

Sunitų įstatymas yra Koranas ir Mahometo pavyzdys, tai gausiausia islamo kryptis.

Vyrauja Arabijos pusiasalyje, Artimuosiuose rytuose, Šiaurės Afrikoje, Vidurinėje Azijoje,

Turkijoje, Pakistane, Bangladeše, Indonezijoje ir Malaizijoje, nemažos grupės gyvena Irake,
Azerbaidžane, Rusijoje,Afganistane

Islamo pasaulyje politiniai nesutarimai dažnai virsdavo religiniais nesutarimais – pats pirmas toks
nesutarimas kilo 30 metų po Mahometo mirties, kai musulmonai pradėjo pilietinį karą, po kurio
atsirado keturios islamo šakos, iš kurių dvi buvo panašios į šių dienų sunizmą. Viena iš pagrindinių
pirmojo pilietinio karo priežasčių buvo ta, kad sukilėliai Irake ir Egipte atsisakė pripažinti trečiojo
kalifo ir jo gubernatorių valdžią. Dabartiniai musulmonų religiniai nesutarimai tarp sunitų ir šiitų
tebevyksta Irake

1. Šiizmas (arab. ‫ شيعى‬- pasekėjas) – šiitų islamo kryptis, religinio mokymo šaltiniu pripažįstanti tik
Koraną. Šios religinės krypties pasekėjai – šiitai

Krikščionybė ir islamas

Tikinčiųjų pareigos:
K: Dekalogas – sąrašas taisyklių, kurias, pasak Biblijos, Dievas perdavė Mozei ant Sinajaus kalno,
užrašytas ant dviejų akmeninių plokščių.

Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.

2. Netark Dievo vardo be reikalo.
3. Švęsk sekmadienį.
4. Gerbk savo tėvą ir motiną.
5. Nežudyk.
6. Nepaleistuvauk.
7. Nevok.
8. Nekalbėk netiesos.
9. Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries.
10. Negeisk svetimo turto.

I:MINETA

Maldos namai
K: bažnyčia , cerkvė
I: mečetė
Pagr. Dogmos

Meka – miestas vakarinėje Saudo Arabijoje, Hidžazo provincijoje, netoli Džidos miesto. 1,32 mln.
gyventojų (2005 m.). Tai musulmonų pranašo ir islamo įkūrėjo Mahometo gimtasis miestas, pats
švenčiausias iš visų islamo miestų. Pagal musulmonų tradiciją, musulmonas dienos metu privalo
melstis atsisukęs veidu į Mekos pusę, nesvarbu kurioje pasaulio vietoje jis bebūtų. Kasmet paskutinį
mėnesį pagal islamo kalendorių(hadžą) į Meką suplūsta daugiau nei milijonas piligrimų.

Medina – „Dievo apaštalo miestas“) – miestas vakarinėje Saudo Arabijoje, Hidžazo provincijoje.
918,9 tūkst. gyventojų (2004). Čia yra Mahometo palaikai, kuris 622 m. iš Mekos pabėgo į Mediną
– nuo to laiko prasideda era islamo kalendoriuje. Tai vienas iš švenčiausių islamo miestų (antrasis
pagal svarbą po Mekos), musulmonų piligrimų vieta. Rytinėje Medinos dalyje yra Pranašo mečetė,
kurioje yra Mahometo kapas; šioje mečetėje taip pat yra Mahometo dukters Fatimos ir antrojo
kalifo Umaro I kapai.

VALSTYBĖ

Arabų Kalifatas – teokratinė arabų valstybė susikūrusi VII amžiuje Arabijos pusiasalyje. Valstybės
aukščiausia valdžia priklausė kalifui. Kalifato gyventojai buvo prekybos tarpininkai tarp Europos,
Afrikos ir Azijos. Gyventojų daugumą sudarė musulmonai. Arabai kontroliavo prekybos kelius
Artimuosiuose Rytuose, Viduržemio jūros pakrantėje ir Centrinėje Azijoje.
VALDŽIA
Aukščiausia valdžia arabų valstybėje priklausė kalifui. Jo galios neribojo joks valstybės organas,
jam priklausė beveik visa kalifato žemė. Kalifas turėjo tiek politinę, tiek karinę, tiek religinę
valdžią. Iš tiesų jis buvo imperatorius ir popiežius viename asmenyje. Arabų kalifatą galima vadinti
karine teokratine despotija. Kalifatas buvo imperinė valstybė, jo užkariauti kraštai virsdavo
paprastomis beteisėmis provincijomis.

KULTŪRA IR MOKSLAS
Užkariautų šalių ir tautų kultūros laimėjimų arabai nesunaikino. Jų pagrindu jie sukūrė savitą ir
gana brandžią kultūrą. Jie perėmė svarbius senovės Rytų ir Antikos kultūros elementus ir juos
išlaikę vėliau perdavė viduramžių Europai.
Matematika ir astronomija

Kalifato gamtos mokslų centrai iš pradžių buvo buvo Sirija ir iš dalies pietvakarių Iranas. Čia
pradėta versti antikinius veikalus į arabų kalbą ir juos komentuoti. Vertimai iš graikų ir sirų kalbos
vėliau dažnai buvo vienintelis šaltinis, iš kurio Vakarų Europa pažino antikos mokslo veikalus.
IX a. svarbiu mokslo centru tapo Bagdadas. Jame formavosi mokslo kryptis, padedanti spręsti
praktinius statybos, geodezijos ir prekybos uždavinius. Intensyviai vystėsi astronomija ir
matematika, mineralogija, aprašomoji geografija. Suskilus Kalifatui į atskiras valstybes atsirado ir
naujų mokslo centrų. Dideli mokslo centrai buvo Buchara ir Isfahanas, kuriuose nuo XI . pabaigos
observatorijoje dirbo persų poetas ir mokslininkas Omaras Chajamas, rašęs mokslinius traktatus
arabų kalba.

Kitas ypač reikšmingas kūrinys yra pasakos Tūkstantis ir viena naktis

SKILIMAS
. Arabų kalifatas, prievarta sujungęs užkariautas tautas, nepasižymėjo tvirtumu. Pavergtos tautos
buvo labai skirtingos, kalifatas jungė regionus, esančius net trijuose žemynuose: Afrikoje, Azijoje ir
Europoje. Valdyti iš vieno centro tokią didžiulę teritoriją ilgesnį laiką buvo labai sunku, gal net
neįmanoma.

Patiems musulmonams trūko vienybės. Jau VII a. jie suskilo į sunitus ir šiitus. Mat Mahometo
pasekėjai, be Korano, parašė ir daugiau šventųjų knygų – vadinamąsias sunas. Jose fiksuojama
žodinė islamo tradicija, plačiai rašoma apie pranašo Mahometo gyvenimą, jo poelgius. Tarsi
pateikiamas pavyzdys visiems musulmonams, kaip gyventi, net ką valgyti ir gerti, kaip šukuotis
barzdą ir pan. Sunos kai kuo skyrėsi nuo Korano. Pavyzdžiui, jose aprašomi stebuklai, o Koranas jų
nemini.

Dalis musulmonų nepripažino sunų, t. y. atskilo nuo sunitų ir buvo pavadinti šiitais (atskalūnais).
Tarp sunitų ir šiitų grupuočių kalifate vyko atkakli, kone nuolatinė kova.

Arabų valstybę ypač alino valdininkų savivalė, korupcija ir nepakeliami mokesčiai, kuriuos
stengtasi išreikalauti žiauriausiais būdais. Kartais net nebuvo leidžiama palaidoti mirusiojo, kol
giminės nesumokės jo mokesčių. Valdininkai įsigudrino imti dvigubą mokestį, vieną pagal
Mėnulio, kitą – pagal Saulės kalendorių. Kad gyventojai visiškai nenuskurstų, 820 m. kalifas įvedė
mokesčių maksimumą, ne didesnį kaip 2/3 derliaus. Tad arabų valstybėje tvyrojo nuolatinė įtampa,
dažnai kildavo maištų, sukilimų.

Valstybės likimas labai priklausė nuo jos valdovo savybių – juk jo valdžia buvo neribota. O valdovų
būta visokių: vieni rūpinosi valstybe, kiti atsidėdavo savo malonumams

Rekonkista